Bylos T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15
European Food SA ir kt.
prieš
Europos Komisiją
2019 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimas
„Valstybės pagalba – Arbitražo teismo, įsteigto kuruojant Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID), priimtas sprendimas – Žalos atlyginimo priteisimas tam tikriems ūkio subjektams – Sprendimas, kuriame pagalba pripažinta nesuderinama su vidaus rinka ir įpareigojama ją susigrąžinti – Komisijos kompetencija“
1. Valstybių teikiama pagalba – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis „ratione temporis“ – Rumunijos įstojimas į Europos Sąjungą – Stojimo aktas – Valstybės pagalbos nuostatų taikymas nuo įstojimo dienos ir tik toms situacijoms, kurios susiklostė nuo tos dienos – Valstybės pagalba, suteikta iki įstojimo – Arbitražo teismo sprendimas dėl valstybės pagalbos, priimtas po įstojimo – Poveikio nebuvimas
(SESV 107 ir 108 straipsniai; 2005 m. Stojimo aktas)
(žr. 66–93 punktus)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Naudos suteikimas pagalbos gavėjams – Žalos priteisimas arbitražo teisme siekiant kompensuoti valstybės narės finansinių paskatų atšaukimą iki jos įstojimo į Sąjungą – Netaikymas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis; 2005 m. Stojimo aktas)
(žr. 100–109 punktus)
Santrauka
2019 m. birželio 18 d. paskelbtame Sprendime Food ir kt. / Komisija (sujungtos bylos T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15) Bendrasis Teismas panaikino visą 2015 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą (ES) 2015/1470, kuriame Komisija arbitražo teismo, įsteigto kuruojant Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID), sprendimu priteistos kompensacijos mokėjimą kvalifikavo kaip su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą(1).
2002 m. gegužės 29 d. Švedijos Karalystės vyriausybė ir Rumunijos vyriausybė sudarė dvišalę investicijų sutartį dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (toliau – DIS); šios 2003 m. liepos 1 d. įsigaliojusios sutarties 2 straipsnio 3 punkte buvo nurodyta, kad kiekviena susitariančioji šalis visada užtikrina teisingą ir sąžiningą požiūrį į kitos susitariančiosios šalies investuotojų investicijas. 2005 m., vykstant deryboms dėl Rumunijos stojimo į Europos Sąjungą (ši valstybė galiausiai įstojo 2007 m. sausio 1d.), Rumunijos vyriausybė panaikino nacionalinę paskatų nepalankioje padėtyje esančių regionų investuotojams schemą, priimtą Nepaprastuoju vyriausybės potvarkiu (toliau – NVP) Nr. 24/1998. Manydami, kad panaikinusi šią schemą Rumunija pažeidė savo pareigą užtikrinti teisingą ir sąžiningą požiūrį į Švedijos investuotojus, penki minėta schema besinaudojantys ieškovai (toliau – ieškovai arbitražinio nagrinėjimo procedūroje), remdamiesi DIS 7 straipsniu, 2005 m. liepos 28 d. kreipėsi į arbitražo teismą. 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendimu minėtas teismas įpareigojo Rumuniją atlyginti ieškovams arbitražinio nagrinėjimo procedūroje žalą, siekiančią apie 178 milijonų eurų. Komisija savo sprendime šį žalos atlyginimą ir palūkanų, priskaičiuotų nuo arbitražo sprendimo priėmimo dienos, mokėjimą kvalifikavo kaip su vidaus rinka nesuderinamą naują valstybės pagalbą ir atitinkamai priėmė ginčijamą sprendimą, siekdama užkirsti kelią Rumunijai vykdyti arbitražo sprendimą. Su minėtu sprendimu tiesiogiai susijusios bendrovės (toliau – ieškovai) pagal SESV 263 straipsnį pareiškė ieškinį dėl panaikinimo.
Dėl ieškovų nurodyto pagrindo, grindžiamo tuo, kad Sąjungos teisė netaikoma iki Rumunijos įstojimo susiklosčiusiai situacijai, Bendrasis Teismas konstatavo, kad visi įvykiai, t y. paskatų schemos priėmimas ir panaikinimas, DIS įsigaliojimas, Rumunijos pažeidimai ir ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje kreipimasis į arbitražo teismą, įvyko iki įstojimo ir kad paskatų panaikinimas yra įvykis, sukėlęs žalą, už kurią arbitražo sprendimu buvo priteista aptariama kompensacija. Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje teisė į žalos atlyginimą atsirado tuo metu, kai Rumunija 2005 m. panaikino paskatas, taigi iki jos įstojimo į Sąjungą. Kadangi tuo laikotarpiu Sąjungos teisė Rumunijoje nebuvo taikoma, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija negalėjo įgyvendinti įgaliojimų, pagal Sutartį jai suteiktų valstybės pagalbos srityje. Galiausiai Bendrasis Teismas nurodė, kad nors nauja taisyklė paprastai taikoma nedelsiant būsimoms padėties, susiklosčiusios galiojant ankstesnei taisyklei, pasekmėms, vis dėlto negalima manyti, kad arbitražo sprendimo pasekmės yra būsimos iki stojimo susiklosčiusios padėties pasekmės, nes jis atgaline data sukėlė galutines pasekmes, kurias tik „konstatavo“ dėl praeities, t. y. pasekmes, kurios iš dalies buvo kilusios prieš stojimą, nes, kaip Komisija konstatavo savo sprendime, įgyvendinant arbitražo sprendimą buvo atkurta padėtis, kurioje ieškovai, labiausiai tikėtina, būtų buvę, jei Rumunija nebūtų panaikinusi NVP, ir tai buvo pagalba veiklai.
Be to, Bendrasis Teismas priminė, kad kompensacija už patirtą žalą negali būti laikoma pagalba, nebent ja siekiama kompensuoti už neteisėtos arba nesuderinamos pagalbos atšaukimą, todėl atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisė netaikoma žalos atlyginimui, kuriuo siekiama kompensuoti už paskatų schemos atšaukimą, toks žalos atlyginimas negali būti laikomas kompensacija už neteisėtos arba su Sąjungos teise nesuderinamos pagalbos atšaukimą. Dėl šios priežasties Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas tiek, kiek jame minėtas žalos atlyginimas kvalifikuotas kaip nauda ir pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.