BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. vasario 28 d.(*)
„Ekonominė ir pinigų politika – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – ECB taikomos kompensacinės palūkanos pagal Austrijos teisę už Reglamento (ES) Nr. 575/2013 395 straipsnio pažeidimą priėmus sprendimą skirti administracinę piniginę sankciją pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnį – Proporcingumas“
Bylose T‑647/21 ir T‑99/22
Sber Vermögensverwaltungs AG, buvusi Sberbank Europe AG, įsteigta Vienoje (Austrija), atstovaujama advokato M. Fellner,
ieškovė,
prieš
Europos Centrinį Banką (ECB), atstovaujamą K. Lackhoff, J. Poscia ir M. Ioannidis,
atsakovą,
palaikomą
Austrijos Respublikos, atstovaujamos J. Schmoll, F. Koppensteiner ir A. Posch,
įstojusios į bylą šalies,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas F. Schalin, teisėjai I. Nõmm (pranešėjas) ir G. Steinfatt,
kancleris V. Di Bucci,
– atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
– atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Sber Vermögensverwaltungs AG prašo panaikinti atitinkamai 2021 m. rugpjūčio 2 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimą ECB-SSM-2021-ATSBE-7 ir 2021 m. gruodžio 21 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimą ECB-SSM-2021-ATSBE-12. Abu šie sprendimai buvo priimti taikant 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 4 straipsnio 1 dalies d punktą, 3 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį, siejamus su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1; klaidų ištaisymai OL L 208, 2013, p. 68 ir OL L 321, 2013, p. 6) 395 straipsnio 1 dalimi ir 1993 m. liepos 30 d. Bundesgesetz über das Bankwesen (Bankwesengesetz) (Bankų sektoriaus įstatymas; BGBl. 532/1993), iš dalies pakeisto 2021 m. gegužės 28 d. Bundesgesetz, mit dem das Bankwesengesetz, das Börsegesetz 2018, das Finalitätsgesetz, das Finanzmarkt-Geldwäsche-Gesetz, das Sanierungs- und Abwicklungsgesetz, das Wertpapieraufsichtsgesetz 2018 und das Zentrale Gegenparteien-Vollzugsgesetz geändert werden (Federalinis įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Bankų veiklos įstatymas, 2018 m. vertybinių popierių biržos įstatymas, Tikslų įstatymas, Pinigų plovimo finansų rinkose įstatymas, Sanavimo ir likvidavimo įstatymas, 2018 m. Vertybinių popierių priežiūros įstatymas ir Pagrindinių sandorio šalių įsipareigojimų vykdymo įstatymas; BGBl. I, 98/2021; toliau – BWG) 97 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Ginčo aplinkybės
2 Ieškovė yra Austrijos kredito įstaiga, kuriai taikoma tiesioginė ECB rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.
3 2015 m. spalio 1 d. ieškovė informavo ECB ir Finanzmarktaufsichtsbehörde (Finansų rinkų priežiūros institucija, Austrija) (toliau – FMA), kad 2015 m. jos, kaip kredito įstaigos, pozicijos viršijo didelių pozicijų ribą, nustatytą Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalyje. Ji pabrėžė, kad minėtą viršijimą nutraukė.
4 2019 m. vasario 15 d. ECB nusprendė pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį skirti ieškovei 630 000 EUR administracinę piniginę sankciją už Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl pastarojoje nuostatoje individualiai ir konsoliduotai nustatytų didelių pozicijų ribų viršijimą. Siekdamas nustatyti šios sankcijos dydį, jis atskyrė konsoliduotu pagrindu padarytą pažeidimą (už kurį, remiantis atliktu skaičiavimu, gali būti skirta 520 000 EUR sankcija) ir individualiu pagrindu padarytą pažeidimą (už kurį, remiantis atliktu skaičiavimu, gali būti skirta 330 000 EUR sankcija). Kadangi abu pažeidimus lėmė tos pačios faktinės aplinkybės, ECB nusprendė, kad šių dviejų sumų skyrimas kartu yra neproporcingas, todėl nustatė 630 000 EUR minėtos sankcijos dydį.
5 2021 m. vasario 17 d. ECB informavo ieškovę apie savo ketinimą pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą taikyti jai kompensacines palūkanas nuo sumų, susijusių su minėtu perviršiu, ir pateikė sprendimo projektą.
6 2021 m. kovo 3 d. ieškovė pateikė pastabas dėl šio sprendimo projekto.
7 2021 m. birželio 29 d. ECB suteikė ieškovei galimybę pateikti pastabas dėl peržiūrėtos sprendimo projekto redakcijos, 2021 m. gegužės 28 d. iš dalies pakeitus BWG 97 straipsnio 1 dalį.
8 2021 m. liepos 6 d. ieškovė pateikė pastabas dėl peržiūrėto sprendimo projekto.
9 2021 m. rugpjūčio 2 d. ECB priėmė Sprendimą ECB-SSM-2021-ATSBE-7 (toliau – 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas), juo jai nustatytos 2 120 926,08 EUR sumos kompensacinės palūkanos už viršijimus 2015 m. vasario–birželio mėn.
10 Pirma, ECB priminė, kad ieškovė jį ir FMA informavo, jog viena iš jos pozicijų viršijo Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalyje numatytą 25 % jos reikalavimus atitinkančio kapitalo ribą.
11 Antra, ECB pažymėjo, kad ieškovė šią ribą viršijo, pirma, 59 darbo dienas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki birželio 29 d. individualiai ir, antra, konsoliduotai 53 darbo dienas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 10 d. iki birželio 29 d. Jis pažymėjo, kad šis viršijimas įvyko per keturis kalendorinius mėnesius.
12 Trečia, į tai atsižvelgdamas ECB padarė išvadą, kad, remiantis Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punktu ir 3 dalimi, taip pat 9 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą už Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalies pažeidimą ieškovei turėjo būti nustatytos tiek 1 105 359,95 EUR kompensacinės palūkanos individualiu pagrindu, tiek 2 120 926,08 EUR kompensacinės palūkanos konsoliduotu pagrindu.
13 2021 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė paprašė atlikti 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo peržiūrą remiantis Reglamento Nr. 1024/2013 24 straipsnio 1, 5 ir 6 dalimis, siejamomis su 2014 m. balandžio 14 d. ECB sprendimo dėl Administracinės peržiūros valdybos įsteigimo ir jos veiklos taisyklių (OL L 175, 2014, p. 47) 7 straipsniu.
14 2021 m. spalio 12 d. ieškovė pareiškė ieškinį byloje T‑647/21 dėl 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo panaikinimo.
15 2021 m. spalio 25 d. Administracinė peržiūros valdyba (toliau – APV) pateikė nuomonę, joje nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas, pirma, nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su proporcingumo principo taikymu, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), 70 straipsnio ir BWG 99e straipsnio taikymu, antra, buvo pažeistas protingo termino laikymosi principas ir, trečia, jis nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su ECB sprendimu nustatyti kompensacines palūkanas už didelių pozicijų viršijimą tiek individualiu, tiek konsoliduotu lygmenimis.
16 2021 m. gruodžio 21 d. ECB priėmė naują sprendimą ECB-SSM-2021-ATSBE-12 (toliau – 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimas), jo 3.1 punkte nurodyta, kad „juo pakeičiamas [2021 m. rugpjūčio 2 d.] sprendimas“, o pagal jo 3.3 punktą jis „įsigalioja nuo pranešimo apie [2021 m. rugpjūčio 2 d.] sprendimą dienos“.
17 ECB paliko galioti tokią pačią kompensacinių palūkanų sumą, kurią nustatė 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendime.
18 Atsižvelgdamas į APV nuomonę, pirma, ECB pridūrė, kad įstaigos pareigų pagal Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnį pažeidimo atveju kompensacinių palūkanų nustatymas pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą priklauso nuo kompetentingos institucijos diskrecijos, nepaliekančios jam jokios diskrecijos. Todėl BWG 99e straipsnyje nurodyti „baudžiamųjų sankcijų“ elementai neturi reikšmės. Antra, ECB pabrėžė, kad iš Austrijos teismų jurisprudencijos matyti, jog viršijimo tiek individualiu, tiek konsoliduotu pagrindais atveju kompensacinės palūkanos turi būti mokamos abiem atvejais. Trečia, jis nusprendė, kad, priešingai, nei nurodė APV, atsižvelgiant į bylos aplinkybes nebuvo pažeista pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras, ir pažymėjo, kad pati APV nustatė, jog procedūros trukmė neturėjo įtakos ieškovės teisės į gynybą įgyvendinimui.
Šalių reikalavimai
19 Byloje T‑647/21 ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą;
– priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.
20 ECB ir Austrijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
21 Be to, 2022 m. sausio 28 d. ECB pateikė prašymą pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo šioje byloje; 2022 m. gegužės 31 d. jis buvo prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės.
22 Byloje T‑99/22 ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą,
– priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.
23 ECB ir Austrijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
24 Išklausęs šalis, Bendrasis Teismas, remdamasis savo Procedūros reglamento 68 straipsniu, nusprendė sujungti šias bylas, kad būtų bendrai priimtas sprendimas.
Dėl ieškinio byloje T‑99/22
25 Argumentus, kuriuos ieškovė pateikė grįsdama prašymą panaikinti 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą, iš esmės galima padalyti į septynis pagrindus, grindžiamus, pirma, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo pažeidimu, antra, 2019 m. vasario 15 d. ECB sprendimo galutinio pobūdžio, pažeidžiančio Austrijos teisės normas, ginčijimu, trečia, Chartijos 49 straipsnio ir EŽTK 7 straipsnio bei Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalies pažeidimu, ketvirta, BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimu, penkta, proporcingumo principo ir Direktyvos 2013/36 70 straipsnio pažeidimu, šešta, ECB pareigos priimti sprendimą per protingą terminą pažeidimu ir, septinta, piktnaudžiavimu įgaliojimais.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo „ne bis in idem“ principo pažeidimu
26 Ieškovė teigia, kad kompensacinių palūkanų nustatymas pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra Chartijos 50 straipsnyje ir EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo pažeidimas, nes ECB jau skyrė jai 630 000 EUR administracinę piniginę sankciją už tas pačias faktines aplinkybes. Ji tvirtina, kad šis principas taip pat taikomas administracinėms sankcijoms, kurios gali būti baudžiamojo pobūdžio, ir mano, kad šis kvalifikavimas taikomas kompensacinėms palūkanoms, nes jos viršija prarastą ekonominę naudą, gautą dėl Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio pažeidimo. Be to, 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendime VTB Bank (Austria) (C‑52/17, EU:C:2018:648) Teisingumo Teismas nenagrinėjo klausimo, ar kompensacinės palūkanos yra baudžiamojo pobūdžio.
27 ECB, palaikomas Austrijos Respublikos, mano, kad šį pagrindą reikia atmesti.
28 Ne bis in idem principas yra pagrindinis Sąjungos teisės principas (2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 59 punktas), kuris dabar įtvirtintas Chartijos 50 straipsnyje.
29 Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinta teisė, atitinkanti numatytąją EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Šiuo klausimu svarbu pabrėžti: kadangi Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka EŽTK garantuojamas teises, Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jų esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK. Todėl aiškinant Chartijos 50 straipsnį reikia atsižvelgti į EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnį, nedarant poveikio Sąjungos teisės ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo autonomijai (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 23 ir 60 punktus).
30 Chartijos 50 straipsnyje numatyta, kad „[n]iekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą“. Taigi pagal ne bis in idem principą draudžiama tiek kartu vykdyti persekiojimą, tiek taikyti baudžiamojo pobūdžio sankcijas, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, už tą pačią to paties asmens veiką (žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad reikšmingi yra trys kriterijai. Pirmasis – tai teisinis pažeidimo kvalifikavimas vidaus teisėje, antrasis – pats pažeidimo pobūdis, o trečiasis – suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos griežtumas (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Bonda, C‑489/10, EU:C:2012:319, 37 punktą ir 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 26 punktą). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Chartijos 50 straipsnis taikomas ne tik persekiojimui ir sankcijoms, kurie nacionalinėje teisėje kvalifikuojami kaip „baudžiamieji“, jis taip pat apima, neatsižvelgiant į tokį kvalifikavimą pagal vidaus teisę, persekiojimą ir sankcijas, kurie turi būti laikomi esančiais baudžiamojo pobūdžio remiantis kitais dviem kriterijais (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 30 punktą).
32 Šiuo atveju reikia priminti, kad pagal ginčijamu laikotarpiu galiojusios redakcijos Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalį „[į]staigai nesusidaro pozicija vienam klientui ar susijusių klientų grupei, viršijanti 25 % jos reikalavimus atitinkančio kapitalo, atsižvelgus į kredito rizikos mažinimo poveikį pagal [minėto reglamento] 399–403 straipsnius“, ir, „[k]ai tas klientas yra įstaiga arba kai susijusių klientų grupei priklauso viena ar kelios įstaigos, ta vertė negali viršyti 25 % įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo arba 150 mln. [eurų] (atsižvelgiant į tai, kuris dydis yra didesnis) su sąlyga, kad pozicijų visiems susijusiems tos grupės klientams, kurie nėra įstaigos, verčių suma, atsižvelgus į kredito rizikos mažinimo poveikį pagal [šio reglamento] 399–403 straipsnius, neviršija 25 % įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo“.
33 Be to, pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą „[FMA] kredito įstaigoms, įmonėms, atsakingoms pagal [šio įstatymo] 30 straipsnio 6 dalį, ir centrinei įstaigai kredito įstaigų asociacijos atveju pagal minėto įstatymo 30a straipsnį nustato palūkanas nuo šių sumų: <…> 2 % nuo sumos, kuria viršijama [Reglamento Nr. 575/2013] 395 straipsnio 1 dalyje numatyta didelių pozicijų, apskaičiuotų už metus per 30 dienų laikotarpį, riba, išskyrus pagal šio reglamento 395 straipsnio 5 dalį leistiną ribos viršijimą, priežiūros priemones pagal [šio įstatymo] 70 straipsnio 2 dalį arba kredito įstaigos pernelyg didelį įsiskolinimą“.
34 Pirma, reikia priminti, kad 2019 m. vasario 15 d. galutiniu tapusiu sprendimu ieškovei buvo skirta 630 000 EUR administracinė piniginė sankcija pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį už pažeidimą, kurį sudaro Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalyje nustatytų didelių pozicijų ribų viršijimas. ECB neginčija, kad kompensacinės palūkanos, kurias jis nustatė 2021 m. gruodžio 21 d. sprendime, buvo susijusios su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.
35 Antra, reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį skiriamos administracinės piniginės sankcijos patenka į Chartijos 50 straipsnio taikymo sritį.
36 Šiuo klausimu galima pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 1 dalį skiriamos administracinės piniginės sankcijos aiškiai siejamos su baudomis, kurias Europos Komisija gali skirti pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnio 2 dalį ir yra tokio paties pobūdžio ir griežtumo. Iš tiesų šios sankcijos turi tą patį atgrasomąjį tikslą, kaip aiškiai matyti iš Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnio 3 dalies, kurioje nurodyta, kad „taikomos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“, ir yra tokio paties griežtumo, taikant sumą, kuri gali siekti 10 % atitinkamos kredito įstaigos bendros metinės apyvartos. Pagal suformuotą jurisprudenciją procedūrose dėl baudos skyrimo pagal konkurencijos teisę turi būti laikomasi ne bis in idem principo (žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2012:72, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl toks kvalifikavimas pagal analogiją turi būti taikomas minėtoms sankcijoms.
37 Trečia, todėl reikia patikrinti, ar pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustatytos kompensacinės palūkanos taip pat patenka į Chartijos 50 straipsnio taikymo sritį.
38 Šiuo klausimu iš Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas, Austrija) ir Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas, Austrija) jurisprudencijos, kurią Austrijos Respublika pateikė įstojimo į bylą paaiškinime, matyti, kad kompensacinės palūkanos kvalifikuojamos kaip rizikos ribojimu pagrįstos priemonės, kurios nėra baudžiamojo pobūdžio.
39 Konkrečiau kalbant, Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas) 1999 m. vasario 22 d. sprendime nusprendė, kad, kiek tai susiję su pirmuoju reikšmingu kriterijumi, t. y. teisiniu pažeidimo kvalifikavimu pagal vidaus teisę, iš BWG struktūros matyti, kad Austrijos teisės aktų leidėjas minėto įstatymo 97 straipsnio nepriskyrė prie baudžiamosios teisės nuostatų. Dėl antrojo ir trečiojo kriterijų, t. y. paties pažeidimo pobūdžio ir sankcijos griežtumo laipsnio, jis nusprendė, kad „nei sankcijos tikslas ir prigimtis, nei jos pobūdis ar dydis nepatenka į baudžiamosios teisės taikymo sritį“. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad kompensacinės palūkanos taikomos „nepatikrinus kaltės“ ir kad jomis siekiama „užtikrinti tinkamą bankų sistemos, užtikrinančios pakankamą kreditorių apsaugą, kredito įstaigų likvidumą ir rizikos sumažinimą teikiant kreditą, veikimą“, didelėms investicijoms taikomų ribų viršijimo atveju numatant įnašą, „atitinkantį ribų viršijimą ir kuriuo turi būti kompensuota dėl šio viršijimo nepagrįstai gauta ekonominė nauda“.
40 Taigi, remiantis Austrijos teismų praktika darytina išvada, kad kompensacinių palūkanų taikymas pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą nepatenka į Chartijos 50 straipsnio taikymo sritį.
41 Šią išvadą patvirtina 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimas VTB Bank (Austria) (C‑52/17, EU:C:2018:648, 40–42 punktai). Iš tiesų, nors Teisingumo Teismas pripažino, kad pagal ankstesnę BWG 97 straipsnio redakciją nustatytos kompensacinės palūkanos patenka į Direktyvos 2013/36 65 straipsnio, susijusio su „administracinėmis sankcijomis ir kitomis administracinėmis priemonėmis“, taikymo sritį, jis pirmenybę teikė kvalifikavimui kaip „administracinės priemonės“, o ne kaip „administracinės sankcijos“, remdamasis savo jurisprudencija, susijusia su finansinių korekcijų priemonių, kurių valstybės narės ėmėsi siekdamos apsaugoti Sąjungos finansinius interesus, analize, kurioje pareiga grąžinti dėl pažeidimo nepagrįstai gautą naudą kvalifikuojama kaip „administracinė priemonė“.
42 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tai, jog ECB pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustatė kompensacines palūkanas už elgesį, už kurį jau buvo skirta administracinė piniginė sankcija pagal Reglamento Nr. 1024/2013 18 straipsnį, neprieštarauja ne bis in idem principui.
43 Taigi pirmasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo ir Direktyvos 2013/36 70 straipsnio pažeidimu
44 Ieškovė tvirtina, kad kompensacinių palūkanų jai nustatymas pažeidžia proporcingumo principą ir Direktyvos 2013/36 70 straipsnį. Pirma, ji primena, kad laikytis proporcingumo principo ECB turi tiek taikydamas sankciją, tiek administracinę priemonę. Antra, ji tvirtina, kad ECB privalo taikyti BWG 99e straipsnį, atsižvelgdamas į minėtos direktyvos 70 straipsnį, kurį jis perkelia į nacionalinę teisę. Iš to išplaukia, kad BWG 99e straipsnis taikomas ne tik administracinėms sankcijoms, bet ir kitoms administracinėms priemonėms. Trečia, ieškovė mano, kad, atsižvelgiant į pastarosios nuostatos kriterijus, esant trumpalaikiam ir mažareikšmiam pažeidimui, dėl kurio ji negavo naudos, ir atsižvelgiant į jos bendradarbiavimą ECB turėjo jai nustatyti daug mažesnes palūkanas ar net nenustatyti jokių palūkanų.
45 Be to, ieškovė priekaištauja ECB dėl to, kad jis neišnagrinėjo kompensacinių palūkanų nustatymo proporcingumo tiek konsoliduotu, tiek individualiu pagrindais. Šiuo klausimu ji pažymi, kad buvo nustatyta 630 000 EUR, o ne 840 000 EUR administracinė piniginė bauda, siekiant atsižvelgti į tai, kad perviršis individualiu ir konsoliduotu pagrindais atsirado dėl to paties elgesio. Ji priekaištauja ECB dėl to, kad šis 2021 m. gruodžio 21 d. sprendime nesilaikė lygiaverčio požiūrio ir nepateikė tinkamų motyvų šiuo klausimu.
46 ECB atsikerta, pirma, kad BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktas jam nepalieka jokios diskrecijos, kuri leistų išnagrinėti priemonės proporcingumą remiantis BWG 99e straipsnyje įtvirtintais kriterijais.
47 Antra, ECB tvirtina, kad BWG 97 straipsnio 1 dalis yra speciali priemonė, taikoma neatsižvelgiant į subjektyvius kriterijus, kaip antai atsakomybę už didelių pozicijų ribų pažeidimą, kad būtų pasiektas tikslas laikytis minėtų ribų labai veiksmingai, o Austrijos teismai dėl jo proporcingumo nepareiškė jokių konstitucinio pobūdžio išlygų.
48 Trečia, ECB primena, kad jo pateiktas BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas atitinka Austrijos teismų praktiką. Iš to matyti, pirma, kad jis taikomas automatiškai, antra, kad jo pagrindu buvo pripažintas „bendras neteisėtai gautos arba galimos gauti naudos išieškojimas“, ir, trečia, kad dėl to jis nebuvo nei įpareigotas, nei įgaliotas taikyti BWG 99e straipsnį, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2016/36 70 straipsnis, įgyvendinant BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
49 Ketvirta, ECB teigia, kad net jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad taikant BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą reikėtų atsižvelgti į proporcingumo argumentus, vis dėlto BWG 99e straipsnyje ir Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje nustatyti kriterijai nėra reikšmingi.
50 Pirma, BWG 99e straipsnyje reglamentuojamas tik baudų dydis ir jis negali būti susijęs su kompensacinėmis palūkanomis.
51 Antra, BWG 99e straipsnyje ir Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje nustatyti parametrai taikomi nustatant sprendimo rūšį tik tiek, kiek jie yra tinkami siekiamiems teisėtiems tikslams pasiekti. Viena vertus, šie kriterijai, susiję su pažeidimo sunkumu ir trukme, gauto pelno ar išvengtų nuostolių dydžiu, trečiųjų asmenų patirtais nuostoliais arba bendradarbiavimo su kompetentinga institucija lygiu, nėra tinkami, kad būtų pasiekti BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto teisėti tikslai. Kita vertus, ketinimo padaryti nusikalstamą veiką kriterijus, įtvirtintas tik minėtos direktyvos 70 straipsnyje, taip pat nėra tinkamas.
52 Austrijos Respublika tvirtina, kad BWG 99e straipsnyje numatyti kriterijai netaikomi in concreto priimant rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros administracinę priemonę, nes jie labiau susiję su sankcijomis. Galima atsižvelgti tik į kriterijų, susijusį su finansiniu pajėgumu, nes jis taip pat nurodytas 97 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pagal kurį pernelyg didelio kredito įstaigos įsiskolinimo atveju neleidžiama nustatyti kompensacinių palūkanų. Ji priduria, kad kompensacinių palūkanų už viršijimą tiek individualiu, tiek konsoliduotu lygmenimis nustatymas atitinka jurisprudenciją ir yra proporcingas.
53 Pagal Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį „administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“.
54 Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje „Veiksmingas sankcijų taikymas ir kompetentingų valdžios institucijų naudojimasis įgaliojimais taikyti sankcijas“ nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad nustatydamos administracinių sankcijų ar kitų administracinių priemonių rūšį ir administracinių piniginių sankcijų dydį, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes, įskaitant, atitinkamai:
a) pažeidimo sunkumą ir trukmę;
b) už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens atsakomybės laipsnį;
c) už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens finansinį pajėgumą, kuris nustatomas, pavyzdžiui, pagal bendrą atsakingo juridinio asmens apyvartą arba fizinio asmens metines pajamas;
d) už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens gauto pelno arba išvengtų nuostolių, jei juos galima nustatyti, dydį;
e) trečiųjų šalių dėl pažeidimo patirtus nuostolius, jei juos galima nustatyti;
f) už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens bendradarbiavimo su kompetentinga valdžios institucija lygį;
g) ankstesnius už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens pažeidimus;
h) visas galimas sistemines pažeidimo pasekmes.“
55 2021 m. gruodžio 21 d. sprendime ECB aiškiai pabrėžė, kad „BWG 97 straipsnio 1 dalyje kompetentingai institucijai nesuteikiama jokios diskrecijos nustatyti kompensacines palūkanas, ar ne“, ir „jai taip pat nesuteikiama diskrecija atsižvelgti į konkrečias aplinkybes nustatant taikytinų palūkanų sumą“. Šią išvadą jis grindė Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas) pozicija, iš kurios matyti, kad teisės aktuose atsižvelgiama tik į „trūkumus, susijusius su ribų laikymusi arba jų viršijimu“ (2000 m. gegužės 15 d. Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas) sprendimas Nr. 97/17/0413), kad „priežastys, dėl kurių [vyravo] teisės aktų leidėjo nenumatytas elgesys, neturi reikšmės“ (1999 m. balandžio 26 d. Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas) sprendimas Nr. 95/17/0139) ir kad kompetentinga institucija „negali atsižvelgti į pažeidimo neteisėtumo laipsnį“ (2000 m. gegužės 15 d. Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas) sprendimas Nr. 95/17/0139).
56 Taigi ECB nenagrinėjo kompensacinių palūkanų nustatymo proporcingumo atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nes manė, kad Austrijos teismai, aiškindami BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą, negalėjo to daryti.
57 Vadinasi, šis ieškinio pagrindas reikalauja patikrinti, ar ECB vadovavosi teisingu BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimu, kai nusprendė, kad neturėjo jokios diskrecijos dėl jo įgyvendinimo, jeigu jame numatytos sąlygos įvykdytos.
58 Pirma, kiek tai susiję su nacionalinės teisės nuostatos aiškinimu, reikia priminti, kad iš principo nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų aiškinimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija / Slovakija, C‑433/13, EU:C:2015:602, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
59 Taigi, kai Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar ECB pagrįstai taikė nacionalinę teisę, kuria perkeliama direktyva, nacionalinių teismų išaiškinimo pakanka, kad būtų nustatyta šios nacionalinės teisės taikymo apimtis, jeigu dėl to konstatuojamas suderinamumas su direktyva, kurios perkėlimą jį užtikrina. Tokiu atveju priekaištai, kuriais siekiama užginčyti minėtų teismų aiškinimo pagrįstumą, turi būti iš karto atmesti (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo Caisse régionale de crédit agricole mutuel Alpes Provence ir kt. / ECB, T‑133/16–T‑136/16, EU:T:2018:219, 84–92 punktus).
60 Vis dėlto kitaip yra tuo atveju, kai nacionalinių teismų aiškinimas neleidžia užtikrinti nacionalinės teisės suderinamumo su direktyva.
61 Iš tiesų tokiu atveju Sąjungos teisės viršenybės principo laikymasis reiškia, kad, kaip ir nacionalinis teismas, Bendrasis Teismas prireikus nacionalinę teisę aiškina kuo labiau atsižvelgdamas į perkeltos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 24 punktą).
62 Nors pareigą remtis Sąjungos teise aiškinant ir taikant atitinkamas vidaus teisės normas riboja bendrieji teisės principai ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem, Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima pareigą prireikus pakeisti nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu paaiškėja, kad ši praktika pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 32 ir 33 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
63 Jeigu negali nacionalinės teisės aktų aiškinti taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, Bendrasis Teismas, kaip ir nacionalinis teismas, kuriam pavesta taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokį, net vėlesnį, nacionalinės teisės aktą, kuris prieštarauja tiesiogiai veikiančiai Sąjungos teisės nuostatai (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 58 ir 61 punktus).
64 Antra, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2013/36 70 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi ir 37 konstatuojamąja dalimi, turi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad FMA, taigi ir ECB, turi nustatyti administracinės priemonės rūšį, atsižvelgdami į visas aplinkybes, o tai neišvengiamai reiškia, kad jie turi diskreciją, ir neleidžia teigti, kad naudojasi ribota kompetencija.
65 Visų pirma tai matyti iš pažodinio ir kontekstinio Direktyvos 2013/36 70 straipsnio 1 dalies aiškinimo.
66 Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors Direktyvos 2013/36 70 straipsnio pavadinime nurodomos tik „sankcijos“, iš šio straipsnio formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje taip pat kalbama apie „kitų administracinių priemonių“ rūšies nustatymą. Todėl valstybėms narėms tenkančios pareigos užtikrinti, kad kompetentingos institucijos atsižvelgtų į visas aplinkybes, kurių neišsamus sąrašas pateikiamas, akcentavimas joms taip pat taikomas.
67 Be to, iš Direktyvos 2013/36 4 straipsnio 1 dalies matyti, kad Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje nurodytos „kompetentingos valdžios institucijos“ – tai institucijos, „kurios vykdo šioje direktyvoje numatytas funkcijas ir pareigas“, t. y. kalbant apie Austriją, – FMA, o kalbant apie Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos įgyvendinimą, – ECB.
68 Galiausiai reikia pažymėti, kad 65 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnis yra tame pačiame Direktyvos 2013/36 skirsnyje, susijusiame su „priežiūros įgaliojimais, įgaliojimais taikyti sankcijas ir teise pateikti skundą“, todėl turi būti laikoma, kad šiose dviejose nuostatose vartojama sąvoka „administracinės priemonės“ turi tą pačią reikšmę. Taigi, kadangi iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo VTB Bank (Austria) (C‑52/17, EU:C:2018:648) matyti, kad kompensacinės palūkanos yra administracinė priemonė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalį, jų taikymą reglamentuoja tos pačios direktyvos 70 straipsnis.
69 Antra, šią išvadą patvirtina teleologinis Direktyvos 2013/36 70 straipsnio aiškinimas, nes jos 37 konstatuojamoji dalis rodo teisės aktų leidėjo ketinimą, kad valstybės narės užtikrintų, „kad jų kompetentingos institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes“.
70 Trečia, reikia konstatuoti, kad ECB pareiga atsižvelgti į visas aplinkybes reiškia, kad priimdamas administracinę priemonę jis turi išnagrinėti konkretaus atvejo aplinkybes.
71 Ketvirta, iš to darytina išvada, kad BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą aiškinant taip, kad ECB turi ribotą kompetenciją, jam būtų užkirstas kelias atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes ir ši nuostata taptų nesuderinama su Direktyvos 2013/36 70 straipsniu.
72 Žinoma, iš BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto formuluotės matyti, kad automatinis kompensacinių palūkanų nustatymas kompensuojamas šioje nuostatoje atsižvelgiant į dvi aplinkybes, kuriomis dėl Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalies pažeidimo nėra taikomos kompensacinės palūkanos. Taip yra tuo atveju, kai, pirma, kompetentinga institucija priima administracinį sprendimą, įpareigojantį kredito įstaigą imtis tam tikrų priemonių dėl rizikos, kad ji negalės įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams arba dėl to, kad siekia užtikrinti finansų sistemos stabilumą pagal BWG 70 straipsnio 2 dalį, arba, antra, yra pernelyg įsiskolinusi.
73 Vis dėlto reikia pažymėti, kad Austrijos teisės aktų leidėjo nurodytos dvi aplinkybės, kuriomis dėl Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalies pažeidimo nebus nustatytos kompensacinės palūkanos, negali prilygti Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje numatytam kompetentingos institucijos atsižvelgimui į „visas svarbias aplinkybes“.
74 Be to, tai, kad pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustatytos kompensacinės palūkanos kvalifikuojamos kaip „administracinė priemonė“, o ne kaip „administracinė sankcija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalį, neleidžia automatinio jų taikymo laikyti suderinamu su šios direktyvos 70 straipsniu.
75 Nors tiesa, kad dėl šio pobūdžio skirtumo kompetentingos valdžios institucijos pareiga atsižvelgti į visas aplinkybes nebūtinai turi būti vienodai griežta, kaip nagrinėjama administracinė priemonė, kaip antai kompensacinių palūkanų taikymas ar administracinė sankcija arba a fortiori administracinė piniginė sankcija, vis dėlto Direktyvos 2013/36 70 straipsnio taikymo sritis apima ne tik administracines sankcijas, bet ir administracines priemones.
76 Trečia, reikia pažymėti, kad BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktas gali būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2013/36 70 straipsnį kaip reiškiantis ECB diskreciją, kuria remdamasis jis prireikus gali nenustatyti kompensacinių palūkanų, jeigu mano, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių reikia priimti tokį sprendimą.
77 Pirma, BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto formuluotėje aiškiai neatmetama galimybė, kad prireikus FMA gali turėti diskreciją dėl tikslingumo jį taikyti.
78 Antra, BWG XXII skirsnyje taip pat yra 99e straipsnis, kuriame pakartojamas Direktyvos 2013/36 70 straipsnio turinys; iš jo matyti, kad nustatydama sankcijos ar priemonės, kurios turi būti imtasi už Reglamento Nr. 575/2013 pažeidimus, rūšį FMA tiek, kiek tai tinkama, turi atsižvelgti į tas pačias aplinkybes, kokios nurodytos Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje ir kurių sąrašas taip pat pateikiamas kaip neišsamus. Todėl šiame straipsnyje esanti nuoroda į „priemones“ visiškai gali būti suprantama kaip apimanti BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą kompensacinių palūkanų taikymą.
79 Trečia, ECB diskrecijos pripažinimas įgyvendinant BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą neturi neigiamo poveikio ieškovei, todėl jis negali būti ribojamas bendrųjų teisės principų laikymusi, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 62 punkte nurodytą jurisprudenciją.
80 Ketvirta, kadangi ECB priėmė 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą konstatuodamas, kad kompensacinės palūkanos buvo nustatytos automatiškai, jis rėmėsi teisiškai klaidinga prielaida, dėl kurios netinkamai išnagrinėjo BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo proporcingumą, nes nusprendė nenagrinėti bylos aplinkybių.
81 Taigi reikia pritarti šiam pagrindui ir panaikinti 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovės nurodytų pagrindų.
Dėl ieškinio byloje T‑647/21
82 ECB teigia, kad ieškinys dėl 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo neteko dalyko, nes buvo pakeistas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu, kuris įsigaliojo pranešimo apie 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą dieną. Iš to matyti, kad ieškinio dalykas išnyko ir kad sprendimas dėl esmės nesuteiktų jokios naudos ieškovei.
83 Pagal suformuotą jurisprudenciją institucijai atsakovei atšaukus arba tam tikromis aplinkybėmis panaikinus ginčijamą aktą išnyksta ieškinio dėl panaikinimo dalykas, nes ieškovas pasiekia norimą rezultatą, ir tai jį visiškai tenkina. Vis dėlto minėtas ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą akto, paskelbto netekusiu galios vykstant procesui, panaikinimu, jei šio akto panaikinimas savaime gali sukelti teisinių pasekmių (žr. 2011 m. liepos 6 d. Nutarties SIR / Taryba, T‑142/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2011:333, 18 ir 21 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
84 Taigi, kalbant aktą, paskelbtą netekusiu galios vykstant procesu, pažymėtina, kad tokio suinteresuotumo išlaikymo galimybė egzistuoja, kai dėl akto, kuriuo jis pripažintas netekusiu galios, pareiškiamas ieškinys dėl panaikinimo, todėl pirmasis aktas gali vėl būti taikomas panaikinus antrąjį aktą (žr. 2011 m. spalio 20 d. Nutarties United Phosphorus / Komisija, T‑95/09, nepaskelbta Rink., EU:T:2011:610, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Crédit mutuel Arkéa / ECB, T‑712/15, EU:T:2017:900, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Reikia konstatuoti, kad dėl analogiškų priežasčių ieškovas turi būti laikomas suinteresuotu, kad būtų panaikintas atšauktas aktas, kai dėl jį atšaukusio akto panaikinimo pareikštas ieškinys.
85 Vis dėlto buvo nuspręsta, kad institucijos atsakovės prašymas pripažinti, jog nereikia priimti sprendimo, kuriame teigiama, kad ginčijamas aktas buvo atšauktas, gali būti prilygintas numanomam, tačiau neabejotinam pripažinimui, kad jis išnyko iš Sąjungos teisės sistemos, o tai reiškia, kad ji nebegalės juo remtis net panaikinus aktą, kuriuo jis atšauktas (šiuo klausimu žr. 1997 m. rugsėjo 17 d. Nutarties Antillean Rice Mills/ Komisija, T‑26/97, EU:T:1997:131, 14 punktą).
86 Be to, reikia pažymėti, kad šiai bylai būdingas labai didelis 2021 m. rugpjūčio 2 d. ir gruodžio 21 d. sprendimų turinio ir ieškovės abiejuose ieškiniuose nurodytų pagrindų panašumas. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 17 ir 18 punktų, 2021 m. gruodžio 21 d. sprendime ECB laikėsi tų pačių motyvų, kokius išdėstė 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendime, ir juos papildė atsižvelgdamas į APV nuomonę. Tai matyti iš aplinkybės, kad ieškovė abiejuose ieškiniuose pateikė analogiškus argumentus. Tokios ypatingos sąlygos reiškia, kad 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendime yra tokių pačių neteisėtumo aspektų, kokie konstatuoti šio sprendimo 44–81 punktuose, o tai patvirtina išvadą, kad ECB negali juo remtis panaikinus 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2023 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Versobank / ECB, C‑803/21 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2023:630, 167–169 punktus).
87 Taigi, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, reikia konstatuoti, kad 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo panaikinimas negali lemti 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo taikymo iš naujo, todėl nereikia priimti sprendimo dėl ieškinio byloje T‑647/21.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
88 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ECB pralaimėjo bylą T‑99/22, jis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos ieškovės šioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal jos pateiktus reikalavimus.
89 Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, jeigu nėra pagrindo priimti sprendimo, Bendrasis Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra. Dėl bylos T‑647/21 Bendrasis Teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, reikia nurodyti ECB padengti ne tik savo, bet ir šioje byloje ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal jos reikalavimus.
90 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Austrijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje T‑99/22 ir byloje T‑647/21.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Sujungti bylas T‑647/21 ir T‑99/22, kad būtų priimtas sprendimas.
2. Nebereikia priimti sprendimo byloje T‑647/21.
3. Byloje T‑99/22 panaikinti 2021 m. gruodžio 21 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimą ECB-SSM-2021-ATSBE-12.
4. ECB padengia savo ir Sber Vermögensverwaltungs AG bylinėjimosi išlaidas.
5. Austrijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2024 m. vasario 28 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.