BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) NUTARTIS

2010 m. birželio 21 d.

Byla T‑284/09 P

Herbert Meister

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

„Apeliacinis skundas — Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Vertinimas — Pavėluotas vertinimo ataskaitų parengimas — Ieškinio pirmojoje instancijoje dalykas — Pavėluotas atsakymas į skundus — Iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstas apeliacinis skundas“

Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2009 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo Meister prieš VRDT (F‑138/06 ir F‑37/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑131 ir II‑A‑1‑727), kuriuo prašoma panaikinti šį sprendimą.

Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą. Herbert Meister padengia savo ir Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) patirtas bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Išankstinė administracinė procedūra

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnis ir 91 straipsnio 3 dalis)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl paaukštinimo balų skyrimo per kelias paaukštinimo procedūras iš eilės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Apeliacinis skundas — Pagrindai — Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas — Nepriimtinumas — Bendrojo Teismo vykdoma įrodymų vertinimo kontrolė — Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnis)

1.      Kiek tai susiję su atsakymo į skundus pateikimo terminais, siekdamas apsaugoti pareigūną nuo galimo skundą nagrinėjančios Paskyrimų tarnybos neveikimo, teisės aktų leidėjas numatė, kad administracijos tylėjimas, t. y. kad Paskyrimų tarnyba neatsako per nustatytą terminą, prilygsta neigiamam sprendimui, dėl kurio tiesiogiai gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, o ne ieškinys dėl neveikimo. Pareigūno teisė į gynybą yra pakankamai ir tinkamai apsaugota, jei jis turi galimybę pareikšti ieškinį dėl jo nenaudai priimto akto per tris mėnesius nuo implicitinio sprendimo atmesti skundą priėmimo. Tačiau teisinis saugumas reikalauja, kad pareigūnas imtųsi veiksmų per Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytus terminus.

Kita vertus, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalies antra įtrauka, Paskyrimų tarnybai atsakius pavėluotai, pradedamas skaičiuoti naujas terminas ieškiniui pareikšti, kai eksplicitinis sprendimas priimamas nepasibaigus ieškinio dėl implicitinio sprendimo atmesti skundą pareiškimo terminui.

Tai, kad atsakymas į skundą pateikiamas pavėluotai, savaime nepaneigia šio atsakymo ar akto, dėl kurio pateiktas skundas, teisėtumo. Pirma, jei tokį sprendimą reikėtų panaikinti vien dėl šio pavėlavimo, naujas sprendimas, kuriuo turėtų būti pakeistas panaikintas sprendimas, jokiu atveju negalėtų būti priimtas vėluojant mažiau nei pirmojo sprendimo atveju. Antra, Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje numatytų terminų nesilaikymas savaime neturi įtakos sprendimo teisėtumui, tačiau dėl to gali kilti susijusios institucijos atsakomybė už žalą, kuri galėjo būti padaryta suinteresuotajam asmeniui.

Šiuo atžvilgiu institucijos atsakomybė atsiranda tik kai ieškovas įrodo, kad žala buvo padaryta vien dėl pavėluoto pranešimo.

(žr. 26–30 punktus)

Nuoroda: 1981 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Arning prieš Komisiją, 125/80, Rink. p. 2539, 9 punktas; 2009 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją, C‑385/07 P, Rink. p. I‑6155, 193–196 punktai; 1994 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schneider prieš Komisiją, T‑54/92, Rink. VT p. I‑A‑281 ir II‑887, 27 punktas; 1997 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Picciolo ir Caló prieš Regionų komitetą, T‑178/95 ir T‑179/95, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑155, 29 punktas; 1997 m. lapkričio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Liao prieš Tarybą, T‑15/96, Rink. VT p. I‑A‑329 ir II‑897, 34 punktas; 2005 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roccato prieš Komisiją, T‑267/03, Rink. VT p. I‑A‑1 ir II‑1, 84 punktas; 2008 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑414/06 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑1 ir II‑B‑1‑1, 44 punktas.

2.      Kiek tai susiję su kelių iš eilės einančių paaukštinimo procedūrų tarpusavio priklausomybe, neginčytina, kad pasibaigus kiekvienai paaukštinimo procedūrai pareigūno iš viso surinktus balus sudaro per paskutinę paaukštinimo procedūrą skirtų balų (pirmas dėmuo) ir anksčiau jo jau turėtų balų (antras dėmuo) suma.

Iš teismo praktikos, pagal kurią paaukštinimo balų skyrimas konkrečiais metais turi poveikio ne tik vykdomai paaukštinimo procedūrai, negalima daryti išvados, kad pareigūnas, informuotas apie bendrą po paaukštinimo procedūros jo turimų balų skaičių, turi teisę ginčyti ne tik pirmą iš viso surinktų balų dėmenį, bet ir antrąjį. Jei dėl šio antro dėmens taip pat būtų galima pateikti skundą ar ieškinį, būtų pažeistas teisinis saugumas, nes pareigūnas galėtų ginčyti balus, kurie jam buvo paskirti per ankstesnes paaukštinimo procedūras ir kurių jis neginčijo per Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytus terminus.

(žr. 41, 42 ir 44 punktus)

Nuoroda: 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Breton prieš Teisingumo Teismą, T‑323/02, Rink. VT p. I‑A‑325 ir II‑1587, 51–53 punktai; 2005 m. gegužės 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schmit prieš Komisiją, T‑144/03, Rink. VT p. I‑A‑101 ir II‑465, 147 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2006 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Buendía Sierra prieš Komisiją, T‑311/04, Rink. p. II‑4137, 88 punktas.

3.      Tik pirmosios instancijos teismas turi jurisdikciją, pirma, konstatuoti faktines aplinkybes, išskyrus atvejį, kai jo konstatuotų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, jas įvertinti. Taigi pirmosios instancijos teismo atliekamas faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus atvejį, kai iškraipomi šiam teismui pateikti įrodymai, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę turi vykdyti Bendrasis Teismas. Toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų, nesant reikalo iš naujo vertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų.

(žr. 55 punktą)

Nuoroda: 2009 m. rugsėjo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, Rink. p. II‑2841, 191–193 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.