GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2020 m. gruodžio 17 d.(1)
Byla C‑128/19
Azienda Sanitaria Provinciale di Catania
prieš
Assessorato della Salute della Regione Siciliana,
dalyvaujant
AU
(Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Valstybės pagalba – Sąvokos „esama pagalba“ ir „nauja pagalba“ – Reglamentas (ES) Nr. 702/2014 – Pagalba, kuria padengiamos gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo išlaidos ir kuri skirta tų ligų padarytai žalai kompensuoti – Reglamentas (ES) Nr. 1408/2013 – De minimis pagalba“
1. Šioje byloje ginčas kilo dėl Sicilijos regiono 1989 m. priimto teisės akto, kuriame buvo numatytos kompensacijos tam tikromis ligomis užsikrėtusių ir dėl to paskerstų gyvulių savininkams. Laikui bėgant ši kompensacija buvo keletą kartų finansuota pagal Sicilijos regiono priimtus teisės aktus. Sicilijos gyvulininkystės sektoriaus ūkininkas AU nacionaliniuose teismuose reikalavo išmokėti šią kompensaciją pagal 2005 m. regiono įstatymą – naujausią priemonę, pagal kurią buvo finansuojama ši kompensacija. Teisingumo Teismo klausiama, ar ši kompensacija yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir, jeigu taip yra, ar ji buvo suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį.
2. Problema yra ta, kad, nors Komisija buvo priėmusi sprendimus dėl pirminio 1989 m. teisės akto ir kelių finansavimo įstatymų patvirtinimo, dėl 2005 m. įstatymo tokio sprendimo priimta nebuvo. Taigi, kyla klausimas, ar Komisijos patvirtinimas dėl ankstesnių finansavimo teisės aktų taikomas ir šiam įstatymui.
3. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę išaiškinti sąvokas „nauja pagalba“, apie kurią, prieš ją įgyvendinant, turi būti pranešta Komisijai, ir „esama pagalba“, kuriai šis reikalavimas netaikomas arba dėl to, kad ji jau patvirtinta, arba (be kita ko) dėl to, kad ji ribotai keičia jau patvirtintą pagalbą.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
4. 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles(2), 1 straipsnyje nustatyta:
„Šiame reglamente:
<…>
b) „esama pagalba“ – tai:
<…>
ii) patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba;
<…>
c) „nauja pagalba“ – tai visa pagalba, t. y. pagalbos sistemos ir individuali pagalba, kuri nėra egzistuojanti pagalba, įskaitant egzistuojančios pagalbos pakeitimus;
<…>“
B. Italijos teisė
5. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989(3) 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Siekiant atkurti nuo tuberkuliozės, bruceliozės ir leukozės nukentėjusius galvijų ūkius, taip pat nuo bruceliozės nukentėjusius avių ir ožkų ūkius pagal 1964 m. birželio 9 d. Įstatymą Nr. 615, 1968 m. sausio 23 d. Įstatymą Nr. 33 ir 1968 m. sausio 23 d. Įstatymą Nr. 34 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, tuberkulioze, brucelioze ir leukoze užsikrėtusių ir dėl to paskerstų ir (arba) sunaikintų galvijų ir brucelioze užsikrėtusių ir dėl to paskerstų ir (arba) sunaikintų avių bei ožkų savininkams šalia galiojančiose nacionalinės teisės nuostatose numatytos kompensacijos skiriama prie šio įstatymo pridėtoje lentelėje nurodyto dydžio kompensacija.
<…>
4. Ankstesnėse dalyse nurodytais tikslais ir, siekiant palengvinti gyvulininkystės ūkių atkūrimo priemonių įgyvendinimą, veterinarijos gydytojams, įgaliotiems atlikti 1968 m. birželio 1 d. ir 1968 m. birželio 3 d. ministro dekretuose nurodytus veiksmus, šalia galiojančiose nacionalinės teisės nuostatose numatyto atlyginimo mokamas 2 000 ITL atlyginimas už kiekvieną patikrintą galviją. Bet kuriuo atveju visa kompensacija negali būti didesnė kaip 3 000 ITL.
5. Šiame straipsnyje nurodytais tikslais tvirtinamos 7 000 mln. ITL išlaidos einamiesiems finansiniams metams ir po 6 000 mln. ITL išlaidos 1990 ir 1991 finansiniams metams.“
6. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005(4) 25 straipsnio 16 dalyje nustatyta:
„Siekiant [Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989] 1 straipsnyje nustatytų tikslų, pagal 2000 m. gruodžio 23 d. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 32 134 straipsnio nuostatas tvirtinamos 20 000 000 EUR išlaidos, skirtos sumoms, kurias Sicilijos vietos sveikatos priežiūros institucijos turi sumokėti 2000–2006 m. laikotarpiu infekcinėmis ligomis užsikrėtusių ir dėl to paskerstų gyvulių savininkams, padengti, taip pat ligos židinių likvidavimo veikloje tuo laikotarpiu dalyvavusiems veterinarijos gydytojams skirtam atlyginimui sumokėti. Šioje dalyje nurodytiems tikslams 2005 finansiniams metams tvirtinamos 10 000 000 EUR išlaidos (417702 skyriaus 10.3.1.3.2 punktas). Paskesniems finansiniams metams išlaidos nustatomos pagal iš dalies pakeisto 1999 m. balandžio 27 d. Regiono įstatymo Nr. 10 3 straipsnio 2 dalies i punktą.“
II. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
7. Gyvulių augintojas AU reikalavo jam išmokėti kompensaciją, kuri pirmiausia buvo numatyta Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnyje, o vėliau – Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalyje ir turėjo būti mokama gyvulininkystės sektoriaus subjektams, kurie buvo priversti paskersti brucelioze užsikrėtusius gyvulius.
8. AU kreipėsi į Giudice unico del Tribunale di Catania (Katanijos apylinkės vienasmenis teismas, Italija) ir paprašė įpareigoti Azienda Sanitaria Provinciale di Catania (Katanijos provincijos sveikatos priežiūros institucija, toliau – ASPC) išmokėti 11 930,08 EUR kompensaciją už paskerstus infekcinėmis ligomis užsikrėtusius gyvulius. Giudice unico del Tribunale di Catania (Katanijos apylinkės vienasmenis teismas) Įsakymu Nr. 81/08 šį prašymą patenkino.
9. 2008 m. balandžio 21 d. ASPC kreipėsi į Giudice unico del Tribunale di Catania (Katanijos apylinkės vienasmenis teismas) su prašymu panaikinti Įsakymą Nr. 81/08. Giudice unico del Tribunale di Catania (Katanijos apylinkės vienasmenis teismas) 2011 m. birželio 3 ir 8 d. Sprendimu 2141/2011 šį prašymą patenkino ir Įsakymą Nr. 81/08 panaikino.
10. 2012 m. liepos 23 d. AU pateikė Corte d’appello di Catania (Katanijos apeliacinis teismas, Italija) apeliacinį skundą ir paprašė panaikinti Sprendimą Nr. 2141/2011. 2013 m. liepos 24 d. Sprendimu Nr. 1469/2013 Corte d’appello di Catania (Katanijos apeliacinis teismas) patenkino apeliacinį skundą ir pakeitė Sprendimą Nr. 2141/2011 – atmetė ASPC prašymą panaikinti Įsakymą Nr. 81/08.
11. ASPC Corte d’appello di Catania (Katanijos apeliacinis teismas), be kita ko, nurodė, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalyje nurodyta kompensacija yra valstybės pagalba, kurios negalima įgyvendinti tol, kol Komisija jos nėra pripažinusi suderinama su vidaus rinka, o to nebuvo padaryta. Corte d’appello di Catania (Katanijos apeliacinis teismas) atmetė šį argumentą, motyvuodamas tuo, kad, pirma, 2002 m. gruodžio 11 d. sprendimu(5) Komisija buvo įvertinusi regiono įstatymų, pagal kuriuos ilgą laiką iki 1997 m. buvo finansuojama priemonė, numatyta Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnio materialinėje nuostatoje, būtent Sicilijos regiono įstatymo Nr. 40/1997(6) 11 straipsnio ir Sicilijos regiono įstatymo Nr. 22/1999(7) 7 straipsnio, suderinamumą su vidaus rinka, ir, antra, tame sprendime Komisijos padaryta išvada, kad šie regiono įstatymai yra suderinami su vidaus rinka, taikoma ir Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 daliai, pagal kurią taip pat buvo finansuojama priemonė, numatyta Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnyje.
12. 2014 m. kovo 7 d. ASPC apskundė Corte d’appello di Catania (Katanijos apeliacinis teismas) sprendimą Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija).
13. Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [SESV 107 ir 108 straipsnius] ir [Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui](8) [Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005] 25 straipsnio 16 dalyje numatyta priemonė, pagal kurią, „siekiant [Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989] 1 straipsnyje nustatytų tikslų, pagal 2000 m. gruodžio 23 d. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 32 134 straipsnio nuostatas tvirtinamos 20 000 000 EUR išlaidos, skirtos sumoms, kurias Sicilijos vietos sveikatos priežiūros institucijos turi sumokėti 2000–2006 m. laikotarpiu išplitusiomis infekcinėmis ligomis užsikrėtusių ir dėl to paskerstų gyvulių savininkams, padengti, taip pat ligos židinių likvidavimo veikloje tuo laikotarpiu dalyvavusiems veterinarijos gydytojams skirtam atlyginimui sumokėti. Šioje dalyje nurodytiems tikslams 2005 finansiniams metams tvirtinamos 10 000 000 EUR išlaidos (417702 skyriaus 10.3.1.3.2 punktas). Paskesniems finansiniams metams išlaidos nustatomos pagal iš dalies pakeisto 1999 m. balandžio 27 d. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 10 3 straipsnio 2 dalies i punktą“ ir yra valstybės pagalba, palaikanti tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą ir taip iškraipanti konkurenciją arba galinti ją iškraipyti?
2. Ar, nepaisant to, kad [Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005] 25 straipsnio 16 dalies nuostata, pagal kurią, „siekiant [Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989] 1 straipsnyje nustatytų tikslų, pagal 2000 m. gruodžio 23 d. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 32 134 straipsnio nuostatas tvirtinamos 20 000 000 EUR išlaidos, skirtos sumoms, kurias Sicilijos vietos sveikatos priežiūros institucijos turi sumokėti 2000–2006 m. laikotarpiu išplitusiomis infekcinėmis ligomis užsikrėtusių ir dėl to paskerstų gyvulių savininkams, padengti, taip pat ligos židinių likvidavimo veikloje tuo laikotarpiu dalyvavusiems veterinarijos gydytojams skirtam atlyginimui sumokėti. Šioje dalyje nurodytiems tikslams 2005 finansiniams metams tvirtinamos 10 000 000 EUR išlaidos (417702 skyriaus 10.3.1.3.2 punktas). Paskesniems finansiniams metams išlaidos nustatomos pagal iš dalies pakeisto 1999 m. balandžio 27 d. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 10 3 straipsnio 2 dalies i punktą“ ir iš esmės gali būti laikoma valstybės pagalba, kuria, palaikant tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipoma arba gali būti iškraipyta konkurencija; vis dėlto gali būti pripažinta, kad ji yra suderinama su [SESV 107 ir 108 straipsniais], atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių [Komisija] [2002 m. sprendime] pripažino, kad, jeigu tenkinamos sąlygos, nustatytos [Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui], panašaus turinio nuostatos, išdėstytos Sicilijos regiono įstatymo Nr. 40/1997 11 straipsnyje ir Sicilijos regiono įstatymo Nr. 22/1999 7 straipsnyje, yra suderinamos su [SESV 107 ir 108 straipsniais]?“
14. Rašytines pastabas pateikė ASPC, Italijos Respublika ir Europos Komisija. 2020 m. balandžio 30 d. numatytas teismo posėdis buvo atšauktas dėl COVID‑19 pandemijos. Šalims prieš posėdį išsiųsti klausimai, į kuriuos jos turėjo atsakyti žodžiu, tapo klausimais, į kuriuos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys turi atsakyti raštu. Be to, buvo taikomos Procedūros reglamento 62 straipsnio 1 dalyje numatytos proceso organizavimo priemonės – Italijos Respublikos paprašyta atsakyti į papildomus klausimus. ASPC, Italijos Respublika ir Komisija atsakė į klausimus per Teisingumo Teismo nustatytą terminą.
III. Analizė
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmąjį klausimą Teisingumo Teismui užduoda iš esmės tam, kad išsiaiškintų, ar Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnyje numatyta kompensacija, skiriama tam tikromis infekcinėmis ligomis užsikrėtusių ir dėl to paskerstų gyvulių savininkams (toliau – nagrinėjama kompensacija) ir finansuojama pagal Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalį, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
16. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, turi būti laikoma, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis yra „suderinama su [SESV 107 ir 108 straipsniais], atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių [Komisija] [2002 m. sprendime] pripažino, kad <…> panašaus turinio nuostatos, išdėstytos Sicilijos regiono įstatymo Nr. 40/1997 11 straipsnyje ir Sicilijos regiono įstatymo Nr. 22/1999 7 straipsnyje, yra suderinamos su [SESV 107 ir 108 straipsniais]“.(9)
17. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje apsiribosiu antrojo prejudicinio klausimo analize. Taigi, siekdamas dialektinių tikslų, darysiu prielaidą, kad nagrinėjama kompensacija yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
A. Teisingumo Teismo kompetencija atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą
18. Komisija teigia, kad antrasis prejudicinis klausimas yra nepriimtinas, nes Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti dėl pagalbos priemonių suderinamumo su vidaus rinka.
19. Mano nuomone, Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į antrąjį klausimą.
20. Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas iš tiesų neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl valstybės pagalbos ar pagalbos schemos suderinamumo su vidaus rinka, nes šio suderinamumo vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, veikiančios kontroliuojant Sąjungos teismui, kompetencijai(10).
21. Vis dėlto manau, kad antruoju klausimu, performuluotu šios išvados 16 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo neklausia, ar nagrinėjama kompensacija yra suderinama su vidaus rinka. Atkreiptinas dėmesys, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog „nacionalinis teismas nėra kompetentingas priimti sprendimą dėl [nagrinėjamos kompensacijos] suderinamumo su vidaus rinka, nes <…> tokį vertinimą turi atlikti tik Komisija“.
22. Atsižvelgdamas į antrajame klausime daromą nuorodą į 2002 m. sprendimą, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas veikiau siekia išsiaiškinti, ar Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis patenka į 2002 m. sprendimo taikymo sritį, todėl prieš įgyvendinant šią priemonę apie ją nereikėjo pranešti Komisijai ir Komisija neturėjo jos patvirtinti.
23. Kalbant apie tai, pažymėtina, kad valstybės pagalbos kontrolės sistemoje procedūra skiriasi, nelygu, ar tai „esama“ pagalba (kaip paaiškinsiu toliau, tokia būtų laikoma nagrinėjama kompensacija, jeigu būtų pripažinta, kad ji patenka į 2002 m. sprendimo taikymo sritį), ar „nauja“ pagalba. Pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį Komisija turi būti laiku informuojama apie naują pagalbą ir ji neįgyvendinama tol, kol Komisija priima galutinį sprendimą, o pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį esama pagalba gali būti teisėtai įgyvendinama tol, kol Komisija nustato nesuderinamumą. Taigi, skirtingai nei apie naują pagalbą, apie esamą pagalbą Komisijai neturi būti pranešta.(11)
24. Taigi, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrąjį klausimą užduoda tam, kad išsiaiškintų, ar, atsižvelgiant į tai, kad anksčiau 2002 m. sprendimu buvo patvirtintos panašios nuostatos, Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalyje yra numatyta esama pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktą.
25. Priešingai, nei teigia Komisija, pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurios jam leistų nustatyti, ar nacionalinė priemonė yra esama, ar nauja pagalba(12).
26. Darau išvadą, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą.
B. Antrojo prejudicinio klausimo vertinimas
27. Toliau išnagrinėsiu, pirma, ar Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalyje yra numatyta esama pagalba, todėl prieš ją įgyvendinant apie ją nereikia pranešti. Antra, kadangi, mano nuomone, taip nėra, patikrinsiu, ar, kaip tvirtina Italijos vyriausybė, vis tiek galima netaikyti reikalavimo pranešti apie šią priemonę pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, nes jai taikoma bendroji išimtis, nustatyta Komisijos reglamente (ES) Nr. 702/2014(13), arba ar, kaip teigia Komisija, tas reikalavimas šiai kompensacijai gali būti netaikomas todėl, kad ji yra de minimis pagalba, kaip tai suprantama pagal Komisijos reglamentą (ES) Nr. 1408/2013(14).
1. Ar Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalyje numatyta esama pagalba?
28. ASPC teigia, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis yra nesuderinama su SESV 107 ir 108 straipsniais. Kaip nurodo ASPC, taip yra todėl, kad, pirma, apie šią priemonę nebuvo pranešta Komisijai, antra, 2002 m. sprendime Komisija nurodė, kad panašios priemonės buvo įgyvendintos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį; ir, trečia, 2002 m. sprendimas yra privalomas nacionaliniams teismams.
29. Italijos vyriausybė teigia, kad turi būti laikoma, jog Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis yra suderinama su SESV 107 ir 108 straipsniais. Italijos vyriausybės nuomone, ši teisės nuostata atitinka Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnyje nurodytas sąlygas, todėl apie ją nereikia pranešti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į 2002 m. sprendime Komisijos padarytą išvadą, kad panašios priemonės patenka į SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto taikymo sritį. Ši išvada turėtų būti patvirtinta ir kalbant apie Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalį, turi būti laikoma, kad ši teisės nuostata yra suderinama su vidaus rinka.
30. Komisija nepateikia pastabų dėl antrojo klausimo, kuris, jos nuomone, yra nepriimtinas, esmės.
31. Manau, kad 2002 m. sprendime įvertintos priemonės yra esama pagalba, tačiau Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalies nuostata yra šių priemonių pakeitimas, kuris nėra visiškai formalaus arba administracinio pobūdžio, todėl turi būti laikoma, kad šioje nuostatoje numatyta nauja pagalba, taigi, prieš ją įgyvendinant apie ją turi būti pranešta.
32. Kaip paminėta šios išvados 23 punkte, yra aiškiai nustatyta, kad valstybės pagalbos priemonės priskyrimas prie esamos arba naujos pagalbos turi svarbių procedūrinių pasekmių.
33. Pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį prieš įgyvendinant naują pagalbą apie ją turi būti informuota Komisija, kuri turi suteikti leidimą ją įgyvendinti. Be Komisijos leidimo suteikta nauja pagalba yra neteisėta. Tokiu atveju Komisija turi išsiaiškinti, ar tokia pagalba yra suderinama su vidaus rinka, ir, jeigu nustatoma, kad taip nėra, Komisija turi nurodyti ją išieškoti, nebent tai prieštarautų bendrajam Sąjungos teisės principui(15). Nacionaliniai teismai pagal nacionalinę teisę turi atsižvelgti į visas pasekmes, kylančias dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo, kiek tai susiję su teisės aktų, kuriais įgyvendinamos pagalbos priemonės, galiojimu ir su finansinės paramos, suteiktos pažeidžiant šią nuostatą, susigrąžinimu(16).
34. Kalbant apie esamą pagalbą, iš SESV 108 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad, jeigu Komisija manytų, kad esama pagalbos schema neatitinka arba daugiau nebeatitinka vidaus rinkos, Komisija turi pasiūlyti suinteresuotajai valstybei narei atitinkamas priemones, kaip antai pakeisti arba panaikinti tokią schemą. Jeigu valstybė narė pritaria tokioms priemonėms, ji privalo jas įgyvendinti. Jeigu valstybė narė nepritaria pasiūlytoms priemonėms, Komisija gali pradėti formalaus tyrimo procesą(17). Taigi, apie esamą pagalbą pranešti nereikia ir ji gali būti teisėtai teikiama, jei Komisija nekonstatavo jos nesuderinamumo su vidaus rinka(18).
35. Nors SESV 108 straipsnio 1 dalyje esamos pagalbos sąvoka yra paminėta, ši sąvoka joje nėra apibrėžta. Taigi, reikia remtis antrinės teisės aktuose, visų pirma Reglamente Nr. 659/1999, pateiktomis apibrėžtimis.
36. Pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktą esama pagalba – tai, be kita ko, „patvirtinta pagalba“, t. y. „Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba“ (šio punkto ii papunktis)(19).
37. Pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą „nauja pagalba“ – tai „visa pagalba <…>, kuri nėra egzistuojanti [esama] pagalba, įskaitant bet kokius egzistuojančios [esamos] pagalbos pakeitimus“. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004(20) 4 straipsnio 1 dalyje esamos pagalbos pakeitimai apibrėžti kaip „visi pakeitimai, išskyrus grynai [visiškai] formalaus ir administracinio pobūdžio pakeitimus, kurie negali turėti įtakos pagalbos priemonės atitikimui [vidaus] rinkos reikalavimams“.
38. Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodyta, kad „taikomos [esamos] pagalbos schemos pradinio biudžeto padidėjimas iki 20 % nelaikomas taikomos [esamos] pagalbos pakeitimu“. Šio reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leistinos pagalbos schemos biudžeto padidėjimas daugiau kaip 20 % laikomas pakeitimu, apie kurį turi būti pranešta Komisijai.
39. Pagal jurisprudenciją esamos pagalbos pakeitimais, kurie nėra visiškai formalūs ar administraciniai, todėl pripažįstami nauja pagalba, laikoma: patvirtintos pagalbos schemos naudos gavėjų rato išplėtimas (arba susiaurinimas); tokios schemos įgyvendinimo laikotarpio pratęsimas arba (atsižvelgiant į ankstesniame punkte nurodytą 20 % ribą) schemai skirto biudžeto padidinimas(21).
40. Kiek tai susiję su patvirtintos pagalbos schemos naudos gavėjais, Teisingumo Teismas nauja pagalba pripažįsta: subjektų, kuriems taikomas energijos mokesčių grąžinimas, identifikavimo kriterijų pakeitimą (anksčiau tai buvo tik prekių gamyba užsiimančios įmonės, o vėliau – ir paslaugų teikėjai)(22); Pietų Italijos regionams (Mezzogiorno, Italija) taikomos esamos pagalbos schemos, susijusios su socialinio draudimo įmokų sumažinimu, taikymo išplėtimą Venecijos ir Kjodžos (Italija) įmonėms(23) ir profesionalaus sporto klubams taikytinos apmokestinimo tvarkos taikymo srities ratione personae apribojimą (anksčiau ji buvo taikoma bet kuriam tokiam klubui, o vėliau – tik keturiems profesionalaus sporto klubams, kurių veiklos balansas ankstesniais finansiniais metais buvo teigiamas)(24).
41. Dėl patvirtintos pagalbos schemos taikymo laiko atžvilgiu srities išplėtimo galima nurodyti, pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija (T‑227/01–T‑229/01, T‑265/01, T‑266/01 ir T‑270/01, EU:T:2009:315, 232–234 punktai), kuris buvo patvirtintas apeliacinėje instancijoje(25) ir kuriame Bendrasis Teismas nurodė, kad, pirma, esamų mokesčių kreditų galiojimo termino, antra, jų taikymo sąlygų (taigi, ir gavėjų rato) ir, trečia, šių kreditų apskaičiavimo pagrindo bei procentinės išraiškos pakeitimas yra nauja pagalba. Teisingumo Teismas nauja pagalba laikė ir lengvatinio elektros tiekimo tarifo taikymo pratęsimą keturiolika mėnesių nacionaliniam teismui priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių(26).
42. Dėl patvirtintos pagalbos schemos biudžeto padidinimo pažymėtina, kad pagal jurisprudenciją Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalyje minima sąvoka „pagalbos schemos biudžetas“ apima ne tik faktiškai skirtą pagalbą. Priešingai, ši sąvoka turi būti aiškinama kaip reiškianti finansinį paketą, t. y. tokias sumas, kuriomis tuo tikslu disponuoja suteikti pagalbą įgaliotas subjektas ir kurias atitinkama valstybė narė nurodė Komisijai, o ši jas patvirtino.(27)
43. Taigi, Teisingumo Teismas pakeitimais, kurie nėra visiškai formalaus arba administracinio pobūdžio, laiko šias priemones: patvirtintai pagalbos schemai suteiktų lėšų padidinimą daugiau nei 50 % (kartu su šios schemos taikymo pratęsimu dvejais metais)(28); 10 mln. EUR dydžio patvirtintos pagalbos schemos biudžeto, apie kurį pranešta, padidinimą dar 10 mln. EUR(29) ir iš mokesčių gaunamų pajamų, kuriomis finansuojamos kelios pagalbos schemos, padidėjimą, palyginti su Komisijai praneštomis prognozėmis (išskyrus atvejus, kai toks padidėjimas neviršija Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos 20 % ribos)(30). O valstybės narės visuomeninės transliacijos finansavimo sistemos pakeitimas, pagal kurį transliavimo mokestis, mokėtinas už transliacijų priėmimo įrenginio turėjimą, pakeistas rinkliava už audiovizualines paslaugas, renkama nuo būsto ar profesinių patalpų, nebuvo pripažintas esamos pagalbos pakeitimu. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad transliavimo mokestį pakeitus rinkliava už audiovizualines paslaugas, visuomeninių transliuotojų renkama kompensacija smarkiai neišaugo(31).
44. Kaip nurodyta šios išvados 11 punkte, šioje byloje aptariamu atveju Komisija nusprendė 2002 m. sprendime nereikšti prieštaravimų dėl Sicilijos regiono įstatymo Nr. 40/1997 11 straipsnio ir Sicilijos regiono įstatymo Nr. 22/1999 7 straipsnio (toliau – 1997 ir 1999 m. priemonės).
45. Reikėtų paaiškinti, kad 1997 ir 1999 m. priemonių tikslas buvo finansuoti Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnyje numatytą kompensaciją. Šiose priemonėse daroma aiški nuoroda į tą nuostatą. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 40/1997 11 straipsnyje buvo patvirtintos 16 mlrd. Italijos lirų (toliau – ITL) dydžio išlaidos, skirtos už 1993, 1994, 1995, 1996 ir 1997 m. paskerstus gyvulius mokėtinoms kompensacijoms išmokėti(32). Sicilijos regiono įstatymo Nr. 22/1999 7 straipsnyje buvo patvirtintos papildomos tam pačiam tikslui skirtos 20 mlrd. ITL dydžio išlaidos(33). Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktus dokumentus, neatrodo, kad 1997 ir 1999 m. priemonės turėjo kokios nors įtakos teisei į Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnyje nurodytą kompensaciją arba šios kompensacijos pobūdžiui.
46. 2002 m. sprendime Komisija nurodė, kad 1997 ir 1999 m. priemonės yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto ši pagalba yra suderinama su vidaus rinka, nes atitinka Bendrijos valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje gairių 11.4.2–11.4.5 papunkčiuose nustatytas keturias sąlygas(34). Pirma, 2002 m. sprendime nurodyta, kad, Italijos valdžios institucijų teigimu, ligos, dėl kurių priimtos 1997 ir 1999 m. priemonės, būtent tuberkuliozė, bruceliozė ir leukozė, kelia valdžios institucijų susirūpinimą ir kad jos yra įtrauktos į nacionalinę reguliavimo sistemą, skirtą tokių ligų prevencijai, kontrolei ir likvidavimui. Antra, 2002 m. sprendime nurodyta, kad, Italijos valdžios institucijų teigimu, 1997 ir 1999 m. priemonių tikslai buvo prevenciniai ir kompensaciniai. Trečia, šiame sprendime teigiama, kad, Italijos valdžios institucijos taip pat nurodė, jog 1997 ir 1999 m. priemonės yra suderinamos su Sąjungos veterinarijos taisyklių tikslais ir nuostatomis. Ketvirta, kaip nurodyta 2002 m. sprendime, Italijos valdžios institucijos pažymėjo, kad pagal 1997 ir 1999 m. priemones suteikta pagalba padengs 50 % gyvulių augintojų patirtų nuostolių, o dar 30 % (susijusių su galvijais) arba 50 % (susijusių su avimis ir ožkomis) šių nuostolių bus atlyginta išmokant kompensacijas pagal nacionalines, o ne regionines, priemones. Taigi, bus atlyginta 80 % galvijų savininkų ir 100 % avių ir ožkų savininkų patirtų nuostolių. 2002 m. sprendime taip pat pažymėta, kad, Italijos valdžios institucijų nuomone, rizika skirti pernelyg didelę kompensaciją gali kilti tik dėl mažos genetinės vertės senesnių gyvulių. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad tam tikros kompensacijos permokos yra priimtinos atskirais atvejais, kai taip atsitinka dėl administravimo supaprastinimo reikalavimų, kai reikia išnagrinėti tūkstančius individualių paraiškų.
47. Taigi, nors Komisija apgailestavo, kad 1997 ir 1999 m. priemonės buvo įgyvendintos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį(35), ji padarė išvadą, kad jos patenka į SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto taikymo sritį, todėl yra suderinamos su vidaus rinka.
48. Galima daryti išvadą, kad 1997 ir 1999 m. priemonės turi būti laikomos patvirtinta pagalbos schema, taigi – esama pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktį.
49. Vadinasi, būtina išsiaiškinti, ar Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis yra 1997 ir 1999 m. priemonių pakeitimas, kuris nėra visiškai formalaus arba administracinio pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą ir Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalį.
50. Nereikia pamiršti, kad pagal jurisprudenciją Komisijos sprendimai, kuriais patvirtinamos pagalbos schemos, kaip nukrypimai nuo SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bendrojo valstybės pagalbos nesuderinamumo su vidaus rinka principo turi būti aiškinami siaurai(36).
51. Mano nuomone, Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis yra 2002 m. sprendimu patvirtintos pagalbos schemos pakeitimas, kuris nėra visiškai formalaus arba administracinio pobūdžio.
52. Taip yra todėl, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalies dalykas – finansuoti Sicilijos regiono įstatymo Nr. 1989/12 1 straipsnyje, į kurį joje daroma aiški nuoroda, numatytą kompensaciją. Šiuo tikslu joje patvirtintos 20 mln. EUR išlaidos dėl 2000–2006 m. paskerstų gyvulių. Atrodo, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis, panašiai kaip 1997 ir 1999 m. priemonės(37), neturi jokios įtakos teisei į nagrinėjamą kompensaciją arba jos pobūdžiui, bet tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
53. Taigi, Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalies tikslas yra, pirma, pratęsti nagrinėjamos kompensacijos mokėjimą (ji mokėtina 2000–2006 m. paskerstų gyvulių savininkams; o 1997 ir 1999 m. priemonės buvo taikomos tik dėl 1993–1997 m. paskerstų gyvulių) ir, antra, padidinti šiai kompensacijai skirtą biudžetą (20 mln. EUR; o kaip 1997 ir 1999 m. priemonės buvo patvirtintos 36 mlrd. ITL, t. y. apie 18 592 448 EUR, dydžio išlaidos)(38).
54. Taigi, 2002 m. sprendime nurodytas pagalbos schemai skirto biudžeto padidinimas gerokai viršija 20 % ribą, nustatytą Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse(39). Žinoma, tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jeigu tas teismas patvirtintų, kad padidinimas viršija 20 % ribą, būtų galima daryti išvadą, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis nėra 2002 m. sprendimu patvirtintos schemos visiškai formalaus arba administracinio pobūdžio pakeitimas. Taip juo labiau būtų atsižvelgiant į tai, kad esamai pagalbos schemai skirto biudžeto padidinimas taikomas kartu su šios schemos taikymo pratęsimu šešeriems metams. Tai išplaukia ir iš šios išvados 41–43 punktuose nurodytos jurisprudencijos.
55. Be to, pažymėtina, kad Komisija buvo informuota apie priemones, panašias į Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalį bei 1997 ir 1999 m. priemones, t. y. priemones, kurių tikslas – finansuoti Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnyje numatytą kompensaciją, ir ji nusprendė joms neprieštarauti. Atsižvelgiant į 2002 m. sprendime pateiktą informaciją(40), kurią Italijos vyriausybė patvirtino atsakydama į proceso organizavimo priemones, taip buvo kalbant apie, pirma, Sicilijos regiono įstatymą Nr. 5/1993(41), kuriuo buvo patvirtintos 10 mlrd. ITL (apie 5 mln. EUR) išlaidos ir kuris buvo patvirtintas 1993 m. balandžio 2 d. sprendimu(42), ir, antra, Sicilijos regiono įstatymą Nr. 28/1995(43), kuriuo buvo patvirtintos 16 mlrd. ITL (apie 9,7 mln. EUR) išlaidos ir kuris buvo patvirtintas 1995 m. rugsėjo 15 d. sprendimu(44). Tai patvirtina mano išvadą, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis, kaip ir kitos finansavimo priemonės, yra nauja pagalba, apie kurią, prieš ją įgyvendinant, reikia pranešti Komisijai.
56. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl paties Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnio, kuriame pateiktoje materialinės teisės nuostatoje numatyta nagrinėjama kompensacija(45), Komisija priėmė sprendimą nereikšti prieštaravimų (toliau – 1989 m. sprendimas)(46). Šiuo klausimu pažymėtina, kad klausimas, ar Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis turi būti laikoma esamos pagalbos visiškai formaliu arba administracinio pobūdžio pakeitimu, turi būti vertinamas atsižvelgiant į 2002 m. sprendimą, o ne į 1989 m. sprendimą. Taip yra todėl, kad šis pakeitimas visų pirma yra susijęs su patvirtintai pagalbos schemai skirtu biudžetu, kuris buvo keletą kartų padidintas, o paskutinis padidinimas buvo patvirtintas 2002 m. sprendimu.
57. Darau išvadą, kad nacionalinė priemonė, kaip antai numatyta Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalyje, kurios vienintelis tikslas yra padidinti patvirtintai pagalbos schemai skirtą biudžetą ir pratęsti šios schemos taikymą šešeriems metams, yra esamos pagalbos pakeitimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą, išskyrus atvejus, kai toks padidinimas neviršija Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodytos 20 % ribos – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
58. Galima daryti išvadą, kad Komisijai turėjo būti pranešta apie Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalį ir ši institucija turėjo ją patvirtinti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį prieš ją įgyvendinant.
59. Neginčijama, kad Komisijai nebuvo pranešta apie Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalį.
60. Vis dėlto, kaip nurodyta šios išvados 27 punkte, reikalavimas pranešti apie Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalį vis tiek nebūtų buvęs taikomas, jeigu, kaip nurodo Italijos vyriausybė, jai būtų buvusi taikoma Reglamente Nr. 702/2014 numatyta bendroji išimtis arba jeigu, kaip nurodo Komisija, joje būtų buvusi numatyta de minimis pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1408/2013. Dabar išnagrinėsiu, ar taip buvo.
2. Ar Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 daliai reikalavimas pranešti netaikomas pagal Reglamentą Nr. 702/2014 arba Reglamentą Nr. 1408/2013?
61. Pažymėtina, kad Italijos vyriausybė rašytinėse pastabose nurodė, jog Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis patenka į Reglamento Nr. 702/2014 taikymo sritį. Jos nuomone, šis reglamentas ratione temporis taikomas šiai bylai pagal jo 51 straipsnį ir, kaip nurodyta šios išvados 29 punkte, Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis atitinka Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnyje nustatytas sąlygas.
62. Teisingumo Teismas taikė proceso organizavimo priemones ir Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytų suinteresuotųjų asmenų paklausė, ar Reglamentas Nr. 702/2014 ratione temporis taikytinas šiai bylai ir ar Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis atitinka šio reglamento 26 straipsnyje nustatytas sąlygas.
63. Atsakydama į šiuos klausimus ASPC nurodė, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis nepatenka į Reglamento Nr. 702/2014 taikymo sritį, apibrėžtą jo 1 straipsnyje. Bet kuriuo atveju ši regiono teisės nuostata neatitinka Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnyje nustatytų sąlygų.
64. Italijos vyriausybė pakartojo savo nuomonę, apibendrintą šios išvados 61 punkte.
65. Komisija nurodė, kad Reglamentas Nr. 702/2014 ratione temporis taikytinas, tačiau Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis greičiausiai neatitinka to reglamento 26 straipsnyje nustatytų sąlygų.
66. Kadangi byloje pateikta nedaug informacijos, negaliu nustatyti, ar šioje byloje aptariamu atveju yra įvykdytos Reglamente Nr. 702/2014 nustatytos sąlygos. Vis dėlto pamėginsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti tam tikrų gairių.
67. Visų pirma, kaip tvirtina Italijos vyriausybė ir Komisija, Reglamentas Nr. 702/2014 šiai bylai taikytinas ratione temporis.
68. Reglamentas Nr. 702/2014 įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d.(47), t. y. ko gero(48), po to, kai AU buvo išmokėta kompensacija(49).
69. Vis dėlto Reglamento Nr. 702/2014 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis taikomas „iki jo įsigaliojimo dienos suteiktai individualiai pagalbai“, jeigu tokia individuali pagalba atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas.
70. Taigi, jeigu įvykdytos tokios sąlygos (tai turi patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), šis reglamentas taikytinas šiai bylai(50).
71. Antra, reikėtų priminti, kad pagal Reglamento Nr. 702/2014 3 straipsnį pagal pagalbos schemas teikiama individuali pagalba yra suderinama su vidaus rinka ir jai netaikomas SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas pranešti, jeigu tokia pagalba atitinka šio reglamento I skyriuje nustatytas sąlygas ir konkrečias šio reglamento III skyriuje atitinkamų kategorijų pagalbai nustatytas sąlygas.
72. Dėl Reglamento Nr. 702/2014 I skyriuje nustatytų sąlygų, be kita ko, pažymėtina, kad, atrodo, netaikoma nė viena šio reglamento 4 straipsnyje išvardyta pranešimo riba; kad nagrinėjama kompensacija atitinka skaidrumo reikalavimą, nes ją sudaro dotacija (žr. 5 straipsnio 2 dalies a punktą); ir, kadangi ja siekiama kompensuoti paskerstų gyvulių savininkų patirtus nuostolius, nereikia įrodyti skatinamojo poveikio (žr. 6 straipsnio 5 dalies d punktą).
73. Dėl Reglamento Nr. 702/2014 III skyriuje nustatytų sąlygų pažymėtina, kad atitinkama pagalbos kategorija apibrėžta 26 straipsnyje, susijusiame, be kita ko, su pagalba, kurios lėšomis kompensuojama gyvūnų ligų prevencija, kontrolė ir likvidavimas, ir pagalba, skirta tokių ligų padarytai žalai kompensuoti.
74. Pirma, šiuo klausimu Italijos vyriausybė teigia, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis yra nacionalinės atitinkamų gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės arba likvidavimo programos dalis, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad Sicilijos regiono įstatymo Nr. 12/1989 1 straipsnyje, 2002 m. sprendime ir ASPC atsakyme į Teisingumo Teismo rašytinius klausimus daroma nuoroda į kitą kompensaciją, kuri yra numatyta ne regiono, o nacionaliniame teisės akte ir papildo nagrinėjamą kompensaciją(51).
75. Antra, gyvūnų ligos, dėl kurių skiriama kompensacija pagal Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalį, būtent tuberkuliozė ir leukozė (kalbant apie galvijus) ir bruceliozė (kalbant apie galvijus, avis ir ožkas), yra nurodytos Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos sudarytame gyvūnų ligų sąraše(52), kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 4 dalį.
76. Trečia, Komisija tvirtina, kad Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta sąlyga, kad pagalba būtų išmokėta per ketverius metus nuo dienos, kurią buvo patirta išlaidų arba nuostolių dėl gyvūnų ligos, šioje byloje aptariamu atveju neįvykdyta. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nagrinėjama kompensacija, ko gero, AU buvo išmokėta ne anksčiau kaip 2008 m.(53) ir kad, kaip nurodyta ASPC rašytinėse pastabose, ji buvo išmokėta už nuo 2003 m. paskerstus gyvulius. Jeigu tai būtų tiesa, bent dalis nagrinėjamos kompensacijos AU galėjo būti išmokėta pažeidžiant Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 6 dalį. Tai taip pat turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
77. Ketvirta, ASPC teigia, kad nagrinėjama kompensacija neatitinka Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytų sąlygų, nes ji skirta tik gyvulių augintojų patirtiems nuostoliams kompensuoti, o ne tose nuostatose išvardytoms tinkamoms finansuoti išlaidoms apmokėti. Be to, ASPC nuomone, nagrinėjamos kompensacijos apskaičiavimas, atsižvelgiant į gyvulių rūšį, lytį ir amžių, neatitinka to paties reglamento 26 straipsnio 9 dalyje nustatytos sąlygos, pagal kurią reikalaujama, kad kompensacija būtų apskaičiuojama pagal paskerstų gyvūnų rinkos vertę.
78. Manau, kad ASPC išdėstyti argumentai neįtikinami. Nepaisydamas Italijos vyriausybės teiginio, kad nagrinėjama kompensacija gali būti prevencinė ir kompensacinė, pažymiu, kad pagalbos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnį, vienintelis tikslas gali būti išmokėti gyvulių augintojams kompensaciją už paskerstus gyvulius. Taip yra todėl, kad pagal šios nuostatos 1 dalį ji taikoma ne tik mažosioms ir vidutinėms įmonėms teikiamai pagalbai, „kuria kompensuojamos <…> išlaidos, patirtos vykdant gyvūnų ligų <…> prevenciją, kontrolę ir likviduojant gyvūnų ligas“, bet ir pagalbai, „skirtai tokių įmonių dėl gyvūnų ligų <…> patirtiems nuostoliams kompensuoti“(54). Be to, manau, kad Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 7–9 dalys taikomos skirtingoms priemonėms. 26 straipsnio 7 dalis susijusi su „prevencijos priemonėmis“, 26 straipsnio 8 dalis – su „kontrolės ir likvidavimo priemonėmis“, o 26 straipsnio 9 dalis taikoma „pagalbai, skiriamai siekiant kompensuoti gyvūnų ligų <..> padarytą žalą“. Taigi, jeigu, kaip tvirtina ASPC, Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalies vienintelis tikslas būtų išmokėti gyvulių augintojams kompensacijas už paskerstus gyvulius, remiantis šiuo pagrindu skiriama kompensacija turėtų būti apskaičiuojama pagal Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 9 dalį, t. y. atsižvelgiant į „rinkos vertę gyvūnų, kurie buvo paskersti“, ir į su tuo susijusias „prarastas pajamas“. Tokiu atveju negalima atsižvelgti į 26 straipsnio 7 ir 8 dalyse išvardytas tinkamas finansuoti išlaidas, nes šios dalys taikomos kitų rūšių pagalbos priemonėms. Galiausiai nesuprantu, kodėl, kaip teigia ASPC, paskerstų gyvulių rūšis, lytis ir amžius neturėtų būti laikomi svarbiais veiksniais nustatant jų rinkos vertę.
79. Penkta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar, kaip tvirtina ASPC, nebuvo oficialiai pripažintas protrūkis, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 10 dalį.
80. Šešta, pažymėtina, kad 2002 m. sprendime Komisija atlaidžiai vertino Reglamento Nr. 702/2014 26 straipsnio 13 dalyje nustatytą reikalavimą(55) užtikrinti, kad pagal 26 straipsnį suteikta pagalba „ir bet kokios kitos pagalbos gavėjo gaunamos išmokos“ neviršytų 100 % tinkamų finansuoti išlaidų (šioje byloje aptariamu atveju – 100 % rinkos vertės ir susijusių negautų pajamų). Kaip nurodyta šios išvados 46 punkte, tame sprendime Komisija, siekdama supaprastinti administravimą, pripažino, kad atskirais atvejais gali būti tam tikrų kompensacijos permokų.
81. Taigi, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manytų, kad šioje byloje aptariamu atveju Reglamento Nr. 702/2014 I skyriuje ir 26 straipsnyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, būtų galima daryti išvadą, kad Italijos valdžios institucijos nepažeidė SESV 108 straipsnio 3 dalies, kai nepranešė apie Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalį prieš ją įgyvendindamos.
82. O jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, visų pirma atsižvelgdamas į šios išvados 76 punktą, manytų, kad šios sąlygos nėra įvykdytos, ši teisės nuostata būtų įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto, kaip nurodyta šios išvados 60 punkte, Sicilijos regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 dalis vis tiek būtų įgyvendinta nepažeidžiant tos nuostatos, jeigu, kaip Komisija nurodė atsakyme į Teisingumo Teismo užduotus klausimus, joje numatyta de minimis pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1408/2013.
83. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors šis reglamentas įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d.(56), vis dėlto jis taikytinas ratione temporis pagal jo 7 straipsnio 1 dalį. Toje nuostatoje, kaip ir Reglamento Nr. 702/2014 51 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad Reglamentas Nr. 1408/2013 „taikomas iki jo įsigaliojimo suteiktai pagalbai, jei ta pagalba atitinka [jame] nustatytas sąlygas“. Šiuo požiūriu argumentai, kuriais remiamasi kalbant apie Reglamentą Nr. 702/2014, gali būti taikomi ir Reglamentui Nr. 1408/2013(57).
84. Pagal Reglamento Nr. 1408/2013 3 straipsnio 1 dalį pagalbos priemonės, „kurios atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas, nėra laikomos atitinkančiomis visus [SESV] 107 straipsnio 1 dalies kriterijus, todėl joms netaikomas [SESV] 108 straipsnio 3 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas“.
85. AU skirta 11 930,08 EUR dydžio kompensacija neviršija Reglamento Nr. 1408/2013 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos de minimis pagalbos viršutinės ribos (jeigu darytume prielaidą, kad per trejų finansinių metų laikotarpį AU nebuvo suteikta papildomos pagalbos, kuri kartu su pirma minėta pagalba viršytų de minimis pagalbai nustatytą viršutinę ribą). Patikrinti, ar Italijos žemės ūkio įmonėms suteiktos de minimis pagalbos bendra suma neviršija šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje ir priede nustatytos nacionalinės viršutinės ribos, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
86. Darau išvadą, kad nacionalinei priemonei, kaip antai Regiono įstatymo Nr. 19/2005 25 straipsnio 16 daliai, gali būti netaikomas SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas pranešti, jeigu ji atitinka Reglamento Nr. 702/2014 I skyriuje ir 26 straipsnyje nustatytas sąlygas, visų pirma jo 26 straipsnio 6 dalyje nustatytą sąlygą, pagal kurią pagalba išmokama per ketverius metus nuo tos dienos, kurią buvo patirta išlaidų arba nuostolių dėl gyvūnų ligos – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, tokiai priemonei gali būti netaikomas reikalavimas pranešti, jeigu ji atitinka Reglamente Nr. 1408/2013 nustatytas sąlygas – tai taip pat turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
IV. Išvada
87. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) pateiktą antrąjį prejudicinį klausimą:
1. Tokia nacionalinė priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurios vienintelis tikslas yra padidinti patvirtintai pagalbos schemai skirtą biudžetą ir pratęsti šios schemos taikymą šešeriems metams, yra esamos pagalbos pakeitimas, kaip tai suprantama pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles, 1 straipsnio c punktą, išskyrus atvejus, kai toks padidinimas neviršija 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles, 4 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nustatytos 20 % ribos – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Tokiai priemonei gali būti netaikomas SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas pranešti, jeigu ji atitinka 2014 m. birželio 25 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 702/2014, kuriuo skelbiama, kad tam tikrų kategorijų pagalba žemės bei miškų ūkio sektoriuose ir kaimo vietovėse yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 ir 108 straipsnius, I skyriuje ir 26 straipsnyje nustatytas sąlygas, visų pirma šio reglamento 26 straipsnio 6 dalyje nustatytą sąlygą, pagal kurią pagalba turi būti išmokėta per ketverius metus nuo tos dienos, kurią buvo patirta išlaidų arba nuostolių dėl gyvūnų ligos – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, šiai priemonei gali būti netaikomas reikalavimas pranešti, jeigu ji atitinka 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 1408/2013 dėl SESV 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje nustatytas sąlygas – tai taip pat turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.