PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2002 m. spalio 23 d.(*)
„Valstybės pagalba – Sprendimas pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Fiskalinė priemonė – Atrankinis pobūdis – Teisėti lūkesčiai – Piktnaudžiavimas įgaliojimais“
Sujungtose bylose T‑269/99, T‑271/99 ir T‑272/99
Territorio Histórico de Guipúzcoa ─ Diputación Foral de Guipúzcoa,
Territorio Histórico de Álava ─ Diputación Foral de Álava,
Territorio Histórico de Vizcaya ─ Diputación Foral de Vizcaya,
atstovaujamos advokatų A. Creus Carreras ir B. Uriarte Valiente,
ieškovės,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą F. Santaolalla Gadea, G. Rozet ir G. Valero Jordana, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl Komisijos 1999 m. rugpjūčio 17 d. laiškais Ispanijos vyriausybei perduotų sprendimų pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą prieš Ispanijos valstybę dėl finansinės pagalbos 45 % dydžio mokestinio kredito forma, suteiktos Territorios Históricos de Álava, de Vizcaya et de Guipúzcoa (OL C 351, 1999, p. 29 ir OL C 71, 2000, p. 8), panaikinimo,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai R. García-Valdecasas, K. Lenaerts, P. Lindh ir J. Azizi,
posėdžio sekretorė B. Pastor, kanclerio pavaduotoja,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2002 m. balandžio 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisė
1 Sutartyje nustatytos procedūros taisyklės valstybės pagalbos srityje skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar pagalba yra esama, ar nauja. Pirmuoju atveju taikomos EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalys, o antruoju – chronologine tvarka to paties straipsnio 3 ir 2 dalys.
2 EB 88 straipsnio 1 dalis suteikia Komisijai įgaliojimus kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoti esamą pagalbą. Vykdydama šią kontrolę, Komisija siūlo valstybėms narėms atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai laipsniškai plėtoti arba jai veikti. 88 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas Komisija nustato, jog tam tikra pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.
3 Pagal EB 88 straipsnio 3 dalį Komisija turi būti iš anksto informuota apie ketinamą teikti naują pagalbą, kuri negali būti įgyvendinta tol, kol procedūra nėra baigta priimant galutinį sprendimą. Pagal tą pačią nuostatą Komisija nedelsdama pradeda EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, jei ji mano, kad tokie ketinimai yra nesuderinami su bendrąja rinka.
4 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1, toliau – valstybės pagalbos procedūros reglamentas), įsigaliojusio 1999 m. balandžio 16 d., 1 straipsnyje įtvirtinti šie nagrinėjamoms byloms svarbūs apibrėžimai:
„a) „pagalba“ – tai bet kuri priemonė, atitinkanti Sutarties (87) straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus;
b) „esama pagalba“ – tai:
i) bet kuri pagalba, kuri <...> iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos schemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos;
ii) patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos schemos ir individuali pagalba;
<...>
v) bet kuri pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, kad jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi, nebūdama valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos;
c) „nauja pagalba“ – tai bet kuri pagalba, t. y. pagalbos schemos ir individuali pagalba, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus;
<...>
f) „neteisėta pagalba“ ? tai nauja pagalba, įgyvendinta pažeidžiant Sutarties (88) straipsnio 3 dalį;
<...>“
5 Pagal valstybės pagalbos procedūros reglamento 2 straipsnio 1 dalį „suinteresuotoji valstybė narė <...> turi laiku pranešti Komisijai apie visus ketinimus suteikti naują pagalbą“. Reglamento 3 straipsnyje nurodoma, kad nauja pagalba „neskiriama tol, kol Komisija nepriima tokią pagalbą patvirtinančio sprendimo, arba kol nelaikoma, kad Komisija tokį sprendimą priėmė.“ Minėto Reglamento 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Komisija priima sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (toliau – formali tyrimo procedūra), jeigu po pirminio patikrinimo jai „kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka“.
6 Remiantis valstybės pagalbos procedūros reglamento 6 straipsnio 1 dalimi „sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą apibendrinami reikšmingi fakto ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis Komisijos atliktas pasiūlytos priemonės pobūdžio įvertinimas, siekiant nustatyti, ar ji laikytina pagalba, ir išdėstomos priežastys, dėl kurių abejojama pagalbos suderinamumu su bendrąja rinka“.
7 Pagal valstybės pagalbos procedūros reglamento 7 straipsnio 1 dalį „formali tyrimo procedūra užbaigiama priimant sprendimą šio straipsnio 2–5 dalyse nustatyta tvarka“. Komisija gali nuspręsti, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba (7 straipsnio 2 dalis), kad nurodyta priemonė yra suderinama su bendrąja rinka (7 straipsnio 3 dalis), kad nurodyta priemonė galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jeigu būtų laikomasi tam tikrų reikalavimų (7 straipsnio 4 dalis), arba kad nurodyta priemonė yra nesuderinama su bendrąja rinka (7 straipsnio 5 dalis).
8 Priemonių, apie kurias nebuvo pranešta, atveju valstybės pagalbos procedūros reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „jeigu Komisija turi iš bet kurio šaltinio gautą informaciją apie tariamai neteisėtą pagalbą, tokią informaciją ji nedelsiant patikrina“. To paties reglamento 13 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad šis patikrinimas prireikus užbaigiamas priimant sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą.
9 Valstybės pagalbos procedūros reglamento 17, 18 ir 19 straipsniuose yra numatyta esamoms pagalbos schemoms taikoma tvarka. Pagal 18 straipsnį, jeigu Komisija padaro išvadą, kad esama pagalbos schema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, ji pateikia suinteresuotajai valstybei narei rekomendaciją, kurioje siūloma imtis atitinkamų priemonių. Jeigu suinteresuotoji valstybė narė nesiima pasiūlytų priemonių, Komisija, remdamasi 19 straipsnio 2 dalimi, gali pradėti nurodytoje 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą formalią tyrimo procedūrą.
Territorios Históricos de Álava, de Vizcaya ir de Guipúzcoa mokesčių įstatymų nustatytas mokestinis kreditas
10 Šios bylos yra susijusios su tariamai neteisėta pagalba, suteikta mokestinio kredito forma, pagal Territorios Históricos de Álava, de Vizcaya ir de Guipúzcoa mokesčių įstatymus.
Territorio Histórico de Álava mokesčių įstatymų nustatytas mokestinis kreditas
11 1994 m. gruodžio 20 d. Norma Foral (regioninis įstatymas) Nr. 22/1994 dėl Territorio Histórico de Álava 1995 metų biudžeto įgyvendinimo šeštoje papildomoje nuostatoje skelbiama:
„Nuo 1995 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. padarytoms investicijoms į naują ilgalaikį turtą, viršijančioms 2,5 milijardo (Ispanijos pesetų (ESP)), Diputación Foral de Álava sprendimu suteikiamas 45 % investicijų sumos, nustatytos Diputación Foral de Álava, mokestinis kreditas, taikytinas galutiniam mokėtino mokesčio dydžiui.
Kreditu, kuris nebuvo suteiktas dėl to, kad viršijo mokėtino mokesčio dydį, galima pasinaudoti per devynerius metus nuo Diputación Foral de Álava sprendimo priėmimo.
Šiuo Diputación Foral de Álava sprendimu nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju taikytini terminai ir apribojimai.
Pagal šią nuostatą suteiktos lengvatos yra nesuderinamos su jokiomis kitomis lengvatomis, susijusiomis su tomis pačiomis investicijomis.
Diputación Foral de Álava taip pat nustato investavimo trukmę, kuri gali apimti investicijas, padarytas rengiant investicinį projektą.“
12 Minėtos nuostatos galiojimas buvo pratęstas 1996 metams 1995 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 33/1995 penktąja papildoma nuostata, iš dalies pakeista 1996 m. liepos 5 d. Norma Foral Nr. 24/1996 vienintelės nukrypti leidžiančios nuostatos 2.11 punktu. 1996 m. gruodžio 18 d. Norma Foral Nr. 31/1996 septintąja papildoma nuostata ši priemonė buvo pratęsta 1997 metams.
13 1997 m. gruodžio 19 d. Norma Foral Nr. 33/1997 vienuoliktąja papildoma nuostata ir 1998 m. gruodžio 17 d. Norma Foral Nr. 36/1998 septintąja papildoma nuostata 45 % investicijų sumos mokestinis kreditas, pakeitus jo formą, buvo išsaugotas atitinkamai 1998 ir 1999 metams.
Territorios Históricos de Vizcaya ir de Guipúzcoa mokesčių įstatymų nustatytas mokestinis kreditas
14 1996 m. gruodžio 26 d. Norma Foral Nr. 7/1996 de Vizcaya ketvirtoje papildomoje nuostatoje, kurios galiojimas buvo pratęstas 1998 m. balandžio 2 d. Norma Foral Nr. 4/1998 antrąja nuostata, bei 1997 m. gruodžio 22 d. Norma Foral Nr. 7/1997 de Guipúzcoa dešimtoje papildomoje nuostatoje nustatyta:
„Po 1997 m. sausio 1 d. padarytoms investicijoms į naują ilgalaikį turtą, viršijusioms 2,5 milijardo (Ispanijos pesetų (ESP)), Diputación Foral de (Vizcaya / Guipúzcoa) sprendimu suteikiamas 45 % investicijų sumos, nustatytos Diputación Foral de (Vizcaya / Guipúzcoa), mokestinis kreditas, taikytinas kiekvienu konkrečiu atveju apskaičiuotam mokėtino mokesčio dydžiui.
Kreditu, kuris nebuvo suteiktas dėl to, kad viršijo mokėtino mokesčio dydį, galima pasinaudoti per penkerius mokestinius metus nuo tų metų, kuriais buvo priimtas sprendimas suteikti kreditą.
Šis kredito taikymo terminas gali būti nukeltas pirmiems nustatyto laikotarpio mokestiniams metams, kuriais buvo užfiksuoti pozityvūs rezultatai.
Pirmoje dalyje nurodytu sprendimu nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju taikytini terminai ir apribojimai.
<...>“
Ginčijami sprendimai
15 1996 m. gavusi skundą, Komisija išnagrinėjo Territorio Histórico de Álava mokesčių įstatymu nustatyto 45 % mokestinio kredito suteikimą įmonei Daewoo Electronics Manufacturing España SA (Demesa). 1999 m. vasario 24 d. sprendimu 1999/718/EB dėl Ispanijos suteiktos valstybės pagalbos įmonei Demesa (OL L 292, p. 1) Komisija nustatė, kad mokestinio kredito suteikimas minėtai įmonei yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba.
16 Vėliau Komisija bendrais bruožais išnagrinėjo Territorio Histórico de Álava mokesčių įstatymu nustatytą 45 % mokestinį kreditą EB 87 ir 88 straipsnių atžvilgiu. Taip pat buvo išnagrinėtos Territorios Históricos de Vizcaya ir de Guipúzcoa taikytos panašios fiskalinės priemonės (toliau šių trijų Baskų krašto istorinių teritorijų atžvilgiu – ginčytinos fiskalinės priemonės).
17 Tokiomis aplinkybėmis Komisija priėmė Sprendimą SG (99) D/6871 pradėti formalią tyrimo procedūrą dėl Territorios Históricos de Vizcaya ir de Guipúzcoa mokesčių įstatymuose numatyto mokestinio kredito, apie kurį Ispanijos valdžios institucijoms buvo pranešta 1999 m. rugpjūčio 17 d. laišku. Remiantis valstybės pagalbos procedūros reglamento 26 straipsnio 2 dalimi, šis bylose Territorio Histórico de Guipúzcoa prieš Komisiją (T‑269/99) ir Territorio Histórico de Vizcaya prieš Komisiją (T‑272/99) ginčijamas sprendimas buvo paskelbtas 1999 m. gruodžio 4 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 351, p. 29) ispanų kalba kartu su santrauka visų šio leidinio serijų kalbomis.
18 Komisija taip pat pradėjo formalią tyrimo procedūrą dėl Territorio Histórico de Álava mokesčių įstatyme numatyto mokestinio kredito. 1999 m. rugpjūčio 17 d. laišku apie Sprendimą Nr. SG (99) D/6873 buvo pranešta Ispanijos valdžios institucijoms, kartu paskelbiant jį 2000 m. kovo 11 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 71, p. 8) ispanų kalba su santrauka visų šio leidinio serijų kalbomis. Šis sprendimas yra ginčijamas byloje Territorio Histórico de Álava prieš Komisiją (T-271/99).
19 Abiejuose sprendimuose pradėti formalią tyrimo procedūrą (toliau – ginčijami sprendimai) Komisija preliminariai kvalifikavo ginčijamas fiskalines priemones kaip valstybės pagalbą EB 87 straipsnio 1 dalies prasme šiais pagrindais:
„Nagrinėjamas mokestinis kreditas atitinka visus EB 87 straipsnyje nustatytus keturis kriterijus. Visų pirma ypatingas šio kredito pobūdis pasireiškia tuo, kad jis nustatytas tik tam tikrų įmonių naudai. Tik įmonės, investavusios daugiau kaip 2,5 milijardo ESP (15 025 303 eurų), gali pasinaudoti šiuo kreditu. Visos kitos įmonės, kurių investicijos neviršija minėtos 2,5 milijardo ESP ribos, neturi šios galimybės.“ (Sprendimo SG (99) D/6871 santraukos 3.1 punktas bei Sprendimo SG (99) D/6873 santraukos 2.1 punktas.)
20 Komisijos manymu, mokestinio kredito atrankinį pobūdį taip pat patvirtina neriboti atitinkamų Territorios Históricos mokesčių įstaigų įgaliojimai spręsti dėl nagrinėjamos mokesčių lengvatos suteikimo (dėl Sprendimo SG (99) D/6871 – OL C 351, 1999, p. 32; dėl Sprendimo SG (99) D/6873 – OL C 71, 2000, p. 11).
21 Toliau konstatavusi, kad Ispanijos valdžios institucijos pažeidė EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatytą išankstinio pranešimo pareigą, Komisija įvertino ginčijamos fiskalinės priemonės suderinamumą su bendrąja rinka. Ji padarė išvadą, kad dėl to kyla abejonių, ir nusprendė pradėti formalią tyrimo procedūrą (Sprendimo SG (99) D/6871 santraukos 3.2 ir 3.3 punktai bei Sprendimo SG (99) D/6873 santraukos 2.2 ir 2.3 punktai).
22 Priėmusi ginčijamus sprendimus, Komisija atskirai išnagrinėjo Territorio Histórico de Álava mokesčių įstatymuose numatyto 45 % mokestinio kredito suteikimą konkrečiai įmonei. 1999 m. gruodžio 22 d. Komisija baigė tyrimą ir priėmė Sprendimą 2000/795/EB dėl Ispanijos suteiktos valstybės pagalbos Ramondín SA ir Ramondín Cápsulas SA (OL L 318, 2000, p. 36).
Procedūra ir šalių reikalavimai
23 Šios bylos buvo pradėtos ieškovių ieškiniais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 1999 m. lapkričio 3 dieną.
24 Territorio Histórico de Guipúzcoa, ieškovė byloje T‑269/99, Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu,
– panaikinti Komisijos Sprendimą SG (99) D/6871 tiek, kiek 1997 m. gruodžio 22 d. Norma Foral de Guipúzcoa Nr. 7/1997 numatytas mokestinis kreditas pripažįstamas valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
25 Territorio Histórico de Álava, ieškovė byloje T‑271/99, Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu,
– panaikinti Komisijos Sprendimą SG (99) D/6873 tiek, kiek 1994 m. gruodžio 20 d. Norma Foral de Álava Nr. 22/1994 ir vėlesniuose pakeitimuose numatytas mokestinis kreditas pripažįstamas valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
26 Territorio Histórico de Vizcaya, ieškovė byloje T‑272/99, Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu,
– panaikinti Komisijos Sprendimą SG (99) D/6871 tiek, kiek 1996 m. gruodžio 26 d. Norma Foral de Vizcaya Nr. 7/1996 ir vėlesniuose pakeitimuose numatytas mokestinis kreditas pripažįstamas valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
27 Atskirais dokumentais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2000 m. sausio 26 d., Komisija pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį visose trijose bylose rėmėsi prieštaravimu dėl priimtinumo. 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo (trečios išplėstinės kolegijos) nutartimis šie prieštaravimai buvo prijungti prie pagrindinių bylų.
28 Visose trijose bylose Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinius nepriimtinais, arba
– pripažinti ieškinius nepagrįstais,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
29 2001 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑269/99, T‑271/99 bei T‑272/99 buvo sujungtos.
30 Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Vykdant Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones ieškovėms buvo raštu pateiktas klausimas, į kurį jos atsakė per nustatytą terminą.
31 2002 m. balandžio 10 d. įvykusiame posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
32 Komisijos tvirtinimu, ginčijami sprendimai yra tik parengiamojo pobūdžio priemonės, neturinčios įtakos ieškovių teisinei padėčiai. Dėl šios priežasties ginčijami sprendimai nėra teisės aktai, kuriuos galima ginčyti pagal EB 230 straipsnį. Komisija taip pat nurodo, kad jeigu sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą sukeltų galutines teisines pasekmes dėl tam tikros priemonės pripažinimo valstybės pagalba, tuomet galimybė per nustatytus terminus ginčyti tokį pripažinimą užkirstų kelią ieškiniui dėl galutinio sprendimo dėl pagalbos priemonės pobūdžio, nes šis sprendimas tik patvirtintų anksčiau priimtą galutinį sprendimą.
33 Komisija toliau pažymi, kad savo 1990 m. vasario 14 d. Sprendime Prancūzija prieš Komisiją (C‑301/87, Rink. p. I‑307) Teisingumo Teismas nusprendė, jog Komisija turi teisę nurodyti valstybei narei sustabdyti pagalbos teikimą, kol bus ištirtas jos suderinamumas su bendrąja rinka. Šis sprendimas, priimtas kitos nei EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros pabaigoje, skirtųsi nuo sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą ir, skirtingai nuo pastarojo, galėtų būti ginčijamas (minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 18 punktas). Tas faktas, jog Teisingumo Teismas pripažino esant būtina reikalauti, kad procedūra ir sprendimas dėl nurodymo sustabdyti pagalbos teikimą būtų atskirti nuo procedūros ir sprendimo dėl formalios tyrimo procedūros pradėjimo, parodo, kad šis nurodymas nėra paprastas tiriamos priemonės pripažinimo valstybės pagalba sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą padarinys.
34 Galiausiai Komisija pažymi, kad, skirtingai nuo sprendimų, dėl kurių buvo priimti 1992 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C‑312/90, Rink. p. I‑4117), sprendimas Italijaprieš Komisiją (C‑47/91, Rink. p. I-4145) bei 2001 m. spalio 9 d. Sprendimas Italijaprieš Komisiją (C‑400/99, Rink. p. I‑7303, toliau – sprendimas Tirrenia), per iki ginčijamų sprendimų priėmimo vykusią procedūrą Ispanijos centrinės, regioninės ir provincijų valdžios institucijos nė karto nepareiškė, kad ginčytinos fiskalinės priemonės savo pobūdžiu yra esamos priemonės.
35 Ieškovės, remdamosi ankstesniame punkte nurodytais Teisingumo Teismo sprendimais, tvirtina, kad sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą galima ginčyti, nes jis nedelsiant sukelia galutines teisines pasekmes. Jos pabrėžia, kad Komisija neturėjo teisės pradėti formalios tyrimo procedūros, nes ginčytinų fiskalinių priemonių nustatytas mokestinis kreditas nėra valstybės pagalba. Bylose T‑271/99 ir T‑272/99 ieškovės taip pat nurodo, kad net pripažinus ginčytinas fiskalines priemones valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, jos yra laikytinos esama pagalba, nes mokestinis kreditas buvo įvestas Territorios Históricos de Álava et de Vizcaya mokesčių įstatymais dar 1984 metais.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
36 Primintina, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu ieškovės jau buvo pradėjusios įgyvendinti ginčytinas fiskalines priemones. Ieškovės nuolat tvirtina, kad šiomis priemonėmis nustatytas mokestinis kreditas nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme.
37 Sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą sukelia savarankiškas teisines pasekmes, pirmiausia susijusias su nagrinėjamos priemonės įgyvendinimo sustabdymu (34 punkte minėto sprendimo Tirrenia 62 ir 69 punktai). Ši išvada darytina ne tik tuo atveju, kai įgyvendinama priemonė atitinkamos valstybės valdžios institucijų yra laikoma esama pagalba, bet ir tada, kai, šių institucijų manymu, sprendime pradėti tyrimą nurodyta priemonė nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (34 punkte minėto sprendimo Tirrenia 59, 60 ir 69 punktai).
38 Sprendimas pradėti įgyvendinamos priemonės, Komisijos pripažintos nauja pagalba, formalią tyrimo procedūrą neišvengiamai pakeičia šios priemonės teisinę reikšmę bei įmonių, kurioms ji taikoma, teisinę padėtį, ypač kiek tai susiję su tolesniu šios priemonės įgyvendinimu. Iki tokio sprendimo priėmimo valstybė narė, priemone besinaudojančios įmonės ir kiti ūkio subjektai gali manyti, kad tam tikra priemonė yra įgyvendinama teisėtai kaip bendro pobūdžio priemonė, nepatenkanti į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, arba kaip esama pagalba. Kita vertus, priėmus tokį sprendimą mažų mažiausiai kyla rimtų abejonių dėl šios priemonės teisėtumo, kuri, nepažeidžiant teisės kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi priversti valstybę narę sustabdyti jos įgyvendinimą, nes pradėjus formalią tyrimo procedūrą neįmanoma nedelsiant priimti sprendimo dėl priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, kuris leistų toliau teisėtai tęsti jos įgyvendinimą. Šiuo sprendimu taip pat galima būtų remtis nacionaliniame teisme, kuris turi atsižvelgti į visas EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio nuostatos pažeidimo pasekmes. Galiausiai jis gali priversti priemone besinaudojančias įmones bet kada atsisakyti naujų išmokų ar lengvatų, arba kaupti tam tikras sumas, būtinas išmokėti galimas vėlesnes pinigines kompensacijas. Verslo partneriai jų santykiuose su priemone besinaudojančiomis įmonėmis taip pat gali atsižvelgti į pastarųjų teisinės ir finansinės padėties nestabilumą (34 punkte minėto sprendimo Tirrenia 59 ir 69 punktai; 2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Government of Gibraltar prieš Komisiją, T‑195/01 ir T‑207/01, Rink. p. II‑2309, 85 punktas).
39 Iš tiesų šiame kontekste, skirtingai nuo valstybei narei adresuoto nurodymo sustabdyti priemonės įgyvendinimą, kuris yra vykdytinas nedelsiant ir kurio nesilaikymas leidžia Komisijai pagal valstybės pagalbos procedūros reglamento 12 straipsnį kreiptis tiesiogiai į Teisingumo Teismą su prašymu pripažinti šį nesilaikymą sutarties pažeidimu, sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą, priimtas dėl jau įgyvendinamos priemonės, kurią Komisija pripažino nauja pagalba, sukelia teisinių padarinių, kurių pasekmes turi įvertinti pati atitinkama valstybė narė ir prireikus ūkio subjektai. Tačiau šis procedūros skirtumas neturi įtakos šių teisinių padarinių apimčiai (34 punkte minėto sprendimo Tirrenia 60 punktas).
40 Iš to, kas pasakyta, aišku, kad ginčijami sprendimai gali būti apskųsti remiantis EB 230 straipsniu.
41 Toliau konstatuotina, kad ginčijami sprendimai yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su ieškovėmis EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Iš tiesų ginčijami sprendimai yra susiję su pačių ieškovių priimtomis fiskalinėmis priemonėmis bei trukdo joms savo nuožiūra įgyvendinti Ispanijos vidaus teisės joms tiesiogiai suteiktus įgaliojimus (žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 29 ir 30 punktus bei 2002 m. kovo 6 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99, Rink. p. II‑1275, 50 punktą).
42 Iš viso to, kas pasakyta, akivaizdu, kad ieškiniai yra priimtini.
Dėl bylos esmės
43 Ieškovės savo ieškiniuose remiasi penkiais pagrindais. Pirmuoju pagrindu nurodomas EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimas, antruoju – EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimas. Trečiasis pagrindas remiasi piktnaudžiavimu įgaliojimais, o ketvirtasis – teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu. Galiausiai, penktuoju pagrindu nurodomas EB 253 straipsnio pažeidimas.
Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu
44 Pirmuoju pagrindu ieškovės įrodinėja, kad ginčytinų fiskalinių priemonių nustatytas mokestinis kreditas savo pobūdžiu nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
45 Pirmosios instancijos teismas primena, kad Komisija privalo pradėti formalią tyrimo procedūrą, jeigu po pirminio patikrinimo ji negali įveikti visų sunkumų, kilusių mėginant nustatyti, ar tiriama priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, išskyrus kai per pirminį patikrinimą ji įsitikino, kad atitinkama priemonė, netgi pripažinta valstybės pagalba, būtų visais atvejais suderinama su bendrąja rinka (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink's France, C‑367/95 P, Rink. p. I-1719, 39 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją, T‑11/95, Rink. p. II‑3235, 166 punktas).
46 Todėl valstybės pagalbos procedūros reglamento 6 straipsnyje nurodyta, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą „pateikiamas pirminis Komisijos atliktas pasiūlytos priemonės įvertinimas, siekiant nustatyti, ar pagal savo pobūdį ji laikytina pagalba“.
47 Iš to matyti, kad priemonės pripažinimas valstybės pagalba sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą nėra galutinis. Formalios tyrimo procedūros tikslas – sudaryti sąlygas Komisijai surinkti visas pastabas, kad ji galėtų priimti dėl jos galutinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C‑204/97, Rink. p. I-3175, 33 punktą; 1998 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Airways ir kt. ir British Midland Airways prieš Komisiją, T‑371/94 ir T‑394/94, Rink. p. II-2405, 59 punktą).
48 Siekiant atriboti administracinę ir teisminę procedūras bei nepažeisti kompetencijų padalijimo tarp Komisijos ir Bendrijos teismo, Pirmosios instancijos teismo vykdoma sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą teisėtumo priežiūra neišvengiamai turi būti ribota (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 20 punktą). Bendrijos teismas turėtų vengti pareikšti galutinę nuomonę klausimais, kuriuos Komisija įvertino tik preliminariai.
49 Taigi, kai ieškiniu dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą ieškovės ginčija Komisijos išvadą pripažinti tam tikrą priemonę valstybės pagalba, Bendrijos teismo vykdoma kontrolė turėtų apsiriboti patikrinimu, ar darydama išvadą, kad po pirminio priemonės patikrinimo jai nepavyko įveikti visų su tuo susijusiu sunkumų, Komisija nėra padariusi akivaizdžių vertinimo klaidų (žr. 2001 m. gruodžio 19 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Government of Gibraltar prieš Komisiją, T‑195/01 R ir T‑207/01 R, Rink. p. II‑3915, 79 punktą).
50 Ieškovės visų pirma tvirtina, kad ginčijami sprendimai yra susiję su bendro pobūdžio priemonėmis, kurios nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Iš tiesų ginčytinomis fiskalinėmis priemonėmis nustatytas mokestinis kreditas yra vienodai prieinamas bet kuriam mokesčių mokėtojui, investavusiam 2,5 milijardo ESP.
51 Ieškovės pirmiausia pabrėžia, kad Komisijos išvada apie ginčytinų fiskalinių priemonių specifiką remiasi jų regioniniu pobūdžiu. Jos pažymi, kad Territorios Históricos de Álava, de Vizcaya ir de Guipúzcoa nuo XIX a. naudojasi fiskaline autonomija, pripažįstama ir saugoma Ispanijos konstitucijos. Ginčijamais sprendimais yra netiesiogiai abejojama šia autonomija.
52 Ieškovės toliau tvirtina, kad Komisija neturėtų daryti išvados apie ginčytinų fiskalinių priemonių specifiką remdamasi neribotais Diputaciónes Forales įgaliojimais spręsti dėl mokestinio kredito suteikimo. Iš tikrųjų šios įstaigos apsiribodavo tik ginčytinose fiskalinėse priemonėse numatytų sąlygų įvykdymo patikrinimu ir neturėdavo jokių neribotų įgaliojimų šiuo atžvilgiu. Jos neturėjo teisės spręsti, kokios įmonės gali naudotis priemone, arba keisti „pagalbos“ intensyvumą atsižvelgiant į atitinkamų įmonių savybes.
53 Galiausiai apie mokestinio kredito specifiką taip pat negalima būtų spręsti remiantis reikalavimu investuoti minimalią 2,5 milijardo ESP sumą. Tai objektyvus kiekybinis kriterijus, ribojantis fiskalinės lengvatos taikymo sritį.
54 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal EB 87 straipsnio 1 dalį tam, kad būtų pripažinta valstybės pagalba, priemonė turi palaikyti „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“. Taigi priemonės ypatumas ar atrankinis pobūdis yra vienas iš valstybės pagalbos apibrėžimo požymių (1998 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ecotrade, C‑200/97, Rink. p. I‑7907, 40 punktas; 41 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją 144 punktas bei 2000 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CETM prieš Komisiją, T‑55/99, Rink. p. II‑3207, 39 punktas).
55 Ginčijamuose sprendimuose Komisija, preliminariai pripažindama mokestinį kreditą atrankinio pobūdžio priemone EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, rėmėsi dviem požymiais: minimalia 2,5 milijardo ESP investicijos suma, būtina gauti fiskalinę lengvatą (Sprendimo SG (99) D/6871 santraukos 3.1 punktas ir Sprendimo SG (99) D/6873 santraukos 2.1 punktas), bei atitinkamų Territorios Históricos mokesčių institucijų neribotais įgaliojimais, susijusiais su fiskalinės lengvatos suteikimu (dėl Sprendimo SG (99) D/6871 – OL C 351, 1999, p. 32 bei dėl Sprendimo SG (99) D/6873 – OL C 71, 2000 p. 11).
56 Taigi, priešingai negu tvirtina ieškovės, preliminariai pripažindama mokestinio kredito atrankinį pobūdį, Komisija ginčijamuose sprendimuose nesirėmė faktu, kad ginčytinos fiskalinės priemonės taikomos tik tam tikrai Ispanijos teritorijos daliai, būtent Baskų krašto Territorios Históricos. Todėl ieškovės negali teigti, kad ginčijamais sprendimais yra abejojama Baskų krašto Territorios Históricos kompetencija leisti mokesčių įstatymus.
57 Pirmosios instancijos teismas toliau pažymi, kad pagal ginčytinas fiskalines priemones mokestinis kreditas taikomas tik įmonėms, investavusioms daugiau kaip 2,5 milijardo ESP į naują ilgalaikį turtą. Taigi ginčytinos fiskalinės priemonės de fakto riboja mokestinio kredito taikymą tik didelių finansinių išteklių turinčioms įmonėms. Remdamasi šiuo pagrindu, Komisija pagrįstai galėjo preliminariai nuspręsti, kad ginčytinų fiskalinių priemonių nustatytas mokestinis kreditas taikomas išimtinai tik „tam tikroms įmonėms“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (žr. 41 punkte minėto sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją 157 punktą).
58 Ieškovės vis dėlto tvirtina, kad ginčytinų fiskalinių priemonių nustatytas mokestinis kreditas turėtų būti vertinamas kaip pateisinamas pačios mokesčių sistemos pobūdžio ar struktūros, nes jis atitinka vienodai taikomus objektyvius kriterijus bei padeda įgyvendinti jį nustatančių mokestinių nuostatų iškeltus tikslus.
59 Jos aiškina, kad investicijų skatinimas mokestiniu kreditu yra būtinas regione, kuris paprastai pritraukia mažai ūkio subjektų. Jos taip pat nurodo, kad skatindama investicijas ir taip sugebėdama įtikinti įmones įsikurti jos teritorijoje, valstybė užsitikrina būsimas mokestines pajamas, nes šios įmonės bus apmokestinamos šioje valstybėje. Taigi panašių valstybės priemonių pavyzdžiu, nurodytose istorinėse teritorijose taikomų fiskalinių priemonių tikslas yra kuo didesnių mokestinių pajamų gavimas.
60 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad valstybės taikoma priemonė, pateisinama sistemos, kurios dalis ji yra, pobūdžiu ar bendrąja struktūra, nelaikytina atrankine, net jeigu suteikia tam tikrą pranašumą ja besinaudojantiems subjektams (1999 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, vadinamo „Maribel“, C‑75/97, Rink. p. I‑3671, 33 punktas bei 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C‑143/99, Rink. p. I-8365, 42 punktas).
61 Siekiant nustatyti, ar toks pateisinimas taikytinas nagrinėjamoje byloje, reikėtų išsiaiškinti, ar potencialių mokestinio kredito gavėjų skaičiaus apribojimas yra pateisinamas Baskų krašto mokesčių sistemos vidine logika (žr. 41 punkte minėto sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją 164 punktą).
62 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas visų pirma primena, kad ginčytinų fiskalinių priemonių atitiktis objektyviems kriterijams ir sąlygoms dar neįrodo, kad ja besinaudojančių subjektų skaičiaus apribojimas įmonėmis, investuojančiomis mažiausiai 2,5 milijardo ESP, yra pateisinamas trijų istorinių teritorijų mokesčių sistemos vidine logika (žr. 60 punkte minėto sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke 53 punktą).
63 Dėl argumento, kad mokestinio kredito tikslas yra Baskų krašto ekonomikos augimo skatinimas, Pirmosios instancijos teismas primena, kad priemonės tikslas neužkerta kelio ją pripažinti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (žr. 41 punkte minėto sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją 168 punktą ir jame pateiktas nuorodas).
64 Galiausiai argumentas dėl mokestinių pajamų augimo ateityje yra sunkiai suderinamas su mokesčių mažinimu. Net jei buvo numatomas toks tikslas, jis galėjo lygiai taip pat būti pasiektas bendro pobūdžio fiskalinėmis priemonėmis (žr. 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T‑92/00 ir T‑103/00, Rink. p. II‑1385, 62 punktą).
65 Šiomis aplinkybėmis Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos, ginčijamuose sprendimuose preliminariai pripažinusi, kad ginčytinų fiskalinių priemonių nustatytas mokestinis kreditas savo pobūdžiu yra atrankinė priemonė EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes ji palaiko vien įmones, kurių investicijos viršija 2,5 milijardo ESP ribą.
66 Šiomis aplinkybėmis netikslinga nagrinėti, ar priimant ginčijamus sprendimus turimos informacijos pagrindu Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad Baskų krašto mokesčių institucijos turėjo neribotus įgaliojimus suteikti mokestinį kreditą ir kad šie tariamai neriboti įgaliojimai ginčytinoms fiskalinėms priemonėms galėjo suteikti atrankinį pobūdį (žr. 20 punktą).
67 Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisija neįrodė, jog ginčytinų fiskalinių priemonių nustatytas mokestinis kreditas iškraipo konkurenciją ar daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Jos pabrėžia, kad norint pripažinti priemonę valstybės pagalba, jos poveikis konkurencijai turi būti realus ir reikšmingas (1970 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 47/69, Rink. p. 487, 16 punktas; 1987 m. spalio 14 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, 248/84, Rink. p. 4013, 18 punktas ir 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 58 punktas).
68 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad tariamos valstybės pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti šios schemos požymių nagrinėjimu, kad įvertintų, ar ji suteikia reikšmingą pranašumą ja besinaudojantiems subjektams konkurentų atžvilgiu bei ar ji iš esmės skirta įmonėms, dalyvaujančioms valstybių narių tarpusavio prekyboje (žr. 60 punkte minėto sprendimo Maribel 48 punktą bei 2002 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑310/99, Rink. p. I‑2289, 89 punktą). Šioje byloje nagrinėjamu ir panašiais atvejais, kuomet apie tariamą pagalbos schemą nebuvo pranešta, galutinio Komisijos sprendimo ir juo labiau sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą motyvuose nebūtina pateikti naujausio pagalbos schemos poveikio konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai įvertinimo (žr. 60 punkte minėto sprendimo Maribel 48 punktą).
69 Ginčijamuose sprendimuose Komisija galėjo pagrįstai preliminariai nuspręsti, kad ginčytinos fiskalinės priemonės, de facto ribojančios mokestinio kredito taikymą tik didelių finansinių išteklių turinčioms įmonėms, suteikia reikšmingą pranašumą šia fiskaline lengvata besinaudojantiems subjektams jų konkurentų atžvilgiu bei iš esmės yra skirtos įmonėms, dalyvaujančioms valstybių narių tarpusavio prekyboje.
70 Taigi 67 punkte išdėstyti ieškovių argumentai taip pat yra atmestini.
71 Iš viso to, kas pasakyta, akivaizdu, kad Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo nuspręsti, jog po pirminio patikrinimo ji neįveikė visų sunkumų, kilusių mėginant nustatyti, ar tiriama priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
72 Šiomis aplinkybėmis pagrindas dėl EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra atmestinas.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimu
73 Visų pirma ieškovės bylose T‑271/99 ir T‑272/99 tvirtina, kad mokestinis kreditas, dėl kurio priimti ginčijami sprendimai, yra esama pagalba.
74 Šiuo klausimu jos pirmiausia pažymi, kad ši fiskalinė lengvata buvo taikoma Territorios Históricos de Álava ir de Vizcaya dar iki Ispanijos įstojimo į Europos bendriją. Ji buvo įvesta 1984 metais. Šiomis aplinkybėmis, net pripažinus mokestinį kreditą valstybės pagalba, jis būtų esama pagalba. Todėl ginčijami sprendimai, kuriais pradedama naujos pagalbos atžvilgiu numatyta procedūra, yra neteisėti.
75 Šis argumentas yra atmestinas. Iš tiesų pažymėtina, kad nagrinėjama fiskalinė lengvata buvo akivaizdžiai įvesta teisės aktais, priimtais Ispanijai jau esant valstybe nare, būtent 1994 m. gruodžio 20 d. Norma Foral Nr. 22/1994 de Álava ir 1996 m. gruodžio 26 d. Norma Foral Nr. 7/1996 de Vizcaya (žr. 41 punkte minėto 2002 m. kovo 6 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99, 171–177 punktus). Be to, ieškovės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 1984 m. tariamai įvesta fiskalinė lengvata savo pobūdžiu yra identiška ginčijamuose sprendimuose nurodytam mokestiniam kreditui arba kad tarp jų egzistuoja tęstinumas.
76 Posėdyje ieškovės pabrėžė, kad laikui bėgant valstybės pagalbos samprata keitėsi ir tai patvirtina valstybės pagalbos procedūros reglamento 1 straipsnio b punkto v papunktis. Jos tvirtina, kad priimant ginčytinas fiskalines priemones ginčijamuose sprendimuose nurodytų fiskalinių lengvatų Komisija nelaikė atrankinio pobūdžio priemonėmis. Dėl Komisijos taikomų atrankos kriterijų pasikeitimo laikui bėgant valstybės pagalba pripažintas mokestinis kreditas laikytinas esama pagalba.
77 Pagrįsdamos savo argumentus ieškovės remiasi 1993 m. gegužės 10 d. Komisijos sprendimu 93/337/EEB dėl fiskalinės pagalbos sistemos, taikomos investicijoms Baskų krašte (OL L 134, p. 25), bei 1996 m. kovo 13 d. Komisijos sprendimu 96/369/EB dėl fiskalinės pagalbos amortizacijos srityje (amortizacinių lengvatų) Vokietijos aviakompanijų naudai (OL L 146, p. 42). Komisijos taikomų atrankos kriterijų pakeitimas, vertinant fiskalines priemones EB 87 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, pirmą kartą paaiškėjo 1998 m. gruodžio 12 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje Komisijai paskelbus pranešimą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (OL C 384, p. 3).
78 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal valstybės pagalbos procedūros reglamento 1 straipsnio b punkto v papunktį esama pagalba pripažįstama „bet kuri pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, kad ją patvirtinant tai nebuvo pagalba; tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi, nebūdama atitinkamos valstybės narės pakeista“.
79 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovių pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad Komisijos taikyti atrankos kriterijai pagal EB 87 straipsnio 1 dalį vertinant fiskalines priemones buvo pakeisti po ginčytinų fiskalinių priemonių priėmimo. 77 punkte nurodytuose dviejuose sprendimuose Komisija nusprendė, kad nagrinėjamos fiskalinės priemonės yra atrankinio pobūdžio ir pripažino jas su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Joks šių sprendimų elementas neleidžia daryti išvados, kad nagrinėdama įvedamas ginčytinas fiskalines priemones Komisija pripažino jas bendro pobūdžio priemonėmis, nepatenkančiomis į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. 1998 m. gruodžio 12 d. Komisijos pranešime, kuriame plačiai remiamasi Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika, paaiškinamas EB 87 ir 88 straipsnių taikymas fiskalinėms priemonėms. Tačiau šiame pranešime Komisija neskelbia apie savo pasikeitusią sprendimų priėmimo praktiką vertinant fiskalines priemones pagal EB 87 ir 88 straipsnius.
80 Net jeigu ieškovėms pavyktų įrodyti, jog Komisijos sprendimų priėmimo praktika pasikeitė, jų argumentas dėl ginčytinų fiskalinių priemonių pripažinimo esama pagalba būtų nepriimtinas. Ieškovės neįrodė, kad Komisijos taikomų atrankos kriterijų pakeitimas yra „bendrosios rinkos vystymosi“ pasekmė valstybės pagalbos procedūros reglamento 1 straipsnio b punkto v papunkčio prasme. Šiuo atžvilgiu primintina, kad išvada dėl valstybės taikomos priemonės pripažinimo esama ar nauja pagalba negali priklausyti nuo Komisijos subjektyvaus įvertinimo, bet turi būti padaryta neatsižvelgiant į bet kokią Komisijos taikytą ankstesnę administracinę praktiką (38 punkte minėto sprendimo Government of Gibraltar prieš Komisiją 121 punktas).
81 Antra, ieškovės trijose bylose per posėdį tvirtino, kad Komisija pažeidė EB 88 straipsnio 2 dalį, nes ginčijamuose sprendimuose neišdėstė abejonių dėl mokestinio kredito pripažinimo valstybės pagalba. Jos pažymi, kad dėl to ginčijami Komisijos sprendimai yra galutiniai. Šiomis aplinkybėmis EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos ieškovių procesinės teisės buvo pažeistos.
82 Pirmosios instancijos teismas primena, kad Komisija privalo pradėti formalią tyrimo procedūrą, jeigu po pirminio patikrinimo ji neįveikė visų sunkumų, kilusių mėginant nustatyti, ar tiriama priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, išskyrus kai per pirminį patikrinimą ji įsitikino, kad atitinkama priemonė, pripažinta valstybės pagalba, būtų visais atvejais suderinama su bendrąja rinka (45 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink's France 39 punktas bei sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją 166 punktas). Taigi sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą vienu metu preliminariai įvertinamas priemonės pripažinimas valstybės pagalba ir jos suderinamumas su bendrąja rinka.
83 Todėl valstybės pagalbos procedūros reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą, pirma, „pateikiamas pirminis Komisijos atliktas <...> priemonės pobūdžio įvertinimas, siekiant nustatyti, ar ji laikytina pagalba“, ir, antra, „išdėstomos priežastys, dėl kurių abejojama pagalbos atitiktimi bendrajai rinkai“.
84 Todėl tas faktas, kad ginčijamuose Komisijos sprendimuose nėra aiškiai išdėstytos abejonės dėl mokestinio kredito pripažinimo valstybės pagalba, neįrodo, kad šis pripažinimas nėra preliminarus (žr. 1984 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Intermills prieš Komisiją, 323/82, Rink. p. 3809, 21 punktą). Sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą Komisija iš tiesų privalo aiškiai išdėstyti tik abejones dėl priemonės atitikties bendrajai rinkai.
85 Tai, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą valstybės taikoma priemonė pripažįstama valstybės pagalba tik preliminariai, patvirtina valstybės pagalbos procedūros reglamento 7 straipsnio 2 dalis, kur nustatyta, kad formalios tyrimo procedūros pabaigoje Komisija gali padaryti išvadą, jog priemonė nėra pagalba.
86 Galiausiai iš ieškovių pastabų, pateiktų po formalios tyrimo procedūros pradžios ir perduotų Komisijai 1999 m. lapkričio 9 d. laišku, matyti, kad pačios ieškovės ginčijamuose Komisijos sprendimuose nurodytą mokestinio kredito pripažinimą valstybės pagalba laikė tik preliminariu. Savo pastabose ieškovės ragina Komisiją užbaigti procedūrą ir pripažinti, kad nagrinėjama fiskalinė lengvata nėra valstybės pagalba.
87 Trečia, ieškovės pažymi, kad Komisija pripažino ginčytinų fiskalinių priemonių įvestą mokestinį kreditą neteisėta pagalba, nes nebuvo įvykdyta EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatyta pranešimo pareiga. Tačiau kadangi mokestinis kreditas nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, Ispanijos valdžios institucijos neprivalėjo apie jį pranešti.
88 Vis dėlto iš 73–80 punktuose atliktos analizės aišku, kad Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, jog pripažinus mokestinį kreditą valstybės pagalba jis laikytinas nauja pagalba. Šiomis aplinkybėmis Komisija turėjo teisę preliminariai nuspręsti, kad iš anksto nepranešusios Komisijai apie taikomas priemones Ispanijos valdžios institucijos pažeidė EB 88 straipsnio 3 dalį. Bet kuris kitas EB 88 straipsnio 3 dalies aiškinimas padarytų neveiksmingą reikalavimą iš anksto pranešti apie naują pagalbą.
89 Iš to, kas pasakyta, aišku, kad antrasis pagrindas taip pat yra atmestinas.
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais
90 Ieškovės kaltina Komisiją piktnaudžiavimu įgaliojimais, nes iš tikrųjų ji pasinaudojo EB 87 ir 88 straipsniais jai suteikta kompetencija mokesčių suderinimo tikslams pasiekti.
91 Ginčijami sprendimai yra dalis Komisijos vykdomos veiklos, kuria siekiama kvestionuoti visą Baskų krašto mokesčių sistemą. Komisija mėgina suderinti mokesčius valstybės pagalbos politikos priemonėmis, užuot tinkamai veikdama Sutarties nustatyta tvarka ? taikant EB 96 ir 97 straipsniuose numatytą procedūrą.
92 Pirmosios instancijos teismas primena, kad sprendimas laikytinas piktnaudžiavimu įgaliojimais, tik jeigu objektyvūs, reikšmingi ir nuoseklūs įrodymai patvirtina, kad jis buvo priimtas visiškai ar daugiausia kitais negu jame nurodyti tikslais (1990 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pitrone prieš Komisiją, T‑46/89, Rink. p. II‑577, 71 punktas ir 64 punkte minėto 2002 m. kovo 6 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T‑92/00 ir T‑103/00, 84 punktas).
93 Formalios tyrimo procedūros tikslas – sudaryti sąlygas Komisijai surinkti visas pastabas, kad ji galėtų priimti galutinį sprendimą dėl tiriamos priemonės pobūdžio ir jos suderinamumo su bendrąja rinka (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėtų sprendimo Portugalija prieš Komisiją 33 punktą bei sprendimo British Airways ir kt. ir British Midland Airways prieš Komisiją 59 punktą).
94 Reikia pažymėti, kad ieškovės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad tikrasis Komisijos tikslas priimant ginčijamus sprendimus buvo kitoks negu surinkti nurodytas pastabas. Visi jų argumentai grindžiami subjektyviais samprotavimais dėl galimų ginčijamų sprendimų paslėptų motyvų.
95 Šiomis aplinkybėmis pagrindas dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais taip pat yra atmestinas.
Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu
96 Ieškovės primena, kad Komisija priėmė Sprendimą 93/337, kuriame pareiškė, kad tam tikros Baskų krašte galiojančios fiskalinės lengvatos, būtent investicijoms taikomas mokestinis kreditas, yra su bendrąja rinka nesuderinama pagalba, nes ji prieštarauja EB 43 straipsniui. Tačiau Komisija nepareiškė jokių prieštaravimų dėl to, kad šis mokestinis kreditas taikomas tik tam tikro minimalaus dydžio investicijoms.
97 Ginčijamais sprendimais pripažinusi, kad minimalios 2,5 milijardo ESP dydžio investicijos reikalavimas liudija apie mokestinio kredito atrankinį pobūdį, Komisija, ieškovių manymu, pažeidė jų teisėtus lūkesčius.
98 Pirmosios instancijos teismas pirmiausia konstatuoja, kad Sprendime 93/337 numatytos fiskalinės priemonės skiriasi nuo tų, dėl kurių buvo priimti ginčijami sprendimai. Sprendimas 93/337 yra susijęs su Normas Forales Nr. 28/1988 de ÁlavaNr. 8/1988 de Vizcaya ir Nr. 6/1988 de Guipúzcoa nustatyta fiskaline pagalba.
99 Akivaizdu, kad Sprendimas 93/337 taip pat yra susijęs su fiskalinėmis priemonėmis, nustatančiomis mokestinį kreditą Baskų krašte. Tačiau faktas, kad Komisijos išvada dėl šiuose sprendimuose tiriamų priemonių atrankinio pobūdžio grindžiama aplinkybe, kad mokestinis kreditas taikomas išimtinai tik Baskų krašte veikiančioms įmonėms, nereiškia, kad Komisija negalėjo pripažinti minėtų priemonių atrankinio pobūdžio remdamasi kitu kriterijumi.
100 Taigi reikėtų pabrėžti, kad Sprendimas 93/337, kuriuo 1988 m. Normas Forales nustatytas mokestinis kreditas buvo pripažintas nesuderinamu su bendrąja rinka, negalėjo sukelti ieškovėms lūkesčių, jog Komisija nepradės formalios tyrimo procedūros dėl ginčytinų fiskalinių priemonių nustatyto mokestinio kredito.
101 Taigi pagrindas dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo yra atmestinas.
Dėl penktojo pagrindo, susijusio su EB 253 straipsnio pažeidimu
102 Ieškovės tvirtina, kad ginčijami sprendimai nėra pakankamai motyvuoti. Visų pirma ginčijamų sprendimų motyvai yra mažiau išsamūs negu Sprendimo 1999/718 dėl Demesa ir Sprendimo 2000/795 dėl Ramondín motyvai. Antra, ginčijamuose sprendimuose Komisija neišnagrinėjo galimybės pateisinti mokestinį kreditą Baskų krašto mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra. Trečia, Komisija konkrečiai netyrė mokestinio kredito galimo poveikio konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai. Pagaliau, ketvirta, mokestinio kredito suderinamumo su bendrąja rinka įvertinimas nėra pakankamai motyvuotas.
103 Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal EB 253 straipsnį reikalaujama motyvacija turi atitikti priimto teisės akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad visi suinteresuotieji asmenys žinotų priimtos priemonės pagrindus, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti priežiūros funkciją. Nereikalaujama motyvuose nurodyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes akto motyvų atitiktis EB 253 straipsnio reikalavimams vertinama atsižvelgiant ne tik į teksto formuluotę, bet ir į akto kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (45 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink's France 63 punktas).
104 Nustatant sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą motyvavimo pareigos ribas, primintina, kad, remiantis valstybės pagalbos procedūros reglamento 6 straipsniu, Komisijai nusprendus pradėti formalią tyrimo procedūrą, jos sprendimas gali apsiriboti reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių apibendrinimu, pasiūlytos priemonės pobūdžio „pirminio įvertinimo“ pateikimu, siekiant nustatyti, ar ji laikytina pagalba, ir priežasčių, dėl kurių abejojama pagalbos atitiktimi bendrajai rinkai, išdėstymu.
105 Taigi sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą turi sudaryti sąlygas suinteresuotosioms šalims veiksmingai dalyvauti šioje procedūroje, per kurią jos turės galimybę pareikšti savo argumentus. Šiuo tikslu pakanka, kad suinteresuotosios šalys žinotų apie argumentus, paskatinusius Komisiją preliminariai nuspręsti, kad tiriama priemonė gali būti laikoma nauja pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka (38 punkte minėto sprendimo Government of Gibraltar prieš Komisiją 138 punktas).
106 Ginčijamuose sprendimuose Komisija aiškiai išdėsto motyvus, kurių pagrindu ji preliminariai nusprendė, kad tiriamos fiskalinės priemonės laikytinos valstybės pagalba (Sprendimo SG (99) D/6871 2 punktas ir šio sprendimo santraukos 3.1 punktas; Sprendimas SG (99) D/6873, OL C 71, 2000, p. 11 ir šio sprendimo santraukos 2.1 punktas). Ji taip pat išdėsto priežastis, dėl kurių mano, kad yra abejonių dėl fiskalinių priemonių atitikties bendrajai rinkai (Sprendimo SG (99) D/6871 4 punktas ir šio sprendimo santraukos 3.3 punktas; Sprendimas SG (99) D/6873, OL C 71, 2000, p. 12 ir šio sprendimo santraukos 2.3 punktas).
107 Taigi ginčijamų sprendimų motyvai leido ieškovėms sužinoti argumentus, paskatinusius Komisiją priimti šiuos sprendimus, o Bendrijos teismui ? vykdyti teisėtumo priežiūrą.
108 Be to, ieškovių pastabų, pateiktų prasidėjus formaliai tyrimo procedūrai, analizė rodo, kad ginčijamuose sprendimuose pateikti Komisijos argumentai jų nesuklaidino.
109 Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti.
110 Taigi paskutinis pagrindas taip pat yra atmestinas.
111 Atsižvelgiant į visą tai, kas pasakyta, ieškiniai yra atmestini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
112 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos, be savo turėtų išlaidų, privalo padengti Komisijos išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinius.
2. Ieškovės padengia savo pačių bei Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Jaeger | García-Valdecasas | Lenaerts |
Paskelbta 2002 m. spalio 23 d. viešame posėdyje Liuksemburge.