TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. vasario 10 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Draudimas diskriminuoti dėl negalios – Darbuotojo, visiškai negalinčio vykdyti esminių su jo darbo vieta siejamų funkcijų, atleidimas iš darbo – Asmuo, kuris įdarbintas atlieka praktiką – 5 straipsnis – Neįgaliesiems tinkamų sąlygų sudarymas – Pareiga perkelti į kitą darbo vietą – Priimtinumas su sąlyga, kad tai nebus neproporcinga našta darbdaviui“
Byloje C‑485/20
dėl Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) 2020 m. birželio 30 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. rugsėjo 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
XXXX
prieš
HR Rail SA
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė K. Jürimäe, teisėjai N. Jääskinen, M. Safjan (pranešėjas), N. Piçarra ir M. Gavalec,
generalinis advokatas A. Rantos,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– XXXX, atstovaujamo avocate M. Wilmet,
– HR Rail SA, atstovaujamos avocats C. Van Olmen, V. Vuylsteke ir G. Busschaert,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Van Regemorter, L. Van den Broeck ir C. Pochet,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Tassopoulou,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pimenta, A. Barros da Costa ir M. João Marques,
– Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir A. Szmytkowska,
susipažinęs su 2021 m. lapkričio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 5 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant XXXX ir HR Rail SA ginčą dėl jo atleidimo iš darbo dėl negalios.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, Europos bendrijos vardu patvirtintos 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB (OL L 23, 2010, p. 35, toliau – JT konvencija), preambulės e punkte nustatyta:
„pripažindamos, kad negalios sąvoka vis dar plėtojama ir kad šią sąvoką formuoja asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, požiūrio į juos ir aplinkos sudaromų kliūčių, trukdančių tokiems asmenims kaip ir kitiems žmonėms visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje, sąveikos.“
4 Šios konvencijos 1 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:
„Šios Konvencijos tikslas – įtvirtinti, ginti ir užtikrinti visų neįgaliųjų galimybes visapusiškai ir lygiateisiškai naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Neįgalieji – tai asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie drauge su kitomis įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis.“
5 Šios konvencijos 2 straipsnyje „Apibrėžtys“ numatyta:
„Šioje Konvencijoje vartojami terminai:
<…>
diskriminacija dėl negalios – bet koks išskyrimas, atskirtis ar apribojimų taikymas dėl negalios, kuriais siekiama arba dėl kurių pabloginamos ar panaikinamos sąlygos pripažinti visas žmogaus teises ir pagrindines laisves ar naudotis jomis kaip ir kitiems asmenims politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas;
tinkamų sąlygų sudarymas – būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę kaip ir kitiems asmenims naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis ar galimybę užtikrinti šias teises ir laisves;
<…>“
6 Tos pačios konvencijos 27 straipsnio „Darbas ir užimtumas“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta tokią pat neįgaliųjų kaip ir kitų asmenų teisę į darbą; tai yra neįgaliųjų teisė į galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinkus darbą ar laisvai priėmus darbo pasiūlymą atviroje, įtraukioje ir neįgaliesiems prieinamoje darbo rinkoje ir darbo aplinkoje. Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina ir remia neįgaliųjų, įskaitant tuos, kurie tapo neįgalūs dirbdami, teisę į darbą ir imasi reikiamų [tinkamų] priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis, inter alia, būtų:
<…>
h) skatinamas neįgaliųjų įdarbinimas privačiajame sektoriuje, nustatant atitinkamas politikos kryptis ir priemones, kaip antai pozityvių veiksmų programos, paskatos ir kitos priemonės;
i) užtikrinama, kad neįgaliesiems darbo vietoje būtų sudarytos tinkamos sąlygos;
<…>
k) remiama neįgaliųjų profesinė ir kvalifikacinė reabilitacija, darbo vietų išsaugojimo ir sugrįžimo į darbą programos.“
Sąjungos teisė
7 Direktyvos 2000/78 16, 17, 20 ir 21 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(16) priemonių, skirtų neįgaliųjų poreikiams patenkinti darbo vietoje, priėmimas yra svarbus kovojant su diskriminacija dėl negalios.
(17) nepažeidžiant įsipareigojimo tinkamai pasirūpinti neįgaliaisiais [nepažeidžiant pareigos sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas], šioje direktyvoje nereikalaujama įdarbinti, paaukštinti, palikti darbo vietoje ar mokyti asmenį, kuris yra nekompetentingas, nesugeba jie [ir] negali vykdyti būtiniausių konkrečių pareigų funkcijų ar dalyvauti atitinkamame mokyme.
<…>
(20) turėtų būti imtasi reikiamų [tinkamų] priemonių, t. y. veiksmingų ir praktinių priemonių, skirtų darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrengimus [įrenginius], nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis, organizuoti mokymą arba aprūpinti integracijos ištekliais.
(21) norint nustatyti, ar dėl minėtų priemonių bus netinkamai pasiskirstyta pareigomis [nekils neproporcinga našta], reikėtų ypač atsižvelgti į finansinius ir kitus susijusius kaštus, į organizacijos arba įmonės dydį ir finansinius išteklius bei į galimybę gauti valstybės finansavimą ar kitos rūšies pagalbą.“
8 Šios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:
„Neviršijant [Europos Sąjungai] suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:
a) įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms [imantis savarankiškos ar profesinės veiklos], įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;
b) galimybei gauti visų rūšių ir visų lygių profesinį orientavimą, profesinį mokymą, sudėtingesnį profesinį mokymą [kvalifikacijos kėlimą] ir perkvalifikavimą, įskaitant praktinę darbo patirtį;
c) įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą;
<…>“
9 Šios direktyvos 5 straipsnyje „Neįgaliesiems tinkamos patalpos [tinkamų sąlygų sudarymas]“ nustatyta:
„Siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems įrengiamos tinkamos patalpos [sudaromos tinkamos sąlygos]. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos [darbdaviui kiltų neproporcinga našta]. Pareigos nėra neproporcingai apsunkinamos [Neproporcinga našta nekyla], jei jam pakankamai atlyginama konkrečios valstybės narės neįgalumo politikos srityje numatytomis priemonėmis.“
Belgijos teisė
10 2007 m. gegužės 10 d. loi tendant à lutter contre certaines formes de discrimination (Kovos su tam tikrų formų diskriminacija įstatymas), kuriuo į Belgijos teisę perkeliama Direktyva 2000/78, draudžiama tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija dėl vieno iš saugomų kriterijų, įtvirtintų jo 4 straipsnio 4 punkte, visų pirma dėl dabartinės ar būsimos sveikatos būklės ir negalios.
11 Šio įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad netiesioginis skirtingas vertinimas dėl negalios yra netiesioginė diskriminacija, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad nebuvo galima sudaryti jokių tinkamų sąlygų. Pagal šio įstatymo 14 straipsnį draudžiama bet kokia diskriminacija, o diskriminacija apima, be kita ko, tiesioginę diskriminaciją, netiesioginę diskriminaciją ir atsisakymą sudaryti tinkamas sąlygas neįgaliajam.
12 To paties įstatymo 4 straipsnio 12 punkte sąvoka „tinkamų sąlygų sudarymas“ apibrėžta kaip „tinkamos priemonės, kurių imamasi atsižvelgiant į poreikius konkrečiu atveju, siekiant neįgaliajam sudaryti galimybę įsitraukti į veiklą, dalyvauti joje ir tobulėti srityse, kuriose taikomas šis įstatymas, išskyrus atvejus, kai dėl šių priemonių asmeniui, kuris turi jų imtis, kiltų neproporcinga našta. Ši našta nėra neproporcinga, jei jam pakankamai atlyginama su neįgaliaisiais susijusios viešosios politikos srityje numatytomis priemonėmis.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
13 HR Rail, turinti išimtines teises įdarbinti Belgijos geležinkelių personalą, įdarbino pareiškėją pagrindinėje byloje kaip geležinkelių techninės priežiūros specialistą. 2016 m. lapkričio 21 d. jis pradėjo praktiką bendrovėje Infrabel, veikiančioje kaip Belgijos geležinkelių „infrastruktūros valdytoja“. 2017 m. gruodžio mėn. pareiškėjui pagrindinėje byloje diagnozuota širdies liga, dėl to jam reikėjo implantuoti širdies stimuliatorių, t. y. prietaisą, kuris yra jautrus, be kita ko, geležinkelių skleidžiamiems elektromagnetiniams laukams. Kadangi šis medicinos prietaisas nesuderinamas su kartotiniu elektromagnetinių laukų poveikiu, kurį patiria geležinkelių techninės priežiūros specialistas, pareiškėjas pagrindinėje byloje nebegalėjo atlikti užduočių, dėl kurių buvo įdarbintas.
14 2018 m. birželio 12 d. Service public fédéral „Sécurité sociale“ (Federalinė valstybės socialinio draudimo tarnyba, Belgija) pripažino jį neįgaliuoju.
15 2018 m. birželio 28 d. sprendimu Centre régional de la médecine de l’administration (Regioninis administracijos medicinos centras, Belgija), kuriam pavesta vertinti Belgijos geležinkelių statutinių darbuotojų sveikatos būklės tinkamumą, pripažino pareiškėją pagrindinėje byloje visiškai netinkamu vykdyti funkcijas, dėl kurių jis buvo įdarbintas (toliau – ginčijamas sprendimas). Vis dėlto Centre régional de la médecine de l’administration (Regioninis administracijos medicinos centras) nurodė, kad jis gali eiti pareigas, atitinkančias šiuos reikalavimus: „vidutinio intensyvumo darbas, kurį atliekant nėra magnetinių laukų poveikio, darbas ne aukštyje ir be vibracijų poveikio“.
16 Tuomet pareiškėjas pagrindinėje byloje buvo paskirtas į sandėlininko pareigas toje pačioje įmonėje.
17 2018 m. liepos 1 d. jis apskundė ginčijamą sprendimą Commission d’appel de la médecine de l’administration (Administracijos medicinos skundų nagrinėjimo komisija, Belgija).
18 2018 m. liepos 19 d. HR Rail pranešė pareiškėjui pagrindinėje byloje, kad jam bus suteikta „asmeninė pagalba kartu su juo ieškant naujos darbo vietos“ ir kad tuo tikslu netrukus jis bus pakviestas į pokalbį.
19 2018 m. rugsėjo 3 d. Commission d’appel de la médecine de l’administration (Administracijos medicinos skundų nagrinėjimo komisija) paliko galioti ginčijamą sprendimą.
20 2018 m. rugsėjo 26 d. vyriausiasis patarėjas – tarnybos vadovas – pranešė pareiškėjui pagrindinėje byloje apie jo atleidimą iš darbo nuo 2018 m. rugsėjo 30 d. ir draudimą penkerius metus būti priimtam į darbą, priskiriant lygį, kuris jam buvo priskirtas įdarbinus.
21 2018 m. spalio 26 d. HR Rail generalinis direktorius pranešė pareiškėjui pagrindinėje byloje, kad pagal Belgijos geležinkelių darbuotojams taikomus nuostatus ir bendrąsias priėmimo į darbą bendrovėje taisykles jo praktika nutraukiama, nes jis visiškai ir galutinai nebegali atlikti užduočių dėl kurių buvo įdarbintas. Kitaip nei nuolatiniai darbuotojai, praktiką atliekantys darbuotojai, kurie pripažįstami neįgaliais ir dėl to nebegali vykdyti savo pareigų, negali būti paskirti į kitas pareigas įmonėje. Generalinis direktorius jam taip pat pranešė, kad jam pateiktas raštas dėl „asmeninės pagalbos“ nebeturi reikšmės.
22 Pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) skundą dėl 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kuriuo jam pranešta apie atleidimą iš darbo nuo 2018 m. rugsėjo 30 d., panaikinimo.
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad dėl savo sveikatos būklės pareiškėjas pagrindinėje byloje gali būti laikomas „neįgaliuoju“, kaip tai suprantama pagal teisės aktus, kuriais į Belgijos teisę perkeliama Direktyva 2000/78. Vis dėlto jis konstatavo, kad klausimas, ar „tinkamų sąlygų sudarymas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį, taip pat turi būti suprantamas taip, kad turi būti sudaryta galimybė į kitas pareigas perkelti asmenį, kuris dėl savo negalios nebegali eiti pareigų, kurias jis ėjo prieš tapdamas neįgaliu, nacionalinėje jurisprudencijoje vertinamas nevienodai.
24 Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2000/78] 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad darbdavys turi pareigą perkelti asmenį, kuris dėl savo negalios nebegali atlikti esminių su darbo vieta, į kurią jis paskirtas, siejamų funkcijų, į kitą darbo vietą, kurioje dirbti reikalingą kompetenciją, gebėjimų ir galimybių jis turi, kai dėl tokios pareigos darbdaviui nekyla neproporcinga našta?“
Dėl prejudicinio klausimo
25 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „neįgaliesiems tinkamų sąlygų sudarymas“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, reiškia, kad kai darbuotojas, įskaitant praktiką atliekantį darbuotoją, dėl negalios pripažįstamas visiškai netinkamu vykdyti esmines su jo darbo vieta siejamas funkcijas, jis turi būti perkeliamas į kitą darbo vietą, kurioje dirbti reikalingą kompetenciją, gebėjimų ir galimybių jis turi.
26 Pirmiausia primintina, kad tiek iš Direktyvos 2000/78 pavadinimo ir preambulės, tiek iš šios direktyvos turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendruosius pagrindus, kuriais užtikrinamas vienodas požiūris į kiekvieną asmenį „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, tarp kurių paminėta negalia (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Tartu Vangla, C‑795/19, EU:C:2021:606, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Šios direktyvos taikymo srityje sukonkretinamas šiuo metu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnyje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas. Be to, Chartijos 26 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia neįgaliųjų asmenų teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime (2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Komisia za zashtita ot diskriminatsia, C‑824/19, EU:C:2021:862, 32 ir 33 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
28 Pirmiausia reikia nustatyti, ar šia direktyva gali remtis asmuo, kuriam, kaip ir pareiškėjui pagrindinėje byloje, atliekant praktiką po to, kai darbdavys jį įdarbino, reikėjo implantuoti širdies stimuliatorių, o dėl to jis nebegalėjo toliau vykdyti užduočių, dėl kurių buvo įdarbintas, nes šis prietaisas jautrus geležinkelių skleidžiamiems elektromagnetiniams laukams, taigi vėliau jis buvo atleistas iš darbo.
29 Pirma, kaip matyti iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies, ši direktyva taikoma tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas. Taigi tai, kad HR Rail yra pagal viešąją teisę įsteigta akcinė bendrovė, nekliudo pareiškėjui pagrindinėje byloje prieš ją remtis šia direktyva.
30 Antra, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ji taikoma įsidarbinant, imantis savarankiškos ar profesinės veiklos, taip pat esant galimybei gauti visų rūšių ir visų lygių profesinį orientavimą, profesinį mokymą, kvalifikacijos kėlimą ir perkvalifikavimą. Iš šios nuostatos teksto matyti, kad ji yra pakankamai plati, kad apimtų situaciją, kai darbuotojas atlieka praktiką po to, kai darbdavys jį įdarbino.
31 Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sąvoka „darbuotojas“, kaip ji suprantama pagal SESV 45 straipsnį ir minima Direktyvoje 2000/78 (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 19 d. Sprendimo Abercrombie & Fitch Italia, C‑143/16, EU:C:2017:566, 19 punktą), apima asmenis, atliekančius parengiamąją praktiką arba besimokančius profesijos tam tikrą laikotarpį, kurį galima laikyti parengiamąja praktika, susijusia su pačiu vertimusi konkrečia profesine veikla, kai tai atliekama realios ir efektyvios mokamos veiklos sąlygomis darbdavio naudai ir jam vadovaujant (2015 m. liepos 9 d. Sprendimo Balkaya, C‑229/14, EU:C:2015:455, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32 Vadinasi, tai, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje tą dieną, kai buvo atleistas iš darbo, nebuvo galutinai įdarbintas darbuotojas, nėra kliūtis jo profesinei situacijai patekti į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.
33 Trečia, neginčijama, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje turi „negalią“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/78 įgyvendinančius nacionalinės teisės aktus.
34 Remiantis suformuota jurisprudencija, sąvoka „negalia“ pagal šią direktyvą turi būti suprantama kaip apimanti darbingumo apribojimą, atsirandantį, be kita ko, dėl ilgalaikių fizinių, protinių ar psichikos sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pat kaip ir kitiems darbuotojams sudaromomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 38 punktą ir 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Nobel Plastiques Ibérica, C‑397/18, EU:C:2019:703, 41 punktą).
35 Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrindinėje byloje iš tiesų turi sveikatos problemų, dėl kurių jam reikėjo implantuoti širdies stimuliatorių, t. y. prietaisą, kuris yra jautrus, be kita ko, geležinkelių skleidžiamiems elektromagnetiniams laukams, o dėl šios priežasties jis negali atlikti esminių su darbo vieta, į kurią buvo įdarbintas, siejamų funkcijų.
36 Taigi, tokia situacija, kokia susiklosčiusi pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.
37 Norint atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, pažymėtina, kad iš Direktyvos 2000/78 5 straipsnio, siejamo su jos 20 ir 21 konstatuojamosiomis dalimis, formuluotės matyti, jog darbdavys privalo imtis tinkamų priemonių, t. y. atsižvelgdamas į kiekvieną individualią situaciją imtis veiksmingų ir praktinių priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių darbdaviui kiltų neproporcinga našta.
38 Šiuo aspektu primintina, kad Direktyvą 2000/78 reikia aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į JT konvenciją (2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Komisia za zashtita ot diskriminatsia, C‑824/19, EU:C:2021:862, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pagal JT konvencijos 2 straipsnio trečią pastraipą diskriminacija dėl negalios apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas.
39 Iš Direktyvos 2000/78 5 straipsnio matyti, kad, siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems turi būti sudaromos tinkamos sąlygos. Taigi tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių darbdaviui kiltų neproporcinga našta.
40 Konkrečiai dėl šios direktyvos 20 konstatuojamosios dalies, kurioje kaip tinkamų priemonių pavyzdžiai minimos „veiksmingos ir praktinės priemonės, skirtos darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrenginius, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis, organizuoti mokymą arba aprūpinti integracijos ištekliais“, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad joje pateikiamas neišsamus tinkamų priemonių sąrašas, šios priemonės gali būti fizinio, organizacinio ir (arba) mokomojo pobūdžio, o tos pačios direktyvos 5 straipsnyje, siejamame su JT konvencijos 2 straipsnio ketvirta pastraipa, sąvoka „tinkamų sąlygų sudarymas“ apibrėžiama plačiai (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 49 ir 53 punktus).
41 Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 59 punkte, Direktyvos 2000/78 20 konstatuojamojoje dalyje minimą „darbo vietos“ paruošimą reikia suprasti taip, kad ši priemonė turi būti taikoma pirmiausia ir tik paskui imamasi kitų priemonių, leidžiančių pritaikyti neįgaliojo darbo aplinką, kad jis galėtų visapusiškai ir veiksmingai užsiimti profesine veikla tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti darbuotojai. Taigi šios priemonės gali apimti darbdavio įgyvendinamas priemones, leidžiančias šiam asmeniui išsaugoti darbo vietą, pavyzdžiui, perkėlimą į kitą darbo vietą.
42 Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad taikomose srityse Direktyva 2000/78 sukonkretina Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį nediskriminavimo principą. Be to, Chartijos 26 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia neįgaliųjų asmenų teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 47 punktą ir 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Komisia za zashtita ot diskriminatsia, C‑824/19, EU:C:2021:862, 32 ir 33 punktus).
43 Taigi manytina, kad, kaip teigė generalinis advokatas išvados 69 punkte, kai darbuotojas dėl negalios atsiradimo tampa visiškai netinkamas dirbti savo darbo vietoje, jo perkėlimas į kitą darbo vietą gali būti tinkama priemonė sudarant tinkamas sąlygas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį.
44 Toks aiškinimas atitinka šią sąvoką, kuri turi būti suprantama kaip įvairių kliūčių, trukdančių neįgaliesiems visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pat sąlygomis kaip ir kitiems darbuotojams, pašalinimas (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 54 punktą).
45 Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį negalima įpareigoti darbdavio imtis priemonių, dėl kurių jam kiltų „neproporcinga našta“. Šios direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad norint nustatyti, ar dėl minėtų priemonių nekils neproporcinga našta, reikėtų ypač atsižvelgti į finansines ir kitas susijusias sąnaudas, į organizacijos arba įmonės dydį ir finansinius išteklius, taip pat į galimybę gauti valstybės finansavimą ar kitos rūšies pagalbą.
46 Primintina, kad pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių įvertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Tačiau tam, kad šiam teismui pateiktų naudingą atsakymą, Teisingumo Teismas gali, bendradarbiaudamas su nacionaliniais teismais, pateikti visą, jo manymu, reikalingą informaciją (2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Atliekant šį vertinimą, gali būti reikšminga prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad pripažinus pareiškėją pagrindinėje byloje netinkamu vykdyti funkcijas, dėl kurių jis buvo įdarbintas, jis buvo perkeltas į sandėlininko pareigas toje pačioje įmonėje.
48 Taip pat reikia patikslinti, kad, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 77 punkte, bet kuriuo atveju galimybė perkelti neįgalųjį į kitą darbo vietą egzistuoja tik tuomet, kai yra bent viena laisva darbo vieta, į kurią atitinkamas darbuotojas gali būti priimtas.
49 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „neįgaliesiems tinkamų sąlygų sudarymas“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, reiškia, kad kai darbuotojas, įskaitant praktiką atliekantį darbuotoją, dėl negalios pripažįstamas visiškai netinkamu vykdyti esmines su jo darbo vieta siejamas funkcijas, jis turi būti perkeliamas į kitą darbo vietą, kurioje dirbti reikalingą kompetenciją, gebėjimų ir galimybių jis turi, jei dėl tokios priemonės darbdaviui nekyla neproporcinga našta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „neįgaliesiems tinkamų sąlygų sudarymas“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, reiškia, kad kai darbuotojas, įskaitant praktiką atliekantį darbuotoją, dėl negalios pripažįstamas visiškai netinkamu vykdyti esmines su jo darbo vieta siejamas funkcijas, jis turi būti perkeliamas į kitą darbo vietą, kurioje dirbti reikalingą kompetenciją, gebėjimų ir galimybių jis turi, jei dėl tokios priemonės darbdaviui nekyla neproporcinga našta.
Parašai.