Laikina versija

BENDROJO TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. vasario 21 d.(*)

„Ekonominė ir pinigų sąjunga – Bankų sąjunga – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM) – Bendras pertvarkymo fondas (BPF) – BPV sprendimas dėl ex ante įnašų už 2016 m. apskaičiavimo – Pareiga motyvuoti – Negaliojimo atgal principas – Deleguotojo reglamento (ES) 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas – Tam tikrų įsipareigojimų neįskaitymas apskaičiuojant ex ante įnašus – Skatinamosios paskolos – Papildoma plėtros veikla – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas“

Byloje T‑466/16 RENV

NRW.Bank, įsteigtas Diuseldorfe (Vokietija), atstovaujamas advokatų J. Seitz ir C. Marx,

ieškovas,

prieš

Bendrą pertvarkymo valdybą (BPV), atstovaujamą H. Ehlers, J. Kerlin ir C. De Falco, padedamų advokatų B. Meyring, S. Schelo, T. Klupsch ir S. Ianc,

atsakovę,

palaikomą

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos A. Sikora-Kalėdos ir J. Bauerschmidt

ir

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou, A. Steiblytės ir A. Nijenhuis,

įstojusių į bylą šalių,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. Kornezov, teisėjai G. De Baere, D. Petrlík (pranešėjas), K. Kecsmár ir S. Kingston,

posėdžio sekretorė S. Jund, administratorė,

atsižvelgdamas į 2021 m. spalio 14 d. Sprendimą NRW.Bank / BPV (C‑662/19 P, EU:C:2021:846),

įvykus 2023 m. kovo 9 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu pagal SESV 263 straipsnį ieškovas NRW.Bank prašo panaikinti 2022 m. balandžio 27 d. Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimą SRB/ES/2022/23, kuriuo panaikinami 2016 m. balandžio 15 d. BPV sprendimas SRB/ES/SRF/2016/06 dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2016 m., tiek, kiek jis susijęs su NRW.Bank, ir 2016 m. gegužės 20 d. BPV sprendimą SRB/ES/SRF/2016/13 dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2016 m. koregavimo, papildantį Sprendimą SRB/ES/SRF/2016/06, tiek, kiek jis susijęs su NRW.Bank, ir apskaičiuojami NRW.Bank ex ante įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą už 2016 m. (toliau – ginčijamas sprendimas).

I.      Ginčo aplinkybės ir aplinkybės, susiklosčiusios po šio ieškinio pareiškimo

2        Ieškovas yra Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė, Vokietija, toliau – federalinė žemė) skatinamąjį finansavimą teikiantis bankas. Pagal 2004 m. kovo 16 d. Gesetz über die NRW.BANK (Įstatymas dėl NRW.Bank) (GV. NRW. 2004, p. 126, toliau – NRW.Bank įstatymas) jis turi su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, t. y. padeda federalinei žemei ir jos vietos ir regionų valdžios institucijoms struktūrinės, ekonominės, socialinės ir teritorijų planavimo politikos srityje, įgyvendindamas ir administruodamas šiam tikslui skirtas paramos priemones, visų pirma teikdamas paskolas. Ieškovas šiais tikslais vykdo bankines operacijas ir turi banko licenciją.

3        Ieškovo veikla iš esmės skirstoma į dvi kategorijas. Pirma, jis užsiima vadinamąja plėtros veikla, kurią vykdydamas jis, be kita ko, teikia subsidijuojamas paskolas NRW.Bank įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytose srityse (toliau – plėtros veikla).

4        Antra, ieškovas vykdo veiklą, kurią vadina „papildoma plėtros veikla“, kuri nagrinėjama šioje byloje ir yra numatyta NRW.Bank įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią nuostatą ieškovas gali, siekdamas įvykdyti savo užduotis, „atlikti operacijas ir teikti paslaugas, tiesiogiai susijusias su jo užduočių vykdymu [turint omenyje, kad vykdydamas šias funkcijas], jis gali, be kita ko, atlikti pinigų srautų ir rizikos valdymo operacijas, pritraukti subordinuotą garantinį kapitalą, sudaryti sandorius dėl vertybinių popierių, suteikiančių teisę gauti dalį pelno, valstybės obligacijų ir kitų obligacijų, taip pat įsigyti ir perleisti reikalavimus“ (toliau – papildoma plėtros veikla). Vykdydamas šią veiklą ieškovas visų pirma įsigyja lėšų kapitalo rinkoje ir ilgam laikui investuoja jas į obligacijas, kurių didžioji dalis yra viešojo sektoriaus vertybiniai popieriai.

5        2016 m. balandžio 15 d. Sprendimu SRB/ES/SRF/2016/06 dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2016 m., vadovaudamasi 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), 70 straipsnio 2 dalimi, BPV nustatė įstaigų, kurioms kartu taikomos šio reglamento 2 straipsnio ir 67 straipsnio 4 dalies nuostatos (toliau – įstaigos), įskaitant ieškovą, ex ante įnašus į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) (toliau – ex ante įnašai) už 2016 metus (toliau – 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpis).

6        2016 m. gegužės 20 d. Sprendimu SRB/ES/SRF/2016/13 dėl ex ante įnašų į BPF už 2016 m. koregavimo, kuriuo papildomas Sprendimas SRB/ES/SRF/2016/06, BPV padidino ieškovo ex ante įnašą po to, kai buvo pakoreguotas visų įstaigų ex ante įnašų už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį apskaičiavimas.

7        2016 m. balandžio 22 d. ir birželio 10 d. mokėjimo pranešimais Bundesanstalt für Finanzmarktstabilisierung (FMSA, Federalinė finansų rinkų stabilizavimo institucija, Vokietija), kaip nacionalinė pertvarkymo institucija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nurodė ieškovui sumokėti BPV nustatyto dydžio ex ante įnašą už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį.

8        2022 m. balandžio 27 d. BPV priėmė ginčijamą sprendimą; juo panaikino ir pakeitė šio sprendimo 5 ir 6 punktuose nurodytus sprendimus (toliau – pirminiai sprendimai). Remiantis ginčijamo sprendimo 19 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis, juo siekta ištaisyti pirminių sprendimų motyvų trūkumą, kurį BPV nustatė po to, kai buvo priimti 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Hypo Vorarlberg Bank / BPV (T‑377/16, T‑645/16 ir T‑809/16, EU:T:2019:823) ir 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Portigon / BPV (T‑365/16, EU:T:2019:824).

II.    Ginčijamas sprendimas

9        Ginčijamą sprendimą sudaro tekstas ir trys priedai.

10      Ginčijamo sprendimo teksto 3–9 ir 11 skirsniuose aprašytas ex ante įnašų už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį nustatymo procesas, kuris taikomas visoms įstaigoms.

11      Konkrečiai ginčijamo sprendimo 6 skirsnyje BPV nustatė metinį tikslinį lygį, nurodytą 2014 m. gruodžio 19 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/81, kuriuo nustatomos vienodos Reglamento Nr. 806/2014 nuostatų dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą taikymo sąlygos (OL L 15, 2015, p. 1), 4 straipsnyje, 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiui (toliau – metinis tikslinis lygis).

12      BPV paaiškino, kad šį metinį tikslinį lygį nustatė kaip vieną aštuntąją 1,05 % visų įstaigų apdraustųjų indėlių sumos, 2015 m. pabaigoje apskaičiuotos ir gautos remiantis duomenimis, įstaigų pateiktais pagal 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44), 14 straipsnio 2 dalį.

13      Ginčijamo sprendimo 7 skirsnyje BPV aprašė metodą, kuriuo reikėjo vadovautis apskaičiuojant ex ante įnašus už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį. Šiuo klausimu ji minėto sprendimo 91 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad šiuo laikotarpiu 60 % ex ante įnašų buvo apskaičiuota remiantis „nacionaline baze“, t. y. duomenimis, kuriuos leidimus veikti atitinkamos dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje turinčios įstaigos (toliau – nacionalinė bazė) pateikė pagal 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190) 103 straipsnį ir pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnį. Likusi ex ante įnašų dalis (t. y. 40 %) buvo apskaičiuota pagal „bankų sąjungos bazę“, t. y. remiantis duomenimis, kuriuos pateikė visos įstaigos, turinčios veiklos leidimus visų bendrame pertvarkymo mechanizme (BPeM) dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje (toliau – sąjungos bazė ir dalyvaujančios valstybės narės) pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 ir 70 straipsnius bei Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnį.

14      Tada BPV apskaičiavo įstaigų, kaip antai ieškovo, ex ante įnašus toliau įvardytais pagrindiniais etapais.

15      Pirmajame etape BPV, remdamasi Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punktu, apskaičiavo kiekvienos įstaigos bazinį metinį įnašą, kuris apskaičiuojamas proporcingai įstaigos įsipareigojimų sumos, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, visų įsipareigojimų sumos, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, santykiui. Vadovaudamasi Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalimi, BPV iš visų įstaigos įsipareigojimų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant šį įnašą, atėmė tam tikrų rūšių įsipareigojimus.

16      Antrajame ex ante įnašų apskaičiavimo etape BPV atliko bazinio metinio įnašo koregavimą pagal atitinkamos įstaigos rizikos profilį, kaip numatyta Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b punkte. Šį rizikos profilį ji įvertino remdamasi keturiais rizikos ramsčiais, nurodytais Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje, kuriuos sudaro rizikos rodikliai. Kad įstaigos būtų suskirstytos pagal jų rizikos lygį, visų pirma BPV kiekvienam rizikos rodikliui, taikomam 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiui, nustatė intervalus (krepšelius), į kuriuos įstaigos buvo sugrupuotos pagal šio deleguotojo reglamento I priedo 2 žingsnio 3 punktą. Tam pačiam intervalui priklausančioms įstaigoms buvo suteikta bendra konkretaus rizikos rodiklio vertė, vadinamoji „diskretizuota vertė“. Derindama kiekvieno rizikos rodiklio diskretizuotas vertes BPV apskaičiavo atitinkamos įstaigos „koregavimo pagal rizikos profilį daugiklį“ (toliau – koregavimo daugiklis). Padauginusi šios įstaigos bazinį metinį įnašą iš jo koregavimo daugiklio, BPV gavo tos įstaigos „bazinį metinį įnašą, pakoreguotą atsižvelgiant į rizikos profilį“.

17      Paskui BPV sudėjo visus pagal rizikos profilius pakoreguotus bazinius metinius įnašus ir gavo „bendrą vardiklį“, naudojamą apskaičiuojant metinio tikslinio lygio dalį, kurią turi sumokėti kiekviena įstaiga.

18      Galiausiai BPV apskaičiavo kiekvienos įstaigos ex ante įnašą, paskirstydama metinį tikslinį lygį visoms įstaigoms, remdamasi santykiu tarp bazinio metinio įnašo, pakoreguoto pagal rizikos profilį, ir bendro vardiklio.

19      Ginčijamo sprendimo I priede pateikta ieškovo individuali suvestinė, kurioje išdėstyti jo ex ante įnašo apskaičiavimo rezultatai (toliau – individuali suvestinė). Šioje suvestinėje nurodomas ieškovo bazinio metinio įnašo dydis ir jo koregavimo koeficiento vertė tiek pagal sąjungos bazę, tiek pagal nacionalinę bazę, kiekvieno rizikos rodiklio atveju nurodant intervalo, kuriam priskirtas ieškovas, numerį. Be to, individualioje suvestinėje pateikiami duomenys, kurie naudojami apskaičiuojant visų atitinkamų įstaigų ex ante įnašus, kuriuos BPV kuriuos BPV nustatė sudėjusi arba suderinusi visų tų įstaigų individualius duomenis. Galiausiai šioje suvestinėje pateikiami duomenys, kuriuos ieškovas nurodė deklaracijos formoje ir kuriais naudotasi apskaičiuojant jo ex ante įnašą.

20      Ginčijamo sprendimo II priede apibendrinta ir agreguota forma pateikta statistinė informacija, susijusi su ex ante įnašų apskaičiavimu kiekvienai dalyvaujančiai valstybei narei. Šiame priede, be kita ko, nurodyta bendra ex ante įnašų, kuriuos atitinkamos įstaigos turi sumokėti už kiekvieną iš šių valstybių narių, suma. Be to, minėtame priede dėl kiekvieno rizikos rodiklio pateikiamas intervalų skaičius, kiekvienam intervalui priklausančių įstaigų skaičius, taip pat mažiausios ir didžiausios šių intervalų vertės. Su nacionaline baze susijusių intervalų atveju šios vertės dėl konfidencialumo sumažinamos arba padidinamos atsitiktine suma, išlaikant pirminį įstaigų paskirstymą.

21      Ginčijamo sprendimo III priede „[Ieškovo] komentarų, pateiktų per konsultacijas dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2016 m., vertinimas“ nagrinėjamos pastabos, kurias ieškovas pateikė per BPV vykdytą konsultavimosi procedūrą siekiant priimti ginčijamą sprendimą.

22      Kalbant konkrečiai, ginčijamo sprendimo III priedo 21 ir 27–31 punktuose BPV nurodė priežastis, dėl kurių pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą įsipareigojimai, susiję su papildoma plėtros veikla, nebuvo pašalinti iš ieškovo ex ante įnašo apskaičiavimo.

III. Šalių reikalavimai

23      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, įskaitant jo priedus, tiek kiek jie susiję su juo;

–        priteisti iš BPV bylinėjimosi išlaidas.

24      BPV Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį;

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas,

–        subsidiariai, tuo atveju, jei Bendrasis Teismas manytų, kad ginčijamas sprendimas neturėjo būti priimtas atgaline data, panaikinti šį sprendimą tik šia apimtimi arba panaikinti tik jo 4 straipsnį ir palikti galioti likusią jo dalį;

–        nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinus visą ginčijamą sprendimą, palikti galioti šį sprendimą iki jo pakeitimo arba bent šešis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo datos.

25      Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį;

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

IV.    Dėl teisės

26      Ieškinyje ieškovas iš esmės nurodė du pagrindus. Pirmajame pagrinde jis išdėstė Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Šiuo klausimu jis teigė, kad jeigu pagal šias nuostatas neleidžiama apskaičiuojant jo ex ante įnašą neįskaityti įsipareigojimų, susijusių su papildoma plėtros veikla, jomis pažeidžiamos Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalys bei Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 ir 7 dalys. Ieškinio antrajame pagrinde ieškovas teigė, kad BPV, į šio įnašo apskaičiavimą neįskaitydama su šia veikla susijusių įsipareigojimų, neteisingai išaiškino Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą.

27      Savo pareiškime dėl ieškinio patikslinimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 86 straipsnį (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2022 m. liepos 11 d.), ieškovas nurodė, kad palaiko visus ieškinyje išdėstytus argumentus, bet pažymėjo, jog, atsakydamas į pirminių sprendimų pakeitimus ginčijamu sprendimu, jis pateikia ir naujus ieškinio pagrindus.

28      Taigi ieškovas iš viso nurodo vienuolika ieškinio pagrindų, kurie grindžiami:

–        pirmasis ir septintasis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a punkto pažeidimu, nes BPV tinkamai neišklausė ieškovo dėl pirminių sprendimų pakeitimo ginčijamu sprendimu atgaline data ir dėl paties pastarojo sprendimo priėmimo;

–        antrasis – aukštesnės galios teisės normų pažeidimu, nes nėra teisinio pagrindo atgaline data pakeisti pirminius sprendimus ginčijamu sprendimu;

–        trečiasis – SESV 296 straipsnio antros pastraipos ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimu, nes ginčijamame sprendime nenurodytas joks teisinis pagrindas atgaline data pakeisti pirminius sprendimus;

–        ketvirtasis – SESV 296 straipsnio antros pastraipos pažeidimu, nes ginčijamame sprendime nepakankamai motyvuotas jo ex ante įnašo apskaičiavimas;

–        penktasis – Chartijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, nes ginčijamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas;

–        šeštasis – tuo, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeisti Chartijos 41 straipsnyje, SESV 298 straipsnyje, bendruosiuose teisės principuose ir BPV darbo tvarkos taisyklėse nustatyti bendrieji procedūriniai reikalavimai;

–        aštuntasis – Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto, Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalių, Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 ir 7 dalių, vienodo požiūrio principo, Sąjungos teisės aktų leidėjo siekio teikti visapusišką pirmenybę skatinamąjį finansavimą teikiantiems bankams ir tikslo sumažinti naštą valstybių biudžetams, pažeidimu, nes BPV į savo ex ante įnašo apskaičiavimą neįskaitė įsipareigojimų, susijusių su ieškovo papildoma plėtros veikla;

–        devintasis – teikiamas subsidiariai – Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 neteisėtumu, nes jie prieštarauja aukštesnę galią turinčioms teisės nuostatoms;

–        dešimtasis – Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkto ir I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ neteisėtumu, nes šios nuostatos prieštarauja aukštesnę galią turinčioms teisės nuostatoms;

–        vienuoliktasis – bendrųjų teisės principų pažeidimu, nes BPV nepagrįstai nesivadovavo teisės aktais, galiojusiais ginčijamo sprendimo priėmimo dieną.

29      Pirmiausia turėtų būti nagrinėjami ieškinio pagrindai, kuriuos ieškovas grindžia Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto, 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkto ir I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ neteisėtumu, o po to nagrinėjami ieškinio pagrindai, tiesiogiai susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu.

A.      Dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto, 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkto ir I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų

1.      Dėl devintojo pagrindo, kurį sudaro Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas

a)      Pirminės pastabos

30      Pirma, reikia pažymėti, kad nors ieškinyje ieškovas ginčija tiek Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto, tiek Įgyvendinimo reglamento 2015/81, kaip visumos, galiojimą, jo argumentai iš esmės susiję tik su pirmąja nuostata. Tai patvirtina 2022 m. birželio 13 d. ieškovo atsakymas į 2022 m. gegužės 20 d. proceso organizavimo priemonę; jame jis nurodė, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto neteisėtumas lemia ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnio neteisėtumą, nes pastarojoje nuostatoje nurodytas Deleguotajame reglamente 2015/63 išdėstytas skaičiavimo metodas.

31      Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia įvertinti Deleguotojo reglamento Nr. 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto galiojimą.

32      Antra, reikia atsižvelgti į BPV argumentą, kad ieškinio devintasis pagrindas yra priimtinas tik tiek, kiek jis buvo nurodytas ieškinyje, turint omenyje, kad, BPV teigimu, ieškinyje tik glaustai ir hipotetiškai išdėstyti šį pagrindą pagrindžiantys argumentai. Taigi BPV iš esmės mano, kad Bendrasis Teismas negali atsižvelgti į papildomas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pareiškime dėl ieškinio patikslinimo šiam pagrindui pagrįsti, nes šios aplinkybės yra esminės ir nėra „[pateisinamos]“, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 86 straipsnį, ginčijamo sprendimo priėmimu.

33      Pagal Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 dalį, kai aktas, kurį prašoma panaikinti, visiškai ar iš dalies pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, prieš pasibaigiant žodinei proceso daliai arba prieš Bendrajam Teismui priimant sprendimą išnagrinėti bylą nerengiant žodinės proceso dalies ieškovas gali patikslinti ieškinį, kad atsižvelgtų į šią naują aplinkybę.

34      Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškinio devintąjį pagrindą pagrindžiančiame pareiškime dėl ieškinio patikslinimo išdėstytos aplinkybės grindžiamos neteisėtumo pagrindais ir argumentais, kurie buvo nurodyti ieškinyje ir kurie susiję tiek su Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo sritimi, tiek su visomis ieškinio devintojo pagrindo dalimis, kurios išnagrinėtos toliau.

35      Antra, kiek tai susiję su Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo sritimi, ginčijamame sprendime naujai išdėstyti motyvai, kuriais remdamasi BPV manė, kad pagal šią nuostatą negalima apskaičiuojant ieškovo ex ante įnašą neįskaityti įsipareigojimų, susijusių su ieškovo papildoma plėtros veikla, nors pirminiuose sprendimuose šiuo klausimu nebuvo aiškiai nurodyti jokie motyvai.

36      Tokiomis aplinkybėmis BPV prieštaravimą galima tik atmesti.

37      Trečia, pažymėtina, kad po 2023 m. kovo 9 d. teismo posėdžio ieškovas paprašė Bendrojo Teismo taikyti proceso organizavimo priemonę, kad bylos šalys galėtų raštu pateikti poziciją dėl plėtros veiklos atskiriamumo nuo papildomos plėtros veiklos. Šiuo klausimu jis nurodė, kad per posėdį BPV pirmą kartą įrodinėjo, kad neįmanoma aiškiai atskirti šių dviejų jo veiklos rūšių. 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu Bendrojo Teismo aštuntosios išplėstinės kolegijos pirmininkas atmetė šį prašymą motyvuodamas tuo, kad ieškovui buvo suteikta galimybė pareikšti poziciją dėl BPV argumentų, per teismo posėdį pateiktų galutiniame dublike.

38      Ketvirta, Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą ieškovas pateikė tik subsidiariai, tuo atveju, jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad pagal šią nuostatą negalima apskaičiuojant ex ante įnašą neįskaityti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla.

39      Taigi reikia išnagrinėti, pirma, ar pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą leidžiama apskaičiuojant ieškovo ex ante įnašą neįskaityti įsipareigojimų, susijusių su papildoma plėtros veikla, o jei taip nėra, antra, reikia įvertinti, ar ši nuostata atitinka Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalis ir Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 ir 7 dalis.

b)      Dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo srities

40      Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą apskaičiuojant ex ante įnašus neįskaitomi: „įstaigų, teikiančių skatinamąsias paskolas, atveju – įstaigos tarpininkės įsipareigojim[ai] bankui iniciatoriui arba kitam skatinamąjį finansavimą teikiančiam bankui ar kitai įstaigai tarpininkei ir pirminio skatinamąjį finansavimą teikiančio banko įsipareigojim[ai] jo finansavimo šalims, jeigu šių įsipareigojimų suma atitinka tos įstaigos skatinamąsias paskolas“.

41      Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punktą „skatinamoji paskola – ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno skatinamąjį finansavimą teikiančio banko arba per banką tarpininką teikiama paskola, kuria siekiama paskatinti valstybės narės centrinės arba regioninės valdžios institucijų viešosios politikos tikslų įgyvendinimą“.

42      Ieškovas teigia, kad šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis leidžiama apskaičiuojant ex ante įnašą neįskaityti įsipareigojimų, susijusių su papildoma plėtros veikla, kaip aprašyta šio sprendimo 4 punkte.

43      BPV, palaikoma Komisijos ir Tarybos, ginčija šiuos argumentus.

44      Iš jurisprudencijos aišku, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalimi BPV nesuteikiama diskrecija neįtraukti tam tikrų įsipareigojimų siekiant pritaikyti ex ante įnašus pagal riziką, tačiau, priešingai, tiksliai išvardijamos sąlygos, kuriomis įsipareigojimai neįtraukiami (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Iccrea Banca, C‑414/18, EU:C:2019:1036, 93 punktą). Remiantis ta pačia jurisprudencija, atsižvelgiant į vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir proporcingumo principus, negalima pateisinti kitokio rezultato, nes Deleguotajame reglamente 2015/63 buvo išskirtos ypatingos situacijos, tiesiogiai susijusios su nagrinėjamų įsipareigojimų keliama rizika (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Iccrea Banca, C‑414/18, EU:C:2019:1036, 95 punktas).

45      Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte nustatytos trys sąlygos, kurioms esant atitinkami įsipareigojimai neįtraukiami apskaičiuojant ex ante įnašą, suprantant, kad šios sąlygos yra kumuliatyvaus pobūdžio, todėl bet kurios iš jų neįvykdymas užkerta kelią atitinkamų įsipareigojimų neįtraukimui atliekant minėtą apskaičiavimą.

46      Pirma, tam, kad įsipareigojimai būtų neįtraukiami apskaičiuojant ex ante įnašą, jie turi būti prisiimti skatinamąsias paskolas teikiančios įstaigos.

47      Antra, šie įsipareigojimai turi būti „įstaigos tarpininkės įsipareigojimai bankui iniciatoriui arba kitam skatinamąjį finansavimą teikiančiam bankui ar kitai įstaigai tarpininkei“ arba „skatinamąjį finansavimą teikiančio banko [iniciatoriaus] įsipareigojimai jo finansavimo šalims“.

48      Trečia, aptariami įsipareigojimai gali būti neįskaitomi apskaičiuojant įsipareigojimus, kuriais remiamasi nustatant ex ante įnašą, tik „jeigu tų įsipareigojimų suma atitinka tos įstaigos skatinamąsias paskolas“.

49      Nagrinėjamos bylos šalys nesutaria dėl to, ar įsipareigojimai, susiję su papildoma plėtros veikla, kaip antai nurodyti šio sprendimo 4 punkte, atitinka jo 48 punkte nurodytą trečiąją sąlygą, t. y. ar tokių įsipareigojimų suma padengiama atitinkamo skatinamąjį finansavimą teikiančio banko teikiamų skatinamųjų paskolų suma.

50      Šiuo klausimu iš šio sprendimo 48 punkte primintos Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto formuluotės, ypač iš žodžių „jeigu“, pirmiausia matyti, kad aptariami įsipareigojimai gali būti neįskaitomi apskaičiuojant atitinkamos įstaigos ex ante įnašą tik neviršijant šios įstaigos valdomų skatinamųjų paskolų, kaip jos apibrėžtos Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punkte, sumos.

51      Taigi, priešingai nei, atrodo, teigia ieškovas, pagal šią nuostatą leidžiama apskaičiuojant ex ante įnašą neįskaityti ne visų skatinamąjį finansavimą teikiančio banko įsipareigojimų, vienaip ar kitaip susijusių su jo užduoties teikti skatinamąjį finansavimą vykdymu, o tik tų įsipareigojimų, kurių suma tiksliai atitinka tokio banko valdomų skatinamųjų paskolų sumą.

52      Be to, kiek tai susiję su klausimu, ar papildoma plėtros veikla, kaip antai aprašyta 4 punkte, gali būti priskirta prie sąvokos „skatinamoji paskola“ taikymo srities, kaip ji suprantama pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 dalį, iš ieškovo pareiškime dėl ieškinio patikslinimo ir per teismo posėdį pateiktų duomenų matyti, kad veikla, dėl kurios pateiktas šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, be kita ko, yra skolos vertybinių popierių įsigijimas kapitalo rinkoje.

53      Šiuo klausimu, nesant būtinybės nagrinėti, ar tokie sandoriai gali būti kvalifikuojami kaip paskolos, iš šio deleguotojo reglamento 3 straipsnio 28 dalies formuluotės, kaip priminta šio sprendimo 41 punkte, matyti, jog tam, kad tokios operacijos būtų laikomos skatinamąja paskola, jos bet kuriuo atveju turi atitikti sąlygą, kad būtų vykdomos „ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno“.

54      Priešingai nei teigia ieškovas, ši sąlyga turi būti tenkinama ne tik tuo atveju, kai paskola buvo suteikta įstaigos tarpininkės, bet ir tuo atveju, kai paskolą suteikė skatinamąjį finansavimą teikiantis bankas. Šiai išvadai neprieštarauja Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punkto versijos anglų ir prancūzų kalbomis, kuriomis rėmėsi ieškovas. Šiuo klausimu iš šių dviejų kalbinių versijų – kaip ir iš kitų kalbinių versijų, įskaitant, be kita ko, versijas ispanų, italų ir lenkų kalbomis – matyti, kad sąlyga, kylanti iš posakio „ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno“ vartojimo, yra susijusi su žodžiu „teikia[ma]“, taigi, susijusi ir su žodžių junginiu „skatinamąjį finansavimą teikian[tis] bank[o]“, ir su žodžių junginiu „bank[as] tarpinink[as]“. Šiuo klausimu vien tai, kad minėta sąlyga įrašyta iš karto po pastarųjų terminų, nereiškia, kad ji susijusi tik su bankų tarpininkų teikiamomis skatinamosiomis paskolomis.

55      Be to, šis aiškinimas patvirtinamas Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punktu. Iš tiesų šioje versijoje sąlyga, kylanti iš posakio „ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno“ vartojimo, įrašyta pirmiau už sąvoką „paskola“, taigi, ji vienodai taikytina abiem aptariamiems atvejams, t. y. tiek banko tarpininko, tiek skatinamąjį finansavimą teikiančio banko teikiamoms skatinamosioms paskoloms.

56      Šio sprendimo 54 punkte išdėstytą išvadą patvirtina ir Deleguotojo reglamento 2015/63 13 konstatuojamosios dalies pirmasis sakinys, kuriame aiškiai įvardyta sąlyga, nulemta sąvokos „ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno“ vartojimo skatinamąjį finansavimą teikiančio banko tiesiogiai teikiamų skatinamųjų paskolų kontekste.

57      Panašiai minėta sąlyga neatsiejama nuo Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 27 punkto, kurioje sąvoka „skatinamąjį finansavimą teikiantis bankas“ apibrėžiama kaip valstybės narės centrinės arba regioninės valdžios institucijos įsteigta įstaiga ar subjektas, kuris skatinamąsias paskolas teikia „ne konkurso tvarka ir nesiekdamas pelno“.

58      Iš to matyti, jog tam, kad sandorį būtų galima kvalifikuoti kaip skatinamąją paskolą, kaip tai suprantama pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą, sąlyga, kylanti iš žodžio junginio „ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno“ vartojimo, turi būti tenkinama ne tik įstaigos tarpininkės, bet ir skatinamąjį finansavimą teikiančio banko atveju.

59      Vis dėlto kalbant apie papildomą plėtros veiklą, kurią sudaro skolos vertybinių popierių įsigijimas kapitalo rinkoje, kaip antai nurodytą šio sprendimo 52 punkte, niekas nerodo, kad tokios įsigijimo operacijos atitinka šio sprendimo 58 punkte nurodytą sąlygą.

60      Iš tikrųjų, pirma, neginčijama, kad tokie sandoriai sudaromi atviroje kapitalo rinkoje, kurioje veikia kiti subjektai, vykdantys tos pačios rūšies veiklą ir galintys įsigyti tokių pačių skolos vertybinių popierių, kaip ir skatinamąjį finansavimą teikiantys bankai, ir tai daro tokiomis pačiomis rinkos sąlygomis, kaip ir pastarieji. Tokioje rinkoje skatinamąjį finansavimą teikiantys bankai iš esmės tiesiogiai konkuruoja su tais kitais rinkos dalyviais, todėl nagrinėjama veikla negali būti laikoma vykdoma nekonkurenciniu pagrindu.

61      Kita vertus, pats ieškovas pripažįsta, kad veikla, kurią sudaro toks skolos vertybinių popierių įsigijimas kapitalo rinkoje, yra skirta pajamoms gauti ir jų duoda, nes ją vykdant gaunamos palūkanų maržos, kuriomis finansuojama pati skatinamąjį finansavimą teikiančių bankų, tokių kaip ieškovas, bankinė veikla. Taigi ši veikla negali būti laikoma vykdoma nesiekiant pelno.

62      Šios išvados nepaneigia ieškovo argumentas, kad šios veiklos „galutinis tikslas“ nėra gauti pelno, nes ieškovui nustatytas draudimas paskirstyti dividendus. Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punkto taikymo tikslais tai, kad veikla vykdoma nesiekiant pelno, vertinama atsižvelgiant į kiekvienos atitinkamos veiklos pobūdį, nesvarbu, ar iš šios veiklos gautas pelnas vėliau naudojamas plėtros veiklai, kuri savo ruožtu vykdoma nesiekiant pelno, finansuoti. Bet koks kitoks aiškinimas reikštų, kad atitinkama veikla vykdoma nesiekiant pelno vien dėl to, kad ją vykdo skatinamąjį finansavimą teikiantis bankas, o tai reikštų, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punkte numatyta sąlyga, kylanti iš žodžių junginio „ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno“, netektų prasmės.

63      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas, siejamas su to paties deleguotojo reglamento 3 straipsnio 27 ir 28 punktais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį negalima apskaičiuojant ex ante įnašą neįskaityti įsipareigojimų, susijusių su papildoma skatinamąjį finansavimą teikiančių bankų, kaip antai ieškovo, plėtros veikla.

c)      Dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto teisėtumo

64      Darant prielaidą, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo negalima apskaičiuojant ex ante įnašą neįskaityti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla, ieškovas nurodo šios nuostatos neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, teigdamas, kad ji yra nesuderinama su Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalimis ir Reglamento Nr. 860/2014 70 straipsnio 2 ir 7 dalimis.

65      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovas savo argumentą iš esmės plėtoja atsižvelgdamas į Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalis, o Reglamento Nr. 860/2014 70 straipsnio 2 ir 7 dalių pažeidimą nurodo tik dėl Įgyvendinimo reglamente 2015/81 pateiktos nuorodos į Deleguotajame reglamente 2015/63 aprašytą apskaičiavimo metodą.

66      Antra, iš ieškinio matyti, kad ieškovas remiasi Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto neteisėtumu, iš tiesų suformuluodamas tris dalis, grindžiamas, pirma, Direktyvos 2014/59 parengiamųjų darbų nepaisymu, antra, tikslo sumažinti naštą valstybių biudžetams pažeidimu ir, trečia, ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį principo bei vienodo požiūrio principo nepaisymu.

1)      Dėl pirmos dalies, grindžiamos Direktyvos 2014/59 parengiamųjų darbų nepaisymu

67      Ieškovas teigia, kad, nepašalinus visų įsipareigojimų, susijusių su atitinkamų skatinamąjį finansavimą teikiančių bankų, kuriems taikoma valstybės garantija, veikla, apskaičiuojant ex ante įnašą, taigi įskaitant įsipareigojimus, susijusius su jų papildoma plėtros veikla, Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas neatitinka Direktyvos 2014/59 parengiamųjų darbų. Iš tikrųjų per teisėkūros procesą Parlamentas siūlė į ypatingą šių bankų svarbą ir į jų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus atsižvelgti nustatant ex ante įnašus: apskaičiuojant šiuos įnašus neįskaityti tokių įsipareigojimų. Parlamento atliktas pakeitimas dėl tokios išimties į galutinį šios direktyvos tekstą nebuvo įtrauktas ne dėl esminio nesutarimo, o dėl nesusipratimo. Taigi ši išimtis buvo numatyta jau priimant direktyvą ir į ją turėjo būti atsižvelgta priimant Deleguotąjį reglamentą 2015/63.

68      BPV, Taryba ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

69      Šiuo klausimu reikia priminti, kad ex ante įnašai nustatomi ir apskaičiuojami remiantis Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalimi.

70      Iš šios nuostatos matyti, kad „įstaigos“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 13 punktą, turi mokėti įnašus į BPF.

71      Iš Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 13 punkto, siejamo su to paties reglamento 3 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, matyti, kad prie šių įstaigų priskiriamos, be kita ko, kredito įstaigos, kaip jos suprantamos pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą; jos nėra įvardytos tarp 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), 2 straipsnio 5 dalyje nurodytų subjektų.

72      Atsižvelgiant į šias nuostatas, Vokietijos Federacinės Respublikos skatinamąjį finansavimą teikiantys regioniniai bankai, kurie yra kredito įstaigos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą (toliau – skatinamąjį finansavimą teikiantys regioniniai bankai), tokie kaip ieškovas, nebuvo atleisti nuo bendros ex ante įnašų mokėjimo tvarkos, nes jie nebuvo įvardyti tarp subjektų, kuriems pagal 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiui taikytinos redakcijos Direktyvos 2013/36, 2 straipsnio 5 dalį netaikomas Reglamentas Nr. 806/2014.

73      Iš tikrųjų, pirma, skirtingai nei Kreditanstalt für Wiederaufbau (KfW), kuris yra Vokietijos Federacinės Respublikos skatinamąjį finansavimą teikiantis nacionalinis bankas, skatinamąjį finansavimą teikiantys regioniniai bankai, kaip antai ieškovas, nėra nurodyti Direktyvos 2013/36 redakcijos, galiojusios iki jos dalinio pakeitimo 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2019/878 (OL L 150, 2019, p. 253), 2 straipsnio 5 dalies 6 punkte.

74      Antra, nors iš Direktyvos 2014/59 parengiamųjų darbų matyti, kad per teisėkūros procesą Parlamentas iš esmės siūlė visiškai neįtraukti skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų įsipareigojimų į ex ante įnašų apskaičiavimą, galutinėje šios direktyvos redakcijoje tokio pasiūlymo neliko.

75      Priešingai nei teigia ieškovas, tai, kad šis pasiūlymas nebuvo priimtas, negali būti laikoma per teisėkūros procesą įvykusiu „nesusipratimu“. Iš tikrųjų šis teiginys ne tik yra nepagrįstas, juo negalima remtis dėl to, kad pasiūlymo dėl pakeitimų atmetimas yra atitinkamos nuostatos aiškinimo a contrario požymis, nes teisės aktų leidėjas aiškiai ir sąmoningai nusprendė atmesti aptariamą pakeitimą (šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo RTI ir kt., C‑320/94, C‑328/94, C‑329/94 ir C‑337/94–C‑339/94, EU:C:1996:486, 44 punktą).

76      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nei Reglamente Nr. 806/2014, nei Direktyvoje 2014/59 skatinamąjį finansavimą teikiantys regioniniai bankai apskritai nebuvo atleisti nuo pareigos mokėti ex ante įnašus – nepaisant to, kad jiems taikoma valstybės garantija, – ir kad nei pagal šį reglamentą, nei pagal šią direktyvą visi įsipareigojimai, susiję su šių bankų veikla, nėra neįskaitomi apskaičiuojant jų ex ante įnašą.

77      Taip pat nė viename iš šių teisės aktų Komisijai nebuvo numatyta galimybė neįtraukti tam tikrų įstaigų, kaip antai skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų, į prievolės mokėti ex ante įnašus individualią taikymo sritį.

78      Taigi devintojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

2)      Dėl antros dalies, grindžiamos tikslo sumažinti naštą valstybių biudžetams pažeidimu

79      Ieškovas mano, kad, kaip matyti iš Deleguotojo reglamento 2015/63, skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų įsipareigojimų, susijusių su jų papildoma plėtros veikla, neįskaitymas apskaičiuojant jų ex ante įnašus yra Sąjungos teisės aktų leidėjo valios ir Direktyvoje 2014/59 nustatyto tikslo sumažinti naštą valstybių biudžetams nepaisymas. Taigi susidarytų dvigubas spaudimas valstybių biudžetams, nes ex ante įnašų forma mokėtina suma būtų renkama ne tik iš skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų, kaip antai ieškovo, bet ir, netiesiogiai, iš valdžios institucijų, kurioms priklauso tokie bankai, taigi ir iš valstybių biudžetų.

80      BPV ir Komisija ginčija ieškovo argumentus.

81      Iš pradžių reikėtų priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 69–77 punktų, nei pagal Reglamentą Nr. 806/2014, nei pagal Direktyvą 2014/59, 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiu skatinamąjį finansavimą teikiantys regioniniai bankai nebuvo atleisti nuo prievolės mokėti ex ante įnašus, nepaisant to, kad jiems suteikiama valstybės garantija.

82      Šios išvados nepaneigia Direktyvoje 2014/59 nurodytas tikslas sumažinti naštą valstybės biudžetams, kuriuo šioje ieškinio pagrindo dalyje remiasi ieškovas.

83      Tiesa, kaip matyti iš Direktyvos 2014/59 109 konstatuojamosios dalies, šia direktyva siekiama tikslo, kad didžiąją dalį atitinkamų įstaigų pertvarkymo procedūroms skiriamo finansavimo sudarytų įstaigų, kurioms taikomos tokios procedūros, akcininkų ir kreditorių, o po to – sektoriaus subjektų lėšos, bet ne valstybių biudžetų lėšos.

84      Vis dėlto, jeigu valdžios institucija yra tokios įstaigos akcininkė, kreditorė ar laiduotoja, tai, kad ji, turėdama tokį statusą, prisideda prie BPF finansavimo ir taip padeda užtikrinti Sąjungos pertvarkymo finansavimo priemonių sistemos patikimumą, nėra nesuderinama su šio sprendimo 83 punkte nurodytu tikslu.

85      Vadinasi dėl šio tikslo negalima kvestionuoti šio sprendimo 76 punkte nurodytos išvados.

86      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, devintojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

3)      Dėl trečios dalies, susijusios su ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį principo ir vienodo požiūrio principo nepaisymu

87      Pirma, ieškovas teigia, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktu, kiek pagal jį į skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų ex ante įnašo apskaičiavimą neįskaitomi įsipareigojimai, susiję su jų papildoma plėtros veikla, pažeidžiamos Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalys, pagal kurias reikalaujama, kad ex ante įnašo suma būtų koreguojama atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį.

88      Ieškovas mano, kad atsižvelgiant į pertvarkymo finansavimo priemonėms būdingą logiką, įtvirtintą Direktyvos 2014/59 103 konstatuojamojoje dalyje, tikimybė, kad įstaigai bus taikoma pertvarkymo procedūra, konkrečiu atveju gali būti svarbesnė už kitus parametrus, kuriais remiantis galima ex ante įnašus koreguoti atsižvelgiant į rizikos profilį, išvardytus šios direktyvos 103 straipsnio 7 dalyje. Taigi Deleguotasis reglamentas 2015/63, kuris tiek, kiek jame numatytas ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį metodas, grindžiamas šio 103 straipsnio 7 dalimi, yra teisėtas tik tiek, kiek į ex ante įnašų apskaičiavimo metodą pakankamai įtraukiama tikimybė, kad atitinkamoms įstaigoms bus taikoma pertvarkymo procedūra.

89      Vis dėlto šios tikimybės atžvilgiu įsipareigojimai, susiję su plėtros veikla, niekuo nesiskiria nuo įsipareigojimų, susijusių su papildoma plėtros veikla. Viena vertus, federalinė žemė, kaip ieškovo laiduotoja, garantuoja visišką šių dviejų įsipareigojimų kategorijų įvykdymą. Antra, dėl federalinės žemės suteikiamos garantijos ieškovo įsipareigojimų neįvykdymas būtų praktiškai neįmanomas, o tai reikštų, kad neatsirastų poreikis panaudoti pertvarkymo priemones.

90      Pirmiausia reikia pabrėžti, kad deleguotųjų įgaliojimų, kaip jie suprantami pagal SESV 290 straipsnį, atveju Komisija, įgyvendindama jai patikėtą kompetenciją, turi didelę diskreciją, ypač kai turi atlikti sudėtingus vertinimus (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Dyson / Komisija, C‑44/16 P, EU:C:2017:357, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

91      Taip yra, kiek tai susiję su ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį kriterijų nustatymu pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį.

92      Šiuo klausimu reikia priminti, kad šie įnašai yra specifiniai dėl to, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2014/59 105–107 konstatuojamųjų dalių ir Reglamento Nr. 806/2014 41 konstatuojamosios dalies, jais, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas, ir kartu paskatinti atitinkamas įstaigas nustatyti mažiau rizikingus veikimo būdus (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktą).

93      Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš Direktyvos 2014/59 114 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojo Komisiją deleguotuoju aktu patikslinti, kaip įstaigų įnašai į pertvarkymo finansavimo struktūras turi būti koreguojami proporcingai jų rizikos profiliui.

94      Tuo pačiu tikslu šios direktyvos 107 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant užtikrinti teisingą ex ante įnašų į nacionalines finansavimo struktūras apskaičiavimą ir skatinti taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus, tokie įnašai turėtų priklausyti nuo įstaigų patiriamos kredito, likvidumo ir rinkos rizikos.

95      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija turėjo parengti ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį taisykles, siekdama dviejų susijusių tikslų, t. y. pirma, užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į įvairias rizikas, kurias kelia (bankų ar plačiau – finansų) įstaigų veikla, ir, antra, skatinti šias įstaigas taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus.

96      Vis dėlto, kaip matyti iš dokumentų, susijusių su Deleguotojo reglamento 2015/63 priėmimu, be kita ko, iš dokumentų „JRC technical work supporting Commission second level legislation on risk based contributions to the (single) resolution fund“ (JTC techninė studija, kuria remiami Komisijos antrojo lygio teisės aktai dėl rizika grindžiamų įnašų į (Bendrą) pertvarkymo fondą) ir „Commission Staff Working Document: estimates of the application of the proposed methodology for the calculation of contributions to resolution financing arrangements“ (Komisijos tarnybų darbinis dokumentas: siūlomos metodikos dėl įnašų į pertvarkymo finansavimo struktūras apskaičiavimo numatomas taikymas), rengdama tokias taisykles Komisija turėjo atlikti sudėtingus vertinimus, kad išnagrinėtų įvairius duomenis, kurių atžvilgiu bankų ir finansų sektoriuose nustatytos įvairių rūšių rizikos.

97      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisija turėjo plačią diskreciją pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį priimti taisykles, kuriomis patikslinama ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį sąvoka.

98      Šiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su bazinių metinių įnašų koregavimo metodika pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį, Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar naudodamasi jai suteikta diskrecija Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais arba ar ji akivaizdžiai neviršijo šios diskrecijos ribų (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Etimine, C‑15/10, EU:C:2011:504, 60 punktą).

99      Taigi ieškovas turi įrodyti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas yra ydingas dėl tokių trūkumų, nes pagal jį apskaičiuojant ex ante įnašą neįskaitomi įsipareigojimai, susiję su skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų vykdoma papildoma plėtros veikla.

100    Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų priminti, kad 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiu nei Reglamente Nr. 806/2014, nei Direktyvoje 2014/59 apskritai nebuvo numatyta, kad skatinamąjį finansavimą teikiantiems regioniniams bankams netaikomas įpareigojimas mokėti ex ante įnašus, neatsižvelgiant į tai, kad jiems suteikiama valstybės garantija, ir neatsižvelgiant į jų pertvarkymo tikimybę (žr. šio sprendimo 69–77 punktus).

101    Be to, nei Direktyvoje 2014/59, nei Reglamente Nr. 806/2014 nereikalaujama, kad Komisija, apskaičiuodama ex ante įnašus, neįskaitytų tam tikrų tokių įstaigų įsipareigojimų.

102    Taigi pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalį apskaičiuojant šiuos įnašus iš esmės turi būti atsižvelgiama į visus minėtų įstaigų įsipareigojimus, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, bet minėti įnašai turi būti pritaikomi atsižvelgiant į įstaigų rizikingumą.

103    Toks požiūris atitinka draudimo principais grindžiamą ex ante įnašų sistemos logiką, pagal kurią visas finansų sektorius turi skirti pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktas). Iš tikrųjų, vadovaujantis šia logika, visos įstaigos, įskaitant tas, kurių pertvarkymo tikimybė mažesnė, gauna naudos iš savo ex ante įnašų per BPF užtikrinamą finansų sistemos stabilumą.

104    Tokiomis aplinkybėmis ieškovas negali teigti, kad Komisija privalėjo į ex ante įnašo apskaičiavimą neįskaityti tam tikrų skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų įsipareigojimų, pavyzdžiui, įsipareigojimų, susijusių su papildoma plėtros veikla, vien dėl to, kad šių bankų pertvarkymo tikimybė yra mažesnė.

105    Juo labiau, kad ieškovas neginčijo, jog teisiškai nėra neįmanoma, kad skatinamąjį finansavimą teikiantis regioninis bankas būtų pertvarkytas ir galėtų kreiptis į BPF nepaisant to, kad jam suteikiamos valstybės garantijos.

106    Be to, pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalį ex ante įnašas apskaičiuojamas ne vien pagal atitinkamų įstaigų įsipareigojimus, nes antruoju etapu šis įnašas pakoreguojamas atsižvelgiant į jų rizikos profilį. Taigi, pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį Komisija yra įgaliota deleguotuoju aktu nustatyti šio ex ante įnašų koregavimo tvarką atsižvelgiant į minėtų įstaigų rizikos profilį.

107    Šiuo klausimu Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje nustatyti aštuoni veiksniai, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti tokio koregavimo tikslais. Nors vieni iš tokių veiksnių yra „tikimybė, kad bus pradėtas įstaigos pertvarkymo procesas“ ir „įstaigos rizikos pozicija“, todėl Komisija, priimdama deleguotąjį teisės aktą, kaip antai Deleguotąjį reglamentą 2015/63, privalo į juos atsižvelgti, šie veiksniai yra tik du iš aštuonių, kuriuos Komisija turi turėti omenyje rengdama tokį aktą.

108    Be to, Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje visiškai nenurodyta, kad Komisija turi teikti pirmenybę vienam ar keliems iš šių veiksnių, pavyzdžiui, tikimybei, kad įstaigai bus taikoma pertvarkymo procedūra.

109    Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies kontekstas.

110    Pirma, šios direktyvos 105 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ex ante įnašai iš finansų sektoriaus dalyvių renkami prieš bet kokį pertvarkymo atvejį ir nepriklausomai nuo jo. Antra, pertvarkymo priemonės gali būti taikomos tik subjektams, kurie žlunga ar gali žlugti, ir tik tada, kai jos yra būtinos finansinio stabilumo tikslui pasiekti dėl viešojo intereso. Taigi teisės aktuose nenustatytas joks automatinis ryšys tarp tam tikros įstaigos ex ante įnašo sumokėjimo ir jos pertvarkymo, nes tik viešojo intereso apsauga, bet ne individualus įstaigos interesas yra lemiamas veiksnys naudojant BPF (2021 m. sausio 20 d. Sprendimo ABLV Bank / BPV, T‑758/18, EU:T:2021:28, 70 punktas). Iš to matyti, kad įstaigos pertvarkymo tikimybė nėra vienintelis elementas, į kurį reikia atsižvelgti apskaičiuojant jos ex ante įnašą.

111    Tai juo labiau pasakytina dėl to, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte numatytas su plėtros veikla susijusių įsipareigojimų neįskaitymas apskaičiuojant ex ante įnašus nepateisinamas tuo, kad skatinamąjį finansavimą teikiančių bankų, kurie turi tokių įsipareigojimų, pertvarkymo tikimybė būtų mažesnė. Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio deleguotojo reglamento 13 konstatuojamosios dalies, šių įsipareigojimų neįskaitymas grindžiamas tuo, kad skatinamosiomis paskolomis siekiama viešosios politikos tikslo, kad jos teikiamos „ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno“ ir kad jas tiesiogiai ar netiesiogiai iš dalies garantuoja centrinė ar regioninė valdžia arba valstybės narės vietos valdžios institucija. Taigi šis neįskaitymas grindžiamas tam tikros veiklos kategorijos ypatumais, o ne bendru skatinamąjį finansavimą teikiančių bankų, kurie vykdo šią veiklą, rizikos profiliu, turint omenyje, jog tokių bankų rizikos profilis nebūtinai yra toks pat vien dėl to, kad jie, be kita ko, vykdo plėtros veiklą.

112    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovas neįrodė, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte padaryta akivaizdi klaida, piktnaudžiauta įgaliojimais arba juo akivaizdžiai viršytos Komisijos diskrecijos ribos, nes pagal jį apskaičiuojant ex ante įnašą nebuvo neįskaityti įsipareigojimai, susiję su skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų papildoma plėtros veikla.

113    Antra, ieškovas teigia, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktu pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, nors pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnį reikalaujama vienodo požiūrio į vienodo rizikos profilio bankus.

114    Pirma, Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte įtvirtintas skirtingas požiūris į įsipareigojimus, susijusius su papildoma plėtros veikla, ir į įsipareigojimus, susijusius su plėtros veikla. Šiuo klausimu iš šio deleguotojo reglamento 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad palankus požiūris į skatinamąjį finansavimą teikiančių bankų įsipareigojimus, skirtus tam tikroms paskoloms refinansuoti, grindžiamas tuo, kad šias paskolas tiesiogiai ar netiesiogiai garantuoja centrinė ar regioninė valdžia arba atitinkama vietos valdžios institucija. Vis dėlto garantija, kad ieškovas toliau vykdys veiklą, taigi ir „itin maža“ jo pertvarkymo tikimybė, niekaip nepriklauso nuo to, ar ieškovo įsipareigojimai atitinka reikalavimus, susijusius su jo plėtros veikla, ar su jo papildoma plėtros veikla. Skirtingas požiūris taip pat nėra pateisinamas atsižvelgiant į šios veiklos pobūdį, nes plėtros veikla ekonomiškai neatskiriama nuo papildomos plėtros veiklos.

115    Antra, pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą, siejamą su to paties deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktu, įsipareigojimai, susiję su papildoma plėtros veikla, ir įsipareigojimai, kylantys iš įsipareigojimų sandorio šalims, su kuriomis įstaiga yra sukūrusi institucinę užtikrinimo sistemą (toliau – IUS), nepagrįstai vertinami skirtingai, nes pastarieji įsipareigojimai neįskaitomi apskaičiuojant ex ante įnašą pagal minėto deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktą. Kalbant apie ieškovo papildomai plėtros veiklai vykdyti naudojamas priemones, reikia pasakyti, kad ieškovui taikomas nuo BPF nepriklausomas apsaugos mechanizmas, t. y. federalinės žemės garantija, kuri yra panaši į IUS suteikiamą garantiją. 

116    Trečia, skatinamąjį finansavimą teikiantys regioniniai bankai vertinami kitaip nei skatinamąjį finansavimą teikiantys nacionaliniai bankai, kurie nelaikomi kredito įstaigomis, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 575/2013, todėl jie atleidžiami nuo pareigos mokėti ex ante įnašus, nors skatinamąjį finansavimą teikiantys regioniniai bankai, kaip ir skatinamąjį finansavimą teikiantys nacionaliniai bankai, vykdo specialias finansavimo užduotis bendrojo intereso labui ir turi veiklos tęstinumo garantiją.

117    Šiuo klausimu primintina, kad pagal vienodo požiūrio principą, kaip Sąjungos teisės bendrąjį principą, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks požiūris būtų objektyviai pagrįstas (2021 m. vasario 3 d. Sprendimas Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 95 punktas).

118    Kadangi ieškovas rėmėsi vienodo požiūrio principo pažeidimu, būtent jis turi tiksliai nurodyti panašias situacijas, kurios, jos nuomone, buvo vertinamos skirtingai, arba skirtingas situacijas, kurios, jos nuomone, buvo vertinamos vienodai (2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo Du Pont de Nemours (France) ir kt. / Komisija, T‑31/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:167, 311 punktas).

119    Pagal suformuotą jurisprudenciją tokių situacijų panašumą reikia vertinti atsižvelgiant į visus jas apibūdinančius elementus. Šiuos elementus ir jų panašumą reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant visų pirma į akto, kuriame įtvirtintas atitinkamas skirtumas, objektą ir tikslą. Be to, taip pat reikia atsižvelgti į srities, prie kurios priskirtas šis aktas, principus ir tikslus (žr. 2021 m. vasario 3 d. Sprendimo Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

120    Kalbant apie Direktyvos 2014/59, Reglamento Nr. 806/2014 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 dalyką ir tikslą dera priminti, kad šie teisės aktai patenka į BPeM taikymo sritį, o jį kuriant, kaip nurodyta Reglamento Nr. 806/2014 12 konstatuojamojoje dalyje, siekta užtikrinti neutralų požiūrį į žlungančių įstaigų problemų sprendimą, padidinti dalyvaujančių valstybių narių įstaigų stabilumą ir užkirsti kelią galimų krizių šalutiniam poveikiui šiame mechanizme nedalyvaujančioms valstybėms narėms, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas visos vidaus rinkos veikimui.

121    Siekiant užtikrinti BPeM veiklos finansavimą, Direktyva 2014/59, Reglamentu Nr. 806/2014 ir Deleguotuoju reglamentu 2015/63 buvo nustatyti ex ante įnašai, kurie yra specifinio pobūdžio: jais, kaip matyti iš šios direktyvos 105–107 konstatuojamųjų dalių ir šio reglamento 41 konstatuojamosios dalies, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktą).

122    Šiomis aplinkybėmis Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta neįskaitymas, kaip matyti iš šio deleguotojo reglamento 13 konstatuojamosios dalies, pateisinamas tuo, kad skatinamosiomis paskolomis siekiama viešosios politikos tikslo, jos teikiamos „ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno“ ir jas tiesiogiai ar netiesiogiai iš dalies garantuoja valstybės narės centrinė ar regioninė valdžia arba vietos valdžios institucija.

123    Kalbant apie pirmąjį prieštaravimą, jis turi būti suprantamas taip, kad ieškovas iš esmės teigia, jog papildoma plėtros veikla yra panaši į plėtros veiklą, todėl skatinamąjį finansavimą teikiančio regioninio banko, vykdančio abiejų kategorijų veiklą, įsipareigojimai turėjo būti neįskaityti apskaičiuojant ex ante įnašą ne tik neviršijant sumos, atitinkančios plėtros veiklą, bet ir neviršijant abiejų kategorijų veiklą atitinkančios sumos.

124    Šiuo klausimu iš šio sprendimo 60 punkto pirmiausia matyti, kad papildoma plėtros veikla vykdoma atviroje kapitalo rinkoje ir siekiant pelno, kad ją gali vykdyti ne tik regioniniai skatinamąjį finansavimą teikiantys bankai, bet ir kitos įstaigos, ir kad ji vykdoma konkuruojant su kitomis įstaigomis. Kita vertus, plėtros veikla vykdoma remiantis teisiniu įpareigojimu padėti valstybės narės centrinei ar regioninei administravimo institucijai vykdyti savo viešojo intereso užduotis.

125    Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 62 ir 124 punktuose pateiktas išvadas ir priešingai nei teigia ieškovas, tai, kad šios dvi veiklos kategorijos ekonominiu požiūriu viena kitą papildo, nereiškia, kad jos yra panašios.

126    Galiausiai ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jam suteikta federalinės žemės garantija jo individualiu atveju apima visą jo veiklą, nesvarbu, ar tai būtų plėtros veikla, ar pagalbinė plėtros veikla, neturi reikšmės vertinant šių dviejų veiklos kategorijų panašumą atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktu siekiamą tikslą. Iš tikrųjų, pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 122 punkto, šia nuostata nebuvo siekiama apskaičiuojant ex ante įnašą neįskaityti visų skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų, kuriems suteiktos tokios garantijos, kokias turi ieškovas, įsipareigojimų. Antra, nenustatyta, kad valstybės garantijos, kurios paprastai taikomos skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų plėtros veiklai, galioja ir visų šių bankų vykdomai papildomai plėtros veiklai. Šiuo klausimu ieškovas, be kita ko, nepaneigė Komisijos argumento, kad esama situacijų, kai tam tikrų skatinamąjį finansavimą teikiančių regioninių bankų papildomai plėtros veiklai netaikoma jokia valstybės garantija ar jai lygiavertė garantija.

127    Tokiomis aplinkybėmis papildoma plėtros veikla negali būti laikoma panašia į plėtros veiklą. Vadinasi nenustatyta, kad kalbant apie su šia veikla susijusių įsipareigojimų neįskaitymą apskaičiuojant ex ante įnašus šios veiklos kategorijos turėtų būti vertinamos vienodai.

128    Kalbant apie antrąjį prieštaravimą, ieškovas klaidingai teigia, kad, atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies b punktu siekiamą konkretų tikslą, su papildoma plėtros veikla susiję įsipareigojimai prilyginami skoloms, susijusioms su įsipareigojimais sandorio šalims, su kuriomis atitinkama įstaiga yra sukūrusi IUS. Pagal šio deleguotojo reglamento 8 konstatuojamąją dalį įsipareigojimų, susijusių su IUS, neįtraukimas susijęs su siekiu išvengti tam tikrų įsipareigojimų skaičiavimo du kartus nustatant įstaigų, kurios yra IUS narės arba yra nuolat kontroliuojamos tam tikros centrinės įstaigos, ex ante įnašus. Ieškovas nepateikė argumentų, kad įsipareigojimų, susijusių su papildoma plėtros veikla, įtraukimas apskaičiuojant ex ante įnašą reiškė tokių įsipareigojimų skaičiavimą du kartus.

129    Dėl trečiojo prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad, kiek tai susiję su pareiga mokėti ex ante įnašus, skatinamąjį finansavimą teikiantys regioniniai bankai vertinami kitaip nei skatinamąjį finansavimą teikiantys nacionaliniai bankai, reikia atkreipti dėmesį į tai, kas išdėstyta toliau.

130    Visų pirma, šis skirtingas požiūris kyla iš šio sprendimo 70–73 punktuose nurodytų teisės aktų nuostatų. Iš tikrųjų, kaip paaiškinta šiuose punktuose, būtent pagal Direktyvos 2013/36 2 straipsnio 5 dalies 6 punkto redakciją, galiojusią iki jos pakeitimo Direktyva 2019/878, konkrečiai KfW nepateko į Direktyvos 2013/36 taikymo sritį, taigi ir į bendrąją ex ante įnašų mokėjimo sistemą. Vis dėlto ieškovas neginčijo nei šios nuostatos, nei kitų 70–73 punktuose nurodytų nuostatų galiojimo.

131    Vis dėlto, Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas, kurio neteisėtumas nurodomas šiame ieškinio pagrinde, taikomas visiems skatinamąjį finansavimą teikiantiems bankams, kaip jie suprantami pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 27 dalį, kurie patenka į bendrosios ex ante įnašų mokėjimo sistemos individualią taikymo sritį. Taigi šia nuostata nenustatomas joks skirtingas požiūris į šiuos bankus priklausomai nuo to, ar juos įsteigė valstybės narės centrinė, ar regiono administracija.

132    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 77 punkte, nei Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalimi, nei jokia kita šios direktyvos ar Reglamento Nr. 806/2014 nuostata Komisijai nesuteikiami įgaliojimai deleguotuoju aktu visiškai netaikyti tam tikroms įstaigoms, kaip antai skatinamąjį finansavimą teikiantiems regioniniams ar nacionaliniams bankams, pareigos mokėti ex ante įnašus.

133    Tokiomis aplinkybėmis Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto teisėtumas negali būti pažeistas vien dėl to, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė individualiai atleisti KfW, konkrečiai įvardytą Direktyvos 2013/36 redakcijos, galiojusios iki jos pakeitimo Direktyva 2019/878, 2 straipsnio 5 dalies 6 punkte, nuo bendros ex ante įnašų mokėjimo tvarkos.

134    Trečia, kalbant apie Įgyvendinimo reglamentą 2015/81, ieškovas mano, kad šiame reglamente numatytu ir ginčijamame sprendime taikytu apskaičiavimo metodu pažeidžiamas proporcingumo principas ir iškraipoma valstybių narių bankų sektoriaus struktūra, nes dėl šio metodo komerciniai bankai gauna kryžmines subsidijas iš skatinamąjį finansavimą teikiančių bankų sektoriaus. Taigi taikant šį metodą iškraipoma valstybių narių bankų sektoriaus struktūra, taip pažeidžiant Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą.

135    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 165 punktas ir 2021 m. sausio 20 d, Sprendimo ABLV Bank / BPV, T‑758/18, EU:T:2021:28, 142 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2010 m. birželio 8 d. Sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, EU:C:2010:321, 51 punktą).

136    Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad įsipareigojimų, susijusių su papildoma plėtros veikla, įskaitymas apskaičiuojant ex ante įnašus būtų netinkamas atsižvelgiant į tikslus, kurių siekia Sąjungos teisės aktų leidėjas ir Komisija, ir kurie nurodyti šio sprendimo 120–122 punktuose.

137    Ieškovas taip pat nepateikė jokių argumentų, įrodančių, kad šių įsipareigojimų įskaitymas apskaičiuojant ex ante įnašus viršija tai, kas būtina norint pasiekti šio sprendimo 120–122 punktuose nurodytus tikslus, arba sukelia neproporcingų kliūčių jų siekiant.

138    Dėl vienintelio konkretaus argumento, kurį ieškovas nurodė šiame prieštaravime, t. y. kad šių įsipareigojimų įskaitymas apskaičiuojant ex ante įnašus, jo nuomone, lemia tai, kad komerciniai bankai gauna „kryžmines subsidijas“ iš skatinamąjį finansavimą teikiančių bankų sektoriaus, ieškovas nepaaiškino, kodėl toks įskaitymas neatitinka šio sprendimo 135 punkte nurodytų kriterijų. Be to, ir bet kuriuo atveju, kaip jau paminėta šio sprendimo 124 punkte, papildoma plėtros veikla vykdoma atviroje kapitalo rinkoje siekiant pelno, todėl bet koks su šia veikla susijusių įsipareigojimų neįskaitymas apskaičiuojant ex ante įnašus sukeltų priešingą rezultatą, nei numato ieškovas, t. y. iškraipymus tarp tokioje rinkoje veikiančių skirtingų įstaigų.

139    Iš visų šių argumentų matyti, kad reikia atmesti ieškinio devintojo pagrindo trečiąją dalį, o kartu ir visą šį pagrindą.

2.      Dėl ieškinio dešimtojo pagrindo, grindžiamo prieštaravimais dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkto ir I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ neteisėtumo

140    Dešimtajame pagrinde ieškovas teigia, kad „Deleguotajame reglamente <...> 2015/63 nustatytu skaičiavimo metodu“ pažeidžiami Reglamentas Nr. 806/2014, Direktyva 2014/59 ir vienodo požiūrio principas.

141    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors ieškovas apskritai teigia, jog būtent Deleguotajame reglamente 2015/63 numatytu apskaičiavimo metodu pažeidžiamos aukštesnės galios teisės nuostatos, kuriomis jis remiasi, ir nurodo, kad jo argumentas, susijęs su šio deleguotojo reglamento 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punktu ir I priedo antraštine dalimi „2 žingsnis“ yra išplėtotas tik kaip pavyzdys, jo rašytiniuose paaiškinimuose neapžvelgti jokie kiti apskaičiavimo metodo aspektai, išskyrus numatytuosius šiose nuostatose.

142    Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjant šį pagrindą reikėtų apsiriboti tik tariamu minėto deleguotojo reglamento 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkto ir I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ neteisėtumu.

143    Pirma, ieškovas teigia, kad tuo, jog į valstybės garantiją, kuria jis naudojasi, neatsižvelgiama Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalyje numatytame rizikos ramstyje, pavadintame „Papildomi rizikos rodikliai, kuriuos nustato pertvarkymo institucija“, pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, taip pat Reglamentas Nr. 806/2014 ir Direktyva 2014/59, nes šiuose teisės aktuose reikalaujama, kad ex ante įnašų apskaičiavimas būtų koreguojamas atsižvelgiant į įstaigų rizikos rodiklį. Būtent Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkte numatytas rizikos subrodiklis „narystė [SUI]“ turėjo būti vertinamas atsižvelgiant į tokias viešąsias garantijas, kokia naudojasi ieškovas, kurios, vertinant įstaigų rizikos pobūdį, gali būti net svarbesnės nei narystė SUI.

144    Antra, ieškovo teigimu, Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo antraštinėje dalyje „2 žingsnis“ nustatytu įstaigų priskyrimo intervalams mechanizmu pažeidžiama Direktyva 2014/59, ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį principas ir vienodo požiūrio principas. Pirma, šis priskyrimas buvo atliktas remiantis visų dalyvaujančių valstybių narių įstaigų rizikos profilių palyginimu, o tai galėtų lemti akivaizdžiai neteisingus rezultatus. Antra, kadangi pagal minėto deleguotojo reglamento I priedo antraštinėje dalyje „2 žingsnis“ numatytą metodą kiekvienam intervalui priskiriamas kiek įmanoma vienodesnis įstaigų skaičius, tikėtina, kad dėl to įstaigos, kurių nekoreguoti rizikos rodikliai yra panašūs, būtų vertinamos skirtingai, o įstaigos, kurių nekoreguoti rizikos rodikliai yra skirtingi, būtų vertinamos vienodai.

145    Taigi, pavyzdžiui, iš ginčijamo sprendimo II priedo matyti, kad vertinant rizikos subrodiklį „pagal rinkos riziką įvertintas turtas, padalytas iš viso turto“, iš Vokietijos įstaigų 1–15 intervalams priskiriamos 646 įstaigos, kurių rizikos rodiklio vertė lygi 0 %, o įstaiga, kurios rizikos rodiklis didžiausias (apytiksliai 1121,1 %), priskiriama 18 intervalui, kuris tik viena pakopa aukštesnis už 17 intervalą, kuriam priskirtas ieškovas, kurio rizikos rodiklio vertė yra 0,05 %. Taigi visiškai skirtingo rizikos profilio įstaigos priskiriamos tam pačiam intervalui.

146    BPV tvirtina, kad dešimtąjį pagrindą reikia atmesti kaip visiškai nepriimtiną, nes jis turėjo būti pateiktas pareiškiant ieškinį 2016 m. Bet kuriuo atveju, jis yra nepagrįstas.

147    Šiuo klausimu primintina, kad pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Vis dėlto pagrindas ar argumentas, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai išplėtojamas anksčiau ieškinyje nurodytas pagrindas ir kuris su juo yra glaudžiai susijęs, turi būti pripažintas priimtinu (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 46 punktas).

148    Be to, pagal Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 dalį, kai aktas, kurį prašoma panaikinti, visiškai ar iš dalies pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, ieškovas gali patikslinti ieškinį, kad atsižvelgtų į šią naują aplinkybę.

149    Be to, Procedūros reglamento 84 ir 86 straipsniai turi būti aiškinami siaurai, nes procesinės normos yra imperatyvios (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo SELEX Sistemi Integrati / Komisija, C‑113/07 P, EU:C:2009:191, 48 punktą ir 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑114/17 P, EU:C:2018:753, 54 punktą).

150    Šioje byloje ieškovas prieštaravimą dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkto ir I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ neteisėtumo pateikė tik pareiškime dėl ieškinio patikslinimo.

151    Ieškinyje nėra jokių argumentų, kurie galėtų būti laikomi turinčiais kad ir netiesioginį ryšį su šio sprendimo 150 punkte išdėstytų nuostatų teisėtumu. Žinoma, ieškinyje pateikiami argumentai dėl įstaigų priklausymo IUS, bet jie susiję su tam tikrų įsipareigojimų neįskaitymu apskaičiuojant ex ante įnašą pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnį, o ne su šio įnašo koregavimu atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį pagal to paties deleguotojo reglamento 6–9 straipsnius. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra ieškinyje jau nurodyto pagrindo išplėtimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 147 punkte nurodytą jurisprudenciją.

152    Be to, ginčijamas sprendimas grindžiamas teisės nuostatomis, galiojusiomis priimant pirminius sprendimus, ir tai, be kita ko, pasakytina apie Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punktą ir I priedo antraštinę dalį „2 žingsnis“. Šiuo klausimu niekas nerodo, kad ieškovas jau ieškinio pateikimo etape neturėjo visos informacijos, kuria rėmėsi savo pareiškime dėl ieškinio patikslinimo ginčydamas šių nuostatų galiojimą.

153    Kalbant apie tai reikia pažymėti, kad ieškovo ginčijama aplinkybė, jog įstaigų priskyrimas intervalams atliekamas remiantis visų įstaigų, kurioms apskaičiuojamas nekoreguotas rizikos rodiklis, atveju gautomis šio rodiklio vertėmis, kyla tiesiogiai iš Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“.

154    Tą patį galima pasakyti apie tam tikro rizikos rodiklio intervalų skaičių ir kiekvienam intervalui priskirtą įstaigų skaičių, turint omenyje, kad pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ 3 punktą BPV iš esmės kiekvienam intervalui priskiria tą patį įstaigų skaičių, pradėdama nuo įstaigų, kurių nekoreguoto rodiklio vertės yra mažiausios, ir jas priskirdama pirmajam intervalui.

155    Ieškovas ginčija Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo antraštinę dalį „2 žingsnis“ būtent tiek, kiek joje numatyta, jog kiekvienam intervalui turi būti priskirtas toks pat įstaigų skaičius.

156    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas nepagrįstas jokiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 84 straipsnį. Taip pat jis nėra grindžiamas aplinkybe, kuria ieškovas galėjo pagrįstai pirmą kartą pasiremti patikslindamas ieškinį pagal Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 dalį.

157    Taigi šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas dėl to, kad buvo pateiktas pavėluotai.

B.      Dėl pagrindų, grindžiamų ginčijamo sprendimo teisėtumu

1.      Dėl ieškinio antrojo ir trečiojo pagrindų, grindžiamų tuo, kad ginčijamu sprendimu pažeistas Chartijos 41 straipsnis ir pareiga motyvuoti, nes nebuvo teisinio pagrindo atgaline data pakeisti pirminius sprendimus

158    Ieškinio antrajame pagrinde ieškovas teigia, kad ginčijamu sprendimu, tiek, kiek juo atgaline data pakeičiami pirminiai sprendimai, pažeidžiamas Chartijos 41 straipsnis, siejamas su Europos gero administracinio elgesio kodekso 4 straipsniu, teisinės valstybės principas ir gero administravimo principas, nes nebuvo teisinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą atgaline data. Šiuo klausimu tokiu teisiniu pagrindu negali būti laikoma nei Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalis, nei Deleguotojo reglamento 2015/63 17 straipsnio 4 dalis.

159    Bet kuriuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo pakeisti pirminius sprendimus atgaline data. Konkrečiai kalbant, nėra akivaizdžios rizikos, kad tokio poveikio nebuvimas pakenktų tikslui pasiekti galutinį tikslinį lygį. Galimas BPV finansavimo trūkumas galėtų būti kompensuotas didesniais ex ante įnašais paskesniais metais arba pratęsiant pradinį etapą pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 4 dalį. Be to, ginčijamo sprendimo negaliojimas atgaline data nesuteiktų ieškovui nesąžiningo konkurencinio pranašumo prieš kitas įstaigas, nes jis, kaip skatinamąjį finansavimą teikiantis bankas, nekonkuruoja su šiomis kitomis įstaigomis. Jis taip pat neįgytų nesąžiningo pranašumo dėl to, kad jo ex ante įnašas už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį turėjo būti sumokėtas vėliau nei kitų įstaigų, nes, šiaip ar taip, jis jau buvo sumokėjęs šį įnašą už 2016 m.

160    Be to, trečiajame pagrinde ieškovas teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta pareiga motyvuoti, nes jame nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo BPV rėmėsi atgaline data priimdama ginčijamą sprendimą.

161    BPV ginčija ieškovo argumentus.

162    Ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2022 m. balandžio 27 d. ir, kaip nurodyta jo rezoliucinės dalies 4 straipsnyje, įsigaliojo 2016 m. balandžio 15 d., t. y. tuo metu, kai įsigaliojo pirmasis iš pirminių sprendimų.

163    Ginčijamo sprendimo 177–184 konstatuojamosiose dalyse BPV išdėstė priežastis, dėl kurių šio sprendimo poveikį laiko atžvilgiu nustatė taip, kaip aprašyta šio sprendimo 162 punkte. Ji konkrečiai nurodė, kad tai padarė siekdama išsaugoti teisinį pagrindą, kuriuo remiantis 2016 m. buvo surinktas ieškovo ex ante įnašas už 2016 m., ir išsaugoti šio ieškovo įnašų sumokėjimo teisėtumą.

164    Remiantis jurisprudencija, teisinio saugumo principas prieštarauja tam, kad laiko atžvilgiu Sąjungos teisės akto taikymo sritis įsigaliotų jo dar nepaskelbus, išskyrus atvejus, kai, išimties tvarka, to reikia dėl siektino tikslo ir kai tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotųjų šalių teisėtus lūkesčius (šiuo klausimu žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, EU:C:1990:391, 45 punktą ir 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

165    Iš šios jurisprudencijos matyti, kad, jei tenkinamos joje nurodytos sąlygos, Sąjungos institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų įgaliojimai priimti atgalinio veikimo aktą kyla iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, nereikalaujant, kad atitinkamuose teisės aktuose būtų aiškiai nurodytas teisinis pagrindas.

166    Tokiomis aplinkybėmis, priešingai nei teigia ieškovas trečiajame ieškinio pagrinde, tai, kad ginčijamame sprendime nenurodyta aiški atitinkamo teisės akto nuostata, pagal kurią BPV suteikta tokia teisė, negali būti laikoma pareigos motyvuoti pažeidimu.

167    Be to, nesant būtinybės nagrinėti, ar ginčijamas sprendimas iš tikrųjų galioja atgaline data, kaip savo antrajame pagrinde teigia ieškovas, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 164 punkte nurodytos sąlygos nagrinėjamoje byloje tenkinamos bet kuriuo atveju.

168    Pirma, ieškovas nenurodo, kad ginčijamu sprendimu atgaline data pažeidžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Kol kas niekas nerodo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nebuvo tinkamai atsižvelgta į ieškovo ar trečiųjų šalių teisėtus lūkesčius.

169    Antra, kalbant apie tai, ar siekiant ginčijamame sprendime nustatytų tikslų reikėjo, kad jis įsigaliotų ankstesnę datą nei buvo priimtas, dera atsižvelgti į šio sprendimo priėmimo aplinkybes.

170    Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 19, 20 ir 183 konstatuojamųjų dalių, pastarasis sprendimas buvo priimtas siekiant ištaisyti motyvavimo trūkumą pirminiuose sprendimuose, kurį BPV nustatė po to, kai buvo priimtas 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Hypo Vorarlberg Bank / BPV (T‑377/16, T‑645/16 ir T‑809/16, EU:T:2019:T:2019:823) ir 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Portigon / BPV (T‑365/16, EU:T:2019:824), tačiau nei šiuo sprendimu, nei šiais Bendrojo Teismo sprendimais nebuvo pakeista pirminiuose sprendimuose nustatytos ir šiuo įnašų mokėjimo laikotarpiu egzistavusios ieškovo pareigos sumokėti ex ante įnašą už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį apimtis.

171    Iš tiesų tiek antrajame iš pirminių sprendimų, tiek ginčijamame sprendime ieškovo ex ante įnašo apskaičiavimo už šį įnašų mokėjimo laikotarpį būdas ir šio įnašo dydis buvo tokie pat. Šiuo klausimu BPV ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, pažymėjo, kad šis sprendimas „grindžiamas surinktais duomenimis, suformuluotomis prielaidomis, užbaigtais parengiamaisiais etapais ir metodika, taikyta per 2016 m. procedūrą, po kurios buvo priimti [pirminiai sprendimai]“. Taigi vienintelis naujas elementas, įvestas ginčijamu sprendimu, buvo išsamesnis ieškovo ex ante įnašo už 2016 m. apskaičiavimo motyvavimas.

172    Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis, jei BPV nebūtų priėmusi ginčijamo sprendimo ir nebūtų jam suteikusi galios nuo pirmojo iš pirminių sprendimų įsigaliojimo dienos, ginčijamas sprendimas nebūtų galėjęs įsigalioti laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2022 m. balandžio 27 d, per kurį ieškovas būtų buvęs atleistas nuo pareigos mokėti ex ante įnašus už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį, nors tokia pareiga jam buvo numatyta Reglamento Nr. 806/2014 2 straipsnyje, 67 straipsnio 4 dalyje, 69 ir 70 straipsniuose. Be to, per šį laikotarpį BPF, nesilaikant tų pačių nuostatų, negavo lėšų, sukauptų iš ieškovo ex ante įnašų ir taip buvo pakenkta Direktyvos 2014/59, Reglamento Nr. 806/2014 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 įgyvendinimui (pagal analogiją žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 176 ir 177 punktus).

173    Taigi ginčijamo sprendimo priėmimu nuo 2016 m. balandžio 15 d. buvo siekiama užtikrinti ginčijamo sprendimo taikymo pradžios ir ieškovo pareigos mokėti ex ante įnašus už 2016 m. atsiradimo momento sutapimą ir taip išvengti taikytiniems teisės aktams prieštaraujančio rezultato. Kad būtų pasiektas toks tikslas, reikėjo, kad šio sprendimo įsigaliojimo data būtų ankstesnė už jo priėmimo datą.

174    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrąjį ir trečiąjį pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

2.      Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu, kiek tai susiję su ieškovo ex ante įnašo apskaičiavimu

175    Ieškovas tvirtina, kad jo ex ante įnašo apskaičiavimas ginčijamame sprendime nėra pakankamai motyvuotas ir kad taip pažeista SESV 296 straipsnio antra pastraipa.

176    Ieškinio ketvirtasis pagrindas iš esmės suskirstytas į tris dalis: pirma, teigiama, kad ginčijamame sprendime nenurodyti individualūs motyvai, antra, nepateikti kitų įstaigų individualūs duomenys ir, trečia, nepakankamai pagrįsta intervalų sudėtis.

a)      Pirminės pastabos

177    SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad teisės aktai turi būti motyvuoti. Be to, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą numato Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų pareigą motyvuoti savo sprendimus.

178    Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimo motyvai yra ypač svarbūs, nes leidžia suinteresuotajam asmeniui visiškai susipažinus su informacija nuspręsti, ar jis ketina pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo, o kompetentingam teismui – vykdyti kontrolę, todėl tai yra viena iš Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo sąlygų (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

179    Tokie motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Šiuo atžvilgiu nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei į visas nagrinėjamąją sritį reglamentuojančias teisės normas, ir ypač į interesą gauti paaiškinimų, kurį asmenys, kuriems šis aktas skirtas, gali turėti. Todėl asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti dėl jo priimtos priemonės esmę (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

180    Siekiant išnagrinėti, ar šie motyvai pakankami, kiek tai susiję su sprendimu, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, pirma, reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos negalima daryti išvados, jog bet kurio Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimo, kuriuo privačiam veiklos vykdytojui nurodoma sumokėti tam tikrą pinigų sumą, motyvai būtinai turi apimti visus duomenis, leidžiančius jo adresatui patikrinti šios pinigų sumos apskaičiavimo tikslumą (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

181    Antra, Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, taikydami komercinių paslapčių apsaugos principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, sukonkretintas SESV 339 straipsnyje, iš esmės turi neatskleisti privataus veiklos vykdytojo konkurentams jo pateiktos konfidencialios informacijos (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 109 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

182    Trečia, jeigu būtų manoma, kad BPV sprendimo, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, motyvai būtinai turi leisti įstaigoms patikrinti jų ex ante įnašų apskaičiavimo tikslumą, tai neišvengiamai reikštų, kad Sąjungos teisės aktų leidėjui uždraudžiama nustatyti šio įnašo apskaičiavimo būdą, apimantį duomenis, kurių konfidencialumas saugomas pagal Sąjungos teisę, taigi būtų pernelyg susiaurinama plati diskrecija, kurią šiuo klausimu turi turėti šis teisės aktų leidėjas, be kita ko, neleidžiant jam pasirinkti metodo, galinčio užtikrinti dinamišką BPF finansavimo pritaikymą prie finansinio sektoriaus pokyčių, konkrečiai atsižvelgiant į kiekvienos įstaigos, gavusios veiklos leidimą dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje, situaciją (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 118 punktas).

183    Ketvirta, nors iš to, kas išdėstyta, matyti, kad BPV tenkanti pareiga motyvuoti turi būti derinama, atsižvelgiant į BPF finansavimo sistemos logiką ir Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą apskaičiavimo būdą, su BPV pareiga saugoti atitinkamų įstaigų komercinę paslaptį, vis dėlto pastaroji pareiga neturi būti aiškinama taip plačiai, kad netektų prasmės pareiga motyvuoti (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 120 punktas).

184    Tačiau, derinant pareigą motyvuoti su komercinės paslapties apsaugos principu, negalima daryti išvados, kad sprendimo, kuriuo privačiam veiklos vykdytojui nustatoma pareiga sumokėti tam tikrą pinigų sumą, motyvuose nepateikiant jam visos informacijos, leidžiančios tiksliai patikrinti šios pinigų sumos apskaičiavimą, visais atvejais neišvengiamai pažeidžiama pareigos motyvuoti esmė (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 121 punktas).

185    Kiek tai susiję su BPV sprendimu, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, pareiga motyvuoti turi būti laikoma įvykdyta, kai asmenys, su kuriais susijęs šis sprendimas, nors jiems nebuvo perduoti duomenys, kuriems taikoma komercinė paslaptis, žino BPV naudotą apskaičiavimo metodą ir turi pakankamai informacijos, kad iš esmės galėtų suprasti, kaip į jų individualią padėtį buvo atsižvelgta apskaičiuojant jų ex ante įnašus, palyginti su visų kitų atitinkamų įstaigų padėtimi (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 122 punktą).

186    Tokiu atveju šie asmenys iš tiesų gali patikrinti, ar jų ex ante įnašas buvo nustatytas savavališkai, nepaisant realios jų ekonominės padėties, arba remiantis duomenimis apie likusį finansų sektorių, kurie nėra įtikinami. Taigi šie asmenys gali suprasti sprendimo, kuriuo nustatomas jų ex ante įnašas, motyvus ir įvertinti, ar naudinga pareikšti ieškinį dėl to sprendimo, todėl būtų neproporcinga reikalauti, kad BPV pateiktų kiekvieną skaičių, kuriuo grindžiamas kiekvienos atitinkamos įstaigos ex ante įnašo apskaičiavimas (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 123 punktas).

187    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad BPV, be kita ko, neprivalo pateikti įstaigai duomenų, kurie jai leistų išsamiai patikrinti koregavimo daugiklio vertės tikslumą, nes atliekant šį patikrinimą reikia duomenų, kuriems taikoma komercinė paslaptis ir kurie susiję su kiekvienos kitos atitinkamos įstaigos ekonomine padėtimi (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 135 punktą).

188    Vis dėlto BPV turi paskelbti arba perduoti atitinkamoms įstaigoms agreguotą ir anonimintą informaciją, susijusią su šiomis įstaigomis, naudotą apskaičiuojant šį įnašą, jeigu ši informacija gali būti pateikta neatskleidžiant komercinės paslapties (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 166 punktą).

189    Informacija, kuri turi būti pateikta įstaigoms, apima, be kita ko, kiekvieno intervalo ir su juo susijusių rizikos rodiklių ribines vertes, kuriomis remiantis įstaigų ex ante įnašas buvo pakoreguotas atsižvelgiant į jų rizikos profilį (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 167 punktą).

190    Atsižvelgiant į šias pastabas reikia išnagrinėti ieškovo ketvirtajame pagrinde išdėstytus argumentus.

b)      Dėl pirmos dalies, grindžiamos ginčijamo sprendimo individualaus motyvavimo nebuvimu

191    Ieškovo teigimu, ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 296 straipsnio antra pastraipa, nes jis nėra pakankamai individualiai motyvuotas. Visų pirma, šio sprendimo 24–164 konstatuojamosiose dalyse ieškovas neminimas, o minėto sprendimo prieduose nepakankamai išsamiai išnagrinėtos jo individualios savybės.

192    Kalbant konkrečiai, ginčijamame sprendime, ypač jo 53–57 konstatuojamosiose dalyse, nenagrinėjama konkreti ieškovo situacija, susijusi su ieškovo papildomos plėtros veiklos kvalifikavimu pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą. Be to, ginčijamo sprendimo III priede išdėstytas šio klausimo išaiškinimas grindžiamas klaidingu sąvokos „papildoma plėtros veikla“ supratimu. Be to, šis teiginys apsiriboja tik ieškovo privilegijos vykdyti papildomą plėtros veiklą neigimu ir apima argumentus, kurie nėra susiję su minėta veikla.

193    Galiausiai ginčijamame sprendime nepaaiškinta, kodėl BPV nukrypo nuo ankstesnės Vokietijos pertvarkymo institucijos praktikos, pagal kurią 2015 m. įnašų mokėjimo metais ieškovo papildomai plėtros veiklai buvo taikomas Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas.

194    BPV ginčija ieškovo argumentus.

195    Visų pirma reikia priminti, kad, kaip jau minėta šio sprendimo 9–21 punktuose, ginčijamą sprendimą sudaro keturios atskiros dalys. Taigi šio sprendimo teksto 24–164 ir 167–175 konstatuojamosiose dalyse ir jo II priede išdėstyti visoms įstaigoms taikytini argumentai ir skaičiavimo elementai. Vis dėlto ginčijamo sprendimo I priede „Apskaičiavimo informacija (pakoreguota atsižvelgiant į riziką)“ ir jo III priede, kuriame išdėstytas ieškovo pastabų, pateiktų per konsultacijas, kurias prieš priimant ginčijamą sprendimą surengė BPV, įvertinimas, pateikti skaičiavimo elementai ir motyvai dėl individualaus įnašo, kurį ieškovas turi įmokėti į BPF.

196    Tokiomis sąlygomis ginčijamas sprendimas yra pakankamai individualizuotas ieškovo atžvilgiu.

197    Antra, kalbant apie konkretų ginčijamo sprendimo turinį, ieškovas nurodė – be įstaigų priskyrimo intervalui, kuris bus aptartas nagrinėjant šio pagrindo antrą dalį – tik vieną nepakankamai motyvuotą elementą, t. y. Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto netaikymą jo vykdomai papildomai plėtros veiklai.

198    Ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamojoje dalyje BPV nurodė susilaikiusi nuo Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo įsipareigojimams, kurie neatitiko visų sąlygų, kuriomis leidžiama šių įsipareigojimų neįskaityti apskaičiuojant ex ante įnašus, kai aiškinimas, pagal kurį toks netaikymas leidžiamas, buvo nesuderinamas su šios nuostatos tekstu. BPV toje pačioje konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad minėta nuostata yra nukrypti leidžiančio pobūdžio, ji turėjo būti aiškinama siaurai ir neturėjo būti taikoma plačiai ar pagal analogiją, nei kiek tai susiję su „subjektyvia“ jos taikymo sritimi, t. y. įstaigoms, kurioms ji taikoma, nei su „objektyvia“ jos taikymo sritimi, t. y. įsipareigojimų, kurie gali būti neįskaitomi apskaičiuojant ex ante įnašą, rūšims.

199    Be to, ginčijamo sprendimo III priedo 21–23 ir 27 punktuose BPV nurodė priežastis, dėl kurių, jos nuomone, Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas netaikomas ieškovo papildomai plėtros veiklai. Šio priedo 22 konstatuojamojoje dalyje ji, be kita ko, pažymėjo, kad ieškovo papildoma plėtros veikla ir jo plėtros veikla yra atskiros ir viena nuo kitos nepriklauso. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji laikėsi nuomonės, kad plėtros veikla nebuvo pagrįsta rinkos ekonomika ir konkurencija ir buvo vykdoma įgyvendinant valdžios institucijų suteiktus įgaliojimus, o papildoma plėtros veikla buvo vykdoma rinkos sąlygomis ir buvo neprivaloma, konkurencinga ir vykdoma siekiant pelno. Taigi ginčijamo sprendimo III priedo 27 punkte BPV padarė išvadą, kad ieškovo papildoma plėtros veikla dėl savo pobūdžio negali būti laikoma vykdoma ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno, neatsižvelgiant į tai, kaip buvo naudojamas iš jo veiklos gautas pelnas.

200    Tokiomis aplinkybėmis ieškovui pavyko nustatyti motyvus, kuriais remdamasi BPV manė, kad su jo papildoma plėtros veikla susiję įsipareigojimai nebuvo neįskaityti apskaičiuojant jo ex ante įnašą pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą.

201    Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad BPV paprasčiausiai atsisakė taikyti ieškovui Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą arba kad ji rėmėsi argumentais, visiškai nesusijusiais su ieškovo papildoma plėtros veikla.

202    Trečia, ieškovo argumentas, kad BPV tariamai neteisingai suprato papildomos plėtros veiklos sąvoką, grindžiamas ne pareigos motyvuoti pažeidimu, o priežasčių, dėl kurių BPV šiai ieškovo veiklai netaikė Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto, pagrįstumo ginčijimu. Tas pats pasakytina ir apie argumentą, kuriuo ginčijama BPV nuomonė, kad tokia veikla pagal savo pobūdį yra konkurencinga ir vykdoma siekiant pelno. Remiantis jurisprudencija pareiga motyvuoti vertinama atskirai nuo ginčijamo sprendimo motyvacijos pagrįstumo (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Ter Lembeek / Komisija, T‑217/02, EU:T:2006:361, 234 punktą).

203    Be to, jei šis argumentas būtų suprantamas taip, kad ieškovas ginčija minėtų pagrindų pagrįstumą, jis iš esmės sutaptų su ieškinio aštuntuoju pagrindu, kuris bus nagrinėjamas šio sprendimo 258–262 punktuose.

204    Ketvirta, dėl argumento, kad BPV nukrypo nuo ankstesnės Vokietijos pertvarkymo institucijos praktikos, kuri pasireiškė tuo, kad 2015 m. ieškovo papildomai plėtros veiklai buvo taikomas Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktas, reikia pažymėti, jog ieškovas ginčija vien nukrypimo nuo ankstesnės praktikos motyvavimo trūkumą, nenurodydamas jokios kitos teisės normos pažeidimo.

205    Šiuo klausimu, pirma, iš šio sprendimo 198–200 punktų matyti, kad BPV pakankamai išdėstė motyvus, dėl kurių nusprendė, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta išimtis netaikytina ieškovo papildomai plėtros veiklai. Antra, ginčijamo sprendimo III priedo 23 punkte BPV paaiškino, kad konkretaus įnašų mokėjimo ciklo vertinimas negali įpareigoti pertvarkymo institucijos jai atliekant kito ciklo vertinimą, be kita ko, kai kiekvienas iš šių įnašų ciklų priskiriamas kitos pertvarkymo institucijos kompetencijai. Ji pridūrė, kad neprivalo pareikšti nuomonės apie kitos pertvarkymo institucijos atliktą vertinimą.

206    Tokie elementai padeda ieškovui suprasti priežastis, kurios lėmė, kad BPV jo papildomai plėtros veiklai 2016 įnašų mokėjimo metais netaikė Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto, nors praeityje, jo nuomone, būta kitokios praktikos. Taigi šie elementai atitinka pareigos motyvuoti reikalavimus, kylančius iš šio sprendimo 179 punkte paminėtos jurisprudencijos.

207    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ketvirtojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

c)      Dėl antros dalies, susijusios su kitų įstaigų individualių duomenų neatskleidimu

208    Ieškovas teigia, kad remiantis ginčijamu sprendimu negalima patikrinti, ar ex ante įnašų apskaičiavimas atitinka taikytinus teisės aktus. Be to, remiantis šio sprendimo I ir II prieduose pateiktais išsamiais skaičiavimais, negalima patikrinti nei ieškovo priskyrimo prie intervalų, nei jo ex ante įnašo nustatymo. Visų pirma, minėtame sprendime turėjo būti pateikti kitų įstaigų individualūs duomenys, bent jau nuasmeninta forma, be kurių ieškovas negalėjo patikrinti savo priskyrimo prie intervalų.

209    BPV ginčija ieškovo argumentus.

210    Ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamojoje dalyje BPV pažymėjo, kad „įstaigų komercinės paslaptys, t. y. visa informacija, susijusi su įstaigų profesine veikla, kuri, jei būtų atskleista konkurentui ir (arba) plačiajai visuomenei, galėtų labai pakenkti įstaigų interesams, [buvo] laikoma konfidencialia informacija“. Ji pridūrė, kad „apskaičiuojant ex ante įnašus, individuali informacija, kurią įstaigos pateikė savo [deklaracijų] formose ir kuria [ji] rėmėsi apskaičiuodama jų ex ante įnašus, [buvo] laikoma komercine paslaptimi“.

211    Be to, ginčijamo sprendimo 120, 122 ir 123 konstatuojamosiose dalyse BPV pažymėjo, kad jai buvo draudžiama „atskleisti kiekvienos įstaigos duomenų punktus, kuriais [buvo] grindžiami [minėtame sprendime] atlikti skaičiavimai“, bet jai leidžiama „atskleisti apibendrintus ir bendrus duomenų punktus, jei šie duomenys [buvo] sukaupti“. Atsižvelgiant į tai, pagal šį sprendimą įstaigoms buvo užtikrinta „visiškai skaidri informacija apie jų [bazinio metinio įnašo] ir jų koregavimo koeficiento apskaičiavimą“ Deleguotojo reglamento 2015/63 I priede apibrėžtais šio įnašo apskaičiavimo etapais, susijusiais su „nekoreguotų rodiklių apskaičiavimu“ (1 žingsnis), „rodiklių vertės koregavimu“ (3 žingsnis) ir „sudėtinio rodiklio apskaičiavimu“ (5 žingsnis). Be to, įstaigos galėjo gauti „bendrus duomenų punktus, kuriuos BPV vienodai panaudojo visoms įstaigoms, pakoreguotoms atsižvelgiant į jų rizikos profilį“ skaičiavimo etapais, susijusiais su „rodiklių diskretizavimu“ („2 žingsnis“), „priskirto ženklo įtraukimu“ (4 žingsnis) ir „metinių įnašų apskaičiavimu“ (6 žingsnis).

212    Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad pats ex ante įnašų apskaičiavimo metodas, kaip matyti iš Direktyvos 2014/59 ir Reglamento Nr. 806/2014, rodo, kad BPV naudoja duomenis, kuriems taikoma komercinė paslaptis ir kurie negali būti pateikti sprendimo dėl ex ante įnašų nustatymo motyvuose (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 114 punktas).

213    Be to, iš šio sprendimo 177–189 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovas, BPV neprivalėjo leisti jam išsamiai patikrinti intervalų skaičiaus nustatymo ir įstaigų priskyrimo šiems intervalams, pateikdama jam individualius kitų įstaigų duomenis, nes laikantis tokio požiūrio ji būtų turėjusi jam pranešti duomenis, kuriems taikoma komercinė paslaptis.

214    Kadangi ieškovas nepateikė jokių argumentų, dėl kurių būtų galima suabejoti BPV pozicija, kad nekoreguotų rodiklių vertės priskiriamos prie komercinės paslapties, jis negali priekaištauti BPV dėl to, kad ji jų neatskleidė įstaigoms.

215    Galiausiai, jei ieškovo pastaba dėl nekoreguotų rodiklių verčių nuasmeninimo būtų suprantama kaip nuoroda į situaciją, kai įstaigos pavadinimas pakeičiamas pseudonimu, tokia procedūra negalėtų užtikrinti, kad įstaigos negalėtų būti identifikuojamos pagal tokiu būdu pateiktus duomenis. Negalima atmesti galimybės, kad tam tikros įstaigos, net ir įvardytos pseudonimais, vis dėlto gali būti identifikuotos iš jau paskelbtų individualių duomenų, ypač tuo atveju, kai tai yra didelės įstaigos ir kai atitinkamoje valstybėje narėje yra tik kelios įstaigos.

216    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ketvirtojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

d)      Dėl trečios dalies, susijusios su nepakankamu intervalų sudarymo motyvavimu

217    Ieškovas teigia, kad ginčijamame sprendime nepaaiškinama, kodėl įstaigų skaičius kiekviename intervale ir bendras intervalų skaičius skiriasi priklausomai nuo rizikos rodiklio.

218    BPV ginčija ieškovo argumentus.

219    Kalbant apie kiekvieno rizikos rodiklio intervalų skaičių, BPV šį skaičių apskaičiuoja pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo antraštinėje dalyje „2 žingsnis“, kurį BPV nurodė ginčijamo sprendimo 85, 117 ir 138 konstatuojamosiose dalyse, nustatytas taisykles, o konkrečiau – pagal to deleguotojo reglamento I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ 2 punkte nurodytą formulę. Pagal šią formulę kiekvieno nekoreguoto rodiklio – išskyrus rodiklį „ankstesnės nepaprastosios viešosios finansinės paramos mastas – priskiriamas „intervalų skaičius“ () apskaičiuojamas visų pirma pagal „įstaigų, mokančių įnašus, skirtus pertvarkymo finansavimo struktūrai, kurioms skaičiuojamas rodiklis, skaiči[ų]“ (N) ir atitinkamų nekoreguotų rodiklių vertes (). Taigi, tikėtina, kad intervalų skaičius gali skirtis priklausomai nuo į šią formulę įrašomų įvesties duomenų.

220    Tokiomis aplinkybėmis ieškovas nepagrįstai teigia, kad ginčijamame sprendime nepateikta paaiškinimų dėl atskirų rizikos rodiklių bendro intervalų skaičiaus skirtumų.

221    Panašiai, kalbant apie nevienodą kiekvienam intervalui priskirtų įstaigų skaičių, ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje BPV pakankamai išaiškino tokio paskirstymo priežastis, nurodydama, kad taip buvo siekiama skirtingiems intervalams nepriskirti įstaigų, kurių nekoreguoto rizikos rodiklio reikšmė ta pati, todėl įstaigos, kurių atveju šio rodiklio vertės buvo vienodos, buvo priskirtos tam pačiam intervalui ir dėl to kiekvienam intervalui galėjo būti priskirtas kitoks įstaigų skaičius.

222    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ketvirtojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta, o kartu ir visas ketvirtasis pagrindas.

3.      Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, grindžiamo „bendrųjų procesinių reikalavimų“, kylančių iš Chartijos 41 straipsnio, SESV 298 straipsnio, bendrųjų teisės principų ir BPV darbo tvarkos taisyklių, pažeidimu

223    Ieškovas teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiami „bendrieji procesiniai reikalavimai“, kylantys iš Chartijos 41 straipsnio, SESV 298 straipsnio, bendrųjų teisės principų ir BPV darbo tvarkos taisyklių. Visų pirma, nebuvo įrodyta, kad šiuo sprendimu buvo laikytasi „minimalios rašytinio proceso trukmės“, ir ieškovas negali to patikrinti. Jis taip pat negali patikrinti, ar laikytasi kitų procesinių taisyklių. Vadinasi Bendrasis Teismas turėtų atlikti patikrinimą savo iniciatyva.

224    BPV teigia, kad šis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas kaip visiškai spekuliatyvus.

225    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, ir ši informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę, jei įmanoma, be jokios kitos papildomos informacijos (2017 m. kovo 7 d. Sprendimo United Parcel Service / Komisija, T‑194/13, EU:T:2017:144, 191 punktas).

226    Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, jog esminė faktinė ir teisinė jį pagrindžianti informacija, bent glaustai, bet nuosekliai ir suprantamai būtų išdėstyta ieškinyje (žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo BSCA / Komisija, T‑818/14, EU:T:2018:33, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Analogiški reikalavimai taikomi tada, kai grindžiant ieškinio pagrindą pateikiamas prieštaravimas (žr. 2015 m. kovo 25 d. Sprendimo Belgija / Komisija, T‑538/11, EU:T:2015:188, 131 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

227    Kalbant konkrečiai, vien Sąjungos teisės principo, kuris, kaip teigiama, buvo pažeistas, nurodymas, nepateikiant faktinių ir teisinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas šis teiginys, neatitinka Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto reikalavimų (žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo ADDE / Parlamentas, T‑48/17, EU:T:2019:780, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

228    Nagrinėjamu atveju, pirma, reikia pažymėti, kad ieškovas tik teigia, jog ginčijamu sprendimu buvo pažeisti „bendrieji procesiniai reikalavimai, kylantys iš Chartijos 41 straipsnio, [SESV] 298 straipsnio, bendrųjų teisės principų ir BPV darbo tvarkos taisyklių“, remdamasi tuo, kad nebuvo įrodyta, jog šiame sprendime paisyta „minimalios rašytinio proceso trukmės“ ir kitų procesinių taisyklių reikalavimų, bet neišplėtoti su tuo susiję svarbūs argumentai.

229    Antra, kiek tai susiję su ieškovo prašymu, kad Bendrasis Teismas savo iniciatyva patikrintų šių principų pažeidimą, iš jo 2023 m. sausio 31 d. atsakymo į Bendrojo Teismo klausimus matyti, kad ieškinio šeštuoju pagrindu jis prašo Bendrojo Teismo nurodyti „pateikti dokumentus, kuriais remiantis būtų galima patikrinti procedūros, po kurios priimtas ginčijamas sprendimas, teisėtumą“. Kaip matyti iš šio sprendimo 228 punkto, ieškovas nenurodo tikslių priežasčių, pagrindžiančių tų dokumentų pateikimą, todėl šis ieškinys bet kuriuo atveju neatitinka Procedūros reglamento 88 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

230    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti šeštąjį pagrindą kaip nepriimtiną.

4.      Dėl pirmojo ir septintojo pagrindų, grindžiamų Chartijos 41 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a punkto pažeidimu dėl teisės būti išklausytam nepaisymo

231    Ieškinio pirmajame ir septintajame pagrinduose, kurie turi būti nagrinėjami kartu, ieškovas tvirtina, kad BPV vykdyta konsultavimosi procedūra, skirta ginčijamam sprendimui priimti siekiant pakeisti pirminius sprendimus, neatitiko Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte įtvirtintos teisės būti išklausytam reikalavimų.

232    Šis ieškinio pagrindas sudarytas iš dviejų dalių, kurių pirmoji grindžiama nepakankamu terminu pastaboms pateikti per šią konsultavimosi procedūrą, o antroji – tuo, kad ginčijamas sprendimas buvo galutinai priimtas prieš šią procedūrą.

a)      Dėl pirmos dalies, susijusios su nepakankamu terminu pastaboms per konsultavimosi procedūrą pateikti

233    Ieškovas teigia, kad, atsižvelgiant į „procedūros sudėtingumą“ ir BPV pateiktų dokumentų kiekį, dešimties darbo dienų laikotarpis, kurį BPV jam suteikė pastaboms pateikti prieš priimdama ginčijamą sprendimą, nebuvo pakankamas, kad jis galėtų visapusiškai išnagrinėti pateiktus dokumentus. Iš tikrųjų BPV ieškovui nusiuntė ne tik 39 puslapių ginčijamo sprendimo projektą, bet ir „įvairius priedus“, kuriuose buvo pateikti skaičiavimų duomenys ir nesuprantami skaičiai.

234    BPV ginčija ieškovo argumentus.

235    Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

236    Nagrinėjamu atveju prieš priimant ginčijamą sprendimą Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht (BaFin, Federalinė finansų priežiūros tarnyba, Vokietija) perdavė ieškovui 2022 m. kovo 2 d. BPV pranešimą, kuriame BPV nurodė ketinanti atšaukti ir pakeisti pirminius sprendimus. Šiame pranešime buvo išdėstytas naujojo BPV sprendimo ir jo I bei II priedų dėl 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpio projektas. Minėtame pranešime BPV paragino ieškovą ne vėliau kaip 2022 m. kovo 23 d. pateikti savo pastabas dėl jam perduotų dokumentų.

237    Ieškovas savo pastabas BaFin pateikė 2022 m. kovo 23 d. rašte.

238    Neginčijama, kad ieškovui buvo suteiktas dešimties darbo dienų terminas jo pastaboms pateikti.

239    Kalbant apie šio laikotarpio pakankamumą, pirmiausia reikia priminti ginčijamo sprendimo kontekstą. Kaip nurodyta 170 ir 171 punktuose, pirminiai sprendimai buvo pakeisti ginčijamu sprendimu, siekiant ištaisyti BPV nustatytą motyvavimo trūkumą, turint omenyje, kad antrajame iš pirminių sprendimų ir ginčijamame sprendime ieškovo ex ante įnašo apskaičiavimo už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį būdas ir šios įmokos dydis buvo tokie pat. Taigi daugelis ginčijamo sprendimo pagrindą sudarančių aplinkybių, pavyzdžiui, tai, kad įsipareigojimai, susiję su ieškovo papildoma plėtros veikla, nėra neįskaitomi apskaičiuojant jo ex ante įnašą, ieškovui buvo žinomos jau priimant pirminius sprendimus ir tai, beje, patvirtina pagrindai, ieškovo nurodyti ieškinio pareiškimo etape.

240    Antra, nors ieškovas teigia, kad BPV atlikta konsultavimosi procedūra buvo sudėtinga, jis nepaaiškina, kuo šis sudėtingumas pasireiškė. Be kita ko, jis nenurodo jokių konkrečių neaiškumų, susijusių su per šią procedūrą pateiktų dokumentų turiniu, ar praktinių sunkumų, dėl kurių jam nepavyko pateikti savo pastabų per nustatytą terminą.

241    Trečia, negalima sutikti su ieškovu, kai jis, siekdamas įrodyti, kad konsultavimosi laikotarpis buvo nepakankamai ilgas, remiasi „BPV pateiktų dokumentų apimtimi“. Iš tikrųjų, kaip jis paaiškino per posėdį, jo nuoroda į „įvairius priedus“, pateiktus per konsultavimosi procedūrą, turi būti suprantama kaip nuoroda į ginčijamo sprendimo projekto I ir II priedus. I priedą sudarė trys puslapiai, iš kurių viename buvo tik ieškovo pateiktų duomenų sąrašas. Be to, nors pats II priedas buvo 105 puslapių apimties, jame buvo išdėstyti statistiniai duomenys, susiję su kiekvienos dalyvaujančios valstybės narės ex ante įnašų apskaičiavimu apibendrinta ir suvestine forma. Taigi tik nedidelė šio priedo dalis buvo tiesiogiai susijusi su ieškovu. Tokiomis aplinkybėmis nėra nieko, kas rodytų, jog BPV pateiktų dokumentų apimtis sutrukdė ieškovui per nustatytą laiką naudingai ir veiksmingai išdėstyti savo požiūrį į ginčijamo sprendimo projektą.

242    Ketvirta, reikia pridurti, kad ieškovo argumentuose, išdėstytuose jo pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo 18–22 punktuose, kuriais siekiama atskirai ginčyti kiekvieną iš BPV argumentų, pateiktų siekiant pagrįsti įstaigoms suteikto termino pakankamumą, nepateikiami jokie įrodymai, kad dėl konsultavimosi procedūros sudėtingumo ir pateiktų dokumentų apimties jam suteiktas dešimties dienų terminas buvo nepakankamas.

243    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad dėl šio termino ieškovas negalėjo tinkamai pareikšti savo požiūrio į ginčijamo sprendimo projektą.

244    Taigi šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

b)      Dėl antros dalies, susijusios su aplinkybe, kad ginčijamas sprendimas buvo galutinai parengtas iki konsultavimosi procedūros

245    Ieškovas teigia, kad BPV konsultavimosi procedūrą laikė tik formalumu, nes iš pradžių, prieš pradėdama šią procedūrą, ji pranešė apie savo ketinimą priimti ginčijamą sprendimą 2022 m. pirmąjį ketvirtį, t. y. praėjus tik šešioms darbo dienoms po to, kai baigėsi jam suteiktas terminas pastaboms pateikti. Taigi ieškovas negalėjo tikėtis, kad BPV rimtai išnagrinės jo pastabas. Šiuo klausimu nesvarbu, kad BPV vėliau nusprendė, prieš priimdama šį sprendimą, suteikti ilgesnį nei šešių darbo dienų terminą po šio termino pabaigos.

246    Be to, iš ginčijamo sprendimo III priedo 9 punkte pateiktos jos išvados matyti, kad ji nesitikėjo, jog argumentų vertinimas bus ilgas procesas, kad BPV nebuvo pasirengusi peržiūrėti ginčijamo sprendimo projekto. Be to, iš ginčijamo sprendimo III priedo susidaro įspūdis, kad ieškovo pastabos buvo išnagrinėtos tik iš dalies ir atmestos remiantis „iš dalies netinkamais motyvais“.

247    BPV ginčija ieškovo argumentus.

248    Šiuo klausimu ieškovo nurodytos aplinkybės, kaip antai grafikas, kurio BPV laikėsi priimdama ginčijamą sprendimą ir vėliau jį pakeisdama, nesudaro pagrindo teigti, kad BPV neketino skirti daug dėmesio pastaboms, kurias galėjo pateikti ieškovas. Minėtomis aplinkybėmis grindžiami ieškovo teiginiai iš tikrųjų yra visiškai spekuliatyvūs.

249    Be to, kalbant apie ieškovo teiginį, kad jo pastabos buvo apsvarstytos tik iš dalies ir buvo atmestos remiantis „iš dalies netinkamais“ argumentais, ieškovas nenurodė jokių konkrečių pastabų, į kurias BPV neatsakė.

250    Be to, kadangi ieškovas nesutinka su ginčijamame sprendime pateiktu BPV vertinimu, toks nesutikimas negali būti laikomas ieškovo teisės būti išklausytam pažeidimu ir patenka į tokio vertinimo pagrįstumo nagrinėjimo sritį (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 25 d. Sprendimo Slovenská pošta / Komisija, T‑556/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:189, 89 punktą).

251    Galiausiai ieškovas negali remtis 2001 m. liepos 10 d. Sprendimo Ismeri Europa / Audito Rūmai (C‑315/99 P, EU:C:2001:391) 31 punktu, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Sąjungos institucija buvo natūraliai labiau nusiteikusi priimti pastabas prieš nustatydama galutinę savo poziciją, nei po to, kai ją paskelbė, nes po paskelbimo pripažinus kritikos pagrįstumą, ji būtų priversta pakeisti savo poziciją priimdama klaidų ištaisymą. Iš tikrųjų šioje byloje ieškovas buvo paragintas pateikti pastabas ne dėl galutinai priimtos BPV pozicijos, kurios bet kokiam daliniam pakeitimui būtų reikalingas klaidų ištaisymas, o dėl sprendimo projekto prieš priimant galutinį sprendimą.

252    Taigi ši dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta, o kartu su ja – ir ieškinio pirmasis bei septintasis pagrindai.

5.      Dėl ieškinio penktojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeista teisė į veiksmingą teisminę gynybą

253    Ieškovas tvirtina, kad dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo motyvavimo trūkumų jam gerokai sunkiau pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisminę gynybą. Iš tikrųjų jis praktiškai negali suprasti ginčijamo sprendimo motyvų ir atitinkamai suformuluoti savo ieškinio pagrindų. Taigi tokiu sprendimu pažeidžiamas Chartijos 47 straipsnis ir rungimosi principas.

254    BPV ginčija ieškovo argumentus.

255    Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad nereikia atskirai nagrinėti teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu grindžiamo prieštaravimo, kai šis prieštaravimas nėra grindžiamas konkrečiais argumentais ir jame tik nurodomi kituose prieštaravimuose išdėstyti argumentai (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo First Islamic Investment Bank / Taryba, T‑161/13, EU:T:2015:667, 68 punktą ir 2022 m. liepos 27 d. Sprendimo RT France / Taryba, T‑125/22, EU:T:2022:483, 101 punktą).

256    Nagrinėjamoje byloje ieškovas remiasi teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, bet jo nepagrindžia konkrečiais argumentais, išskyrus nurodytuosius ieškinio ketvirtajame pagrinde.

257    Taigi ieškinio penktasis pagrindas turi būti atmestas dėl tų pačių priežasčių, kurios buvo nurodytos šio sprendimo 175–222 punktuose vertinant ieškinio ketvirtąjį pagrindą.

6.      Dėl ieškinio aštuntojo pagrindo, grindžiamo ginčijamo sprendimo neteisėtumu atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punktą ir 5 straipsnio 1 dalies f punktą

258    Ieškovas tvirtina, kad BPV, neįtraukdama įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla, į jo ex ante įnašo apskaičiavimą, neteisingai aiškino Deleguotąjį reglamentą 2015/63, visų pirma jo 3 straipsnio 28 punktą ir 5 straipsnio 1 dalies f punktą.

259    BPV, palaikoma Tarybos ir Komisijos, ginčija šiuos argumentus. Be to, ji mano, kad ieškinio aštuntasis pagrindas yra priimtinas tik tiek, kiek jis buvo nurodytas ieškinyje, dėl tų pačių priežasčių, kurios apibendrintos šio sprendimo 32 punkte.

260    Ginčijamo sprendimo III priedo 27 punkte BPV laikėsi nuomonės, kad ieškovo papildoma plėtros veikla „dėl savo pobūdžio [negalėjo] būti laikoma ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno vykdoma veikla, neatsižvelgiant į tai, kaip [buvo] investuojamos iš jos gaunamos pajamos, ir [kad] bet kuriuo atveju [iš minėtos veiklos gauta] suma nepadeng[ė] [ieškovo] skatinamųjų paskolų sumos“.

261    Šiuo klausimu, nesant būtinybės spręsti dėl ieškovo pareiškime dėl ieškinio patikslinimo išdėstytų argumentų priimtinumo, iš šio sprendimo 44–63 punktų matyti, kad BPV, apskaičiuodama ieškovo ex ante įnašą už 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpį, pagrįstai nusprendė, kad jo papildoma plėtros veikla nebuvo reikšmingas indėlis į jo plėtrą, kad jo papildoma plėtros veikla nebuvo priskirta sąvokai „skatinamoji paskola“, kaip ji apibrėžta Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punkte, ir kad dėl to su minėta veikla susiję įsipareigojimai neturėtų būti neįskaitomi apskaičiuojant jo ex ante įnašą pagal šio deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies f punktą.

262    Taigi reikia atmesti ieškinio aštuntąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

7.      Dėl ieškinio vienuoliktojo pagrindo, susijusio su bendrųjų teisės principų pažeidimu, nes ginčijamas sprendimas nebuvo grindžiamas jo priėmimo dieną galiojusiomis teisinėmis aplinkybėmis

263    Ieškovas teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas iš bendrųjų teisės principų ir jurisprudencijos kylantis reikalavimas, kad Sąjungos institucijos priimtas aktas turi būti grindžiamas jo priėmimo dieną galiojančiomis teisinėmis aplinkybėmis. Taigi 2022 m. priimdama ginčijamą sprendimą BPV turėjo atsižvelgti į tai, kad priėmus Direktyvą 2019/878 ieškovas nebebus įstaiga, patenkanti į Reglamento Nr. 806/2014 taikymo sritį, todėl jis nebeturės pareigos mokėti ex ante įnašų. Iš tikrųjų, pirminių sprendimų dėl 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpio pakeitimas nauju sprendimu iš tikrųjų reikštų tik naujo sprendimo priėmimą 2022 m.

264    BPV ginčija ieškovo argumentus.

265    Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad laikantis teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu principų ir reikalavimų, susijusių su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, turi būti taikomos materialinės normos, galiojusios tuo metu, kai klostėsi nagrinėjamos faktinės aplinkybės, net jei šios normos nebegalioja Sąjungos institucijai priimant aktą (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / McBride ir kt., C‑361/14 P, EU:C:2016:434, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

266    Tais pačiais principais grindžiamos ir nuostatos, kuriomis reglamentuojamas ex ante įnašų mokėjimas.

267    Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime ex ante įnašai už 2016 m. įnašų laikotarpį nustatyti remiantis šiam laikotarpiui nustatytu metiniu tiksliniu lygiu.

268    Neginčijama, kad 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiu ieškovas buvo įstaiga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 806/2014 2 straipsnį ir 3 straipsnio 1 dalies 13 punktą, taigi, pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnį, siejamą su Reglamento Nr. 806/2014 2 straipsniu, 67 straipsnio 4 dalimi ir 70 straipsnio 1 dalimi, jis buvo įstaiga, turėjusi prievolę mokėti ex ante įnašą už šį laikotarpį.

269    Šiomis sąlygomis ieškovo pareigai sumokėti ex ante įnašą už 2016 m. negali turėti įtakos vėliau priimta Direktyva 2019/878, kuri Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbta 2019 m. birželio 7 d., įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo ir kurios perkėlimo į nacionalinę teisę terminas iš principo baigėsi ne vėliau kaip 2020 m. gruodžio 28 d. Iš tiesų direktyvoje nėra jokios nuostatos, pagal kurią ieškovas ex tunc nepatektų į prievolės mokėti ex ante įnašus individualią taikymo sritį. Vadinasi BPV neturėjo pagrindo ginčijamame sprendime atsižvelgti į šią aplinkybę šių įnašų nustatymo tikslais.

270    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vienuoliktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

8.      Dėl metinio tikslinio lygio nustatymo motyvų

271    Reikia priminti, kad motyvavimo stoka arba nepakankamas motyvavimas yra viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

272    Nagrinėjamu atveju, taikant proceso organizavimo priemonę ir per teismo posėdį šalims buvo užduotas klausimas, ar ginčijamame sprendime yra motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.

273    Iš šalių atsakymų matyti, kad jos nesutaria dėl to, ar ginčijamas sprendimas šiuo aspektu yra pakankamai motyvuotas: ieškovas mano, kad ne, o BPV laikosi priešingos nuomonės.

274    Tokiomis aplinkybėmis ir nors ieškovas nekritikuoja ieškinyje ir pareiškime dėl ieškinio patikslinimo pateiktų metinio tikslinio lygio nustatymo motyvų, Teisingumo Teismas mano, kad jis privalo ex officio patikrinti, ar BPV ginčijamame sprendime pakankamai teisiškai motyvavo metinio tikslinio lygio nustatymą.

275    Iš pradžių reikėtų priminti, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalį baigiantis pradiniam laikotarpiui BPF turimų finansinių išteklių suma turi pasiekti galutinį tikslinį lygį, kuris atitinka bent 1 % visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visose dalyvaujančiose valstybėse narėse, apdraustųjų indėlių sumos.

276    Pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 2 dalį pradiniu laikotarpiu ex ante įnašai turi būti laike paskirstyti kuo tolygiau, kol bus pasiektas šio sprendimo 275 punkte nurodytas galutinis tikslinis lygis, bet tinkamai atsižvelgiant į verslo ciklo etapą ir į galimą prociklinių įnašų poveikį įstaigų finansinei būklei.

277    Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienais metais visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, mokėtini įnašai turi neviršyti 12,5 % galutinio tikslinio lygio.

278    Kalbant apie ex ante įnašų apskaičiavimo metodą, Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad BPV jų dydį nustato remdamasi metiniu tiksliniu lygiu, atsižvelgdama į siekiamą tikslinį lygį, ir remdamasi visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje leidimą veikti turinčių įstaigų apdraustųjų indėlių vidutine ankstesnių metų suma, apskaičiuojama kas ketvirtį.

279    Panašiai pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnį BPV apskaičiuoja kiekvienos įstaigos ex ante įnašą pagal metinį tikslinį lygį, kuris turi būti nustatytas atsižvelgiant į galutinį tikslinį lygį ir laikantis Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytos metodikos.

280    Siekiant išnagrinėti, ar BPV įvykdė pareigą motyvuoti metinio tikslinio lygio nustatymą, visų pirma reikia priminti, kad nors sprendimo autorius nėra įpareigotas sprendimo motyvuose nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, vis dėlto jis turi išdėstyti bent tas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kurie turi esminę reikšmę sprendimo sistemai (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 169 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

281    Be to, kai BPV priima sprendimą, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, ji turi pranešti atitinkamoms įstaigoms apie šių įnašų apskaičiavimo metodą (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 122 punktą).

282    Tas pats turi būti taikoma ir metinio tikslinio lygio nustatymo metodui, nes šis dydis yra labai svarbus tokio sprendimo sistemai. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnio, ex ante įnašų apskaičiavimo metodą sudaro minėtos sumos paskirstymas visoms suinteresuotoms įstaigoms, kad padidinus arba sumažinus tą pačią sumą atitinkamai padidėtų arba sumažėtų kiekvienos iš šių įstaigų ex ante įnašas.

283    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įstaigos, privalančios mokėti ex ante įnašus, susipažinusios su ginčijamu sprendimu, turi turėti galimybę suprasti bent pagrindinius metinio tikslinio lygio sumos apskaičiavimo metodo etapus atitinkamu įnašų mokėjimo laikotarpiu.

284    Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamosios dalies, BPV nustatė metinio tikslinio lygio sumą, lygią 7 007 654 704 EUR.

285    Ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamojoje dalyje BPV priminė, kad šį tikslinį lygį nustatė visų pirma atsižvelgdama į prognozuojamą galutinio tikslinio lygio, kuris turėjo būti pasiektas pradinio laikotarpio pabaigoje, sumą ir į BPF jau turimus finansinius išteklius.

286    BPV ginčijamo sprendimo 62–79 konstatuojamosiose dalyse išdėstė metodą, kuriuo buvo vadovaujamasi nustatant metinį tikslinį lygį.

287    Ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje BPV paaiškino, kad nustačius metinį tikslinį lygį, lygų vienai aštuntajai 1 % ankstesnių metų apdraustųjų indėlių sumos, jo nepakaktų galutiniam tiksliniam lygiui pasiekti tuo atveju, jei ateityje būtų tikimasi apdraustųjų indėlių augimo.

288    Ginčijamo sprendimo 63–66 konstatuojamosiose dalyse BPV pažymėjo, kad, siekdama atsižvelgti į numatomą apdraustųjų indėlių pokytį per pradinį laikotarpį, ji, neturėdama patikimų duomenų apie įstaigų apdraustųjų indėlių raidą, remdamasi Europos Centrinio Banko (ECB) skelbiamais duomenimis, išnagrinėjo namų ūkių indėlių ir nefinansinių komercinių bendrovių indėlių augimo koeficientus. Ji pažymėjo, kad, remiantis šia analize, realiausias scenarijus yra maždaug 3 % metinis apdraustųjų indėlių augimo koeficientas.

289    Be to, ginčijamo sprendimo 67–77 konstatuojamosiose dalyse BPV atliko verslo ciklo etapo ir galimo prociklinio poveikio, kurį ex ante įnašai galėtų turėti įstaigų finansinei padėčiai, vertinimą. Pastaruoju klausimu ji, be kita ko, nurodė, kad atsižvelgė į tai, jog 2016 m. ex ante įnašai turėjo būti gerokai didesni už įnašus, kuriuos nacionalinės pertvarkymo institucijos, remdamosi Direktyva 2014/59, surinko už 2015 m.

290    Atlikusi šį vertinimą, BPV ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į nepalankius pokyčius bankų sektoriuje ir 2016 m. pasaulio ekonomikai būdingą neapibrėžtumo lygį, siekiant nepadidinti prociklinio ex ante įnašų poveikio bankų sektoriaus mokumui, buvo tikslinga palikti mažesnį augimo koeficientą nei tas, kuris buvo prognozuojamas remiantis namų ūkių indėlių ir nefinansinių komercinių bendrovių indėlių augimo koeficientais, t. y. mažesnį nei 3 % augimo koeficientą.

291    Atsižvelgdama į šias aplinkybes, BPV ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamojoje dalyje numatė koeficientą, kurį taikė nustatydama metinį tikslinį lygį (toliau – koeficientas), ir nustatė, kad jo vertė yra 1,05 %. Toliau ji apskaičiavo metinio tikslinio lygio sumą, padaugindama visų įstaigų 2015 m. apdraustųjų indėlių sumą iš šio koeficiento ir padalydama šio apskaičiavimo rezultatą iš aštuonių pagal tokią matematinę formulę:

Tikslas0 [metinio tikslinio lygio suma] = 5 339 158 631 522 [Bendra apdraustųjų indėlių suma2015] * 0.0105 * ⅛ = EUR 7 007 654 704.

292    Kalbant apie šio motyvo pakankamumą, pirmiausia dera priminti, kad 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpis atitinka pirmuosius pradinio aštuonerių metų laikotarpio metus. Taigi, nors iš ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamosios dalies matyti, kad metinis tikslinis lygis turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į BPF jau turimus finansinius išteklius, įstaigos galėjo žinoti, kad šis elementas neturėjo jokios įtakos apskaičiuojant 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpio metinį tikslinį lygį.

293    Be to, iš ginčijamo sprendimo 60 ir 80 konstatuojamųjų dalių matyti, kad BPV metinį tikslinį lygį nustatė dviem pagrindiniais etapais. Pirmuoju etapu, ji nustatė prognozuojamą galutinio tikslinio lygio sumą, o antruoju etapu padalijo šią sumą iš aštuonių, siekdama atsižvelgti į tai, kad pradinis laikotarpis apima aštuonerius įnašų mokėjimo metus (žr. šio sprendimo 285–291 punktus).

294    Vis dėlto, niekas nerodo, kad metinis tikslinis lygis 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiui buvo apskaičiuotas pagal kitokią matematinę formulę, nei nurodytoji ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamojoje dalyje, arba kad jis apėmė kitus papildomus etapus, nenurodytus ginčijamame sprendime.

295    Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad BPV ginčijamame sprendime nenustatė pagrindinių metinio tikslinio lygio dydžio 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiui apskaičiavimo metodo etapų.

296    Antra, kalbant apie prognozuojamą galutinio tikslinio lygio dydį, reikia pažymėti, kad šį dydį galima išvesti iš ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamojoje dalyje nurodytos matematinės formulės, kaip pripažįsta pats ieškovas ir kaip BPV patvirtino per posėdį. Konkrečiau kalbant, sudauginus pirmuosius du šios formulės elementus, t. y. įstaigų apdraustųjų indėlių sumą 2015 m. (5 339 158 631 522 EUR) ir koeficientą (0,0105), galima apskaičiuoti prognozuojamą galutinio tikslinio lygio sumą, t. y. apie 56 mlrd. EUR.

297    Trečia, kalbant apie tai, kaip BPV nustatė prognozuojamą galutinio tikslinio lygio sumą, iš ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamosios dalies matyti, kad BPV savo analizę grindė tuo, jog pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalį ši suma turi atitikti ne mažiau kaip 1 % visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visose dalyvaujančiose valstybėse narėse, apdraustųjų indėlių sumos baigiantis pradiniam laikotarpiui.

298    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 62 ir 63 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad BPV atsižvelgė į prognozuojamą visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visose dalyvaujančiose valstybėse narėse, apdraustųjų indėlių pokytį, remdamasis šių indėlių suma, buvusia 2015 m. ir iki pradinio laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2023 m. pabaigos.

299    Be to, iš ginčijamo sprendimo 66 ir 78 konstatuojamųjų dalių visų pirma matyti, kad BPV iš pradžių nustatė 3 % metinį minėtų apdraustųjų indėlių augimo 2015–2023 m. koeficientą, bet vėliau šį procentinį dydį sumažino siekdama atsižvelgti į verslo ciklo etapo analizę ir galimą prociklinį poveikį, kurį ex ante įnašai galėtų turėti įstaigų finansinei padėčiai (žr. šio sprendimo 289 ir 290 punktus).

300    Taigi iš ginčijamo sprendimo matyti, kad BPV, siekdama nustatyti galutinį tikslinį lygį, 2015–2023 m. taikė mažesnį nei 3 proc. metinį apdraustųjų indėlių augimo koeficientą.

301    Galiausiai reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 64 ir 79 konstatuojamųjų dalių, nustatydama metinį tikslinį lygį 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiui, BPV neturėjo patikimų duomenų apie tikėtiną įstaigų apdraustųjų indėlių pokytį 2015–2023 m., nes nauja apdraustųjų indėlių apibrėžtis tik metais anksčiau buvo nustatyta 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014, p. 149). Nesant tokių duomenų, BPV turėjo įvertinti prognozuojamą šių indėlių pokytį, remdamasi namų ūkių indėlių ir nefinansinių komercinių bendrovių indėlių augimo koeficientais, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamosios dalies.

302    Tokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad ginčijamas sprendimas buvo susijęs su pirmuoju įnašų mokėjimo laikotarpiu po Reglamento Nr. 806/2014 priėmimo, įstaigos, kaip apdairūs veiklos vykdytojai, galėjo pagrįstai tikėtis, kad nustatydama metinį tikslinį lygį šiam laikotarpiui BPV taip pat atsižvelgs į prognozuojamą galutinio tikslinio lygio sumą, nurodytą 2013 m. liepos 10 d. Komisijos pasiūlymo COM(2013) 520 final, kuriuo remiantis buvo priimtas šis reglamentas, aiškinamajame memorandume, pagal kurią Komisija apskaičiavo, jog galutinis tikslinis lygis bus lygus 55 mlrd. EUR.

303    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, įstaigos galėjo suprasti pagrindines sąlygas, pagal kurias BPV nustatys galutinį tikslinį lygį, kad būtų galima apskaičiuoti metinį tikslinį lygį 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiui.

304    Šios išvados ieškovo argumentai nepaneigia.

305    Pirma, ieškovas kritikuoja tai, kad ginčijamame sprendime nenurodyta nei visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, apdraustųjų indėlių suma, prognozuojama pradinio laikotarpio pabaigai, nei prognozuojama galutinio tikslinio lygio suma.

306    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, kaip pažymėta 296 punkte, prognozuojamą galutinio tikslinio lygio sumą galima nustatyti pagal ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamojoje dalyje nurodytą matematinę formulę.

307    Be to, kalbant apie prognozuojamą apdraustųjų indėlių sumą pradinio laikotarpio pabaigoje, ši suma ginčijamo sprendimo struktūroje nėra esminė informacija, be kurios ieškovas negalėjo suprasti pagrindinių BPV taikyto metodo, aprašyto šio sprendimo 293 punkte, etapų.

308    Antra, ieškovas teigia, kad ginčijamame sprendime nepateikta jokių skaičių, kuriais remiantis būtų galima suprasti, kodėl BPV nustatė būtent 1,05 % koeficientą. Be to, ginčijamame sprendime pateikti skaičiai yra prieštaringi. Tai, kad BPV taikė 1,05 % koeficientą, iš tikrųjų reiškia, kad metinis tikslinis lygis buvo nustatomas remiantis 5 % kaupiamuoju apdraustųjų indėlių augimu per aštuonerius pradinio laikotarpio metus, nors ginčijamame sprendime teigiama, kad šis nustatymas grindžiamas apytiksliu 3 % „metiniu“ apdraustųjų indėlių augimo koeficientu. Taikant pastarąją normą, bendras apdraustųjų indėlių augimas pradinio laikotarpio pabaigoje gerokai viršytų 5 %. Be to, aiškiai nenurodyta, ar ginčijamo sprendimo 79 konstatuojamojoje dalyje esanti nuoroda į „konservatyvų požiūrį“ reiškia, kad nustatytas metinis tikslinis lygis, kaip saugumo užtikrinimo priemonė, turėjo būti aukštas, ar veikiau tai, kad BPV rėmėsi nedideliu apdraustųjų indėlių augimu.

309    Šis argumentas, viena vertus, grindžiamas klaidinga prielaida, pagal kurią BPV, nustatydama galutinį tikslinį lygį, darė prielaidą, kad metinis apdraustųjų indėlių augimo koeficientas yra „apytiksliai 3 %“. Iš tikrųjų, kaip jau minėta šio sprendimo 300 punkte, iš ginčijamo sprendimo, visų pirma jo 78 konstatuojamosios dalies, matyti, kad BPV manė esant tikslinga „nustatyti metinį tikslinį lygį 2016 m. remiantis prognozuojamu mažesniu apdraustųjų indėlių augimo koeficientu nei nustatytasis remiantis stebimu namų ūkių indėlių augimo koeficientu ir nefinansinių komercinių bendrovių indėlių augimo koeficientu“, t. y. mažesniu nei 3 % koeficientu. Taigi iš šios konstatuojamosios dalies galima daryti išvadą, kad BPV pasirinko 0–3 % koeficientą. Be to, pabrėždama, kad laikėsi „konservatyvaus požiūrio“, BPV iš esmės nurodė, kad dėl ginčijamame sprendime išdėstytų priežasčių manė esant tikslinga palaikyti metinį augimo koeficientą, patenkantį į apatinę šio intervalo dalį.

310    Šiuo klausimu BPV per teismo posėdį nurodė, o ieškovas tam neprieštaravo, kad ginčijamu sprendimu nustatyta galutinė tikslinė 56 mlrd. EUR suma atitinka apytikslį 0,6 % metinį apdraustųjų indėlių augimo koeficientą. Toks 5 339 158 631 522 EUR sumai taikomas metinis augimo koeficientas po aštuonerių metų atitinka 4,92 % bendrą augimo koeficientą, todėl, priešingai, nei teigia ieškovas, nėra nenuoseklus, atsižvelgiant į bendrą apytikslį 5 % augimo koeficientą po minėto aštuonerių metų laikotarpio, kurį atspindi 1,05 % koeficientas.

311    Taigi šiuo klausimu ginčijamame sprendime nėra jokio nenuoseklumo.

312    Kita vertus, dėl ieškovo kritikos, kad ginčijamame sprendime nepateikti skaitiniai duomenys, iš kurių būtų galima suprasti, kodėl BPV nustatė būtent 1,05 % koeficientą, reikia pažymėti, pirma, kad iš ginčijamame sprendime nurodytų ir šio sprendimo 309 bei 310 punktuose nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad šis koeficientas atitinka apytikslį 5 % diskontuotų apdraustųjų indėlių kumuliacinį augimo koeficientą pradinio aštuonerių metų laikotarpio pabaigoje, o tai nagrinėjamu atveju reiškė apytikslį 0,6 % metinį augimo koeficientą. Taigi, pastaroji norma yra apatinėje BPV patvirtinto 0%–3 % intervalo dalyje, o tai atitinka jos konservatyvų požiūrį, grindžiamą verslo ciklo etapo vertinimu ir galimu procikliniu poveikiu, kurį ex ante įnašai galėtų turėti įstaigų finansinei būklei. Vadinasi apdairus veiklos vykdytojas, pavyzdžiui, ieškovas, galėtų suprasti šių elementų ryšį. Antra, 1,05 % koeficientas leido BPV, atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, primintas šio sprendimo 302 punkte, priartinti galutinį prognozuojamos sumos tikslinį lygį prie šio lygio, kaip matyti iš Reglamento Nr. 806/2014 parengiamųjų darbų. Trečia, kalbant apie koeficiento, kuriuo iš esmės siekiama atspindėti ekonominę prognozę, grindžiamą keliais besivystančiais, neaiškiais ar kintamais veiksniais, nustatymą, nebūtina reikalauti atskirai motyvuoti kiekvieną techninį sprendimą ar kiekvieną duomenį, kuriuo sprendimas pagrįstas, nes iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti argumentai, kuriais remtasi, kad vėliau būtų galima ginčyti jo pagrįstumą kompetentingame teisme (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, EU:C:2008:375, 108 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

313    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, priešingai nei teigia ieškovas, ginčijamas sprendimas nėra nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu 2016 m. įnašų mokėjimo laikotarpiui.

C.      Išvada

314    Kadangi nė vienas ieškovo nurodytas pagrindas nėra pagrįstas, reikia atmesti visą ieškinį.

V.      Dėl bylinėjimosi išlaidų

315    Pagal Procedūros reglamento 133 straipsnį bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas sprendime, kuriuo užbaigiamas procesas. Pagal šio reglamento 219 straipsnį, po bylos grąžinimo taikytiną šiam procesui, Bendrasis Teismas turi nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su Bendrojo Teismo nagrinėtomis bylomis ir Teisingumo Teismo nagrinėtu apeliaciniu skundu.

316    Be to, pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

317    Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas apeliacinėje instancijoje panaikino pirminį sprendimą ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Taigi šiame sprendime reikėtų nustatyti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su pradiniu procesu Bendrajame Teisme, apeliaciniu procesu Teisingumo Teisme ir šiuo procesu, vykstančiu po bylos grąžinimo.

318    Kadangi BPV pralaimėjo apeliacinį procesą Teisingumo Teisme, iš jos turi būti priteistos jos pačios ir ieškovo bylinėjimosi išlaidos, susijusios su šiuo procesu.

319    Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą iš esmės Bendrajame Teisme vykusiame procese dėl bylos grąžinimo, remiantis argumentais, kuriuos jis išdėstė per Bendrajame Teisme vykusį procesą iki apeliacinio skundo pateikimo, reikia nuspręsti, kad jis padengia savo ir BPV bylinėjimosi išlaidas, patirtas per šiuos du procesus.

320    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Taryba ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Bendra pertvarkymo valdyba (BPV) padengia savo ir NRW.Bank bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliaciniu procesu Teisingumo Teisme byloje C‑662/19 P.

3.      NRW.Bank padengia savo ir BPV bylinėjimosi išlaidas, patirtas per procesą Bendrajame Teisme grąžinus bylą (byloje T‑466/16 RENV), taip pat per pradinį procesą Bendrajame Teisme (byloje T‑466/16).

4.      Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Kornezov De Baere Petrlík

Kecsmár Kingston

Paskelbta 2024  m. vasario 21 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Kancleris Pirmininkas

T. Henze, kanclerio pavaduotojas

Turinys

I. Ginčo aplinkybės ir aplinkybės, susiklosčiusios po šio ieškinio pareiškimo

II. Ginčijamas sprendimas

III. Šalių reikalavimai

IV. Dėl teisės

A. Dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto, 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkto ir I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų

1. Dėl devintojo pagrindo, kurį sudaro Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas

a) Pirminės pastabos

b) Dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo srities

c) Dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto teisėtumo

1) Dėl pirmos dalies, grindžiamos Direktyvos 2014/59 parengiamųjų darbų nepaisymu

2) Dėl antros dalies, grindžiamos tikslo sumažinti naštą valstybių biudžetams pažeidimu

3) Dėl trečios dalies, susijusios su ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį principo ir vienodo požiūrio principo nepaisymu

2. Dėl ieškinio dešimtojo pagrindo, grindžiamo prieštaravimais dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkto ir I priedo antraštinės dalies „2 žingsnis“ neteisėtumo

B. Dėl pagrindų, grindžiamų ginčijamo sprendimo teisėtumu

1. Dėl ieškinio antrojo ir trečiojo pagrindų, grindžiamų tuo, kad ginčijamu sprendimu pažeistas Chartijos 41 straipsnis ir pareiga motyvuoti, nes nebuvo teisinio pagrindo atgaline data pakeisti pirminius sprendimus

2. Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu, kiek tai susiję su ieškovo ex ante įnašo apskaičiavimu

a) Pirminės pastabos

b) Dėl pirmos dalies, grindžiamos ginčijamo sprendimo individualaus motyvavimo nebuvimu

c) Dėl antros dalies, susijusios su kitų įstaigų individualių duomenų neatskleidimu

d) Dėl trečios dalies, susijusios su nepakankamu intervalų sudarymo motyvavimu

3. Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, grindžiamo „bendrųjų procesinių reikalavimų“, kylančių iš Chartijos 41 straipsnio, SESV 298 straipsnio, bendrųjų teisės principų ir BPV darbo tvarkos taisyklių, pažeidimu

4. Dėl pirmojo ir septintojo pagrindų, grindžiamų Chartijos 41 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a punkto pažeidimu dėl teisės būti išklausytam nepaisymo

a) Dėl pirmos dalies, susijusios su nepakankamu terminu pastaboms per konsultavimosi procedūrą pateikti

b) Dėl antros dalies, susijusios su aplinkybe, kad ginčijamas sprendimas buvo galutinai parengtas iki konsultavimosi procedūros

5. Dėl ieškinio penktojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeista teisė į veiksmingą teisminę gynybą

6. Dėl ieškinio aštuntojo pagrindo, grindžiamo ginčijamo sprendimo neteisėtumu atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punktą ir 5 straipsnio 1 dalies f punktą

7. Dėl ieškinio vienuoliktojo pagrindo, susijusio su bendrųjų teisės principų pažeidimu, nes ginčijamas sprendimas nebuvo grindžiamas jo priėmimo dieną galiojusiomis teisinėmis aplinkybėmis

8. Dėl metinio tikslinio lygio nustatymo motyvų

C. Išvada

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų

*      Proceso kalba: vokiečių.