Laikina versija
BENDROJO TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. birželio 5 d.(*)
„Ekonominė ir pinigų politika – Kredito įstaigų priežiūra – Specialūs ECB pavesti priežiūros uždaviniai – Riziką ribojančių reikalavimų nustatymas – Neatšaukiami mokėjimo įsipareigojimai – „Res judicata“ galia – Įgaliojimų viršijimas – Akivaizdi vertinimo klaida – Gero administravimo principas – Proporcingumas“
Byloje T‑186/22
BNP Paribas, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama avocats A. Gosset-Grainville ir M. Trabucchi,
ieškovė,
prieš
Europos Centrinį Banką (ECB), atstovaujamą E. Yoo, D. Segoin ir F. Bonnard,
atsakovą,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas F. Schalin (pranešėjas), teisėjai P. Škvařilová-Pelzl, I. Nõmm, G. Steinfatt ir D. Kukovec,
posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2023 m. birželio 20 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė BNP Paribas prašo panaikinti, pirma, 2022 m. vasario 2 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimo ECB-SSM-2022-FRBNP-7 (toliau – 2022 m. vasario 2 d. sprendimas), įskaitant jo priedus, 1.10 punktą ir 3.10.1–3.10.8 punktus, kiek juose nustatytos priemonės, kurių reikia imtis dėl neatšaukiamų mokėjimų įsipareigojimų (toliau – NMĮ), susijusių su indėlių garantijų sistemomis ar pertvarkymo fondais, ir, antra, 2022 m. gruodžio 21 d. ECB sprendimo ECB-SSM-2022-FRBNP-86 (toliau – 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimas), įskaitant jo priedus, 1.10 punktą ir 3.9.1–3.9.8 punktus, kiek juose nustatytos priemonės, kurių turi būti imtasi dėl NMĮ, susijusių su indėlių garantijų sistemomis ar pertvarkymo fondais.
Ginčo aplinkybės
2 Ieškovei, kaip svarbiam subjektui, kaip tai suprantama pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 6 straipsnio 4 dalį, taikoma ECB tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.
3 2021 m. kovo 31 d. vykdydamas rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros užduotį ECB nusiuntė ieškovei klausimyną, susijusį su tuo, kaip ji vertina NMĮ, kurie suteikia galimybę įvykdyti pareigą mokėti įnašus į pertvarkymo fondus arba garantijų sistemas sudarant sutartį, pagal kurią nustatoma, kad mokėtina suma bus sumokėta pirmą kartą gavus už pertvarkymo fondus arba garantijų sistemas atsakingos institucijos prašymą, ir kurioje numatyta garantija, kad lėšos bus suteiktos tik grynųjų pinigų indėlio forma, o jų suma bus lygi mokėtinam įnašui.
4 2021 m. balandžio 29 d. ieškovė pateikė atsakymus į klausimyną.
5 2021 m. lapkričio 10 d. ECB pateikė ieškovei sprendimo projektą pasibaigus rizikos ribojimu pagrįstos kontrolės ir vertinimo procesui (Supervisory Review and Evaluation Process, SREP), kuriame, be kita ko, buvo įtvirtintas rizikos ribojimu pagrįstas reikalavimas, kad bendra NMĮ suma būtų atskaityta iš bendro 1 lygio kapitalo (toliau – CET 1). Ieškovės buvo paprašyta pateikti savo pastabas dėl šio projekto.
6 2021 m. lapkričio 22 d. rašte ieškovė pateikė savo pastabas.
7 Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą ir 16 straipsnį ECB priėmė 2022 m. vasario 2 d. sprendimą.
8 Šiame sprendime ECB nustatė, kad pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies c punktą ieškovės įgyvendintos priemonės, strategijos, procesai ir mechanizmai, taip pat jos turimos nuosavos lėšos ir likvidumas neužtikrino patikimo valdymo ir rizikos padengimo, nes ieškovė pervertino savo CET 1 lygį.
9 Siekdamas padengti šią riziką ECB nustatė, pirma, priemonę pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punktą (toliau – atskaitymo priemonė) ir, antra, pareigą pagal to paties reglamento 16 straipsnio 2 dalies j punktą (toliau – deklaravimo pareiga).
10 Pagal 2022 m. vasario 2 d. sprendimo 1.10 punkte pateiktą apskaičiavimo formulę nustatyta atskaitymo priemonė lygi į ieškovės balanso turtą įtrauktų kaip garantija užtikrintų sumų vertei, atėmus riziką galinčias sumažinti dalis, t. y. ieškovės turimas CET 1 dalis, susijusias su kaip garantija suteiktomis sumomis ir prireikus – teigiamą ekonominę vertę, priskirtą registruotam turtui, atsižvelgiant į NMĮ kaip garantiją pateiktas sumas.
11 Deklaravimo pareiga siekiama leisti ECB įsitikinti, kad tinkamai atsižvelgiama į ieškovei nustatytą atskaitymą.
Šalių reikalavimai ir faktinės aplinkybės, susiklosčiusios po ieškinio pareiškimo
12 2022 m. balandžio 12 d. ieškovė pareiškė šį ieškinį.
13 Per naują SREP ciklą ECB priėmė 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą, kuriuo nuo 2023 m. sausio 1 d. buvo pakeistas 2022 m. vasario 2 d. sprendimas (toliau kartu – ginčijami sprendimai) ir palikti galioti atskaitymo priemonė ir deklaravimo pareiga.
14 Priimdamas šį sprendimą ECB laikėsi tos pačios procedūros, kuri aprašyta šio sprendimo 3–6 punktuose.
15 2023 m. vasario 15 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo, jame taip pat prašo iš dalies panaikinti 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą, remdamasi tais pačiais pagrindais, kurie iš pradžių buvo nurodyti ieškinyje dėl 2022 m. vasario 2 d. sprendimo.
16 2023 m. kovo 14 d. raštu ECB pateikė pastabas dėl pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo.
17 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– iš dalies panaikinti 2022 m. vasario 2 d. sprendimą,
– iš dalies panaikinti 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą,
– priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.
18 ECB Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
19 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo keturis pagrindus, grindžiamus, pirma, res judicata galios pažeidimu ir įgaliojimų viršijimu, antra, akivaizdžia vertinimo klaida ir gero administravimo principo pažeidimu, trečia, teisės klaida, nes NMĮ naudojimą reglamentuojantys teisės aktai neteko veiksmingumo, ir, ketvirta, proporcingumo principo pažeidimu.
Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su „res judicata“ galios pažeidimu ir įgaliojimų viršijimu
20 Ieškovė iš esmės teigia, kad ECB viršijo įgaliojimus, jam suteiktus pagal Reglamentą Nr. 1024/2013, patikslintus 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendime Société Générale / ECB (T‑143/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:389), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendime Crédit Agricole ir kt. / ECB (T‑144/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:390), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendime Confédération nationale du Crédit Mutuel ir kt. / ECB (T‑145/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:391), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendime BPCE ir kt. / ECB (T‑146/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:392), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendime Arkéa Direct Bank ir kt. / ECB (T‑149/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:393) ir 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendime BNP Paribas / ECB (T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394) (toliau – 2020 m. sprendimai), nes nustatė bendrą priemonę, kuria neatsižvelgiama į individualią su rizikos ribojimu susijusią situaciją. Taip ECB pažeidė SESV 266 straipsnį ir Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, 16 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2 dalies d ir j punktus.
21 Konkrečiai kalbant, ieškovė priekaištauja ECB dėl to, kad jis savo sprendimą grindė argumentais, kurie gali lemti tik visišką su NMĮ siejamų garantijų sumos atskaitymą. Vadinasi, ECB neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 266 straipsnį.
22 Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad sprendimų, kuriuos Bendrasis Teismas panaikino 2020 m. sprendimais, ir ginčijamų sprendimų palyginimas įrodo, kad minėti sprendimai grindžiami iš esmės tapačiais motyvais.
23 Be to, ECB konkrečiai neišnagrinėjo jos individualios situacijos. Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad ECB siekė sukurti individualaus nagrinėjimo iliuziją, nurodydamas informaciją, kurią ji pateikė 2021 m. balandžio 29 d. atsakymuose į 2021 m. kovo 31 d. ECB jai atsiųstą klausimyną, ir formaliai papildydamas savo ginčijamų sprendimų motyvus. Vis dėlto ginčijamų sprendimų dalis, susijusi su NMĮ rizikos nustatymu, yra visiškai standartizuota ir grindžiama ne konkrečiais ieškovės argumentais, o bendro pobūdžio išvadomis, kurios gali būti taikomos bet kuriai kredito įstaigai, pasirinkusiai NMĮ nebalansinį vertinimą.
24 ECB ginčija ieškovės argumentus.
25 Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės priekaištauja ECB pažeidus ne tik Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, 16 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2 dalies d punktą, patikslintus 2020 m. sprendimuose, ir Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies j punktą, bet ir SESV 266 straipsnį, nes jis tariamai nesilaikė minėtuose sprendimuose pateikto šio reglamento aiškinimo. ECB vėl priėmė atskaitymo priemonę ir iš tikrųjų neatliko individualaus nagrinėjimo.
26 SESV 266 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad institucija, kurios aktas buvo pripažintas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti. Šiose nuostatose numatytas teisminės ir administracinės institucijos kompetencijos paskirstymas, kuriuo remiantis institucija, priėmusi aktą, kuris vėliau buvo panaikintas, privalo nustatyti, kokios priemonės yra reikalingos įgyvendinant sprendimą dėl panaikinimo (žr. 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
27 Tokiu atveju tam, kad visiškai įvykdytų sprendimą dėl panaikinimo, pagal suformuotą jurisprudenciją atitinkama institucija privalo atsižvelgti ne tik į sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, dėl kurių priimtas sprendimas bei kurie yra būtinas sprendimo pagrindas, nes motyvai yra būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė. Būtent šiuose motyvuose tiksliai nurodoma nuostata, kuri laikoma neteisėta, ir atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje pripažintas jos neteisėtumas ir į kurias atitinkama institucija turi atsižvelgti, keisdama panaikintą aktą (1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Asteris ir kt. / Komisija, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, EU:C:1988:199, 27 punktas, 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00, EU:C:2003:125, 29 punktas ir 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Recalde Langarica / Komisija, T‑283/03 P, EU:C:2005:315, 50 punktas).
28 Pagal SESV 266 straipsnį atitinkama institucija privalo užtikrinti, kad panaikintą aktą pakeičiančiame akte nebūtų padaryti tie patys pažeidimai, kurie buvo nustatyti sprendime dėl panaikinimo (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00, EU:C:2003:125, 30 punktas ir 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Recalde Langarica / Komisija, T‑283/03 P, EU:C:2005:315, 51 punktas).
29 Be to, reikia pabrėžti, kad SESV 266 straipsnyje panaikintą aktą priėmusiai institucijai pareiga nustatoma tik tiek, kiek tai reikalinga sprendimo dėl panaikinimo įvykdymui užtikrinti (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00, EU:C:2003:125, 30 punktas ir 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:C:2014:739, 57 punktas). Tokio akto pakeitimo procedūra gali būti atnaujinta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑417/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:733, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 58 punktą).
30 Pirmiausia reikia pažymėti, kad ECB nepateikė apeliacinių skundų dėl 2020 m. sprendimų, kuriais buvo iš dalies panaikinti šiuose sprendimuose nurodyti jo sprendimai. Vis dėlto šioje byloje ginčijamais sprendimais nesiekiama pakeisti sprendimų, kurie buvo panaikinti 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimu BNP Paribas / ECB (T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394). Iš tiesų ECB kasmet pagal SREP priima sprendimą, kuris įsigalioja tame sprendime nurodytą dieną. Tą pačią dieną nebetaikomas praėjusių metų SREP sprendimas, nebent naujame sprendime dėl SREP būtų nustatyta kitaip. Taigi, kiek ieškovė teigia, kad buvo pažeistas SESV 266 straipsnis, šiam ieškinio pagrindui negalima pritarti. Vis dėlto reikia įvertinti, ar ECB viršijo įgaliojimus, pažeisdamas Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, 16 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2 dalies d ir j punktus, patikslintus 2020 m. sprendimuose, kai priėmė atskaitymo priemonę, realiai neatlikęs individualaus nagrinėjimo.
31 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Reglamentu Nr. 1024/2013 sukurtas bendras priežiūros mechanizmas ir juo siekiama užtikrinti kredito įstaigų saugumą ir patikimumą. Minėtu reglamentu ECB patikėti jo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros uždaviniai. Pagal to paties reglamento 6 straipsnį ECB vykdo savo uždavinius bendrame priežiūros mechanizme, kurį sudaro ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos. Visų pirma ECB yra kompetentingas užtikrinti rizikos ribojimu pagrįstą euro zonos kredito įstaigų, laikomų „svarbiomis“, priežiūrą. Šiuo tikslu ji kasmet vertina svarbius subjektus taikydama SREP, kad, be kita ko, nustatytų, ar „tvarka, strategijos, procesai ir mechanizmai, kuriuos taiko įstaigos, ir ar pastarųjų turimos nuosavos lėšos ir likvidusis turtas užtikrina patikimą jų rizikos valdymą ir padengimą“. Taigi, kaip jau buvo pažymėta ankstesniame punkte, ECB kasmet arba bent reguliariai priima SREP sprendimą, kuris įsigalioja šiame sprendime nurodytą dieną.
32 Tai, kad ECB nepateikė apeliacinio skundo dėl 2020 m. sprendimų, reiškia, kad jie įgijo res judicata galią. Nors, tiesą sakant, ECB nepakeitė panaikintų sprendimų naujais sprendimais, susijusiais su SREP dėl metų, nagrinėtų minėtose bylose, vis dėlto naujuose SREP sprendimų cikluose, siekdamas išvengti, kad naujuose sprendimuose nebūtų tų pačių pažeidimų, kurie buvo nustatyti 2020 m. sprendimuose, ECB privalo laikytis Bendrojo Teismo sprendimų sąlygų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Asteris ir kt. / Komisija, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, EU:C:1988:199, 27 ir 29 punktus ir 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 62 punktą).
33 Be to, reikėtų priminti, kad 2020 m. sprendimuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad:
– 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl riziką ribojančių reikalavimų kredito įstaigoms, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1, klaidų ištaisymai OL L 208, 2013, p. 68 ir OL L 321, 2013, p. 6), kuriame nustatyti bendro pobūdžio reikalavimai, kurie šiomis aplinkybėmis taip pat buvo įvardyti kaip priskiriami prie „pirmojo ramsčio“, 36 straipsnis netrukdo nustatyti rizikos, kuri galėjo būti pašalinta pagal Reglamentą Nr. 1024/2013 priimta priemone, t. y. ECB naudojantis įgaliojimais, priskiriamais prie „antrojo ramsčio“;
– iš tiesų Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies c punkte buvo numatyta, kad, vykdydamas Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalyje nurodytus uždavinius ECB turi įgaliojimus, nurodytus to paties reglamento 16 straipsnio 2 dalyje, kurie jam suteikia teisę reikalauti, kad kredito įstaigos imtųsi būtinų priemonių tam tikrais atvejais nustatytoms problemoms pašalinti (2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo BNP Paribas / ECB, T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394, 58 punktas);
– tarp šių situacijų yra ta, kai, atlikdamas rizikos ribojimu pagrįstą patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, ECB konstatuoja, kad kredito įstaigoje įgyvendinta tvarka, strategijos, procesai bei mechanizmai ir jos turimos nuosavos lėšos bei likvidumas neužtikrina patikimo jos rizikos valdymo ir padengimo (2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo BNP Paribas / ECB, T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394, 58 punktas);
– Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punkte buvo numatyta, kad ECB visų pirma turi įgaliojimą reikalauti, kad įstaigos taikytų specialią atidėjinių politiką arba turto valdymo tvarką nuosavų lėšų reikalavimų atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo BNP Paribas / ECB, T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394, 49–60 punktus);
– rizika, kurią minėtose bylose (kaip ir šioje byloje) nustatė ECB, buvo CET 1 pervertinimas; ši rizika kyla dėl to, kad NMĮ buvo vertinami kaip nebalansiniai straipsniai, todėl jie nebuvo įtraukti į kredito įstaigos balanso pasyvus, ir kad su NMĮ susijusiu užstatu negalima disponuoti tol, kol NMĮ nebus apmokėti (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo BNP Paribas / ECB, T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394, 63 punktą);
– atsižvelgiant, be kita ko, į CET 1 svarbą įstaigų finansiniam stabilumui ir apskritai finansų sektoriaus stabilumui, ECB nustatytos rizikos buvimas negali būti paneigtas (2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo BNP Paribas / ECB, T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394, 67 punktas);
– ECB, nepadarydamas teisės klaidos šiuo klausimu, galėjo nuspręsti, kad dėl NMĮ, taigi ir nuo jų neatsiejamos garantijos, rizikos ribojimu pagrįsto vertinimo, galėjo būti įgyvendinta viena iš Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punkte numatytų priemonių, nepaisant to, kad apskaitos požiūriu patys NMĮ apskaitomi kaip nebalansiniai straipsniai (2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo BNP Paribas / ECB, T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394, 70 punktas);
– vis dėlto, kadangi ECB neatliko individualaus ieškovų situacijos nagrinėjimo, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, 16 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2 dalies d punktą, šios nuostatos buvo pažeistos, o šiose bylose ginčijami sprendimai buvo panaikinti šia dalimi (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo BNP Paribas / ECB, T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394, 77–84 punktus).
34 Taigi iš to matyti, kad ECB gali pasinaudoti savo įgaliojimais (kurie priklauso „antrajam ramsčiui“), pavyzdžiui, atskaitymo priemone, jei tenkinamos tam tikros sąlygos, t. y. jeigu kredito įstaiga patiria riziką ir jei ši rizika nėra pakankamai padengta. Vis dėlto, norint konstatuoti tokios rizikos buvimą ir atsakyti į klausimą, ar ši rizika yra apdrausta, reikia atlikti individualų nagrinėjimą kiekvienu konkrečiu atveju.
35 2020 m. sprendimuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamuose sprendimuose nenurodytas joks ECB atliktas individualus nagrinėjimas, kuriuo siekiama patikrinti, ar ieškovai įgyvendino priemones, strategijas, procesus ir mechanizmus, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą ir 16 straipsnio 1 dalies c punktą, kad būtų padengta rizikos ribojimu pagrįsta rizika, susijusi su NMĮ nebalansine apskaita, ir prireikus įsitikinti jų reikšme tokios rizikos atžvilgiu.
36 Bendrasis Teismas nusprendė, kad iš ECB požiūrio matyti, jog jis manė, kad dėl to, jog įstaiga pasirinko NMĮ galimybę ir nebalansinę apskaitą, kyla rizika, dėl kurios bet koks išsamesnis šios įstaigos situacijos tyrimas tampa nereikalingas.
37 Taigi reikia konstatuoti, kad 2020 m. sprendimuose Bendrasis Teismas panaikino jam ginčytus sprendimus dėl to, kad ECB neatliko individualaus ieškovų rizikos ribojimu pagrįsto vertinimo, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, 16 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2 dalies d punktą.
38 Bendrasis Teismas neabejojo dėl CET 1 svarbos, nei minėtuose sprendimuose ECB nurodytos rizikos, t. y. CET 1 pervertinimo rizikos ar galimybės nustatyti atskaitymo priemonę.
39 Be to, tai, kad ginčijamuose sprendimuose ECB nustatė atskaitymo priemonę, kuri buvo beveik identiška priemonei, nurodytai 2020 m. sprendimais panaikintuose sprendimuose, taip pat nereiškia, kad ECB nesilaikė minėtų sprendimų ar priėmė principinę poziciją, susijusią su „pirmuoju ramsčiu“.
40 Iš tiesų Bendrasis Teismas nenusprendė, kad pati priemonė yra neteisėta. Priešingai, jis nusprendė, kad ECB turi teisę nustatyti tokią priemonę. Bendrasis Teismas nenagrinėjo klausimo, ar ieškovams nustatyta priemonė buvo pagrįsta, nes ginčijami sprendimai, kurie buvo 2020 m. sprendimų dalykas, buvo panaikinti neatlikus individualaus nagrinėjimo. Vadinasi, negalima pritarti ieškovės argumentui, kad ECB nesilaikė pareigos atmesti bet kokią priemonę, kurios turinys tapatus neteisėta pripažintai priemonei.
41 Be to, Bendrasis Teismas taip pat pripažino, kad identiškos rizikos gali būti padengiamos vienodomis priemonėmis (2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo BNP Paribas / ECB, T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394, 80 punktas).
42 Tai, kad ginčijamuose sprendimuose nustatyta tokia pati rizika kaip ir ta, kuri buvo nurodyta 2020 m. sprendimais panaikintuose sprendimuose, savaime nereiškia, kad ECB nesilaikė minėtuose sprendimuose padarytų išvadų.
43 Taigi reikia patikrinti, ar ECB individualiai išnagrinėjo ieškovės situaciją.
44 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad panaikinus sprendimus, dėl kurių priimti 2020 m. sprendimai, ECB, atlikdamas SREP vertinimą dėl paskesnių metų, sukūrė metodiką, pagal kurią jis atlieka NMĮ pasirašiusių kredito įstaigų situacijos konkretesnį tyrimą.
45 Šiuo atveju nagrinėjimas buvo atliktas laikantis minėtos ECB metodikos ir sudarant klausimyną, pagal kurį ECB, atsižvelgdamas į įstaigų, kurioms taikoma riziką ribojanti priežiūra ir kurios prisideda prie Bendro pertvarkymo fondo (BPF) ir indėlių garantijų sistemų finansavimo pasirašydamos NMĮ, atsakymus, išnagrinėjo, ar joms kilo CET 1 pervertinimo rizika ir, jei taip, ar ši rizika buvo padengta.
46 Šiuo tikslu pateikti klausimai buvo susiję su pasirašytų NMĮ sumomis, pateiktais užstatais, NMĮ ir užstatų apskaitos ir rizikos ribojimo tvarka, taip pat su galimais NMĮ užstatų susigrąžinimo arba mokėjimo pareikalavimo scenarijais, įskaitant šių skirtingų scenarijų sąsajas. Be to, siekdamas įvertinti atitinkamos kredito įstaigos rizikos valdymo tvarką, strategijas, procesus ir mechanizmus, taip pat šiai rizikai padengti laikomas nuosavas lėšas ir likvidumą, ECB paprašė papildomos informacijos apie, be kita ko, apskaitos ir rizikos ribojimo tvarką, rizikos mažinimo priemones, likvidumo ir kapitalo priemones ir visas kitas CET 1 pervertinimo riziką mažinančias priemones.
47 Pirmajame naudojimosi pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies c punktą ir 16 straipsnio 2 dalies d punktą suteiktais įgaliojimais etape ECB nustatė, ar ieškovei kilo CET 1 pervertinimo rizika, ir antrajame etape išnagrinėjo individualią ieškovės situaciją, siekdamas nustatyti, ar priemonės, strategijos, procesai ir mechanizmai, kuriuos ji įgyvendino, ir ar jos turimos nuosavos lėšos ir likvidumas užtikrino patikimą valdymą ir CET 1 pervertinimo rizikos padengimą.
48 Taigi, atlikęs rizikos kiekybinį įvertinimą, ECB antrajame etape nustatė, ar ieškovės turimi CET 1 užtikrina patikimą CET 1 pervertinimo rizikos valdymą ir padengimą, ir laikėsi penkių etapų požiūrio.
49 Pirma, ECB įvertino, ar ieškovė iš dalies padengė CET 1 pervertinimo riziką CET 1 lėšomis, kurias ji jau privalėjo turėti pagal taikomą nuosavų lėšų sistemą ir kuriomis galima būtų prisidėti prie šios rizikos padengimo. Antra, jis patikrino, ar ieškovės turimas CET 1 lygis, viršijantis jai taikomus bendruosius kapitalo reikalavimus, gali padengti CET 1 pervertinimo riziką. Trečia, ECB įvertino, ar rizikos ribojimo požiūriu NMĮ užstatui galima priskirti teigiamą ekonominę vertę ir tokiu būdu sumažinti NMĮ pasirašymo ir atitinkamų užstatų suteikimo poveikį CET 1 galimybei padengti riziką. Ketvirta, ECB nustatė, ar yra atidėtųjų mokesčių aktyvų ar pasyvų, galinčių sumažinti CET 1 pervertinimo lygį, ir, penkta, ECB išnagrinėjo, ar yra kitų aplinkybių ar kitų konkrečių ieškovės taikytų priemonių, galinčių sumažinti CET 1 pervertinimo riziką.
50 Atlikęs pirmiau aprašytą analizę, susijusią su nuosavu kapitalu, ECB išnagrinėjo, ar ieškovės likvidusis turtas užtikrino patikimą nustatytos rizikos valdymą ir padengimą.
51 Be to, ECB išnagrinėjo, ar ir kaip ieškovės įgyvendintos priemonės, strategijos, procesai ir mechanizmai užtikrino patikimą CET 1 pervertinimo rizikos valdymą ir padengimą.
52 Galiausiai ECB padarė išvadą, kad įgyvendintos priemonės, strategijos, procesai ir mechanizmai bei ieškovės turimos nuosavos lėšos ir likvidumas neužtikrino patikimo valdymo ir nustatytos rizikos padengimo, o tai pateisino atskaitymo priemonę.
53 Reikia konstatuoti, kad iš to matyti, jog ECB atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, nurodytas Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punkte ir 16 straipsnio 1 dalies c punkte, ir individualiai išnagrinėjo ieškovės situaciją.
54 Be to, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad ECB nepateikė jai būdingos rizikos įrodymų, nes nustatyta rizika yra „būdinga“ visoms NMĮ naudojančioms įstaigoms, todėl iš tikrųjų ECB vykdoma veikla yra tik fasadas, kuriuo siekiama sukurti bendro pobūdžio taisyklę.
55 Pirma, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovė, ECB nustatė jai būdingą riziką. Iš tiesų, vykdydamas rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros užduotį ECB pirmiausia atsižvelgė į ieškovės taikomą apskaitos tvarką, kaip į faktinį elementą, be kita ko, siekdamas nustatyti, ar ieškovė valdė ir padengė rizikos ribojimu pagrįstą riziką, kuri atsirado pasirašius NMĮ ir suteikus užstatą.
56 Taigi ECB konstatavo, kad ieškovė pasirinko bendrą apskaitos tvarką, t. y. NMĮ nebalansinį vertinimą, o į jos balansą, kaip turtas – reikalavimas grąžinti lėšas, įtrauktos sumos, pateiktos kaip užstatas visa nominaliąja verte. Toks pasirinkimas ECB reiškė, kad įnašas pertvarkymo ir indėlių garantijų fondams finansuoti nebuvo atspindėtas balanse, todėl kilo CET 1 pervertinimo rizika.
57 Antra, reikia konstatuoti, kad ECB nesukūrė jokios bendros taisyklės, nes NMĮ apskaitos tvarkymas ir susijusi garantija yra būdingi kiekvienai įstaigai, o taikytinomis apskaitos taisyklėmis paliekama tam tikra marža ar net tam tikras pasirinkimas, kuriuo ieškovė naudojosi.
58 Šiuo klausimu, kaip teigia ECB, galimi keli pasirinkimai, siekiant išvengti šios rizikos arba ją pašalinti kitomis priemonėmis, o tai, beje, galima nustatyti tik atlikus individualų nagrinėjimą.
59 Pavyzdžiui, galima parodyti mokėjimo įsipareigojimą kaip pasyvą balanse arba užtikrinimo susitarimą pelno (nuostolio) ataskaitoje. Įstaiga, kuri taiko tokią tvarką, patirtų nuostolių, todėl tokio pat dydžio suma būtų atskaityta iš jos CET 1 įsipareigojimo pasirašymo momentu. Į balansą taip pat galima neįtraukti NMĮ kaip pasyvų, taigi taikyti nebalansinį režimą ir tuo pačiu metu grynuosius pinigus, pateiktus kaip užtikrinimo priemonė, įtraukti į balanso turtą kaip reikalavimą dėl grąžinimo BPF. Dėl tokios apskaitos tvarkos nesumažėja CET 1 elementai, nors atitinkama įstaiga negali disponuoti garantijomis. Be to, rizikos ribojimu pagrįstos tvarkos požiūriu galima taikyti savanorišką sumažinimą pagal Reglamento Nr. 575/2013 3 straipsnį arba laikyti, kad balanse įrašytas turtas, kuris yra reikalavimas grąžinti kaip garantija pateiktas sumas, sukuria riziką, kuriai turi būti priskirtas konkretus koeficientas, o tai sukels nuosavų lėšų būtinybę ir dėl to iš dalies padengs CET 1 pervertinimo riziką.
60 Visos šios galimybės atsispindi, be kita ko, pagal SREP priimtuose sprendimuose dėl 2022 m., kuriuos ECB pateikė taikydamas proceso organizavimo priemonę ir kurie įrodo, kad išnagrinėjus įvairių NMĮ pasirašiusių įstaigų individualią situaciją buvo padarytos kitokios išvados. Iš tiesų kaip garantija pateiktų lėšų, kuriomis dėl to nebegalima disponuoti, suma, priklausomai nuo atitinkamų įstaigų, buvo atskaityta iš dalies, visiškai arba jai nebuvo taikoma jokia atskaitymo priemonė.
61 Taigi iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida ir gero administravimo principo pažeidimu
62 Ieškovė kaltina ECB pažeidus gero administravimo principą ir priėmus principinį sprendimą, kuriuo realiai neatsižvelgiama į ypatingą įstaigos situaciją (be kita ko, rizikos ribojimu pagrįstą saugumą ir likvidumą) ir taip padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl NMĮ taikomo rizikos ribojimu pagrįsto vertinimo. ECB padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, atmesdamas „saugos rezervus“ tam, kad įvertintų, ar ieškovė galėjo reaguoti į galimą NMĮ riziką. Be to, manydamas, kad su likvidumu susijusi rizika yra neatsiejamai susijusi su NMĮ nebalansine apskaita ir kad jokia atskaitymo priemonės alternatyva, visų pirma papildomo likvidumo reikalavimas, negalėtų jos ištaisyti, ECB laikėsi principinės pozicijos neįvertinęs rizikos ieškovei buvimo. Ieškovė taip pat mano, kad ECB perkėlė įrodinėjimo pareigą ir neatsižvelgė į atsakymus į klausimyną, nes jie neturėjo įtakos jo galutinei pozicijai.
63 ECB pabrėžia, kad ieškovės argumentai grindžiami rizika, kurią ji patirtų, jei NMĮ būtų pareikalauta sumokėti, nors rizika, kurią ji nurodė, buvo susijusi su ieškovės CET 1 pervertinimu. Jis taip pat mano, kad teisingai įvertino ieškovės nuosavo kapitalo ir likvidumo pakankamumą, atsižvelgdamas į nustatytą riziką.
64 Nagrinėjamu atveju iš ieškovės rašytinių pastabų matyti, kad ji priekaištauja ECB pažeidus gero administravimo principą, nes jis rėmėsi abstrakčiais argumentais ir rizika, kurios tikimybė nebuvo išnagrinėta. ECB neišnagrinėjo, ar dėl pareikalavimo įvykdyti NMĮ ieškovė galėjo atsidurti pažeidžiamoje padėtyje, ir pateikė bendrus bei stereotipinius motyvus.
65 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jeigu kompetentinga institucija turi diskreciją, Bendrasis Teismas, turintis vykdyti ginčijamo sprendimo motyvų pagrįstumo teisminę kontrolę, turi ne pakeisti kompetentingos institucijos vertinimą savuoju, bet patikrinti, ar ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas iš esmės netiksliais faktais ir ar nebuvo padaryta jokia teisės klaida ar akivaizdi vertinimo klaida arba piktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo ECB / Crédit lyonnais, C‑389/21 P, EU:C:2023:368, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
66 Šiuo aspektu pagal suformuotą jurisprudenciją būtent Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo ECB / Crédit lyonnais, C‑389/21 P, EU:C:2023:368, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
67 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tais atvejais, kai institucijos turi tokią diskreciją, Sąjungos teisės sistemoje suteikiamų garantijų paisymui administraciniuose procesuose tenka dar didesnė reikšmė. Viena iš Sąjungos teisės sistemos suteiktų garantijų administracinėse procedūrose yra gero administravimo principas, siejamas su kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktas ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, EU:C:2012:179, 95 punktas).
68 Reikia priminti, kad ECB nustatyta rizika yra CET 1 pervertinimo rizika ir kad atskaitymo priemonės tikslas yra pašalinti šią riziką, o ne riziką, kylančią dėl galimo NMĮ mokėjimo pareikalavimo. Rizika, kad CET 1 bus pervertinta, kyla dėl negalėjimo naudotis sumomis, pateiktomis kaip ieškovės prisiimto įsipareigojimo garantija. Be to, ieškovė savo procesiniuose dokumentuose niekada neginčijo nei to, kad šiomis sumomis negalima naudotis, nei rizikos, kaip tokios. Nors nustatyta rizika ir NMĮ pasirašymas yra susiję, rizika, kad CET 1 bus pervertintas, yra kita rizika nei raginimo sumokėti NMĮ atveju. Dėl reikalavimo sumokėti NMĮ kyla rizika, kad atitinkama įstaiga patirs nuostolių po to, kai bus pareikalauta sumokėti NMĮ, o NMĮ, neįtraukti į balansą, taps realiomis išlaidomis, sukeliančiomis nuostolių, kurie turi būti įtraukti į pelno (nuostolių) ataskaitą.
69 Iš to matyti, kad ECB neprivalėjo nagrinėti, ar ieškovė galėjo prisiimti riziką, kad bus pareikalauta sumokėti NMĮ. Vadinasi, ieškovės priekaištas, susijęs su gero administravimo principu, kad ECB neišnagrinėjo, ar jos individuali situacija užtikrino kitokios rizikos nei ta, kurią nustatė ECB, padengimą, yra nereikšmingas.
70 Argumentus, kad ECB perkėlė įrodinėjimo pareigą ir neatsižvelgė į ieškovės klausimyne nurodytą informaciją, reikia atmesti.
71 Žinoma, ECB turi įrodyti, kad egzistuoja rizika. Tačiau jis tai gali daryti tik remdamasi konkrečia ir „būdinga“ informacija apie kiekvieną kredito įstaigą. Dėl šios priežasties buvo išsiųstas išsamus klausimynas, siekiant gauti informacijos, reikalingos individualiai ieškovės situacijai įvertinti. Iš tiesų minėtas klausimynas patenka į 2014 m. balandžio 16 d. ECB reglamento (ES) Nr. 468/2014, kuriuo sukuriama ECB, nacionalinių kompetentingų institucijų ir nacionalinių paskirtųjų institucijų bendradarbiavimo Bendrame priežiūros mechanizme struktūra (BPM pagrindų reglamentas) (OL L 141, 2014, p. 1), 28 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą bendradarbiauti. Šioje nuostatoje numatyta, kad vykstant rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros procedūrai, kaip šiuo atveju, ieškovas privalo padėti ECB išsiaiškinti faktines aplinkybes. Taigi klausimynas neatleido ECB nuo individualaus nagrinėjimo ir neperkėlė įrodinėjimo pareigos. Priešingai, remdamasis gauta informacija, ECB atliko analizę, nustatė riziką ir padarė išvadą, kiek tai susiję su ieškove, kad minėta rizika nebuvo padengta, ir taip pateisino atskaitymo priemonę ir deklaravimo pareigą.
72 Dėl deklaravimo pareigos reikia konstatuoti, kad tokia priemonė yra galima pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies j punktą. Dėl to, kad informacija turi būti teikiama naudojant COREP C 01.00 formą (0529 eilutė, ID 1.1.1.28 „CET 1 kapitalo elementai arba atskaitymai: kita“), kaip nustatyta 2020 m. gruodžio 17 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2021/451, kuriuo nustatomi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 taikymo įstaigų priežiūros ataskaitų teikimo srityje techniniai įgyvendinimo standartai ir panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 680/2014 (OL L 97, 2021, p. 1), I priede, priešingai, nei teigia ieškovė, negalima daryti išvados, kad tai yra „pirmojo ramsčio“ priemonė. Kaip matyti iš ginčijamų sprendimų, šio priedo naudojimą galima paaiškinti tuo, kad tame įgyvendinimo reglamente šiame etape nenumatytas konkretus punktas, pagal kurį būtų galima teikti informaciją pagal reikalavimus, kuriuos ECB nustato vykdydamas Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytus įgaliojimus.
73 Dėl argumento, kad ECB padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes paneigė „saugos rezervų“ svarbą vertinant, ar ieškovė galėjo atsakyti į riziką, kuri jai gali kilti dėl NMĮ pasirašymo ir jų nebalansinio vertinimo, reikia pažymėti, kad ECB išnagrinėjo šį aspektą. Jis padarė išvadą, kad minėti rezervai, t. y. ieškovės turimos nuosavos lėšos, viršijančios minimalius teisės aktų reikalavimus ir rekomendaciją dėl nuosavų lėšų pagal „antrąjį ramstį“, negali būti laikomos lėšomis, skirtomis padengti CET 1 pervertinimo riziką. Šiuo aspektu, kaip matyti iš ginčijamų sprendimų, ir to neginčija ieškovė, ji gali laisvai naudoti „saugos rezervus“ bet kokiai rizikai, o ne konkrečiai su NMĮ susijusiai rizikai. Be to, ji gali laisvai paskirstyti „saugos rezervus“ per leidžiamą pelno paskirstymą bet kuriuo momentu iki rizikos atsiradimo, išskyrus atvejus, kai ECB prašo atlikti atskaitymą arba draudžia paskirstyti pelną. Be to, ieškovė nenurodė jokio teisiškai privalomo įsipareigojimo, dėl kurio ji negalėtų laisvai disponuoti savo „saugos rezervais“ kitais tikslais, išskyrus NMĮ rizikos padengimą. Be to, reikia pažymėti, kaip tai daro ECB, kad ieškovė, atrodo, painioja pervertinimo riziką su jos galimomis pasekmėmis. CET 1 pervertinimo riziką sudaro potencialus CET 1 pervertinimas, atsižvelgiant į realius ieškovės pajėgumus padengti nuostolius, o tai jai gali leisti prisiimti nuosavomis lėšomis nepadengiamas pozicijas. Nors „saugos rezervais“, kuriuos sudaro CET 1, gali būti padengti dėl šių pozicijų patirti nuostoliai, jie nepadengia pačios CET 1 pervertinimo rizikos.
74 Taigi negalima pritarti ieškovės argumentui dėl „saugos rezervų“ ir teiginiui, kad ECB į juos neatsižvelgė.
75 Be to, negalima pritarti priekaištui dėl likvidumo. Ieškovės teigimu, ECB laikėsi principinės pozicijos neįvertinęs, ar jai kyla rizika. Iš tiesų ECB manė, kad su likvidumu susijusi rizika yra neatsiejamai susijusi su NMĮ nebalansine apskaita ir kad jokia atskaitymo priemonės alternatyva, visų pirma papildomo likvidumo reikalavimas, negalėtų jos pašalinti.
76 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamuose sprendimuose ECB nusprendė, jog ieškovės turimi pinigai nebuvo svarbūs siekiant užtikrinti patikimą valdymą ir tinkamą su NMĮ susijusios rizikos padengimą. Iš tiesų jis pažymėjo, kad, kaip matyti iš 2022 m. vasario 2 d. sprendimo 3.10.4 punkto ir 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo 3.9.4 punkto, pareikalavimo įvykdyti NMĮ atveju arba subjektai, kuriems taikoma atitinkama rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, perduoda grynuosius pinigus už garantijos susigrąžinimą siekiant naujo balanso, arba BPF, nacionalinis pertvarkymo fondas ar indėlių garantijų sistema tiesiogiai perima garantiją. Bet kuriuo atveju tai neturi jokio poveikio kredito įstaigos grynajam likvidumui. Netenkama pinigų jau pirmą kartą suteikiant garantiją, todėl su likvidumu susijusi rizika jau būna pasireiškusi, kaip matyti iš atitinkamų subjektų vykdomo rizikos, susijusios su garantijų likvidumu, valdymo.
77 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad vertinimas, jog kadangi jau buvo pateikta garantija, ieškovė jau atsižvelgė į šio sandorio pasekmes likvidumui ir poveikis likvidumo rodikliams jau pasireiškė, nėra nereikšmingas. Be to, iš ieškovės rašytinių dokumentų taip pat matyti, kad ji pripažįsta, jog tai, kad NMĮ užtikrinami grynųjų pinigų užstato forma, reiškia, jog jau netenkama pinigų ir kad dėl suteiktos garantijos ieškovė nepraras papildomų lėšų pagal NMĮ.
78 ECB taip pat nagrinėjo, ar papildomas likvidumas sumažintų susirūpinimą dėl NMĮ rizikos.
79 Šiuo aspektu ECB, atsižvelgdamas į ieškovės pateiktą informaciją, ginčijamuose sprendimuose padarė išvadą, kad papildomas likvidumas nepadengia CET 1 pervertinimo rizikos. Papildomų grynųjų pinigų laikymas netiesiogiai paveiktų kapitalo riziką, nes likvidžiam turtui paprastai priskiriamas mažas rizikos koeficientas. Tačiau į šį teigiamą poveikį jau automatiškai atsižvelgta ieškovės sistemose, pagal kurias nustatomas pagal riziką įvertintas turtas. Šio poveikio atspindėjimas apskaičiuojant atskaitymą už NMĮ riziką reikštų dvigubą teigiamo poveikio, gauto dėl papildomų grynųjų pinigų, skaičiavimą.
80 Atsižvelgiant į nustatytą riziką, šiuose argumentuose nėra klaidų.
81 Tai, kad šie argumentai taikomi ir kitoms NMĮ pasirašiusioms kredito įstaigoms, nereiškia, kad ECB neišnagrinėjo individualios ieškovės situacijos ir kad jis pateikė bendrus ir stereotipinius motyvus, pažeisdamas gero administravimo principą.
82 Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaida, kurią lėmė teisės aktų, susijusių su NMĮ naudojimu, neveiksmingumas
83 Ieškovė teigia, kad dėl ginčijamų sprendimų NMĮ netenka veiksmingumo.
84 Pirma, diferencijuotas NMĮ apskaitos ir rizikos ribojimo vertinimas (dėl kurio išlaidos neįtraukiamos į sąskaitas), palyginti su tiesioginiais įnašais grynaisiais pinigais (dėl kurių išlaidos įtraukiamos į jos sąskaitas), atitinka teisės aktų leidėjo tikslą išsaugoti įnašus mokančių įstaigų pajėgumą finansuoti realiąją ekonomiką. Ginčijamuose sprendimuose įtvirtintas nediferencijuotas rizikos ribojimu pagrįstas NMĮ ir piniginių įnašų vertinimas kelia grėsmę teisės aktų leidėjo nustatytai pertvarkymo fondų ir indėlių garantijų sistemų finansavimo ir realios ekonomikos finansavimo pusiausvyrai ir juose neatsižvelgiama į šių dviejų kategorijų įnašų pobūdžio skirtumą.
85 Antra, atskaitymo priemonė prieštarauja teisės aktų leidėjo siekiamiems lankstumo, greitumo ir veiksmingumo tikslams, kaip matyti iš teisės aktų, kuriais grindžiama bankų sąjunga, genezės ir iš svarstymų Parlamente, nes dėl jos ex ante įnašų į pertvarkymo fondus ir indėlių garantijų sistemas nustatymo tvarka taptų labiau ribojanti.
86 ECB ginčija ieškovės argumentus.
87 Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą, taip pat į teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamą tikslą (2012 m. sausio 26 d. Sprendimo ADV Allround, C‑218/10, EU:C:2012:35, 26 punktas; taip pat žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo A, C‑33/11, EU:C:2012:482, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
88 Tai, kad NMĮ, be ex ante piniginių įnašų, gali būti naudojami prisidėti prie pertvarkymo fondų ir indėlių garantijų sistemų, nesukelia diskusijų, atsižvelgiant į aiškią formuluotę:
– 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1);
– 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190);
– 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014, p. 149).
89 Šiuo klausimu Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „[s]iekiant 69 straipsnyje nustatyto tikslinio finansavimo lygio, į reikalingą finansinių išteklių sumą galima įtraukti [NMĮ], visiškai užtikrintus jokiomis trečiųjų asmenų teisėmis nesuvaržyto mažos rizikos turto užstatu, laisvai prieinamus ir skirtus išimtinai Valdybai naudoti 76 straipsnio 1 dalyje numatytais tikslais“, ir kad „[t]ų [NMĮ] dalis neviršija 30 % visos pagal šio straipsnio 1 dalį surinktų įnašų sumos“. Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 3 dalies turinys atitinka minėto reglamento 70 straipsnio 3 dalies turinį. Galiausiai, kiek tai susiję su indėlių garantijų sistemomis, Direktyvos 2014/49 10 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta galimybė prisidėti per NMĮ.
90 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad minėtose nuostatose nekalbama apie NMĮ apskaitos ir rizikos ribojimo tvarką ir nesiekiama jos reglamentuoti.
91 Taigi reikšmingų nuostatų veiksmingumo klausimas susijęs su taisyklių, kuriomis nustatomi pertvarkymo fondai ir indėlių garantijų sistemos ir pagal kurias NMĮ leidžiama naudoti kaip įnašą į juos, santykiu su Reglamentu Nr. 575/2013 ir Reglamentu Nr. 1024/2013, kuriuose atitinkamai numatyti rizikos ribojimo reikalavimai ir nustatytas bendras priežiūros mechanizmas. Taigi reikia išsiaiškinti, ar dėl Reglamento Nr. 575/2013 ir Reglamento Nr. 1024/2013 taikymo tam tikros Reglamento Nr. 806/2014 nuostatos, įskaitant 70 straipsnio 3 dalį, gali netekti veiksmingumo. Tas pats pasakytina apie Direktyvą 2014/59, visų pirma jos 103 straipsnio 3 dalį, ir Direktyvą 2014/49, įskaitant jos 10 straipsnio 3 dalį.
92 Šiuo klausimu negalima daryti išvados, jog teisės aktų leidėjas norėjo, kad NMĮ naudojimas leistų pasirašančioms įstaigoms prisiimti riziką, kuri nepadengiama nuosavomis lėšomis.
93 Iš tiesų toks aiškinimas prieštarautų griežtesnėms priemonėms, kurių imtasi reaguojant į 2008 m. finansų krizę, dėl kurios buvo sustiprinta reglamentavimo sistema ir rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra. Šiomis aplinkybėmis taip pat buvo sukurti pertvarkymo mechanizmai, kuriais siekiama užkirsti kelią neigiamiems praeityje įvykusių bankų bankrotų padariniams ir į juos geriau reaguoti ateityje.
94 Šiuo klausimu nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį pagrindus jau buvo konstatuota, kad ECB, remdamasis individualiu tyrimu, galėjo pagrįstai padaryti išvadą, jog ieškovei kilo CET 1 pervertinimo rizika, nes tai buvo ieškovės atliekamos NMĮ ir su jais susijusių garantijų apskaitos rezultatas, o tai reiškia, kad ji gali finansuoti veiklą, kuri nepadengiama iš nuosavų lėšų.
95 Be to, neįtikina ir citatos iš konstatuojamųjų dalių, kurios yra bankų sąjungą pagrindžiančių dokumentų dalis, arba ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytos parlamentinės diskusijos. Tiesa, tai rodo, kad teisės aktų leidėjas bandė rasti tam tikrą pusiausvyrą tarp, viena vertus, reikalavimų, būtinų gerai bankų sąjungai, ir, kita vertus, bankams paliktos veiksmų laisvės vykdant komercinę veiklą. Vis dėlto ieškovės nurodytos konstatuojamosios dalys yra bendro pobūdžio ir nesusijusios su NMĮ. Be to, jos cituojamos ištraukos yra atrankinės ir neišsamios ir iš jų negalima daryti jokios išvados dėl apskaitos tvarkymo ir galimų rizikos ribojimo pasekmių.
96 Pavyzdžiui, ieškovės nuoroda į Reglamento Nr. 1024/2013 18 konstatuojamąją dalį, kuria siekiama pagrįsti argumentus, susijusius su šiuo ieškinio pagrindu, ypač dėl apskaitos, nėra svarbi, nes cituojama ištrauka iš minėtos konstatuojamosios dalies neatspindi jos visumos. Iš citatos matyti, kad ECB turėtų visiškai atsižvelgti į atitinkamas makroekonomines sąlygas valstybėse narėse, visų pirma į kreditų teikimo stabilumą ir palankesnių sąlygų produktyviai veiklai sudarymą apskritai. Vis dėlto ankstesniame sakinyje nurodyta, kad vykdydamas savo uždavinius ECB turi vengti „neatsakingo elgesio rizikos ir dėl to galinčios kilti pernelyg didelės rizikos kredito įstaigoms“.
97 Tai, kad vykdydamas savo uždavinius ECB turi atsižvelgti į reikšmingus makroekonominius veiksnius, nereiškia, kad jam neleidžiama imtis korekcinių priemonių individualiu lygmeniu, jei tai būtina dėl rizikos ribojimo.
98 Be to, dėl ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytos Įgyvendinimo reglamento dėl Reglamento Nr. 806/2014 (dabar – 2014 m. gruodžio 19 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 2015/81, kuriuo nustatomos vienodos Reglamento Nr. 806/2014 nuostatų dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą taikymo sąlygos) pasiūlymo redakcijos 15 konstatuojamosios dalies reikia pažymėti, kad ji neturi reikšmės. Iš tiesų jos turinys nebuvo pakartotas galutinėje įgyvendinimo reglamento redakcijoje, o tai rodo, kad teisės aktų leidėjas nemanė, jog to reikia.
99 Dėl argumento, kad nediferencijuotas vertinimas panaikintų NMĮ veiksmingumą, reikia pažymėti, kad iš ECB priimtų sprendimų, nurodytų šio sprendimo 60 punkte, matyti, kad kiti bankai, taip pat pasirašę NMĮ, numatė skirtingą savo NMĮ ir kaip garantiją pateiktų sumų apskaitos tvarką, kuri rizikos ribojimo požiūriu nekėlė jokių problemų. Be to, tai įrodo, kad NMĮ nėra visiškai jiems nepatrauklūs.
100 Šiuo klausimu, neatsižvelgiant į NMĮ apskaitos tvarką, reikia pažymėti, kad už sumas, įneštas kaip garantija pertvarkymo fonde arba indėlių garantijų sistemoje, mokamos palūkanos NMĮ investuotojams, o tai yra pranašumas, palyginti su piniginiu įnašu.
101 Be to, tai, kad Reglamente Nr. 575/2013 nėra nuostatos, kurioje būtų aiškiai numatyta speciali NMĮ apskaitos ir rizikos ribojimo tvarka, gali patvirtinti pirmiau pateiktas išvadas.
102 Tai, kad įtvirtinęs NMĮ priemonę teisės aktų leidėjas neketino suteikti preferencinio pranašumo pasirašiusiems asmenims, taip pat matyti iš Europos bankininkystės institucijos (EBI) pateiktos nuomonės.
103 Šiuo klausimu, kaip matyti iš EBI atsakymų į pastabas, pateiktas per konsultacijas dėl EBI gairių, susijusių su NMĮ, projekto pagal Direktyvą 2014/49, ji nusprendė, kad nei Direktyvos 2014/49 konstatuojamosiose dalyse, nei jos straipsniuose nebuvo numatyta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, įtvirtindamas NMĮ, siekė kredito įstaigoms taikyti preferencinę apskaitos tvarką. Be to, EBI teigimu, priešingai nei tiesioginių piniginių įnašų atveju, NMĮ pasirašančios įstaigos gali pasinaudoti minėtais įsipareigojimais, išsaugodamos pajamas iš sumų, pervestų kaip garantija. EBI taip pat teigia, kad NMĮ sudaro galimybę kredito įstaigoms taikyti preferencinį grynųjų pinigų režimą (nurodytą pinigų srautų lentelėje).
104 Nors EBI aiškinimas nėra privalomas, šiuo atveju gali būti svarbu į jį atsižvelgti, nes EBI yra rekomendacinis šaltinis bankų sąjungos srityje.
105 Be to, gairės dėl NMĮ, kurias EBI parengė pagal Direktyvos 2014/49 10 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą ir 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama EBI, iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL L 331, 2010, p. 12), 16 straipsnį, taip pat patvirtina, kad dėl NMĮ ir sumų, pateiktų kaip garantijų, apskaitos tvarkos gali būti imamasi rizikos ribojimo priemonių.
106 Ieškovės siūlomas aiškinimas turi būti atmestas, taigi ir visas trečiasis pagrindas.
Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu
107 Visų pirma ieškovė primena, kad potenciali NMĮ keliama rizika gali pasireikšti tik pareikalavus sumokėti ir kad ši rizika, kurios atsiradimas yra hipotetinis (tikimybė, kad bus pareikalauta sumokėti už NMĮ, yra maža), bet kuriuo atveju yra kompensuojama teisingai taikant rizikos ribojimu pagrįstus reikalavimus, kaip antai pagal riziką įvertintą turtą (risk weighted assets). Iš to matyti, kad ECB neatsižvelgė į jos specifinę situaciją, kad atskaitymo priemonė yra nepateisinama ir vien dėl to pažeidžiamas proporcingumo principas.
108 Be to, ECB atmetė bet kokią atskaitymo priemonei alternatyvią priemonę, remdamasis principine pozicija, kad be atskaitymo rinkos dalyviams nurodyta CET 1 suma neatspindi realaus pajėgumo padengti nuostolius.
109 Taigi ieškovė mano, kad atskaitymo priemonės, kuri jai daro neigiamą poveikį, nustatymas yra akivaizdžiai netinkamas ir neproporcingas nurodytam tikslui priežiūros reikmėms gauti tinkamą informaciją apie riziką.
110 Galiausiai ieškovė teigia, kad atsakydamas į jos pateiktas pastabas ECB pripažino, jog jos nuosavo kapitalo pakankamumas, šiuo atveju vertinamas pagal „vidutinę mažą riziką“, yra nesvarbus. Iš to ji daro išvadą, kad ECB pripažįsta, jog net įstaigai, kurios kapitalo situacija yra tinkama, būtų taikoma ta pati atskaitymo priemonė, o tai visiškai prieštarauja proporcingumo principui.
111 ECB ginčija ieškovės argumentus.
112 Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis proporcingumo principu, pagal ESS 5 straipsnio 4 dalį Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių tikslų. Sąjungos institucijos proporcingumo principą taiko pagal Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo, pateikiamą SESV priede.
113 Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal proporcingumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai varžančią, o sukelti suvaržymai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
114 Be to, Teisingumo Teismo teigimu, priemonės proporcingumo vertinimas turi būti suderinamas su Sąjungos institucijoms suteiktos diskrecijos ją priimant paisymu (žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑450/17, EU:T:2019:372, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
115 Nagrinėjamu atveju konstatavęs, kad dėl nustatytos nepadengtos rizikos susidaro problemiška situacija, numatyta Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies c punkte, ir kad, siekdamas išspręsti šią problemą, ECB galėjo pasinaudoti pagal to paties reglamento 16 straipsnio 2 dalies d punktą jam suteiktais įgaliojimais reikalauti, kad atitinkama įstaiga savo turtui taikytų specialią atidėjinių politiką arba specialią tvarką nuosavų lėšų reikalavimų atžvilgiu, ECB išnagrinėjo atskaitymo priemonės proporcingumą.
116 Pirma, ECB nustatė, kad atskaitymo reikalavimas yra tinkamas siekiant pašalinti CET 1 pervertinimo riziką, nes konkrečiai kompensuoja jau prarastus ekonominius išteklius. Antra, ECB įvertino, ar atskaitymo reikalavimas buvo būtinas ir, be kita ko, ar yra kitų alternatyvių priemonių, kurios yra pigesnės ir kuriomis galima taip pat pasiekti tikslą – deklaruoti tik riziką galintį padengti CET 1.
117 ECB nusprendė, kad šis tikslas nebus pasiektas taikant kitas priemones pagal „antrąjį ramstį“ remiantis Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies a punktu, kuriuo siekiama padidinti nuosavų lėšų reikalavimus, ir i punktą, kuriuo siekiama apriboti dividendų paskirstymą.
118 Reikia konstatuoti, kad ECB atskaitymo priemonės proporcingumo nagrinėjimas buvo struktūruotas ir atliktas teisingai. Jis nėra neteisėtas ir nepadaryta vertinimo klaidų. Be to, šių ECB argumentų nepaneigia ieškovės pateikti argumentai.
119 Pirma, argumentas, kad raginimo sumokėti už NMĮ materializavimas yra labai hipotetinis, nėra reikšmingas, atsižvelgiant į nustatytą riziką.
120 Antra, dėl to, kad ECB išnagrinėjo ir vėliau atmetė atskaitymo priemonei alternatyvias priemones, ieškovė negali padaryti išvados, kad nustatyta priemonė buvo netinkama ir neproporcinga siekiant gauti informacijos apie riziką. Bet kuriuo atveju ieškovė nepaaiškino, kodėl ECB argumentai šiuo klausimu yra klaidingi. Be to, atskaitymo priemone siekiama kompensuoti jau atsiradusį ekonominių išteklių praradimą, nes tikslaus ieškovės CET 1 nuostolių padengimo pajėgumo lygio pranešimas rinkai ar prižiūrėtojams yra tik netiesioginė nustatytos priemonės pasekmė, bet pats savaime nėra tikslas.
121 Trečia, tai, kad dėl nuosavų lėšų pakankamumo buvo pateiktas „vidutinės mažos rizikos“ vertinimas, nereiškia, kad nustatyta atskaitymo priemonė yra neproporcinga, ir bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad toks kvalifikavimas nepašalina nustatytos pervertinimo rizikos.
122 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti ketvirtąjį pagrindą, taigi ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
123 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, iš jos reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal ECB reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš BNP Paribas bylinėjimosi išlaidas.
Schalin | Škvařilová-Pelzl | Nõmm |
Paskelbtas 2024 m. birželio 5 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge
Parašai.