BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. birželio 19 d.(*)

„EŽŪOGF – Garantijų skyrius – EŽŪGF ir EŽŪFKP – Nefinansuojamos išlaidos – Viešasis cukraus sandėliavimas – Išlaidų, susijusių su sandėlių nuoma, padidinimas – Metinė atsargų inventorizacija – Fiziniai sandėliavimo vietų patikrinimai – Teisinis saugumas – Teisėti lūkesčiai – Proporcingumas – Pareiga motyvuoti – Rizika, kad fondams bus padaryta finansinė žala – Veiksmingumas“

Byloje T‑358/11

Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri, padedama avvocato dello Stato P. Marchini,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą P. Rossi ir D. Nardi,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2011 m. balandžio 15 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą 2011/244/EU dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus, Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 102, p. 33), kiek juo atsisakoma finansuoti tam tikras Italijos Respublikos patirtas išlaidas, ir 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. Komisijos laiškus kaip šio sprendimo parengiamuosius aktus

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai I. Pelikánová ir E. Buttigieg (pranešėjas),

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. sausio 20 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        2007 m. gegužės 7 d. Europos Bendrijų Komisijos tarnybos pradėjo patikrinimą Agenzia per l’erogazioni in agricoltura (Žemės ūkio išmokų agentūra, toliau – ŽŪIA) būstinėje Romoje (Italija), vėliau jis buvo tęsiamas cukraus atsargų saugojimo sandėliuose Emilijos-Romanijos (Italija) regione, o galiausiai 2007 m. gegužės 11 d. Bolonijoje (Italija) buvo sušauktas galutinis tyrimą atliekančių pareigūnų ir Italijos valdžios institucijų susitikimas. Per šį patikrinimą buvo aiškinamasi, kaip Italijos valdžios institucijos taiko Europos Sąjungos teisės aktus dėl viešojo cukraus sandėliavimo.

2        Baigusi šį patikrinimą 2007 m. birželio 19 d. raštu Komisija pagal 2006 m. birželio 21 d. Reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles (OL L 171, p. 90), 11 straipsnio 1 dalį pranešė Italijos valdžios institucijoms apie pažeidimus, konstatuotus atlikus patikrinimus, ir nurodė numatytinas korekcines priemones ir procedūrų pagerinimus.

3        2007 m. rugpjūčio 7 d. ŽŪIA rašte Italijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas dėl kaltinimų, Komisijos tarnybų suformuluotų 2007 m. birželio 19 d. rašte.

4        2008 m. birželio 5 d. laišku Komisija pakvietė Italijos valdžios institucijas į dvišales diskusijas pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą.

5        Per šį 2008 m. birželio 17 d. Briuselyje (Belgija) įvykusį susitikimą šalys aptarė visus klausimus, dėl kurių Komisija buvo pateikusi pastabas. 2008 m. rugpjūčio 21 d. raštu Komisijos tarnybos Italijos valdžios institucijoms perdavė to susitikimo protokolą, kuriame buvo išdėstytos tiek Italijos valdžios institucijų, tiek Komisijos pozicijos, Komisijos išvados dėl intervencinio cukraus sandėliavimo kontrolės sistemos Italijoje trūkumų ir su tuo susiję finansiniai padariniai, taip pat prašymas pateikti papildomos informacijos.

6        2008 m. spalio 24 d. ŽŪIA raštu Italijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas dėl to susitikimo protokolo ir atsakė į prašymą pateikti papildomos informacijos.

7        2010 m. vasario 3 d. laišku Komisijos tarnybos nusiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą, parengtą pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą. Komisija pažymėjo besilaikanti nuomonės, kad tam tikros mokėjimo agentūrų padarytos išmokos, kurias patvirtino Italijos Respublika ir kurios pagal EŽŪOGF Garantijų skyrių ir EŽŪGF buvo pripažintos susijusiomis su cukraus sandėliavimu, neatitiko Sąjungos teisės, ir pranešė apie savo ketinimą pasiūlyti finansines korekcijas ir Sąjungos lėšomis nefinansuoti iš viso 2 077 637 EUR sumos. Komisija nurodė, kad šią sumą apskaičiavo atsižvelgdama į tris Sąjungos teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju Italijos valdžios institucijos ginčijo tik du iš šių pažeidimų, t. y.:

–        cukraus sandėliavimo išlaidų, mokamų nuomojamų sandėlių depozitarams, padidinimas 35 % pagal 2001 m. birželio 27 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1262/2001, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/2001 nuostatų dėl intervencinių agentūrų vykdomo cukraus supirkimo ir pardavimo įgyvendinimo taisykles (OL L 178, p. 48), 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą, nors Italijos valdžios institucijos Komisijai nepateikė įrodymų, kad buvo atlikta tinkama tokio padidinimo pagrindimo kontrolė ar netgi kad tokia kontrolė buvo numatyta nacionalinėse kontrolės nuostatose,

–        1996 m. lapkričio 8 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2148/96, nustatančio viešųjų intervencinių žemės ūkio produktų atsargų įvertinimo ir kontrolės taisykles (OL L 288, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 20 t., p. 27), 4 straipsnio ir 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 884/2006, nustatančio Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl intervencinių priemonių finansavimo iš EŽŪOGF ir valstybių narių mokėjimo agentūrų saugojimo valstybės sandėliuose operacijų apskaitos taikymo taisykles (OL L 171, p. 35), 8 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straipsnio 3 dalies a punktu, pažeidimas, nes intervencinės agentūros turimo cukraus inventorizacija, kiek tai susiję su 2006 finansiniais metais, nebuvo atlikta iki tų metų pabaigos, t. y. iki 2006 m. rugsėjo 30 d.

8        Remdamasi 1997 m. gruodžio 23 d. Komisijos dokumentu VI/5330/97 „Finansinių padarinių apskaičiavimo rengiant sprendimą dėl EŽŪOGF-Garantijų skyriaus sąskaitų patvirtinimo gairės“ (toliau – dokumentas VI/5330/97), Komisija pasiūlė taikyti 499 033 EUR dydžio korekciją, atitinkančią 10 % sandėliavimo išlaidų, dėl jų padidinimo 35 % 2006–2009 finansiniais metais, ir 781 044 EUR dydžio korekciją, atitinkančią 5 % sandėliavimo ir finansavimo išlaidų 2006 finansiniais metais, dėl to, kad inventorizacija buvo atlikta pavėluotai.

9        2010 m. kovo 22 d. laišku Italijos valdžios institucijos paprašė įsikišti Taikinimo instituciją.

10      2010 m. rugsėjo 22 d. Taikinimo institucija paskelbė galutinę ataskaitą.

11      2010 m. gruodžio 17 d. ŽŪIA raštu Italijos valdžios institucijos pateikė Komisijos tarnyboms papildomos informacijos pagal Taikinimo institucijos prašymą.

12      2011 m. sausio 3 d. laišku Komisija pranešė Italijos Respublikai apie galutinę savo poziciją, priimtą pasibaigus taikinimo procedūrai. Komisijos nuomonė nepakito, palyginti su pateiktąja 2010 m. vasario 3 d. laiške. Todėl ji toliau laikėsi savo pozicijos, kad Sąjungos lėšomis neturi būti finansuojama iš viso 2 077 637 EUR suma.

13      2011 m. sausio 18 d. ŽŪIA raštu Italijos valdžios institucijos atsakė į galutinę Komisijos poziciją.

14      2011 m. balandžio 15 d. Komisija priėmė įgyvendinimo sprendimą 2011/244/ES dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus, Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 102, p. 33), kuriuo ji nutarė Italijos Respublikos išlaidoms, susijusioms su viešuoju cukraus sandėliavimu, 2006–2009 finansiniais metais taikyti fiksuoto dydžio ad hoc finansines korekcijas, kurios iš viso sudaro 2 077 637 EUR sumą, dėl to, kad šios išlaidos neatitinka Sąjungos teisės taisyklių (toliau – ginčijamas sprendimas).

15      Finansinių korekcijų motyvai buvo išdėstyti 2011 m. kovo 16 d. suvestinėje ataskaitoje dėl patikrinimų, Komisijos atliktų vykdant atitikties patvirtinimą pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 160, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 414) 7 straipsnio 4 dalį ir 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, p. 1) 31 straipsnį, rezultatų (toliau – suvestinė ataskaita).

 Procesas ir šalių reikalavimai

16      2011 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu Italijos Respublika pareiškė šį ieškinį.

17      Ji taip pat pateikė pasiūlymų dėl įrodymų ir paprašė Bendrojo Teismo imtis įvairių tyrimo ir proceso organizavimo priemonių.

18      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas savo Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių raštu atsakyti į klausimus. Šalys šias proceso organizavimo priemones įvykdė per nustatytą terminą.

19      Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs,

–        panaikinti 2011 m. sausio 3 d. laiške išdėstytą galutinę Komisijos poziciją, priimtą Taikinimo institucijai parengus ataskaitą, ir jame išdėstytų motyvų 2 punktą, kaip ginčijamo sprendimo parengiamąjį aktą,

–        panaikinti 2010 m. vasario 3 d. Komisijos laišką kaip ginčijamo sprendimo parengiamąjį aktą, 

–        papildomai – 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 915/2006, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 2148/96 (OL L 169, p. 10), neteisėtumu grindžiamą pagrindą pripažinti pagrįstu,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

20      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        Reglamento Nr. 915/2006 neteisėtumu grindžiamą pagrindą pripažinti nepriimtinu arba subsidiariai –atmesti jį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

A –  Dėl ieškinio priimtinumo, kiek juo prašoma panaikinti 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. Komisijos laiškus

21      Ieškinyje Italijos Respublika prašo panaikinti ne tik ginčijamą sprendimą, bet ir 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. laiškus, kuriuos Komisija jai atsiuntė per procedūrą.

22      Per posėdį atsakydama į žodinį Bendrojo Teismo klausimą Komisija teigė, kad reikalavimai panaikinti 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. laiškus remiantis parengtiniu jų pobūdžiu nepriimtini.

23      Italijos Respublika savo ieškinyje teigė, kad 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. laiškai yra parengiamieji ginčijamo sprendimo aktai (žr. šio sprendimo 19 punktą), ir per posėdį tebekėlė reikalavimus juos panaikinti, teigdama, kad jie yra atskiri nuo ginčijamo sprendimo, visų pirma atsižvelgiant į jų motyvus.

24      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį galima reikšti tik dėl teisės aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos ieškovo interesams ir aiškiai pakeičia jo teisinę padėtį. Siekiant nustatyti, ar teisės aktas arba sprendimas sukelia tokių pasekmių, reikia nagrinėti jo esmę (žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Nutarties Investire Partecipazioni / Komisija, T‑418/05, EU:T:2007:354, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

25      Be to, kalbant apie aktus ar sprendimus, kurių rengimas apima kelias stadijas, pavyzdžiui, kurie parengiami pasibaigus vidaus procedūrai, iš tos pačios teismo praktikos matyti, kad ieškinį iš esmės galima reikšti tik dėl priemonių, galutinai išreiškiančių institucijos poziciją šios procedūros pabaigoje, tačiau ne dėl tarpinių priemonių, reikalingų galutiniam sprendimui parengti (žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑314/04 ir T‑414/04, EU:T:2006:399, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šio sprendimo 24 punkte minėtos Nutarties Investire Partecipazioni / Komisija, EU:T:2007:354, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26      Galiausiai, nors išimtinai parengiamojo pobūdžio priemonės negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas, vis dėlto su jomis susijusiais pažeidimais galima remtis grindžiant ieškinį dėl galutinio akto, kurio rengimo etapo dalis jos yra (žr. šio sprendimo 24 punkte minėtos Nutarties Investire Partecipazioni / Komisija, EU:T:2007:354, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

27      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad 2010 m. vasario 3 d. laišku Komisija nusiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą, parengtą pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą (žr. šio sprendimo 7 punktą), o 2011 m. sausio 3 d. laiške Komisija jai išdėstė galutinę savo poziciją pasibaigus taikinimo procedūrai (žr. šio sprendimo 12 punktą). Šie laiškai yra dalis Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnyje numatytos procedūros, per kurią Komisija 2011 m. balandžio 15 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakoma tam tikras išlaidas finansuoti Sąjungos lėšomis pagal Reglamento Nr. 1258/1999 7 straipsnio 4 dalį ir Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnį. Taigi 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. laiškų atsiuntimo momentu Komisija dar nebuvo priėmusi galutinio sprendimo atisakyti Sąjungos lėšomis finansuoti sumas, dėl kurio pateiktas šis ieškinys.

28      Tai reiškia, kad 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. laiškai yra ginčijamo sprendimo parengiamieji aktai, ir tai pati Italijos Respublika nurodo ieškinyje. Taigi jie nesukelia privalomųjų teisinių pasekmių, turinčių įtakos Italijos Respublikos interesams, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 24 punkte minėtą teismo praktiką.

29      Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas dėl nagrinėjamuose laiškuose nurodytų motyvų. Italijos Respublika turėjo teisę remtis šiuose aktuose pateiktų motyvų galimu neteisėtumu grįsdama šį ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, kaip matyti iš šio sprendimo 26 punkte primintos teismo praktikos, todėl ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu, kiek juo prašoma panaikinti 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. Komisijos laiškus.

B –  Dėl esmės

30      Šis ieškinys susijęs tik su ginčijamame sprendime Italijos Respublikos patirtoms išlaidoms taikytomis fiksuoto dydžio korekcijomis, t. y. pirma, 10 % fiksuoto dydžio finansine korekcija, taikoma išlaidoms, susijusioms su cukraus sandėliavimo išlaidų 2006–2009 finansiniais metais padidinimu 35 %, t. y. iš viso 499 033 EUR, ir, antra, 5 % fiksuoto dydžio finansine korekcija, taikyta dėl to, kad inventorizacija už 2006 finansinius metus buvo atlikta pavėluotai, t. y. 781 044 EUR.

1.     Pirminės pastabos

31      Reikia priminti, kad Europos žemės ūkio fondai finansuoja tik intervencines priemones, kurių imamasi pagal Sąjungos teisės nuostatas bendro žemės ūkio rinkų organizavimo srityje (žr. 2004 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑297/02, EU:C:2004:550, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

32      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Europos žemės ūkio fondų srityje Komisija turi įrodyti, kad buvo pažeistos žemės ūkio rinkų organizavimo taisyklės. Todėl Komisija privalo pagrįsti savo sprendimą, kuriuo konstatuojamas atitinkamos valstybės narės kontrolės nebuvimas ar jos trūkumai. Tačiau ji turi ne išsamiai įrodyti, kad nacionalinių administracijų atlikti patikrinimai yra nepakankami ar kad jų nurodyti skaičiai neteisingi, bet pateikti rimtų ir pagrįstų abejonių, kurių turi dėl šių patikrinimų ar skaičių, įrodymų (žr. 2005 m. vasario 24 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑300/02, Rink., EU:C:2005:103, 33, 34 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką; 2006 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑282/04, EU:T:2006:358, 95 ir 96 punktus).

33      Savo ruožtu atitinkama valstybė narė negali paneigti Komisijos išvadų, savo teiginių nepagrįsdama patikimos ir veiksmingos kontrolės sistemos buvimo įrodymais. Jei valstybei nepavyksta įrodyti, kad Komisijos išvados yra netikslios, šios išvados tampa įrodymais, galinčiais sukelti rimtų abejonių dėl adekvačių ir efektyvių priežiūros ir kontrolės priemonių buvimo. Komisijos įrodinėjimo našta šiuo atveju sumažinama todėl, kad valstybės narės padėtis renkant ir tikrinant EŽŪOGF sąskaitoms patvirtinti reikalingus duomenis yra geresnė, todėl ji ir turi pateikti kuo detalesnių bei išsamesnių įrodymų, kad šie patikrinimai iš tiesų buvo atlikti, ar įrodymų dėl šių skaičių ir, jei reikia, įrodymų, kad Komisijos teiginiai nepagrįsti (žr. šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Graikija / Komisija, EU:C:2005:103, 35, 36 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką ir šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija, EU:T:2006:358, 97 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

34      Atsižvelgiant į šias pastabas reikia išnagrinėti Italijos Respublikos nurodytus ieškinio pagrindus.

2.     Dėl 10 % fiksuoto dydžio finansinės korekcijos, taikytos išlaidoms, susijusioms su sandėliavimo išlaidų 2006–2009 finansiniais metais padidinimu 35 %

35      Iš suvestinės ataskaitos matyti, kad 10 % fiksuoto dydžio korekcija, kuri šiuo atveju taikyta ginčijamame sprendime, buvo grindžiama kontrolės sistemos, susijusios su sandėliavimo išlaidų padidinimu pagal Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą, trūkumais. Komisija Italijos Respubliką iš esmės kaltino tuo, kad ši nesukūrė tinkamos ūkio subjektų prašymų kontrolės sistemos, kuri leistų užtikrinti, jog cukraus saugojimo nuomojamuose sandėliuose išlaidų padidinimas 35 %, numatytas Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalyje, būtų vykdomas tinkamai pagrįstais ir pateisinamais atvejais. Komisija pažymėjo, kad dėl sisteminio tokio padidinimo taikymo, netikrinant, ar papildomos sandėliavimo išlaidos iš tikrųjų buvo patirtos, arba bent jau Italijos valdžios institucijoms neįrodžius, kad tokios procedūros buvo numatytos nacionalinėse kontrolės taisyklėse, fondams kyla didelė žalos rizika.

36      Dviem pirmaisiais Italijos Respublikos ieškinio pagrindais ginčijama finansinė korekcija, taikyta išlaidoms, susijusioms su sandėliavimo sąnaudų padidinimu 35 %, ir jie formaliai siejami su esminių formos reikalavimų pažeidimu: pirmasis – dėl to, kad Komisija neištyrė bylos prieš priimdama ginčijamą sprendimą, o antrasis – dėl motyvų nenurodymo.

a)     Dėl pirmojo ieškinio pagrindo apimties

37      Iš pradžių reikia pažymėti, kad nors šalių ginčas iš esmės susijęs su Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos aiškinimu ir su patikrinimų, kuriuos nacionalinės valdžios institucijos privalo atlikti prieš taikydamos šioje nuostatoje numatytą sandėliavimo išlaidų padidinimą 35 %, pobūdžiu, Italijos Respublika ieškinyje, kiek tai susiję su Komisijos šiuo atžvilgiu taikyta korekcija, formaliai pateikė tik pagrindus (pirmąjį ir antrąjį), siejamus su esminių formos reikalavimų pažeidimu, nes nebuvo ištirta byla ir nenurodyti motyvai; šie pagrindai susiję su formaliais ginčijamo sprendimo ir procedūros, per kurią jis buvo priimtas, aspektais.

38      Vis dėlto atsakydama į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą ieškovė pažymėjo, kad pirmąjį jos pagrindą reikia suprasti kaip siejamą ne tik su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo ištirta byla, bet ir su vertinimo klaida ir Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos pažeidimu.

39      Per posėdį Komisija šiuo klausimu iškėlė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, teigdama, kad toks perkvalifikuotas pagrindas turi būti laikomas nauju pagrindu pagal teismo praktiką ir tai nepriklauso nuo argumentų, kuriais Komisija rėmėsi Bendrajame Teisme atsakydama į ieškovės argumentus, masto ir apimties.

40      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmos pastraipos ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo ieškovas neprivalo tiesiogiai nurodyti konkrečios teisės taisyklės, kuria grindžiamas jo kaltinimas, jeigu jo argumentai pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad priešinga šalis ir Sąjungos teismas galėtų šią taisyklę nesunkiai identifikuoti (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 10 d. Sprendimo Galileo International Technology ir kt. / Komisija, T‑279/03, Rink., EU:T:2006:121, 38–41 punktus; pagal analogiją žr. 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo SPM / Taryba ir Komisija, T‑128/05, EU:T:2008:494, 65 punktą). Taigi pagrindų gali pakakti veikiau dėl jų esmės, o ne dėl teisinės kvalifikacijos, jeigu jie pakankamai aiškiai išplaukia iš ieškinio (2010 m. kovo 26 d. Sprendimo Proges / Komisija, T‑577/08, EU:T:2010:127, 21 punktas).

41      Nagrinėjamu atveju, pirma, Italijos Respublika kaltina Komisiją tuo, kad ši prieš taikydama 10 % fiksuoto dydžio korekciją neištyrė Italijos cukraus rinkos sąlygų. Antra, ji pateikia ne vieną argumentą siekdama įrodyti, kad Italijos valdžios institucijos išsiaiškino ir išnagrinėjo Italijos cukraus rinkos sąlygas, kurios, jos manymu, pateisino cukraus sandėliavimo išlaidų padidinimą mažiausiai 35 %, o Komisija priimdama ginčijamą sprendimą į tai neatsižvelgė. Šios antros Italijos Respublikos argumentų dalies negalima suprasti kitaip nei taip, kad jais Komisija kaltinama tuo, kad nepripažino, jog Italijos valdžios institucijos teisingai taikė sandėliavimo išlaidų padidinimą 35 %, numatytą Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje, atsižvelgiant į atlikto rinkos tyrimo rezultatus, taip pat tuo, kad padarė išvadą, jog Italijos valdžios institucijos nepateikė pakankamų įrodymų, kad būtų išsklaidytos Komisijos abejonės dėl fondams kylančios rizikos, turint omenyje tariamą tinkamos kontrolės nebuvimą.

42      Žinoma, kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija, tam tikrais iš šių argumentų Italijos Respublika rėmėsi pateikdama ne pirmąjį, bet antrąjį pagrindą, siejamą su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo nurodyti motyvai. Vis dėlto nagrinėdamas šalių pateiktus pagrindus ir kaltinimus Bendrasis Teismas negali būti apribotas tuo, kaip šalys formaliai kvalifikuoja savo argumentus, jeigu jų argumentai pakankamai aiškiai išplaukia iš jų rašytinių dokumentų, kaip matyti iš šio sprendimo 40 punkte primintos teismo praktikos.

43      Be to, reikia pažymėti, kad Komisija kartu atsakė į pirmąjį ir antrąjį pagrindus ginčydama ne tik tariamą neišnagrinėjimą, bet ir atsiliepimo į ieškinį 94 punkte prašydama, kad Bendrasis Teismas, pirma, pripažintų, jog Italijos valdžios institucijos šiuo atveju nesilaikė Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies, kiek tai susiję su formaliomis pagalbos suteikimo sąlygomis. Tokiomis aplinkybėmis Komisija visų pirma teigia, kad atsižvelgiant į tai, kaip ji aiškino Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą, Italijos Respublika, taikydama maksimalų 35 % padidinimą beveik visiems gamintojams, kurie atsargas saugojo išorinėse sandėliavimo vietose, nors kiekvienu konkrečiu atveju nepagrindė didesnės sumos už iš tikrųjų patirtas išlaidas, pažeidė šią nuostatą. Dėl individualių kontrolės pareigų, kurios, Komisijos manymu, išplaukia iš minėtos nuostatos, nevykdymo fondai patyrė didelę riziką ir tai pateisino ginčijamame sprendime taikytą 10 % korekciją.

44      Be to, Komisija neatsakė į antrąjį pagrindą, siejamą su motyvų nenurodymu, tačiau jį išnagrinėjo kartu su pirmuoju pagrindu ir atsakė argumentais dėl esmės.

45      Tokiomis aplinkybėmis padarius išvadą, kad pirmasis pagrindas siejamas tik su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo atliktas tyrimas, kaip teigia Komisija, netektų veiksmingumo didelė dalis argumentų, kuriuos šalys pateikė Bendrajame Teisme. Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 40 punkte primintą teismo praktiką, kadangi Italijos Respublikos argumentų turinys pakankamai aiškiai išplaukia iš ieškinio, todėl Komisija galėjo veiksmingai gintis, o Bendrasis Teismas turi galimybę juos identifikuoti ir išnagrinėti, pirmąjį pagrindą reikia suprasti kaip siejamą ne tik su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo atliktas tyrimas, bet ir su vertinimo klaida ir Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos pažeidimu.

b)     Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo atliktas tyrimas, vertinimo klaida ir Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos pažeidimu

46      Pirma, Italijos Respublika teigia, kad, priešingai, nei rekomendavo Taikinimo institucija, Komisija neatliko tinkamo tyrimo dėl Italijos rinkos sąlygų, pateisinusių cukraus sektoriuje veikiančių įmonių prašymą padidinti sandėliavimo išlaidas. Italijos Respublikos nuomone, Komisijos darbuotojai turėjo ištirti sandėlių nuomos, be kita ko, iš sandėliavimo įmonių, rinkos situaciją, kai vykdė tyrimą 2007 m. Prašydama, kad Italijos Respublika pateiktų „ypatingų aplinkybių“ egzistavimo ir formalaus rinkos tyrimo atlikimo įrodymų Komisija perkėlė įrodinėjimo pareigą.

47      Antra, Italijos Respublika tvirtina, kad per administracinę procedūrą pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ji ištyrė prašymų padidinti cukraus sandėliavimo išlaidas priežastis. Italijos Respublika pabrėžia, kad, vertinant Italijos valdžios institucijų taikytą 35 % padidinimą, visų pirma reikia atsižvelgti į labai didelius cukraus kiekius, kuriuos intervencinė agentūra buvo priversta nupirkti 2004–2005 ir 2005–2006 ūkiniais metais, Sąjungos teisės aktais reikalaujamas savybes atitinkančių sandėlių stoką ir faktinį į cukrų panašių produktų sandėliavimo kainos padidėjimą. Komisija neatsižvelgė į įrodymus, kuriuos šiuo klausimu Italijos valdžios institucijos pateikė per administracinę procedūrą.

48      Komisija teigia, kad Italijos valdžios institucijos padarė klaidą, kai bendrai taikė nagrinėjamą padidinimą, nors jos turėjo kiekvienu konkrečiu atveju patikrinti cukraus sektoriuje veikiančių įmonių prašymus, kad nustatytų, ar iš tikrųjų buvo patirta papildomų išlaidų, susijusių su atsargų saugojimu nuomojamuose sandėliuose, nes pagal tinkamo finansinio administravimo principą reikalaujama, kad fondų lėšomis būtų finansuojamos tik realiai ir iš tikrųjų patirtos išlaidos.

49      Iš primintų argumentų matyti, kad šalys iš esmės nesutaria dėl kontrolės, kurią nacionalinės valdžios institucijos turi atlikti prieš taikydamos 35 % padidinimą, numatytą Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje, pobūdžio, kiek tai susiję su nuomojamuose sandėliuose saugomų atsargų išlaidomis. Taigi iš pradžių reikia išaiškinti, kokias pareigas turi valstybės narės taikydamos Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos nuostatas.

 Dėl kontrolės, kurią turi atlikti nacionalinės valdžios institucijos pagal Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą

50      Reglamente Nr. 1262/2001 nustatytos bendros taisyklės, susijusios su cukraus kvotų, kurioms taikomos intervencinės priemonės, įgyvendinimu ir administravimu, visų pirma kiek tai susiję su šio cukraus sandėliavimo sąlygomis ir išlaidomis.

51      Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Šios dešimties dienų cukraus saugojimo įmonių silosinėse arba sandėliuose išlaidos neturi būti didesnės kaip 0,048 euro už 100 kilogramų.

Tačiau jeigu cukrus yra saugomas pasiūlymą teikiančios šalies išnuomotose silosinėse arba sandėliuose, nesusijusiuose su cukraus sektoriuje veikiančia įmone, intervencinė agentūra gali padidinti šią sumą ne daugiau kaip 35 %, o ypatingais atvejais – ne daugiau kaip 50 %.“

52      Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje nenurodytos nei kontrolės, kurią valstybės narės privalo atlikti prieš taikydamos 35 % padidinimą, sąlygos, nei jos mastas.

53      Vis dėlto iš teismo praktikos matyti, kad pagal Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 1 dalį, kuri suformuluota taip pat kaip ir Reglamento Nr. 1291/2005 9 straipsnio 1 dalis, valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, kurių reikia užtikrinti, kad Europos žemės ūkio fondų finansuojamos operacijos būtų realiai ir tinkamai vykdomos, būtų užkirstas kelias pažeidimams ir jie būtų tiriami, taip pat išieškotos sumos, kurios prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo, net jeigu konkrečiame Sąjungos teisės akte aiškiai nenumatyta, kad reikia tam tikrų kontrolės priemonių (2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑373/99, Rink., EU:C:2001:662, 9 punktas ir 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, T‑55/07, EU:T:2009:371, 62 punktas).

54      Teismo praktikoje pažymėta, kad iš šių nuostatų, aiškinamų atsižvelgiant į ESS 4 straipsnyje nustatytą pareigą lojaliai bendradarbiauti su Komisija, išplaukia, kad, kiek tai konkrečiai susiję su teisingu Sąjungos išteklių panaudojimu, valstybės narės privalo atlikti visus administracinius patikrinimus ir patikrinimus vietoje, taip užtikrindamos tiesioginį atitinkamų išmokų skyrimo formalių ir procedūrinių reikalavimų laikymąsi (žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑157/00, Rink., EU:C:2003:5, 11 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Jei tokie patikrinimai nepadaryti arba jei tie, kuriuos atliko valstybė narė, turi tokių trūkumų, kad išlieka abejonių dėl to, ar buvo laikytasi šių sąlygų, Komisija pagrįstai nepripažįsta tam tikrų atitinkamos valstybės narės patirtų išlaidų (1990 m. birželio 12 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑8/88, Rink., EU:C:1990:241, 20 ir 21 punktai; 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑468/02, EU:C:2005:221, 36 punktas; 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑183/06, EU:T:2009:370, 31 punktas).

55      Tai reiškia, kad net jeigu reikšmingi Sąjungos teisės aktai, susiję su išmokomis, aiškiai neįpareigoja valstybių narių nustatyti priežiūros priemonių ir kontrolės sąlygų, kaip antai tos, kuriomis remiasi Komisija tvirtindama Europos žemės ūkio fondų sąskaitas, vis dėlto atitinkamais atvejais tokia pareiga netiesiogiai gali kilti iš to, kad pagal taisykles, susijusias su Europos žemės ūkio fondais, valstybės narės turi sukurti veiksmingą kontrolės ir priežiūros sistemą (žr. 2008 m. balandžio 24 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑418/06 P, Rink., EU:C:2008:247, 70 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2009 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Austrija / Komisija, T‑368/05, EU:T:2009:305, 76 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

56      Taigi kyla klausimas, ar pareigos, į kurias Komisija daro nuorodą suvestinėje ataskaitoje, apimančios išlaidų, susijusių su sandėlių nuoma, tinkamumo kontrolę, netiesiogiai kyla iš to, kad pagal atitinkamus teisės aktus valstybės narės turi sukurti veiksmingą kontrolės sistemą.

57      Šiuo klausimu konstatuotina, kad Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje numatyta, jog jeigu cukraus atsargos saugomos nuomojamuose sandėliuose, cukraus sandėliavimo išlaidos gali būti padidintos „ne daugiau kaip 35 %“. Remiantis tokia formuluote galima netiesiogiai, tačiau neabejotinai daryti išvadą, kad intervencinė agentūra turi taikyti mažesnį padidinimą, jei faktiškai patirtos išmokų gavėjo išlaidos dėl sandėlių nuomos yra mažesnės už šią 35 % maksimalią ribą. Tokią išlaidų, kurias turės padengti fondai, teisėtumo ir tinkamumo kontrolę, kaip teigia Komisija, galima įgyvendinti tik atliekant individualius patikrinimus remiantis įrodymais, kuriuos depozitaras pateikia dėl, pirma, aplinkybių, dėl kurių jis buvo priverstas pasinaudoti išoriniu sandėliu, ir, antra, papildomų dėl to patirtų išlaidų. Kontrolės siekiant nustatyti, ar realios išmokų gavėjų patirtos išlaidos, susijusios su sandėlių nuoma, iš tikrųjų atitinka 35 % padidinimą, veiksmingumas būtų gerokai susilpnintas ar net neįmanomas, jei toks padidinimas būtų taikomas remiantis vien bendra informacija apie situaciją atitinkamoje rinkoje, kaip antai rinkoje už panašius produktus taikomomis kainomis arba duomenimis apie atitinkamų sandėlių stoką.

58      Tai reiškia, kad atsižvelgiant į SESV 317 straipsnyje įtvirtintą gero finansinio administravimo reikalavimą, kuriuo grindžiamas Europos žemės ūkio fondų panaudojimas, taip pat į nacionalinėms valdžios institucijoms vykdant šį panaudojimą tenkančią atsakomybę, primintą šio sprendimo 53–55 punktuose, Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybės narės įpareigojamos sukurti kontrolės sistemą, leidžiančią kiekvienu konkrečiu atveju patikrinti išlaidų, susijusių su cukraus saugojimu nuomojamuose sandėliuose, realumą, kad tik išlaidos, kurias išmokų gavėjai tinkamai pagrindžia ir kurių jie iš tikrųjų patyrė, būtų finansuojamos fondų lėšomis.

59      Todėl atsižvelgiant į tokį Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos aiškinimą reikia nustatyti, ar taikant Italijos Respublikos sukurtą kontrolės sistemą įvykdomos pirma aprašytos implicitinės pareigos.

 Dėl Italijos valdžios institucijų atliktų patikrinimų pagal Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą

60      Šiuo klausimu konstatuotina, kad Italijos Respublika neteigia, jog Italijos valdžios institucijos atliko individualius ūkio subjektų prašymų padidinti cukraus sandėliavimo išlaidas patikrinimus tam, kad būtų nustatyta, kokių išlaidų iš tikrųjų buvo patirta. Be to, ji nepateikia jokių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad tokie patikrinimai buvo atlikti. Ji, be kita ko, nepateikia įrodymų, kaip antai nacionalinių taisyklių, patvirtinančių ūkio subjektų prašymų kontrolės procedūrų egzistavimą.

61      Italijos Respublika pripažįsta, kad pagal Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą nacionalinės valdžios institucijos įpareigojamos patikrinti, ar egzistuoja realios sąlygos, pateisinančios sandėliavimo išlaidų padidinimą 35 %. Vis dėlto ji mano, kad cukraus rinkos ir jo sandėliavimo sąlygų Italijoje tyrimas gali pateisinti tokį padidinimą (žr. šio sprendimo 47 punktą). Italijos Respublika iš tiesų neginčija ir to, kad 35 % padidinimas buvo taikomas bendrai visiems cukraus gamintojams, dalyvavusiems įgyvendinant intervencines priemones ir galėjusiems naudotis išorės sandėliais.

62      Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad per įvairius Italijos valdžios institucijų ir cukraus gamintojų bei sandėliavimo įmonių atstovų susitikimus Italijos valdžios institucijos ne tik siekė gauti informacijos apie Italijos cukraus ir jo sandėliavimo rinkos bendras sąlygas, bet taip pat derėjosi su ūkio subjektais dėl cukraus sandėliavimo išlaidų, kurios turėjo būti padengtos Sąjungai teikiant pagalbą. Atsižvelgdama į išvadas, prie kurių buvo galima prieiti po šių susitikimų, Italijos valdžios institucijos nusprendė bendrai taikyti nuomojamuose sandėliuose saugomų cukraus atsargų išlaidų padidinimą 35 %.

63      Italijos Respublika neigia, kad buvo vykdomos tokios derybos, per kurias siekta nustatyti sandėliavimo kainą prieš įgyvendinant intervencines priemones, nes produktas jau buvo saugojamas patvirtintuose sandėliuose.

64      Pačios Italijos valdžios institucijos derėjosi su Komisija dėl cukraus sandėliavimo kainos.

65      2008 m. spalio 24 d. laiške, į kurį ieškovė daro nuorodą ieškinio 12 punkte, ŽŪIA nurodė Komisijai, kad „Italijos žemės ūkio ministras, ŽŪIA, cukraus gamintojai ir sandėlių savininkai susitiko siekdami derėtis dėl protingos nuomojamų sandėlių paslaugų kainos ir ją nustatyti“, kad „suderėta kaina beveik tiksliai sutampa su Komisijos kompensuojama kaina, įskaitant 35 % padidinimą“, ir galiausiai, kad „[ŽŪIA vykdyta] techninė ir administracinė procedūra įrodo, jog ŽŪIA atliko išsamų įvairių aplinkybių nagrinėjimą, po kurio priėmė sprendimą cukraus sektoriuje veikiančioms įmonėms atlyginti sandėliavimo išlaidas, padidintas 35 %“. Tokia Italijos valdžios institucijų pozicija taip pat matyti iš dvišalio susitikimo protokolo 3.3 punkto, kurio Italijos Respublika neginčijo. Be to, Taikinimo institucijos ataskaitos B.5 punkte nurodyta Italijos valdžios institucijų pozicija, pagal kurią „po mėnesius trukusių derybų [Italijos valdžios institucijos ir įvairūs sandėliavimo ir cukraus gamybos srityje veikiantys subjektai] susitarė dėl kainos, ir šis susitarimas reiškė, kad reikia taikyti 35 % padidinimą reglamente nustatytoms kainoms, o Italijos valdžios institucijos pateikia nuorodą į prie bylos medžiagos pridėtus laiškus, iš kurių matyti, jog kaina buvo svarbiausias derybų klausimas“. Iš dokumentų, pridėtų prie 2010 m. gruodžio 17 d. ŽŪIA laiško, taip pat matyti, kad per Italijos valdžios institucijų ir atitinkamų ūkio subjektų susitikimus buvo sudarytos sandėliavimo sutartys, kuriose numatytas 35 % padidinimas, taikomas nuomojamuose sandėliuose saugomam cukrui.

66      Tokiomis aplinkybėmis, priešingai, nei teigia Italijos Respublika (žr. šio sprendimo 63 punktą), nėra svarbu tai, ar derybos vyko prieš, ar po to, kai gamintojai pristatė cukrų į nuomojamus sandėlius. Be to, tai, kad dėl šių derybų sandėliavimo bendrovės galėjo netaikyti 50 % kainų padidinimo, taip pat numatyto Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje, neleidžia daryti išvados, kad vykdytos derybos savaime leido užtikrinti Sąjungos finansinių interesų apsaugą.

67      Kaip pabrėžia Komisija, dėl tokio Italijos valdžios institucijų elgesio rinkos subjektai galėjo lengviau taikyti sandėlių nuomos kainas, kurių nepateisina rinkos sąlygos ir kurios derinamos prie Sąjungos teisės aktuose numatytų maksimalių pagalbos ribų. Kaip teigia Komisija, pagal gero finansinio administravimo principą, primintą šio sprendimo 58 punkte, reikalaujama, kad nacionalinės valdžios institucijos užtikrintų, jog pagalba atitiktų realią situaciją rinkoje, kad rinkos nesiektų prisitaikyti prie Sąjungos teisėje numatytos pagalbos.

68      Todėl neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamų ūkio subjektų elgesį šiuo atveju galima laikyti piktnaudžiavimu, kaip tai suprantama pagal Komisijos nurodytą teismo praktiką, taigi nesant reikalo nagrinėti tariamai naujo šio Komisijos kaltinimo pobūdžio (Italijos Respublika tuo rėmėsi), reikia konstatuoti, kad Komisija teisingai teigia, jog nacionalinės valdžios institucijos, privalančios saugoti Sąjungos finansinius interesus, neturi derėtis su atitinkamais ūkio subjektais dėl Sąjungos teisės aktų taikymo sąlygų, todėl ir priimti sprendimo bendrai taikyti 35 % padidinimą išlaidoms, susijusioms su cukraus sandėliavimu.

69      Dėl duomenų, kad Italijos valdžios institucijos turėtų bendrai taikyti 35 % padidinimą cukraus sandėliavimo išlaidoms, gali atsirasti rimtų ir pagrįstų abejonių, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 32 punkte nurodytą teismo praktiką, dėl to, ar egzistuoja veiksminga ir adekvati kontrolės sistema, leidžianti užtikrinti, kad materialios ir formalios tokio padidinimo taikymo sąlygos visais atvejais būtų įvykdytos. Todėl dėl tokio bendro 35 % padidinimo taikymo po derybų su atitinkamais ūkio subjektais fondams akivaizdžiai kiltų didelė rizika, nes nepagrįstos ar net realiai neegzistuojančios išlaidos galėtų būti finansuojamos fondų lėšomis.

70      Italijos Respublika nepateikia konkrečių ir tikslių įrodymų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 33 punkte primintą teismo praktiką, galinčių paneigti Komisijos išreikštų abejonių pagrįstumą.

71      Tokiomis aplinkybėmis iš pradžių reikia atmesti Italijos Respublikos kaltinimą, siejamą su tyrimo neatlikimu dėl to, kad Komisija neištyrė Italijos cukraus ir jo sandėliavimo rinkos situacijos (žr. šio sprendimo 46 punktas). Iš šio sprendimo 32 ir 33 punktuose primintos teismo praktikos matyti, kad jei Komisija turėjo įrodyti taisyklių pažeidimus pateikdama rimtų ir pagrįstų abejonių egzistavimo įrodymų, Italijos Respublika savo ruožtu turėjo pateikti konkrečių ir tikslių įrodymų, paneigiančių Komisijos išvadas.

72      Šios išvados nepaneigia Italijos Respublikos argumentas, siejamas su galutinėje Taikinimo institucijos ataskaitoje pateiktomis rekomendacijomis. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal 1994 m. liepos 1 d. Komisijos Sprendimo 94/442/EB, nustatančio taikinimo procedūrą, susijusią su EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitų apmokėjimu (OL L 182, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 16 t., p. 268), 1 straipsnio 2 dalies a punktą „Taikinimo institucijos pozicija neapriboja galutinio Komisijos sprendimo dėl sąskaitų apmokėjimo“. Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisijai Taikinimo institucijos išvados nėra privalomos (šiuo klausimu žr. 1999 m. spalio 21 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑44/97, Rink., EU:C:1999:510, 18 punktą; 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑486/09, EU:T:2013:465, 45 punktą). Taigi, nors Taikinimo institucija buvo rekomendavusi Komisijai peržiūrėti pasiūlymą taikyti finansines korekcijas padidintoms sandėliavimo išlaidoms atsižvelgiant į specifines Italijos rinkos sąlygas ir ją ištikusią krizę, tai nereiškia, kad Komisija turi pareigą atlikti konkretų tyrimą šiuo klausimu.

73      Taip pat negalima sutikti su Italijos Respublikos argumentu, kad Komisija nepasitarė su savo teisės tarnyba, nors apie tai jos darbuotojai pranešė vykdydami tyrimą. Kaip nurodo Komisija, toks pasitarimas yra dalis vidaus procedūros, pagal kurią rengiami Komisijos sprendimai, ir bet kuriuo atveju jo negalima laikyti lemiamu, kalbant apie išvadą, prie kurios šiuo atveju ji priėjo pasibaigus administracinei procedūrai.

74      Toliau svarbu konstatuoti, kad aplinkybės, kuriomis rėmėsi Italijos Respublika, kaip antai krizė Italijos rinkoje, kurią lėmė perteklinė cukraus gamyba 2004–2005 ir 2005–2006 ūkiniais metais, dėl ko gamintojai turėjo ieškoti sandėlių, nepriklausančių cukraus sektoriuje veikiančioms įmonėms, nedidelis sandėlių, atitinkančių cukraus sandėliavimo reikalavimus, skaičius arba sandėliavimo kainos, taikomos į cukrų panašiems produktams, negali paneigti išvados, kad, neatlikus individualių patikrinimų, leidžiančių konstatuoti, kad pagalba buvo suteikta pateisinamais ir pagrįstais atvejais, fondams kilo didelė nuostolių rizika.

75      Net jeigu Italijos valdžios institucijų atliktą rinkos situacijos tyrimą būtų galima laikyti pakankamu norint bendru ekonominiu požiūriu pateisinti 35 % padidinimą, o Komisija tai ginčija, šis tyrimas bet kuriuo atveju negali pakeisti konkrečiu atveju atliekamų patikrinimų, kuriais siekiama nustatyti realias išlaidas, kurias turi padengti fondai. Kaip matyti iš šio sprendimo 62–65 punktų, toks bendras tyrimas, kuriame, beje, dalyvavo ūkio subjektai, kuriems tiesiogiai buvo taikomas sandėliavimo išlaidų padidinimas, negalėjo pakankamai apsaugoti Sąjungos finansinių interesų, nes neleido įsitikinti, kad kiekvieno gavėjo situacija pateisino tokio padidinimo taikymą ar kad jis dėl sandėlių nuomos iš tikrųjų patyrė papildomų sąnaudų, kurios sudaro 35 % su cukraus sandėliavimu susijusių išlaidų.

76      Tas pats pasakytina apie cukraus gamintojų pagrindžiant prašymus 50 % padidinti sandėliavimo išlaidas pateiktus raštus, kuriais remiasi Italijos Respublika.

77      Pirma, kalbant apie Italijos cukraus gamintojų asociacijos laišką, pateiktą ieškinio A46 priede, pažymėtina, kad atsakydama į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą Italijos Respublika pripažino, jog šis dokumentas nebuvo pateiktas per administracinę procedūrą, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kaip teigia Komisija. Todėl atsižvelgiant į teismo praktiką, pagal kurią Komisijos sprendimo teisėtumas turi būti įvertintas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti jo priėmimo momentu (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑46/09, Rink., EU:T:2013:32 149 punktas; pagal analogiją taip pat žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Régie Networks, C‑333/07, EU:C:2008:764, 81 punktą), vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą į šį dokumentą nereikia atsižvelgti (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑463/07, EU:T:2014:665, 108 punktą).

78      Antra, kalbant apie Italijos valdžios institucijoms tam tikrų cukraus sektoriuje veikiančių įmonių pateiktus raštus dėl jų prašymų 50 % padidinti sandėliavimo išlaidas, pridėtus prie ieškinio kaip A45 priedas, konstatuotina, kad šie raštai negali įrodyti, jog Italijos valdžios institucijos atliko tinkamus patikrinimus, siekdamos nustatyti, ar šių įmonių realiai patirtos sandėliavimo išlaidos atitinka 35 % padidinimą.

79      Nagrinėjamuose raštuose kalbama apie perteklinę cukraus gamybą Italijoje ir vietos nebuvimą cukraus sektoriuje veikiančioms įmonėms priklausančiuose sandėliuose, taip pat apie būtinybę saugoti cukrų išorės sandėliuose. Taigi jais galima įrodyti nebent tam tikras aplinkybes, dėl kurių cukraus sektoriuje veikiančios įmonės buvo priverstos pasinaudoti išorės sandėliais. Vis dėlto jie neįrodo, kad cukraus sektoriuje veikiančių įmonių faktiškai patirtos cukraus sandėliavimo išlaidos atitinka 35 % padidintas sandėliavimo išlaidas, visų pirma dėl to, kad minėtuose raštuose nebuvo paminėtos išlaidos, susijusios su cukraus saugojimu nuomojamuose sandėliuose.

80      Net jeigu būtų daroma išvada, kad Italijos Respublikos poziciją lemia Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos jos pateiktas aiškinimas, kad individualūs realiai patirtų išlaidų patikrinimai negali būti reikalaujami taikant toje nuostatoje numatytą 35 % padidinimą, jei tokį padidinimą pateisina bendros objektyvios aplinkybės, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 57 ir 58 punktų, su tokiu aiškinimu negalima sutikti.

81      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog net ir tuo atveju, kai Sąjungos teisė taikoma objektyviai klaidingai ir tai grindžiama sąžiningu nacionalinių valdžios institucijų aiškinimu, pagal Reglamento Nr. 1258/1999 2 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1290/2005 3 straipsnį reikalaujama, kad su tokiu taikymu susijusias išlaidas padengtų valstybės narės. Išlaidų padengimo fondų lėšomis sąlygos turi būti aiškinamos siaurai dėl šių reglamentų tikslo, nes bendrosios žemės ūkio politikos administravimas, laikantis vienodo požiūrio į valstybių narių ūkio subjektus, draudžia tai, kad vienos valstybės narės nacionalinės valdžios institucijos plačiai aiškindamos konkrečią nuostatą šios valstybės subjektus vertintų palankiau už kitų valstybių narių, kuriose laikomasi griežtesnio aiškinimo, ūkio subjektus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 54 punkte minėto Sprendimo Ispanija / Komisija, EU:C:2005:221, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

82      Komisija primena, kad, kaip pabrėžta suvestinės ataskaitos 6.1.5 punkte, Italijos Respublika buvo vienintelė valstybė narė, sistemingai taikiusi sandėliavimo išlaidų padidinimą.

83      Galiausiai Italijos Respublika klysta, kai pateikdama pirmąjį ir antrąjį pagrindus daro prielaidą, kad Komisija neatsižvelgė į įrodymus, pateiktus per administracinę šios bylos procedūrą. Kaip matyti iš laiškų, kuriais buvo pasikeista per tą procedūrą, visų pirma 2010 m. vasario 3 d. laiško, taip pat iš dvišalio susitikimo protokolo ir suvestinės ataskaitos, Komisija iš tikrųjų atsižvelgė į Italijos valdžios institucijų pateiktą informaciją ir paaiškinimus, tačiau konstatavo, jog jų nepakanka, kad būtų išsklaidytos abejonės, kurių ji turėjo dėl patikrinimų, susijusių su sandėliavimo išlaidų padidinimu 35 %, realumo ir veiksmingumo. Be to, aplinkybė, kad Komisija atsakė ne į visus Italijos Respublikos argumentus, savaime neleidžia daryti išvados, jog ji atsisakė į juos atsižvelgti.

84      Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

c)     Dėl antrojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo nurodyti motyvai

85      Antrajame pagrinde Italijos Respublika teigia, kad Komisija neišnagrinėjo Italijos valdžios institucijų pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad rinkos tyrimas iš tikrųjų buvo atliktas, todėl sandėliavimo išlaidų padidinimas 35 % buvo pagrįstas, ir kad Komisija nepateikė motyvų, dėl kurių ji šių įrodymų nelaikė pakankamais rinkos analizei pakeisti ar nustatyti, jog visos cukraus sektoriuje veikiančios įmonės prašė padidinti cukraus sandėliavimo išlaidas.

86      Komisija neatsakė į antrąjį pagrindą, kurį reikia suprasti kaip siejamą su motyvų nenurodymu.

87      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 296 straipsnį reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys žinotų priežastis, dėl kurių imtasi priemonės, o Sąjungos teismas galėtų vykdyti kontrolę (žr. 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑26/00, Rink., EU:C:2005:450, 113 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2009 m. birželio 19 d. Sprendimo Qualcomm / Komisija, T‑48/04, Rink., EU:T:2009:212, 174 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

88      Su motyvų nenurodymu siejamą pagrindą reikia skirti nuo pagrindo, siejamo su sprendimo motyvų netikslumu. Pastarasis aspektas susijęs su sprendimo teisėtumo nagrinėjimu iš esmės, o ne su esminių formos reikalavimų pažeidimu, taigi tai negali būti SESV 296 straipsnio pažeidimas (žr. 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑66/02, Rink., EU:C:2005:768, 26, 55 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką; 2012 m. spalio 9 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑426/08, EU:T:2012:526, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

89      Kiek antruoju pagrindu Italijos Respublika kaltina Komisiją iš esmės tuo, kad ši nemotyvavo ginčijamo sprendimo, nes aiškiai neatsakė į jos pateiktus įrodymus, kad Italijos valdžios institucijos patikrino aplinkybes, pateisinančias cukraus atsargų sandėliavimo išlaidų padidinimą 35 %, ji ginčija ginčijamo sprendimo pagrįstumą. Vien tai, kad Italijos Respublika tam tikrus įrodymus laikė esminiais arba neabejotinai paneigiančiais Komisijos išvadas dėl tinkamų patikrinimų neatlikimo, o tai apima vertinimas iš esmės ir į tai buvo atsižvelgta nagrinėjant pirmąjį pagrindą (žr., be kita ko, šio sprendimo 83 punktą), negali pakeisti Komisijos pareigos motyvuoti apimties.

90      Todėl Bendrasis Teismas negali nagrinėti tokio kaltinimo vykdydamas pareigos motyvuoti laikymosi kontrolę. Taigi grindžiant ieškinio pagrindą, siejamą su motyvų nenurodymu ar stoka, pateikti kaltinimai ir argumentai, kuriais siekiama užginčyti ginčijamo sprendimo pagrįstumą, turi būti laikomi nereikšmingais (2009 m. liepos 1 d. Sprendimo Operator ARP / Komisija, T‑291/06, Rink., EU:T:2009:235, 48 punktas).

91      Bet kuriuo atveju motyvavimo reikalavimas pagal SESV 296 straipsnį turi būti įvertintas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, be kita ko, į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, ar kitų asmenų, kurie yra konkrečiai ir tiesiogiai su juo susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų išdėstytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes tai, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei atitinkamą klausimą reglamentuojančių teisės normų visumą (šio sprendimo 88 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija, C‑66/02, EU:C:2005:768, 26 punktas ir 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, Rink., EU:C:2009:742, 77 punktas).

92      Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad motyvuodama savo sprendimus Komisija neprivalo pateikti nuomonės dėl visų argumentų, kuriais suinteresuotieji asmenys rėmėsi per administracinę procedūrą. Pakanka, kad Komisija išdėstytų faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminės reikšmės sprendimui (1963 m. liepos 4 d. Sprendimas Vokietija / Komisija, 24/62, Rink., EU:C:1963:14, p. 131 ir 143; 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, C‑404/04 P, EU:C:2007:6, 30 punktas; taip pat žr. 1993 m. birželio 29 d. Sprendimo Asia Motor France ir kt. / Komisija, T‑7/92, Rink., EU:T:1993:52, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

93      Konkrečiu sprendimų dėl Europos žemės ūkio fondų sąskaitų patvirtinimo rengimo atveju jų motyvai turi būti laikomi pakankamais, jei valstybė, kuriai skirtas sprendimas, buvo labai įsitraukusi į jo rengimo procesą ir žinojo motyvus, dėl kurių Komisija neketino finansuoti ginčijamos sumos žemės ūkio fondų lėšomis (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑263/98, Rink., EU:C:2001:455, 67 punktą; 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑332/01, Rink., EU:C:2004:496, 67 punktą; 2012 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑84/09, EU:T:2012:471, 17 punktą).

94      Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Italijos valdžios institucijos buvo labai įsitraukusios į ginčijamo sprendimo rengimo procesą. Konstatuotina, kad apie neaiškumus, kurių Komisijai kilo dėl sandėliavimo išlaidų padidinimo patikrinimų, šioms institucijoms ne kartą buvo pranešta raštu, kad šiuo klausimu buvo diskutuojama ir kad buvo kreiptasi į Taikinimo instituciją. Be to, tiek 2010 m. vasario 3 d. oficialiajame pranešime, tiek 2011 m. sausio 3 d. galutinėje pozicijoje ir suvestinėje ataskaitoje Komisija tiksliai ir išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių taikė 10 % finansinę korekciją. Taigi, kalbant apie ginčijamo sprendimo priėmimo kontekstą, pažymėtina, kad Italijos valdžios institucijos žinojo apie Komisijos pateiktų kaltinimų dalyką ir nagrinėjamos korekcijos dydį bei teisinį pagrindą. Vadinasi, Italijos Respublika turėjo galimybę veiksmingai ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą iš esmės, kaip matyti iš jos grindžiant pirmąjį pagrindą pateiktų argumentų, taigi nebuvo reikalo labiau motyvuoti ginčijamo sprendimo.

95      Todėl ginčijamo sprendimo motyvus bet kuriuo atveju reikia laikyti pakankamais, o antrasis pagrindas, siejamas su motyvų nenurodymu, turi būti atmestas.

3.     Dėl nustatyto 5 % dydžio finansinės korekcijos, taikytos už 2006 finansinius metus dėl to, kad inventorizacija buvo atlikta pavėluotai

96      Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija taikė 5 % korekciją išlaidoms, kurias Italijos Respublika deklaravo dėl cukraus sandėliavimo 2006 finansiniais metais, dėl to, kad inventorizacija buvo atlikta pavėluotai. Šiuo klausimu Komisija suvestinėje ataskaitoje rėmėsi Reglamento Nr. 884/2006 2 straipsnio 3 dalies a punktu ir 8 straipsniu, taip pat Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsniu (suvestinės ataskaitos 6.1.1 punktas). Vėlavimas atlikti metinę inventorizaciją, kuri už 2006 finansinius metus buvo atlikta tik 2007 m. vasario mėn., reiškia akivaizdžią pažeidimo ir fondų nuostolių riziką (suvestinės ataskaitos 6.1.3 punktas). Suvestinės ataskaitos 6.1.5 punkte „Galutinė Komisijos pozicija“ nurodyta, kad ši korekcija, kuri neturi ryšio su teisės aktų pakeitimu, t. y. Reglamento Nr. 915/2006 įsigaliojimu, susijusi su reikalavimu, kad inventorizacija, skirta nustatyti, ar atsargų apskaitoje nurodytus saugomus kiekius iš tikrųjų atspindi fiziškai saugomos atsargos, būtų atlikta sandėliavimo metų pabaigoje, t. y. 2006 m. rugsėjo mėn.

97      Ginčydama nustatyto 5 % dydžio finansinę korekciją, susijusią su pavėluotai atlikta inventorizacija už 2006 finansinius metus, Italijos Respublika remiasi keturiais pagrindais (šiuo atveju trečiuoju, ketvirtuoju, šeštuoju ir septintuoju) ir subsidiariai kaip penktąjį pagrindą pateikia Reglamento Nr. 915/2006 neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Šie pagrindai atitinkamai siejami su: trečiasis – Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio ir jo I priedo bei Reglamento Nr. 2148/96, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 915/2006 priedu, 4 straipsnio pažeidimu ir klaidingu aiškinimu, taip pat teisinio saugumo, teisės normų negaliojimo atgaline data, teisinių lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų pažeidimu; ketvirtasis – esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo nurodyti motyvai; šeštasis – esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo nurodyti motyvai, įrodymų nepateikimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu; septintasis – esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo nurodyti motyvai ir įrodymų nepateikimu, kiek tai susiję su tariamai fondams kylančia nuostolių rizika, taip pat veiksmingumo principo pažeidimu.

a)     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, siejamo su Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio ir jo I priedo bei Reglamento Nr. 2148/96, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 915/2006 priedu, 4 straipsnio pažeidimu ir klaidingu aiškinimu, taip pat teisinio saugumo, teisės normų negaliojimo atgaline data, teisinių lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų pažeidimu

98      Iš pradžių reikia išnagrinėti kaltinimą, siejamą su teisinio saugumo, teisės normų negaliojimo atgaline data ir teisinių lūkesčių apsaugos principų pažeidimu.

 Dėl kaltinimo, siejamo su teisinio saugumo, teisės normų negaliojimo atgaline data ir teisinių lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

99      Pateikdama šį kaltinimą Italijos Respublika iš esmės teigia, kad pareigos parengti inventorinį aprašą, susijusį su operacijomis, kurios 2006 m. birželio mėn. įsigaliojant reglamentams Nr. 884/2006 ir Nr. 915/2006, t. y. likus nedaug laiko iki finansinių metų pabaigos 2006 m. rugsėjo mėn., jau kuris laikas buvo įvykdytos, neatidėliotinas vykdymas pažeidžia teisinio saugumo, teisės normų negaliojimo atgaline data ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Nacionalinės valdžios institucijos manė, kad turi būti taikomas Reglamento Nr. 2148/96, kuris pagal Reglamento Nr. 884/2006 14 straipsnį turėjo galioti „mažiausiai“ iki 2006 m. rugsėjo 30 d., 4 straipsnis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes esą darytina išvada, kad 2006 m. rugsėjo 30 d. Italijos valdžios institucijos neprivalėjo parengti inventorinio aprašo pagal formalią tvarką, įsigaliojusią 2006 m. birželio mėn.

100    Komisija nesutinka su Italijos Respublikos argumentais ir prašo atmesti šį kaltinimą.

–       Dėl Reglamento Nr. 915/2006

101    Reglamentu Nr. 915/2006, remiantis jo 2 konstatuojamąja dalimi ir 1 straipsniu, siekiama iš dalies pakeisti Reglamento Nr. 2148/96 III priedą tam, kad būtų nustatytos naujos fizinio cukraus atsargų sandėliavimo vietų patikrinimo taisyklės. Remiantis šio reglamento 2 straipsniu, jis įsigaliojo septintą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2006 m. birželio 29 d. Šios fizinio atsargų patikrinimo taisyklės buvo taikomos šiuo atveju nagrinėjamiems 2005–2006 ūkiniams metams, išskyrus minėtame reglamente numatytas pereinamojo laikotarpio priemones (žr. šio sprendimo 105 ir 106 punktus).

102    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip teigia Komisija, 5 % korekcija nebuvo pagrįsta Italijos valdžios institucijų padarytu cukraus sandėliavimo vietų fizinio patikrinimo taisyklių, nustatytų Reglamente Nr. 915/2006, pažeidimu. Tiek iš ginčijamo sprendimo ir suvestinės ataskaitos, tiek iš raštų, kuriais Komisija ir Italijos valdžios institucijos pasikeitė per administracinę procedūrą, matyti, kad Komisija tokio kaltinimo apskritai nepateikė.

103    Be to, atsakydama į Taikinimo institucijos pastabą, kuri manė, kad prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 915/2006 Sąjungos teisės aktuose šioje srityje buvo spragų, ir pateikusi nuorodą į šiuo reglamentu nustatytas pereinamojo laikotarpio priemones dėl viešųjų cukraus atsargų, sudarytų, be kita ko, per 2005–2006 ūkinius metus, inventorizacijos, suvestinės ataskaitos 6.1.5 punkte Komisija aiškiai pažymėjo, kad 5 % korekcija buvo susijusi ne su Reglamento Nr. 915/2006 įsigaliojimu, bet su reikalavimu, kad inventorizacija būtų atlikta iki 2006 m. rugsėjo mėn. (žr. šio sprendimo 96 punktą).

104    Tokiomis aplinkybėmis taip pat negalima sutikti su Italijos Respublikos atsakant į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą išdėstytu argumentu, kad 2004–2005 ir 2005–2006 ūkiniais metais Komisija jos atžvilgiu turėjo taikyti Reglamente Nr. 915/2006 numatytas pereinamojo laikotarpio taisykles.

105    Dėl pereinamojo laikotarpio priemonių Reglamento Nr. 915/2006 4 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Atsižvelgiant į tai, kad intervencija cukraus sektoriuje 2004–2005 prekybos metams buvo pradėta nenustačius išsamių inventorizacijos taisyklių, dėl būdo, kuriuo tam tikros valstybės narės organizavo cukraus atsargų saugojimą, yra nepaprastai sunku atlikti inventorizaciją įprasta tvarka. Todėl turėtų būti nustatytos pereinamojo laikotarpio taisyklės cukraus atsargoms nuo 2004–2005 ir 2005–2006 prekybos metų.“

106    Šiuo klausimu Reglamento Nr. 2148/96 III priedas buvo iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 915/2006 pridedant naujas nuostatas „VII – Nefasuotas cukrus“ ir „VIII – Fasuotas cukrus“. Dėl pereinamojo laikotarpio taisyklių, taikytinų cukraus atsargų, kurioms 2004–2005 ir 2005–2006 ūkiniais metais buvo taikomos intervencinės priemonės, fizinio patikrinimo procedūroms, tuose nuostatuose numatyta:

„<…> Viešųjų cukraus atsargų fizinio patikrinimo procedūra nuo 2004–2005 ir 2005–2006 prekybos metų:

1.      Tais atvejais, kai 1 punkte nurodytų inventorizacijos procedūrų negalima atlikti, mokėjimo agentūra oficialiai užplombuoja visas patekimo į silosinę ir (arba) iškrovimo iš jų vietas. Mokėjimo agentūra kas mėnesį tikrina plombų stovį, siekdama užtikrinti, kad jos išliktų nepažeistos. Tokie patikrinimai turi būti išsamiai aprašyti. Asmenims, nelydimiems mokėjimo agentūros inspektoriaus, patekti į sandėlius yra draudžiama.

Valstybė narė yra atsakinga už plombų tvirtinimo procedūrą, kuri turi užtikrinti intervenciniuose viešuosiuose sandėliuose saugomų produktų saugumą.

2.      Mažiausiai kartą per metus turi būti atliekamas patikrinimas, kurio metu yra tikrinamos sandėliavimo sąlygos ir tai, ar produktai yra tinkamai laikomi.“

107    Kaip matyti iš šių nuostatų, Reglamente Nr. 915/2006 yra numatytos pereinamojo laikotarpio taisyklės, jei nebūtų galimybės 2004–2005 ir 2005–2006 prekybos laikotarpiais laikytis cukraus atsargų sandėliavimo vietų fizinio patikrinimo procedūrų pagal Reglamente Nr. 915/2006 nustatytą tvarką. Kaip pažymėta šio sprendimo 102 ir 103 punktuose, Komisija nekaltino Italijos valdžios institucijų, kad šios nesilaikė minėtų procedūrų.

108    Bet kuriuo atveju Italijos Respublika neteigia, kad Italijos valdžios institucijos turėjo sunkumų taikyti fizinio patikrinimo procedūras, numatytas Reglamente Nr. 915/2006. Iš tiesų ji tvirtina, kad buvo tam tikrų „objektyvių sunkumų dėl koordinavimo“ su viešąją įstaiga, atsakinga už inventorizacijos kontrolę, t. y. Agecontrol. Vis dėlto ji neteigia, kad šie sunkumai kilo dėl naujų fizinio patikrinimo taisyklių, įtvirtintų Reglamente Nr. 915/2006, ar kad todėl buvo laikomasi pereinamojo laikotarpio priemonėse numatytų alternatyvių procedūrų.

109    Tai reiškia, kad šį kaltinimą reikia atmesti kaip nereikšmingą, kiek jis susijęs su Reglamentu Nr. 915/2006.

–       Dėl Reglamento Nr. 884/2006

110    Kaip matyti iš Reglamento Nr. 884/2006 konstatuojamųjų dalių ir 1 straipsnio, šiame reglamente nustatytos sąlygos ir taisyklės, taikomos EŽŪGF finansuojamoms intervencinėms priemonėms, susijusioms su viešuoju sandėliavimu, mokėjimo agentūrų vykdomam atitinkamų operacijų valdymui ir kontrolei, taip pat išlaidų, kurios gali būti priskirtos EŽŪGF, apskaičiavimo tinkamumui ir tvarkai. Pagal Reglamento Nr. 884/2006 13 konstatuojamąją dalį ir 14 straipsnį šio reglamento nuostatos šiuo atžvilgiu pakeičia kelių reglamentų, kurie kartu panaikinami, nuostatas, visų pirma Reglamento Nr. 2148/96 ir 1990 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3492/90, nustatančio veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti iš EŽŪGF Garantijų skyriaus finansuojamų intervencinių viešojo saugojimo priemonių metinėse ataskaitose (OL L 337, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 50), nuostatas.

111    Reglamentas Nr. 884/2006, kuris pagal jo 15 straipsnio pirmą pastraipą įsigaliojo septintąją dieną po jo paskelbimo Oficialiajame leidinyje, t. y. 2006 m. birželio 30 d., pagal to straipsnio antrą pastraipą taikomas nuo 2006 m. spalio 1 d.

112    Šiuo klausimu reikia priminti principą, pagal kurį teisės nuostatas keičiantys teisės aktai yra taikomi situacijų, susidariusių galiojant ankstesniems teisės aktams, ateities padariniams, nebent nustatyta kitaip (žr. 1999 m. birželio 29 d. Sprendimo Butterfly Music, C‑60/98, Rink., EU:C:1999:333, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Pokrzeptowicz-Meyer, C‑162/00, Rink., EU:C:2002:57, 50 punktą). Nors procedūrinės taisyklės paprastai taikomos visiems ginčams, nagrinėjamiems jų įsigaliojimo momentu, materialinės teisės nuostatos, siekiant užtikrinti teisinio saugumo ir teisinių lūkesčių apsaugos principų laikymąsi, turi būti aiškinamos kaip netaikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms, nebent iš jų turinio, tikslo ar struktūros aiškiai matyti, kad joms būtina suteikti tokį poveikį (žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink., EU:C:2002:524, 119 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2009 m. liepos 1 d. Sprendimo ThyssenKrupp Stainless / Komisija, T‑24/07, Rink., EU:T:2009:236, 85 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

113    Be to pagal teismo praktiką teisės aktų leidėjas gali nustatyti skirtingas jo priimamo teisės akto įsigaliojimo ir taikymo datas, kurių vėlesnė yra antroji. Pagal tokią procedūrą būtent tuomet, kai įsigalioja teisės aktas ir jis yra perkeltas į Sąjungos teisės sistemą, suteikiama galimybė valstybėms narėms arba Sąjungos institucijoms šio teisės akto pagrindu įvykdyti joms tenkančias išankstines pareigas, kurios yra būtinos siekiant jį vėliau visapusiškai taikyti visiems jame numatytiems teisės subjektams (2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Homawoo, C‑412/10, Rink., EU:C:2011:747, 24 punktas).

114    Jei administracinėje priemonėje nurodyta, kad ji bus taikoma nuo konkrečios datos, tai reiškia, kad ji sukelia padarinių būtent nuo nurodytos dienos (1970 m. balandžio 14 d. Sprendimo Cafiero / Komisija, 42/69, Rink., EU:C:1970:23, p. 161, 7 punktas).

115    Tai reiškia, kad, išskyrus specialias nuostatas, kuriose numatytas tam tikrų iš šių nuostatų taikymas nuo ankstesnės datos, nei Reglamento Nr. 884/2006 15 straipsnio antroje pastraipoje numatyta jo įsigaliojimo diena, šis reglamentas taikomas nuo 2006 m. spalio 1 d.

116    Italijos Respublika teigia, kad Komisija tariamai atgaline data taikė Reglamentą Nr. 884/2006, kiek tai susiję su pareiga atlikti inventorizaciją, nes šio reglamento 8 straipsnyje pirmą kartą buvo nustatyta pareiga parengti metinį inventorinį aprašą operacijoms, kurios jo įsigaliojimo momentu jau kuris laikas buvo įvykdytos.

117    Šiuo klausimu pažymėtina, kad nė vienos Reglamento Nr. 884/2006 konstatuojamosios dalies ar nuostatos negalima suprasti taip, kad ja siekiama nustatyti kitą šio reglamento 8 straipsnio nuostatų įsigaliojimo datą, nei numatyta jo 15 straipsnio antroje pastraipoje. Taigi turi būti laikoma, kad ši nuostata taikoma nuo 2006 m. spalio 1 d.

118    Iš suvestinės ataskaitos matyti, kad Komisija šia nuostata rėmėsi nustatydama 5 % korekciją, susijusią su 2006 finansiniais metais, kurie tęsėsi nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d.

119    Vadinasi, Komisija pažeidė teisės normų negaliojimo atgaline data ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kai Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnį taikė Italijos valdžios institucijoms tenkančiai pareigai parengti inventorinį aprašą 2006 finansiniais metais.

120    Atsakydama į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą Komisija pripažino, kad nagrinėjamu atveju pareigai parengti metinį inventorinį aprašą ratione temporis reikėjo taikyti Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnį, o ne Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnį.

121    Taigi reikia išnagrinėti, ar dėl tokios Komisijos padarytos klaidos ginčijamas sprendimas turi visiškai formalų trūkumą ar, atvirkščiai, pažeistas esminis formos reikalavimas, galintis lemti jo panaikinimą, kiek tai susiję su 5 % korekcijos taikymu, dėl to, kad buvo pažeisti teisinio saugumo ir teisinių lūkesčių apsaugos principai.

122    Komisija per administracinę procedūrą paaiškina, kad ji pateikė nuorodą į Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnį, nes tai buvo vykstant tai procedūrai galiojęs reglamentas, kuriuo remdamasi Komisija Italijos valdžios institucijoms nurodė korekcines priemones, kurių turi būti imtasi. Vis dėlto Komisija iš esmės teigia, kad Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnyje numatyta pareiga nebuvo nauja, o tai patvirtina prie šio reglamento pridėta koreliacijos lentelė, iš kurios matyti, kad Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio nuostatos atitinka Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnio nuostatas.

123    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teisinio saugumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, reikalaujama, kad Sąjungos teisė būtų aiški ir jos taikymą galėtų numatyti suinteresuotieji asmenys. Dėl šio reikalavimo bet kokio teisinių padarinių sukeliančio teisės akto privalomasis pobūdis turi kilti iš Sąjungos teisės nuostatos, kuri turi būti aiškiai nurodyta kaip teisinis pagrindas ir kurioje turi būti nustatyta teisinė forma, kaip turi būti priimtas teisės aktas (žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑308/05, Rink., EU:T:2007:382, 123 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑4/06, EU:T:2011:546, 82 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

124    Kiek tai susiję su pareigos motyvuoti teisės padarinių sukeliančius aktus nagrinėjimu, pažymėtina, kad tikslios nuostatos nenurodymas gali nebūti esminis trūkumas, jei akto teisinį pagrindą galima nustatyti iš kitų jo elementų. Tačiau tokia aiški nuoroda yra būtina, jei be jos suinteresuotiesiems asmenims ir Sąjungos teismui nėra aiškaus tikslaus teisinio pagrindo (žr. šio sprendimo 123 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija, EU:T:2007:382, 124 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir šio sprendimo 123 punkte minėto Sprendimo Lenkija / Komisija, EU:T:2011:546, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

125    Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsniu, į kurį Komisija pateikia nuorodą tik savo rašytinėse pastabose Bendrajam Teismui, nebuvo remiamasi nei ginčijamame sprendime, nei suvestinėje ataskaitoje, nei per administracinę procedūrą. Komisija iš tiesų rėmėsi Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsniu.

126    Vis dėlto tokia visiškai formali teisinio pagrindo klaida negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo dėl to, kad buvo pažeisti teisinio saugumo ir teisinių lūkesčių apsaugos principai.

127    Pirma, ši klaida neužkirto Italijos Respublikai kelio nustatyti pareigų, kurių nesilaikymu Komisija ją kaltino. Priešingai, nei teigia Italijos Respublika, Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsniu, kuriuo Komisija remiasi ginčijamame sprendime, nebuvo pirmą kartą, likus nedaug laiko iki 2006 finansinių metų pabaigos, nustatyta pareiga parengti metinį inventorinį aprašą, nes ši pareiga, kaip teigia Komisija, prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 884/2006 jau buvo numatyta Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnyje. Mokėjimo agentūrai Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnyje numatytos pareigos yra identiškos numatytosioms Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnyje, kuriuo Komisija grindė savo sprendimą, nes abiejuose straipsniuose nustatyta pareiga parengti metinį inventorinį aprašą per kiekvienus finansinius metus (žr. šio sprendimo 137 ir 138 punktus).

128    Italijos Respublika nepagrindžia argumento, kuriuo ji ginčija reglamentų Nr. 3492/90 ir Nr. 884/2006 tarpusavio tęstinumą. Pažymėtina, kad iš Reglamento Nr. 884/2006 14 straipsnio antros pastraipos matyti, jog nuorodas į juo panaikintus reglamentus, be kita ko, į Reglamentą Nr. 3492/90, reikia laikyti nuorodomis į šį reglamentą ir jos turi būti aiškinamos vadovaujantis XVI priede pateikta koreliacijos lentele. Pagal šią lentelę Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnis atitinka Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio 1 dalį. Taigi šie tekstai patvirtina pareigų parengti metinį produktų, kuriems taikomos intervencinės priemonės, inventorinį aprašą, taikomų nuo 2006 finansinių metų pagal Reglamentą Nr. 884/2006, ir prieš tai Reglamente Nr. 3492/90 numatytų pareigų tarpusavio tęstinumą.

129    Italijos Respublika šiuo klausimu negali veiksmingai remtis tuo, kad nežinojo apie pareigas, kurios nacionalinėms valdžios institucijomis teko pagal Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnį. Nors Komisija klaidingai nesirėmė šia nuostata per administracinę procedūrą, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Sąjungos teisės nuostatos nuo jų paskelbimo Oficialiajame leidinyje yra vienintelė šios srities pozityvioji teisė, kurios visi privalo laikytis (žr. 1996 m. birželio 5 d. Sprendimo Günzler Aluminium / Komisija, T‑75/95, Rink., EU:T:1996:74, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi Italijos Respublika negalėjo nežinoti apie Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnyje nustatytos pareigos kiekvienais finansiniais metais parengti produktų, kuriems taikoma intervencija viešojo sandėliavimo forma, metinį inventorinį aprašą egzistavimą.

130    Antra, remiantis tuo, kas išdėstyta, taip pat darytina išvada, kad net jeigu Komisija 5 % korekciją būtų grindusi Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsniu, ji būtų priėjusi prie tokios pačios išvados dėl esmės, t. y. būtų konstatavusi, kad Italijos valdžios institucijos neparengė metinio inventorinio aprašo 2006 finansiniais metais. Todėl klaida, padaryta identifikuojant nuostatą, ratione temporis taikytiną pareigai parengti metinį inventorinį aprašą, bet kuriuo atveju neturėjo jokios lemiamos įtakos Komisijos atliktos analizės dėl esmės rezultatui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 129 punkte minėto Sprendimo Günzler Aluminium / Komisija, EU:T:1996:74, 55 punktą).

131    Šiomis aplinkybėmis konstatuotina ir tai, kad Komisija ginčijamame sprendime taip pat rėmėsi Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsniu, kiek tai susiję su nacionalinių valdžios institucijų pareiga atlikti metinę inventorizaciją saugojimo vietų fizinio patikrinimo forma (žr. šio sprendimo 96 punktą), o ne atitinkama Reglamento Nr. 884/2006 nuostata, t. y. pagal šio reglamento XVI priede esančią koreliacijos lentelę to paties reglamento „I priedo A. I punktu“. Todėl kaltinimą, siejamą su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, nes Italijos valdžios institucijos manė, kad siekiant nustatyti pareigas, susijusias su metine inventorizacija už 2006 finansinius metus (žr. šio sprendimo 99 punktą), turi būti taikomas Reglamento Nr. 2148/2006 4 straipsnis, reikia atmesti kaip netinkamą.

132    Tai reiškia, kad Italijos Respublika šiuo konkrečiu atveju negali veiksmingai remtis teisinio saugumo, teisės normų negaliojimo atgaline data ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio taikymu. Todėl reikia atmesti visą šį kaltinimą.

 Dėl kaltinimo, siejamo su Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio ir jo I priedo, taip pat Reglamento Nr. 2148/96, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 915/2006 priedu, 4 straipsnio klaidingu aiškinimu ir taikymu

133    Kaip priminta šio sprendimo 96 punkte, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad 5 % korekcija Italijos Respublikai buvo taikoma už 2006 finansinius metus dėl „per vėlai atlikto atsargų patikrinimo“ pažeidžiant Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnį ir Reglamento Nr. 2148/2006 4 straipsnį. Remiantis suvestine ataskaita, dėl šio pažeidimo fondams kilo finansinė rizika, nes kiti dėl 2006 finansinių metų atlikti patikrinimai neleido nustatyti, kad sandėliuose iš tikrųjų buvo visas kiekis, įrašytas į apskaitą, taigi užtikrinti, kad sandėliavimo ir kitos išlaidos buvo apmokėtos remiantis teisingais duomenimis.

134    Italijos Respublika teigia atlikusi ne vieną patikrinimą dėl atitinkamo cukraus, kuriam taikomos intervencinės priemonės, pardavimo, visų pirma vykdant mėnesinę apskaitą, kurios kopija pateikta Bendrajam Teismui. Be to, sukurta pakrovimo ir iškrovimo registro informacinė sistema leido kontroliuoti ir kiekvieną dieną atnaujinti duomenis apie atsargų būklę ir taip sekti visus atsargų pokyčius. Taigi Italijos valdžios institucijos dėjo pastangas kontroliuoti produkto atvežimą ir išvežimą, taip pat sandėlyje likusias atsargas, tikrindamos visą kiekį, „tarsi inventorizacijos laikotarpis tęstųsi nuolat“.

135    Komisija nesutinka su Italijos Respublikos argumentais.

136    Kaip matyti iš šio sprendimo 31 punkte primintos teismo praktikos, Europos žemės ūkio fondai finansuoja tik intervencines priemones, kurių imamasi pagal Sąjungos teisės nuostatas bendro žemės ūkio rinkų organizavimo srityje. Taigi reikia išnagrinėti tariamus trūkumus, dėl kurių buvo taikoma ginčijama finansinė korekcija, atsižvelgiant į konkrečias pareigas, kurios Sąjungos teisės aktuose nacionalinėms valdžios institucijoms numatytos dėl produktų, kuriems taikomos intervencinės priemonės, atsargų patikrinimų.

137    Pagal Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnį:

„Kiekvienais finansiniais metais intervencinės agentūros sudaro kiekvieno Bendrijos intervencinio produkto inventorinius aprašus.

Šios inventorizacijos duomenis jos lygina su apskaitos duomenimis: patikrinimų metu rasti kiekio arba kokybiniai neatitikimai įtraukiami į apskaitą, kaip numatyta 5 straipsnyje.“

138    Ši nuostata nuo 2006 m. spalio 1 d. buvo panaikinta Reglamento Nr. 884/2006 14 straipsnio pirma pastraipa ir ją, remiantis XVI priede esančia koreliacijos lentele, pakeitė atitinkama Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio nuostata, mokėjimo agentūrai nustatanti identišką pareigą parengti metinį inventorinį aprašą per kiekvienus finansinius metus.

139    Reglamento Nr. 884/2006 2 straipsnio 3 dalies a punkte finansiniai metai apibrėžiami kaip laikotarpis nuo spalio 1 d. iki kitų metų rugsėjo 30 d.

140    Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnyje nustatyta: 

„1.      Intervencinė agentūra atsakinga už informacijos, surinktos pagal 2, 3 ir 3 straipsnių nuostatas, tikslumą. Šiuo tikslu metų bėgyje ji atlieka, nereguliarius ir be išankstinio įspėjimo, saugyklų patikrinimus vietoje.

Bent kartą per metus kiekvienoje saugykloje atliekamas patikrinimas, remiantis nuostatomis, išdėstytomis III priede, ypač atkreipiant dėmesį į:

a)      2 ir 3 straipsniuose nurodytą informacijos rinkimo tvarką;

b)      saugotojo turimų vietoje apskaitos dokumentų ir informacijos, pateiktos intervencinei agentūrai, atitikimą ir

c)      fizinį, vizualiai įvertintą, o kilus abejonėms ar ginčams, pasvertą bei išmatuotą saugomų atsargų kiekį, kurį saugotojas nurodė apskaitos dokumentuose ir pagal kuriuos jis pateikė paskutinį mėnesinį žiniaraštį.

Fizinis buvimas yra nustatomas pakankamai autoritetingo patikrinimo metu, ypač atsižvelgiant į šio reglamento III priede nustatytus procentus, kurie leidžia daryti išvadą apie faktinį visų saugomų atsargų kiekių, nurodytų finansinėje atskaitomybėje, buvimą.

<…>“

141    Reglamentas Nr. 2148/96 buvo panaikintas Reglamentu Nr. 884/2006 nuo 2006 m. spalio 1 d. Remiantis pastarojo reglamento XVI priede esančia koreliacijos lentele, Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnis atitinka Reglamento Nr. 884/2006 „I priedo A. I punktą“. 

142    Žemės ūkio produktų viešųjų atsargų fizinio patikrinimo tvarka, apibrėžta Reglamento Nr. 2148/96 III priede, buvo iš dalies pakeista Reglamentu Nr. 915/2006. Reglamento Nr. 2148/96 III priedas buvo iš dalies pakeistas siekiant įtraukti naujas nuostatas, susijusias su nefasuoto cukraus („VII – Nefasuotas cukrus“) ir fasuoto cukraus („VIII – Fasuotas cukrus“) fizinio patikrinimo procedūromis (taip pat žr. šio sprendimo 101 punktą).

143    Remiantis minėtomis nuostatomis darytina išvada, kad metinį inventorinį aprašą turi parengti mokėjimo agentūra kiekvienais finansiniais metais ir kad šios inventorizacijos rezultatai turi būti palyginti su apskaitos duomenimis pagal Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnį, kuris iš esmės buvo pakeistas Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsniu. Tokie finansiniai metai tęsiasi nuo spalio 1 d. iki kitų metų rugsėjo 30 d. Metinis inventorinis aprašas parengiamas visų pirma remiantis atsargų, kurioms taikomas Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnis, patikrinimo atliekant fizinį sandėlių patikrinimą vietoje pagal minėto reglamento III priede numatytas procedūras rezultatais. Pagal teismo praktiką šie patikrinimai atliekant fizinį sandėlių patikrinimą vietoje turi esminės reikšmės užtikrinant su sandėliavimu susijusių išlaidų teisingumą ir tai yra pagrindiniai patikrinimai, kaip tai suprantama pagal Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priedą (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 20 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑251/04, EU:T:2006:165, 79 punktą).

144    Tai reiškia, kad neatlikus inventorizacijos iki 2006 m. rugsėjo 30 d. buvo pažeistos Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnio ir Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnio, kuris iš esmės buvo pakeistas Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsniu, nuostatos.

145    Italijos valdžios institucijos per administracinę procedūrą neginčijo to, kad jos neatliko inventorizacijos iki 2006 m. rugsėjo 30 d., kaip matyti visų pirma iš dvišalio susitikimo protokolo ir Taikinimo institucijos ataskaitos 5 punkto paskutinės pastraipos.

146    Iš tiesų Italijos Respublika to taip pat neginčija Bendrajame Teisme. Pirma, atsižvelgiant į jos argumentus atrodo, kad ji neginčija, jog tokia pareiga jai tenka pagal Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnį, kuriuo ji remiasi siekdama įrodyti, kad Italijos valdžios institucijos manė, jog ši nuostata tebegaliojo iki 2006 m. rugsėjo 30 d. (žr. šio sprendimo 131 punktą).

147    Antra, savo rašytinėse pastabose Bendrajam Teismui ji teigė, kad Agecontrol 2007 m. vasario mėn. atliko kokybinę ir kiekybinę inventorizaciją ir nustatė atsargų būklę 2006 m. rugsėjo 30 d. Atsakydama į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą Italijos Respublika patvirtino, kad šiuos teiginius reikia suprasti taip, kad inventorizaciją Agecontrol atliko tik 2007 m. vasario mėn. ir tada ši įstaiga Komisijai perdavė su šia inventorizacija susijusį suvestinį dokumentą.

148    Kita vertus, Italijos Respublika iš esmės teigia, kad kiti Italijos valdžios institucijų atlikti patikrinimai, susiję su cukraus sandėliavimu, visų pirma produkto atvežimo ir išvežimo patikrinimai, per kuriuos taip pat buvo atliekama tam tikra sandėliuojamo cukraus kiekio kontrolė, mėnesinė apskaita ir pakrovimo bei iškrovimo registro informacinė sistema, kuria siekiama kiekvieną dieną atnaujinti duomenis apie atsargų būklę, leido užtikrinti tokį patį rezultatą kaip ir inventorizacija, t. y. tai, kad sandėliavimo išlaidos būtų mokamos už faktiškai sandėliuojamą cukrų.

149    Šiuo klausimu konstatuotina, kad Italijos Respublikos nurodytų patikrinimų nepakanka, kad būtų kompensuoti ginčijamame sprendime ir suvestinėje ataskaitoje konstatuoti nepakankamumai, kiek tai susiję su metinės inventorizacijos neatlikimu iki 2006 m. rugsėjo 30 d.

150    Kaip priminta šio sprendimo 143 ir 144 punktuose, pareiga atlikti metinę inventorizaciją per kiekvienus finansinius metus buvo aiškiai numatyta Reglamento Nr. 2148 4 straipsnyje ir Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnyje, kuris iš esmės buvo pakeistas Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsniu. 

151    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tuo atveju, kai reglamentas nustato konkrečias kontrolės priemones, valstybės narės privalo jas taikyti, nesant reikalo įvertinti jų teiginio, kad kitokia kontrolės sistema būtų veiksmingesnė, pagrįstumo (žr. 2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑130/99, Rink., EU:C:2002:192, 87 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2007 m. kovo 28 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑220/04, EU:T:2007:97, 89 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

152    Be to, kaip Komisija pažymėjo suvestinės ataskaitos 6.1.3 punkte, iš Dokumento Nr. VI/5330/97 matyti, jog „negalima savaime laikyti, kad pakaitiniai patikrinimai kompensuoja nesilaikymą“ ir kad „kai reglamentais aiškiai nustatytas konkretus patikrinimas, valstybė narė neturi kito pasirinkimo, kaip tik jį atlikti arba kreiptis į kompetentingą instituciją dėl išimties“.

153    Italijos Respublika klaidingai teigia, kad inventorizacija nebuvo būtina dėl to, kad patikrinimas bet kuriuo atveju privalomai atliekamas atvežant ir išvežant atsargas ir kad tuo momentu nustatomas sandėliuojamo cukraus kiekis. Ji negali nežinoti apie Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnyje numatytą pareigą mažiausiai kartą per metus patikrinti kiekvieną sandėliavimo vietą, atliekant fizinį patikrinimą. Šiuo klausimu ne tik atvežant ir išvežant atsargas atliekamo patikrinimo, bet ir metinės jų kontrolės būtinybę pateisina tai, kad dėl sandėliavimo sąlygų gali pakisti saugojamas kiekis. Taigi atsargų būklės patikrinimas atliekant metinę kontrolę leidžia išvengti, to, kad nereikalingas sandėliavimo išlaidas, t. y. susijusias su cukraus kiekiu, kurio nėra ar nebėra, padengtų Sąjungos fondai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 2 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑469/09, EU:T:2012:50, 127 ir 128 punktus).

154    Be to, inventorizacija atliekant fizinį vietos patikrinimą yra būtina siekiant apskaitos duomenis palyginti su realia produktų, kuriems taikomos intervencinės priemonės, atsargų situacija ir tam, kad būtų padaryta išvada, jog sandėliuose iš tikrųjų saugomas visas apskaitoje įrašytas kiekis. Pagal teismo praktiką administracinę kontrolę ir patikrinimą vietoje Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė kaip dvi patikrinimo priemones, kurios, būdamos skirtingos, viena kitą papildo (šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 3 d., Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑41/94, Rink., EU:C:1996:366, 43 punktą). Bet kuriuo atveju nei mėnesinė apskaita, nei atvežamo ir išvežamo cukraus atsargų patikrinimas, nei pakrovimo ir iškrovimo registro informacinė sistema negali užtikrinti tokio paties patikimumo lygio kaip metinė inventorizacija atliekant fizinį vietų patikrinimą, leidžianti palyginti apskaitos duomenis su per šiuos patikrinimus gautais duomenimis.

155    Galiausiai svarbu priminti, kad valstybė narė negali remtis praktinėmis nuostatomis ar savo vidaus teisės sistema tam, kad pateisintų iš Sąjungos teisės nuostatų kylančių pareigų ir terminų nesilaikymą. Konkrečiai kalbant, valstybė narė negali nurodyti praktinių sunkumų siekdama pateisinti tinkamų patikrinimų neatlikimą (žr. 1991 m. vasario 21 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑28/89, Rink., EU:C:1991:67, 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2010 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑95/08, EU:T:2010:464, 77 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

156    Todėl Italijos Respublika negali pagrįstai remtis sunkumais, net jeigu jie būtų įrodyti, su kuriais ji tariamai susidūrė įgyvendindama Agecontrol atliekamus patikrinimus.

157    Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog nagrinėjamu atveju Komisijos padaryta išvada, kad metinė inventorizacija dėl 2006 finansinių metų nebuvo atlikta iki 2006 m. rugsėjo 30 d., yra aplinkybė, dėl kurios kyla rimtų abejonių, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 32 punkte minėtą teismo praktiką, dėl to, ar buvo sukurta tinkamų ir veiksmingų patikrinimų visuma, leidžianti užtikrinti, kad tik su faktiškai sandėliuojamu cukrumi susijusios išlaidos būtų finansuojamos fondų lėšomis. Italijos Respublika nepateikė jokių šią išvadą paneigiančių įrodymų, taigi negalėjo išsamiai ir visapusiškai įrodyti šių patikrinimų realumo ir Komisijos teiginių netikslumo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 33 punkte minėtą teismo praktiką.

158    Taigi Komisija padarė teisingą išvadą, kad dėl metinės cukraus atsargų kontrolės pavėluoto atlikimo, kaip tai suprantama pagal kartu aiškinamas Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnio ir Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnio, kurį iš esmės pakeitė Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnis, nuostatas, fondams kyla rizika, kurios negali visapusiškai kompensuoti kiti Italijos valdžios institucijų nurodyti patikrinimai.

159    Šios išvados nepaneigia Italijos Respublikos argumentas, kad Reglamente Nr. 2148/96 „nekalbama apie produktą „cukrus“.

160    Žinoma, kaip teigia Italijos Respublika, Reglamente Nr. 2148/96 iš pradžių nebuvo jokios nuostatos, kurioje būtų atprašytos cukraus atsargų fizinio patikrinimo procedūros; šios procedūros buvo numatytos tik Reglamente Nr. 915/2006, kuris įsigaliojo 2006 m. birželio 29 d. ir taikomas 2005–2006 ūkiniais metais, išskyrus tame reglamente numatytas pereinamojo laikotarpio nuostatas (žr. šio sprendimo 101 punktą).

161    Vis dėlto Reglamente Nr. 915/2006 įtvirtintomis nuostatomis yra numatytos sandėliavimo vietų fizinio patikrinimo procedūros dėl cukraus, o pati pareiga atlikti tokį patikrinimą dėl visų žemės ūkio produktų, sandėliuojamų vykdant viešąją intervenciją, jau buvo numatyta Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnyje. Kaip pažymėta šio sprendimo 102 ir 103 punktuose, Komisijos pateiktas kaltinimas grindžiamas ne cukraus sandėliavimo vietų fizinio patikrinimo procedūrų, numatytų Reglamente Nr. 915/2006, nesilaikymu, bet pavėluotu metinės inventorizacijos atlikimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnį ir Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnį, kurį iš esmės pakeitė Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnis.

162    Bet kuriuo atveju Italijos Respublika neparodo, kodėl atsargų sandėliavimo vietų fizinio patikrinimo procedūrų nebuvimas, kiek tai susiję su cukrumi, ar jų numatymas Reglamente Nr. 915/2006 savaime paaiškina pavėluotą šio produkto metinės inventorizacijos atlikimą.

163    Be to, kaip pabrėžia Komisija, jokios nuostatos nedraudė Italijos Respublikai nustatyti sandėliavimo vietų patikrinimo procedūrų, analogiškų numatytosioms kitiems produktams; Italijos Respublika teigia tai padariusi dėl kitų patikrinimo rūšių.

164    Šiuo klausimu reikia priminti, jog valstybės narės turi atlikti tinkamus patikrinimus, kad kontrolės ir priežiūros sistema būtų veiksminga, net jeigu Sąjungos teisės aktuose nėra išsamiai apibrėžta tokių patikrinimų tvarka (žr. 2012 m. sausio 31 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑206/08, EU:T:2012:33, 77 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

165    Tai reiškia, kad šis kaltinimas nepagrįstas ir turi būti atmestas.

 Dėl kaltinimo, siejamo su proporcingumo principo pažeidimu

166    Kalbant apie teiginį, kad šiuo atveju taikyta korekcija neproporcinga, iš pradžių svarbu pažymėti, jog šis kaltinimas nesusijęs su metodu, pagal kurį Komisija apskaičiavo 781 044 EUR sumą taikydama fiksuoto 5 % dydžio korekciją už 2006 finansinius metus. Italijos Respublika tik teigia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į pavėluotą, t. y. įvykdytą 2006 m. birželio mėn., intervencijos sistemos vykdant sandėliavimą cukraus sektoriuje pakeitimą reglamentais Nr. 884/2006 ir Nr. 915/2006, t. y. 2006 finansiniais metais. Ji mano, kad 5 % korekcija turėjo būti taikoma nebent už laikotarpį po šių reglamentų įsigaliojimo. Be to, anot Italijos Respublikos, Komisija taip pat turėjo atsižvelgti į pereinamojo laikotarpio taisykles, tariamai numatytas šiuose reglamentuose.

167    Kaip konstatuota nagrinėjant trečiojo pagrindo pirmą ir antrą kaltinimus, reglamentų Nr. 884/2006 ir Nr. 915/2006 įsigaliojimas neturėjo įtakos Italijos valdžios institucijoms tenkančioms pareigoms, kiek tai susiję su inventorizacijos sistemos įgyvendinimu, nes šiais reglamentais nebuvo pakeistos pareigos, kurių nesilaikymas buvo konstatuotas nagrinėjamu atveju (žr., be kita ko, šio sprendimo 127 ir 161 punktus).

168    Vadinasi, kaltinimas, siejamas su proporcingumo principo pažeidimu dėl to, kad nagrinėjama sistema buvo pakeista 2006 finansiniais metais, turi būti atmestas.

169    Bet kuriuo atveju pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija gali atsisakyti padengti visas patirtas išlaidas, jei konstatuoja, kad nėra pakankamų kontrolės mechanizmų (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 24 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑318/02, EU:C:2005:104, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

170    Nagrinėjamu atveju atrodo, kad Komisijos tarnybų konstatuoti trūkumai susiję su pavėluotais patikrinimais, kurie atlieka esminį vaidmenį nustatant išlaidų teisėtumą, todėl buvo galima daryti pagrįstą išvadą, kad fondams kyla didelė nuostolių rizika. Taigi Komisijos nepripažinta suma, sudaranti 5 % atitinkamų išlaidų, negali būti laikoma per didele ir neproporcinga.

171    Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju taikydama fiksuoto dydžio korekciją, sudarančią 5 % atitinkamų išlaidų, Komisija nepažeidė proporcingumo principo, nes vėluojant atlikti inventorizaciją buvo pažeisti Sąjungos teisės aktų reikalavimai.

172    Todėl turi būti atmestas visas trečiasis pagrindas.

b)     Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl motyvų nenurodymo

173    Anot Italijos Respublikos, Komisija teisės požiūriu pakankamai nemotyvavo, kodėl atmetė Taikinimo institucijos pasiūlymą, pagal kurį su pavėluotu inventorizacijos atlikimu susijusi korekcija turėjo būti taikoma tik sandėliavimo išlaidoms, deklaruotoms nuo Reglamento Nr. 915/2006 įsigaliojimo dienos iki 2006 finansinių metų pabaigos.

174    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kaip tai daro Komisija, kad su inventorizacija susijusios pareigos jau buvo numatytos iki Reglamento Nr. 915/2006 įsigaliojimo galiojusiuose teisės aktuose (žr. šio sprendimo 161 punktą). Taigi, priešingai, nei teigia Italijos Respublika, šiuo reglamentu nebuvo pirmą kartą numatytos pareigos, kurių nesilaikymas konstatuotas nagrinėjamu atveju. Todėl Reglamento Nr. 915/2006 įsigaliojimas negali turėti jokios įtakos valstybių narių pareigų egzistavimui, kiek tai susiję su pareiga atlikti inventorizaciją.

175    Komisija šią aplinkybę paaiškino per administracinę procedūrą, visų pirma 2011 m. sausio 3 d. galutinėje pozicijoje, priimtoje gavus Taikinimo institucijos ataskaitą. Ji apie tai kalba ir suvestinės ataskaitos 6.1.5 punkte.

176    Be to, kaip priminta šio sprendimo 72 punkte, Taikinimo institucijos nuomonė bet kuriuo atveju Komisijai nėra privaloma.

177    Vadinasi, remiantis šio sprendimo 91–93 punktuose priminta teismo praktika, ginčijamo sprendimo motyvai turi būti laikomi pakankamais, todėl šį pagrindą reikia atmesti.

c)     Dėl Reglamento Nr. 915/2006 neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo 

178    Tuo atveju, jei trečiasis ir ketvirtasis pagrindai nebūtų pripažinti pagrįstais, Italijos Respublika pateikia Reglamento Nr. 915/2006 neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, kiek jame nustatyta pareiga galutinį inventorinį cukraus atsargų aprašą sudaryti tik maždaug per tris mėnesius nuo naujo termino parengti inventorinį aprašą. Anot Italijos Respublikos, reglamentu nustačius, kaip turi būti elgiamasi su praeityje susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir už jo nesilaikymą baudžiant pagal finansinės korekcijos procedūrą, yra pažeidžiami principai, kuriais remiamasi trečiajame pagrinde.

179    Komisija nesutinka su Italijos Respublikos argumentais.

180    Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 277 straipsnis yra išraiška bendrojo principo, užtikrinančio kiekvienos šalies, siekiančios panaikinti individualų sprendimą, teisę ginčyti institucijų ankstesnių aktų, kurie yra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, teisėtumą (šiuo klausimu žr. 1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal / Komisija, 92/78, Rink., EU:C:1979:53, 39–41 punktus; 2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna ir kt. / Komisija, T‑394/08, T‑408/08, T‑453/08 ir T‑454/08, Rink., EU:T:2011:493, 206 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

181    Tačiau, kaip teisingai primena Komisija, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pateiktas atskirai pagal SESV 277 straipsnį dėl to, kad pagrindinėje byloje ginčijamas sprendimo teisėtumas, priimtinas tik tada, kai yra ryšys tarp ginčijamo akto ir normos, kurios tariamu neteisėtumu remiamasi. Kadangi EB 277 straipsniu nesiekiama leisti šaliai ginčyti bet kurio bendro pobūdžio akto taikymo grindžiant ieškinį, bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikytinas byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys, ir turi būti tiesioginis teisinis ryšys tarp ginčijamo individualaus sprendimo bei atitinkamo bendro pobūdžio akto (žr. šio sprendimo 180 punkte minėto Sprendimo Regione autonoma della Sardegna ir kt. / Komisija, EU:T:2011:493, 207 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, T‑289/11, T‑290/11 ir T‑521/11, Rink., EU:T:2013:404, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

182    Nagrinėjamu atveju ieškovė remiasi Reglamento Nr. 915/2006 neteisėtumu. Kaip pažymėta šio sprendimo 102 ir 103 punktuose, Komisija ginčijamo sprendimo negrindė minėto reglamento nuostatomis, nes ji Italijos valdžios institucijas kaltino ne tuo, kad šios nesilaikė specialių fizinio patikrinimo procedūrų, numatytų tame reglamente, bet tuo, kad jos iki 2006 m. rugsėjo 30 d. neatliko inventorizacijos, jau numatytos Reglamento Nr. 2148/96 4 straipsnyje ir Reglamento Nr. 3492/90 3 straipsnyje, kurį iš esmės pakeitė Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnis (taip pat žr. šio sprendimo 161 punktą).

183    Taigi neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra pateiktas dėl reglamento, neturinčio įtakos pagrindinės bylos sprendimui, ir neturi su ja jokio tiesioginio teisinio ryšio. Todėl šis prieštaravimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

d)     Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nenurodyti motyvai, nepateikti įrodymai ir iškraipytos faktinės aplinkybės

184    Suvestinės ataskaitos 6.1.3 punkte pateikdama kaltinimą, susijusį su pavėluotu inventorizacijos atlikimu ir dėl to fondams kylančia rizika, Komisija kalba apie tai, kad nuo 2006 m. rugsėjo 30 d., t. y. datos, iki kurios inventorizacija turėjo būti atlikta, iki 2007 m. vasario mėn., kai ji iš tikrųjų buvo atlikta, neatlikus patikrinimo ir oficialiai nepasvėrus cukraus atsargos sumažėjo 127 000 tonų.

185    Italijos Respublika teigia, kad Komisija šios išvados nepagrindė jokiais įrodymais ir taip iškraipė faktines aplinkybes. Be to, ji pažymi, kad šie pokyčiai buvo susiję su produkto išvežimo operacijomis.

186    Atsakydama į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą Komisija pažymėjo, kad savo išvadą dėl 127 000 tonų cukraus išvežimo ji grindė 2007 m. kovo 30 d. sistemos „E-Faudit“ lentele, kurią jai perdavė Italijos valdžios institucijos.

187    Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamame dokumente, kurį Komisija pateikė atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, nurodyti tokie patys cukraus atsargų pokyčiai nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2007 m. vasario mėn. Iš minėto dokumento matyti, kad 2007 m. vasario mėn. pabaigoje sandėliuojamo cukraus kiekis, palyginti su 2006 m. spalio mėn. pradžios referenciniu kiekiu, buvo mažesnis 127 000 tonomis, kuriomis sumažėjo intervencinės atsargos, nors nebuvo fizinių kiekio pokyčių.

188    Italijos Respublika neginčijo šioje lentelėje esančių duomenų teisingumo ir neneigė, kad ją per administracinę procedūrą Komisijai perdavė Italijos valdžios institucijos.

189    Tai reiškia, kad Italijos Respublika klaidingai teigia, jog Komisija iškraipė faktines aplinkybes ir nepateikė pakankamų motyvų dėl to, kad intervencinės atsargos nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2007 m. vasario mėn. atitinkamai sumažėjo 127 000 tonų, nors nebuvo fizinių kiekio pokyčių, nes įrodymus šiuo klausimu Komisijai pateikė pačios Italijos valdžios institucijos.

190    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad nagrinėjamu atveju Komisijos taikyta 5 % korekcija yra fiksuoto dydžio korekcija, pagrįsta tuo, kad dėl pavėluoto metinės inventorizacijos atlikimo fondai patyrė žalos, nes nebuvo galima atmesti to, kad nepateisintas finansavimo ir sandėliavimo išlaidas, susijusias su trūkstamu cukraus kiekiu, turės padengti fondai. Taigi tai nėra ad hoc korekcija, taikoma dėl konkrečių ir tikslių fondų patirtų išlaidų, kai tam tikro cukraus kiekio, būtent 127 000 tonų, nebuvo tarp atsargų.

191    Per posėdį Komisija patvirtino, kad išvada dėl nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2007 m. vasario mėn. cukraus atsargų kiekio sumažėjimo 127 000 tonomis, nors nebuvo fizinių kiekio pokyčių, jai padėjo iliustruoti pavėluoto inventorizacijos atlikimo pasekmes; tai buvo vėlavimas atlikti patikrinimus, kurie, anot Komisijos, yra akivaizdus fondams kylančios rizikos šaltinis. Kaip matyti iš Komisijos atsakymo į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą, 2005–2006 ūkiniais metais, kuriais sandėliavimo išlaidos buvo priskirtos fondams už 2006 finansinius metus, faktiškai sandėliuojamas kiekis galėjo skirtis nuo 2007 m. vasario mėn. buvusio kiekio, konstatuoto tuo metu Agecontrol atlikus patikrinimą.

192    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šeštasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

e)     Dėl septintojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nenurodyti motyvai ir nepateikta įrodymų dėl fondams tariamai kylančios nuostolių rizikos, taip pat su veiksmingumo principo pažeidimu

193    Italijos Respublika teigia, kad Komisijos išvada, pagal kurią šios institucijos nekritikuoti kokybiniai ir kiekybiniai atvežamo ir išvežamo cukraus patikrinimai negali būti tiek pat veiksmingi kaip inventorizacija, yra nemotyvuota.

194    Atsakydama į teiginius, kad fondų interesai buvo visiškai apsaugoti, Komisija taip pat nepateikė konkrečios fondams kylančios rizikos įrodymų ir iškraipė faktines aplinkybes, nustatytas dokumentuose, kuriuos Italijos valdžios institucijos pateikė grįsdamos šiuos teiginius.

195    Kaip konstatuota šio sprendimo 158 punkte, Komisija nesuklydo padarydama išvadą, kad dėl pavėluoto cukraus atsargų metinės inventorizacijos atlikimo fondams galėjo kilti didelė rizika ir kad Italijos valdžios institucijų atliekami kiti sandėliuojamo cukraus patikrinimai negalėjo šios rizikos kompensuoti.

196    Tokiomis aplinkybėmis Italijos Respublika veltui tvirtina, kad, kiek tai susiję su cukraus sandėliavimo išlaidomis 2006 finansiniais metais, Komisija neįrodė fondams kylančios rizikos. Reikia priminti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog metinė inventorizacija, visų pirma atliekant fizinį atsargų patikrinimą, buvo būtina siekiant nustatyti, ar iš tikrųjų sandėliuojamas visas produkto kiekis, įrašytas į apskaitą, ir kad jis valstybėms narėms šiuo klausimu nustatė pareigas – būtent bent kartą per metus atlikti atsargų kontrolę vykdant fizinius sandėliavimo vietų patikrinimus ir parengti metinį inventorinį aprašą per kiekvienus finansinius metus. Nustatydamas tokias pareigas teisės aktų leidėjas netiesiogiai, bet neabejotinai manė, kad dėl jų nesilaikymo fondams savaime kyla rizika (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. gegužės 17 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑294/11, EU:T:2013:261, 131 punktą).

197    Vadinasi, priešingai, nei teigia ieškovė, būtent užtikrindama nuostatų, kuriose numatyta pareiga atlikti metinę atsargų inventorizaciją, veiksmingumą Komisija nagrinėjamu atveju konstatavo, kad Italijos valdžios institucijos nesilaikė pareigos užbaigti inventorizaciją vėliausiai 2006 m. rugsėjo 30 d., ir šiuo atžvilgiu taikė finansinę korekciją. Taip Komisija padarė teisingą išvadą, kad fondams kilo rizika, ir teisingai apibrėžė šios rizikos mastą.

198    Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors Komisija turi įrodyti bendro žemės ūkio rinkų organizavimo taisyklių pažeidimą, nustačius šį pažeidimą valstybė narė atitinkamais atvejais turi įrodyti, kad Komisija padarė klaidą dėl to, kokių finansinių pasekmių sukelia Sąjungos tas pažeidimas (žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Suomija / Komisija, T‑230/04, EU:T:2007:259, 159 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo Graikija / Komisija, EU:T:2013:32, 330 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Italijos Respublikos pateikti argumentai negali patvirtinti, kad tokia klaida buvo padaryta.

199    Galiausiai darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas nėra nemotyvuotas, nes Komisija teisiniu požiūriu pakankamai paaiškino faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis grindė 5 % korekciją, todėl Italijos Respublika turėjo galimybę veiksmingai pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę. Taigi, remiantis šio sprendimo 91–93 punktuose priminta teismo praktika, Komisija neprivalėjo papildomai motyvuoti išvados, pagal kurią Italijos valdžios institucijų atliekami kiti cukraus atsargų patikrinimai negalėjo užtikrinti, kad fondams nekiltų rizika, susijusi su sandėliuose nesančio produkto saugojimo išlaidų padengimu.

200    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti septintąjį ieškinio pagrindą, todėl ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

201    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

202    Kadangi Italijos Respublika pralaimėjo bylą dėl visų reikalavimų, ji turi padengti Komisijos reikalaujamas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Italijos Respublika padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kanninen Pelikánová Buttigieg

Paskelbta 2015 m. birželio 19 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A – Dėl ieškinio priimtinumo, kiek juo prašoma panaikinti 2010 m. vasario 3 d. ir 2011 m. sausio 3 d. Komisijos laiškus

B – Dėl esmės

1. Pirminės pastabos

2. Dėl 10 % fiksuoto dydžio finansinės korekcijos, taikytos išlaidoms, susijusioms su sandėliavimo išlaidų 2006–2009 finansiniais metais padidinimu 35 %

a) Dėl pirmojo ieškinio pagrindo apimties

b) Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo atliktas tyrimas, vertinimo klaida ir Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos pažeidimu

Dėl kontrolės, kurią turi atlikti nacionalinės valdžios institucijos pagal Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą

Dėl Italijos valdžios institucijų atliktų patikrinimų pagal Reglamento Nr. 1262/2001 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą

c) Dėl antrojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nebuvo nurodyti motyvai

3. Dėl nustatyto 5 % dydžio finansinės korekcijos, taikytos už 2006 finansinius metus dėl to, kad inventorizacija buvo atlikta pavėluotai

a) Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, siejamo su Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio ir jo I priedo bei Reglamento Nr. 2148/96, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 915/2006 priedu, 4 straipsnio pažeidimu ir klaidingu aiškinimu, taip pat teisinio saugumo, teisės normų negaliojimo atgaline data, teisinių lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų pažeidimu

Dėl kaltinimo, siejamo su teisinio saugumo, teisės normų negaliojimo atgaline data ir teisinių lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

– Dėl Reglamento Nr. 915/2006

– Dėl Reglamento Nr. 884/2006

Dėl kaltinimo, siejamo su Reglamento Nr. 884/2006 8 straipsnio ir jo I priedo, taip pat Reglamento Nr. 2148/96, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 915/2006 priedu, 4 straipsnio klaidingu aiškinimu ir taikymu

Dėl kaltinimo, siejamo su proporcingumo principo pažeidimu

b) Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl motyvų nenurodymo

c) Dėl Reglamento Nr. 915/2006 neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo

d) Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nenurodyti motyvai, nepateikti įrodymai ir iškraipytos faktinės aplinkybės

e) Dėl septintojo ieškinio pagrindo, siejamo su esminių formos reikalavimų pažeidimu dėl to, kad nenurodyti motyvai ir nepateikta įrodymų dėl fondams tariamai kylančios nuostolių rizikos, taip pat su veiksmingumo principo pažeidimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: italų.