Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. liepos 29 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva (ES) 2015/2302 – Kelionės paslaugų paketai ir susiję kelionės paslaugų rinkiniai – 12 straipsnis – Teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį – Teisė į visų pagal paslaugų paketą atliktų mokėjimų grąžinimą – Išimtinės ir neišvengiamos aplinkybės – COVID-19 pandemija – 17 straipsnis – Kelionių organizatoriaus nemokumas – Visų atliktų mokėjimų grąžinimo garantija – Aukštas vartotojų apsaugos lygis – Vienodo požiūrio principas“
Sujungtose bylose C‑771/22 ir C‑45/23
dėl Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos apylinkės komercinių bylų teismas, Austrija) (C‑771/22) ir Nederlandstalige Ondernemingsrechtbank Brussel (Nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio komercinis teismas, Belgija) (C‑45/23) 2022 m. spalio 17 d. ir 2023 m. sausio 19 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2022 m. gruodžio 19 d. ir 2023 m. sausio 31 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Bundesarbeitskammer
prieš
HDI Global SE (C‑771/22)
ir
A,
B,
C,
D
prieš
MS Amlin Insurance SE (C‑45/23)
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal (pranešėja), antrosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai F. Biltgen, J. Passer ir M. L. Arastey Sahún,
generalinė advokatė L. Medina,
posėdžio sekretorė A. Lamote, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. gruodžio 7 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Bundesarbeitskammer, atstovaujamų Rechtsanwalt S. Schumacher,
– HDI Global SE, atstovaujamos Rechtsanwälte M. A. Gütlbauer, M. Pichlmair ir S. Sighartsleitner,
– A, B, C ir D, atstovaujamų advocaten E. Loubris ir J. Vanermen,
– MS Amlin Insurance SE, atstovaujamos advocaat J. Van Bellinghen,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos S. Baeyens, P. Cottin ir C. Pochet,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. F. Kronborg ir C. Maertens,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos Z. Chatzipavlou, K. Georgiadis, C. Kokkosi, K. Konsta ir A. Magrippi,
– Europos Parlamento, atstovaujamo M. Menegatti ir I. Terwinghe,
– Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos N. Brzezinski ir S. Emmerechts,
– Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann, I. Rubene ir F. van Schaik,
susipažinęs su 2024 m. kovo 7 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (OL L 326, 2015, p. 1), 17 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus: Bundesarbeitskammer (Federaliniai darbuotojų rūmai, Austrija), kurie perėmė keliautojo teises, ginčą su šio keliautojo kelionių organizatoriaus draudimo bendrove HDI Global SE (C‑771/22) ir kitų keturių keliautojų A, B, C ir D ginčą su šių keturių keliautojų kelionių organizatoriaus draudimo bendrove MS Amlin Insurance SE (C‑45/23) dėl šių draudimo bendrovių atsisakymo išmokėti šiems keliautojams kompensaciją, bankrutavus kelionių organizatoriams.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 90/314/EEB
3 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (OL L 158, 1990, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 10 t., p. 132) 4 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta:
„Jeigu vartotojas atsisako sutarties 5 dalyje nustatyta tvarka arba jeigu dėl kurios nors kitos priežasties, išskyrus vartotojo kaltę, kelionių organizatorius anuliuoja paketą prieš sutartą išvykimo dieną, tada vartotojas turi teisę:
a) pasirinkti kitą lygiavertį paketą arba aukštesnės kokybės paketą, jeigu kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas gali jam pasiūlyti tokį pakaitalą. Jeigu pasiūlytas paketas yra prastesnės kokybės, kelionių organizatorius vartotojui turi grąžinti kainos skirtumą;
b) arba kuo greičiau susigrąžinti visas jo pagal sutartį įmokėtas sumas.
<...>“
4 Šios direktyvos 7 straipsnyje buvo nustatyta:
„Kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.“
Direktyva 2015/2302
5 Direktyvos 2015/2302 1–3, 39 ir 40 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„1) <...> Direktyvoje [90/314] nustatyta keletas svarbių vartotojų teisių, susijusių su kelionės paketais, visų pirma kiek tai susiję su reikalavimu pateikti informaciją, prekiautojų atsakomybe už paketo įgyvendinimą ir apsauga organizatoriaus ar agento nemokumo atveju. Vis dėlto būtina pritaikyti teisės aktų sistemą prie pokyčių rinkoje, kad ji geriau tiktų vidaus rinkai, būtų pašalinti neaiškumai ir teisės aktų spragos;
2) turizmas Sąjungos ekonomikoje atlieka svarbų vaidmenį, o kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketai (toliau – paketai) sudaro didelę kelionių rinkos dalį. Toje rinkoje nuo Direktyvos [90/314] priėmimo įvyko didelių pokyčių. Šalia įprastinių platinimo grandinių internetas tapo vis svarbesne priemone, kuria siūlomos ar parduodamos kelionės paslaugos. Kelionės paslaugos ne tik sujungiamos į įprastinius iš anksto parengtus paketus, bet ir neretai susiejamos jas pritaikant individualiam vartotojui. Dauguma tų kelionės paslaugų derinių yra teisinėje „pilkojoje zonoje“ arba akivaizdžiai nepatenka į Direktyvos [90/314] taikymo sritį. Šia direktyva siekiama pritaikyti apsaugos aprėptį atsižvelgiant į tuos pokyčius, padidinti skaidrumą ir keliautojų bei prekiautojų teisinį tikrumą;
3) [SESV] 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjunga prisideda prie aukšto vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo priimdama priemones pagal SESV 114 straipsnį.
<...>
39) valstybės narės turėtų užtikrinti, kad keliautojai, kurie įsigyja paketą, būtų visiškai apsaugoti nuo organizatoriaus nemokumo. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai, turėtų užtikrinti, kad jie suteiktų visų sumų, kurias sumokėjo keliautojai arba kurios buvo sumokėtos jų vardu, grąžinimo garantiją ir, jei į paketą įtrauktas keleivių vežimas, keliautojų repatrijavimo organizatoriaus nemokumo atveju garantiją. Vis dėlto turėtų būti galima pasiūlyti keliautojams tęsti paketą. Nors valstybėms narėms paliekama veiksmų laisvė dėl to, kaip užtikrinti apsaugą nemokumo atveju, jos turėtų užtikrinti, kad apsauga būtų veiksminga. Veiksminga apsauga reiškia, kad ji turėtų būti prieinama iš karto, kai dėl organizatoriaus likvidumo problemų nustojama vykdyti kelionės paslaugas, numatoma jų nebevykdyti arba vykdyti tik iš dalies arba kai paslaugų teikėjai reikalauja, kad keliautojai už šias paslaugas sumokėtų. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad organizatoriai pateiktų keliautojams pažymėjimą, kuriuo patvirtinama teisė tiesiogiai kreiptis į apsaugos nemokumo atveju teikėją;
40) tam, kad apsauga nemokumo atveju būtų veiksminga, ji turėtų būti taikoma numatomų mokėjimų sumoms, kurioms organizatoriaus nemokumas daro poveikį, ir, kai taikytina, numatomoms repatrijavimo išlaidoms. Tai reiškia, kad apsauga turi būti pakankama, jog padengtų visus numatomus keliautojų arba jų vardu už paketus sumokėtus mokėjimus didžiausios paklausos sezono metu, atsižvelgiant į laikotarpį nuo tada, kai buvo gauti tokie mokėjimai, iki kelionės ar atostogų pabaigos, ir, kai taikytina, numatomas repatrijavimo išlaidas. Paprastai tai reiškia, kad garantija turi apimti pakankamai didelę organizatoriaus apyvartos paketų atžvilgiu procentinę dalį ir gali priklausyti nuo tokių veiksnių, kaip antai parduotų paketų rūšys, įskaitant transporto rūšį, kelionės tikslas ir bet kokie teisiniai apribojimai ar organizatoriaus įsipareigojimai, susiję su išankstinių mokėjimų sumomis, kurias organizatorius gali priimti, ir su tuo, kiek laiko likus iki paketo pradžios tokios sumos priimamos. Nors būtinai padengiama suma gali būti apskaičiuojama remiantis naujausiais verslo duomenimis, pavyzdžiui, paskutiniais finansiniais metais pasiekta apyvarta, padidėjusios rizikos atveju, įskaitant didelį paketų pardavimo padidėjimą, organizatoriai turėtų būti įpareigoti pritaikyti apsaugą nemokumo atveju. Vis dėlto veiksmingos apsaugos nemokumo atveju tikslais neturėtų būti reikalaujama atsižvelgti į mažai tikėtiną riziką, pavyzdžiui, kelių didžiausių organizatorių nemokumą tuo pačiu metu, jeigu atsižvelgiant į tokią riziką būtų daromas neproporcingas poveikis apsaugai skirtoms išlaidoms ir taip būtų trukdoma užtikrinti jos veiksmingumą. Tokiais atvejais sumokėtų sumų grąžinimo garantija gali būti apribota.“
6 Direktyvos 2015/2302 1 straipsnyje „Dalykas“ numatyta:
„Šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo ir aukšto bei kuo vienodesnio vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su keliautojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis dėl kelionės paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių.“
7 Šios direktyvos 3 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
1. kelionės paslauga tai:
a) keleivių vežimas;
b) apgyvendinimas, kuris nėra neatsiejama keleivių vežimo dalis, ir kuris skirtas kitiems nei nuolatinio gyvenimo tikslams;
c) automobilių, kitų motorinių transporto priemonių <...> nuoma
d) bet kokia kita turizmo paslauga, kuri nėra neatsiejama kelionės paslaugos dalis a, b ar c punkto prasme;
<...>“
8 Šios direktyvos 5 straipsnio „Ikisutartinė informacija“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad, prieš keliautojui įsipareigojant pagal bet kurią kelionės paslaugų paketo sutartį arba bet kokį atitinkamą pasiūlymą, organizatorius, o tais atvejais, kai paketą parduoda agentas, taip pat ir agentas pateiktų keliautojui standartinę informaciją atitinkamos I priedo A arba B dalyje įtvirtintos formos pagalba ir, kai taikoma paketui, toliau nurodytą informaciją. <...>“
9 Tos pačios direktyvos 11 straipsnyje „Kitų kelionės paslaugų paketo sutarties sąlygų keitimas“ numatyta:
„<...>
2. Jeigu iki paketo pradžios organizatorius yra priverstas iš esmės pakeisti bet kuriuos pagrindinius kelionės paslaugų ypatumus, kaip nurodyta 5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkte, arba negali įvykdyti specialių reikalavimų, nurodytų 7 straipsnio 2 dalies a punkte, arba pasiūlo padidinti paketo kainą daugiau kaip 8 % pagal 10 straipsnio 2 dalį, keliautojas gali per pagrįstą organizatoriaus nurodytą laikotarpį:
a) sutikti su siūlomais pakeitimais arba
b) nutraukti sutartį nemokant sutarties nutraukimo mokesčio.
Jeigu keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį, keliautojas gali sutikti su pakaitiniu paketu, kai organizatorius jį pasiūlo, kuris, jei įmanoma, yra lygiavertės ar aukštesnės kokybės paketas.
<...>
5. Jei kelionės paslaugų paketo sutartis nutraukiama vadovaujantis šio straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktu ir keliautojas nesutinka su pakaitiniu paketu, organizatorius be nepagrįsto delsimo ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos grąžina visas keliautojo arba jo vardu sumokėtas sumas. <...>“
10 Direktyvos 2015/2302 12 straipsnyje „Kelionės paketo sutarties nutraukimas ir teisė atsisakyti sutarties iki paketo pradžios“ numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad keliautojas galėtų bet kuriuo metu nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios. Kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį pagal šią dalį, gali būti reikalaujama, kad jis organizatoriui sumokėtų tinkamą ir pagrįstą sutarties nutraukimo mokestį. <...>
2. Nepaisant 1 dalies, keliautojas turi teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios nemokėdamas jokio sutarties nutraukimo mokesčio, jeigu kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, darančių didelį poveikį paketo vykdymui arba darančių didelį poveikį keleivių nuvežimui į kelionės tikslo vietą. Jei kelionės paslaugų paketo sutartis nutraukiama pagal šią dalį, keliautojas turi teisę į visų sumokėtų sumų už paketą grąžinimą, bet jam nesuteikiama teisė papildomai gauti žalos atlyginimą.
3. Organizatorius gali nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį ir grąžinti keliautojui visas sumokėtas sumas už paketą, bet neprivalo papildomai atlyginti žalą, jeigu:
<...>
b) dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių organizatorius negali įvykdyti sutarties ir jis be nepagrįsto delsimo iki paketo pradžios praneša keliautojui apie sutarties nutraukimą.
4. Organizatorius grąžina bet kokias sumas, kurias nurodyta grąžinti pagal 2 ir 3 dalis, arba remdamasis 1 dalimi grąžina bet kokias sumas, kurios buvo sumokėtos keliautojo arba jo vardu už paketą, iš jų išskaičiuodamas atitinkamą sutarties nutraukimo mokestį. Tokios sumokėtos sumos keliautojui grąžinamos arba kompensuojamos be nepagrįsto delsimo ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų po kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo.
<...>“
11 Šios direktyvos 17 straipsnyje „Apsaugos nemokumo atveju efektyvumas ir aprėptis“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad jų teritorijoje įsisteigę organizatoriai suteiktų visų keliautojo arba jo vardu sumokėtų sumų grąžinimo, jei atitinkamos paslaugos nesuteikiamos dėl organizatoriaus nemokumo, garantiją. Jeigu į kelionės paslaugų paketo sutartį įtraukta keleivių vežimo paslauga, organizatoriai suteikia ir keliautojų repatrijavimo garantiją. Gali būti pasiūlyta tęsti paketą.
<...>
2. 1 dalyje nurodyta garantija turi būti efektyvi ir ja padengiamos išlaidos, kurias galima pagrįstai numatyti. Ji apima keliautojų arba jų vardu už paketus atliktų mokėjimų sumas, atsižvelgiant į laikotarpio nuo pradinių įmokų iki galutinių įmokų trukmę ir į paketų įvykdymą, taip pat į numatomas repatrijavimo išlaidas organizatoriaus nemokumo atveju.
<...>
4. Jeigu organizatoriaus nemokumas daro poveikį paketo vykdymui, garantija suteikiama nemokamai siekiant užtikrinti, kad keliautojai būtų repatrijuoti ir prireikus būtų finansuojamas apgyvendinimas iki repatrijavimo.
5. Už nesuteiktas kelionės paslaugas sumokėtos sumos yra nedelsiant grąžinamos keliautojui pateikus prašymą.“
12 Minėtos direktyvos I priedo A dalyje „Standartinė informacijos forma kelionės paslaugų paketo sutartims, kai galima naudoti hipersaitus“ pateiktas šios formos turinys ir nurodyta, kad paspaudęs hipersaitą keliautojas galės susipažinti su šia informacija:
„Pagrindinės teisės pagal Direktyvą (ES) 2015/2302
<...>
– Organizatoriaus arba kai kuriose valstybėse narėse agento nemokumo atveju sumokėtos sumos bus grąžinamos. <...>
<...>“
13 Tos pačios direktyvos I priedo B dalyje „Standartinė informacijos forma kelionės paslaugų paketo sutartims tomis situacijomis, kuriomis netaikoma A dalis“ nurodytas šios formos turinys ir tos pačios pagrindinės teisės kaip ir įtvirtintosios jos I priedo A dalyje.
Austrijos teisė
14 2018 m. rugsėjo 28 d. Verordnung der Bundesministerin für Digitalisierung und Wirtschaftsstandort über Pauschalreisen und verbundene Reiseleistungen (Federalinio skaitmeninių ir ekonominių reikalų ministro potvarkis dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų) (BGBl. II, 260/2018) 3 straipsnyje numatyta:
„(1) Asmenys, turintys teisę teikti kelionių organizavimo paslaugas, turi užtikrinti, kad keliautojui būtų grąžintos:
1) jau sumokėtos sumos (pradinės ir galutinės įmokos), jeigu kelionės paslaugos visiškai ar iš dalies nesuteikiamos dėl asmens, turinčio teisę teikti kelionių organizavimo paslaugas, nemokumo arba jeigu paslaugų teikėjas reikalauja keliautojo sumokėti už šias paslaugas;
2) būtinosios repatrijavimo išlaidos ir, jei reikia, apgyvendinimo išlaidos prieš repatrijavimą, patirtos dėl kelionių organizatoriaus arba – atsakomybės už asmenų vežimą atveju – susijusių kelionės paslaugų agento nemokumo; ir
3) tam tikrais atvejais – išlaidos, būtinos kelionių paketo ar susijusių kelionės paslaugų, dėl kurių tarpininkaujama, tęstinumui užtikrinti. <...>“
15 2017 m. balandžio 24 d. Bundesgesetz über Pauschalreisen und verbundene Reiseleistungen (Pauschalreisegesetz – PRG) (Federalinis įstatymas dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų) (BGBl. I, 50/2017) 10 straipsnyje nustatyta:
„(1) Keliautojas gali bet kuriuo metu nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki kelionės paslaugų paketo pradžios, nenurodydamas priežasčių. Kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį pagal šią dalį, gali būti reikalaujama, kad jis kelionių organizatoriui sumokėtų tinkamą ir pagrįstą sutarties nutraukimo mokestį. Kelionės paslaugų paketo sutartyje gali būti nustatyti pagrįsti sutarties nutraukimo mokesčiai, kurių dydis priklauso nuo to, kiek laiko likus iki paketo pradžios nutraukiama sutartis, ir nuo numatomo išlaidų sumažėjimo ir pajamų, kurias numatoma gauti iš alternatyvaus kelionės paslaugų panaudojimo. Jeigu sutarties nutraukimo mokesčiai nenumatyti, sutarties nutraukimo mokesčio dydis turi atitikti paketo kainą, iš jos atėmus dėl išlaidų sumažėjimo sutaupytą sumą ir pajamas iš alternatyvaus kelionės paslaugų panaudojimo. Keliautojo prašymu kelionių organizatorius pateikia sutarties nutraukimo mokesčių sumos pagrindimą.
(2) Nepaisant 1 dalies, keliautojas turi teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios, nemokėdamas jokio sutarties nutraukimo mokesčio, jeigu kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, darančių didelį poveikį paketo vykdymui arba keleivių nuvežimui į kelionės tikslo vietą. Jei kelionės paslaugų paketo sutartis nutraukiama pagal šią dalį, keliautojas turi teisę į visų sumokėtų sumų už paketą grąžinimą, bet jam nesuteikiama teisė papildomai gauti žalos atlyginimą.
<...>
(4) Nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį pagal ankstesnes dalis, kelionių organizatorius nedelsdamas ir bet kuriuo atveju per 14 dienų po kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo grąžina keliautojui visas sumas – nutraukimo pagal 1 dalį atveju iš jų išskaičiuodamas atitinkamą sutarties nutraukimo mokestį, – kurios buvo sumokėtos keliautojo arba jo vardu už paketą.“
Belgijos teisė
Įstatymas dėl kelionės paslaugų paketų pardavimo
16 Pagal 2017 m. lapkričio 21 d. loi relative à la vente de voyages à forfait, de prestations de voyage liées et de services de voyage (Įstatymas dėl kelionės paslaugų paketų, susijusių kelionės paslaugų rinkinių ir kelionės paslaugų pardavimo) (Moniteur belge, 2017 m. gruodžio 1 d., p. 106673, toliau – Įstatymas dėl kelionės paslaugų paketų pardavimo) 30 straipsnį keliautojas turi teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį, „jeigu kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, darančių didelį poveikį paketo vykdymui arba darančių didelį poveikį keleivių nuvežimui į kelionės tikslo vietą“. Tokiu atveju šis straipsnis suteikia keliautojui teisę susigrąžinti visas sumas, kurias jis sumokėjo kelionių organizatoriui.
17 Įstatymo dėl kelionės paslaugų paketų pardavimo 54 straipsnyje nustatyta:
„Belgijoje įsisteigę organizatoriai ir agentai turi pateikti visų keliautojo arba jo vardu sumokėtų sumų grąžinimo garantiją, jeigu atitinkamos paslaugos nesuteikiamos dėl organizatoriaus nemokumo. <...>“
Karaliaus dekretas dėl apsaugos nuo nemokumo parduodant kelionės paslaugų paketus
18 2018 m. gegužės 29 d. arrêté royal relatif à la protection contre l’insolvabilité lors de la vente de voyages à forfait, de prestations de voyage liées et de services de voyage (Karaliaus dekretas dėl apsaugos nuo nemokumo parduodant kelionės paslaugų paketus, susijusias kelionės paslaugas ir kelionės paslaugas) (Moniteur belge, 2018 m. birželio 11 d., p. 48438, toliau – Karaliaus dekretas dėl apsaugos nuo nemokumo parduodant kelionės paslaugų paketus) 3 straipsnyje numatyta:
„[Įstatymo dėl kelionės paslaugų paketų pardavimo] 54, 55, 65 ir 72 straipsniuose numatytos garantijos suteikiamos pagal draudimo sutartį, sudarytą su draudimo įmone, turinčia teisę vykdyti tokius sandorius.“
19 Šio Karaliaus dekreto 10 straipsnis suformuluotas taip:
„Garantiją pagal draudimo sutartį naudos gavėjas įgyja nuo to momento, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu buvo sudaryta sutartis su prekiautoju, nurodytu [Įstatymo dėl kelionės paslaugų paketų pardavimo] 2 straipsnio 7 punkte.“
20 Karaliaus dekreto 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Prekiautojo nemokumo atveju draudimo sutartyje numatoma tokia draudimo apsauga:
1° paketo tęsimas, jei tai įmanoma;
2° mokėjimų, jau atliktų sudarant sutartį su prekiautoju, grąžinimas;
3° sumų už kelionės paslaugas, kurių negalima suteikti dėl prekiautojo nemokumo, kompensavimas;
4° keliautojų repatrijavimas, kai sutartis su prekiautoju jau pradėta vykdyti ir sutartyje numatytas naudos gavėjo pervežimas, ir, jei reikia, apgyvendinimas iki repatrijavimo.“
21 To Karaliaus dekreto 13 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad kompensacija apsiriboja „visais mokėjimais, kuriuos naudos gavėjas atliko prekiautojui pagal kelionės paslaugų paketo sutartį, jeigu sutartis nebuvo įvykdyta dėl prekiautojo nemokumo, arba <...> visais mokėjimais už kelionės paslaugas, kurios nebuvo suteiktos dėl jo nemokumo“.
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑771/22
22 HDI Global yra draudimo bendrovė, kuri su kelionių organizatore Flamenco Sprachreisen GmbH (toliau – Flamenco) sudarė draudimo sutartį dėl rizikų, susijusių su jos nemokumu, nurodytų arrêté de la ministre fédérale du Numérique et de l’Activité économique relatif aux voyages à forfait et aux prestations de voyage liées 3 straipsnyje.
23 2020 m. kovo 3 d. XY sudarė sutartį su Flamenco dėl kelionės į Gran Kanarijos Las Palmą (Ispanija) paslaugų paketo laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 3 d. iki birželio 2 d. 2020 m. kovo 9 d. XY sumokėjo visą kelionės kainą, kuri sudarė 2 656 EUR.
24 2020 m. kovo 16 d. XY nutraukė sutartį dėl, be kita ko, Austrijos ir Ispanijos valdžios institucijų įspėjimų dėl COVID-19 protrūkio. Flamenco neginčijo šio sutarties nutraukimo, tačiau negrąžino XY atitinkamos kelionės kainos.
25 2022 m. birželio 9 d., pasibaigus bankroto procedūrai, Landesgericht Linz (Linco apygardos teismas, Austrija) paskelbė Flamenco bankrotą.
26 XY perleido Federaliniams darbuotojų rūmams bendrovės Flamenco atžvilgiu turimą reikalavimą dėl jo kelionės paslaugų paketo kainos grąžinimo. Po šio perleidimo Federaliniai darbuotojų rūmai pareikalavo, kad HDI Global, kaip Flamenco nemokumo rizikos draudikė, grąžintų šią sumą. HDI Global atsisakė grąžinti šią sumą, motyvuodama tuo, kad jos draudimas apima tik su šiuo nemokumu susijusią paketo neįvykdymo riziką.
27 Po šio atsisakymo Federaliniai darbuotojų rūmai pareiškė bendrovei HDI Global ieškinį Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos apylinkės komercinių bylų teismas, Austrija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
28 Šis teismas mano, pirma, kad siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje svarbu išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį prieš kelionių organizatoriui tapus nemokiam, šio keliautojo teisę į kompensaciją, kurią jis turi nutraukus sutartį, apima apsauga nuo šio kelionių organizatoriaus nemokumo. Konkrečiai kalbant, minėto teismo teigimu, reikia nustatyti, ar tarp šio nemokumo ir atitinkamos kelionės paslaugos nevykdymo arba netinkamo vykdymo turi egzistuoti priežastinis ryšys.
29 Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalies formuluotė, atsižvelgiant į žodžius „jei“ ir „dėl“, leidžia manyti, kad toks priežastinis ryšys turi egzistuoti. Dėl tokio reikalavimo kompensacijai, į kurią keliautojas turi teisę po to, kai jo kelionės paslaugų paketo sutartis buvo nutraukta prieš atitinkamam kelionių organizatoriui tampant nemokiam, nebūtų taikoma šioje nuostatoje numatyta apsauga nuo šio nemokumo.
30 Vis dėlto Direktyvos 2015/2302 39 konstatuojamajai daliai prieštarauja toks minėtos nuostatos aiškinimas, nes joje numatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad, pirma, paketą įsigyjantys keliautojai bus „visiškai apsaugoti“ nuo kelionių organizatoriaus nemokumo ir, antra, kelionių organizatorius pateiks garantiją, kad nemokumo atveju bus grąžintos „visos sumos“, kurias sumokėjo keliautojai, ir kad jie bus repatrijuoti. Šioje konstatuojamojoje dalyje išdėstytą požiūrį patvirtina ir aukštas vartotojų apsaugos lygis, kurio siekiama Sąjungoje, kaip nustatyta SESV 114 straipsnio 3 dalyje, SESV 169 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje.
31 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad klausimas dėl apsaugos nuo kelionių organizatoriaus nemokumo apimties buvo aptartas valstybėms narėms keičiantis nuomonėmis su Europos Komisija, kuri pažymėjo, kad, viena vertus, Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Direktyvos 2015/2302 17 straipsnį, kurio formuluotė skiriasi nuo Direktyvos 90/314 7 straipsnio formuluotės, neturėjo ketinimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju apriboti keliautojams suteiktos garantijos, ir, kita vertus, remiantis 17 straipsnio formuluote bet kokia garantija aiškiai netaikoma, jei kelionės sutartis baigė galioti prieš atsirandant šiam nemokumui. Jis taip pat primena, kad savo jurisprudencijoje, susijusioje su Direktyvos 90/314 7 straipsniu, Teisingumo Teismas konstatavo, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju keliautojo sumokėtų lėšų grąžinimo garantija suteikiama neatsižvelgiant į nemokumo priežastis (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimą Verein für Konsumenteninformation, C‑364/96, EU:C:1998:226; 1999 m. birželio 15 d. Sprendimą Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306 ir 2012 m. vasario 16 d. Sprendimą Blödel-Pawlik, C‑134/11, EU:C:2012:98).
32 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį su kelionių organizatoriumi dėl išimtinių aplinkybių iki bankroto bylos šiam organizatoriui iškėlimo dienos, tačiau ši byla nagrinėjama laikotarpiu, kai, kaip numatyta, turi vykti atitinkama kelionė, šis keliautojas, remdamasis Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalyje garantuojama apsauga, turi teisę į kelionių organizatoriui sumokėtų sumų grąžinimą. Šiuo aspektu jis mano, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teise siekiamą vartotojų apsaugos tikslą, nėra prasmės teigti, kad keliautojas turi teisę į apsaugą nuo kelionių organizatoriaus nemokumo tuo atveju, kai jis pradėjo kelionę pagal paketą, tačiau ne tada, kai jis teisėtai nutraukė kelionės sutartį.
33 Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tuo atveju, kai yra netiesioginis ryšys tarp keliautojo kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo ir šios kelionės organizatoriaus nemokumo, nes jų abiejų priežastis yra tos pačios išimtinės aplinkybės, kaip antai nagrinėjamu atveju – COVID-19 pandemija, šio keliautojo teisei į kompensaciją taikoma Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalyje numatyta apsauga nuo nemokumo. Šiuo atžvilgiu jis remiasi Federalinių darbuotojų rūmų argumentu, kad, jeigu ši 17 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad ši apsauga netaikoma, kai kelionių organizatorius tapo nemokus dėl tų pačių išimtinių aplinkybių kaip tos, dėl kurių keliautojas nutraukė kelionės paslaugų paketo sutartį, keliautojas būtų suinteresuotas nesinaudoti teise nutraukti sutartį ir laukti, kol kelionių organizatorius taps nemokus. Toks požiūris sumažintų minėtos direktyvos 12 straipsnyje vartotojams pripažintos teisės nutraukti sutartį vertę.
34 Tokiomis aplinkybėmis Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos apylinkės komercinių bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2015/2302] 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sumų, kurias keliautojas sumokėjo kelionių organizatoriui iki kelionės pradžios, grąžinimas užtikrinamas tik tuo atveju, jei kelionės paslaugos nesuteikiamos dėl [šio kelionių organizatoriaus] nemokumo, ar vis dėlto užtikrinamas ir sumų, kurias keliautojas sumokėjo kelionių organizatoriui iki nemokumo procedūros pradžios, grąžinimas, jei keliautojas nutraukia sutartį dėl nepaprastų aplinkybių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnį, iki nemokumo atsiradimo?
2. Ar [Direktyvos 2015/2302] 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sumų, kurias keliautojas sumokėjo kelionių organizatoriui iki kelionės pradžios, grąžinimas užtikrinamas tuo atveju, kai keliautojas dar iki [šio kelionių organizatoriaus] nemokumo atsiradimo nutraukia sutartį dėl nepaprastų aplinkybių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnį, tačiau nemokumas atsirado užsakytos kelionės metu?
3. Ar [Direktyvos 2015/2302] 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sumų, kurias keliautojas sumokėjo kelionių organizatoriui iki kelionės pradžios, grąžinimas užtikrinamas tuo atveju, kai keliautojas dar iki nemokumo atsiradimo nutraukia sutartį dėl nepaprastų aplinkybių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnį, ir kelionių organizatoriaus nemokumas atsirado dėl šių nepaprastų aplinkybių?“
Byla C‑45/23
35 2019 m. lapkričio 13 d. A, B, C ir D per agentą Selectair Inter-Sun Reizen iš kelionių organizatoriaus Exclusive Destinations už 36 832 EUR įsigijo kelionės iš Briuselio (Belgija) į Punta Cana (Dominikos Respublika) paslaugų paketą laikotarpiui nuo 2020 m. kovo 21 d. iki 29 d.
36 Dėl COVID-19 pandemijos protrūkio ši kelionė buvo atidėta iki 2020 m. lapkričio 21–30 d. Tuomet buvo nustatyta, kad šios kelionės kaina yra 46 428 EUR.
37 2020 m. spalio 20 d. A, B, C ir D nutraukė kelionės sutartį dėl užsitęsusios COVID-19 pandemijos ir paprašė Exclusive Destinations grąžinti 36 832 EUR sumą, kurią jie sumokėjo už kelionę.
38 2020 m. gruodžio 8 d. Ondernemingsrechtbank Gent (Gento komercinių bylų teismas, Belgija) paskelbė Exclusive Destinations bankrotą. 2020 m. gruodžio 9 d. Selectair Inter-Sun Reizen grąžino A ir C 4 151 EUR sumą, kuri dar nebuvo pervesta Exclusive Destinations.
39 2021 m. sausio 22 d. A, B, C ir D pareikalavo, kad MS Amlin Insurance, kuri buvo apdraudusi Exclusive Destinations nemokumo atveju, grąžintų šiai bendrovei sumokėtas ir jiems negrąžintas sumas.
40 MS Amlin Insurance atsisakė grąžinti šias sumas, motyvuodama tuo, kad ji apdraudė tik kelionės paslaugų neteikimą dėl Exclusive Destinations nemokumo. A, B, C ir D kelionės neįvyko dėl to, kad jie nutraukė savo kelionės sutartis, o ne dėl Exclusive Destinations nemokumo.
41 Po šio atsisakymo A, B, C ir D kreipėsi į Nederlandstalige Ondernemingsrechtbank Brussel (Nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio komercinis teismas, Belgija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad iš MS Amlin Insurance būtų priteista 32 681 EUR suma su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2021 m. sausio 22 d.
42 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija privalomai taikoma tik tuo atveju, jei atitinkamos kelionės paslaugos neteikiamos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo. Todėl ši garantija neturi apimti kitų nevykdymo priežasčių, pavyzdžiui, keliautojo kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių, susiklosčiusių kelionės tikslo vietoje arba visiškai greta ir darančių didelį poveikį kelionės paketo vykdymui. Įstatyme dėl kelionės paslaugų paketų pardavimo ir Karaliaus dekrete dėl apsaugos nuo nemokumo parduodant kelionės paslaugų paketus nenumatyta didesnės keliautojo apsaugos šiuo atžvilgiu. Tuo remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad, kai, kaip nagrinėjamu atveju, kelionių organizatorius bankrutavo po to, kai keliautojai nutraukė kelionės paslaugų paketo sutartis dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių, tačiau prieš tai negrąžino šiems keliautojams sumų, kurias jie sumokėjo už kelionę, keliautojai negali pasinaudoti Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija.
43 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šia nuostata suteikiamos apsaugos apimties.
44 Pirma, jam kyla klausimas, ar tai, kad Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija netaikoma keliautojui, kuris turi teisę į sumų, kurias sumokėjo nutraukęs kelionės paslaugų paketo sutartį dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių, kai kelionių organizatorius bankrutavo po šio sutarties nutraukimo, tačiau prieš tai negrąžino sumokėtų sumų, atlyginimą, leidžia tinkamai apsaugoti vartotojus, atsižvelgiant į bendrą šios direktyvos tikslą. Šiuo aspektu jis primena, kad šis tikslas yra padėti siekti aukšto vartotojų apsaugos lygio, kaip nurodyta tos direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje, kurioje daroma nuoroda į SESV 169 straipsnį. Be to, tos pačios direktyvos 39 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad kelionių paketą perkantys keliautojai turi būti visiškai apsaugoti nuo kelionių organizatoriaus nemokumo ir kad garantija nemokumo atveju, kurią turi pateikti kelionių organizatoriai, turi apimti visų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pabrėžia, kad pagal Direktyvą 90/314 vartotojų apsauga kelionių organizatorių nemokumo atveju apėmė visas jų sumokėtas sumas.
45 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvoje 2015/2302 numatyta apsauga nemokumo atveju lemia skirtingą požiūrį, ar ne. Anot šio teismo, tiek keliautojas, kuris negali pradėti kelionės dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, tiek keliautojas, kuris, nutraukus sutartį, negali gauti kompensacijos dėl šio nemokumo, patiria finansinių nuostolių, susijusių su tuo, kad jie abu sumokėjo kelionės kainą prieš įvykdant atitinkamą kelionės paslaugų paketo sutartį. Vis dėlto remiantis šios direktyvos 17 straipsnio formuluote apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų taikoma tik pirmojo keliautojo nuostoliams. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks skirtingas požiūris yra pateisinamas.
46 Šiomis aplinkybėmis Nederlandstalige ondernemingsrechtbank Brussel (Nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio komercinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2015/2302] 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatyta visų keliautojo arba jo vardu sumokėtų sumų grąžinimo garantija taikoma ir tais atvejais, kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnio [2 dalį], o kelionių organizatorius – nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį dėl šios priežasties, tačiau prieš grąžinant sumokėtas sumas keliautojui – pripažįstamas nemokiu, dėl ko keliautojas patiria finansinių nuostolių ir kelionių organizatoriaus nemokumo atveju turi prisiimti ekonominę riziką?“
Procesas Teisingumo Teisme
47 2023 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimu bylos C‑771/22 ir C‑45/23 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑771/22 priimtinumo
48 HDI Global mano, kad Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalies išaiškinimas neturi lemiamos reikšmės sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje C‑771/22. Šiam sprendimui lemiamą reikšmę turi tik draudimo sutarties, kurią ji sudarė su Flamenco, turinys, todėl prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje siekiama išsiaiškinti bendro pobūdžio ar hipotetinius klausimus, o to negalima pasiekti per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą.
49 Šiuo aspektu reikia priminti, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimui, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2024 m. vasario 22 d. Sprendimo Consejería de Presidencia, Justicia e Interior de la Comunidad de Madrid ir kt., C‑59/22, C-/22 ir C‑159/22, EU:C:2024:149, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
50 Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu akivaizdu, kad problema hipotetinė (šiuo klausimu žr. 2024 m. vasario 22 d. Sprendimo Consejería de Presidencia, Justicia e Interior de la Comunidad de Madrid ir kt., C‑59/22, C‑110/22 ir C‑159/22, EU:C:2024:149, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
51 Šiuo atveju neatrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai byloje C‑771/22 yra hipotetiniai, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamą ginčą. Jis susijęs su apsaugos, kuri turi būti suteikta keliautojams, kai kelionės paslaugų paketo organizatorius yra nemokus, apimtimi. Direktyvos 2015/2302 17 straipsnyje apibrėžiama keliautojų apsauga kelionės paslaugų paketų organizatorių nemokumo atveju, kurią valstybės narės turi įgyvendinti.
52 Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑771/22 yra priimtinas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo byloje C‑771/22 ir vienintelio klausimo byloje C‑45/23
53 Pirmuoju klausimu byloje C‑771/22 ir vieninteliu klausimu byloje C‑45/23, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad keliautojams suteikiama garantija kelionės paslaugų paketo organizatoriaus nemokumo atveju taikoma tuo atveju, kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį, kai po tokio nutraukimo kelionių organizatorius tampa nemokus ir šiam keliautojui iki to nemokumo nebuvo grąžintos visos sumokėtos sumos, į kurias jis turi teisę pagal šią nuostatą.
54 Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį keliautojui suteikiama teisė į visų pagal kelionės paslaugų paketą sumokėtų sumų grąžinimą, jeigu jis nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių, kurios susidarė kelionės tikslo vietoje arba visiškai greta ir kurios daro didelį poveikį paketo vykdymui arba keleivių nuvežimui į šią kelionės tikslo vietą. Be to, kai keliautojas pasinaudoja šia teise, šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad kelionių organizatorius grąžintų pinigus nepagrįstai nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo.
55 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad keliautojai, dėl kurių kilo ginčai pagrindinėse bylose, pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį galėjo nutraukti savo kelionės paslaugų paketo sutartis dėl kilusios ir besitęsiančios COVID-19 pandemijos. Taigi šie keliautojai turėjo teisę į visų sumų, kurias jie sumokėjo atitinkamiems kelionių organizatoriams, grąžinimą ne vėliau kaip per 14 dienų nuo jų kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo. Nepaisant šios teisės, jiems nebuvo išmokėta kompensacija, nes šie kelionių organizatoriai tapo nemokūs, o jų draudikai neketino išmokėti draudimo sumos, manydami, kad jie neprivalo to daryti atsižvelgiant į taikytinas nacionalinės teisės normas, kuriomis perkeliama šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalis.
56 Kiek tai susiję su pastarosios nuostatos aiškinimu, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą, teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ir prireikus į jos genezę (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo FTI Touristik (Kelionių į Kanarų salas paslaugų paketai), C‑396/21, EU:C:2023:10, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto, kai Sąjungos teisės nuostatos prasmė aiškiai matyti iš pačios jos teksto, Teisingumo Teismas negali nuo jos nukrypti (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo VYSOČINA WIND, C‑181/20, EU:C:2022:51, 39 punktą).
57 Dėl Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalies formuluotės pažymėtina, kad joje numatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teritorijoje įsteigti kelionių paslaugų paketų organizatoriai pateiktų visų keliautojų arba jų vardu sumokėtų sumų grąžinimo, jei atitinkamos paslaugos nesuteikiamos dėl organizatoriaus nemokumo, garantiją.
58 Žinoma, sąvoka „atitinkamos paslaugos“ gali būti suprantama kaip apimanti „kelionės paslaugas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2302 3 straipsnio 1 punktą, o tai reiškia, kad apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, kurią turi nustatyti kiekviena valstybė narė, apima tik tuos atvejus, kai kelionės paslaugų paketo sutartyje numatytos kelionės paslaugos nebuvo suteiktos dėl organizatoriaus nemokumo. Taigi, remiantis šiuo aiškinimu, tam, kad keliautojas galėtų pasinaudoti minėtos direktyvos 17 straipsnyje numatyta garantija organizatoriaus nemokumo atveju, turėtų būti priežastinis ryšys tarp šių kelionės paslaugų nesuteikimo ir kelionių organizatoriaus nemokumo.
59 Vis dėlto, kaip pažymėjo kelios proceso Teisingumo Teisme šalys, skirtingai nei daugelyje kitų Direktyvos 2015/2302 nuostatų, šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos ne „kelionės paslaugos“, o „atitinkamos paslaugos“, o pastaroji sąvoka gali būti suprantama kaip platesnė nei pirmoji, apimanti ir kitas kelionių organizatorių teikiamas paslaugas, kaip antai kompensacijas, kurios turi būti sumokėtos keliautojams dėl jų kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo.
60 Vadinasi, Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalies prasmė iš jos formuluotės vienareikšmiškai neišplaukia. Todėl, remiantis šio sprendimo 56 punkte priminta jurisprudencija, reikia išnagrinėti šios nuostatos kontekstą, šios direktyvos tikslus ir prireikus jos genezę.
61 Dėl Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalies konteksto visų pirma pažymėtina, kad šios direktyvos 17 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog garantija suteikiama nemokamai, siekiant užtikrinti keliautojo repatrijavimą ir prireikus apgyvendinimo iki šio repatrijavimo finansavimą, kai paketo vykdymą paveikia kelionės organizatoriaus nemokumas.
62 Direktyvos 17 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad už nesuteiktas kelionės paslaugas sumokėtos sumos yra nedelsiant grąžinamos keliautojui pateikus prašymą.
63 Šios nuostatos, atsižvelgiant į jų formuluotę ir, be kita ko, į atitinkamai Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 4 dalyje ir 17 straipsnio 5 dalyje vartojamus žodžių junginius „jeigu organizatoriaus nemokumas daro poveikį paketo vykdymui“ ir „nesuteiktos kelionės paslaugos“, gali pagrįsti minėtos direktyvos 17 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį sąvoka „atitinkamos paslaugos“ apima tik kelionių paslaugas, todėl šiame straipsnyje numatyta garantija taikoma tik tuo atveju, kai tarp šių paslaugų nesuteikimo ir kelionių organizatoriaus nemokumo yra priežastinis ryšys.
64 Be to, Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta garantija turi būti veiksminga ir apimti išlaidas, kurias galima pagrįstai numatyti. Taigi ši garantija apima keliautojų arba jų vardu už paketus atliktų mokėjimų sumas, atsižvelgiant į laikotarpio nuo pradinių įmokų iki galutinių įmokų trukmę ir į paketų įvykdymą, taip pat į numatomas repatrijavimo išlaidas organizatoriaus nemokumo atveju.
65 Dėl šioje nuostatoje įtvirtinto reikalavimo užtikrinti garantijos veiksmingumą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju pažymėtina, kad Direktyvos 2015/2302 39 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog tam, kad apsauga kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų veiksminga, ji turi būti taikoma, kai dėl šio organizatoriaus likvidumo problemų kelionių paslaugos neteikiamos, nebus teikiamos arba bus teikiamos tik iš dalies, arba kai paslaugų teikėjai prašo keliautojų sumokėti už šias paslaugas, todėl galima manyti, kad šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalis, aiškinama atsižvelgiant į šiuos 39 konstatuojamosios dalies elementus, taip pat gali patvirtinti šio sprendimo 58 punkte nurodytą aiškinimą.
66 Vis dėlto, pirma, šioje 39 konstatuojamojoje dalyje taip pat numatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad paslaugų paketą įsigyjantys keliautojai būtų „visiškai apsaugoti“ nuo kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija tokio nemokumo atveju apima „visų sumų, kurias sumokėjo keliautojai arba kurios buvo sumokėtos jų vardu“, grąžinimą.
67 Antra, šios direktyvos 40 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog tam, kad garantija kelionių organizatoriaus nemokumo atveju būtų veiksminga, reikalaujama, kad apsauga nuo šio nemokumo būtų taikoma „numatomų mokėjimų sumoms, kurioms [kelionių] organizatoriaus nemokumas daro poveikį“, o tai reiškia, kad šią apsaugą suteikianti garantija paprastai turi padengti pakankamai didelę šio organizatoriaus apyvartos procentinę dalį. Pagal šią konstatuojamąją dalį neturėtų būti atsižvelgiama tik į mažai tikėtiną riziką, pavyzdžiui, kelių pagrindinių kelionių organizatorių nemokumą vienu metu. Vis dėlto tokia rizika nėra susijusi su kelionių organizatoriaus pareigos grąžinti pinigus atsiradimu, nesvarbu, ar tai būtų kelionės sutarties neįvykdymas, ar jos nutraukimas iki paketo pradžios.
68 Bet koks sumokėtų sumų grąžinimas, kurį kelionių organizatorius turi atlikti jam arba keliautojui nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį, be kita ko, remiantis Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalimi, reiškia numatomą mokėjimo sumą, kuriai gali turėti įtakos kelionių organizatoriaus nemokumas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 40 konstatuojamąją dalį. Grąžinimas susijęs su keliautojo mokėjimais, atliktais sudarius kelionės paslaugų paketo sutartį, kuriai pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį iš esmės taikoma šio straipsnio 1 dalyje nurodyta garantija.
69 Šiuo klausimu, kaip savo išvados 89 punkte taip pat pažymėjo generalinė advokatė, Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta keliautojo teisė į visų sumų grąžinimą, kai kelionės paslaugų paketo sutartis nutraukiama dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių, netektų veiksmingumo, jei šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama taip, kad tuo atveju, kai kelionių organizatorius tampa nemokus po šio nutraukimo, garantija nemokumo atveju neapima atitinkamų skolinių reikalavimų. Šis vertinimas taikomas ir kitoms kompensacijoms, į kurias keliautojas turi teisę, kai jis pats arba organizatorius nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį, ir kurios nurodytos minėtos direktyvos 11 straipsnio 5 dalyje ir 12 straipsnyje.
70 Be to, tai, kad Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija netaikoma skoliniams reikalavimams, kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį, gali jį atgrasyti pasinaudoti teise nutraukti sutartį, kuri jam tam tikrais atvejais suteikiama pagal šią direktyvą.
71 Taigi Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 2 dalis, siejama su šios direktyvos 39 konstatuojamosios dalies elementais, nurodytais šio sprendimo 66 punkte, ir tos direktyvos 40 konstatuojamąja dalimi, gali patvirtinti šio straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį ši garantija taikoma bet kokiai kompensacijai, kurią kelionių organizatorius turi sumokėti keliautojui, kai kelionės paslaugų paketo sutartis buvo nutraukta vienu iš šioje direktyvoje nurodytų atvejų prieš šiam organizatoriui tampant nemokiam.
72 Galiausiai reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2015/2302 5 straipsnį, kuriame daroma nuoroda į Direktyvos 2015/2302 I priedo A ir B dalis, kelionių organizatorius, prieš sudarydamas kelionės paslaugų paketo sutartį, privalo informuoti keliautoją apie pagrindines teises pagal šią direktyvą, visų pirma apie tai, kad „organizatoriaus <...> nemokumo atveju sumokėtos sumos bus grąžinamos“, nenurodant jokio šios teisės į kompensaciją apribojimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.
73 Šios nuostatos taip pat patvirtina Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalyje keliautojams suteikiamos garantijos kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, kuri apima kompensacijas, šio organizatoriaus mokėtinas keliautojui nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį vienu iš šioje direktyvoje numatytų atvejų, taikymo srities aiškinimą. Pastarosios nuostatos aiškinimas, kad ši taikymo sritis apima tik kompensacijas, susijusias su kelionės paslaugų neteikimu dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, reikštų, kad tas 5 straipsnis klaidina keliautoją, kiek tai susiję su jo teise į kompensaciją tokio nemokumo atveju.
74 Antra, kiek tai susiję su Direktyvos 2015/2302 tikslu, iš šios direktyvos 1 straipsnio, siejamo su jos 1–3 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad ja siekiama tiek pašalinti dviprasmybes, ištaisyti teisines spragas ir pritaikyti pagal Direktyvą 90/314 keliautojams suteiktos apsaugos apimtį, kad būtų atsižvelgta į rinkos pokyčius, tiek padėti siekti aukšto vartotojų apsaugos lygio, kaip to reikalaujama pagal SESV 169 straipsnį. Taigi Direktyva 2015/2302 padeda užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį įgyvendinant Sąjungos politiką kelionės paslaugų paketų srityje, kaip numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje.
75 Jeigu Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama taip, kad garantija kelionių organizatoriaus nemokumo atveju netaikoma kompensacijoms, kurios keliautojams turi būti sumokėtos nutraukus sutartį vienu iš šioje direktyvoje nurodytų atvejų iki nemokumo atsiradimo, tai reikštų mažesnę keliautojų apsaugą, palyginti su ta, kuri jiems buvo suteikta pagal Direktyvą 90/314.
76 Pastarosios direktyvos 7 straipsnyje buvo numatyta, kad kelionių organizatoriai turi turėti pakankamas garantijas, kad užtikrintų vartotojo sumokėtų lėšų grąžinimą nemokumo atveju. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šiuo straipsniu siekiama visapusiškai apsaugoti jame nurodytas vartotojų teises, taigi apsaugoti juos nuo visos šiame straipsnyje apibrėžtos rizikos, atsirandančios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 15 d. Sprendimo Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 61 punktą). Taigi pagrindinis to straipsnio tikslas buvo užtikrinti keliautojo sumokėtų lėšų grąžinimą šio kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, nenustatant šiai garantijai jokių konkrečių sąlygų, susijusių su šio kelionių organizatoriaus nemokumo priežastimis (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Blödel-Pawlik, C‑134/11, EU:C:2012:98, 20 ir 21 punktus).
77 Pirma pateikto vertinimo nepaneigia tai, kad Direktyvoje 90/314 nebuvo numatyta keliautojo teisės nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas sumas, lygiavertės tai, kuri dabar jam suteikta pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį.
78 Kaip savo išvados 82 punkte taip pat pažymėjo generalinė advokatė, teisė nutraukti sutartį kartu su teise susigrąžinti keliautojo atliktus mokėjimus jau buvo įtvirtinta Direktyvoje 90/314 tais atvejais, kurie šiuo metu reglamentuojami Direktyvoje 2015/2302. Taigi Direktyvos 2015/2302 11 straipsnio 5 dalyje nurodyta keliautojo teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį ir susigrąžinti visas sumas, kurias jis sumokėjo pagal šią sutartį tuo atveju, kai kelionių organizatorius yra priverstas iš esmės pakeisti šią sutartį, atitinka teisę, kuri buvo įtvirtinta Direktyvos 90/314 4 straipsnio 6 dalyje.
79 Todėl, jeigu Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad garantija kelionių organizatoriaus nemokumo atveju taikoma tik kompensacijoms, kurios turi būti sumokėtos keliautojams dėl kelionės paslaugų paketo nevykdymo dėl šio nemokumo, ši garantija neapimtų jokios kompensacijos, kuri turi būti sumokėta keliautojui nutraukus sutartį iki minėto nemokumo, įskaitant tą, kuri turi būti sumokėta keliautojui pagal šios direktyvos 11 straipsnio 5 dalį, o tai reikštų žemesnį vartotojų apsaugos lygį nei tas, kuris buvo užtikrintas Direktyvoje 90/314.
80 Trečia, kalbant apie Direktyvos 2015/2302 genezę, pažymėtina, kad iš šios direktyvos parengiamųjų dokumentų negalima nustatyti tikslios jos 17 straipsnio 1 dalies taikymo srities. Kaip savo išvados 62–83 punktuose taip pat nurodė generalinė advokatė, iš šių parengiamųjų dokumentų nėra aiškus Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas dėl šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje numatytos apsaugos kelionių organizatoriaus nemokumo atveju apimties. Remdamasi tos direktyvos geneze Komisija daro išvadą, kad priimdamas šią nuostatą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nukrypti nuo ankstesnio keliautojų apsaugos lygio kelionių organizatoriaus nemokumo atveju ir netaikyti garantijos nemokumo atveju keliautojų skoliniams reikalavimams, atsiradusiems iki šio nemokumo, o Europos Parlamentas teigia, kad iš šios genezės matyti, jog teisės aktų leidėjas ketino išlaikyti ankstesnį keliautojų apsaugos nemokumo atveju lygį, todėl garantija nemokumo atveju apėmė keliautojų skolinius reikalavimus, atsiradusius iki šio nemokumo. Europos Sąjungos Taryba nenurodė, ko siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalį.
81 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalies formuluotė ir tam tikri šios nuostatos konteksto elementai gali patvirtinti aiškinimą, pagal kurį į jos taikymo sritį nepatenka skoliniai reikalavimai, atsiradę dėl kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo vienu iš šioje direktyvoje nurodytų atvejų iki kelionių organizatoriaus nemokumo, kiti minėtos nuostatos konteksto elementai ir direktyvos tikslas, priešingai, pagrindžia aiškinimą, pagal kurį šie reikalavimai patenka į jos taikymo sritį.
82 Kai Sąjungos antrinės teisės tekstą galima aiškinti įvairiai, pirmenybę reikia teikti pirminę teisę atitinkančiam tam tikros nuostatos aiškinimui, o ne tokiam, dėl kurio reikėtų konstatuoti šios nuostatos nesuderinamumą su ja. Pagal bendrąjį aiškinimo principą Sąjungos aktas turi būti aiškinamas kiek įmanoma taip, kad nekiltų abejonių dėl jo galiojimo, ir laikantis visos pirminės teisės, įskaitant vienodo požiūrio principą (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Sturgeon ir kt., C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 47 ir 48 punktus ir 2023 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Ligue des droits humains (Priežiūros institucijos atliekamas duomenų tvarkymo patikrinimas), C‑333/22, EU:C:2023:874, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip pažymėta šio sprendimo 45 punkte, būtent šiuo principu remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑45/23.
83 Pagal vienodo požiūrio principą, kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks požiūris būtų objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimo MG / EIB, C‑173/22 P, EU:C:2023:932, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
84 Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, situacijų panašumo vertinimas, siekiant nustatyti, ar laikomasi minėto bendrojo principo, turi būti atliekamas atsižvelgiant į akto, kuriame įtvirtinta atitinkama norma, tikslą (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Sturgeon ir kt., C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 49 punktą).
85 Kaip nurodyta šio sprendimo 74 punkte, Direktyva 2015/2302 siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. Direktyvos 17 straipsnis padeda siekti šio tikslo, nes juo siekiama apsaugoti keliautoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu. Atsižvelgiant į tai, kad keliautojas sumoka visą kelionės paslaugų paketo kainą ar jos dalį prieš galėdamas pasinaudoti kelionių organizatoriaus kelionės paslaugomis, jam kyla rizika prarasti atitinkamą sumą, jeigu kelionių organizatorius vėliau taptų nemokus.
86 Turint omenyje šį tikslą, atskaitos taškas, į kurį reikia atsižvelgti lyginant keliautojo, kuris, sumokėjęs visą kelionės paslaugų paketo kainą ar jos dalį, nutraukė kelionės paslaugų paketo sutartį vienu iš šioje direktyvoje nurodytų atvejų, bet jam nebuvo grąžinti pinigai dėl to, kad kelionės organizatorius tapo nemokus po šio nutraukimo, padėtį ir keliautojo, kurio kelionė nebuvo įvykdyta ir kuriam nebuvo grąžinti pinigai dėl organizatoriaus nemokumo, padėtį, turi būti atitinkamam keliautojui kylanti finansinių nuostolių rizika.
87 Atsižvelgiant į šį atskaitos tašką, minėtų dviejų keliautojų padėtis yra panaši. Iš tiesų abiem atvejais keliautojui kyla finansinė rizika, kad dėl kelionių organizatoriaus nemokumo jis negalės susigrąžinti šiam organizatoriui sumokėtų sumų, nors turėtų į tai teisę pagal Direktyvą 2015/2302.
88 Todėl pagal vienodo požiūrio principą tiek keliautojui, kurio kelionės paslaugų paketas negali būti įvykdytas dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, tiek keliautojui, kuris nutraukė kelionės paslaugų paketo sutartį, be kita ko, pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį, turi būti taikoma šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, kiek tai susiję su sumomis, kurios jiems turi būti grąžintos, nebent būtų objektyviai pateisinamas skirtingas požiūris į šių dviejų kategorijų keliautojus.
89 Kalbant apie pastarąjį aspektą, neatrodo, kad būtų galima pateisinti skirtingą požiūrį į šių kategorijų keliautojus. Kiek tai susiję su galimybe į apsaugos nuo kelionių organizatoriaus nemokumo taikymo sritį neįtraukti mažai tikėtinos rizikos, kurią, remdamosi Direktyvos 2015/2302 40 konstatuojamąja dalimi, Teisingumo Teisme pabrėžė kai kurios šalys, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad toks neįtraukimas buvo numatytas pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės normose ir draudimo sutartyse. Bet kuriuo atveju toks galimas neįtraukimas negali pateisinti tokio skirtingo požiūrio. Kaip nurodyta šioje 40 konstatuojamojoje dalyje, jis apima riziką, kaip antai kelių pagrindinių kelionių organizatorių nemokumą vienu metu. Tai nesusiję su klausimu, ar keliautojo, kurį paveikė kelionių organizatoriaus nemokumas, skolinis reikalavimas atsirado dėl to, kad nebuvo įvykdytas kelionės paslaugų paketas, ar dėl to, kad šis keliautojas pasinaudojo teise nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį vienu iš minėtoje direktyvoje nurodytų atvejų.
90 Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 82 punkte nurodytą jurisprudenciją ir vienodo požiūrio principą, Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad garantija kelionių organizatorių nemokumo atveju apima keliautojų skolinius reikalavimus, atsiradusius dėl kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo vienu iš šioje direktyvoje nurodytų atvejų iki kelionių organizatoriui tampant nemokiam.
91 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą byloje C‑771/22 ir vienintelį klausimą byloje C‑45/23 reikia atsakyti: Direktyvos 2015/2302 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad keliautojams suteikiama garantija kelionės paslaugų paketo organizatoriaus nemokumo atveju taikoma, kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį, kai po tokio nutraukimo kelionių organizatorius tampa nemokus ir šiam keliautojui iki to nemokumo nebuvo grąžintos visos sumokėtos sumos, į kurias jis turi teisę pagal šią nuostatą.
Dėl antrojo ir trečiojo klausimų byloje C‑771/22
92 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą byloje C‑771/22, nebereikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus šioje byloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
93 Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 17 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
keliautojams suteikiama garantija kelionės paslaugų paketo organizatoriaus nemokumo atveju taikoma, kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį, kai po tokio nutraukimo kelionių organizatorius tampa nemokus ir šiam keliautojui iki to nemokumo nebuvo grąžintos visos sumokėtos sumos, į kurias jis turi teisę pagal šią nuostatą.
Parašai.