Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. balandžio 30 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Asmens duomenų tvarkymas elektroninių ryšių sektoriuje – Pranešimų konfidencialumas – Elektroninių ryšių paslaugų teikėjas – Direktyva 2002/58/EB – 15 straipsnio 1 dalis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniai bei 52 straipsnio 1 dalis – Prieiga prie šių duomenų, kurios prašo kompetentinga nacionalinė institucija baudžiamojo persekiojimo už vagystes sunkinančiomis aplinkybėmis tikslais – „Sunkaus nusikaltimo“, kurio persekiojimas gali pateisinti didelį pagrindinių teisių suvaržymą, apibrėžtis – Valstybių narių kompetencija – Proporcingumo principas – Išankstinės teismo atliekamos prašymų suteikti prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų kontrolės apimtis“
Byloje C‑178/22
dėl Giudice delle indagini preliminari presso il Tribunale di Bolzano (Bolcano teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, Italija) 2022 m. vasario 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. kovo 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamosiose bylose prieš
nenustatytus asmenis,
dalyvaujant
Procura della Repubblica presso il Tribunale di Bolzano,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev, A. Prechal, K. Jürimäe, T. von Danwitz ir Z. Csehi, teisėjai J.‑C. Bonichot, S. Rodin, P. G. Xuereb (pranešėjas), D. Gratsias, M. L. Arastey Sahún ir M. Gavalec,
generalinis advokatas A. M. Collins,
posėdžio sekretorius C. Di Bella, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. kovo 21 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Procura della Repubblica presso il Tribunale di Bolzano, atstovaujamos sostituto procuratore della Repubblica F. Iovene,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Faraci,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos A. Edelmannová, O. Serdula, M. Smolek, T. Suchá ir J. Vláčil,
– Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Kriisa,
– Airijos, atstovaujamos Chief State Solicitor M. Browne, A. Joyce ir M. Tierney, padedamų BL D. Fennelly,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel, A.‑L. Desjonquères, B. Fodda ir J. Illouz,
– Kipro vyriausybės, atstovaujamos E. Neophytou,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Zs. Biró-Tóth ir M. Z. Fehér,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, A. Hanje ir J. Langer,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll, C. Gabauer, K. Ibili ir E. Samoilova,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, D. Lutostańska ir J. Sawicka,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos, H. Kranenborg, L. Malferrari ir F. Wilman,
susipažinęs su 2023 m. birželio 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, 2009, p. 11, toliau – Direktyva 2002/58), 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7, 8 ir 11 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi, išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Procura della Repubblica presso il Tribunale di Bolzano (Prokuratūra prie Bolcano teismo, Italija, toliau – prokuratūra) prašymą, pateiktą Giudice delle indagini preliminari presso il Tribunale di Bolzano (Bolcano teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, Italija), leisti susipažinti su elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomais asmens duomenimis, siekiant nustatyti dviejų mobiliųjų telefonų vagysčių sunkinančiomis aplinkybėmis vykdytojus.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2002/58
3 Direktyvos 2002/58 2 ir 11 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(2) Šia direktyva siekiama gerbti pagrindines žmogaus teises ir laikomasi [Chartijos] principų; visų pirma šia direktyva siekiama užtikrinti visapusišką pagarbą [jos] 7 ir 8 straipsniuose išdėstytoms teisėms.
<...>
(11) Ši direktyva, kaip ir [1995 m. spalio 24 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355)], nenagrinėja pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos klausimų, susijusių su veiklos rūšimis, kurių nereglamentuoja Bendrijos teisės aktai. Todėl ji nekeičia esamos pusiausvyros tarp fizinio asmens teisės į privatumą ir valstybių narių galimybės imtis šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, kurių reikia užtikrinti visuomenės saugumą, gynybą, valstybės saugumą (įskaitant valstybės ekonominę gerovę, kai veiklos rūšys yra susijusios su valstybės saugumo klausimais) ir baudžiamosios teisės vykdymu. Tokiu būdu ši direktyva neturi jokio poveikio valstybių narių galimybėms teisėtu būdu perimti elektroninių ryšių pranešimus arba imtis kitų priemonių, kurių reikia minėtiems tikslams pasiekti laikantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos[, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje], kaip išaiškinta Europos žmogaus teisių teismo nutarime. Tokios priemonės turi būti tinkamos, griežtai atitinkančios siekiamą tikslą ir būtinos demokratinėje visuomenėje, taip pat joms turi būti taikoma tinkama apsaugos garantija pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.“
4 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nurodyta:
„Jeigu toliau nepateikta [nenurodyta] kitaip, šioje direktyvoje vartojamos sąvokos yra apibrėžiamos taip, kaip apibrėžta Direktyvoje [95/46] ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) [(OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)].
Šioje direktyvoje:
a) „naudotojas“ – tai bet kuris fizinis asmuo, vartojantis viešai prieinamą elektroninių ryšių paslaugą privačiais ar verslo tikslais, ir nebūtinai tai darantis išankstinio paslaugos užsakymo būdu;
b) „srauto duomenys“ – tai duomenys, tvarkomi pranešimui perduoti elektroninių ryšių tinklu, taip pat sąskaitoms už tokį perdavimą pateikti;
c) „vietos nustatymo duomenys“ – elektroninių ryšių tinkluose arba elektroninių ryšių paslaugų teikimo metu tvarkomi duomenys, nurodantys viešosios elektroninių ryšių paslaugos gavėjo galinių įrenginių geografinę padėtį;
d) „pranešimas“ – tai informacija, kuria apsikeičiama arba kuri perduodama tarp baigtinio skaičiaus šalių, naudojantis viešai prieinamomis elektroninių ryšių paslaugomis. Jam nepriskiriama informacija, perduodama kaip dalis viešojo transliavimo paslaugos, naudojant elektroninių ryšių tinklus, išskyrus tuos atvejus, kai tokia informacija gali būti susijusi su informaciją gaunančiu abonentu arba naudotoju, kurio tapatybę galima nustatyti;
<...>“
5 Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje „Pranešimų konfidencialumas“ numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma jos draudžia be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.
<...>
3. Valstybės narės užtikrina, kad saugoti informaciją arba suteikti galimybę naudotis jau saugoma informacija abonento ar naudotojo galiniame įrenginyje būtų leidžiama tik su sąlyga, jei atitinkamam abonentui ar naudotojui sutikus pagal Direktyvą [95/46] pateikiama aiški ir išsami informacija, inter alia, apie tokio duomenų tvarkymo tikslus. Ši nuostata nedraudžia vykdyti techninį saugojimą ar naudotis duomenimis, jei siekiama tik atlikti pranešimo perdavimą elektroninių ryšių tinklu, taip pat būtinais atvejais, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas galėtų teikti paslaugas, kurių aiškiai paprašo abonentas ar naudotojas.“
6 Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Srauto duomenys“ nustatyta:
„1. Su abonentais ir naudotojais susiję srauto duomenys, kuriuos tvarko ir saugo viešųjų ryšių tinklo ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, turi būti sunaikinti arba pakeisti taip, kad taptų anoniminiais, kai šie duomenys nebėra reikalingi pranešimui perduoti, jeigu nepažeidžiamos šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatos.
2. Srauto duomenys gali būti tvarkomi, kai reikia abonentams pateikti sąskaitas ir atsiskaityti už tinklų sujungimą. Toks tvarkymas leistinas tol, kol nepasibaigęs terminas, per kurį sąskaita gali būti teisėtai užginčyta ar išieškotas apmokėjimas.
3. Elektroninių ryšių paslaugų rinkodaros arba pridėtinės vertės paslaugų teikimo tikslais viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas gali tvarkyti 1 dalyje nurodytus duomenis tokia apimtimi ir tiek laiko, kiek būtina tokių paslaugų teikimui ar rinkodarai, jeigu abonentas ar naudotojas, su kuriuo duomenys yra susiję, yra iš anksto davęs sutikimą. Naudotojams ar abonentams sudaroma galimybė bet kuriuo metu atšaukti duotą sutikimą srauto duomenims tvarkyti.
<...>
5. Tvarkyti srauto duomenis pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis leidžiama tik asmenims, kurie veikdami pagal viešųjų ryšių tinklų ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų įgaliojimą pateikia sąskaitas, valdo srautą, teikia informaciją klientams, nustato sukčiavimo atvejus, vykdo elektroninių ryšių paslaugų rinkodarą arba teikia pridėtinės vertės paslaugas. Šie asmenys gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra būtini minėtos veiklos tikslams pasiekti.
<...>“
7 Direktyvos 2002/58 9 straipsnio „Vietos nustatymo duomenys, nesudarantys srauto duomenų“ 1 dalyje nurodyta:
„Kai vietos nustatymo duomenys, nesudarantys srauto duomenų, susiję su viešųjų ryšių tinklų ar viešųjų elektroninių ryšių naudotojais ar abonentais, gali būti tvarkomi, juos galima tvarkyti tik jeigu jie yra pakeisti taip, kad taptų anoniminiais, arba jeigu naudotojai ar abonentai sutinka su tokiu tvarkymu tokia apimtimi ir tiek laiko, kiek yra būtina teikti pridėtinės vertės paslaugai. Prieš gaudamas sutikimą, paslaugų teikėjas turi informuoti naudotojus ar abonentus apie tai, kokie vietos nustatymo duomenys, nesudarantys srauto duomenų, bus tvarkomi, kokiais tikslais ir kiek laiko, taip pat ar šie duomenys bus perduoti trečiajai šaliai pridėtinės vertės paslaugai teikti. <...>“
8 Minėtos direktyvos 15 straipsnio „Kai kurių Direktyvos [95/46] nuostatų taikymas“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali patvirtinti teisines [teisėkūros] priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati [proporcinga] demokratinės visuomenės [demokratinėje visuomenėje] priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą [taip pat užtikrinti baudžiamųjų veikų prevenciją, tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas], kaip nurodyta Direktyvos [95/46] 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir nurodytus [ESS] 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“
Italijos teisė
Įstatyminis dekretas Nr. 196/2003
9 Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2003 m. birželio 30 d. decreto legislativo n. 196 – Codice in materia di protezione dei dati personali, recante disposizioni per l’adeguamento dell’ordinamento nazionale al regolamento (UE) n. 2016/679 del Parlamento europeo e del Consiglio, del 27 aprile 2016, relativo alla protezione delle persone fisiche con riguardo al trattamento dei dati personali, nonché alla libera circolazione di tali dati e che abroga la direttiva 95/46/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 196, nustatantis asmens duomenų apsaugos kodeksą, kurio nuostatomis nacionalinė teisė suderinama su 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB; GURI paprastasis priedas, Nr. 174, 2003 m. liepos 29 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 196/2003) 132 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Jei turima pakankamai įrodymų, kad padarytos nusikalstamos veikos, už kurias įstatyme numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė arba laisvės atėmimo bausmės, kurių maksimali – ne trumpesnė kaip treji metai, nustatomos pagal [codice di procedura penale (Baudžiamojo proceso kodeksas)] 4 straipsnį, ar nusikalstamos veikos, kai asmeniui rimtai telefonu grasinama, prie jo priekabiaujama ar jam trukdoma, per įstatyme nustatytą saugojimo terminą prokuroro arba kaltinamojo gynėjo, asmens, kurio atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusiojo ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gavus teismo motyvuota nutartimi išduotą leidimą, suteikiama prieiga prie duomenų, kai šie duomenys reikšmingi faktinėms aplinkybėms nustatyti.“
10 Šio straipsnio 3bis dalyje nurodyta:
„Skubos atvejais, kai galima pagrįstai manyti, kad delsiant gali būti padaryta didelė žala ikiteisminiam tyrimui, prokuroras motyvuotu nutarimu nustato, kad turi būti suteikiama prieiga prie duomenų, ir apie tai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 48 valandas, praneša kompetentingam teismui, kad šis išduotų leidimą įprastu būdu. Teismas per ateinančias 48 valandas motyvuota nutartimi nusprendžia dėl patvirtinimo.“
11 Galiausiai minėto straipsnio 3quater dalyje numatyta, kad „duomenimis, surinktais pažeidžiant 3 ir 3bis dalių nuostatas, negali būti naudojamasi“.
Baudžiamasis kodeksas
12 Codice penale (Baudžiamasis kodeksas) 624 straipsnyje „Vagystė“ nustatyta:
„Už svetimo kilnojamojo turto užvaldymą pagrobiant iš asmens, kuriam jis priklauso, siekiant gauti iš to naudos sau ar kitam asmeniui, baudžiama laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki trejų metų ir bauda nuo 154 EUR iki 516 EUR.
<...>
Už nusikalstamą veiką baudžiama pagal nukentėjusiosios šalies skundą, nebent tenkinama viena ar kelios 61 straipsnio 7 dalyje ir 625 straipsnyje nurodytos sąlygos.“
13 Baudžiamojo kodekso 625 straipsnio „Sunkinančios aplinkybės“ pirmoje pastraipoje numatyta:
„Už 624 straipsnyje nurodytą veiką baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki šešerių metų ir bauda nuo 927 iki 1 500 EUR:
<...>
2) jei kaltininkas naudoja jėgą prieš turtą arba naudojasi sukčiavimo priemonėmis;
3) jeigu kaltininkas turi ginklų arba narkotikų, bet jų nenaudoja;
4) jeigu tai yra kišenvagystė;
5) jeigu veiką padaro trys ar daugiau asmenų arba vienas asmuo, persirengęs ar prisistatęs valstybės tarnautoju ar viešąsias funkcijas atliekančiu asmeniu;
6) jei pavagiamas keliautojų bagažas bet kurioje transporto priemonėje, stotyse, oro uostuose ar peronuose, viešbučiuose ar bet kurioje maisto ar gėrimų pardavimo įstaigoje;
7) jei pavagiamas turtas, esantis valstybinėse įstaigose ar institucijose, arba konfiskuotas ar areštuotas turtas, arba turtas, kuris dėl būtinybės, papročio ar paskirties yra viešai prieinamas, arba skirtas viešajai tarnybai ar viešajam labui, gynybai arba garbinti;
7bis) jei pavagiamos metalinės sudedamosios dalys ar kitos medžiagos, išimamos iš infrastruktūros objektų, skirtų energijos, transporto, telekomunikacijų ar kitoms viešosioms paslaugoms tiekti, kuriuos pagal viešąją koncesiją eksploatuoja viešieji ar privatūs subjektai;
8) jei pavagiama trys ar daugiau bandoje esančių galvijų, arba jaučių ar arklinių, net jeigu jie nėra bandoje;
8bis) jei veika padaryta viešajame transporte;
8ter) jeigu veika padaryta prieš asmenį, kuris naudojasi arba ką tik pasinaudojo kredito įstaigos, pašto įstaigos ar bankomato paslaugomis.“
Baudžiamojo proceso kodeksas
14 Baudžiamojo proceso kodekso 4 straipsnyje „Jurisdikcijos nustatymo taisyklės“ nurodyta:
„Jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į įstatymu nustatytą bausmę už kiekvieną įvykdytą nusikalstamą veiką arba pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Neatsižvelgiama į nusikalstamos veikos tęstinumą, pakartotinumą ir aplinkybes, išskyrus atsakomybę sunkinančias aplinkybes, dėl kurių įstatyme nustatyta kitokio pobūdžio nei įprasta už nusikalstamą veiką skiriama bausmė, ir aplinkybes, turinčias specialų poveikį.“
15 Šio kodekso 269 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„<...> įrašai saugomi tol, kol priimamas galutinis teismo sprendimas. Vis dėlto siekiant užtikrinti konfidencialumą suinteresuotieji asmenys gali kreiptis į teismą, kuris leido arba patvirtino ryšio duomenų perėmimą, kad būtų sunaikinti įrašai, jei dokumentai nėra reikalingi vykstant procesui.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
16 Gavusi du skundus, pateiktus dėl 2021 m. spalio 27 d. ir 2021 m. lapkričio 20 d. įvykdytų mobiliojo telefono vagysčių, prokuratūra, remdamasi Baudžiamojo kodekso 624 ir 625 straipsniais, pradėjo dvi baudžiamąsias bylas prieš nežinomus kaltininkus dėl vagystės sunkinančiomis aplinkybėmis.
17 Siekdama nustatyti vagystes įvykdžiusius asmenis, 2021 m. gruodžio 7 d. ir gruodžio 30 d. prokuratūra, remdamasi Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalimi, kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį Giudice delle indagini preliminari presso il Tribunale di Bolzano (Bolcano teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas) su prašymu leisti surinkti pavogtų telefonų telefoninių paslaugų išklotines iš visų telekomunikacijų bendrovių. Šie prašymai buvo susiję su „visais nuo vagystės padarymo dienos iki prašymo pateikimo dienos, [telekomunikacijų bendrovių turimais] duomenimis, surinktais stebint įeinančius ir išeinančius telefoninius pokalbius, panešimus ir prisijungimą prie interneto, taip pat naudojantis tarptinklinio ryšio paslaugomis, net jei skambučiai nebuvo apmokestinti (skambučiai, į kuriuos nebuvo atsiliepta) (būtent – abonentus ir, jei įmanoma, telefonų, į kuriuos / iš kurių skambinta, IMEI kodus [susijusius su tarptautine mobiliosios įrangos tapatybe], aplankytas interneto svetaines / interneto svetaines, prie kurių prisijungta, skambučio / prisijungimo prie interneto laiką ir trukmę, informaciją apie susijusias tinklo dalis ar stiprintuvus, abonentus ir telefonų, į kuriuos siųstos / iš kurių gautos SMS ar MMS, IMEI kodus ir, jei įmanoma, susijusių naudotojų tapatybės duomenis) ir nustatant jų geografinę vietą.“
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalies atitikties Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 daliai, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2021 m. kovo 2 d. Sprendime Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos) (C‑746/18, EU:C:2021:152).
19 Jis primena, kad pagal minėto sprendimo 45 punktą nacionalinės teisės nuostatos, leidžiančios valdžios institucijų prieigą prie telefoninių paslaugų išklotinių, kuriose pateikiami visi srauto ar vietos nustatymo duomenys, leidžiantys padaryti tikslias išvadas apie konkretaus naudotojo asmeninį gyvenimą, yra pateisinamos atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą ir Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių į privatų gyvenimą, asmens duomenų apsaugą ir saviraiškos bei informacijos laisvę suvaržymo mąstą tik tuo atveju, jeigu jomis siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn už sunkius nusikaltimus, kaip antai keliančius didelę grėsmę visuomenės (suprantamai kaip valstybės) saugumui, ir kitus sunkius nusikaltimus.
20 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad 2021 m. rugsėjo 7 d. Sprendime Nr. 33116 Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) nusprendė, kad, atsižvelgiant į aiškinimo laisvę dėl nusikalstamų veikų, sudarančių didelę grėsmę visuomenės saugumui ar kitų sunkių nusikaltimų, kaip jie suprantami pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nustatymo, minėtai jurisprudencijai nebūdingi požymiai, būtini tam, kad nacionaliniai teismai ją galėtų tiesiogiai taikyti. Taigi Italijos įstatymų leidėjas iš dalies pakeitė Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalį, kad prie sunkių nusikaltimų, kuriuos tiriant galima gauti telefoninių paslaugų išklotines, būtų priskirtos tos nusikalstamos veikos, už kurias įstatyme numatyta maksimali „ne mažesnė kaip treji metai“ laisvės atėmimo bausmė.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, ši trejų metų riba, nuo kurios maksimali laisvės atėmimo bausmė, taikoma už nusikalstamą veiką, pateisina tai, kad dėl šios veikos viešosios valdžios institucijoms būtų pateiktos telefoninių paslaugų išklotinės, yra tokia, kad šios išklotinės gali būti perduotos valdžios institucijoms siekiant patraukti atsakomybėn už nusikalstamas veikas, keliančias tik ribotus socialinius trikdžius, už kurias baudžiama tik gavus privataus asmens skundą, be kita ko, už nedidelės vertės vagystes, kaip antai mobiliųjų telefonų ar dviračių vagystes.
22 Taigi, anot šio teismo, nagrinėjama nacionaline nuostata pažeidžiamas Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytas proporcingumo principas, pagal kurį reikalaujama, kad nusikalstamos veikos sunkumas būtų derinamas su vykdant baudžiamąjį persekiojimą pažeistomis pagrindinėmis teisėmis. Pagal šį principą iš tiesų draudžiama Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių pažeidimą pateisinti patraukimu atsakomybėn už tokią nusikalstamą veiką, kaip vagystė.
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Italijos teismai turi labai ribotą diskreciją atsisakyti suteikti leidimą gauti telefoninių paslaugų išklotines, nes pagal nagrinėjamą nuostatą leidimas turi būti suteiktas, jei turima „pakankamai įrodymų“ ir jei prašomi duomenys yra „reikšmingi faktinėms aplinkybėms nustatyti“. Taigi Italijos teismai neturi diskrecijos konkrečiu atveju vertinti tiriamos nusikalstamos veikos sunkumą. Tokį vertinimą galutinai atliko Italijos įstatymų leidėjas, numatydamas, kad leidimas gauti duomenis visų pirma turi būti suteiktas visų nusikalstamų veikų, už kurias baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme, atveju.
24 Šiomis aplinkybėmis Giudice delle indagini preliminari presso il Tribunale di Bolzano (Bolcano teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal [Direktyvos 2002/58] 15 straipsnio 1 dalį draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia įtvirtinta [Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalyje], kurioje nustatyta:
„Jei turima pakankamai įrodymų, kad padarytos nusikalstamos veikos, už kurias įstatyme numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė arba laisvės atėmimo bausmės, kurių maksimali – ne trumpesnė kaip treji metai, nustatomos pagal Baudžiamojo proceso kodekso 4 straipsnį, ar nusikalstamos veikos, kai asmeniui rimtai telefonu grasinama, prie jo priekabiaujama ar jam trukdoma, per įstatymu nustatytą saugojimo terminą prokuroro arba kaltinamojo gynėjo, asmens, kurio atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusiojo ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gavus teismo motyvuota nutartimi išduotą leidimą, suteikiama prieiga prie duomenų, kai šie duomenys reikšmingi faktinėms aplinkybėms nustatyti?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
25 Italijos vyriausybė ir Airija tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra iš dalies nepriimtinas. Jos pažymi, kad prašymus suteikti prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų prokuratūra, remdamasi Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalimi, pateikė siekdama patraukti baudžiamojon atsakomybėn už mobiliojo telefono vagystes sunkinančiomis aplinkybėmis. Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią leidžiama gauti prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, siekiant patraukti atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, nei nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurioms taikoma Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalis, kaip antai paprastą vagystę ar rimtą priekabiavimą telefonu. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra hipotetinis, kiek jis susijęs su kitomis nusikalstamomis veikomis.
26 Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliais gamintojų atsakomybė), C‑100/21, EU:C:2023:229, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliu gamintojų atsakomybė), C‑100/21, EU:C:2023:229, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Prejudiciniame klausime visiškai atkartojant Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalį (nors jame ir neišskiriamos nusikalstamų veikų, kurioms taikoma ši nuostata, rūšys), į jį neišvengiamai patenka vagystės sunkinančiomis aplinkybėmis, dėl kurių pagrindinėje byloje buvo pateikti prašymai leisti susipažinti su asmens duomenimis.
29 Taigi šis klausimas nėra hipotetinis, todėl yra priimtinas.
Dėl prejudicinio klausimo
30 Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu, kaip jis suformuluotas, Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalies atitikties Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 daliai.
31 Primintina, kad vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nei aiškinti nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, nei spręsti dėl tokių nuostatų atitikties Sąjungos teisei. Iš tiesų iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nagrinėdamas pagal SESV 267 straipsnį pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali Sąjungos teisę aiškinti tik neviršydamas Sąjungai suteiktų įgaliojimų (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Getin Noble Bank (Ieškinių dėl restitucijos senaties terminas), C‑28/22, EU:C:2023:992, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32 Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad tuo atveju, kai klausimai suformuluoti netinkamai, arba klausiama to, kas išeina iš Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnį priskirtų įgaliojimų ribų, šis teismas, remdamasis visomis nacionalinio teismo nurodytomis aplinkybėmis, visų pirma prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvais, turi nustatyti Sąjungos teisės aplinkybes, kurias reikia išaiškinti atsižvelgiant į ginčo dalyką. Į tai atsižvelgdamas Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Sparkasse Südpfalz, C‑206/22, EU:C:2023:984, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
33 Be to, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nebuvo nurodęs savo klausime (2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nacionalinis teismas, atlikdamas išankstinę kontrolę, gavęs motyvuotą kompetentingos nacionalinės institucijos prašymą (pateiktą vykstant nusikalstamos veikos tyrimui) suteikti prieigą prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, leidžiančių padaryti tikslias išvadas apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo privatų gyvenimą, kuriuos saugo elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, įpareigojamas suteikti tokią prieigą, jeigu jos prašoma siekiant nustatyti nusikalstamas veikas, už kurias pagal nacionalinę teisę baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme, su sąlyga, kad yra pakankamai tokių nusikalstamų veikų įrodymų ir jei šie duomenys yra reikšmingi faktinėms aplinkybėms nustatyti.
35 Pirmiausia reikia priminti, kad dėl sąlygų, kuriomis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų srauto ir vietos nustatymo duomenų gali būti suteikta valdžios institucijoms, taikant teisėkūros priemonę, priimtą pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia prieiga gali būti suteikta, tik jeigu šie paslaugų teikėjai šiuos duomenis saugo pagal šią direktyvą (šiuo klausimu žr. šios dienos Sprendimo La Quadrature du Net ir kt. (Asmens duomenys ir kova su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais), C‑470/21, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Jis taip pat konstatavo, kad pagal minėtą 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, draudžiamos teisėkūros priemonės, kuriomis tokiais tikslais prevenciškai numatomas bendras ir nediferencijuotas srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimas (2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos), C‑746/18, EU:C:2021:152, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
36 Taip pat reikia priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią tik kovos su sunkiais nusikaltimais arba didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos tikslai gali pateisinti didelį Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymą, atsirandantį dėl viešosios valdžios institucijų prieigos prie srauto ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba apie jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą ir leidžiančių daryti tikslias išvadas apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą, o kiti veiksniai, susiję su prašymo leisti susipažinti su duomenimis proporcingumu, kaip antai laikotarpio, už kurį prašoma leisti susipažinti su tokiais duomenimis, trukmė, negali lemti, kad apskritai nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslas pateisintų tokią prieigą (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos), C‑746/18, EU:C:2021:152, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
37 Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar toks didelis suvaržymas gali būti leidžiamas tokių nusikalstamų veikų, kokios nurodytos pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, atveju.
38 Visų pirma dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama prieiga gali būti kvalifikuojama kaip didelis Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymas, reikia pažymėti, kad siekdama nustatyti tariamų vagysčių, dėl kurių kilo šis ginčas, vykdytojus prokuratūra dėl kiekvieno iš mobiliųjų telefonų kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą pagal Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalį, prašydama leidimo rinkti visus telekomunikacijų kompanijų turimus duomenis, gautus stebint telefoninius pokalbius ir pranešimus, taip pat su šiais telefonais atliktus prisijungimus ir nustatant jų geografinę vietą. Konkrečiau kalbant, šie prašymai buvo susiję su abonentais ir telefonų, į kuriuos / iš kurių skambinta, IMEI kodais, aplankytomis interneto svetainėmis ir interneto svetainėmis, prie kurių prisijungta, skambučių ir prisijungimo prie interneto laiku ir trukme, informacija apie susijusias tinklo dalis ar stiprintuvus, abonentais ir telefonų, į kuriuos siųstos / iš kurių gautos SMS ar MMS, IMEI kodais.
39 Prieiga prie visų tokių srauto ar vietos nustatymo duomenų, atrodo, gali leisti padaryti tikslias išvadas apie asmenų, kurių duomenys saugomi, privatų gyvenimą, kaip antai kasdienio gyvenimo įpročius, nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą, kasdienį ar kitokį judėjimą, vykdomą veiklą, socialinius ryšius ir lankomą socialinę aplinką (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos), C‑746/18, EU:C:2021:152, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymas, kurį lemia prieiga prie tokių duomenų, gali būti kvalifikuojamas kaip didelis.
40 Kaip matyti iš 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos) (C‑746/18, EU:C:2021:152) 39 punkto, šio vertinimo negalima atmesti vien dėl to, kad abu prašymai suteikti prieigą prie nagrinėjamų srauto ar vietos nustatymo duomenų buvo pateikti tik dėl trumpų (trumpesnių nei dviejų mėnesių) laikotarpių – nuo tariamų mobiliųjų telefonų vagysčių iki šių prašymų parengimo, – nes minėti prašymai buvo susiję su visais šiais duomenimis, galinčiais suteikti tikslią informaciją apie atitinkamus mobiliuosius telefonus naudojančių asmenų privatų gyvenimą.
41 Be to, vertinant, ar yra didelis Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių suvaržymas, neturi reikšmės tai, kad duomenys, su kuriais prokuratūra prašė leisti susipažinti, yra ne nagrinėjamų mobiliųjų telefonų savininkų, o asmenų, kurie vieni su kitais bendravo naudodamiesi šiais telefonais po tariamų vagysčių, duomenys. Iš tiesų iš Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad pagrindinė pareiga užtikrinti elektroninių pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą apima šio tinklo naudotojų gaunamus ir siunčiamus pranešimus. Šios direktyvos 2 straipsnio a punkte sąvoka „naudotojas“ apibrėžta kaip bet kuris fizinis asmuo, vartojantis viešai prieinamą elektroninių ryšių paslaugą privačiais ar verslo tikslais, ir nebūtinai tai darantis išankstinio paslaugos užsakymo būdu.
42 Taigi atsižvelgiant į šio sprendimo 36 punkte nurodytą jurisprudenciją, kadangi dėl prieigos prie duomenų atsiradę pagrindinių teisių suvaržymai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, gali būti laikomi dideliais, juos galima pateisinti tik kovos su sunkiais nusikaltimais arba didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencijos tikslais.
43 Be to, nors nacionalinėje teisėje turi būti nustatytos sąlygos, kuriomis elektroninių ryšių paslaugų teikėjai kompetentingoms nacionalinėms institucijoms turi suteikti prieigą prie jų turimų duomenų, tokiuose teisės aktuose turi būti numatytos aiškios ir tikslios taisyklės, reglamentuojančios tokios prieigos apimtį ir taikymo sąlygas. Atsižvelgiant į kovos su nusikalstamumu tikslą, tokia prieiga iš principo gali būti suteikta tik prie asmenų, įtariamų dalyvavus darant sunkų nusikaltimą, duomenų. Siekiant praktiškai užtikrinti visišką tokių sąlygų, garantuojančių, kad suvaržymas neviršytų to, kas būtina, laikymąsi iš esmės būtina, kad prieš suteikiant kompetentingoms nacionalinėms institucijoms prieigą prie saugomų duomenų, išskyrus tinkamai pagrįstus skubos atvejus, teismas arba nepriklausoma administracinė institucija atliktų išankstinę kontrolę (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos), C‑746/18, EU:C:2021:152, 48–51 punktus).
44 Galiausiai, kiek tai susiję su sąvokos „sunkus nusikaltimas“ apibrėžtimi, iš jurisprudencijos matyti, kad jeigu Sąjunga nėra priėmusi teisės aktų šioje srityje, baudžiamosios teisės aktai ir baudžiamojo proceso taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto įgyvendindamos šią kompetenciją jos turi laikytis Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 26 d. Sprendimo Rimšēvičs ir ECB / Latvija, C‑202/18 ir C‑238/18, EU:C:2019:139, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
45 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nusikalstamų veikų, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bei bausmių apibrėžimas atspindi tiek socialinę tikrovę, tiek teisines tradicijas, kurios skiriasi ne tik valstybėse narėse, bet kinta ir bėgant laikui. Vis dėlto tokia tikrovė ir tradicijos turi tam tikrą reikšmę nustatant sunkiomis laikomas nusikalstamas veikas.
46 Taigi, atsižvelgiant į kompetencijos pasidalijimą tarp Sąjungos ir valstybių narių pagal SESV ir į didelius valstybių narių teisinių sistemų skirtumus baudžiamosios teisės srityje, reikia konstatuoti, kad valstybės narės turi apibrėžti „sunkius nusikaltimus“ Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais.
47 Vis dėlto valstybių narių pateikta „sunkių nusikaltimų“ apibrėžtis turi atitikti reikalavimus, kylančius iš šio 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi.
48 Šiuo klausimu reikia priminti: kadangi pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms leidžiama priimti teisėkūros priemones, kuriomis „ribojamas“ šios direktyvos 5, 6 ir 9 straipsniuose numatytų teisių ir pareigų, kaip antai kylančių iš pranešimų konfidencialumo ir draudimo saugoti su tuo susijusius duomenis principų, taikymas, šioje nuostatoje įtvirtinta, be kita ko, tuose 5, 6 ir 9 straipsniuose numatytos bendros taisyklės išimtis, todėl, remiantis suformuota jurisprudencija, ji turi būti aiškinama siaurai. Taigi tokia nuostata negali pateisinti to, kad pagrindinės pareigos užtikrinti elektroninių pranešimų ir su jais susijusių duomenų konfidencialumą išimtis taptų taisykle, nes priešingu atveju būtų labai susiaurinta minėtos direktyvos 5 straipsnio apimtis (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 40 punktą).
49 Be to, iš Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies trečio sakinio matyti, kad priemonės, kurių valstybės narės imasi pagal šią nuostatą, turi atitikti bendruosius Sąjungos teisės principus, įskaitant proporcingumo principą, ir užtikrinti Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių paisymą (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt. (C‑140/20, EU:C:2022:258, 42 punktą).
50 Darytina išvada, kad valstybės narės negali iškraipyti sąvokos „sunkus nusikaltimas“, minėto 15 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais įtraukdamos į ją nusikalstamas veikas, kurios nėra akivaizdžiai sunkios, atsižvelgiant į atitinkamoje valstybėje narėje vyraujančias visuomenines sąlygas, nors šios valstybės narės teisės aktų leidėjas numatė už jas skirti maksimalią trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
51 Būtent siekiant patikrinti, ar nebuvo tokio iškraipymo, labai svarbu, kad tuo atveju, kai dėl kompetentingų nacionalinių institucijų prieigos prie saugomų duomenų kyla duomenų subjekto pagrindinių teisių didelio suvaržymo pavojus, tokiai prieigai būtų taikoma išankstinė teismo arba nepriklausomos administracinės institucijos kontrolė (šiuo klausimu žr. šios dienos Sprendimo La Quadrature du Net ir kt. (Asmens duomenys ir kova su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais), C‑470/21, 124–131 punktus).
52 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Įstatyminio dekreto Nr. 196/2003 132 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų gali suteikti teismas, kai valdžios institucija jam pateikia pagrįstą prašymą. Šioje nuostatoje nusikalstamos veikos, kurias tiriant gali būti suteikta prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, apibrėžtos nurodant maksimalią bent trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Joje nustatyta, kad tokiai prieigai taikoma dvejopa sąlyga: kad būtų „pakankamai įrodymų, kad padaryta nusikalstama veika“, ir kad duomenys būtų „reikšmingi faktinėms aplinkybėms nustatyti“.
53 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šioje nuostatoje pateikta „sunkių nusikaltimų“, kuriuos tiriant gali būti suteikta prieiga prie duomenų, apibrėžtis nėra pernelyg plati, nes apima nusikalstamas veikas, keliančias tik ribotus socialinius trikdžius.
54 Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad apibrėžtis, pagal kurią „sunkūs nusikaltimai“, kuriuos tiriant gali būti suteikta ši prieiga, yra tie, už kuriuos maksimali laisvės atėmimo bausmė yra bent jau įstatyme nustatytos trukmės, grindžiama objektyviu kriterijumi. Tai atitinka reikalavimą, kad atitinkamos nacionalinės teisės normos būtų grindžiamos objektyviais kriterijais, kai nustatomos aplinkybės ir sąlygos, kuriomis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms turi būti suteikta prieiga prie nagrinėjamų duomenų (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochįna ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 105 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
55 Antra, iš šio sprendimo 48 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad nacionalinėje teisėje pateikta „sunkių nusikaltimų“, dėl kurių gali būti suteikta prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas apie duomenų subjektų privatų gyvenimą, apibrėžtis neturi būti tokia plati, kad prieiga prie šių duomenų taptų veikiau taisykle, o ne išimtimi. Taigi ši nuostata negali apimti didžiosios daugumos nusikalstamų veikų, o taip atsitiktų, jei būtų nustatyta pernelyg žema riba, kurią peržengus maksimali už nusikalstamą veiką skiriama laisvės atėmimo bausmė pateisintų jos priskyrimą prie sunkių nusikaltimų.
56 Šiuo klausimu neatrodo, kad riba, nustatyta remiantis maksimalia trejų metų laisvės atėmimo bausme, būtų pernelyg žema (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 150 punktą).
57 Žinoma, kadangi sąvokos „sunkūs nusikaltimai“, dėl kurių gali būti prašoma prieigos prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, apibrėžtis nustatyta remiantis ne minimalia, o maksimalia taikytina bausme, negalima atmesti galimybės, kad prieigos prie duomenų (lemiančios didelį pagrindinių teisių suvaržymą) gali būti prašoma baudžiamojo persekiojimo už nusikalstamas veikas, kurios iš tikrųjų nėra sunkūs nusikaltimai, tikslais (pagal analogiją žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 151 punktą).
58 Tai, kad nustatyta riba, nuo kurios maksimali laisvės atėmimo bausmė, kuria baudžiama už nusikalstamą veiką, pateisina šios veikos kvalifikavimą kaip sunkaus nusikaltimo, nebūtinai prieštarauja proporcingumo principui.
59 Pirma, atrodo, kad taip yra tokios nuostatos, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atveju, nes, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, joje bendrai numatyta prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, nepatikslinant šių duomenų pobūdžio. Taigi atrodo, kad ši nuostata apima, be kita ko, atvejus, kai prieiga negali būti laikoma dideliu suvaržymu, nes nėra susijusi su visais duomenimis, kurie leistų padaryti tikslias išvadas apie privatų duomenų subjektų gyvenimą.
60 Antra, teismui arba nepriklausomai administracinei institucijai, kuri dalyvauja atliekant išankstinę kontrolę gavus motyvuotą prašymą suteikti prieigą, turi būti suteikta teisė atsisakyti suteikti arba apriboti šią prieigą, jeigu ji konstatuoja, kad pagrindinių teisių suvaržymas, kurį lemia tokia prieiga, yra didelis, nors akivaizdu, kad nagrinėjama nusikalstama veika iš tikrųjų nėra sunkus nusikaltimas (pagal analogiją žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 152 punktą).
61 Iš tiesų teismas ar už išankstinę kontrolę atsakingas subjektas turi galėti užtikrinti teisingą teisėtų interesų, susijusių su tyrimo poreikiais kovojant su nusikalstamumu ir asmenų, kurių duomenims taikoma prieiga, pagrindinių teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir asmens duomenų apsaugą pusiausvyrą (šios dienos Sprendimo La Quadrature du Net ir kt. (Asmens duomenys ir kova su intelektinės nuosavybės teisės pažeidimais), C‑470/21, 134 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
62 Konkrečiai kalbant, nagrinėdamas asmens, su kuriuo susijęs prašymas suteikti prieigą, pagrindinių teisių suvaržymo proporcingumą tas teismas arba institucija turi turėti galimybę neleisti susipažinti su duomenimis, kai tokios prieigos prašoma vykdant baudžiamąjį persekiojimą už akivaizdžiai nesunkią nusikalstamą veiką, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 50 punktą.
63 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nacionalinis teismas, atlikdamas išankstinę kontrolę, gavęs motyvuotą kompetentingos nacionalinės institucijos prašymą (pateiktą vykstant nusikalstamos veikos tyrimui) suteikti prieigą prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, leidžiančių padaryti tikslias išvadas apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo privatų gyvenimą, kuriuos saugo elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, įpareigojamas suteikti tokią prieigą, jeigu jos prašoma siekiant nustatyti nusikalstamas veikas, už kurias pagal nacionalinę teisę baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme, jeigu yra pakankamai tokių nusikalstamų veikų įrodymų ir jei šie duomenys yra reikšmingi faktinėms aplinkybėms nustatyti, tačiau su sąlyga, kad tas teismas turi teisę atsisakyti suteikti tokią prieigą, jeigu jos prašoma atliekant tyrimą dėl nusikalstamos veikos, kuri akivaizdžiai nėra sunki, atsižvelgiant į atitinkamoje valstybėje narėje vyraujančias visuomenines sąlygas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi,
turi būti aiškinama taip:
pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nacionalinis teismas, atlikdamas išankstinę kontrolę, gavęs motyvuotą kompetentingus nacionalinės institucijos prašymą (pateiktą vykstant nusikalstamos veikos tyrimui) suteikti prieigą prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, leidžiančių padaryti tikslias išvadas apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo privatų gyvenimą, kuriuos saugo elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, įpareigojamas suteikti tokią prieigą, jeigu jos prašoma siekiant nustatyti nusikalstamas veikas, už kurias pagal nacionalinę teisę baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme, jeigu yra pakankamai tokių nusikalstamų veikų įrodymų ir jei šie duomenys yra reikšmingi faktinėms aplinkybėms nustatyti, tačiau su sąlyga, kad tas teismas turi teisę atsisakyti suteikti tokią prieigą, jeigu jos prašoma atliekant tyrimą dėl nusikalstamos veikos, kuri akivaizdžiai nėra sunki, atsižvelgiant į atitinkamoje valstybėje narėje vyraujančias visuomenines sąlygas.
Parašai.