Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,

pateikta 2023 m. rugsėjo 14 d.(1)

Byla C‑75/22

Europos Komisija

prieš

Čekijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyvos 2005/36/EB ir 2013/55/ES – Profesinės kvalifikacijos pripažinimas – 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktai – Adaptacijos laikotarpis – Tinkamumo testas – Prižiūrimą praktiką atliekančio atvykusiojo ir pareiškėjo, norinčio pasirengti tinkamumo testui, statuso nustatymas – 6 straipsnio b punktas – Paslaugų teikėjai – Atleidimas nuo pareigos įsiregistruoti priimančiosios valstybės narės valstybinės socialinės apsaugos įstaigoje – 45 straipsnio 2 dalis – Vaistininkai – Savarankiškas veiklos vykdymas – Papildoma profesinė patirtis“

I.      Įvadas

1.        Šioje byloje Europos Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė ieškinį Čekijos Respublikai dėl įsipareigojimų neįvykdymo dėl to, kad ji į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė keletą Direktyvos 2005/36/EB(2), iš dalies pakeistos Direktyva 2013/55/ES(3) (toliau – Direktyva 2005/36), nuostatų.

2.        Komisija pateikė aštuonis prieštaravimus. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus nagrinėjami pirmasis, antrasis, ketvirtasis ir penktasis prieštaravimai.

3.        Pirmajame prieštaravime Komisija teigia, kad Čekijos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktus tiek, kiek juose nustatyta valstybės narės kompetentingų institucijų pareiga apibrėžti asmenų, kuriems taikomas adaptacijos laikotarpis arba kurie nori pasirengti tinkamumo testui, teisinį statusą.

4.        Antrajame prieštaravime Komisija nurodo, kad Čekijos Respublika neperkėlė į nacionalinę teisę Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto nuostatų, susijusių, pirma, su kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų atleidimu nuo pareigos įsiregistruoti priimančiosios valstybės narės valstybinės socialinės apsaugos įstaigoje ir, antra, su paslaugų teikėjų pareiga informuoti šią įstaigą.

5.        Ketvirtasis prieštaravimas grindžiamas tuo, kad į nacionalinę teisę neperkeltos Direktyvos 2005/36 21 straipsnio 6 dalies ir 31 straipsnio 3 dalies nuostatos, susijusios su bendrosios praktikos slaugytojo profesiniu vardu.

6.        Penktajame prieštaravime Komisija tvirtina, kad Čekijos Respublika neužtikrino vaistininko profesinę kvalifikaciją įgijusiems asmenims galimybės užsiimti Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies c punkte, iš dalies – e punkte, f punkte nurodyta veikla.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

7.        Nagrinėjant šią bylą svarbūs Direktyvos 2005/36 3, 6, 21, 31, 44 ir 45 straipsniai.

B.      Čekijos teisė

1.      Profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas

8.        Zákon č. 18/2004 Sb., o uznávání odborné kvalifikace a jiné způsobilosti státních příslušníků členských států Evropské unie a některých příslušníků jiných států a o změně některých zákonů (Įstatymas Nr. 18/2004 Rec. dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių ir kai kurių kitų valstybių piliečių profesinių kvalifikacijų ir kitų įgūdžių pripažinimo ir tam tikrų įstatymų pakeitimo; toliau – Įstatymas Nr. 18/2004) 13 straipsnyje nustatyta:

„(1)      Adaptacijos laikotarpis suprantamas kaip laikotarpis, per kurį pareiškėjas vykdo Čekijos Respublikoje reglamentuojamą veiklą prižiūrimas profesinę kvalifikaciją turinčio fizinio asmens, siekdamas įgyti teorinių ir praktinių žinių srityse, kurios įeina į mokymo ir rengimo, kurį baigus išduodamas Čekijos Respublikoje reikalaujamas kvalifikacijos pažymėjimas, turinį ir kurių žinios yra būtinos norint vykdyti reglamentuojamą veiklą. Adaptacijos laikotarpis taip pat gali apimti papildomas studijas ar rengimą, kuriais siekiama papildyti profesinę kvalifikaciją.

(2)      Pripažinimo institucija sudaro sąrašą sričių, kurių žinios būtinos norint užsiimti reglamentuojama veikla ir kurios, sprendžiant iš pateikto dokumento, nėra pareiškėjo profesinės kvalifikacijos dalis. Šios sritys gali apimti ir teorines žinias, ir praktinius įgūdžius, reikalingus reglamentuojamai veiklai vykdyti.

(3)      Pripažinimo institucija 24 straipsnyje nurodytame sprendime nustato adaptacijos laikotarpio įgyvendinimo sąlygas, t. y.:

a)      adaptacijos laikotarpio trukmę,

b)      2 dalyje nurodytas sritis, kurių žinias pareiškėjas turi įgyti per adaptacijos laikotarpį,

c)      adaptacijos laikotarpio vertinimo metodą.

(4)      Adaptacijos laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė nei treji metai. Jei pareiškėjas ketina vykdyti reglamentuojamą veiklą Čekijos Respublikoje, jeigu jos vykdymui reikalingas pirmojo lygio kvalifikacijos įrodymas, adaptacijos laikotarpio trukmė neturi viršyti dvejų metų.

(5)      Remdamasi 1 dalyje nurodyto profesinę kvalifikaciją turinčio asmens deklaracija, už pripažinimą atsakinga institucija įvertina, ar adaptacijos laikotarpio tikslas buvo pasiektas pasibaigus laikotarpiui, nustatytam pagal 3 dalies a punktą, ar pareiškėjas to prašo praėjus pusei to laikotarpio, o vėliau – kas šešis mėnesius. Adaptacijos laikotarpio tikslas pasiekiamas, jei pareiškėjas įrodo, kad išmano 3 dalies b punkte nurodytas sritis. Tokiu atveju pripažinimo institucija pripažįsta pareiškėjo profesinę kvalifikaciją.“

9.        Šio įstatymo 14 straipsnyje numatyta:

„(1)      Tinkamumo testas – tai pareiškėjo žinių, įgūdžių ir profesinių gebėjimų patikrinimas, kuriuo siekiama įvertinti jo tinkamumą užsiimti reglamentuojama veikla Čekijos Respublikoje. Tinkamumo testas vyksta pripažinimo institucijoje, kitoje administracinėje institucijoje, universitete ar kitoje atitinkamos paskirties švietimo įstaigoje (toliau – egzaminų įstaiga).

(2)      Pripažinimo institucija sudaro sąrašą sričių, kurių žinios būtinos norint užsiimti reglamentuojama veikla ir kurios, sprendžiant iš pateikto dokumento, nėra pareiškėjo profesinės kvalifikacijos dalis. Šios sritys gali apimti ir teorines žinias, ir praktinius įgūdžius, reikalingus reglamentuojamai veiklai vykdyti.

(3)      Pripažinimo institucija 24 straipsnyje nurodytame sprendime nustato tinkamumo testo atlikimo sąlygas, būtent:

a)      2 dalyje nurodytas sritis, kurioms bus taikomas tinkamumo testas, ir

b)      tinkamumo testo procedūrą ir vertinimo metodą.

(4)      Už pripažinimą atsakinga institucija užtikrina, kad pareiškėjui būtų suteikta galimybė atvykti laikyti tinkamumo testo per šešis mėnesius nuo 3 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo.

(5)      Tinkamumo testą paprastai sudaro rašytinė ir žodinė dalys. Tinkamumo testas paprastai laikomas čekų kalba, o rengiant jo turinį atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, įgijęs kvalifikaciją, reikalingą norint užsiimti profesine veikla [kilmės valstybėje narėje]. Su tinkamumo testu susijusias išlaidas padengia kandidatas, o jų suma neturi viršyti 6 500 [Čekijos kronų] (CZK) [(4)].

(6)      Egzaminų įstaiga įvertina, ar kandidatas išlaikė tinkamumo testą, ar jo neišlaikė. Kandidatas išlaiko testą, jei įrodo, kad išmano 3 dalies a punkte nurodytas sritis. Tokiu atveju pripažinimo institucija pripažįsta pareiškėjo profesinę kvalifikaciją.“

10.      Minėto įstatymo 15 straipsnyje nurodyta:

„Įgyvendinimo taisyklėse arba profesinės veiklos taisyklėse gali būti nustatytas individualiai reglamentuojamai veiklai ar reglamentuojamų veiklų grupei taikomas metodas, atsižvelgiant į jos ypatumus, adaptacijos laikotarpio trukmės nustatymo metodas ir adaptacijos laikotarpio bei tinkamumo testo įvertinimo sąlygos, įskaitant tinkamumo testo formą, turinį ir apimtį.“

11.      To paties įstatymo 36a straipsnyje nustatyta:

„(1)      Pareiškėjui, kuris yra valstybės narės pilietis <...> ir kuris pagal kilmės valstybės narės teisės aktus verčiasi atitinkama veikla, kuri yra Čekijos Respublikoje reglamentuojama veikla, taip pat leidžiama laikinai arba retkarčiais užsiimti šia veikla Čekijos Respublikos teritorijoje, neprivalant įvykdyti prievolės užsiregistruoti, gauti leidimą ar įstoti į profesinę organizaciją pagal konkrečias taisykles ir neprivalant prašyti pripažinti jo profesinę kvalifikaciją <...>

(2)      Jei atitinkama veikla nereglamentuojama kilmės valstybėje narėje, pareiškėjas turi įrodyti, kad jis ne mažiau kaip vienus metus per pastaruosius dešimt metų vykdė veiklą vienoje ar keliose valstybėse narėse, arba pagrįsti, kad yra baigęs reglamentuojamą profesinio rengimo kursą, siekdamas pasirengti atitinkamos veiklos vykdymui kilmės valstybėje narėje <...>.

(3)      Jeigu norint vykdyti reglamentuojamą veiklą Čekijos Respublikoje reikia pateikti civilinės atsakomybės už žalą, padarytą vykdant reglamentuojamą veiklą, draudimo dokumentą, pareiškėjas privalo įrodyti, kad yra apsidraudęs tokia apimtimi ir tokiomis sąlygomis, kokios yra reikalingos pagal specialias teisės nuostatas.

(4)      Prieš pradėdamas vykdyti reglamentuojamą veiklą Čekijos Respublikos teritorijoje pareiškėjas privalo raštu pateikti pripažinimo institucijai tam tikrą informaciją. Šią informaciją sudaro:

a)      pareiškėjo vardas (-ai) ir pavardė (-ės), gimimo data ir pilietybė,

b)      reglamentuojamos veiklos, kuria ketinama užsiimti, pavadinimas ir nuoroda, ar ši veikla reglamentuojama kilmės valstybėje narėje, arba nuoroda į veiklą, kurios turinys yra panašiausias,

c)      nuoroda į profesinę kvalifikaciją, o 2 dalyje nurodytais atvejais – taip pat nuoroda į reglamentuojamos veiklos arba mokymo vykdymą,

d)      duomenys, susiję su kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsisteigusiu darbdaviu, jei pareiškėjas komandiruojamas į Čekijos Respubliką dėl šio darbdavio teikiamų paslaugų:

1)      vardas (-ai), pavardė (-ės), gimimo data, įsisteigimo valstybė narė, verslo vietos adresas, jei darbdavys yra fizinis asmuo, arba

2)      pavadinimas, registruota buveinė ir įsisteigimo valstybė, jei darbdavys yra juridinis asmuo.

(5)      Pareiškėjas prie 4 dalyje nurodyto pranešimo prideda:

a)      asmens tapatybės kortelę, pareiškėjo pilietybę patvirtinantį dokumentą ir, jei taikoma, 1 straipsnio 2 dalyje nurodytą teisinį statusą patvirtinantį dokumentą; 22 straipsnio 6 dalies pirmo ir antro sakinių ir 7 dalies nuostatos taikomos mutatis mutandis,

b)      dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjas yra įsisteigęs kilmės valstybėje narėje ir vykdo atitinkamą veiklą pagal tos valstybės narės teisės aktus, kad jo leidimas vykdyti atitinkamą veiklą kilmės valstybėje narėje nėra panaikintas ar laikinai sustabdytas; mutatis mutandis taikomos 22 straipsnio 7 dalies nuostatos,

c)      profesinių kvalifikacijų įrodymą; mutatis mutandis taikomos 22 straipsnio 4 ir 5 dalių, 6 dalies pirmojo ir trečiojo sakinių, 7 ir 8 dalių nuostatos,

d)      2 dalyje nurodytą dokumentą, jei atitinkama veikla nereglamentuojama kilmės valstybėje narėje; mutatis mutandis taikomos 22 straipsnio 4 ir 5 dalių, 6 dalies pirmojo ir trečiojo sakinių, 7 ir 8 dalių nuostatos,

e)      3 dalyje nurodytą dokumentą, jei norint vykdyti reglamentuojamą veiklą Čekijos Respublikoje būtina turėti civilinės atsakomybės už žalą, padarytą vykdant reglamentuojamą veiklą, draudimą patvirtinantį dokumentą; 22 straipsnio 7 ir 8 dalių nuostatos taikomos mutatis mutandis.

(6)      Ministerija informuoja apie pareigos pranešti įvykdymą taip, kad būtų galima užtikrinti nuotolinę prieigą.

(7)      Jeigu pranešimas arba prie jo pridėti dokumentai neatitinka Administracinio proceso kodekso arba 4 ir 5 dalių reikalavimų, pripažinimo institucija padeda pareiškėjui pašalinti trūkumus vietoje arba nedelsdama paragina jį šiuos trūkumus ištaisyti. Kartu ji informuoja pareiškėją, kad iki trūkumų pašalinimo arba iki 36b straipsnio 6 dalyje nurodyto termino, jei specialiame įstatyme numatoma profesinės kvalifikacijos patikrinimo sąlyga, jis neturi teisės verstis reglamentuojama veikla Čekijos Respublikoje.

(8)      Pareiškėjas privalo nedelsdamas informuoti pripažinimo instituciją apie visų pranešime arba prie pranešimo pridėtuose dokumentuose nurodytų faktų pasikeitimus, įskaitant faktus, dėl kurių gali būti nutrauktas leidimo laikinai arba retkarčiais vykdyti reglamentuojamą veiklą Čekijos Respublikos teritorijoje galiojimas. Jei pareiškėjas ketina laikinai arba retkarčiais vykdyti reglamentuojamą veiklą Čekijos Respublikoje praėjus dvylikai mėnesių nuo išsamaus pranešimo pateikimo, jis privalo iš naujo pateikti tą pranešimą, išskyrus 24c straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus. Pateikdamas pranešimą iš naujo, pareiškėjas privalo pateikti 5 dalies b–e punktuose nurodytus dokumentus tik tais atvejais, kai pasikeičia pirminiame pranešime arba prie jo pridėtuose dokumentuose nurodyti faktai.

(9)      Pripažinimo institucija registruoja su pareiškėju susijusius duomenis ir jo praneštus faktus atskirame registre. Kiekviename pranešime pripažinimo institucija nurodo registracijos numerį, pranešimo datą, išsamaus pranešimo pateikimo pripažinimo institucijai datą ir pranešimo galiojimo nuorodą.“

2.      Valstybinio sveikatos draudimo įstatymas

12.      Zákon č. 48/1997 Sb., o veřejném zdravotním pojištění a o změně a doplnění některých souvisejících zákonů (Įstatymas Nr. 48/1997 Rec. dėl valstybinio sveikatos draudimo, iš dalies keičiantis ir papildantis tam tikrus susijusius teisės aktus; toliau – Įstatymas Nr. 48/1997) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„(1)      Apdraustasis turi teisę:

a)      pasirinkti sveikatos draudimo fondą <…>,

b)      pasirinkti sveikatos priežiūros paslaugų teikėją, esantį Čekijos Respublikos teritorijoje <...>, turintį sutartinių santykių su atitinkamu sveikatos draudimo fondu <...>,

c)      į galimybę laiku ir tam tikroje vietoje gauti kompensuojamas paslaugas, kurias teikia paslaugų teikėjai, sudarę sutartis su atitinkamu sveikatos draudimo fondu,

d)      į kompensuojamų paslaugų teikimą šio įstatymo nustatyta apimtimi ir sąlygomis, suprantant, kad paslaugų teikėjas negali iš apdraustojo gauti jokio atlygio už šias kompensuojamas paslaugas,

<...>“

13.      Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Siekdami užtikrinti išmokas natūra, susijusias su kompensuojamų paslaugų teikimu apdraustiesiems, Všeobecná zdravotní pojišťovna České republiky (Čekijos Respublikos sveikatos draudimo fondas) ir kiti sveikatos draudimo fondai sudaro <...> kompensuojamų paslaugų teikimo ir kompensavimo sutartis su paslaugų teikėjais. <...> Sutarčių nereikalaujama tuo atveju, kai teikiama:

a)      skubioji pagalba apdraustajam,

<...>“

3.      Profesinių ir specializuotų įgūdžių vykdyti gydytojo, odontologo ir vaistininko profesinę veiklą įgijimo ir pripažinimo sąlygų įstatymas

14.      Zákon č. 95/2004 Sb., o podmínkách získávání a uznávání odborné způsobilosti a specializované způsobilosti k výkonu zdravotnického povolání lékaře, zubního lékaře a farmaceuta (Įstatymas Nr. 95/2004 Rec. dėl profesinių ir specializuotų įgūdžių vykdyti gydytojo, odontologo ir vaistininko profesinę veiklą įgijimo ir pripažinimo sąlygų; toliau – Įstatymas Nr. 95/2004) 2 straipsnio g punkte nustatyta:

„Vaistininko „veiklos savarankišku vykdymu“ laikomas „veiklos, kurią <...> vykdyti vaistininkas turi teisę, vykdymas be profesinės priežiūros ir remiantis jo paties atliktu paciento sveikatos būklės ir su ja susijusių aplinkybių vertinimu.“

15.      Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Įgijęs profesinius įgūdžius, <...> vaistininkas turi teisę savarankiškai vykdyti su farmacijos paslaugų teikimu susijusią veiklą pagal Sveikatos priežiūros paslaugų įstatymą, išskyrus veiklą, kurios savarankiškas vykdymas galimas tik įgijus specializuotus įgūdžius, kaip tai suprantama pagal 11 straipsnį. Vaistininkas taip pat turi teisę vykdyti su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu nesusijusią veiklą, užsiimdamas vaistų gamyba ir kontrole bei vaistų sandėliavimu ir platinimu, vaistų platintojo vykdomu pagal Vaistų įstatymą [Nr. 378/2007 Rec.].“

16.      Minėto įstatymo 11 straipsnis suformuluotas taip:

„(1)      Specializuota vaistininko kvalifikacija įgyjama:

a)      sėkmingai baigus specializuotą rengimą ir išlaikius atestacinį testą <...>, kurio remdamasi ministerija išduoda vaistininkui atitinkamos specializacijos srities specialisto diplomą, arba

b)      įgijus papildomą profesinę patirtį pagal atitinkamą mokymo programą atitinkamoje patvirtintoje specializuotą rengimą vykdančioje arba atitinkamą papildomą profesinę patirtį suteikiančioje įstaigoje, kuri išduos pareiškėjui jos baigimo pažymėjimą.

(2)      Vaistininkų specializuoto rengimo sritys, formalios kvalifikacijos įrodymai ir specializuoto rengimo trukmė yra aprašyti šio įstatymo 1 priede. <...>

<…>

(3)      Prašymą įregistruoti papildomą profesinę patirtį kandidatas pateikia akredituotai profesinei įstaigai, kurioje turi būti įgyta papildoma profesinė patirtis. Paraiškoje pateikiami įgytų profesinių įgūdžių ir, kai taikoma, įgytų specializuotų įgūdžių įrodymai, taip pat 23 straipsnyje minima profesinė kortelė <...>.

<…>

(5)      Ministerija kandidato, įgijusio 1 dalies b punkte nurodytą papildomą profesinę patirtį, prašymu išduoda įgytos specializuotos kvalifikacijos diplomą. Prie prašymo išduoti specializuotos kvalifikacijos diplomą pareiškėjas prideda 1 dalies b punkte nurodytą akredituotos įstaigos išduotą pažymėjimą.

<…>

(7)      1 dalies a punkte nurodytų specializuotų įgūdžių įgijimas yra sąlyga <...> savarankiškai vykdyti veiklą:

a)      susijusią su visuomenės sveikatos apsauga,

b)      kraujo perpylimo įstaigose,

c)      farmacijos technologijų srityje,

d)      sveikatos laboratorinių tyrimų ir analizės metodų srityje ir

e)      radiofarmacinių vaistinių preparatų srityje.

(8)      Visuomenės vaistinių srities specializuotų įgūdžių įgijimas, kaip tai suprantama pagal 1 dalį, yra vaistinės valdymo veiklos savarankiško vykdymo sąlyga <...>

(9)      Klinikinės farmacijos srities specializuotų įgūdžių įgijimas pagal 1 dalies a punktą yra klinikinio vaistininko veiklos savarankiško vykdymo sąlyga.

(10)      Ligoninės vaistinių srities specializuotų įgūdžių įgijimas yra sąlyga savarankiškai vykdyti veiklą, susijusią su vaistinės, turinčios specializuotas patalpas ypač sudėtingoms farmacinėms formoms ruošti, valdymu: pagal šį įstatymą „ypač sudėtingos farmacinės formos“ – tai specializuotose vaistinių patalpose paruošti sterilūs vaistai, skirti parenteriniam vartojimui.

(11)      Radiofarmacinių vaistinių preparatų ar farmacijos technologijų srities specializuotų įgūdžių įgijimas, kaip tai suprantama pagal 1 dalies a punktą, arba tam tikrų ligoninės vaistinių srities specializuotų įgūdžių įgijimas yra sąlyga savarankiškai vykdyti ypač sudėtingų farmacinių formų ruošimo veiklą.

(12)      Prieš įgydamas specializuotus įgūdžius vaistininkas vykdo 7–11 dalyse nurodytą veiklą, kurios profesinę priežiūrą atlieka atitinkamų specializuotų įgūdžių turintis sveikatos priežiūros specialistas.“

III. Ikiteisminė procedūra

17.      Direktyva 2013/55, kuria iš dalies pakeista Direktyva 2005/36, į nacionalinę teisę turėjo būti perkelta ne vėliau kaip 2016 m. sausio 18 d.(5)

18.      2019 m. sausio 25 d. Komisija išsiuntė Čekijos Respublikai oficialų pranešimą dėl priemonių, kurių ši valstybė narė ėmėsi siekdama perkelti Direktyvą 2005/36 į nacionalinę teisę. 2019 m. kovo 22 d. Čekijos Respublika atsakė į šį oficialų pranešimą.

19.      Išnagrinėjusi šį atsakymą, 2019 m. lapkričio 28 d. Komisija išsiuntė pagrįstą nuomonę Čekijos Respublikai. Į šią nuomonę nurodyta valstybė narė atsakė 2020 m. sausio 28 d.

20.      2021 m. vasario 18 d. Komisija išsiuntė Čekijos Respublikai papildomą pagrįstą nuomonę, į ją ši valstybė atsakė 2021 m. balandžio 16 d.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

21.      Atsižvelgdama į tai, kad Čekijos Respublika, nepaisant jos paaiškinimų, į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė keletą Direktyvos 2013/36 nuostatų, 2022 m. vasario 4 d. Komisija pareiškė šį ieškinį.

22.      2022 m. balandžio 25 d. Čekijos Respublika pateikė atsiliepimą į ieškinį.

23.      Tada Komisija ir Čekijos Respublika atitinkamai 2022 m. birželio 7 d. ir 2022 m. liepos 29 d. pateikė dubliką ir tripliką.

24.      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        pripažinti, kad, tinkamai į nacionalinę teisę neperkėlusi Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktų, 6 straipsnio b punkto, 7 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 6 dalies, 31 straipsnio 3 dalies, 45 straipsnio 2 dalies c punkto, iš dalies – e punkto, f punkto, 45 straipsnio 3 dalies, 50 straipsnio 1 dalies, siejamos su VII priedo 1 punkto d ir e papunkčiais, taip pat 51 straipsnio 1 dalies, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos nuostatas,

–        priteisti iš Čekijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

25.      Čekijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinio dalį, susijusią su pirmuoju, antruoju, trečiuoju, ketvirtuoju, penktuoju ir septintuoju prieštaravimais, kaip nepriimtiną,

–        atmesti likusią ieškinio dalį kaip nepagrįstą ir

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

26.      Nepatenkinus šių reikalavimų, Čekijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

V.      Teisinė analizė

A.      Pirminės pastabos

27.      Čekijos Respublika ginčija prieštaravimų, dėl kurių teikiama ši išvada, priimtinumą. Šiuo klausimu ji iš esmės nurodo kelis nepriimtinumo pagrindus, susijusius, pirma, su prieštaravimų, Komisijos pateiktų tiek ikiteisminės procedūros, tiek teismo proceso stadijose, nenuoseklumu ir netikslumu ir, antra, su ginčo dalyko pakeitimu.

28.      Tam, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą dėl šių nepriimtinumo pagrindų, manau, būtina priminti esminius šiais klausimais jo suformuotos jurisprudencijos bruožus.

1.      Dėl pareigos nuosekliai ir išsamiai pateikti prieštaravimus

29.      Kalbant apie ikiteisminę procedūrą, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją šia procedūra siekiama suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę įvykdyti iš Sąjungos teisės kylančius įsipareigojimus ir veiksmingai pasinaudoti savo gynybos priemonėmis atsakant į Komisijos pateiktus prieštaravimus(6). Minėtos procedūros teisėtumas yra esminė garantija, kurios reikalaujama SESV siekiant ne tik apsaugoti atitinkamos valstybės narės teises, bet ir užtikrinti, kad galimas teismo procesas vyktų dėl aiškiai apibrėžto ginčo dalyko(7).

30.      Be to, nors pagrįstoje nuomonėje turi būti nuosekliai ir išsamiai išdėstytos priežastys, dėl kurių Komisija yra įsitikinusi, kad suinteresuotoji valstybė narė neįvykdė vieno iš jai pagal Sutartį tenkančių įpareigojimų, oficialiam pranešimui negali būti taikomi tokie pat griežti tikslumo reikalavimai, kaip pagrįstai nuomonei, nes jame gali būti tik pirmą kartą pateikta glausta prieštaravimų santrauka. Taigi Komisijai nedraudžiama pagrįstoje nuomonėje detalizuoti prieštaravimų, kuriuos ji jau bendrai nurodė oficialiame pranešime(8).

31.      Kalbant apie teismo procesą, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, ieškinyje turi būti nuosekliai ir tiksliai išdėstyti prieštaravimai, leidžiantys valstybei narei ir Teisingumo Teismui tiksliai suprasti Sąjungos teisės pažeidimo, dėl kurio priekaištaujama, apimtį, kad ši valstybė galėtų veiksmingai pasinaudoti savo gynybos priemonėmis, o Teisingumo Teismas – patikrinti, ar nurodyti įsipareigojimai įvykdyti, ar ne(9). Konkrečiau kalbant, Komisijos ieškinyje turi būti nuosekliai ir išsamiai išdėstytos priežastys, dėl kurių Komisija yra įsitikinusi, jog atitinkama valstybė narė neįvykdė vieno iš įsipareigojimų pagal Sutartis(10).

2.      Dėl pareigos nekeisti ginčo dalyko

32.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kai ieškinys pareiškiamas pagal SESV 258 straipsnį, valstybei narei adresuotame Komisijos oficialiame pranešime, o vėliau jos išsiųstoje pagrįstoje nuomonėje apibrėžiamas ginčo dalykas, kuris nuo tol nebegali būti išplėstas. Iš tiesų atitinkamos valstybės narės galimybė pateikti savo pastabas (net jei ji mano, kad neturi ja pasinaudoti) yra esminė Sutartimi siekta įtvirtinti garantija, o jos paisymas – esminis formalus procedūros, per kurią pripažįstamas valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas, teisėtumo reikalavimas. Vadinasi, Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti grindžiami tais pačiais prieštaravimais kaip ir oficialus pranešimas, kuriuo pradedama ikiteisminė procedūra(11). Jeigu taip nėra, negalima manyti, kad toks trūkumas laikytinas pašalintu valstybei narei, kuri yra atsakovė, pateikus pastabas dėl pagrįstos nuomonės(12).

33.      Atsižvelgiant į tai, nors ieškinio dalykas iš tikrųjų apibrėžiamas per ikiteisminę procedūrą, todėl Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti pagrįsti identiškais prieštaravimais(13), šis reikalavimas nereiškia, kad jų formuluotės turi visiškai sutapti, jeigu ginčo dalykas nebuvo išplėstas ar pakeistas(14). Taigi Komisija savo ieškinyje gali patikslinti pirminius prieštaravimus, bet su sąlyga, kad nepakeis ginčo dalyko(15).

34.      Čekijos Respublikos nurodytus ieškinio nepriimtinumo pagrindus reikės nagrinėti remiantis būtent šia jurisprudencija.

B.      Dėl pirmojo prieštaravimo, grindžiamo Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktų neperkėlimu į nacionalinę teisę

1.      Dėl prieštaravimo priimtinumo

a)      Šalių argumentai

35.      Čekijos Respublika nurodo du nepriimtinumo pagrindus.

36.      Pirma, Čekijos Respublika teigia, kad ieškinyje suformuluotas prieštaravimas neatitinka išdėstytojo pagrįstoje nuomonėje. Šiuo klausimu ji teigia, kad pagrįstoje nuomonėje buvo kalbama tik apie tai, kad Čekijos teisės aktuose turėjo būti paaiškintas aptariamų asmenų statusas, o ieškinyje Komisija jau kritikuoja Čekijos Respubliką dėl to, kad ši nacionalinėje teisėje nenustatė kompetentingų institucijų pareigos apibrėžti atitinkamų asmenų statusą.

37.       Antra, Čekijos Respublika teigia, kad prieštaravimas nėra aiškiai suformuluotas. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio 23 punkte Komisija siūlo, kad kiekvienam atitinkamam asmeniui kompetentinga institucija išduotų šį statusą nustatantį dokumentą, o ieškinio 22 punkte ji, atrodo, sutinka, kad tokių asmenų statusas galėtų būti nustatytas įstatymu.

38.      Komisija savo ruožtu mano, kad šis prieštaravimas yra priimtinas. Ji teigia, kad oficialiame pranešime, o vėliau – pagrįstoje nuomonėje apibrėžtas ginčo dalykas ieškinyje nebuvo išplėstas ar pakeistas. Ji priduria, kad šis prieštaravimas aiškiai susijęs su Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktų neperkėlimu į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su kompetentingų institucijų pareiga nustatyti asmenų, kuriems taikomas adaptacijos laikotarpis arba kurie nori pasirengti tinkamumo testui, teisinį statusą.

b)      Vertinimas

39.      Kalbant apie pirmąjį nepriimtinumo pagrindą, iš pagrįstos nuomonės matyti(16), pirma, kad Komisija mano, jog Čekijos teisės aktų, kuriais įgyvendinama Direktyva 2005/36, nuostatose neišaiškintas asmenų, kuriems taikomas adaptacijos laikotarpis arba kurie ruošiasi tinkamumo testui, teisinis statusas ir nesuteikiamas teisinis pagrindas, kuriuo remdamosi kompetentingos institucijos galėtų išaiškinti šį statusą. Ji priduria, jog minėtas statusas turi būti pakankamai aiškus ir tikslus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų žinoti savo teises. Antra, kaip teigiama Komisijos ieškinyje, remiantis atitinkamomis Čekijos teisės nuostatomis negalima pakankamai aiškiai ir tiksliai nustatyti atitinkamų asmenų teisinio statuso.

40.      Mano nuomone, iš šio palyginimo matyti, kad tiek pagrįstoje nuomonėje, tiek ieškinyje Komisija kritikuoja Čekijos teisės aktus dėl to, kad juose nepakankamai tiksliai įvardytas asmenų, kuriems taikomas adaptacinis laikotarpis arba kurie ruošiasi tinkamumo testui, teisinis statusas. Mano nuomone, iš to matyti, kad teismo proceso stadijoje Komisija nepakeitė ginčo dalyko, todėl nurodytas nepriimtinumo pagrindas yra nepagrįstas.

41.      Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad ieškinio prieštaravimas turi būti suformuluotas nuosekliai ir tiksliai, manau, kad Komisija šio reikalavimo nepažeidė, nes, kaip jau nurodžiau, iš ieškinio matyti, kad Komisija nedviprasmiškai teigia, jog pagal Čekijos teisę nėra galimybės nustatyti atitinkamų asmenų teisinio statuso. Vadinasi, šis nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.

2.      Dėl prieštaravimo pagrįstumo

a)      Šalių argumentai

42.      Komisija teigia, kad Čekijos teisės nuostatose, būtent Įstatymo Nr. 18/2004 13–15 straipsniuose, nenurodomas asmenų, kuriems taikomas adaptacijos laikotarpis arba kurie ruošiasi tinkamumo testui, teisinis statusas.

43.      Ji teigia, kad pagrindinis Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktų nuostatų tikslas – užtikrinti atitinkamiems asmenims saugų ir pakankamai aiškų teisinį statusą, leidžiantį išvengti savavališko sprendimo valstybėje narėje, į kurią jie vyksta.

44.       Ji primena, kad Čekijos Respublika nenurodo jokios nacionalinės teisės nuostatos, leidžiančios aiškiai nustatyti atitinkamų asmenų statusą.

45.      Čekijos Respublika savo ruožtu laikosi nuomonės, kad šis prieštaravimas yra nepagrįstas.

46.      Ji primena, kad valstybės narės neprivalo pažodžiui perkelti direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę. Ji pažymi, kad Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktuose nenurodomos konkrečios teisės ir pareigos, kurios turi būti suteiktos atitinkamiems asmenims, ir nereikalaujama, kad jiems būtų suteiktas konkretus statusas, todėl, kaip numatyta Čekijos teisėje, nedraudžiama asmenų statusą reglamentuoti bendraisiais teisės aktais.

47.      Čekijos Respublika priduria, kad Direktyvoje 2005/36 nėra nustatyta reikalavimo, kad nacionalinės teisės aktuose būtų numatyta asmenims, kuriems taikomas adaptacijos laikotarpis arba kurie ruošiasi tinkamumo testui, taikytina vienoda tvarka. Toks reikalavimas esą grindžiamas klaidinga prielaida, kad šie asmenys sudaro vienalytę grupę, kuriai galėtų būti suteiktas vienintelis konkretus statusas, nors šių asmenų statusas neišvengiamai priklauso nuo jų asmeninės padėties. Jos nuomone, Čekijos teisėje įtvirtinti aiškūs ir tikslūs kriterijai, pagal kuriuos suinteresuotieji asmenys gali nustatyti savo statusą, atsižvelgdami į konkrečias jų buvimo šalyje aplinkybes.

b)      Vertinimas

48.      Norint išnagrinėti šį prieštaravimą, pirmiausia reikia tiksliai išsiaiškinti Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktuose nustatytos pareigos tikslą ir taikymo sritį.

49.      Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, siekiant nustatyti Sąjungos teisės nuostatos prasmę ir taikymo sritį, reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(17).

50.      Kiek tai susiję su Direktyvos 2005/36 tikslais, iš jos 1 ir 4 straipsnių matyti, kad pagrindinis abipusio pripažinimo tikslas yra leisti profesinę kvalifikaciją, suteikiančią galimybę užsiimti kilmės valstybėje narėje reglamentuojama profesija, turinčiam asmeniui priimančiojoje valstybėje narėje užsiimti ta pačia profesine veikla, kurios kvalifikaciją jis įgijo kilmės valstybėje narėje, ir tai daryti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir jos piliečiams(18).

51.      Direktyvos 2005/36 10–14 straipsniuose nustatyta bendra formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistema. Direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal šią sistemą priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija turi leisti pareiškėjams įgyti teisę užsiimti reglamentuojama profesija ir pagal ją dirbti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams, jeigu jie turi kompetenciją patvirtinantį dokumentą arba tos pačios direktyvos 11 straipsnyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, tuo pačiu tikslu išduotą kitos valstybės narės kompetentingos institucijos. Atsižvelgdama į tai, priimančioji valstybė narė gali palyginti savo teisės aktuose numatytus rengimo reikalavimus su reikalavimais, taikomais kilmės valstybėje narėje. Atlikusi šį tyrimą, priimančioji valstybė narė, remdamasi Direktyvos 2005/36 14 straipsnio 1 dalimi, turi galimybę tam tikrais aiškiai numatytais atvejais(19) taikyti kompensacines priemones, t. y. „adaptacijos laikotarpį“, kurio trukmė negali viršyti trejų metų, arba „tinkamumo testą“. Iš to matyti, kad ši galimybė, apie kurią šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ja turi būti naudojamasi laikantis proporcingumo principo, suteikiama tik tiek, kiek negalima taikyti kvalifikacijų lygiavertiškumo principo.

52.      Būtent šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktuose atitinkamai apibrėžtos sąvokos „adaptacijos laikotarpis“ ir „tinkamumo testas“. Konkrečiau kalbant, iš šių punktų matyti, kad šių kompensacinių priemonių taikymo sąlygas ir statusą, kurį turi praktiką atliekantis asmuo ir pareiškėjas, norintis pasiruošti tinkamumo testui, „nustato“ priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos(20). Man atrodo, kad iš vartojamo žodžio „nustatyti“ darytina išvada, jog šios institucijos turi „tiksliai apibrėžti“(21) suinteresuotųjų asmenų, kuriems taikomos šios nuostatos, statusą.

53.      Dėl adaptacijos laikotarpio Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g punkte taip pat nurodyta, kad „prižiūrimą praktiką atliekančio asmens statusą priimančiojoje valstybėje narėje, ypač dėl teisės gyventi šalyje, įsipareigojimų, socialinių teisių ir lengvatų, pragyvenimo išlaidų ir atlyginimo, pagal taikytiną Bendrijos teisę nustato tos valstybės narės kompetentingos institucijos“. Mano nuomone, šį papildymą galima paaiškinti adaptacijos laikotarpio, kuris pagal to paties straipsnio nuostatas reiškia „vertim[ąsi] reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje, prisiėmus atsakomybę kvalifikuotam tos profesijos atstovui, tokio prižiūrimos praktikos laikotarpio metu leidžiant papildomai mokytis“, trukme ir ypatumais. Iš tikrųjų atitinkamų asmenų statuso turinys nebūtinai yra vienodas, nes prašytojų, kuriems taikomas adaptacijos laikotarpis, statusas neišvengiamai apima platesnę sritį nei tinkamumo testui besirengiančių pareiškėjų statusas. Atsižvelgiant į tai, man atrodo, kad šis turinio skirtumas nereiškia pobūdžio skirtumo, nes kompetentingos institucijos privalo vienodai tiksliai nustatyti ir prižiūrimą praktiką atliekančių atvykusiųjų, ir tinkamumo testui besirengiančių kandidatų statusą.

54.      Iš visko, kas išdėstyta, darau išvadą, kad kompetentingos institucijos privalo ne tik apibrėžti atitinkamų asmenų statusą, bet ir užtikrinti jo tikslumą bei aiškumą, kad jie galėtų tiksliai žinoti savo teisinę padėtį, visų pirma siekiant palengvinti tinkamą kompensacinių priemonių, būtinų siekiant įsisteigti priimančiojoje valstybėje narėje, įgyvendinimą. Be to, šis dvigubas reikalavimas taikomas nepriklausomai nuo valstybių narių pasirinkto metodo (jos gali laisvai nustatyti šį statusą arba parengdamos konkrečias nuostatas, arba remdamosi bendraisiais įstatymais). Vis dėlto, kad ir koks metodas būtų pasirinktas, reikia, kad nacionalinėmis priemonėmis būtų galima pasiekti direktyvoje numatytą rezultatą(22).

55.      Būtent remiantis visais šiais argumentais antrajame etape reikia išnagrinėti Komisijos nurodyto prieštaravimo pagrįstumą.

56.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tuo atveju, kai Komisija pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad valstybės narės atsakovės priimtomis nacionalinės teisės nuostatomis neužtikrinamas veiksmingas direktyvos įgyvendinimas, ši valstybė narė turi iš esmės ir išsamiai užginčyti taip pateiktus įrodymus ir iš to kylančias pasekmes(23).

57.      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Įstatymo Nr. 18/2004 13–15 straipsniuose nustatyta adaptacijos laikotarpio ir tinkamumo testo tvarka. Kita vertus, kaip tvirtina Komisija, šiuose straipsniuose nėra jokių nuostatų, susijusių su atitinkamų asmenų statusu, ir juose nėra nuorodų į kitus teisės aktus, susijusių su šio statuso nustatymu.

58.      Atsižvelgiant į Komisijos pateiktą informaciją, Čekijos Respublika remiasi bendro pobūdžio nacionalinėmis taisyklėmis, kurių taikymas priklauso nuo to, kokiai kategorijai, atsižvelgiant į jų individualią situaciją, priklauso prižiūrimą praktiką atliekantis atvykęs asmuo ir pareiškėjas, norintis pasirengti tinkamumo testui.

59.      Vis dėlto, nors dėl galimų situacijų įvairovės gali būti sunku nustatyti vienodą statusą, dėl tokio pateisinimo kompetentingos institucijos negali būti atleistos nuo pareigos apibrėžti atitinkamų asmenų teisinę padėtį taip, kad jie turėtų aiškią ir tikslią informaciją šiuo klausimu.

60.      Manau, kad nesant jokios nacionalinės taisyklės, kuria remiantis būtų galima lengvai nustatyti tokių asmenų statusą, vien šių bendro pobūdžio nuostatų buvimo nepakanka, kad būtų užtikrintas tinkamas Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktuose nustatytos pareigos perkėlimas į nacionalinę teisę.

61.      Šiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui pritarti Komisijos nurodytam pirmajam prieštaravimui.

C.      Dėl antrojo prieštaravimo, grindžiamo Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto neperkėlimu į nacionalinę teisę

1.      Dėl prieštaravimo priimtinumo

a)      Šalių argumentai

62.      Čekijos Respublika nurodo du nepriimtinumo pagrindus.

63.      Dėl Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto neperkėlimo į nacionalinę teisę Čekijos Respublika teigia, kad apie šios nuostatos neperkėlimą net glaustai neužsiimta oficialiame pranešime ir kad jis nebuvo nuosekliai ir išsamiai išdėstytas pagrįstoje nuomonėje. Ji priduria, kad nei oficialiame pranešime, nei pagrįstoje nuomonėje Komisija nenurodė, kurios Čekijos teisės nuostatos yra ginčijamos, ir kad tik ieškinio nagrinėjimo stadijoje ji turėjo galimybę suprasti, jog pareiga užsiregistruoti priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos įstaigoje taip pat turėtų būti suprantama kaip reikalavimas paslaugų teikėjui sudaryti sutartį su valstybiniu sveikatos draudimo fondu. Iš to ji daro išvadą, kad Komisija nesilaikė pareigos nurodyti prieštaravimą ikiteisminės procedūros stadijoje ir išplėtė jo dalyką ieškinio pareiškimo stadijoje.

64.      Čekijos Respublika taip pat nurodo, kad pareiga iš anksto arba skubiais atvejais vėliau informuoti socialinės apsaugos įstaigą apie suteiktas paslaugas yra numatyta šios direktyvos 6 straipsnio antroje pastraipoje. Vis dėlto ji pažymi, kad apie šios nuostatos pažeidimą nebuvo užsiminta nei oficialiame pranešime, nei pagrįstoje nuomonėje, nei ieškinyje ir jo reikalavimuose. Ji priduria, kad pati šio pažeidimo esmė nebuvo aptarta oficialiame pranešime, todėl Komisija išplėtė prieštaravimo dalyką. Galiausiai ji teigia, kad šis prieštaravimas nėra aiškiai ir nuosekliai išdėstytas pagrįstoje nuomonėje, ir daro išvadą, kad šiuo aspektu ieškinys yra nepriimtinas.

65.      Komisija savo ruožtu mano, kad minėtas prieštaravimas yra priimtinas.

66.      Ji tvirtina, kad prieštaravimo turinys nuo oficialaus pranešimo nepakito. Ji teigia, kad Čekijos Respublikos atsakant į oficialų pranešimą pateikta informacija rodo, kad ji suprato prieštaravimo dalyką. Komisija teigia, kad, šiai valstybei narei nepateikus jokios nuorodos į Čekijos teisę, ji turėjo pati ieškoti atitinkamų jos nacionalinės teisės nuostatų, todėl nuoroda į šias nuostatas tik ieškinio nagrinėjimo stadijoje negali būti laikoma prieštaravimo pakeitimu.

67.      Komisija pripažįsta, kad, kalbant apie paslaugų teikėjo pareigą informuoti socialinės apsaugos įstaigą, ji turėjo remtis Direktyvos 2005/36 „6 straipsnio antra pastraipa“. Vis dėlto ji pažymi, kad oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje ji priminė šios nuostatos turinį ir kad Čekijos Respublika savo pastabose konkrečiai atsakė į šį prieštaravimą.

b)      Vertinimas

68.      Vertindamas pirmąjį nepriimtinumo pagrindą pirmiausia atkreipiu dėmesį į tai, kad oficialiame pranešime Komisija nurodė, jog Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktas dėl užsienio paslaugų teikėjų atleidimo nuo reikalavimo registruotis socialinės apsaugos įstaigoje nebuvo perkeltas į Čekijos nacionalinę teisę(24).

69.      Be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad pagrįstoje nuomonėje Komisija išnagrinėjo Čekijos Respublikos atsakymus ir šį prieštaravimą suformulavo išsamiai, nurodydama, kad Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkte numatyta, jog tokios registracijos nereikalaujama, o siekiant atsiskaityti su draudiku, tokią registraciją atstoja paprastas paslaugų teikėjo atliekamas valstybinės socialinės apsaugos įstaigos informavimas. Komisija nurodė, kad ši nuostata reiškia, jog dėl to, kad gydytojas kitoje valstybėje narėje suteikė medicinines paslaugas pacientui, apdraustam pagal valstybinio sveikatos draudimo sistemą, negalima atsisakyti kompensuoti gydymo išlaidų pacientui arba gydytojui, motyvuojant tuo, kad pastarasis nėra įregistruotas priimančiosios valstybės narės valstybinio sveikatos draudimo sistemoje. Ji taip pat nusprendė, kad Čekijos teisė neatitinka šių reikalavimų(25).

70.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia Čekijos Respublika, šis prieštaravimas buvo suformuluotas oficialiame pranešime ir pakankamai išsamiai išdėstytas pagrįstoje nuomonėje.

71.      Taip pat negalima teigti, kad Komisija teismo proceso stadijoje išplėtė šio prieštaravimo dalyką. Čekijos Respublikai pateikus atsakymus į pagrįstą nuomonę, Komisija apsiribojo nuorodomis į naujas Čekijos teisės aktų nuostatas, kad galėtų tvirtinti, jog prieštaravimas, kurio esmės ji nepakeitė, yra pagrįstas.

72.      Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, manau, kad Čekijos Respublikos pateiktam pirmajam nepriimtinumo pagrindui negali būti pritarta.

73.      Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo pakanka pažymėti, kad oficialiame pranešime(26) Komisija iš esmės nurodė, jog paslaugų teikėjas turi pareigą informuoti socialinės apsaugos įstaigą, ir paragino Čekijos Respubliką ją nustatyti. Be to, pagrįstoje nuomonėje(27) Komisija pakartojo šį prieštaravimą ir pabrėžė, kad Čekijos nacionalinės teisės aktuose šiems paslaugų teikėjams turėjo būti nustatyta tik ši viena pareiga.

74.      Iš to, mano nuomone, matyti, kad ikiteisminės procedūros stadijoje Komisija laikėsi minėto prieštaravimo pateikimui taikomų reikalavimų ir kad juo labiau jai negalima priekaištauti nurodžius jį tik savo ieškinyje.

2.      Dėl prieštaravimo pagrįstumo

a)      Šalių argumentai

75.      Komisijos nuomone, Įstatymo Nr. 18/2004 36a straipsnio, kuriuo remiasi Čekijos valdžios institucijos, nepakanka tinkamam Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto perkėlimui į nacionalinę teisę atlikti, nes pagal Čekijos teisės aktus(28) kompensacija apdraustajam priklauso nuo to, ar paslaugų teikėją ir Čekijos sveikatos draudimo fondą sieja sutartiniai santykiai.

76.      Komisija teigia, kad pagal Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktą priimančioji valstybė narė įpareigojama atleisti kitoje valstybėje narėje įsisteigusius paslaugų teikėjus nuo pareigos įsiregistruoti „valstybinės socialinės apsaugos institucijoje atsiskaitymams su draudiku tvarkyti dėl veiklos draudžiamų asmenų naudai“, todėl šia nuostata valstybėms narėms taip pat draudžiama nustatyti sąlygą, kad gydytojams ir pacientams už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas būtų kompensuojama tik po tokios registracijos. Komisija mano, kad šio straipsnio tikslas – uždrausti bet kokį nepagrįstą laisvės teikti paslaugas apribojimą. Ji primena, kad prieš įsigaliojant Direktyvai 2005/36 atsisakymas kompensuoti kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų pacientams be išankstinio leidimo suteiktų paslaugų išlaidas buvo pripažintas prieštaraujančiu SESV 56 straipsniui(29).

77.      Ji teigia, kad sąvoka „registracija“ turi būti laikoma savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir į nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą – užtikrinti, kad būtų paisoma laisvės teikti paslaugas.

78.      Taigi minėta sąvoka apima ne tik registraciją, kaip tai tiesiogiai suprantama iš šio termino, institucijoje, kurią valstybė narė nurodė kaip pagrindinę savo socialinės apsaugos įstaigą, bet ir kitus administracinius ar teisinius reikalavimus, sukeliančius panašų poveikį kaip registracija, kurių galiausiai turi būti laikomasi kitose valstybės narės institucijose, vienaip ar kitaip prisidedančiose prie socialinės apsaugos sistemos veikimo.

79.      Komisija pažymi, kad, remiantis jos turima informacija, Čekijos sveikatos draudimo sistema organizuota taip, kad tais atvejais, kai gydytojai nėra sudarę sutarties su apdraustojo asmens sveikatos draudimo fondu, pacientams už suteiktas gydymo paslaugas nekompensuojama, nepaisant to, kad jie moka įmokas į savo draudimo fondą. Taigi, išskyrus skubiosios pagalbos atvejus, pacientas privalo sumokėti gydytojui už gydymą, o jo išlaidos negali būti kompensuojamos iš jo sveikatos draudimo fondo lėšų.

80.      Ji pažymi, kad tokių sutarčių su sveikatos draudimo fondu sudarymas yra sudėtingas procesas ir kad jų sudarymas yra ne automatiškas, o griežtos atrankos procedūros dalykas, todėl ad hoc sutartis negali būti sudaryta naudojantis SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisve teikti paslaugas.

81.      Iš to ji daro išvadą, kad ši pareiga sudaryti sutartį su paciento sveikatos draudimo fondu turi būti laikoma su sąvoka „registracija“ siejama pareiga, kad būtų galima atsiskaityti su draudikais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktą.

82.      Komisija sutinka, kad pagal Sąjungos teisę valstybei narei iš esmės nedraudžiama nustatyti, kad gydymo išlaidų kompensavimas priklauso nuo tam tikrų reikalavimų laikymosi, tačiau ji mano, kad pagal Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktą draudžiami administraciniai reikalavimai, dėl kurių, kaip ir dėl registracijos, savaime visiškai užkertamas kelias kompensuoti už suteiktas paslaugas sumokėtas sumas.

83.      Ji priduria, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(30) Čekijos sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo sistema taip pat pažeidžiamas SESV 56 straipsnis, kurio išraiška yra Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktas, ir kad siekiant įgyvendinti šia Sutartimi garantuojamas pagrindines laisves, valstybės narės privalo pritaikyti savo socialinės apsaugos sistemas.

84.      Ji teigia, kad sąvoka „valstybinės socialinės apsaugos institucija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktą, yra platesnė nei sąvoka „draudikas“ ir kad ji taip pat apima sveikatos draudimo fondus, nes jie yra atsakingi už pacientams suteiktų medicinos paslaugų kainos kompensavimą iš sveikatos draudimo lėšų.

85.      Čekijos Respublika teigia, kad antrasis prieštaravimas yra nepagrįstas.

86.      Ji mano, kad Čekijos teisėje numatyta pareiga sudaryti sutartį su sveikatos draudimo fondu negali būti prilyginama pareigai registruotis valstybinės socialinės apsaugos įstaigoje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktą, ir šiuo klausimu remiasi Sprendimu Komisija / Ispanija(31).

87.      Ji teigia, kad Komisijos analizė nėra grindžiama Direktyvos 2005/36 6 straipsnio formuluote, pagal kurią išskiriama, pirma, valstybinė socialinės apsaugos įstaiga, kurioje registruotis negali būti reikalaujama, ir, antra, draudiko įstaiga, kuriai išrašoma sąskaita už paslaugas. Taigi aptariamas sveikatos draudimo fondas yra draudikas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, o ne valstybinės socialinės apsaugos įstaiga, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

88.      Ji pažymi, kad socialinio draudimo sistema, pagal kurią sveikatos priežiūros, išskyrus skubiąją pagalbą, paslaugų kaina kompensuojama tik kontrahentams, yra visiškai įprasta Sąjungoje ir leidžia užtikrinti šios sistemos finansinį stabilumą, kokybę ir medicinos paslaugų pasiekiamumą.

89.      Ji taip pat remiasi Direktyvos 2005/36 38 konstatuojamąja dalimi, kuri, jos nuomone, patvirtina jos analizės išvadą, kad ši direktyva nėra susijusi su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu ir jų kainos kompensavimu.

b)      Vertinimas

90.      Prieš nagrinėjant šio prieštaravimo pagrįstumą reikia tiksliai apibrėžti jo dalyką. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Komisija iš esmės kritikuoja Čekijos Respubliką dėl to, kad ji neperkėlė Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto į nacionalinę teisę, kiek tai susiję, pirma, su kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų atleidimu nuo pareigos registruotis priimančiosios valstybės narės valstybinės socialinės apsaugos įstaigoje ir, antra, su paslaugų teikėjo pareiga informuoti šią įstaigą.

91.      Iš to, mano nuomone, matyti, kad nagrinėjant šį ieškinį dėl valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymo Čekijos Respublikos nustatytų nacionalinių priemonių suderinamumas gali būti vertinamas remiantis tik šiuo straipsniu, o ne kitomis Sąjungos teisės nuostatomis, kaip antai SESV 56 straipsniu. Darau išvadą, kad argumentai, kuriuos Komisija išdėstė remdamasi pastaruoju straipsniu, yra nereikšmingi.

92.      Atsižvelgiant į tai, siekiant suprasti Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto nuostatų prasmę ir taikymo sritį, pirmiausia reikia priminti šios direktyvos tikslus ir joje nustatytą paslaugų teikimo sistemą.

93.      Kalbant apie Direktyvos 2005/36 tikslus, iš jos 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva siekiama padėti įgyvendinti laisvę teikti paslaugas, nustatant konkrečias taisykles, kuriomis siekiama išplėsti galimybes užsiimti profesine veikla pagal įgytą profesinį vardą.

94.      Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2005/36 II antraštinėje dalyje(32) nustatyta supaprastinta paslaugų teikėjų pripažinimo procedūra. Ši sistema, grindžiama laisvo paslaugų teikimo principu(33), yra susijusi su šio paslaugų teikimo, pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį atitinkančio laikiną ir vienkartinį profesinės veiklos vykdymą priimančiojoje valstybėje narėje(34), ypatumais.

95.      Vis dėlto minėtoje direktyvoje laisvo paslaugų teikimo principas derinamas su priimančiosios valstybės narės interesais. Taigi, netaikant paslaugų teikėjui kvalifikacijų pripažinimo mechanizmo, pagal tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms leidžiama reikalauti, kad prieš pirmą kartą teikiant paslaugas būtų pateikta išankstinė deklaracija(35), kuria, ypač profesijų, turinčių įtakos visuomenės sveikatai ir saugumui, atveju, siekiama vykdyti ribotą paslaugų teikėjo profesinės kvalifikacijos kontrolę. Po šio patikrinimo kompetentinga institucija ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos gavimo(36) turi priimti sprendimą leisti teikti paslaugas arba taikyti tinkamumo testą.

96.      Būtent pagal šią sistemą, siekiant sumažinti kliūtis laisvam paslaugų teikimui, Direktyvos 2005/36 6 straipsnyje numatyta, kad priimančioji valstybė narė atleidžia kitoje valstybėje narėje įsisteigusius paslaugų teikėjus nuo jos teritorijoje įsisteigusiems specialistams taikomų reikalavimų, susijusių su šio straipsnio a punkte nurodytu „profesinės organizacijos ar institucijos suteikiamu leidimu, registracija ar naryste joje“ ir su šio straipsnio b punkte nurodyta „.registracija valstybinės socialinės apsaugos institucijoje atsiskaitymams su draudiku tvarkyti dėl veiklos draudžiamų asmenų naudai“. Šiame straipsnyje patikslinama: „[t]ačiau paslaugos teikėjas turi iš anksto arba skubiu atveju po to informuoti b punkte nurodytą instituciją apie paslaugas, kurias jis suteikė“.

97.      Sprendimas Komisija / Ispanija, kuriuo remiasi Čekijos Respublika, gali padėti geriau išaiškinti Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktą. Toje byloje Komisija, kuri Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, priekaištavo Ispanijos Karalystei neperkėlus į nacionalinę teisę Direktyvos 93/16 EEB(37) 18 straipsnio, kurio nuostatos yra lygiavertės(38) Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto nuostatoms. Komisijos argumentai iš esmės buvo grindžiami aplinkybe, kad pagal šios valstybės narės teisės aktus sveikatos priežiūros paslaugų kaina kompensuojama tik tuo atveju, jeigu gydytojas priklauso nacionalinei sveikatos sistemai.

98.      Atmesdamas šį prieštaravimą Teisingumo Teismas pirmiausia nurodė, kad nei Direktyvos 93/16 18 straipsniu, nei jokia kita šios direktyvos nuostata nesiekiama pašalinti visų valstybėse narėse galinčių egzistuoti kliūčių, susijusių su draudimo įstaigos, kuriai kitoje valstybėje narėje įsisteigęs gydytojas nepriklauso, kompensuojamomis medicinos paslaugomis(39). Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokia pareiga peržengtų direktyvos dėl abipusio diplomų pripažinimo ribas ir neatitiktų Direktyvos 93/16 dvidešimt antros konstatuojamosios dalies, iš kurios matyti, kad ši direktyva neturi įtakos valstybių narių kompetencijai organizuoti savo nacionalinę socialinės apsaugos sistemą(40).

99.      Iš šio sprendimo matyti, kad Teisingumo Teismas skiria, pirma, priimančiosios valstybės narės pareigą atleisti paslaugų teikėją nuo registracijos valstybinės socialinės apsaugos įstaigoje ir, antra, tai, kaip ši valstybė organizuoja savo sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimo sistemą.

100. Man atrodo, kad, priešingai, nei teigia Komisija, argumentai, kuriais Teisingumo Teismas rėmėsi Sprendime Komisija / Ispanija, išlieka svarbūs vertinant nagrinėjamo prieštaravimo pagrįstumą.

101. Šiuo klausimu iš Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto formuluotės matyti, kad paslaugų teikėjo suteiktų medicinos paslaugų išlaidų kompensavimas negali priklausyti nuo to, ar jis yra įsiregistravęs valstybinės socialinės apsaugos įstaigoje. Taigi iš šios nuostatos formuluotės visiškai negalima daryti išvados, kad joje numatyta ne tik išimtis, bet ir tai, kad paslaugų teikėjas neprivalo atlikti priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemos organizavimui būdingų formalumų, susijusių su sąskaitų už sveikatos priežiūros paslaugas išrašymu. Mano nuomone, iš to reikia daryti išvadą, jog minėtoje nuostatoje nereglamentuojama valstybės narės nacionalinės teisės aktuose numatyta sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimo tvarka.

102. Tokį aiškinimą galima pagrįsti Direktyvos 2005/36 38 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią „[š]ios direktyvos nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisių dėl savo nacionalinės socialinės apsaugos sistemos organizavimo ir veiklos, kuria turi būti užsiimama pagal tą sistemą, nustatymo“. Vadovaujantis šia logika, šioje direktyvoje nenumatyta jokio bendro kvalifikacijų pripažinimo ir nacionalinių socialinės apsaugos sistemų ryšių nustatymo mechanizmo. Taigi, man atrodo sudėtinga teigti, kad profesinės veiklos vykdymas priimančiojoje valstybėje narėje, net laikinai ir retkarčiais, reiškia teisę, neprivalant atlikti nacionalinės teisės aktuose numatytų formalumų, gauti sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensaciją iš šios valstybės narės socialinio draudimo sistemos.

103. Šiomis aplinkybėmis abejoju, kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė byloje Komisija / Ispanija, ar Sąjungos teisės aktų leidėjas, formuluodamas Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punktą, siekė nustatyti tokios apimties atleidimą nuo registravimosi valstybinės socialinės apsaugos įstaigoje, kuris galėtų turėti įtakos valstybės narės socialinės apsaugos sistemos organizavimui. Kitaip tariant, laikausi nuomonės, kad ši nuostata negali būti aiškinama taip plačiai ir kad ja iš tikrųjų, atsižvelgiant į šia direktyva nustatytą sistemą, tik siekiama netaikyti minėtoje nuostatoje aiškiai numatyto registracijos formalumo.

104. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus manau, kad Komisija nepagrįstai teigia, jog priimančiosios valstybės narės pareiga atleisti paslaugų teikėjus nuo registracijos valstybinės socialinės apsaugos įstaigoje lemia pareigą atleisti paslaugų teikėjus nuo prievolės sudaryti sutartį su paciento sveikatos draudimo fondu.

105. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrąjį prieštaravimą, grindžiamą Direktyvos 2005/36 6 straipsnio b punkto neperkėlimu į nacionalinę teisę.

D.      Dėl ketvirtojo prieštaravimo, grindžiamo Direktyvos 2005/36 21 straipsnio 6 dalies ir 31 straipsnio 3 dalies neperkėlimu į nacionalinę teisę

1.      Dėl prieštaravimo priimtinumo

a)      Šalių argumentai

106. Čekijos Respublika nurodo tris nepriimtinumo pagrindus.

107. Pirma, ji teigia, kad ketvirtasis prieštaravimas apskritai nebuvo paminėtas pagrįstos nuomonės rezoliucinėje dalyje ir kad toks trūkumas negali būti ištaisytas, nes dėl jo ši rezoliucinė dalis iš esmės skiriasi nuo ieškinio reikalavimų. Ji priduria, kad dėl šio trūkumo, kuris nebuvo ištaisytas papildomoje pagrįstoje nuomonėje, ji negalėjo būti tikra dėl tikslaus Komisijos nurodyto Sąjungos teisės pažeidimo masto.

108. Antra, Čekijos Respublika tvirtina, kad ieškinyje Komisija pakeitė šio prieštaravimo dalyką, palyginti su ikiteismine procedūra. Šiuo klausimu ji teigia, kad pagrįstos nuomonės ir oficialaus pranešimo stadijoje šis prieštaravimas buvo siejamas tik su Čekijos teisės aktuose numatytu „slaugytojo praktiko“ profesijos pavadinimu, todėl kyla pavojus jį supainioti su bendrosios medicinos praktikos slaugytojo profesija, atitinkančia Direktyvoje 2005/36 nurodytą „bendrosios praktikos slaugytojo“ profesiją. Iš to ji daro išvadą, kad minėtas prieštaravimas skiriasi nuo ieškinyje išdėstyto prieštaravimo, kuris susijęs su tikslia slaugytojų praktikų veiklos apimtimi.

109. Trečia, ketvirtasis prieštaravimas suformuluotas nenuosekliai ir netiksliai, visų pirma dėl to, kad ieškinio 115 punkte Komisija apibendrino šio prieštaravimo analizę, nurodydama tik slaugytojo praktiko profesijos pavadinimą, bet nenurodydama klausimo, susijusio su veiklos pagal šias profesijas sutapimu.

110. Komisija savo ruožtu mano, kad minėtas prieštaravimas yra priimtinas.

111. Dėl pirmojo nepriimtinumo pagrindo ji mano, kad prieštaravimo neįtraukimas į pagrįstos nuomonės rezoliucinę dalį, kurį ji laiko „administracine klaida“, neturėjo įtakos Čekijos Respublikos teisei į gynybą, nes ši pateikė pastabas dėl šio prieštaravimo.

112. Dėl antrojo ir trečiojo nepriimtinumo pagrindų Komisija teigia, kad ji nepakeitė ir neišplėtė minėto prieštaravimo dalyko, kuris buvo apibrėžtas pagrįstoje nuomonėje, nes oficialiame pranešime ji rėmėsi Direktyvos 2005/36 21 straipsnio 6 dalyje ir 31 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos neįvykdymu. Ji pabrėžia, kad ikiteisminės procedūros stadijoje nurodė, jog pagal šią direktyvą nedraudžiama, kad tam tikrą slaugytojo profesinę veiklą galėtų vykdyti ir kiti mažiau kvalifikuoti asmenys, bet neturi būti jokių abejonių dėl skirtingo atitinkamų specialistų išsilavinimo ir įgūdžių lygio.

113. Be to, savo atsakyme Čekijos institucijos aiškiai nurodė „bendrosios medicinos praktikos slaugytojo“ ir „slaugytojo praktiko“ profesijų veiklos skirtumus, todėl puikiai suprato, kad Komisija kritikuoja jų sambūvį.

b)      Vertinimas

114. Kaip jau minėjau, Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti grindžiami tais pačiais prieštaravimais, kaip ir oficialus pranešimas, kuriuo pradedama ikiteisminė procedūra. Net jei tokio reikalavimo negalima aiškinti taip, kad visais atvejais būtų reikalaujama visiško formuluočių sutapimo, vis dėlto ginčo dalykas negali būti išplėstas ar pakeistas vykstant teismo procesui(41).

115. Nagrinėjamu atveju iš oficialaus pranešimo(42) ir pagrįstos nuomonės(43) matyti, kad per ikiteisminę procedūrą Komisija nurodė, jog Čekijos teisėje numatyta „bendrosios medicinos praktikos slaugytojo“ profesija, kurią turintys asmenys gali naudotis Direktyvoje 2005/36 apibrėžtu „bendrosios praktikos slaugytojo“ profesiniu vardu. Komisija pažymėjo, kad Čekijos teisėje taip pat nustatyta „slaugytojo praktiko“ profesija ir kad galimybė įgyti šį profesinį vardą apima mokymą, kurio lygis neatitinka šios direktyvos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytų būtiniausių reikalavimų. Komisija teigė, kad terminai „bendrosios medicinos praktikos“ ir „praktikas“ kelia riziką, kad valstybių narių pacientai ir specialistai supainios šias dvi profesijas. Komisija padarė išvadą, kad būtina iš dalies pakeisti profesinį vardą „slaugytojas praktikas“, papildant jį žodžiu „asistentas“, taip pat šios profesijos mokymui keliamus reikalavimus.

116. Teismo proceso stadijoje Komisija teigė, kad jos nurodytas prieštaravimas iš esmės grindžiamas tuo, kad dviejų profesijų – „bendrosios medicinos praktikos slaugytojo“ ir „slaugytojo praktiko“ – veikla iš esmės yra labai panaši, todėl Čekijos Respublika negalėjo sukurti lygiagrečios profesijos, nesukeldama abejonių Direktyvos 2005/36 veiksmingumu ir neapeidama jos reikalavimų. Grįsdama šį argumentą Komisija atliko išsamią kiekvienai iš šių profesijų priskirtų veiklos rūšių lyginamąją analizę.

117. Iš jos matyti, kad nors ieškinyje nurodytu prieštaravimu siekiama padaryti tą pačią išvadą, kad buvo pažeistos Direktyvos 2005/36 21 straipsnio 6 dalis ir 31 straipsnio 3 dalis, jis iš esmės susijęs su konkrečiu slaugytojų praktikų veiklos pobūdžiu ir išsamiu tyrimu, skirtu šiai veiklai ir bendrosios medicinos praktikos slaugytojų veiklai palyginti, o oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje buvo kalbama apie dėl šių dviejų profesijų pavadinimų kylantį painiavos pavojų.

118. Man atrodo, kad tai darydama Komisija ne tik patikslino šį prieštaravimą, bet iš esmės pakeitė jo dalyką, pradėdama diskusiją tuo klausimu, kurio šalys neaptarė per ikiteisminę procedūrą. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad iš Čekijos Respublikos buvo atimta galimybė veiksmingai pasinaudoti savo gynybos priemonėmis atsakant į Komisijos pateiktą prieštaravimą.

119. Be to, reikia pažymėti, kad ieškinyje išdėstytas prieštaravimas yra itin techninio pobūdžio, nes jame nuodugniai nagrinėjamos veiklos rūšys, priskirtos atitinkamai „bendrosios medicinos praktikos slaugytojo“ ir „slaugytojo praktiko“ profesijoms. Kadangi per ikiteisminę procedūrą šis klausimas nebuvo iškeltas, man atrodo, kad Teisingumo Teismas neturės informacijos, kuria remdamasis galėtų priimti sprendimą, žinodamas visas bylos aplinkybes.

120. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti ketvirtąjį prieštaravimą nepriimtinu.

2.      Dėl prieštaravimo pagrįstumo

121. Kaip jau paaiškinau, dėl procedūros teisėtumui įtakos turinčio trūkumo neįmanoma įvertinti šio prieštaravimo pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad išvados dėl jo pagrįstumo padaryti negalima.

E.      Dėl penktojo prieštaravimo, grindžiamo Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies neperkėlimu į nacionalinę teisę

1.      Dėl prieštaravimo priimtinumo

a)      Šalių argumentai

122. Motyvuodama nurodytus nepriimtinumo pagrindus Čekijos Respublika teigia, kad Komisija nuosekliai ir tiksliai nenurodė tariamo Sąjungos teisės pažeidimo.

123. Visų pirma pagrįstoje nuomonėje Komisija aiškiai nenurodė Čekijos teisės nuostatų, kurios, jos nuomone, prieštarauja Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 daliai, ir net nenurodė tikslaus pažeidimo, dėl kurio ji priekaištavo Čekijos Respublikai, turinio.

124. Pats ieškinys taip pat neleidžia tiksliai apibrėžti pažeidimo apimties, nes jame kartais nurodoma visa Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalis, o kartais – tik šios nuostatos c, e ir f punktai.

125. Be to, ieškinio pareiškimo stadijoje Komisija nebesiremia Čekijos teisės nuostatomis, kurias buvo nurodžiusi oficialiame pranešime, ir dabar remiasi kitomis šios teisės nuostatomis. Iš to Čekijos Respublika daro išvadą, kad Komisija išplėtė šio prieštaravimo dalyką.

126. Komisija savo ruožtu mano, kad penktasis prieštaravimas yra priimtinas.

127. Ji teigia, kad dar oficialiame pranešime kritikavo Čekijos Respubliką dėl nevisiško Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies perkėlimo į nacionalinę teisę ir nurodė Dekretą Nr. 187/2009 Sb.(44) dėl to, kad juo nebuvo perkeltos tam tikros Sąjungos teisėje numatytos pareigos, o ne dėl to, kad juo buvo pažeista Sąjungos teisė. Vadinasi, tai, kad šis aktas ieškinyje nenurodomas, neturi reikšmės.

128. Vėliau pateiktoje pagrįstoje nuomonėje, atsižvelgdama į Čekijos Respublikos pateiktas pastabas dėl oficialaus pranešimo, ji rėmėsi Įstatymu Nr. 95/2004.

129. Komisija priduria, kad gavusi šios valstybės narės pastabas dėl oficialaus pranešimo ji pagrįstoje nuomonėje galiausiai susiaurino šio prieštaravimo apimtį iki Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies c punkto, iš dalies – e punkto, f punkto ir kad tokia apimtis išlaikyta ir ieškinyje pateiktame prieštaravime.

b)      Vertinimas

130. Dėl nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo ginčo dalyko pakeitimu, pažymiu, kad Komisija oficialiame pranešime(45) nurodė, jog Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalis neperkelta į Čekijos teisę Dekreto Nr. 187/2009 Sb. 4 straipsnio 2 dalimi, nes joje neminimos šios direktyvos nuostatos c, f ir h–j punktuose nurodytos veiklos rūšys ir nurodoma tik dalis šios direktyvos nuostatos e punkte nurodytų veiklos rūšių.

131. Savo pastabose dėl oficialaus pranešimo(46) Čekijos Respublika nurodė, kad Dekreto Nr. 187/2009 4 straipsnio 2 dalyje reglamentuojami būtiniausi reikalavimai, taikomi profesinių įgūdžių, reikalingų norint vykdyti vaistininko profesinę veiklą, įgijimui. Ji pridūrė, kad Įstatymo Nr. 95/2004 10 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama veikla, kurią vaistininkas turi teisę vykdyti savarankiškai.

132. Pagrįstoje nuomonėje(47) Komisija išnagrinėjo atitinkamas šių dviejų Čekijos teisės aktų nuostatas ir pažymėjo, kad pagal juos vaistininkas, norėdamas savarankiškai vykdyti Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies c ir f punktuose nurodytų rūšių veiklą ir dalį e punkte nurodytos veiklos, privalo baigti papildomas specializuotas studijas. Iš to ji padarė išvadą, kad nepaminėdama šių veiklos rūšių tarp veiklos rūšių, kuriomis gali užsiimti pagrindines studijas baigęs vaistininkas, Čekijos Respublika neįvykdė iš šio straipsnio kylančių pareigų. Šis argumentas vėliau buvo pakartotas ir išplėtotas ieškinyje.

133. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad jau oficialiame pranešime Komisija teigė, jog Čekijos teisės aktais vaistininkams neužtikrinama galimybė užsiimti tam tikra Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalyje nurodyta veikla. Vėliau pagrįstoje nuomonėje ir ieškinyje Komisija išplėtojo šį prieštaravimą, remdamasi nacionalinės teisės nuostatomis, kurias Čekijos Respublika nurodė savo pastabose dėl oficialaus pranešimo. Man atrodo, kad nurodydama naujas Čekijos teisės nuostatas Komisija ne išplėtė oficialiame pranešime išdėstytą prieštaravimą, o patikslino jo dalyką per apsikeitimą nuomonėmis, būdingą tinkamai rungimosi procedūros eigai.

134. Taip pat manau, kad Komisijos juo labiau negalima kritikuoti dėl to, kad ji nei ikiteisminės procedūros, nei teismo proceso stadijoje šio prieštaravimo neišdėstė tiksliai ir nuosekliai. Iš to, kas išdėstyta, iš tikrųjų matyti, jog tiek pagrįstoje nuomonėje, tiek ieškinyje Komisija nurodė priežastis, dėl kurių mano, kad jos konkrečiai nurodytomis Čekijos teisės nuostatomis pažeidžiamos Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies c punkte, iš dalies – e punkte, f punkte nustatytos pareigos.

135. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad Čekijos Respublika nepagrįstai teigia, jog penktasis prieštaravimas yra nepriimtinas.

2.      Dėl prieštaravimo pagrįstumo

a)      Šalių argumentai

136. Komisija nurodo, jog Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalyje iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad šios direktyvos 44 straipsnyje nustatytus pagrindinius profesinės kvalifikacijos reikalavimus atitinkantys vaistininkai galėtų užsiimti minėtos direktyvos 45 straipsnio 2 dalyje nurodyta veikla, prireikus taikant vienintelę išlygą, kad jie įgytų papildomą profesinę patirtį. Iš to matyti, kad valstybė narė negali nustatyti jokių šios veiklos vykdymo apribojimų, išskyrus apribojimus, susijusius su papildomos profesinės patirties reikalavimu.

137. Komisija tvirtina, kad Čekijos Respublika į nacionalinę teisę neperkėlė šios nuostatos kai kurių Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiklos rūšių atžvilgiu, nes nustatė, kad savarankiškai veiklai vykdyti reikia papildomų specializuotų įgūdžių. Konkrečiai kalbant, Komisija, be kita ko, pažymi, kad pagal Čekijos teisės nuostatas, įtvirtintas Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnio 7–11 dalyse, reikalaujama baigti papildomą specializuotą rengimą norint savarankiškai vykdyti veiklą toliau išvardytose srityse:

–        farmacijos technologijų,

–        sveikatos laboratorinių tyrimų ir analizės metodų,

–        radiofarmacinių vaistinių preparatų,

–        visuomenės vaistinių,

–        klinikinės farmacijos,

–        ligoninės vaistinių.

138. Komisija taip pat pažymi, kad iš šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalies matyti, jog prieš įgydamas šiuos specializuotus įgūdžius vaistininkas gali užsiimti šios nuostatos 7–11 dalyse nurodyta veikla tik kai jos profesinę priežiūrą vykdo minėtus įgūdžius jau turintis sveikatos priežiūros specialistas.

139. Komisijos teigimu, šios veiklos rūšys atitinka Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies c punkte, iš dalies – e punkte, f punkte nurodytas veiklos rūšis.

140. Komisija nurodo, kad Čekijos teisėje nustatyti papildomo specializuoto rengimo arba profesinės priežiūros reikalavimai neatitinka Direktyvos 2005/36 7 skirsnio „Vaistininkas“ tikslo ir sistemos. Ji mano, kad vaistininkai, kurių profesinis išsilavinimas atitinka minimaliai suderintus reikalavimus, turi gebėti vykdyti bet kokią šios direktyvos 45 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiklą su vienintele išlyga, kad prireikus privaloma įgyti papildomą profesinę patirtį. Iš to ji daro išvadą, kad Čekijos teisės aktais nustatytais papildomais apribojimais pažeidžiamas šis straipsnis ir sudaroma kliūtis laisvam judėjimui.

141. Čekijos Respublika savo ruožtu laikosi nuomonės, kad šis prieštaravimas yra nepagrįstas.

142. Pirma, ji teigia, kad Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalis neapima veiklos, kuriai vykdyti pagal Čekijos teisę reikalinga specializuota vaistininkų kvalifikacija. Ji tvirtina, kad šioje nuostatoje vartodamas žodį „bent“ Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino, kad gali būti ir kitų veiklos rūšių, kurioms vykdyti reikia konkrečios specializacijos ir kuriomis negali užsiimti vaistininkai, turintys pagrindinę kvalifikaciją, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/36. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad labai specializuotose farmacijos srityse patirties ir profesinės priežiūros stoka gali turėti didelių pasekmių daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai.

143. Čekijos Respublika mano, kad jos išsamiai aprašyta Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnio 7–11 dalyse nurodyta veikla patenka į šią kategoriją ir neatitinka Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies c, e ir f punktuose išvardytos „įprastinės“ veiklos.

144. Antra, Čekijos Respublika tvirtina, kad ši specializuota kvalifikacija yra susijusi tik su savarankišku aptariamos veiklos vykdymu ir kad pagal Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnio 12 dalį kiekvienas vaistininkas gali vykdyti bet kurią veiklą, kuriai reikalinga specializuota kvalifikacija, prižiūrimas šią kvalifikaciją turinčio sveikatos priežiūros specialisto. Toks požiūris visiškai atitinka Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalį, nes šioje nuostatoje reikalaujama tik to, kad formalios kvalifikacijos farmacijos srityje įrodymų turėtojai galėtų įgyti teisę užsiimti tam tikrų rūšių veikla ir galėtų ją vykdyti. Kita vertus, minėtoje nuostatoje nereikalaujama, kad joje minima veikla būtinai būtų vykdoma savarankiškai.

145. Trečia, Čekijos Respublika nurodo, kad pagal Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalį valstybės narės, norėdamos suteikti galimybę užsiimti tam tikra vaistininko veikla, gali reikalauti įgyti papildomą profesinę patirtį. Šiuo klausimu ji pažymi, kad pagal Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnio 1 dalį aptariami specializuoti įgūdžiai gali būti įgyjami baigus specializuotą rengimą arba sukaupus papildomą profesinę patirtį. Iš to ji daro išvadą, kad šioje nuostatoje palikta galimybė rinktis iš dviejų specializuotų įgūdžių įgijimo būdų, todėl siekdamas galimybės vykdyti veiklą, kuriai reikia specializuotų įgūdžių, vaistininkas neprivalo baigti specializuoto rengimo.

b)      Vertinimas

146. Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 2005/36 III antraštinės dalies III skyriuje nustatyta automatiško abipusio pripažinimo sistema taikoma septynioms profesijoms, įskaitant vaistininko profesiją(48). Ši sistema grindžiama, pirma, būtiniausių rengimo reikalavimų, kurių turi laikytis visos valstybės narės, apibrėžimu ir, antra, automatiniu visų šiuos reikalavimus atitinkančių diplomų pripažinimu.  

147. Tokiomis aplinkybėmis šios direktyvos 44 ir 45 straipsniuose(49) apibrėžiami vaistininkams taikytini rengimo standartai ir veikla, kurią jie gali vykdyti remdamiesi šia kvalifikacija. Konkrečiai kalbant, minėtos direktyvos 45 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad asmenys, turintys universiteto ar pripažinto lygiaverčio lygio farmacijos mokslo formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį 44 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turėtų teisę verstis bent toliau išvardyta veikla, kuriai atitinkamais atvejais taikomas papildomos profesinės patirties reikalavimas“. Prie šių veiklos rūšių šios nuostatos c punkte priskiriamas vaistinių preparatų tyrimas vaistinių preparatų tyrimo laboratorijoje, e punkte – saugių ir veiksmingų reikalaujamos kokybės vaistinių preparatų tiekimas, ruošimas, tyrimai, sandėliavimas, platinimas ir pardavimas visuomenei skirtose vaistinėse(50), o f punkte – saugių ir veiksmingų reikalaujamos kokybės vaistų ruošimas, tyrimai, sandėliavimas ir išdavimas ligoninėse.

148. Nagrinėjamu atveju Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnyje savarankiškas tam tikros vaistininko veiklos vykdymas siejamas su specializuotų įgūdžių įgijimu, todėl iki jų įgijimo vaistininkas gali šią veiklą vykdyti tik prižiūrimas šiuos įgūdžius turinčio sveikatos priežiūros specialisto.

149. Siekiant įvertinti šio prieštaravimo pagrįstumą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar sąlyga, susijusi su Čekijos teisės aktuose reikalaujamų specializuotų įgūdžių įgijimu, atitinka Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias valstybėms narėms leidžiama tik nustatyti, kad vaistininko veikla gali būti vykdoma įgijus papildomą profesinę patirtį.

150. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies f punkte nurodyta, jog „profesinė patirtis“ turi būti suprantama kaip faktiškas ir teisėtas užsiėmimas atitinkama profesija valstybėje narėje(51). Mano nuomone, iš šios apibrėžties aiškiai matyti, kad ši patirtis turi būti konkreti ir reali, kad vaistininkas galėtų, pasibaigus šiai praktikai, vykdyti atitinkamą veiklą.

151. Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies formuluotės, minėta patirtimi galima tik papildyti vaistininko anksčiau šioje direktyvoje numatytomis sąlygomis įgytą išsilavinimą. Valstybė narė negali reikalauti profesinės patirties, kuriai įgyti iš tikrųjų reikėtų papildomo rengimo, kurį baigus išduodamas diplomas, nebent apeitų vaistininko profesiją reglamentuojančią abipusio kvalifikacijų pripažinimo sistemą.

152. Pažymiu, kad pagal Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnio 1 dalį vaistininkai specializuotus įgūdžius įgyja arba sėkmingai baigę specializuoto rengimo kursą ir išlaikę atestacinį testą, arba įgiję papildomą profesinę patirtį.

153. Akivaizdu, kad pirmoji sąlyga, kurią sudaro sėkmingas specializuoto rengimo baigimas, neatitinka papildomos profesinės patirties apibrėžties, kurią Teisingumo Teismui siūlau nustatyti.

154. Kalbant apie antrąją sąlygą, manau, kad, nepaisant pavadinimo, ji irgi neatitinka šios apibrėžties. Šiuo klausimu noriu pažymėti, kad pagal Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnį(52) prašymas įregistruoti papildomą profesinę patirtį turi būti pateiktas akredituotai įstaigai, o pasibaigus šiam rengimo laikotarpiui, patvirtinamam pažymėjimu, ministerija išduoda specializuotos kvalifikacijos diplomą. Man atrodo, kad, atsižvelgiant į šias sąlygas, papildoma profesinė patirtis, kaip ji reglamentuojama Čekijos teisėje, turi būti laikoma papildomu specializuotu rengimu.

155. Vis dėlto vien šios išvados nepakanka Komisijos nurodyto prieštaravimo pagrįstumui nustatyti.

156. Iš tikrųjų antrajame etape būtina nustatyti, kiek priimančioji valstybė narė gali pagrįstai reikalauti, kad norint vykdyti tam tikrą vaistininkų profesinę veiklą būtų įgyti specializuoti įgūdžiai, kurių neapima papildomos profesinės patirties reikalavimas pagal Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalį.

157. Šiuo klausimu manau, kad šios nuostatos pažodinė analizė yra naudinga pateikiant tam tikrą išaiškinimą. Iš jos formuluotės matyti, kad, jei vaistininkai atitinka Direktyvoje 2005/36 nustatytus rengimo reikalavimus, jie turi bent galėti užsiimti šioje nuostatoje nurodyta veikla. Man atrodo, kad žodžio „bent“ vartojimas nedviprasmiškai rodo, jog pagal šios direktyvos 45 straipsnio 2 dalį valstybės narės įpareigojamos tik užtikrinti galimybę vykdyti joje nurodytą veiklą, prireikus taikant reikalavimą įgyti papildomą profesinę patirtį(53). Iš to atitinkamai darytina išvada, kad šios valstybės turi visišką laisvę nustatyti griežtesnius rengimo reikalavimus, kuriuos būtina įvykdyti norint užsiimti kita nei šioje nuostatoje nurodyta veikla(54).

158. Tokį aiškinimą patvirtina ir Direktyvos 2005/36 25 konstatuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad, be būtiniausios veiklos, kuria užsiimti turi būti suteikta galimybė pagrindinio rengimo sąlygas atitinkantiems vaistininkams, valstybės narės gali laisvai nustatyti papildomas rengimo sąlygas, kurias reikia įvykdyti norint įgyti galimybę užsiimti kita nei ši būtiniausioji veikla(55).

159. Be to, pažymėsiu, kad šios direktyvos 44 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „[š]i direktyva nepažeidžia priemonių, būtinų užtikrinti aukštą sveikatos ir vartotojų apsaugos lygį“. Mano nuomone, ši formuluotė atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą palikti valstybėms narėms teisę, siekiant šio tikslo, nustatyti specializuoto rengimo reikalavimą tam tikrų rūšių veiklai, kuriai vykdyti reikalinga aukšto lygio kompetencija.

160. Būtent atsižvelgiant į šias aiškinimo gaires reikia patikrinti, ar veikla, kuriai vykdyti Čekijos teisės aktuose reikalaujama įgyti specializuotų įgūdžių, patenka į Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies c punkto, iš dalies – e punkto, f punkto taikymo sritį.

161. Pirma, vertindamas Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnio 7 dalyje reglamentuojamą sveikatos laboratorinių tyrimų ir analizės metodų sritį atkreipiu dėmesį į tai, kad Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies c punkte, kuriuo remiasi Komisija, kalbama apie vaistinių preparatų tyrimus vaistinių preparatų tyrimo laboratorijoje. Tiek iš šios srities pavadinimo, tiek iš Čekijos Respublikos pateiktų paaiškinimų matyti, kad šie metodai yra su laboratorijoje atliekamais tyrimais susiję metodai. Kadangi ši sritis skiriasi nuo vaistinių preparatų tyrimo vaistinių preparatų laboratorijoje, mano nuomone, ji nepatenka į Direktyvos 45 straipsnio 2 dalyje nustatytą būtiniausią veiklą.

162. Antra, kalbant apie klinikinės farmacijos sritį, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją būtent Komisija turi įrodyti, kad atitinkami įsipareigojimai yra neįvykdyti, ir Teisingumo Teismui pateikti reikalingus įrodymus, kad šis galėtų patikrinti šio įsipareigojimo neįvykdymo buvimą, ir ji negali remtis jokiomis prielaidomis(56). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Komisija nepaaiškina, kodėl ši sritis susijusi su viena ar kita Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalyje nurodyta veikla, o tik teigia, kad Čekijos Respublikos argumentai nėra pagrįsti jokia reikšminga nuoroda į Čekijos teisės aktus. Iš to matyti, kad minėtas įsipareigojimų neįvykdymas nėra pakankamai teisiškai įrodytas.

163. Trečia, kalbant apie ligoninės vaistines, farmacijos technologijas ir radiofarmacinius vaistinius preparatus, norėčiau pabrėžti, kad pagal Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnio 10 ir 11 dalis ši veikla yra susijusi su ypač sudėtingų farmacinių formų, kurios pagal šį įstatymą suprantamos kaip specializuotose vaistinių patalpose paruošti sterilūs vaistai, skirti parenteriniam vartojimui, ruošimu. Mano nuomone, tokia veikla negali būti prilyginama saugių ir veiksmingų reikiamos kokybės vaistų ruošimui ligoninėse, nebent Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies f punktas būtų aiškinamas pernelyg plačiai(57). Priešingai, nei teigia Komisija, tai, kad šiame punkte ligoninėse ruošiami vaistai neskirstomi pagal sudėtingumo laipsnį, mano nuomone, nėra lemiamas aiškinimo kriterijus. Pagal logiką, kuria siūlau vadovautis Teisingumo Teismui, man atrodo, kad šiuo skirtumu, atvirkščiai, visiškai pateisinama tai, kad farmacinių formų, dėl kurių, atsižvelgiant į jų apibrėžtį, reikalingi aukšto lygio techniniai įgūdžiai, ruošimas neturėtų būti įtrauktas į šios direktyvos 45 straipsnio 2 dalyje numatytą būtiniausią veiklą.

164. Ketvirta, kalbant apie visuomenės vaistinės sritį, reikia remtis Įstatymo Nr. 95/2004 11 straipsnio 8 dalies formuluote, pagal kurią šios srities specializuotų įgūdžių įgijimas yra vaistinės valdymo veiklos savarankiško vykdymo sąlyga. Negalima paneigti, kad vaistų tiekimas ir platinimas visuomenei skirtose vaistinėse, nurodyti Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies e punkte, neišvengiamai susiję su vaistinės valdymo veikla ir yra esminė jos sudedamoji dalis. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad minėta sritis, kuri taip pat priskirtina įprastiniam vaistininko profesinės veiklos vykdymui, patenka į šios direktyvos 45 straipsnyje nurodytos veiklos sritį.

165. Dėl visų pirma minėtų priežasčių siūlau pritarti tik šiam paskutiniam penktojo prieštaravimo aspektui.

F.      Analizės santrauka

166. Išnagrinėjęs ieškinį esu linkęs daryti išvadą, kad pirmasis prieštaravimas ir iš dalies penktasis prieštaravimas yra pagrįsti. Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

VI.    Išvada

167. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui dėl pirmojo, antrojo, ketvirtojo ir penktojo prieštaravimų priimti tokį sprendimą:

1.      Čekijos Respublika:

–        nesiimdama priemonių, būtinų siekiant nustatyti prižiūrimą praktiką atliekančio atvykusiojo ir pareiškėjo, norinčio pasirengti tinkamumo testui, statusą, neįvykdė įpareigojimų pagal 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktus,

–        nustatydama, kad vaistinės valdymo veiklos savarankiškas vykdymas galimas tik įgijus specializuotų įgūdžių, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2005/36, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/55, 45 straipsnio 2 dalies e punktą.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22).

3      2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 354, 2013, p. 132).

4      Apie 270 eurų.

5      Šiuo klausimu Direktyvos 2013/55 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip 2016 m. sausio 18 d.“

6      Žr., be kita ko, 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Komisija / Liuksemburgas (C‑33/04, EU:C:2005:750, 70 punktas); 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (C‑526/16, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:356, 49 punktas) ir 2018 m. spalio 18 d. Sprendimą Komisija / Rumunija (C‑301/17, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:846, 32 punktas).

7      Žr. 2017 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Komisija / Airija (Registracijos mokestis) (C‑552/15, EU:C:2017:698, 28 ir 29 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

8      2018 m. balandžio 26 d. Sprendimas Komisija / Bulgarija (C‑97/17, EU:C:2018:285, 18 ir 19 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

9      2022 m. kovo 8 d. Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė (Kova su sukčiavimu nuvertinant prekes) (C‑213/19, EU:C:2022:167, 133 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

10      Žr. 2018 m. liepos 11 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C‑356/15, EU:C:2018:555, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

11      2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Komisija / Čekijos Respublika (C‑525/14, EU:C:2016:714, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

12      2013 m. balandžio 25 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (C‑64/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:264, 14 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

13      2023 m. kovo 2 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Miškų tvarkymas ir gera praktika) (C‑432/21, EU:C:2023:139, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

14      2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑503/14, EU:C:2016:979, 16 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

15      2020 m. balandžio 30 d. Sprendimas Komisija / Rumunija (KD10 ribinių verčių viršijimas) (C‑638/18, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:334, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

16      Žr. pagrįstos nuomonės 3.1 punktą, o konkrečiai – šios nuomonės 155 puslapyje išdėstytus argumentus.

17      2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Les Entreprises du Médicament (C‑20/22, EU:C:2022:1028, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

18      2022 m. kovo 3 d. Sprendimas Sosiaali- ja terveysalan lupa- ja valvontavirasto (Pagrindinių medicinos studijų diplomas) (C‑634/20, EU:C:2022:149, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

19      Iš esmės šiame straipsnyje nurodyta, kad valstybė narė turi teisę reikalauti kompensacinių priemonių, jei rengimo metu dėstomi dalykai iš esmės skiriasi nuo tų, kuriuos apima priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamas formalios kvalifikacijos įrodymas, arba jei priimančiojoje valstybėje narėje profesinės veiklos, kurią galima vykdyti įgijus profesiją, apimtis yra platesnė nei kilmės valstybėje narėje.

20      Pagal Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies d punktą „kompetentinga institucija“ turi būti laikoma „kiekviena institucija ar įstaiga, valstybės narės įgaliota išduoti arba priimti mokymų diplomus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šioje direktyvoje numatytus prašymus ir priimti sprendimus“.

21      Ši žodžio „nustatyti“ apibrėžtis pateikta „Dictionnaire de l’Académie française“ devintajame leidime (kurį ruošiamasi paskelbti). Kitose Direktyvos 2005/36 kalbinėse versijose šis reikalavimas traktuojamas vienodai. Žr. šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies g ir h punktus: vokiečių kalba „festgelegt“; estų kalba „kehtestab“ ir „määrab“; anglų kalba „shall be laid down“ ir „shall be determined“; italų kalba „sono determinati“ ir „sono determinate“ ir čekų kalba „stanoví“.

22      Šiuo klausimu primenu, kad nors nacionalinės valdžios institucijos yra kompetentingos nustatyti formą ir priemones direktyvoje numatytam rezultatui pasiekti, perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės turi būti pakankamai tikslios ir aiškios, kad atitiktų teisinio saugumo reikalavimą. Šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimą U. I. (Netiesioginis atstovas muitinėje) (C‑714/20, EU:C:2022:374, 57–59 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

23      2010 m. gegužės 6 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (C‑311/09, nepaskelbtas Rink., EU:C:2010:257, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24      Žr. oficialaus pranešimo 2.2.2 punktą.

25      Žr. pagrįstos nuomonės 3.3 punktą.

26      Žr. oficialaus pranešimo 2.2.2 punktą.

27      Žr. pagrįstos nuomonės 3.3 punktą.

28      Komisija remiasi Įstatymo Nr. 48/1997 11 straipsnio 1 dalimi ir 17 straipsnio 1 dalimi.

29      Komisija remiasi 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimu Decker (C‑120/95, EU:C:1998:167) ir 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimu Kohll (C‑158/96, EU:C:1998:171).

30      Komisija remiasi 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimu Watts (C‑372/04, EU:C:2006:325) ir 2011 m. spalio 27 d. Sprendimu Komisija / Portugalija (C‑255/09, EU:C:2011:695).

31      2002 m. gegužės 16 d. sprendimas (C‑232/99, toliau – Sprendimas Komisija / Ispanija, EU:C:2002:291).

32      Ši Direktyvos 2005/36 antraštinė dalis apima jos 5–9 straipsnius.

33      Ši formuluotė atitinka Direktyvos 2005/36 5 straipsnio pavadinimą.

34      Pagal šio straipsnio 2 dalį „[p]aslaugų teikimo laikinumas ir kartkartinumas įvertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, visų pirma pagal jo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą“.

35      Pagal Direktyvos 2005/36 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali reikalauti, kad kartu su deklaracija būtų pateikti tam tikri dokumentai. Neminint visų šiame straipsnyje išsamiai išvardytų dokumentų, jų pateikimo tikslas – suteikti valstybėms narėms galimybę patikrinti paslaugų teikėjo profesinę kvalifikaciją ar patirtį ir užtikrinti, ypač visuomenės sveikatos srityje, kad paslaugų teikėjas suteiktų pakankamas garantijas, visų pirma susijusias su jo sąžiningumu ir priimančiosios valstybės narės kalbos mokėjimu.

36      Vis dėlto šio sprendimo priėmimas gali būti atidėtas Direktyvos 2005/36 7 straipsnio 4 dalyje numatytomis sąlygomis.

37      1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva, skirta padėti laisvam gydytojų judėjimui ir jų diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialių kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusiam pripažinimui (OL L 165, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 86).

38      Pagal Direktyvos 93/16 18 straipsnį, „[j]eigu priimančioje valstybėje narėje yra reikalaujama registruotis valstybinėje socialinio draudimo įstaigoje tam, kad būtų galima atsiskaityti su draudimo įstaigomis dėl paslaugų, kurios teikiamos asmenims, apdraustiems pagal socialinio draudimo sistemas, tokia valstybė narė atleidžia kitoje valstybėje narėje įsisteigusius tos valstybės narės piliečius nuo šio reikalavimo tais atvejais, kai paslaugas teikiančiam suinteresuotajam asmeniui tenka keliauti. Tačiau suinteresuotieji asmenys informaciją apie suteiktas paslaugas šiai organizacijai pateikia iš anksto, o ypatingais atvejais – iš karto po to, kai suteikia paslaugas.“

39      Sprendimo Komisija / Ispanija 52 punktas.

40      Sprendimo Komisija / Ispanija 53 punktas.

41      Žr. šios išvados 32 ir 33 punktus.

42      Žr. oficialaus pranešimo 2.4.3 punktą.

43      Žr. pagrįstos nuomonės 3.5.3.1 punktą, turint omenyje, kad šis prieštaravimas papildomoje pagrįstoje nuomonėje nenagrinėjamas.

44      Vyhláška č. 187/2009 Sb., o minimálních požadavcích na studijní programy všeobecné lékařství, zubní lékařství, farmacie a na vzdělávací program všeobecné praktické lékařství (Dekretas Nr. 187/2009 Sb. dėl būtiniausių reikalavimų, taikomų bendrosios medicinos, odontologijos studijų programoms ir bendrosios praktinės medicinos mokymo programai).

45      Žr. oficialaus pranešimo 2.4.6 punktą.

46      Žr. pastabų dėl oficialaus pranešimo 2.4.6 punktą.

47      Žr. pagrįstos nuomonės 3.5.1 punktą.

48      Vaistininkams taikomos nuostatos išdėstytos šio skyriaus 7 skirsnyje.

49      Į Direktyvos 2005/36 44 ir 45 straipsnius buvo perkelti 1985 m. rugsėjo 16 d. Tarybos direktyvos 85/432/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tam tikrą veiklą farmacijos srityje, nuostatų derinimo (OL L 253, 1985, p. 34, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 129) 1 ir 2 straipsniai. Apskritai Direktyvos 2005/36 nuostatomis siekiama konsoliduoti ir supaprastinti Direktyva 85/432 nustatytą tvarką. Šiuo klausimu žr. Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (COM(2002) 0119 final) (OL C 181 E, 2002, p. 183).

50      Reikia pažymėti, kad, kalbant apie Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalies e punktą, grįsdama savo ieškinį Komisija nurodo tik vaistų tiekimo ir platinimo veiklą.

51      Šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 5 d. Sprendimą Toki (C‑424/09, EU:C:2011:210, 28 punktas).

52      Visų pirma remiuosi šios nuostatos 3 ir 5 dalimis.

53      Jei šios nuostatos netampa neveiksmingos, tokia garantija neišvengiamai reiškia, kad būtiniausius kvalifikacijos reikalavimus atitinkantis vaistininkas gali savarankiškai vykdyti Direktyvos 2005/36 45 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiklą.

54      Reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 85/432 3 straipsnį Komisija turėjo pateikti Europos Sąjungos Tarybai atitinkamus pasiūlymus dėl specializacijos farmacijos srityje, ypač dėl ligoninių vaistinių. Iš to darytina išvada, kad, be pagrindinio rengimo reikalavimų ir veiklos, kurią galima vykdyti turint šios direktyvos 1 ir 2 straipsniuose reglamentuojamą kvalifikaciją, srities, teisės aktų leidėjas buvo numatęs specializuoto rengimo egzistavimą. Kadangi pastarosios nuostatos iš esmės perkeltos į Direktyvos 2005/36 44 ir 45 straipsnius, man atrodo, kad šioje direktyvoje, kaip ir Direktyvoje 85/432, įtvirtinta sistema siekiama tik nustatyti būtiniausią veiklą, kurią vykdyti turi būti suteikta galimybė pagrindinę kvalifikaciją įgijusiems vaistininkams.

55      Pagal Direktyvos 2005/36 25 konstatuojamąją dalį „[t]urintieji vaistininko kvalifikaciją yra vaistų srities specialistai ir iš principo turėtų turėti galimybę užsiimti bent ribota šios srities veikla visose valstybėse narėse“. Atsižvelgiant į tai, „[š]ios direktyvos nuostatos neuždraudžia valstybėms narėms įvesti papildomų rengimo reikalavimų, kad būtų leista užsiimti veikla, neįtraukta į suderintą mažiausiąjį veiklos sričių ratą. Tai reiškia, kad priimančiosios valstybės narės turėtų galėti nustatyti šiuos reikalavimus piliečiams, turintiems kvalifikaciją, kuriai taikomas automatinis pripažinimas pagal šios direktyvos nuostatas.“

56      2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas) (C‑808/18, EU:C:2020:1029, 112 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57      Šiuo klausimu primenu, kad, kalbant apie šios direktyvos 45 straipsnio 2 dalies e punktą, grįsdama savo ieškinį Komisija nenurodo vaistinių preparatų ruošimo veiklos.