BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. rugsėjo 22 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Vaizdinis Europos Sąjungos prekių ženklas SUN CALI – Ankstesnis vaizdinis nacionalinis prekių ženklas CaLi co – Santykinis atmetimo pagrindas – Galimybė supainioti – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas ir 53 straipsnio 1 dalies a punktas – Atstovavimas Apeliacinėje taryboje – Faktiškas ir veikiantis pramoninis ir komercinis padalinys Sąjungoje – Ekonominius ryšius palaikantys juridiniai asmenys – Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalis“
Byloje T‑512/15
Sun Cali, Inc., įsteigta Denveryje, Kolorade (Jungtinės Valstijos), atstovaujama advokato C. Thomas,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą E. Zaera Cuadrado,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis:
Abercrombie & Fitch Europe SA, įsteigta Mendrizijuje (Šveicarija),
dėl ieškinio, pateikto dėl 2015 m. birželio 3 d. EUIPO penktosios apeliacinės tarybos sprendimo (sujungtos bylos R 1260/2014‑5 ir R 1281/2014‑5), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Abercrombie & Fitch Europe ir Sun Cali,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas S. Frimodt Nielsen, teisėjai A. M. Collins ir V. Valančius (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2015 m. rugsėjo 4 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2015 m. lapkričio 25 d.,
atsižvelgęs į tai, kad pagrindinės šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, todėl pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2006 m. lapkričio 20 d. ieškovė Sun Cali, Inc. pagal iš dalies pakeistą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (šis reglamentas buvo pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1)) pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 18, 25, 35 ir 45 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka tokį aprašymą:
– 18 klasė: „Rankinės“;
– 25 klasė: „Apranga moterims, t. y. moteriški apatiniai rūbai, liemenėlės, kelnaitės, korsetai, apatinukai, naktiniai marškiniai, vonios chalatai, moteriški berankoviai apatiniai marškinėliai, suknelės, marškinėliai, palaidinės, megztiniai, džinsai, kostiumai, švarkai, sijonai, maudymosi kostiumai, paplūdimio suknelės, apsauga nuo saulės ir pelerinos; vyrų apranga; vaikų drabužiai, avalynė“;
– 35 klasė: „Mažmeninės prekybos parduotuvės paslaugos, kai siūloma pirkti rūbus, avalynę ir rankines“;
– 45 klasė: „Mados konsultacijų paslaugos; garderobo vadybos paslaugos; konsultacijos įvaizdžio klausimais; ir asmeninės apsipirkimo paslaugos kitiems“.
4 Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2007 m. gegužės 21 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 20/2007.
5 2007 m. lapkričio 21 d. vaizdinis žymuo buvo įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas Nr. 5482369.
6 2012 m. spalio 16 d. Abercrombie & Fitch Europe SA pateikė prašymą pripažinti ieškovės vaizdinio prekių ženklo registraciją negaliojančia visoms prekėms ir paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas.
7 Grindžiant šį prašymą pateikti registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai apėmė Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punkte, siejamame su to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu, nurodytus santykinius negaliojimo pagrindus.
8 Prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo grindžiamas šiuo ankstesniu vaizdiniu itališku prekių ženklu, kuris įregistruotas 2008 m. balandžio 7 d. ir žymi visas 25 klasės prekes:
9 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Anuliavimo skyrius iš dalies patenkino prašymą pripažinti registraciją negaliojančia ir pripažino ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia 18 ir 25 klasių prekėms, nes manė, jog atsižvelgiant į sutampantį elementą „cali“, kuris dominuoja ankstesniame prekių ženkle, egzistuoja galimybė supainioti ankstesnį prekių ženklą ir ginčijamą prekių ženklą, kai kalbama apie šių klasių prekes. Tačiau Anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia 35 ir 45 klasių paslaugoms, nes manė, kad nėra jokio panašumo tarp minėtų paslaugų ir 25 klasėje nurodytų prekių.
10 Remdamosi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, ieškovė ir Abercrombie & Fitch Europe atitinkamai 2014 m. gegužės 14 d. ir 2014 m. gegužės 16 d. pateikė EUIPO apeliacijas dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
11 2015 m. birželio 3 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO penktoji apeliacinė taryba, viena vertus, atmetė ieškovės apeliaciją kaip nepriimtiną, nes nusprendė, kad jai nebuvo tinkamai atstovauta, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 2 dalį, ir, kita vertus, iš dalies patenkino Abercrombie & Fitch Europe apeliaciją bei pripažino ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia taip pat 35 klasės paslaugoms. Šiuo klausimu ji nusprendė, kad, atsižvelgiant į minėtų paslaugų ir 25 klasės prekių panašumą, egzistuoja galimybė supainioti ankstesnį prekių ženklą ir ginčijamą prekių ženklą.
Šalių reikalavimai
12 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.
13 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
1. Dėl pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktų dokumentų
14 Ieškinio prieduose ieškovė pateikė kelis dokumentus, siekdama pagrįsti išvadą, kad jai buvo tinkamai atstovaujama per procedūrą Apeliacinėje taryboje, ir teiginį, kad ankstesnis prekių ženklas gali būti suvokiamas kaip itališko žodžio „calcio“ variantas. Tai yra būtent priedai Nr. 3 ir 18–22.
15 EUIPO tvirtina, kad šie dokumentai turi būti pripažinti nepriimtinais, nes nebuvo pateikti per joje vykusias procedūras.
16 Reikia priminti, kad Bendrajame Teisme pateiktu ieškiniu siekiama EUIPO apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolės pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį. Kaip numato Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 2 dalis, EUIPO apeliacinės tarybos sprendimą Bendrasis Teismas gali panaikinti arba pakeisti tik „dėl kompetencijos stokos, dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, dėl Sutarties, Reglamento Nr. 207/2009 arba bet kurios su jų taikymu susijusios teisės normos pažeidimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais“. Iš šios nuostatos išplaukia, kad Bendrasis Teismas gali panaikinti arba pakeisti sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys, tik tuomet, jeigu jį priimant egzistavo vienas iš šių panaikinimo ar pakeitimo pagrindų. Tačiau jis negali panaikinti arba pakeisti tokio sprendimo dėl pagrindų, atsiradusių po jo paskelbimo (žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš šios nuostatos taip pat matyti, kad faktinės aplinkybės, kurių šalys nenurodė EUIPO instancijose, nebegali būti nurodomos nagrinėjant ieškinį Bendrajame Teisme. Bendrasis Teismas iš tiesų privalo įvertinti Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą ir patikrinti, kaip ši taikė Europos Sąjungos teisę, atsižvelgdamas, be kita ko, į minėtai tarybai nurodytas faktines aplinkybes, tačiau, kita vertus, atlikdamas tokią kontrolę jis neturi atsižvelgti į jam naujai nurodytas faktines aplinkybes (2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 54 punktas). Todėl Bendrasis Teismas neturi peržiūrėti faktinių aplinkybių pagal pirmą kartą jam pateiktus įrodymus (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Sadas / VRDT– LTJ Diffusion (ARTHUR ET FELICIE), T‑346/04, EU:T:2005:420, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
17 Kadangi šioje byloje šio sprendimo 14 punkte minėti dokumentai pirmą kartą buvo pateikti Bendrajame Teisme, į juos negali būti atsižvelgta siekiant patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą, todėl jie turi būti atmesti.
2. Dėl esmės
18 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus: pirmąjį, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalies pažeidimu ir, antrąjį, grindžiamą to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalies pažeidimu
19 Pirmajame pagrinde ieškovė teigia, kad, viena vertus, pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį EUIPO jai galėjo atstovauti vienas iš jos turimos atstovybės Vokietijoje darbuotojų, nes ši atstovybė yra faktiškas ir veikiantis komercinis padalinys Sąjungoje, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Kita vertus, ji teigia, kad darant prielaidą, jog ši atstovybė nebus pripažinta kaip jai priklausantis faktiškas ir veikiantis komercinis padalinys Sąjungoje, vis dėlto pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalies antrą sakinį EUIPO jai galėjo atstovauti vienas šio padalinio darbuotojų, nes su šiuo padaliniu ji palaiko ekonominius ryšius. Remdamasi tuo ji daro išvadą, kad Apeliacinė taryba bet kuriuo atveju turėjo pripažinti jos apeliaciją priimtina.
20 EUIPO ginčija ieškovės argumentus.
21 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalį fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie Sąjungoje turi savo gyvenamąją ar pagrindinio verslo vietą arba faktiškus ir veikiančius pramoninius bei komercinius padalinius, EUIPO gali atstovauti darbuotojas. Tokio juridinio asmens darbuotojas gali atstovauti ir kitiems juridiniams asmenims, palaikantiems ekonominius ryšius su pirmuoju juridiniu asmeniu, net jeigu tie kiti juridiniai asmenys neturi Sąjungoje nei savo buveinės ar pagrindinio verslo vietos, nei faktiškų ir veikiančių pramoninių ar komercinių padalinių.
22 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 93 straipsnio 1 dalį atstovauti fiziniams arba juridiniams asmenims EUIPO gali tik praktikuojantis teisininkas, kurio kvalifikacija pripažįstama vienos iš valstybių narių teritorijoje ir kuris turi savo verslo vietą Sąjungoje, jeigu jis tokioje valstybėje narėje turi teisę būti atstovas prekių ženklų klausimais, arba profesionalūs atstovai, kurių vardai ir pavardės įrašyti sąraše, tuo tikslu tvarkomame EUIPO.
23 Pirma, nekyla abejonių, kad ieškovė, kuriai priklauso ginčijamas prekių ženklas, yra pagal privatinę teisę Denveryje, Kolorade (Jungtinės Valstijos), įsteigtas juridinis asmuo ir kad jai Apeliacinėje taryboje atstovavo fizinis asmuo, kuris, kaip matyti iš bylos dokumentų, teigia esantis, viena vertus, jos generalinis direktorius ir, kita vertus, Miunchene (Vokietija) įsteigto komercinio padalinio, kuris, kaip tvirtinama, priklauso ieškovei, darbuotojas.
24 Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. kovo 3 d. laiške EUIPO nurodė ieškovei paskirti procedūrai Apeliacinėje taryboje profesionalų atstovą, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 207/2009 93 straipsnio 1 dalį. Šiuo laišku EUIPO informavo ieškovę turinti rimtų abejonių, kad šiai gali atstovauti darbuotojas pagal to paties reglamento 92 straipsnio 3 dalį. Savo 2015 m. balandžio 23 d. atsakyme į laišką ieškovė tik nurodė, jog dėl to, kad turi komercinį padalinį Miunchene, pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalį jai gali atstovauti vienas iš šio padalinio darbuotojų. Nepaisydama EUIPO išreikštų abejonių, ieškovė savo atsakyme nepateikė jokio įrodymo, kuris galėtų pagrįsti jos teiginius, ir tik padarė nuorodą į EUIPO gaires.
25 Trečia, iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad kita procedūros Apeliacinėje taryboje šalis Abercrombie & Fitch Europe pastabose, kurias pateikė atsakydama į ieškovės apeliaciją Apeliacinei tarybai, teigė, kad ieškovei nebuvo tinkamai atstovaujama Apeliacinėje taryboje, būtent dėl to, kad Vokietijoje nėra faktiško ir veikiančio komercinio padalinio. Grįsdama šį teiginį Abercrombie & Fitch Europe tvirtino, kad pagal Handelsgesetzbuch (Vokietijos komercinis kodeksas) 13 straipsnio nuostatas ieškovė, kurios buveinė ir verslo vieta yra už Vokietijos ribų, turėjo įsiregistruoti pirmosios instancijos teisme toje teritorijoje, kurioje ketino eksploatuoti komercinį padalinį; to ji nepadarė. Grįsdama savo teiginius Abercrombie & Fitch Europe pridėjo išrašą iš Gemeinsames Registerportal der Länder (Vokietijos bendrasis registravimo portalas), iš kurio matyti, kad Vokietijoje nebuvo įregistruotas nė vienas komercinis padalinys, pavadintas žodžiais „sun cali“, ir išrašą iš Miuncheno miesto komercinio registro, kuris parodė, jog ieškovei Apeliacinėje taryboje atstovaujančio darbuotojo, kuris buvo ir jos generalinis direktorius, vardu kaip individuali įmonė buvo įregistruotas komercinis padalinys, pavadintas SUN CALI Inc.
26 Šioje byloje, pirma, dėl klausimo, ar ieškovė turėjo faktišką ir veikiantį pramoninį ar komercinį padalinį Sąjungoje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį, reikia nurodyti, jog grįsdama savo teiginius ji pateikė Apeliacinei tarybai įrodymų, apimančių ištraukas iš interneto svetainės www.suncali.de, kuriose patvirtinama, jog Miunchene yra pašto adresas, kur įsteigtas padalinys, prekiaujantis ginčijamu prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, ir nuotraukas, kuriose neva vaizduojamas minėto padalinio fasadas.
27 Be to, 2014 m. gegužės 27 d. ieškovė EUIPO pateikė savo generalinio direktoriaus pasirašytą pažymėjimą, kuriuo jis save, kaip Miunchene esančio komercinio padalinio darbuotoją, įgaliojo jai atstovauti, be kita ko, per aptariamą apeliacijos nagrinėjimo procedūrą.
28 Reikia konstatuoti, kad šie ieškovės Apeliacinei tarybai pateikti įrodymai, pirma, ištraukos iš interneto svetainės, antra, nuotraukos, kuriose neva vaizduojamas Miunchene esančio komercinio padalinio fasadas, ir, trečia, pažymėjimas, kuriuo darbuotojas įgaliojamas jai atstovauti, konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis nėra svarbios nuorodos ir paaiškinimai, galintys patvirtinti faktiško ir veikiančio komercinio padalinio egzistavimą Sąjungoje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalį.
29 Iš tiesų, viena vertus, tokie įrodymai, žinoma, gali leisti manyti, jog ekonominės veiklos, kurią, kaip teigiama, vykdo šis padalinys, pobūdis yra mažmeninė drabužių, avalynės ir priedų prekyba. Tačiau paprasčiausių ištraukų iš interneto svetainės ir nuotraukų savaime ir, nesant kitų įrodymų, nepakanka siekiant įrodyti, kad Sąjungoje egzistuoja faktiškas ir veikiantis komercinis padalinys.
30 Kita vertus, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką atstovybės sąvoka reiškia veiklos centrą, kuris pastoviai išorėje veikia kaip pagrindinės įmonės tęsinys, turintis vadovybę ir materialiai aprūpintas, kad galėtų derėtis dėl verslo su trečiaisiais asmenimis taip, kad šie, žinodami, jog galimas teisinis santykis bus nustatytas su pagrindine įmone, kurios buveinė yra užsienyje, neprivalėtų kreiptis tiesiogiai į ją, o galėtų sudaryti verslo sandorius veiklos centre, kuris yra jos tęsinys (šiuo klausimu žr. 1978 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Somafer, 33/78, EU:C:1978:205, 12 punktą). Akivaizdu, kad įrodymai, kuriuos ieškovė pateikė norėdama pagrįsti teiginį, kad turi Vokietijoje atstovybę, negali patvirtinti, kad šis padalinys, kuriuo ji remiasi, yra jos tęsinys, todėl gali būti ieškovės atstovybė.
31 Be to, įrodymai, kuriuos Apeliacinei tarybai pateikė Abercrombie & Fitch Europe, visų pirma išrašas iš Vokietijos komercinio registro, iš kurio nematyti, kad ieškovė turi Vokietijoje registruotą padalinį, patvirtina išvadą, padarytą atsižvelgus į ieškovės pateiktus įrodymus, kad tariamas padalinys Miunchene negali būti laikomas ieškovei priklausančiu faktišku ir veikiančiu komerciniu padaliniu Sąjungoje.
32 Vadinasi, Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog įrodymas, kad ieškovė turi faktišką ir veikiantį padalinį Sąjungoje, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalį, nebuvo pateiktas.
33 Antra, dėl klausimo, ar juridinio asmens, kuris turi verslo vietą ar buveinę arba faktišką ir veikiantį komercinį padalinį Sąjungoje, darbuotojas gali atstovauti kitam už Sąjungos ribų įsisteigusiam juridiniam asmeniui, t. y. ieškovei, dėl to, kad šie du juridiniai asmenys palaiko ekonominius ryšius, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, reikia pažymėti, kad ieškovė EUIPO Apeliacinei tarybai paprasčiausiai nurodė, jog tokie ryšiai egzistuoja, bet nepateikė kitų įrodymų, nei nurodytieji šio sprendimo 26 ir 27 punktuose.
34 Viena vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad, kaip buvo pabrėžta šio sprendimo 25 punkte, padalinys Vokietijoje įregistruotas Miuncheno miesto komerciniame registre kaip individuali įmonė fizinio asmens, kurį ieškovė apibūdina kaip minėto padalinio darbuotoją, vardu. Reikia konstatuoti, kad juridinio asmens statuso neturinti individuali įmonė nepatenka į Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalies antro sakinio taikymo sritį, todėl remdamasi šia nuostata ji negali atstovauti už Sąjungos ribų įsisteigusiam juridiniam asmeniui, su kuriuo galbūt palaiko ekonominius ryšius, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
35 Kita vertus, bet kuriuo atveju net darant prielaidą, kad ieškovės nurodytas Vokietijoje esantis padalinys turi juridinio asmens statusą, reikia pažymėti, kad ieškovės pateikti įrodymai Apeliacinei tarybai nagrinėjamu atveju neleidžia įsitikinti, kad šis padalinys ir ieškovė palaiko ekonominius ryšius.
36 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad tik paprastų ištraukų iš interneto svetainės ir nuotraukų, nesant kitų įrodymų, nepakanka įrodyti, kad Vokietijoje esantis padalinys ir ieškovė palaiko ekonominius ryšius. Iš tiesų šios aplinkybės negali patvirtinti, pavyzdžiui, šių dviejų asmenų priklausymo tai pačiai grupei ar to, kad egzistuojantys valdymo mechanizmai yra tokie, jog vienas iš šių juridinių asmenų kontroliuoja kitą.
37 Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog įrodymas, kad ieškovė ir Vokietijoje esantis padalinys palaiko ekonominius ryšius, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio 3 dalį, nebuvo pateiktas.
38 Taigi Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai ginčijamo sprendimo 37 punkte nusprendė, jog ieškovės pateikta apeliacija neatitinka Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio, todėl yra nepriimtina.
39 Tad pirmąjį pagrindą reikia atmesti. Vadinasi, ieškovė negali pagrįstai prašyti panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su jos pateikta apeliacija Apeliacinei tarybai.
40 Dėl Abercrombie & Fitch Europe pateiktos apeliacijos Apeliacinei tarybai reikia nurodyti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 59 straipsnį, nors ieškovei nebuvo atstovaujama ir bet kuriuo atveju ji nebuvo pateikusi pastabų, vis dėlto ji teisėtai buvo apeliacinės procedūros šalis. Taigi pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 4 dalį ji gali prašyti panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo iš dalies tenkinama Abercrombie & Fitch Europe pateikta apeliacija, todėl reikia išnagrinėti ieškovės Bendrajam Teismui pateiktą antrąjį pagrindą.
Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
41 Antrajame pagrinde ieškovė teigia, jog Apeliacinė taryba padarė klaidingą išvadą, kad egzistuoja galimybė supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas. Visų pirma ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai konstatavo, viena vertus, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, ir, kita vertus, žymimų prekių ir paslaugų panašumą, ir dėl to darė išvadą, kad egzistuoja galimybė supainioti, kiek tai susiję su 35 klasės paslaugomis.
42 EUIPO ginčija ieškovės argumentus.
43 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu, ankstesnio prekių ženklo savininko prašymu Europos Sąjungos prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms abu prekių ženklai skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas apsaugotas. Suklaidinimo galimybė apima galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu.
44 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką galimybė suklaidinti yra tai, kad visuomenė manys, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Pagal tą pačią teismo praktiką galimybė suklaidinti turi būti visapusiškai vertinama atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia tam tikrus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiam atvejui būdingus veiksnius, ypač į žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ir paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo Laboratorios RTB / VRDT ‐ Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, EU:T:2003:199, 30–33 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
45 Taikant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą galimybė supainioti reiškia, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs arba panašūs ir kad prekės ar paslaugos, kurioms jie skirti, yra tapačios arba panašios. Šios sąlygos yra kumuliacinės (žr. 2009 m. sausio 22 d. Sprendimo Commercy / VRDT – easyGroup IP Licensing (easyHotel), T‑316/07, EU:T:2009:14, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
Dėl ginčijamo sprendimo motyvų
46 Nors ginčijamo sprendimo 45 punkte pateikti motyvai yra labai glausti, reikia atsižvelgti į detalesnę šiuo klausimu motyvaciją, pateiktą Anuliavimo skyriaus sprendime. Iš tiesų, kadangi Apeliacinė taryba patvirtino šį sprendimą, kiek tai susiję su žymenų palyginimu, ir atsižvelgiant į anuliavimo skyrių ir apeliacinių tarybų funkcinį tęstinumą, kuris patvirtintas Reglamento Nr. 207/2009 64 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 30 punktą ir 2006 m. liepos 10 d. Sprendimo La Baronia de Turis / VRDT– Baron Philippe de Rothschild (LA BARONNIE), T‑323/03, EU:T:2006:197, 57 ir 58 punktus), šis sprendimas ir jo motyvai priskirtini prie aplinkybių, kuriomis ginčijamas sprendimas buvo priimtas, apie kurias ieškovė žinojo ir kurios leidžia teisėjui atlikti neribotą galimybės supainioti vertinimo pagrįstumo kontrolę (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Wesergold Getränkeindustrie / VRDT– Lidl Stiftung (VITAL FIT), T‑111/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:352, 64 punktą).
Dėl atitinkamos visuomenės
47 Pagal teismo praktiką visapusiškai vertinant galimybę supainioti reikia atsižvelgti į atitinkamų prekių kategorijos vidutinį vartotoją, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad vidutinio vartotojo pastabumas gali kisti, nelygu nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategorijos (žr. 2007 m. vasario 13 d. Sprendimo Mundipharma / VRDT– Altana Pharma (RESPICUR), T‑256/04, EU:T:2007:46, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
48 Šioje byloje atsižvelgiant į atitinkamų prekių ir paslaugų pobūdį ir į tai, kad ankstesnis prekių ženklas, kuriuo remiamasi teikiant prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, yra saugomas Italijoje, reikia patvirtinti ginčijamo sprendimo 43 ir 44 punktuose padarytą Apeliacinės tarybos išvadą, kad iš esmės galimybė supainioti turi būti analizuojama atsižvelgiant į atitinkamos visuomenės, kurią sudaro plačioji visuomenė, t. y. vidutinis Italijos vartotojas, požiūrį.
Dėl prekių ir paslaugų palyginimo
49 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, siekiant įvertinti nagrinėjamų prekių ar paslaugų panašumą, reikia atsižvelgti į visus svarbius ryšį tarp jų apibūdinančius veiksnius. Šie veiksniai pirmiausia yra prekių ar paslaugų pobūdis, paskirtis, naudojimas, taip pat tai, ar jos tarpusavyje konkuruoja, ar viena kitą papildo. Galima taip pat atsižvelgti į kitus veiksnius, kaip antai atitinkamų prekių platinimo kanalus (žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo El Corte Inglés / VRDT – Bolaños Sabri (PiraÑAM diseño original Juan Bolaño), T‑443/05, EU:T:2007:219, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
50 Šioje byloje ginčijamo sprendimo 41 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad 35 klasėje nurodytos mažmeninės prekybos paslaugos yra vienas iš 25 klasės prekių platinimo kanalų, todėl šių prekių ir paslaugų panašumo lygio pakanka, kad atitinkama visuomenė manytų, jog jas pagamino ar suteikė ta pati įmonė ar ekonomiškai susijusios įmonės.
51 Ieškovė ginčija šią analizę ir iš esmės tvirtina, kad reikia atsižvelgti į silpną žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnį, norint įvertinti nagrinėjamų prekių ir paslaugų panašumo laipsnį.
52 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pabrėžti, jog žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnis neturi įtakos šiais žymenimis žymimų prekių ir paslaugų panašumo vertinimui (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Hut.com / VRDT– Intersport France (THE HUT), T‑330/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:569, 28 punktą). Iš tiesų tik visapusiškai vertinant galimybę supainioti galima analizuoti šių dviejų veiksnių tarpusavio priklausomybę. Taigi, pavyzdžiui, mažas žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnis gali būti kompensuojamas dideliu žymenų panašumo laipsniu, ir atvirkščiai.
53 Todėl turi būti atmesti ieškovės argumentai, susiję su tariama, pirma, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnio ir, antra, atitinkamų prekių ir paslaugų panašumo laipsnio tarpusavio priklausomybe.
54 Be to, reikia priminti, jog vienos kitas papildančios prekės ar paslaugos yra tokios, tarp kurių egzistuoja glaudus ryšys, t. y. kad viena yra būtina ar svarbi kitai naudoti tiek, jog vartotojai gali manyti, kad atsakomybė už šių prekių pagaminimą ar paslaugų teikimą tenka tai pačiai įmonei (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Hut.com / VRDT– Intersport France (THE HUT), T330/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:569, 24 punktą).
55 Šioje byloje 35 klasės „mažmeninės prekybos paslaugos, kai siūloma pirkti rūbus, avalynę ir rankines“, kaip nurodyta šio sprendimo 3 punkte, kurioms ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas, susijusios su tokiomis pačiomis prekėmis kaip tos, kurias žymi ankstesnis prekių ženklas, t. y., be kita ko, 25 klasės „rūbai“ ir „avalynė“.
56 Reikia konstatuoti, kad ryšys tarp šių paslaugų ir šių prekių yra glaudus, t. y. šios prekės yra būtinos ar bent jau svarbios ginčijamu prekių ženklu žymimoms paslaugoms teikti, nes jos teikiamos būtent parduodant minėtas prekes. Todėl prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimas paslaugas ir prekes sieja papildymo ryšys, kaip ginčijamo sprendimo 41 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba.
57 Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kaip ginčijamo sprendimo 41 punkte padarė Apeliacinė taryba, kad tarp prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių ir paslaugų yra tam tikras panašumo laipsnis.
Dėl žymenų palyginimo
58 Pagal teismo praktiką du prekių ženklai yra panašūs, kai atitinkamos visuomenės požiūriu jie bent jau iš dalies yra vienodi vienu ar keliais atitinkamais aspektais (2002 m. spalio 23 d. Sprendimo Matratzen Concord / VRDT – Hukla Germany (MATRATZEN), T‑6/01, EU:T:2002:261, 30 punktas). Visapusis galimybės supainioti vertinimas, kiek jis susijęs su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, turi būti pagrįstas bendru jų daromu įspūdžiu, atsižvelgiant, be kita ko, į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus. Vidutinio nagrinėjamų prekių ir paslaugų vartotojo prekių ženklų suvokimas turi lemiamą reikšmę atliekant visapusį minėtos galimybės supainioti vertinimą. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad vidutinis vartotojas prekių ženklą paprastai suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių (žr. 2007 m. birželio 12 d. Sprendimo VRDT / Shaker, C‑334/05 P, EU:C:2007:333, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
– Dėl skiriamųjų elementų
59 Siekiant įvertinti prekių ženklą sudarančio elemento skiriamąjį požymį, reikia išnagrinėti didesnį ar mažesnį šio elemento galėjimą identifikuoti tam tikros įmonės prekes ar paslaugas, kurioms buvo įregistruotas prekių ženklas, ir taip atskirti tas prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ir paslaugų. Atliekant šį vertinimą, reikia atsižvelgti, be kita ko, į nagrinėjamam elementui būdingas savybes, siekiant nustatyti, ar jis apibūdina prekes arba paslaugas, kurioms yra įregistruotas, ar ne (2006 m. birželio 13 d. Sprendimo Inex / VRDT– Wiseman (Karvės odos atvaizdas), T‑153/03, EU:T:2006:157, 35 punktas ir 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Cabrera Sánchez / VRDT– Industrias Cárnicas Valle (el charcutero artesano), T‑242/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:391, 51 punktas).
60 Šioje byloje ieškovė iš esmės teigia, kad ginčijamo prekių ženklo vaizdinių elementų skiriamasis požymis yra labai ryškus.
61 Viena vertus, reikia priminti Bendrojo Teismo praktiką, kad kai prekių ženklą sudaro žodiniai ir vaizdiniai elementai, iš principo pirmieji yra labiau skiriamieji nei antrieji, nes vidutinis vartotojas paprasčiau nurodys atitinkamą prekę ar paslaugą pasakęs pavadinimą, nei apibūdindamas vaizdinį prekių ženklo elementą (žr. 2013 m. vasario 7 d. Sprendimo AMC-Representações Têxteis / VRDT– MIP Metro (METRO KIDS COMPANY), T‑50/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:68, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
62 Kita vertus, taip pat reikia nurodyti, kad atsižvelgiant į tai, jog drabužių sektoriuje naudojama daug formų, grafinis širdies ar jos puselės vaizdavimas neišsiskiria tiek, kad galėtų aiškiai patraukti vartotojo dėmesį. Iš tiesų jis į tai žiūrės tik kaip į dekoraciją, kuriai vis dėlto neteiks išskirtinio dėmesio ir neskirs laiko analizei.
63 Taigi reikia manyti, kad, kitaip, nei teigia ieškovė, ginčijamo prekių ženklo vaizdiniai elementai, nors ir nėra nereikšmingi, neturi ryškaus skiriamojo požymio, atsižvelgiant į 25 klasės prekes ir 35 klasės paslaugas.
– Dėl vizualaus ir fonetinio panašumo
64 Ginčijamo sprendimo 45 punkte Apeliacinė taryba patvirtino Anuliavimo skyriaus analizę, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs. Apeliacinė taryba nurodė, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, vizualiai ir fonetiškai panašūs, nes turi bendrą elementą „cali“.
65 Ieškovė iš esmės tvirtina, kad žymenys vizualiai ir fonetiškai skiriasi. Ji teigia, kad apskritai vidutinis vartotojas didesnį dėmesį skiria elementams, esantiems prekių ženklo pradžioje, ir kad nėra jokio panašumo tarp žodinio žymens „sun“, kuris yra ginčijamo prekių ženklo pradžioje, ir žodinio elemento „cali“, kuris yra ankstesnio prekių ženklo pradžioje.
66 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad nors apskritai vidutinis vartotojas iš tiesų kreipia didesnį dėmesį į prekių ženklo pradžioje esančius elementus, vis dėlto kai kuriems prekių ženklams būdingos aplinkybės gali lemti šios taisyklės išimtį (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Castellani / VRDT– Markant Handels und Service (CASTELLANI), T‑149/06, EU:T:2007:350, 54 punktą).
67 Be to, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 58 punkte primintą teismo praktiką du prekių ženklai yra panašūs, kai atitinkamos visuomenės požiūriu jie vienodi bent jau iš dalies dėl vieno ar kelių atitinkamų aspektų.
68 Šioje byloje tik žodinio elemento „sun“ pozicijos ginčijamo žymens pradžioje nepakanka, kad jis taptų dominuojančiu elementu kuriant bendrą šio žymens keliamą įspūdį, todėl visapusis galimybės supainioti vertinimas, kiek tai susiję su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, turi būti pagrįstas bendru jo keliamu įspūdžiu, o ne tik jo pradžioje esančiu žodiniu elementu.
69 Viena vertus, reikia nurodyti, kad žodiniai žymenų, dėl kurių kilo ginčas, elementai iš dalies sutampa dėl to, kad abiejuose prekių ženkluose, dėl kurių kilo ginčas, yra žodinis elementas „cali“, kuris atitinka keturias raides iš septynių ginčijamo prekių ženklo raidžių ir keturias raides iš šešių ankstesnio prekių ženklo raidžių. Taigi daugiau nei pusė prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, žodinius elementus sudarančių raidžių sutampa.
70 Kita vertus, reikia pastebėti, kad, kitaip, nei teigia ieškovė, ankstesnis žymuo, kaip ir ginčijamas žymuo, iš tikrųjų sudarytas ne iš vieno, o iš dviejų žodinių elementų, t. y. „cali“ ir „co“. Iš tiesų atsižvelgiant į didelio šrifto raidžių vartojimą žodiniame elemente „cali“, į tai, kad tarp abiejų žodinių elementų egzistuoja tarpas, ir į tai, kad žodiniame elemente „co“ vartojamos mažo šrifto raidės, negalima manyti, kad ankstesnis žymuo sudarytas iš vienintelio žodinio elemento „calico“. Taigi žymenys, dėl kurių kilo ginčas, sutampa dėl to, kad kiekviename jų yra žodinis elementas „cali“, todėl dėl šių žodinių elementų jie iš dalies vienodi.
71 Taip pat reikia konstatuoti, jog ieškovė nepateikia jokio argumento, galinčio paneigti išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog žymenyse, dėl kurių kilo ginčas, yra bendras žodinis elementas „cali“, jie turi tam tikrą vizualų ir fonetinį panašumą. Atsižvelgiant į tai, kad žodiniai elementai „cali“ žymenyse, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs, reikia manyti, kad elementų skirtumai, visų pirma susiję su vaizdiniais elementais ir žodiniais elementais „co“ ir „sun“, negali panaikinti atitinkamos visuomenės įspūdžio, kad šie žymenys, vertinami bendrai, turi tam tikrą vizualų ir fonetinį panašumą.
– Dėl konceptualaus panašumo
72 Ginčijamo sprendimo 45 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, dalies atitinkamos visuomenės, kuri bendrą elementą „cali“ sieja su „California“ (Kalifornija), Jungtinių Valstijų valstija, požiūriu yra panašūs.
73 Teiginys, kad atitinkamos visuomenės požiūriu ankstesnis prekių ženklas gali būti suvokiamas kaip itališko žodžio „calcio“ variantas, nėra pagrįstas jokiu priimtinu įrodymu (žr. šio sprendimo 14–17 punktus), todėl negali būti laikomas įrodytu.
74 Dėl to reikia manyti, kad Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai nusprendė, jog žymenys, dėl kurių kilo ginčas, dalies atitinkamos visuomenės, kuri sieja bendrą elementą „cali“ su „California“ (Kalifornija), požiūriu konceptualiai panašūs.
75 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad, atsižvelgiant į bendrą įspūdį, žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs.
Dėl galimybės supainioti
76 Visapusis galimybės supainioti vertinimas reiškia, kad tarp veiksnių, į kuriuos yra atsižvelgiama, ir būtent tarp prekių ženklų ir prekių bei paslaugų, kurioms jie yra skirti, panašumo, egzistuoja tam tikra tarpusavio priklausomybė. Taigi mažą prekių ar paslaugų, kurias žymi ženklai, panašumo laipsnį gali kompensuoti didelis prekių ženklų panašumo laipsnis, ir atvirkščiai (1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, EU:C:1998:442, 17 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Mast-Jägermeister / VRDT– Licorera Zacapaneca (VENADO su rėmu ir kt.), T‑81/03, T‑82/03 ir T‑103/03, EU:T:2006:397, 74 punktas).
77 Apeliacinė taryba nusprendė, kad atsižvelgiant į žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą, kalbant apie 35 klasės paslaugas, yra galimybė supainioti, nes egzistuoja tam tikras jų panašumas į 25 klasės prekes.
78 Ieškovė tvirtina, jog žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra skirtingi, todėl nėra galimybės supainioti.
79 Šioje byloje iš šio sprendimo 49–75 punktuose atliktos analizės matyti, kad atsižvelgiant į atitinkamų prekių ir paslaugų tam tikrą panašumo laipsnį, į žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vizualų ir fonetinį panašumą, nes jie iš dalies sutampa dėl bendro žodinio elemento „cali“, jų konceptualų panašumą dalies atitinkamos visuomenės požiūriu ir į vidutinį minėtos visuomenės pastabumo lygį yra galimybė supainioti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą.
80 Taigi Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai ginčijamo sprendimo 47 punkte nusprendė, kad atsižvelgiant į žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą, kalbant apie ginčijamu prekių ženklu žymimas 35 klasės paslaugas, yra galimybė supainioti, nes jos turi tam tikrą panašumą su 25 klasės prekėmis.
81 Taigi reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.
82 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
83 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
84 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, reikia iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal EUIPO pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Sun Cali, Inc. bylinėjimosi išlaidas.
Frimodt Nielsen | Collins | Valančius |
Paskelbta 2016 m. rugsėjo 22 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.