BENDROJO TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 16 d.(*)

„Valstybės pagalba – Viešoji transliavimo paslauga – Nyderlandų valdžios institucijų nustatytos priemonės – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama iš dalies suderinama ir iš dalies nesuderinama su bendrąja rinka – Nauja ar esama pagalba – Valstybės pagalbos sąvoka – Įmonės sąvoka – Viešosios paslaugos sąnaudų perteklinis kompensavimas – Proporcingumas – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą“

Sujungtose bylose T‑231/06 ir T‑237/06

Nyderlandų Karalystė, atstovaujama H. Sevenster ir M. de Grave,

ieškovė byloje T‑231/06,

Nederlandse Omroep Stichting (NOS), įsteigta Hilversiume (Nyderlandai), atstovaujama advokatų J. Feenstra ir H. Speyart van Woerden,

ieškovė byloje T‑237/06,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą N. Khan ir H. van Vliet,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2006 m. birželio 22 d. Komisijos sprendimą 2008/136/EB dėl Nyderlandų visuomeninių transliuotojų ad hoc finansavimo C 2/2004 (ex NN 170/2003) (OL L 49, 2008, p. 1),

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),

kurį pasitarimo metu sudarė kolegijos pirmininko pareigas einantis F. Dehousse (pranešėjas), teisėjai I. Wiszniewska‑Białecka, K. Jürimäe, A. Dittrich ir S. Soldevila Fragoso,

posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 10 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        EB 16 straipsnyje numatyta:

„Nepažeisdamos [EB] 73, [EB] 86 ir [EB] 87 straipsnių ir atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp Sąjungos bendrųjų vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir koks yra jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, Sąjunga ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir Sutarčių taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, ypač ekonominėmis ir finansinėmis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis.“

2        Pagal EB 86 straipsnio 2 dalį:

„Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.“

3        EB 87 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

4        EB 311 straipsnyje nustatoma:

„Bendru valstybių narių sutarimu prie šios Sutarties pridedami protokolai sudaro neatskiriamą šios Sutarties dalį.“

5        Pagal protokolą dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos (OL C 340, 1997, p. 109, toliau – Amsterdamo protokolas), kuris Amsterdamo sutartimi buvo pridėtas prie EB sutarties:

„[Valstybės narės], manydamos, kad valstybių narių visuomeninė transliacijos sistema yra tiesiogiai susijusi su kiekvienos visuomenės demokratiniais, socialiniais ir kultūriniais poreikiais bei su poreikiu išlaikyti žiniasklaidos pliuralizmą, susitarė dėl šios aiškinamosios nuostatos, kurios tekstas pridedamas prie [EB] sutarties:

[EB] sutarties nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomeninę transliaciją, jeigu šis finansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė, ir jeigu šis finansavimas prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į šios viešosios paslaugos funkcijų vykdymą.“

6        1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB [88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnyje pateikiamos tokios sąvokos:

„a)      „pagalba“ – tai bet kuri priemonė, atitinkanti [EB 87] straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus;

b)      „esama pagalba“ – tai:

i)      visa pagalba, kuri <...> iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos;

ii)      patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba;

<...>

c)      „nauja pagalba“ – tai visa pagalba, t. y. pagalbos sistemos ir individuali pagalba, kuri nėra egzistuojanti pagalba, įskaitant egzistuojančios pagalbos pakeitimus;

<...>

f)      „neteisėta pagalba“ – tai nauja pagalba, įgyvendinta prieštaraujant [EB 88] straipsnio 3 daliai;

<...>“

7        2001 m. lapkričio 15 d. Europos Bendrijų Komisija paskelbė Komunikatą 2001/C 320/04 dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo visuomeninio transliavimo paslaugoms (OL C 320, p. 5; specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 117, toliau – Komunikatas dėl transliavimo), kuriame išdėstė principus, kurių ji laikysis taikydama EB 86 straipsnio 2 dalį ir EB 87 straipsnį viešųjų transliavimo organizacijų valstybiniam finansavimui.

 Ginčo aplinkybės

8        2002 m. ir 2003 m. gavusi keletą Nyderlandų privačių transliuotojų skundų, pagal kuriuos visuomeninę paslaugą teikiančių Nyderlandų transliuotojų finansavimo sistema yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, Komisija Nyderlandų Karalystės paprašė papildomos informacijos. Ši informacija leido jai 2004 m. vasario 3 d. sprendimu pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį (OL C 61, p. 8, toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

9        Atlikusi formalią tyrimo procedūrą Komisija 2006 m. birželio 22 d. priėmė Sprendimą 2008/136/EB dėl Nyderlandų visuomeninių transliuotojų ad hoc finansavimo C 2/2004 (ex NN 170/2003) (OL L 49, 2008, p. 1, toliau –ginčijamas sprendimas).

10      Ginčijamame sprendime Komisija detaliai aprašė visuomeninio transliavimo Nyderlanduose sistemą, konkrečiai jos dalyvius ir finansavimą.

11      Ji nurodė, kad be komercinių transliuotojų veikė įvairūs visuomeniniai transliuotojai. Ji pažymėjo, kad tarp pastarųjų Nederlandse Omroep Stichting (NOS) (Nyderlandų radijo ir televizijos asociacija), ieškovė byloje T‑237/06, vaidino dvigubą vaidmenį. Viena vertus, ji yra visuomeninis transliuotojas, veikiantis NOS RTV pavadinimu (toliau – NOS RTV). Kita vertus, jos valdyba, veikianti Publieke Omroep pavadinimu (visuomeninis transliavimas, toliau – PO), remiantis Mediawet įstatymo (Nyderlandų žiniasklaidos įstatymas, Stb. 1987, Nr. 249) 16 straipsniu, koordinuoja visą visuomeninio transliavimo sistemą (ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamoji dalis).

12      Komisija skundžiamame sprendime taip pat nurodė, kad pagrindiniai visuomeninių transliuotojų, įskaitant ir NOS, vykdančios abi funkcijas, finansiniai ištekliai gaunami iš kasmetinių valstybės išmokų. Siekiant apsaugoti nuo biudžeto svyravimo, visuomeniniams transliuotojams leidžiama kaupti tam tikrus rezervus. Be to, nuo 1994 m. jie gauna ad hoc išmokas, dėl kurių ir priimtas ginčijamas sprendimas. Šios išmokos ginčijamo sprendimo III skyriuje buvo įvertintos pagal valstybės pagalbos taisykles.

13      Atlikusi tyrimą dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, konkrečiai atsižvelgdama į 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, Rink. p. I‑7747, toliau – Sprendimas Altmark) nustatytus kriterijus, Komisija nusprendė, kad ad hoc finansavimas yra valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (ginčijamo sprendimo 6 punktas).

14      Atsižvelgusi į tam tikrus ad hoc išmokų bruožus (ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamoji dalis), Komisija ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad jos turi būti laikomos nauja pagalba.

15      Ginčijamo sprendimo 8 punkte Komisija patikrino ad hoc išmokų suderinamumą su EB 86 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad tam tikri visuomeniniai transliuotojai gavo perteklines kompensacijas, kurios daugiausia buvo pervestos į programų rezervus (ginčijamo sprendimo 141 konstatuojamoji dalis). Kadangi dalis šių rezervų 2005 m. buvo pervesta PO, Komisija šį pervedimą, kuriuo buvo padidintas perteklinis kompensavimas, taip pat pripažino ad hoc finansavimu (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis).

16      Įvertinusi kompensaciją PO, Komisija ginčijamo sprendimo 9 punkte nusprendė, kad PO buvo suteikta perteklinė kompensacija, kuri turi būti išieškota iš NOS, atliekančios PO funkcijas (ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamoji dalis). Po šios išvados buvo įtvirtinta tokia rezoliucinė dalis, kurios versija olandų kalba yra laikoma autentiška:

„1 straipsnis

1. Ad hoc valstybės pagalba, kurią Nyderlandų [Karalystė] suteikė NOS, vykdančiai PO funkciją, [t. y. visuomeninę paslaugą Nyderlandų visuomeninės transliacijos sistemoje], yra nesuderinama su bendrąja rinka.

2. Nesuderinama ad hoc valstybės pagalba turi būti išieškota iš NOS. Išieškotiną sumą sudaro 76,327 mln. EUR ir palūkanos.

3. Ad hoc valstybės pagalba, suteikta atskiriems visuomeniniams transliuotojams, yra suderinama su bendrąja rinka, jeigu teikiant šią pagalbą susidaro perteklinė kompensacija už viešųjų paslaugų teikimą, jeigu perteklius kaupiamas specialios paskirties rezerve, kurio suma neviršija 10 % transliuotojo metinio biudžeto ir jeigu šios ribos laikymąsi nuolat stebi Nyderlandų [Karalystė].

2 straipsnis

1. Nyderlandų [Karalystė] turi imtis visų reikiamų priemonių, kad susigrąžintų iš PO pagalbą, nurodytą 1 straipsnyje ir [jau] neteisėtai suteiktą pagalbos gavėjui.

2. Susigrąžinta turi būti nedelsiant <...>

3. 2 punkte nustatyta grąžintinų palūkanų suma turi būti skaičiuojama pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004 [68] 9 ir 11 straipsniuose nustatytą procedūrą.

<...>

3 straipsnis

Nyderlandų [Karalystė] per du mėnesius po šio sprendimo paskelbimo informuoja Komisiją apie priemones, kurių buvo imtasi ir kurių numatoma imtis šiam sprendimui vykdyti <...>

4 straipsnis

Sprendimas skirtas Nyderlandų Karalystei.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

17      2006 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 4 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai buvo pateikti atitinkamai Nyderlandų Karalystės ir NOS ieškiniai (T‑231/06 ir T‑237/06).

18      Byloje T‑231/06 Nyderlandų Karalystė Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, išskyrus jo 1 straipsnio 3 dalį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

19      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Nyderlandų Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

20      Byloje T‑237/06 NOS Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, konkrečiai jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 2 ir 3 straipsnius, taip pat konstatuojamąsias dalis, kuriomis jie grindžiami, ir bet kuriuo atveju panaikinti jį iš dalies,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

21      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš NOS bylinėjimosi išlaidas.

22      2009 m. birželio 9 d. sprendimu Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 51 straipsnio 1 dalimi, šią bylą perdavė pirmajai išplėstinei kolegijai, kurios sudėtis dėl vieno iš narių negalėjimo dalyvauti posėdžiuose buvo pakeista 2009 m. birželio 22 d. Teismo pirmininko sprendimu.

23      Išklausius šalis, 2009 m. gruodžio 17 d. pirmosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑231/06 ir T‑237/06 buvo sujungtos, kad pagal šio teismo Procedūros reglamento 50 straipsnį būtų kartu vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.

24      Per 2010 m. kovo 10 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

 Dėl teisės

25      Grįsdama savo ieškinį byloje T‑231/06, Nyderlandų Karalystė nurodo tris ieškinio pagrindus. Pirmasis susijęs su teisės į gynybą pažeidimu, antrasis – su klaidingu ad hoc išmokų kvalifikavimu kaip naujos pagalbos, o trečiasis, nurodytas kaip papildomas pagrindas, susijęs su klaidomis apskaičiuojant perteklinę kompensaciją ir grąžintinos pagalbos dydį ir nemotyvavimu.

26      Grįsdama savo ieškinį byloje T‑237/06, NOS nurodo šešis pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su vertinimo klaida ir nepakankamu motyvavimu ad hoc išmokas kvalifikuojant kaip naują pagalbą. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su nepakankamu motyvavimu ir klaidingu Sprendimo Altmark, minėto šio sprendimo 13 punkte, taikymu vietoj Amsterdamo protokolo. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su ryšio tarp ad hoc išmokų ir perteklinės kompensacijos nebuvimu. Ketvirtuoju ieškinio pagrindu, kurį galima išskirti į tris dalis, NOS nurodo tam tikrų valstybės pagalbą sudarančių požymių nebuvimą ir nemotyvavimą. Penktasis NOS ieškinio pagrindas susijęs su nepakankamu proporcingumo patikrinimu. Šeštasis pagrindas susijęs su EB 88 straipsnio 2 dalies ir teisės į gynybą pažeidimu.

27      Reikia kartu nagrinėti pirmąjį Nyderlandų Karalystės ieškinio pagrindą ir šeštąjį NOS ieškinio pagrindą, susijusius su teisės į gynybą ir EB 88 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Po to kartu reikia nagrinėti ir antrąjį bei ketvirtąjį NOS ieškinio pagrindus dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo ir minėto Sprendimo Altmark taikymo, vėliau – kartu antrąjį Nyderlandų Karalystės ieškinio pagrindą ir pirmąjį NOS ieškinio pagrindą, susijusius su aptariamų priemonių klaidingu kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos. Galiausiai reikės kartu išnagrinėti trečiuosius abiejų ieškovių ieškinių pagrindus ir penktąjį NOS ieškinio pagrindą, susijusius su perteklinės kompensacijos apskaičiavimu ir pagalbos proporcingumu.

 Dėl teisės į gynybą ir EB 88 straipsnio 2 dalies pažeidimo

 Šalių argumentai

28      Tiek Nyderlandų Karalystė, tiek NOS (toliau kartu – ieškovės) iš esmės tvirtina, kad Komisija pažeidė EB 88 straipsnio 2 dalį ir jų teisę į gynybą, nes ginčijamas sprendimas daugeliu klausimų labai skiriasi nuo sprendimo pradėti procedūrą.

29      Pirmiausia ieškovės mano, kad Komisija sprendime pradėti procedūrą aiškiai nenagrinėjo atskirų visuomeninių transliuotojų finansavimo klausimo. Tačiau ginčijamame sprendime buvo nagrinėjamos transliuotojų pajamos ir su jomis susijusi veikla bei jų numanomi rezervai.

30      Antra, ieškovės tvirtina, kad perteklinės kompensacijos apskaičiavimo metodas ir veiksniai, į kuriuos buvo atsižvelgta sprendime pradėti procedūrą, skiriasi nuo panaudotų ginčijamame sprendime.

31      NOS priduria, kad Komisija ginčijamame sprendime prailgino laikotarpį, kuris buvo nagrinėjamas atliekant formalią tyrimo procedūrą. Kadangi Komisija sprendime pradėti procedūrą nurodė, kad nagrinėjamas laikotarpis apima tik 1992–2002 m., ji ginčijamame sprendime taip pat turėjo remtis tik šiuo laikotarpiu.

32      Galiausiai NOS tvirtina, jog ginčijamo sprendimo pakeitimai lyginant su sprendimu pradėti procedūrą pažeidžia jos teisę į gynybą juo labiau dar ir dėl to, kad Komisija atmetė jos prašymus dėl susitikimo ir dėl galimybės susipažinti su bylos medžiaga.

33      Komisija ginčija ieškovių argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

34      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, kurioje gali būti priimtas sprendimas asmens nenaudai, teisės į gynybą paisymas yra vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų ir jį reikia užtikrinti, net jeigu nėra atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Šis principas reikalauja, kad asmeniui, prieš kurį Komisija pradėjo administracinę procedūrą, būtų suteikta galimybė per šią procedūrą veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo bei reikšmingumo, taip pat dėl dokumentų, kuriuos Komisija panaudojo savo teiginiui dėl Bendrijos teisės pažeidimo pagrįsti (žr. 2008 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją, T‑309/04, T‑317/04, T‑329/04 ir T‑336/04, Rink. p. II‑2935, 136 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

35      Pirma, valstybės pagalbos kontrolės procedūra dėl savo bendro pobūdžio yra procedūra, pradėta valstybės narės, atsakingos už pagalbos suteikimą dėl jos turimų įsipareigojimų Bendrijai, atžvilgiu. Taigi, norint užtikrinti teisę į gynybą, nesuteikus valstybei narei galimybės pareikšti nuomonės dėl tam tikros informacijos, Komisija negali ja remtis savo sprendime prieš šią valstybę (žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 81 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

36      Antra, kalbant apie įmonių valstybės pagalbos gavėjų teises, reikia pažymėti, kad administracinė procedūra valstybės pagalbos srityje vyksta tik prieš atitinkamą valstybę narę. Įmonės pagalbos gavėjos laikomos tik šios procedūros suinteresuotomis šalimis. Iš to matyti, kad suinteresuotosios šalys, kaip nagrinėjamu atveju NOS, negalinčios naudotis teisei į gynybą prilyginamomis teisėmis, kurios pripažįstamos asmenims, kurių atžvilgiu pradėta procedūra, turi tik teisę dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr. minėto Sprendimo TV2/Danmark ir kt. prieš Komisiją 137 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

37      Be to, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnį, kai Komisija nusprendžia pradėti formalią tyrimo procedūrą, sprendime pradėti procedūrą gali būti tik apibendrinamos reikšmingos ginčytinos faktinės ir teisinės aplinkybės, pateikiamas pirminis aptariamos valstybės priemonės įvertinimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar tai yra pagalba, ir išdėstomos priežastys, sukėlusios abejones dėl pagalbos atitikimo bendrajai rinkai (žr. minėto Sprendimo TV2/Danmark ir kt. prieš Komisiją 138 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

38      Sprendimas pradėti procedūrą turi sudaryti sąlygas suinteresuotosioms šalims veiksmingai dalyvauti formalioje tyrimo procedūroje, per kurią jos galėtų pateikti savo argumentus. Dėl to pakanka, kad šalys žinotų argumentus, leidusius Komisijai preliminariai nuspręsti, kad nagrinėjama priemonė gali būti nauja su bendrąja rinka nesuderinama pagalba (žr. minėto Sprendimo TV2/Danmark ir kt. prieš Komisiją 139 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

39      Remiantis apžvelgta teismų praktika ir atsižvelgiant į skirtingą atitinkamos valstybės narės ir suinteresuotų asmenų situaciją teisės į gynybą vykstant formaliai tyrimo procedūrai atžvilgiu, reikia išnagrinėti ieškovių argumentus, pagal kuriuos ginčijamas sprendimas skiriasi nuo sprendimo pradėti procedūrą tiek, kad buvo pažeista Nyderlandų Karalystės teisė į gynybą ir NOS siauresnės teisės, kurias ši nurodo turinti kaip suinteresuotas asmuo.

40      Pirmiausia dėl argumento, kad Komisija individualią visuomeninių transliuotojų finansinę situaciją ginčijamame sprendime nagrinėjo išsamiau nei sprendime pradėti procedūrą, reikia pažymėti, jog iš sprendimo pradėti procedūrą ir ypač iš jo pavadinimo išplaukia, kad jo dalykas yra ad hoc priemonės, susijusios su Nyderlandų visuomeniniais transliuotojais ir Nederlandse Omroepproduktie Bedrijf (Nyderlandų prodiusavimo bendrovė, toliau – NOB).

41      Be to, kadangi Komisija priimdama sprendimą pradėti procedūrą neturėjo tikslios informacijos apie galimą perteklinę kompensaciją kiekvieno visuomeninio transliuotojo atveju, tačiau manė, kad jiems visiems buvo suteikta perteklinė kompensacija, ji neturėjo kitos išeities, kaip pradėti formalią tyrimo procedūrą, kad patikrintų savo abejones šiuo klausimu. Galimos pagalbos, suteiktos visuomeninio transliavimo sistemai, nagrinėjimas neišvengiamai apėmė kiekvieno visuomeninio transliuotojo atskirą nagrinėjimą.

42      Taigi negalima kaltinti Komisijos sprendime pradėti procedūrą nenurodžius, kad ji atskirai nagrinės kiekvieno visuomeninio transliuotojo finansinę situaciją.

43      NOS žinojo priežastis, leidusias Komisijai preliminariai nuspręsti, kad nagrinėjama priemonė gali būti nauja pagalba, ir turėjo galimybę pateikti savo argumentus pagal šio sprendimo 38 punkte nurodytą teismų praktiką.

44      Kalbant apie Nyderlandų Karalystę, atsižvelgiant į teismų praktikoje nustatytus reikalavimus dėl valstybių narių teisės į gynybą, reikia pažymėti, kad ši teisė į gynybą šiuo atveju nebuvo pažeista. Iš tikrųjų, priešingai nei tvirtina Nyderlandų Karalystė, net pripažįstant, kad tyrimo apimtis buvo išplėsta, ši valstybė narė galėjo pateikti savo nuomonę dėl individualių duomenų pateikimo ir dėl to, kad Komisija atsižvelgė į duomenis iki 2005 metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija 2005 m. gruodžio 22 d. laišku jos prašė papildomos informacijos apie visuomeninių transliuotojų individualius rezervus. Nyderlandų Karalystė atsakė 2006 m. vasario 3 d. laišku, kuriame buvo 18 puslapių išsamių pastabų dėl Komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. laiško. Ši informacija 2006 m. vasario 14 d. buvo aptarta tarp Komisijos ir Nyderlandų valdžios institucijų. 2006 m. vasario 3 d. laiške Nyderlandų Karalystė aiškiai nurodė pritarianti, kad Komisijos tyrimas apimtų taip pat ir 2002–2005 metus. Kadangi ginčijamą sprendimą Komisija priėmė 2006 m. birželio 22 d., Nyderlandų valdžios institucijos iki jo priėmimo galėjo komentuoti ir iš tikrųjų pakomentavo atsižvelgimą į šiuos duomenis.

45      Todėl ieškovių argumentas šiuo klausimu yra nepagrįstas, todėl pirmas kaltinimas turi būti atmestas.

46      Antra, dėl argumento, pagal kurį sprendime pradėti procedūrą nurodytas perteklinės kompensacijos apskaičiavimo metodas ir skaičiai skiriasi nuo panaudotų ginčijamame sprendime, reikia pažymėti, kad Komisija sprendime pradėti procedūrą tik konstatavo, kad Fonds Omroep Reserve (Transliavimo rezervų fondas, toliau – FOR) ir visuomeninių transliuotojų programų rezervuose esančios lėšos buvo grynųjų viešųjų paslaugų sąnaudų perteklinio kompensavimo kriterijus ir kad remiantis visais 2001 m. pateiktais skaičiais, bendra 110 mln. eurų ad hoc išmokų suma nebuvo panaudota (sprendimo pradėti procedūrą 105 konstatuojamoji dalis).

47      Ginčijamame sprendime, remdamasi individualiais visuomeninių investuotojų duomenimis už 1994–2005 m., kuriuos ji gavo per formalią tyrimo procedūrą, Komisija konstatavo du dalykus. Pirma, kalbant apie visuomeninius transliuotojus, individuali jų rezervų suma neviršijo 10 % jų metinės kompensacijos sumos, dalį jų rezervų pervedus PO (ginčijamo sprendimo 146–149 konstatuojamoji dalis). Antra, kalbant apie PO, bendra jam suteiktos pagalbos suma (nauja ir jau esama pagalba), kurią jis atidėjo į rezervą 1994–2005 m., siekia 98,365 mln. eurų, iš kurių tik 76,327 mln. eurų turi būti grąžinta pagal naujos pagalbos procedūrą, nes šią sumą sudaro 33,870 mln. eurų, pervestų iš FOR ir 42,457 mln. eurų, pervestų 2005 m. iš visuomeninių transliuotojų rezervų (ginčijamo sprendimo 153 ir 154 konstatuojamosios dalys).

48      Taigi ginčijamas sprendimas nuo sprendimo pradėti procedūrą skiriasi tuo, kad pirmajame Komisija naudojo Nyderlandų valdžios institucijų pateiktus galutinius ir individualizuotus duomenis apie laikotarpį iki 2005 m., kad ji atsižvelgė į 2005 m., t. y. jau priėmus sprendimą pradėti procedūrą, iš visuomeninių transliuotojų rezervų atliktus pervedimus PO ir kad apskaičiuodama grąžintinos pagalbos sumą ji atsižvelgė tik į išmokas, kurias ji laikė nauja pagalba.

49      Vis dėlto šie skirtumai yra susiję su jau po sprendimo pradėti procedūrą, t. y. vykstant formaliai tyrimo procedūrai, kuri leidžia išplėsti ir išaiškinti sprendime pradėti procedūrą nurodytus klausimus, Komisijai pateiktais duomenimis ir įvykusiais veiksmais. Taigi Komisija negalėjo į tai atsižvelgti sprendime pradėti procedūrą, tačiau turėjo atsižvelgti į šiuos veiksnius priimdama ginčijamą sprendimą.

50      Be to, iš Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio matyti, kad, užbaigus formalią tyrimo procedūrą, Komisijos analizė gali būti išplėtota, nes Komisija galiausiai gali nuspręsti, kad priemonė nėra pagalba arba kad išsklaidytos abejonės dėl jos suderinamumo. Todėl darytina išvada, kad galutinis sprendimas gali šiek tiek skirtis nuo sprendimo pradėti procedūrą, tačiau tokie skirtumai neturi neigiamo poveikio galutiniam sprendimui (2009 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑424/05, Rink. p. II‑0000, 69 punktas).

51      Galiausiai dėl Nyderlandų Karalystės argumentų šiuo klausimu, iš 2005 m. gruodžio 22 d. Komisijos laiško ir iš šio laiško 1 priedo, skaitomo kartu su Komunikatu dėl transliavimo, matyti, kad Nyderlandų valdžios institucijos galėjo bent nuo šios datos suprasti, kokį metodą taikys Komisija, apskaičiuodama perteklinį kompensavimą. Taigi Nyderlandų valdžios institucijos galėjo tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą.

52      Todėl reikia atmesti antrą ieškovių kaltinimą.

53      Trečia, dėl NOS argumento, kad Komisija turėjo ginčijamame sprendime nagrinėti tik ad hoc išmokas už 1992–2002 m. laikotarpį, kuriuo ji rėmėsi sprendime pradėti procedūrą, reikia pirmiausia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodė, jog šis sprendimas susijęs su ad hoc išmokomis, suteiktomis nuo 1994 m. iki 2005 metų. Ji taip pat nurodė, kad nors sprendimas pradėti procedūrą taikomas procedūrai nuo 1992 m., tačiau tik nuo 1994 m. visuomeniniai transliuotojai pradėjo gauti ad hoc išmokas (ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamoji dalis), ir kad galutinius duomenis ji turėjo tik apie laikotarpį iki 2005 m., o tai paaiškina, kodėl ji neatsižvelgė į Nyderlandų Karalystės pateiktus duomenis apie 2006 m. (ginčijamo sprendimo 10 ir 136 konstatuojamosios dalys).

54      Reikia pirmiausia pažymėti, kad sprendimo pradėti procedūrą 4 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodė, jog formali tyrimo procedūra susijusi su laikotarpiu nuo 1992 metų. Taigi sprendime pradėti procedūrą nebuvo nurodyta nagrinėjamo laikotarpio pabaiga.

55      Be to, argumentas, kad Komisija sprendime pradėti procedūrą pateikė išvadas tik apie 1992–2002 m. laikotarpį, yra nepagrįstas, nes iš sprendimo pradėti procedūrą 47 konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisija atsižvelgė į tam tikrus specialius duomenis, susijusios su 2001–2006 m. laikotarpiu. Taip pat toks argumentas neturi prasmės, nes Komisija sprendime pradėti procedūrą neatmetė galimybės, kad tyrimas gali būti susijęs ir su laikotarpiu nuo 2002 metų.

56      Todėl reikia atmesti NOS argumentą, susijusį su nagrinėjamo laikotarpio prailginimu ginčijamame sprendime.

57      Ketvirta, dėl NOS argumento, jog per susitikimą ji neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos Komisijai, reikia pirmiausia pažymėti, kad NOS tvirtina, jog Komisija patvirtino visuomeninių transliuotojų rezervų perdavimą PO „per 2005 m. birželio 28 d. NOS atstovų ir [Komisijos nario, atsakingo už] konkurenciją, susitikimą“. Taigi NOS dalyvavo minėtame 2005 m. birželio 28 d. susitikime, be to, ji dalyvavo ir 2006 m. vasario 14 d. susitikime, kurių jos nuomone negalima laikyti rungimosi principu pagrįsta procedūra. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad kaip suinteresuota proceso šalis NOS bet kuriuo atveju negali remtis teise į gynybą, kuri pripažįstama atitinkamai valstybei narei (žr. šio sprendimo 36 punkte nurodytą teismų praktiką).

58      Taip pat reikia konstatuoti, kaip tai pabrėžia Komisija, kad NOS jai 2004 m. balandžio 21 d. atsiuntė laišką, kuriame kaip „tiesiogiai suinteresuota šalis“ ir visuomeninių transliuotojų vardu pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. Taip pat NOS 2005 m. kovo 8 d. laišku Komisijos paprašė pateikti paaiškinimus.

59      Todėl, nepaisant to, kad NOS buvo nurodyta sprendime pradėti procedūrą, ji buvo įtraukta į procedūrą pagal šio sprendimo 36 punkte nurodytą teismų praktiką.

60      Galiausiai dėl to, kad NOS tvirtina, jog jos prašymas susipažinti su bylos medžiaga buvo atmestas, pakanka pažymėti, kad ji nepateikė jokių tokio prašymo ar atsisakymo jį patenkinti įrodymų.

61      Todėl Komisija nepažeidė nei EB 88 straipsnio 2 dalies, nei Nyderlandų Karalystės teisės į gynybą ar kitų NOS, kaip suinteresuotos proceso šalies, siauresnės apimties teisių, todėl reikia atmesti pirmąjį Nyderlandų Karalystės ieškinio pagrindą ir šeštąjį NOS ieškinio pagrindą.

 Dėl klaidingo „ad hoc“ išmokų kvalifikavimo kaip valstybės pagalba

62      NOS tam tikrais klausimais ir atskiruose ieškinio pagrinduose, kuriuos nagrinėjant reikia sugrupuoti, ginčija ad hoc išmokų vertinimą taisyklių valstybės pagalbos srityje atžvilgiu, Komisijos pateiktą ginčijamame sprendime. Savo ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje NOS nurodo klaidingą Coproductiefonds Binnenlandse Omroep (bendros produkcijos fondas, toliau – CoBo) pajamų kvalifikavimą kaip valstybės išteklių, to paties pagrindo antroje dalyje nurodo tai, kad NOS, vykdanti PO funkcijas, neturi įmonės statuso, o trečioje dalyje nurodo konkurencijos iškraipymo nebuvimą ir nemotyvavimą šiuo klausimu. Antruoju ieškinio pagrindu NOS ginčija Komisijos nagrinėjant ad hoc išmokų ekonominę naudą pasirinktą minėto Sprendimo Altmark aiškinimą ir taikymą ir nurodo taip pat nemotyvavimą šiuo klausimu.

 Dėl CoBo pajamų iš autorių teisių klaidingo kvalifikavimo kaip valstybės išteklių

–       Šalių argumentai

63      NOS nurodo, kad autoriniai atlyginimai, kuriuos moka Belgijos ir Vokietijos kabelinių tinklų operatoriai, yra nepriklausomas visuomeninės paslaugos finansavimo šaltinis. NOS tvirtina, kad pagal Nyderlandų teisę viešas transliavimas ir savo programų perdavimas kabeliu užsienyje yra laikomas papildoma veikla. Todėl akivaizdu, kad pervestos sumos yra privataus pobūdžio fondai, o ne valstybės ištekliai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

64      NOS tvirtina, kad užsienio kabelinių tinklų operatorių mokami autoriniai atlyginimai jų pačių yra pervedami CoBo, kurį valdo visuomeniniai transliuotojai. Tai, kad valstybinės valdžios institucijos nustato tam tikras šių išteklių naudojimo sąlygas, nekeičia jų privačios kilmės.

65      Komisija mano, kad šis kaltinimas neturi prasmės, nes PO negavo jokio finansavimo iš CoBo. Be to, ji ginčija CoBo išteklių privatų pobūdį.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

66      Kadangi NOS per posėdį atsakydama į Teismo klausimą nurodė, kad jos reikalavimas panaikinti nesusijęs su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi, reikia konstatuoti, kad jos ketvirtojo ieškinio pagrindo pirma dalis neturi prasmės.

67      Iš tikrųjų NOS prašo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose valstybės pagalba, suteikta NOS, vykdančiai PO funkcijas, pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir reikalaujama ją išieškoti iš NOS. Iš ginčijamo sprendimo 45 konstatuojamosios dalies ir 152 konstatuojamojoje dalyje pateiktos lentelės matyti, kad PO negavo pinigų iš CoBo. Todėl CoBo lėšos nevertintinos kalbant apie PO gautą valstybės pagalbą, kuri turi būti grąžinta.

68      Todėl reikia atmesti NOS ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.

 Dėl to, kad NOS, vykdant PO funkcijas, neturi įmonės statuso

–       Šalių argumentai

69      Visiškai pripažindama turinti įmonės statusą vykdant su programų transliavimu susijusią veiklą NOS tvirtina, kad ji nėra įmonė EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, kai ji veikia kaip visuomeninio transliavimo sistemos valdytoja ir koordinatorė. Šių dviejų veiklų atskyrimas aiškiai išplaukia iš Mediawet 16 straipsnio ir aplinkybės, kad kiekvienai veiklai vedama atskira apskaita.

70      Todėl ginčijamas sprendimas yra klaidingas, nes Komisija nepakankamai išnagrinėjo faktines aplinkybes, neteisingai NOS pripažino įmone, klaidingai aiškino EB 87 bei EB 88 straipsnius ir nepakankamai motyvavo savo vertinimą, pagal kurį NOS kaip įmonė gavo perteklinę kompensaciją. NOS mano, kad jos, kaip visuomeninio transliavimo sistemos valdytojos ir koordinatorės, veikla nėra komercinė veikla rinkoje. Šiuo klausimu NOS nurodo 2005 m. rugsėjo 29 d. Nyderlandų konkurenciją prižiūrinčios institucijos sprendimą byloje 5059/NOS-NOB, kuriame minėta institucija nusprendė, kad NOS transliuotojo veikla yra komercinė veikla, tačiau NOS neturi įmonės statuso, kai ji vykdo įstatyme jai paskirtas bendrojo intereso funkcijas.

71      NOS nurodo, kad, kaip matyti iš teismų praktikos, visuomeninės įstaigos ar su jomis susiję subjektai gali būti įmonės EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, jei jie vykdo komercinę veiklą, tačiau jie nebus įmonės jiems vykdant veiklą, susijusią su įstatyme jiems priskirtomis funkcijomis.

72      Taigi NOS gavo 33,8 mln. eurų ad hoc išmokų ne kaip įmonė, nes šios išmokos buvo susijusios su jai Mediawet priskirtomis funkcijomis. Todėl NOS šiuo atveju galėjo būti vertinama kaip įmonių asociacija EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau to neužtenka, kad jai būtų suteiktas įmonės statusas.

73      Dėl pervedimo PO visuomeninių transliuotojų rezervai prarado valstybės pagalbos palaikant įmonę pobūdį. NOS gavo šias sumas kaip veiklos teikiant visuomeninę paslaugą valdytoja ir galėjo jomis naudotis kaip numatyta įstatyme.

74      Be to, NOS tvirtina, kad nė viena iš Komisijos rašytinėse pastabose dėl jos veiklos, susijusios su visuomeninio transliavimo sistemos valdymu ir koordinavimu, išvardytų užduočių nerodo, kad ji turi būti vertinama kaip įmonė, teikianti paslaugas ar tiekianti prekes rinkoje. Šiuo klausimu, remiantis teismų praktika, Komisija turėjo išnagrinėti, iš kokios veiklos ji gauna pajamas ir šios veiklos pobūdį.

75      Pirmiausia užsienio kabelinių tinklų operatoriams parduodama teises į programas ar platindama per palydovą, NOS veikė ne kaip nepriklausomas subjektas, o kaip administracinis tarpininkas, ginantis trečiųjų asmenų, t. y. visuomeninio transliavimo organizacijų interesus.

76      Gaunamos palūkanos, pajamos iš nuomos ir dividendai yra susiję su NOS finansų valdymu kaip ir bet kurios kitos visuomeninės įstaigos.

77      Galiausiai NOS retransliavimo veikla nesusijusi su visuomeninio transliavimo valdymo ir koordinavimo veikla.

78      Komisija ginčija NOS argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

79      Pirmiausia reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo, nes pastarasis yra susijęs su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu (žr. 2005 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos Teismo sprendimo Confédération nationale du Crédit mutuel prieš Komisiją, T‑93/02, Rink. p. II‑143, 67 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

80      EB 253 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie atitinkamo teisės akto pobūdžio ir aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti tą teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrįstumu, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir adresatų bei kitų asmenų, su kuriais teisės aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama motyvuojant išvardyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvacija atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jos formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės taisykles (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas ir minėto Sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją 178 punktas).

81      Atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo pavadinimą, jis susijęs su Nyderlandų visuomeninių transliuotojų, kurių įmonės statusas neginčijamas, ad hoc finansavimu. Ginčijamo sprendimo 2 punkte Komisija išsamiai apibūdino visą visuomeninio transliavimo sistemą, pradėdama nuo šio sektoriaus dalyvių. Į šį apibūdinimą ji įtraukė ir NOS kaip NOS RTV ir PO (žr. šio sprendimo 11 punktą).

82      Komisija išnagrinėjo dalyvių, įskaitant ir NOS, vykdančios dvigubą funkciją, finansavimo šaltinius (ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamoji dalis) ir konstatavo, kad jų pagrindiniai finansiniai ištekliai buvo gaunami iš kasmetinių valstybės išmokų, jiems buvo leidžiama kaupti rezervus ir, be to, jie dar nuo 1994 m. gaudavo ad hoc išmokas (ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis).

83      Apibūdindama ad hoc išmokas ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkte, Komisija išnagrinėjo sumas, gautas iš FOR (ginčijamo sprendimo 39–42 konstatuojamosios dalys). Ji nurodė, kad šis fondas buvo skirtas finansuoti tam tikras PO iniciatyvas, didinti programų įvairovę ir kokybę bei finansuoti investicijas visuomeninio transliavimo srityje. Komisija patikslino, kad 2005 m. visuomeninio transliavimo sistema gavo iš FOR 191,2 mln. EUR, iš kurių 157,4 mln. buvo pervesti visuomeniniams transliuotojams, o 33,8 mln. EUR – PO (ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamoji dalis).

84      Taip pat Komisija, remdamasi taisyklėmis valstybės pagalbos srityje, įvertino šias ad hoc išmokas, įskaitant ir sumas, FOR pervestas PO. Iš tikrųjų 191,2 mln. eurų suma, nurodyta ginčijamo sprendimo 87 konstatuojamojoje dalyje, apima ir 33,8 mln. eurų sumą, pervestą PO (žr. šio sprendimo 83 punktą).

85      Komisija, atsižvelgdama konkrečiai į šias išmokas iš FOR, patikrino, ar tai valstybės ištekliai (ginčijamo sprendimo 6.1 punktas) ir ar buvo ekonominis pranašumas (ginčijamo sprendimo 6.2 punktas). Taip pat ji išnagrinėjo konkurencijos iškraipymo kriterijus (ginčijamo sprendimo 6.3 punktas) ir įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (ginčijamo sprendimo 6.4 punktas), o visa tai ji vertino atsižvelgdama į visuomeninio transliavimo sistemos dalyvius. Komisija ginčijamo sprendimo 105 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad, kalbant apie ad hoc išmokas, tai yra valstybės pagalba visuomeniniams transliuotojams, įskaitant ir NOS.

86      Kadangi, kaip mano Komisija ir Nyderlandų valdžios institucijos (dėl pastarųjų žr. ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamąją dalį), visuomeniniai transliuotojai yra įsipareigoję teikti viešąją paslaugą, ad hoc išmokų suderinamumas su EB 86 straipsnio 2 dalimi buvo išnagrinėtas ginčijamo sprendimo 8 punkte.

87      Vertindama kompensaciją, kurią gavo atskiri visuomeniniai transliuotojai, Komisija konstatavo, kad keturiolika iš jų 1994–2005 m. laikotarpiu gavo perteklines kompensacijas, kurios iš esmės buvo nukreiptos į programų rezervus (ginčijamo sprendimo 141–146 konstatuojamosios dalys).

88      Šiuo klausimu ir šiame tyrimo etape Komisija nustatė, kad 2005 m. dalis šių rezervų buvo pervesta PO, o tai sumažino bendrą atskirų visuomeninių transliuotojų kompensaciją ir padidino perteklinį kompensavimą PO (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis). Jį Komisija apskaičiavo remdamasi atskiromis PO sąskaitomis. Komisija nurodė, kad nors NOS RTV ir PO yra to paties juridinio asmens dalys ir teikia konsoliduotą atskaitomybę, jos jokiu būdu negali naudotis viena kitos lėšomis (ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamosios dalys).

89      Iš ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje esančios 4 lentelės matyti, kad ad hoc išmokos PO, kurias reikalaujama grąžinti, yra išmokos iš FOR, į kurias buvo atsižvelgta kvalifikuojant valstybės pagalbą (žr. šio sprendimo 83–85 punktus), ir pervesti rezervai (žr. šio sprendimo 87 punktą), taip pat įtraukti į ad hoc išmokas (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis).

90      Taigi, priešingai nei tvirtina NOS, Komisija pakankamai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir tinkamai motyvavo savo išvadas dėl ad hoc išmokų, sudarančių valstybės pagalbą visuomeniniams transliuotojams, taigi ir NOS, ir dėl perteklinio visuomeninės paslaugos kompensavimo kalbant tik apie NOS, vykdančios PO funkcijas, išieškojimo iš jų (ginčijamo sprendimo autentiškos versijos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys).

91      Dėl motyvų pagrįstumo, NOS neteisingai tvirtina, kad ji, vykdydama PO funkcijas, nėra įmonė.

92      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką konkurencijos teisės kontekste įmonės sąvoka apima bet kokį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar jo finansavimo būdą. Šiuo atžvilgiu, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, ūkine veikla laikoma bet kokia veikla, kuria tam tikroje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos (žr. 2000 m. rugsėjo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pavlov ir kt., C‑180/98 – C‑184/98, Rink. p. I‑6451, 74 ir 75 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

93      Taip pat primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką veikla, kuri patenka į viešosios valdžios prerogatyvų vykdymą, nėra ekonominė veikla, pateisinanti Sutarties konkurencijos nuostatų taikymą (šiuo klausimu žr. 1994 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo SAT Fluggesellschaft, C‑364/92, Rink. p. I‑43, 30 punktą ir 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo Selex Sistemi Integrati prieš Komisiją ir Eurocontrol, C‑113/07 P, Rink. p. I‑2207, 70 punktą).

94      Taip pat Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad aplinkybė, jog subjektui patikėtos tam tikros bendrojo intereso užduotys, netrukdo šią veiklą laikyti ekonomine veikla (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ambulanz Glöckner, C‑475/99, Rink. p. I‑8089, 21 punktą ir 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Enirisorse, C‑237/04, Rink. p. I‑2843, 34 punktą).

95      Norint nustatyti, ar nagrinėjamu atveju NOS veikla yra įmonės veikla Sutarties prasme, reikia išsiaiškinti šios veiklos pobūdį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo SAT Fluggesellschaft 19 punktą).

96      Kaip šio sprendimo 11 ir 81 punktuose jau nurodė Bendrasis Teismas, NOS pirmiausia veikia kaip visuomeninis transliuotojas, kuris neginčijamai yra įmonė, nors ir teikianti tik visuomeninę paslaugą.

97      Antras NOS vaidmuo yra susijęs su jos valdybos, t. y. PO, veikla. Per PO NOS skatina bendradarbiavimą tarp visuomeninių transliuotojų, koordinuoja trijų visuomeninės televizijos kanalų veiklą ir du kartus per metus žiniasklaidos priežiūros institucijai teikia ataskaitas apie visuomeninių transliuotojų veiklą (ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamoji dalis ir Mediawet 16 straipsnis). Be to, Nyderlandų Karalystė per posėdį nurodė, kad PO negali būti vertinama kaip nuo visuomeninių transliuotojų nepriklausomas atskiras subjektas. PO valdo ir koordinuoja visą sistemą, todėl, norint išnagrinėti finansavimo būdą, reikia atsižvelgti į visą visuomeninio transliavimo sistemą, kuriai priklauso ir PO.

98      Pirmiausia NOS koordinuojant ir valdant visuomeninius transliuotojus, ji negali būti prilyginta valdžios institucijai, įgyvendinančiai viešosios valdžios galias.

99      Viena vertus, tokia koordinavimo ir valdymo veikla nereiškia viešosios valdžios galių įgyvendinimo. NOS nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad PO įgyvendina viešosios valdžios galias. Be to, remiantis šio sprendimo 94 punkte nurodyta teismų praktika, aplinkybė, jog NOS patikėtos tam tikros bendrojo intereso užduotys, netrukdo šią veiklą laikyti ekonomine veikla. NOS neįrodė, kad jai pavestų bendrojo intereso užduočių vykdymas nėra ekonominė veikla.

100    Kita vertus, ši NOS pavesta koordinavimo ir valdymo veikla yra susijusi tik su visuomeniniais transliuotojais ir jų ekonomine veikla, t. y. siūlyti ir transliuoti televizijos programas, net jei daugelis komercinių transliuotojų veikia nacionaliniu mastu (ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamoji dalis).

101    Kaip atsakydama į Teismo raštu pateiktus klausimus nurodo Komisija, NOS per PO vykdoma koordinavimo veikla nesiskiria nuo komercinių įmonių vykdomos komercinių kanalų koordinavimo veiklos. Tai, kad egzistuoja keletas visuomeninių transliuotojų, lemia centrinio koordinavimo poreikį. Taigi NOS vykdo užduotis, kurias, jei ne ji, turėtų vykdyti pačios atitinkamos įmonės arba jos tai turėtų organizuoti ir mokėti už tai.

102    Antra, iš ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje esančios 4 lentelės matyti, kad PO ir iš komercinės veiklos gauna pajamas, kurių bendra suma per aptariamą laikotarpį sudarė 133,7 mln. eurų. Iš 2006 m. vasario 24 d. Nyderlandų valdžios institucijų laiško Komisijai matyti, kad PO gauna pajamas konkrečiai parduodama teises į transliacijas Belgijos ir Vokietijos kabelinių tinklų operatoriams, transliuodama per palydovą, iš įvairių nuolaidų bei teikdama transliuotojams ar tretiesiems asmenims paslaugas, gaudama palūkanas, nuomos mokesčius, dividendus ir valdymo komisinius.

103    NOS neginčija šių pajamų, tačiau mano, jog ji veikė kaip administracinė tarpininkė, konkrečiai kalbant apie teisių programoms pardavimą Belgijos ir Vokietijos kabelinių tinklų operatoriams. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pastebėti, kad tarpininkės vaidmuo, kurį vaidindama NOS parduodavo minėtas teises, negali lemti to, jog ši veikla netenka ekonominio pobūdžio (žr. šio sprendimo 92 punkte nurodytą teismų praktiką). Antra, pati tarpininkavimo ekonominiams operatoriams veikla yra ekonominė veikla.

104    Galiausiai, priešingai nei teigia NOS, savo 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendime Nyderlandų konkurencijos priežiūros institucija nenagrinėjo, ar NOS, vykdydama jai pavestas bendro intereso užduotis, turi įmonės statusą. Priminusi, kad NOS vykdydama ekonominę veiklą turi įmonės statusą, ji nusprendė, kad NOS gautos išmokos už jos, kaip transliuotojo, veiklą (NOS RTV) galėjo būti vertinamos kaip apyvarta.

105    Todėl net atskirai vertinant NOS, vykdančios PO funkcijas, veiklą, ji vis tiek būtų ekonominė veikla minėtos teismų praktikos prasme. Todėl Komisija teisingai skundžiamame sprendime NOS vertino kaip įmonę, ypač taikant taisykles valstybės pagalbos srityje (EB 87 straipsnis), nors ji ir atliko dvigubą vaidmenį teikdama visuomeninę paslaugą.

106    Kadangi visi NOS pateikti argumentai yra nepagrįsti, reikia atmesti jos ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą dalį.

 Dėl konkurencijos iškraipymo nebuvimo ir nemotyvavimo šiuo klausimu

–       Šalių argumentai

107    NOS tvirtina, kad Komisijos vertinimas, pagal kurį ad hoc išmokos gali iškraipyti konkurenciją, yra nepakankamai motyvuotas, iš dalies klaidingas ir prieštarauja kitoms Komisijos išvadoms ginčijamame sprendime.

108    Pirmiausia ieškinyje NOS nurodo, kad šiuo klausimu ginčijamo sprendimo motyvai yra neaiškūs. Be to, Komisija neteisingai teigia, kad kadangi egzistuoja valstybės pagalba, aplinkybė, jog iškraipoma konkurencija, yra automatiškai įrodyta. Galiausiai Komisija nenurodė, kaip to reikalauja teismų praktika, kaip nagrinėjamos priemonės gali iškraipyti konkurenciją.

109    Be to, NOS tvirtina, jog Komisija neteisingai nusprendė, kad konkurencija šiuo atveju buvo iškraipyta. Perteklinis kompensavimas šiuo atveju nereiškia, kad gautos perteklinės sumos galėjo būti panaudotos kitiems tikslams, o ne visuomeninės paslaugos teikimui, ir todėl iškraipyti konkurenciją kitose rinkose. Komisija turėjo nustatyti, ar ir kokia apimtimi aplinkybė, kad buvo formuojami rezervai, iškraipė konkurenciją rinkoje.

110    Galiausiai Komisijos vertinimas, pagal kurį buvo iškraipoma konkurencija, prieštarauja ginčijamo sprendimo 155 ir kitose konstatuojamosiose dalyse esančiam tvirtinimui, kad nebuvo trukdoma konkurencija trijose svarbiose rinkose, kuriose konkuravo visuomeniniai ir privatūs transliuotojai.

111    Antra, savo dublike NOS nurodo, kad, kaip savo rašytinėse pastabose tvirtina Komisija, norint nustatyti, ar tai esama, ar nauja pagalba, reikia atsižvelgti į priemonės teisinį pagrindą, galimus priemonės pakeitimus ir ar šie pakeitimai pirminę priemonę daro nauja priemone. Tačiau Komisija tinkamai netaikė šių trijų kriterijų.

112    Komisija ginčija NOS argumentus. Be to, ji nurodo, kad NOS dublike pateikti argumentai yra nesusiję su ketvirtojo ieškinio pagrindo trečia dalimi ir su ieškinyje šiuo klausimu nurodytais argumentais.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

113    Pirmiausia reikia pažymėti, kad NOS dublike grindžiant savo ketvirtojo ieškinio pagrindo trečią dalį pateikti argumentai susiję su pagalbos kvalifikavimu kaip naujos, o tai yra pirmojo jos ieškinio pagrindo dalykas, todėl tai negali būti vertinama kaip nuo pastarojo ieškinio pagrindo nepriklausomas pagrindas. Šie argumentai nesusiję su ieškinyje jos nurodytais argumentais ir šios ieškinio dalies pavadinimu. Todėl nagrinėjant šią NOS ketvirtojo ieškinio pagrindo dalį reikia tik apžvelgti tariamą konkurencijos iškraipymo nebuvimą ir ginčijamo sprendimo nemotyvavimą šiuo klausimu, o dėl kitų argumentų reikia nurodyti šio sprendimo 159–198 punktus (ypač žr. šio sprendimo 176–180 punktus dėl esamos ir naujos pagalbos atskyrimo ir 182–188 punktus dėl naują pagalbą šioje byloje apibūdinančių veiksnių).

114    Dėl nurodyto nemotyvavimo, pateikdama išsamų visuomeninės transliavimo sistemos apibūdinimą, Komisija ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje nurodo, jog be visuomeninių transliuotojų nacionaliniu mastu veikia ir keletas komercinių transliuotojų. Komerciniai transliuotojai ir pateikė skundus Komisijai, nurodydami, kad Nyderlandų visuomeninių transliuotojų finansavimo sistema yra neteisėta valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamoji dalis)

115    Ginčijamo sprendimo 6.3 punkto „Konkurencijos iškraipymas“ vienintelė konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Ad hoc finansavimu suteiktu pranašumu, pervedimais į CoBo ir galimybe nemokamai naudotis technine įranga negali pasinaudoti jokie kiti panašioje padėtyje esantys subjektai. Turint omenyje, kad konkurencija iškraipoma kiekvienu atveju, kai valstybė sustiprina pagalbą gaunančio subjekto pozicijas jo konkurentų atžvilgiu, šie pranašumai gali iškraipyti konkurenciją tarp visuomeninių transliuotojų ir kitų subjektų.“

116    Ginčijamo sprendimo 6.4 punkte Komisija išnagrinėjo ad hoc išmokų įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Nurodžiusi taikytiną teismų praktiką ir Transliavimo komunikatą, Komisija ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamojoje dalyje išdėstė:

„Svarstomu atveju Nyderlandų visuomeniniai transliuotojai aktyviai dirba tarptautinėje rinkoje: per Europos transliuotojų sąjungą jie keičiasi televizijos programomis ir dalyvauja Eurovizijos sistemoje. Be to, jų programos transliuojamos Belgijoje ir Vokietijoje. Be to, Nyderlandų visuomeniniai transliuotojai tiesiogiai konkuruoja su komerciniais transliuotojais, kurie yra aktyvūs tarptautinės transliavimo rinkos dalyviai ir yra sukūrę tarptautinės nuosavybės struktūrą.“

117    Taigi reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia NOS, ginčijamame sprendime šiuo klausimu pateikiami motyvai, kurie leidžia NOS suprasti Komisijos išvadas ir pasinaudoti teise į gynybą, o Bendrajam teismui – vykdyti kontrolę (žr. šio sprendimo 80 punkte nurodytą teismų praktiką). Komisijos nuomone, būtent visuomeniniams transliuotojams, tarp kurių yra ir NOS, apimant ir PO funkcijas, suteiktas pranašumas lyginant su konkurentais, t. y. komerciniais transliuotojais, iškraipo konkurenciją.

118    Kadangi NOS ginčija tokio motyvavimo pagrįstumą (žr. šio sprendimo 79 punkte nurodytą teismų praktiką), tvirtindama, kad konkurencija nagrinėjamu atveju nebuvo iškraipyta, reikia pirmiausia priminti, kad EB 87 straipsnio 1 dalis draudžia valstybių teikiamą pagalbą, kuri, palaikydama tam tikras įmones, iškraipo konkurenciją „arba gali ją iškraipyti“. Taigi pakanka konkurencijos iškraipymo rizikos. Komisija neprivalo įrodyti jau suteiktos pagalbos realaus poveikio (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Atzeni ir kt., C‑346/03 ir C‑529/03, Rink. p. I‑1875, 74 punktą). Šioje byloje Komisija neprivalėjo įrodyti, kad aptariamos priemonės adresatai, t. y. visuomeniniai transliuotojai, įskaitant ir NOS, vykdančios savo dvigubą funkciją, panaudojo gautas sumas kitiems tikslams, taip iškraipydami konkurenciją.

119    Antra, pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagalba, kuria padengiamos tam tikros įmonės išlaidos, kurias ji paprastai būtų turėjusi padengti vykdydama valdymą ar įprastinę veiklą, iš esmės iškraipo konkurencijos sąlygas (žr. 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Siemens prieš Komisiją, T‑459/93, Rink. p. II‑1675, 48 ir 77 punktus; 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 43 punktą; 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Ter Lembeek prieš Komisiją, T‑217/02, Rink. p. II‑4483, 177 punktą).

120    NOS, tiek kaip PO, tiek kaip NOS RTV suteiktas finansavimas ją išlaisvino nuo tam tikrų veiklos išlaidų, kurias ji paprastai būtų turėjusi padengti, kaip tai ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija. Tai, kad jai pavesta teikti visuomeninę paslaugą ir šią paslaugą ji teikia remdamasi šią užduotį reglamentuojančiomis nuostatomis, savaime nepanaikina konkurencijos iškraipymo kitų įmonių atžvilgiu rizikos, kitaip, Komisijos nuomone, EB 86 ir EB 88 straipsniai būtų neveiksmingi. Taikant EB 86 straipsnio 2 dalį įmonėms, kurioms pavesta teikti visuomeninę paslaugą, taikomos Sutarties taisyklės, konkrečiai Konkurencijos normos. Visuomeninės paslaugos teikimas gali būti atitinkamos valstybės narės kompensuojamas per daug, tačiau vos tik tai nustačius kyla konkurencijos iškraipymo rinkoje, kuri, kaip ir transliavimo rinka, yra atvira konkurencijai, rizika.

121    Be to, dėl argumento, kad išvada dėl konkurencijos iškraipymo, esanti ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamojoje dalyje, prieštarauja Komisijos išvadoms dėl antikonkurencinio elgesio nebuvimo, reikia pažymėti, kad įtakos konkurencijai nagrinėjimas (ginčijamo sprendimo 6.3 punktas) buvo vykdomas atliekant tyrimą dėl valstybės pagalbos buvimo pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (ginčijamo sprendimo 6 punktas). Tuo tarpu visuomeninių transliuotojų antikonkurencinis elgesys buvo nagrinėjamas ginčijamo sprendimo 8.5 punkte, vertinant aptariamos priemonės atitikimą EB 86 straipsnio 2 daliai.

122    Taigi akivaizdu, kad teismų praktikoje daromas skirtumas tarp priemonės pripažinimo valstybės pagalba ir jos suderinamumo su bendrąja rinka (2009 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TF1 prieš Komisiją, T‑354/05, Rink. p. II‑471, 134 punktas). Todėl ginčijamame sprendime Komisija teisingai pirmiausia patikrino, ar buvo įvykdytos EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, įskaitant ir jos galimybę iškraipyti konkurenciją, kad priemonę būtų galima pripažinti valstybės pagalba, ir, antra, įvertino, ar nagrinėjam atvejui galima taikyti EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį. Atliekant pastarąjį vertinimą ir atsižvelgiant į Amsterdamo protokolą reikia patikrinti, ar visuomeninių transliuotojų elgesys buvo antikonkurencinis komercinėse rinkose, tačiau to nereikia daryti vertinant visuomeninės paslaugos teikimą (žr. šiuo klausimu šio sprendimo 211–218 punktus).

123    Taigi konkretaus antikonkurencinio elgesio nenustatymas atliekant minėtos kompensacijos proporcingumo tyrimą neprieštarauja Komisijos išvadoms dėl konkurencijos iškraipymo kvalifikuojant ad hoc išmokas kaip valstybės pagalbą. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip nurodė Komisija ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamojoje dalyje, šios išmokos gali iškraipyti konkurenciją.

124    Todėl reikia atmesti NOS ketvirtojo ieškinio pagrindo trečią dalį.

 Dėl klaidingo minėto Sprendimo Atmark aiškinimo ir taikymo bei nepakankamo ginčijamo sprendimo motyvavimo šiuo klausimu

–       Šalių argumentai

125    NOS iš esmės tvirtina, kad Komisijos vertinimas, pagal kurį ad hoc išmokos yra nauja pagalba, pagrįstas klaidingu minėto Sprendimo Atmark aiškinimu ir taikymu bei nepakankamu motyvavimu.

126    Pirmiausia NOS tvirtina, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog minėtas Sprendimas Altmark yra taikytinas šioje byloje.

127    Iš tikrųjų minėtas Sprendimas Altmark apibrėžia sąlygas, leidžiančias nacionaliniam teismui nustatyti, ar apie pagalbą reikėjo pranešti Komisijai, tačiau jis nėra tinkamas teisinis pagrindas nustatant, ar priemonė yra valstybės pagalba, nes tai yra materialinis klausimas.

128    Be to, minėtas Sprendimas Altmark nustato visų pirma procedūrines sąlygas. Kalbant apie sąlygą, pagal kurią teikiant visuomeninę paslaugą patirtų išlaidų kompensavimas pirmiausia turi būti apskaičiuotas remiantis nustatytais kriterijais, tam tikrais atvejais gali paaiškėti, kad priemonė, neatitinkanti šios sąlygos, taip pat nėra ir valstybės pagalba, jei kompensacija neviršija išlaidų, patirtų teikiant visuomeninę paslaugą. Taip pat, kaip matyti iš Komisijos komunikato 97/C 209/03 dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms parduodant žemę ir pastatus (OL C 209, 1997, p. 3), sąlyga, kad sutartis buvo pasirašyta pagal viešųjų pirkimų procedūrą, yra visiškai procedūrinio pobūdžio.

129    Be to, minėtas Sprendimas Altmark susijęs su situacijomis, kai privatus operatorius kartais užtikrina visuomeninę paslaugą, tačiau šie įsipareigojimai teikti visuomeninę paslaugą yra riboto pobūdžio ir užtikrinami rinkoje laikantis tam tikro periodiškumo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Nyderlandų visuomeninio transliavimo sistema yra kitokio pobūdžio, nes tai yra nuolatinio finansavimo sistema. Negali būti keliamas klausimas dėl įpareigojimo [teikti paslaugą] ar dėl palyginimo su pelningai veikiančiu komerciniu operatoriumi.

130    Antra, NOS tvirtina, kad Komisija preliminariai valstybės pagalbos buvimą turėjo įvertinti atsižvelgdama į Amsterdamo protokolą, kuris yra pirminės teisės šaltinis. Pagal minėtą protokolą valstybės pagalba gali būti tik tuomet, kai yra perteklinis finansavimas, darantis neigiamą poveikį Bendrijos interesams konkurencijos srityje. Todėl NOS gautos ad hoc išmokos negali būti pripažintos valstybės pagalba, taigi Komisija klaidingai suprato EB 87 ir EB 88 straipsnius.

131    Nepriklausomai nuo to, ar minėtame Sprendime Altmark nustatytos sąlygos yra įvykdytos, kaip matyti iš 2005 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimo 2005/842/EB dėl EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos (OL L 312, p. 67), jei nėra naudos, negali būti ir valstybės pagalbos.

132    Galiausiai NOS pažymi, kad Komisija, remdamasi minėtu Sprendimu Altmark, neteisingai nusprendė, jog NOB techninių paslaugų teikimas visuomeniniams transliuotojams yra valstybės pagalba, nors NOB gavo kompensaciją už šias paslaugas iš valstybės, o ši kompensacija buvo išmokėta iš lėšų, kurias valstybė skiria NOS.

133    Trečia, NOS tvirtina, kad Komisija ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamojoje dalyje nepakankamai motyvavo savo vertinimą, pagal kurį lėšų pervedimas iš FOR, išlyginamųjų fondų, taip pat ir finansinis CoBo įnašas nėra paremtas iš anksto nustatytais objektyviais ir skaidriais parametrais.

134    Komisija ginčija NOS argumentus, be kita ko, nurodydama, jog nesupranta šio pagrindo tikslo dėl pateiktų argumentų neaiškumo.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

135    Pirmiausia NOS argumentą dėl NOB techninių paslaugų teikimo visuomeniniams transliuotojams reikia atmesti kaip netinkamą. Iš ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamosios dalies matyti, kad į šią priemonę nereikėjo atsižvelgti atliekant skaičiavimus. Ji nėra reikšminga vertinant perteklinį kompensavimą visuomeniniams transliuotojams ir, a fortiori, neturi poveikio PO gautos perteklinės kompensacijos sumai, kuri vienintelė yra susijusi su šiuo prašymu panaikinti.

136    Pirma, dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo, susijusio su minėtu Sprendimu Altmark, Komisija ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad ad hoc išmokos suteikia ekonominį pranašumą Nyderlandų visuomeniniams transliuotojams, nes šios priemonės sutaupo jų veiklos sąnaudas, kurias kitu atveju jiems tektų patirti.

137    Ginčijamo sprendimo 6.2.1 punkte „Altmark sprendimo taikytinumas“ Komisija atsakė į Nyderlandų valdžios institucijų ir transliuotojų argumentus, pagal kuriuos ad hoc išmokos iš esmės kompensavo tik pastarųjų grynąsias išlaidas, patirtas teikiant visuomeninę paslaugą. Ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje nurodyta, jog tai reiškia, kad ad hoc išmokos nesuteikia visuomeniniams transliuotojams pranašumo ir nėra pagalba, atitinkanti minėtame Sprendime Altmark nustatytas sąlygas.

138    Komisija ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamojoje dalyje išvardija sąlygas, kurias, remiantis minėtu Sprendimu Altmark, turi atitikti priemonės, kuriomis kompensuojamos papildomos grynosios bendrosios ekonominės svarbos paslaugų (BESP) sąnaudos, kad nebūtų traktuojamos kaip valstybės pagalba.

139    Galiausiai ginčijamo sprendimo 96–98 konstatuojamosiose dalyse Komisija motyvuoja savo išvadą, pateiktą minėto sprendimo 99 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią nagrinėjamu atveju nėra įvykdytos trys paskutinės sąlygos.

140    Pirmiausia ji mano, kad lėšų pervedimas iš FOR, išlyginamųjų fondų, taip pat ir finansinis CoBo įnašas nėra paremtas iš anksto nustatytais objektyviais ir skaidriais parametrais. Antra, ad hoc finansavimo priemonių ir išmokų iš CoBo atveju neatsižvelgiama į atitinkamas gautas visuomeninių transliuotojų sumas ir nenustatyti reikalingi saugikliai nuo perteklinės kompensacijos. Taigi dėl ad hoc finansavimo susidarė didelė kompensacijų permoka. Trečia, Nyderlandų visuomeniniai transliuotojai nebuvo atrinkti kaip bendrosios ekonominės svarbos paslaugų teikėjai konkurso būdu. Reikalingos kompensacijos lygis nebuvo nustatomas analizuojant gerai tvarkomo ir tinkamai aprūpinto gamybos priemonėmis, viešųjų paslaugų teikėjui nustatytus reikalavimus atitinkančio tipinio subjekto sąnaudas, kurios atsirastų vykdant šias prievoles, atsižvelgiant į atitinkamas gautas sumas ir pagrįstą pelną, gautą vykdant šias prievoles.

141    Reikia konstatuoti, kad, priešingai nei tvirtina NOS, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo turinį, o ypač į jo 35–45 konstatuojamose dalyse nurodytų atskirų išmokų apibūdinimus, ginčijamo sprendimo motyvai leidžia suinteresuotiems asmenims suprasti Komisijos išvadų dėl šiuo atveju minėtame Sprendime Altmark nustatytų kriterijų nesilaikymo pagrindimą, o Bendrajam Teismui – vykdyti kontrolę.

142    Komisija ginčijamame sprendime pakankamai aiškiai išdėstė faktines aplinkybes ir teisinius motyvus, kuriems sprendimo sistemos požiūriu šiuo klausimu tenka esminė reikšmė (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Ter Lembeek prieš Komisiją 246 punktą).

143    Antra, dėl NOS ieškinyje nurodyto argumento, jog minėtame Sprendime Altmark nustatytos sąlygos yra skirtos tik nacionaliniam teismui, reikia pažymėti, kad jis nepagrįstas jokiu teisiniu pagrindu, o minėtame sprendime šiuo klausimu nėra jokios nuorodos.

144    Iš tikrųjų iš minėto Sprendimo Altmark 87–94 punktų aiškiai matyti, kad jame Teisingumo Teismo nustatyti principai yra bendro taikymo, nors jie ir buvo suformuluoti atsakant į nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Altmark nenurodė, jog nustatytas principas taikomas tik tam atvejui, kad jis taikomas tik nacionaliniam teismui ar kad jis netaikomas visuomeninio transliavimo sektoriuje.

145    Minėtame Sprendime TF1 prieš Komisiją (130 punktas) Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš minėtame Sprendime Altmark vartojamų nedviprasmiškų sąvokų matyti, jog vienintelis minėtų keturių sąlygų tikslas yra pripažinti atitinkamą priemonę valstybės pagalba, o dar tiksliau – nustatyti naudos buvimą.

146    Valstybės įsikišimas, kuris neatitinka vienos ar kelių minėtų sąlygų, turi būti laikomas valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (minėto Sprendimo TF1 prieš Komisiją 129 punktas).

147    Kadangi Nyderlandų valdžios institucijos ir visuomeniniai transliuotojai šioje byloje konkrečiai nurodė, kad ad hoc išmokos iš esmės kompensavo tik pastarųjų grynąsias išlaidas, patirtas teikiant visuomeninę paslaugą, Komisija nagrinėdama ekonominę naudą teisingai ir nepadarydama vertinimo klaidos patikrino, ar šioje byloje buvo įvykdytos minėtame Sprendime Altmark nustatytos sąlygos.

148    Taip pat reikia pažymėti, kad nors NOS nepritaria minėto Sprendimo Altmark taikymui šioje byloje, ji neginčija Komisijos išvados, pateiktos ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią nebuvo įvykdytos minėtame Sprendime Altmark nustatytos sąlygos. NOS nepateikia jokių įrodymų, galinčių paneigti Komisijos ginčijamo sprendimo 96–98 konstatuojamosiose dalyse nurodytus argumentus.

149    Trečia, dėl Amsterdamo protokolo reikia, viena vertus, pažymėti, kad jame nėra numatyta, jog visuomeninio transliavimo finansavimas negali būti valstybės pagalba. Iš tikrųjų jame numatyta, kad Sutarties nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomeninę transliaciją, jeigu šis finansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė, ir jeigu šis finansavimas prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į šios viešosios paslaugos funkcijų vykdymą. Taigi NOS negali tvirtinti, kad Amsterdamo protokolas neleidžia taikyti konkurencijos normų ir draudžia Komisijai remiantis minėtame Sprendime Altmark nustatytais kriterijais tikrinti, ar ad hoc išmokos suteikia Nyderlandų visuomeniniams transliuotojams pranašumą.

150    Kita vertus, Komisija neginčija Amsterdamo protokolo esminio vaidmens vertinant transliuojančiųjų organizacijų finansavimą, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusios įgaliojimus. Komisija į tai daro nuorodą ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra 8 punkte „Pagalbos suderinamumas pagal EB 86 straipsnio 2 dalį“. Komisija šį tyrimą atliko taip pat remdamasi teismų praktika (ginčijamo sprendimo 113 ir 114 konstatuojamosios dalys) ir Transliavimo komunikatu, kuris daro nuorodą į Amsterdamo protokolą. Taigi negalima tvirtinti, kad Komisija neatsižvelgė į minėtą protokolą.

151    Ketvirta, kalbant apie Sprendimą 2005/842, jis nepatvirtina teiginio, kad Komisija šioje byloje klaidingai teikė minėtą Sprendimą Altmark.

152    Sprendimo 2005/842 penktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Kai tenkinami [keturi Sprendimo Altmark kriterijai], kompensacija už viešąją paslaugą nėra laikoma valstybės pagalba ir [EB] 87 ir [EB] 88 straipsniai nėra taikomi. Jei valstybės narės šių kriterijų nepaiso, ir jei tenkinami bendrieji [EB] 87 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijai, kompensacija už viešąją paslaugą yra laikoma valstybės pagalba ir jai taikomi [EB] 73, 86, 87 ir 88 straipsniai. Todėl šis sprendimas turėtų būti taikomas tik kompensacijai už viešąją paslaugą tuo atveju, jei ji laikoma valstybės pagalba.“

153    Be to, Sprendimo 2005/842 1 straipsnyje nustatyta, kad jame išdėstomos sąlygos, kurioms esant valstybės pagalba kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skirta tam tikros įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, yra laikoma suderinama su bendrąja rinka ir jai netaikomas EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytas išankstinio informavimo reikalavimas.

154    Iš to matyti, kad Sprendime 2005/842 nėra apibrėžiamos sąlygos, kurias turi atitikti kompensacijos už visuomeninę paslaugą, ypač dėl gautos naudos, kad nebūtų pripažintos valstybės pagalba, tačiau minėtas sprendimas taikomas priemonėms, kurios jau buvo pripažintos valstybės pagalba, kai reikia nustatyti, ar jos suderinamos su bendrąja rinka. Be to, priešingai nei teigia NOS, Sprendime 2005/842 aiškiai daroma nuoroda į Teisingumo Teismo minėtame Sprendime Altmark nustatytus kriterijus, siekiant ankstesniame etape išsiaiškinti, ar buvo valstybės pagalba.

155    Todėl ginčijamame sprendime Komisija teisingai pirmiausia patikrino, ar buvo įvykdytos Teisingumo Teismo minėtame Sprendime Altmark nustatytos sąlygos, kad nustatytų, ar ad hoc išmokos buvo valstybės pagalba, o nusprendusi, kad valstybės pagalba buvo, išnagrinėjo jos suderinamumą su bendrąja rinka (žr. šiuo klausimu minėto Sprendimo TF1 prieš Komisiją 134–147 punktus).

156    Galiausiai dėl NOS argumento, kurį ji dublike grindžia nuoroda į Komisijos komunikatą 97/C 209/03 dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms parduodant žemę ir pastatus, reikia pažymėti, kad jis bet kuriuo atveju neturi reikšmės. Šioje byloje ginčijamas sprendimas yra susijęs su transliavimo sektoriumi, o ne su žemės ir pastatų pardavimo sektoriumi. Daroma analogija yra visiškai nepagrįsta.

157    Kadangi visi NOS argumentai, nurodyti grindžiant antrąjį ieškinio pagrindą yra nepagrįsti, šis pagrindas turi būti atmestas.

158    Taigi NOS neįrodė Komisijos ginčijamame sprendime padarytų išvadų dėl ad hoc išmokų pripažinimo valstybės pagalba klaidingumo ir nemotyvavimo.

 Dėl „ad hoc“ išmokų klaidingo pripažinimo valstybės pagalba ir nepakankamo motyvavimo šiuo klausimu

 Šalių argumentai

159    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija pripažindama ad hoc išmokas nauja pagalba pažeidė EB 88 straipsnį ir Reglamentą Nr. 659/1999. Be to, ginčijamas sprendimas, jų nuomone, yra nepakankamai motyvuotas šiuo klausimu.

160    Komisija neteisingai atskyrė ad hoc išmokas nuo reguliarių kasmetinių valstybės išmokų. Pirma, kaip ir pastarosios, ad hoc išmokos nėra automatinis lėšų perdavimas. Šios dvi išmokų rūšys mokamos pagal kompetentingo ministro sprendimą. Antra, tiek ad hoc išmokos, tiek reguliarios kasmetinės išmokos skiriamos už specialių tikslų įgyvendinimą, t. y. už Mediawet 13c straipsnyje visuomeniniams transliuotojams paskirtų užduočių vykdymą.

161    Pirma, dėl ad hoc išmokų, sudarančių išlyginamuosius fondus iš FOR ir CoBo, ieškovės tvirtina, kad jos yra visuomeninių transliuotojų reguliaraus finansavimo sistemos dalis. Iš tikrųjų ad hoc išmokų šaltinis yra tas pats kaip ir reguliarių kasmetinių išmokų, t. y. žiniasklaidos priemonių biudžetas, sukurtas iki 1958 m., ir jiems taikomos tos pačios finansinės taisyklės, įskaitant ir iki 1958 m. nustatytus principus. Ad hoc išmokų sistema iš esmės nebuvo pakeista, todėl jos vis dar mokamos iš Algemene Omroep Reserve (Transliavimo rezervas, toliau – AOR).

162    Ieškovės nurodo 1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimą Namur-Les assurances du crédit (C‑44/93, Rink. p. I‑3829). Jos tvirtina, kad iš šio sprendimo išplaukia, jog įmonės, kuri gauna finansavimą pagal jau esamą sistemą, naujos veiklos finansavimas turi būti vertinamas kaip esama pagalba, o naujo teisinio pagrindo šiam finansavimui sukūrimo nepakanka, kad priemonė būtų vertinama kaip nauja pagalba. Iš teismų praktikos matyti, kad lėšų suteikimo būdas nėra lemiamas kvalifikuojant pagalbą kaip naują ar jau egzistuojančią pagalbą.

163    Vertinimas, pagal kurį ad hoc išmokos skiriasi nuo reguliarių kasmetinių išmokų dėl to, jog skiriasi jų teisinis pagrindas, yra iš esmės neteisingas.

164    Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisija neteisingai priemonę, numatančią dalies visuomeninių transliuotojų programų rezervų grąžinimą PO, pripažino nauja pagalba. Nyderlandų Karalystė priduria, kad Komisija nepakankamai motyvavo šį kvalifikavimą.

165    Ieškovė mano, kad šis rezervų pervedimas PO dėl savo pobūdžio yra jau esama pagalba, nes šie rezervai buvo sukaupti perduodant valstybines lėšas kaip reguliarias kasmetines išmokas. Komisija neįrodė, kad minėti rezervai buvo sukaupti iš ad hoc išmokų.

166    Be to, NOS tvirtina, kad aptariamų rezervų perdavimas buvo patvirtintas 2005 m. birželio 28 d. susitikime, kuriame dalyvavo NOS atstovai ir Komisijos narys, atsakingas už konkurenciją.

167    Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad programų rezervų perdavimas PO yra Komisijos pasiūlytos tinkamos priemonės vykdant esamos pagalbos procedūrą pasekmė. Todėl negalima sutikti, kad tokia priemonė galėtų būti pripažinta nauja pagalba, kurią Komisija galėtų reikalauti susigrąžinti.

168    Trečia, NOS tvirtina, kad NOB techninių paslaugų visuomeniniams transliuotojams teikimas nėra valstybės pagalba ir kad bet kuriuo atveju tokia pagalba nėra nauja. Šis NOB techninių paslaugų teikimas nėra nemokamas.

169    Komisija visų pirma pažymi, kad tik klausimas, ar išmokos iš FOR ir programų rezervų pervedimas PO yra nauja pagalba, yra reikšmingas šiam ginčui. Antra, ji ginčija ieškovių argumentus, kuriais siekiama pagrįsti ad hoc išmokų kvalifikavimą kaip esamą pagalbą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

170    Pirmiausia ieškovių argumentus, kad išmokos iš išlyginamųjų fondų ir iš CoBo nėra nauja pagalba, reikia pripažinti nereikšmingais. Iš ieškovių reikalavimų (žr. šio sprendimo 18 ir 20 punktus), o kalbant apie NOS, iš jos per posėdį pateiktų patikslinimų šiuo klausimu (žr. šio sprendimo 66 punktą) matyti, kad jų ieškinių dėl panaikinimo dalykas yra susijęs tik su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Todėl šie argumentai dėl išmokų iš išlyginamųjų fondų ir iš CoBo neturi reikšmės ginčui, kuris susijęs tik su NOS, vykdančios PO funkcijas, gautomis ad hoc išmokomis, kurias prašoma susigrąžinti, t. y. su išmokomis iš FOR ir su visuomeninių transliuotojų rezervų pervedimu (žr. ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje pateiktą 4 lentelę, 154, 178 ir 179 konstatuojamąsias dalis bei ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį). Dėl ieškovių argumentų, susijusių su NOB nemokamai suteiktomis techninėmis paslaugomis, nereikšmingumo reikia nurodyti šio sprendimo 135 punktą.

171    Pirma, dėl ginčijamo sprendimo motyvų kalbant apie pagalbos pripažinimą nauja pagalba Komisija savo sprendimo 2.3 punkte apibūdino atskirus visuomeninių transliuotojų finansavimo šaltinius, t. y. kasmetines išmokas, ad hoc išmokas, įskaitant ir išmokas iš FOR. Ginčijamo sprendimo 2.4 punkte Komisija taip pat smulkiai aprašė atskirų transliuotojų kaupiamus rezervus, o minėto sprendimo 49 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad 2005 m. PO nutarė, kad dalį programų rezervų transliuotojai turėtų perleisti jai, tačiau transliuotojams buvo leista pasilikti dalį rezervų. Komisija pridūrė, kad visuomeniniai transliuotojai pervedė PO 42,457 mln. EUR sumą.

172    Ad hoc išmokų pripažinimui nauja pagalba skirtas ginčijamo sprendimo 7 punktas (ginčijamo sprendimo 106–111 konstatuojamosios dalys). Komisija minėtame punkte atskirai vertino kasmetines išmokas, mokamas pagal Mediawet 110 straipsnį, kurios yra esama pagalba, ir ad hoc išmokas.

173    Ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamojoje dalyje Komisija išsamiai apibūdino penkis kriterijus, kurie leidžia atskirti ad hoc išmokas nuo reguliarių kasmetinių išmokų ir kurie neleidžia pirmųjų išmokų vertinti kaip esamos pagalbos:

–        šiuos mokėjimus reglamentuojanti teisinė bazė buvo sukurta įsigaliojus EB sutarčiai, o konkrečiai šioje byloje reikšmingi pakeitimai dėl ad hoc išmokų transliuotojams iš FOR galimybės – 1998 m.,

–        išmokos pradėtos mokėti tik nuo 1994 m. o išmokos iš FOR – tik nuo 1999 m.,

–        ad hoc išmokos negali būti vertinamos kaip išmokos, į kurias visuomeniniai transliuotojai turi teisę, nes jų mokėjimas nėra automatinis procesas,

–        sąlygos, kuriomis gali būti atliktos lėšų perdavimo operacijos, išdėstytos vadinamuosiuose perdavimo protokoluose, priimtuose 1999 ir 2002 m.,

–        finansavimas skiriamas konkretiems tikslams, pavyzdžiui, jis naudojamas siekiant paskatinti transliuotojus kurti geresnes programas, sušvelninti pajamų iš reklamos netolygumą, išaugusioms sporto transliavimo kainoms kompensuoti ir bendrai gamybai su Belgijos ir Vokietijos transliuotojais skatinti.

174    Be to, vertindama atskirų visuomeninių transliuotojų gautas kompensacijas (ginčijamo sprendimo 8.4.1 punktas) Komisija nurodė keturiolika operatorių, kurie nuo 1994 m. iki 2005 m. gavo perteklines kompensacijas, kurių bendra suma sudarė 32 mln. eurų, kurie iš esmės buvo pervesti į jų programų rezervus. Ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamojoje dalyje Komisija pakartojo, kad perteklinės kompensacijos paprastai buvo nukreipiamos į programų rezervus ir pridūrė, kad 2005 m. pirmą kartą buvo nuspręsta, kad atskirų transliuotojų turimi rezervai, viršijantys nuo 5 iki 10 % jų metinio biudžeto, turi būti pervesti PO. Komisija pridūrė, kad šis pervedimas taip pat laikytas ad hoc išmokų dalimi, ir į jį atsižvelgta nustatant kompensacijos proporcingumą.

175    Todėl reikia konstatuoti, kad, priešingai nei tvirtina NOS, ginčijamame sprendime pateikiami išsamūs ad hoc išmokų pripažinimo nauja pagalba motyvai, kurie aiškiai bei nedviprasmiškai atspindi teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, ir leidžia suinteresuotosioms šalims susipažinti su priimtos priemonės pagrįstumu, o Teismui – vykdyti kontrolę.

176    Antra, dėl vertinimo klaidos, kurią tariamai Komisija padarė ad hoc išmokas pripažinusi nauja pagalba, pažymėtina, jog iš Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio matyti, kad esama pagalba yra visa iki EB sutarties įsigaliojimo atitinkamoje valstybėje narėje teikta pagalba ir Komisijos ar Tarybos patvirtinta pagalba, o bet koks esamos pagalbos pakeitimas turi būti vertinamas kaip nauja pagalba.

177    Pagal šį nedviprasmišką tekstą ne „visa esama iš dalies pakeista pagalba“ turi būti vertinama kaip nauja pagalba, o tik pats pakeitimas gali būti laikomas nauja pagalba. Taigi tik tuo atveju, kai pakeitimas daro poveikį pirminės sistemos esmei, ši sistema tampa nauja pagalba. Tačiau negalima kalbėti apie tokį esminį pakeitimą, kai naujas veiksnys gali būti atskirtas nuo pirminės sistemos (2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Government of Gibraltar prieš Komisiją, T‑195/01 ir T‑207/01, Rink. p. II‑2309, 109 ir 111 punktai).

178    Nors EB 88 straipsnio 3 dalis esamos pagalbos pakeitimus prilygina naujai pagalbai, taip yra todėl, kad siekiama išvengti valstybių narių pareigos pranešti apie šiuos pakeitimus, taip pasiekiant tą patį tikslą, išplečiant jau įsigaliojusios sistemos taikymo apimtį, nesilaikymo (žr. šiuo klausimu 1984 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heineken Brouwerijen, 91/83 ir 127/83, Rink. p. 3435, 17 punktą).

179    Šioje byloje akivaizdu, kad tik ad hoc išmokos, įskaitant ir rezervų pervedimą PO 2005 m., ginčijamame sprendime yra laikomos nauja pagalba (ginčijamo sprendimo 111 ir 146 konstatuojamosios dalys). Komisija ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad kasmetinės išmokos ir Skatinimo fondas (Stifo) buvo vertinami pagal atskirą procedūrą dėl esamos pagalbos nustatymo. Taigi pirminė esamos pagalbos schema ginčijamame sprendime nebuvo nagrinėjama.

180    Ar pagalba turi būti vertinama kaip nauja pagalba, ar pakeista esama pagalba, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į šią pagalbą reglamentuojančias teisines nuostatas (žr. šiuo klausimu minėto Sprendimo Namur-Les assurances du crédit 28 punktą).

181    NOS konkrečiai nurodo teismo praktiką, įtvirtintą minėto Sprendimo Namur-Les assurances du crédit, tvirtindama, kad net jei Komisijos ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamojoje dalyje nurodyti kriterijai (žr. šio sprendimo 173 punktą) galėtų būti pagrįsti, jie nėra lemiami.

182    Akivaizdu, kad tam tikri ad hoc išmokų kriterijai tam tikrais klausimais panašūs į praeityje buvusias sistemas ar į kasmetinių išmokų kriterijus. Vis dėlto visi ad hoc išmokų kriterijai kartu paėmus patvirtina, kad tai yra nauja pagalba, kurią galima atskirti nuo 1958 m. sukurtos sistemos. Taigi šių išmokų negalima priskirti esamai pagalbai, nes šios bylos kontekstas nepanašus į bylos, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Namur-Les assurances du crédit, kontekstą.

183    Iš tikrųjų ieškovės nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Komisijos tvirtinimus, pagal kuriuos ad hoc išmokų teisinis pagrindas buvo nustatytas po EB sutarties įsigaliojimo, o nereguliarios ir automatiškai skiriamos išmokos konkretiems tikslams, kalbant apie šią bylą, buvo pradėtos mokėti tik nuo 1999 metų.

184    Dėl FOR, nors ieškovės ir tvirtina, kad šios išmokos ir toliau buvo mokamos iš žiniasklaidos priemonių bendro biudžeto, jos neginčija, kad FOR buvo įsteigtas tik 1997 metais. Mediawet 106a ir 170c straipsniai, susiję su FOR, įsigaliojo 1998 m. Nors įstatymo projekte FOR įsteigimas buvo numatytas 1953 m., vis dėlto šis įstatymo projektas nebuvo priimtas.

185    Be to, dėl ieškovių tvirtinimo, kad panašios į šiuo pagrindu suteiktas išmokos daugelį metų buvo mokamos iš AOR, reikia konstatuoti, jog šiuo teiginiu nepaneigiama Komisijos išvada ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamosios dalies antroje įtraukoje, kad išmokos iš FOR buvo pradėtos mokėti tik 1999 m., ar išvada ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamojoje dalyje, kad pervesti dalį transliuotojų rezervų tam tikromis sąlygomis PO buvo nuspręsta 2005 metais.

186    Konkrečiai dėl rezervų perviršio, t. y. 42,457 mln. eurų pervedimo PO, iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, kad Komisija manė, jog tai yra nauja pagalba PO, dėl kurios pirmą kartą buvo nuspręsta 2005 m. ir kuri pagrįsta Mediawet 109a straipsniu, kuris įpareigoja visuomeninius transliuotojus, kurių rezervai viršija maksimalią nustatytą ribą, pervesti šį skirtumą PO, o ne kasmetinės išmokos Mediawet 101 ir 110 straipsnių prasme.

187    Reikia konstatuoti, kad šis visuomeninių transliuotojų rezervų pervedimas pirmą kartą iš tikrųjų buvo atliktas 2005 m., po to, kai buvo priimtas Nyderlandų valdžios institucijų sprendimas leisti visiems visuomeniniams transliuotojams kaupti savo rezervus, neviršijančius 5–10 % jų metinio biudžeto. Šis pervedimas grindžiamas Mediawet 109a straipsniu, kuris į minėtą įstatymą buvo įtrauktas po Sutarties įsigaliojimo. Taigi aptariamas pervedimas nėra kasmetinių išmokų pagal Mediawet 101 ir 110 straipsnius, reglamentuojančius esamą pagalbą, dalis. Be to, iš 2005 m. rugsėjo 1 d. Nyderlandų valdžios institucijų laiško priedo matyti, kad toks pervedimas pasidarė būtinas dėl to, jog įprasto biudžeto nepakako įgyvendinti ambicijas dėl programų tinklelio pagrindinėse terpėse, be to, šis pervedimas turėjo konkretų tikslą (žr. šio sprendimo 182 ir 183 punktus). Remiantis Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsniu ir šio sprendimo 177 bei 180 punktuose nurodyta teismų praktika, šis pervedimas, kuris sumažino bendrą atskirų visuomeninių transliuotojų gaunamą kompensaciją, taip padidindamas PO gautos kompensacijos perteklių, turi būti vertinamas kaip nauja pagalba PO, suteikiama kartu su PO jau gaunama esama pagalba. Nesant tokio pripažinimo, kaip matyti iš šios bylos, valstybė narė galėtų atlikti tokius pervedimus, kad būtų atleista bent nuo dalies pareigos pagrįstai susigrąžinti pagalbą.

188    Todėl, kadangi, šiuo atžvilgiu neginčydamos valstybės pagalbos PO, ieškovės nurodo, kad anksčiau visuomeninių transliuotojų rezervuose galimai egzistavo dalis esamos pagalbos, jų argumentai yra nereikšmingi (žr. taip pat šio sprendimo 239 punktą). Iš tikrųjų, net jei šis argumentas pasitvirtintų, visa PO suteikta pagalba nebūtų mažiau nauja.

189    Bet kuriuo atveju ieškovės nepateikia jokių konkrečių skaičiais ar kitaip pagrįstų įrodymų, kurie pagrįstų jų tvirtinimus, kad dalis visuomeninių transliuotojų rezervų yra sukaupta iš esamos pagalbos.

190    Komisija ginčijamo sprendimo 141 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad keturiolika visuomeninių transliuotojų gavo perteklines kompensacijas, taip sukaupdami 32 mln. eurų pajamų, kurios daugiausia buvo pervestos į programų rezervus. Komisija tvirtina, ir ieškovės to neneigia, kad kiekvieno transliuotojo gautos perteklinės kompensacijos buvo apskaičiuotos remiantis tuo pačiu metodu, kaip ir nurodytas ginčijamame sprendime kalbant apie NOS, vykdančios PO funkcijas. Šiuo klausimu iš 2005 m. gruodžio 22 d. Komisijos laiško Nyderlandų valdžios institucijoms, o konkrečiai iš jo I priede pateiktos lentelės matyti, kad Komisija iš tikrųjų jų prašė nurodyti transliuotojų išlaidas ir pajamas 1994–2005 m., išskiriant grynąsias veiklos, susijusios su visuomeninės paslaugos teikimu, išlaidas, įprastas kasmetines išmokas, galimą balanso perviršį ar trūkumą ir atskirai skirtingas ad hoc išmokas, kad galėtų galiausiai apskaičiuoti galimą perteklinį kompensavimą. Kaip ir PO atžvilgiu, Komisija remdamasi Nyderlandų valdžios institucijų 2006 m. vasario 3 d. pateiktais duomenimis galėjo apskaičiuoti, kokią perteklinę kompensaciją dėl ad hoc išmokų, iš kurių buvo kaupiami programų rezervai, gavo kiekvienas visuomeninis transliuotojas. Ieškovės, nurodydamos, jog nebuvo naujos pagalbos, tik bendrai tvirtina, kad reikalavimas grąžinti iš dalies apima ir sumas, kurios buvo pervestos kaip esama pagalba, tačiau to nepakanka patvirtinti jų teiginį.

191    Šiuo klausimu reikia pridurti, kad nors ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad PO 1994–2005 m. gavo perteklinę kompensaciją, kurios bendra suma sudaro 98,365 mln. eurų, ir ją pripažino su bendrąja rinka nesuderinama pagalba, ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad reikia grąžinti tik 76,327 mln. eurų sumą, kuri susidarė iš ad hoc išmokų, „kurios buvo gautos ne pagal esamos pagalbos schemą“.

192    Akivaizdu, kad tai ne skaičiavimo klaida, kaip tvirtina NOS. Tai kaip tik atsako į NOS nuogąstavimus, t. y. į grąžintiną sumą neįtraukti perteklinės kompensacijos, gautos pagal esamos pagalbos schemą. Komisija būtent ir siekė, kad būtų gražinta tik nauja, kaip ad hoc išmokos gauta pagalba, t. y. išmokos iš FOR ir 42,457 mln. eurų pervedimas PO 2005 m. iš transliuotojų rezervų. Iš ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 4 lentelės matyti, kad suapvalinta 98,4 mln. eurų suma be 76,3 mln. eurų ad hoc išmokų apima ir 20,7 mln. eurų perteklinę kompensaciją, kurią gavo PO dėl skirtumo tarp kasmetinių išmokų dydžio ir jos valstybinių lėšų poreikio. Ši perteklinė kompensacija pagal ginčijamą sprendimą neprivalo būti susigrąžinta.

193    Be to, kalbant apie Nyderlandų Karalystės tvirtinimą, kad visuomeninių transliuotojų rezervų pervedimas PO yra Komisijos prašymo teikiant esamą pagalbą įvykdymas, reikia atmesti šį argumentą kaip nepagrįstą.

194    Pirmą, Nyderlandų Karalystė nepateikia jokių įrodymų šiuo klausimu.

195    Antra, kaip jau buvo konstatuota (žr. šio sprendimo 187 punktą), iš 2005 m. rugsėjo 1 d. Nyderlandų valdžios institucijų laiško Komisijai priedo matyti, kad minėtų rezervų pervedimas buvo grindžiamas aplinkybe, jog įprasto švietimui, kultūrai ir mokslams skirto biudžeto nepakako įgyvendinti ambicijas dėl programų tinklelio pagrindinėse terpėse. Šie motyvai neturi reikšmės procedūrai dėl esamos pagalbos.

196    Trečia, PO nėra valstybinės valdžios institucija ir minėtų rezervų pervedimas jai nereiškia, kad valstybė susigrąžino šias sumas. Todėl Komisija bet kuriuo atveju teisingai nesutinka, kad minėtas pervedimas patenkina jos prašymą per procedūrą dėl esamos pagalbos. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad galima pozityvi Komisijos nario, atsakingo už konkurenciją, reakcija į būsimą minėtų lėšų pervedimą per neoficialų, kaip nurodo Komisija, 2005 m. birželio 28 d. pokalbį su NOS, galėjo būti susijusi su šių rezervų pervedimu Nyderlandų valstybei. NOS neįrodo, kad Komisija būtų pritarusi tokiam pervedimui PO.

197    Be to, nors Nyderlandų valdžios institucijos galėjo nurodyti, kad jų tikslas buvo pervesti rezervų perviršį į AOR, kuris yra valstybei priklausantis rezervas ir yra žiniasklaidos priemonių biudžeto dalis, iš ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamosios dalies 62 išnašos matyti, kad Nyderlandų valdžios institucijos įsipareigojo (2006 m. gegužės 4 d. raštu) įteisinti šią taisyklę 2006 m. biudžeto įstatyme, kuris užtikrins jos laikymąsi, kol bus priimtas 2007 m. Mediawet. Nyderlandų Karalystė nepateikė jokių įrodymų, kad ši taisyklė jau buvo taikoma priimant ginčijamą sprendimą.

198    Todėl reikia atmesti antrąjį Nyderlandų Karalystės ieškinio pagrindą ir pirmąjį NOS ieškinio pagrindą, susijusius su klaidingu ad hoc išmokų pripažinimu nauja pagalba.

 Dėl klaidingo EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo, klaidų, padarytų apskaičiuojant tariamą perteklinę kompensaciją ir dėl nepakankamo motyvavimo šiuo klausimu

199    Nyderlandų Karalystės trečiasis ieškinio pagrindas gali būti suskirstytas į tris dalis. Pirma dalimi Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad Komisija neteisingai nustatė, jog yra perteklinė kompensacija, nors tuo pat metu ji konstatavo, kad konkurencija realiai nebuvo iškraipyta. Antra dalimi ji tvirtina, kad Komisija nesiaiškindama, ar dalis nesuderinama su bendrąja rinka pripažintos pagalbos (33,870 mln. eurų) iš tikrųjų galėjo būti PO išmokėta perteklinė kompensacija, padarė vertinimo klaidą ir nesilaikė pareigos motyvuoti. Trečia dalimi Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad Komisija PO pervestoms sumoms turėjo taikyti 10 % leistiną paklaidą, kurią ji taikė visuomeniniams transliuotojams.

200    Trečiuoju ieškinio pagrindu NOS iš esmės tvirtina, kad Komisija neteisingai nustatė ryšį tarp ad hoc išmokų ir perteklinės kompensacijos, kurią ji nurodė išieškoti. Komisija taip pat nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą šiuo klausimu ir netinkamai aiškino EB 86 ir EB 88 straipsnius. Penktu ieškinio pagrindu NOS tvirtina, kad Komisija, vertindama proporcingumą neatlikusi ryšio tarp tariamos perteklinės kompensacijos buvimo ir konkurencijos iškraipymo nebuvimo tyrimo, klaidingai taikė EB 86 straipsnio 2 dalį ir nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą.

201    Pirmiausiai reikia išnagrinėti EB 86 straipsnio 2 dalies pažeidimą vertinant proporcingumą, antra, ryšio tarp ad hoc išmokų ir tariamos perteklinės kompensacijos nebuvimą ir išlaidas, į kurias reikia atsižvelgti apskaičiuojant šia perteklinę kompensaciją, trečia, klaidingą atsižvelgimą į išmokas iš FOR apskaičiuojant PO gautą perteklinę kompensaciją, ir, ketvirta, apskaičiuojant išieškotiną sumą, susijusią su pervedimu iš programų rezervų, neatsižvelgimą į Komisijos leidžiamą 10 % paklaidą.

 Dėl EB 86 straipsnio 2 dalies pažeidimo vertinant proporcingumą

–       Šalių argumentai

202    Nyderlandų Karalystė iš esmės tvirtina, kad Komisija prieštaringai nusprendusi, jog buvo pažeistas proporcingumo principas, nors nebuvo nustatyta jokio antikonkurencinio elgesio, pažeidė EB 86 straipsnio 2 dalį ir EB 87 straipsnio 1 dalį. Taigi Komisija ginčijamame sprendime neteisingai nurodė susigrąžinti pervestas sumas, nors konkurencija nebuvo iškraipyta. Šiuo klausimu Nyderlandų Karalystė nurodo Transliavimo komunikato 58 dalį. Galiausiai ji pripažįsta netvirtinanti, kad Komisija turėjo pateikti specialius antikonkurencinio elgesio įrodymus, tačiau nurodo, kad Komisija pati konstatavo, jog nagrinėtos priemonės nesukėlė antikonkurencinio elgesio.

203    NOS pirmiausia tvirtina, kad Komisija, vertindama proporcingumą neatlikusi ryšio tarp tariamos perteklinės kompensacijos buvimo ir konkurencijos iškraipymo nebuvimo tyrimo, klaidingai taikė EB 86 straipsnio 2 dalį ir nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą. Šiuo klausimu NOS neigia Komisijos tvirtinimą, kad šis ieškinio pagrindas yra identiškas jos ketvirtojo ieškinio pagrindo trečiai daliai. NOS tvirtina, kad ketvirtojo ieškinio pagrindo trečia dalimi ji nurodo, jog šioje byloje nebuvo iškraipyta konkurencija, kas yra būtina sąlyga pripažįstant priemonę pagalba, tuo tarpu pateikdama šį ieškinio pagrindą ji tvirtina, kad Komisija turėjo išnagrinėti aplinkybę, jog nėra konkurencijos iškraipymo, atsižvelgdama į tai, kad NOS teikia visuomeninę paslaugą.

204    Viena vertus, NOS mano, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tai, jog tam tikrais laikotarpiais gautų išmokų panaudojimo vėlavimas pateisinamas olandų kalba kalbančių zonų ribotumu.

205    Šiuo klausimu NOS ginčija aptariamu laikotarpiu gavusi didesnes išmokas nei grynosios visuomeninės paslaugos teikimo išlaidos. Ji tvirtina, kad dažnai užsakyta televizijos produkcija užbaigiama ir transliuojama tik kitais metais. Todėl Komisijos tvirtinimas, kad į šią aplinkybę ji atsižvelgia taikydama taisyklę, pagal kurią visuomeniniai transliuotojai gali kaupti rezerve 10 % jų metinio biudžeto, nėra įtikinamas, nes ji turi atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes. NOS tvirtina, kad tarp šių aplinkybių olandų kalba kalbančių zonų ribotumas dažnai būna rimtas trukdis, kai per trumpą laikotarpį reikia rasti prodiuserį ar aktorių ir dėl to atsiranda vėlavimai.

206    Kita vertus, NOS tvirtina, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tai, jog perteklinė kompensacija artimoje ateityje turėjo išnykti. Konkrečiai kalbant, visuomeninių transliuotojų PO pervesti rezervai 2006 m. ar vėliausiai 2007 m. turėjo būti visiškai panaudoti.

207    Galiausiai NOS mano, kad Komisijos argumentas, jog ji turėjo ginčijamą sprendimą priimti remdamasi tuo metu buvusiomis aplinkybėmis, yra nepagrįstas, nes šioje byloje visi atskirų transliuotojų 2006 m. sudaryti rezervai, su perteklium 2007 m., buvo skirti visuomeninei paslaugai teikti.

208    Antra, NOS tvirtina, kad Komisija ginčijamo sprendimo 116–121 konstatuojamojoje dalyje pažeidė EB 86 straipsnio 2 dalį, nes jos kompetencijai nepriklauso nustatinėti užduoties teikti visuomeninę paslaugą turinio ir tikrinti, ar nebuvo padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų aprašant šią užduoti nacionaliniame įstatyme. Šiuo klausimu NOS ginčija Komisijos ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamojoje dalyje pateiktą vertinimą, pagal kurį sporto programos gali sudaryti ne daugiau kaip 10 % visų transliuojamų programų.

209    Trečia, NOS ginčija Komisijos ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje padarytą išvadą, kad pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, nors Komisija nevertino, ar šią pagalbą galima pagrįsti EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalimi, atsižvelgiant į olandų kalba kalbančių zonų ribotumą.

210    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

211    Pirmiausia dėl to, kad ieškovės nurodo, jog konkurencijos iškraipymo, kad būtų taikomas EB 87 straipsnis, nebuvo, nes atlikusi pagalbos suderinamumo su EB 86 straipsnio 2dalimi tyrimą (ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamoji dalis), o konkrečiai pagalbos proporcingumo vertinimą, Komisija nusprendė, kad ši procedūra neleido nustatyti antikonkurencinio elgesio, reikia nurodyti šio sprendimo 114–124 punktus. Iš jų matyti, pirma, kad Komisija tinkamai nustatė ir motyvavo konkurencijos iškraipymo riziką, kad ad hoc išmokos būtų pripažintos valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnį. Antra, konkurencijos iškraipymo rizikos nustatymas priemonę pripažįstant valstybės pagalba neprieštarauja aplinkybei, kad Komisija nenustatė konkretaus antikonkurencinio elgesio nagrinėdama kompensacijos proporcingumą (žr. šio sprendimo 121–124 punktus).

212    Dėl nagrinėjimo vertinant kompensacijos proporcingumą, ar nebuvo antikonkurencinio elgesio, Komisija ginčijamo sprendimo 124–126 konstatuojamosiose dalyse darė nuorodą į Transliavimo komunikatą, tvirtindama, kad tai yra antras dvigubo proporcingumo vertinimo, kurį ji turi atlikti, kriterijus.

213    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Kita vertus, Komisija turi ištirti visą gautą informaciją apie tai, kad visuomeniniai transliuotojai iškraipė konkurenciją komercinėse rinkose labiau, nei to reikėjo teikiant viešąsias paslaugas. Pavyzdžiui, visuomeninis transliuotojas, žinodamas, kad mažesnes pajamas kompensuos valstybė, gali norėti mažinti reklamos arba kitos neviešųjų paslaugų veiklos įkainius, taip mažindamas konkurentų pajamas. Taikant tokią praktiką bus reikalingas papildomas valstybės finansavimas, skirtas iš anksto numatytoms pajamoms iš komercinės veiklos kompensuoti, ir tai rodys, kad yra perteklius kompensuojant viešųjų paslaugų prievolių vykdymą.“

214    Išnagrinėjusi pirmą savo proporcingumo vertinimo kriterijų šiuo konkrečiu atveju, t. y. gautos kompensacijos dydį lyginant su grynomis užduoties teikti visuomeninę paslaugą išlaidomis ir išvadą, kad PO gavo perteklinę kompensaciją (ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamoji dalis), Komisija atliko visuomeninių transliuotojų antikonkurencinio elgesio tyrimą (ginčijamo sprendimo 8.5 punktas), įvertindama tam tikras sprendime pradėti procedūrą nustatytas konkurencijos iškraipymo galimybes. Buvo nagrinėtas transliavimas kabeliniais tinklais, reklamos rinka ir futbolo rungtynių retransliavimo teisės. Išnagrinėjusi šias konkrečias sritis Komisija konstatavo, kad aptariama procedūra neleido nustatyti konkretaus antikonkurencinio elgesio, ir pridūrė, kad klausimas, ar sistema pakankamai apsaugo nuo galimo antikonkurencinio elgesio, buvo nagrinėjamas per procedūrą E-5/2005 dėl esamos pagalbos.

215    Taigi Komisija šiuo klausimu ginčijamame sprendime pateikė teismų praktiką atitinkančius motyvus (žr. šio sprendimo 80 punktą).

216    Remiantis Transliavimo komunikato 57 ir 58 dalimis, Komisija nagrinėdama pirmą kriterijų teisingai pripažino, kad valstybės finansavimas yra būtinas visuomeniniams transliuotojams jų visuomeninių paslaugų užduotims atlikti. Šiuo atžvilgiu ji patikrino, ar buvo laikomasi proporcingumo tarp valstybės išmokų ir grynųjų išlaidų, atsiradusių teikiant viešąją paslaugą. Atlikdama atskirą antro kriterijaus tyrimą Komisija, be kita ko, aiškinosi, ar visuomeniniams transliuotojams teikiant visuomeninę paslauga nebuvo be reikalo iškraipyta konkurencija.

217    Vis dėlto atskiro antro kriterijaus tyrimo išvados negali paneigti Komisijos išvadų, padarytų atskirai vertinant pirmą kriterijų. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 4 lentelės, PO grynosios išlaidos teikiant visuomeninę paslaugą buvo kompensuotos per daug.

218    Todėl reikia atmesti ieškovių kaltinimus šiuo klausimu.

219    Dėl NOS argumento, susijusio su olandų kalba kalbančių zonų ribotumu, reikia konstatuoti, kad jis negali paneigti Komisijos išvados dėl valstybės finansavimo neproporcingumo, kiek šis finansavimas viršija grynąsias visuomeninės paslaugos teikimo išlaidas.

220    Dėl argumento, susijusio su tariamu pagalbos naudojimu pagal paskirtį, net pasitvirtinus šiai aplinkybei, ji nepanaikintų nustatyto perteklinio kompensavimo. Net kompetentingam ministrui leidus ad hoc finansavimą, jis gali būti per didelis, palyginus su išlaidomis teikiant visuomeninę paslaugą, ir taip iškraipyti konkurenciją komercinių transliuotojų atžvilgiu.

221    Dėl argumento, susijusio su greitu aptariamų rezervų išnykimu, priešingai nei tvirtina NOS, Komisija negalėjo į tai atsižvelgti ginčijamame sprendime. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką sprendimo dėl valstybės pagalbos teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Komisijos turimą informaciją sprendimo priėmimo metu [2004 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑276/02, Rink. p. I‑8091, 31 punktas ir 2006 m. gegužės 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kuwait Petroleum (Nederland) prieš Komisiją, T‑354/99, Rink. p. II‑1475, 65 punktas].

222    Vis dėlto šiuo klausimu reikia pastebėti, kad atsiliepime į ieškinį Komisija neatmetė galimybės, jog 2006 m. susiklosčiusios aplinkybės gali turėti įtakos su Nyderlandų Karalyste suderintiems veiksmams pagal EB 10 straipsnį dėl ginčijamo sprendimo vykdymo.

223    Dėl to, kad Komisija neturi kompetencijos kontroliuoti valstybės narės apibrėžiant visuomeninę transliavimo paslaugą padarytas galimas akivaizdžias vertinimo klaidas, reikia priminti, kaip Komisija išdėstė 2000 m. rugsėjo 20 d. Komunikato dėl Europos bendros svarbos paslaugų (COM (2000)580 galutinis) 22 punkte, valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti, kas, jų manymu, yra laikoma bendros ekonominės svarbos paslauga. Todėl tai, kaip valstybės narės apibrėžia šias paslaugas, Komisija gali ginčyti tik akivaizdžios klaidos atveju (žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Olsen prieš Komisiją, T‑17/02, Rink. p. II‑2031, 216 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

224    Šis principas įtvirtintas ir Transliavimo komunikato 36 punkte. Iš jo matyti, kad kalbant apie viešųjų paslaugų apibrėžimą transliavimo sektoriuje, nors Komisija negali nei nuspręsti, ar programa turi būti teikiama kaip bendros ekonominės svarbos paslauga, nei kvestionuoti tam tikro produkto pobūdžio ar kokybės, ji, kaip Sutarties saugotoja, turi patikrinti, ar nėra akivaizdaus neatitikimo.

225    Taigi Komisija šioje byloje neperžengė jai suteiktos kompetencijos ribų.

226    Dėl to, kad Komisija nenagrinėjo EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų išimčių taikymo, pakanka pažymėti, kad, viena vertus, NOS nenurodo per administracinę procedūrą Komisijoje tvirtinusi, jog ad hoc išmokoms galėjo būti taikomos minėtos išimtys, taip pat ji neginčija Komisijos tvirtinimo, kad savo 2004 m. balandžio 30 d. laiške Nyderlandų Karalystė tik nurodė, kad pripažinus, jog ad hoc išmokos yra valstybės pagalba, jos suderinamumas su bendrąja rinka išplauktų iš EB 86 straipsnio 2 dalies. Kita vertus, reikia konstatuoti, kad NOS Teismui nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, jog olandų kalba kalbančių zonų geografinė apimtis galėjo kokiu nors būdu pagrįsti aplinkybę, kad Komisija, atsižvelgiant į gero administravimo principą, privalėjo savo iniciatyva išnagrinėti, ar ad hoc išmokos gali būti pagrįstos EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalimis.

227    Kadangi visi ieškovių pateikti argumentai yra nepagrįsti, reikia atmesti trečiojo Nyderlandų Karalystės ieškinio pagrindo pirmą dalį ir penktąjį NOS ieškinio pagrindą, susijusį su EB 86 straipsnio 2 dalies pažeidimu vertinant proporcingumą.

 Dėl ryšio tarp ad hoc išmokų ir tariamo perteklinio kompensavimo nebuvimo ir dėl išlaidų, į kurias reikėjo atsižvelgti apskaičiuojant perteklinę kompensaciją

–       Šalių argumentai

228    NOS tvirtina, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog yra ryšys tarp ad hoc išmokų ir perteklinės kompensacijos, kurią ji nurodo sugrąžinti. Komisija taip pat nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą šiuo klausimu ir klaidingai aiškino EB 86–EB 88 straipsnius.

229    Pirmiausia NOS nurodo, kad Komisija nenustatė, kokia apimtimi iš ad hoc išmokų buvo kaupiami rezervai, dėl kurių ir susidarė perteklinė kompensacija. Visiškai įmanoma, kad rezervai buvo sukaupti iš kitų, ne ad hoc išmokų, o, pavyzdžiui, iš esamos pagalbos. Jos neprarastų tokio kvalifikavimo dėl pervedimo PO, kuri galėtų lėšas vėl paskirstyti tik pagal Mediawet 109a straipsnio 1 dalį. Be to, programų rezervų pervedimas PO nėra ad hoc išmokos, nurodytos ginčijamo sprendimo 37–45 punktuose.

230    Antra, NOS ginčija Komisijos ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje pateiktą vertinimą, pagal kurį į grynąsias pajamas iš veiklos, nesusijusios su visuomeninės paslaugos teikimu, turėjo būti atsižvelgta apskaičiuojant rezervus, nes nebuvo laikytasi 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvoje 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo (OL L 195, p. 35) nustatytų taisyklių. Šiuo klausimu Komisija turėjo visuomeninių transliuotojų apskaitą dar papildomai patikrinti, neatsižvelgdama į visuomeninių transliuotojų pajamas iš komercinės veiklos.

231    Pirmiausia klaidinga manyti, kad atskiri visuomeniniai transliuotojai naudojo labai skirtingus su visuomeninės paslaugos teikimu susijusių išlaidų ir pajamų apskaičiavimo metodus.

232    Antra, NOS tvirtina, kad visuomeninių transliuotojų auditoriai prižiūri, jog būtų teisingai apskaičiuojamos išlaidos, o Commissariat voor der Media (Žiniasklaidos komisija) prižiūri, kad kreditai būtų naudojami pagrįstai.

233    Be to, visuomeninės paslaugos teikimas ir komercinė veikla apskaitoma ir valdoma atskirai, kaip numatyta Handboek Financiele Verantwoording (Finansinės atsakomybės vadovas) ir Commissariat voor der Media gairėse. Šiuo klausimu NOS tvirtina, kad šis vadovas, įtrauktas į Nyderlandų teisės aktus, privalomai taikomas visuomeniniams transliuotojams. Kiekvieno visuomeninio transliuotojo parengtose finansinėse ataskaitose nurodomi apskaitos metodai, taikyti priskiriant išlaidas skirtingoms jų vykdomoms veikloms.

234    Be to, Komisijos vertinimas šiuo klausimu pažeidžia EB 87 straipsnio 1 dalį, nes pajamos iš Komercinės veiklos nėra valstybinės lėšos.

235    Atsakydama į Komisijos tvirtinimus, NOS taip pat nurodo, kad jai negali būti priekaištaujama dėl aplinkybės, jog Direktyvą 80/723 į nacionalinę teisę Nyderlandų Karalystė perkėlė per vėlai, nes direktyvos yra skirtos valstybėms narėms. Bet kuriuo atveju minėta direktyva nenustato vienodo apskaitos metodo. Net manant, kad Direktyva 80/723 nebuvo tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, tokiu atveju Komisija turėtų atlikti išsamų visuomeninių transliuotojų išlaidų tyrimą.

236    Galiausiai Komisija ginčijamame sprendime neteisingai „amalgamavo“ ad hoc išmokas su kitomis išmokomis, taip konstatuodama perteklinę kompensaciją, nors kitos, ne ad hoc išmokos, yra esama pagalba.

237    Komisija ginčija NOS argumentus šiuo klausimu.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

238    Dėl pirmo NOS kaltinimo, nurodyto šio sprendimo 229 punkte, iš ginčijamo sprendimo matyti (žr. šio sprendimo 81–89 punktus), kad, pirma, dėl ad hoc išmokų visuomeniniams transliuotojams susidarė perteklinė kompensacija, kuri leido kaupti jų rezervus, antra, šie rezervai, tiek, kiek jie viršijo 10 % jų metinio biudžeto, pirmą kartą buvo pervesti PO 2005 m., ir, trečia, dėl šio pervedimo PO savo ruožtu gavo perteklinę kompensaciją. Priešingai nei teigia NOS, Komisija ginčijamame sprendime aiškiai nustatė ryšį tarp ad hoc išmokų visuomeniniams transliuotojams suteikimo ir perteklinės kompensacijos PO dėl šių įmonių rezervų, susijusių su minėtomis išmokomis, jai pervedimo.

239    Be to, dėl NOS tvirtinimo, kad Komisija neįrodė, jog visuomeninių transliuotojų PO pervesti rezervai buvo sukaupti iš ad hoc išmokų, o ne iš reguliarių kasmetinių išmokų, šio sprendimo 188 punkte jau buvo konstatuota, kad toks argumentas turi būti atmestas kaip nereikšmingas, nes minėtų rezervų šaltiniai neturi įtakos vertinimui, pagal kurį pats visuomeninių transliuotojų rezervų pervedimas PO yra nauja pagalba pastarosios atžvilgiu, suteikta kartu su esama pagalba. Todėl atsakymas į klausimą, ar visuomeninių transliuotojų rezervai buvo sukaupti iš naujos ar iš esamos pagalbos, neturi reikšmės aplinkybei, kad Komisija nustatė, jog pats rezervų pervedimas PO yra nauja pagalba.

240    Be to, Komisija teisingai nustatė, kad esama pagalba jau buvo per didelė atlyginant už visuomeninę paslaugą. Ieškovės nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šią išvadą. Todėl sumos, pervestos į rezervą, neišvengiamai buvo perteklinė kompensacija. Vėlesnis šių rezervų pervedimas nepakeitė jų pobūdžio. Taigi yra ryšys tarp nurodytų ad hoc išmokų ir perteklinės kompensacijos.

241    Todėl reikia atmesti pirmą NOS kaltinimą.

242    Dėl antro NOS kaltinimo, pagal kurį Komisija padarė klaidą atsižvelgusi į visas NOS grynąsias pajamas iš komercinės veiklos, kad apskaičiuotų perteklinę kompensaciją, reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 127–131 konstatuojamosiose dalyse nurodė, jog taip ji darė dėl to, kad, viena vertus, visuomeninių transliuotojų apskaita neleidžia tinkamai atskirti komercinės veiklos ir visuomeninės paslaugos teikimo išlaidų. Tai prieštarautų šiuo atveju taikytinos Direktyvos 80/723, kurią Nyderlandų Karalystė perkėlė į nacionalinę teisę 2001 m. priimdama specialų dekretą, įpareigojantį visuomeninius transliuotojus vesti atskirą apskaitą kiekvienai papildomai ir susijusios veiklai, nuostatoms. Kita vertus, Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad visos visuomeninių transliuotojų pajamos, įskaitant ir pajamas iš komercinės veiklos, remiantis Mediawet, turi būti naudojamos visuomeninei paslaugai teikti.

243    Nevertinant galimo netinkamo Direktyvos 80/723 perkėlimo ir jo poveikio, kurį nurodo Komisija, reikia konstatuoti, kad pagal Nyderlandų teisės aktus visos visuomeninių transliuotojų pajamos, įskaitant ir pajamas iš komercinės veiklos, turi būti skirtos užduoties teikti visuomeninę paslaugą užtikrinimui. Savo rašytiniuose dokumentuose NOS tai pripažįsta nurodydama, kad jos ar kitų transliuotojų dar neišleistų sumų panaudojimas kitiems tikslams iš esmės būtų neįmanomas. Todėl į šias pajamas reikia atsižvelgti vertinant galimą perteklinę kompensaciją.

244    Taigi Komisija nepadarė klaidos atsižvelgusi į Nyderlandų visuomeninio transliavimo sistemos dalyvių grynąsias pajamas iš komercinės veiklos, apskaičiuojant perteklinę kompensaciją už jų teikiamą visuomeninę paslaugą.

245    Tokiomis aplinkybėmis kaip nereikšmingus reikia atmesti NOS argumentus, kad jos apskaita atitiko taikytinus Nyderlandų teisės aktus ir buvo patikrinta auditorių, kad žiniasklaidos priemones prižiūrinti institucija įsitikino, jog suteiktos lėšos naudojamos pagrįstai ir kad Direktyva 80/723 Nyderlandų Karalystėje buvo perkelta tik 2001 metais.

246    Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovės per posėdį patvirtino neginčijančios su PO susijusių duomenų, pateiktų ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje esančioje 4 lentelėje. Jos nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti bendras grynąsias su visuomenine veikla susijusias išlaidas, grynąsias pajamas iš komercinės veiklos, valstybinio finansavimo poreikį ir kasmetines išmokas, t. y. duomenis, kuriais remdamasi Komisija, atsižvelgdama tik į kasmetines išmokas, nustatė 20,7 mln. eurų perteklinę kompensaciją PO, prie kurios dar buvo pridėtos ad hoc išmokos, kurią ir nurodoma išieškoti.

247    Todėl reikia atmesti ir antrą trečiojo NOS ieškinio pagrindo kaltinimą.

 Dėl atsižvelgimo į išmokas iš FOR apskaičiuojant PO perteklinę kompensaciją, kurią nurodoma išieškoti, ir nepakankamo motyvavimo šiuo klausimu

–       Šalių argumentai

248    Nyderlandų Karalystė iš esmės nurodo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir nesilaikė pareigos motyvuoti nuspręsdama, jog 33,870 mln. eurų pervedimas PO iš FOR yra perteklinės kompensacijos dalis, nepatikrinusi, ar ir kaip PO panaudojo šias lėšas. Ji mano, kad jei Komisija būtų tai patikrinusi, ji būtų konstatavusi, kad PO 1999–2005 m. laikotarpiu išleido visą iš FOR gautą sumą ir 2005 m. PO neturėjo jokių iš FOR gautų lėšų, kurias būtų galima grąžinti.

249    Nyderlandų Karalystė, priešingai nei nurodo Komisija, tvirtina, kad pastaroji priimdama ginčijamą sprendimą žinojo, jog iš FOR gautų lėšų nebebus iki 2006 m. pabaigos, nes 2006 m. vasario 3 d. laiške Nyderlandų Karalystė informavo Komisiją, kad FOR lėšos 2005 m. pabaigoje sudarė tik 8,8 mln. eurų ir jų nebebus iki 2006 m. pabaigos. Be to, Komisija turėjo tęsti savo tyrimą šešis mėnesius, kad būtų įvertinti visi reikšmingi veiksniai.

250    NOS savo ruožtu tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime nenurodė jokio aplaidumo panaudojant NOS gautą 33,8 mln. eurų sumą iš FOR, juo labiau, kad ši suma buvo išleista investuojant į skaitmeninę žiniasklaidą, veikiant atsakomybės politikos srityje, skatinant palydovinį perdavimą ir radiją bei pagal perdavimo protokolus.

251    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

252    Dėl tariamo nemotyvavimo reikia pažymėti, kad išmokos iš FOR yra apibūdintos ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkte, susijusiame su ad hoc išmokomis, ir Komisijos įvertintos remiantis taisyklėmis valstybės pagalbos srityje (žr. šio sprendimo 83–85 punktus).

253    Atlikus šį tyrimą išmokos iš FOR ginčijamame sprendime buvo nurodytos kartu su ad hoc išmokomis, pripažintomis valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (ginčijamo sprendimo 105 konstatuojamoji dalis), o konkrečiai nauja pagalba (ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamoji dalis).

254    Galiausiai ginčijamame sprendime išmokos iš FOR buvo vertinamos tik nagrinėjant valstybinių išmokų proporcingumą ir ypač apskaičiuojant perteklinę kompensaciją PO (žr. ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje pateiktą 4 lentelę ir 154 konstatuojamąją dalį).

255    Taigi Komisija ginčijamame sprendime savo argumentus ir išvadas dėl išmokų ir FOR motyvavo, kaip to reikalauja teismų praktika (žr. šio sprendimo 80 punktą).

256    Kalbant apie išmokų iš FOR paskirtį, kadangi Komisija ginčijamame sprendime nustatė dėl aptariamų ad hoc išmokų PO gautą perteklinę kompensaciją, atsižvelgiant į jos valstybinio finansavimo poreikius (žr. ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje esančią 4 lentelę), nereikia nustatinėti, kaip PO jas panaudojo. Nors išmokos iš FOR iš tikrųjų buvo panaudotos, tai neturi reikšmės kalbant apie PO gautą perteklinę kompensaciją, atsižvelgiant į jos valstybinio finansavimo poreikius, kurių dydis nebuvo ginčijamas.

257    Dėl visų išmokų iš FOR 2006 m. paskirties pažymėtina, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nurodytą šio sprendimo 221 punkte, sprendimo dėl valstybės pagalbos teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Komisijos turimą informaciją sprendimo priėmimo metu. Ginčijamas sprendimas apima laikotarpį nuo 1994 iki 2005 m., iš kurių Komisija turėjo paskutinius galutinius duomenis (ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamoji dalis). Todėl bet kuriuo atveju tai patvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į 2006 m. duomenis.

258    Todėl trečiojo Nyderlandų Karalystės ieškinio pagrindo antra dalis ir trečiojo NOS ieškinio pagrindo argumentas šiuo klausimu yra nepagrįsti.

 Dėl neatsižvelgimo į Komisijos leidžiamą 10 % paklaidą apskaičiuojant išieškotiną sumą, susijusią su pervestais programų rezervais

–       Šalių argumentai

259    Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad pagal Komisijos sprendimuose suformuotą praktiką ir Transliavimo komunikatą, kurio ji turi laikytis, Komisija programų rezervų perviršio pervedimams PO turėjo taikyti 10 % paklaidą, o ne atsižvelgti į visas perduotas sumas.

260    Nyderlandų Karalystė tvirtina apie tai informavusi Komisiją laiku – 2005 m. rugsėjo 1 d. laišku. Ji pažymi, kad jei Nyderlandų teisės aktų leidėjas būtų leidęs tam tikroms visuomeninių transliuotojų asociacijoms kaupti ne 5 %, bet 10 % rezervus, PO pervesta suma būtų buvusi mažesnė.

261    Atsakydama į Komisijos tvirtinimą, kad Nyderlandų valdžios institucijos žinojo apie tai, jog ji leidžia 10 % rezervų paklaidą, Nyderlandų Karalystė nurodo, kad nors 2004 m. gegužės 19 d. Komisijos sprendime 2005/217/EB dėl Danijos priemonių TV2/Danmark naudai (OL L 85, 2006, p. 1) pripažįstamas principas, pagal kurį rezervai gali būti išsaugomi ir perkeliami iš vienų metų į kitus, jame nenurodomas joks konkretus procentinis dydis. Be to, Sprendimas 2005/842 buvo priimtas jau pervedus lėšas PO.

262    Be to, Nyderlandų Karalystė pažymi, kad rezervų dalies, viršijančios Komisijos nustatytą 10 % paklaidos ribą, pervedimas buvo nustatytas PO remiantis Mediawet 109a straipsnio 1 dalimi, o ne Nyderlandų valdžios institucijų.

263    Komisija ginčija Nyderlandų Karalystės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

264    Dėl Nyderlandų Karalystės kaltinimo, kad Komisija atsižvelgė į visą PO pervestų rezervų sumą, nepaisant jos pačios transliuotojų rezervams leidžiamos 10 % paklaidos, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš Komisijos rašytinių pareiškimų ir iš ginčijamo sprendimo (konkrečiai žr. 49, 146 ir 149 konstatuojamąsias dalis), ji atsižvelgė į visuomeninių transliuotojų pagal Nyderlandų teisės aktus pervestą sumą PO. Panašu, kad Nyderlandų Karalystė kaltina Komisija netaikius 10 % leidžiamos paklaidos, kurios pati PO nenaudojo, nors tiek ji, tiek Nyderlandų valdžios institucijos žinojo šią ribą.

265    Bet kuriuo atveju ir neatsižvelgiant į Sprendimo 2005/842 įsigaliojimo datą, iš tikrųjų PO buvo pervesta 42,457 mln. eurų rezervų (šios sumos niekas neginčija) ir tai, Komisijos nuomone, yra dalis perteklinės kompensacijos, kurią gavo PO. Komisija teisingai remdamasi turimais duomenimis išnagrinėjo PO gautą perteklinę kompensaciją. Negalima jai priekaištauti neskaičiavus PO gautos perteklinės kompensacijos atsižvelgiant į tai, kad remiantis jos pačios pripažįstama 10 % paklaida, kuri galėjo būti taikoma visuomeninių transliuotojų rezervams, perteklinė kompensacija galėjo būti mažesnė. Komisija neprivalėjo atsižvelgti į 10 % paklaidą rezervų, kuriuos tariamai galėjo pasilikti transliuotojai, tačiau nepasiliko, atžvilgiu, nes PO gauta perteklinė kompensacija buvo didesnė.

266    Taip pat reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo 147–149 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisijos leidžiamo tam tikro kasmetinio perteklinio kompensavimo procento perkėlimo kitiems metams principas griežtai nustatytomis sąlygomis kasmet taikomas kiekvieno visuomeninio transliuotojo biudžetui, siekiant sumažinti visuomeninių transliuotojų išlaidų svyravimus. Šio principo tikslui prieštarautų nuomonė, kad minėta paklaida yra bendra taisyklė, taikoma pervedant minėtus visuomeninių transliuotojų rezervus kitai institucijai. Kaip matyti iš Sprendimo 2005/217 113 konstatuojamosios dalies, patvirtintos Sprendime 2005/842, šia taisykle nesiekiama visada atleisti valstybę narę nuo pareigos susigrąžinti pagalbą. Pagal minėto sprendimo 6 straipsnio antrą pastraipą, kai perteklinė kompensacija neviršija 10 % kasmetinės kompensacijos, ji gali būti perkelta į kitą laikotarpį ir neįskaičiuota į kompensacijos už šį laikotarpį sumą. Be to, savo ieškinyje Nyderlandų Karalystė nurodo, kad iki šios 10 % ribos rezervai gali būti išsaugomi ir perkeliami kitiems metams. Tai neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, nes aptariama suma buvo ne perkelta kitiems metams, o pervesta kitai institucijai.

267    Kadangi trečiojo Nyderlandų Karalystės ieškinio pagrindo trečia dalis yra nepagrįsta, ją reikia atmesti.

268    Kadangi visi ieškovių nurodyti ieškinio pagrindai yra nepagrįsti, reikia atmesti ir visą Nyderlandų Karalystės ieškinį byloje T‑231/06 bei NOS ieškinį byloje T‑237/06.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

269    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimo išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Nyderlandų Karalystės bylinėjimosi išlaidas byloje T‑231/06.

3.      Priteisti iš Nederlandse Omroep Stichting (NOS) bylinėjimosi išlaidas byloje T‑237/06.

Dehousse Wiszniewska-Białecka Jürimäe

Dittrich        Soldevila Fragoso

Paskelbta 2010 m. gruodžio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl teisės į gynybą ir EB 88 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl klaidingo „ad hoc“ išmokų kvalifikavimo kaip valstybės pagalba

Dėl CoBo pajamų iš autorių teisių klaidingo kvalifikavimo kaip valstybės išteklių

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl to, kad NOS, vykdant PO funkcijas, neturi įmonės statuso

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl konkurencijos iškraipymo nebuvimo ir nemotyvavimo �iuo klausimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl klaidingo minėto Sprendimo Atmark aiškinimo ir taikymo bei nepakankamo ginčijamo sprendimo motyvavimo šiuo klausimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl „ad hoc“ išmokų klaidingo pripažinimo valstybės pagalba ir nepakankamo motyvavimo šiuo klausimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl klaidingo EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo, klaidų, padarytų apskaičiuojant tariamą perteklinę kompensaciją ir dėl nepakankamo motyvavimo šiuo klausimu

Dėl EB 86 straipsnio 2 dalies pažeidimo vertinant proporcingumą

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ryšio tarp ad hoc išmokų ir tariamo perteklinio kompensavimo nebuvimo ir dėl išlaidų, į kurias reikėjo atsižvelgti apskaičiuojant perteklinę kompensaciją

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl atsižvelgimo į išmokas iš FOR apskaičiuojant PO perteklinę kompensaciją, kurią nurodoma išieškoti, ir nepakankamo motyvavimo šiuo klausimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl neatsižvelgimo į Komisijos leidžiamą 10 % paklaidą apskaičiuojant išieškotiną sumą, susijusią su pervestais programų rezervais

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: olandų.