BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. gegužės 10 d.(*)

„Valstybės pagalba – Atsinaujinantieji energijos ištekliai – Pagalba, suteikta tam tikromis iš dalies pakeisto Vokietijos atsinaujinančiųjų energijos išteklių įstatymo (2012 m. EEG įstatymas) nuostatomis – Pagalba elektros energijai, pagamintai iš atsinaujinančiųjų šaltinių, ir sumažintas EEG papildomas mokestis daug energijos vartojančioms įmonėms – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama iš dalies nesuderinama su vidaus rinka – Valstybės pagalbos sąvoka – Pranašumas – Valstybiniai ištekliai“

Byloje T‑47/15

Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama T. Henze ir K. Petersen, padedamų advokato T. Lübbig,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą T. Maxian Rusche ir R. Sauer, vėliau T. Maxian Rusche ir K. Herrmann,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2014 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimą (ES) 2015/1585 dėl pagalbos schemos SA.33995 (2013/C) (ex 2013/NN) [kurią Vokietija įgyvendino siekdama paremti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintą elektros energiją ir daug energijos vartojančias įmones] (OL L 250, 2015, p. 122),

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas (pranešėjas), teisėjai E. Bieliūnas ir I. S. Forrester,

posėdžio sekretorė S. Bukšek Tomac, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. sausio 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        2011 m. gruodžio mėn. Bund der Energieverbraucher (Vokietijos elektros energijos vartotojų asociacija) pateikė skundą Europos Komisijai, jame tvirtina, kad kai kuriuos priemonės, numatytos 2011 m. liepos 28 d. Gesetz zur Neuregelung des Rechtsrahmens für die Förderung der Stromerzeugung aus Erneuerbaren Energien (Įstatymas, kuriuo iš naujo reglamentuojamas elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, skatinimo teisinis pagrindas; BGBI. 2011 I, 1634, toliau – 2012 m. EEG įstatymas), įsigaliojusiame 2012 m. sausio 1 d., yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba.

 Nagrinėjamos priemonės

2        2012 m. EEG įstatymo tikslas – saugoti klimatą ir aplinką, užtikrinant tvarią aprūpinimo energija plėtrą, sumažinant jo sąnaudas Vokietijos ekonomikai, naudojimąsi iškastinės energijos ištekliais ir vystant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių bei dujų kasyklų (toliau – EEG elektros energija). Šiuo tikslu juo, be kita ko, siekiama padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį aprūpinant elektros energija iki minimalios 35 % ribos 2020 m., vėliau, paskesniais etapais, iki minimalios 80 % ribos 2050 m. (2012 m. EEG įstatymo 1 straipsnis).

3        Atsižvelgiant į tai 2012 m. EEG įstatyme konkrečiai numatyta paramos EEG elektros energijos gamintojams sistema (2012 m. EEG įstatymo 2 straipsnis), kurios pagrindiniai požymiai aprašyti toliau.

4        Visų pirma visų lygių įtampos tinklo valdytojai (toliau – TV), užtikrinantys bendrą elektros energijos tiekimą, turi, pirma, prijungti prie tinklo įrenginius, gaminančius EEG elektros energiją jų veiklos teritorijoje (2012 m. EEG įstatymo 5–7 straipsniai), antra, tiekti šią elektros energiją per savo tinklą, ją transportuoti ir paskirstyti prioritetine tvarka (2012 m. EEG įstatymo 8–12 straipsniai) ir, trečia, pervesti šių įrenginių eksploatuotojams atlyginimą, apskaičiuotą atsižvelgiant į įstatyme nustatytus tarifus, nagrinėjamos elektros pobūdį ir nustatytą ar įrengtą atitinkamo įrenginio pajėgumą (2012 m. EEG įstatymo 16–33 straipsniai). Įrenginių, gaminančių EEG elektros energiją, eksploatuotojai alternatyviai turi teisę, viena vertus, parduoti visą ar dalį šios elektros energijos tiesiogiai per trečiuosius asmenis ir, kita vertus, reikalauti, kad TV, prie kurių įrenginys buvo prijungtas, nesant tokios tiesioginės prekybos, mokėtų jiems rinkos priemoką, apskaičiuotą remiantis atlyginimo suma, kuri mokėtina prijungimo atveju (2012 m. EEG įstatymo 33a–33i straipsniai). Praktiškai neginčijama, kad šios pareigos daugiausiai tenka vietinio žemos ar vidutinės įtampos paskirstymo tinklo valdytojams (toliau – PTV).

5        Antra, PTV privalo perduoti EEG elektros energiją aukštesnėje grandyje esantiems regiono aukštos ir itin aukštos įtampos transportavimo tinklo valdytojams (toliau – TTV) (2012 m. EEG įstatymo 34 straipsnis). Kaip atlygį už šią pareigą TTV privalo pervesti PTV atlyginimų ir rinkos kainos, pastarųjų mokėtinas įrenginių eksploatuotojams, ekvivalentą (2012 m. EEG įstatymo 35 straipsnis).

6        Trečia, 2012 m. EEG įstatyme numatytas, pirma, EEG elektros energijos kiekio, kurį kiekvienas TTV įtraukia į savo tinklą, ir, antra, sumos, pervestinos kaip atlygis PTV, „kompensavimo federacijos lygiu“ mechanizmas (2012 m. EEG įstatymo 36 straipsnis). Praktiškai kiekvienas TTV, įtraukęs ir apmokėjęs EEG elektros energijos kiekį, viršijantį kiekį, pristatytą elektros energijos tiekėjų galutiniams vartotojams, esantiems jų teritorijoje, kitų TTV atžvilgiu gali pasinaudoti tokį skirtumą atitinkančio kompensavimo teise. Nuo 2009–2010 m. minėtas kompensavimas daugiau nebevykdomas realiai (pasikeitimas EEG elektros energijos kiekiu), bet jis įgijo finansinę išraišką (su tuo susijusių išlaidų kompensavimas). Trys iš keturių su šia kompensavimo nuostata susijusių TTV yra privačios įmonės (Amprion GmbH, TenneT TSO GmbH ir 50Hertz Transmission GmbH), o ketvirtoji yra viešoji įmonė (Transnet BW GmbH).

7        Ketvirta, TTV turi prekiauti EEG elektros energija, kurią jie įtraukia į savo tinklą, prekybos elektros energija rinkoje (2012 m. EEG įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). Jei taip gauta kaina neleidžia padengti finansinės naštos, kuri jiems tenka dėl teisinės pareigos atlyginti už šią elektrą įstatyme nustatytais tarifais, taikant teisės aktus priimančių institucijų nustatytas sąlygas, jie turi teisę reikalauti, kad tiekėjai, aprūpinantys galutinius vartotojus, jiems pervestų skirtumą proporcingai parduotam kiekiui. Šis mechanizmas pavadintas „EEG papildomu mokesčiu“ (2012 m. EEG įstatymo 37 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto EEG papildomo mokesčio dydis tam tikrais atvejais gali būti sumažintas 2 euro centais už kilovatvalandę (KWh) (2012 m. EEG įstatymo 39 straipsnis). Siekdami pasinaudoti tokiu sumažinimu, 2012 m. EEG įstatyme kvalifikuojamu kaip „EEG papildomo mokesčio sumažinimas“, bet žinomu ir pavadinimu „ekologiškos elektros energijos privilegija“, elektros energijos tiekėjai, be kita ko, pirmiausia privalo įrodyti, kad ne mažiau kaip 50 % jų klientams tiekiamos elektros energijos yra EEG elektros energija, tada – kad ne mažiau kaip 20 % jos yra iš vėjo ar saulės energijos, ir galiausiai, kad ji tiesiogiai parduodama jų klientams.

8        EEG papildomo mokesčio tvarka konkrečiai patikslinta 2009 m. liepos 17 d. Verordnung zur Weiterentwicklung des bundesweiten Ausgleichsmechanismus (Kompensavimo mechanizmo reglamentas; BGBl. 2009 I, p. 2101), iš dalies pakeistame 2012 m. rugpjūčio 17 d. Gesetz zur Änderung des Rechtsrahmens für Strom aus solarer Strahlungsenergie und zu weiteren Änderungen im Recht der erneuerbaren Energien (Įstatymas, kuriuo keičiamas teisinis pagrindas, taikomas saulės energijai, ir iš dalies keičiamas Įstatymas dėl atsinaujinančiųjų energijos išteklių; BGBl. 2012 I, p. 1754) ir 2010 m. vasario 22 d. Verordnung zur Ausführung der Verordnung zur Weiterentwicklung des bundesweiten Ausgleichsmechanismus (Kompensavimo mechanizmo reglamento taikymo reglamentas; BGBl. 2010 I, p. 134), iš dalies pakeistame 2013 m. vasario 19 d. Zweite Verordnung zur Änderung der Ausgleichsmechanismus-Ausführungsverordnung (Antrasis reglamentas, iš dalies keičiantis Kompensavimo mechanizmo taikymo reglamentą; BGBl. 2013 I, p. 310).

9        Penkta, neginčijama tai, kad nors 2012 m. EEG įstatymas neįpareigoja elektros energijos tiekėjų perkelti EEG papildomo mokesčio jų galutiniams vartotojams, to jiems daryti nedraudžiama. Taip pat neginčijama, kad tiekėjai, kurie patys įpareigoti sumokėti šį papildomą mokestį TTV, praktiškai perkelia šią naštą savo klientams, kaip tai, be to, per posėdį patvirtino Vokietijos Federacinė Respublika. Tvarka, pagal kurią šis papildomas mokestis turi būti nurodytas jiems skirtoje sąskaitoje faktūroje, numatyta 2012 m. EEG įstatyme (2012 m. EEG įstatymo 53 straipsnis), kaip ir sąlygos, kuriomis šie klientai turi būti informuojami apie jiems tiekiamų atsinaujinančiųjų energijos išteklių proporciją, subsidijuojamą pagal Įstatymą dėl atsinaujinančiųjų energijos išteklių (2012 m. EEG įstatymo 54 straipsnis).

10      Be to, 2012 m. EEG įstatyme taip pat numatyta specialaus kompensavimo sistema, pagal kurią Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle (Federalinė ekonomikos ir eksporto kontrolės tarnyba; toliau – BAFA) kiekvienais metais nustato EEG papildomo mokesčio dalį, kurią elektros energijos tiekėjai gali perkelti nustatytoms dviem klientų grupėms, t. y. pirma, „intensyviai elektros energiją naudojančioms įmonėms gamybos sektoriuje“ (toliau – IEENĮ) ir, antra, „geležinkelių įmonėms“, gavus prašymą, kurį pastarosios turi pateikti iki praėjusių metų birželio 30 d. tam, kad būtų sumažintos elektros energijos išlaidos ir taip išsaugotas jų konkurencingumas (2012 m. EEG įstatymo 40 straipsnis).

11      2012 m. EEG įstatyme patikslinamos sąlygos, kurios suteikia teisę į šią sistemą, procedūra, kurios turi laikytis kriterijus atitinkančios įmonės, mokesčio viršutinės ribos nustatymo tvarka kiekvienu konkrečiu atveju ir šiuo klausimu BAFA priimamų sprendimų poveikis (2012 m. EEG įstatymo 41–44 straipsniai). 2012 m. EEG įstatyme konkrečiai numatyta, kad gamybos sektoriaus įmonėms, kurių elektros energijos suvartojimo išlaidos sudaro ne mažiau kaip 14 % jų bendros pridėtinės vertės ir kurių suvartojimas yra ne mažiau kaip 1 gigavatvalandė (GWh), ši mokesčio viršutinė riba yra 10 % EEG papildomo mokesčio jų suvartojimo daliai nuo 1 GWh iki 10 GWh, 1 % šio mokesčio jų suvartojimo daliai nuo 10 GWh iki 100 GWh ir yra 0,05 euro cento viršijus šią ribą. 2012 m. EEG įstatyme taip pat nustatyta, kad gamybos sektoriaus įmonėms, kurių elektros energijos suvartojimo išlaidos sudaro ne mažiau kaip 20 % jų bendros pridėtinės vertės ir kurių suvartojimas yra ne mažiau kaip 100 GWh, EEG papildomas mokestis yra 0,05 euro cento nuo pirmosios kilovatvalandės. Be to, 2012 m. EEG įstatyme patikslinama, kad elektros energijos tiekėjai turi informuoti įmones, gavusias pranešimą apie EEG papildomo mokesčio viršutinę ribą, pirma, apie joms tiekiamos atsinaujinančios energijos dalį, kuriai taikoma pagalba pagal Įstatymą dėl atsinaujinančiųjų energijos išteklių, antra, jų bendro energetikos paketo sudėtį ir, trečia, privilegijuotoms įmonėms pagal Įstatymą dėl atsinaujinančiųjų energijos išteklių – joms patiekto energetinio paketo sudėtį (2012 m. EEG įstatymo 41 straipsnis).

12      Šešta, 2012 m. EEG įstatymas įrenginių eksploatuotojams, TV ir elektros energijos tiekėjams, konkrečiai TTV ir Bundesnetzagentur (Federalinė tinklų agentūra; toliau – BNetzA) atžvilgiu, nustato informavimo ir pranešimo pareigas ir kelias skaidrumo pareigas, kurios konkrečiai tenka TTV (2012 m. EEG įstatymo 45–51 straipsniai). Minėtame įstatyme taip pat patikslinami priežiūros ir kontrolės įgaliojimai, kuriuos turi BNetzA PTV ir TTV atžvilgiu (2012 m. EEG įstatymo 61 straipsnis).

 Sprendimas pradėti procedūrą

13      2013 m. gruodžio 18 d. raštu Komisija informavo Vokietijos valdžios institucijas, kad nusprendė pradėti formalaus tyrimo procedūrą dėl 2012 m. EEG įstatyme numatytų priemonių, įgyvendintų kaip pagalba elektros energijai iš atsinaujinančių šaltinių ir daug elektros energijos vartojančioms įmonėms.

14      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. vasario 28 d.) Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė ieškinį dėl sprendimo pradėti procedūrą panaikinimo; šio ieškinio ji atsisakė 2015 m. balandžio 28 d. raštu.

15      2015 m. birželio 8 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas nurodė išbraukti bylą iš Bendrojo Teismo registro (Vokietija / Komisija, T‑134/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:392).

 Ginčijamas sprendimas

16      2014 m. lapkričio 25 d. Komisija priėmė Sprendimą (ES) 2015/1585 dėl pagalbos schemos SA.33995 (2013/C) (ex 2013/NN) [kurią Vokietija įgyvendino siekdama paremti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintą elektros energiją ir daug energijos vartojančias įmones] (OL L 250, 2015, p. 122; toliau – ginčijamas sprendimas).

17      Komisija manė, viena vertus, kad supirkimo tarifai ir rinkos priemokos, EEG elektros energijos gamintojams garantuojantys jų pagamintos elektros energijos kainą, kuri didesnė už rinkos kainą, yra su vidaus rinka suderinama valstybės pagalba. Kita vertus, Komisija manė, kad EEG papildomo mokesčio sumažinimas tam tikroms daug energijos vartojančioms įmonėms taip pat yra valstybės pagalba, kurios suderinamumas su vidaus rinka yra pripažįstamas tik tiek, kiek ji priskirtina prie tam tikrų kategorijų.

18      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

Valstybės pagalba, remianti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir iš kasyklų dujų, kuri suteikta remiantis įstatymu Erneuerbare-Energien-Gesetz 2012 <...> ir kurią Vokietija įgyvendino pažeisdama [SESV] 108 straipsnio 3 dalį, įskaitant šios paramos finansavimo mechanizmą, bus suderinama su vidaus rinka, jeigu Vokietija įvykdys I priede išdėstytą įsipareigojimą.

<...>

3 straipsnis

1.      Valstybės pagalba, atsiradusi dėl papildomo mokesčio, iš kurio 2013 ir 2014 m. finansuota iš atsinaujinančiųjų išteklių pagaminta elektros energija <...>, sumažinimo daug energijos vartojančioms įmonėms <...>, kurią Vokietija neteisėtai įgyvendino pažeisdama [SESV] 108 straipsnio 3 dalį, bus suderinama su vidaus rinka, jeigu atitiks vieną iš keturių šioje dalyje išdėstytų kategorijų.

Jeigu valstybės pagalba buvo suteikta įmonei, priklausančiai kuriam nors iš 2014–2020 m. valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairių <...> 3 priede išvardytų sektorių, ši pagalba suderinama su vidaus rinka, jeigu įmonė padengė bent 15 % papildomų sąnaudų, kurių elektros energijos tiekėjai patiria dėl įpareigojimo pirkti atsinaujinančiąją energiją ir kurias vėliau perkelia savo vartotojams. Jeigu įmonė padengė mažiau negu 15 % šių papildomų sąnaudų, valstybės pagalba vis tiek yra suderinama, jeigu įmonė sumokėjo sumą, atitinkančią bent 4 % įmonės bendrosios pridėtinės vertės, arba kai įmonės elektros energijos suvartojimo intensyvumas yra bent 20 %, – bent 0,5 % įmonės bendrosios pridėtinės vertės.

Jeigu valstybės pagalba buvo suteikta įmonei, kuri nepriklauso nė vienam iš 2014 m. gairių 3 priede išvardytų sektorių, bet jos elektros energijos suvartojimo intensyvumas 2012 m. sudarė bent 20 % ir ji tais metais priklausė sektoriui, kurio ES lygmens prekybos intensyvumas buvo bent 4 %, ši valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka, jeigu įmonė padengė bent 15 % papildomų sąnaudų, kurių elektros energijos tiekėjai patiria dėl įpareigojimo pirkti atsinaujinančiąją energiją ir kurias vėliau perkelia savo vartotojams. Jeigu įmonė padengė mažiau negu 15 % šių papildomų sąnaudų, valstybės pagalba vis tiek yra suderinama, jeigu įmonė sumokėjo sumą, kuri atitinka bent 4 % įmonės bendrosios pridėtinės vertės, arba kai įmonės elektros energijos suvartojimo intensyvumas yra bent 20 %, – bent 0,5 % įmonės bendrosios pridėtinės vertės.

Jeigu valstybės pagalba buvo suteikta įmonei, kuri gali gauti suderinamą valstybės pagalbą pagal antrą arba trečią pastraipas, bet tos įmonės sumokėtas EEG papildomas mokestis yra mažesnis už tose pastraipose nurodytą ribą, suderinamos yra šios pagalbos dalys:

a)      už 2013 m. – pagalbos dalis, viršijanti 125 % papildomo mokesčio, kurį įmonė faktiškai sumokėjo 2013 m., ribą;

b)      už 2014 m. – pagalbos dalis, viršijanti 150 % papildomo mokesčio, kurį įmonė faktiškai sumokėjo 2013 m., ribą.

Jeigu valstybės pagalba buvo suteikta įmonei, kuri negali gauti suderinamos valstybės pagalbos pagal antrą arba trečią pastraipas, ir ta įmonė padengė mažiau negu 20 % papildomų nesumažinto papildomo mokesčio sąnaudų, suderinamos yra šios pagalbos dalys:

a)      2013 m. – pagalbos dalis, viršijanti 125 % papildomo mokesčio, kurį įmonė faktiškai sumokėjo 2013 m., ribą;

b)      2014 m. – pagalbos dalis, viršijanti 150 % papildomo mokesčio, kurį įmonė faktiškai sumokėjo 2013 m., ribą.

2.      Visa pagalba, kuri neatitinka 1 dalies sąlygų, yra nesuderinama su vidaus rinka.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

19      Ši byla buvo pradėta Vokietijos Federacinės Respublikos ieškiniu, jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. vasario 2 d.

20      Vokietijos Federacinė Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

21      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

22      Grįsdama savo ieškinį Vokietijos Federacinė Respublika nurodo tris pagrindus, iš esmės susijusius su, pirma, akivaizdžiomis vertinimo klaidomis vertinant faktus, antra, naudos, susijusios su specialia kompensavimo sistema, nebuvimu ir, trečia, su finansinės naudos iš valstybinių išteklių nebuvimu.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis vertinant faktus

 Dėl priimtinumo

23      Formaliai nepateikusi nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnį, Komisija visų pirma tvirtina, kad ieškinio pirmasis pagrindas yra nepriimtinas, iš esmės motyvuodama tuo, kad jis nesuprantamas.

24      Iš tiesų Komisija teigia, kad apibūdindama ieškinio pagrindo dalyką Vokietijos Federacinė Respublika ją bendrai kaltina akivaizdžiai neatsižvelgus į įvairias valstybės veiksmų formas; jos nuomone, šis kaltinimas yra nesuprantamas. Ji priduria, kad Bendrasis Teismas neprivalo iš naujo aiškinti nesuprantamų ieškinio argumentų, kad šie įgytų prasmę.

25      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, remiantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, taikoma per procesą Bendrajame Teisme, ir pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Neatsižvelgiant į bet kokį terminologijos klausimą, tai turi būti padaryta pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus be papildomos informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas atsižvelgiant į minėtas nuostatas, būtina, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, bent sutrumpintai, tačiau nuosekliai ir suprantamai būtų išdėstytos ieškinio tekste (žr. 1993 m. balandžio 28 d. Nutarties De Hoe / Komisija, T‑85/92, EU:T:1993:39, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26      Konkrečiau tariant, nors tenka pripažinti, viena vertus, kad ieškinio pagrindų išdėstymas nesusijęs su Procedūros reglamento terminija ir jame išvardytais reikalavimais, ir, antra vertus, gali pakakti išdėstyti šių pagrindų esmę, o ne teisiškai juos kvalifikuoti, vis dėlto šie pagrindai turi būti pakankamai aiškiai išdėstyti pačiame ieškinyje. Be to, vien abstraktus pagrindų paminėjimas ieškinyje neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto ir Procedūros reglamento reikalavimų, o juose vartojama formuluotė „pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka“ reiškia, kad ieškinyje turi būti aiškiai nurodyta, ką apima pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys (žr. 1993 m. balandžio 28 d. Nutarties De Hoe / Komisija, T‑85/92, Rink., EU:T:1993:39, 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

27      Šioje byloje iš ieškinio matyti, kad pirmojo pagrindo dalykas yra aiškiai apibrėžtas, nes juo siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, ir jis susijęs su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis vertinant faktus bei valstybės vaidmenį atsižvelgiant į 2012 m. EEG įstatymo veikimą. Iš ieškinio taip pat matyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės mano, jog ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 107 straipsnio 1 dalis, todėl šis teisės pagrindas pakankamai aiškiai išdėstytas pačiame ieškinyje.

28      Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad nepriimtinumo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl esmės

29      Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės mano, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes Komisija padarė įvairių klaidų vertindama valstybės vaidmenį atsižvelgiant į 2012 m. EEG įstatymo veikimą. Šiuo aspektu Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad valstybė nevykdo specialaus vaidmens ir nesikiša į 2012 m. EEG įstatymo veikimą.

30      Visų pirma dėl šalių, kurios susijusios su 2012 m. EEG įstatyme įtvirtinta sistema, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad, pirma, tik privatūs teisės subjektai dalyvauja 2012 m. EEG įstatyme numatytame mechanizme, antra, kad minėtas įstatymas taikomas neišskiriant nei tinklų valdytojų ir viešųjų elektros energijos tiekėjų, nei juos atitinkančių privačių subjektų, trečia, kad jokia konkreti įmonė neturi vykdyti specialių užduočių pagal 2012 m. EEG įstatymą ar pagal jo taikymo reglamentus, o tai turi daryti tik TTV, ir, ketvirta, kad valstybės organai, kuriems suteiktos prerogatyvos pagal 2012 m. EEG įstatymą, turi vienintelę užduotį kontroliuoti nustatytų mechanizmų teisėtumą ir gerą veikimą be poveikio generuojamų išteklių kilmei ar naudojimui.

31      Antra, dėl 2012 m. EEG įstatymo veikimo generuojamų finansų srautų Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad jų valstybė nenustato ir nekontroliuoja. Grįsdama šį teiginį ji tvirtina, kad, viena vertus, 2012 m. EEG įstatyme yra numatyta elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių kainos nustatymo sistema, kuri neleidžia valstybei nustatyti EEG papildomo mokesčio sumos, paprastai nustatomos šalių remiantis jų sutarčių laisve, ir kad, kita vertus, teisės į privačių asmenų tarpusavio mokėjimą, išplaukiančios iš 2012 m. EEG įstatymo mechanizmų, įgyvendinimas niekaip nėra užtikrinamas valstybės organų ir ginčų atveju priskirtinas civilines bylas nagrinėjantiems teismams.

32      Trečia, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad, kalbant apie administravimo vaidmenį specialaus kompensavimo sistemoje, numatytoje 2012 m. EEG įstatyme, BAFA užduotis apsiriboja sprendimais dėl jai pateikiamų prašymų dėl papildomo mokesčio viršutinės ribos nustatymo, ir sprendimais įgyvendinant susijusią kompetenciją, kuri jai nepalieka jokios diskrecijos; šiuo sprendimu prireikus tik konstatuojama, kad teisės į mokesčio viršutinės ribos nustatymą įgijimo sąlygos įvykdytos. Taigi BAFA tiesiogiai neturi nei finansinių srautų, atsiradusių dėl 2012 m. EEG įstatymo veikimo, nei prieigos prie šių srautų, nei priemonių juos kontroliuoti.

33      Atsižvelgiant į tai visų pirma reikia priminti, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį valstybės arba iš valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

34      Šiam nesuderinamumui patikrinti SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos keturios sąlygos. Visų pirma tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, ši parama turi daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, priemonė turi suteikti naudos jos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti (žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Pearle ir kt., C‑345/02, EU:C:2004:448, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

35      Kalbant apie pirmą iš šių sąlygų, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad tik nauda, suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių, yra laikoma valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų šioje nuostatoje įtvirtintas skirtumas tarp „valstybės suteiktos pagalbos“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos nereiškia, kad bet kokia valstybės suteikta nauda, nepaisant to, ar ji finansuojama iš valstybinių išteklių, yra laikoma pagalba; tuo tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiek tiesiogiai valstybės, tiek per tos valstybės paskirtą ar įsteigtą viešąją ar privačią įstaigą suteikiamą naudą (žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas gali iš esmės apimti ir valstybės įsteigtos arba paskirtos pagalbai valdyti viešosios arba privačios įstaigos suteiktą pagalbą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Pearle ir kt., C‑345/02, EU:C:2004:448, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

36      Tačiau tam, kad įgyti pranašumai galėtų būti laikomi pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pirma, jie turi būti tiesiogiai arba netiesiogiai suteikti iš valstybinių išteklių ir, antra, būti priskirtini valstybei (žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Pearle ir kt., C‑345/02, EU:C:2004:448, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš tiesų iš teismo praktikos matyti, kad tai atskiros ir kumuliacinės sąlygos (žr. 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Deutsche Bahn / Komisija, T‑351/02, EU:T:2006:104, 103 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

37      Kalbant apie sąlygą, susijusią su priemonės priskyrimu, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtina išnagrinėti, ar valdžios institucijos turi būti laikomos dalyvavusiomis priimant šią priemonę (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

38      Šioje byloje reikia pažymėti, kad nors Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad ginčijamame sprendime yra akivaizdžiai klaidingų faktų vertinimų, jos argumentai pirmajame pagrinde išimtinai susiję su 2012 m. EEG įstatymo veikimu ir valstybės vaidmeniu šioje sistemoje.

39      Iš tiesų reikia konstatuoti, kad grįsdama savo ieškinio pirmąjį pagrindą Vokietijos Federacinė Respublika tik paaiškina 2012 m. EEG įstatymo veikimą primindama teisines nuostatas, tačiau nenurodo jokių konkrečių argumentų, kurie leistų konstatuoti fakto klaidą aprašant nagrinėjamus mechanizmus ar akivaizdžią vertinimo klaidą juos analizuojant.

40      Be to, kadangi savo ieškinio pirmajame pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika ginčija 2012 m. EEG įstatymo priskyrimą valstybei, reikia konstatuoti, kad šioje byloje nagrinėjami paramos ir kompensavimo mechanizmai buvo nustatyti įstatyme, šiuo atveju – 2012 m. EEG įstatyme, o tai, be to, pripažįsta Vokietijos Federacinė Respublika, kai ieškinyje nurodo „nustatytą teisinį pagrindą“. Todėl turi būti laikoma, kad šie mechanizmai, taikant šio sprendimo 37 punkte primintą teismo praktiką, yra priskirtini valstybei.

41      Tokiomis aplinkybėmis, priešingai, nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, nėra būtina atlikti išsamesnės valstybės vaidmens dėl 2012 m. EEG įstatymo funkcionavimo analizės, nes šis klausimas priskirtinas prie sąlygos, susijusios su valstybinių išteklių panaudojimu, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, vertinimo, kuris nagrinėjamas ieškinio trečiajame pagrinde.

42      Todėl ieškinio pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su naudos dėl specialios kompensavimo sistemos nebuvimu

43      Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes Komisija klaidingai mano, kad specialia kompensavimo sistema suteikiama nauda IEENĮ. Šį pagrindą sudaro penkios dalys.

44      Visų pirma reikia pažymėti, kaip atsiliepime į ieškinį nurodo Komisija, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti antrojo pagrindo argumentai išimtinai yra dėl pačios naudos IEENĮ egzistavimo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, susijusio tik su specialia kompensavimo sistema, bet ne su klausimu dėl tokios naudos atrankinio pobūdžio ir ne su atrankinės naudos, susijusios su paramos sistema, buvimu, todėl Bendrajam Teismui nereikia jų nagrinėti.

45      Be to, Bendrasis Teismas mano, kad visų pirma reikia išnagrinėti pirmą, antrą ir penktą dalis kartu, vėliau trečią dalį, dar vėliau – ketvirtą dalį.

 Dėl pirmos, antros ir penktos dalių

46      Ieškinio antrojo pagrindo pirmoje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad speciali kompensavimo sistema nesuteikia naudos IEENĮ, bet taip siekiama kompensuoti jų tarptautinio konkurencingumo sumažėjimą konkrečiai dėl to, kad mokesčiai gerokai mažesni kitose Europos Sąjungos šalyse, įskaitant valstybes nares, kuriose IEENĮ tenkanti našta taip pat sumažinama. Vokietijos Federacinė Respublika priduria, kad trečiose valstybėse paprastai nėra panašių mokesčių.

47      Antrojo pagrindo antroje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad daug didelio energetinio intensyvumo sektorių, kaip antai vario, plieno, aliuminio ir naftos gamybos ar perdirbimo, patiria labai didelį tarptautinės konkurencijos spaudimą. Taigi, speciali kompensavimo sistema nesuteikia naudos, bet kompensuoja nepatogią padėtį tiek, kiek be tokios sistemos įmonės, kurių gamybos sąlygos yra ypač didelio energetinio intensyvumo, atsiduria itin nepalankioje konkurencinėje padėtyje, palyginti su tos pačios šakos įmonių, įsisteigusių kitose valstybėse narėse ar trečiose valstybėse, padėtimi.

48      Ieškinio antrojo pagrindo penktoje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad speciali kompensavimo sistema pateisinama siekiant išsaugoti Vokietijos įmonių, gamyboje suvartojančių labai didelį energijos kiekį, konkurencingumą. Atsižvelgiant į tai speciali kompensavimo sistema yra svarbus instrumentas siekiant užtikrinti tas pačias konkurencijos sąlygas didelio energetinio intensyvumo Vokietijos įmonėms ir skatinti perėjimą prie aprūpinimo energija iš atsinaujinančių šaltinių. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad IEENĮ, kurioms sudarytos palankesnės sąlygos dėl specialios kompensavimo sistemos ir kurios pagal 2012 m. EEG įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi įrodyti, kad atliko sertifikavimą, t. y. jų energijos suvartojimas buvo nustatytas ir įvertintas, privalo dėti daug pastangų dėl audito. Todėl dėl atitinkamų įpareigojimų atsiranda didelių išlaidų. Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, didesnis EEG papildomo mokesčio sumažinimas šiuo atveju yra adekvati kompensacija už energetinių išteklių valdymo pastangas, kurių ėmėsi atitinkamos įmonės.

49      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik tiesiogines išmokas, kaip antai pačias subsidijas, bet ir valstybės priemones, kuriomis įvairiais būdais mažinami įmonės mokesčiai, paprastai įtraukiami į įmonės biudžetą, todėl, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (žr. 2012 m. kovo 7 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, T‑210/02 RENV, EU:T:2012:110, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

50      Siekiant kvalifikuoti priemonę kaip SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytą valstybės pagalbą pirmiausia reikia, pirma, kad ji apimtų naudą, kuri gali būti įvairių formų („bet kokia forma“ suteikta pagalba), ir, antra, kad ši nauda tiesiogiai ar netiesiogiai būtų suteikta iš valstybinių išteklių (pagalba, suteikta „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“).

51      Būtent atsižvelgiant į tai reikia patikrinti, ar EEG papildomo mokesčio viršutinė riba, taikoma IEENĮ, savaime reiškia naudos suteikimą šioms IEENĮ, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

52      Šiuo atveju Komisija ginčijamo sprendimo 65 konstatuojamoje dalyje pažymėjo, kad 2012 m. EEG įstatymo 40 ir 41 straipsniuose nustatoma EEG papildomo mokesčio viršutinė riba IEENĮ naudai ir taip neleidžiama TTV ir elektros energijos tiekėjams susigrąžinti papildomų išlaidų, susijusių su EEG elektros energija, iš IEENĮ.

53      Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kaip ginčijamame sprendime nurodo Komisija, kad 2012 m. EEG įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintas EEG papildomo mokesčio dydžio ribojimo principas, kuris gali būti perkeltas elektros energijos tiekėjų daug elektros energijos vartojančioms įmonėms, numatant, kad pateikus prašymą BAFA priima administracinį aktą, draudžiantį elektros energijos tiekėjams perkelti visą EEG papildomą mokestį galutiniam vartotojui, jei šis yra IEENĮ. 2012 m. EEG įstatymo 41 straipsnis savo ruožtu EEG papildomo mokesčio dydžio ribojimą IEENĮ sieja su tam tikrų sąlygų, iš esmės susijusių su jų elektros energijos suvartojimo apimtimi, laikymusi.

54      Taip pat reikia pažymėti, kad jokių argumentų nebuvo pateikta siekiant paneigti tokią išvadą, o Vokietijos Federacinė Respublika pati pripažįsta, kad šiuose straipsniuose įtvirtinta sistema siekiama riboti ekonominę naštą, kurią IEENĮ lemia EEG elektros energijos gamybos parama, todėl palengvinama našta, kuri paprastai tenka jų biudžetui.

55      Taigi Komisija nepadarė teisės klaidos, kai ginčijamame sprendime priėjo prie išvados, kad speciali kompensavimo sistema, nustatyta 2012 m. EEG įstatymo 40 ir 41 straipsniuose, atleidžia IEENĮ nuo naštos, kurią paprastai turi šios patirti, todėl naudos IEENĮ buvimas, kurį lemia paprastas mechanizmo, įgyvendinto 2012 m. EEG įstatyme, aprašymas, yra nustatytas.

56      Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad šia specialia kompensavimo sistema Vokietijos Federacinė Respublika siekia kompensuoti blogesnes konkurencines sąlygas. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aplinkybė, kai valstybė narė vienašališkai priimdama priemones siekia suderinti tam tikrame ūkio sektoriuje egzistuojančias konkurencijos sąlygas su vyraujančiomis kitose valstybėse narėse, nepanaikina šių priemonių kaip valstybės pagalbos pobūdžio (žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C‑172/03, EU:C:2005:130, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57      Todėl reikia atmesti ieškinio antrojo pagrindo pirmą, antrą ir penktą dalis.

 Dėl trečios dalies

58      Ieškinio antrojo pagrindo trečioje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad remdamasis specialia kompensavimo sistema siekiant nustatyti IEENĮ mokėtinų papildomų mokesčių viršutinę ribą Vokietijos teisės aktų leidėjas ketina tik kompensuoti struktūrinius trūkumus, todėl panašu, kad prielaidą dėl naudos reikia atmesti. Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad struktūrinių trūkumų kompensavimas nebuvo nauda, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalyje esantį pagalbos apibrėžimą.

59      Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalba laikomas kišimasis, kuris, kad ir kokia būtų jo forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kuris turi būti laikomas ekonomine nauda, kurios ją gaunanti įmonė nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis (2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Post, C‑399/08 P, EU:C:2010:481, 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

60      Taip pat reikia priminti, kad motyvų, dėl kurių nustatyta pagalbos priemonė, negali pakakti, kad tokia priemonė nebūtų a priori kvalifikuojama kaip pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Iš tiesų šios nuostatos 1 dalyje valstybės kišimaisi neskirstomi pagal priežastis arba tikslus, jie apibrėžiami atsižvelgiant į poveikį (žr. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. / Komisija, C‑71/09 P, C‑73/09 P ir C‑76/09 P, EU:C:2011:368, 94 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

61      Todėl visų pirma reikia laikyti, kad 2012 m. EEG įstatymo 40 ir 41 straipsniuose sukurta speciali kompensavimo sistema neturėtų būti nekvalifikuojama kaip valstybės pagalba vien dėl to, kad ją taikant IEENĮ naudai panaikinami struktūriniai trūkumai.

62      Darant prielaidą, kad savo argumentais Vokietijos Federacinė Respublika siekia remtis teismo praktika, susijusia su kompensacija, atitinkančia atlygį už paslaugas, atliktas įmonių, įpareigotų teikti bendrojo ekonominio intereso paslaugas siekiant vykdyti viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimus, reikia pažymėti, kad toks kišimasis turi atitikti kriterijus, įtvirtintus 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415), tam, kad jam nebūtų taikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Orange / Komisija, T‑385/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:117, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63      Šiuo atveju iš šios bylos aplinkybių nematyti, kad IEENĮ įpareigotos teikti bendrojo ekonominio intereso paslaugas ir turi vykdyti viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus.

64      Be to, reikia konstatuoti, kad Vokietijos Federacinė Respublika savo ieškinio antrojo pagrindo trečioje dalyje netvirtina, kad kriterijai, įtvirtinti 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, (C‑280/00, EU:C:2003:415), įvykdyti nagrinėjamų priemonių atžvilgiu.

65      Taigi reikia atmesti ieškinio antrojo pagrindo trečiąją dalį.

 Dėl ketvirtos dalies

66      Ieškinio antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad taikant specialią kompensavimo sistemą laikomasi galimybės sumokėti principo, kiek Vokietijos vyriausybė, sumažindama EEG papildomą mokestį didelio energetinio intensyvumo įmonėms, tikisi, kad šios įmonės galės būti išlaikomos Vokietijoje, todėl bent jau iš dalies prisidės prie EEG papildomo mokesčio.

67      Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad savo bendrais ir abstrakčiais argumentais, susijusiais su „galimybės sumokėti principo“ laikymusi, Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės tik tvirtina, kad jei IEENĮ turėtų mokėti visą EEG papildomą mokestį, jos galėtų perkelti savo gamybos vietą į užsienį ir taip nepapildytų lėšų, surenkamų iš šio mokesčio. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Konkrečiai kalbant, ji neįrodo, kad individualiai atsižvelgė į įmonių, kurios naudojasi EEG papildomo mokesčio viršutinės ribos nustatymu, finansines situacijas, ir juo labiau – kad, nenustačius šios ribos, jos faktiškai būtų perkėlusios savo gamybą.

68      Be to, darant prielaidą, kad savo argumentais, susijusiais su galimybės sumokėti principu, Vokietijos Federacinė Respublika siekia remtis teismo praktika, pagal kurią valstybės pagalbos sąvoka neapima valstybės priemonių, diferencijuojančių įmones, todėl a priori taikomų pasirinktinai, kai ši diferenciacija atsiranda dėl sistemos, kuri taikoma įmonėms, pobūdžio ar bendros struktūros (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 145 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), šis argumentas neįtikina. Iš tiesų ji neįrodė, kad įmonių diferenciacija dėl išlaidų yra pateisinama aptariamos sistemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra, kaip to reikalaujama teismo praktikoje (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 146 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

69      Todėl reikia atmesti ieškinio antrojo pagrindo ketvirtą dalį.

70      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti ieškinio antrąjį pagrindą, susijusį su naudos dėl specialios kompensavimo sistemos nebuvimu.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su naudos, gaunamos dėl finansavimo valstybiniais ištekliais, nebuvimu

71      Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės mano, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalį tiek, kiek Komisija klaidingai manė, kad 2012 m. EEG įstatymui funkcionuoti reikia valstybinių išteklių, nors pati yra tos nuomonės, kad 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160) padarytos išvados šiuo atveju neleidžia spręsti dėl valstybės pagalbos buvimo, kalbant tiek apie paramos, tiek apie kompensavimo sistemą. Iš tiesų 2012 m. EEG įstatymas, kaip nusprendė ir Teisingumo Teismas dėl teisės normų, nagrinėjamų byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), yra valstybės narės teisės aktas, kuris, pirma, įpareigoja privačias elektros energijos tiekimo įmones elektros energiją, jų tiekimo zonoje pagamintą panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, pirkti už minimalias kainas, didesnes nei reali ekonominė šios rūšies energijos vertė, ir, antra, paskirsto šios pareigos finansines sąnaudas tarp šių elektros tiekimo įmonių ir aukštesnėje grandyje esančių privačių elektros sistemų operatorių.

72      Pirma, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad 2012 m. EEG įstatymo sistema neturi jokio ryšio su valstybės ar viešosios įstaigos biudžetu, todėl reikia atmesti valstybinių išteklių panaudojimą.

73      Šiuo aspektu ji visų pirma tvirtina, kad teisės aktuose, susijusiuose su 2012 m. EEG įstatymo sistema, nenumatytas nei pagalbos atsinaujinančiai energijai finansavimas iš valstybinių išteklių, nei priskyrimas valstybei. Vokietijos Federacinė Respublika priduria, kad, remiantis teismo praktika, privatinės teisės pobūdį išsaugo valstybės nurodyti privačių asmenų tarpusavio mokėjimai, kurie nėra priskiriami prie valstybės ar kitos viešosios įstaigos biudžeto ir dėl kurių valstybė neatsisako jokių išteklių, kad ir kaip jie vadintųsi – mokesčiai, rinkliavos, įmokos ar kt.

74      Toliau Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad iš teismo praktikos taip pat išplaukia, jog mokesčiams, rinkliavoms ir įmokoms būdinga tai, kad surinktos lėšos viena ar kita forma turi grįžti į valstybės arba viešosios įstaigos biudžetą. Tačiau taip konkrečiai nėra 2012 m. EEG įstatymo atveju. TTV nėra viešosios įstaigos ir ištekliai, kurie jiems pervedami siekiant padengti išlaidas, susijusias su elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių šaltinių, pardavimu rinkoje, niekaip nesumažina (nei tiesiogiai, nei netiesiogiai) valstybės pajamų.

75      Galiausiai Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad EEG papildomo mokesčio susiejimo su federaliniu biudžetu ar su viešosios įstaigos biudžetu nebuvimas taip pat išplaukia iš to, kad galimi TTV perviršiai ar deficitai turi būti kompensuoti (įskaitant palūkanas) kitais metais nustatant EEG papildomą mokestį, remiantis tuo, kas taikoma civilinėje teisėje, kalbant apie išlaidų kompensavimą. Šiuo aspektu ji priduria, kad galimi ginčai dėl mokėtinos sumos taikant 2012 m. EEG įstatymo finansavimo sistemą priskirtini prie civilines bylas nagrinėjančių teismų kompetencijos, o viešojo administravimo institucijos neturi jokios įtakos šių bylų nagrinėjimui.

76      Antra, Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės tvirtina, kad 2012 m. EEG įstatymo mechanizmas nenumato valstybės atliekamos EEG papildomu mokesčiu surinktų išteklių panaudojimo priežiūros. Nors, žinoma, 2012 m. EEG įstatymas numato kelis priežiūros uždavinius, kuriais siekiama kontroliuoti mechanizmų, kuriuos privatūs subjektai nustato įgyvendindami teisės nuostatas, taikymą, teisėtumą ir gerą veikimą, vis dėlto, Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, valstybės įstaigos, kurioms tenka šie uždaviniai, neturi kompetencijos daryti įtakos mokėjimams ar finansų srautams ir neturi jokių įgaliojimų finansiniams ištekliams, naudojamiems skirtingų sistemoje dalyvaujančių šalių. Iš esmės ji remiasi byla, kurioje buvo priimtas 2004 m. liepos 15 d. Sprendimas Pearle ir kt. (C‑345/02, EU:C:2004:448).

77      Visų pirma Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad BNetzA kontrolės užduotys iš esmės susijusios su nuostatų dėl EEG papildomo mokesčio, kurio elektros energijos tiekėjai gali reikalauti iš galutinių vartotojų, įgyvendinimu. Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, BNetzA gali įsikišti tik jei EEG papildomo mokesčio nustatymas pažeidžia nustatytas normas, įtraukiant, pavyzdžiui, išlaidas, kurios negali būti įtrauktos į tą mokestį.

78      Toliau Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad teisinis apskaičiavimo metodo nustatymas ir su juo susijusios skaidrumo pareigos ir priežiūros teisės paprasčiausiai padeda užkirsti kelią subjekto praturtėjimui kurioje nors grandinės vietoje.

79      Galiausiai Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai ginčijamame sprendime nusprendė, kad dėl reglamentavimo ir priežiūros privatūs pinigų srautai tampa valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Šiuo aspektu ji tvirtina, kad Teisingumo Teismas nusprendė, kad nėra valstybinių išteklių, kai pakankamai išvengiama valstybės įtakos panaudojant išteklius.

80      Trečia, Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad argumentai, panaudoti ieškinio trečiojo pagrindo pirmose dvejose dalyse, kurie iš esmės koncentruojami į valstybinius išteklius, skirtus paramos sistemai funkcionuoti, analogiškai taikomi specialiai kompensavimo sistemai.

81      Visų pirma šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik tiesiogiai arba netiesiogiai naudojant valstybinius išteklius suteikiama nauda yra laikoma pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų iš paties šios nuostatos teksto ir iš procedūros taisyklių, įtvirtintų SESV 108 straipsnyje, matyti, jog kitokiomis nei valstybiniai ištekliai priemonėmis suteikta nauda nepatenka į nagrinėjamų nuostatų taikymo sritį. Valstybės suteiktos pagalbos ir iš valstybinių išteklių suteiktos pagalbos išskyrimu siekiama į pagalbos sąvoką įtraukti ne tik valstybės tiesiogiai suteiktą pagalbą, bet ir valstybės paskirtų ar įsteigtų viešų ar privačių subjektų suteiktą pagalbą (šiuo klausimu žr. 1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, EU:C:1977:52, 21 punktą ir 1993 m. kovo 17 d. Sprendimo Sloman Neptun, C‑72/91 ir C‑73/91, EU:C:1993:97, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš tikrųjų Sąjungos teisė neleidžia pritarti tam, kad paprasčiausias nepriklausomų institucijų, kurioms pavedama skirstyti pagalbą, sukūrimas leistų apeiti valstybės pagalbos taisykles (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, Rink., EU:C:2002:294, 23 punktas).

82      Antra, reikia pažymėti, kad nebūtina kiekvienu atveju nustatyti valstybinių išteklių pervedimo fakto, kad vienai ar kelioms įmonėms suteiktą naudą būtų galima laikyti valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, Rink., EU:C:2002:294, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

83      Iš tiesų reikia priminti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas finansines priemones, kurias valdžios institucijos gali faktiškai panaudoti įmonėms remti, neatsižvelgdama į tai, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis. Taigi, net jei sumos, susijusios su minėta priemone, ne visuomet priklauso valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolat valstybės kontroliuojamos, vadinasi, priklauso kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų dispozicijai, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, Rink., EU:C:2002:294, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

84      Šioje byloje ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad 2012 m. EEG įstatymu Vokietijos Federacinė Respublika įvedė specialų mokestį, EEG papildomą mokestį, ir apibrėžė jo paskirtį – jis buvo skirtas sąnaudų, kurių TTV patiria pirkdami EEG elektros energiją, ir pajamų, kurių gauna pardavę tą elektros energiją, skirtumui finansuoti. Komisija manė, kad EEG papildomo mokesčio dydžio apskaičiavimo metodika taip pat nustatyta 2012 m. EEG įstatyme – kaip ir principas, kad deficitas ir perviršis yra koreguojami kitais metais ir taip užtikrinama, kad TTV nepatirtų nuostolių; kartu tai reiškia, kad jie iš papildomo mokesčio gautų pajamų negali naudoti niekam kitam, tik EEG elektros energijai finansuoti. Komisija padarė išvadą, kad, kitaip negu byloje, kurioje buvo priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), valstybė pagal 2012 m. EEG įstatymą suteikė TTV reikiamų finansinių išteklių EEG elektros energijai teikiamai paramai finansuoti.

85      Grįsdama šią išvadą Komisija ginčijamame sprendime rėmėsi keturiomis argumentų grupėmis.

86      Pirma, Komisija ginčijamo sprendimo 112–116 konstatuojamose dalyse nurodė: kadangi EEG papildomas mokestis buvo nustatytas valstybės ir juo TTV buvo paskirti administruoti lėšas, vien to, kad nauda nėra finansuojama tiesiogiai iš valstybės biudžeto, nepakanka atmesti galimybei, kad yra naudojami valstybiniai ištekliai. Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagalbai administruoti gali būti skiriamos valstybės arba privačios įstaigos, todėl vien tuo, kad TTV yra privatūs veiklos vykdytojai, nepaneigiama galimybė, kad yra naudojami valstybiniai ištekliai ir pradinis surinktų išteklių privatus pobūdis.

87      Antra, siekdama įrodyti valstybinių išteklių panaudojimą įgyvendinant 2012 m. EEG įstatymo sistemą Komisija ginčijamo sprendimo 117 ir 118 konstatuojamose dalyse rėmėsi TTV paskyrimu administruoti EEG papildomą mokestį. Šiuo aspektu Komisija taikė tas pačias pirmines išvadas, suformuluotas sprendime pradėti procedūrą ir manė, kad TTV turėjo:

–        pirkti savo teritorijoje pagamintą EEG elektros energiją tiesiogiai iš gamintojo, jeigu gamintojas turi tiesioginę jungtį su perdavimo linija, arba iš PTV supirkimo tarifais, arba sumokėti rinkos priemoką (todėl EEG elektros energija ir finansinė 2012 m. EEG įstatyme numatytos paramos našta yra sutelkta kiekvieno iš keturių TTV lygmeniu),

–        taikyti žaliajai elektros energijai taikomą lengvatą tiekėjams, kurie jos prašo ir įvykdo reikiamas 2012 m. EEG įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas,

–        tarpusavyje išlyginti EEG elektros energijos kiekį taip, kad kiekvienas iš jų nupirktų tokią pačią EEG elektros energijos dalį,

–        parduoti EEG elektros energiją neatidėliotinų sandorių rinkoje, laikydamiesi 2012 m. EEG įstatyme ir jo įgyvendinimo nuostatose nustatytų taisyklių; tai daryti gali drauge,

–        drauge apskaičiuoti EEG papildomą mokestį – jis turi būti toks pats kiekvienai Vokietijoje suvartojamai KWh – ir apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp pajamų, gautų pardavus EEG elektros energiją, ir išlaidų, susijusių su EEG elektros energijos pirkimu,

–        drauge specialiu formatu skelbti EEG papildomą mokestį bendroje interneto svetainėje,

–        skelbti apibendrintą informaciją apie EEG elektros energiją,

–        palyginti prognozuotą EEG papildomą mokestį su faktiniu konkrečių metų mokesčiu ir patikslinti kitų metų papildomą mokestį,

–        iš anksto skelbti kelerių metų prognozes,

–        rinkti EEG papildomą mokestį iš elektros energijos tiekėjų,

–        (kiekvienas) visiems finansiniams srautams (išlaidų ir pajamų), susijusiems su 2012 m. EEG įstatymu, naudoti atskiras banko sąskaitas.

88      Remdamasi tuo Komisija padarė išvadą, kad TTV ne tik tvarko privačius tarpusavio reikalavimus, bet ir vykdo 2012 m. EEG įstatyme jiems nustatytus teisinius įpareigojimus.

89      Trečia, Komisija ginčijamo sprendimo 119–122 konstatuojamose dalyse nurodė, kad TTV griežtai stebi valstybė, kiek tai susiję su EEG papildomo mokesčio administravimu. Šią priežiūrą, Komisijos teigimu, atlieka BNetzA, kuri, be to, turi reikiamus įgaliojimus. Komisijos teigimu, BNetzA visų pirma stebi, kaip TTV parduoda EEG elektros energiją, už kurią supirkimo tarifais mokama neatidėliotinų sandorių rinkoje, tikrina, ar TTV tinkamai apibrėžia, nustato ir skelbia EEG papildomą mokestį, ar tinkamai nustato EEG papildomą mokestį elektros energijos tiekėjams, ar tinkamai nustato supirkimo tarifus ir priemokas, ir tai, ar EEG papildomas mokestis yra sumažinamas tik tiems elektros energijos tiekėjams, kurie atitinka 2012 m. EEG įstatymo 39 straipsnio sąlygas. Komisija taip pat nurodė, kad BNetzA gauna iš TTV informaciją apie paramą EEG elektros energijai ir tiekėjams apskaičiuotą kainą ir galiausiai ji gali skirti baudas bei priimti sprendimus, tarp jų – darančius įtaką EEG papildomo mokesčio dydžiui.

90      Ketvirta, Komisija ginčijamo sprendimo 123–138 konstatuojamosiose dalyse manė, kad 2012 m. EEG įstatymo funkcionavimo atžvilgiu buvo bendra valstybės kontrolė, išplaukianti iš to, kad ji, priimdama teisės aktus, organizuoja finansinių išteklių pervedimą ir nurodo, kokiems tikslams šiuos finansinius išteklius galima naudoti. Komisijos, kuri, be kita ko, remiasi byla, kurioje priimtas 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Association Vent De Colère! Ir kt. (C‑262/12, EU:C:2013:851), teigimu, lemiamas aspektas yra tas, kad valstybė sukūrė sistemą, pagal kurią TTV patirtos sąnaudos yra visiškai atlyginamos iš EEG papildomo mokesčio, o elektros energijos tiekėjams suteikta teisė papildomą mokestį perkelti galutiniams vartotojams. Šiuo aspektu Komisija nurodė, kad valstybės išteklių kontrolė reiškia ne tai, kad turi būti atitinkami išteklių srautai į valstybės biudžetą ir iš jo, o tai, jog tam, kad valstybė kontroliuotų išteklius, pakanka, kad ji, kaip šiuo atveju, visapusiškai reglamentuoja deficito arba pertekliaus susidarymo EEG papildomo mokesčio sąskaitoje atvejus.

91      Atsižvelgiant į Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktus argumentus, šioje byloje reikia patikrinti, ar Komisija ginčijamame sprendime teisingai manė, kad 2012 m. EEG įstatymo taikymui būtina panaudoti valstybinius išteklius, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

92      Iš pradžių reikia pažymėti, kad neginčijama, kaip tai priminta ir šio sprendimo 2–12 punktuose, kad EEG papildomu mokesčiu, renkamu ir administruojamu TTV, in fine siekiama padengti išlaidas, atsiradusias dėl išpirkimo tarifų ir rinkos priemokos, numatytų 2012 m. EEG įstatyme ir užtikrinančių EEG elektros energijos gamintojams didesnę nei rinkos elektros energijos, kurią jie gamina, kainą. Todėl reikia manyti, kad EEG papildomu mokesčiu iš esmės įgyvendinama viešoji EEG elektros energijos gamintojų paramos politika, įstatyme nustatyta valstybės.

93      Visų pirma reikia pažymėti, kad TTV šiuo atveju pagal 2012 m. EEG įstatymą įpareigoti valdyti paramos elektros energijos gamybai iš atsinaujinančių šaltinių sistemą. Šiuo klausimu ir, kaip teisingai konstatavo Komisija (žr. šio sprendimo 87 ir 88 punktus), pagal 2012 m. EEG įstatymą aiškiai suteikiamos TTV pareigos ir prerogatyvos, kiek tai susiję su iš šio įstatymo išplaukiančių mechanizmų įgyvendinimu, todėl TTV yra centrinis minėtame įstatyme nustatytos sistemos funkcionavimo ramstis. Šios sistemos valdymo ir administravimo užduotys, numatytos, be kita ko, 2012 m. EEG įstatymo 34–39 straipsniuose, yra panašios, atsižvelgiant į jų poveikį, į valstybės koncesiją. Iš tiesų reikia pažymėti, kad lėšos, naudojamos pagal 2012 m. EEG įstatymą, išimtinai valdomos viešojo intereso tikslu, laikantis Vokietijos teisės aktų leidėjo iš anksto nustatytos tvarkos. Šiuo aspektu minėtos lėšos, kurias sudaro papildomos išlaidos, perkeltos galutiniams vartotojams ir sumokėtos elektros energijos tiekėjų TTV už EEG elektros energiją, kurios kaina viršija rinkoje perkamos elektros energijos kainą, tiesiogiai nepereina iš galutinių vartotojų EEG elektros energijos gamintojams, t. y. tarp savarankiškų ūkio subjektų, bet joms reikia tarpininkų, kurie įgalioti jas surinkti ir valdyti, dalyvavimo. Konkrečiai reikia pažymėti, kad minėtos lėšos nėra nei pervedamos į bendrą TTV biudžetą, nei paliktos laisvai jų dispozicijai, bet yra atskiros apskaitos objektas ir yra išimtinai skirtos tik paramos sistemoms finansuoti ir kompensuoti, ir ne jokiems kitiems tikslams. Taigi, priešingai, nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, TTV situacija nagrinėjamoje byloje turi bendrų aspektų su Samenwerkende ElektriciteitsProduktiebedrijven NV padėtimi byloje, kurioje buvo priimtas 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (C‑206/06, EU:C:2008:413), ir su Abwicklungsstelle für Ökostrom AG padėtimi byloje, kurioje priimtas 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Austrija / Komisija (T‑251/11, EU:T:2014:1060).

94      Todėl reikia manyti, kad lėšoms, sukauptoms dėl EEG papildomo mokesčio ir kolektyviai administruojamoms TTV, dominuojančią įtaką daro viešosios valdžios institucijos, nes įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, kurios jas reglamentuojama, leidžia visus TTV prilyginti valstybės koncesiją įgyvendinantiems subjektams.

95      Antra, reikia konstatuoti, kad šioje byloje nagrinėjami ištekliai, sukaupti dėl EEG papildomo mokesčio ir skirti tiek EEG elektros energijos paramos sistemai finansuoti, tiek kompensavimo sistemai kompensuoti, gaunami dėl mokesčių, kuriais 2012 m. EEG įstatymu apmokestinami in fine privatūs subjektai. Iš tiesų 2012 m. EEG įstatymo 37 straipsnyje dėl minėtame įstatyme TV numatytos pareigos pervesti papildomą atlygį ar rinkos priemoką EEG elektros energijos gamintojams numatyta TTV galimybė imti papildomą kainą iš tiekėjų, kurie vėliau ją gali perkelti galutiniams klientams laikantis tvarkos, be kita ko, dėl sąskaitų skaidrumo, nustatytos teisės aktų leidėjo. Neginčijama, kad elektros energijos tiekėjai praktikoje finansinę naštą, išplaukiančią iš EEG papildomo mokesčio, kuriuo siekiama kompensuoti išlaidas, susijusias su minėta pareiga, perkelia galutiniams klientams (žr. šio sprendimo 9 punktą). Be to, reikia pažymėti, kad ši našta, dėl kurios IEENĮ taikoma mokesčio dydžio viršutinė riba laikantis šio sprendimo 11 punkte primintos tvarkos, sudaro, kaip tai per posėdį pripažino Vokietijos Federacinė Respublika, 20–25 % visos vidutinio galutinio vartotojo sąskaitos sumos. Todėl, atsižvelgiant į šios naštos apimtį, jos perkėlimas galutiniams vartotojams turi būti vertinamas kaip pasekmė, numatyta ir organizuota Vokietijos teisės aktų leidėjo. Taigi būtent dėl 2012 m. EEG įstatymo galutiniai elektros energijos vartotojai de facto privalo mokėti šį kainos priedą ar perviršį. Tai našta, kuri vienašališkai nustatoma valstybės vykdant jos EEG elektros energijos gamintojų paramos politiką ir kuri prilyginama, atsižvelgiant į jos poveikį, mokesčiui, tenkančiam elektros energijos vartotojams Vokietijoje. Iš tiesų ši našta nustatyta viešosios valdžios institucijos viešojo intereso tikslais, t. y. siekiant apsaugoti klimatą ir aplinką, užtikrinant aprūpinimo elektros energija tvarią plėtrą vystant EEG elektros energijos gamybos technologijas ir, remiantis objektyviu kriterijumi, atsižvelgiant į elektros energijos kiekį, patiektą teikėjų galutiniams vartotojams (pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 43–47 punktus). Kaip ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamoje dalyje pabrėžia Komisija, valstybė ne tik nurodė naudos gavėjus, tinkamumo kriterijus ir paramos dydį, bet ir skyrė finansinių išteklių, iš kurių būtų padengtos paramos EEG elektros energijai sąnaudos. Be to, kitaip nei faktinės aplinkybės byloje, kurioje buvo priimtas 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimas Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE (C‑677/11, EU:C:2013:348), Vokietijos Federacinė Respublika netvirtino, ir šiuo klausimu byloje nėra jokios nuorodos, kad apmokestinimo iniciatyva per nagrinėjamą priemonę kyla iš skolingų subjektų; nei to, kad TTV veikia tik kaip instrumentas schemoje, kurią šie subjektai patys nustatė; arba kad jie patys nusprendė naudoti taip sukauptus finansinius išteklius.

96      Todėl dėl EEG papildomo mokesčio sukauptas atitinkamas sumas, kurios renkamos iš galutinių elektros energijos vartotojų ir atsiranda dėl 2012 m. EEG įstatyme TTV numatytos pareigos pervesti papildomą atlygį ar rinkos priemoką EEG elektros energijos gamintojams, reikia kvalifikuoti kaip lėšas iš valstybinių išteklių, prilyginamas mokesčiui (pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 66 punktą ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Austrija / Komisija, T‑251/11, EU:T:2014:1060, 68 punktą). Bet kuriuo atveju šios lėšos neturi būti analizuojamos kaip pačių TTV ištekliai, kuriems valstybė, priimdama teisėkūros priemonę, paprasčiausiai nustatė konkretų naudojimą, nes šios lėšos jokiu momentu, kaip pažymėjo Komisija ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamoje dalyje, nebuvo paliktos TTV dispozicijai.

97      Taip pat reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad mokestį, kaip antai nagrinėjamą, būtų galima laikyti sudėtine pagalbos priemonės dalimi, atitinkami nacionalinės teisės aktai turi nustatyti privalomą mokesčio ir pagalbos tarpusavio ryšį: pagalba privalomai finansuojama pajamomis iš mokesčio (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Air Liquide Industries Belgium, C‑393/04 ir C‑41/05, EU:C:2006:403, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šioje byloje akivaizdu, kad toks ryšys nustatytas tarp TTV renkamo mokesčio per EEG papildomą mokestį ir pagalbos remiant EEG elektros energijos gamybą.

98      Dėl 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), kuriuo Vokietijos Federacinė Respublika siekia remtis, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas, atmesdamas kvalifikavimą kaip valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, iš esmės rėmėsi tuo, kad Vokietijos teisės aktuose, nagrinėjamuose byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, kuriais, viena vertus, privačios įmonės buvo įpareigotos EEG elektros energiją pirkti didesne kaina nei reali jos ekonominė vertė ir, kita vertus, ši iš to išplaukianti našta paskirstoma tarp šių elektros tiekimo įmonių ir aukštesnėje grandyje esančių privačių elektros tinklų operatorių, nebuvo elementų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad buvo tiesioginis ar netiesioginis valstybinių išteklių perkėlimas. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, jog aplinkybės, kad minėti teisės aktai EEG elektros energiją gaminančioms įmonėms neabejotinai suteikė naudos ir kad ši nauda buvo valdžios institucijų įsikišimo pasekmė, nepakanka nagrinėjamą priemonę kvalifikuoti kaip pagalbą.

99      Tačiau iš bylos, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98; EU:C:2001:160), faktinių aplinkybių analizės matyti, kad, priešingai, nei šioje byloje nagrinėjama Vokietijos priemonė, ankstesniame Vokietijos įstatyme nustatytame mechanizme nebuvo numatyta nei aiškaus papildomų išlaidų perkėlimo galutiniams vartotojams, nei tarpininkų, atsakingų už pagalbą sudarančių sumų surinkimą ar administravimą, įsikišimo, taigi nebuvo numatyta įstaigų, savo struktūra ar funkcijomis panašių į TTV.

100    Priešingai nei šiuo atveju, 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98; EU:C:2001:160) Teisingumo Teismo nagrinėtą naudą sudarė įmonėms gavėjoms suteikta garantija dėl galimybės parduoti visą iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją ir tai, kad pardavimo kaina viršijo rinkos kainą, nenumatant jokios šios papildomos kainos finansavimo sistemos taikant rinkliavą, panašią į elektros energijos vartojimo mokestį, kurio suma identiška kiekvienai elektros energijos, patiektos galutiniam klientui, KWh.

101    Be to, byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), atitinkama valstybė narė neįpareigojo privačių įmonių, kaip šioje byloje, valdyti valstybinių išteklių, bet nustatė pareigą pirkti naudojant savo pačių finansinius išteklius (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 35 punktą). Šioje byloje neginčijama tai, kad papildomo atlygio EEG elektros energijos gamintojams pareiga, tenkanti TTV, buvo vykdoma naudojant ne nuosavus jų finansinius išteklius, bet veikiau lėšas, sukauptas dėl EEG papildomo mokesčio, valdomas TTV ir išimtinai skirtas finansuoti paramos ir kompensavimo sistemoms, numatytoms 2012 m. EEG įstatyme.

102    Taigi lėšos, aptariamos byloje, kurioje buvo priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), negalėjo būti laikomos valstybiniais ištekliais, nes niekuomet nebuvo kontroliuojamos valstybės ir nebuvo jokio valstybės narės įsteigto ir jos reglamentuojamo su šia pareiga pirkti susijusio papildomų sąnaudų kompensavimo mechanizmo, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, kuriuo valstybė šiems privatiems tiekėjams garantavo, kad bus apmokėtos visos minėtos papildomos sąnaudos (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 36 punktą).

103    Be to, taip pat iš bylos, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), faktinių aplinkybių analizės matyti, kad, kitaip nei šioje byloje nagrinėjama Vokietijos priemonė, ankstesnio Vokietijos įstatymo sukurta sistema nenumatė mechanizmo, panašaus į specialią kompensavimo sistemą, kuriuo būtų nustatyta EEG papildomo mokesčio, kurį elektros energijos tiekėjai gali perkelti IEENĮ, viršutinė riba.

104    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad sistema, Vokietijos Federacinės Respublikos nustatyta nagrinėjamoje byloje, labai skiriasi nuo sistemos, nagrinėjamos byloje, kurioje buvo priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), be kita ko, atsižvelgiant į nagrinėjamų lėšų valdymo, naudojimo, rinkimo ir priskyrimo tvarką.

105    Trečia, žinoma, tiesa tai, kad TTV yra subjektai, kurie daugiausia yra pagal privatinę teisę veikiančios akcinės bendrovės. Tačiau negalima laikyti, kad to pakanka, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, norint atmesti išvadą, susijusią su valstybinių išteklių buvimu įgyvendinant priemones, numatytas 2012 m. EEG įstatyme.

106    Iš tiesų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 93 ir 94 punktuose, TTV, be uždavinių, susijusių su jų pagrindine veikla, įpareigoti valdyti paramos EEG elektros energijos gamybai sistemą. Be to, vykdydami šį uždavinį jie yra kontroliuojami, kaip primena Komisija ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamoje dalyje, todėl lėšų, gautų įgyvendinant minėtą priemonę, gaunamų iš tiekėjų, su kuriais susijusi ta priemonė, jie negali naudoti kitais Vokietijos teisės aktų leidėjo nenumatytais tikslais. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad vykdant pagal 2012 m. EEG įstatymą tenkančius uždavinius, šių subjektų veiksmai yra ne ūkio subjekto, laisvai veikiančio rinkoje siekiant gauti pelno, veiksmai, bet veiksmai, nustatyti Vokietijos teisės aktų leidėjo, kuris juos apibrėžė, kiek tai susiję su minėtų uždavinių vykdymu.

107    Šiuo klausimu reikia pridurti, kad TTV turi pareigą specialioje sąskaitoje, kontroliuojamoje valstybės institucijų, administruoti lėšas, gautas taikant nagrinėjamą priemonę, kaip tai, be kita ko, matyti iš 2012 m. EEG įstatymo 61 straipsnio. Tai papildomas požymis, kuris, analizuojamas kartu su 2012 n. EEG įstatyme TTV numatyta kompetencija ir specialiomis pareigomis, rodo, kad tai ne įprasti privataus sektoriaus ištekliai, visiškai priklausantys juos valdančiai įmonei, bet specialūs ištekliai, kurių panaudojimo tikslus Vokietijos teisės aktų leidėjas griežtai nustatė iš anksto (pagal analogiją žr. 1998 m. sausio 27 d. Sprendimo Ladbrook Racing / Komisija, T‑67/94, Rink., EU:T:1998:7, 106–108 punktus).

108    Konkrečiai dėl TTV kontrolės, kurią vykdo valstybės institucijos, reikia pažymėti, kad ji vykdoma keliais lygiais. Pirma, kontrolę vykdo BNetzA. Pagal 2012 m. EEG įstatymo 61 straipsnį BNetzA, įgyvendindama savo priežiūros funkciją, be kita ko, turi kontroliuoti, kad TTV prekiautų EEG elektros energija pagal 2012 m. EEG įstatymo 37 straipsnio nuostatas ir kad jie nustatytų, įtvirtintų, paskelbtų ir apmokestintų elektros energijos tiekėjus EEG papildomu mokesčiu, laikydamiesi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

109    Kita vertus, pagal 2012 m. EEG įstatymo 48 straipsnį BNetzA TTV teikia duomenis, naudojamus kompensavimo mechanizmui.

110    Tokia TTV veiksmų atitikties tam, kas numatyta teisės aktuose, griežta kontrolė, net ir a posteriori, atitinka bendrą visos 2012 m. EEG įstatyme numatytos struktūros logiką. Ši kontrolė patvirtina išvadą, susijusią, be kita ko, su šiems organams priskirta kompetencija ir priimtą atsižvelgiant į jų uždavinius ir pareigas, kad TTV veikia ne savarankiškai ir laisvai, bet kaip pagalbos, suteiktos iš valstybinių išteklių, administratoriai. Net darant prielaidą, kad kontrolė, kuri taikoma TTV, neturi tiesioginio poveikio nagrinėjamam kasdieniniam lėšų valdymui, vis dėlto tai yra papildoma aplinkybė, leidžianti įsitikinti, kad TTV elgesys apibrėžtas 2012 m. EEG įstatyme.

111    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamoje dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į minėto sprendimo 98–137 konstatuojamąsias dalis, teisingai nusprendė, jog 2012 m. EEG įstatymo 16–33i straipsnių nuostatose numatyta nauda EEG elektros energijos gamintojams taikant pirkimo tarifus ir rinkos priemokas šiuo atveju yra panaši į valstybės institucijų nustatytą mokestį, apimantį valstybinius išteklius, nes valstybė finansinių išteklių perdavimą organizavo teisės aktais ir nustatė, kokiais tikslais šie finansiniai ištekliai gali būti naudojami.

112    Ši išvada taikoma ir daug elektros suvartojančių vartotojų, kaip antai IEENĮ, naudai, nes 2012 m. EEG įstatyme numatytas kompensavimo mechanizmas yra, kaip ginčijamo sprendimo 114 konstatuojamoje dalyje teisingai nurodė Komisija, papildoma našta TTV. Iš tiesų bet koks EEG papildomo mokesčio dydžio sumažinimas konkrečiai lemia elektros tiekėjų iš IEENĮ renkamų sumų sumažinimą ir gali būti laikomas lemiančiu TTV pajamų praradimą. Tačiau šie nuostoliai vėliau perkeliami kitiems tiekėjams ir dėl to – kitiems galutiniams vartotojams siekiant kompensuoti tokius atsiradusius nuostolius, kaip tai, be to, patvirtino Vokietijos Federacinė Respublika per posėdį, atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą. Taigi, paprastas galutinis vartotojas Vokietijoje tam tikru būdu dalyvauja subsidijuojant IEENĮ, kurios naudojasi EEG papildomo mokesčio viršutine riba. Be to, tai, kad galutiniai elektros energijos vartotojai, kurie nėra IEENĮ, turi padengti papildomas išlaidas, atsiradusias dėl EEG papildomo mokesčio viršutinės ribos, kuria naudojasi IEENĮ, nustatymo, yra dar viena papildoma aplinkybė, kai ji analizuojama kartu su prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, kad lėšos, gautos iš EEG papildomo mokesčio, yra specialūs ištekliai, tapatūs elektros energijos vartojimo mokesčiui, kurio naudojimas griežtai nustatytais tikslais buvo iš anksto numatytas Vokietijos teisės aktų leidėjo įgyvendinant viešąją politiką, bet ne privačią iniciatyvą.

113    Šių išvadų nepaneigia kiti Vokietijos Federacinės Respublikos nurodyti argumentai.

114    Tiek, kiek Vokietijos Federacinė Respublika taip pat grindžia savo argumentus tariamu faktinių ir teisinių aplinkybių šioje byloje ir byloje, kurioje buvo priimtas 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimas Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE (C‑677/11, EU:C:2013:348), panašumu, reikia konstatuoti, kad tos bylos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių.

115    Byloje, kurioje priimtas 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimas Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE (C‑677/11, EU:C:2013:348), Teisingumo Teismui pateiktas klausimas buvo susijęs su nacionalinių kompetentingų institucijų sprendimo, kuriuo visoms žemės ūkio bendrovėms, veikiančioms kalakutų auginimo sektoriuje, taikoma sutartis, sudaryta minėtam sektoriui atstovaujančioje profesinėje organizacijoje, kurioje numatyta rinkliava siekiant finansuoti šios organizacijos parinktą bendrą veiklą, teisėtumu atsižvelgiant į teisės aktus, susijusius su valstybės pagalba.

116    2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE (C‑677/11, EU:C:2013:348) 36 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinės valdžios institucijos iš tikrųjų negali naudoti išteklių, gautų iš nagrinėjamų rinkliavų, tam tikroms įmonėms remti, nes būtent susijusi profesinė organizacija nusprendžia, kaip naudoti šiuos išteklius, kurie visi skirti jos nustatytiems tikslams.

117    Tačiau šioje byloje akivaizdu, kad TTV negali laisvai nuspręsti, kaip naudoti išteklius, sukauptus dėl EEG papildomo mokesčio, ir juos prireikus skirti tikslams, kuriuos patys nustato. Iš tiesų pagal 2012 m. EEG įstatymą TTV privalo administruoti EEG papildomą mokestį, turėdami vienintelį tikslą – atlyginti EEG elektros energijos gamintojams. Šiuo tikslu jie privalo naudoti visiems finansiniams srautams (išlaidoms ir pajamoms), susijusiems su 2012 m. EEG įstatymu, bendrą banko sąskaitą, kuri skiriasi nuo naudojamos jų apskaitai, ir palyginti gautą EEG papildomą mokestį su jo verte, kurią jie faktiškai turėjo turėti per atitinkamus metus, tam, kad patikslintų papildomą mokestį kitiems metams, siekiant išvengti bet kokio banko sąskaitos, naudojamos finansų srautams, susijusiems su 2012 m. EEG įstatymu, valdyti, perviršio ar deficito. Todėl šioje byloje negali būti ginčijama, kad 2012 m. EEG įstatymu siekiami tikslai, t. y. iš principo EEG elektros energijos gamintojų ir IEENĮ parama, yra, priešingai situacijai byloje, kurioje buvo priimtas 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimas Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE (C‑677/11, EU:C:2013:348), visiškai nustatomi valstybės, jos vienos iniciatyva, taikant įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą pagrindą.

118    Todėl faktinis valstybės prieigos prie išteklių, sukauptų iš EEG papildomo mokesčio, nebuvimas tiek, kiek jie, žinoma, nepatenka į valstybės biudžetą, šioje byloje neturi reikšmės dominuojančiai valstybės įtakai šių išteklių naudojimui ir pastarosios galimybei iš anksto nuspręsti dėl siektinų tikslų ir visų minėtų išteklių naudojimo priimant 2012 m. EEG įstatymą.

119    Dėl 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9) ir 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo Trapeza Eurobank Ergasias (C‑690/13, EU:C:2015:235), nurodytų Vokietijos Federacinės Respublikos jos dublike, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas šiuose sprendimuose nusprendė, kad norint konstatuoti valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia įrodyti, kad yra pakankamai tiesioginis ryšys tarp, pirma, gavėjui suteiktos naudos ir, antra, valstybės biudžeto sumažėjimo arba pakankamai konkrečios jam tenkančios ekonominės naštos rizikos.

120    Vis dėlto, kalbant apie 2015 m. sausio 14 d. Sprendimą Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9) ir 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimą Trapeza Eurobank Ergasias (C‑690/13, EU:C:2015:235), reikia konstatuoti, kad juose nagrinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „pagalbos“ sąvoka būtinai reiškia naudą, suteiktą tiesiogiai ar netiesiogiai valstybės lėšomis, arba uždedant papildomą naštą valstybei, arba paskirtoms ar šiam tikslui įsteigtoms įstaigoms (žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Ecotrade, C‑200/97, EU:C:1998:579, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos, primintos šio sprendimo 35 punkte, matyti, kad atvejų, kuriuose pagalbą suteikia tiesiogiai valstybė ir kai pagalbą suteikia valstybės paskirta arba įsteigta viešoji arba privačioji institucija, nereikėtų laikyti skirtingais. Kadangi šioje byloje TTV buvo paskirti kolektyviai administruoti EEG papildomą mokestį ir valdyti finansų srautų dėl mechanizmų pagal 2012 m. EEG įstatymą veikimą, Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai, susiję su tuo, kad paramos EEG elektros energijos gamybai sistema neapsunkina valstybės biudžeto, neleidžia paneigti valstybinių išteklių buvimo šioje byloje.

121    Šių išvadų nepaneigia ir kiti Vokietijos Federacinės Respublikos tvirtinimai.

122    Visų pirma būtina atmesti teiginį, kad jokiu atveju nereikia pervesti valstybės biudžetui galimai per daug gauto EEG papildomo mokesčio. Žinoma, iš paties 2012 m. EEG įstatymo matyti, kad, kaip pripažįsta šalys, bet kuriuo atveju galimi TTV perviršiai ar deficitas dėl EEG papildomo mokesčio turi būti kompensuoti, įskaitant palūkanas, kitais metais nustatant EEG papildomą mokestį. Iš tiesų šis kompensavimas kiekvienais metais, numatytas 2012 m. EEG įstatyme, in fine panaikina bet kokį TTV sąskaitos, skirtos EEG papildomam mokesčiui administruoti, perviršį ar deficitą, todėl hipotezė dėl galimai per daug gautų sumų pervedimo į valstybės biudžetą yra neišvengiamai neįgyvendinama. Tačiau, kaip buvo nustatyta šio sprendimo 111 punkte, valstybinių išteklių panaudojimas šioje byloje konkrečiai išplaukia iš to, kad valstybė organizuoja finansinių išteklių pervedimą teisės aktuose ir nustato, kokiais tikslais šie finansiniai ištekliai turi būti naudojami, bet ne iš glaudžių ryšių su valstybės biudžetu buvimo.

123    Bet kuriuo atveju iš šio sprendimo 92–112 punktuose atliktos 2012 m. EEG įstatymo analizės matyti, kad iš principo nagrinėjama priemonė numato nepertraukiamą TTV prieigą prie finansavimo, būtino įgyvendinant viešojo intereso uždavinius, kurie jiems skirti ir kuriais siekiama įgyvendinti valstybės nustatytą politiką. Tai tik sustiprina išvadą, kad TTV rinkoje veikia ne kaip tipinės įmonės, prisiimančios visą riziką ir įprastus pavojus, apimančius finansinę riziką, bet kaip specialūs subjektai, kurių vaidmuo yra griežtai apibrėžtas nagrinėjamuose teisės aktuose.

124    Be to, kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos teiginius, kad, pirma, nagrinėjama priemonė nenumato ryšio su valstybės ar viešojo subjekto biudžetu, antra, nei BNetzA, nei valstybė platesne prasme nenustato tikslios EEG papildomo mokesčio sumos, trečia, išteklių, naudojamų specialiai kompensavimo sistemai, valstybinis pobūdis neišplaukia iš BAFA vaidmens ir, ketvirta, galimiems ieškiniams dėl EEG papildomo mokesčio sistemos, remiantis nagrinėjama priemone, taikoma įprasta civilinė, bet ne administracinė procedūra, būtina konstatuoti, kad juos taip pat reikia atmesti.

125    Iš tiesų, viena vertus, jau buvo konstatuota, kad nagrinėjamos lėšos nuo pat pradžių turi būti kvalifikuojamos kaip valstybės finansavimas, be kita ko, dėl to, kad galutiniai vartotojai privalo mokėti kainos priedą, prilyginamą valstybės nustatytos politikos įgyvendinimo mokesčiui. Kita vertus, taip pat buvo pažymėta, kad TTV veikia, kiek tai susiję su jiems tenkančių uždavinių įgyvendinimu, laikydamiesi Vokietijos teisės aktų leidėjo aiškiai nustatytos tvarkos. Be to, juos griežtai kontroliuoja kompetentingos Vokietijos administravimo institucijos. Lėšos, gautos iš įmokų, kurias reikia mokėti pagal valstybės narės teisės aktus ir kurios administruojamos ir paskirstomos pagal šiuos teisės aktus, gali būti laikomos valstybiniais ištekliais, kaip jie suprantami pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, net jeigu jas administruoja subjektai, kurie skiriasi nuo valdžios institucijos. Iš tiesų jau buvo nuspręsta, kad visų nacionalinėje teritorijoje esančių galutinių elektros energijos vartotojų finansuojamas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį visiškai kompensuojamos papildomos sąnaudos, patirtos dėl įmonėms nustatytos pareigos supirkti vėjo jėgainių pagamintą elektros energiją didesne nei šios energijos rinkos kaina, kaip nustatyta Prancūzijos teisės aktuose, nagrinėjamuose toje byloje, yra kišimasis, naudojant valstybinius išteklius (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką, taip pat pagal analogiją – 26 punktą).

126    Galiausiai, kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos teiginius, pateiktus per posėdį, pagal kuriuos EEG papildomo mokesčio viršutinės ribos nustatymas IEENĮ naudai aiškinamas diferencijuotos kainos praktika, ekonomistų žinoma pavadinimu „Ramsey Pricing“ („Ramsey kaina“) arba kaip kryžminis subsidijavimas tarp daug ir mažai elektros energijos suvartojančių subjektų, reikia konstatuoti, kad juos taip pat reikia atmesti. Žinoma, EEG papildomo mokesčio egzistavimas išplaukia iš politinio pasirinkimo ir vartotojai neturi daryti įtakos jo dydžiui, todėl jis gali būti didesnis, kaip galutinės sąskaitos procentinė dalis, smulkiems vartotojams, kurie paklausos požiūriu yra mažiau nei IEENĮ jautrūs elektros energijos kainos pasikeitimams. Tačiau šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad pagalba veiklai – tai pagalba, skirta padengti įmonės išlaidoms, kurių įprastai ji turėtų patirti vykdydama einamąją valdymo ar įprastą veiklą (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, T‑177/10, EU:T:2014:897, 92 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl nagrinėjamas viršutinės ribos nustatymas, leidžiantis IEENĮ sumažinti išlaidas, susijusias su elektros energijos vartojimu, kurios pagal apibrėžimą priskirtinos prie einamojo valdymo, laikomas veiklai suteikta pagalba, kuriai, kaip, be kita ko, buvo įrodyta šio sprendimo 95 ir 96 punktuose, reikalingi valstybiniai ištekliai.

127    Iš šios analizės matyti, kad 2012 m. EEG įstatymo mechanizmai iš principo numatyti įgyvendinant paramos EEG elektros energijos gamintojams valstybės politiką, valstybės nustatytą 2012 m. EEG įstatyme, ir kad, pirma, lėšos, sukauptos dėl EEG papildomo mokesčio ir administruojamos kolektyviai TTV, išlieka dominuojančioje viešosios valdžios institucijų įtakoje, antra, kad nagrinėjamos sumos, sukauptos dėl EEG papildomo mokesčio, yra su valstybiniais ištekliais susijusios lėšos, prilyginamos mokesčiui, ir, trečia, kad TTV priskirta kompetencija ir uždaviniai leidžia daryti išvadą, kad jie veikia ne savo sąskaita ir laisvai, bet kaip pagalbos, suteiktos iš valstybės lėšų, valdytojai, prilyginami subjektams, vykdantiems valstybės koncesiją.

128    Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, kad 2012 m. EEG įstatymui įgyvendint reikalingi valstybiniai ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

129    Todėl reikia atmesti ieškinio trečiąjį pagrindą ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

130    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika bylą pralaimėjo, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Papasavvas Bieliūnas Forrester

Paskelbta 2016 m. gegužės 10 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.