BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) NUTARTIS

2013 m. gruodžio 19 d.

Byla T‑634/11 P

Mario Paulo da Silva Tenreiro

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Įdarbinimas – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Paskyrimas užimti Komisijos generalinio direktorato „Teisingumas, laisvė ir saugumas“ E direktorato „Teisingumas“ direktoriaus darbo vietą – Ieškovo kandidatūros atmetimas – Kito kandidato paskyrimas – Iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstas apeliacinis skundas“

Dalykas:      Apeliacinis skundas dėl 2011 m. rugsėjo 29 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo da Silva Tenreiro prieš Komisiją (F‑72/10) panaikinimo.

Sprendimas:      Atmesti apeliacinį skundą. Mario Paulo da Silva Tenreiro padengia savo ir Europos Komisijos šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Tarnautojų teismui pateiktų pagrindų ir argumentų paprasčiausias pakartojimas – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Bendrojo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį – Įrodinėjimo pareiga ir įrodymų administravimas

(SESV 257 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas)

Iš SESV 257 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos skundžiamo sprendimo ar nutarties, kuriuos prašoma panaikinti, dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą, nes priešingu atveju apeliacinis skundas arba atitinkamas jo pagrindas yra nepriimtinas. Šis reikalavimas neįvykdomas, jei apeliaciniame skunde tik pažodžiui pakartojami jau Tarnautojų teismui pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai, įskaitant pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis, kurias šis teismas aiškiai atmetė. Toks apeliacinis skundas iš tikrųjų yra prašymas paprasčiausiai persvarstyti Tarnautojų teismui pateiktą ieškinį, o tai nepriklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai.

Apeliacinis skundas Bendrajam Teismui paduodamas tik teisės klausimais. Tik pirmosios instancijos teismas turi jurisdikciją konstatuoti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai iš jam pateiktos bylos medžiagos matyti, kad šie konstatavimai iš esmės neteisingi, ir įvertinti šias aplinkybes, išskyrus jam pateiktų įrodymų iškraipymo atvejį; toks iškraipymas turi akivaizdžiai matytis iš bylos medžiagos be būtinybės atlikti naują faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą ar net remtis naujais įrodymais.

Taigi Bendrojo Teismo kompetencija kontroliuoti Tarnautojų teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių apima tikrinimą, ar šios išvados iš esmės atitinka bylos dokumentus, ar neiškraipyti įrodymai, taip pat faktinių aplinkybių teisinį vertinimą ir klausimą, ar buvo laikytasi įrodinėjimo pareigai ir įrodymų administravimui taikomų taisyklių.

Siekiant įtikinti teismą šalies teiginių pagrįstumu arba bent jau tuo, kad jis pats turi tiesiogiai rinkti įrodymus, nepakanka savo argumento grįsti tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis; dar reikia pateikti pakankamai tikslių, objektyvių ir nuoseklių įrodymų, patvirtinančių jų teisingumą arba tikėtinumą. Šiomis aplinkybėmis teismas turi dalyvauti renkant įrodymus ieškovų naudai tik išimtiniais atvejais, kai, be kita ko, ieškovams jų argumentams pagrįsti reikia tam tikrų įrodymų, kuriuos turi atsakovas, ir jiems sunku juos gauti arba atsakovas atsisakė juos pateikti.

Taigi, nesant minėtų išimtinių atvejų, tik pirmosios instancijos teismas gali spręsti dėl galimos būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas. Procesinių dokumentų įrodomoji galia priklauso nuo jo atlikto nepriklausomo faktinių aplinkybių vertinimo, kuris netikrinamas apeliaciniame procese, išskyrus pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejį ar kai iš bylos dokumentų matyti, kad šio teismo išvados iš esmės klaidingos.

(žr. 35, 36, 52 ir 85–87 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1997 m. rugsėjo 16 d. Nutarties Koelman prieš Komisiją, C‑59/96 P, Rink. p. I‑4809, 31 punktas; 2002 m. sausio 8 d. Sprendimo Prancūzija prieš Monsanto ir Komisiją, C‑248/99 P, Rink. p. I‑1, 68 punktas; 2004 m. kovo 19 d. Nutarties Lucaccioni prieš Komisiją, C‑196/03 P, Rink. p. I‑2683, 40 ir 41 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 426 punktas.

Bendrojo Teismo praktika: 2002 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Ajour ir kt. prieš Komisiją, T‑201/00 ir T‑384/00, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑885, 75 punktas; 2008 m. kovo 12 d Sprendimo Rossi Ferreras prieš Komisiją, T‑107/07 P, Rink. VT I‑B‑1‑5 ir II‑B‑1‑31, 38 ir 39 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; 2010 m. kovo 19 d. Sprendimo Bianchi prieš ETF, T‑338/07 P, 59 punktas; 2011 m. balandžio 4 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑239/09 P, 62 punktas; 2011 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Mioni prieš Komisiją, T‑274/11 P, 18 punktas; 2012 m. rugsėjo 6 d. Nutarties Gozi prieš Komisiją, T‑519/11 P, 21 punktas; 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Canga Fano prieš Tarybą, T‑281/11 P, 75 punktas.