2015 m. rugsėjo 4 d. Servizi assicurativi del commercio estero SpA (SACE) ir Sace BT SpA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2015 m. birželio 25 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) sprendimo byloje T-305/13 SACE ir Sace BT / Komisija

(Byla C-472/15 P)

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantės: Servizi assicurativi del commercio estero SpA (SACE) ir Sace BT SpA, atstovaujamos advokatų M. Siragusa ir G. Rizza

Kitos proceso šalys: Europos Komisija, Italijos Respublika

Apeliančių reikalavimai

SACE Teisingumo Teismo prašo priimti šį apeliacinį skundą, panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, įtvirtintą skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, ir, negrąžinant bylos Bendrajam Teismui, patenkinti ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus, būtent:

panaikinti visą 2013 m. kovo 20 d. Europos Komisijos sprendimą C(2013) 1501 final dėl priemonių SA.23425, kurias 2004 ir 2009 m. Italija įgyvendino įmonės Sace BT SpA naudai,

nepatenkinus pirmojo reikalavimo, iš dalies panaikinti Komisijos sprendimą, apsiribojant patenkintu(-ais) ieškinio reikalavimu(-ais), ir

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su procesu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo T-305/13 R.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su galimybe ginčijamas priemones priskirti Italijos valstybei: SESV 107 straipsnio 1 dalies, kaip Teisingumo Teismas ją išaiškino savo Sprendime „Stardust Marine“ (byla C-482/99), pažeidimas; akivaizdžiai klaidingas Komisijos sprendimo 177 dalies b punkto i papunkčio aiškinimas; faktinių aplinkybių vertinimas, kurio materialinis netikslumas matyti iš bylos dokumentų, ir Komisijos sprendimo turinio iškraipymas; motyvavimo nelogiškumas; nepagrįstas ginčijamo Komisijos sprendimo motyvų papildymas; klaidingas principo, kad sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti priimdama sprendimą, aiškinimas, kiek tai susiję su dviem Italijos ekonomikos ir finansų ministerijos (toliau – MEF) raštais „SACE S.p.A.“, kuriuos Italijos vyriausybė pateikė Italijos įstojimo į bylą pareiškimo priede.

– Skundžiamame sprendime nustatytas toks principas: tai, kad ginčijamu sandoriu siekiama valstybės įmonės interesų, kurie sutampa su bendrojo intereso tikslu, nebūtinai reiškia, kad ta įmonė savo sprendimą būtų galėjusi priimti neatsižvelgdama į valstybės institucijų reikalavimus. Bendrojo Teismo teigimu, niekas nedraudžia valstybei įpareigoti valstybės įmonę atlikti verslo sandorį, kuris, nors galbūt ir gali atitikti privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijų, bet kurio atveju liks priskirtinas valstybei. Todėl, norint įvykdyti priskyrimo kriterijų, iš Komisijos nereikalaujama įrodyti, kad valstybės įmonės elgesys būtų buvęs kitoks, jeigu ji būtų veikusi savarankiškai. Taip samprotaudamas, Bendrasis Teismas nukrypo nuo Sprendime Stardust Marine nustatytų principų. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad vien to, jog valstybės įmonė yra kontroliuojama valstybės ir jai taikoma speciali organizavimo tvarka, savaime pakanka daryti išvadai, kad valstybės institucijos visuomet bet kuriuo atveju dalyvauja priimant sprendimus imtis veiksmų minėtos valstybės įmonės patronuojamųjų bendrovių naudai. Tokiu kaip nagrinėjamas atveju priskyrimo valstybei gali nebūti tik tuomet, jei būtų įrodyta, kad patronuojančiosios bendrovės stebėtojų taryba priėmė tokį sprendimą, kuriuo neleidžiama lygiagrečiai siekti ir bendrųjų interesų. Nagrinėjamu atveju toks sprendimas galėjo būti tik SACE BT likvidavimas, kuriam Komisija, beje, nebūtų prieštaravusi. Tačiau jeigu valstybės įmonės priimta priemonė teoriškai atitiktų ir bendrojo intereso tikslą arba būtų buvusi priimta atsižvelgiant ir į šį interesą, reikia preziumuoti, kad stebėtojų taryba veikė būtent taip, nes priimdama sprendimą negalėjo neatsižvelgti į valstybės institucijų reikalavimus; neleidžiama ir negalima pateikti priešingo įrodymo;

– Bendruosiuose priskyrimo įrodymuose, kuriuos naudojo Komisija ir kuriems pritarė Bendrasis Teismas, nieko nesakoma apie savarankiškumo laipsnį, su kuriuo SACE S.p.A. stebėtojų taryba vykdė ir vykdo įmonės valdymą: ir tai ne tik tuo atveju, jei minėti įrodymai vertinami kiekvienas atskirai, bet ir vertinant juos bendrai. Šie įrodymai neleido įrodyti nieko kito, o tik tai, kad 2009 m. Italijos valstybė kontroliavo SACE S.p.A. būdama visų jos akcijų savininkė. Tačiau Sprendime Stardust Marine reikalaujama, kad įrodymai, kuriuos galima naudoti įrodant valstybės dalyvavimą, būtų neatsiejamai susiję su nagrinėjamomis priemonėmis, atsižvelgiant į jų apimtį, jų turinį ir jų sąlygas. Skundžiamame sprendime aiškiai pripažįstama, kad Komisijos sprendime naudoti priskyrimo įrodymai – visi (išskyrus vieną) susiję su SACE veikla su rinka nesusijusios rizikos draudimo srityje, t. y. sektoriuje, kuriame SACE BT nevykdo veiklos – iš tiesų susiję su bendru kontekstu, kuriame SACE S.p.A. veikia, o ne su nagrinėjamą atvejį ir kontekstą, kuriame ginčijamos priemonės buvo priimtos, apibūdinančiomis aplinkybėmis. Nepaisant to, Bendrasis Teismas nepripažino, kad tokie įrodymai pagal savo pobūdį yra netinkami tiesiogiai pagrįsti konkretų valstybės dalyvavimą priimant nagrinėjamas priemones. Taip mąstydamas, Bendrasis Teismas, nagrinėdamas priskyrimo klausimą, pagrindinį dėmesį skyrė visiems valstybės ir įmonių, kurios atitinka įmonių, kurių kapitale dalyvauja valstybė (Italijos teisės aktuose aiškiai įvardytų kaip akcinių bendrovių), organizacinį modelį, santykiams, taip padarydamas visiškai nesvarbų nagrinėjamų priemonių specifinį dalyką, specifinį pobūdį ir specifinį turinį, taip pat konkrečius jų priėmimo motyvus. Iš tiesų Komisijos naudotuose įrodymuose nurodyta, kad tikimybė, jog valstybė dalyvavo priimant ginčijamas priemones, yra labai maža;

– Tačiau analizuodamas priskyrimo reikalavimą Bendrasis Teismas ignoravo neginčytą aplinkybę, kad pagal įstatymą MEF negali vadovauti ar koordinuoti bendrovių, kuriose valstybė turi akcijų, kaip tvirtino SACE ieškinyje, remdamasi atitinkamomis teisės normomis. Be to, Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai taikė principą, pagal kurį sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti priimdama tą sprendimą, kiek tai susiję su dviem MEF raštais SACE S.p.A., kuriuos Italijos vyriausybė pateikė Italijos įstojimo į bylą pareiškimo priede. Iš tiesų, šiais raštais tik patvirtinamas valdymo autonomijos principas MEF ir SACE S.p.A. santykiuose; apie šiuos santykius Komisija gerai žinojo, nes vykstant oficialaus tyrimo procedūrai, pradėtai pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, Italijos vyriausybė apie tai ne kartą pateikė paaiškinimų Komisijai. Taigi šie du dokumentai buvo nurodyti tik siekiant patvirtinti tai, kas jau buvo nurodyta, ir jais nagrinėjamų priemonių pagrindiniai elementai iš esmės nepakeičiami.Antrasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su naudos, kuri, kaip teigiama, bendrovei „SACE BT“ buvo suteikta antra ginčijama priemone, nebuvimu: SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir klaidingas privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijaus taikymas; faktų, kurių materialinis netikslumas matyti iš byloje esančių dokumentų, vertinimas; argumento, kad „SACE S.p.A.“ gavo naudos iš gauto komisinio mokesčio netiesioginio padidinimo 5/12, palyginti su komisiniu mokesčiu, kurį „SACE BT“ pervedė privačioms perdraudimo įmonėms, iškraipymas; klaidingas šio argumento kvalifikavimas kaip nepriimtino „naujo pagrindo“.– Pademonstravęs, kaip prieš tai Komisija, akivaizdžiai ribotą draudimo sektoriaus dinamikos žinojimą ir supratimą, visų pirma kiek tai susiję su nuostolių perviršio (Excess of Loss (XoL)) perdraudimu, Bendrasis Teismas padarė didelių ir akivaizdžių klaidų, kai pripažino faktus, kurių materialinis netikslumas matyti iš byloje esančių dokumentų. Nuostolių perviršio perdraudiko rizika nedidėja, jeigu perdraudiko dalis padengiant nuostolius yra labai didelė: iš tiesų didesnis dalyvavimas dengiant nuostolių perviršį atitinka proporcingą gautą komisinį mokestį. Be to, perdraudiko rizika nedidėja, jei perleidžiantysis patiria finansinių sunkumų, nes, esant nuostolių perviršiui, pagrindinė nuostolių rizika perdraudikui susijusi ne su perleidžiančiosios bendrovės sunkumais, o su draudėjų įgijėjų bankroto rizika. Reikia pridurti, kad perleidžiančiosios SACE BT default rizika, taip pat ir finansinių sunkumų atveju, visiškai neegzistavo, nes komisinio mokesčio mokėjimas patronuojančiajai bendrovei tam, kad būtų sudaryta perdraudimo sutartis, buvo atliktas iš anksto per vieną kartą, todėl, jeigu nebūtų buvę mokėjimo, perdraudimas paprasčiausiai nebūtų buvęs aktyvu

otas. Nagrinėjamas nuostolių perviršio perdraudimas buvo susijęs ne tik su 25 % bendrovės SACE BT apdraustos rizikos, dėl to yra klaidinga manyti, kad, kaip nurodyta Bendrojo Teismo sprendime, dėl antros sutarties, numatant skirtingą komisinį mokestį, galėjo būti suderėta su SACE S.p.A., kiek tai susiję su perdraudimo likučiu. Galiausiai Bendrasis Teismas visiškai iškraipė argumentą, kad – kadangi SACE S.p.A. sutarties šalimi tapo, taigi ir perdraudimas jai taikomas, tik nuo 2009 m. birželio 5 d., net jei ir gavo komisinį mokestį, apskaičiuotą remiantis metiniu mokesčiu – ši bendrovė faktiškai gavo naudos iš gauto komisin

io mokesčio netiesioginio padidinimo 5/12, palyginti su komisiniu mokesčiu, kurį SACE BT pervedė privatiems perdraudikams, atsižvelgiant į jau praėjusį rizikos laikotarpį, per kurį neįvyko jokių draudiminių įvykių. Kadangi tokios aplinkybės matyti iš ginčijamo sprendimo, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai tvirtino, kad vykstant administracinei procedūrai apie jas Komisijai nebuvo pranešta. Kadangi SACE tik suformulavo – antrojo ieškinio pagrindo kontekste, papildydama šį pagrindą – argumentą, kuriuo dar kartą parodomas esminio naudos reikalavimo nebuvimas, Bendrasis Teismas šį argumentą klaidingai kvalifikavo kaip naują nepriimtiną pagrindą.Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su naudos, kuri, kaip teigiama, bendrovei „SACE BT“ buvo suteikta trečia ir ketvirta ginčijamomis priemonėmis, nebuvimu: SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir klaidingas privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijaus taikymas; netinkamas ginčijamo sprendimo motyvų papildymas.– SACE S.p.A. stebėtojų taryba veikė būtent taip, kaip kitų privačių subjektų, kurie, atsižvelgdami į 2009 m. dėl rinkos situacijos buvusį aukštą netikrumo ir skubos lygį, atliko analogiškas kapitalo injekcijas į savo patronuojamąsias bendroves nepaisant to, kad nebuvo prognozių dėl būsimų lėšų srautų, kurios apskaitos atžvilgiu patvirtintų rentabilumo lūkesčius bent jau ilguoju laikotarpiu, vadovybė. Tokiai objektyviai situacijai, susijusiai su paprastu rinkos dinamikos stebėjimu konkrečiu metu, turėjo būti teikiama pirmenybė, palyginti su bet kokiais teoriniais ar spekuliaciniais Komisijos svarstymais dėl privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijaus taikymo. Be to, Komisijos sprendime nebuvo nurodytas nė vienas konkretus atvejis, kai normaliomis rinkos sąlygomis veikiančią privačią bendrovę, susidūrusią su dideliais krizės nulemtais sunkumais, jos akcininkai būtų nusprendę likviduoti, o ne rekapitalizuoti. Nesuprantama, o Bendrasis Teismas to nepaaiškino, kodėl buvo manoma, kad SACE privalo ex ante įvertinti būsimą SACE BT rentabilumą ir pateikti Komisijai tinkamus preliminaraus vertinimo duomenis, nors iš rinkos situacijos buvo matyti, kad privatūs investuotojai to nebuvo padarę. Galiausiai, kadangi Komisija vykstant oficialaus tyrimo procedūrai nusprendė neturinti viso savo dėmesio skirti SACE argumentams siekdama taikyti empirinį privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijų, Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai pripaž

ino, kad Komisija galėjo pagrįstai juos atmesti, atsižvelgdama į abstrakčią galimybę, kad privačių subjektų su kapitalu atlikti sandoriai galėtų būti laikomi neatitinkančiais privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijaus dėl pagalbos elementų buvimo.

____________