BENDROJO TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. vasario 21 d.(*)
„Valstybės pagalba – Ispanijos valdžios institucijų suteikta pagalba tam tikroms ekonominių interesų grupėms (EIG) ir jų investuotojams – Mokesčių sistema, taikoma tam tikriems finansinės nuomos susitarimams dėl laivų įsigijimo (Ispanijos mokestinės nuomos sistema) – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama iš dalies nesuderinama su vidaus rinka ir nurodoma iš dalies ją susigrąžinti – Ginčo dalyko išnykimas iš dalies – Pagrindo priimti sprendimą iš dalies nebuvimas – Nauja pagalba – Susigrąžinimas – Sutarčių sąlygos, kuriomis pagalbos gavėjai saugomi nuo neteisėtos ir nesuderinamos su vidaus rinka valstybės pagalbos susigrąžinimo – Kompetencijos pasidalijimas tarp Komisijos ir nacionalinių valdžios institucijų“
Sujungtose bylose T‑29/14 ir T‑31/14
Telefónica Gestión Integral de Edificios y Servicios, SL, buvusi Taetel, SL, įsteigta Madride (Ispanija), atstovaujama advokatų E. Navarro Varona, P. Vidal Martínez, J. López-Quiroga Teijero, G. Canalejo Lasarte ir A. Pérez Hernández,
ieškovė byloje T‑29/14,
Banco Santander, SA, buvusi Banco Popular Español, SA, įsteigta Madride, atstovaujama advokatų E. Abad Valdenebro, R. Calvo Salinero ir A. Lamadrid de Pablo,
ieškovė byloje T‑31/14,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą J. Carpi Badía ir P. Němečková, padedamų advokatės M. Segura Catalán,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. Kornezov, teisėjai G. De Baere, D. Petrlík, K. Kecsmár ir S. Kingston (pranešėja),
posėdžio sekretorė P. Nuñez Ruiz, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį, ypač:
– 2014 m. kovo 18 d. nutartį sujungti bylas T‑29/14 ir T‑31/14, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas,
– 2016 m. kovo 2 d. sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje, kurioje priimtas 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Komisija / Ispanija ir kt. (C‑128/16 P, EU:C:2018:591),
– 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol sprendimai, kuriais užbaigiamas procesas bylose T‑515/13 RENV ir T‑719/13 RENV, įsiteisės,
– 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą atnaujinti procesą,
– 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje, kurioje priimtas 2023 m. vasario 2 d. Sprendimas Komisija / Ispanija ir kt. (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60),
– 2023 m. vasario 22 d. proceso organizavimo priemonę, kuria šalių prašoma pareikšti nuomonę dėl 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) pasekmių bylų nagrinėjimui,
– 2023 m. kovo 16 d. ieškovės byloje T‑29/14 atsakymą, kuriuo Bendrojo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl pagrindų, kurie nebuvo išnagrinėti 2023 m. vasario 2 d. Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60), ir 2023 m. kovo 16 d. ieškovės byloje T‑31/14 atsakymą, kuriame iš esmės nurodyta, kad ji neprieštarautų, jei Bendrasis Teismas ex officio konstatuotų, kad ieškinys neteko dalyko ir kad nebereikia priimti sprendimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 131 straipsnio 1 dalį,
– 2023 m. kovo 16 d. Komisijos atsakymą, kad iš esmės visi šiuose ieškiniuose iškelti klausimai buvo nurodyti ieškiniuose, susijusiuose su 2023 m. vasario 2 d. Sprendimu Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60), ir ieškinius reikia atmesti kaip nepagrįstus, išskyrus kiek tai susiję su ketvirtuoju pagrindu, dėl kurio nebereikės priimti sprendimo, kai bus imtasi priemonių minėtam sprendimui įvykdyti,
– 2023 m. gegužės 26 d. proceso organizavimo priemonę, kuria ieškovė byloje T‑31/14 raginama, pirma, laikytis 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, jeigu ji ketina prašyti Bendrojo Teismo pripažinti, kad nebereikia priimti sprendimo šioje byloje, ir, antra, patikslinti, ar tuo atveju, jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad reikia priimti sprendimą, minėtas prašymas turėtų būti suprantamas kaip prašymas atsisakyti ieškinio,
– 2023 m. birželio 9 d. ieškovės byloje T‑31/14 atsakymą, kuriame iš esmės nurodyta, kad ji neketina prašyti Bendrojo Teismo konstatuoti, kad nebereikia priimti sprendimo, ir atsiimti ieškinio,
įvykus 2023 m. lapkričio 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamais ieškiniais ieškovės Telefónica Gestión Integral de Edificios y Servicios, SL, buvusi Taetel, SL, ir Banco Santander, SA, buvusi Banco Popular Español, SA, prašo panaikinti 2013 m. liepos 17 d. Komisijos sprendimą 2014/200/ES dėl valstybės pagalbos SA.21233 C/11 (ex NN/11, ex CP 137/06), kurią suteikė Ispanija – Tam tikriems finansinės nuomos susitarimams taikoma apmokestinimo sistema, taip pat vadinama „Ispanijos mokestinės nuomos sistema“ (OL L 114, 2014, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčo aplinkybės
Dėl ginčijamo sprendimo
2 Gavusi skundus, kad pagal tam tikriems finansinės nuomos susitarimams dėl laivų įsigijimo taikomą Ispanijos mokestinės nuomos sistemą (toliau – IMN sistema) jūrų transporto bendrovėms suteikta galimybė su 20 %–30 % nuolaida įsigyti laivus, pastatytus Ispanijos laivų statyklose, Europos Komisija 2011 m. birželio 29 d. Sprendimu C(2011) 4494 final (OL C 276, 2011, p. 5) pradėjo SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą).
3 Per oficialią tyrimo procedūrą Komisija konstatavo, kad IMN sistema iki šio sprendimo 2 punkte minėto sprendimo priėmimo dienos buvo naudojama sandoriams, pagal kuriuos laivų statyklų statomus laivus įsigyja jūrų laivybos bendrovės, o šiems sandoriams finansuoti naudojama banko ad hoc sukurta teisinė ir finansinė struktūra. Pagal IMN sistemą vykdant kiekvieną laivo užsakymą dalyvavo laivybos bendrovė, laivų statykla, bankas, išperkamosios nuomos bendrovė ir šio banko įsteigta ekonominio intereso grupė (EIG), taip pat investuotojai, įsigyjantys šios EIG akcijų. Ši grupė nuomojosi laivą iš išperkamosios nuomos bendrovės nuo pat statybos pradžios dienos, o vėliau nuomojo jį laivybos kompanijai pagal frachtavimo be įgulos sutartį. Ši EIG įsipareigojo nupirkti aptariamą laivą pasibaigus išperkamosios nuomos sutarčiai, o laivybos kompanija įsipareigojo jį nupirkti pasibaigus frachtavimo be įgulos sutarčiai. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad tai yra mokesčių planavimo schema siekiant gauti mokesčių lengvatų investuotojams „mokesčių požiūriu skaidrioje“ EIG, t. y. EIG pelnas ir nuostoliai buvo automatiškai pervedami Ispanijoje reziduojantiems investuotojams proporcingai jų turimoms EIG kapitalo dalims, ir perleisti dalį šios mokestinės naudos laivybos bendrovei kaip to laivo kainos nuolaidą.
4 Komisija nustatė, kad per IMN sistemos operacijas taikytos penkios priemonės, numatytos įvairiose 2004 m. kovo 5 d. Real Decreto Legislativo 4/2004, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Impuesto sobre Sociedades (Karaliaus dekretas įstatymas Nr. 4/2004 dėl nauja redakcija išdėstyto Pelno mokesčio įstatymo patvirtinimo) (BOE, Nr. 61, 2004 m. kovo 11 d., p. 10951, toliau – Pelno mokesčio įstatymas) ir 2004 m. liepos 30 d. Real Decreto 1777/2004, por el que se aprueba el Reglamento del Impuesto sobre Sociedades (Karaliaus dekretas Nr. 1777/2004, kuriuo patvirtinamas Pelno mokesčio reglamentas) (BOE, Nr. 189, 2004 m. rugpjūčio 6 d., p. 28377, toliau – Pelno mokesčio reglamentas) nuostatose. Šios penkios priemonės buvo pagreitintas išnuomoto turto nusidėvėjimas, numatytas minėto įstatymo 115 straipsnio 6 dalyje, ankstyvo nusidėvėjimo taikymas savo nuožiūra, įtvirtintas šio įstatymo 48 straipsnio 4 dalyje ir 115 straipsnio 11 dalyje, taip pat minėto reglamento 49 straipsnyje, EIG reglamentuojančios nuostatos, tonažo apmokestinimo sistema, numatyta to paties įstatymo 124–128 straipsniuose, ir šio reglamento 50 straipsnio 3 dalies nuostatos.
5 Pagal Pelno mokesčio įstatymo 115 straipsnio 6 dalį ankstyvas nusidėvėjimas prasideda nuo tos dienos, kurią išnuomotas turtas pradedamas eksploatuoti, t. y. ne anksčiau negu tada, kai tas turtas pristatomas nuomininkui ir kai šis pradeda juo naudotis. Tačiau Ispanijos ekonomikos ir finansų ministerija, gavusi oficialų nuomininko prašymą, pagal minėto įstatymo 115 straipsnio 11 dalį gali nustatyti ankstesnę aptariamo nusidėvėjimo pradžios datą. Šiame straipsnyje buvo nustatytos dvi bendrosios ankstyvo nusidėvėjimo sąlygos. EIG taikomos specialiosios sąlygos įtvirtintos to paties įstatymo 48 straipsnio 4 dalyje. Šio įstatymo 115 straipsnio 11 dalyje numatyta leidimo procedūra buvo išsamiai išdėstyta Pelno mokesčio reglamento 49 straipsnyje.
6 2002 m. vasario 27 d. Komisijos sprendimu C(2002) 582 final dėl valstybės pagalbos N 736/2001, kurią suteikė Ispanija – Laivybos bendrovių tonažo apmokestinimo sistema (OL C 38, 2004, p. 4), iš dalies pakeistu 2004 m. birželio 2 d. Komisijos sprendimu C(2004) 1931 final dėl valstybės pagalbos N 528/2003, kurią suteikė Ispanija – Laivybos bendrovių tonažo apmokestinimo sistemos pakeitimas (OL C 77, 2005, p. 29), tonažo apmokestinimo sistemą buvo leista taikyti kaip su vidaus rinka suderinamą valstybės pagalbą pagal 1997 m. liepos 5 d. Bendrijos gaires dėl pagalbos jūrų transportui (OL C 205, 1997, p. 5), iš dalies pakeistas Komisijos pranešimu C(2004) 43 (OL C 13, 2004, p. 3) (toliau – Jūrų transporto gairės). Pagal šią sistemą įmonės, įtrauktos į vieną iš laivybos bendrovių registrų ir gavusios atitinkamą mokesčių administratoriaus leidimą, apmokestinamos ne pagal jų pelną ir nuostolius, o pagal tonažą. Pagal Ispanijos įstatymus EIG gali būti įtrauktos į vieną iš šių registrų, nors jos ir nėra laivybos bendrovės.
7 Pelno mokesčio įstatymo 125 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta speciali procedūra, taikoma laivams, kurie jau buvo įsigyti tuo momentu, kai pereita prie tonažo apmokestinimo sistemos, ir naudotiems laivams, įsigytiems, kai įmonei jau buvo taikoma ši sistema. Taigi, taikant šią sistemą įprastai, galimas kapitalo prieaugis buvo apmokestinamas pagal tą pačią tvarką ir buvo daroma prielaida, kad, nors kapitalo prieaugio apmokestinimas yra atidėtas, jis atliekamas vėliau parduodant ar sunaikinant laivą. Vis dėlto, nukrypstant nuo šios nuostatos, Pelno mokesčio reglamento 50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, kai laivai įsigyjami išpirkus pagal išperkamosios nuomos sutartį, iš anksto patvirtintą mokesčių administratoriaus, tie laivai laikomi naujais, o ne naudotais, kaip tai suprantama pagal minėto įstatymo 125 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgiant į tai, ar jie jau nusidėvėję, taigi galimas kapitalo prieaugis nėra apmokestinamas. Ši leidžianti nukrypti nuostata, apie kurią nepranešta Komisijai, buvo taikoma tik konkrečioms išperkamosios nuomos sutartims, mokesčių administratoriaus patvirtintoms gavus prašymus leisti taikyti ankstyvą nusidėvėjimą pagal šio įstatymo 115 straipsnio 11 dalį, t. y. išnuomotiems naujai pastatytiems laivams, kurie buvo įsigyti vykdant sandorius pagal IMN sistemą; ir visi jie, išskyrus vieną, buvo gauti iš Ispanijos laivų statyklų.
8 Pagal ginčijamą sprendimą taikant visas šias priemones, EIG naudojosi mokesčių lengvatomis dviem etapais. Pirmajame etape taikytas ankstyvas ir pagreitintas pagal išperkamosios nuomos sutartį perkamo laivo nusidėvėjimas pagal įprastą pelno mokesčio sistemą, dėl kurios ta EIG patyrė didelių nuostolių, o dėl EIG mokesčių skaidrumo šie nuostoliai galėjo būti atskaityti iš investuotojų nuosavų pajamų proporcingai jų turimoms tos EIG akcijoms. Nors šis ankstyvas ir pagreitintas nusidėvėjimas paprastai vėliau kompensuojamas padidėjusiais mokesčiais, kai tas laivas yra visiškai nusidėvėjęs arba kai jį pardavus gaunamas kapitalo prieaugis, mokesčių sumažinimas perleidus pradinius nuostolius investuotojams antrajame etape užtikrinamas dėl to, kad ta pati EIG perėjo prie tonažo apmokestinimo sistemos, kuri leido taikyti visišką atleidimą nuo mokesčių už pelną, gautą pardavus aptariamą laivą laivybos bendrovei.
9 Nusprendusi, kad IMN sistema turi būti vertinama kaip „sistema“, Komisija taip pat atskirai išnagrinėjo kiekvieną iš aptariamų priemonių. Ginčijamame sprendime ji nusprendė, kad su ankstyvu nusidėvėjimu susijusios Pelno mokesčio įstatymo 115 straipsnio 11 dalyje numatytos priemonės, tonažo apmokestinimo sistemos taikymas reikalavimų neatitinkančioms įmonėms, laivams ar veiklai ir Pelno mokesčio reglamento 50 straipsnio 3 dalyje nustatytos priemonės yra valstybės pagalba EIG ir jų investuotojams; ją Ispanijos Karalystė neteisėtai teikė nuo 2002 m. sausio 1 d. ir taip pažeidė SESV 108 straipsnio 3 dalį. Ji pripažino, kad nagrinėjamos mokestinės priemonės yra nesuderinamos su vidaus rinka, išskyrus tuos atvejus, kai pagalba laikoma rinkos sąlygas atitinkančiu atlygiu už finansinių investuotojų tarpininkavimą ir kai tas atlygis perduodamas jūrų transporto bendrovėms, kurioms gali būti taikomos Jūrų transporto gairių nuostatos. Ji nusprendė, kad Ispanijos Karalystė turi baigti taikyti šią pagalbos schemą, nes ji nesuderinama su vidaus rinka, ir susigrąžinti nesuderinamą pagalbą iš EIG investuotojų, kurie ja naudojosi, kad tie gavėjai negalėtų perduoti su tos pagalbos grąžinimu susijusios naštos kitiems asmenims.
10 Vis dėlto Komisija nusprendė, kad nereikalaujama grąžinti pagalbos, suteiktos per finansavimo operacijas, kurias kompetentingos nacionalinės institucijos įsipareigojo remti atitinkamomis priemonėmis pagal privalomą teisės aktą, priimtą iki 2007 m. balandžio 30 d., t. y. dienos, kai Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtas jos 2006 m. gruodžio 20 d. Sprendimas 2007/256/EB dėl pagalbos sistemos, Prancūzijos skirtos pagal Bendrojo mokesčių kodekso 39 CA straipsnį – Valstybės pagalba C 46/04 (ex NN 65/04) (OL L 112, 2007, p. 41).
Dėl kitų ieškinių, pareikštų dėl ginčijamo sprendimo
11 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimu Ispanija ir kt. / Komisija (T‑515/13 ir T‑719/13, EU:T:2015:1004) Bendrasis Teismas, remdamasis SESV 107 straipsnio 1 dalies ir SESV 296 straipsnio pažeidimu, patenkino du kitus Ispanijos Karalystės ir Lico Leasing, SA ir Pequeños y Medianos Astilleros Sociedad de Reconversión, SA (toliau – PYMAR) ieškinius dėl ginčijamo sprendimo ir panaikino ginčijamą sprendimą.
12 2018 m. liepos 25 d. Sprendimu Komisija / Ispanija ir kt. (C‑128/16 P, EU:C:2018:591) Teisingumo Teismas panaikino 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Ispanija ir kt. / Komisija (T‑515/13 ir T‑719/13, EU:T:2015:1004) ir grąžino bylas T‑515/13 ir T‑719/13 Bendrajam Teismui.
13 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu Ispanija ir kt. / Komisija (T‑515/13 ir T‑719/13, EU:T:2020:434) Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą.
14 2023 m. vasario 2 d. Sprendimu Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) Teisingumo Teismas iš dalies panaikino 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Ispanija ir kt. / Komisija (T‑515/13 RENV ir T‑719/13 RENV, EU:T:2020:434) ir, priimdamas galutinį sprendimą dėl abiejų atitinkamų ieškinių, iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą.
15 2023 m. vasario 2 d. Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) Teisingumo Teismas pirmiausia atmetė apeliacinius skundus dėl apeliančių argumentų, susijusių su tariamu IMN sistemos atrankiojo pobūdžio nebuvimu. Jis taip pat atmetė apeliacinius skundus, kiek jie susiję su pagrindais, susijusiais su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų taikymu, tačiau pažymėjo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nors tai ir neturėjo įtakos jo vertinimui. Galiausiai jis pritarė Ispanijos Karalystės pagrindui, paremtam 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (T‑515/13 RENV ir T‑719/13 RENV, EU:T:2020:434) motyvavimo stoka, kiek tai susiję su nagrinėjamos pagalbos susigrąžinimu. Jis nusprendė, kad Bendrasis Teismas neatsakė į šį pagrindą, nes tik konstatavo, kad apeliantės neginčijo ginčijamame sprendime pateikto pagalbos gavėjų nustatymo, ir rėmėsi šio sprendimo logika bei turiniu, nors iš pateikto pagrindo matyti, kad šios šalys netiesiogiai, tačiau aiškiai tvirtino, jog nebuvo vienintelės aptariamos pagalbos gavėjos, nes didžioji dalis tos pagalbos buvo perkeliama laivybos bendrovėms, o Bendrasis Teismas neatsakė į šį argumentą. Jis padarė išvadą, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, ir dėl to panaikino minėtą Bendrojo Teismo sprendimą.
16 Priimdamas galutinį sprendimą byloje Teisingumo Teismas pritarė Linco Leasing ir PYMAR nurodytam pagrindui, kuriame šios šalys teigė, kad EIG investuotojai nebuvo vieninteliai nagrinėjamos pagalbos gavėjai, nes didžioji šios pagalbos dalis buvo perduota laivybos bendrovėms. Taigi jis panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jame EIG ir jų investuotojai įvardyti kaip vieninteliai tame sprendime nurodytos pagalbos gavėjai, ir to sprendimo 4 straipsnio 1 dalį, kiek jame Ispanijos Karalystei nurodyta susigrąžinti visą nagrinėjamos pagalbos sumą iš EIG investuotojų, kurie pasinaudojo ta pagalba.
Šalių reikalavimai
17 Ieškovės Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame konstatuota valstybės pagalba ir nurodoma ją susigrąžinti iš EIG investuotojų,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti šio sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyto nurodymo susigrąžinti pagalbą, skirtą EIG investuotojams, poveikį, nes jis pažeidžia teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus,
– nepatenkinus ir šio reikalavimo, panaikinti to sprendimo 2 straipsnį ir konstatuoti, kad tariamos naudos, kurią EIG investuotojai turi grąžinti, apskaičiavimo metodas neatitinka teisės aktų,
– pripažinti to paties sprendimo 4 straipsnio 1 dalį neegzistuojančia arba iš dalies panaikinti šią nuostatą tiek, kiek ja draudžiama „perduoti su susigrąžinimu susijusią naštą kitiems asmenims“,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
18 Be to, ieškovė byloje T‑29/14 papildomai prašo Bendrojo Teismo panaikinti ginčijamo sprendimo 1, 2 straipsnius ir 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek juose EIG investuotojai nurodyti kaip pagalbos gavėjai, turintys grąžinti tariamą pagalbą.
19 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas ir, nepatenkinus šio reikalavimo, pripažinti, kad jos padengia ne tik savo, bet ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų.
Dėl teisės
20 Grįsdamos savo ieškinį ieškovės nurodo penkis pagrindus:
– pirmieji pagrindai susiję su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes ginčijamame sprendime konstatuotas valstybės pagalbos buvimas,
– antrieji pagrindai susiję su SESV 107 straipsnio pažeidimu, nes Komisija klaidingai nusprendė, kad tam tikros mokestinės priemonės, kurios sudaro IMN sistemą, vertinamos individualiai, yra nauja valstybės pagalba,
– tretieji pagrindai grindžiami tuo, kad pažeisti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai;
– ketvirtieji pagrindai iš esmės grindžiami SESV 107 ir 108 straipsnių, pareigos motyvuoti ir proporcingumo principo pažeidimu, kiek tai susiję su pagalbos gavėjų nustatymu ir pagalbos susigrąžinimo metodu,
– penktieji pagrindai susiję su SESV 108 straipsnio, 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 14 straipsnio, ESS 3 straipsnio 6 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 ir 17 straipsnių pažeidimu, nes pagal ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalį draudžiama „perduoti su susigrąžinimu susijusią naštą kitiems asmenims“.
21 Atsakyme į Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemonę dėl 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) pasekmių nagrinėjant ieškinius ieškovė byloje T‑29/14 nurodė, kad atsisako pirmojo ir trečiojo pagrindų. Atsakydama į 2023 m. rugsėjo 28 d. Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemonę ieškovė byloje T‑31/14 nurodė, kad atsisakys tų pačių pagrindų, jeigu Bendrasis Teismas nuspręs, kad ieškinys išsaugojo dalyką ir kad reikia priimti sprendimą. Per posėdį ji taip pat nurodė, kad atsisako ketvirtojo pagrindo antros dalies.
Dėl ginčo dalyko išnykimo iš dalies
22 Pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinyje apibrėžtas ieškinio dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo paskelbimo, nes priešingu atveju nėra pagrindo priimti sprendimo, taigi ieškinio rezultatas turi būti naudingas jį pareiškusiai šaliai (žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. sausio 14 d. Nutarties Miettinen / Taryba, T‑303/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:48, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
23 Išnagrinėjus pagal SESV 263 straipsnį pareikštą ieškinį, buvo nuspręsta, kad dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo vykstant procesui ieškinys netenka dalyko, kiek tai susiję su reikalavimais panaikinti minėtą sprendimą (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, EU:C:2004:234, 37 punktą ir 2005 m. spalio 19 d. Sprendimo CDA Datenträger Albrechts / Komisija, T‑324/00, EU:T:2005:364, 116 ir 117 punktus).
24 Iš tiesų, panaikinus ginčijamą aktą, ieškovas pasiekia vienintelį rezultatą, kurį jis gali pasiekti savo ieškiniu, todėl Europos Sąjungos teismo sprendimas nebegali būti nagrinėjamas (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 8 d. Nutarties Lezzi Pietro / Komisija, C‑123/92, EU:C:1993:87, 10 punktą).
25 Tas pats pasakytina ir tuo atveju, kai dėl ginčijamo akto panaikinimo iš dalies ieškovas pasiekė savo ieškinio dalyje nurodytą rezultatą, todėl nebereikia priimti sprendimo dėl šios dalies (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Nutarties Lezzi Pietro / Komisija, C‑372/97, EU:C:2004:234, 37 ir 38 punktus).
26 Absoliuti Sąjungos teismo sprendimo dėl panaikinimo galia taikoma ir sprendimo rezoliucinei daliai, ir svarbiausiems jį pagrindžiantiems motyvams (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, EU:C:2004:234, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
27 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad 2023 m. vasario 2 d. Sprendimu Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) Teisingumo Teismas ginčijamą sprendimą panaikino tik iš dalies. Kaip pažymėta šio sprendimo 16 punkte, jis panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jame EIG ir jų investuotojai įvardyti kaip vieninteliai tame sprendime nurodytos pagalbos gavėjai, ir 4 straipsnio 1 dalį, kiek jame Ispanijos Karalystei nurodyta susigrąžinti visą nagrinėjamos pagalbos sumą iš EIG investuotojų, kurie ja pasinaudojo.
28 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) 138 ir 139 punktuose Teisingumo Teismas patikslino, kad Komisija padarė teisės klaidą, kiek tai susiję su nagrinėjamos pagalbos gavėjų nustatymu, nes EIG pagal teisiškai privalomas sutartis, sudarytas su laivybos bendrovėmis ir pateiktas mokesčių administratoriui, privalėjo perduoti laivybos bendrovėms dalį gautos mokestinės naudos.
29 Savo ieškiniuose ieškovės, perėmusios įmonių, investavusių į EIG pagal IMN sistemą, teises ir pareigas, ketvirtųjų pagrindų pirmoje dalyje teigia, kad Komisija padarė klaidą, nes ginčijamame sprendime EIG ir investuotojus pripažino vieninteliais pagalbos gavėjais ir nusprendė, kad visa pagalbos suma turi būti susigrąžinta iš jų, nors kitos įmonės, dalyvavusios IMN operacijose, kaip antai laivų statyklos ir laivybos bendrovės, taip pat buvo šios sistemos naudos gavėjos ir taip pat ja pasinaudojo. Šioje dalyje ieškovė byloje T‑29/14 taip pat teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su IMN sistemos naudos gavėjų nustatymu.
30 Taigi ketvirtųjų pagrindų pirmoje dalyje ieškovės iš esmės prašo, kad Bendrasis Teismas panaikintų ginčijamo sprendimo 1 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį, kiek juose EIG ir jų investuotojai nurodyti kaip vieninteliai IMN sistemos gavėjai ir kiek jais Ispanijos Karalystei nurodoma susigrąžinti visą nagrinėjamos pagalbos sumą iš minėtų investuotojų.
31 Kaip pažymėta šio sprendimo 16 ir 27 punktuose, Teisingumo Teismas iš dalies panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį.
32 Darytina išvada, kad Teisingumo Teismui iš dalies panaikinus ginčijamą sprendimą ieškovės pasiekė rezultatą, kurio jos siekė ieškinio dalimi, t. y. kad šis sprendimo aspektas išnyko iš Sąjungos teisės sistemos (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 16 d. Nutarties Justice & Environment / Komisija, T‑405/10, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:821, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
33 Iš tiesų, net darant prielaidą, kad šio sprendimo 29 punkte nurodyti priekaištai yra teisiškai pagrįsti, jie nelemia to, jog ginčijamas sprendimas būtų panaikintas daugiau, nei tai padaryta 2023 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60). Visų pirma, dėl priekaišto, darant prielaidą, kad jis yra pagrįstas, pagal kurį kitos bendrovės, vykdžiusios sandorius pagal IMN sistemą, pavyzdžiui, visų pirma laivų statyklos, taip pat turi būti laikomos IMN sistemos naudos gavėjų ir įmonių, kurioms taikomas nurodymas susigrąžinti, dalimi, būtų panaikintas ginčijamo sprendimo 1 straipsnis tiek, kiek jame EIG ir jų investuotojai nurodomi kaip vieninteliai aptariamos pagalbos gavėjai, taip pat to sprendimo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją reikalaujama, kad Ispanijos Karalystė susigrąžintų visą aptariamos pagalbos sumą iš ja pasinaudojusių EIG investuotojų. Taigi, kaip priminta 16, 27 ir 31 punktuose, 2023 vasario 2 d. Sprendimu Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) Teisingumo Teismas iš dalies panaikino šiuos straipsnius tokia apimtimi.
34 Darytina išvada, kad šiuo aspektu šie ieškiniai neteko dalyko.
35 Be to, dėl ieškovių argumentų, kuriais ginčijamas laivų statyklų neįtraukimas į IMN sistemos naudos gavėjus ir įmones, kurioms taikomas nurodymas susigrąžinti pagalbą, galima pažymėti, kad ieškovės neįrodė, jog tokie argumentai, darant prielaidą, kad jie pagrįsti, galėjo joms suteikti didesnę naudą nei ta, kurią jos gauna dėl 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60).
36 Ieškovių teigimu, EIG teko tik 10–15 % naudos, gautos iš sandorių, sudarytų pagal IMN sistemą, o didžioji dalis naudos, gautos iš šių sandorių, t. y. 85–90 % iš kiekvieno sandorio sutaupytų finansinių ir mokestinių lėšų, buvo perleista tretiesiems asmenims. Jos nurodo, kad pagal ginčijamą sprendimą šie tretieji asmenys yra laivybos bendrovės, tačiau iš tikrųjų tikrieji IMN sistemos naudos gavėjai yra laivų statyklos, tiksliau – Ispanijos laivų statyklos.
37 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) 138 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad EIG „pagal su laivybos bendrovėmis sudarytoms sutartims taikytinos teisės normas privalo joms perleisti dalį gautos mokestinės naudos“. To sprendimo 131 punkte ji pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog IMN sistemos sandoris leido laivybos bendrovei įsigyti naujai pastatytą laivą su 20–30 % nuolaida, palyginti su kaina, kurią laivų statykla gavo, ir kad to sprendimo 12 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, jog IMN sistema yra mokesčių darinys, kurį paprastai sukurdavo bankas, siekdamas gauti mokestinės naudos investuotojams, susibūrusiems į „mokestiniu požiūriu skaidrią“ EIG, ir dalį šios mokestinės naudos perleisti šiai laivybos bendrovei kaip laivo kainos nuolaidą, o investuotojams sudaryti galimybių gauti kitos naudos. To paties sprendimo 132 punkte jis taip pat pažymėjo, kad minėto sprendimo 162 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog ekonominiu požiūriu didelė EIG gautos mokestinės naudos dalis buvo perleista minėtai laivybos bendrovei kaip kainos nuolaida.
38 Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad „EIG ir jos investuotoj[ų] <…> mokesčių lengvatų, kurių dydis – apie 30 % bendros pradinės laivo kainos[,] pasilieka investuotojai (10–15 %), o dalis jų (85–90 %) perleidžiama laivybos bendrovei, kuri galiausiai tampa laivo savininke, įsigydama jį už kainą, kuri yra 20–30 % mažesnė nei pradinė bendra to laivo kaina“.
39 Šiomis aplinkybėmis, nors bylose, kuriose priimtas 2023 m. vasario 2 d. Sprendimas Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60), Teisingumo Teismui nebuvo pateiktas klausimas, ar laivų statyklos taip pat turi būti laikomos IMN sistemos naudos gavėjomis, ir jis neturėjo galimybės priimti sprendimo šiuo klausimu, reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentuose nėra nieko, kas rodytų, jog naudos, kurią investuotojai gavo, t. y. apie 10–15 % naudos, gautos vykdant sandorius pagal IMN sistemą, ir kurią jie turi grąžinti Ispanijos Karalystei, suma būtų kitokia, jei laivų statyklos taip pat būtų laikomos IMN sistemos naudos gavėjomis. Iš tiesų, kaip ieškovė byloje T‑29/14 pripažino per teismo posėdį, naudos dalis, kurią EIG išsaugojo pagal IMN sistemą, nesikeičia atsižvelgiant į tai, ar tarp kitų IMN sistemos naudos gavėjų yra tik laivybos bendrovės, ar tiek pastarosios, tiek laivų statyklos.
40 Taigi darytina išvada, kad ieškovės bet kuriuo atveju neįrodė, jog buvo suinteresuotos pateikti ketvirtųjų pagrindų pirmą dalį, kiek ja siekiama užginčyti laivų statyklų neįtraukimą į IMN sistemos naudos gavėjus.
41 Ketvirtųjų pagrindų antroje dalyje ieškovės taip pat ginčija ginčijamo sprendimo 263–269 konstatuojamosiose dalyse aprašytą metodą, pagal kurį apskaičiuojama suma, kurią turi grąžinti investuotojai. Konkrečiai kalbant, jos tvirtina, kad Komisija padarė klaidą, kai taikydama minėtą metodą neatsižvelgė į jų vadinamąsias „prarastas lėšas“. Anot jų, nurodydama susigrąžinti pagalbą, Komisija turėjo atsižvelgti į EIG investuotojų nuostolingas investicijas, padarytas siekiant gauti mokestinės naudos, kurios yra specifinės su šia nauda susijusios išlaidos. Šioje dalyje ieškovės taip pat tvirtina, kad Komisija turėjo atimti naudos, kurią EIG investuotojai perdavė tretiesiems asmenims pagal IMN sistemą, sumas.
42 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 263–269 konstatuojamosiose dalyse yra dalis „Sugrąžintinos sumos nustatymas“, kurioje Komisija nurodo keturių etapų metodą, kurį ji mano turinti taikyti, kad kiekvienu atveju nustatytų nesuderinamos pagalbos sumą, kuri turi būti susigrąžinta iš gavėjų. Komisija patikslina, kad šis metodas gali būti iš esmės pakoreguotas, be kita ko, siekiant nustatyti tikrąją mokestinės naudos, kurią gavo investuotojai, sumą, atsižvelgiant į jų individualią mokestinę padėtį.
43 Šie keturi etapai yra:
– pirma, apskaičiuoti bendrą mokestinę naudą, gautą vykdant sandorį (arba EIG arba jos investuotojų gautos mokestinės naudos grynąją dabartinę vertę (GDV), t. y. prieš atskaičius dalį tos naudos, kuri buvo pervesta laivybos bendrovei taikant kainos nuolaidą);
– antra, apskaičiuoti mokestinę naudą, kuri susidarė dėl sandoriui taikytos bendrosios mokesčių priemonės (t. y. GDV (apskaičiuotą tokiu pat būdu, kaip ir pirmajame etape), kurią EIG arba jos investuotojai būtų gavę, jei nuo laivo eksploatavimo pradžios būtų taikomas tik pagreitintas nusidėvėjimas ir sandoris būtų apmokestinamas pagal įprastą pelno mokesčio sistemą, grynąją dabartinę vertę);
– trečia, apskaičiuoti valstybės pagalbai lygiavertę mokestinę naudą, t. y. skirtumą tarp sumų, gautų pirmojo ir antrojo etapų pabaigoje;
– ketvirta, apskaičiuoti pagalbos sumą, gautą apskaičiavus trečiąjį suderinamą etapą (t. y. laivybos bendrovei suteiktą pranašumą, kuris yra suderinamas pagal Jūrų transporto gairių 11 skirsnį, nes Komisija ginčijamo sprendimo 202 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse iš tiesų nusprendė, kad dalis laivybos bendrovei suteikto pranašumo galėtų būti laikoma suderinama, jei ši bendrovė, nagrinėjamas laivas ir transporto veikla atitiktų reikalavimus pagal Jūrų transporto gaires, kaip nurodyta 9 punkte).
44 Vis dėlto, kaip ieškovė byloje T‑29/14 iš esmės pripažino per teismo posėdį, ieškovių argumentai, kuriais jos ginčija ginčijamo sprendimo 263–269 konstatuojamosiose dalyse aprašytą metodą ir, be kita ko, neatskaitymą iš „prarastų lėšų“ investicijų ir apskritai iš trečiosioms šalims pervestų sumų, grindžiami prielaida, kad neteisėtos ir su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos susigrąžinimas turi būti vykdomas laikantis minėto metodo.
45 Iš dalies panaikinus ginčijamo sprendimo 1 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį EIG ir jų investuotojai nebelaikomi vieninteliais IMN sistemos gavėjais, o investuotojai nebelaikomi vienintelėmis įmonėmis, iš kurių Ispanijos Karalystė turi būti įpareigota susigrąžinti pagalbą. Taigi ginčijamo sprendimo 263–269 konstatuojamosiose dalyse aprašytas metodas tiek, kiek jis grindžiamas dabar klaidinga prielaida, kad visa nauda turi būti susigrąžinta tik iš EIG investuotojų, tapo nebeaktualus priėmus 2023 m. vasario 2 d. Sprendimą Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60).
46 Visų pirma didelę naudos dalį gali tekti grąžinti kitiems IMN sistemos gavėjams. Ginčijamo sprendimo 263–269 konstatuojamosiose dalyse aprašytas metodas grindžiamas kita prielaida, kurią 2023 m. vasario 2 d. Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) Teisingumo Teismas pripažino klaidinga, – kad visą nesuderinamą naudą turi grąžinti EIG investuotojai. Taigi, pavyzdžiui, trečiajame šio metodo etape, susijusiame su „valstybės pagalbai prilygstančios mokestinės naudos apskaičiavimu“, tvirtinama, kad „pagalba, kurią EIG ir jos investuotojai gavo kaip nagrinėjamų mokestinių priemonių gavėjai“, atitinka „visos naudos, gautos pasinaudojus ankstyvu nusidėvėjimu, [grynąją dabartinę vertę], tonažo apmokestinimo sistemą <…> ir gauto kapitalo prieaugio atleidimą nuo mokesčio“.
47 Taigi pagal SESV 266 straipsnį, pagal kurį Komisija turi atsižvelgti į 2023 m. vasario 2 d. Sprendimą Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60), ji turi, be kita ko, peržiūrėti visą susigrąžintinų sumų apskaičiavimo metodą. Beje, atsakydama į Bendrojo Teismo 2023 m. gegužės 25 d. priimtą proceso organizavimo priemonę ir per teismo posėdį ji nurodė, kad nurodymas susigrąžinti pagalbą turi būti patikslintas, kad būtų užtikrintas minėto sprendimo įvykdymas.
48 Darytina išvada, kad, kaip ieškovės pripažino per teismo posėdį, ieškiniai neteko dalyko tiek, kiek jais siekiama užginčyti ginčijamo sprendimo 263–269 konstatuojamosiose dalyse aprašytą metodą; ieškovė byloje T‑31/14 atsisakė šiuo klausimu pateiktų prieštaravimų, kaip nurodyta šio sprendimo 21 punkte.
49 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad šie ieškiniai neteko dalyko, nes jais siekiama užginčyti, pirma, IMN sistemos naudos gavėjų ir įmonių, kurioms taikomas nurodymas susigrąžinti, nustatymą ir ginčijamo sprendimo motyvus šiuo klausimu ir, antra, ginčijamo sprendimo 263–269 konstatuojamosiose dalyse aprašytą metodą.
50 Vis dėlto vis dar reikia priimti sprendimą dėl ieškovių reikalavimų tiek, kiek jos prašo panaikinti ginčijamo sprendimo dalis, kurių Teisingumo Teismas nepanaikino 2023 m. vasario 2 d. Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60).
51 Iš tiesų kai kuriais ieškovių pateiktais reikalavimais siekiama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas daugiau, nei Teisingumo Teismo tai padaryta 2023 m. vasario 2 d. Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60). Taigi kiekviena iš ieškovių pirmuoju reikalavimu prašė Bendrojo Teismo panaikinti minėtą sprendimą tiek, kiek jame konstatuotas valstybės pagalbos buvimas ir nurodyta ją susigrąžinti iš EIG investuotojų, antruoju reikalavimu – panaikinti nurodymą susigrąžinti pagalbą, skirtą EIG investuotojams, nes juo pažeidžiami teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai, ir ketvirtuoju reikalavimu – panaikinti šio sprendimo 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ja draudžiama perkelti su susigrąžinimu susijusią naštą kitiems asmenims. Be to, ieškovė byloje T‑29/14 prašo panaikinti to paties sprendimo 1, 2 straipsnius ir 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek juose investuotojai nurodyti kaip pagalbą turintys grąžinti gavėjai.
52 Dėl ieškinio pagrindų, pateiktų šio sprendimo 51 punkte nurodytiems reikalavimams pagrįsti, pirmiausia reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 21 punkte, ieškovės atsisakė pirmojo ir trečiojo ieškinio pagrindų.
53 Tuo remiantis darytina išvada, kad reikia priimti sprendimą dėl ieškinių dalies, kurioje ieškovės (antrasis pagrindas) nurodo SESV 107 straipsnio pažeidimą, nes Komisija klaidingai nusprendė, kad tam tikros individualiai vertinamos mokestinės priemonės, sudarančios IMN sistemą, yra nauja valstybės pagalba, ir kurioje (penktasis pagrindas) nurodo SESV 108 straipsnio, Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio, ESS 3 straipsnio 6 dalies ir Chartijos 16 ir 17 straipsnių pažeidimą, nes ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje draudžiama „perkelti su susigrąžinimu susijusią naštą kitiems asmenims“.
54 Iš tiesų, jeigu antrasis ir penktasis pagrindai būtų pripažinti pagrįstais, dėl jų reikėtų panaikinti ginčijamo sprendimo dalis, kurių Teisingumo Teismas nepanaikino 2023 m. vasario 2 d. Sprendimu Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60).
55 Šiuo klausimu, priešingai, nei teigia ieškovė byloje T‑31/14, Teisingumo Teismas nevisiškai panaikino EIG ir jų investuotojų nustatymą kaip IMN sistemos gavėjų ir nurodymą susigrąžinti pagalbą iš jų, todėl visi ieškiniai neteko dalyko.
56 Iš tiesų ieškovės teiginys byloje T‑31/14 grindžiamas klaidingu 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) aiškinimu.
57 2023 m. vasario 2 d. Sprendimu Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60), kaip pažymėta šio sprendimo 16 punkte, Teisingumo Teismas tik iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą, t. y. tik jo 1 straipsnį, „kiek jame [EIG] ir jų investuotojai nurodyti kaip vieninteliai tame sprendime nurodytos pagalbos gavėjai“ (to sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktas), ir 4 straipsnį 1 dalį, kurioje „Ispanijos Karalystei nurodoma susigrąžinti visą šiame sprendime nurodytą pagalbos sumą iš [EIG] investuotojų, kurie ja pasinaudojo“ (tos pačios rezoliucinės dalies 4 punktas).
58 Vis dėlto Teisingumo Teismas nepanaikino EIG ir investuotojų nustatymo kaip IMN sistemos naudos gavėjų ir Ispanijos Karalystės pareigos bent iš jų susigrąžinti pagalbą ar bent jos dalį.
59 Logiška pagalbos neteisėtumo konstatavimo pasekmė yra jos atšaukimas ir nurodymas ją grąžinti, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Residex Capital IV, C‑275/10, EU:C:2011:814, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
60 2018 m. liepos 25 d. Sprendime Komisija / Ispanija ir kt. (C‑128/16 P, EU:C:2018:591, 46 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisija teisingai nusprendė, jog EIG yra IMN sistemos gavėjos. Be to, ieškiniuose, dėl kurių priimtas 2023 m. vasario 2 d. Sprendimas Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60), buvo atmesti ieškovų tose bylose argumentai, kuriais siekta įrodyti, kad IMN sistema nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, EIG ir jų investuotojams. Be to, Teisingumo Teismas taip pat nepritarė šių šalių argumentams, kuriais siekta įrodyti, kad susigrąžinimas iš EIG investuotojų prieštarauja teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principams.
61 Taigi, priėmus 2023 m. vasario 2 d. Sprendimą Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60), ginčijamas sprendimas lieka galioti tiek, kiek juo neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka pripažinta pagalba, kurią gavo EIG ir jų investuotojai, ir Ispanijos Karalystė įpareigojama iš jų susigrąžinti šią pagalbą ar jos dalį. Be to, aplinkybė, kad apskaičiuojant susigrąžintinas sumas ginčijamo sprendimo 263–269 konstatuojamosiose dalyse aprašytas metodas turi būti pakeistas atsižvelgiant į minėtą sprendimą, neturi jokios įtakos aplinkybei, kad ši pareiga susigrąžinti išlieka.
62 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinių tiek, kiek jais siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamo sprendimo 1 straipsnis, kiek jame EIG ir jų investuotojai nurodyti kaip vieninteliai šiame sprendime nurodytos pagalbos gavėjai, ir to sprendimo 4 straipsnio 1 dalis, kiek joje Ispanijos Karalystei nurodyta susigrąžinti visą šiame sprendime nurodytą pagalbos sumą iš EIG investuotojų, kurie ja pasinaudojo.
Dėl esmės
Dėl antrųjų pagrindų, grindžiamų klaidingu mokestinių priemonių, sudarančių IMN sistemą, kvalifikavimu kaip naujos pagalbos
63 Pateikdamos antrąjį pagrindą ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidų, kai nagrinėjo atskiras mokestines priemones, sudarančias IMN sistemą.
64 Pirma, ieškovės tvirtina, kad ankstyvo nusidėvėjimo sistema yra bendro pobūdžio ir nėra atrankinė priemonė ir kad ja nesuteikiamas joks ekonominis pranašumas, todėl ji neturi būti laikoma valstybės pagalba.
65 Antra, dėl tonažo apmokestinimo sistemos taikymo EIG ir Pelno mokesčio reglamento 50 straipsnio 3 dalies ieškovės iš esmės pažymi, kad šios priemonės nėra atrankinio pobūdžio ir kad jas Komisija jau buvo patvirtinusi Sprendime C(2004) 1931, todėl, jeigu minėtos priemonės turėtų būti laikomos valstybės pagalba, jos būtų esama pagalba.
66 Komisija ginčija ieškovių argumentus.
67 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovių argumentai, kuriais ginčijamas tam tikrų mokestinių priemonių, sudarančių IMN sistemą, kvalifikavimas kaip naujos pagalbos, jų atrankinis pobūdis ir pranašumo buvimas, iš tikrųjų grindžiami prielaida, kad šios priemonės turi būti vertinamos atskirai pagal SESV 107 straipsnį, o ne atsižvelgiant į visą IMN sistemą.
68 Vis dėlto ši prielaida yra klaidinga. Iš tiesų, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje, įvairios IMN sistemą sudarančios mokestinės priemonės teisiškai susijusios iš esmės dėl to, kad ankstyvam nusidėvėjimui reikėjo gauti mokesčių institucijų leidimą, nuo kurio, be kita ko, priklausė Pelno mokesčio reglamento 50 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta tonažo apmokestinimo sistemos išimtis, taikymas. Be to, faktiškai jos buvo susijusios, nes administracinis leidimas taikyti ankstyvą nusidėvėjimą buvo suteiktas tik sudarant laivų, kuriems gali būti taikoma minėta schema, išperkamosios nuomos sutartis, todėl jiems galėjo būti taikoma minėto reglamento 50 straipsnio 3 dalyje numatyta taisyklė.
69 Būtent dėl tokio IMN sistemą sudarančių mokestinių priemonių ryšio 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (T‑515/13 RENV ir T‑719/13 RENV, EU:T:2020:434) 101 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog viena iš priemonių, leidžiančių pasinaudoti visa IMN sistema, yra atrankinio pobūdžio, t. y. leidimas taikyti ankstyvą nusidėvėjimą, Komisija nepadarė klaidos, kai ginčijamame sprendime nusprendė, kad visa sistema yra atrankinio pobūdžio, o šią išvadą Teisingumo Teismas patvirtino 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) 71 ir 72 punktuose.
70 Be to, būtinybę visą IMN sistemą vertinti kaip pagalbos schemą Teisingumo Teismas netiesiogiai patvirtino 2023 m. vasario 2 d. Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60). Iš tiesų to sprendimo 137 punkte Teisingumo Teismas, darydamas išvadą, kad Komisija padarė teisės klaidą, kiek tai susiję su nagrinėjamos pagalbos gavėjų nustatymu, taigi ir su jos susigrąžinimu, rėmėsi, be kita ko, tuo, kad Komisija nusprendė, jog visa IMN sistema yra pagalbos sistema, išplaukianti iš Ispanijos mokesčių teisės aktų ir Ispanijos mokesčių administratoriaus suteiktų leidimų ir skirta – nesvarbu, kokiomis teisinėmis priemonėmis – suteikti pranašumą, be kita ko, EIG ir laivybos bendrovėms.
71 Iš to matyti, kad visus ieškovių argumentus, kiek jie grindžiami klaidinga prielaida, kad kiekviena iš šio sprendimo 64 ir 65 punktuose nurodytų mokestinių priemonių, sudarančių IMN sistemą, turi būti nagrinėjama atskirai pagal SESV 107 straipsnį, o ne vertinant visą IMN sistemą, reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstus.
72 Taigi, siekdamas konkrečiai atsakyti į ieškovių pateiktus priekaištus, pirma, kiek tai susiję su priekaištais, kuriais ginčijamas tam tikrų IMN sistemą sudarančių mokestinių priemonių atrankinis pobūdis, be kita ko, ankstyvo nusidėvėjimo sistemos taikymas, tonažo apmokestinimo sistemos taikymas EIG ir Pelno mokesčio reglamento 50 straipsnio 3 dalis, 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) 57–74 punktuose Teisingumo Teismas patvirtino Bendrojo Teismo vertinimą, kad IMN sistemos diskrecinių aspektų buvimas galėjo sudaryti palankesnes sąlygas naudos gavėjams, palyginti su kitais apmokestinamaisiais asmenimis, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši, ir patvirtino, kad ankstyvas nusidėvėjimas yra atrankinio pobūdžio. Taigi jis priėjo prie išvados, kad Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai nuspręsti, kad Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, jog dėl ankstyvo nusidėvėjimo visa IMN sistema yra atrankinio pobūdžio.
73 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių priekaištus, grindžiamus tuo, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog ankstyvo nusidėvėjimo sistema, tonažo apmokestinimo sistemos taikymas EIG ir Pelno mokesčio reglamento 50 straipsnio 3 dalis, vertinami atskirai kaip IMN sistemą sudarančios mokestinės priemonės, buvo atrankinio pobūdžio.
74 Dėl ieškovių prieštaravimų, susijusių su Komisijos išvada, kad ankstyvo nusidėvėjimo sistema IMN sistemos gavėjams suteikiamas ekonominis pranašumas, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija EIG ir investuotojams, kurie yra jų nariai, suteiktą naudą apibūdino taip:
– tai, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 115 straipsnio 11 dalį ankstyvas nusidėvėjimas galėjo prasidėti prieš pradedant naudoti turtą (ginčijamos sprendimo 132 konstatuojamoji dalis);
– tonažo apmokestinimo sistemos taikymas EIG (minėto sprendimo 142 konstatuojamoji dalis);
– nukrypti nuo šio įstatymo 125 straipsnio 2 dalies įprasto taikymo leidžianti nuostata, pagal kurią tam tikri jūrų laivai, kurie paprastai laikomi naudotais arba „iš antrų rankų“ ir kuriems pradedama taikyti minėta sistema, laikomi naujais, todėl numanomų mokestinių prievolių vykdymas galutinai panaikinamas (šio sprendimo 145 konstatuojamoji dalis).
75 Kaip priminta šio sprendimo 70 punkte, 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) 137 punkte Teisingumo Teismas, darydamas išvadą, kad Komisija padarė teisės klaidą nustatydama nagrinėjamos pagalbos gavėjus, pažymėjo, kad visa IMN sistema yra pagalbos schema, išplaukianti iš Ispanijos mokesčių teisės aktų ir Ispanijos mokesčių administratoriaus suteiktų leidimų ir skirta gauti naudos, be kita ko, EIG ir laivybos bendrovėms.
76 Iš to matyti, kad ieškovių argumentas, jog ankstyvas nusidėvėjimas nesuteikia ekonominio pranašumo, turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, nes grindžiamas klaidinga prielaida, kad ši mokestinė priemonė turi būti nagrinėjama individualiai pagal SESV 107 straipsnį, o ne vertinant visą IMN sistemą.
77 Dėl ieškovių priekaištų, susijusių su naujos pagalbos nebuvimu, pirmiausia reikia pažymėti, kad nors Komisija ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamojoje dalyje nustatė, jog „atskirai priemonės yra valstybės pagalba (išskyrus pagreitintą išnuomoto turto nusidėvėjimą)“, vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 68 punkte, IMN sistema buvo analizuojama kartu su tonažo apmokestinimo sistema ir kad visa IMN sistema buvo laikoma neteisėta ir iš dalies nesuderinama su vidaus rinka valstybės pagalba, ir kad Teisingumo Teismas patvirtino šį požiūrį, kaip priminta šio sprendimo 70 punkte.
78 Iš tiesų, kaip ieškovės patvirtino per teismo posėdį, jos neginčija, kad apie IMN sistemą, kaip apie schemą, Komisijai nebuvo pranešta ir ši institucija nedavė leidimo dėl jos ankstesniame sprendime, todėl ši schema, vertinama kaip visuma, negali būti kvalifikuojama kaip esama pagalba. Be to, neginčijama, kad Komisijai nebuvo pranešta nė apie vieną iš IMN sistemą sudarančių mokestinių priemonių, visų pirma apie ankstyvą nusidėvėjimą, vertinamą atskirai, ir kad ji jos nepatvirtino ankstesniame sprendime.
79 Iš to matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija, nagrinėdama IMN sistemą ginčijamame sprendime, neturėjo taikyti procedūros, taikytinos esamoms pagalbos schemoms.
80 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti antruosius pagrindus kaip nepagrįstus, nesant reikalo atsakyti į ieškovių argumentus, susijusius su nagrinėjamų mokestinių priemonių atrankiniu pobūdžiu, pranašumo buvimu ar atskirų nagrinėjamų mokestinių priemonių kvalifikavimu kaip naujos pagalbos.
Dėl penktųjų pagrindų, susijusių su sutarties sąlygomis, apsaugančiomis pagalbos gavėjus nuo neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimo
81 Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su SESV 108 straipsnio 3 dalies, Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio, ESS 3 straipsnio 6 dalies, laisvės užsiimti verslu ir teisės į nuosavybę, įtvirtintų Chartijos 16 ir 17 straipsniuose, pažeidimu.
82 Konkrečiai kalbant, ieškovės tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Ispanijos Karalystė turi susigrąžinti pagalbą iš pagalbos gavėjų draudžiant „perkelti su susigrąžinimu susijusią naštą kitiems asmenims“, klaidingai numatyta, kad sutarties sąlygos, pagal kurias investuotojai, be kita ko, iš laivų statyklų gali reikalauti sumų, kurias jie turėjo grąžinti valstybei (toliau – kompensacijos sąlygos), yra niekinės.
83 Ieškovių teigimu, per valstybės pagalbos kontrolės procedūras Komisija neturi kompetencijos nuspręsti, kaip ji tai padarė ginčijamo sprendimo 275 konstatuojamojoje dalyje, kad privačių asmenų sutartos kompensacijos sąlygos prieštarauja pačiai valstybės pagalbos kontrolės sistemos esmei. Ji negali uždrausti ekonominių srautų ar susitarimų dėl kompensacijų tarp privačių asmenų, kurie neturi poveikio nei valstybei, nei jos ištekliams.
84 Komisija ginčija ieškovių argumentus.
85 Dėl įgaliojimų suteikimo principo reikia priminti, kad pagal ESS 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą suteikimo principą Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės. Pagal ESS 4 straipsnio 1 dalį ir ESS 5 straipsnio 2 dalį visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms.
86 Kalbant apie principus, reglamentuojančius Komisijos ir nacionalinių valdžios institucijų vaidmenis valstybės pagalbos srityje, reikia priminti, kad pagal SESV 108 straipsnį ir Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, ratione temporis taikomą šios bylos aplinkybėms, Komisija turi kompetenciją ne tik įvertinti valstybės pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, bet ir nurodyti susigrąžinti neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą. Konkrečiai kalbant, pagal šio reglamento 14 straipsnio 1 dalį, jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija gali nuspręsti, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios yra būtinos tam, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo. Nors nurodymą susigrąžinti pagalbą turi įvykdyti nacionalinės valdžios institucijos pagal nacionalinėje teisėje numatytas procedūras, reikia priminti, kad valstybių narių procesinę autonomiją riboja, be kita ko, Sąjungos teisės veiksmingumo principas, kaip iš esmės matyti iš to paties reglamento 14 straipsnio 3 dalies.
87 Taigi valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas susigrąžinti neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą, pagal SESV 288 straipsnį įpareigojama imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti šio sprendimo įvykdymą. Ji turi veiksmingai susigrąžinti privalomas sumokėti sumas tam, kad būtų panaikintas konkurencijos iškraipymas, atsiradęs dėl neteisėta pagalba suteikto konkurencinio pranašumo (žr. 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑529/09, EU:C:2013:31, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
88 Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, suinteresuotosios valstybės narės pareiga panaikinti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su bendrąja rinka, ją susigrąžinant siekiama atkurti iki jos suteikimo buvusią padėtį. Šis tikslas pasiekiamas, kai atitinkamą pagalbą, prireikus – su palūkanomis, grąžina jos gavėjas arba, kitaip tariant, įmonės, kurios ja realiai pasinaudojo. Grąžindamas pagalbą jos gavėjas atsisako rinkoje prieš konkurentus įgyto pranašumo ir atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis (žr. 2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60, 130 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
89 Be to, Sąjungos normų dėl valstybės pagalbos taikymas grindžiamas, viena vertus, nacionalinių teismų ir, kita vertus, Komisijos ir Sąjungos teismų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, pagal kurią kiekviena institucija veikia pagal SESV jai priskirtas funkcijas. Bendradarbiaudami nacionaliniai teismai turi imtis bet kokių reikiamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų pagal Sąjungos teisę atsirandančių pareigų vykdymą, ir nesiimti priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų, kaip matyti iš ESS 4 straipsnio 3 dalies (žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Mediaset, C‑69/13, EU:C:2014:71, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
90 Taigi stebint, ar valstybės narės laikosi įpareigojimų pagal SESV 107 ir 108 straipsnius, nacionaliniams teismams ir Komisijai priskiriami papildomi ir skirtingi vaidmenys. Pagalbos priemonių suderinamumo su vidaus rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Sąjungos teismo, kompetencijai, tačiau būtent nacionaliniai teismai užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą tuo atveju, kai pažeidžiama SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga iš anksto pranešti Komisijai apie valstybės pagalbą (žr. 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo van Calster ir kt., C‑261/01 ir C‑262/01, EU:C:2003:571, 74 ir 75 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
91 Atsižvelgiant į šiuos principus ir reikia nagrinėti penktuosius pagrindus.
92 Reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas patikslinimas, pagal kurį Ispanijos Karalystė turi susigrąžinti pagalbą iš pagalbos gavėjų, „[nesant galimybės] perduoti su susigrąžinimu susijusią naštą kitiems asmenims“, suformuluotas plačiai ir jo tekste nėra aiškiai nurodytos tik minėto sprendimo 270–276 konstatuojamosiose dalyse Komisijos nagrinėtos nuostatos dėl žalos atlyginimo.
93 Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją akto rezoliucinė dalis neatsiejama nuo jo motyvuojamosios dalies, todėl prireikus akto rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo priėmimo motyvus (žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Hungeod ir kt., C‑496/18 ir C‑497/18, EU:C:2020:240, 69 punktą ir jame nurodyta jurisprudenciją ir 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Microsoft / Komisija, T‑201/04, EU:T:2007:289, 1258 punktą ir jame nurodyta jurisprudenciją).
94 Be to, pagal bendrąjį aiškinimo principą Sąjungos aktas turi būti aiškinamas kiek įmanoma taip, kad nebūtų paneigtas jo galiojimas, ir laikantis visos pirminės teisės (žr. 2013 m. sausio 31 d. Sprendimo McDonagh, C‑12/11, EU:C:2013:43, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
95 Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į to sprendimo 270–276 konstatuojamąsias dalis.
96 Šiuo aspektu tiesa, kad ginčijamo sprendimo 270 konstatuojamojoje dalyje Komisija bendrai nurodo „tam tikrų sąlygų buvimą kai kuriose investuotojų, laivybos bendrovių ir laivų statyklų sudarytose sutartyse“, pagal kurias „laivų statyklos buvo įpareigojamos mokėti kompensacijas kitoms šalims, jei nepavyktų gauti numatomos mokestinės naudos“. Vis dėlto reikia pažymėti, kad šiame sprendime Komisija konkrečiai nenurodė šių sąlygų ir nepateikė jų formuluočių. Be to, kaip ji iš esmės pripažino per teismo posėdį, reikia pažymėti, kad minėtos sąlygos konkrečiai susijusios ne su neteisėtos arba su vidaus rinka nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimo atveju, o apskritai su pasekmėmis, kylančiomis dėl to, kad kompetentingos institucijos gali nepatvirtinti iš IMN sistemos kylančių mokestinių lengvatų arba kad jas patvirtinus jų galiojimas gali būti ginčijamas.
97 Vis dėlto ginčijamo sprendimo 271 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse Komisija konkrečiai nurodo tikslius kompensacijos sąlygų aspektus, kurie, kaip ji mano, kelia problemų susigrąžinant neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą. Minėto sprendimo 272–274 konstatuojamosiose dalyse ji patikslina, kad susigrąžinimo tikslui, kuriuo siekiama atkurti ankstesnę padėtį ir, be kita ko, panaikinti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama pagalba suteikto konkurencinio pranašumo, būtų nepataisomai pakenkta, jei privataus sektoriaus subjektai dėl sutarties sąlygų galėtų pakeisti Komisijos priimtų sprendimų susigrąžinti pagalbą poveikį. Šio sprendimo 275 konstatuojamojoje dalyje ji teigia, kad sutarčių sąlygos, kuriomis pagalbos gavėjai apsisaugo nuo neteisėtos ir su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos grąžinimo, perleisdami su tokiu grąžinimu siejamą teisinę ir ekonominę riziką kitiems asmenims, iš esmės prieštarauja pačiai valstybės pagalbos kontrolės sistemos, kuri yra viešosios tvarkos taisyklių visuma, esmei.
98 Vadinasi, nepaisant plačios formuluotės, ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalies patikslinimas turi būti suprantamas kaip susijęs tik su kompensacijos sąlygomis tiek, kiek jos gali būti aiškinamos kaip apsaugančios neteisėtos ir su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos gavėjus nuo jos sugrąžinimo.
99 Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas patikslinimas nereiškia, kad Komisija numatė, jog kompensacijos sąlygos yra niekinės, nes tokia kompetencija prireikus priklauso nacionaliniams teismams.
100 Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktą patikslinimą reikia suprasti taip, kad juo siekiama tik paaiškinti Ispanijos Karalystei pagal šio sprendimo 87 ir 88 punktuose nurodytą jurisprudenciją tenkančios pareigos susigrąžinti apimtį.
101 Konkrečiai kalbant, kompensacijos sąlygos, jeigu jos gali būti aiškinamos taip, kaip nurodyta šio sprendimo 98 punkte, gali kliudyti atitinkamai valstybei narei įvykdyti pareigą susigrąžinti neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą iš gavėjų, kurie ja realiai pasinaudojo. Iš tiesų dėl šių sąlygų valstybės narės išvengtų susigrąžinimo naštos, o tai neleistų atkurti iki pagalbos suteikimo buvusios padėties. Kaip teisingai tvirtina Komisija, tokia situacija gali pakenkti Sutartimi nustatytos valstybės pagalbos kontrolės sistemos veiksmingumui. Taigi Ispanijos Karalystė, įskaitant nacionalinius teismus, turi užtikrinti, kad būtų visiškai laikomasi pareigos susigrąžinti pagalbą iš jos gavėjų arba, kitaip tariant, iš įmonių, kurios ja realiai pasinaudojo pagal šio sprendimo 88 punkte nurodytą teismo jurisprudenciją.
102 Ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas patikslinimas nereiškia, kad Komisija viršijo jai pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį suteiktus įgaliojimus. Nors tiesa, kad pagal to paties reglamento 14 straipsnio 3 dalį pagalba susigrąžinama pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje numatytas procedūras, vis dėlto ši nuostata reikalauja, kad jos leistų nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Todėl niekas neprieštarauja tam, kad Komisija minėtame sprendime patikslintų, jog Ispanijos Karalystė turi užtikrinti, kad pagalbos gavėjai grąžintų pagalbos sumas, kuriomis jie faktiškai pasinaudojo, negalėdama perkelti šių sumų susigrąžinimo naštos kitai sutarties šaliai.
103 Nagrinėjamu atveju ši išvada juo labiau pagrįsta dėl to, kad, kaip Komisija patvirtino per teismo posėdį, kompensacijos sąlygos buvo numatytos bendrosiose sutartyse, kurias sudarė įvairūs IMN sistemos dalyviai. Šios bendrosios sutartys buvo dalis visų teisiškai privalomų sutarčių, kurios, kaip Teisingumo Teismas pabrėžė 2023 m. vasario 2 d. Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60, 138 punktas), buvo pateiktos mokesčių administratoriui ir į kurias jis atsižvelgė leisdamas taikyti ankstyvą nusidėvėjimą. To sprendimo 137 punkte Teisingumo Teismas patvirtino, kad reikia įvertinti visą IMN sistemą, apimančią ne tik reikšmingus Ispanijos mokesčių teisės aktus, bet ir Ispanijos mokesčių administratoriaus suteiktus leidimus, taigi ir minėtas teisiškai privalomas sutartis.
104 Tokiomis aplinkybėmis, kadangi vertindama IMN sistemos suderinamumą su valstybės pagalbos taisyklėmis Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad mokesčių administratoriui pateiktose sutartyse numatytos kompensacijos sąlygos, į kurias jis atsižvelgė leisdamas taikyti ankstyvą nusidėvėjimą, egzistuoja, ji neviršijo savo įgaliojimų, kai iš esmės priminė, kad Ispanijos Karalystė turi susigrąžinti pagalbą iš jos gavėjų, kurie, remdamiesi kompensacijos sąlygomis, negalėjo perkelti susigrąžinimo naštos kitai sutarties šaliai pagal šio sprendimo 88 punkte nurodytą jurisprudenciją.
105 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių argumentus, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus, kai ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateikė patikslinimų.
106 Nė vienas iš kitų ieškovių argumentų negali paneigti minėtų patikslinimų teisėtumo.
107 Ieškovės nurodo nenuoseklumą dėl to, kad ginčijamame sprendime Komisija kišosi į privačias sutartis, uždrausdama ekonominius srautus, išplaukiančius iš tarp privačių asmenų sudarytų kompensacijos sąlygų, ir atleisdama laivų statyklas ir laivybos bendroves nuo pareigos grąžinti pagalbą, motyvuodama tuo, kad gautą naudą lėmė privatinės teisės reglamentuojami šių subjektų santykiai.
108 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priėmus 2023 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60, 137 ir 138 punktai), tokio galimo prieštaravimo bet kuriuo atveju nebeliko, nes minėtame sprendime, kaip nurodyta šio sprendimo 103 punkte, Teisingumo Teismas patvirtino, kad vertindama visą IMN sistemą Komisija turėjo atsižvelgti į mokesčių administratoriui pateiktas sutartis, į kurias jis atsižvelgė leisdama taikyti ankstyvą nusidėvėjimą. Taigi priėmus šį sprendimą šiam argumentui negalima pritarti.
109 Ieškovių teigimu, ginčijamas sprendimas, kuriuo draudžiamos kompensacijos sąlygos, prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai ir Komisijos sprendimų praktikai, kurioje nėra jokių prieštaravimų dėl sutarčių tarp pardavėjų ir pirkėjų, reguliuojančių galimo neteisėtos pagalbos susigrąžinimo pasekmes tarp privačių šalių.
110 Vis dėlto, priešingai, nei teigia ieškovės, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje niekas nedraudžia Komisijai, nurodant susigrąžinti neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą, patikslinti, kad atitinkama valstybė narė turi ją susigrąžinti iš jos gavėjų, o šie remdamiesi tokiomis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, kompensacijos sąlygomis negali perkelti susigrąžinimo naštos kitai sutarties šaliai, nepaisant galimų šio patikslinimo pasekmių privačių šalių sudarytoms sutartims.
111 Atvirkščiai, ginčijamo sprendimo 274 konstatuojamojoje dalyje nurodytame 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendime Residex Capital IV (C‑275/10, EU:C:2011:814) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pareiga susigrąžinti neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą reikalauja, kad pagalbos gavėjas prarastų rinkoje turėtą pranašumą savo konkurentų atžvilgiu ir kad būtų atkurta iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis (žr. minėto sprendimo 34 punktą). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, siekdami ištaisyti dėl pagalbos atsiradusį konkurencijos iškraipymą, nacionaliniai teismai gali įsikišti ir pripažinti sutartis negaliojančiomis, taip pat ir tų šalių, kurios nebuvo pagalbos gavėjos, nenaudai. Vis dėlto šiuo atveju ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktu patikslinimu tik primenama Ispanijos Karalystės pareiga susigrąžinti pagalbą iš jos gavėjų, kad būtų atkurta iki minėtos pagalbos suteikimo buvusi padėtis. Priešingai, nei tvirtina ieškovės, tai, kad, skirtingai nei ši, byla, kurioje priimtas minėtas sprendimas, buvo susijusi su valstybės garantijos forma suteikta pagalba ir nacionalinių teismų kompetencija pripažinti privačias sutartis negaliojančiomis, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 99 punkte, ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas patikslinimas nereiškia, kad Komisija numatė, jog kompensacijos sąlygos yra niekinės.
112 Be to, dėl ieškovių teiginio, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja tam tikriems ankstesniems Komisijos sprendimams, net darant prielaidą, kad taip yra, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Komisijos sprendimai kitose bylose negali turėti įtakos sprendimo teisėtumui, kuris gali būti vertinamas atsižvelgiant tik į objektyvias Sutarties normas (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 19 d. Sprendimo Ighoga Region 10 ir kt. / Komisija, T‑582/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:648, 215 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
113 Ieškovių teigimu, ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktu patikslinimu taip pat pažeidžiama Chartijos 16 straipsnyje įtvirtinta laisvė užsiimti verslu. Be to, jos tvirtina, kad šiuo patikslinimu iš EIG investuotojų nepagrįstai atimama teisė į kompensaciją, kurią jie turi, be kita ko, laivų statyklų atžvilgiu, ir taip būtų eksproprijuotos jų privačios teisės, pažeidžiant Chartijos 17 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybę.
114 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Chartijos 16 straipsnį laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką.
115 Pagal šį straipsnį suteikta apsauga apima laisvę verstis ekonomine ar komercine veikla, sutarčių laisvę ir konkurencijos laisvę (žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir kt., C‑686/18, EU:C:2020:567, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
116 Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją laisvė užsiimti verslu nėra absoliuti prerogatyva. Jai gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios priemonės, kuriomis dėl bendrojo intereso gali būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas (žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir kt., C‑686/18, EU:C:2020:567, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
117 Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams; nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai būtina visuomenės poreikiams, ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir kt., C‑686/18, EU:C:2020:567, 84 punktas).
118 Reikia priminti, kad šioje nuostatoje garantuojama teisė į nuosavybę nėra absoliuti prerogatyva ir kad jos įgyvendinimui gali būti taikomi apribojimai su sąlyga, kad šie apribojimai iš tikrųjų atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis pačią taip garantuojamos teisės esmę (žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir kt., C‑686/18, EU:C:2020:567, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
119 Be to, taip pat reikia priminti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį gali būti nustatyta joje įtvirtintų teisių ir laisvių, kaip antai laisvės užsiimti verslu ir nuosavybės teisės, įgyvendinimo apribojimų, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir kt., C‑686/18, EU:C:2020:567, 86 punktas).
120 Nagrinėjamu atveju, net darant prielaidą, kad ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas patikslinimas laikytinas ribojančiu laisvę užsiimti verslu ir teisę į nuosavybę, pirmiausia reikia pažymėti, kad šis apribojimas kyla, be kita ko, iš pareigos susigrąžinti pagalbą, numatytos SESV 108 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalyje, todėl jis yra numatytas įstatyme.
121 Dėl sąlygos, susijusios su laisvės užsiimti verslu ir teisės į nuosavybę esminio turinio laikymusi, ieškovės neginčija, kad ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas patikslinimas neturi įtakos šiam esminiam turiniui.
122 Be to, šiuo patikslinimu siekiama bendrojo intereso tikslo. Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 101 ir 102 punktuose, juo siekiama užtikrinti, kad kompensacijos sąlygos nepakenktų Ispanijos Karalystės pareigai susigrąžinti pagalbą, ir apskritai užtikrinti Sutartimi nustatytos valstybės pagalbos kontrolės sistemos veiksmingumą.
123 Be to, ieškovės nepateikė Bendrajam Teismui jokios informacijos, kuri leistų konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šį tikslą, ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas patikslinimas yra neproporcingas ar neleistinas kišimasis, keliantis grėsmę pačiai laisvės užsiimti verslu ar teisės į nuosavybę esmei.
124 Galiausiai, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje pateikto patikslinimo būtinumu, ieškovės nepateikia informacijos, leidžiančios manyti, kad pateikdama šį patikslinimą Komisija viršijo tai, kas būtina šio sprendimo 122 punkte primintiems tikslams, kaip antai tikslui atkurti iki pagalbos suteikimo buvusią padėtį ir susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą iš gavėjų, pasiekti. Be to, kaip Bendrasis Teismas nusprendė šio sprendimo 102 punkte, minėto sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje tik patikslinama Ispanijos Karalystės pareigos susigrąžinti pagalbą apimtis.
125 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktuosius pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus.
126 Darytina išvada, kad ieškiniai iš dalies neteko dalyko ir kad jie turi būti laikomi nepagrįstais dėl likusios dalies.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
127 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
128 Be to, pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, jeigu nėra pagrindo priimti sprendimo, Bendrasis Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.
129 Šioje byloje buvo konstatuota, kad dalis ginčo neteko dalyko. Ginčo dalyko išnykimas iš dalies yra Komisijos padarytos teisės klaidos, kurią ieškovės taip pat nurodė šiuose ieškiniuose ir dėl kurios Teisingumo Teismas 2023 m. vasario 2 d. Sprendime Ispanija ir kt. / Komisija (C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60) iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą, pasekmė.
130 Vis dėlto ieškovės pralaimėjo bylą, kiek tai susiję su ta ginčo dalimi, dėl kurios vis dar reikia priimti sprendimą.
131 Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nusprendžia nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Nereikia priimti sprendimo dėl ieškinių tiek, kiek jie pateikti dėl 2013 m. liepos 17 d. Komisijos sprendimo 2014/200/ES dėl valstybės pagalbos SA 21233 C/11 (ex NN/11, ex CP 137/06), kurią suteikė Ispanija – Tam tikriems finansinės nuomos susitarimams taikoma apmokestinimo sistema, taip pat vadinama „Ispanijos mokestinės nuomos sistema“, 1 straipsnio, kiek jame ekonominių interesų grupės ir jų investuotojai įvardijami kaip vieninteliai tame sprendime aptariamos pagalbos gavėjai, ir dėl to sprendimo 4 straipsnio 1 dalies, kiek joje Ispanijos Karalystei nurodoma visą tame sprendime aptariamos pagalbos sumą susigrąžinti iš ja pasinaudojusių ekonominių interesų grupių investuotojų.
2. Atmesti likusią ieškinių dalį.
3. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2024 m. vasario 21 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge
Parašai.