Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,
pateikta 2024 m. birželio 13 d.(1)
Byla C‑379/23
Guldbrev AB
prieš
Konsumentombudsmannen
(Svea hovrätt Patent- och marknadsöverdomstolen (Stokholmo intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų apeliacinis teismas, Švedija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Nesąžininga komercinė veikla – Direktyva 2005/29/EB – 2 straipsnio c, d ir i punktai bei 3 straipsnio 1 dalis – Susietas pasiūlymas, kurį sudaro aukso vertinimas ir pirkimas – Sąvokos „produktas“ ir „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“
1. Ar Direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu(2) taikytina situacijai, kai prekybininkas iš vartotojo perka produktą (šiuo atveju auksą) ir šiam pirkimui atlikti iš anksto reikia, kad pats prekybininkas suteiktų šio produkto vertinimo paslaugą ir tuo remdamasis nustatytų pirkimo kainą?
2. Tokį klausimą Teisingumo Teismas iš esmės turi išspręsti šioje byloje dėl Svea hovrätt, Patent- och marknadsöverdomstolen (Stokholmo intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų apeliacinis teismas, Švedija) prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c, d ir i punktų bei 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
3. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant pagal Švedijos teisę įsteigtos akcinės bendrovės Guldbrev AB ir Konsumentombudsmannen (vartotojų ombudsmenas, Švedija, toliau – KO) ginčą dėl KO pareikšto ieškinio, kuriuo prašoma įpareigoti Guldbrev nutraukti tam tikrą nesąžiningą komercinę veiklą, susijusią su aukso vertinimu ir pirkimu iš vartotojų.
4. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę patikslinti savo jurisprudenciją dėl sąvokų „produktas“ ir „nesąžininga įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2005/29, ypač neįprastoje situacijoje, kai prekybininkas perka produktą iš vartotojo, o ne atvirkščiai, kaip paprastai.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
5. Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
c) „produktas“ – bet kurios prekės arba paslaugos, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas;
d) „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ (toliau – komercinė veikla) – bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams;
<...>
i) „kvietimas pirkti“ – komercinis pranešimas, produkto savybes ir kainą nurodantis tokiu būdu, kuris yra būdingas naudojamo komercinio pranešimo priemonėms, ir tuo suteikiantis vartotojui galimybę pirkti;
<...>“
6. Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:
„Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.“
B. Švedijos teisė
7. Į Švedijos teisinę sistemą Direktyva 2005/29/EB perkelta marknadsföringslagen (2008:486) (Komercinės veiklos įstatymu (2008:486), toliau – Komercinės veiklos įstatymas).
II. Ginčas pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
8. Guldbrev yra internetu auksą superkanti įmonė, vykdanti aukso vertinimo ir pirkimo iš vartotojų veiklą. Guldbrev neturi fizinių parduotuvių, tačiau vykdo savo pirkimo veiklą ir teikia kainų palyginimo paslaugas įvairiose svetainėse. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjami teiginiai ir kita veikla pasireiškė Guldbrev svetainėse, socialiniuose tinkluose ir vartotojams siųstuose jos laiškuose.
9. KO prašė, kad tam tikra Guldbrev reklama būtų uždrausta ir kad ši bendrovė būtų įpareigota pateikti vartotojams tam tikrą informaciją.
10. KO teigia, kad Guldbrev reklamuojamas produktas turi būti laikomas susietu pasiūlymu, kurį sudaro aukso vertinimas ir pirkimas. Atsižvelgiant į tai, Guldbrev reklamai, kuri buvo skleidžiama kaip reklama „Google“ ir svetainėse, kuriose naudojamas kainų palyginimo įrankis, turėtų būti taikomas Komercinės veiklos įstatymas ir pagal Direktyvą 2005/29/EB(3) ir tą įstatymą(4) ji turėtų būti laikoma klaidinanti ir nesąžininga.
11. KO teigimu, aukso kainų skelbimas yra viliojanti reklama, pateikiant jauką ir pakeičiant produktą, o tai prieštarauja kelioms Direktyvos 2005/29/EB I priedo nuostatoms(5). Guldbrev svetainėje nepakankamai aiškiai nurodė, kad tai reklama ir kad reklamos rengėja yra pati bendrovė. Didžiausios kainos, kurias skelbė Guldbrev, buvo nepagrįstos, taip pat dėl Guldbrev nustatytų reikalavimų nenuspėjamos arba neįmanomos. Be to, Guldbrev buvo kaltinama pateikusi klaidinančių teiginių apie kainas, dėl ko sumažėjo vartotojų galimybė priimti informacija pagrįstą sprendimą.
12. Guldbrev ginčijo KO teiginius ir iš esmės teigė, kad nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima taikyti Direktyvą 2005/29/EB arba Komercinės veiklos įstatymą, nes nagrinėjama veikla yra susijusi su pirkimo paslaugomis. Bet kuriuo atveju, Guldbrev teigimu, reklama nebuvo klaidinanti ar nesąžininga.
13. Pirmosios instancijos teismas – Patent- och marknadsdomstolen (Intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų teismas) – nusprendė, kad Guldbrev veikloje taikoma praktika yra komercinė veikla, patenkanti į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį. Jis konstatavo, kad veikla, su kuria susiję KO reikalavimai, savaime negali būti laikoma nepatenkančia į Komercinės veiklos įstatymo taikymo sritį. Taigi jis uždraudė tam tikras reklamos priemones ir nurodė Guldbrev reklamą papildyti tam tikra informacija.
14. Guldbrev pateikė apeliacinį skundą dėl tam tikrų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir pareikalavo, kad KO ieškinys būtų atmestas.
15. Tas teismas turi, be kita ko, priimti sprendimą dėl to, ar Guldbrev veiksmai laikytini nesąžininga komercine veikla. Siekdamas įvertinti šį esminį klausimą, jis pirmiausia turi patikrinti, ar Direktyva 2005/29/EB ir Komercinės veiklos įstatymas taikytini nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Atitinkamai jis turi nuspręsti, kiek, taikant Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c, d ir i punktus ir 3 straipsnio 1 dalį, aukso vertinimas ir pirkimas iš vartotojų ir byloje nagrinėjama veikla gali būti laikomi komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29/EB.
16. Šiuo klausimu minėtas teismas mano, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, galima konstatuoti, kad nagrinėjama reklama gali būti savaime laikoma komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29/EB, jeigu ji susijusi su produktu, kaip jis suprantamas pagal tą pačią direktyvą. Vis dėlto Teisingumo Teismas, atrodo, dar nėra priėmęs sprendimo dėl klausimo, ar prekybininko pasiūlymas nagrinėjamu atveju yra susijęs su „produktu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29/EB, o jis yra svarbus siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės nuostatos, t. y. Komercinės veiklos įstatymas, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į esmines Direktyvos 2005/29/EB taisykles.
17. Šiomis aplinkybėmis Svea hovrätt, Patent- och marknadsöverdomstolen nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar aukso vertinimas ir pirkimas iš vartotojų esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra produktas (susietas produktas), kaip jis suprantamas pagal [Direktyvos 2005/29] 2 straipsnio c, d ir i punktus ir 3 straipsnio 1 dalį?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar aukso vertinimas, esant pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, yra produktas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą [2005/29]?“
18. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Guldbrev, KO ir Europos Komisija.
III. Analizė
A. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
19. Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c, d ir i punktus ir 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad komercinis veiksmas, kurį sudaro prekybininko vartotojui teikiama susieta prekės (šiuo atveju aukso) vertinimo paslauga ir tos prekės pirkimo paslauga, kurią tas prekybininkas teikia tam vartotojui, yra „produktas“, kaip tai suprantama pagal nurodytas nuostatas.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia šį klausimą, siekdamas nustatyti, ar jo nagrinėjamoje byloje taikytina Direktyva 2005/29 ir ar dėl to atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos dėl komercinės veiklos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į toje direktyvoje išdėstytas esmines taisykles. Taigi šis prejudicinis klausimas susijęs tik su Direktyvos 2005/29 taikymo sritimi, o ne su galimu komercinių veiksmų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, nesąžiningu pobūdžiu. Taigi mano analizėje daugiausia dėmesio bus skiriama šiam aspektui.
21. Šalys, pateikusios Teisingumo Teismui pastabų, laikosi skirtingų pozicijų dėl atsakymo į šį klausimą. KO ir Komisija teigia, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai, o Guldbrev tvirtina, kad šiuo atveju komercinis veiksmas, kurį sudaro aukso vertinimo ir pirkimo derinys, negali būti laikomas „produktu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.
22. Siekiant atsakyti į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, pirmiausia reikia priminti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, iš Direktyvos 2005/29 1 straipsnio ir jos 23 konstatuojamosios dalies visų pirma išplaukia, kad šia direktyva siekiama užtikrinti bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį visiškai suderinant su nesąžininga komercine veikla susijusias taisykles(6).
23. Be to, Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Direktyvai 2005/29 būdinga labai plati dalykinė taikymo sritis, ir Sąjungos teisės aktų leidėjas joje vartojamai sąvokai „komercinė veikla“ suteikė labai platų turinį, nes šios direktyvos 2 straipsnio d punkte ją apibrėžė kaip „bet kurį prekybininko atliekamą veiksmą, neveikimą, elgesį arba pareiškimą, komercinį pranešimą, įskaitant reklamą ir prekybą“(7).
24. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad vienintelis kriterijus pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą yra tas, kad prekybininko veikla turi būti tiesiogiai susijusi su prekės pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams(8).
25. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat reikia priminti, kad Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog susieti pasiūlymai, grindžiami bent dviejų skirtingų produktų ar paslaugų susiejimu į vieną pasiūlymą, yra komerciniai veiksmai, kurie aiškiai patenka į ūkio subjekto komercinės strategijos sritį, ir jais tiesiogiai siekiama skatinti ir vykdyti šio subjekto atliekamą pardavimą. Iš to matyti, kad tai yra komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą, todėl patenka į šios direktyvos taikymo sritį(9).
26. Būtent remiantis šiomis jurisprudencijoje pateiktomis gairėmis reikia patikrinti, ar komerciniai veiksmai, kaip antai nagrinėjami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, patenka į Direktyvos 2005/29 taikymo sritį.
27. Nagrinėjamoje byloje šiuos komercinius veiksmus sudaro, pirma, aukso vertinimo paslauga, kurią prekybininkas teikia vartotojui, ir, antra, to vertinimo pagrindu šio prekybininko vykdomas aukso pirkimas iš to paties vartotojo.
28. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjamame prekybininko komerciniame pasiūlyme šie du veiksmai yra susieti ir neatskiriami ta prasme, kad vienas priklauso nuo kito. Iš nutarties matyti, kad prekybininkas yra pasirengęs pirkti auksą iš vartotojo tik su sąlyga, kad vartotojas pasinaudos to prekybininko teikiama vertinimo paslauga, skirta to aukso kokybei ir pirkimo kainai nustatyti. Aukso kaina nustatoma vertinimo metu, o vartotojas turi sutikti su šia kaina, kad parduotų auksą.
29. Šiomis aplinkybėmis, kaip teisingai teigia Komisija, nėra abejonių, kad aukso vertinimo paslauga, kurią prekybininkas teikia vartotojui, yra „produktas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c punktą, kuris pagal apibrėžtį apima „bet kurią paslaugą“. Vadinasi, su tokiu produktu susijusi komercinė veikla vartotojų atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio d punktą, akivaizdžiai patenka į šios direktyvos taikymo sritį.
30. Kita vertus, gali likti abejonių dėl komercinio veiksmo, kurį sudaro prekybininko vykdomas aukso pirkimas iš vartotojo. Iš tiesų būtų galima manyti, kad tuo atveju, kai produktą iš vartotojo perka prekybininkas, nebūtų tiesioginio ryšio „su prekės pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“, kaip reikalaujama pagal šios išvados 24 punkte nurodytą jurisprudenciją. Tokį komercinį veiksmą, atvirkščiai, iš esmės sudaro vartotojo vykdomas produkto tiekimas prekybininkui.
31. Vis dėlto dėl dviejų nagrinėjamų komercinių veiksmų, nurodytų 28 punkte, susieto ir neatskiriamo pobūdžio, mano nuomone, reikia pripažinti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja „tiesioginis ryšys“ tarp komercinio veiksmo, kurį sudaro prekybininko vykdomas aukso pirkimas iš vartotojo, ir nagrinėjamo „produkto“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c punktą, t. y. prekybininko vartotojui teikiamos aukso vertinimo paslaugos.
32. Kadangi prekybininkas yra pasirengęs pirkti auksą iš vartotojo tik su sąlyga, kad vartotojas pasinaudos prekybininko teikiama vertinimo paslauga, skirta to aukso kokybei ir kainai nustatyti, šie du neatskiriami komerciniai veiksmai turi būti laikomi sudarančiais vieną produktą, kuris, kaip matyti iš šios išvados 25 punkte nurodytos jurisprudencijos, aiškiai patenka į prekybininko komercinės strategijos, kuria tiesiogiai siekiama skatinti ir vykdyti šio produkto pardavimą, sritį. Iš to matyti, kad susietas aukso pirkimo pasiūlymas, teikiamas su sąlyga, kad bus pasinaudota aukso vertinimo paslauga, yra komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio d punktą, todėl patenka į šios direktyvos taikymo sritį.
33. Šiuo klausimu pirmiausia pažymiu, kad pateiktas aiškinimas yra vienintelis, kuris gali užtikrinti visišką Direktyvos 2005/29 veiksmingumą ir garantuoti, kad, atsižvelgiant į aukšto vartotojų apsaugos lygio reikalavimą, su nesąžininga komercine veikla bus kovojama veiksmingai(10). Aiškinant priešingai, t. y. kad Direktyva 2005/29 netaikytina, liktų neapsaugoti atitinkamų vartotojų ekonominiai interesai, nes ši direktyva nebūtų taikoma komercinei veiklai, tiesiogiai susijusiai su įtaka vartotojų sprendimams, o tai akivaizdžiai prieštarautų direktyvos tikslams(11).
34. Antra, mano pasiūlytas atitinkamų Direktyvos 2005/29nuostatų aiškinimas taip pat atitinka labai plačią taikymo sritį, kuri, kaip pažymėjau šios išvados 22 punkte, buvo pripažinta jurisprudencijoje dėl tos direktyvos, kiek tai susiję su jos dalykine taikymo sritimi(12).
35. Trečia, mano siūlomas aiškinimas atitinka poziciją, kurią pareiškė Komisija savo pranešime „Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje aiškinimo ir taikymo gairės“(13).
36. Tų gairių 2.3.2 punkte, pirma, Komisija atsižvelgė į tai, kad gali būti situacijų, panašių į situaciją nagrinėjamoje byloje, kai „vartotojo produkto pardavimą prekiautojui galima susieti su (kito) produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojui“. Komisijos nuomone, tokios situacijos patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį.
37. Antra, tame pačiame gairių punkte Komisija aiškiai pažymi, kad tam tikromis aplinkybėmis gali būti nustatytas pakankamai tiesioginis vartotojo parduodamo aukso ir prekiautojo parduodamos ar teikiamos aukso vertinimo paslaugos vartotojui ryšys.
38. Dokumentai, pavyzdžiui, minėtos gairės, nors ir nėra privalomi ir niekaip neįpareigoja Teisingumo Teismo, vis dėlto pagal jurisprudenciją gali būti pagalbinė priemonė aiškinant Sąjungos antrinę teisę, kaip antai Direktyvą 2005/29(14).
39. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, mano nuomone, į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinį klausimą reikia atsakyti konstatuojant, kad 2 straipsnio c, d ir i punktai ir 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad prekybininko vartotojui teikiama prekės vertinimo paslauga ir to prekybininko vykdomas tos prekės pirkimas iš to vartotojo su sąlyga, kad vartotojas sutinka su kaina, nustatyta atlikus tą vertinimą, yra „produktas“, kaip tai suprantama pagal nurodytas nuostatas.
B. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
40. Kadangi šis klausimas buvo pateiktas darant prielaidą, kad į pirmąjį klausimą bus atsakyta neigiamai, jei Teisingumo Teismas Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c, d ir i punktų ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatas išaiškins taip, kaip pasiūliau šios išvados 39 punkte, į jį atsakyti nereikia.
41. Bet kuriuo atveju iš šios išvados 29 punkte išdėstytų argumentų matyti, kad į antrąjį prejudicinį klausimą, mano nuomone, taip pat reikia atsakyti teigiamai.
IV. Išvada
42. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Svea hovrätt, Patent- och marknadsöverdomstolen pateiktus prejudicinius klausimus:
2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 2 straipsnio c, d ir i punktas ir 3 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinami taip:
prekybininko vartotojui teikiama prekės vertinimo paslauga ir to prekybininko vykdomas tos prekės pirkimas iš to vartotojo su sąlyga, kad vartotojas sutinka su kaina, nustatyta atlikus vertinimą, yra „produktas“, kaip tai suprantama pagal nurodytas nuostatas.