TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. gegužės 14 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis – Direktyva 2003/88/EB – 3 ir 5 straipsniai – Dienos ir savaitės poilsis – 6 straipsnis – Maksimalus savaitės darbo laikas – Direktyva 89/391/EEB – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga darbe – Pareiga įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę“
Byloje C‑55/18
dėl Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas, Ispanija) 2018 m. sausio 19 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. sausio 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Federación de Servicios de Comisiones Obreras (CCOO)
prieš
Deutsche Bank SAE,
dalyvaujant:
Federación Estatal de Servicios de la Unión General de Trabajadores (FES-UGT),
Confederación General del Trabajo (CGT),
Confederación Solidaridad de Trabajadores Vascos (ELA),
Confederación Intersindical Galega (CIG),
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, kolegijų pirmininkai J.-C. Bonichot, A. Arabadjiev, E. Regan (pranešėjas), T. von Danwitz, F. Biltgen, K. Jürimäe ir C. Lycourgos, teisėjai J. Malenovský, E. Levits, L. Bay Larsen, M. Safjan, D. Šváby, C. Vajda ir P. G. Xuereb,
generalinis advokatas G. Pitruzzella,
posėdžio sekretorė L. Carrasco Marco, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. lapkričio 12 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Federación de Servicios de Comisiones Obreras (CCOO), atstovaujamos abogado A. García López,
– Deutsche Bank SAE, atstovaujamo abogado J. M. Aniés Escudé,
– Federación Estatal de Servicios de la Unión General de Trabajadores (FES-UGT), atstovaujamos abogados J. F. Pinilla Porlan ir B. García Rodríguez,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Z. Lavery, padedamos baristerio R. Hill,
– Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García ir M. van Beek,
susipažinęs su 2019 m. sausio 31 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnio 2 dalies, 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 3, 5, 6, 16 ir 22 straipsnių ir 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL L 183, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 349) 4 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 3 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Federación de Servicios de Comisiones Obreras (CCOO) ir Deutsche Bank SAE ginčą, kilusį dėl to, kad šis neturi joje dirbančių darbuotojų kasdienio darbo laiko apskaitos sistemos.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 89/391
3 Direktyvos 89/391 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog darbdaviai, darbuotojai ir darbuotojų atstovai laikytųsi teisinių nuostatų, būtinų šiai direktyvai įgyvendinti.“
4 Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Atsižvelgiant į darbdavio atsakomybės sritis, jis imasi priemonių, būtinų darbuotojų saugai ir sveikatai apsaugoti, įskaitant profesinės rizikos rūšių prevenciją, informavimą bei profesinį mokymą, o taip pat būtiną organizavimą ir priemones.
<…>“
5 Minėtos direktyvos 11 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Darbuotojų atstovai, atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą, turi teisę prašyti darbdavio imtis atitinkamų priemonių ir teikti jam pasiūlymus darbuotojams kylančiam pavojui sumažinti ir (arba) pašalinti pavojaus šaltinius.“
6 Tos pačios direktyvos 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtina:
„Šios direktyvos nuostatos visapusiškai taikomos visoms sritims, nurodytoms atskirose direktyvose, nepažeidžiant griežtesnių ir (arba) specialių nuostatų, pateiktų tose atskirose direktyvose.“
Direktyva 2003/88
7 Direktyvos 2003/88 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(3) [Direktyvos 89/391] nuostatos visapusiškai taikomos šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems klausimams, nepažeidžiant griežtesnių ir (arba) specialių šios direktyvos nuostatų.
(4) Tikslo pagerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe neturėtų būti siekiama vien dėl ekonominių priežasčių.“
8 Direktyvos 2003/88 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ nustatyta:
„<…>
2. Ši direktyva taikoma:
a) minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui ir
b) tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams.
<…>
4. [Direktyvos 89/391] nuostatos visapusiškai taikomos šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems klausimams, nepažeidžiant griežtesnių ir (arba) specialių šios direktyvos nuostatų.“
9 Direktyvos 2003/88 3 straipsnyje „Dienos poilsis“ nustatyta:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą.“
10 Šios direktyvos 5 straipsnyje „Dienos poilsis“ nustatyta:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir 3 straipsnyje nurodytų 11 kasdienio poilsio valandų.
Jei to reikia dėl objektyvių arba techninių, arba darbo organizavimo priežasčių, galima taikyti minimalų 24 valandų poilsio laiką.“
11 Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Maksimalus savaitės darbo laikas“ nustatyta:
„Valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą:
a) savaitės darbo laikas būtų apribotas įstatymais ar kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar darbdavių ir darbuotojų susitarimais;
b) vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos.“
12 Direktyvos 2003/88 16 straipsnyje nurodyti maksimalūs referenciniai laikotarpiai, kurie gali būti nustatyti taikant šios direktyvos 5 ir 6 straipsnius.
13 Šios direktyvos 17 straipsnio „Išimtys“ 1 dalyje numatyta:
„Deramai laikydamosi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bendrųjų principų, valstybės narės gali nukrypti nuo 3–6, 8 ir 16 straipsnių, kai, atsižvelgiant į minimos veiklos konkrečias ypatybes, darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) nenustatomas, arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai, pirmiausia:
a) vadovai arba kiti asmenys, galintys savarankiškai priimti sprendimus;
b) darbuotojai šeimose arba
c) religines apeigas bažnyčiose ir religinėse bendruomenėse atliekantys darbuotojai.“
14 Minėtos direktyvos 19 straipsnis susijęs su šioje direktyvoje numatytų nukrypimų nuo referencinių laikotarpių apribojimais.
15 Tos pačios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybė narė gali netaikyti 6 straipsnio, jei ji laikosi bendrųjų principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos ir imasi priemonių užtikrinti, kad:
a) joks darbdavys nereikalautų iš darbuotojo dirbti per septynias dienas daugiau kaip 48 valandas, apskaičiuotas kaip 16 straipsnio b punkte nurodyto referencinio laikotarpio vidurkis, jei jis negavo darbuotojo sutikimo dirbti tokį darbą;
<…>
c) darbdavys turėtų visų tokį darbą dirbančių darbuotojų naujausius sąrašus;
d) sąrašai būtų perduoti kompetentingosioms institucijoms, kurios dėl su darbuotojų sauga ir (arba) sveikata susijusių priežasčių gali uždrausti arba apriboti galimybę viršyti savaitės darbo valandų skaičių;
<…>“
Ispanijos teisė
16 Estatuto de los Trabajadores (Darbuotojų statutas), iš dalies pakeisto 2015 m. spalio 23 d. Real Decreto legislativo 2/2015, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 2/2015 dėl Įstatymo dėl darbuotojų statuto naujos redakcijos patvirtinimo, BOE, Nr. 255, 2015 m. spalio 24 d., p. 100224, toliau – Darbuotojų statutas), 34 straipsnyje „Darbo laikas“ numatyta:
„1. Dėl darbo laiko trukmės susitariama kolektyvinėse sutartyse arba darbo sutartyse.
Maksimalus įprastas darbo laikas yra vidutiniškai 40 valandų faktinio darbo per savaitę, skaičiuojant vienų metų laikotarpiu.
<…>
3. Nuo vienos darbo dienos pabaigos iki kitos darbo dienos pradžios turi būti ne mažesnė kaip 12 valandų pertrauka.
Faktinio kasdienio darbo laiko įprasta trukmė negali viršyti 9 valandų, išskyrus atvejus, kai kolektyvinėje sutartyje, o jei tokios nėra – įmonės ir jos darbuotojų atstovų sudarytame susitarime kasdienis darbo laikas paskirstomas kitaip, tačiau bet kuriuo atveju turi būti paisoma poilsio tarp dviejų darbo laikotarpių laiko.
<…>“
17 Darbuotojų statuto 35 straipsnyje „Viršvalandžiai“ nustatyta:
„1. Viršvalandžius sudaro darbo valandos, viršijančios pirmesniame straipsnyje nustatytą maksimalią įprasto darbo laiko trukmę. <…>
2. Viršvalandžiai negali viršyti 80 valandų per metus <…>
<…>
4. Dirbti viršvalandžius pasirenkama savanoriškai, nebent dėl jų buvo susitarta kolektyvinėje sutartyje arba individualioje darbo sutartyje, neviršijant 2 dalyje nustatytų ribų.
5. Siekiant apskaičiuoti viršvalandžius, kiekvieno darbuotojo darbo laikas kasdien apskaičiuojamas ir sudedamas darbo užmokesčio mokėjimo momentu, o darbuotojas gauna dokumento, kuriuo patvirtinamas atitinkamas mokėjimas, kopiją.“
18 1995 m. rugsėjo 21 d. Real Decreto 1561/1995 sobre jornadas especiales de trabajo (Karaliaus dekretas Nr. 1561/1995 dėl specialių darbo grafikų; BOE Nr. 230, 1995 m. rugsėjo 26 d., p. 28606) trečioje papildomoje nuostatoje „Darbuotojų atstovų kompetencija darbo laiko klausimais“ nustatyta:
„Nepažeidžiant Darbuotojų statute ir šiame Karaliaus dekrete numatytos darbuotojų atstovų kompetencijos darbo laiko klausimais, šie atstovai turi teisę:
<…>
b) būti darbdavio informuojami apie darbuotojų išdirbtus viršvalandžius, neatsižvelgiant į tai, kokia atlygio forma yra taikoma; tam jiems pateikiamos Darbuotojų statuto 35 straipsnio 5 dalyje numatytų dokumentų kopijos.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
19 2017 m. liepos 26 d. CCOO, darbuotojų sąjunga, kuri yra nacionaliniu lygmeniu Ispanijoje veikiančios profesinių sąjungų organizacijos narė, pareiškė Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas, Ispanija) kolektyvinį ieškinį Deutsche Bank siekdama, kad būtų pripažinta Deutsche Bank pareiga pagal Darbuotojų statuto 35 straipsnio 5 dalį ir Karaliaus dekreto Nr. 1561/1995 trečią papildomą nuostatą įdiegti jo darbuotojų kasdienio darbo laiko apskaitos sistemą, leidžiančią patikrinti, ar laikomasi, pirma, numatytų darbo grafikų ir, antra, pareigos pateikti profesinių sąjungų atstovams informaciją apie kiekvieną mėnesį išdirbtus viršvalandžius.
20 CCOO tvirtina, kad pareiga įdiegti apskaitos sistemą numatyta Darbuotojų statuto 34 ir 35 straipsniuose, aiškintinuose atsižvelgiant į Chartijos 31 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2003/88 3, 5, 6 ir 22 straipsnius, taip pat į Konvenciją Nr. 1 dėl darbo trukmės (pramonė) ir Konvenciją Nr. 30 dėl darbo trukmės (prekyba ir biurai), Tarptautinės darbo organizacijos priimtas atitinkamai Vašingtone 1919 m. lapkričio 28 d. ir Ženevoje 1930 m. birželio 28 d.
21 Tačiau Deutsche Bank tvirtina, kad iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) 2017 m. kovo 23 d. Sprendimo Nr. 246/2017 (Rink. Nr. 81/2016) ir 2017 m. balandžio 20 d. Sprendimo Nr. 338/2017 (Rink., Nr. 116/2016) matyti, jog Ispanijos teisėje tokia visuotinai taikoma pareiga nenumatyta.
22 Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas) konstatuoja, kad, nepaisant didelio skaičiaus su darbo trukme susijusių taisyklių, įtvirtintų daugumoje Deutsche Bank taikytinų sektorinių nacionalinių kolektyvinių sutarčių ir įmonių kolektyvinių sutarčių, Deutsche Bank neįdiegė jokios darbuotojų darbo trukmės apskaitos sistemos, kuri leistų patikrinti, ar laikomasi sutarto darbo grafiko, ir apskaičiuoti galimus viršvalandžius. Konkrečiai tariant, Deutsche Bank naudoja informacinių technologijų taikomąją programą (absences calendar), leidžiančią apskaičiuoti tik tokius nebuvimo darbe visą dieną atvejus kaip metines arba kitas atostogas, tačiau neleidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo faktinio darbo trukmės ir nustatyti išdirbtų viršvalandžių skaičiaus.
23 Be to, Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas) nurodo, kad Deutsche Bank neįvykdė Inspección de Trabajo y Seguridad Social de las provincias de Madrid y Navarra (Madrido ir Navaros provincijų darbo ir socialinės apsaugos inspekcija, Ispanija, toliau – Darbo inspekcija) nurodymų įdiegti kasdienio darbo trukmės apskaitos sistemą ir dėl to Darbo inspekcija parengė pažeidimo protokolą ir pasiūlė taikyti sankciją. Vis dėlto šis pasiūlymas skirti sankciją nebuvo įgyvendintas dėl 2017 m. kovo 23 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo, nurodyto šio sprendimo 21 punkte.
24 Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas) patikslina, kad iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos, cituotos šio sprendimo 21 punkte, matyti, jog pagal Darbuotojų statuto 35 straipsnio 5 dalį privaloma, jei nesutarta kitaip, apskaičiuoti tik darbuotojų išdirbtus viršvalandžius ir kiekvieno mėnesio pabaigoje informuoti darbuotojus ir jų atstovus apie viršvalandžių skaičių.
25 Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas) mano, kad ši jurisprudencija paremta tokiais argumentais. Pirma, pareiga vesti apskaitą numatyta Darbuotojų statuto 35 straipsnyje, susijusiame su viršvalandžiais, o ne šio statuto 34 straipsnyje, susijusiame su „įprastu“ darbo laiku, apibrėžiamu kaip darbo laikas, kuris neviršija maksimalios darbo trukmės. Antra, kiekvieną kartą, kai Ispanijos teisės aktų leidėjas norėjo įpareigoti apskaičiuoti darbo trukmę, jis tai konkrečiai numatė, pavyzdžiui, ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, mobiliųjų darbuotojų, prekybos laivyno ar geležinkelių darbuotojų atveju. Trečia, Direktyvos 2003/88 22 straipsnyje, kaip ir Ispanijos teisėje, numatyta pareiga apskaičiuoti darbo trukmę ypatingais atvejais, o ne „įprasto“ darbo laiką. Ketvirta, įdiegus kiekvieno darbuotojo darbo trukmės apskaitą, reikėtų apdoroti asmens duomenis, o dėl to įmonė galėtų nepagrįstai kištis į asmeninį darbuotojų gyvenimą. Penkta, tokios apskaitos sistemos nebuvimas nelaikytinas aiškiu ir akivaizdžiu nacionalinių taisyklių, susijusių su pažeidimais ir sankcijomis socialinėje srityje, pažeidimu. Šešta, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija nepažeidžiamos darbuotojų teisės, nes 2000 m. sausio 7 d. Ley de Enjuiciamiento Civil 1/2000 (Civilinio proceso įstatymas Nr. 1/2000; BOE Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575) 217 straipsnio 6 dalis neleidžia preziumuoti, kad dirbami viršvalandžiai, jei neapskaičiuojamas „įprastas“ darbo laikas; ši jurisprudencija būtų nepalanki tokios apskaitos sistemos neturinčiam darbdaviui, jei darbuotojas kitais būdais įrodytų, kad dirbo tokius viršvalandžius.
26 Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas) abejoja dėl to, ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktas Darbuotojų statuto 35 straipsnio 5 dalies išaiškinimas atitinka Sąjungos teisę. Visų pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Ispanijoje 2016 m. atliktas tyrimas apie darbuotojus parodė, jog 53,7 % išdirbtų viršvalandžių nebuvo apskaičiuoti. Be to, iš Dirección General de Empleo del ministerio de Empleo y Seguridad Social (Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos Generalinė darbo direkcija, Ispanija) dviejų 2014 m. liepos 31 d. ir 2016 m. kovo 1 d. ataskaitų matyti, kad, siekiant nustatyti, ar buvo dirbti viršvalandžiai, būtina tiksliai žinoti įprastos darbo trukmės valandų skaičių. Tai paaiškina, kodėl Darbo inspekcija prašė Deutsche Bank įdiegti kiekvieno darbuotojo darbo laiko apskaitos sistemą, nes tokia sistema laikoma vienintele priemone, leidžiančia patikrinti, ar buvo viršyti referenciniu laikotarpiu numatytos maksimalios ribos. Dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateikto Ispanijos teisės aiškinimo, pirma, darbuotojai netektų įrodinėjimo priemonės, kuri yra esminė siekiant įrodyti, kad jų darbo laikas viršijo maksimalią darbo trukmę, ir, antra, jų atstovai netektų priemonių, kurios būtinos siekiant patikrinti, ar laikytasi šioje srityje taikytinų taisyklių, nes darbo trukmės ir poilsio laiko laikymosi kontrolė priklauso nuo darbdavio valios.
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokioje situacijoje Ispanijos nacionalinė teisė negali užtikrinti veiksmingo Direktyvoje 2003/88 numatytų pareigų laikymosi, kiek tai susiję su minimaliais poilsio laikotarpiais ir maksimalia savaitės darbo laiko trukme, ir pagal Direktyvą 89/391 išplaukiančių pareigų laikymosi, kiek tai susiję su darbuotojų atstovų teisėmis.
28 Tokiomis aplinkybėmis Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas, Ispanija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1) Ar reikia manyti, kad Ispanijos Karalystė [Darbuotojų statuto] 34 ir 35 straipsniais, kaip jie yra aiškinami [Ispanijos] teismų praktikoje, nustatė priemones, kurios būtinos siekiant užtikrinti [Direktyvos 2003/88] 3, 5 ir 6 straipsniuose nustatytų darbo laiko ir savaitės bei kasdienio poilsio trukmės apribojimų veiksmingumą tiems visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kurie nėra aiškiai, individualiai ar kolektyviai įsipareigoję dirbti viršvalandžių ir kurie neturi mobiliųjų darbuotojų, prekybos laivyno ar geležinkelių darbuotojų statuso?
2) Ar [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalis bei [Direktyvos 2003/88] 3, 5, 6, 16 ir 22 straipsniai, siejami su [Direktyvos 89/391] 4 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 3 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai Darbuotojų statuto 34 ir 35 straipsnius, iš kurių negalima spręsti, kaip nurodyta suformuotoje [Ispanijos] teismų praktikoje, kad įmonės privalo įdiegti visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, kurie nėra aiškiai, individualiai ar kolektyviai įsipareigoję dirbti viršvalandžių ir kurie neturi mobiliųjų darbuotojų, prekybos laivyno ar geležinkelių darbuotojų statuso, faktinio kasdienio darbo laiko apskaitos sistemą?
3) Ar reikėtų suprasti, kad valstybėms narėms skirtas, [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalyje ir [Direktyvos 2003/88] 3, 5, 6, 16 ir 22 straipsniuose, siejamuose su [Direktyvos 89/391] 4 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 3 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi, įtvirtintas imperatyvus įpareigojimas riboti visų darbuotojų darbo laiko trukmę paprastų darbuotojų atžvilgiu yra užtikrinamas nacionalinės teisės nuostatomis, įtvirtintomis Darbuotojų statuto 34 ir 35 straipsniuose, iš kurių negalima spręsti, kaip nurodyta suformuotoje teismų praktikoje, kad įmonės privalo įdiegti visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, kurie, skirtingai nei mobilieji darbuotojai, prekybos laivyno ar geležinkelių darbuotojai, nėra aiškiai, individualiai ar kolektyviai įsipareigoję dirbti viršvalandžių, faktinio darbo dienos laiko apskaitos sistemą?“
Dėl prejudicinių klausimų
29 Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 3, 5, 6, 16 ir 22 straipsniai, siejami su Direktyvos 89/391 4 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 3 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi, taip pat Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kurie, remiantis nacionalinėje jurisprudencijoje pateiktu jų išaiškinimu, neįtvirtina darbdavių pareigos įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo kasdienio darbo trukmę.
30 Pirmiausiai primintina, kad kiekvieno darbuotojo teisė į maksimalios darbo trukmės ribojimą ir kasdienio bei savaitės poilsio laiką yra ne tik labai svarbi Sąjungos socialinės teisės taisyklė, bet ir aiškiai įtvirtinta Chartijos, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalimi, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 31 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 100 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 20 punktą).
31 Direktyvos 2003/88 nuostatose, visų pirma jos 3, 5 ir 6 straipsniuose, paaiškinama ši pagrindinė teisė, todėl jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šią teisę (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo A, C‑112/13, EU:C:2014:2195, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 85 punktą).
32 Be to, siekiant užtikrinti šios pagrindinės teisės paisymą, Direktyvos 2003/88 nuostatos negali būti aiškinamas siaurai, nes tai būtų nepalanku iš jos kylančioms darbuotojo teisėms (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
33 Tokiomis aplinkybėmis, siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, reikia aiškinti šią direktyvą atsižvelgiant į kiekvieno darbuotojo pagrindinės teisės į maksimalios darbo trukmės ribojimą ir į kasdienio bei savaitės poilsio laiką svarbą.
34 Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad antrasis ir trečiasis klausimai susiję su, visų pirma, Direktyvos 2003/88 22 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, jog kai valstybės narės nusprendžia netaikyti šios direktyvos 6 straipsnio, susijusio su maksimalia kasdienio darbo trukme, jos privalo imsis būtinų priemonių užtikrinti, kad darbdavys turėtų visų atitinkamų darbuotojų naujausius sąrašus ir kad šie sąrašai būtų perduoti kompetentingosioms institucijoms.
35 Vis dėlto, kaip matyti iš kalbų per posėdį Teisingumo Teisme, Ispanijos Karalystė tokia galimybe nepasinaudojo. Todėl Direktyvos 2003/88 22 straipsnis netaikytinas pagrindinėje byloje, taigi šiuo atveju nereikia pateikti jo išaiškinimo.
36 Nurodžius minėtą aplinkybę reikia priminti, kad Direktyva 2003/88 siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti derinant nacionalinės teisės aktus dėl darbo laiko trukmės (žr., be kita ko, 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo BECTU, C‑173/99, EU:C:2001:356, 37 punktą; 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C‑266/14, EU:C:2015:578, 23 punktą ir 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Sindicatul Familia Constanţa ir kt., C‑147/17, EU:C:2018:926, 39 punktą).
37 Šiuo darbo laiko organizavimo taisyklių suderinimu Europos Sąjungos lygmeniu siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, suteikiant jiems minimalų poilsio laiką, ypač dienos ir savaitės poilsį, ir atitinkamas poilsio pertraukas ir numatant savaitės darbo laiko maksimalią ribą (žr., be kita ko, 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 76 punktą; 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 43 punktą ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C‑266/14, EU:C:2015:578, 23 punktą).
38 Remiantis Direktyvos 2003/88 3 ir 5 straipsnių nuostatomis, valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą, o per kiekvieną septynių dienų laikotarpį teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką, prie kurio pridedama 3 straipsnyje nurodytų 11 kasdienio poilsio valandų (2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑484/04, EU:C:2006:526, 37 punktas).
39 Be to, pagal Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktą valstybės narės privalo numatyti 48 valandų maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką, įskaitant viršvalandžius, kaip tai aiškiai patikslinta minėtoje nuostatoje, nuo kurios, nesant šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos prielaidos, kuri šiuo atveju nesvarbi, negalima nukrypti, net jeigu atitinkamas darbuotojas yra davęs sutikimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
40 Siekiant užtikrinti visišką Direktyvos 2003/88 veiksmingumą svarbu, kad valstybės narės garantuotų šio minimalaus poilsio laiko laikymąsi ir užkirstų kelią bet kokiam maksimalios savaitės darbo trukmės viršijimui (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Fuß, C‑243/09, EU:C:2010:609, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Aišku, Direktyvos 2003/88 3 ir 5 straipsniuose bei 6 straipsnio b punkte nenurodyti konkretūs būdai, kuriais valstybės narės privalo užtikrinti jose įtvirtintų teisių įgyvendinimą. Kaip matyti iš jų pačių teksto, šiomis nuostatomis valstybėms narėms patikėta nustatyti šiuos būdus imantis tam „būtinų priemonių“ (šiuo klausimu žr. 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo BECTU, C‑173/99, EU:C:2001:356, 55 punktą).
42 Nors valstybės narės turi didelę diskreciją šioje srityje, vis dėlto, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 tikslą, kuris yra garantuoti veiksmingą darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų apsaugą bei geresnę jų saugą ir sveikatos apsaugą, jos privalo garantuoti, kad šių teisių veiksmingumas būtų visiškai užtikrintas realiai suteikiant darbuotojams galimybę veiksmingai naudotis šioje direktyvoje numatytais minimaliu kasdieniu ir savaitės poilsiu ir maksimalios vidutinės savaitės darbo trukmės ribojimu (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Dellas ir kt., C‑14/04, EU:C:2005:728, 53 punktą; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑484/04, EU:C:2006:526, 39 ir 40 punktus ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Fuß, C‑243/09, EU:C:2010:609, 64 punktą).
43 Iš to matyti, kad būdai, valstybių pasirinkti siekiant užtikrinti Direktyvos 2003/88 reikalavimų įvykdymą, neturi būti tokie, dėl kurių esmę prarastų Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje ir šios direktyvos 3 ir 5 straipsnyje bei 6 straipsnio b punkte įtvirtintos teisės (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑484/04, EU:C:2006:526, 44 punktą).
44 Šiuo klausimu reikia priminti, kad darbo santykiuose darbuotojas laikytinas silpnesne šalimi, todėl būtina užkirsti kelią tam, kad darbdavys turėtų galimybę apriboti jo teises (2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 82 punktas; 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 80 punktas ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 41 punktas).
45 Be to, reikia nurodyti, kad, atsižvelgiant į šią silpnesnės šalies situaciją, darbuotojas gali būti atgrasomas eksplicitiškai remtis savo teisėmis prieš darbdavį, nes visų pirma jam reikalaujant šių teisių darbdavys gali imtis priemonių, kurios gali turėti neigiamą poveikį šio darbuotojo darbo santykiams (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 81 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 41 punktą).
46 Atsižvelgiant į šiuos bendro pobūdžio argumentus reikia išnagrinėti, ar ir kiek sistemos, leidžiančios apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo kasdienio darbo laiko trukmę, įdiegimas būtinas siekiant užtikrinti veiksmingą maksimalios savaitės darbo trukmės ir minimalaus kasdienio ir savaitės poilsio laiko paisymą.
47 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kaip tai padarė ir generalinis advokatas savo išvados 57 ir 58 punktuose, kad, nesant tokios sistemos, neįmanoma objektyviai ir patikimai nustatyti nei darbuotojo darbo valandų skaičiaus ir jų išdėstymo laikotarpiais, nei darbo valandų, viršijančių įprastą darbo trukmę, t. y. viršvalandžių, skaičiaus.
48 Tokiomis aplinkybėmis darbuotojams itin sudėtinga ar net praktiškai neįmanoma pasiekti, kad būtų užtikrintos Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi ir Direktyva 2003/88 jiems suteiktos teisės ir kad jie galėtų realiai naudotis šioje direktyvoje numatytais savaitės darbo trukmės ribojimu ir minimaliu dienos ir savaitės poilsio laiku.
49 Objektyvus ir patikimas kasdienio ir savaitės darbo valandų skaičiaus apskaičiavimas yra esminis nustatant, pirma, ar buvo laikomasi Direktyvos 2003/88 6 straipsnyje apibrėžtos maksimalios savaitės darbo trukmės, apimančios, kaip matyti iš šios nuostatos, viršvalandžius, per šios direktyvos 16 straipsnio b punkte arba 19 straipsnyje nurodytą referencinį laikotarpį ir, antra, ar minimalių dienos ir savaitės poilsio laikotarpių, atitinkamai nustatytų minėtos direktyvos 3 ir 5 straipsniuose, buvo laikomasi per kiekvieną 24 valandų periodą, kiek tai susiję su kasdieniu poilsiu, arba per tos pačios direktyvos 16 straipsnio a punkte nurodytą referencinį laikotarpį, kiek tai susiję su savaitės poilsiu.
50 Atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 40 ir 41 punktuose nurodytos jurisprudencijos, valstybės narės privalo imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų minimalaus poilsio laiko paisymą ir užkirstų kelią bet kokiam maksimalios savaitės darbo trukmės viršijimui, siekdamos užtikrinti visišką Direktyvos 2003/88 veiksmingumą, nacionalinis teisės aktas, kuris nenumato pareigos įdiegti priemonę, leidžiančią objektyviai ir patikimai nustatyti kasdienio ir savaitės darbo valandų skaičių, negarantuoja, kaip matyti iš šio sprendimo 42 punkte primintos jurisprudencijos, Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi ir šia direktyva suteiktų teisių veiksmingumo, nes darbdaviams ir darbuotojams nesuteikiama galimybė patikrinti, ar paisoma šių teisių, o dėl to gali būti nepasiektas minėtos direktyvos tikslas užtikrinti geriausią darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugą.
51 Šiuo klausimu nesvarbi aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju Ispanijos teisėje nustatyta maksimali savaitės darbo trukmė yra, kaip tvirtina Ispanijos vyriausybė, palankesnė darbuotojui nei ta, kuri numatyta Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkte. Vis dėlto, kaip, be kita ko, pažymėjo ši vyriausybė, šioje srityje priimtomis nacionalinės teisės nuostatomis į vidaus teisę perkeliama minėta direktyva, kurios laikymąsi valstybės narės privalo užtikrinti priimdamos tam būtinas priemones. Nesant sistemos, leidžiančios apskaičiuoti kasdienio darbo laiko trukmę, yra itin sudėtinga ar net praktiškai neįmanoma darbuotojams užtikrinti, kad būtų faktiškai paisoma maksimalios savaitės darbo trukmės, nesvarbu, kokia ji būtų.
52 Šio sunkumo visiškai nesumažina Darbuotojų statuto 35 straipsnyje Ispanijos darbdaviams nustatyta pareiga įdiegti sistemą, kuri leistų apskaičiuoti viršvalandžius, kuriuos išdirbo atitinkamą sutikimą davę darbuotojai. Siekiant kvalifikuoti „viršvalandžius“ būtina, kad kiekvieno atitinkamo darbuotojo atliekamo darbo laiko trukmė būtų žinoma ir iš anksto apskaičiuojama. Pareiga apskaičiuoti tik viršvalandžius nesuteikia darbuotojams veiksmingos priemonės, kuri garantuotų, pirma, kad nebuvo viršyta Direktyvoje 2003/88 nustatyta maksimali savaitės darbo trukmė, apimanti ir viršvalandžius, ir, antra, kad bet kokiomis aplinkybėmis buvo paisyta šioje direktyvoje numatyto minimalaus kasdienio ir savaitės poilsio laiko. Bet kuriuo atveju ši pareiga neleidžia pašalinti tos aplinkybės, kad nėra sistemos, kuri, kalbant apie darbuotojus, nesutikusius dirbti viršvalandžių, galėtų garantuoti veiksmingą taisyklių, susijusių, visų pirma, su maksimalia savaitės darbo trukme, laikymąsi.
53 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, kaip nurodo Deutsche Bank ir Ispanijos vyriausybė, kai nėra sistemos, leidžiančios apskaičiuoti darbo laiko trukmę, darbuotojas gali, remdamasis Ispanijos procesinėmis taisyklėmis, naudotis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, kaip antai liudininkų parodymais, elektroninių laiškų pateikimu, mobiliųjų telefonų ar kompiuterių patikrinimu, kad pateiktų informacijos apie jo teisių pažeidimą ir perkeltų įrodinėjimo pareigos naštą.
54 Vis dėlto, priešingai nei sistema, leidžianti apskaičiuoti atlikto kasdienio darbo laiko trukmę, tokie įrodymai neleidžia objektyviai ir patikimai nustatyti darbuotojo atlikto kasdienio ar savaitės darbo valandų skaičiaus.
55 Būtina pažymėti, kad, atsižvelgiant į darbuotojo, kaip silpnesnės šalies darbo santykiuose, padėtį, vien liudininkų parodymai nelaikytini veiksminga įrodinėjimo priemone, užtikrinančia veiksmingą nagrinėjamų teisių laikymąsi, nes darbuotojai gali vengti liudyti prieš darbdavį, bijodami, kad šis gali imtis priemonių, galinčių nepalankiai paveikti darbo santykius.
56 Sistema, leidžianti apskaičiuoti darbuotojų atlikto kasdienio darbo laiko trukmę, suteikia darbuotojams ypač veiksmingą priemonę, kuri sudaro galimybę lengvai gauti objektyvius ir patikimus duomenis apie faktinę jų atlikto darbo trukmę, taigi padeda minėtiems darbuotojams įrodyti jų teisių, įtvirtintų Direktyvos 2003/88 3, 5 straipsniuose ir 6 straipsnio b punkte, kuriuose patikslinama Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pagrindinė teisė, pažeidimą, o kompetentingoms nacionalinėms tarnyboms ir teismams – lengviau patikrinti, ar paisoma šių teisių.
57 Nereikėtų manyti, kad sunkumai, atsirandantys dėl to, jog nėra sistemos, leidžiančios apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę, gali būti įveikti nacionalinės teisės aktais tokiems kontrolės organams kaip Darbo inspekcija suteikiant įgaliojimus atlikti tyrimą ir skirti sankcijas. Iš tikrųjų, nesant tokios sistemos, šios tarnybos neturi veiksmingos priemonės, kuri leistų gauti objektyvius ir patikimus duomenis apie kiekvieno įmonės darbuotojo atlikto darbo laiko trukmę ir kuri būtina tam, kad jos galėtų vykdyti joms suteiktus kontrolės ir tam tikrais atvejais sankcijų skyrimo įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Worten, C‑342/12, EU:C:2013:355, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Tuo remiantis darytina išvada, kad, nesant sistemos, leidžiančios apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo trukmę, niekas negarantuoja, kaip, be kita ko, matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, aptartos šio sprendimo 26 punkte, kad darbuotojams bus visiškai užtikrintas Direktyva 2003/88 suteiktos teisės į maksimalios darbo laiko trukmės ribojimą ir į minimalų poilsį paisymas, kuris yra darbdavio diskrecija.
59 Nors tiesa, kad darbdavio atsakomybė gerbti Direktyvos 2003/88 suteiktas teises negali būti neribota, tai nereiškia, kad dėl valstybės narės teisės aktų, kurie, remiantis nacionalinio teismo pateiktu jų aiškinimu, neįpareigoja darbdavio apskaičiuoti atlikto darbo laiko trukmės, šios direktyvos 3 ir 5 straipsniuose bei 6 straipsnio b punkte įtvirtintos teisės gali prarasti prasmę, nes jie neužtikrina darbuotojų teisės į maksimalios darbo trukmės ribojimą ir į minimalų poilsio laiką gerbimo, taigi neatitinka minėtos direktyvos, pagal kurią šie minimalūs reikalavimai yra būtini darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugai, siekiamo tikslo (pagal analogiją žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑484/04, EU:C:2006:526, 43 ir 44 punktai).
60 Todėl, siekiant užtikrinti Direktyvoje 2003/88 numatytų teisių ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje numatytos pagrindinės teisės veiksmingumą, valstybės narės privalo įpareigoti darbdavius įdiegti objektyvią, patikimą ir prieinamą sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę.
61 Šią išvadą patvirtina Direktyvos 89/391 nuostatos. Kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 2 ir 4 dalių ir Direktyvos 89/391 16 straipsnio 3 dalies, pastaroji direktyva visapusiškai taikoma minimalaus kasdienio ir savaitinio poilsio laiko ir maksimalios savaitės darbo trukmės srityje, nepažeidžiant Direktyvoje 2003/88 numatytų griežtesnių ir (arba) specialių nuostatų.
62 Šiuo aspektu pažymėtina, kad objektyvios, patikimos ir prieinamos sistemos, leidžiančios apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę, įdiegimas yra Direktyvos 89/391 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms ir darbdaviams numatyta bendra pareiga organizuoti darbo laiką ir priimti priemones, būtinas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugai. Be to, tokia sistema būtina tam, kad darbuotojų atstovai, vykdantys konkrečią funkciją darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos srityje, galėtų įgyvendinti šios direktyvos 11 straipsnio 3 dalyje numatytą savo teisę prašyti darbdavio imtis tinkamų priemonių ir teikti jam pasiūlymus.
63 Taigi pagal šio sprendimo 41 punkte nurodytą jurisprudenciją valstybės narės privalo, įgyvendindamos šioje srityje turimą diskreciją, nustatyti, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 85–88 punktuose, konkrečius tokios sistemos įgyvendinimo būdus, ypač jos formą, atsižvelgdamos prireikus į kiekvieno atitinkamo sektoriaus ypatybes arba tam tikrų įmonių ypatybes, visų pirma jų dydį, ir nepažeisdamos Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalies, pagal kurią valstybės narės gali, laikydamosi bendrųjų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos principų, nukrypti, visų pirma, nuo šios direktyvos 3–6 straipsnių, kai dėl konkrečių vykdomos veiklos ypatybių darbo laiko trukmė neskaičiuojama ir (arba) nenustatoma arba ją gali nusistatyti patys darbuotojai.
64 Pirmiau pateiktų argumentų nepaneigia aplinkybė, kad tam tikros konkrečios Sąjungos teisės nuostatos, susijusios su transporto sektoriumi, visų pirma 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (OL L 80, 2002, p. 35) 9 straipsnio b punktas ir 2014 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 2014/112/ES, kuria įgyvendinamas Europos baržų sąjungos (EBS), Europos laivavedžių organizacijos (ELO) ir Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF) sudarytas Europos susitarimas dėl tam tikrų vežimo vidaus vandens keliais sektoriaus darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 367, 2014, p. 86), priedo 12 dalis, aiškiai numato pareigą apskaičiuoti darbuotojų, patenkančių į šių nuostatų taikymo sritį, darbo laiką.
65 Nors konkrečios apsaugos poreikio buvimas galėjo paskatinti Sąjungos teisės aktų leidėją aiškiai numatyti tokią pareigą konkrečių darbuotojų kategorijų atveju, panaši pareiga įdiegti objektyvią, patikimą ir prieinamą sistemą, leidžiančią apskaičiuoti atlikto kasdienio darbo laiko trukmę, bendrai taikoma visiems darbuotojams, kad būtų užtikrintas Direktyvos 2003/88 veiksmingumas ir būtų atsižvelgta į Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje numatytos pagrindinės teisės svarbą, minėtą šio sprendimo 30 punkte.
66 Be to, dėl Ispanijos vyriausybės ir Jungtinės Karalystės vyriausybės nurodytų išlaidų, kurių darbdaviai gali patirti įdiegdami tokią sistemą, primintina, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 4 konstatuojamosios dalies, veiksminga darbuotojų saugos ir sveikatos apsauga neturi priklausyti vien nuo ekonominių sumetimų (šiuo klausimu žr. 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo BECTU, C‑173/99, EU:C:2001:356, 59 punktą ir 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 66 ir 67 punktus).
67 Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 84 punkte, nei Deutsche Bank, nei Ispanijos vyriausybė šiuo atveju aiškiai ir konkrečiai neišvardijo praktinių kliūčių, galinčių sutrukdyti darbdaviams už protingą kainą įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiką.
68 Svarbu pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją valstybėms narėms pagal direktyvą kylanti pareiga pasiekti joje numatytą rezultatą ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių, kad būtų užtikrintas šios pareigos įvykdymas, taikomos visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant teismus pagal jų kompetenciją (2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 30 punktas ir 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Hein, C‑385/17, EU:C:2018:1018, 49 punktas).
69 Taigi taikydami nacionalinę teisę nacionaliniai teismai turi ją aiškinti atsižvelgdami į šios teisės normų visetą ir taikyti joje pripažintus aiškinimo metodus taip, kad ši teisė būtų išaiškinta kuo labiau atsižvelgiant į atitinkamos direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
70 Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima nacionaliniams teismams nustatytą pareigą prireikus pakeisti suformuotą nacionalinę teismų praktiką, jeigu paaiškėja, kad ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu (2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 33 punktas; 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 72 punktas ir 2018 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo IR, C‑68/17, EU:C:2018:696, 64 punktas).
71 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/88 3, 5 ir 6 straipsniai, siejami su Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 89/391 4 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 3 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kurie, kaip matyti iš nacionalinio teismo pateikto jų išaiškinimo, nenumato darbdavių pareigos įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
72 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 3, 5 ir 6 straipsniai, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalimi ir 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 3 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kurie, kaip matyti iš nacionalinio teismo pateikto jų išaiškinimo, nenumato darbdavių pareigos įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę.
Parašai.