Language of document : ECLI:EU:C:2014:69

Byla C‑18/13

Maks Pen EOOD

prieš

Direktor na Direktsia „Obzhalvane i danachno-osiguritelna praktika“ Sofia

(Administrativen sad Sofia-grad prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Apmokestinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Direktyva 2006/112/EB – Sumokėto pirkimo mokesčio atskaita – Suteiktos paslaugos – Kontrolė – Būtinų išteklių neturintis teikėjas – Sąvoka „sukčiavimas mokesčių srityje“ – Pareiga ex officio konstatuoti sukčiavimą mokesčių srityje – Faktinio paslaugos suteikimo reikalavimas – Pareiga tvarkyti pakankamai detalią apskaitą – Teisminiai ginčai – Draudimas teismui sukčiavimą mokesčių srityje kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką ir pabloginti ieškovo padėtį“

Santrauka – 2014 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas

1.        Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Teikėjo, kuris neturi būtinų priemonių paslaugai suteikti, išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytas mokestis – Kito teikėjo suteiktos paslaugos – Teisės į atskaitą apribojimas – Leistinumas – Sąlygos – Patikrinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas

(Tarybos direktyva 2006/112)

2.        Europos Sąjungos teisė – Ieškinys nacionaliniame teisme – Sąjungos teisės nuostatos taikymas „ex officio“, dėl kurio neatsižvelgiama į nacionalinę „reformatio in pejus“ draudimo nuostatą – Nacionalinio teismo pareiga – Nebuvimas – Išimtis

3.        Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Nacionalinės teisės aktas, draudžiantis pridėtinės vertės mokesčio atskaitą sukčiavimo ar piktnaudžiavimo atveju – Pareiga „ex officio“ konstatuoti sukčiavimą mokesčių srityje – Nacionalinio teismo atliekamas nacionalinės teisės aiškinimas atsižvelgiant į Direktyvos 2006/112 tekstą ir tikslą – Atsižvelgimas į visą vidaus teisę ir joje pripažintų aiškinimo metodų taikymas

(Tarybos direktyva 2006/112)

4.        Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Pareiga tvarkyti pakankamai detalią apskaitą – Apimtis – Apmokestinamojo asmens pareiga laikytis tarptautinių apskaitos standartų – Leistinumas – Sąlygos

(Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1606/2002; Tarybos direktyvos 2006/112 242 ir 273 straipsniai)

1.        Direktyvą 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos reikia aiškinti taip, kad ja draudžiama apmokestinamajam asmeniui atskaityti pridėtinės vertės mokestį, nurodytą paslaugų teikėjo išrašytose sąskaitose faktūrose, kai, nors paslauga suteikta, paaiškėja, kad ji iš tikrųjų nebuvo suteikta šio teikėjo ar jo subrangovo, nes, be kita ko, jie neturėjo reikalingų darbuotojų, įrangos ir turto, jų paslaugų teikimo išlaidos nepagrįstos jų apskaitoje ar nepasitvirtino asmenų, pasirašiusių tam tikrus dokumentus kaip teikėjai, tapatybė, su dviguba sąlyga, kad tokie veiksmai yra nesąžiningas elgesys ir kad atsižvelgiant į mokesčių institucijų pateiktus objektyvius įrodymus patvirtinta, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo grindžiama teisė į atskaitą, susijęs su šiuo sukčiavimu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

(žr. 32 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Sąjungos teisė neįpareigoja nacionalinio teismo ex officio taikyti Sąjungos teisės nuostatą, jei dėl to nebūtų atsižvelgta į atitinkamoje nacionalinėje teisėje įtvirtintą reformatio in pejus draudimo principą.

Tačiau neatrodo, kad vykstant ginčui, kuris nuo pat jo pradžios yra susijęs su teise į pridėtinės vertės mokesčio, nurodyto tam tikrose konkrečiose sąskaitose faktūrose, atskaita, toks draudimas galėtų būti taikomas per teismo procesą mokesčių administratoriaus pateiktiems naujiems įrodymams, kurie, kadangi susiję su šiomis sąskaitomis faktūromis, negali būti laikomi pabloginančiais apmokestinamojo asmens, kuris remiasi šia teise į atskaitą, padėtį.

(žr. 37 punktą)

3.        Kai nacionaliniai teismai turi pareigą ar teisę ex officio iškelti privaloma nacionalinės teisės norma grindžiamus teisinius pagrindus, jie turi tai daryti atsižvelgdami į privalomą Sąjungos teisės normą, kaip antai tą, kuria reikalaujama, kad nacionalinės institucijos ir teismai atsisakytų suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus patvirtinta, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant. Vertindami, ar šia teise į atskaitą remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant, šie teismai nacionalinę teisę turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas, dėl to iš jų reikalaujama imtis visų jų kompetencijai priskiriamų veiksmų atsižvelgiant į visą vidaus teisę ir taikant joje pripažintus aiškinimo metodus.

Šiuo klausimu net jeigu pagal nacionalinės teisės normą sukčiavimas mokesčių srityje būtų kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika ir toks kvalifikavimas priklausytų tik baudžiamajam teismui, neatrodo, kad tokia norma prieštarautų tam, kad įpareigotas įvertinti tikslinamojo mokestinio pranešimo, kuriuo paneigiama apmokestinamojo asmens atlikta pridėtinės vertės mokesčio atskaita, teisėtumą teismas galėtų remtis mokesčių administratoriaus pateiktais objektyviais įrodymais, siekdamas patvirtinti sukčiavimo egzistavimą, nors pagal kitą nacionalinės teisės nuostatą „neteisėtai sąskaitoje faktūroje nurodytas“ pridėtinės vertės mokestis negali būti atskaitytas.

(žr. 38, 39 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.        Direktyvą 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, visų pirma pagal jos 242 straipsnį reikalaujant, kad kiekvienas apmokestinamasis asmuo tvarkytų pakankamai detalią apskaitą, kad būtų galima taikyti pridėtinės vertės mokestį, o mokesčių administratorius galėtų jį patikrinti, reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama atitinkamai valstybei narei, laikantis šios direktyvos 273 straipsnyje numatytų apribojimų, reikalauti, kad visi apmokestinamieji asmenys šiuo atžvilgiu laikytųsi visų nacionalinių apskaitos taisyklių, atitinkančių tarptautinius apskaitos standartus, jeigu šiuo klausimu nustatytos priemonės neviršija to, kas būtina tikslams užtikrinti tinkamą mokesčio surinkimą ir išvengti sukčiavimo pasiekti. Šiuo atžvilgiu Direktyva 2006/112 draudžiama nacionalinė nuostata, pagal kurią paslauga laikoma suteikta tada, kai įvykdytos iš atitinkamo paslaugos teikimo gautų pajamų pripažinimo sąlygos.

Todėl momentas, kada kyla prievolė apskaičiuoti mokestį, taigi ir apmokestinamasis asmuo gali jį atskaityti, negali būti bendrai nustatytas pagal formalumų, kaip antai pagal paslaugų teikėjų jų patirtų išlaidų teikiant paslaugas įtraukimą į apskaitą, įvykdymą. Be to, jeigu jos atitinka šiuos apribojimus, Sąjungos teise nedraudžiamos papildomos nacionalinės apskaitos taisyklės, patvirtintos remiantis tarptautiniais apskaitos standartais, Sąjungoje taikytinais Reglamente Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo numatytomis sąlygomis.

(žr. 44, 46, 48 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)