Sujungtos bylos C‑293/12 ir C‑594/12

Digital Rights Ireland Ltd

prieš

Minister for Communications, Marine and Natural Resources ir kt.
ir
Kärntner Landesregierung ir kt.

(High Court (Airija) ir Verfassungsgerichtshof prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Elektroniniai ryšiai – Direktyva 2006/24/EB – Viešai prieinamų elektroninių ryšių ar viešųjų ryšių tinklų paslaugos – Teikiant tokias paslaugas generuojamų arba tvarkomų duomenų saugojimas – Galiojimas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8 ir 11 straipsniai“

Santrauka – 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Privataus gyvenimo gerbimas – Asmens duomenų apsauga – Teikiant viešai prieinamų elektroninių ryšių ar viešųjų ryšių tinklų paslaugas generuojamų arba tvarkomų duomenų saugojimas – Direktyva 2006/24 – Teikėjams nustatyta pareiga saugoti tam tikrus duomenis, kad juos būtų galima pateikti nacionalinėms institucijoms – Ribojimas, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/24 3, 4, 5, 6 ir 8 straipsniai)

2.        Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Naudojimosi Chartijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis apribojimas – Sąlygos – Teikiant viešai prieinamų elektroninių ryšių ar viešųjų ryšių tinklų paslaugas generuojamų arba tvarkomų duomenų saugojimas – Direktyva 2006/24 – Teikėjams nustatyta pareiga saugoti tam tikrus duomenis, kad juos būtų galima pateikti nacionalinėms institucijoms – Pavojus pagrindinių teisių esmei – Nebuvimas – Visuomenės saugumo apsaugos tikslas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8 straipsniai ir 52 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/24)

3.        Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Naudojimosi Chartijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis apribojimas – Sąlygos – Teikiant viešai prieinamų elektroninių ryšių ar viešųjų ryšių tinklų paslaugas generuojamų arba tvarkomų duomenų saugojimas – Direktyva 2006/24 – Teikėjams nustatyta pareiga saugoti tam tikrus duomenis, kad juos būtų galima pateikti nacionalinėms institucijoms – Proporcingumo principo pažeidimas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8 straipsniai ir 52 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/24)

1.        Direktyvos 2006/24 dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičiančios Direktyvą 2002/58 3 ir 6 straipsniuose viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ar viešųjų ryšių tinklų teikėjams nustatyta pareiga tam tikrą laikotarpį saugoti su asmens privačiu gyvenimu ir jo komunikacijomis susijusius duomenis, kaip antai nurodytus šios direktyvos 5 straipsnyje, savaime yra Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimas. Be to, Direktyvos 2006/24 4 ir 8 straipsniai, kuriuose numatytos kompetentingų nacionalinių institucijų prieigos prie duomenų taisyklės, taip pat riboja Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintas teises.

Direktyva 2006/24 riboja ir Chartijos 8 straipsnyje įtvirtintą pagrindinės teisės į asmens duomenų apsaugą, nes joje numatytas asmens duomenų tvarkymas.

Šis pagrindinių teisių apribojimas yra plataus masto ir laikytinas ypač dideliu. Be to, aplinkybė, kad duomenys saugomi ir vėliau naudojami apie tai neinformuojant abonento ar registruoto naudotojo, gali sudaryti atitinkamiems asmenims įspūdį, kad jų privatus gyvenimas yra nuolat stebimas.

(žr. 34–37 punktus)

2.        Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks šia Chartija pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės, o remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Pirma, net jei Direktyva 2006/24 dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičiančia Direktyvą 2002/58 reikalaujamas duomenų saugojimas yra ypač didelis Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimas, jo pobūdis nėra toks, kad keltų pavojų šių teisių esmei, nes ši direktyva, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 2 dalies, neleidžia sužinoti paties elektroninių ryšių turinio. Šio duomenų saugojimo pobūdis taip pat nėra toks, kad keltų pavojų Chartijos 8 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į asmens duomenų apsaugą esmei, nes Direktyvos 2006/24 7 straipsnyje numatyta su duomenų apsauga ir saugumu susijusi taisyklė.

Antra, Direktyvos 2006/24 dalykinis tikslas, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies, yra užtikrinti šių duomenų prieinamumą sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais. Taigi, dalykinis šios direktyvos tikslas yra prisidėti prie kovos su sunkiais nusikaltimais ir galiausiai – prie visuomenės saugumo. Todėl duomenų saugojimas siekiant užtikrinti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms galimybę prieiti prie jų, kaip to reikalaujama pagal Direktyvą 2006/24, iš tiesų atitinka bendrojo intereso tikslą.

(žr. 38–41, 44 punktus)

3.        Direktyva 2006/24 dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičianti Direktyvą 2002/58 yra negaliojanti.

Iš tiesų kova su sunkiais nusikaltimais, visų pirma organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu, neabejotinai yra pirmaeilės svarbos užtikrinant visuomenės saugumą, o jos veiksmingumas gali labai priklausyti nuo galimybės panaudoti pažangias tyrimo technikas. Tačiau kad ir koks fundamentalus būtų, vien toks bendrojo intereso tikslas negali pateisinti to, kad saugojimo priemonė, kaip antai įtvirtintina Direktyva 2006/24, būtų laikoma būtina šios kovos tikslais.

Iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnio 1 dalyje eksplicitiškai įtvirtintos pareigos kylanti asmens duomenų apsauga yra ypač svarbi Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintai teisei į privataus gyvenimo gerbimą. Taigi, atitinkamame Sąjungos teisės akte turi būti numatytos aiškios ir tikslios taisyklės, kuriomis reglamentuojama atitinkamos priemonės apimtis ir taikymas ir nustatomi minimalūs reikalavimai, kad asmenims, kurių duomenys saugomi, būtų suteikta pakankamai garantijų, leidžiančių veiksmingai apsaugoti jų asmens duomenis nuo piktnaudžiavimo pavojų, taip pat bet kokios neteisėtos prieigos prie jų ir neteisėto jų naudojimo.

Direktyva 2006/24 taikoma visoms labai plačiai naudojamoms ir vis svarbesnėmis tampančioms elektroninio ryšio priemonėms. Taigi, ja ribojamos beveik visų Europos gyventojų pagrindinės teisės.

Pirma, Direktyva 2006/24 bendrai taikoma visiems asmenims ir visoms elektroninio ryšio priemonėms bei visiems srauto duomenims visiškai jų nediferencijuojant, nenumatant kokių nors ribojimų ar išimčių, atsižvelgiant į kovos su sunkiais nusikaltimais tikslą.

Antra, Direktyvoje 2006/24 nenumatyta jokio objektyvaus kriterijaus, kuris leistų nubrėžti ribas kompetentingų nacionalinių institucijų prieigai prie duomenų ir jų vėlesniam naudojimui tų nusikaltimų, kurie, atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių ribojimo mastą ir dydį, gali būti laikomi pakankamai sunkiais, kad pateisintų tokį ribojimą, prevencijos, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo tikslais. Be to, Direktyvoje 2006/24 nenumatytos kompetentingų nacionalinių institucijų prieigai prie duomenų ir jų vėlesniam naudojimui taikomos materialinės ir procedūrinės sąlygos.

Trečia, Direktyvoje 2006/24 nurodyta, kad duomenys turi būti saugomi bent šešis mėnesius, visiškai nediferencijuojant šio reikalavimo pagal duomenų kategorijas, remiantis šių tikėtinu naudingumu siekiamam tikslui arba ryšį su atitinkamais asmenimis. Be to, nepatikslinta, kad saugojimo trukmės nustatymas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, užtikrinančiais, kad šis laikotarpis neviršytų to, kas yra griežtai būtina.

Taigi, reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės sistemoje Direktyva 2006/24 sudaro plataus masto ir ypač didelį šių pagrindinių teisių apribojimą, kuris nėra tiksliai reglamentuotas nuostatomis, leidžiančiomis užtikrinti, kad jis iš tiesų neviršija to, kas yra griežtai būtina.

Galiausia Direktyvoje 2006/24 nenumatyta pakankamų garantijų, kaip antai reikalaujamų Chartijos 8 straipsniu, kurios leistų užtikrinti veiksmingą saugomų duomenų apsaugą nuo piktnaudžiavimo rizikos, bet kokios neteisėtos prieigos prie jų ir neteisėto jų naudojimo.

Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad priimdamas Direktyvą 2006/24 dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičiančios Direktyvą 2002/58 Sąjungos teisės aktų leidėjas pažeidė ribas, kurias lemia proporcingumo principo laikymasis atsižvelgiant į Chartijos 7, 8 straipsnius ir 52 straipsnio 1 dalį.

(žr. 51, 53, 54, 56, 57, 60, 61, 63–66, 69 punktus ir rezoliucinę dalį)