Sujungtos bylos T‑50/06 RENV, T‑56/06 RENV, T‑60/06 RENV, T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV

Airija ir kt.

prieš

Europos Komisiją

„Valstybės pagalba – Direktyva 92/81/EEB – Mineralinėms alyvoms taikomi akcizai – Mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminiui gaminti – Neapmokestinimas akcizu – Neapmokestinimo atitiktis Tarybos sprendimui dėl leidimo, priimtam pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį – Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcija – Teisinis saugumas – Geras administravimas“

Sprendimo santrauka

1.      Sąjungos teisė – Principai – Teisinis saugumas – Sąlygos ir ribos – Būtinybė vengti neatitikimų įgyvendinant įvairias Sąjungos teisės nuostatas

2.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Galimo konkurencijos iškraipymo buvimo įvertinimas – Taisyklių mokesčių teisės aktų suderinimo srityje ir taisyklių valstybės pagalbos srityje ryšys

(EB 87–89 straipsniai, EB 93 straipsnis; Tarybos direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalis)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Valstybei priskiriamas pranašumų suteikimas – Remiantis Komisijos pasiūlymu pagal Direktyvą 92/81 Tarybos leistas neapmokestinimas akcizu – Sąjungai priskiriamas pranašumas – Netaikymas

(EB 87 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalis)

1.      Teisinio saugumo principu siekiama užtikrinti, kad Sąjungos teisėje reglamentuojamos situacijos ir teisiniai santykiai būtų numatomi. Šiuo tikslu būtina, kad Sąjungos institucijos laikytųsi savo priimtų aktų, kuriais veikiama teisės subjektų teisinė ir faktinė padėtis, neliečiamumo, t. y. kad jos galėtų pakeisti šiuos aktus tik laikydamosi kompetencijos ir procedūros taisyklių. Vis dėlto negalima remtis teisinio saugumo principo pažeidimu, jei teisės subjektas, kurio faktinė ir teisinė padėtis buvo paveikta nagrinėjamu aktu, nesilaikė šiame akte nurodytų sąlygų. Laikantis teisinio saugumo principo taip pat būtina, kad Sąjungos institucijos iš principo vengtų neatitikimų, kurių gali atsirasti įgyvendinant įvairias Sąjungos teisės nuostatas, ir tai ypač taikytina tuo atveju, kai šiomis nuostatomis siekiama to paties tikslo, kaip antai neiškraipytos konkurencijos bendrojoje rinkoje.

(žr. 62 punktą)

2.      EB 93 straipsnyje ir Direktyvoje 92/81 dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizų suderinimo įtvirtintomis taisyklėmis nacionalinės mokesčių teisės aktų, ypač susijusių su akcizais, suderinimo srityje ir EB 87–89 straipsniuose numatytomis taisyklėmis valstybės pagalbos srityje siekiama to paties tikslo, t. y. skatinti gerą vidaus rinkos veikimą ir kovoti, be kita ko, su konkurencijos iškraipymais. Atsižvelgiant į jų bendrą tikslą, darnus šių įvairių taisyklių įgyvendinimas reikalauja, kad konkurencijos iškraipymo sąvoka būtų tos pačios apimties ir tos pačios reikšmės nacionalinės mokesčių teisės aktų suderinimo ir valstybės pagalbos srityse. Be to, EB 93 straipsnyje ir Direktyvoje 92/81 įtvirtintose taisyklėse nacionalinės mokesčių teisės aktų, ypač susijusių su akcizais, suderinimo srityje Sąjungos institucijoms, t. y. Komisijai, kuri siūlo, ir Tarybai, kuri sprendžia, aiškiai numatyta pareiga įvertinti, ar yra galimas konkurencijos iškraipymas, siekiant leisti ar neleisti valstybei narei pradėti taikyti arba toliau taikyti neapmokestinimą suderintu akcizu pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį, ir ar yra galima nesąžininga konkurencija arba vidaus rinkos veikimo iškraipymas, kuris pateisintų remiantis šiuo straipsniu išduoto leidimo peržiūrėjimą vadovaujantis Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalimi. Jei šiuo atžvilgiu įvertinama neigiamai, Komisija turi pasiūlyti Tarybai neleisti taikyti prašomo neapmokestinimo ar prireikus panaikinti ar pakeisti jau išduotą leidimą. Jei Taryba šiuo klausimu turėtų kitokią nuomonę, Komisija galėtų pasinaudoti EB 230 straipsnyje įtvirtinta teise Sąjungos teisme pareikšti ieškinį dėl Tarybos sprendimo leisti neapmokestinti ar palikti galioti jau išduotą leidimą panaikinimo, siekdama, kad būtų patikrinta, jog objektyviai nėra dėl šio neapmokestinimo atsiradusio bet kokio konkurencijos iškraipymo, bet kokios nesąžiningos konkurencijos ar bet kokio vidaus rinkos veikimo iškraipymo. Tačiau Komisija negali nuspręsti, kad galiojant Tarybos išduotam leidimui valstybių narių taikytas neapmokestinimas yra priemonės, apie kurias jai turi būti pranešta taikant valstybės pagalbos kontrolę, nes vien tai, jog Taryba davė savo leidimą, reiškia, kad ji atmetė bet kokį konkurencijos iškraipymą, kurio nesant negali būti Sutartimi draudžiamos pagalbos.

(žr. 72, 84–110 punktus)

3.      Siekiant, jog pranašumai galėtų būti priskirti pagalbai, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, jie turi būti suteikti atitinkamų valstybių narių nepriklausomu ir vienašaliu sprendimu.

Taip nėra tam tikrų valstybių narių remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo, priimtais vadovaujantis Komijos pasiūlymu pagal Direktyvą 92/81 dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizų suderinimo, ir laikantis juose numatytų visų sąlygų taikytais neapmokestinimo akcizu atvejais. Šie pranašumai turi būti laikomi suteiktais Sąjungos, kuri per vieną iš savo institucijų leido atitinkamoms valstybėms narėms toliau taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus, manant, be kita ko, kad šiais neapmokestinimo atvejais nebuvo iškraipoma konkurencija.

Darytina išvada, kad tol, kol Tarybos sprendimai dėl leidimo galiojo ir nebuvo nei Tarybos pakeisti, nei Sąjungos teismo panaikinti, Komisija, įgyvendindama savo beveik išimtinius įgaliojimus pagal EB 87 ir 88 straipsnius, negalėjo laikyti šių neapmokestinimo atvejų valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Be to, kadangi EB 88 straipsnyje numatytos procedūrinės pareigos atsirado dėl to, kad atitinkamos priemonės laikytos valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, Komisija negalėjo pagrįstai kaltinti atitinkamų valstybių narių, kad jos nepranešė apie ginčijamus neapmokestinimo atvejus, jų taikytus remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo ir laikantis juose nustatytų sąlygų.

(žr. 74, 98 ir 99 punktus)