GENERALINIO ADVOKATO
GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,
pateikta 2020 m. gegužės 7 d.(1)
Byla C‑132/19 P
Groupe Canal +
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Televizijos transliavimas – Teritorinis išimtinumas – Reglamentas Nr. 1/2003 – 9 straipsnis – Sprendimas, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Išankstinis vertinimas – Teisinis ir ekonominis kontekstas – Proporcingumas – Komisijos pareiga atsižvelgti į argumentus dėl SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymo – Trečiųjų asmenų sutartinės teisės – Apsauga“
I. Įžanga
1. Šis ginčas kilo dėl Europos Komisijos sprendimo, kuriuo audiovizualinį turinį gaminančios tarptautinės įmonės prisiimti įsipareigojimai, skirti Komisijos pradedant tyrimo procedūrą iškeltoms problemoms dėl konkurencijos išspręsti, buvo pripažinti privalomais.
2. Šios problemos buvo susijusios su įtariamu vertikaliu karteliu, kuriuo siekta nacionaliniu pagrindu pasidalyti vidaus rinką, nustatant sutarties sąlygas, kuriomis tai tarptautinei įmonei ir vienam transliuotojui Jungtinės Karalystės ir Airijos rinkoje buvo užtikrinama visiškai išimtinė teritorinė licencija.
3. Komisijos sprendimą pritarti pasiūlytiems įsipareigojimams ir juos pripažinti privalomais apskundė vienas Prancūzijos transliuotojas, kuris procedūroje dalyvavo kaip trečioji šalis ir į ją įstojo tik vėliau ir kurį tarptautinė įmonė informavo apie minėtus įsipareigojimus, kad praneštų, jog nebeketina reikalauti laikytis sutarties sąlygų, kuriomis jam buvo suteiktas visiškas teritorinis išimtinumas Prancūzijos rinkoje.
4. Savo išvadoje, kaip prašo Teisingumo Teismas, iš įvairių apeliacinio skundo pagrindų sutelksiu dėmesį į tris pagrindinius teisinius klausimus, iškeltus apeliacinio skundo trečiajame ir ketvirtajame pagrinduose: 1) būtinybę atsižvelgti į ekonominį ir teisinį kontekstą nagrinėjant elgesį, dėl kurio kyla problemų konkurencijos srityje; 2) klausimą, ar, priimdama sprendimą pagal Reglamento 1/2003 9 straipsnį, Komisija turi atsižvelgti į argumentus dėl SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymo; 3) klausimą, ar tuo metu, kai įmonės pasiūlytus įsipareigojimus Komisija padarė privalomus, ji laikėsi proporcingumo principo, visų pirma kiek tai susiję su pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį priimto sprendimo poveikiu tretiesiems asmenims, ypač kai įmonės, kuriai skirtas toks sprendimas, įsipareigojimus, kuriuos Komisija vėliau pripažino privalomais, sudaro vienašališkas pareiškimas, kad nebebus laikomasi tam tikrų sąlygų, išdėstytų šios įmonės sutartyje su kita įmone, kurios atžvilgiu nebuvo atliekamas tyrimas, todėl ji nepasiūlė ir nepritarė šiems įsipareigojimams.
II. Reglamentavimo sistema
5. 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose [dabar 101 ir 102 straipsniai], įgyvendinimo(2) 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Jei tyrimo metu, kuris galėtų baigtis susitarimo ar veiklos uždraudimu, įmonės pasiūlo Komisijai tokius įsipareigojimus, kurie panaikintų Komisijos susirūpinimą, Komisija turi turėti teisę priimti sprendimus, kuriais šie įsipareigojimai taptų privalomi įmonėms. Komisijos sprendime turi būti konstatuojama, kad jos veiksmams nebėra pagrindo, nepateikiant išvados dėl to, ar pažeidimas buvo arba dar tebėra. Sprendimai dėl įsipareigojimų nepažeidžia valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų įgaliojimų padaryti tokią išvadą ir nagrinėti bylą <…>“
6. 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Siekiant užtikrinti teisinio tikrumo ir vienodo Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo lygiagrečių įgaliojimų sistemoje principų laikymąsi, būtina išvengti prieštaringų sprendimų. Todėl, vadovaujantis Teisingumo Teismo precedentų teise [jurisprudencija], būtina išaiškinti Komisijos sprendimų ir procesinių veiksmų poveikį valstybių narių teismams ir konkurencijos institucijoms. Komisijos priimti sprendimai dėl įsipareigojimų neturi įtakos valstybių narių teismų ir konkurencijos tarnybų įgaliojimui taikyti Sutarties 81 ir 82 straipsnius.“
7. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatyta:
„1. Jei Komisija ketina priimti sprendimą, reikalaujantį, kad pažeidimas būtų nutrauktas, o įmonės pasiūlo savo įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, Komisija savo sprendimu gali padaryti šiuos įsipareigojimus privalomus įmonėms. Toks sprendimas priimamas nustatytam laikotarpiui ir jame daroma išvada, kad tolesniems Komisijos veiksmams nebėra pagrindo.
<…>“
III. Faktinės aplinkybės, procesas ir skundžiamas sprendimas
A. Ginčo aplinkybės
8. 2014 m. sausio 13 d. Komisija pradėjo tyrimą dėl galimų apribojimų, darančių poveikį mokamos televizijos paslaugų teikimui pagal licencinius susitarimus tarp šešių JAV kinematografijos produkcijos studijų ir pagrindinių Europos Sąjungos mokamos televizijos programų transliuotojų.
9. Atlikdama šį tyrimą, 2015 m. liepos 23 d. Komisija nusiuntė pranešimą apie kaltinimus Paramount Pictures International Ltd, kurios buveinė yra Londone (Jungtinė Karalystė), ir Viacom Inc., kurios buveinė yra Niujorke (Niujorkas, JAV), pirmosios bendrovės patronuojančiajai bendrovei (toliau kartu – Paramount).
10. Šiame pranešime Komisija išdėstė savo išankstinę išvadą dėl Paramount su Sky UK Ltd ir Sky plc (toliau kartu – Sky) sudarytuose licenciniuose susitarimuose esančių kai kurių sąlygų atitikties SESV 101 straipsniui ir Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) susitarimo 53 straipsniui.
11. Kalbant konkrečiai, Komisija savo tyrimą sutelkė į dvi susijusias sąlygas, nustatytas licenciniuose susitarimuose su Sky.
12. Nustatant pirmąją sąlygą siekta bendrovei Sky uždrausti arba apriboti jos galimybes teigiamai atsakyti į EEE, bet ne Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje gyvenančių vartotojų savo iniciatyva pateiktus prašymus dėl televizijos transliavimo paslaugų pirkimo. Antrąja sąlyga reikalauta, kad sudaromuose susitarimuose su radijo transliuotojais, įsisteigusiais EEE, bet ne Jungtinėje Karalystėje, Paramount jiems uždraustų ar apribotų jų galimybes teigiamai atsakyti į Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje gyvenančių vartotojų savo iniciatyva pateiktus prašymus dėl televizijos transliavimo paslaugų pirkimo.
13. 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu Groupe Canal + (toliau – GCP) buvo leista dalyvauti procedūroje kaip trečiajam suinteresuotajam asmeniui pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 13 straipsnio 1 dalį(3).
14. 2015 m. gruodžio 4 d. raštu „Informacija apie procedūros pobūdį ir dalyką pagal Reglamento (EB) Nr. 773/2004 13 straipsnio 1 dalį“ Komisija, be kitų asmenų, informavo GCP apie savo teisinį vertinimą, susijusį su SESV 101 straipsnio taikymu šios bylos aplinkybėms, ir pateikė išankstinę išvadą šiuo klausimu. Remdamasi šia išankstine išvada, Komisija ketino priimti Sky ir kiekvienai iš kino studijų, kurių atžvilgiu ji vykdė tyrimą, skirtą sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, kad jos pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, joms būtų skirtos baudos ir jos būtų įpareigotos nutraukti pažeidimą ir susilaikyti nuo bet kokių priemonių, kurios gali turėti panašų tikslą arba poveikį.
15. Po to, kai buvo pradėta procedūra ir Komisija atliko išankstinį vertinimą, 2016 m. balandžio 15 d. Paramount pasisiūlė prisiimti įsipareigojimus, kad būtų atsižvelgta į Komisijos nurodytas problemas, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje.
16. Gavusi kitų suinteresuotųjų trečiųjų šalių, įskaitant GCP, pastabas, Komisija priėmė sprendimą – jis buvo apskųstas Bendrajam Teismui (toliau – ginčijamas sprendimas)(4), – kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad šio sprendimo priede išdėstyti įsipareigojimai Paramount, jos teisių perėmėjams ir patronuojamosioms bendrovėms yra privalomi penkerių metų laikotarpį nuo pranešimo apie šį sprendimą.
17. Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo priedo 1 punkto devintoje pastraipoje yra numatytos įvairios sąlygos, dėl kurių pradėta procedūra (toliau – reikšmingos sąlygos), susijusios tiek su audiovizualinio turinio transliavimu per palydovą, tiek su jo transliavimu internetu.
18. Dėl palydovinio transliavimo svarbios, pirma, sąlyga, kad priėmimas už teritorijos, kuriai taikomas licencinis susitarimas, ribų (overspill) nėra televizijos transliuotojo padarytas sutarties pažeidimas, jei šis, žinodamas aplinkybes, nėra suteikęs leidimo tokiam priėmimui, ir, antra, sąlyga, kad priėmimas teritorijoje, kuriai taikomas licencinis susitarimas, nėra Paramount padarytas sutarties pažeidimas, jei ji nesuteikė prieigos prie trečiųjų asmenų dekoderių šioje teritorijoje.
19. Dėl transliavimo internetu svarbios: pirma, sąlyga, pagal kurią reikalaujama, kad televizijos transliuotojai neleistų siųstis ar platinti srautinio duomenų siutimo būdu (streaming) televizijos turinio už teritorijos, kuriai taikomas licencinis susitarimas, ribų, antra, sąlyga, pagal kurią vizualizavimas internetu (Internet overspill) teritorijoje, kuriai taikomas licencinis susitarimas, nėra Paramount padarytas sutarties pažeidimas, jei ji įpareigojo televizijos transliuotojus naudoti technologijas, neleidžiančias tokio vizualizavimo, ir, trečia, sąlyga, kad televizijos turinio vizualizavimas internetu už teritorijos, kuriais taikomas licencinis susitarimas, ribų nėra televizijos transliuotojo padarytas sutarties pažeidimas, jei šis naudoja technologijas, neleidžiančias tokio vizualizavimo.
20. Be to, iš ginčijamo sprendimo priedo 1 punkto trečios pastraipos matyti, kad sąvoka „televizijos transliuotojo pareigos“ yra taikoma sąlygoms, pagal kurias televizijos transliuotojui draudžiama atsakyti į EEE, bet ne teritorijoje, kurioje transliuotojas turi teisę transliuoti, gyvenančių vartotojų savo iniciatyva pateiktus prašymus, arba joms lygiavertėms sąlygoms. Be to, žodžių junginys „Paramount pareigos“ reiškia sąlygas, įpareigojančias Paramount uždrausti televizijos transliuotojams, esantiems EEE, bet ne teritorijose, kuriose transliuotojas turi išimtines teises, atsakyti į šiose teritorijose gyvenančių vartotojų savo iniciatyva pateiktus prašymus, arba joms lygiavertes sąlygas.
21. Pagal ginčijamo sprendimo priedo 2 punktą nuo pranešimo apie ginčijamą sprendimą dienos Paramount yra taikomi toliau nurodyti įsipareigojimai. Visų pirma, Paramount nesudarys ir toliau netaikys reikšmingų sąlygų bei nepratęs jų taikymo pagal licencinius susitarimus, kaip jie apibrėžti tame pačiame priede (2.1 punktas). Toliau, kalbant apie esamus licencinius susitarimus dėl mokamos televizijos programų kūrimo (existing Pay-TV Output Licence Agreements), ji nesikreips į teismą dėl televizijos transliuotojų pareigų vykdymo (2.2 punkto a papunktis). Kiek tai susiję su tais susitarimais, ji nevykdys „Paramount pareigų“ ir tiesiogiai ar netiesiogiai nesiims priemonių, kad jos būtų vykdomos (2.2 punkto b papunktis). Galiausiai, per dešimt dienų nuo pranešimo apie ginčijamą sprendimą dienos ji praneš Sky, o per vieną mėnesį nuo to paties pranešimo – visiems kitiems televizijos transliuotojams, įsisteigusiems EEE, kad nesikreips į teismą siekdama, kad televizijos transliuotojai vykdytų reikšmingas sąlygas (2.3 punktas).
22. GCP sudarė su Paramount licencinį susitarimą dėl mokamos televizijos programų kūrimo (Pay Television Agreement), jis įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. (toliau – 2014 m. sausio 1 d. susitarimas). Minėto susitarimo 12 straipsnyje numatyta, kad teritorija, kurioje jis taikomas, yra skirstoma į „išimtines“ teritorijas, apimančias, be kita ko, Prancūziją, ir „neišimtinę“ teritoriją, apimančią Mauricijų. 2014 m. sausio 1 d. susitarimo 3 straipsnyje numatyta, kad Paramount nesinaudos pati ir neįgalios trečiojo asmens naudotis retransliavimo į išimtines teritorijas teisėmis. Šio susitarimo A.IV priede išdėstytos apeliantės pareigos, susijusios su geografinio filtravimo technologijų naudojimu neleidžiant retransliuoti už teritorijų, kurioms suteikta licencija, ribų.
23. 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu Paramount pranešė apeliantei apie ginčijamo sprendimo priedo 2.2 punkto a papunktyje nustatytą įsipareigojimą ir atitinkamai paaiškino, kad nesikreips į teismą dėl to, kad televizijos transliuotojas vykdytų reikšmingas sąlygas, ir kad ji panaikina visas transliuotojo pareigas pagal reikšmingas sąlygas. Tame rašte Paramount taip pat pažymėjo, kad sąvoka „televizijos transliuotojo pareiga“ turi tą pačią prasmę kaip ir ginčijamo sprendimo priede esanti sąvoka. 2016 m. spalio 14 d. laišku apeliantė atsakė į šį pranešimą pabrėždama, kad byloje prisiimti įsipareigojimai saisto tik Komisiją ir Paramount, taigi negali būti taikomi apeliantei.
B. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
24. 2016 m. gruodžio 8 d., Bendrojo Teismo kanceliarija gavo GCP pagal SESV 263 straipsnį pareikštą ieškinį, kuriame buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą.
25. 2017 m. liepos 13 d. Nutartimi Groupe Canal + / Komisija(5) Europos vartotojų organizacijų asociacijai (toliau – BEUC) buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Ta pačia nutartimi Union des producteurs de cinéma (UPC), European Film Agency Directors (toliau – EFADs) ir C More Entertainment AB buvo leista įstoti į bylą palaikyti GCP reikalavimų. 2017 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi Prancūzijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti GCP reikalavimų.
26. Savo reikalavimams pagrįsti GCP pateikė keturis ieškinio pagrindus: i) pirmasis grindžiamas akivaizdžia reikšmingų sąlygų suderinamumo su SESV 101 straipsniu vertinimo klaida; ii) antrasis –Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pažeidimu apibrėžiant dėl nustatytų įsipareigojimų kylančias problemas; iii) trečiasis – proporcingumo principo pažeidimu, iv) ketvirtasis – piktnaudžiavimu įgaliojimais.
27. 2018 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Groupe Canal + / Komisija(6) (toliau – skundžiamas sprendimas) Bendrasis Teismas atmetė GCP pareikštą ieškinį.
C. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
28. 2019 m. vasario 15 d. GCP pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo.
29. Apeliaciniame skunde GCP Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti sprendimą, dėl kurio pateiktas ieškinys, ir priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.
30. Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti GCP apeliacinį skundą ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas.
31. Prancūzijos Respublika, įstojusi į bylą palaikyti GCP reikalavimų, prašo Teisingumo Teismo panaikinti visą skundžiamą sprendimą ir imtis visų atitinkamų būtinų priemonių.
32. UPC, kuri įstojo į bylą palaikyti GCP reikalavimų, prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas GCP ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos, taip pat panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos visas UPC patirtas bylinėjimosi išlaidas.
33. Palaikydama GCP apeliacinį skundą, EFADs prašo Teisingumo Teismo pripažinti visą apeliacinį skundą pagrįstu, panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo atmestas GCP ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ginčijamą sprendimą ir bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos visas EFADs patirtas bylinėjimosi išlaidas.
34. BEUC, įstojusi į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų, prašo Teisingumo Teismo atmesti visą apeliacinį skundą ir nurodyti GCP padengti visas BEUC patirtas bylinėjimosi išlaidas.
IV. Apeliacinio skundo nagrinėjimas
35. Apeliacinį skundą GCP grindžia keturiais pagrindais: 1) pirmasis pagrindas grindžiamas Bendrojo Teismo teisės klaida, padaryta pripažinus, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nepiktnaudžiavo įgaliojimais; 2) antrasis pagrindas grindžiamas Bendrojo Teismo padarytu rungimosi principo pažeidimu; 3) trečiasis pagrindas – Bendrojo Teismo teisės klaida, padaryta dėl motyvavimo stokos ir neišsamios faktinių aplinkybių analizės; 4) ketvirtasis pagrindas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ir Komisijos pranešimo dėl bylų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsniais, nagrinėjimo geriausios patirties(7) (toliau – „Geriausia patirtis“) 128 punktą.
36. Kaip prašė Teisingumo Teismas, savo analizę sutelksiu į apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą (ypač į jo pirmą dalį, kurioje keliamas klausimas, ar priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisija turi atsižvelgti į argumentus, susijusius su SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymu) ir apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą.
A. Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, kuriame apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nemotyvavo sprendimo ir neišsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes
1. Šalių argumentai
37. Visų pirma, GCP, palaikoma EFADs ir Prancūzijos Respublikos, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas (skundžiamo sprendimo 39 punktas), kad ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolė gali būti susijusi tik su šiais trimis klausimais: a) ar ginčijamame sprendime išdėstytos aplinkybės gali parodyti konkurencijos problemas, b) jeigu taip, ar privalomais pripažinti įsipareigojimai išsprendžia šias problemas, c) ar Paramount nepasiūlė mažiau suvaržančių įsipareigojimų nei tie, kuriems buvo pritarta, kuriais tinkamai išsprendžiamos minėtos konkurencijos problemos.
38. Antra, tų pačių šalių teigimu, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė (skundžiamo sprendimo 62–66 punktai), kad klausimas, ar elgesys, dėl kurio kilo aptariamos problemos, atitinka kumuliatyvias SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, nėra susijęs su pačiu tokio sprendimo, kaip ginčijamas, pobūdžiu.
39. Grįsdamos savo teiginius, minėtos šalys primena, jog iš 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija (C-67/13 P, EU:C:2014:2204, 53 punktas) matyti, kad, siekiant įvertinti, ar įmonių susitarimas yra toks kenksmingas, kad galėtų būti laikomas konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį, būtina atidžiai išnagrinėti jo ekonominį ir teisinį kontekstą, atsižvelgiant į aptariamų prekių ar paslaugų pobūdį, faktines veiklos sąlygas ir atitinkamų rinkų struktūrą. Todėl Bendrasis Teismas turėjo nustatyti, ar įrodymai, kuriais remiamasi, apima visus duomenis, kurie yra būtini sudėtingai situacijai įvertinti.
40. Iš to darytina išvada, kad neatsakydamas į ieškinio pagrindą, jog Komisija neatsižvelgė į Prancūzijos ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame buvo suformuluotos ginčijamos sutarčių sąlygos, Bendrasis Teismas pažeidė savo pareigą motyvuoti.
41. Dėl motyvų stokos Prancūzijos Respublika priduria, kad Bendrasis Teismas aiškiai neapibrėžė problemų konkurencijos srityje, kuriomis būtų galima pagrįsti sprendimo priėmimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, nes nenagrinėjo, ar reikšmingų sąlygų pakanka, kad prima facie jas būtų galima laikyti konkurencijos ribojimu dėl tikslo. Šiuo klausimu nepakanka bendrai remtis Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusia su palydovinio transliavimo teritoriniais apribojimais. Be to, tikslas apsaugoti kultūrų įvairovę yra neatskiriamas nuo ekonominio ir teisinio konteksto, į kurį patenka atitinkamos sąlygos, ir negali būti apribotas SESV 101 straipsnio 3 dalyje numatytu nagrinėjimu.
42. GCP priduria, kad Bendrasis Teismas nesilaikė pareigos atsižvelgti į reikšmingų sąlygų ekonominį ir teisinį kontekstą, o tik pažymėjo (skundžiamo sprendimo 40–42 punktai), kad, atsižvelgiant į jų turinį, tikslus ir ekonominį bei teisinį kontekstą, reikšmingomis sąlygomis, numatančiomis visišką teritorinį išimtinumą, siekiama pašalinti bet kokią tarpvalstybinę konkurenciją ir kad to pakanka Komisijos nuogąstavimams pagrįsti.
43. UPC šiuo klausimu priduria, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į autorių teisės ypatumus. Jis iš tikrųjų neatsižvelgė į tai, kad prašymų dėl pasyvaus pardavimo už teritorijos, kurioje suteikta licencija, ribų priėmimas yra autorių teisės pažeidimas. Be to, autorių teisės srityje nėra prasmės atskirti „ribotos“ apimties išimtinę teisę suteikti leidimą ir „neribotos“ apimties išimtinę teisę suteikti leidimą, nes, pirma, pripažinti teisę leisti vykdyti sandorius su ūkio subjektu konkrečioje teritorijoje ir, antra, neleisti jiems laikytis šiam ūkio subjektui suteikto leidimo sąlygų teisiškai neįmanoma ir prieštarauja tarptautinės, Sąjungos ir nacionalinės autorių teisės normoms.
44. EFADs tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad, panaikinus geografinio blokavimo priemones, abi susitariančiosios šalys negalėtų į sutartis įtraukti to, kas joms garantuojama pagal autorių teisę: pasyvus pardavimas ir toliau būtų draudžiamas net ir nesant šių sąlygų, nes licenciatas neturėtų teisių, būtinų siekiant platinti kūrinius už teritorijos, kuriai taikoma licencija, ribų.
45. Prancūzijos Respublika pažymi, kad autorių teise siekiama užtikrinti ne tik teisę į atlyginimą, bet ir autorių teisę apibrėžti savo kūrinių naudojimo sąlygas, skatinti intelektinę kūrybą ir kultūrų įvairovę.
46. UPC teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad Prancūzijoje buvo nustatytos specialios Sąjungos teise grindžiamos taisyklės, susijusios su transliuotojais, platintojais, transliavimo platformomis ir žiniasklaida, ir kad taikant šias taisykles būtinai nustatomi teritoriniai apribojimai. Turimi omenyje įsipareigojimai investuoti į vietinę gamybą ir perdavimą, kuriais siekiama užtikrinti Europos kūrinių ir originalių kūrinių prancūzų kalba gamybos ir platinimo įvairovę. Bendrasis Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad, kiek tai susiję su internete prieinamu nematerialiu turiniu, nėra jokio skirtumo tarp „aktyvaus“ ir „pasyvaus“ pardavimo. Kadangi galutiniai naudotojai gali lengvai naudotis interneto svetainėmis, vartotojo paraiškos pateikimo ir prašomo turinio pateikimo laikas sutampa.
47. Kalbant apie 2011 m. spalio 4 d. Sprendimą Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631), GCP, kuriai pritaria UPC ir Prancūzijos Respublika, pažymi, kad iš to galima daryti išvadą, jog jeigu būtų atsižvelgta į šių sąlygų ekonominį ir teisinį kontekstą, būtų galima atmesti konkurencijos ribojimo galimybę arba nurodyti atlikti susitarimo poveikio analizę (140 punktas). Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, iš esmės remdamasis Sprendimu Premier League, kuris nėra susijęs su kinematografijos sektoriumi (skundžiamo sprendimo 43–50 punktai), nes nenagrinėjo kinematografijos sektoriaus ekonominio ir teisinio konteksto, kurio svarbą Teisingumo Teismas patvirtino 1982 m. spalio 6 d. Sprendime Coditel ir kt. (262/81, EU:C:1982:334, 15 ir 16 punktai, toliau – Coditel II). Jame Teisingumo Teismas tvirtina, kad Europos kinematografijos pramonei būdingi aspektai (visų pirma susiję su dubliavimu arba sutitravimu siekiant patenkinti įvairios kultūrinės raiškos visuomenės reikmes, televizijos transliavimo galimybėmis ir finansavimo sistema) įrodo, kad išimtinio atstovavimo licencija savaime negali sudaryti kliūčių konkurencijai, ją riboti ar ją iškraipyti.
48. EFADs, kaip ir UPC ir Prancūzijos Respublika, pažymi, kad, priešingai nei JAV kūriniai, kurie finansuojami nuosavais studijų ištekliais, nepriklausomi Europos audiovizualiniai kūriniai daugiausia finansuojami lėšomis, gaunamomis iš išimtinių teisių pardavimo kiekvienoje konkrečioje teritorijoje tarptautiniams prekybos agentams, platintojams ir transliuotojams, kurie mainais už išimtines naudojimo teises įsipareigoja iš anksto finansuoti kūrinį. Šie ūkio subjektai, įvertinę būsimų kūrinių sėkmės galimybes jų teritorijoje, suteikia finansavimą prieš sukuriant kūrinį ir užtikrina minimalų žiūrovų skaičių. Šis išankstinio finansavimo metodas yra esminis norint gauti išteklių, reikalingų aukštos kokybės turinio gamybai, arba gauti pajamų, kad būtų galima investuoti į naują produkciją. Taigi mokamos televizijos kanalai ir internetiniai transliuotojai bendrai finansuoja filmo gamybą tik mainais už visišką išimtinumą, kad šis filmas būtų rodomas tam tikrose EEE teritorijose. Didelės rizikos rinkoje, naudojantis teritoriniu išimtinumu, siekiama sumažinti netikrumą ir sušvelninti investavimo riziką. Taigi filmo finansavimas skiriasi nuo sporto renginio finansavimo, kaip antai nagrinėto Sprendime Premier League; naudojant teritorines išimtines licencijas sporto renginiams transliuoti, siekiama padidinti pelną, o ne tik gauti tinkamą finansavimą. EFADs priduria, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, jog pasyvų pardavimą draudžiančių sąlygų panaikinimas ir su tuo susijusios geografinio blokavimo priemonės nulemtų situaciją, kai abi susitariančiosios šalys negalėtų į savo sutartis įtraukti to, kas joms užtikrinama pagal autorių teisę. Iš tikrųjų pasyvus pardavimas ir toliau būtų draudžiamas net nesant tokioms sąlygos, nes licenciatas neturi teisių, reikalingų kūriniams transliuoti už licencijoje nurodytos teritorijos ribų. UPC taip pat teigia, kad teritorinio išimtinumo laikymosi garantijos nebuvimas sutartyje praktiškai prilygsta išimtinės licencijos nesuteikimui. Licencijos išimtinumas, nesant sutartinių garantijų, kuriomis būtų užtikrintas jo laikymasis, iš tikrųjų nebūtų nei vertinamas, nei atlyginamas. Teisių turėtojo ir transliuotojo derybos iš tikrųjų grindžiamos jam suteiktu teritoriniu išimtinumu ir garantija, kad konkurentas nevykdys transliacijų teritorijoje, kuriai išimtinumo laikotarpiu taikoma licencija.
49. Be to, GCP tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, nes nepaaiškino, kodėl Komisijos nustatytos su konkurencija susijusios problemos yra pagrįstos, nepaisant minėtame Sprendime Coditel II išdėstytų argumentų.
50. Antra, GCP, kurią palaiko EFADs, teigia, kad Bendrasis Teismas, (skundžiamo sprendimo 57 ir 69 punktuose) teigdamas, jog galimą iš Prancūzijoje esančių klientų gaunamų grupės pajamų sumažėjimą galima kompensuoti tuo, kad ta grupė galėtų pati laisvai kreiptis į visoje EEE esančius klientus, neatsižvelgė į sektoriaus ypatumus ir neišnagrinėjo visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Oxera tyrimą(8), iš kurio matyti, kad teritorinis išimtinumas yra būtinas siekiant finansuoti Europos kiną dėl įvairių kultūrinių skirtumų Sąjungoje, kad šių filmų vertė įvairiose valstybėse narėse ir kalbinėse zonose yra skirtinga, kad Europos filmų kūrimą, taigi ir kultūrų įvairovę Europos lygmeniu daugiausia finansuoja transliuotojai, remdamiesi visiškos teritorinės apsaugos sistema. Todėl pajamų sumažėjimas negalėtų būti kompensuotas visiško išimtinumo išnykimu dėl to, kad Prancūzijoje esantys vartotojai iš esmės sudarytų abonentines sutartis su ūkio subjektais, kurie turinį transliuoja daugiausia anglų kalba.
51. EFADs priduria, kad licencijos, apimančios kelias teritorijas, kaina yra daug didesnė, todėl faktiškai neprieinama. Naujų abonentų už tradicinės platintojo ar transliuotojo teritorijos ribų įsigijimo išlaidos labai sumažintų transliuotojo su gamyba susijusią pasirinkimo laisvę. Iš tikrųjų transliuotojai būtų skatinami sutelkti dėmesį į kuo platesnį platinimo potencialą turinčią produkciją, t. y. produkciją, skirtą „plačiajai visuomenei“, ir dažniausiai produkciją anglų kalba. Taigi reikšmingos sąlygos yra svarbus veiksnys skatinant Europos kultūrinę įvairovę, kurios siekia Sąjunga. Prancūzijos Respublika priduria, kad tikslas apsaugoti šią įvairovę yra neatsiejamas nuo ekonominio ir teisinio konteksto, į kurį patenka reikšmingos sąlygos, todėl negalima apsiriboti nagrinėjimu pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį. EFADs taip pat teigia, kad Prancūzijoje GCP yra nustatytas įpareigojimas gaminti Europos kūrinius. Susidūrus su stambių anglakalbių transliuotojų ir plačiajai visuomenei skirto turinio konkurencija, jos pajamos ir abonentų skaičius galėtų sumažėti, o tai neleistų jai įsigyti veiklos įvairiose Europos valstybėse licencijų. Mažomis pajamomis, gaunamomis iš pasyvių Europos repertuaro pardavimų, vietos transliuotojams jokiu būdu negalima kompensuoti pajamų ir abonentų praradimo. Nesant išimtinumo, palankesnėje padėtyje atsidurtų platformos, jau turinčios abonentų visame pasaulyje, ir nukentėtų Europos ūkio subjektai, kurių galimybės ieškoti naujų klientų yra mažesnės. UPC pažymi, kad tai padidintų tarptautinių gamintojų grupių galimybes derėtis su nepriklausomais Prancūzijos gamintojais ir paskatintų pasiūlos koncentraciją galingiausių transliuotojų rankose. Be to, mokamos televizijos kanalų vykdomo pasyvaus pardavimo atveju derybos dėl atlyginimo už autorių teises būtų susijusios ne su vienu kūriniu, bet su keliais kūriniais, o dėl to kiltų papildomų sunkumų. Kitų sunkumų kiltų taikant pridėtinės vertės mokestį, kurio tarifai įvairiose valstybėse narėse skiriasi. Prancūzijos Respublika priduria, kad tinkamas atlyginimas už autorių teises nėra pagrįstai susijęs tik su faktiniu ar potencialiu asmenų, kurie naudojasi ar nori pasinaudoti teikiama paslauga, skaičiumi, bet apima ir kūrinių platinimo pritaikymo prie konkrečių kiekvienos nacionalinės rinkos poreikių išlaidas. Be to, audiovizualiniams kūriniams priimti būtina technologija galėtų būti klastojama, todėl nebūtų galima nustatyti faktinės ir potencialios auditorijos pagal šalį, iš kurios pateiktas pirkimo prašymas. Bet kuriuo atveju dėl GCP gautoms licencijoms būdingų geografinių apribojimų ji negalėtų laisvai kreiptis į visose valstybėse narėse esančius klientus.
52. Todėl, GCP teigimu, Bendrasis Teismas nepakankamai teisiškai pagrindė sprendimo dalį dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo kultūrų įvairove ir būtinybe prekiauti kūriniais vartotojo kalba.
53. Komisija, palaikoma BEUC, teigia, pirma, kad iš skundžiamo sprendimo 49–58 ir 118 punktuose išdėstytos informacijos matyti, jog Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo reikšmingų sąlygų ekonominį ir teisinį kontekstą ir nusprendė, kad, atsižvelgiant į jį, negalima nustatyti, jog šiomis sąlygomis negalima riboti konkurencijos. Taigi Bendrasis Teismas atsakė į GCP argumentus.
54. Be to, Komisijos teigimu, iš minėto Sprendimo Premier League (140 punkto) matyti, kad principas, pagal kurį susitarimas dėl nacionalinių rinkų padalijimo pagal valstybines sienas laikomas susitarimu, kuriuo siekiama apriboti konkurenciją, visiškai taikytinas tarpvalstybinio transliavimo paslaugų teikimo sričiai. Taigi kinematografijos sektoriui netaikoma jokia speciali tvarka.
55. Dėl minėto Sprendimo Coditel II ji tik tvirtina, kad susitarimu, kuriuo atskiram licenciatui suteikiama išimtinė teisė transliuoti kūrinį iš vienos valstybės narės ir uždrausti kitiems asmenims jį transliuoti tam tikrą laikotarpį, savaime nesiekiama antikonkurencinio tikslo. Atvirkščiai, kai tokio pobūdžio susitarime nustatomos papildomos pareigos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi licencijos naudojimo teritorinių ribų, tokiomis pareigomis iš esmės siekiama apriboti konkurenciją. Be to, minėtas Sprendimas Coditel II buvo susijęs su sąlygomis, kuriomis platintojai paskelbė kūrinį visuomenei, neturėdami būtinų teisių skelbimo kilmės valstybėje narėje ir nesumokėję jokio atlygio. Šios aplinkybės skiriasi nuo šios bylos, kurioje, Komisijai pripažinus įsipareigojimus privalomais, Sky galėtų teikti palydovinio transliavimo paslaugas EEE, bet ne Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje gyvenantiems vartotojams, laikydamasi galiojančių teisės aktų nuostatų, įgijusi teises, būtinas siekiant vykdyti veiklą atitinkamose teritorijose, ir sumokėjusi tinkamą atlyginimą, nustatytą atsižvelgiant į faktinę ir potencialią kitų valstybių narių auditoriją.
56. Be to, Bendrasis Teismas atskyrė Sprendimo Coditel II ir Sprendimo Premier League kontekstą ir šioje byloje teisingai rėmėsi antruoju sprendimu.
57. Antra, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas savo sprendime neprivalėjo remtis Oxera tyrimo nuostatomis, nes yra būdų užtikrinti tinkamą atlyginimą už autorių teises be nacionalinių rinkų padalijimo, pavyzdžiui, atsižvelgti į faktinę auditoriją ir potencialią auditoriją tiek transliavimo valstybėje narėje, tiek bet kurioje kitoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į dekodavimo įtaiso arba kompiuterio IP adreso turėjimą arba į galimybę iš naujo susitarti dėl atlygio, jeigu pagal licenciją teikiamo turinio vertei daro įtaką didelis ne transliavimo valstybėje narėje gyvenančių vartotojų savo iniciatyva pateiktų prašymų skaičius. Be to, Oxera tyrime nepateiktas joks konkretus įsipareigojimų poveikio kultūrų įvairovei įvertinimas.
58. Trečia, Komisija pažymi, kad GCP argumentas dėl įsipareigojimų pasekmių kultūrų įvairovei yra grindžiamas prielaida, jog ginčijamas sprendimas paskatins žiūrovus abonementus iš esmės pirkti iš ūkio subjektų, daugiausia transliuojančių turinį anglų kalba. Vis dėlto daug žiūrovų gali nuspręsti dėl kalbinių ir kultūrinių priežasčių nepirkti televizijos programų transliavimo paslaugų, kurias teikia ne jų gyvenamojoje valstybėje narėje įsisteigę televizijos transliuotojai. BEUC priduria, kad tik 20 proc. Prancūzijos gyventojų turi reikiamų žinių, kad galėtų žiūrėti ir suprasti audiovizualinį kūrinį užsienio kalba be subtitrų. Komisijos ir BEUC teigimu, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė (skundžiamo sprendimo 57 ir 69 punktai), kad ginčijamas sprendimas labiau padeda, o ne trukdo siekti tikslo skatinti kultūrų įvairovę, nes dėl prisiimtų įsipareigojimų vartotojams suteikiama naujų galimybių susipažinti su Paramount turiniu.
59. Be to, BEUC mano, kad apeliacinio skundo trečiasis pagrindas yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes, nors jame nurodomos skundžiamame sprendime padarytos teisės klaidos, GCP pateiktais argumentais yra siekiama užginčyti Bendrojo Teismo atliktą tam tikrų įrodymų vertinimą. GCP tik pakartojo pirmojoje instancijoje jau pateiktus argumentus, susijusius su tariama teritorinio išimtinumo būtinybe siekiant užtikrinti kinematografijos sektoriaus finansavimą.
2. Vertinimas
60. Manau, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į šios bylos dalyką ir apimtį prieš konstatuojant, kad bendrasis (teisės politikos) klausimas dėl geografinio blokavimo draudimo(9) nesusijęs su konkrečia situacija, dėl kurios kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas(10). Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma, vykdant teisminę kontrolę, išnagrinėti apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas vieno Komisijos sprendimo teisėtumas. Šiuo sprendimu, vykdant pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje numatytą procedūrą, buvo pritarta Paramount pasiūlytiems įsipareigojimams iš dalies pakeisti tam tikras sutarties sąlygas, kuriomis tam tikriems Europos transliuotojams buvo suteikta visiška teritorinė išimtinė teisė į perleistus produktus. Taigi šie įsipareigojimai, siejami su konkrečiomis ir ribotą laiką (nuo 2016 m. liepos mėn. iki 2021 m. liepos mėn.) galiojančiomis sutarčių sąlygomis, būtent dėl tikslo ir galiojimo laiko ribojimo negali daryti poveikio bendrajam geografinio blokavimo draudimo audiovizualiniame sektoriuje klausimui; šis sektorius kol kas neįtrauktas į neseniai priimto Reglamento 2018/302 taikymo sritį, tačiau šis reglamentas bus peržiūrėtas praėjus dvejiems metams nuo įsigaliojimo.
61. Apeliacinio skundo trečiajame pagrinde Bendrajam Teismui iš esmės priekaištaujama dėl to, kad jis nekritikavo: 1) aplinkybės, jog Komisija nepakankamai atsižvelgė į nurodytų konkurencijos problemų ekonominį ir teisinį kontekstą; 2) to, kad, nepaisydama per procedūrą pateikto aiškaus į bylą įstojusios GCP prašymo, Komisija nepripažino, jog egzistavo SESV 101 straipsnio 3 dalyje nurodytos aplinkybės, kompensuojančios tariamą užginčyto elgesio antikonkurencingumą.
62. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Komisija gali priimti sprendimą, kuriame nustatomi įsipareigojimai, jeigu įvykdomos trys sąlygos(11): 1) Komisija turi nurodyti konkurencijos srities problemas, neprivalėdama įrodyti, kad konkretus elgesys yra pažeidimas; 2) įmonė pasiūlo įsipareigojimus, kuriais galima tinkamai išspręsti Komisijos nustatytas problemas; 3) bet kuriuo atveju sprendimas pritarti įsipareigojimams turi atitikti proporcingumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas ir bet kokio Sąjungos institucijų priimto teisės akto, įskaitant sprendimus, kuriuos Komisija priima atlikdama konkurenciją užtikrinančios institucijos funkcijas, teisėtumo vertinimo kriterijus.
63. Svarbu pabrėžti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, ypač jei jis aiškinamas atsižvelgiant į tryliktą konstatuojamąją dalį, „Komisija atleidžiama nuo pareigos kvalifikuoti ir konstatuoti pažeidimą, o jos vaidmuo apsiriboja susijusių įmonių pasiūlytų įsipareigojimų patikrinimu ir galimu priėmimu, atsižvelgiant į jos išankstiniame vertinime nurodytas problemas ir siekiamus tikslus“(12).
64. Šiomis aplinkybėmis taikydama proporcingumo principą Komisija „tik tikrina, ar nagrinėjamais įsipareigojimais gali būti pašalintos problemos, apie kurias ji pranešė susijusioms įmonėms, ir ar jos nepasiūlė mažiau suvaržančių įsipareigojimų, kuriais lygiai taip pat tinkamai būtų pašalintos tokios problemos. Tačiau tikrindama Komisija turi atsižvelgti į trečiųjų šalių interesus.“(13)
65. Kiekvienu iš trijų etapų, kurie pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją sudaro Komisijos sprendimų dėl įsipareigojimų priėmimo procedūrą, kyla didelių problemų, kurias Teisingumo Teismas turi paaiškinti. Papildomai pažymėsiu, kad tokie paaiškinimai juo labiau reikalingi decentralizuotoje antimonopolinių taisyklių įgyvendinimo sistemoje.
66. Pirma, reikia paaiškinti, kas laikytina „konkurencijos problemomis“ ir kaip reikėtų apibrėžti Teisingumo Teismo vykdytinos teisminės kontrolės apimtį. Tam reikia nepamiršti, kad, kadangi sprendime, kuriuo pritariama įsipareigojimams, nereikalaujama nustatyti pažeidimo, Komisija neturi atlikti tokio nuodugnaus tyrimo ir pagrindimo, kurie jai yra privalomi vykdant įprastą konkurencijos pažeidimo nustatymo procedūrą. Taip gali būti įvykdytas minėtame Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas siekti proceso ekonomiškumo, greitai ir veiksmingai taikant SESV nustatytas konkurencijos taisykles ir ribotai naudojant išteklius (kaip tai aiškiai pripažino Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 99 punkte). Naudodamasi šia priemone, Komisija gali atlaisvinti išteklius, kuriuos galės panaudoti nagrinėdama kitus atvejus, kai pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį reikės nuspręsti, ar teisės pažeidimas padarytas, ar ne(14). Savo ruožtu įmonės, kurios savarankiškai siūlo įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, „sąmoningai sutinka su tuo, kad jų nuolaidos gali būti didesnės nei tai, ką atlikusi visapusišką tyrimą pati Komisija galėtų joms nustatyti pagal šio reglamento 7 straipsnį priimtu sprendimu. Tačiau nutraukus tokių įmonių atžvilgiu pradėtą procedūrą dėl pažeidimo, jos gali išvengti konkurencijos taisyklių pažeidimo konstatavimo bei galbūt gresiančios baudos.“(15)
67. Todėl sprendimą pritarti įsipareigojimams Komisija gali priimti be nuodugnaus teorinio argumentavimo konkurencijos pažeidimo klausimu, nors paprastai turi tai padaryti. Tačiau susitarimas, kad tvirtas teorinis pažeidimo pagrindimas nėra būtinas, nereiškia, kad nereikia įtikinamai nustatyti konkurencijos pažeidimo. Tuo, kad Komisija yra atleista nuo pareigos atlikti paprastai reikalaujamą tyrimą ir išdėstyti sprendimo motyvus, negalima pateisinti to, kad susirūpinimą keliančios problemos tampa paprasčiausiu principiniu reikalavimu arba teiginiais, nepagrįstais tyrimais ir motyvais, kurie galėjo būti supaprastinti, bet visgi turėjo būti įtikinami ir juose turėjo būti pateiktas atsakymas į per procedūrą iškilusius klausimus. Mano nuomone, svarbiausia yra tai, kad Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje įtvirtintas proceso ekonomijos reikalavimas turi būti suderintas su kitais Sąjungos konkurencijos teisėje nustatytais reikalavimais. Iš tikrųjų turi būti užtikrinama tiriamos įmonės teisė į gynybą: tokia įmonė, žinoma, savarankiškai nusprendžia pateikti įsipareigojimus, tačiau šis sprendimas turi būti priimtas tokiomis sąlygomis, kai yra užtikrinama, jog Komisijos sprendimai priimti įsipareigojimus būtų priimti per tokią procedūrą, kurioje iš tikrųjų atsižvelgiama į įmonės gynybos argumentus, ir būtų grindžiami teisingai apibrėžta „potencialia pažeidimo buvimo galimybe“. Priešingu atveju konkurencijos teisės sistemos numatomumui ir teisėtumui grėstų sunkios neigiamos pasekmės.
68. Kalbant konkrečiau, iškyla veiksmingumo paradoksas, kurio negalima nepaisyti. Kaip jau pažymėta, įsipareigojimų priėmimo procedūros buvo įdiegtos siekiant padidinti konkurencijos teisės veiksmingumą. Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų praktika parodė, kad šiuo aspektu jos yra naudingos. Tačiau dažnas ir beveik neribotas šios priemonės naudojimas gali sukelti didelį netikrumą konkurencijos teisės srityje: kaip, atsižvelgiant į sprendimus, kuriais nustatomi įsipareigojimai, galima apibrėžti antikonkurencinio elgesio turinį? Kas yra suderinama su konkurencijos teise, o kas, atvirkščiai, draudžiama? Be to, reikia išvengti situacijos, kai Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos pasiduoda pagundai reguliuoti, t. y. kai sprendimus, kuriais nustatomi įsipareigojimai, panaudoja ne tam, kad ištaisytų antikonkurencinius veiksmus, o tam, kad rinkos ekonomikos santykiams suteiktų tam tikrą formą.
69. Tokio reguliavimo pasekmė gali būti antimonopolinės teisės nuspėjamumo praradimas ir, galiausiai, jos veiksmingumo bei teisėtumo susilpnėjimas. Todėl būtina, kad sprendimams, kuriais nustatomi įsipareigojimai, visada galiotų teisinių apribojimų sistema, kurią prižiūri Sąjungos ir nacionaliniai teismai, kurie turėtų tuos apribojimus naudoti antimonopolinei sistemai stiprinti, nesukeldami pavojaus, kad jie bus naudojami per dažnai ir neproporcingai(16).
70. Darytina išvada, kad sprendimas pritarti įsipareigojimams turi būti grindžiamas „potencialia pažeidimo buvimo galimybe“, t. y. įmonių elgesio ir jo konteksto analize, padedančia nustatyti galimą ir iš tikrųjų tikėtiną, nors dar neįrodytą, konkurencijos pažeidimą, kurį galima priskirti atitinkamoms įmonėms. Pažeidimas nenustatomas, bet Komisija, atsižvelgdama į medžiagą, pateikiamą vykstant procedūrai, net ir pateikdama glaustą įvertinimą, negali apsiriboti spėlionėmis ar bendro pobūdžio neišnagrinėtomis prielaidomis.
71. Sutarus dėl pirmiau išdėstytų argumentų, jais remiantis galima apibrėžti dvi pasekmes. Pirma, jei problema yra susijusi su teisės pažeidimu dėl tikslo, Komisija privalo atsižvelgti į nagrinėjamų veiksmų teisinį ir ekonominį kontekstą. Antra, jei tiriamus veiksmus atlikusi įmonė arba kiti asmenys, kurių statusas procedūroje skiriasi, nurodė elgesį, kuris prima facie gali atrodyti antikonkurencinis, pateisinančias priežastis, Komisija turi, nors ir glaustai, išnagrinėti šią informaciją savo sprendime.
a) Elgesio, dėl kurio kilo konkurencijos problemų, teisinio ir ekonominio konteksto analizė
72. Pirmasis klausimas yra susijęs su Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje aiškiai nurodyta, jog tam, kad būtų nustatytas teisės pažeidimas dėl tikslo, reikia išnagrinėti tokio elgesio teisinį ir ekonominį kontekstą. Pakanka priminti, kad šis aspektas paliestas daugelyje sprendimų, pradedant Cartes Bancaires(17) ir baigiant Generics(18).
73. Nagrinėjamoje byloje Bendrasis Teismas, plėtodamas glaustai išdėstytus Komisijos argumentus (ginčijamo sprendimo 43 ir 44 konstatuojamosios dalys), atliko inkriminuojamo elgesio teisinio ir ekonominio konteksto analizę ir nagrinėtų televizijos programų transliavimo sutarčių tikslą nustatė atsižvelgdamas į kinematografijos pramonės finansavimo sistemos ypatumus. Iš esmės skundžiamo sprendimo 49–57 punktai yra skirti reikšmingų sąlygų teisiniam ir ekonominiam kontekstui.
74. Šiuo atžvilgiu nuorodos į minėtą Sprendimą Premier League, priešingai nei teigia GCP ir apeliantės pusėje į bylą įstojusios šalys, nėra nei klaidingos, nei klaidinančios.
75. Iš tikrųjų rinkų padalijimas prima facie gali būti laikomas konkurencijos teisės pažeidimu ir transliavimo sektoriuje(19). Taip yra net ir tuo atveju, jei vertybė, kuri yra sutarties dalykas, apima intelektinės nuosavybės teisę(20).
76. Sprendimas Coditel II, kurį savo argumentams pagrįsti cituoja ir apeliantė, nepatvirtinta GCP teiginio, kad nagrinėjamu atveju konkurencijos pažeidimas negali būti nustatytas, nes Teisingumo Teismas jame tik nurodė, jog „vien aplinkybės, jog teisių turėtojas vieninteliam licenciatui perdavė išimtinę valstybėje narėje saugomo objekto transliavimo teisę, taigi ir teisę drausti kitiems asmenims transliuoti nustatytu laikotarpiu, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog toks susitarimas turi būti laikomas Sutartimi draudžiamo kartelio dalyku, priemone ar pasekme“(21).
77. Byloje Premier League Teisingumo Teismas, tiesiog patvirtindamas, kad abu sprendimai vienas kitam neprieštarauja, kaip, atrodo, teigia apeliantė, cituoja Sprendimą Coditel II, kad patvirtintų minėtą principą, t. y. kad susitarimai, kuriais siekiama pasidalyti vidaus rinką, ne visada laikomi ribojančiais dėl tikslo, bet priduria, kad nustatant „papildomas pareigas“, dėl kurių išimtinumas tampa „visiškas“, tokiais susitarimais konkurencija gali būti ribojama dėl tikslo.
78. Taigi skundžiamu sprendimu Sprendimas Premier League nėra automatiškai pritaikomas šioje byloje nagrinėjamam atvejui; šis principas pritaikomas tik atsižvelgiant į Teisingumo Teismo precedentus.
79. Taigi, kai privačių asmenų susitarimu yra viršijama intelektinės apsaugos teisės teikiama esminė nauda, toks susitarimas gali būti priskiriamas prie konkurenciją ribojančių priemonių.
80. Tačiau taip yra tik su sąlyga, kad tokie papildomi susitarimai yra neteisėti dėl jų ekonominio ir teisinio konteksto.
81. Bendrojo Teismo atlikta analizė (kurioje, kaip minėjau, yra išaiškintas Komisijos atliktas tyrimas) patvirtina tokį požiūrį ir jis taikomas nagrinėjamoje byloje.
82. Bendrasis Teismas atsižvelgė į kinematografijos pramonės ekonominį ir teisinį kontekstą ir visų pirma finansavimo sistemos ypatumus ir pasiūlė įvairias alternatyvas, kurios aptariamame sektoriuje galėtų užtikrinti tinkamą atlyginimą autorių teisių turėtojui, įtikinamai parodydamas, kad susitarimais dėl rinkų padalijimo dėl to, kad yra autorių teisių saugomų objektų, negalima visiškai apsaugoti audiovizualinio sektoriaus nuo galimų konkurencijos teisės pažeidimų.
83. Iš esmės Bendrasis Teismas priminė, kad nors konkretus intelektinės nuosavybės tikslas – užtikrinti atitinkamų teisių turėtojams galimybę komerciškai naudotis saugomų prekių pateikimu į apyvartą arba pateikimą naudotis, išduodant licencijas, už kurias mokamas atlyginimas, „toks konkretus [tikslas] nagrinėjamų teisių turėtojams negarantuoja galimybės reikalauti kaip galima didesnio atlyginimo. Atsižvelgiant į šį [tikslą], jiems, kaip tai numatyta ir Direktyvos dėl autorių teisių 10 konstatuojamoje dalyje bei Direktyvos dėl gretutinių teisių 5 konstatuojamoje dalyje, užtikrinamas tik tinkamas atlyginimas už bet kokį saugomų objektų naudojimą.“(22)
84. Iš esmės „galimą abonementų kainų, kurios iki tol buvo nustatytos tam tikro lygio dėl visiškos teritorinės apsaugos, užtikrinamos taikant reikšmingas sąlygas, sumažėjimą Prancūzijos teritorijoje galėtų kompensuoti tai, kad vykdydama įsipareigojimus, pripažintus privalomais pagal ginčijamą sprendimą, Paramount pareiškė apie savo ketinimą nebetaikyti minėtų sąlygų. Šis pareiškimas reiškia, kad ieškovė dabar gali laisvai kreiptis į klientus, esančius visoje EEE, o ne tik Prancūzijoje“ (skundžiamo sprendimo 57 punktas).
85. Taigi Komisijos atliktos ir Bendrojo Teismo patvirtintos ekonominio ir teisinio konteksto analizės rezultatais galima patvirtinti abstrakčią „konkurencijos problemų“ buvimo galimybę, kuri apima „potencialią pažeidimo buvimo galimybę“, kaip pirma apibrėžta.
b) SESV 101 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių taikymas pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį vykdomai procedūrai
86. Antrasis klausimas yra problemiškesnis ir tai yra vienas svarbiausių nagrinėjamos bylos aspektų. Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime (62 punktas)(23) teigia, jog norint patikrinti, ar įvykdytos SESV 101 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, reikia konstatuoti, kad tam tikras elgesys yra antikonkurencinis. Laikydamasi šios schemos Komisija, susidūrusi su tam tikra konkurencijos problema, pirmiausia turėtų patikrinti, ar yra padarytas SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas, ir tik nustačiusi pažeidimą turėtų patikrinti, ar esama 3 dalyje numatytų priežasčių jį pateisinti. Kadangi sprendimais, kuriais priimami įsipareigojimai, pažeidimas nenustatomas, Bendrojo Teismo nuomone, 3 dalyje nustatytų sąlygų tikrinti nereikia.
87. Mano nuomone, Bendrojo Teismo siūlomas požiūris lemia paradoksalius rezultatus: nuoroda į „potencialią pažeidimo buvimo galimybę“ tampa beprasmė siekiant pagrįsti susirūpinimą dėl problemų, kurias įsipareigojimai turėtų padėti įveikti, ir prieštarauja SESV 101 straipsnio logikai, kuri iš esmės susijusi su įrodinėjimo pareigos paskirstymu tarp Komisijos ir šalių.
88. Taikant Komisijos teiginį, sprendimas pritarti įsipareigojimams galėtų nulemti dvigubą paradoksą. Pirma, būtų užkirstas kelias konkurencijos teisei neprieštaraujančiam elgesiui (darant „neteisingą teigiamą prielaidą“, kuri yra vienas didžiausių antimonopolinės praktikos srityje ir kurios būtų lengvai išvengta elgesį, kad ir glaustai, įvertinant pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį). Antra, minėto elgesio pakeitimas dėl įsipareigojimų pažeistų tuos pačius minėtoje 3 dalyje nustatytus reikalavimus, kurie pagal pirminę teisę turėtų būti įvykdyti taip, kad jiems būtų teikiama pirmenybė prieš pirminį antikonkurencinio elgesio pobūdžio įvertinimą pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.
89. Be to, tik bendrai atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio 1 ir 3 dalis, galima, nors ir atlikus glaustą analizę, nustatyti „potencialią pažeidimo buvimo galimybę“, kuria būtų galima pagrįsti įsipareigojimų priėmimą. Priešingu atveju Komisijos analizėje nebūtų dalies, kuri pagal SESV 101 straipsnį laikoma esmine pažeidimui nustatyti. Žinoma, kaip ne kartą pažymėta, įsipareigojimų priėmimo procedūros atveju negali būti konstatuotas pažeidimas, tačiau turi būti bent jau „potenciali pažeidimo buvimo galimybė“. Kadangi pagal SESV 101 straipsnį konkurencijos teisės pažeidimas turi būti nustatytas dviem etapais, numatytais atitinkamai SESV 101 straipsnio 1 ir 3 dalyse, siekiant nustatyti „potencialią pažeidimo buvimo galimybę“, analizė turi apimti abu etapus, nepaisant to, kad, reikia pabrėžti, ji gali būti kur kas mažiau išsami ir motyvuota daug glausčiau nei tuo atveju, kai nustatomas pažeidimas.
90. Galiausiai reikia pažymėti, kad SESV 101 straipsnio 1 ir 3 dalimis taip pat siekiama nustatyti įrodinėjimo pareigos paskirstymo būdą(24). Pagal 1 dalį Komisija nustato galimą pažeidimą ir apibrėžia žalos konkurencijai teoriją, o privatus asmuo į tai atsako ir bando neutralizuoti Komisijos teiginius, nurodydamas, kad tenkinamos 101 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos. Nesuprantu, kodėl šios logikos negalima paisyti tais atvejais, kai Komisija nusprendžia taikyti įsipareigojimų patvirtinimo procedūrą. Bylos šalys turi visapusiškai naudotis teise į gynybą net pradiniame jos etape, ją įgyvendindamos jos ne tik gina savo interesus, bet ir, jei pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį pateikiami argumentai yra pagrįsti, padeda pasiekti, kad nebūtų užkirstas kelias veiksmams, kuriais siekiami tikslai, kuriais grindžiama SESV 101 straipsnio 3 dalis ir kurie pagal SESV laikomi viršesniais.
91. Todėl manau, kad net per įmonės pasiūlytų įsipareigojimų priėmimo procedūrą Komisija turėtų laikytis dviejų SESV 101 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytų etapų, taigi, turint omenyje procedūros pobūdį, ji negali, net ir glaustai, neatsižvelgti į šios procedūros šalių ar į ją įstojusių trečiųjų šalių argumentus dėl minėtoje 3 dalyje numatytų sąlygų įvykdymo.
92. Pirma išdėstytus principus taikydamas šioje byloje, pažymėsiu, kad kritikuojamas kategoriškas Bendrojo Teismo teiginys, pagal kurį, atrodo, įsipareigojimų priėmimo procedūros atveju apskritai nėra galimybės taikyti SESV 101 straipsnio 3 dalies, gali neturėti įtakos sprendimo šiuo klausimu galiojimui, nes, kalbant konkrečiai, tiek Komisija, tiek Bendrasis Teismas išdėstė glaustus argumentus, atitinkančius įsipareigojimų priėmimo procedūros pobūdį, kuriais remiantis galima atmesti motyvavimo stoka grindžiamą teiginį, kuris yra vieno iš apeliacinio skundo pagrindų dalykas.
93. Iš tikrųjų Bendrojo Teismo motyvai, išdėstyti sprendimo 57–53 ir 67–72 punktuose, kartu su Komisijos sprendimo 44–40 ir 50–53 konstatuojamosiose dalyse išdėstytais motyvais leidžia daryti išvadą, kad reikšmingos sąlygos „neatitinka bent vienos iš kumuliacinių sąlygų, nustatytų SESV 101 straipsnio 3 dalyje, t. y. sąlygos, kad suinteresuotoms įmonėms negali būti nustatyti apribojimai, kurie nėra būtini siekiant šių [intelektinės nuosavybės] teisių apsaugos“ (skundžiamo sprendimo 67 punktas).
94. Iš tikrųjų pagal 101 straipsnio 3 dalį galima pripažinti 1 dalies nuostatas netaikytinomis, jeigu įmonių susitarimai padeda „tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda“, jeigu atitinkamoms įmonėms nėra nustatomi „apribojimai, nebūtini šiems tikslams pasiekti“.
95. Bendrojo Teismo ir Komisijos teigimu, reikšmingomis sąlygomis yra nustatomi apribojimai, „kuriais viršijama tai, kas būtina intelektinės nuosavybės teisių apsaugos reikalaujančių audiovizualinių kūrinių gamybai ir platinimui(25)“ (skundžiamo sprendimo 67 punktas), taip pat siekiant apsaugoti kultūrų įvairovę.
96. Taigi visiška teritorinė apsauga „akivaizdžiai viršija tai, kas būtina siekiant pagerinti gamybą ar platinimą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, kaip reikalaujama pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį – tai rodo atitinkamų susitarimų šalių siekis nustatyti draudimą teikti bet kokias tarpvalstybinio pobūdžio televizijos transliavimo paslaugas net ir tuo atveju, jei tai yra kūriniai, dėl kurių licenciją išdavė pati Paramount ir kurie yra platinami tam tikros valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 1982 m. birželio 8 d. Sprendimo Nungesser ir Eisele / Komisija, 258/78, EU:C:1982:211, 77 punktą)“ (skundžiamo sprendimo 68 punktas). Toks rinkos padalijimas ir jo nulemtas kainų skirtumas iš tikrųjų būtų nesuderinami su pagrindiniu Sutarties tikslu – sukurti vidaus rinką (ginčijamo sprendimo 43 ir 44 punktai ir skundžiamo sprendimo 57 punktas).
97. Mūsų nagrinėjamoje byloje Bendrasis Teismas pakankamai motyvavo sprendimą, nurodydamas, kad yra galimybė finansuoti kinematografijos gamybą EEE šalyse, taigi ir apsaugoti, be kita ko, kultūrų įvairovės interesą, ir ta galimybė yra alternatyvi rinkų padalijimui užtikrinant visišką geografinį išimtinumą: „galimą ieškovės pajamų iš klientų Prancūzijoje sumažėjimą gali kompensuoti tai, kad, įgyvendinus įsipareigojimus, pripažintus privalomais ginčijamu sprendimu, ji gali kreiptis į klientus, esančius visoje EEE, o ne tik Prancūzijoje“ (skundžiamo sprendimo 69 punktas).
98. Taigi, „net jei ieškovė dalį savo pajamų skiria audiovizualiniams produktams, kuriems reikia specialios paramos, finansuoti, normaliai veikianti konkurencija, dabar jau EEE mastu, suteikia jai galimybes, kuriomis pasinaudoti jai neleido reikšmingos sąlygos, kol Paramount ketino reikalauti jų laikytis“ (skundžiamo sprendimo 57 punktas).
c) Tarpinė išvada
99. Darydamas išvadą šiuo klausimu, manau, kad trečiajame pagrinde išdėstytai kritikai dėl motyvavimo stokos ir neišsamios faktinių aplinkybių analizės, taip pat negalima pritarti dėl to, kad Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus negali būti aiškinama taip, kad jis privalo išsamiai atsakyti į kiekvieną bylos šalies pateiktą argumentą. Veikiau turėtų pakakti to, kad iš sprendimo motyvų būtų galima aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti Bendrojo Teismo argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo priimto sprendimo pagrindimą, o Teisingumo Teismas – vykdyti jo kontrolę(26). Vien tai, kad dėl bylos esmės Bendrasis Teismas padarė kitokią išvadą nei apeliantė, negali būti pripažinta skundžiamo sprendimo motyvavimo stoka(27).
100. Bendrasis Teismas pateikė pakankamus motyvus dėl ginčijamo elgesio specifinio teisinio ir ekonominio konteksto ir padarė kitokias išvadas, nei buvo pateikusi apeliantė, bet jos neatrodo akivaizdžiai klaidingos.
101. Kalbant apie SESV 101 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių taikymą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį vykdomai procedūrai, reikia pasakyti, kad, nepaisant to, jog Bendrasis Teismas suklydo teigdamas, kad jos netaikomos, ginčijamame sprendime ir skundžiamame sprendime yra pakankamai argumentų, kad būtų galima manyti, jog numatytos išimtys netaikytinos nagrinėjamai bylai. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą kaip nepagrįstą.
B. Dėl ketvirtojo pagrindo, kuriame apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, ir dėl Komisijos pranešimo dėl bylų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsniais, nagrinėjimo geriausios patirties(28) (toliau – „Geriausia patirtis“) 128 punkto.
1. Šalių argumentai
102. GCP, palaikoma Prancūzijos Respublikos, teigia, kad Bendrasis Teismas, nuspręsdamas (skundžiamo sprendimo 118 ir 119 punktai), kad reikšmingomis sąlygomis dėl jų pobūdžio siekiama padalyti nacionalines rinkas visoje EEE, nors dėl jų ekonominio ir teisinio konteksto negalima pripažinti, kad jomis negalima pakenkti konkurencijai, ir kad joks kitas iš Paramount pasiūlytų įsipareigojimų, turinčių mažesnį poveikį GCP, nėra tinkamas, klaidingai išaiškino Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ir „Geriausios patirties“ 128 punktą.
103. GCP, kaip ir Prancūzijos Respublika, pažymi, pirma, kad Komisija, pritardama Paramount įsipareigojimams, susijusiems su visomis sutartimis, sudarytomis su EEE transliuotojais, nors Komisijos išankstiniame vertinime nurodytos konkurencijos problemos yra susijusios tik su išimtinėmis teisėmis Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, neatsižvelgė į kitų rinkų ypatumus ir konkrečiai į Prancūzijos rinką, kurios reguliavimo ir finansų sistema ypatinga tuo, kad audiovizualinių kūrinių kūrimo finansavimą daugiausia užtikrina tokie transliuotojai kaip GCP.
104. Patvirtindamas Komisijos požiūrį, Bendrasis Teismas pažeidė proporcingumo principą ir nepaisė trečiųjų asmenų teisių, primintų, be kita ko, 2010 m. birželio 29 d. Sprendime Komisija / Alrosa (C‑441/07 P, EU:C:2010:377, 41 punktas). Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 106 punkte pripažino, kad Komisija veikė neperžengdama Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu jai suteiktų įgaliojimų ribų, siekdama šios nuostatos tikslų (proceso ekonomiškumo ir veiksmingumo) ir nedarydama sutartinėms ar procesinėms GCP teisėms didesnio poveikio, nei tai buvo būtina šiems tikslams pasiekti.
105. Prancūzijos Respublika priduria, kad tos aplinkybės, jog nebuvo pasiūlytas joks kitas įsipareigojimas, galintis tinkamai išspręsti Komisijos nustatytas konkurencijos problemas, nepakanka, kad būtų galima teigti, jog buvo veiksmingai atsižvelgta į trečiųjų šalių interesus. Kadangi įsipareigojimai yra išimtinių derybų tarp Komisijos ir atitinkamos įmonės rezultatas, būtų sunku įsivaizduoti, kad į trečiųjų asmenų interesą per įsipareigojimų procedūrą būtų galima atsižvelgti tiktai lyginant pasiūlytus įsipareigojimus su kitais įsipareigojimais, kuriuos galėtų pasiūlyti atitinkama įmonė.
106. UPC pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas daro poveikį visų kinematografijos sektoriaus dalyvių interesams. Ji teigia, kad 2018 m. nemokamos ir mokamos televizijos kanalai finansavo 97,8 % Prancūzijos iniciatyva sukurtų filmų, kurių biudžetas yra ne mažesnis kaip 4 mln. eurų, ir 77,2 % filmų, kurių garantuotas biudžetas sudaro 1–4 mln. eurų. GCP iš anksto įsigijo 113 Prancūzijos iniciatyva sukurtų filmų ir 93,9 % Prancūzijos iniciatyva sukurtų filmų, kurie kainuoja daugiau kaip 7 mln. eurų. Atlikdamas savo analizę, Bendrasis Teismas neatsižvelgė nei į šias aplinkybes, nei į tai, kad, jeigu ginčijamas sprendimas būtų patvirtintas, jis galėtų visiškai pakeisti visų rinkos dalyvių sutartines nuostatas.
107. Antra, GCP teigia, kad pagal „Geriausios patirties“ 128 punktą ir 76 išnašą įsipareigojimai turi būti nedviprasmiai, taikomi tiesiogiai, o jų įgyvendinimas neturi priklausyti nuo trečiųjų šalių, kurioms jie nėra privalomi, valios.
108. Bendrasis Teismas pažeidė šį principą, kai skundžiamo sprendimo 104 punkte patvirtino, kad Komisijos sprendimu nėra ribojama GCP laisvė sudaryti sutartį, nes ji gali kreiptis į nacionalinį teismą, kad būtų nustatytas reikšmingų sąlygų suderinamumas su SESV 101 straipsnio 1 dalimi, ir, kiek tai susiję su Paramount, atsižvelgta į nacionalinėje teisėje numatytas pasekmes. Be to, skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas teigė, kad Komisija turėtų atnaujinti tyrimą, jei nacionalinis teismas įpareigotų Paramount nepaisyti įsipareigojimų, taigi tuo jis aiškiai pripažino, kad įsipareigojimo laikymasis priklauso nuo GCP valios, bet nenurodė visų šios išvados teisinių pasekmių.
109. Trečia, GCP ir Prancūzijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 100 punkte teigdamas, jog ginčijamas sprendimas galėtų daryti įtaką nacionalinio teismo vertinimui tik kiek, kiek jame pateiktas išankstinis vertinimas, šiurkščiai pažeidė trečiųjų šalių teises. Šiuo sprendimu iš GCP buvo atimta laisvė sudaryti sutartis, nes iš tikrųjų ji negali reikalauti, kad nacionalinis teismas paprieštarautų Komisijai ir pripažintų ginčijamas sąlygas galiojančiomis. Šiuo klausimu 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendime Gasorba ir kt. (C‑547/16, EU:C:2017:891, 28 ir 29 punktai) nurodyta, kad nacionaliniai teismai negali ignoruoti pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį priimtų sprendimų ir turi atsižvelgti į Komisijos išankstinį vertinimą, taip pat laikyti jį nagrinėjamo susitarimo antikonkurencinio pobūdžio rodikliu ar net prima facie įrodymu.
110. Prancūzijos Respublika priduria, kad tokio sprendimo, kaip ginčijamas, poveikį nacionalinio teismo vertinimui sustiprina įsipareigojimai, dėl kurių atitinkamoje srityje deramasi su kitomis tarptautinėmis bendrovėmis, todėl vis labiau tikėtina, kad paskesnis įsipareigojimų prisiėmimas taptų standartu, nuo kurio nacionaliniam teismui būtų vis sunkiau nukrypti. Be to, aplinkybė, kad tuo atveju, jei nacionalinis teismas nuspręstų, jog nagrinėjamu susitarimu nėra pažeidžiama SESV 101 straipsnio 1 dalis, Komisija būtinai turėtų pradėti naują tyrimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies b punktą, nacionalinį teismą galėtų atgrasyti nuo bandymo užginčyti Komisijos atliktą išankstinį vertinimą.
111. Komisija, palaikoma BEUC, tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 43–58 ir 118 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog Paramount prisiimti įsipareigojimai yra priemonė tinkamai spręsti konkurencijos problemas, kurių kyla visoje EEE. Iš tikrųjų reikšmingos sąlygos yra papildomi įpareigojimai, kuriais siekiama pasidalyti nacionalines rinkas visoje EEE, uždraudžiant ar apribojant Sky pasyvų tarpvalstybinį televizijos transliavimo paslaugų pardavimą vartotojams, gyvenantiems EEE, bet ne Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, taip pat EEE, bet ne Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje gyvenančių transliuotojų vykdomus pardavimus Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje gyvenantiems vartotojams. Taigi Paramount pasiūlytais įsipareigojimais tinkamai sprendžiamos pranešime apie kaltinimus nurodytos konkurencijos problemos, o Paramount nepasiūlė mažiau varžančių įsipareigojimų, kurie padėtų tinkamai spręsti šias problemas.
112. Be to, Komisija, palaikoma BEUC, mano, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 83–108 punktuose teisingai nurodė, jog Paramount įsipareigojimų įgyvendinimas nepriklauso nuo trečiųjų šalių, įskaitant GCP, valios. Pasiūlydama šiuos įsipareigojimus, Paramount įgyvendino savo sutartinę laisvę nebūti saistomai tam tikrų sutarties sąlygų, ir šis sprendimas nepriklauso nuo trečiųjų šalių valios. Be to, tai, kad Komisija priėmė šiuos įsipareigojimus, neatima iš GCP galimybės kreiptis į nacionalinį teismą siekiant apginti savo teises sutartiniuose santykiuose su Paramount. Jeigu nacionalinis teismas nuspręstų, kad reikšmingomis sąlygomis nepažeidžiama SESV 101 straipsnio 1 dalis arba kad jos atitinka to paties straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, jis turėtų įvertinti, ar jo nagrinėjamos bylos baigtis gali paskatinti Paramount nepaisyti pagal ginčijamą sprendimą prisiimtų įsipareigojimų. Siekdamas, kad dėl bylos baigties Paramount nebūtų priversta nepaisyti šių įsipareigojimų, nacionalinis teismas galėtų neįpareigoti vykdyti reikšmingų sąlygų ir pagal taikytinas nacionalines normas nurodyti Paramount įvykdyti prievoles lygiaverčiu būdu ir atlyginti nuostolius. Bendrasis Teismas tokią galimybę numatė skundžiamo sprendimo 103 punkte.
113. Trečia, Komisija ir BEUC tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 102 punkte Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, jog GCP galėtų pasiekti, kad nacionalinis teismas priimtų priešingą Komisijos sprendimui sprendimą, kuriuo būtų pripažintas ginčijamų sąlygų teisėtumas. Iš tikrųjų, pagal minėto Sprendimo Gasorba 29 punktą nacionalinis teismas turi atsižvelgti tik į Komisijos išankstinį vertinimą, išdėstytą ginčijamame sprendime, ir jį laikyti ginčijamų sąlygų antikonkurencinio pobūdžio rodikliu, t. y. prima facie įrodymu.
114. BEUC teigia, kad apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas yra nepriimtinas, nes GCP siekia užginčyti išvadas ir faktinių aplinkybių vertinimus, kuriuos Bendrasis Teismas pateikė nagrinėdamas ieškinio trečiąjį ir antrąjį pagrindus, ir iš esmės pakartoja argumentus, kurie buvo išdėstyti pirmojoje instancijoje.
2. Vertinimas
a) Proporcingumo principo ir trečiųjų šalių teisių pažeidimas
115. Iš esmės apeliacinio skundo ketvirtajame pagrinde išdėstyta Bendrojo Teismo sprendimo kritika yra susijusi su tariama teisės klaida, padaryta teigiant, jog Komisija, padarydama Paramount pasiūlytus įsipareigojimus privalomus visoje EEE, nepažeidė proporcingumo principo, nors Komisijos išankstiniame vertinime įvardytos konkurencijos problemos buvo susijusios tiktai su Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje galiojančiomis išimtinėmis teritorinėmis teisėmis, taip pat teigiant, kad Komisijos sprendimas nedaro poveikio trečiųjų šalių teisėms, nes pastarosios vis tiek galėtų naudotis nacionalinių teismų teikiama teisine apsauga, susijusia su reikšmingomis sąlygomis.
116. Taigi keblus klausimas, į kurį Teisingumo Teismo prašoma atsakyti, yra tas, ar Komisijos pasiūlyti ir priimti įsipareigojimai galėtų turėti pasekmių trečiųjų asmenų sutartinėms teisėms. Šis klausimas susijęs su sudėtinga užduotimi suderinti laisvę sudaryti sutartis ir ES sutartyse įtvirtintus reglamentavimo principus bei tikslus, visų pirma, kiek tai susiję su konkurencijos apsauga. Kaip žinoma, laisve sudaryti sutartis išreiškiama laisvė užsiimti verslu, kuri yra garantuojama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnyje(29) ir pripažįstama valstybėms narėms bendrose konstitucinės teisės tradicijose. Vis dėlto, kaip pabrėžta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, laisvė užsiimti ekonomine veikla nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinę funkciją(30). Todėl laisvei užsiimti verslu gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios nustatytos priemonės, kuriomis naudojimasis šia laisve ribojamas ginant viešąjį interesą(31).
117. Šiomis labai glaustai apibrėžtomis aplinkybėmis taikomi tam tikri šioje byloje nagrinėjami šalių laisvės sudaryti sutartis apribojimai, kaip antai tie, kurie taikomi Paramount pareigai į naujas licencines sutartis neįtraukti sutarties sąlygų, kuriomis sudaromos absoliučios kliūtys konkurencijai ES vidaus rinkoje, dėl kurių atsiranda trikdžių siekiant ESS 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto bendrosios rinkos tikslo, arba Bendrojo Teismo primintas principas, pagal kurį autorių teisių taisyklėmis užtikrinamas tiktai atlygis, kuris laikomas „pagrįstu“ atsižvelgiant į teikiamos paslaugos ekonominę vertę, ir dėl to tam tikros sutarčių sąlygos, kuriose numatomas didesnis atlygis, gali būti nepriimtinos, jeigu yra grindžiamos nacionalinės rinkos padalijimo prielaida, kurią lemia visiška nacionalinio licenciato teritorinė apsauga.
118. Poveikis esamiems sutartiniams santykiams, daromas priimant sprendimus konkurencijos srityje, tikrai nėra naujas dalykas. Nagrinėjama byla ypatinga tuo, kad, siekdama apsaugoti konkurenciją vidaus rinkoje, Komisija priėmė įmonės pasiūlytus įsipareigojimus, turinčius įtakos šios įmonės sutartiniams santykiams su subjektu, kuris pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį vykdomą procedūrą yra trečioji šalis.
119. Ar sprendimas pritarti įsipareigojimams gali reikšti, kad įmonė privalo nevykdyti su trečiuoju subjektu sudarytos sutarties? Ar konkurencijos apsaugos tikslu galima pateisinti tokį didelį trečiosios šalies laisvės sudaryti sutartis apribojimą? Tai yra klausimas, susijęs su proporcingumo principo taikymu sprendimams, kuriais priimami įsipareigojimai.
120. Komisija, remdamasi minėtu Sprendimu Alrosa (ypač jo 41 punktu), teigia, kad šioje srityje proporcingumo principo vaidmuo turi būti aiškinamas ypač siaurai. Komisija turėtų tiktai patikrinti, ar nagrinėjamais įsipareigojimais būtų pašalintos problemos, apie kurias ji pranešė atitinkamoms įmonėms, ir ar šios įmonės nepasiūlė mažiau suvaržančių įsipareigojimų, kurie taip pat tinkamai išspręstų šias problemas. Tokio požiūrio laikėsi Bendrasis Teismas, kuris pripažino, kad Komisija iš tikrųjų atliko minėtus patikrinimus.
121. Vis dėlto iš tikrųjų Sprendime Alrosa proporcingumo principo taikymas minėtiems patikrinimams nebuvo apribotas, nes iškart po to, kai jame buvo užsiminta apie būtinybę, kad juos atliktų Komisija, buvo pažymėta, jog „atlikdama šį patikrinimą Komisija vis dėlto turi atsižvelgti į trečiųjų asmenų interesus“(32).
122. Taigi proporcingumo principas yra taikomas dviem kryptimis: pirma, pagal jį vertinama, ar įsipareigojimai yra tinkami Komisijos nurodytoms problemoms išspręsti ir ar įmonė nepasiūlė kitų įsipareigojimų, kurie ne tik sprendžia Komisijos iškeltas problemas, bet ir yra mažiau varžantys. Antra, jis taikomas trečiųjų asmenų interesams, tam tikru mastu nukentėjusiems dėl to, kad įsipareigojimai buvo prisiimti. Tokiu būdu Teisingumo Teismas pripažino, kad praktikoje galimi atvejai, kai sprendimas, kuriame nustatomi įsipareigojimai, daro įtaką ir trečiųjų šalių, o ne vien įmonių, kurių veiklą tiria Komisija, interesams. Tačiau tokiu atveju reikia patikrinti, ar sprendimas yra teisėtas pagal proporcingumo principą.
123. Žinoma, pagal proporcingumo principą atliekamo patikrinimo apimtis gali priklausyti nuo konkrečios procedūros ir kalbant apie problemų sprendimo priemonių, kurias įmonė siūlo vykstant procedūrai, per kurią nenustatomas pažeidimas, vertinimą, proporcingumo principo taikymas, kaip matėme, yra ribotas(33). Tačiau, kai įsipareigojimai tikrinami atsižvelgiant ne į jų tinkamumą Komisijos nurodytoms problemoms spręsti, o į poveikį trečiųjų šalių interesams, taikant šį principą bent jau reikalaujama, kad trečiųjų šalių teisės, joms suteiktos ir svarbios pagal Sąjungos pirminės teisės aktus, nebūtų „paaukotos“ arba bet kuriuo atveju netaptų beprasmės.
124. Šią išvadą lemia pagrindinis proporcingumo principo aspektas, pagal kurį, kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą, „reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams“(34), ir tai yra „visų [Sąjungos] institucijų veiksmų, be kita ko, Komisijos sprendimų, kuriuos ji priima veikdama kaip konkurencijos [priežiūros] institucija, teisėtumo kriterijus“(35).
125. Taigi, kai dėl sprendimo priimti įsipareigojimus juos siūlanti įmonė neprivalės laikytis savo sutartinių prievolių trečiajai šaliai, kai šios prievolės yra esminiai ekonominės pusiausvyros, kurią šalys nustatė įgyvendindamos laisvę sudaryti sutartis, aspektai, atrodo, kad proporcingumo principu negalima pagrįsti tokio didelio trečiosios šalies laisvės sudaryti sutartis suvaržymo.
126. Kad išvengtų šios išvados, Komisija ir Bendrasis Teismas remiasi trečiosios šalies (GCP) teise pareikšti ieškinį įsipareigojimus pasiūliusiai įmonei (Paramount), kad būtų pripažinta jos sutartinė atsakomybė ir atlyginti nuostoliai. Bendrasis Teismas, remdamasis Sprendimu Alrosa, pažymi, kad tai, jog įmonės pasiūlyti individualūs įsipareigojimai buvo pripažinti privalomais, nereiškia, jog iš kitų įmonių turėtų būti atimta galimybė palaikant santykius su tokia įmone ginti galbūt jų turimas teises(36). Taikant tokį principą, nacionalinis teismas gali pripažinti, kad reikšmingomis sąlygomis nepažeidžiama SESV 101 straipsnio 1 dalis arba kad jos atitinka šio straipsnio 3 dalies sąlygas, o prireikus gali įvertinti jam pateikto reikalavimo pagrįstumą, nes pagal SESV 101 straipsnį nedraudžiama taikyti reikšmingų sąlygų (skundžiamo sprendimo 100–102 punktai).
127. GCP apeliaciniame skunde nurodytas silpnasis šio samprotavimo aspektas yra tas, kad sprendimas priimti įsipareigojimus bet kuriuo atveju daro įtaką teismui, į kurį kreipėsi trečioji šalis bylą, nes dėl jo nacionalinio teismo diskrecijai taikomas didelis teisinis suvaržymas. Iš tikrųjų, nors akivaizdu, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį priimtame sprendime dėl įsipareigojimų neatmetama galimybė, jog nacionalinis teismas šiame sprendime nurodytą elgesį įvertins kitaip nei Komisija, vis dėlto „nacionaliniai teismai negali ignoruoti tokio pobūdžio sprendimų. Iš tiesų tokie aktai bet kuriuo atveju yra sprendžiamojo pobūdžio. Be to, tiek pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatytą lojalaus bendradarbiavimo principą, tiek įgyvendinant tikslą kuo veiksmingiau ir vienodžiau taikyti Sąjungos konkurencijos teisę reikalaujama, kad nacionalinis teismas remtųsi Komisijos išankstiniu vertinimu kaip svariu požymiu ar net prima facie įrodymu, jog nagrinėjamas susitarimas yra antikonkurencinis, atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio 1 dalį“(37).
128. Minėta jurisprudencija visiškai atitinka Reglamente Nr. 1/2003 įtvirtintą reikalavimą užtikrinti vienodą Sąjungos konkurencijos teisės taikymą decentralizuotoje įgyvendinimo sistemoje. Šiuo klausimu reikia priminti, kad „siekiant užtikrinti teisinio tikrumo ir vienodo Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo lygiagrečių įgaliojimų sistemoje principų laikymąsi, būtina išvengti prieštaringų sprendimų. Todėl, vadovaujantis Teisingumo Teismo precedentų teise, būtina išaiškinti Komisijos sprendimų ir procesinių veiksmų poveikį valstybių narių teismams ir konkurencijos institucijoms“(38).
129. Jeigu Komisijos sprendimu, priimtu remiantis ne kartą cituotu 9 straipsniu, nacionalinis teismas nebūtų įpareigotas į jį atsižvelgti kaip į prima facie įrodymą, kiltų grėsmė kiekvienoje valstybėje narėje labai skirtingai taikyti Sąjungos konkurencijos teisę, o tai sukeltų pavojų Reglamentu Nr. 1/2003 nustatytai decentralizuotai įgyvendinimo sistemai.
130. Tokiomis aplinkybėmis trečiosios įmonės, kaip antai GCP, galimybė nacionaliniame teisme pateikti savo argumentus ir pasiekti, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas Paramount, būtų patenkintas, yra labai maža, nes turi būti paneigta reikšmingų sąlygų neteisėtumo prezumpcija. Galiausiai siekiant apsaugoti konkurenciją taikant labai supaprastintą procedūrą, taigi suteikiant minimalias apsaugos garantijas, būtent sprendimu suinteresuotosioms šalims suteikiant teisę dalyvauti procedūroje, pernelyg suvaržoma trečiųjų šalių laisvė sudaryti sutartis.
131. Šios išvados taip pat negalima užginčyti teigiant, kad trečiųjų šalių laisvės sudaryti sutartis suvaržymas buvo reikalingas siekiant apsaugoti konkurenciją ir kad Komisija negalėjo iš dalies pakeisti įsipareigojimų, kurių prisiėmimas yra vienašalis įmonės veiksmas, turinio. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos ypatumus, Komisija turėjo kitų tinkamesnių priemonių SESV 101 straipsnio 1 dalimi saugomam viešajam interesui apginti. Iš tikrųjų ji galėjo atmesti įsipareigojimus, nes jie prieštarauja proporcingumo principui, ir, laikydamasi Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnyje numatytos procedūros, nustatyti, ar pažeidimas buvo, ar nebuvo padarytas(39).
132. Pagaliau reikia pažymėti, kad, kaip per posėdį teisingai nurodė GCP, Bendrojo Teismo siūloma išeitis galiausiai sukeltų pavojų konkurencijos apsaugos mechanizmo, grindžiamo sprendimų dėl įsipareigojimų priėmimu, funkcionalumui ir veiksmingumui. Iš tikrųjų, jei būtų vadovaujamasi Bendrojo Teismo pasiūlymu, įmonė, prisiėmusi tam tikrus įsipareigojimus, kuriuos Komisija pripažino privalomais, susidurtų su dviem „Damoklo kardais“, kurie smarkiai pakenktų teisiniam saugumui ir sistemos pusiausvyrai: gali atsitikti taip, kad įvairių Sąjungos šalių nacionaliniai teismai pripažins jos sutartinę atsakomybę, taip pat sistemai būtų padaryta dar didesnė žala, jeigu Komisija atnaujintų procedūrą(40) nacionaliniam teismui įpareigojus įmonę nepaisyti įsipareigojimo, kuris tapo privalomas.
b) Tarpinė išvada
133. Iš to, kas pirma išdėstyta, matyti, kad Komisija, pritardama Paramount įsipareigojimams, netinkamai atsižvelgė į trečiųjų asmenų, kuriems nagrinėjamu atveju jos sprendimas buvo svarbus, nes Paramount buvo sudariusi sutartis su trečiaisiais asmenimis, įskaitant apeliantę, interesus, todėl pažeidė proporcingumo principą. Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisijos sprendime nebuvo padaryta pažeidimų šiuo klausimu, todėl siūlau Teisingumo Teismui patenkinti apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą.
V. Išvada
134. Atsižvelgdamas į visus pirma išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodytu klausimu patenkinti apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą.