BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. spalio 16 d.(*)
„Valstybės pagalba – Elektros energija – Lengvatinis tarifas – Sprendimas pripažinti valstybės pagalbą nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodyti ją susigrąžinti – Nauda – Pareiga motyvuoti – Pagalbos suma – Nauja pagalba“
Byloje T‑177/10
Alcoa Trasformazioni Srl, įsteigta Portoskūze (Italija), atstovaujama advokatų M. Siragusa, T. Müller-Ibold, F. Salerno, G. Scassellati Sforzolini ir G. Rizza,
ieškovė,
palaikoma
Italijos Respublikos, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci ir M. É. Gippini Fournier,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2009 m. lapkričio 19 d. Komisijos sprendimą 2010/460/EB dėl valstybės pagalbos priemonių C 38/A/04 (ex NN 58/04) ir C 36/B/06 (ex NN 38/06), kurias Italija įgyvendino Alcoa Trasformazioni atžvilgiu (OL L 227, 2010, p. 62),
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai M. Kancheva ir C. Wetter (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. gruodžio 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Alcoa Trasformazioni Srl yra pagal Italijos teisę įsteigta bendrovė, turinti dvi pirminio aliuminio gamyklas Portovezmėje, Sardinijoje (Italija) ir Fuzinoje, Veneto regione (Italija). Šias gamyklas ieškovei perleido bendrovė Alumix SpA, kai buvo vykdoma pastarosios privatizacija.
2 Pagal [EB] [88] straipsnio 2 dalį pateiktame pranešime dėl valstybės pagalbos, kurią Italijos vyriausybė suteikė bendrovei Alumix, skirtame kitoms valstybėms narėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims, apie kurį pranešta Italijos Respublikai ir kuris paskelbtas 1996 m. spalio 1 d. (OL C 288, p. 4, toliau – Sprendimas Alumix), Europos Bendrijų Komisija, išnagrinėjusi įvairias privatizuojant bendrovę Alumix šiai bendrovei suteiktas priemones, tarp jų – lengvatinio elektros energijos tiekimo tarifo, kurį nustatė istorinis Italijos elektros energijos tiekėjas Ente nazionale per l’energia elettrica (ENEL), taikymą ieškovės įsigytoms gamykloms, dėl minėto tarifo, kuris buvo taikytinas iki 2005 m. gruodžio 31 d., nurodė, kad tai nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji, be kita ko, nusprendė, kad „ENEL, nustatydama tarifą pirminio aliuminio gamybai [ieškovės įsigytoms gamykloms], kuris padengia jos kintamąsias sąnaudas ir iš dalies – pastovias sąnaudas, elgėsi kaip [įprastomis rinkos sąlygomis veikiantis ūkio subjektas], nes šie tarifai leidžia tiekti elektrą stambiausiems pramonės klientams regionuose, kuriuose yra per dideli elektros gamybos pajėgumai“.
3 Autorità per l’energia elettrica e il gas (Elektros energijos ir dujų gamybos tarnyba, toliau – AEEG) 1999 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 204/99 perdavė elektros tarifo administravimo funkciją vietos elektros energijos gamintojams. ENEL, vietos elektros energijos tiekėjas, sąskaitas faktūras už elektros energijos tiekimą ieškovei išrašydavo taikydamas standartinį, o ne 1995 m. gruodžio 19 d. ministro dekreto (GURI, Nr. 39, 1996 m. vasario 16 d., p. 8, toliau –1995 m. dekretas) 2 straipsnyje nustatytą tarifą, kuris, kaip nurodyta ankstesniame punkte, turėjo būti taikomas iki 2005 m. gruodžio 31 d. Siekdamas kompensuoti šį tarifo skirtumą, ENEL paskyrė ieškovei kompensaciją, kuri nurodyta jos sąskaitoje faktūroje už elektros energiją; ši kompensacija buvo finansuojama iš parafiskalinių mokesčių, kuriais apmokestinti visi Italijos elektros energijos vartotojai.
4 2004 m. rugpjūčio 9 d. AEEG sprendimu Nr. 148/04 vietos tiekėjų elektros tarifo administravimo funkcija buvo perduota valstybės įstaigai Cassa Conguaglio per il settore elettrico (Išlyginamasis fondas elektros sektoriuje, toliau – Išlyginamasis fondas). Įgyvendindamas šią funkciją Išlyginamasis fondas iš tų pačių parafiskalinių mokesčių tiesiogiai grąžindavo ieškovei sumą, atitinkančią sumos, apskaičiuotos pagal ENEL taikytą tarifą, ir sumos, apskaičiuotos pagal 1995 m. dekrete patvirtintą tarifą, skirtumą.
5 Tada pirmiausia priimtas 2004 m. vasario 6 d. Ministro pirmininko dekretas (GURI, Nr. 93, 2004 m. balandžio 21 d., p. 5, toliau – 2004 m. dekretas), paskui – 2005 m. kovo 14 d. dekretas įstatymas Nr. 35 (GURI, Nr. 111, 2005 m. gegužės 14 d., p. 4); pastarasis su daliniais pakeitimais 2005 m. gegužės 14 d. įstatymu Nr. 80 (GURI, paprastasis priedas Nr. 91, 2005 m. gegužės 14 d., toliau – 2005 m. įstatymas) buvo pertvarkytas į įstatymą. 2004 m. dekreto 1 straipsnyje numatyta taikyti lengvatinius elektros energijos tarifus ir Portovesme Srl et Eurallumina SpA. Nors atrodo, kad šis aktas skirtas lengvatinio tarifo, kuriuo naudojosi ieškovė, taikymui iki 2007 m. birželio mėnesio pratęsti, realiai šis tarifas netaikytas, nes jai toliau buvo taikomas 1995 m. dekretas – iki įsigaliojant 2005 m. įstatymo 11 straipsnio 11 daliai, kurioje lengvatinio tarifo taikymas dviem ieškovės gamykloms pratęstas iki 2010 m. gruodžio 31 d.
6 Minėtą tarifą AEEG peržiūri kasmet; 2005 m. spalio 13 d. ji priėmė Sprendimą Nr. 217/05, pagal kurį šis tarifas nuo 2006 m. sausio 1 d. kasmet didinamas, atsižvelgiant į galimus kainų padidinimus, įregistruotus Amsterdamo (Nyderlandai) ir Frankfurto (Vokietija) biržose, bet ne daugiau kaip 4 % per metus.
7 Nei apie 2004 m. dekretą, nei apie 2005 m. įstatymo 11 straipsnio 11 dalį Komisijai nepranešta.
8 Sprendimu 2006/C 214/03 Komisija pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl valstybės pagalbos C 36/06 (ex NN 38/06) – Lengvatinis elektros energijos tarifas daug energijos naudojantiems pramonės sektoriams Italijoje; apie jį Italijos Respublikai buvo pranešta 2006 m. liepos 19 d. raštu (šio sprendimo santrauka paskelbta 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 214, p. 5)).
9 2006 m. lapkričio 29 d. ieškovė pareiškė ieškinį Teisme; ji prašė, pirma, panaikinti Sprendimą 2006/C 214/03, kiek jis susijęs su elektros energijos tiekimo tarifu, taikomu jos dviem pirminio aliuminio gamykloms, arba papildomai – panaikinti šį sprendimą, kiek Komisija jame minėtą tarifą pripažino neteisėta nauja pagalba.
10 2009 m. kovo 25 d. Sprendimu Alcoa Trasformazioni / Komisija (T‑332/06, neskelbiamas Rinkinyje) Teismas atmetė ieškinį. Šis sprendimas patvirtintas apeliacine tvarka priimtu 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimu Alcoa Trasformazioni / Komisija (C‑194/09 P, Rink. p. I‑6311).
11 Formali tyrimo procedūra užbaigta priėmus 2009 m. lapkričio 19 d. Komisijos sprendimą 2010/460/EB dėl valstybės pagalbos priemonių C 38/A/04 (ex NN 58/04) ir C 36/B/06 (ex NN 38/06), kurias Italija įgyvendino Alcoa Trasformazioni atžvilgiu (OL L 227, 2010, p. 62, toliau – ginčijamas sprendimas); šio sprendimo 1 straipsnyje valstybės pagalba, kurią Italijos Respublika nuo 2006 m. sausio 1 d. neteisėtai suteikė ieškovei, pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka.
12 Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad nei Sprendime Alumix išdėstyta analizė, nei apskaičiavimai, kuriuos Italijos valdžios institucijos ir ieškovė pateikė, kad įrodytų jog pastarajai taikytas lengvatinis tarifas toliau atitiko Sprendime Alumix patvirtintus kriterijus, neturi reikšmės. Ji nurodė, kad susigrąžintina suma sutampa su visų kompensacinių mokėjimų, kuriuos ieškovė gavo iš Išlyginimo fondo, suma.
13 Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Komisija nurodė, kad Veneto gamyklos atveju turi būti susigrąžintos pagalbos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 19 d., t. y. šio sprendimo priėmimo dienos. Sardinijos gamyklos atveju Komisija pareikalavo susigrąžinti tik dalį pagalbos – turi būti susigrąžintos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 18 d.
14 Iš ieškinio 1 A priedo matyti, kad ieškovei apie ginčijamą sprendimą pranešta 2010 m. vasario 12 d.
Šalių reikalavimai
15 Ieškovė pareiškė šį ieškinį, jos pareiškimą Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. balandžio 19 d.
16 Atskiru dokumentu ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atidėti ginčijamo sprendimo taikymą, kiek šis sprendimas susijęs su pagalba C 36/B/2006 (ex NN 38/2006), ir prašymą priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. gegužės 22 d.
17 Dokumentu Italijos Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą ieškovės pusėje; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. liepos 8 d.
18 2010 m. liepos 9 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartimi Alcoa Trasformazioni / Komisija (T‑177/10 R, neskelbiama Rinkinyje) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas, o klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimas atidėtas.
19 2010 m. rugpjūčio 4 d. Komisija pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai atsiliepimą į ieškinį.
20 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido Italijos Respublikai įstoti į bylą.
21 2010 m. lapkričio 26 d. Italijos Respublika pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai įstojimo į bylą paaiškinimus.
22 2010 m. gruodžio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pataisytą dubliko versiją.
23 2011 m. vasario 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės pastabas dėl įstojimo į bylą paaiškinimų.
24 2011 m. kovo 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Komisijos tripliką ir pastabas dėl įstojimo į bylą paaiškinimų.
25 2011 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Alcoa Trasformazioni / Komisija (C‑446/10 P(R), neskelbiama Rinkinyje) atmestas apeliacinis skundas dėl 18 punkte minėtos 2010 m. liepos 9 d. Nutarties Alcoa Trasformazioni / Komisija.
26 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į šeštąją kolegiją, todėl ši byla paskirta tai kolegijai. Vėliau ši byla perduota naujam teisėjui pranešėjui, esančiam toje pačioje kolegijoje.
27 Iš dalies atnaujinus Bendrojo Teismo sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į aštuntąją kolegiją; dėl to ši byla perskirta šiai kolegijai.
28 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
29 2013 m. gruodžio 12 d. posėdyje buvo išklausytos ieškovės ir Komisijos kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus. Italijos Respublika šiame posėdyje nedalyvavo, nors buvo tinkamai pakviesta į posėdį kaip į bylą įstojusi šalis, ir Bendrajam Teismui iš anksto nepranešė, kad neatvyks.
30 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su pagalba C 36/B/2006 (ex NN 38/2006),
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
31 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
32 Italijos Respublika prašo Bendrojo Teismo patenkinti ieškinį.
Dėl teisės
33 Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo šešis pagrindus.
34 Iš esmės ji nurodo, kad, pirma, priemonė neteisėtai kvalifikuota kaip valstybės pagalba, nes ieškovei nebuvo suteiktas pranašumas; antra, neteisėtai nustatyta klaidinga pagalbos suma tuo atveju, jei Bendrasis Teismas patvirtintų priemonės kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos; trečia, jei pagalba būtų pripažinta valstybės pagalba, priemonė klaidingai kvalifikuota kaip pagalba veiklai, kalbant apie su bendrąja rinka suderinamą regioninę pagalbą, ir net jei tai būtų pagalba veiklai, klaidingai nustatytas tokios pagalbos priimtinumas pagal Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (OL C 74, 1998, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 1 t., p. 226); ketvirta, pažeistas gero administravimo principas ir Sutarties nuostatos, kuriose reglamentuojama su bendrąja rinka suderinama regioninė pagalba; penkta, pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas; ir, šešta, pažeisti esminiai procedūros reikalavimai.
35 Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia nagrinėti šeštąjį ieškinio pagrindą – esminių procedūros reikalavimų pažeidimą.
Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, kuriame teigiama, kad pažeisti esminiai procedūros reikalavimai
36 Pirmiausia reikia nuspręsti, ar šeštasis ieškinio pagrindas, kurį ginčija Komisija, yra priimtinas.
37 Anot Komisijos, šis pagrindas taip siaurai išdėstytas, kad neatitinka Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Vis dėlto išnagrinėjus ieškinį ir dubliką matyti, kad nors ieškovė pateikia labai mažai detalių, galima aiškiai atskirti šį pagrindą sudarančias dvi dalis: viena dalis susijusi su Sprendimo 2006/C 214/03 tariamo negaliojimo poveikiu ginčijamo sprendimo teisėtumui (ieškinio 271 punktas), kita dalis – su pareigos motyvuoti minėtą sprendimą nevykdymu (ieškinio 272 punktas ir dubliko 73 ir 74 punktai). Todėl šį ieškinio pagrindą reikia pripažinti priimtinu.
38 Toliau reikia paeiliui išnagrinėti abi šeštojo ieškinio pagrindo dalis.
Šeštojo ieškinio pagrindo pirma dalis, susijusi su procedūros pažeidimu dėl to, kad negalioja Sprendimas 2006/C 214/03
39 Ieškovė tvirtina, kad „galutinis sprendimas pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį gali būti teisėtai priimtas, tik jei galioja sprendimas pradėti formalaus tyrimo procedūrą“, ir kad „jei sprendimas pradėti procedūrą būtų panaikintas, tai irgi paveiktų ginčijamą sprendimą, nes jis neatitiktų esminių procedūros reikalavimų“.
40 Tačiau per posėdį pakviesta pateikti savo nuomonę dėl 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, minėto 10 punkte, patvirtinto 2011 m. liepos 21 d. Sprendimu Alcoa Trasformazioni / Komisija, minėtu 10 punkte, kuriame pripažintas visiškas Sprendimo 2006/C 214/03 teisėtumas, pasekmių ieškovė pareiškė, kad nebepalaiko šeštojo ieškinio pagrindo pirmos dalies; tai įtraukta į posėdžio protokolą.
Šeštojo ieškinio pagrindo antra dalis, susijusi su pareigos motyvuoti nevykdymu
41 Šeštojo ieškinio pagrindo antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad neįvykdyta pareiga motyvuoti. Ji pabrėžia, kad „[ginčijamame] sprendime yra daug ir rimtų esminių dalykų motyvavimo trūkumų“ (ieškinio 272 punktas), ir nurodo „pirmus keturis ieškinio pagrindus“ (tas pats ieškinio punktas).
42 Pirmiausia reikia išnagrinėti Komisijos pateiktą nepriimtinumo pagrindą, susijusį su šio ieškinio pagrindo antra dalimi; Komisija teigia, kad ieškovės argumentai pateikiami tik dėl motyvų reikšmingumo, o ne dėl jų motyvavimo pakankamumo. Pirmiausia pareigos motyvuoti klausimas aptartas ieškinio 69–74, 78 ir 79 punktuose, susijusiuose su vertinimo ekonominiu požiūriu, kuris įrodytų ieškovei suteiktą naudą, nebuvimu.
43 Galiausiai svarbiausia tai, kad dublike šis argumentas patikslinamas, motyvavimo pareigos nevykdymo klausimu nurodant, jog nepateikta ekonominė analizė, kuri įrodytų, kad ieškovei suteiktas pranašumas, nenurodytos rinkos kainos, neatsižvelgta į regionų plėtrą ir neaptartos priežastys, dėl kurių atmesta Virtual Power Plant programa (toliau – VPP programa). Atsižvelgiant į tai, kad pareigos motyvuoti nevykdymas yra su viešąja tvarka susijęs pagrindas (1986 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Usinor / Komisija, 185/85, Rink. p. 2079, 19 punktas ir 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 67 punktas), šis pagrindas yra priimtinas, net jei pirmą kartą pateiktas dublike (1997 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Daffix, C‑166/95 P, Rink. p. I‑983, 21 ir 25 punktai bei 2011 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo sprendimo i-content / VRDT (BETWIN), T‑258/09, Rink. p. II‑3797, 47 punktas). Taip yra ypač tada, kai ieškinio pagrindas, nepakankamai tiksliai nurodytas ieškinyje, patikslinamas dublike.
44 Toliau ieškinį reikia analizuoti atsižvelgiant į dubliką ir turėti omenyje, kad pateikdama šeštąjį ieškinio pagrindą ieškovė priekaištauja Komisijai ne dėl to, kad ši neatsižvelgė į minėtus dalykus, o dėl to, kad jų nenurodė ginčijamame sprendime. Taigi šeštojo ieškinio pagrindo antros dalies priimtinumas įrodytas.
45 Pirmiausia reikia išnagrinėti paprastą nuorodą į pagrindus dėl esmės, kuri daroma, kiek tai susiję su antruoju–ketvirtuoju pagrindais, tada – kaltinimus, kuriuos ieškovė išdėstė ieškinyje pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą, į kurį daroma nuoroda šeštajame ieškinio pagrinde ir papildė dublike.
46 Dėl pirmojo atvejo reikia priminti, kad pagal teismo praktiką su tuo metu taikyto EB 253 straipsnio pažeidimu susijęs ieškinio pagrindas, kuriame nurodomas motyvavimo nebuvimas ar stoka, yra pagrįstas esminio procedūros reikalavimo pažeidimu, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnį ( 43 punkte minėto Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France 67 punktas ir 2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thermenhotel Stoiser Franz ir kt. / Komisija, T‑158/99, Rink. p. II‑1, 97 punktas). Tačiau kitaip yra tuo atveju, kai kaltinimai iš tikrųjų realiai apima ne motyvavimo nebuvimą ar stoką, o ginčijamo sprendimo pagrįstumo, todėl ir jo teisėtumo iš esmės kritiką (minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thermenhotel Stoiser Franz ir kt. / Komisija 97 punktas ir 2009 m. sausio 14 d. Sprendimo Kronoply / Komisija, T‑162/06, Rink. p. II‑1, 23 punktas). Tokius kaltinimus, pateiktus kaip šio pagrindo dalį, reikia atmesti (minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thermenhotel Stoiser Franz ir kt. / Komisija 97 ir 98 punktai bei 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo Italija / Komisija, T‑257/10, 53 punktas).
47 Kalbant apie antrąjį atvejį, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę.
48 Motyvavimo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Nurodant motyvus, nėra reikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvavimas tenkina EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei į visas teisės normas, kuriomis reglamentuojama nagrinėjama sritis. Konkrečiai tariant, Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų; sprendimo ekonomijos sumetimais pakanka išdėstyti tik esminius faktus ir teisines pastabas (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delacre ir kt. / Komisija, C‑350/88, Rink. p. I‑395, 16 punktas; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, T‑198/01, Rink. p. II‑2717, 59 ir 60 punktai ir 2012 m. kovo 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Ryanair / Komisija, T‑123/09, 178 punktas).
49 Remiantis būtent šiais samprotavimais, reikia patikrinti, ar Komisija pakankamai motyvavo ginčijamo sprendimo dalis, susijusias, pirma, su ekonomine analize, kuria remdamasi padarė išvadą, jog ieškovei suteiktas pranašumas, antra, su tuo, kokia turėjo būti rinkos kaina, trečia, su aplinkybe, kad ji nagrinėjo, ar pagalba galėjo būti priimtina kaip pagalba regionų plėtrai, ir, ketvirta, su priežastimis, dėl kurių atmesta VPP programa.
50 Taigi, pirma, dėl ekonominės analizės, kuria remdamasi Komisija padarė išvadą, kad ieškovei suteiktas pranašumas, pažymėtina, jog išnagrinėjus ginčijamą sprendimą matyti, kad Komisija pirmiausia priminė ekonomines aplinkybes, kuriomis priimtas Sprendimas Alumix (ginčijamo sprendimo 33–38 konstatuojamosios dalys), tada aptarė po sprendimo priėmimo įvykusius didelius pokyčius Italijos elektros energijos rinkoje (ginčijamo sprendimo 39–43 konstatuojamosios dalys), galiausiai visą skyrių (ginčijamo sprendimo 6.2.1 punktas „Pranašumo buvimas“) skyrė rinkos, kurioje veikia ieškovė, analizei (ginčijamo sprendimo 145–158 konstatuojamosios dalys). Priminusi, kad Sprendimas Alumix, priimtas nagrinėjant monopolį, negalėjo būti taikomas ir liberalizuotai elektros energijos rinkai (ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamoji dalis), Komisija, remdamasi 10 punkte minėtu 2011 m. liepos 21 d. Sprendimu Alcoa Trasformazioni / Komisija (71 punktas), pabrėžė, jog reikia atsižvelgti į „faktinėse rinkose esančias sąlygas“ (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat aptarė Sardinijos rinkos ypatumą (ginčijamo sprendimo 155 ir 226–231 konstatuojamosios dalys).
51 Antra, dėl rinkos kainos Komisija nurodė, kad ieškovei taikyta kaina yra mažesnė už tą, dėl kurios ji būtų galėjusi susitarti faktinėmis rinkos sąlygomis be Italijos valstybės įsikišimo, nes jeigu ji būtų galėjusi tiesiogiai susitarti dėl šios kainos su vienu iš elektros energijos tiekėjų atitinkamuose regionuose, šio įsikišimo nebūtų prireikę (ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamoji dalis). Ginčijamo sprendimo 146–152 konstatuojamosiose dalyse ji išdėstė priežastis, dėl kurių manė turinti atmesti ieškovės atliktą rinkos kainos apskaičiavimą, ir pažymėjo, be kita ko, ginčijamo sprendimo 153 ir 154 konstatuojamosiose dalyse, kad šis apskaičiavimas yra klaidingas, nes nurodyta kaina atitinka bazinės apkrovos elektrinių (mažiausių sąnaudų elektrinių) ribines gamybos sąnaudas. Komisija pabrėžė, kad elektros energija tokiomis kainomis parduodama tik ne piko valandomis, tačiau ieškovė vartoja elektros energiją ne tik ne piko valandomis, bet visą parą. Galiausiai ji patikslino rinkos kainą Sardinijoje (ginčijamo sprendimo 230 konstatuojamoji dalis), nurodydama, kad ieškovei taikomas tarifas nesiekia ribinių elektros gamintojų gamybos kainų ir jis bet kuriuo atveju neatitinka Sprendimo Alumix kriterijų, net jeigu jie ir būtų reikšmingi (ginčijamo sprendimo 155 konstatuojamoji dalis).
52 Trečia, dėl pagalbos priimtinumo, kaip pagalbos regionų plėtrai, iš ginčijamo sprendimo 60–67 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovė, Komisija nagrinėjo, ar yra tokia galimybė remiantis Nacionalinėmis regioninės pagalbos teikimo gairėmis (ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamoji dalis), ir nustatė, kad Venetas nėra remiamas regionas (ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamoji dalis), todėl tokia pagalba negali būti taikoma vienai iš ieškovės gamyklų. Dėl antrosios gamyklos, esančios Sardinijoje, Komisija pažymėjo, kad šis regionas buvo remiamas iki 2006 m. gruodžio 31 d. (konstatuojamoji dalis 62 ginčijamo sprendimo), bet toks nebėra pagal 2007–2013 m. Nacionalines regioninės pagalbos teikimo gaires (OL C 54, 2006, p. 13); ieškovė nebent galėtų pasinaudoti dvejų metų pereinamuoju laikotarpiu, numatytu „galiojančių pagalbos veiklai sistemų laipsniškam panaikinimui“ (ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamoji dalis). Todėl ji aiškinosi, ar pagalba buvo būtina (ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamoji dalis) ir proporcinga regionų patiriamoms kliūtims (ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamoji dalis), ir padarė neigiamą išvadą. Ji taip pat pažymėjo, kad, vertinant absoliučiais skaičiais, pagalba nebuvo iš tikro progresyviai mažėjanti (ginčijamo sprendimo 65 konstatuojamoji dalis), ir galiausiai nusprendė, kad „leidimas kelis mėnesius teikti naują pagalbą veiklai, numatant laipsnišką užbaigimą, neatrodo tinkamas, taip pat turint omenyje pareikštas abejones ir iškraipantį pagalbos pobūdį“ (ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamoji dalis). Apibendrindama ji „pareiškė abejonių“ dėl galimybės leisti ieškovei taikyti lengvatinį tarifą „kaip regioninę pagalbą ar bet kokiais kitais pagrindais“ (ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamoji dalis).
53 Be to, visas ginčijamo sprendimo skyrius [6.5.1 punktas „Suderinamumas su Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis (Sardinija)“] skirtas dvidešimtyje konstatuojamųjų dalių glaustai išdėstyti Komisijos pozicijai šia tema (ginčijamo sprendimo 220–240 konstatuojamosios dalys), ypač „indėlio į regioninę plėtrą“ klausimu (ginčijamo sprendimo 6.5.1.2 punktas ir 232–237 konstatuojamosios dalys).
54 Ketvirta, dėl VPP programos pažymėtina, kad ginčijamame sprendime ji irgi minima kelis kartus. Pateikdama bylos chronologinius faktus Komisija nurodo, kad svarstė „galimybę taikyti“ minėtą programą (ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamoji dalis) ir šiuo klausimu susirašinėjo su Italijos Respublika (ginčijamo sprendimo 18–20 konstatuojamosios dalys). Ji taip pat mini susitikimus su šia valstybe nare (tos pačios ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalys). Svarbiausia, ginčijamame sprendime yra vienas skyrius, skirtas šiam klausimui [6.5.3 punktas „Pasiūlymas dėl virtualios elektrinės (Sardinijoje)“], padalytas į du poskyrius: „Italijos VE aprašymas“ (ginčijamo sprendimo 6.5.3.1 punktas) ir „Tarifo suderinamumas remiantis VE“ (ginčijamo sprendimo 6.5.3.2 punktas). Šiame skyriuje (ginčijamo sprendimo 246–259 konstatuojamosios dalys) išsamiai pristatoma VPP programa ir priežastys, dėl kurių Komisija „[padarė] išvadą, kad šiuo atveju VE negali tapti pakankamu pagrindu, leidžiančiu pripažinti pagalbą suderinamą pereinamuoju laikotarpiu po VE įsteigimo, nekalbant apie laikotarpį iki VP įsteigimo“ (ginčijamo sprendimo 253 konstatuojamoji dalis).
55 Todėl, kalbant apie šiuos keturis ieškovės konkrečiai nurodytus aspektus, ginčijamas sprendimas tikrai neturi spragų – jame pateikiami išsamūs ir argumentuoti motyvai, kurie sudaro sąlygas ieškovei sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o Sąjungos teismui – vykdyti kontrolę.
56 Vadinasi, šeštojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti, o tai reiškia, turint omenyje, jog šio pagrindo pirmoji dalis nepriimtina, kad reikia atmesti visą šį pagrindą.
57 Dabar reikia išnagrinėti ieškovės penktąjį pagrindą, nes tai padės Teismui nurodyti tikslią Sprendimo Alumix apimtį.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, kuriame teigiama, kad pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas
58 Ieškovė tvirtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Svarbu pabrėžti (ir tam iš esmės pritaria ieškovė), kad kai kurie argumentai, kuriuos ji pateikia kaip šio pagrindo dalį, „jau buvo pateikti Teismui, pareiškiant ieškinį dėl sprendimo [2006/C 214/03] panaikinimo“ (ieškinio 225 punktas), ir kad jis jų „nepatvirtino“ (tas pats ieškinio punktas). Ieškovė prašo išnagrinėti juos iš naujo, nes minėti argumentai yra didesnės apimties, o ginčijamas sprendimas nėra to paties pobūdžio kaip Sprendimas 2006/C 214/03. Taigi nagrinėjant penktąjį ieškinio pagrindą būtina atsižvelgti į šio teismo, o vėliau – Teisingumo Teismo praktikoje pateiktus atsakymus, tačiau nereikia jais apsiriboti; penktąjį ieškinio pagrindą sudaro penkios dalys, jose aptariami, pirma, teisėti lūkesčiai, kurių galėjo turėti Italijos Respublika ir ieškovė, kad nagrinėjama pagalba yra esama, o ne nauja, nes jos poveikis ieškovei nepakito, todėl ginčijamu sprendimu pažeistas EB 88 straipsnis (SESV 108 straipsnis, kurį nurodė ieškovė, netaikomas ratione temporis); antra, teisėti lūkesčiai, kylantys dėl to, kad Komisija, kuriai, anot ieškovės, buvo pranešta apie teisės pasikeitimus po 1995 m. dekrete nustatyto termino, nesureagavo į naujai priimtas Italijos teisės normas, ir tai leido ieškovei manyti, kad nagrinėjamą pagalbą reikia laikyti esama; trečia, Sprendimo Alumix neribotas galiojimas laiko atžvilgiu; ketvirta, konkretūs teisėti lūkesčiai, kuriuos lemia tai, kad 1995 m. dekrete patvirtintas tarifas pripažintas ne valstybės pagalba; ir, penkta, padidėję ieškovės teisėti lūkesčiai dėl Komisijos pozicijos, vykdant formalaus tyrimo procedūrą išreikštos 2007 m. sausio 19 d. rašte.
59 Prieš pradedant nagrinėti atskiras šio ieškinio pagrindo dalis reikia priminti, ką apima teisėtų lūkesčių apsaugos principas ir kokių sąlygų reikia laikytis, kad jis būtų taikomas.
60 Pagal Europos Sąjungos teisės pagrindinį principą (1999 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Atlanta / Europos bendrija, C‑104/97 P, Rink. p. I‑6983, 52 punktas) – teisėtų lūkesčių apsaugos principą – kiekvienas ūkio subjektas, kuriam institucija sukėlė pagrįstų lūkesčių, turi teisę jais remtis (1987 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van den Bergh en Jurgensir an Dijk Foods Products (Lopik) / EEB, 265/85, Rink. p. 1155, 44 punktas ir 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo ISD Polska ir kt. / Komisija, C‑369/09 P, Rink. p. I‑2011, 123 punktas; 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija, T‑328/09, 18 punktas). Tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, kad priimta Sąjungos priemonė paveiks jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę (1978 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lührs, 78/77, Rink. p. 169, 6 punktas ir 10 punkte minėto 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, 102 punktas). Teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos atsiranda, kai kartu tenkinamos toliau nurodytos trys sąlygos. Pirma, Sąjungos institucijos suinteresuotajam asmeniui iš leidžiamų ir patikimų šaltinių turi būti suteikusios tikslias, besąlygines ir tarpusavyje derančias garantijas. Antra, dėl šių garantijų asmeniui, kuriam jos skirtos, turi kilti teisėtų lūkesčių. Trečia, suteiktos garantijos turi atitikti taikomas normas (žr. minėto Sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
61 Konkrečiau kalbant apie šio principo taikymą valstybės pagalbos srityje, reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiga pranešti yra esminė, siekiant užtikrinti privalomos Komisijos atliekamos valstybės pagalbos kontrolės veiksmingumą, įmonės pagalbos gavėjos iš esmės gali turėti teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo tik tuomet, jeigu ji buvo suteikta laikantis EB 88 straipsnyje nustatytos procedūros, ir rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi įsitikinti, kad šios procedūros buvo laikomasi. Būtent, kai pagalba buvo suteikta apie ją iš anksto nepranešus Komisijai, todėl remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi ji yra neteisėta, pagalbos gavėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jos suteikimo teisėtumo (šiuo klausimu žr. 60 punkte minėto Sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija 20 ir 21 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką), išskyrus ypatingas aplinkybes (2009 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France ir France Télécom / Komisija, T‑427/04 ir T‑17/05, Rink. p. II‑4315, 263 punktas).
62 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia paeiliui nagrinėti šio pagrindo trečią, antrą, ketvirtą, pirmą ir penktą dalis.
Penktojo ieškinio pagrindo trečia dalis, susijusi su Sprendimo Alumix neribotu galiojimu laiko atžvilgiu
63 Kadangi Komisijos sprendimas Alumix priimtas dėl 1995 m. dekretu, kurio galiojimas aiškiai baigėsi 2005 m. gruodžio 31 d., paskirtos pagalbos suderinamumo su Bendrijos rinka, jo poveikis laiko atžvilgiu negali būti ilgesnis nei priemonės, dėl kurios priimtas šis sprendimas. Kaip Komisija teisingai primena atsiliepime į ieškinį, 10 punkte minėtame 2009 m. kovo 25 d. Sprendime Alcoa Trasformazioni / Komisija (105 ir 106 punktai) šie argumentai jau buvo pateikti. Teisingumo Teismas jiems pritarė ir nusprendė, kad Komisijos sprendime Alumix padarytos išvados negali pagrįstai įtikinti ieškovės, jog šio sprendimo nuostatos gali būti taikomos ir Sprendime 2006/C 214/03 nagrinėjamam tarifui (10 punkte minėto 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija 134 punktas), ir kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog Sprendimas Alumix negalėjo ieškovei sukelti jokių teisėtų lūkesčių, kad jame padarytos išvados ir toliau galios (10 punkte minėto 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija 135 punktas).
64 Taigi dėl šių motyvų reikia atmesti penktojo ieškinio pagrindo trečią dalį.
Penktojo ieškinio pagrindo antra dalis, susijusi su teisėtais lūkesčiais, kuriuos sukėlė Komisijos nereagavimas, priėmus naujas Italijos teisės nuostatas
65 Reikia pažymėti, kad Sprendimas Alumix galiojo tik tiek, kiek buvo teikiama 1995 m. dekretu skirta pagalba; taip pat negalima aiškinti, kad Komisijos reakcijos nebuvimas galėjo sukelti ieškovei teisėtų lūkesčių.
66 Pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovės argumentai grindžiami klaidinga prielaida: ji tvirtina, jog ginčijamos nuostatos buvo žinomos Komisijai, nors iš tiesų dar reikia išsiaiškinti, ar apie jas Italijos Respublika šiai institucijai pranešė. Dėl 2004 m. dekreto pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo (šio sprendimo 1–3 konstatuojamosios dalys) matyti, jog būtent Komisijos, kuri gavo žinių iš įvairių spaudos straipsnių, iniciatyva ši valstybė narė pateikė informaciją. Dėl 2005 m. įstatymo pažymėtina, kad, kaip patvirtinta per posėdį, taip pat iš bylos dokumentų matyti, jog apie šio įstatymo 11 straipsnio 11 dalį, kitaip nei apie 11 straipsnio 12 dalį, Komisijai nebuvo pranešta; dėl to Teisingumo Teismas jau priėmė sprendimą (10 punkte minėto 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija 16 punktas). Taigi reikia taikyti šio sprendimo 61 punkte primintą teismo praktiką, pagal kurią, kai pagalba suteikta apie ją iš anksto nepranešus Komisijai, pagalbos gavėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jos suteikimo teisėtumo.
67 Taip pat nedera tvirtinti, kad būta Komisijos neveikimo, nes nagrinėjama informacija pateikta jai vykdant pagreitintas procedūras. Tokiomis sąlygomis jokių teisėtų lūkesčių negalėjo atsirasti dėl Komisijos neveikimo po pranešimo, nes nei neveikimas, nei pranešimas nebuvo įrodyti.
68 Antra, šiaip ar taip, šiuo atveju neginčijama, kad nėra jokių tikslių, besąlyginių ir tarpusavyje derančių garantijų.
69 Todėl reikia atmesti ir penktojo ieškinio pagrindo antrą dalį.
Penktojo ieškinio pagrindo ketvirta dalis, susijusi su teisėtais lūkesčiais, kad 1995 m. dekretu patvirtintas tarifas nelaikytas valstybės pagalba
70 Iš to, kas nurodyta nagrinėjant penktojo ieškinio pagrindo trečią dalį, matyti, kad 2005 m. gruodžio 31 d. baigęs galioti, todėl ribotas laiko atžvilgiu 1995 m. dekretas, dėl kurio priimtas Sprendimas Alumix, galėjo būti nelaikomas valstybės pagalba tik tam tikrą nustatytą laikotarpį. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė dėl šiuo aspektu pateiktos Bendrojo Teismo analizės (10 punkte minėto 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija 135 punktas), ieškovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad šiame sprendime pateiktos išvados ir toliau bus taikomos.
71 Todėl reikia atmesti penktojo pagrindo ketvirtą dalį.
Penktojo ieškinio pagrindo pirma dalis, susijusi su teisėtais lūkesčiais, kad nagrinėjama pagalba yra esama, nes jos poveikis ieškovei – nuolatinis
72 Iš teismo praktikos, apie kurią priminta šio sprendimo 60 ir 61 punktuose, matyti, kad ūkio subjektas gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, tik jeigu jis yra pakankamai rūpestingas, apdairus ir nuovokus. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad lengvatinis tarifas, kuriuo ji naudojosi pagal 1995 m. dekretą, iš esmės išimtinis įprasto tarifo atžvilgiu, buvo numatytas dešimties metų laikotarpiu ir kad ji negalėjo būti tikra, jog šis laikotarpis bus pratęstas. Ji taip pat negalėjo nežinoti lengvatinio tarifo, kuriuo iš pradžių naudojosi, nustatymo mechanizmo ir neįvertinti fakto, kad jis perėjo kelis etapus, dėl kurių Komisija dar neturėjo progos išreikšti nuomonės. Be to, būtent atsižvelgiant į tuos etapus klaidinga manyti, kad lengvatinis tarifas pagal 1995 m. dekretą niekada nesikeis, kai šis aktas kelis kartus buvo pakeistas, ypač turint omenyje pakeitimą 2005 m. įstatymu, kaip jį išaiškino AEEG, pagal kurį tarifas kasmet atnaujinamas, didinant jį ne daugiau kaip 4 % per metus (žr. šio sprendimo 6 punktą ir ginčijamo sprendimo 49 ir 50 konstatuojamąsias dalis).
73 Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, ieškovė, kaip pakankamai rūpestingas, apdairus ir nuovokus ūkio subjektas, negalėjo grįsti teisėtų lūkesčių tuo, kad pradinis tarifas buvo ilgą laiką taikomas ir pripažintas esama pagalba, juo labiau kad šis tarifas akivaizdžiai pasikeitė nuo tada, kai priimtas Sprendimas Alumix, o tai įvyko, kai ji vis dar naudojosi lengvatiniu tarifu.
74 Taigi reikia atmesti penktojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.
Penktojo ieškinio pagrindo penkta dalis, susijusi su padidėjusiais ieškovės teisėtais lūkesčiais dėl Komisijos pozicijos vykdant formalaus tyrimo procedūrą, išreikštos 2007 m. sausio 19 d. rašte
75 Tai, kad Komisija 2007 m. sausio 19 d. rašte pradėjo tartis su Italijos Respublika (bet ne ieškove) dėl VPP programos (ginčijamo sprendimo 18–20 konstatuojamosios dalys), ne tik negalėjo turėti reikšmės pripažįstant pagalbą esama pagalba – būtent tokio pripažinimo ieškovė norėjo dėl ginčijamomis Italijos teisės nuostatomis įgyvendintų priemonių – ir todėl teisėtiems lūkesčiams, kuriuos ji klaidingai manė turinti teisę grįsti Komisijos sprendime Alumix pateiktomis išvadomis; svarbiausia yra tai, kad minėtas raštas buvo derybų dėl galimybės priimti pereinamojo laikotarpio priemones pradžia ir iš esmės negalėjo suteikti tikslių, besąlyginių ir tarpusavyje derančių garantijų.
76 Vadinasi, reikia atmesti penktojo ieškinio pagrindo penktą dalį, o kartu ir visą šį pagrindą.
77 Kiti keturi ieškinio pagrindai nagrinėjami ta tvarka, kokia jie pateikti ieškovės raštuose.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, kuriame teigiama, kad priemonė neteisėtai pripažinta valstybės pagalba, nesant ieškovei suteikto pranašumo
78 Pirmasis ieškinio pagrindas, kuriame ieškovė nurodo, kad pažeistas SESV 107 straipsnis (iš tiesų ratione temporis taikomas EB 87 straipsnis), suskirstytas į kelias dalis: pirma, teisminės kontrolės intensyvumas ir Komisijai tenkanti pareiga motyvuoti valstybės pagalbos srityje. Dėl antrojo aspekto jau nagrinėjant šeštojo ieškinio pagrindo antrą dalį nuspręsta, kad ginčijamas sprendimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus. Dėl bendrų samprotavimų apie Sąjungos teismo kontrolę valstybės pagalbos srityje pažymėtina, kad juose nepateiktas joks konkretus kaltinimas, susijęs su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, todėl juos reikia atmesti kaip nereikšmingus.
79 Galima sakyti, kad pirmąjį ieškinio pagrindą sudaro trys argumentai: Komisija turėjo manyti, kad Sprendime Alumix suformuluoti kriterijai yra taikytini; tada ji būtų padariusi tą pačią išvadą kaip sprendime, t. y. kad nebuvo valstybės pagalbos (pirmojo ieškinio pagrindo D ir E punktai); ji turėjo atlikti ekonominę analizę, kad nustatytų, ar ieškovei suteiktas galimas pranašumas (pirmojo ieškinio pagrindo B punktas); tai bet kuriuo atveju reiškia, kad svarstydama Komisija turėjo remtis normaliu rinkos veikimu (pirmojo ieškinio pagrindo C punktas).
80 Reikia paeiliui išnagrinėti šiuos tris argumentus.
81 Dėl Komisija išvados, jog Sprendime Alumix suformuluoti kriterijai šiuo atveju netaikytini, kritikos būtina pažymėti, kad kalbama ne apie minėto sprendimo taikymą laiko atžvilgiu (tai aptarta nagrinėjant penktąjį ieškinio pagrindą), o apie vėliau įvykusius ekonominius ir teisinius pasikeitimus, dėl kurių tapo neįmanoma pakartoti panašaus sprendimo. Kaip teisingai pažymi Komisija „sunku įsivaizduoti reikšmingesnį pasikeitimą už tiekėjo taikomos kainos pakeitimą valstybės subsidijuojamu tarifu“ (atsiliepimo į ieškinį 54 punktas).
82 Nors pirmuoju atveju ieškovei suteiktas tarifas net monopolio (šiuo atveju – ENEL) sąlygomis galėjo prilygti tiekėjo nuolaidai, kurią jis taiko vienam iš svarbiausių savo klientų (šiuo atžvilgiu žr. ginčijamo sprendimo 36 ir 37 konstatuojamąsias dalis), priemonės, dėl kurių priimtas ginčijamas sprendimas, yra Italijos valdžios institucijų nustatytos kainos sumažinimas, finansuojamas iš parafiskalinio mokesčio, sudarančio sąlygas grąžinti ieškovei įprasto įmonėms taikomo tarifo ir jai nustatyto lengvatinio tarifo skirtumą. Tačiau, kaip matyti iš pačios tuo metu taikyto lengvatinio tarifo prigimties, Išlyginamasis fondas iš viešųjų išteklių grąžindavo ieškovei sumą, atitinkančią sumos, apskaičiuotos pagal elektros energijos teikimo tarifą, kurį ENEL taikė gamykloms, ir sumos, apskaičiuotos pagal 1995 m. dekrete patvirtintą tarifą, skirtumą – vien to užtenka pagrįsti teiginį, kad ieškovės įmonės nepadengė visų sąnaudų, kurios įprastai būtų apsunkinusios jų biudžetus (šiuo klausimu žr. 10 punkte minėto 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija 68 punktą ir 10 punkte minėto 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija 83 punktą).
83 Taigi, Komisija nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Sprendime Alumix išdėstyti kriterijai šiuo atveju negali būti taikomi.
84 Dėl antrojo argumento reikia pabrėžti, kad, kaip paaiškinta nagrinėjant šeštojo ieškinio pagrindo antrą dalį, Komisija pateikė daug ekonominio pobūdžio informacijos, iš kurios kartu matyti ir rinkos pokyčiai (monopolio panaikinimas), ir tai, kas būdinga ieškovės įmonių situacijai (pavyzdžiui, Sardinijos elektros energijos rinkos analizė). Taigi ji elgėsi pagal EB 87 straipsnį, kuriame reikalaujama, kad Komisija įrodytų, jog paremtai įmonei suteiktas ekonominis pranašumas (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, Rink. p. II‑435, 251 ir 257 punktus ir 2010 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Bundesverband deutscher Banken / Komisija, T‑163/05, Rink. p. II‑387, 98 punktą). Tačiau nebuvo būtina, kad Komisija pateiktų kitų argumentų, nes tiesiog iš įgyvendinto mechanizmo aprašymo matyti, kad egzistuoja ieškovei suteiktas pranašumas. Sudėtingi ekonominiai vertinimai, reikalingi, pavyzdžiui, siekiant taikyti privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijų, visiškai nenaudingi, kai yra kompensacinis mechanizmas, finansuojamas iš parafiskalinio mokesčio, skirto atleisti bendrovei nuo dalies išlaidų elektros energijai, būtinų gaminant prekes, kuriomis ji prekiauja Sąjungos teritorijoje. Todėl Komisija neprivalėjo atlikti sudėtingesnės ekonominės analizės nei jau atlikta ginčijamame sprendime.
85 Dėl trečiojo ieškovės argumento, susijusio su tuo, kad Komisija turėjo svarstyti remdamasi ne esama, o normaliai veikiančia rinka, užtenka priminti, kad, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, valstybės pagalbą reikia įvertinti jos pačios atžvilgiu, o ne atsižvelgiant, pavyzdžiui, į tikslą ištaisyti netobulą rinkos konkurenciją (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, Rink. p. I‑3679, 67 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
86 Todėl pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, kuriame teigiama, kad sprendimas neteisėtas, nes nenustatyta pagalbos suma
87 Svarbu priminti, kad Komisija ginčijamame sprendime pripažįsta nagrinėjamą pagalbą nesuderinama su bendrąja rinka ir reikalauja ją iš dalies susigrąžinti. Būtent dėl šio antrojo aspekto keliamas pagalbos sumos nustatymo klausimas.
88 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką jokia Sąjungos teisės nuostata nereikalauja, kad Komisija, nurodydama susigrąžinti su vidaus rinka nesuderinama pripažintą pagalbą, nustatytų tikslią susigrąžintinos pagalbos sumą. Pakanka, kad Komisijos sprendime būtų pateikta informacija, leidžianti jo adresatui be pernelyg didelių sunkumų pačiam nustatyti šią sumą (2000 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija / Komisija, C‑480/98, Rink. p. I‑8717, 25 punktas ir 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑441/06, Rink. p. I‑8887, 29 punktas; 2010 m. birželio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo Mediaset / Komisija, T‑177/07, Rink. p. II‑2341, 181 punktas).
89 Ginčijamas sprendimas atitinka šiuos reikalavimus, nes, kaip, beje, pažymėta 18 punkte minėtoje 2010 m. liepos 9 d. Nutartyje Alcoa Trasformazioni / Komisija (11 punktas), jame nurodoma ne tiksli susigrąžintinos pagalbos suma, o metodas, pagal kurį šią sumą reikia apskaičiuoti. Ji lygi skirtumui tarp sutartyje nustatytos ir lengvatinės kainų; ši suma sutampa su kompensacine įmoka, kurią ieškovė gavo per atitinkamą laikotarpį (ginčijamo sprendimo 285 konstatuojamoji dalis). Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje aiškiai nurodoma ši konstatuojamoji dalis. To sprendimo 2 straipsnyje patikslinama, kad ši suma susigrąžinama su palūkanomis, ir nurodomas jų apskaičiavimo metodas. Galiausiai iš minėto straipsnio analizės matyti, kad Komisija nereikalauja susigrąžinti pagalbos iš Sardinijoje esančios gamyklos, suteiktos laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2009 m. lapkričio 19 d.
90 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, kuriame pirmiausia teigiama, kad priemonė klaidingai pripažinta pagalba veiklai, o papildomai – kad klaidingai nustatytas tokios pagalbos priimtinumas pagal Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires
91 Svarbu atkreipti dėmesį į ieškovės trečiojo ieškinio pagrindo ribotumą – šis pagrindas susijęs tik su gamykla Sardinijoje, nes Venetas nėra regionas, galintis gauti regionams skirtą valstybės pagalbą pagal 87 straipsnio 3 dalies a punktą. Komisija ginčijamame sprendime (šio sprendimo 240 konstatuojamoji dalis) ir atsiliepime į ieškinį pažymi, kad Sardinija nustojo būti remiamas regionas 2006 m. pabaigoje. Taigi, kadangi trečiasis ieškinio pagrindas susijęs tik su iki šios datos gamyklai Sardinijoje teiktos pagalbos neteisėtumu, būtent tik šio laikotarpio atžvilgiu reikia nagrinėti dvi šio pagrindo dalis.
Dėl pagrindinio teiginio, kad nagrinėjama pagalba klaidingai kvalifikuota kaip pagalba veiklai
92 Ginčydama Komisijos analizę, pagal kurią nagrinėjama pagalba buvo nesuderinama su bendrąja rinka, ieškovė tvirtina, kad tai nėra pagalba veiklai, todėl jai iš principo negalima taikyti regioninės pagalbos teikimo gairių (šių gairių 4.15–4.17 punktai). Ji remiasi, be kita ko, nagrinėjamos priemonės laikinumu ir išskirtinai regionine paskirtimi. Vis dėlto šie argumentai neįtikina. Iš tiesų ieškovė naudojosi lengvatiniu tarifu 15 metų (nuo 1995 m. dekreto įsigaliojimo iki pranešimo apie ginčijamą sprendimą, ypač jo 4 straipsnį, pagal kurį Italijos Respublika turėjo atšaukti visus būsimus nagrinėjamos pagalbos mokėjimus). Be to, lengvatinis tarifas taikytas ne tik Sardinijoje, bet ir Venete. Šiaip ar taip, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, pagalba veiklai – tai pagalba, skirta bendrovės išlaidoms apmokėti, kurias įprastai ji turi padengti pati valdydama ar vykdydama įprastą veiklą (2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija / Komisija, C‑156/98, Rink. p. I‑6857, 30 punktas ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, C‑459/10 P, neskelbiamo Rinkinyje, 34 punktas; minėto Sprendimo Kronoply / Komisija 75 punktas). Todėl nagrinėjama pagalba, dėl kurios sumažėjo ieškovės sąnaudos, susijusios su elektros energijos suvartojimu, kuris iš esmės priskiriamas prie kasdienio valdymo, buvo pagalba veiklai. Turint omenyje, kad per aliuminio gamybos procesą suvartojama itin daug energijos (ginčijamo sprendimo 74 konstatuojamoji dalis), pirkti elektros energiją buvo ypač svarbu ieškovės veiklai.
93 Todėl reikia atmesti trečiojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.
Dėl papildomo teiginio, susijusio su nagrinėjamos pagalbos priimtinumu pagal Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires
94 Net jei kalbama apie pagalbą veiklai, buvo galima išimtinai leisti pagalbą, skirtą remiamiems regionams pagal EB 87 straipsnio 3 dalies a punktą, su sąlyga, kad tokios pagalbos teikimas pateisinamas dėl jos indėlio į regiono plėtrą ir jos pobūdžio ir kad jos lygis proporcingas sunkumams, kuriuos siekiama išspręsti. Ši pagalba turi būti ribota laiko atžvilgiu ir progresyviai mažėjanti. Ieškovė papildomai nurodo, kad, kalbėdama apie jos gamyklą Sardinijoje, Komisija turėjo pripažinti pagalbos priimtinumą šiuo aspektu. Šiems argumentams negali būti pritarta.
95 Pirmiausia, vien to, kad nagrinėjama pagalba nebuvo progresyviai mažinama, pakanka, kad Komisija atsisakytų pripažinti pagalbą priimtina pagal Nacionalines regioninės pagalbos teikimo gaires (ginčijamo sprendimo 65 ir 239 konstatuojamosios dalys), nepaisant to, kad nustatytas ne daugiau kaip 4 % per metus tarifo didėjimas. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad lengvatinio tarifo nominalios sumos ribotas padidinimas ipso facto nereiškia kompensacinės sumos, kuria naudojosi įmonė, kuriai taikytas lengvatinis tarifas, sumažinimo, nes realios ūkio subjekto elektros energijos sąnaudos gali toliau būti didesnės už tas, kurias jis nurodo tai įmonei pateiktoje sąskaitoje, taikydamas lengvatinį tarifą, nors ir padidintą 4 %. Todėl, kaip teisingai nurodė Komisija ir jai neprieštarauta, lengvatinis tarifas progresyviai mažėjo tik tuo atveju, kai Sąjungoje mažėjo vidutinės kainos (neto vertė), o visais kitais atvejais jis didėjo.
96 Tada Komisija visiškai įtikinamai nurodė, dėl kokių priežasčių negalima manyti, jog nagrinėjama pagalba tvariai prisideda prie regiono plėtros. Ginčijamo sprendimo 235 ir 236 konstatuojamosiose dalyse ji priminė, kad ieškovė pati pripažino, jog gamykla Sardinijoje nebūtų gyvybinga, jei negalėtų naudotis lengvatiniu tarifu, ir nurodė, kad net atsižvelgiant į būsimą naujų infrastruktūrų (dujotiekio, jūros kabelio) įgyvendinimo poveikį rinkos kainai, gauta kaina būtų panaši į tą, kuri taikoma likusioje Italijos dalyje, bet, šiaip ar taip, ji negalės pasiekti 30 EUR / MWh kainos lygio, kuris „būtinas, kad lydykla taptų pelninga“ (ginčijamo sprendimo 235 konstatuojamoji dalis). Taigi ieškovės gamykla, užuot dėl nagrinėjamos pagalbos tapusi būsimo salos vystymosi varikliu, pati visiškai priklauso nuo lengvatinio tarifo.
97 Galiausiai Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėse nurodyta, kad pagalba turi būti proporcinga sunkumams, kuriuos siekiama išspręsti, kad būtų priimtina. Komisija išnagrinėjo, ar lengvatinis tarifas atitinka pastebimą skirtumą tarp Sardinijos ir Italijos pusiasalio kitų klientų atžvilgiu. Ji išsiaiškino, kad ieškovei taikytas grąžinimas yra daug didesnis nei bet koks galimas skirtumas (ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamoji dalis). Tokiomis aplinkybėmis ieškovė negali tinkamai tvirtinti, kad nagrinėjama pagalba yra proporcinga, todėl priimtina.
98 Kadangi šie kriterijai netenkinami, Komisija teisingai nusprendė, jog tai kliūtis pripažinti lengvatinį tarifą priimtinu Sardinijoje pagal Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires.
99 Vadinasi, taip pat reikia atmesti trečiojo ieškinio pagrindo antrą dalį, todėl – ir visą trečiąjį ieškinio pagrindą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, kuriame teigiama, kad pažeistas gero administravimo principas ir SESV 107 straipsnio 3 dalis, kiek tai susiję su VPP programa
100 Ieškovė mano, kad 2007 m. sausio 19 d. raštu ir plačiau – savo požiūriu dėl VPP programos vertinimo – Komisija rimtai ir akivaizdžiai pažeidė gero administravimo principą ir SESV 107 straipsnio 3 dalį (iš tiesų, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo priėmimo datą, – EB 87 straipsnio 3 dalį).
101 Pirmiausia reikia priminti, kad viena iš per Bendrijos teisės sistemos administracines procedūras suteikiamų garantijų yra gero administravimo principas, su kuriuo siejama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktas ir 2009 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Estija / Komisija, T‑263/07, Rink. p. II‑3463, 99 punktas).
102 Toliau reikia pabrėžti, kad ginčijamo sprendimo 281 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad 2007 m. pradėtų derybų dėl VPP programos trukmė, nors ją daugiausia lėmė pavėluotas Italijos Respublikos atsakymas į pasiūlymą, „prieštaravo gero administravimo principui ir turėjo įtakos naudos gavėjo elgesiui vėlesnio tyrimo etapo metu“.
103 Teismo visiškai nesaisto tai, kaip Komisija vertina savo pačios elgesį, ir jis turi vykdyti savo ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę, tačiau atliekant šią kontrolę jį saisto tiek ginčijamo sprendimo dalykas, tiek jo tikslas.
104 Reikia pažymėti: kadangi gero administravimo principą pažeidė Komisijos neryžtingumas ir neskubėjimas imtis veiksmų dėl programos VPP, susijusios su ieškovės įmone Sardinijoje, Komisija manė, kad „nereikia reikalauti grąžinti Sardinijos gamyklai suteiktą pagalbą už laikotarpį nuo rašto išsiuntimo (2007 m. sausio 19 d.) iki <...> [ginčijamo] sprendimo dienos“ (ginčijamo sprendimo 282 konstatuojamoji dalis). Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalis atspindi šią išvadą. Vadinasi, ieškinio pagrindas, kuriame nurodomas gero administravimo principo pažeidimas, negali paveikti ginčijamo sprendimo teisėtumo nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka klausimu ir neturi įtakos pagalbos sumai, kurią už laikotarpį po 2007 m. sausio 18 d. gamyklos Sardinijoje atžvilgiu Komisija nurodė susigrąžinti, todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies netinkamą.
105 Vis dėlto analizuojant šį ieškinio pagrindą matyti, kad ieškovė, vadovaudamasi platesniu požiūriu, pateikė jį skyriuje „Komisijos administracinės procedūros vykdymas“; pasak jos, delsimo argumentą pagrindžia šių elementų derinys:
– Sprendimo Alumix, kuriame Komisija pripažino, kad minėtu 1995 m. dekretu įgyvendintos priemonės nėra valstybės pagalba, turinys,
– Komisijos neveiklumas po to, kai ji buvo informuota apie pradinės pagalbos pakeitimus,
– aplinkybė, kad, kiek tai susiję su 2004 m. dekretu, ji pradėjo tyrimą naujų lengvatinio tarifo gavėjų, bet ne jos atžvilgiu,
– 2006 m. liepos 19 d. sprendimo priėmimas,
– ginčijamo sprendimo priėmimas po to, kai atsisakyta VPP programos idėjos.
106 Šie skirtingi elementai, nesvarbu, ar nagrinėjami kiekvienas atskirai, ar visi kartu, negali būti gero administravimo principo pažeidimas. Iš tiesų, pirma, jau priminta, kad Sprendimas Alumix negalėjo leisti ieškovei manyti, kad jo taikymo apimtis viršija 1995 m. dekrete numatytą dešimties metų terminą lengvatiniam tarifui, kuriuo ji naudojosi, taikyti. Antra, negalima kaltinti Komisijos pažeidus gero administravimo principą, jei ši institucija vien dėl trečiojo asmens elgesio negalėjo gerai administruoti. Neginčijama, kad šiuo atveju būtent dėl to, kad Italijos Respublika nepranešė apie 2004 m. dekretą ir 2005 m. įstatymo 11 straipsnio 11 dalį, t. y. elgėsi neteisėtai, Komisija negalėjo pareikšti savo pozicijos; ji būtų tai padariusi, jei būtų laikytasi pranešimo apie valstybės pagalbą procedūros. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 65–67 punktuose, po to, kai Italijos valdžios institucijos priėmė naujas nuostatas, Komisija nebuvo neveikli, o jų paprašė pateikti, jos nuomone, būtiną informaciją. Trečia, tiek Bendrasis Teismas, tiek Teisingumo Teismas nusprendė, kad 2006 m. liepos 19 d. sprendimas yra teisėtas, net jeigu jame su ieškove susijęs svarstymas atskirtas nuo svarstymo, susijusio su naujais lengvatinio tarifo gavėjais, nurodytais 2004 m. dekrete. Ketvirta, šio sprendimo 104 punkte priminta, kad, kalbant apie vėlavimą, kurį lėmė derybos dėl programos VPP, paskui šios idėjos atsisakymą, Komisija manė turinti pati į tai atsižvelgti ir atšaukti reikalavimą susigrąžinti atitinkamą dalį pagalbos sumos, o to, aišku, negalima laikyti blogo administravimo veiksmu.
107 Galiausiai, kiek tai susiję su tariamu EB 87 straipsnio 3 dalies pažeidimu dėl to, kad Komisija neįvertino VPP programos poveikio Sardinijoje, reikia priminti, kad Komisija teisingai ginčijamame sprendime nustatė, jog ta programa negali tapti pakankamas pagrindas, leidžiantis pripažinti pagalbą suderinama pereinamuoju laikotarpiu po jos įsteigimo, nekalbant apie laikotarpį iki jos įsteigimo (ginčijamo sprendimo 253 konstatuojamoji dalis). Iš tiesų, kadangi Sardinija nustojo būti remiamas regionas pagal šią nuostatą 2006 m. pabaigoje, o derybos tarp Komisijos ir Italijos Respublikos prasidėjo 2007 m. pradžioje, EB 87 straipsnio 3 dalis negalėjo būti pažeista todėl, kad Komisija atsisakė atsižvelgti į minėtą programą, juo labiau kad pagal EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąjį principą valstybės pagalba yra draudžiama, o leidimai nukrypti nuo šio principo aiškinami siaurai (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija / Komisija, C‑277/00, Rink. p. I‑3925, 20 punktas ir 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Atzeni ir kt., C‑346/03 ir C‑529/03, Rink. p. I‑1875, 79 punktas; 2008 m. gruodžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nuova Agricast ir Cofra / Komisija, T‑362/05 ir T‑363/05, neskelbiamo Rinkinyje, 80 punktas).
108 Iš visko, kas išdėstyta, matyti, kad ketvirtąjį ieškinio pagrindą galima tik atmesti.
109 Vadinasi, visą ieškinį reikia atmesti, nes nepritarta nė vienam iš šešių pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
110 Kadangi Komisija prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį ieškovė turi padengti Komisijos išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus, įskaitant proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį Italijos Respublika, įstojusi į šią bylą šalis, pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Alcoa Trasformazioni Srl padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas per procesą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. spalio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.