GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ‑BORDONA IŠVADA,
pateikta 2021 m. kovo 18 d.(1)
Byla C‑848/19 P
Vokietijos Federacinė Respublika
prieš
Lenkijos Respubliką,
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Gamtinių dujų vidaus rinka – SESV 194 straipsnio 1 dalis – Direktyva 2009/73/EB – Vokietijos institucijos (Bundesnetzagentur) prašymas iš dalies pakeisti sąlygas, kuriomis leidžiama netaikyti Sąjungos teisės taisyklių, siekiant eksploatuoti OPAL dujotiekį – Komisijos sprendimas dėl sąlygų, kuriomis leidžiama netaikyti Sąjungos taisyklės, pakeitimo – Energetinio solidarumo principas“
1. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė apeliacinį skundą dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo(2), kuriuo panaikintas 2016 m. spalio 28 d. Europos Komisijos sprendimas; šiuo Komisijos sprendimu buvo iš dalies pakeistos sąlygos (įtvirtintos ankstesniame sprendime), pagal kurias OPAL dujotiekiui(3) galėjo būti netaikomos taisyklės dėl trečiųjų šalių prieigos ir tarifų(4).
2. Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, nes nusprendė, kad jis priimtas „pažeidžiant energetinio solidarumo principą, kaip antai suformuluotą SESV 194 straipsnio 1 dalyje“.
3. Komisija (atsakovė Bendrajame Teisme) nepateikė apeliacinio skundo dėl Bendrojo Teismo sprendimo, nors jos sprendimas buvo panaikintas. Tokį skundą pateikė Vokietijos Federacinė Respublika; iš esmės ji argumentavo, kad energetinis solidarumas yra tik politinė sąvoka, o ne teisinė taisyklė, iš kurios galėtų tiesiogiai kilti Sąjungos arba valstybių narių teisės ir pareigos.
4. Lenkija, Latvija ir Lietuva palaiko Bendrojo Teismo aiškinimą. Jos laikosi nuomonės, kad energetinis solidarumas yra principas, kuriuo galima remtis kaip kriterijumi siekiant atlikti teisminę antrinės teisės normų ir sprendimų energetikos srityje kontrolę.
5. Taigi išnagrinėjęs apeliacinį skundą Teisingumo Teismas turi nuspręsti dėl energetinio solidarumo principo ir galbūt dėl šio principo pobūdžio ir apimties(5).
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
6. SESV 194 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjungos energetikos politika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama:
a) užtikrinti energijos rinkos veikimą;
b) užtikrinti energijos tiekimo saugumą Sąjungoje;
c) skatinti energijos vartojimo efektyvumą bei taupymą ir naujų bei atsinaujinančių energijos formų plėtojimą; ir
d) skatinti energetikos tinklų sujungimą.“
7. Bendrosios taisyklės dėl dujų ir elektros rinkos yra pateiktos Direktyvoje 2009/73/EB(6). Šios direktyvos 32 straipsnyje, kuris sutampa su Direktyvos 2003/55 18 straipsniu, reglamentuojama trečiųjų šalių prieiga. Jame nurodyta:
„1. Valstybės narės užtikrina paskelbtais tarifais pagrįstos sistemos, suteikiančios trečiosioms šalims galimybę naudotis perdavimo ir skirstymo sistema ir [suskystintų gamtinių dujų; toliau – SGD] įrenginiais, taikomos visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams, įskaitant tiekimo įmones, įgyvendinimą ir objektyvų šios sistemos taikymą nediskriminuojant sistemos naudotojų. Valstybės narės užtikrina, kad tuos tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką iki jų įsigaliojimo pagal 41 straipsnį patvirtintų 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta reguliavimo institucija, ir kad tie tarifai (jei patvirtinamos vien tik metodikos – tos metodikos) būtų viešai paskelbti iki jų įsigaliojimo.
2. Perdavimo sistemos operatoriai, jei tai būtina jų funkcijų, įskaitant susijusias su tarpvalstybiniu perdavimu, vykdymui, turi teisę naudotis kitų perdavimo sistemos operatorių tinklu.
3. Šios direktyvos nuostatos nedraudžia sudaryti ilgalaikių sutarčių, jei jos neprieštarauja Bendrijos konkurencijos taisyklėms.“
8. Direktyvos 2009/73 36 straipsnyje, reglamentuojančiame naują infrastruktūrą, kuriuo pakeistas Direktyvos 2003/55 22 straipsnis, įtvirtinta:
„1. Pateikus prašymą, stambiai naujai dujų infrastruktūrai, t. y. jungiamiesiems vamzdynams, SGD įrenginiams ir saugykloms, apibrėžtą laikotarpį gali būti leidžiama netaikyti 9, 32, 33 bei 34 straipsnių ir 41 straipsnio 6, 8 ir 10 dalių nuostatų, jei laikomasi šių sąlygų:
a) investicija turi skatinti dujų tiekimo konkurenciją ir gerinti tiekimo saugumą;
b) investicijos rizikos laipsnis turi būti toks, kad nesuteikus išimties investicija būtų negalima;
c) infrastruktūros savininkas turi būti fizinis ar juridinis asmuo, bent savo teisine forma nepriklausomas nuo sistemos operatorių, kurių sistemose tą infrastruktūrą numatyta pastatyti;
d) iš tos infrastruktūros vartotojų turi būti imamas mokestis; ir
e) išimtis neturi kenkti konkurencijai ar veiksmingam gamtinių dujų vidaus rinkos funkcionavimui arba veiksmingam reguliuojamosios sistemos, su kuria ta infrastruktūra yra sujungta, funkcionavimui.
<…>
3. [Nacionalinė] reguliavimo institucija, apsvarsčiusi kiekvieną atskirą atvejį, gali priimti sprendimą dėl 1 ir 2 dalyse nurodytų išimčių.
<…>
6. Išimtį galima suteikti naujos infrastruktūros arba esamos infrastruktūros, kurios pajėgumas smarkiai padidėjo, visiems pajėgumams arba jų daliai.
Priimant sprendimą suteikti išimtį, kiekvienu atskiru atveju atsižvelgiama į poreikį nustatyti sąlygas, susijusias su išimties galiojimo laikotarpiu ir nediskriminacine teise naudotis infrastruktūra. Priimant sprendimą dėl tų sąlygų visų pirma atsižvelgiama į papildomus pajėgumus, kuriuos planuojama sukurti, ar esamų pajėgumų pakeitimus, projekto įgyvendinimo laikotarpį ir nacionalines aplinkybes.
<…>
8. Reguliavimo institucija nedelsdama perduoda Komisijai kiekvieno gauto prašymo suteikti išimtį kopiją. Kompetentinga institucija nedelsdama praneša Komisijai apie sprendimą ir kartu pateikia visą svarbią su sprendimu susijusią informaciją. Tą informaciją Komisijai galima pateikti apibendrintos formos, kad Komisija galėtų priimti tinkamai pagrįstą sprendimą. Visų pirma pateikiama tokia informacija:
a) išsamios priežastys, dėl kurių reguliavimo institucija arba valstybė narė suteikė ar atsisakė suteikti išimtį, kartu su nuoroda į 1 dalį, įskaitant tinkamą (-us) tos dalies punktą (-us), kuriuo (-iais) grindžiamas toks sprendimas, įskaitant finansinę informaciją, pateisinančią išimties reikalingumą;
b) išimties, jei ji būtų suteikta, poveikio konkurencijai ir veiksmingam gamtinių dujų vidaus rinkos funkcionavimui analizė;
c) priežastys, į kurias atsižvelgiant buvo nustatyta išimties galiojimo trukmė ir visų atitinkamos dujų infrastruktūros pajėgumų dalis, kuriai suteikiama išimtis;
d) kai išimtis susijusi su jungiamuoju vamzdynu – konsultacijų su atitinkamomis reguliavimo institucijomis rezultatai; ir
e) informacija apie tai, kaip infrastruktūra pasitarnaus įvairinant dujų tiekimo šaltinius.
9. Per dviejų mėnesių laikotarpį nuo kitos dienos po to, kai buvo gautas pranešimas, Komisija gali nuspręsti pareikalauti, kad reguliavimo institucija iš dalies pakeistų arba atšauktų sprendimą suteikti išimtį. Tą dviejų mėnesių laikotarpį galima pratęsti papildomu dviejų mėnesių laikotarpiu, jeigu Komisija pageidautų papildomos informacijos. Tas papildomas laikotarpis prasideda kitą dieną po to, kai gaunama visa informacija. Pirminis dviejų mėnesių laikotarpis taip pat gali būti pratęstas, jeigu tam pritaria Komisija ir reguliavimo institucija.
<…>
Reguliavimo institucija per vieno mėnesio laikotarpį įvykdo Komisijos sprendimą iš dalies pakeisti ar atšaukti sprendimą suteikti išimtį ir atitinkamai apie tai informuoja Komisiją.
<…>“
9. Susiklosčius bylos faktinėms aplinkybėms, Direktyva 2009/73 buvo iš dalies pakeista Direktyva (ES) 2019/692(7).
B. Vokietijos teisė
10. Pagal faktinėms bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2005 m. liepos 7 d. Gesetz über die Elektrizitäts- und Gasversorgung (Energiewirtschaftsgesetz – EnWG)(8) 28a straipsnio 1 dalį Bundesnetzagentur (Federalinė tinklų agentūra, Vokietija; toliau – BNetzA) leidžiama visų pirma taikyti nuostatų dėl trečiųjų šalių prieigos prie Vokietijos Federacinės Respublikos ir kitų valstybių jungiamųjų linijų išimtis. To straipsnio taikymo sąlygos iš esmės atitinka Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas.
II. Aplinkybės, kuriomis priimtas ginčijamas sprendimas
11. Bylos faktinės aplinkybės, susiklosčiusios iki ginčijamo sprendimo priėmimo, aprašytos skundžiamo sprendimo 5–15 punktuose; manau, kad nereikia kartoti jų visų. Nurodysiu tik tas, kurias laikau svarbiausiomis.
12. 2009 m. kovo 13 d. BNetzA pranešė Komisijai apie du 2009 m. vasario 25 d. sprendimus, pagal kuriuos Direktyvos 2003/55 18 straipsnyje numatytos trečiųjų šalių prieigos taisyklės ir šios direktyvos 25 straipsnio 2–4 dalyse nustatytos tarifų taisyklės netaikomos tarpvalstybiniams OPAL dujotiekio projekto perdavimo pajėgumams(9).
13. 2009 m. birželio 12 d. Sprendimu C(2009) 4694 (toliau – pradinis sprendimas) Komisija pagal Direktyvos 2003/55 22 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą (dabar Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 9 dalis) paprašė BNetzA iš dalies pakeisti 2009 m. vasario 25 d. sprendimus ir į juos įtraukti tam tikras sąlygas.
14. 2009 m. liepos 7 d. BNetzA iš dalies pakeitė 2009 m. vasario 25 d. sprendimus taip, kad jie atitiktų pirmesniame punkte nurodytas sąlygas. BNetzA leido 22 metus taikyti taisyklių dėl trečiųjų šalių prieigos ir tarifų išimtį.
15. OPAL dujotiekis pradėtas naudoti 2011 m. liepos 13 d.(10).
16. Remiantis pradiniu sprendimu ir 2009 m. vasario 25 d. BNetzA sprendimais, iš dalies pakeistais 2009 m. liepos 7 d. sprendimais, numačius tam tikras sąlygas, OPAL dujotiekio pajėgumams buvo taikomos Direktyvoje 2003/55 nustatytų bendrųjų taisyklių (susijusių su reglamentuojama trečiųjų šalių prieiga ir tarifais) išimtys.
17. Pagal dabartines technines galimybes gamtinės dujos tiekiamos dujotiekio įleidimo taške prie Greifsvaldo per Nord Stream dujotiekį, kurį naudoja grupė Gazprom dujoms iš Rusijos telkinių transportuoti. Kadangi Gazprom neįgyvendino pradiniame sprendime numatytos dujų perleidimo programos(11), 50 % nerezervuotų šio dujotiekio pajėgumų nebuvo panaudoti; taigi panaudota tik 50 % to dujotiekio perdavimo pajėgumų.
18. 2013 m. balandžio 12 d. OGT, OAO Gazprom ir Gazprom Eksport LLC paprašė BNetzA iš dalies pakeisti 2009 m. suteiktą išimtį, tačiau jų prašymas buvo atmestas. 2015 m. rugsėjo mėn. ir 2016 m. rugsėjo mėn. Gazprom organizavo aukcionus, kurie nepritraukė dalyvių; tai paskatino ją dar kartą primygtinai prašyti iš dalies pakeisti pradinį sprendimą(12).
19. 2016 m. gegužės 13 d. BNetzA pagal Direktyvos 2009/73 36 straipsnį pranešė Komisijai apie savo ketinimą pagal OGT, OAO Gazprom ir Gazprom Eksport pateiktą prašymą iš dalies pakeisti 2009 m. suteiktą išimtį dėl OPAL dujotiekio atkarpos, kurią eksploatuoja OGT(13).
III. Ginčijamas sprendimas
20. 2016 m. spalio 28 d. Komisija pagal Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 9 dalį priėmė ginčijamą sprendimą, skirtą BNetzA.
21. Bendrasis Teismas šio sprendimo sąlygas apibendrino taip (skundžiamo sprendimo 16 ir 17 punktai):
„<…> Dėl esminių sąlygų, kurias turi atitikti toks pakeitimas, [Komisija] konstatavo, kad, nesant konkrečių nuostatų dėl peržiūros, anksčiau suteiktos išimties apimties ir šiai išimčiai taikomų sąlygų pakeitimai turi būti pateisinti ir kad nuo pradinio sprendimo suteikti išimtį priėmimo įvykę faktiniai pokyčiai gali būti pagrįsta priežastis peržiūrėti tą sprendimą.
Kalbant apie esmę, pažymėtina, kad ginčijamu sprendimu Komisija patvirtino, pateikdama tam tikrų patikslinimų, BNetzA numatomus atlikti išimtinės tvarkos pakeitimus; šie patikslinimai, be kita ko, yra tokie:
– aukcione parduodamų pajėgumų pradinė pasiūla turi apimti 3 200 000 kWh/h (maždaug 2,48 mlrd. m³ per metus) FZK pajėgumų ir 12 664 532 kWh/h (maždaug 9,83 mlrd. m³ per metus) DZK pajėgumų;
– turi būti padidinta kitais metais aukcione parduodamų FZK pajėgumų apimtis, jeigu, rengiant metinį aukcioną, paklausa viršija 90 % siūlomų pajėgumų; šis padidinimas turi būti vykdomas 1 600 000 kWh/h (maždaug 1,24 mlrd. m³ per metus) dalimis iki 6 400 000 kWh/h (maždaug 4,97 mlrd. m³ per metus) viršutinės ribos;
– įmonė arba įmonių grupė, užimanti dominuojančią padėtį Čekijos Respublikoje arba kontroliuojanti daugiau nei 50 % į Greifsvaldą patenkančių dujų, gali dalyvauti FZK pajėgumų aukcione tik siūlydama bazinę kainą, kuri neturi viršyti vidutinės bazinės reglamentuojamojo tarifo kainos Gaspool komercinės zonos perdavimo tinkle į Čekijos Respubliką už panašius produktus tais pačiais metais.“
22. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 18 punkte pridūrė, kad „2016 m. lapkričio 28 d. BNetzA pagal ginčijamą sprendimą iš dalies pakeitė išimtį, suteiktą 2009 m. vasario 25 d. sprendimu dėl OGT eksploatuojamos OPAL dujotiekio dalies, su OGT sudarydama viešosios teisės reglamentuojamą sutartį, kuri pagal Vokietijos teisę prilygsta administraciniam sprendimui“.
23. Praktiškai ginčijamu sprendimu buvo atvertas kelias grupei Gazprom kontroliuoti OPAL dujotiekio srautus, kartu jis galėjo lemti per Jamalo ir Broterhood dujotiekius(14) tiekiamų dujų srautų mažėjimą ir Gazprom pozicijos stiprėjimą Vidurio ir Rytų Europos šalių dujų rinkose(15).
IV. Ginčas dėl OPAL dujotiekio
24. Dėl ginčijamo sprendimo padidėjo tam tikrų dujų operatorių ir kai kurių Vidurio bei Rytų Europos šalių vyriausybių nuogąstavimai dėl vis didesnio Gazprom dominavimo dujų rinkoje; tai paaiškina tų operatorių ir vyriausybių suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl to sprendimo panaikinimo.
25. Lenkijos dujų bendrovė Górnictwo Naftowe i Gazownictwo, kuri yra Lenkijai priklausančios Yamal-Europe dujotiekio dalies bendraturtė(16), ir Vokietijoje įsteigta Lenkijos dujų operatoriaus patronuojamoji bendrovė (PGNiG Supply & Trading GmbH)(17) tokius ieškinius buvo pareiškusi, tačiau jie buvo atmesti.
26. Pateikus apeliacinius skundus, Teisingumo Teismas patvirtino atitinkamas Bendrojo Teismo nutartis dėl ieškinių pripažinimo nepriimtinais(18).
27. Be to, Lenkijos Respublika Bendrajame Teisme pareiškė dar vieną ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo; išnagrinėjus šį ieškinį buvo priimtas dabar apskųstas sprendimas.
V. Lenkijos Respublikos ieškinys dėl ginčijamo sprendimo ir skundžiamas sprendimas
28. Lenkijos Respublika, pateikdama argumentus dėl ginčijamo sprendimo negaliojimo, nurodė šešis pagrindus. Jie grindžiami, pirma, Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su SESV 194 straipsnio 1 dalies b punktu, ir solidarumo principo pažeidimu; antra, Komisijos kompetencijos nebuvimu ir Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalies pažeidimu; trečia, Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu; ketvirta, Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalies a ir e punktų pažeidimu; penkta, tarptautinių konvencijų, kurių šalis yra Sąjunga, pažeidimu ir, šešta, teisinio saugumo principo pažeidimu.
29. Bendrasis Teismas pirmąjį ieškinio pagrindą pripažino pagrįstu, o kitų pagrindų nebenagrinėjo ir ginčijamą sprendimą pripažino negaliojančiu.
30. Nagrinėdamas „energetinio solidarumo principo apimtį“ Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šis principas nėra taikomas tik ypatingoms situacijoms, bet „apima bendrąją Sąjungos ir valstybių narių pareigą <…>“, todėl „vykdydamos savo atitinkamus įgaliojimus pagal šią politiką Sąjunga ir valstybės narės turi stengtis vengti priemonių, galinčių turėti neigiamos įtakos Sąjungos ir kitų valstybių narių interesams, kiek tai susiję su tiekimo saugumu, jo ekonominiu ir politiniu tvarumu bei tiekimo šaltinių ar tiekimo įvairinimu, tam, kad prisiimtų savo tarpusavio priklausomybės ir faktinio solidarumo įsipareigojimus“(19).
31. Bendrasis Teismas pirmesnius argumentus paaiškino pažymėdamas, kad „energetinio solidarumo principo taikymas nereiškia, kad Sąjungos energetikos politika jokiu būdu negali daryti neigiamo poveikio konkretiems valstybės narės energetikos interesams. Tačiau įgyvendindamos minėtą politiką Sąjungos institucijos ir valstybės narės turi atsižvelgti tiek į Sąjungos, tiek į įvairių valstybių narių interesus ir, esant šių interesų konfliktui, užtikrinti jų pusiausvyrą“(20).
32. Vertindamas, ar „ginčijamu sprendimu pažeistas energetinio solidarumo principas“, Bendrasis Teismas pripažino, kad šiame sprendime toks principas neminimas ir kad Komisija jį pažeidė, nes:
– „neatliko OPAL dujotiekio eksploatavimo tvarkos pakeitimo poveikio tiekimo saugumui Lenkijoje vertinimo“(21),
– „neatrodo, kad Komisija būtų nagrinėjusi, kokios galėtų būti gamtinių dujų kiekio, anksčiau transportuoto Jamalo ir Braterstwo dujotiekiais, dalies perkėlimo į perdavimo maršrutą Nord Stream 1/OPAL pasekmės vidutinės trukmės laikotarpiu, be kita ko, Lenkijos Respublikos energetikos politikai, ar kad ji būtų palyginusi šias pasekmes su jos konstatuotu tiekimo saugumo padidėjimu Sąjungos lygmeniu“(22).
33. Remdamasis šiomis prielaidomis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad „ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant energetinio solidarumo principą, kaip antai suformuluotą SESV 194 straipsnio 1 dalyje“(23).
VI. Priėmus skundžiamą sprendimą susiklosčiusios aplinkybės ir Direktyvos (ES) 2019/692 poveikis
34. Net jeigu tam tikros aplinkybės, susiklosčiusios priėmus Bendrojo Teismo sprendimą, tiesiogiai neturi poveikio sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti, reikia jas nurodyti, nes jos gali turėti poveikį šio sprendimo vykdymui.
35. 2019 m. rugsėjo 13 d. BNetzA įvykdė skundžiamą sprendimą(24), o tai reiškia, kad vėl buvo pritaikyti pradiniame 2009 m. sprendime numatyti apribojimai ir panaikinta ginčijamame sprendime nustatyta situacija.
36. Atrodo, kad šios priemonės tiesioginis poveikis buvo toks: Gazprom nebeišnaudojo 12 ar 13 mlrd. m³ OPAL dujotiekio pajėgumų per metus ir tai buvo kompensuojama didesniu srautu, tiekiamu Ukrainą kertančiais dujotiekiais(25).
37. Skundžiamame sprendime įtvirtinta jurisprudencija taip pat galėtų turėti poveikį aplinkybėms, susijusioms su kitais dujotiekiais, kaip antai Nord Stream 2 ir jo antžeminiu tęsiniu EUGAL(26) bei Turk Stream II dujotiekiu(27). Jeigu Bendrojo Teismo argumentas dėl energetinio solidarumo principo būtų patvirtintas, Gazprom ir su ja susijusioms įmonėms galėtų būti sunkiau pasiekti, kad Sąjungos taisyklės (pagal jas dujų srautai visiškai liberalizuojami) būtų laikinai netaikomos Nord Stream 2 dujotiekiui, dėl kurio šiuo metu taip pat nagrinėjamos bylos Teisingumo Teisme(28).
38. Be to, nereikia pamiršti, kad Direktyva 2009/73 buvo iš dalies pakeista Direktyva 2019/692, siekiant (pagal pastarosios direktyvos 3 konstatuojamąją dalį) „šalinti gamtinių dujų vidaus rinkos sukūrimo kliūtis, kurių kyla dėl to, kad Sąjungos rinkos taisyklės netaikomos dujų perdavimo linijoms į trečiąsias valstybes ir iš jų. Šia direktyva daromais daliniais pakeitimais siekiama užtikrinti, kad dvi ar daugiau valstybių narių jungiančioms dujų perdavimo linijoms taikomos taisyklės taip pat būtų taikomos Sąjungoje esančioms dujų perdavimo linijoms į trečiąsias valstybes ir iš jų“(29).
39. Vis dėlto yra nustatyta šio liberalizavimo išimtis – Direktyva 2019/692 į Direktyvą 2009/73 buvo įterpta 49 a straipsnio 1 dalis, kurioje leidžiama taikyti išimtis dujų perdavimo linijoms tarp valstybės narės ir trečiosios šalies, užbaigtoms anksčiau nei 2019 m. gegužės 23 d.(30).
40. Bendrovės Nord Stream ir Nord Stream 2 pareiškė ieškinius dėl Direktyvos 2019/692 panaikinimo, tačiau Bendrasis Teismas juos pripažino nepriimtinais dėl to, kad tos bendrovės neturėjo teisės jų pareikšti; jis nusprendė, kad ši direktyva nėra tiesiogiai ir konkrečiai su jomis susijusi, nes jai perkelti į nacionalinę teisę reikalinga priimti nacionalines priemones(31).
41. 2020 m. gegužės 15 d. BNetzA atmetė Nord Stream 2 prašymą taikyti išimtį, pateiktą pagal Direktyvos 2009/73 49a straipsnį (naują). Atsisakymas pagrįstas tuo, kad dujotiekis nebuvo baigtas statyti iki 2019 m. gegužės 23 d., be to, Sąjungos teisės aktų leidėjo valia buvo į 49a straipsnyje numatytos išimties tvarkos taikymo sritį neįtraukti pareiškėjos(32).
42. Dar vienas veiksnys, turintis poveikį ginčui dėl OPAL dujotiekio, yra 2018 m. rugpjūčio 10 d. Pasaulio prekybos organizacijos (toliau –PPO) darbo grupės ataskaita(33), pateikta nagrinėjant bylą, kurioje Rusija ginčijo įvairių Sąjungos teisės aktų nuostatų dėl prekybos gamtinėmis dujomis atitiktį PPO teisei. Viena iš tokių nuostatų buvo Direktyvos 2009/73 36 straipsnyje numatytos išimčių tvarkos taikymas OPAL dujotiekiui.
43. PPO darbo grupė atmetė didžiąją dalį Rusijos reikalavimų. Vis dėlto ji nusprendė, kad pradiniame sprendime (2009 m.) pateiktos dvi sąlygos dėl OPAL dujotiekio, t. y. 50 % viršutinė pajėgumų riba (ribojamas Gazprom ir su ja susijusių įmonių perdavimo pajėgumų paskirstymas) ir dujų perdavimo programa, pagal kurią Gazprom ir su ja susijusios įmonės privalo perduoti 3 mlrd. m³ dujų per metus tam, kad būtų viršyta ši riba, neatitinka 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) XI straipsnio 1 dalies.
44. Rusija teigė, kad dėl šių sąlygų de facto ribojamas importuojamų dujų kiekis. PPO darbo grupė nustatė, kad taikant tas sąlygas sumažėjo konkurencinių galimybių, siekiant Rusijos gamtines dujas importuoti į Europos Sąjungą(34).
45. 2018 m. rugsėjo 21 d. Europos Sąjunga PPO Ginčų sprendimo tarybai pranešė apie savo sprendimą teikti apeliacinį skundą dėl tam tikrų Darbo grupės ataskaitoje nagrinėjamų teisės klausimų ir teisinio išaiškinimo(35). Kadangi PPO Apeliacinio komiteto veikla buvo sustabdyta, nes nepaskirti nauji nariai, tuo metu jis negalėjo priimti sprendimo minėtoje byloje.
46. Ginčijamas sprendimas galėtų reikšti, kad beveik visiškai panaikinami bet kurie Nord Stream/OPAL dujotiekiui taikomos tvarkos neatitikties PPO teisei veiksniai. Vis dėlto, kadangi Bendrasis Teismas šį sprendimą panaikino, vėl yra taikoma 2009 m. pradiniame sprendime numatyta išimties tvarka, kuri, kaip pripažinta, neatitinka 1994 m. GATT XI straipsnio 1 dalies. Taigi galbūt reikėtų įvertinti, ar pasiektas sprendimas gali prieštarauti PPO teisei.
VII. Procesas Teisingumo Teisme
47. Vokietijos Federacinė Respublika apeliaciniame skunde Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti 2019 m. rugsėjo 10 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T‑883/16,
– grąžinti bylą T‑883/16 Bendrajam Teismui,
– atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
48. Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti visą apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą pripažinti nepriimtinu,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
49. Latvijos Respublika ir Lietuvos Respublika prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą.
50. Per teismo posėdį Komisija nurodė pritarianti tam, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas būtų pripažintas pagrįstu.
51. Grįsdama apeliacinį skundą Vokietijos Federacinė Respublika remiasi penkiais pagrindais: pirmasis ir antrasis iš esmės susiję su energetinio solidarumo principu ir jo netaikymu ginčijamame sprendime; trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju pagrindais (jie pateikti tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tas principas taikytinas) Bendrasis Teismas kaltinamas tuo, kad nusprendė, jog Komisija neatsižvelgė į energetinio solidarumo principą.
VIII. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas: energetinio solidarumo principas nėra įtvirtintas teisėje
A. Pirminės pastabos
52. Laikausi nuomonės, kad prieš nusprendžiant dėl šio apeliacinio skundo pagrindo reikia išnagrinėti teisinę solidarumo išraišką Sąjungos teisėje, ir tai, kaip ji įtvirtinta nuostatose dėl energetikos politikos.
1. Solidarumas pagal Sąjungos pirminę teisę
53. Be SESV 194 straipsnio, nuorodų į solidarumą pateikiama ir kitose Sąjungos pirminės teisės nuostatose – tiek ES sutartyje, tiek SESV.
54. ES sutartyje ši sąvoka minima preambulėje („norėdami stiprinti savo tautų solidarumą, kartu gerbdami jų istoriją, kultūrą ir tradicijas“). Ją taip pat galima rasti 2 straipsnyje, kaip vieną iš visuomenės, puoselėjančios bendras Sąjungos valstybių narių vertybes, savybių(36), ir 3 straipsnyje, nurodant, kad „[Sąjunga] skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą“ (3 dalis)(37).
55. ESS 21 straipsnio 1 dalyje solidarumas įtvirtintas kaip vienas iš pagrindinių Sąjungos išorės veiksmų principų. Konkrečiose nuostatose dėl bendros užsienio ir saugumo politikos, t. y. ESS 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kalbama apie valstybių narių „politin[į] tarpusavio solidarum[ą]“(38).
56. Dėl SESV 67 straipsnio 2 dalies pažymėtina, kad joje bendra prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politika siejama su valstybių narių solidarumu, – tai patvirtinta SESV 80 straipsnyje(39).
57. Kalbant apie ekonominę politiką, pažymėtina, kad SESV 122 straipsnio 1 ir 2 dalyse taip pat aiškiai nurodytas valstybių narių solidarumas(40). Be to, solidarumas minimas SESV 194 straipsnio 1 dalyje, su kuria susijęs ginčas, ir SESV 222 straipsnyje(41).
58. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos IV antraštinėje dalyje „Solidarumas“ numatytos tam tikros teisės socialinėje ir darbo srityje (27–34 straipsniai), taip pat sveikatos apsaugos, galimybių naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos srityse (35–38 straipsniai).
59. Be šių nuostatų, yra ir kitų pirminės teisės normų, susijusių su solidarumu. Tokios teisės normos – tai SESV 143 straipsnis, kuriame įtvirtintas finansinės paramos teikimo Sąjungos šalims, nepriklausančioms euro zonai, mechanizmas, arba nuostatos dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos (SESV 174–178 straipsniai).
60. Vis dėlto remiantis visomis šiomis nuostatomis sunku nustatyti, kokia yra išsami ir visa apimanti solidarumo sąvoka, pateikiama Sąjungos teisėje. Ši sąvoka susijusi ir su horizontaliaisiais santykiais (valstybių narių, institucijų, tautų ar kartų, valstybių narių ir trečiųjų šalių), ir vertikaliaisiais santykiais (Sąjungos ir valstybių narių), palaikomais įvairiose srityse(42).
61. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad Sąjungos pirminėje teisėje solidarumas numatytas kaip principas, kurį materialiniu požiūriu galima laikyti konstitucinio lygmens principu: jis yra vertybė (ESS 2 straipsnis) ir tikslas (ESS 3 straipsnis), kurį Sąjunga turi skatinti. Pačios Sąjungos politiniai ir ekonominiai sprendimai taip pat turi būti grindžiami solidarumu ir tas solidarumas vis didėja(43).
62. Tam tikrose pirma nurodytose SESV nuostatose kalbama apie „solidarumą“, o kitose tiesiogiai vartojama sąvoka „solidarumo principas“ (SESV 80 straipsnis).
63. Svarbiausias klausimas yra tas, ar solidarumas yra teisinis principas, ir, jeigu taip, koks yra jo pobūdis ir apimtis. Jeigu ne, solidarumo sąvokos vertė būtų vien simbolinė ir neturėtų teisinės galios.
64. Doktrinoje šiuo klausimu nesutariama: vieni autoriai neigia, kad solidarumas yra teisinis principas (ar bent jau bendrasis teisės principas)(44), kiti tvirtina, kad jis yra konstitucinis ar sisteminis principas(45) arba bendrasis teisės principas, glaudžiai susijęs su lojalaus bendradarbiavimo principu(46), kurio ribos apibrėžtos aiškiau.
2. Solidarumas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje
65. Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje solidarumo principą taikė, tačiau apskritai neapibrėžė jo ribų. Paprastai jis jį taikė bylose, kuriose nagrinėtos šiam principui prieštaraujančios valstybės priemonės.
66. Pirmoji tokia byla buvo dėl valstybės pagalbos, joje priimtas Sprendimas Komisija / Prancūzija(47); vėliau nagrinėta kita byla, kurioje priimtas Sprendimas Komisija / Italija(48) dėl Sąjungos žemės ūkio politikos nuostatų nevykdymo. Šioje byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „valstybių narių solidarumo pareigų, prisiimtų įstojus į Bendriją, nevykdymas turi neigiamą poveikį patiems Bendrijos teisinės sistemos pagrindams“.
67. Tam tikruose sprendimuose taip pat buvo minimas gamintojų solidarumas siekiant pateisinti Sąjungos teisės normose nustatyto naudos ir naštos pasidalijimą, tačiau neįvardyta, kad toks solidarumas yra bendrasis teisės principas(49); solidarumas taip pat minimas (nors ir nedaug) kituose sprendimuose dėl Sąjungos pilietybės ir socialinių priemonių. Ši sąvoka nebuvo vartojama (bent jau aiškiai) sprendimuose dėl finansinės paramos priemonių, taikytų po 2008 m. ekonomikos krizės(50).
68. Materialinė sritis, kurioje Teisingumo Teismas daugiausia vartoja solidarumo sąvoką, kaip svarbiausią aspektą siekiant išaiškinti tam tikrą SESV straipsnį, yra susijusi su imigracijos, prieglobsčio ir sienų kontrolės politika (SESV 80 straipsnis).
69. Iš tiesų Teisingumo Teismas aiškiai rėmėsi solidarumo principu, kai turėjo nuspręsti dėl tarptautinės apsaugos prašytojų kvotų paskirstymo valstybėms narėms(51). Įvertinęs, kad „[solidarumo] principas pagal SESV 80 straipsnį taikomas Sąjungos politikai prieglobsčio srityje“(52), jis padarė išvadą, jog šis principas turi tokių svarbių teisinių pasekmių, kad net lemia, ar bus patenkinti Komisijos ieškiniai, pareikšti dėl valstybių narių, neįvykdžiusių įsipareigojimų šioje srityje.
70. Iš šios glaustos jurisprudencijos analizės matyti, kad net jeigu solidarumo principui būdingi įvairūs aspektai ir jis ne visada yra konkretus, šio principo, kaip Europos integracijos proceso vertybės ir tikslo, svarba(53) pirminėje teisėje leidžia teigti, jog jis turi tokią reikšmę, kad gali sukelti teisinių pasekmių.
71. Atsižvelgiant į susijusią jurisprudenciją iš esmės matyti tam tikra Sutarčių norminės vertės samprata: Sutarčių nuostatų paskirtis yra tokia pati kaip bet kurios konstitucinės nuostatos ir jas aiškinantis subjektas (galutinį aiškinimą pateikia Teisingumo Teismas) turi nustatyti privalomą jų turinį.
72. Iš tiesų, kadangi solidarumo principas išreikštas įvairiapusiškai, sunku visose Sąjungos kompetencijos srityse jį taikyti vienodai suderintą ar taip pat intensyviai. Vis dėlto pabrėžiu, kad nėra jokių kliūčių pripažinti, jog kai kuriose iš šių kompetencijos sričių jis gali būti taikomas kaip susijusių Sąjungos veiksmų „pagrindinis principas“, turintis poveikį jos teisiniam veikimui.
73. Būtent taip yra solidarumo principą taikant prieglobsčio politikos srityje ir manau, kad analogiškai taip turi būti energetikos politikos srityje.
3. Energetinio solidarumo principas
74. SESV 194 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„<…> Sąjungos energetikos politika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama:
a) užtikrinti energijos rinkos veikimą;
b) užtikrinti energijos tiekimo saugumą Sąjungoje;
c) skatinti energijos vartojimo efektyvumą bei taupymą ir naujų bei atsinaujinančių energijos formų plėtojimą;
d) skatinti energetikos tinklų sujungimą.“
75. SESV 194 straipsnis Lisabonos sutartimi buvo įterptas kaip teisinis pagrindas siekiant išplėsti Sąjungos kompetenciją energetikos srityje(54).
76. „Solidarumas“ turi būti Sąjungos energetikos politikos tikslų pagrindas ir skatinti plėtoti šią politiką. Šiuo požiūriu energetinio solidarumo negalima tapatinti vien su energetiniu saugumu (arba „energijos tiekimo saugumu“) – toks saugumas yra tik viena iš energetinio solidarumo išraiškų(55).
77. Solidarumas yra susijęs su visais kitais Sąjungos energetikos politikos tikslais; remiantis juo, šie tikslai suskirstomi ir užtikrinamas jų nuoseklumas. Konkrečiai kalbant, jis susijęs su:
– „energijos rinkos veikimu“, kuris turi padėti geriausiomis konkurencijos sąlygomis užtikrinti tiekimą valstybėse narėse,
– „energetikos tinklų sujungimo“ skatinimu – toks sujungimas labai svarbus siekiant įgyvendinti vidaus energijos rinką,
– „energijos vartojimo efektyvumu bei taupymu“, taip pat „naujų bei atsinaujinančių energijos formų plėtojimu“, leidžiančiu pasiekti didesnį valstybių narių energetinį solidarumą, atitinkantį siekį užtikrinti geresnę aplinkos apsaugą.
78. Energetinis solidarumas į pirminę teisę įtrauktas Deklaracija Nr. 35, kuri pridėta prie ES sutarties ir SESV; toje deklaracijoje nustatyta: „Konferencijos įsitikinimu[,] 194 straipsnis neturi poveikio valstybių narių teisei imtis reikiamų priemonių užtikrinant savo energijos tiekimą 347 straipsnyje numatytomis sąlygomis“. Iš tiesų ši deklaracija reiškė, kad apsaugomas valstybių energetinis suverenumas; tokia apsauga papildė iš SESV 194 straipsnio 2 dalies antros pastraipos(56) kylančią apsaugą.
79. Aplinkybę, kad įtrauktos šios priemonės, pagal kurias apsaugomas valstybių suverenumas atsižvelgiant į tai, kad taikant pirminės teisės nuostatas išplėsta Sąjungos kompetencija energetikos srityje, galima geriau suprasti remiantis faktu, kad Sąjungos energetikos politika pagrįsta solidarumo principu ir tai taip pat konkrečiai įtvirtinta pirminėje teisėje. Laikausi nuomonės, kad šio principo įtvirtinimas teisėje yra toks pat neginčijamas kaip ir valstybės suverenumo apsaugos priemonių, nustatytų siekiant pritaikyti šį principą, įtvirtinimas.
80. Teisingumo Teismas anksčiau pripažino, kad šalies energijos tiekimo saugumas yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas(57), patenkantis į nacionalinio saugumo sritį (valstybių narių išimtinė kompetencija pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį).
81. Nepaisydama šių valstybės energetinio suverenumo apsaugos priemonių, Sąjunga laipsniškai plėtojo energetikos politiką, pasitelkusi antrinės teisės aktus, kuriuose energetiniam solidarumui tenka vis didesnė reikšmė. Be to, energetinis solidarumas skatinamas Komisijos energetikos sąjungos kūrimo strategijoje(58), kuria remiantis neseniai priimtos Sąjungos teisės normos dėl gamtinių dujų rinkų.
82. Dėl tokių techninių ir ekonominių rinkų ypatumų labai svarbu įtvirtinti solidarumo principą, kad vykdant Sąjungos energetikos politiką būtų galima pasiekti šios politikos tikslus, kurie šiuo metu vis tampa labiau susiję su aplinkos apsauga(59).
83. Konkrečiai kalbant, reikia pažymėti, kad tarpvalstybinės dujų infrastruktūros, apimančios ir trečiąsias šalis, plėtra gali būti laikoma būtina siekiant užtikrinti, kad būtų pasiektas valstybių narių energetinis solidarumas, ir dėl šios priežasties Sąjunga aktyviai skatino tokią infrastruktūrą(60).
84. Atsižvelgiant į šį ir kitus aspektus, solidarumo principas yra įtvirtintas, be kita ko, toliau nurodytuose pozityviosios teisės aktuose:
– Reglamente (ES) 2017/1938(61), kuriuo pakeistas Reglamentas (ES) Nr. 994/2010(62). Pastarajame reglamente buvo nustatytas reagavimo į gamtinių dujų tiekimo krizes mechanizmas, apimantis išimtines priemones, už kurias galutinė atsakomybė teko valstybėms(63). Šis mechanizmas patobulintas Reglamentu 2017/1938(64), taip padidinant energetinio solidarumo principo veiksmingumą(65).
– Reglamentas (ES) 2019/452(66), kuriuo nustatyta valstybių narių bendradarbiavimo, taip pat valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimo sistema, kad valstybės ir Komisija galėtų pateikti nuomones dėl tiesioginių užsienio investicijų poveikio ir galimo jų ribojimo atitinkamose valstybėse arba visoje Sąjungoje, susijęs, be kita ko, su investicijomis į „ypatingos svarbos infrastruktūros objekt[us], fizini[us] arba virtuali[uosius], įskaitant energetikos <…> infrastruktūros objekt[us]“, ir „ypatingos svarbos išteklių, įskaitant energiją <…>, tiekim[u] <…>“.
85. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neabejodamas patvirtino energetinio solidarumo principą kaip taisyklę, kuria vadovaujamasi įgyvendinant šios srities Sąjungos politiką. Lieka išnagrinėti klausimą, ar, be šios funkcijos, tas principas, kurį generalinis advokatas P. Mengozzi priskyrė prie „konstitucinių principų“(67), gali turėti pasekmių ne vien teisėkūros lygmeniu.
86. Remdamasis išdėstytomis pastabomis nagrinėsiu pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.
B. Šalių argumentai
87. Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidą, nes pripažino, kad SESV 194 straipsnio 1 dalyje nurodytas energetinis solidarumas yra teisinis principas, dėl kurio kyla teisių ir pareigų tiek Sąjungai, tiek valstybėms narėms.
88. Apeliantė teigia, kad energetinis solidarumas yra „tik politinė sąvoka“, o ne teisinė taisyklė, iš kurios gali kilti Sąjungos arba valstybių narių teisės ir pareigos. Energetinio solidarumo sąvoka negali būti „remiamasi teisme“, nes ji yra abstrakti ir neapibrėžta(68).
89. Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad Komisija, kaip Sąjungos vykdomoji institucija, privalėjo taikyti tik antrinę teisę (konkrečiai kalbant, Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalį). Pagal šį straipsnį taikomas tik vienas ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolės kriterijus. Kiti energetinio solidarumo principo aspektai „neturi būti nagrinėjami ir nėra kriterijai, kuriais remdamasi Komisija priima sprendimus“.
90. Bet kuriuo atveju tas principas „Sąjungos teisės aktų leidėjui bent jau nėra“ privalomas. Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia, kad Komisija, priimdama sprendimus dėl Direktyvos 2009/73 36 straipsnio išimties, „neprivalo laikytis SESV 194 straipsnio ir energetinio solidarumo principo“.
91. Komisija, kuri nepateikė apeliacinio skundo dėl Bendrojo Teismo sprendimo ir įstojo į bylą Teisingumo Teismo prašymu, tvirtino, kad energetinis solidarumas yra pagrindinis Sąjungos energetikos politikos principas ir Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas antrinės teisės aktus, privalo jo laikytis.
92. Vis dėlto ji pažymėjo, jog SESV 194 straipsnyje įtvirtintas solidarumas yra pernelyg bendra ir abstrakti sąvoka, kad veiktų kaip savarankiškas principas, taikytinas tikrinant Komisijos teisės aktų teisėtumą. Ginčijamame sprendime turėjo būti taikomas tik Direktyvos 2009/73 36 straipsnis ir nereikėjo atlikti jokio papildomo vertinimo, pagrįsto vien solidarumo principu.
93. Komisija pripažino, kad jos sprendimų teisėtumo kontrolę galima atlikti „atsižvelgiant į energetinio solidarumo principą“, kaip antrinės teisės aktų aiškinimo kriterijų.
94. Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos Respublikos ginčijo Vokietijos Federacinės Respublikos ir Komisijos argumentus.
C. Vertinimas
95. Laikausi nuomonės, kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė (ir nepadarė jokios klaidos), kad energetinio solidarumo principas „apima teises ir pareigas tiek Sąjungai, tiek valstybėms narėms“(69).
96. Manau, kad energetinio solidarumo principas pagal SESV 194 straipsnio 1 dalį sukelia ne tik politinių, bet ir teisinių pasekmių: a) kaip antrinės teisės aktų, priimtų vykdant Sąjungos įgaliojimus energetikos srityje, aiškinimo taisyklė; b) kaip priemonė, leidžianti pašalinti tų pačių teisės aktų spragas; c) kaip teisminės kontrolės, vykdomos tikrinant nurodytų antrinės teisės aktų ar šioje srityje priimtų Sąjungos institucijų sprendimų teisėtumą, kriterijus.
97. Kai Sutartyse buvo siekiama pabrėžti vien politinį solidarumo aspektą, tai padaryta aiškiai. Šis aspektas nurodytas konkrečiose nuostatose dėl bendros užsienio ir saugumo politikos, o viena iš šių nuostatų – valstybių narių „politinis tarpusavio solidarumas“ – minima ESS 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse.
98. Situacija yra kitokia, kai solidarumo principas taikomas prieglobsčio politikos srityje (SESV 67 straipsnis) arba energetikos srityje (SESV 194 straipsnis). Jeigu, kaip minėjau, prieglobsčio politikos srityje Teisingumo Teismas pripažino norminę to principo vertę, siekdamas padaryti tam tikras išvadas, taip pat turėtų būti ir energetikos srityje(70).
99. Taigi pritariu Bendrajam Teismui, kad energetinio solidarumo principas yra įtvirtintas teisėje, todėl gali būti įgyvendinamas teisiškai. Kaip toks principas, jis, kitaip nei paprastos taisyklės, gali turėti pasekmių (atsižvelgiant į jo pobūdį) ne tik tada, kai yra įtvirtintas antrinės teisės akte, bet ir tuo atveju, kai tokio teisės akto nėra, taigi ir atliekant sprendimų, priimtų materialinėje srityje, kurioje tas principas nustatytas, teisminę kontrolę.
100. Nepritariu Vokietijos Federacinės Respublikos ir Komisijos per teismo posėdį pateiktam argumentui, jog energetinio solidarumo principas yra pernelyg abstraktus, kad būtų taikomas atliekant Komisijos teisės aktų teisėtumo kontrolę.
101. Per teismo posėdį Komisija pripažino, kad energetinio solidarumo principu galima remtis siekiant ginčyti Direktyvos 2009/73 36 straipsnio teisėtumą, pateikus neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, ir pagal šį principą aiškinti teisės aktus, kuriuose ši nuostata taikoma. Atsižvelgdamas į tai, nematau priežasties neigti, kad šis principas gali būti taikomas kaip savarankiškas teisėtumo kontrolės kriterijus nagrinėjant tiesioginius ieškinius dėl Komisijos sprendimų.
102. Skundžiamame sprendime teigiama, kad energetinio solidarumo principas privalomas Sąjungai ir valstybėms narėms, kurios, vykdydamos savo atitinkamus įgaliojimus, turi atsižvelgti į kitų subjektų interesus(71). Kadangi ginčas susijęs tik su teismine Komisijos sprendimo kontrole, siekiant jį išspręsti reikia nagrinėti ne principo taikymą valstybių narių veiksmams (vienašaliams ar tarpusavio), o tik jo privalomumą Komisijai.
103. Laikausi nuomonės, kad teiginys, jog šis principas prireikus saisto tik Sąjungos teisės aktų leidėją (Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Parlamentą, priimančius antrinės teisės aktus), tačiau nesaisto Komisijos, yra nepagrįstas. Priešingai, manau, kad principas (kaip pirma nurodyta, jis yra „konstitucinis“) privalomas visoms Sąjungos institucijoms ir įstaigoms, nebent pirminėje teisėje aiškiai nurodyta priešingai, o energetikos srityje tokios nuorodos nėra.
104. Kaip jau pažymėjau, energetinio solidarumo principas nereiškia, kad užtikrinamas tik tiekimo saugumas, nurodytas Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalies a punkte. Tai, kad tiekiama daugiau dujų, nebūtinai reiškia didesnį solidarumą vidaus dujų rinkoje: jeigu daugiau dujų tiekiama tik keliose valstybėse ir tiekimą kontroliuoja dominuojanti įmonė, galinti iškraipyti konkurenciją šioje rinkoje, tai gali nepateisinamai (nesilaikant solidarumo) pažeisti kitos (-ų) valstybės (-ių) narės (-ių) interesus.
105. Žinoma, Direktyvos 2009/73 36 straipsnyje energetinis solidarumas aiškiai neminimas kaip vienas iš aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti suteikiant leidimą taikyti išimtį (t. y. netaikyti taisyklių dėl trečiųjų šalių prieigos ir tarifų) naujiems dujotiekiams, siekiant skatinti investuoti į jų tiesimą. Vis dėlto tai, kad aiškios nuorodos nėra, neatleidžia Komisijos nuo pareigos vertinti energetinio solidarumo principo poveikį jos sprendimuose dėl išimties taikymo, nes pagal SESV 194 straipsnį ji privalo paisyti šio principo(72).
106. Iš tiesų, kaip per teismo posėdį pažymėjo Lenkijos Respublika, atsižvelgiant į administracinę Komisijos praktiką, taikytą priėmus skundžiamą sprendimą, matyti, jog energetinio solidarumo principas be didelių problemų buvo taikomas kitiems su išimtimi susijusiems sprendimams, analogiškiems ginčijamam nagrinėjamoje byloje(73).
107. Direktyva 2019/692 iš dalies pakeitus Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalies e punktą, tapo būtina Komisijos sprendimuose vertinti energetinio solidarumo principo pasekmes.
108. Šioje iš dalies pakeistoje nuostatoje paaiškinama tai, kas, mano manymu, jau išplaukė iš ankstesnės formuluotės, aiškinamos remiantis energetinio solidarumo principu: išimtis turi nekenkti „konkurencijai atitinkamose rinkose, kurioms galėtų turėti įtakos investicijos, veiksmingam gamtinių dujų vidaus rinkos veikimui, veiksmingam atitinkamų reguliuojamųjų sistemų funkcionavimui arba gamtinių dujų tiekimo saugumui Sąjungoje“.
109. Taigi yra atsižvelgiama į energetinio solidarumo principą, be to, sudaromos geresnės sąlygos jį taikyti, prieš tai pasikonsultavus su valstybių narių ar trečiųjų šalių, su kuriomis susijusi išimtis, institucijomis(74).
110. Laikausi nuomonės, kad argumentas dėl informacijos trūkumo, kurį Komisija per teismo posėdį pateikė kaip pateisinimą, kodėl ginčijamame sprendime ji nevertino energetinio solidarumo principo, nėra įtikinamas. Kalbėdamos apie tokį vidaus dujų rinkai svarbų klausimą, kaip išimties taikymas OPAL dujotiekiui, Komisijos tarnybos negali teigti, kad trūko iš valstybių narių informacijos, norėdamos paaiškinti, kodėl jos nevertino energetinio solidarumo principo poveikio.
111. Žinau, kad, kaip ir dauguma teisinių principų, energetinio solidarumo principas yra gana abstraktus, todėl jį sunku taikyti.
112. Šis santykinis abstraktumas iš esmės reiškia, kad remiantis energetinio solidarumo principu ne visada lengva padaryti vienareikšmes išvadas, nes praktiškai taikant šį principą yra ne tik aiškių aspektų, bet ir kitų, ne tokių aiškių dalykų, kuriuos aiškinimą pateikiantis subjektas turi kruopščiai įvertinti.
113. Laikausi nuomonės (ji ir vėl sutampa su Bendrojo Teismo nuomone), kad šį principą praktiškai taikantis subjektas – nagrinėjamoje byloje Komisija – turi kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti esamus interesus. Tai nėra požiūris, pagal kurį neatsižvelgiama į kiekvieno atvejo savitumą, t. y. kai visais atvejais iš anksto numatoma pasiekti tam tikrą rezultatą(75).
114. Nors neabejoju, kad šis pagrindas turi būti atmestas, pripažįstu, jog reikia kruopščiai įvertinti, kokios apimties kontrolę Bendrasis Teismas (ar prireikus Teisingumo Teismas) pagal energetinio solidarumo principą gali vykdyti, tikrindamas tokius Komisijos sprendimus, kaip ginčijamas nagrinėjamoje byloje.
115. Ši kontrolė turi būti ribota, nes sprendimai susiję su sudėtingais techniniais klausimais ir Komisija gali juos išnagrinėti geriau nei teismai – ji turi daugiau galimybių atlikti tiek techninę, tiek ekonominę analizę. Dėl šios priežasties, kaip reikalaujama skundžiamame sprendime, Komisija turi įvertinti visas ekonomines ir kitokio pobūdžio pasekmes, susijusias su dujotiekio naudojimo sąlygomis ir lygmeniu, taip pat tokio naudojimo poveikį Europos rinkai ir nacionalinėms dujų rinkoms.
116. Atliekant šių sprendimų teisminę kontrolę visų pirma reikia nustatyti, ar Sąjungos institucijos įvertino esamus interesus pagal energetinio solidarumo principą, atsižvelgdamos, kartoju, tiek į valstybių narių, tiek į visos Sąjungos interesus. Jeigu akivaizdu, kad atliekant šį situacijos vertinimą neatsižvelgta į vieną ar kelias valstybes nares, Komisijos sprendimas neatitinka to principo reikalavimų.
117. Kaip ir kitų Sąjungos teisės principų atveju, šis interesų vertinimas pagal energetinio solidarumo principą bus apibrėžtas laikui bėgant, nes jį tikrins Teisingumo Teismas, ir gali būti keičiamas – tam taip pat turi įtakos būsima Sąjungos energetikos politikos raida(76).
118. Remdamasis pirma pateiktais argumentais siūlau atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.
IX. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: energetinio solidarumo principo taikymas tik susidarius krizinėms situacijoms
A. Šalių argumentai
119. Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad energetinio solidarumo principas netaikytinas ginčijamame sprendime. Šis principas taikomas tik tuo atveju, kai patiriama tiekimo krizė, ir negali būti išplėstas taip, kad pagal jį būtų reikalaujama „besąlyginio lojalumo“ siekiant visų valstybių narių interesų. Priešingu atveju būtų blokuojami sprendimai energetikos politikos srityje.
120. SESV 194 straipsnio 1 dalyje pateiktos nuorodos į solidarumą reiškia, kad siekiant nustatyti šios sąvokos turinį turi būti atsižvelgiama į SESV 222 straipsnį, taigi laikantis energetinio solidarumo privaloma tik teikti tarpusavio paramą esant krizinėms situacijoms. Tai patvirtina ir Reglamento 2017/1938 13 straipsnis.
121. Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos Respublikos ginčija šiuos argumentus.
B. Vertinimas
122. Nepritariu Vokietijos Federacinės Respublikos argumentams. Priešingai, sutinku su Bendruoju Teismu, kad energetinio solidarumo principas teisinių pasekmių gali sukelti ne tik susidarius SESV 222 straipsnyje numatytoms krizinėms situacijoms.
123. Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai skundžiamame sprendime pažymėjo, kad „energetinio solidarumo principas negali apsiriboti tokiomis ypatingomis situacijomis, kurios išimtinai priklauso Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetencijai“, ir kad „solidarumo principas taip pat apima bendrąją Sąjungos ir valstybių narių pareigą, vykdant savo atitinkamus įgaliojimus, atsižvelgti į kitų subjektų interesus“ (71 ir 72 punktai).
124. SESV 222 straipsnis yra viena iš Sąjungos pirminės teisės nuostatų (tačiau ne vienintelė), kurioje įtvirtintas solidarumo principas. Šiame straipsnyje numatyta valstybių narių savitarpio pagalba tuo atveju, jeigu patiriamas teroro aktas, gaivalinė nelaimė ar žmogaus sukelta katastrofa.
125. Vis dėlto nematau įtikinamų priežasčių teigti, kad SESV 194 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į energetinį solidarumą turi apimti tik kritines situacijas, nurodytas SESV 222 straipsnyje.
126. Pirma, dėl teroro akto, gaivalinės nelaimės ar žmogaus sukeltos katastrofos nebūtinai turi kilti energetikos krizė, daranti poveikį gyvybiniams valstybės narės interesams.
127. Antra, valstybių narių energetinis solidarumas gali būti būtinas kitais atvejais, nesusijusiais su išpuoliais, nelaimėmis ar katastrofomis, minimomis SESV 222 straipsnyje.
128. Taip būtų bent jau tada, jei susidarytų sunki ekonominė situacija (tokiu atveju yra reikšminga nuoroda į sunkumus energetikos srityje, pateikta SESV 122 straipsnio 1 dalyje) arba labai sumažėtų tiekimas dėl eksportuojančios trečiosios šalies ir tranzito trečiosios šalies ginčų (pavyzdžiui, taip buvo kilus 2006 m. Ukrainos ir Rusijos krizei).
129. Jau paaiškinau, kad, mano manymu, energetinis solidarumas apima daug daugiau nei vien energijos tiekimo saugumą. Vis dėlto net jeigu tas principas apimtų tik šį saugumą, jis padeda išvengti tiekimo krizių, kaip teigia Lenkija savo pastabose, – tai paaiškina aplinkybę, kad dauguma Reglamente 2017/1938 numatytų mechanizmų yra prevenciniai. Energetinio solidarumo principas taikytinas siekiant užbėgti už akių krizėms ir yra numatytas ne tik kaip krizių valdymo mechanizmų dalis.
130. Taip pat nepritariu Vokietijos Federacinės Respublikos argumentui, kuriuo ji kaltina Bendrąjį Teismą nusprendus, kad energetinio solidarumo principas reiškia besąlyginio lojalumo pareigą, t. y. pareigą įvertinti visų valstybių narių interesus.
131. Toks argumentas pateiktas netinkamai aiškinant skundžiamą sprendimą. Šio sprendimo 77 punkte nurodyta, kad „energetinio solidarumo principo taikymas nereiškia, kad Sąjungos energetikos politika jokiu būdu negali daryti neigiamo poveikio konkretiems valstybės narės energetikos interesams“.
132. Taigi, priešingai, nei teigia Vokietijos Federacinė Respublika, Bendrasis Teismas nenurodė, kad energetinio solidarumo principas turi reikšti besąlyginį lojalumą, atitinkantį visų valstybių narių interesus.
133. Skundžiamame sprendime būtent nustatyta, kad pagal šį principą priimant sprendimus energetikos srityje privaloma įvertinti esamus įvairių Sąjungos valstybių narių interesus (pritariu tokiam vertinimui).
134. Taigi antrasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.
X. Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas: Bendrojo Teismo klaida, padaryta nusprendus, kad Komisija nesilaikė energetinio solidarumo principo
A. Šalių argumentai
135. Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, jog Komisija neįvertino energetinio solidarumo principo ir ginčijamo sprendimo pasekmių Lenkijos dujų rinkai.
136. Ji mano, kad Komisija tas pasekmes įvertino, ir tai patvirtina šie įrodymai:
– 2013 m. Lenkija pateikė pastabas per patariamąją procedūrą, vykdytą prieš priimant ginčijamą sprendimą,
– darbo grupė, kurioje dalyvavo Rusijos Federacijos energetikos ministerijos, Komisijos, BNetzA ir Gazprom atstovai, nagrinėjo, kaip veiksmingiau eksploatuoti OPAL dujotiekį,
– Komisijos pranešimo spaudai dėl ginčijamo sprendimo turinys,
– faktinė Lenkijos situacija, susijusi su dujų tiekimu, ir iki 2022 m. galiojančios jos tranzito sutarties su Gazprom turinys,
– aktyvesnio OPAL dujotiekio naudojimo poveikis Jamalo dujotiekio naudojimui,
– Rusijos dujų importo į Lenkiją procentinė dalis ir tai, kad suskystintų gamtinių dujų naudojama vis daugiau, todėl Lenkija ketina tapti nepriklausoma nuo Rusijos dujų iki 2022–2023 m.,
– ginčijamo sprendimo nauda Lenkijos dujų rinkai, tarpvalstybinei prekybai ir tiekimo saugumui.
137. Remdamasi šiais faktiniais duomenimis Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad ginčijamame sprendime Komisija tinkamai atsižvelgė į Lenkijos dujų rinkos situaciją ir šios situacijos nereikėjo nagrinėti iš esmės.
138. Lenkijos Respublika laikosi nuomonės, kad pagrindas turi būti pripažintas nepriimtinu, nes susijęs tik su Bendrojo Teismo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, ir kad, jeigu būtų pripažintas priimtinu, turėtų būti atmestas; šiuo klausimu jos nuomonė sutampa su Latvijos Respublikos.
139. Lietuvos Respublika pastabas dėl šio pagrindo pateikia kartu su pastabomis dėl ketvirtojo pagrindo ir taip pat siūlo jį atmesti.
B. Vertinimas
140. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pripažino, kad taikydama solidarumo principą „ginčijamame sprendime Komisija turėjo įvertinti, ar Vokietijos reguliavimo institucijos pasiūlytas OPAL dujotiekio eksploatavimo tvarkos pakeitimas gali daryti poveikį kitų valstybių narių energetikos interesams, ir, jeigu taip, palyginti šiuos interesus su Vokietijos Federacinei Respublikai ir prireikus Sąjungai dėl minėto pakeitimo atsirandančiu interesu“(77).
141. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime tokios analizės nepateikta: „ginčijamame sprendime ne tik nėra paminėtas solidarumo principas, bet iš jo taip pat nematyti, kad Komisija faktiškai būtų nagrinėjusi šį principą“(78).
142. Bendrasis Teismas pripažįsta, kad „ginčijamo sprendimo 4.2 punkte (48–53 konstatuojamosios dalys) Komisija pateikė pastabų dėl [bendro Sąjungos] tiekimo saugumo <…> kriterijaus“(79). Vis dėlto jis tvirtina, kad šioje analizėje neatliktas „OPAL dujotiekio eksploatavimo tvarkos pakeitimo poveikio tiekimo saugumui Lenkijoje vertinim[as]“.
143. Kaip jau nurodžiau(80), Bendrasis Teismas pažymėjo: „Neatrodo, kad Komisija [ginčijamame sprendime] būtų nagrinėjusi, kokios galėtų būti gamtinių dujų kiekio, anksčiau transportuoto Jamalo ir Braterstwo dujotiekiais, dalies perkėlimo į perdavimo maršrutą Nord Stream 1/OPAL pasekmės vidutinės trukmės laikotarpiu, be kita ko, Lenkijos Respublikos energetikos politikai, ar kad ji būtų palyginusi šias pasekmes su jos konstatuotu tiekimo saugumo padidėjimu Sąjungos lygmeniu“(81).
144. Komisija, kuriai tiesiogiai skirti Bendrojo Teismo sprendime pateikti kaltinimai šiuo klausimu, jų neužginčijo.
145. Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinį skundą galima paduoti tik dėl teisės klausimų.
146. Suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas konstatuoti ir vertinti faktus ir nagrinėti įrodymus, kuriais pagrįsti tie faktai. Jeigu įrodymai gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymų administravimo srityje, tik Bendrasis Teismas sprendžia, kokią vertę suteikti jam pateiktiems įrodymams. Toks vertinimas nėra teisės klausimas, kurį tikrina Teisingumo Teismas, nebent būtų iškraipyti įrodymai(82).
147. Tam, kad Teisingumo Teismas galėtų atlikti vertinimą, įrodymų iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo iš naujo(83).
148. Taigi atsižvelgiant į šį pagrindą pirmiausia yra akivaizdu, kad Vokietijos Federacinė Respublika nenurodė, jog Bendrojo Teismo įvertinti faktai ir įrodymai yra iškraipyti.
149. Iš apeliacinio skundo pagrindo matyti, kad jame tik pateikiama apeliantės įrodytais laikomų faktų versija siekiant padaryti išvadą, kad dėl ginčijamo sprendimo „nekilo pavojaus Lenkijos Respublikos tiekimo saugumui“.
150. Apeliantė laikosi nuomonės, kad, įrodžius Lenkijos tiekimo saugumą, „nebuvo jokios priežasties Lenkijos Respublikos atveju [ginčijamo sprendimo] pasekmes nagrinėti išsamiau, t. y. panašiai, kaip jos buvo nagrinėtos Čekijos Respublikos atveju“.
151. Šis pradinis teiginys (apeliacinio skundo 38 ir 39 punktai) neleidžia toliau nagrinėti pagrindo, nes nenurodyta, kad:
– pirma, Bendrasis Teismas aiškiai nustatė, jog per tyrimą Komisija neatliko „OPAL dujotiekio eksploatavimo tvarkos pakeitimo poveikio tiekimo saugumui Lenkijoje vertinimo“,
– antra, Bendrojo Teismo kaltinimas, susijęs su ginčijamu sprendimu, apėmė daug daugiau nei vien Lenkijos energijos tiekimo saugumą. Bendrasis Teismas šiuo klausimu pateikė kaltinimą, kad Komisija nenagrinėjo „platesn[ių] energetinio solidarumo principo aspekt[ų]“.
152. Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes skundžiamo sprendimo argumentai ginčijami nenurodant, kad buvo iškraipyti Bendrojo Teismo vertinti faktai.
XI. Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas: Komisija neprivalėjo ginčijamame sprendime aiškiai nurodyti energetinio solidarumo principo
A. Šalių argumentai
153. Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 79 punkte pripažino, kad ginčijamame sprendime „ne tik nėra paminėtas solidarumo principas, bet iš jo taip pat nematyti, kad Komisija faktiškai būtų nagrinėjusi šį principą“.
154. Apeliantė tvirtina, kad negalima iš Komisijos reikalauti aiškiai nurodyti energetinio solidarumo principą. Priimdama sprendimus Komisija neprivalo pateikti išsamių motyvų; užtenka išdėstyti pagrindinius teisinius argumentus, kad būtų galima suprasti sprendimą pagrindžiančius motyvus.
155. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos prieštarauja šiems argumentams.
B. Vertinimas
156. Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas, nes ginčijamas Bendrojo Teismo teiginys, kuris nėra sprendimo pagrindas.
157. Bendrasis Teismas, kuris iš tikrųjų pabrėžė, kad ginčijamame sprendime energetinio solidarumo principas nenurodytas, šį sprendimą panaikino ne dėl to, kad tokios nuorodos nėra, o dėl to, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjo to principo reikalavimų.
158. Kaip jau ne kartą pažymėjau, Bendrasis Teismas teigia, kad atlikdama šią analizę Komisija privalėjo atsižvelgti į visiško OPAL dujotiekio panaudojimo poveikį Lenkijos dujų rinkai, kitoms valstybėms narėms ir visai Sąjungai.
159. Taigi svarbu buvo ne paprasčiausiai nurodyti tą principą(84), o tinkamai įvertinti, kokį poveikį jis turi esamiems interesams, susijusiems su išimties taikymu OPAL dujotiekiui. Bendrasis Teismas mano, kad toks įvertinimas neatliktas, neatsižvelgiant į tai, ar, jeigu būtų atliktas, jis galėjo lemti visišką OPAL dujotiekio naudojimo liberalizavimą Gazprom ir su ja susijusioms įmonėms.
160. Taigi ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu; kartoju, ginčijamas sprendimas panaikintas ne dėl to, kad jame aiškiai nenurodytas energetinio solidarumo principas.
161. Jeigu dėl to principo nenurodymo būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, galėtų būti pateiktas kaltinimas dėl skundžiamo sprendimo formalizmo(85), be to, tokį nenurodymą kompensuotų ginčijamo sprendimo turinys, iš kurio akivaizdu, kad į energetinio solidarumo principą faktiškai atsižvelgiama visų esamų subjektų atveju. Iš tiesų Bendrasis Teismas neigia būtent pastarąjį aspektą.
162. Bendrasis Teismas pabrėžia, kad Komisija iš esmės nagrinėjo platesnio išimties taikymo OPAL dujotiekiui poveikį Čekijos dujų rinkai, tačiau neanalizavo reikšmingo jo poveikio Lenkijos dujų rinkai ir kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių rinkoms(86).
163. Taigi ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.
XII. Penktasis apeliacinio skundo pagrindas: tariami formos trūkumai
A. Šalių argumentai
164. Pirma, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad jeigu būtų pripažinta, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, šis trūkumas nedarė įtakos sprendimui dėl esmės. Taigi Bendrasis Teismas neturėjo panaikinti ginčijamo sprendimo(87).
165. Antra, Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad reikalavimas panaikinti turėjo būti pateiktas dėl pradinio sprendimo (2009 m.). Bendrasis Teismas padarė procedūrinę klaidą, nes atsižvelgė į Lenkijos Respublikos argumentą dėl energetinio solidarumo principo pažeidimo, padaryto ginčijamu sprendimu (Vokietija šį argumentą laiko netinkamu).
166. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos ginčija šiuos teiginius.
B. Vertinimas
167. Pirmasis penktojo pagrindo argumentas turi būti atmestas, nes Bendrasis Teismas ginčijamą sprendimą panaikino ne dėl nepakankamo motyvavimo, o dėl to, kad pažeistas energetinio solidarumo principas, įtvirtintas SESV 194 straipsnio 1 dalyje.
168. Taip pat turi būti atmestas antrasis argumentas, nes nepagrįstai neigiama Lenkijos teisė per nustatytą terminą prašyti panaikinti ginčijamą sprendimą, remiantis tuo, kad ši valstybė narė anksčiau nėra užginčijusi pradinio sprendimo (2009 m.).
169. Panašus argumentas reiškia bet jau tai, kad Lenkija buvo suinteresuota panaikinti pradinį sprendimą, visų pirma tai, kad ginčijamame sprendime pakartotas to pradinio sprendimo turinys.
170. Tokiam argumentui negalima pritarti, nes būtent 2016 m. sprendimu (ginčijamas sprendimas) iš dalies pakeistos pradiniame sprendime pripažintos sąlygos, kuriomis taikoma išimtis, ir tai leidžia atlikti teisminę ginčijamo sprendimo kontrolę, neatsižvelgiant į tą, kuri galėjo būti atlikta dėl 2009 m. sprendimo.
171. Taigi penktasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.
XIII. Bylinėjimosi išlaidos
172. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, siejamą su 184 straipsnio 2 dalimi, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
173. Šioje byloje Lenkijos Respublika prašė bylinėjimosi išlaidas priteisti iš apeliantės.
XIV. Išvada
174. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
1) atmesti pirmąjį, antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį apeliacinio skundo pagrindus, pateiktus Vokietijos Federacinės Respublikos;
2) pripažinti nepriimtinu trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą, pateiktą Vokietijos Federacinės Respublikos;
3) įpareigoti Vokietijos Federacinę Respubliką padengti savo ir Lenkijos Respublikos patirtas bylinėjimosi išlaidas.