TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2021 m. gruodžio 9 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2003/88/EB – Darbo laiko organizavimas – Darbuotojų sveikatos ir saugos apsauga – 7 straipsnio 1 dalis – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Darbo užmokesčio dydis – Dėl nedarbingumo sumažintas darbo užmokestis“
Byloje C‑217/20
dėl Rechtbank Overijssel (Overeiselio apylinkės teismas, Nyderlandai) 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. gegužės 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
XXXX
prieš
Staatssecretaris van Finaciën
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro antrosios kolegijos pirmininko pareigas einantis pirmosios kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai I. Ziemele (pranešėja), T. von Danwitz, P. G. Xuereb ir A. Kumin,
generalinis advokatas G. Hogan,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos A. M. de Ree, K. Bulterman ir J. M. Hoogveld,
– Europos Komisijos, atstovaujamos H. van Vliet ir C. Valero,
susipažinęs su 2021 m. liepos 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 7 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ieškovo pagrindinėje byloje ir Staatssecretaris van Financiėn (valstybės finansų sekretorius, Nyderlandai) ginčą dėl darbo užmokesčio, kurį ieškovas turi teisę gauti už mokamas kasmetines atostogas, dydžio.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2003/88 2 ir 4–6 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(2) [EB]137 straipsnis numato, kad Bendrija turi remti ir prisidėti prie valstybių narių veiklos, siekdama pagerinti darbo aplinką ir apsaugoti darbuotojų sveikatą bei saugą. <…>
<…>
(4) Tikslo pagerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe neturėtų būti siekiama vien dėl ekonominių priežasčių.
(5) Visi darbuotojai turi turėti pakankamai laiko poilsiui. <…>
(6) Turėtų būti atsižvelgta į Tarptautinės darbo organizacijos principus dėl darbo laiko organizavimo, įskaitant su naktiniu darbu susijusius principus.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ numatyta:
„1. Ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo.
2. Ši direktyva taikoma:
a) minimaliam <…> kasmetinių atostogų laikui <…>
<…>“
5 Šios direktyvos 7 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.
2. Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“
Nyderlandų teisė
6 Pagal ginčui pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Algemeen Rijksambtenarenreglement (Bendrasis valstybės tarnautojų statutas; toliau – ARAR) 22 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai turi teisę į kasmetines atostogas, per kurias mokamas visas darbo užmokestis.
7 ARAR 37 straipsnyje numatyta:
„1. Nedarbingumo dėl ligos atveju valstybės tarnautojas turi teisę, kad jam 52 savaites būtų toliau mokamas jo darbo užmokestis. Jeigu pasibaigus šiam laikotarpiui valstybės tarnautojas ir toliau yra nedarbingas, jis turi teisę, kad jam būtų toliau mokama 70 % jo darbo užmokesčio.
<…>
5. Nukrypstant nuo 1 dalies, valstybės tarnautojas turi teisę, kad, net pasibaigus 1 dalyje nurodytam 52 savaičių laikotarpiui, jam būtų toliau mokamas jo darbo užmokestis už išdirbtų valandų skaičių arba valandų, kurias jis būtų dirbęs, jeigu tas darbas būtų jam pasiūlytas, skaičių.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 Ieškovas pagrindinėje byloje dirba Belastingdienst (mokesčių administravimo institucija, Nyderlandai). Nuo 2015 m. lapkričio 24 d. jam dėl ligos buvo pripažintas ilgalaikis dalinis nedarbingumas ir jis dalyvavo reintegracijos programoje.
9 Pagal ARAR 37 straipsnio 1 dalį pirmaisiais nedarbingumo metais, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d., ieškovui pagrindinėje byloje buvo mokamas visas darbo užmokestis, o nuo tos dienos – 70 % jo dydžio. Vis dėlto pagal šio 37 straipsnio 5 dalį už valandas, kai jis buvo laikomas darbingu, jam buvo mokamas visas darbo užmokestis.
10 Nuo 2017 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 17 d. ieškovas pagrindinėje byloje buvo išėjęs kasmetinių atostogų; per jas jam mokėta išmoka, atitinkanti jo darbo užmokestį nuo 2016 m. lapkričio 24 d., t. y. 70 % darbo užmokesčio už valandas, kai jis buvo nedarbingas, ir 100 % darbo užmokesčio už valandas, kai jis buvo laikomas darbingu.
11 Ieškovas pagrindinėje byloje pateikė skundą valstybės finansų sekretoriui dėl šio darbo užmokesčio dydžio, tvirtindamas, kad per šias atostogas jis turėjo gauti visą darbo užmokestį. 2017 m. spalio 13 d. sprendimu valstybės finansų sekretorius atmetė šį skundą; ieškovas pagrindinėje byloje apskundė šį sprendimą Rechtbank Overijssel (Overeiselio apylinkės teismas, Nyderlandai), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
12 Tas teismas pažymi, kad pagal ARAR 22 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai turi teisę į mokamas kasmetines atostogas, per kurias mokamas visas darbo užmokestis. Jis mano, kad sąvoka „visas darbo užmokestis“ turi būti suprantama kaip darbo užmokestis, mokėtinas darbo laikotarpiu, einančiu prieš tą laikotarpį, kuriuo prašoma suteikti kasmetines atostogas (toliau – referencinis laikotarpis), t. y. pagrindinėje byloje – šio sprendimo 10 punkte nurodytas darbo užmokestis. Taigi valstybės finansų sekretoriaus pozicija atitinka nacionalinės teisės aktus.
13 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, nors Direktyvoje2003/88 užtikrinama teisė pasinaudoti bent keturių savaičių mokamomis kasmetinėmis atostogomis, taip pat ir visiško nedarbingumo atveju, joje nieko konkrečiau nenurodyta dėl per šias kasmetines atostogas mokėtino atlyginimo dydžio.
14 Šis teismas primena, kad 2006 m. kovo 16 d. Sprendime Robinson-Steele ir kt. (C‑131/04 ir C‑257/04, EU:C:2006:177) ir 2009 m. sausio 20 d. Sprendime Schultz-Hoff ir kt., (C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18) Teisingumo Teismas konstatavo, kad per kasmetines atostogas darbuotojas turi gauti „įprastą“ darbo užmokestį. Šiuo klausimu tas teismas nurodo, kad darbo užmokesčio, kurį ieškovas pagrindinėje byloje gavo per kasmetines atostogas, dydis yra toks pat kaip ir darbo užmokesčio, kurį jis gavo per referencinį laikotarpį.
15 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt. (C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18) 25 punkte Teisingumo Teismas patikslino, jog teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslas skiriasi nuo teisės į laikinojo nedarbingumo atostogas tikslo.
16 Atsižvelgdamas į tai, jis klausia, ar tai, kad apskaičiuojant per mokamas kasmetines atostogas mokėtino darbo užmokesčio dydį atsižvelgiama į darbo užmokesčio sumažėjimą dėl nedarbingumo, daro poveikį atitinkamo darbuotojo teisei į mokamas kasmetines atostogas.
17 Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Overijssel (Overeiselio apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2003/88] 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad darbuotojas nepraranda savo darbo užmokesčio arba jo dalies dėl to, kad naudojasi savo teise į kasmetines atostogas? Ar ši nuostata vis dėlto turi būti aiškinama taip, kad darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis, kai jis naudojasi savo teise į kasmetines atostogas, neatsižvelgiant į priežastį, dėl kurios jis per atostogas nedirbo?
2. Ar [Direktyvos 2003/88] 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės nuostatos ir praktika, pagal kurias darbuotojui, kuris dėl ligos turi nedarbingumą, imant atostogas paliekamas tokio dydžio darbo užmokestis, kokį jis gavo iki pat atostogų, net kai šis užmokestis dėl ilgalaikio nedarbingumo yra mažesnis nei visiško darbingumo atveju?
3. Ar kiekvieno darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas pagal [Direktyvos 2003/88] 7 straipsnį ir suformuotą [Teisingumo Teismo] jurisprudenciją turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja tokio darbo užmokesčio sumažinimas per atostogas nedarbingumo laikotarpiu?“
Dėl prejudicinių klausimų
18 Savo prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ir praktika, pagal kurias tuo atveju, kai darbuotojas, kuris yra nedarbingas dėl ligos, pasinaudoja teise į mokamas kasmetines atostogas, apskaičiuojant per šias atostogas jam mokėtiną darbo užmokestį atsižvelgiama į dėl nedarbingumo sumažintą darbo užmokestį, kurį jis gavo referenciniu laikotarpiu.
19 Pirma, primintina, kad, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies formuluotės, pagal šią nuostatą kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Ši teisė turi būti laikoma ypatingą svarbą turinčiu Sąjungos socialinės teisės principu, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos gali įgyvendinti tik laikydamosi pačioje Direktyvoje 2003/88 aiškiai nustatytų ribų (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA, C‑762/18 ir C‑37/19, EU:C:2020:504, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
20 Antra, kadangi teisė į mokamas kasmetines atostogas įtvirtinta Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 4 konstatuojamosios dalies, jos nuostatomis siekiama pagerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe.
21 Be to, šios direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad „[v]isi darbuotojai turi turėti pakankamai laiko poilsiui“.
22 Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta, kad ji nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo ir kad ji taikoma, be kita ko, minimaliam kasmetinių atostogų laikui.
23 Atsižvelgiant į šiuos tikslus, neginčijama, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinta teise į kasmetines atostogas iš esmės siekiama dvejopo tikslo: pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių atlikimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui (2020 m. birželio 25 d. Sprendimo Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA, C‑762/18 ir C‑37/19, EU:C:2020:504, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
24 Darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti, kad būtų apsaugota jo sauga ir sveikata (šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 23 punktą).
25 Taip pat pasakytina, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslas, dėl kurio šios atostogos skiriasi nuo kitų rūšių atostogų, kuriomis siekiama kitokių tikslų, pavyzdžiui, teisės į laikinojo nedarbingumo atostogas, kuriomis siekiama leisti darbuotojui pasveikti (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Sobczyszyn, C‑178/15, EU:C:2016:502, 25 punktą), grindžiamas prielaida, kad darbuotojas faktiškai dirbo referenciniu laikotarpiu. Šia direktyva siekiamas tikslas suteikti darbuotojui poilsio, atsipalaidavimo ir laisvalaikio laiko, siekiant užtikrinti jo saugą ir sveikatos apsaugą, grindžiamas prielaida, kad šis darbuotojas anksčiau vykdė veiklą, pateisinančią tokio laiko jam suteikimą. Vadinasi, teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti nustatoma atsižvelgiant į darbo sutartyje numatytą faktinio darbo laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA, C‑762/18 ir C‑37/19, EU:C:2020:504, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
26 Trečia, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje esanti frazė „mokamos kasmetinės atostogos“ reiškia, kad per „kasmetinių atostogų“ laikotarpį, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, išsaugomas darbo užmokestis, kitaip tariant, už šį poilsio laiką darbuotojas turi gauti įprastą darbo užmokestį (2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Hein, C‑385/17, EU:C:2018:1018, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Kai darbuotojas naudojasi teise į mokamas kasmetines atostogas, jo padėtis, kiek tai susiję su darbo užmokesčiu, turi būti panaši į padėtį darbo laikotarpiais (2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Hein, C‑385/17, EU:C:2018:1018, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Taigi, nors pati darbuotojo įprasto darbo užmokesčio struktūra patenka į valstybių narių teisės nuostatų ir praktikos reguliavimo sritį, ji negali turėti įtakos darbuotojo teisei poilsio ir atsipalaidavimo laikotarpiu naudotis panašiomis ekonominėmis sąlygomis kaip ir susijusiosios su jo darbo atlikimu (2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Hein, C‑385/17, EU:C:2018:1018, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
29 Be to, esant tam tikroms konkrečioms situacijoms, kai darbuotojas negali atlikti savo užduočių, valstybė narė negali teisei į mokamas kasmetines atostogas nustatyti reikalavimo faktiškai būti dirbusiam (2020 m. birželio 25 d. Sprendimo Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA, C‑762/18 ir C‑37/19, EU:C:2020:504, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
30 Taip yra, pavyzdžiui, darbuotojų, kurie per referencinį laikotarpį buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, atveju. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, tokie darbuotojai teisės į mokamas kasmetines atostogas aspektu prilyginami darbuotojams, kurie faktiškai dirbo šiuo laikotarpiu (2020 m. birželio 25 d. Sprendimo Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA, C‑762/18 et C‑37/19, EU:C:2020:504, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Teisingumo Teismas pripažino, kad laikinojo nedarbingumo dėl ligos iš principo negalima numatyti iš anksto ir jis nepriklauso nuo darbuotojo valios. Tai išplaukia ir iš peržiūrėtos 1970 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 132 dėl mokamų kasmetinių atostogų; remiantis Direktyvos 2003/88 6 konstatuojamąja dalimi, į šios organizacijos principus reikia atsižvelgti aiškinant šią direktyvą. Kaip matyti iš šios konvencijos 5 straipsnio 4 dalies, nebuvimas darbe dėl ligos laikomas nebuvimu darbe „dėl nuo suinteresuotojo darbuotojo nepriklausančių priežasčių“, tad „įskaičiuojama į darbo stažą“ (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Dicu, C‑12/17, EU:C:2018:799, 32 punktą).
32 Vadinasi, Sąjungos teisės garantuojamų minimalių mokamų kasmetinių atostogų, į kurias darbuotojas turi teisę, trukmė negali būti trumpinama, kai darbuotojas negalėjo vykdyti pareigos dirbti dėl to, kad referenciniu laikotarpiu sirgo (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA, C‑762/18 ir C‑37/19, EU:C:2020:504, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
33 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad per kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį mokant įprastą darbo užmokestį siekiama leisti darbuotojui veiksmingai pasinaudoti jam priklausančiomis atostogų dienomis. Tačiau kai darbo užmokestis, sumokėtas remiantis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje numatyta teise į kasmetines mokamas atostogas, yra mažesnis už įprastą darbo užmokestį, kurį darbuotojas gauna faktinio darbo laikotarpiais, toks darbuotojas gali būti paskatintas nesinaudoti kasmetinėmis mokamomis atostogomis (2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Hein, C‑385/17, EU:C:2018:1018, 44 punktas)
34 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad pagal pagrindinėje byloje taikytinas nacionalinės teisės nuostatas ir praktiką ieškovui pagrindinėje byloje už mokamas kasmetines atostogas mokamas darbo užmokestis yra toks pat, kokį jis gavo per referencinį laikotarpį. Nyderlandų vyriausybė Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose padarė išvadą, kad ieškovo pagrindinėje byloje ekonominė padėtis kasmetinių atostogų laikotarpiu buvo panaši į referenciniu laikotarpiu buvusią ekonominę padėtį.
35 Neginčijama, kad ieškovo pagrindinėje byloje ekonominės sąlygos kasmetinių atostogų laikotarpiu buvo panašios į jo darbo laikotarpiais buvusias ekonomines sąlygas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 27 punkte primintą jurisprudenciją.
36 Vis dėlto konstatuotina, pirma, kad nacionalinės teisės aktai ar praktika, pagal kuriuos per mokamas kasmetines atostogas darbuotojo gaunamo darbo užmokesčio dydis yra toks pat kaip ir tas, kuris jam buvo mokamas referenciniu laikotarpiu, neatsižvelgiant į tai, kad šis darbo užmokestis buvo sumažintas dėl nedarbingumo dėl ligos, iš esmės reiškia, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvą 2003/88 siejama su pareiga tuo laikotarpiu būti dirbus visą darbo laiką.
37 Antra, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 31 punkte, jeigu būtų leista teise į mokamas kasmetines atostogas pasinaudojusiam darbuotojui mokėti didesnį ar mažesnį atlyginimą, atsižvelgiant į tai, ar tuo metu, kai naudojasi šia teise, jis yra nedarbingas, šios teisės vertė priklausytų nuo to, kada ja pasinaudojama.
38 Trečia, nors, kaip pažymi Nyderlandų vyriausybė, ieškovas pagrindinėje byloje per mokamas kasmetines atostogas gavo darbo užmokestį, kurio dydis atitinka referenciniu laikotarpiu jam mokėto darbo užmokesčio dydį, šis darbo užmokestis vis dėlto yra mažesnis nei tas, kurį jis būtų gavęs, jei šiuo laikotarpiu nebūtų buvęs nedarbingas dėl ligos.
39 Kaip matyti iš šio sprendimo 25 ir 30 punktuose primintos jurisprudencijos, kadangi laikinojo nedarbingumo dėl ligos iš principo negalima numatyti iš anksto ir jis nepriklauso nuo darbuotojo valios, atsižvelgiant į teisę į mokamas kasmetines atostogas reikia manyti, kad darbuotojai, kurie per referencinį laikotarpį nedirbo dėl laikinojo nedarbingumo atostogų, prilyginami tiems, kurie per šį laikotarpį faktiškai dirbo. Taigi tokiu atveju teisė į mokamas kasmetines atostogas iš principo turi būti nustatoma atsižvelgiant į faktinio darbo pagal darbo sutartį laikotarpius ir nereikia atsižvelgti į tai, kad šio darbo užmokesčio dydis buvo sumažintas dėl nedarbingumo dėl ligos.
40 Be to, atsižvelgiant į mokamų kasmetinių atostogų tikslą, primintą šio sprendimo 25 punkte, aplinkybė, kad darbuotojo nedarbingumo priežastis išlieka per mokamas kasmetines atostogas, negali turėti įtakos jo teisei per šias atostogas gauti nesumažintą darbo užmokestį.
41 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ir praktika, pagal kurias tuo atveju, kai darbuotojas, kuris yra nedarbingas dėl ligos, pasinaudoja teise į mokamas kasmetines atostogas, apskaičiuojant per šias atostogas jam mokėtiną darbo užmokestį atsižvelgiama į dėl nedarbingumo sumažintą darbo užmokestį, kurį jis gavo referenciniu laikotarpiu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ir praktika, pagal kurias tuo atveju, kai darbuotojas, kuris yra nedarbingas dėl ligos, pasinaudoja teise į mokamas kasmetines atostogas, apskaičiuojant per šias atostogas jam mokėtiną darbo užmokestį atsižvelgiama į dėl nedarbingumo sumažintą darbo užmokestį, kurį jis gavo darbo laikotarpiu, ėjusiu prieš tą laikotarpį, kuriuo prašoma suteikti kasmetines atostogas.
Parašai.