BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. rugsėjo 6 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Iranui taikomos ribojamosios priemonės siekiant užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui – Lėšų įšaldymas – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Teisėti lūkesčiai – Nustatytų ribojamųjų priemonių peržiūra – Vertinimo klaida – Vienodas požiūris – Teisinis pagrindas – Esminiai procedūriniai reikalavimai – Proporcingumas“

Bylose T‑35/10 ir T‑7/11

Bank Melli Iran, įsteigtas Teherane (Iranas), byloje T‑35/10 atstovaujamas advokato L. Defalque ir byloje T‑7/11 iš pradžių atstovaujamas advokatų L. Defalque ir S. Woog, vėliau – advokatų L. Defalque ir C. Malherbe,

ieškovas,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, byloje T‑35/10 atstovaujamą M. Bishop ir R. Szostak ir byloje T‑7/11 iš pradžių atstovaujamą M. Bishop ir G. Marhic, vėliau – M. Bishop ir B. Driessen,

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir É. Ranaivoson,

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos S. Behzadi-Spencer, vėliau – A. Robinson ir galiausiai – A. Robinson ir H. Walker, padedamų baristerės S. Lee,

įstojusių į bylą T‑35/10 šalių,

ir

Europos Komisijos, byloje T‑35/10 atstovaujamos S. Boelaert ir M. Konstantinidis ir byloje T‑7/11 atstovaujamos S. Boelaert, M. Konstantinidis ir F. Erlbacher,

įstojusios į abi bylas šalies,

dėl, pirma, prašymo iš dalies panaikinti 2009 m. lapkričio 17 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1100/2009, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalį ir panaikinantį Tarybos sprendimą 2008/475/EB (OL L 303, p. 31), 2010 m. spalio 25 d. Tarybos sprendimą 2010/644/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 281, p. 81), 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 423/2007 (OL L 281, p. 1), 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimą 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 319, p. 71), 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 319, p. 11), ir 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1), ir, antra, prašymo panaikinti bet kurį būsimą reglamentą ar sprendimą, kuriuo papildomas ar iš dalies pakeičiamas vienas iš ginčijamų aktų ir kuris galios užbaigiant žodinę proceso dalį,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir M. van der Woude,

posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. balandžio 17 d. posėdžiui, priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovas Bank Melli Iran yra Irano komercinis bankas, priklausantis Irano valstybei.

2        Ši byla yra susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant paveikti Irano Islamo Respubliką, kad ji nutrauktų branduolinę veiklą, keliančią branduolinių ginklų platinimo riziką, ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimas).

3        2008 m. birželio 23 d. Tarybos bendrąja pozicija 2008/479/BUSP, iš dalies keičiančia Bendrąją poziciją 2007/140 (OL L 163, p. 43), ieškovo pavadinimas įtrauktas į 2007 m. vasario 27 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 61, p. 49) II priedo sąrašą.

4        Todėl 2008 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimu 2008/475/EB, įgyvendinančiu Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį (OL L 163, p. 29), ieškovo pavadinimas įtrauktas į 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, p. 1) V priedo sąrašą. Dėl šio įtraukimo įšaldytos jo lėšos.

5        Ieškovas pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme, kuriuo iš esmės siekiama panaikinti jo pavadinimo įtraukimą į Reglamento Nr. 423/2007 V priedo sąrašą.

6        2009 m. liepos 8 ir 21 d. raštais ieškovas paprašė Europos Sąjungos Tarybos persvarstyti sprendimą įtraukti jo pavadinimą į Reglamento Nr. 423/2007 V priedo sąrašą ir tvirtino, kad jis nesusijęs su branduolinių ginklų platinimo veikla. Be to, 2009 m. liepos 8 d. rašte jis paprašė leisti susipažinti su Tarybos bylos medžiaga.

7        2009 m. liepos 27 d. raštu Taryba atsakė, kad ieškovui ribojamosios priemonės taikomos dėl Sprendime 2008/475 nurodytų motyvų. Taryba atsisakė leisti susipažinti su pasiūlymu nustatyti ribojamąsias priemones ieškovui (toliau – pradinis pasiūlymas) dėl šio dokumento konfidencialumo, tačiau perdavė ieškovui du bendro pobūdžio dokumentus, susijusius su ribojamųjų priemonių nustatymo procedūra.

8        2009 m. rugsėjo 11 d. raštu ieškovas dar kartą paprašė leisti susipažinti su Tarybos bylos medžiaga.

9        2009 m. spalio 1 d. raštu Taryba ieškovui pranešė papildomus jam taikomų ribojamųjų priemonių nustatymo motyvus.

10      Ieškovo ieškinys dėl jo pavadinimo įtraukimo į Reglamento Nr. 423/2007 V priedo sąrašą atmestas 2009 m. spalio 14 d. Bendrojo Teismo sprendimu Bank Melli Iran prieš Tarybą (T‑390/08, Rink. p. II‑3967).

11      2009 m. spalio 15 d. raštu ieškovas pateikė pastabas dėl papildomų motyvų, apie kuriuos jau buvo pranešta 2009 m. spalio 1 d. Jis tvirtino, pirma, kad šie motyvai nėra pakankamai tikslūs ir, antra, kad jie nepatvirtina, jog jis susijęs su branduolinių ginklų platinimu.

12      2009 m. lapkričio 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1100/2009, įgyvendinančiu Reglamento Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalį ir panaikinančiu Tarybos sprendimą 2008/475 (OL L 303, p. 31), ieškovo pavadinimas paliktas įtrauktas į Reglamento Nr. 423/2007 V priedą. Nurodyti šie motyvai:

„Teikė ar bandė teikti finansinę paramą bendrovėms, kurios užsiima prekių, skirtų Irano branduolinei ar raketų programoms, pirkimu [kurios dalyvauja Irano branduolinėje ir raketų programose ar perka šioms programoms skirtas prekes] (AIO, SHIG, SBIG, AEOI, Novin Energy Company, Mesbah Energy Company, Kalaye Electric Company ir DIO). Bank Melli sudaro palankias sąlygas Irano padidintos rizikos veiklai. Jis sudarė palankias sąlygas daugeliui pirkimų, susijusių su padidintos rizikos medžiagų tiekimu Irano branduolinei ir raketų programoms. Jis suteikė įvairių finansinių paslaugų, įskaitant akredityvų ir sąskaitų atidarymą ir tvarkymą, subjektams, susijusiems su Irano branduoline ir raketų pramone. Daugelis nurodytų bendrovių yra įtrauktos į [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas] 1737 (2006) ir 1747 (2007). Bank Melli toliau atlieka šį vaidmenį, savo veikla remdamas ir sudarydamas sąlygas Irano padidintos rizikos veiklai. Naudodamasis savo bankininkystės ryšiais, jis toliau teikia paramą ir finansines paslaugas subjektams, įtrauktiems į JT ir ES su tokia veikla susijusių subjektų sąrašą. Jis taip pat veikia šių subjektų vardu ir jų vadovaujamas; šie subjektai, įskaitant Bank Sepah, dažnai veikia per savo dukterines įmones ir partnerius.“

13      2009 m. lapkričio 18 d. raštu Taryba pranešė ieškovui, kad jo pavadinimas paliktas Reglamento Nr. 423/2007 V priedo sąraše. Ji nurodė, kad ieškovo pateiktos pastabos nepateisina ribojamųjų priemonių panaikinimo, atsižvelgiant į paramą, kurią jis skyrė branduolinių ginklų platinimo veiklai teikdamas finansines paslaugas joje dalyvaujantiems subjektams. Dėl prašymų leisti susipažinti su bylos medžiaga, pirma, Taryba pakartojo, kad pradinis pasiūlymas yra konfidencialus. Antra, ji perdavė ieškovui nekonfidencialią pasiūlymo nustatyti ribojamąsias priemones, susijusio su papildomais motyvais, apie kuriuos pranešta 2009 m. spalio 1 d., versiją (toliau – papildomas pasiūlymas).

14      2009 m. gruodžio 14 d. raštu ieškovas paprašė, pirma, jį išklausyti, o paskui leisti susipažinti su visa Tarybos bylos medžiaga. 2010 m. sausio 20 d. Taryba atsakė, pirma, kad ieškovas pasinaudojo teise būti išklausytas, kai jai pateikė pastabas. Antra, ji pakartojo, kad pradinis pasiūlymas yra konfidencialus.

15      Priėmus 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimą 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140 (OL L 195, p. 39; klaidų ištaisymas, OL L 197, p. 19), ieškovo pavadinimas įtrauktas į šio sprendimo II priedo sąrašą. Nurodyti motyvai dėl ieškovo yra tokie patys kaip ir Reglamente Nr. 1100/2009.

16      Ieškovo pavadinimo įtraukimui į Reglamento Nr. 423/2007 V priedą neturėjo įtakos tai, kad įsigaliojo 2010 m. liepos 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 668/2010, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis (OL L 195, p. 25).

17      2010 m. rugsėjo 15 d. raštu ieškovas pateikė Tarybai pastabas dėl tolesnio ribojamųjų priemonių taikymo jam. Jis pakartojo prašymus išklausyti ir leisti susipažinti su Tarybos bylos medžiaga.

18      2010 m. spalio 25 d. Tarybos sprendimu 2010/644/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 281, p. 81), ieškovo pavadinimas paliktas įtrauktas į Sprendimo 2010/413 II priedą.

19      Reglamentą Nr. 423/2007 panaikinus 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 281, p. 1), ieškovo pavadinimą Taryba įtraukė į pastarojo reglamento VIII priedą.

20      Nurodyti motyvai dėl ieškovo Sprendime 2010/644 ir Reglamente Nr. 961/2010 yra tokie patys kaip ir Reglamente Nr. 1100/2009.

21      2010 m. spalio 28 d. raštu Taryba ieškovui pranešė, kad jo pavadinimas paliekamas Sprendimo 2010/413 II priedo sąraše ir įtraukiamas į Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedo sąrašą. Šiuo klausimu ji nurodė, kad nėra naujų duomenų, pateisinančių ieškovui taikomų ribojamųjų priemonių panaikinimą, ir kad šios priemonės nepagrįstos kita informacija nei nurodyta anksčiau perduotuose dokumentuose.

22      2011 m. liepos 28 d. raštu ieškovas paprašė Tarybos persvarstyti sprendimą palikti jo pavadinimą įtrauktą į Sprendimo 2010/413 II priedo sąrašą ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedo sąrašą. Jis pakartojo, kad nėra susijęs su branduolinių ginklų platinimu.

23      2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu Bank Melli Iran prieš Tarybą (C‑548/09 P, Rink. p. I‑11381) Teisingumo Teismas atmetė ieškovo pateiktą apeliacinį skundą dėl 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą.

24      Ieškovo pavadinimas liko įtrauktas į Sprendimo 2010/413 II priedą ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedą ir įsigaliojus 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimui 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 319, p. 71), ir 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentui (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 319, p. 11).

25      2011 m. gruodžio 5 d. raštu Taryba pranešė ieškovui, kad jo pavadinimas paliktas Sprendimo 2010/413 II priedo ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedo sąrašuose. Ji konstatavo, kad 2011 m. liepos 28 d. ieškovo pateiktos pastabos nepateisina ribojamųjų priemonių panaikinimo.

26      2012 m. sausio 16 d. raštu ieškovas paprašė leisti susipažinti su įrodymais, susijusiais su jam taikomų ribojamųjų priemonių nustatymu ir tolesniu taikymu. Taryba atsakė 2012 m. vasario 21 d. raštu, prie jo pridėti trys dokumentai, susiję su ribojamųjų priemonių peržiūra.

27      Kadangi Reglamentas Nr. 961/2010 buvo panaikintas 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 88, p. 1), Taryba įtraukė ieškovo pavadinimą į šio reglamento IX priedą. Nurodyti motyvai dėl ieškovo yra tokie patys kaip ir Reglamente Nr. 1100/2009.

 Procesas ir šalių reikalavimai

28      Ieškovas pareiškė ieškinį byloje T‑35/10 dėl Reglamento Nr. 1100/2009 panaikinimo iš dalies (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. sausio 29 d.).

29      2010 m. gegužės 4 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑35/10 nagrinėjimas sustabdytas iki Teisingumo Teismo sprendimo byloje C‑548/09 P, Bank Melli Iran prieš Tarybą, paskelbimo.

30      Dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija atitinkamai gavo 2010 m. gegužės 17 d., 28 d. ir birželio 7 d.) Europos Komisija, Prancūzijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė paprašė leisti įstoti į bylą T‑35/10 Tarybos pusėje.

31      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į ketvirtąją kolegiją, todėl byla T‑35/10 buvo paskirta šiai kolegijai.

32      Ieškovas pareiškė ieškinį byloje T‑7/11 dėl, be kita ko, Sprendimo 2010/644 ir Reglamento Nr. 961/2010 panaikinimo iš dalies (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. sausio 7 d.).

33      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. balandžio 4 d.) Komisija paprašė leisti įstoti į bylą T‑7/11 Tarybos pusėje. 2011 m. birželio 9 d. nutartimi Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą.

34      2011 m. lapkričio 24 d. Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija), taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje, paprašė šalių jam pateikti pastabas dėl šio sprendimo 23 punkte minėto 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą pasekmių bylai T‑35/10. Šalys įvykdė šį prašymą.

35      2012 m. vasario 8 d. nutartimi Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas Komisijai, Prancūzijos Respublikai ir Jungtinei Karalystei leido įstoti į bylą T‑35/10.

36      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. vasario 15 d.) ieškovas patikslino reikalavimus byloje T‑7/11 priėmus Sprendimą 2011/783, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011, 2012 m. sausio 23 d. Tarybos sprendimą 2012/35/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 19, p. 22), 2012 m. sausio 23 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 54/2012, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 19, p. 1), ir 2012 m. sausio 23 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 56/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 19, p. 10).

37      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. liepos 30 d.) ieškovas, pirma, patikslino savo reikalavimus byloje T‑7/11 priėmus Reglamentą Nr. 267/2012. Antra, jis paprašė panaikinti bet kurį būsimą reglamentą ar sprendimą, kuriuo papildomas ar iš dalies pakeičiamas vienas iš ginčijamų aktų ir kuris galios užbaigiant žodinę proceso dalį.

38      2013 m. kovo 5 d. Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑35/10, T‑7/11 ir T‑8/11 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

39      Atsižvelgęs į teisėjo pranešėjo pranešimą Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Procedūros reglamento 64 straipsnyje, raštu pateikė šalims klausimus. Šalys atsakė į juos per Bendrojo Teismo nustatytą terminą.

40      Per 2013 m. balandžio 17 d. posėdį buvo išklausyta šalių kalbų ir atsakymų į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus.

41      Savo raštuose ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Reglamento Nr. 1100/2009 priedo B dalies 4 punktą, Sprendimo 2010/644 priedo B dalies 5 punktą, Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedo B dalies 5 punktą, Sprendimą 2011/783, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011, Sprendimą 2012/35, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 54/2012, Reglamentą Nr. 56/2012 ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priedo I.B dalies 5 punktą, kiek šie aktai susiję su juo,

–        panaikinti Tarybos sprendimus, apie kuriuos pranešta 2009 m. lapkričio 18 d., 2010 m. spalio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 5 d. raštais,

–        pripažinti, kad Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktas ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalis jam netaikomi,

–        panaikinti bet kurį būsimą reglamentą ar sprendimą, kuriuo papildomas ar iš dalies pakeičiamas vienas iš ginčijamų aktų ir kuris galios užbaigiant žodinę proceso dalį,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

42      Per posėdį ieškovas, pirma, atsisakė ieškinio, kiek juo siekiama panaikinti Sprendimą 2012/35, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 54/2012 ir Reglamentą Nr. 56/2012. Antra, jis nurodė, kad antrasis reikalavimas iš tikrųjų sutampa su pirmuoju reikalavimu ir kad dėl to jis atsisako ieškinio, kiek juo siekiama panaikinti 2009 m. lapkričio 18 d., 2010 m. spalio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 5 d. raštus.

43      Taryba, palaikoma Komisijos, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

44      Jungtinė Karalystė Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį byloje T‑35/10.

45      Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį byloje T‑35/10 ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

46      Pirmiausia, atsižvelgdamas į bylų T‑35/10 ir T‑7/11 ryšį, Bendrasis Teismas nusprendė jas sujungti pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų priimtas bendras sprendimas.

47      Be to, reikia pažymėti, kad trečiasis reikalavimas, kuriame prašoma pripažinti, kad ieškovui netaikomi Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktas ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalis, iš tikrųjų sutampa su argumentais, kuriais ginčijamas Sprendimo 2010/413 ir Reglamento Nr. 961/2010 teisėtumas, pateiktais siekiant pagrįsti pirmąjį ieškovo reikalavimą. Todėl Bendrasis Teismas trečiojo reikalavimo nenagrinės atskirai.

48      Grįsdamas pirmąjį reikalavimą ieškovas savo raštuose nurodė šiuos ieškinio pagrindus:

–        pirmasis ieškinio pagrindas byloje T‑35/10 ir trečiasis ieškinio pagrindas byloje T‑7/11 susiję su pareigos motyvuoti, jo teisės į gynybą, jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų bei Tarybos pareigos persvarstyti nustatytas ribojamąsias priemones atsižvelgiant į pateiktas pastabas pažeidimu,

–        antrasis ieškinio pagrindas byloje T‑35/10 ir ketvirtasis ieškinio pagrindas byloje T‑7/11 susiję su vertinimo klaida dėl to, kad Taryba nusprendė, jog jis susijęs su branduolinių ginklų platinimu,

–        trečiasis ieškinio pagrindas byloje T‑35/10 susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir teisės klaida dėl Reglamento Nr. 1100/2009 teisinio pagrindo, o antrasis ieškinio pagrindas byloje T‑7/11 susijęs su teisės klaida dėl Sprendimo 2010/644 ir Reglamento Nr. 961/2010 teisinio pagrindo,

–        ketvirtasis ieškinio pagrindas byloje T‑35/10 ir penktasis ieškinio pagrindas byloje T‑7/11 susiję su proporcingumo principo ir jo teisės į nuosavybę pažeidimu dėl to, kad Taryba neatsižvelgė į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas,

–        pirmasis ieškinio pagrindas byloje T‑7/11 susijęs su SESV 215 straipsnio ir ESS 40 straipsnio bei vienodo požiūrio principo pažeidimu,

–        šeštasis ieškinio pagrindas byloje T‑7/11 susijęs su Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 4 dalies neteisėtumu.

49      Be to, per posėdį ieškovas tvirtino, kad apie Reglamentą Nr. 267/2012 jam nepranešta individualiai.

50      Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Komisija ginčija ieškovo ieškinio pagrindų pagrįstumą.

51      Be to, Taryba ir Komisija tvirtina, kad ieškovas yra Irano valstybės institucija, taigi negali remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis. Taryba taip pat nurodo, kad ketvirtasis ieškovo reikalavimas yra nepriimtinas.

52      Be šalių ieškinio pagrindų ir argumentų, taip pat reikia nagrinėti ieškovo atliktų reikalavimų patikslinimų priimtinumą.

 Dėl priimtinumo

 Dėl ieškovo reikalavimų patikslinimo

53      Pagal teismo praktiką, jeigu vykstant procesui sprendimas ar reglamentas, kuris tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu, pakeičiamas aktu, kurio dalykas tas pats, jis turėtų būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui patikslinti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Iš tiesų, jeigu iš ieškovo būtų reikalaujama pareikšti naują ieškinį, būtų pažeistas geras teisingumo vykdymas ir proceso ekonomijos reikalavimas. Be to, būtų neteisinga, jeigu atitinkama institucija, atsikirsdama į Sąjungos teisme pateiktame ieškinyje pareikštus kaltinimus dėl teisės akto, galėtų iš dalies pakeisti ginčijamą aktą ar jį pakeisti kitu aktu ir remtis šiuo pakeitimu procese taip, kad kita šalis netektų galimybės taikyti savo pradinius reikalavimus ir ieškinio pagrindus vėlesniam aktui arba dėl jo pateikti papildomus reikalavimus ir ieškinio pagrindus (pagal analogiją žr. 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą, T‑256/07, Rink. p. II‑3019, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54      Ta pati išvada taikoma aktams, kaip antai Sprendimui 2011/783 ir Įgyvendinimo reglamentui Nr.°1245/2011, kuriais, nepanaikinant ankstesnio akto, subjektas paliekamas įtrauktas į subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus po peržiūros procedūros, kuri aiškiai nustatyta taikytinais teisės aktais.

55      Tačiau, kad būtų priimtinas, prašymas patikslinti reikalavimus turi būti pateiktas per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą terminą ieškiniui pareikšti. Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką šis terminas ieškiniui pareikšti yra imperatyvus ir Sąjungos teismas jį turi taikyti taip, kad užtikrintų teisinį saugumą ir subjektų lygybę prieš įstatymą (žr. 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 101 punktą). Taigi teismas turi patikrinti, prireikus ex officio, ar šio termino buvo laikytasi (žr. 2012 m. sausio 11 d. Bendrojo Teismo nutarties Ben Ali prieš Tarybą, T‑301/11, 16 punktą).

56      Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis teismo praktika, pagal veiksmingos teisminės gynybos principą reikalaujama, kad Sąjungos institucija, kuri nustato asmeniui ar subjektui taikomas individualias ribojamąsias priemones, nurodytų motyvus, kuriais pagrįstos šios priemonės, nustatydama šias priemones arba bent jau kuo greičiau jas nustačiusi, kad šie asmenys ar subjektai galėtų pasinaudoti teise pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 23 punkte minėto 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57      Tuo remiantis darytina išvada, kad terminas ieškiniui dėl akto, kuriuo nustatytos ribojamosios priemonės asmeniui ar subjektui, panaikinimo pareikšti prasideda tik nuo pranešimo apie šį aktą suinteresuotajam asmeniui dienos. Be to, terminas prašymui leisti taikyti reikalavimus ir ieškinio pagrindus ir aktui, kuriuo toliau taikomos šios priemonės, pateikti prasideda tik nuo pranešimo apie šį naują aktą atitinkamam asmeniui ar subjektui dienos.

58      Nagrinėjamu atveju, pirma, apie Sprendimą 2011/783 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ieškovui asmeniškai pranešta 2011 m. gruodžio 5 d. raštu. Todėl 2012 m. vasario 15 d. prašymas patikslinti reikalavimus, susijęs su šiais aktais, pateiktas per dviejų mėnesių terminą, numatytą SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje, pratęstą 10 dienų terminu dėl nuotolio, numatytu Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje.

59      Antra, apie Reglamentą Nr. 267/2012 ieškovui nepranešta asmeniškai, nors Taryba žino jo adresą. Šiomis aplinkybėmis terminas ieškovo reikalavimams patikslinti, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 267/2012, neprasidėjo, o tai reiškia, kad ieškovo 2012 m. liepos 30 d. prašymas negali būti laikomas pateiktu pavėluotai.

60      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas turi teisę prašyti panaikinti Sprendimą 2011/783, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ir Reglamentą Nr. 267/2012.

 Dėl reikalavimo panaikinti bet kurį būsimą reglamentą ar sprendimą, kuriuo papildomas ar iš dalies pakeičiamas vienas iš ginčijamų aktų ir kuris galios užbaigiant žodinę proceso dalį

61      Taryba ginčija ketvirtojo ieškovo reikalavimo panaikinti bet kurį būsimą reglamentą ar sprendimą, kuriuo papildomas ar iš dalies pakeičiamas vienas iš ginčijamų aktų ir kuris galios užbaigiant žodinę proceso dalį, priimtinumą.

62      Šuo klausimu pažymėtina, kad pagal teismų praktiką į Bendrąjį Teismą gali būti pagrįstai kreipiamasi tik su prašymu panaikinti esamą nepalankų subjektui aktą. Todėl, jei ieškovui gali būti leista patikslinti reikalavimus taip, kad jais būtų siekiama panaikinti aktus, kuriais vykstant procesui pakeisti iš pradžių ginčyti aktai, toks sprendimas negali leisti spekuliuoti hipotetinių dar nepriimtų aktų teisėtumo kontrole (žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T‑228/02, Rink. p. II‑4665, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63      Šiomis aplinkybėmis ketvirtąjį ieškovo reikalavimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

 Dėl esmės

 Dėl ieškovo galimybės remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis

64      Taryba ir Komisija tvirtina, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisę, juridiniai asmenys, kurie yra trečiųjų valstybių institucijos, negali remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis. Kadangi ieškovas, anot jų, yra Irano valstybės institucija, jam taikoma ši taisyklė.

65      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (OL C 83, 2010, p. 389), nei Sąjungos pirminėje teisėje nenumatytos nuostatos, pagal kurias juridiniams asmenims, kurie yra valstybės institucijos, netaikoma pagrindinių teisių apsauga. Priešingai, šios chartijos nuostatomis, kurios yra svarbios atsižvelgiant į ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus, visų pirma jos 17, 41 ir 47 straipsniais, užtikrinamos „kiekvieno asmens“ teisės ir ši formuluotė apima tokius juridinius asmenis kaip ieškovas.

66      Tačiau Taryba ir Komisija šiomis aplinkybėmis remiasi 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 34 straipsniu, pagal kurį vyriausybinių organizacijų pateikti ieškiniai nepriimtini Europos Žmogaus Teisių Teisme.

67      Tačiau, pirma, EŽTK 34 straipsnis yra procesinė nuostata, kuri netaikytina procesams Sąjungos teisme. Antra, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šia nuostata siekiama išvengti, kad valstybė, EŽTK šalis, kartu būtų ieškovė ir atsakovė šiame teisme (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. EŽTT sprendimo Compagnie de navigation de la République islamique d’Iran prieš Turkiją, Recueil des arrêts et décisions, 2007‑V, 81 punktą). Šie argumentai netaikytini šioje byloje.

68      Taryba ir Komisija taip pat tvirtina, kad taisyklė, kuria jos remiasi, pateisinama tuo, kad valstybė užtikrina pagrindinių teisių paisymą savo teritorijoje, tačiau negali naudotis tokiomis teisėmis.

69      Vis dėlto, net darant prielaidą, kad šis pateisinimas taikytinas, kiek tai susiję su vidaus situacija, aplinkybė, jog valstybė užtikrina pagrindinių teisių paisymą savo teritorijoje, yra nesvarbi, kalbant apie teisių, kuriomis juridiniai asmenys, kurie yra šios valstybės institucijos, gali naudotis trečiųjų valstybių teritorijoje, apimtį.

70      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisėje nėra taisyklės, pagal kurią juridiniams asmenims, kurie yra trečiųjų valstybių institucijos, būtų neleidžiama remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis. Todėl šie asmenys Sąjungos teisme gali remtis tomis pačiomis teisėmis, jeigu jos suderinamos su jų juridinio asmens statusu.

71      Be to, bet kuriuo atveju Taryba ir Komisija nenurodė veiksnių, leidžiančių patvirtinti, kad ieškovas iš tikrųjų yra Irano valstybės institucija, t. y. subjektas, kuris dalyvavo įgyvendinant viešąją valdžią ar kuris teikė viešąją paslaugą kontroliuojamas valdžios institucijų (šiuo klausimu žr. 67 punkte minėto EŽTT sprendimo Compagnie de navigation de la République islamique d’Iran prieš Turkiją 79 punktą).

72      Šiuo klausimu visų pirma Taryba tvirtina, kad ieškovas teikia viešąją paslaugą kontroliuojamas Irano valdžios institucijų, nes jis teikia finansines paslaugas, būtinas Irano ekonomikai veikti. Tačiau ji neginčija ieškovo teiginių, kad šios paslaugos yra komercinė veikla, kuri vykdoma konkurencijai atvirame sektoriuje ir kuriai taikoma bendroji teisė. Šiomis aplinkybėmis vien tai, kad minėta veikla yra reikalinga valstybės ekonomikai veikti, jai nesuteikia viešosios paslaugos statuso.

73      Be to, Komisija tvirtina, jog aplinkybė, kad ieškovas yra susijęs su branduolinių ginklų platinimu, patvirtina, jog jis dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas. Tačiau tai darydama Komisija kaip faktine prielaida remiasi aplinkybe, kurios tikrumą ginčija ieškovas ir dėl kurios taip pat ginčijamasi Bendrajame Teisme. Be to, tariamas ieškovo dalyvavimas branduolinių ginklų platinimo veikloje, kaip nurodyta ginčijamuose aktuose, priskirtinas ne prie valstybės valdžios funkcijų įgyvendinimo, o prie komercinių sandorių, sudarytų su subjektais, dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinimo veikloje. Todėl šis teiginys nepateisina ieškovo kvalifikavimo kaip Irano valstybės institucijos.

74      Galiausiai Komisija mano, kad ieškovas yra Irano valstybės institucija dėl to, kad valstybė turi jo kapitalo dalį. Tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, kad ieškovas dalyvauja įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas ar teikia viešąją paslaugą.

75      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad ieškovas gali remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo byloje T‑35/10 ir trečiojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusių su pareigos motyvuoti, ieškovo teisės į gynybą, jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų bei Tarybos pareigos persvarstyti nustatytas ribojamąsias priemones atsižvelgiant į pateiktas pastabas pažeidimu

76      Ieškovas tvirtina, kad priėmusi ginčijamus aktus Taryba pažeidė pareigą motyvuoti, jo teisę į gynybą ir pareigą persvarstyti nustatytas ribojamąsias priemones atsižvelgiant į pateiktas pastabas. Be to, šie pažeidimai reiškia jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimą.

77      Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.

78      Reikia priminti, pirma, kad SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje ir, konkrečiau, nagrinėjamu atveju Sprendimo 2010/413 24 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų sužinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme ir leisti šiam teismui atlikti tokio akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų. Todėl iš esmės apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negalima pateisinti tuo, kad suinteresuotasis asmuo apie akto motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme (šiuo klausimu žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 80 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

79      Todėl jei pagal imperatyvius reikalavimus, susijusius su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu ar jų tarptautiniais santykiais, nedraudžiama perduoti tam tikrų duomenų, Taryba privalo informuoti subjektą, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, apie specifines ir konkrečias priežastis, dėl kurių ji mano, kad jos turėjo būti nustatytos. Ji taip pat turi nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso atitinkamų priemonių teisinis pagrindimas, ir argumentus, kuriais remdamasi priėmė šias priemones (šiuo klausimu žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 81 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

80      Be to, motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir jo priėmimo aplinkybių. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, gali turėti. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam nustatytos priemonės reikšmę (žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 82 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

81      Antra, pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam, užtikrinimas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta prieš subjektą ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas ir turi būti užtikrintas net nesant nagrinėjamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 91 punktas).

82      Pagal teisės į gynybą užtikrinimo principą reikalaujama, kad suinteresuotajam subjektui būtų pranešta apie įrodymus, kuriais pagrįstas jo nenaudai priimtas aktas. Jis turi turėti galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl šių įrodymų (pagal analogiją žr. 62 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 93 punktą).

83      Todėl, kalbant apie pirmąjį aktą, pagal kurį įšaldytos subjekto lėšos, jeigu tai nedraudžiama pagal imperatyvius reikalavimus, susijusius su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu ar jų tarptautiniais santykiais, apie įrodymus prieš subjektą turi būti pranešama priimant atitinkamą aktą arba kuo greičiau po jo priėmimo. Atitinkamas subjektas paprašęs taip pat turi teisę pareikšti nuomonę dėl šių įrodymų priėmus aktą. Tomis pačiomis sąlygomis prieš priimant bet kokį vėlesnį sprendimą įšaldyti lėšas iš esmės turi būti pranešama apie naujus įrodymus ir suteikiama nauja galimybė atitinkamam subjektui pareikšti nuomonę (pagal analogiją žr. 62 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 137 punktą).

84      Be to, reikia pažymėti, kad, kai perduota pakankamai tiksli informacija, leidžianti suinteresuotajam subjektui veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Tarybos turimų įrodymų, teisės į gynybą užtikrinimo principas nereiškia, kad šiai institucijai atsiranda pareiga savanoriškai leisti susipažinti su savo bylos dokumentais. Tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba turi leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone (žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 97 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

85      Trečia, veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Teisminės kontrolės veiksmingumas reiškia, kad atitinkama Sąjungos institucija privalo ribojamosios priemonės taikymo motyvus pranešti atitinkamam subjektui kiek įmanoma arba šią priemonę nustatydama, arba bent jau kuo greičiau po to, kai ją nustatė, kad atitinkamas subjektas galėtų pasinaudoti savo teise pareikšti ieškinį per nustatytą terminą. Šios pareigos pranešti tokius motyvus laikymasis iš tiesų būtinas tiek dėl to, kad asmenys, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į Sąjungos teismą, tiek dėl to, kad šis teismas galėtų visiškai vykdyti atitinkamo akto teisėtumo kontrolę, o tai yra jo pareiga (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 335–337 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

–       Dėl pareigos motyvuoti

86      Ieškovo nuomone, ginčijamų aktų motyvai nėra pakankami. Iš tiesų motyvai Reglamente Nr. 1100/2009, papildomi motyvai, apie kuriuos jam pranešta 2009 m. spalio 1 d., ir motyvai vėlesniuose ginčijamuose aktuose yra neaiškūs ir netikslūs, o tai reiškia, kad jis negali jų patikrinti ir į juos atsakyti.

87      Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.

88      Primintina, kad ieškovui ribojamosios priemonės taikomos nuo 2008 m. birželio 23 d. Tarp šios datos ir pirmojo iš ginčijamų aktų priėmimo datos, t. y. 2009 m. lapkričio 17 d., ieškovas ir Taryba vienas kitam pateikė kelis dokumentus, įskaitant, be kita ko, Tarybos 2009 m. spalio 1 d. raštą, kuriuo ji ieškovui pranešė apie papildomus jam taikomų ribojamųjų priemonių nustatymo motyvus. Šis dokumentas yra viena iš ginčijamų aktų priėmimo aplinkybių šiose bylose, todėl į jį gali būti atsižvelgiama juos nagrinėjant.

89      Taigi ginčijamuose aktuose nurodyti motyvai, papildyti ir išplėtoti papildomais motyvais, apie kuriuos pranešta 2009 m. spalio 1 d., yra pakankamai tikslūs, kad būtų atlikta Tarybos pareiga motyvuoti. Šie motyvai leidžia nustatyti subjektus, kuriems ieškovas teikė finansines paslaugas ir kuriems taikomos Sąjungos ar Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nustatytos ribojamosios priemonės, taip pat laikotarpį, kuriuo teiktos aptariamos paslaugos, ir tam tikrais atvejais konkrečius sandorius, su kuriais jos susijusios.

90      Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti kaltinimą dėl pareigos motyvuoti pažeidimo.

–       Dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimo

91      Ieškovas tvirtina, kad, nepaisant pakartotinių prašymų, jam neleista pakankamai susipažinti su Tarybos bylos medžiaga ir jis nebuvo Tarybos išklausytas, o tai reiškia, kad jis nežino, kokių įrodymų esama prieš jį, todėl negali gintis. Be to, Taryba kai kuriuos savo bylos medžiagos duomenis jam perdavė pavėluotai.

92      Visų pirma Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija ginčija teisės į gynybą užtikrinimo principo taikymą nagrinėjamu atveju, remdamosi tuo, kad ieškovui ribojamosios priemonės taikomos ne dėl jo paties veiklos, o dėl jo priklausymo bendrai asmenų ir subjektų, teikiančių paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai, kategorijai.

93      Šiems argumentams negalima pritarti. Iš teisų Sprendimo 2010/413 24 straipsnio 3 ir 4 dalyse, Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio 3 ir 4 dalyse ir Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos nuostatos, kuriomis užtikrinama subjektų, kuriems taikomos pagal šiuos teisės aktus nustatytos ribojamosios priemonės, teisė į gynybą. Ar šios teisės paisoma, tikrina Sąjungos teismas (šiuo klausimu žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 37 punktą).

94      Taryba ir Jungtinė Karalystė taip pat tvirtina, kad Taryba negali būti įpareigota perduoti suinteresuotiesiems subjektams įrodymus ir duomenis, patvirtinančius ribojamųjų priemonių motyvus, kai jie gauti iš konfidencialių šaltinių ir juos saugo juos turinčios valstybės narės ar net trečiosios valstybės, su kuriomis valstybės narės bendradarbiauja, siekiant apsaugoti šiuos šaltinius. Jungtinė Karalystė šiuo klausimu nurodo, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamente nenumatytos nuostatos, pagal kurias Bendrajam Teismui būtų leidžiama atsižvelgti į konfidencialius duomenis neatskleidžiant jų kitoms šalims, o tai reikštų, kad nėra jokios priemonės, kaip išsaugoti galbūt perduotų duomenų konfidencialumą, taigi ir kaip tinkamai apsaugoti imperatyvius reikalavimus, pagal kuriuos draudžiama juos perduoti atitinkamam subjektui. Šiomis aplinkybėmis minėtiems reikalavimams turėtų būti teikiama pirmenybė, įskaitant procesą Bendrajame Teisme.

95      Šiuo klausimu, remiantis šio sprendimo 83 punkte nurodyta teismo praktika, matyti, kad iš tikrųjų kaltę patvirtinantys įrodymai suinteresuotiesiems subjektams gali būti neperduoti, jeigu tai draudžiama pagal imperatyvius reikalavimus, susijusius su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu ar jų tarptautiniais santykiais.

96      Tačiau dėl esminio teisminės kontrolės vaidmens, kiek tai susiję su ribojamųjų priemonių nustatymu ir tolesniu taikymu, Sąjungos teismas turi galėti patikrinti tokių priemonių teisėtumą ir pagrįstumą, įskaitant suinteresuotiesiems subjektams taikomų procedūrinių garantijų užtikrinimą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 62 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, 155 punktą), atsižvelgiant į tai, kad dėl tam tikrų duomenų konfidencialumo gali būti pateisinti apribojimai, kalbant apie šių duomenų perdavimą ieškovui ar jo advokatams, taikomi visam procesui Bendrajame Teisme (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 62 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 155 punktą).

97      Be to, Procedūros reglamento 67 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje nurodoma: „jeigu dokumentas, su kuriuo institucija atsisakė leisti susipažinti, pateikiamas byloje dėl šio atsisakymo teisėtumo Bendrajam Teismui, kitoms šalims šis dokumentas nepateikiamas“. Šia nuostata Bendrajam Teismui leidžiama patikrinti atsisakymo leisti susipažinti su Tarybos bylos medžiagoje esančiu dokumentu teisėtumą, neperduodant šio dokumento atitinkamam subjektui.

98      Kalbant apie ieškovo reikalavimus, reikia pažymėti, pirma, jog iš šio sprendimo 86–90 punktų matyti, kad ginčijami aktai yra pakankamai motyvuoti. Šiomis aplinkybėmis Taryba taip pat laikėsi pareigos dėl pirminio pranešimo apie kaltę patvirtinančius įrodymus.

99      Antra, dėl galimybės susipažinti su bylos medžiaga, reikia pažymėti, kad ieškovui taikomos ribojamosios priemonės pagrįstos dviem atskirais pasiūlymais. Iš tiesų pirmą kartą 2008 m. šios priemonės, dėl kurių ieškovas pareiškė ieškinį byloje T‑390/08 (žr. šio sprendimo 5, 10 ir 23 punktus), nustatytos pagal pradinį pasiūlymą, kurį Taryba atsisakė perduoti ieškovui, nepaisydama kelių prašymų šiuo klausimu. Papildomi motyvai, apie kuriuos ieškovui pranešta 2009 m. spalio 1 d., pagrįsti papildomu pasiūlymu, nekonfidenciali šio pasiūlymo kopija ieškovui perduota 2009 m. lapkričio 18 d., t. y. kai ieškovui pranešta apie Reglamento Nr. 1100/2009 priėmimą.

100    Šiuo klausimu galima teigti, kad dokumento, kuriuo Taryba rėmėsi priimdama ar toliau subjektui taikydama ribojamąsias priemones, neperdavimas yra teisės į gynybą pažeidimas, pateisinantis atitinkamų aktų panaikinimą, tik jeigu patvirtinama, kad atitinkamos ribojamosios priemonės negalėjo būti pagrįstai nustatytos ar toliau taikomos, jeigu neperduotas dokumentas turėjo būti atmestas kaip kaltę patvirtinantis įrodymas.

101    Todėl nagrinėjamu atveju net darant prielaidą, kad Taryba neteisingai atsisakė perduoti pradinį pasiūlymą ieškovui, ši aplinkybė galėtų pateisinti ginčijamų aktų panaikinimą, tik jeigu, be to, būtų patvirtinta, kad tolesnis ribojamųjų priemonių taikymas ieškovui negalėjo būti pateisinamas ieškovui laiku perduotais duomenimis, t. y. ginčijamuose aktuose nurodytais motyvais, 2009 m. spalio 1 d. pateiktais papildomais motyvais ir papildomu pasiūlymu, perduotu 2009 m. lapkričio 18 d.

102    Tačiau remiantis šio sprendimo 122–150 punktais darytina išvada, kad ieškovo nurodyti argumentai neleidžia paneigti jam taikomų ribojamųjų priemonių pateisinimo, nurodyto šio sprendimo 149 punkte, kaip matyti iš jam perduotų duomenų, pagrįstumo. Šiomis aplinkybėmis pradinio pasiūlymo neperdavimas negali pateisinti ginčijamų aktų panaikinimo.

103    Trečia, ieškovas klaidingai tvirtina, kad Taryba jam nesuteikė galimybės būti išklausytam.

104    Iš tiesų ieškovas neginčija, kad jis galėjo Tarybai pateikti rašytines pastabas 2009 m. liepos 8 d., 21 d. ir spalio 15 d., 2010 m. rugsėjo 15 d. ir 2011 m. liepos 28 d.

105    Priešingai, negu teigia ieškovas, nei nagrinėjamais teisės aktais, nei bendruoju teisės į gynybą užtikrinimo principu jam nesuteikiama teisė į formalų posėdį (pagal analogiją žr. 53 punkte minėto Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą 93 punktą ir nurodytą teismo praktiką), nes galimybė raštu pateikti pastabas yra pakankama.

106    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti kaltinimus, susijusius su teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimu, kaip iš dalies nereikšmingus ir iš dalies nepagrįstus.

–       Dėl trūkumų, tariamai turinčių įtakos Tarybos atliktai peržiūrai

107    Anot ieškovo, Taryba pažeidė pareigą persvarstyti nustatytas ribojamąsias priemones atsižvelgiant į jo pastabas. Visų pirma ji iš tikrųjų nepersvarstė šių priemonių ir išsamiai neatsakė į šias pastabas, o tik išsiuntė standartinius raštus. Be to, jos atlikta peržiūra nepagrįsta reikšmingais duomenimis ir įrodymais.

108    Šiuo klausimu, pirma, Taryba tvirtina, o ieškovas dėl to neprieštarauja, kad prieš priimant ginčijamus aktus valstybių narių delegacijos gavo ieškovo pateiktas pastabas. Todėl į šias pastabas, kurios apima išsamią informaciją dėl ieškovo santykių su ginčijamų aktų motyvuose nurodytais subjektais ir įrodymus, kuriais pagrįsta ši informacija, galėjo būti atsižvelgta.

109    Antra, iš 2009 m. liepos 27 d. ir lapkričio 18 d., 2010 m. spalio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 5 d. Tarybos raštų matyti, kad ji išnagrinėjo šias pastabas ir į jas atsakė, visų pirma pabrėžusi tai, kad ieškovas teikė finansines paslaugas subjektams, susijusiems su branduolinių ginklų platinimo veikla.

110    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti kaip nepagrįstus argumentus, susijusius su trūkumų, tariamai turinčių įtakos ieškovui taikomų ribojamųjų priemonių peržiūrai, egzistavimu.

–       Dėl individualaus nepranešimo ieškovui apie Reglamentą Nr. 267/2012

111    Per posėdį ieškovas tvirtino, o Taryba neprieštaravo, kad apie Reglamentą Nr. 267/2012 jam nepranešta individualiai.

112    Tačiau, pirma, nors tiesa, kad apie aktą, kuriuo nustatytos arba toliau taikomos ribojamosios priemonės asmeniui ar subjektui, turi būti pranešta šiam asmeniui ar subjektui ir kad nuo šio pranešimo pradedamas skaičiuoti atitinkamo asmens ar subjekto ieškinio dėl nagrinėjamo akto panaikinimo pareiškimo terminas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ši aplinkybė nereiškia, kad vien tokio pranešimo nebuvimas pateisina nagrinėjamo akto panaikinimą.

113    Antra, ieškovas nepateikia argumentų, kuriais siektų įrodyti, kad nagrinėjamu atveju dėl to, kad individualiai nepranešta apie Reglamentą Nr. 267/2012, pažeistos jo teisės, o šis pažeidimas pateisina šio reglamento panaikinimą, kiek jis susijęs su ieškovu. Be to, tokio pažeidimo nematyti iš bylos medžiagos, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad dėl ieškovo nurodyti motyvai Reglamente Nr. 267/2012 yra identiški motyvams, nurodytiems ankstesniuose aktuose, kurie jam žinomi, kad jis galėjo patikslinti reikalavimus byloje T‑7/11, siekdamas prašyti panaikinti Reglamentą Nr. 267/2012, ir galiausiai į tai, kad jis galėjo sužinoti apie reglamentą iš kito šaltinio ir pridėti jo kopiją prie dokumento, kuriuo jis patikslino savo reikalavimus.

114    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovo argumentą dėl Tarybos pareigos jam pranešti apie Reglamentą Nr. 267/2012 pažeidimo, nesant reikalo nagrinėti jo priimtinumą.

–       Dėl kitų tariamų pažeidimų

115    Ieškovo nuomone, pareigos motyvuoti, jo teisės į gynybą ir pareigos persvarstyti nustatytas ribojamąsias priemones pažeidimas, be to, reiškia jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir gero administravimo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimą, nes Taryba neveikė sąžiningai ir rūpestingai.

116    Tačiau iš atliktos analizės matyti, kad kaltinimai, susiję su pareigos motyvuoti, ieškovo teisės į gynybą ir Tarybos pareigos persvarstyti ribojamąsias priemones pažeidimu, nepateisina ginčijamų aktų panaikinimo. Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia atmesti kaltinimą dėl ieškovo teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir gero administravimo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo, kuris nepagrįstas konkrečiais argumentais, taigi ir neturi savarankiškos reikšmės.

117    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą byloje T‑35/10 ir trečiąjį ieškinio pagrindą byloje T‑7/11 kaip iš dalies nereikšmingus ir iš dalies nepagrįstus.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo byloje T‑35/10 ir ketvirtojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusių su vertinimo klaida dėl to, jog Taryba nusprendė, kad ieškovas susijęs su branduolinių ginklų platinimo veikla

118    Ieškovas tvirtina, jog Taryba padarė vertinimo klaidą nusprendusi, kad jam turi būti taikomos ribojamosios priemonės. Pirma, jis neigia teikęs finansines paslaugas tam tikriems subjektams, nurodytiems ginčijamų aktų motyvuose. Antra, jo nuomone, jo faktiškai suteiktos paslaugos subjektams, susijusiems su branduolinių ginklų platinimo veikla, nepateisina ribojamųjų priemonių nustatymo, nes visų pirma jos nesusijusios su branduolinių ginklų platinimu.

119    Be to, anot ieškovo, Tarybos klaida reiškia jos piktnaudžiavimą įgaliojimais.

120    Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.

121    Pirmiausia reikia priminti, kad teisės aktas tik tada laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, reikšmingais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad priimdama ginčijamus aktus Taryba siekė kito tikslo nei užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui ir jo finansavimui. Todėl pirmiausia reikia atmesti argumentą, susijusį su tariamu Tarybos „piktnaudžiavimu įgaliojimais“.

122    Kalbant apie kitus ieškovo argumentus, iš teismo praktikos matyti, kad akto, kuriuo nustatytos subjektui taikytinos ribojamosios priemonės, teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų ir aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų ir informacijos, kuriais pagrįstas toks vertinimas, patikrinimą. Kilus ginčui, Taryba turi pateikti šiuos įrodymus, kad Sąjungos teismas galėtų juos patikrinti (šiuo klausimu žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 37 ir 107 punktus).

123    Šiuo klausimu Taryba ir Jungtinė Karalystė pakartoja argumentą, nurodytą šio sprendimo 94 punkte, kad Taryba negali būti įpareigota pateikti įrodymus ir duomenis, patvirtinančius ribojamųjų priemonių motyvus, kai jie gauti iš konfidencialių šaltinių ir juos saugo juos turinčios valstybės narės ar net trečiosios valstybės, su kuriomis valstybės narės bendradarbiauja, siekdamos apsaugoti šiuos šaltinius. Jos nurodo, kad šiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo atliekama teisminė kontrolė turėtų būti apribota. Taigi, anot Tarybos, Bendrasis Teismas turėtų tik patikrinti valstybių narių tvirtinimų „objektyvų tikėtinumą“, o Jungtinės Karalystės nuomone, Bendrojo Teismo teisminė kontrolė neturėtų būti susijusi su aktų, kuriais nustatytos ribojamosios priemonės, materialiniu pagrįstumu.

124    Tačiau šiems argumentams negalima pritarti.

125    Iš tiesų aplinkybė, kad ieškovui taikomos ribojamosios priemonės nustatytos remiantis valstybių narių gautais duomenimis, visiškai nepakeičia fakto, kad ginčijami aktai yra Tarybos aktai, todėl ji turi įsitikinti, kad jų priėmimas yra pateisinamas, prireikus prašydama atitinkamą valstybę narę jai pateikti šiuo tikslu reikalingus įrodymus ir duomenis.

126    Taryba negali remtis tuo, kad atitinkami duomenys gauti iš konfidencialių šaltinių ir todėl negali būti atskleisti. Iš tiesų, jei šia aplinkybe galbūt galėtų būti pateisinami šių duomenų pranešimo ieškovui ar jo advokatams apribojimai, vis dėlto, atsižvelgiant į esminį teisminės kontrolės vaidmenį, kiek tai susiję su ribojamųjų priemonių nustatymu, Sąjungos teismas turi galėti patikrinti tokių priemonių teisėtumą ir pagrįstumą, ir negalima remtis tuo, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs. Be to, Taryba neturi teisės pagrįsti akto, kuriuo nustatytos ribojamosios priemonės, valstybės narės pateikta informacija ar bylos duomenimis, jei ši valstybė narė nenori leisti jų pateikti Sąjungos teismui, įgaliotam atlikti šio sprendimo teisėtumo kontrolę.

127    Todėl reikia nagrinėti ribojamųjų priemonių pateisinimo pagrįstumą atsižvelgiant į informaciją ir duomenis, perduotus tiek ieškovui, tiek Bendrajam Teismui.

128    Ginčijamų aktų motyvai ir duomenys, apie kuriuos Taryba pranešė 2009 m. spalio 1 d. ir lapkričio 18 d., susiję iš viso su devyniais subjektais, tariamai dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinimo veikloje, kuriems ieškovas teikė finansines paslaugas: Aviacijos ir kosmoso pramonės organizacija (AIO), pramonės grupe Shahid Hemmat (SHIG), pramonės grupe Shahid Bagheri (SBIG), Irano atominės energijos organizacija (AEOI), Novin Energy Company, Mesbah Energy Company, Kalaye Electric Company, Gynybos pramonės organizacija (DIO) ir Bank Sepah.

129    Ieškovas neigia teikęs finansines paslaugas SHIG, SBIG, Novin Energy Company ir Kalaye Electric Company. Kadangi Taryba nepateikė įrodymų ar duomenų, kuriais pagrįstų savo teiginius, susijusius su tariamai suteiktomis paslaugomis šioms keturioms bendrovėms, šie teiginiai negali pateisinti ieškovui taikomų ribojamųjų priemonių nustatymo ir tolesnio taikymo, remiantis šio sprendimo 122 punkte nurodyta teismo praktika.

130    Tačiau ieškovas neginčija teikęs finansines paslaugas AIO, AEOI, Mesbah Energy Company, DIO ir Bank Sepah. Todėl reikia išsiaiškinti, ar, kaip tvirtina Taryba, šios paslaugos laikomos parama branduolinių ginklų platinimo veiklai, kaip tai suprantama pagal Sprendimą 2010/413, Reglamentą Nr. 423/2007, Reglamentą Nr. 961/2010 ir Reglamentą Nr. 267/2012.

131    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 423/2007 18 straipsnį, Reglamento Nr. 961/2010 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 267/2012 49 straipsnį šie reglamentai taikomi Sąjungos teritorijoje, įskaitant jos oro erdvę, visuose valstybės narės jurisdikcijai priklausančiuose orlaiviuose ar laivuose, visiems Sąjungos teritorijoje arba už jos ribų esantiems asmenims, kurie yra valstybės narės piliečiai, visiems juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms, įsteigtiems arba įkurtiems pagal valstybės narės teisę, ir visiems Sąjungoje visą verslą arba jo dalį vykdantiems juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms.

132    Taigi, kalbant apie sandorius, sudarytus už Sąjungos ribų, Reglamentu Nr. 423/2007, Reglamentu Nr. 961/2010 ir Reglamentu Nr. 267/2012 negali būti sukuriama teisinių pareigų trečiojoje valstybėje ir pagal šios valstybės teisę įsteigtai finansų įstaigai (toliau – užsienio finansų įstaiga), kaip antai ieškovui. Todėl tokia finansų įstaiga neprivalo pagal šiuos reglamentus įšaldyti subjektų, susijusių su branduolinių ginklų platinimu, lėšų.

133    Vis dėlto, jeigu užsienio finansų įstaiga dalyvauja, yra tiesiogiai susijusi arba teikia paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai, jos lėšoms ir ekonominiams ištekliams Sąjungos teritorijoje, susijusiems su Sąjungoje visiškai ar iš dalies įvykdytu komerciniu sandoriu arba priklausantiems valstybių narių piliečiams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms, įsteigtiems arba įkurtiems pagal valstybės narės teisę, gali būti taikomos ribojamosios priemonės, nustatytos pagal Reglamentą Nr. 423/2007, Reglamentą Nr. 961/2010 ir Reglamentą Nr. 267/2012.

134    Tuo remiantis darytina išvada, jog užsienio finansų įstaiga yra suinteresuota įsitikinti, kad ji nedalyvauja, nėra tiesiogiai susijusi ir neteikia paramos branduolinių ginklų platinimo veiklai, visų pirma teikdama finansines paslaugas subjektui, susijusiam su branduolinių ginklų platinimu. Todėl kai ji žino ar gali pagrįstai įtarti, kad vienas iš jos klientų dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje, ji turi nutraukti finansinių paslaugų teikimą šiam subjektui nedelsdama, atsižvelgdama į taikytinas teisines pareigas, ir jam neteikti jokios naujos paslaugos.

135    Nagrinėjamu atveju Taryba netvirtina, kad ginčijamos paslaugos patenka į Reglamento Nr. 423/2007, Reglamento Nr. 961/2010 ir Reglamento Nr. 267/2012 taikymo sritį, kaip priminta šio sprendimo 131 punkte. Todėl reikia išnagrinėti, ar ieškovas veikė nedelsdamas, kad nutrauktų finansinių paslaugų teikimą kiekvienam iš penkių subjektų, nurodytų šio sprendimo 130 punkte, kai sužinojo ar galėjo pagrįstai įtarti, kad jie susiję su branduolinių ginklų platinimo veikla.

136    Šiuo klausimu, pirma, ieškovas tvirtina, kad jis tik atliko mokėjimą AIO naudai 2007 m. kovo 14 d., t. y. prieš Tarybai nustatant AIO taikytinas ribojamąsias priemones 2007 m. balandžio 23 d.

137    Tačiau Taryba nepateikia konkrečių įrodymų ar duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovas paslaugas AIO teikė nustačius jai taikytinas ribojamąsias priemones arba kad ieškovas žinojo ar galėjo pagrįstai įtarti, kad AIO dalyvavo branduolinių ginklų platinimo veikloje 2007 m. kovo 14 d.

138    Šiomis aplinkybėmis AIO naudai atliktas mokėjimas nepateisina ribojamųjų priemonių tolesnio taikymo ieškovui.

139    Antra, ieškovas pripažįsta sudaręs sandorių Bank Sepah, Mesbah Energy Company ir DIO vardu tiek prieš nustatant, tiek nustačius šiems subjektams taikomas ribojamąsias priemones. Tačiau jis tvirtina, kad visi sandoriai sudaryti pagal įsipareigojimus prieš nustatant šias priemones ir kad bet kuriuo atveju jie nesusiję su branduolinių ginklų platinimo veikla.

140    Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 6 dalyje, Reglamento Nr. 423/2007 9 straipsnyje, Reglamento Nr. 961/2010 18 straipsnyje ir Reglamento Nr. 267/2012 25 straipsnyje iš esmės leidžiama, kad būtų nutrauktas subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, lėšų įšaldymas mokėjimams pagal įsipareigojimus, jų prisiimtus iki įtraukimo į sąrašą, atlikti, jeigu šie mokėjimai nesusiję su branduolinių ginklų platinimo veikla. Šiomis aplinkybėmis nereikia reikalauti, kad ieškovas, kuris nagrinėjamu atveju neprivalėjo įšaldyti Bank Sepah, Mesbah Energy Company ir DIO lėšų pagal minėtus teisės aktus, kaip matyti iš šio sprendimo 132 ir 135 punktų, jiems taikytų griežtesnę tvarką.

141    Tačiau Taryba nepateikia įrodymų ar duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovas žinojo ar galėjo pagrįstai įtarti, kad Bank Sepah, Mesbah Energy Company ir DIO buvo susiję su branduolinių ginklų platinimo veikla prieš nustatant jiems taikomas ribojamąsias priemones arba kad jis vykdė sandorius remdamasis nurodymais nustačius šias priemones, arba kad įvykdyti sandoriai nustačius šias priemones buvo susiję su branduolinių ginklų platinimo veikla.

142    Šiomis aplinkybėmis Bank Sepah, Mesbah Energy Company ir DIO vardu įvykdyti sandoriai juo labiau nepateisina ribojamųjų priemonių ieškovui tolesnio taikymo.

143    Trečia, ieškovas pripažįsta iki 2007 m. balandžio 18 d. vykdęs sandorius AEOI vardu, susijusius ir su stipendijų mokėjimu, ir su švietimo išlaidų padengimu, dėl sumų, neviršijančių 8 000 EUR.

144    Tačiau AEOI nuo 2006 m. gruodžio 23 d. taikomos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nustatytos ribojamosios priemonės. Taigi nuo šios datos ieškovas galėjo bent jau įtarti, kad AEOI susijusi su branduolinių ginklų platinimo veikla.

145    Be to, ieškovas neteigia, kad po 2006 m. gruodžio 23 d. įvykdyti sandoriai pagrįsti nurodymais, gautais iki šios datos.

146    Bet kuriuo atveju, kadangi AEOI yra atsakinga už mokslinius tyrimus ir plėtrą branduolinėje srityje, pagrįsta manyti, kad jos vardu mokėtos stipendijos yra susijusios su ta pačia veikla, taigi ir branduolinių ginklų platinimu.

147    Todėl šio sprendimo 140 punkte nurodyti argumentai netaikomi sandoriams, įvykdytiems AEOI vardu.

148    Be to, ieškovas klaidingai remiasi nedidele mokėjimų AEOI vardu suma. Iš tiesų, pirma, pagal jo pateiktą informaciją bendra šių mokėjimų suma 2007 m. yra 17 768 EUR, 68 341 Jungtinių Valstijų doleris (USD) ir 2 041 Australijos doleris (AUD), t. y. suma, kuri nėra nereikšminga. Antra, kadangi turėti labai kvalifikuotų darbuotojų ypač svarbu mokslinių tyrimų ir plėtros veiklai branduolinėje srityje, stipendijų, skirtų švietimui užtikrinti šioje srityje, net jei atskiros sumos yra santykinai mažos, mokėjimas yra parama nagrinėjamai veiklai, taigi ir branduolinių ginklų platinimo veiklai.

149    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad tai, jog ieškovas atliko stipendijų mokėjimus ir padengė su švietimu susijusias išlaidas AEOI vardu Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai nustačius jai taikomas ribojamąsias priemones, yra parama branduolinių ginklų platinimo veiklai, kuri pateisina jam taikomas ribojamąsias priemones.

150    Todėl reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą byloje T‑35/10 ir ketvirtąjį ieškinio pagrindą byloje T‑7/11 kaip nepagrįstus.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo byloje T‑35/10, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir teisės klaida, kalbant apie Reglamento Nr. 1100/2009 teisinį pagrindą, ir antrojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusio su teisės klaida dėl Sprendimo 2010/644 ir Reglamento Nr. 961/2010 teisinio pagrindo

151    Ieškovas nurodo klaidas, susijusias su skirtingų aktų, kuriais nustatytos jam taikomos ribojamosios priemonės, teisiniu pagrindu.

152    Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.

153    Pirma, ieškovas byloje T‑35/10 tvirtina, kad Taryba pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus ir padarė teisės klaidų dėl Reglamento Nr. 1100/2009 teisinio pagrindo. Iš tiesų šio reglamento teisinis pagrindas buvo Reglamentas Nr. 423/2007, kuris yra neteisėtas, nes Taryba jį priėmė kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiai, kaip reikalaujama tiek pagal EB 308 straipsnį, tiek pagal Bendrąją poziciją 2007/140. Todėl Reglamentas Nr. 1100/2009 neturi teisinio pagrindo. Be to, jį patį Taryba turėjo priimti vienbalsiai, o ne kvalifikuota balsų dauguma, kaip matyti iš Bendrosios pozicijos 2007/140, kuri yra jo teisinis pagrindas.

154    Šiuo klausimu, pirma, kalbant apie Reglamentą Nr. 423/2007, primintina, kad pagal teismų praktiką EB 60 ir EB 301 straipsniai yra pakankamas teisinis pagrindas Reglamentui Nr. 423/2007 priimti, remtis EB 308 straipsniu nebūtina. Be to, iš EB 301 straipsnio, kuris nurodytas EB 60 straipsnyje, matyti, kad Bendroji pozicija 2007/140 nėra Reglamento Nr. 423/2007 ir jį įgyvendinančių aktų, kaip antai Reglamento Nr. 1100/2009, teisinis pagrindas (šiuo klausimu žr. 23 punkte minėto 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 66–72 punktus).

155    Todėl tiek EB 308 straipsnyje numatyta balsavimo taisyklė, tiek taisyklė, taikoma priimant Bendrąją poziciją 2007/140 ir ją iš dalies pakeičiant, yra nereikšmingos, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 423/2007. Taigi tinkamos balsavimo taisyklės ir kitų procedūrinių sąlygų laikymąsi reikia patikrinti atsižvelgiant vien į EB 301 straipsnio, kuris nurodytas EB 60 straipsnyje, formuluotę.

156    Pagal EB 301 straipsnį,,tais atvejais, kai bendroji pozicija ar bendrieji veiksmai, priimti pagal <...> Sąjungos sutarties nuostatas, susijusias su bendra užsienio ir saugumo politika, numato, kad Bendrija visiškai nutrauks arba iš dalies apribos ekonominius santykius su viena ar keletu trečiųjų šalių, Taryba imasi būtinų skubių priemonių. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, remdamasi Komisijos pasiūlymu“.

157    Nagrinėjamu atveju ieškovas neginčija, kad Reglamentas Nr. 423/2007 buvo priimtas kvalifikuota balsų dauguma, laikantis EB 301 straipsnyje įtvirtintos taisyklės. Taip pat neginčijama, kad prieš priimant Reglamentą Nr. 423/2007 vienbalsiai priimta Bendroji pozicija 2007/140. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad laikytasi EB 301 straipsnyje nustatytų sąlygų, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 423/2007 priėmimu.

158    Antra, kalbant apie Reglamentą Nr. 1100/2009, reikia pažymėti, kad ieškovas neginčija, jog jis priimtas remiantis Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalimi kvalifikuota balsų dauguma, įtraukus jo pavadinimą į Bendrosios pozicijos 2077/140 II priede nustatytą sąrašą Bendrąja pozicija 2008/479, priimta vienbalsiai pagal Bendrosios pozicijos 2007/140 7 straipsnio 2 dalį. Kaip jau priminta šio sprendimo 154 punkte, priešingai, nei teigia ieškovas, Bendroji pozicija 2007/140 nėra Reglamento Nr. 1100/2009 teisinis pagrindas, o tai reiškia, kad joje numatyta balsavimo taisyklė yra nereikšminga, kiek tai susiję su šio reglamento priėmimu.

159    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovo argumentus, susijusius su Reglamentu Nr. 423/2007 ir Reglamentu Nr. 1100/2009.

160    Antra, ieškovo nuomone, kadangi Sprendime 2010/644 ir Reglamente Nr. 961/2010 numatytos ribojamosios priemonės subjektams, kuriems netaikomos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, jie turėjo būti priimti ne pagal SESV 215 straipsnyje numatytą procedūrą, o pagal SESV 75 straipsnyje numatytą procedūrą. Arba ginčijami aktai galėjo būti pagrįsti kartu taikomais SESV 75 ir 215 straipsniais.

161    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių, be kita ko, priskirtinas šio akto tikslas ir turinys (žr. 2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑130/10, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

162    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad SESV 75 straipsnis įtrauktas į ESV sutarties trečios dalies V antraštinę dalį, skirtą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei Sąjungoje. Juo leidžiama nustatyti ribojamąsias priemones, susijusias su šioje antraštinėje dalyje nustatytų tikslų, nurodytų SESV 67 straipsnyje, įgyvendinimu, tik užkertant kelią terorizmui ir susijusioms veikoms bei kovojant su jomis.

163    SESV 215 straipsnis įtrauktas į ESV sutarties penktos dalies IV antraštinę dalį, susijusią su Sąjungos išorės veiksmais. Juo leidžiama nustatyti ribojamąsias priemones trečiosioms šalims ir fiziniams ar juridiniams asmenims, grupėms ir nevalstybiniams subjektams, siekiant įgyvendinti sprendimą, priimtą pagal ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių bendros užsienio ir saugumo politikos (toliau – BUSP) srityje.

164    Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia pažymėti, jog ieškovas klaidingai teigia, kad Sprendimas 2010/644 turėjo būti pagrįstas SESV 75 straipsniu, nes tai yra aktas, priimtas ne pagal ESV sutartį, o pagal ES sutartį, konkrečiai – pagal jos 29 straipsnį.

165    Dėl Reglamento Nr. 961/2010 Taryba teisingai tvirtina, kad jame numatytos ribojamosios priemonės nesusijusios nei su SESV 67 straipsnyje nurodytais tikslais, nei a fortiori su terorizmo ir susijusių veikų prevencija ar kova su jomis. Jos taikomos Irano Islamo Respublikos, t. y. trečiosios šalies, veiklai, susijusiai su branduolinių ginklų platinimu.

166    Be to, Reglamentas Nr. 961/2010 priimtas siekiant įgyvendinti BUSP priskirtinus aktus, t. y. Sprendimą 2010/413 ir Sprendimą 2010/644.

167    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad SESV 215 straipsnis yra tinkamas ir pakankamas teisinis pagrindas Reglamentui Nr. 961/2010 priimti, nes jame numatytos ribojamosios priemonės nepatenka į SESV 75 straipsnio taikymo sritį ratione materiae.

168    Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jam taikomomis ribojamosiomis priemonėmis viršijamos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nustatytos priemonės, šiuo atžvilgiu yra nereikšminga.

169    Šiuo klausimu iš teismo praktikos matyti, kad EB 60 ir 301 straipsniuose nėra nieko, kas leistų teigti, kad šiomis nuostatomis Bendrijai suteikta kompetencija apribota priemonių, dėl kurių nusprendė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, įgyvendinimu (šiuo klausimu žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 51, 52 ir 64 punktus). Šios išvados taikomos ribojamosioms priemonėms, nustatytoms pagal SESV 215 straipsnį, kuris atspindi EB 60 ir 301 straipsnių turinį (šiuo klausimu žr. 161 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 51 punktą).

170    Todėl tai, kad pagal BUSP nustatytos ribojamosios priemonės viršija priemones, dėl kurių nusprendė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, neturi įtakos tinkamam ir pakankamam SESV 215 straipsnio kaip jų teisinio pagrindo pobūdžiui.

171    Be to, pagal teismo praktiką dėl procedūrų, taikytinų pagal SESV 75 straipsnį ir 215 straipsnio 1 dalį, skirtumų šios nuostatos negali kartu būti tokio akto, kaip antai Reglamento Nr. 961/2010, dvigubas teisinis pagrindas (pagal analogiją žr. 161 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 49 punktą).

172    Be to, kiek ieškovas šiuo klausimu tvirtina, kad rėmimasis SESV 75 straipsniu leistų užtikrinti tinkamą demokratinės kontrolės lygį dėl Europos Parlamento dalyvavimo, pirmiausia reikia pažymėti, kad ne procedūros apibrėžia akto teisinį pagrindą, o akto teisinis pagrindas lemia procedūras, kurių reikia laikytis jį priimant (161 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 80 punktas). Taigi dėl noro įtraukti Parlamentą į ribojamųjų priemonių nustatymo procesą atitinkami aktai negalėtų būti pagrįsti teisiniu pagrindu, kuris netaikytinas ratione materiae, kaip antai nagrinėjamu atveju SESV 75 straipsniu.

173    Be to, SESV 75 straipsnio ir 215 straipsnio skirtumą dėl Parlamento dalyvavimo lemia Lisabonos sutarties rengėjų sprendimas apriboti Parlamento vaidmenį, kiek tai susiję su Sąjungos BUSP veiksmais (161 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 82 punktas).

174    Galiausiai pagal SESV 215 straipsnio 3 dalį šiame straipsnyje nurodyti aktai apima reikalingas nuostatas dėl teisinių apsaugos priemonių (161 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 83 punktas).

175    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Taryba nepadarė klaidos, kiek tai susiję su Sprendimo 2010/644 ir Reglamento Nr. 961/2010 teisiniu pagrindu.

176    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą byloje T‑35/10 ir antrąjį ieškinio pagrindą byloje T‑7/11 kaip iš dalies nereikšmingus ir iš dalies nepagrįstus.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo byloje T‑35/10 ir penktojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusių su proporcingumo principo ir ieškovo teisės į nuosavybę pažeidimu dėl to, kad Taryba neatsižvelgė į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas

177    Ieškovas tvirtina, kad Taryba pažeidė proporcingumo principą ir jo teisę į nuosavybę.

178    Taryba ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.

179    Pagal teismo praktiką, remiantis proporcingumo principu, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, ekonominės veiklos draudimas teisėtas su sąlyga, jog draudimo priemonės yra tinkamos ir būtinos aptariamais teisės aktais teisėtai siekiamiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o atsiradę nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 66 punktas).

180    Nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovas tvirtina, kad jam taikomos ribojamosios priemonės, kuriomis viršijamos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijose numatytos priemonės, nors ginčijami aktai turėtų atitikti šias rezoliucijas. Todėl jam taikomos ribojamosios priemonės yra neproporcingos, nes Taryba nepateikė jokio objektyvaus šio skirtumo pateisinimo.

181    Šiuo klausimu šio sprendimo 169 punkte jau nurodyta, kad pagal teismų praktiką Taryba pagal EB 60 ir 301 straipsnius yra kompetentinga nustatyti ribojamąsias priemones, viršijančias Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nustatytas priemones, ir kad ši išvada taikoma ribojamosioms priemonėms, nustatytoms pagal SESV 215 straipsnį, kaip antai numatytoms Reglamente Nr. 961/2010 ir Reglamente Nr. 267/2012.

182    Ta pati išvada pagal analogiją turi būti taikoma pagal ESS 29 straipsnį nustatytoms ribojamosioms priemonėms, kaip antai numatytoms Sprendimu 2010/413 ir jį įgyvendinti priimtais sprendimais. Iš tiesų pagal ESS 29 straipsnį juo labiau neapribojami Tarybai suteikti įgaliojimai Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nustatytų priemonių įgyvendinimu.

183    Todėl vien tai, kad ieškovui taikomomis ribojamosiomis priemonėmis viršijamos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nustatytos priemonės, nereiškia, kad Taryba pažeidė proporcingumo principą.

184    Be to, ieškovas klaidingai tvirtina, kad Taryba privalėjo pateikti „objektyvų pateisinimą“, kodėl nustatė jam savarankiškas ribojamąsias priemones. Iš tiesų pagal teismo praktiką subjektams, susijusiems su branduolinių ginklų platinimo veikla, taikomomis savarankiškomis ribojamosiomis priemonėmis siekiama teisėto tikslo, kuris atitinka Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijomis siekiamus tikslus, t. y. užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui ir jo finansavimui. Be to, jos yra tinkamos ir būtinos šiam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 10 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 67 ir 68 punktus). Šiomis aplinkybėmis Taryba neprivalėjo pateikti ieškovui „objektyvaus pateisinimo“, tačiau turėjo tik nurodyti konkrečias ir specifines priežastis, kodėl ji nusprendė, kad jam taikomi savarankiškų ribojamųjų priemonių nustatymo kriterijai. Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 86–90 punktų, Taryba laikėsi šios pareigos.

185    Šiomis aplinkybėmis kaltinimą, kad ieškovui taikomos ribojamosios priemonės yra neproporcingos, nes jomis viršijamos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos numatytos priemonės, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

186    Antra, ieškovas tvirtina, kad ribojamosios priemonės taikomos ne tik jam – jo paties lėšoms, bet ir jo indėlininkų lėšoms, o tai nesuderinama su aptariamomis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijomis.

187    Tačiau, pirma, kaip tvirtina Taryba, Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 6 dalimi, Reglamento Nr. 423/2007 9 straipsniu, Reglamento Nr. 961/2010 18 straipsniu ir Reglamento Nr. 267/2012 25 straipsniu ieškovo klientams, kuriems patiems netaikomos ribojamosios priemonės, laikantis tam tikrų sąlygų leidžiama atsiimti lėšas, įneštas prieš nustatant jam taikomas ribojamąsias priemones. Todėl ieškovo argumentas nepagrįstas faktais, kiek tai susiję su indėlininkais, kuriems netaikomos ribojamosios priemonės.

188    Antra, kalbant apie indėlininkus, kuriems patiems taikomos ribojamosios priemonės, negalėjimas atsiimti pas ieškovą laikomų lėšų, kurios yra įšaldytos, yra ne ieškovui taikomų ribojamųjų priemonių, o atitinkamiems subjektams taikomų priemonių nustatymo pasekmė. Todėl ši aplinkybė negali paneigti ieškovui taikomų ribojamųjų priemonių teisėtumo.

189    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą byloje T‑35/10 ir penktąjį ieškinio pagrindą byloje T‑7/11 kaip nepagrįstus.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusio su SESV 215 straipsnio ir ESS 40 straipsnio ir vienodo požiūrio principo pažeidimu

190    Ieškovas byloje T‑7/11 tvirtina, kad priėmusi Reglamentą Nr. 961/2010 Taryba pažeidė SESV 215 straipsnį ir ESS 40 straipsnį ir vienodo požiūrio principą.

191    Taryba ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.

192    Pirma, ieškovas tvirtina, kad nors SESV 215 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Taryba „gali“ nustatyti ribojamąsias priemones, o tai reiškia, kad ji turi diskreciją šiuo klausimu, BUSP srityje priimtu Sprendimu 2010/413 Taryba įpareigota nustatyti ribojamąsias priemones pažeidžiant SESV 215 straipsnį, taigi ir ESS 40 straipsnį.

193    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors išankstinis sprendimo priėmimas pagal ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių yra būtina sąlyga, kad Taryba galėtų nustatyti ribojamąsias priemones pagal SESV 215 straipsniu jai suteiktus įgaliojimus, vien dėl tokio sprendimo egzistavimo Tarybai negali atsirasti pareiga nustatyti tokias priemones.

194    Iš tiesų Taryba, įgyvendindama jai ESV sutartimi suteiktus įgaliojimus, gali laisvai įvertinti sprendimų, priimtų pagal ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių, įgyvendinimo tvarką, įskaitant galimą ribojamųjų priemonių, pagrįstų SESV 215 straipsniu, nustatymą.

195    Todėl ieškovas klaidingai teigia, kad Sprendimu 2010/413 Taryba įpareigota nustatyti ribojamąsias priemones. Taigi nereikia konstatuoti SESV 215 straipsnio ar ESS 40 straipsnio pažeidimo.

196    Antra, anot ieškovo, priešingai, nei reikalaujama pagal ESS 29 straipsnį, Sprendime 2010/413 neapibrėžta Sąjungos pozicija dėl tam tikro geografinio arba teminio pobūdžio klausimo, tik nustatytos konkrečios pareigos valstybėms narėms ir asmenims, priklausantiems jų jurisdikcijai. Todėl šis sprendimas neturi teisinio pagrindo, taigi Taryba pažeidė SESV 215 straipsnio 2 dalį, ja remdamasi priimdama Reglamentą Nr. 961/2010.

197    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ESS 29 straipsnyje visiškai nepaneigiama galimybė, kad geografinės ar teminės pozicijos apibrėžimas taip pat susijęs su konkrečiomis priemonėmis, kurias turi įgyvendinti visos valstybės narės dėl įvykio ar reiškinio.

198    Juo labiau taip yra dėl to, kad ESS 29 straipsniu valstybės narės įpareigotos užtikrinti, kad jų nacionalinė politika atitiktų taip apibrėžtas pozicijas. Taigi kartu tiksliai apibrėžti priemones, kurių reikia imtis, ir asmenis, subjektus ir organizacijas, kuriems taikomos šios priemonės, gali būti būtina siekiant užtikrinti, kad visos valstybės narės nuosekliai įgyvendintų Tarybos poziciją.

199    Nagrinėjamu atveju tikslas užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui ir jo finansavimui, kuriuo pagrįstas Sprendimas 2010/413, atsispindi, be kita ko, įšaldant tam tikrų asmenų, subjektų ir organizacijų lėšas. Taigi tokių priemonių veiksmingumas labai priklauso nuo vienodo ir vienu metu atliekamo jų įgyvendinimo visose valstybėse narėse, kuris priklauso nuo tikslaus šių priemonių turinio ir asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems jos taikomos, apibrėžimo.

200    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Sprendimas 2010/413 atitinka ESS 29 straipsnį. Todėl Taryba galėjo juo remtis priimdama Reglamentą Nr. 961/2010 ir taip nepažeidė SESV 215 straipsnio.

201    Trečia, ieškovas mano, kad Reglamente Nr. 961/2010 ir Reglamente Nr. 267/2012 nėra būtinų nuostatų dėl teisinių apsaugos priemonių, priešingai, nei reikalaujama pagal SESV 215 straipsnio 3 dalį. Be to, dėl tokių nuostatų nebuvimo tiek Reglamente Nr. 961/2010 ir Reglamente Nr. 267/2012, tiek Sprendime 2010/413 pažeidžiamas vienodo požiūrio į subjektus, kuriems taikomi aktai, kuriuose numatytos pagal SESV 75 straipsnį nustatytos ribojamosios priemonės, principas. Šiomis aplinkybėmis Sprendimo 2010/413 24 straipsnio, Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio ir Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio nuostatos, anot ieškovo, nėra pakankamos teisinės apsaugos priemonės, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Taryba iš tikrųjų jų neįgyvendino.

202    Šiuo klausimu argumentas, susijęs su tuo, kad atitinkamuose aktuose nėra teisinių apsaugos priemonių, nepagrįstas faktais. Iš tiesų, kaip priminta šio sprendimo 93 punkte, Sprendimo 2010/413 24 straipsnio 3 ir 4 dalyse, Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio 3 ir 4 dalyse ir Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos nuostatos, kuriomis užtikrinama subjektų, kuriems taikomos pagal šiuos teisės aktus nustatytos ribojamosios priemonės, teisė į gynybą, tai, be kita ko, tikrina Sąjungos teismas.

203    Šiomis aplinkybėmis klausimas, ar Sprendime 2010/413, Reglamente Nr. 961/2010 ir Reglamente Nr. 267/2012 numatytos teisinės apsaugos priemonės, kurių reikalaujama pagal SESV 215 straipsnio 3 dalį, yra atskiras nuo klausimo, ar šias apsaugos priemones Taryba iš tikrųjų įgyvendino nustatydama ribojamąsias priemones nustatytiems asmenims, subjektams ar organizacijoms. Todėl argumentas, susijęs su šių priemonių faktiniu neįgyvendinimu, yra nereikšmingas dėl kaltinimo, susijusio su SESV 215 straipsnio 3 dalies pažeidimu ir vienodo požiūrio principo pažeidimu, kuris dėl to atsirastų. Be to, Sprendime 2010/413, Reglamente Nr. 961/2010 ir Reglamente Nr. 267/2012 numatytų teisinių apsaugos priemonių užtikrinimas nustatant ir toliau taikant ieškovui ribojamąsias priemones nagrinėtas šio sprendimo 76–117 punktuose, tačiau ieškovo argumentų analizė neatskleidė neteisėtumo, kuriuo būtų galima pateisinti ginčijamų aktų panaikinimą, atvejų.

204    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, kaltinimą dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo reikia atmesti, nes jis pagrįstas klaidinga faktine prielaida dėl teisinių apsaugos priemonių nebuvimo Sprendime 2010/413, Reglamente Nr. 961/2010 ir Reglamente Nr. 267/2012.

205    Todėl reikia konstatuoti, kad Taryba nepažeidė nei SESV 215 straipsnio 3 dalies, nei vienodo požiūrio principo.

206    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą byloje T‑7/11 kaip iš dalies nereikšmingą ir iš dalies nepagrįstą.

 Dėl šeštojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusio su Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 4 dalies neteisėtumu

207    Byloje T‑7/11 ieškovas tvirtina, kad Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 4 dalis, kurioje numatytas draudimas teikti specializuotas finansinių ryšių paslaugas asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, yra neteisėta.

208    Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad 2012 m. liepos 30 d. pateiktame reikalavimų patikslinime, susijusiame su Reglamentu Nr. 267/2012, ieškovas neprašė panaikinti šio reglamento 23 straipsnio 4 punkto ir oficialiai nepateikė neteisėtumu pagrįsto prieštaravimo, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį. Per posėdį ieškovas nurodė, kad atitinkama nuostata jis rėmėsi tik siekdamas parodyti tai, kad Reglamentu Nr. 267/2012 nustatyti nauji apribojimai subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės.

209    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, net darant prielaidą, jog ieškinio pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 4 dalies neteisėtumu, yra pagrįstas, su tuo susiję ieškovo pateikti reikalavimai negali būti patenkinti.

210    Todėl šeštąjį ieškinio pagrindą byloje T‑7/11 reikia atmesti kaip nereikšmingą.

211    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinius reikia visiškai atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

212    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, jis turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Tarybos pateiktus reikalavimus.

213    Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Bylas T‑35/10 ir T‑7/11 sujungti siekiant priimti vieną sprendimą.

2.      Atmesti ieškinius.

3.      Bank Melli Iran padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

4.      Prancūzijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová Jürimäe Van der Woude

Paskelbta 2013 m. rugsėjo 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

Dėl ieškovo reikalavimų patikslinimo

Dėl reikalavimo panaikinti bet kurį būsimą reglamentą ar sprendimą, kuriuo papildomas ar iš dalies pakeičiamas vienas iš ginčijamų aktų ir kuris galios užbaigiant žodinę proceso dalį

Dėl esmės

Dėl ieškovo galimybės remtis apsauga ir garantijomis, susijusiomis su pagrindinėmis teisėmis

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo byloje T‑35/10 ir trečiojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusių su pareigos motyvuoti, ieškovo teisės į gynybą, jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų bei Tarybos pareigos persvarstyti nustatytas ribojamąsias priemones atsižvelgiant į pateiktas pastabas pažeidimu

– Dėl pareigos motyvuoti

– Dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimo

– Dėl trūkumų, tariamai turinčių įtakos Tarybos atliktai peržiūrai

– Dėl individualaus nepranešimo ieškovui apie Reglamentą Nr. 267/2012

– Dėl kitų tariamų pažeidimų

Dėl antrojo ieškinio pagrindo byloje T‑35/10 ir ketvirtojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusių su vertinimo klaida dėl to, jog Taryba nusprendė, kad ieškovas susijęs su branduolinių ginklų platinimo veikla

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo byloje T‑35/10, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir teisės klaida, kalbant apie Reglamento Nr. 1100/2009 teisinį pagrindą, ir antrojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusio su teisės klaida dėl Sprendimo 2010/644 ir Reglamento Nr. 961/2010 teisinio pagrindo

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo byloje T‑35/10 ir penktojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusių su proporcingumo principo ir ieškovo teisės į nuosavybę pažeidimu dėl to, kad Taryba neatsižvelgė į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusio su SESV 215 straipsnio ir ESS 40 straipsnio ir vienodo požiūrio principo pažeidimu

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo byloje T‑7/11, susijusio su Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 4 dalies neteisėtumu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.