GENERALINIO ADVOKATO
GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,
pateikta 2023 m. lapkričio 14 d. (1)
Byla C‑400/22
VT,
UR
prieš
Conny GmbH
(Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2011/83/EB – 8 straipsnio 2 dalis – Pareigos informuoti prieš sudarant sutartį – Oficialūs reikalavimai, susiję su nuotolinės prekybos sutartimis – Elektroninėmis priemonėmis sudaromos sutartys – Užsakymas, pateiktas paspaudus mygtuką interneto svetainėje – Verslininko pareiga mygtuką pažymėti užrašu „užsakymas su mokėjimo pareiga“ – Sąlyginė mokėjimo pareiga“
1. Ar, sudarant nuotolinės prekybos sutartį tarp vartotojo ir verslininko, bet kokiam mokėjimo nurodymui, kuris priklauso nuo į vartotojo įtakos sferą nepatenkančio įvykio, turi būti taikomi tie patys oficialūs reikalavimai, kurie Sąjungos teisėje nustatyti tiesioginio ir besąlyginio mokėjimo nurodymo atveju?
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
2. 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011 11 22, p. 64) 4, 5, 7 ir 39 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(4) pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį vidaus rinką turi sudaryti vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė. Suderinti tam tikrus vartotojų nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių teisės aspektus yra būtina siekiant skatinti realią vartotojų vidaus rinką, kurioje būtų siekiama nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio ir įmonių konkurencingumo, tuo pačiu užtikrinant subsidiarumo principo laikymąsi;
(5) <…> Todėl visiškas vartotojų informacijos [informavimo] ir teisės atsisakyti sutarties suderinimas nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytose sutartyse padės pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir pagerinti įmonių ir vartotojų vidaus rinkos veikimą [vidaus rinkos veikimą įmonių ir vartotojų santykių požiūriu];
<…>
(7) visiškas kai kurių pagrindinių reglamentavimo aspektų suderinimas turėtų labai padidinti teisinį tikrumą vartotojams ir prekiautojams. Tiek vartotojai, tiek prekiautojai galėtų [turėtų galėti] remtis viena reglamentavimo sistema, pagrįsta aiškiai apibrėžtomis teisinėmis sąvokomis, visoje Sąjungoje reglamentuojančiomis tam tikrus įmonių ir vartotojų sutarčių aspektus. Tokiu suderinimu būtų panaikintos dėl taisyklių nenuoseklumo [reguliavimo fragmentacijos] kylančios kliūtys ir užbaigtas šios srities vidaus rinkos kūrimas. Tas kliūtis galima panaikinti tik nustatant vienodas taisykles Sąjungos lygiu. Be to, visoje Sąjungoje būtų [turėtų būti] užtikrinamas aukštas bendras vartotojų apsaugos lygis;
<…>
(39) svarbu užtikrinti, kad interneto svetainėse sudaromų nuotolinės prekybos sutarčių atveju vartotojas, prieš pateikdamas užsakymą, galėtų perskaityti išsamią informaciją apie pagrindinius sutarties elementus ir juos suprasti. Siekiant to tikslo šioje direktyvoje turėtų būti reikalaujama nurodyti šiuos elementus prie pat prašomo užsakymo patvirtinimo. Taip pat svarbu užtikrinti, kad tokiais atvejais vartotojas galėtų nustatyti momentą, kada jis prisiima mokėjimo prekiautojui pareigą. Taigi vartotojo dėmesys turėtų būti konkrečiai nedviprasmiškomis formuluotėmis atkreipiamas į tai, kad pateikiant [pateikus] užsakymą atsiranda mokėjimo prekiautojui pareiga“.
3. Direktyvos 2011/83 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:
„Šios direktyvos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis.“
4. Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
7. nuotolinės prekybos sutartis – prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta pagal organizuotą nuotolinio pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą prekiautojui ir vartotojui fiziškai kartu nedalyvaujant ir išskirtinai naudojantis viena arba daugiau nuotolinio ryšio priemonių iki sutarties sudarymo ir įskaitant jos sudarymo momentu;
<…>“
5. Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:
„1. Laikantis direktyvoje nustatytų sąlygų ir nuostatų, ji taikoma prekiautojo ir vartotojo sudaromoms sutartims.
<…>
5. Šia direktyva nedaroma įtaka nacionalinei bendrajai sutarčių teisei, pavyzdžiui, sutarties galiojimą, sudarymą arba poveikį reglamentuojančioms taisyklėms, tiek kiek bendrosios sutarčių teisės aspektai nėra reglamentuojami šia direktyva.“
6. Direktyvos 2011/83 6 straipsnyje „Informacijos [teikimo] reikalavimai, taikomi nuotolinės prekybos sutartims ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims“ numatyta:
„1. Prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą, prekiautojas aiškiai ir suprantamai pateikia vartotojui šią informaciją:
<…>“
7. Direktyvos 8 straipsnyje „Oficialūs reikalavimai, taikomi nuotolinės prekybos sutartims“ nustatyta:
„<…>
2. Jei pagal elektroninėmis priemonėmis sudaromą nuotolinės prekybos sutartį vartotojas privalo sumokėti, prekiautojas aiškiai ir pastebimu būdu prieš pat vartotojui pateikiant savo užsakymą supažindina vartotoją su 6 straipsnio 1 dalies a, e, o ir p punktuose nurodyta informacija.
Prekiautojas užtikrina, kad vartotojas, pateikdamas savo užsakymą, aiškiai patvirtintų, jog pateikus užsakymą atsiranda mokėjimo [prekiautojui] pareiga. Jei pateikiant užsakymą reikia paspausti mygtuką ar naudoti panašią funkciją, mygtukas ar panaši funkcija žymimi taip, kad būtų lengvai įskaitomi, nurodant tik žodžius „užsakymas su mokėjimo pareiga“ ar išdėstant atitinkama nedviprasmiška formuluote, nurodančia, kad pateikiant užsakymą atsiranda mokėjimo prekiautojui pareiga. Jei prekiautojas nesilaiko šios pastraipos, sutartis ar užsakymas vartotojo neįpareigoja.
<…>“.
B. Vokietijos teisė
8. Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau – BGB) 312j straipsnio „Su elektronine prekyba susiję specialieji įsipareigojimai vartotojams“ 3 ir 4 dalyse numatyta:
„3. Sudarant [vartotojo elektroninę sutartį dėl verslininko už atlygį teikiamos paslaugos], verslininkas turi sudaryti tokias užsakymo sąlygas, kad pateikdamas užsakymą vartotojas aiškiai patvirtintų, jog užsakymas reiškia mokėjimo pareigą. Kai užsakymas pateikiamas paspaudžiant mygtuką, pirmame sakinyje nurodytą pareigą verslininkas įvykdo tik tuo atveju, jeigu mygtukas pažymėtas lengvai įskaitomais žodžiais „užsakymas su mokėjimo pareiga“ ar analogiška nedviprasmiška formuluote.
4. [Vartotojo elektroninė sutartis dėl verslininko už atlygį teikiamos paslaugos] laikoma sudaryta, tik jei verslininkas įvykdo pagal 3 dalį jam tenkančią pareigą.“
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudicinis klausimas
9. Ieškovė pagrindinėje byloje (Conny, toliau – ieškovė), ribotos atsakomybės bendrovė, veikianti kaip buto nuomininko (toliau – nuomininkas) teisių perėmėja, priekaištauja šio turto nuomotojui (VT ir UR, toliau – atsakovai) dėl to, kad jis viršijo BGB 556d straipsnyje nustatytą nuomos mokesčio dydžio viršutinę ribą.
10. Konkrečiai kalbant, ieškovė savo sukurtoje interneto svetainėje suteikia butų nuomininkams galimybę, paspaudus mygtuką su užrašu „toliau“ arba „pavesti sumažinti nuomos mokestį“, arba „atgauti dėl nuomos mokesčio „lubų“ sutaupytą sumą“, pavesti jai pareikšti nuomotojams skirtus reikalavimus, susijusius su maksimalaus nuomos mokesčio viršijimu. Užsiregistravę šioje interneto svetainėje, nuomininkai vėliau turi patvirtinti, kad nori suteikti ieškovei šį pavedimą, pasirašydami specialią formą.
11. Tuo atveju, jei ieškovės pastangos apginti nuomininkų teises būna sėkmingos ir pavyksta sugrąžinti maksimalų mokestį viršijančias sumas, nuomininkai kaip atlygį turi sumokėti: i) sumą, lygią trečdaliui (33,33 %) sutaupytos metinio nuomos mokesčio sumos (toliau – komisinis mokestis) ir, kai išsiunčiamas įspėjimas nuomotojui, ii) sumą, kurią pagal Advokatų užmokesčio įstatymo nuostatas reikėtų mokėti advokatui.
12. Nagrinėjamu atveju nuomininkas nuo 2018 m. lapkričio 15 d. nuomojasi atsakovams priklausantį butą Berlyne. Sutartas mėnesinis nuomos mokestis yra didesnis nei taikytinuose nacionalinės teisės aktuose numatyta viršutinė riba (BGB 556d straipsnis).
13. Nuomininkas – užsiregistravęs ieškovės sukurtoje interneto svetainėje ir pasirašęs atitinkamą formą – pavedė ieškovei pareikšti atsakovams skirtus reikalavimus, kylančius iš maksimalaus nuomos mokesčio viršijimo. Vis dėlto pavedimo sutartyje nebuvo jokios nuorodos į nuomininko pareigą mokėti.
14. 2020 m. sausio 21 d. raštu ieškovė kreipėsi į atsakovus remdamasi tuo, kad jie pažeidė nuomos mokesčio dydžio apribojimą reglamentuojančias nuostatas (BGB 556 d straipsnis), ir pareikalavo suteikti įvairią informaciją bei grąžinti įvairius atliktus mokėjimus.
15. Ieškinį patenkino Amtsgericht Berlin Mitte (Berlyno centro apylinkės teismas, Vokietija), jis nustatė, kad reikalaujamas nuomos mokestis viršija leidžiamą nuomos mokesčio dydį ieškovės nurodyta apimtimi.
16. Bylą nagrinėjant Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija), atsakovai visų pirma teigė, kad ieškovė neturėjo teisės įgyvendinti nuomininko teisių, nes toks pavedimas jai buvo suteiktas negaliojančios sutarties pagrindu. Konkrečiau kalbant, šį negaliojimą lėmė tai, kad ieškovės ir nuomininko pavedimo sutarties sudarymo tvarka neatitiko BGB 312j straipsnio 3 ir 4 dalių, kuriomis į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, reikalavimų, nes ieškovės interneto svetainėje esantis mygtukas, kurį nuomininkas paspaudė norėdamas sudaryti sutartį, turėjo būti pažymėtas žodžiais „užsakymas su mokėjimo pareiga“ arba panašia formuluote, nurodančia, kad egzistuoja sutartinė pareiga sumokėti.
17. Šiomis aplinkybėmis Landgericht Berlin kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, prašydamas atsakyti į klausimą, ar nagrinėjamu atveju taikytina Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, perkelta į Vokietijos teisę BGB 312j straipsnio 3 ir 4 dalimis, pagal kurią ant ieškovės interneto svetainėje esančio užsakymo užbaigimo mygtuko turi būti aiškiai nurodyta, kad nuomininkas prisiima pareigą sumokėti. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad minėta pareiga kyla ne vien iš ieškovės interneto svetainėje pateikto nuomininko užsakymo, nes vėliau tenka įvykdyti papildomas sąlygas.
18. Vis dėlto Landgericht Berlin nurodo, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antra pastraipa – t. y. BGB 312j straipsnio 3 ir 4 dalys – nėra vienodai aiškinami nacionalinių teismų(2).
19. Taigi Landgericht Berlin sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar su Direktyvos 2011/83/ES 8 straipsnio 2 dalies antra pastraipa suderinamas toks nacionalinės teisės nuostatos (šiuo atveju – nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2022 m. gegužės 27 d. galiojusios redakcijos BGB [Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas)] 312j straipsnio 3 ir 4 dalių) aiškinimas, pagal kurį jos taikymo sritis, kaip ir Direktyvos 2011/83/ES 8 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo sritis, taip pat apima atvejį, kai elektroninėmis priemonėmis sudarant sutartį vartotojo pareiga sumokėti verslininkui atsiranda ne besąlygiškai, o tik įvykdžius tam tikras papildomas sąlygas, pavyzdžiui, tik jeigu įgaliojimas imtis teisių gynimo priemonės vėliau sėkmingai įvykdomas arba jeigu vėliau nusiunčiamas įspėjimas trečiajam asmeniui?“
III. Teisinis vertinimas
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad į šios nuostatos taikymo sritį patenka situacija, kai nuotolinės prekybos sutarties sudarymo elektroninėmis priemonėmis momentu šioje sutartyje automatiškai nenumatoma vartotojo pareiga sumokėti, bet ši pareiga priklauso nuo paskesnio tam tikrų sąlygų atsiradimo (nagrinėjamu atveju – nuo to, ar tarpininkui pavyksta atgauti reikalavimo sumą).
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia, ar pagal jo nacionalinę teisę (BGB 312j straipsnio 3 ir 4 dalis) vartotojo nuotoliniu būdu elektroninėmis priemonėmis sudaryta sutartis gali būti laikoma galiojančia pagal Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antros pastraipos nuostatas, jeigu tuomet, kai ji sudaroma, verslininkas aiškiai nenurodo, kad vartotojas prisiima pareigą sumokėti atlygį už atitinkamą sutartinę paslaugą.
22. Vis dėlto tuo atveju, jei paaiškėtų, kad tokia sutartis negalioja, reikės išnagrinėti, ar pagal aptariamas nacionalinės teisės normas (BGB 312j straipsnio 3 ir 4 dalys) ir laikantis Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antros pastraipos teismui leidžiama palikti galioti sutarties padarinius, jei vartotojas prieštarauja ginčijamos sąlygos netaikymui.
23. Faktinė padėtis yra gana savotiška: nekilnojamojo turto nuomininkas nuotoliniu būdu pasirašo sutartį, pagal kurią suteikia profesionaliam tarpininkui įgaliojimą išieškoti skolą, kurią sudaro nuomotojui sumokėto nuomos mokesčio permoka. Tarpininkui pradėjus ginčą su nuomotoju dėl sumų susigrąžinimo, nuomotojas remiasi tarpininko ir nuomininko sudarytos sutarties negaliojimu dėl nacionalinės teisės nuostatos, kuria į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2011/83, pažeidimo. Pagal šią nuostatą reikalaujama, kad pasirašant nuotolinės prekybos sutartį ant mygtuko, kurį paspaudus užbaigiamas susitarimas, būtų nedviprasmiškai nurodyta, kad vartotojas prisiima pareigą sumokėti. Vis dėlto nagrinėjamai bylai būdinga tai, kad vartotojo prisiimta mokėjimo pareiga yra neapibrėžta, nes ji priklauso nuo to, ar tarpininkas faktiškai atgaus grąžintinas sumas.
24. Be priimtinumo klausimo, kurį trumpai aptarsiu kitame punkte, teisiniai klausimai, kuriuos reikia išnagrinėti siekiant naudingai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra šie: a) ar „sąlyginis mokėjimas“ patenka į Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo sritį; b) jeigu atsakymas būtų teigiamas – koks yra joje nustatytos pareigos pažeidimo poveikis sudarytai sutarčiai, ypač atsižvelgiant į vartotojo valią ir trečiojo asmens teisę reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia.
A. Dėl priimtinumo
25. Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškovė pagrindinėje byloje ginčija prejudicinio klausimo priimtinumą, remdamasi tuo, kad trečioji šalis, nagrinėjamu atveju – nuomotojas, negali pagrįstai remtis tarp perleidėjo (nuomininko) ir perėmėjo susiklosčiusių teisinių santykių negaliojimu. Iš to matyti, kad, ieškovės nuomone, nacionalinio teismo prašomas Direktyvos 2011/83 išaiškinimas neturi reikšmės siekiant išspręsti nagrinėjamą ginčą.
26. Vis dėlto su šiais argumentais negalima sutikti, nes, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų, prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas yra susijęs su pagrindinės bylos dalyku. Kaip žinoma, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, kad Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus, arba kad problema yra hipotetinė(3).
27. Nagrinėjamu atveju atrodo, kad iš nacionalinio teismo vertinimo, patvirtinto ir minėtuose paaiškinimuose, kuriuos paprašyta pateikti, galima daryti išvadą, jog klausimas yra aktualus, nes suprantama, kad vėliau pats nacionalinis teismas turės taikyti pagrindinėje byloje nustatytus principus.
28. Teismo posėdyje paaiškėjusi aplinkybė, kad nuomininkas išreiškė norą likti saistomas sutarties, jei ji būtų patvirtinta, neabejotinai yra svarbi sprendžiant ginčą, taip pat atsižvelgiant į argumentus, kurie bus išdėstyti toliau, tačiau, mano nuomone, tai neturi įtakos klausimo priimtinumui, nes šiuo aspektu Teisingumo Teismas turi remtis byloje esančiais duomenimis ir tuo, ką prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodė jį pateikęs nacionalinis teismas. Be to, tai, kad konkrečioje situacijoje asmuo nuspręstų nesiremti teisės nuostatoje numatytu negaliojimu, bet kuriuo atveju negali turėti įtakos vertinimams, ar sąlyginė mokėjimo pareiga gali būti priskirta prie pareigos mokėti sans phrase.
B. Dėl esmės
1. Oficialūs reikalavimai, taikomi nuotolinės prekybos sutartims ir „sąlyginiam“ mokėjimui
29. Kaip matyti iš Direktyvos 2011/83 1 straipsnio, siejamo su 4, 5 ir 7 konstatuojamosiomis dalimis, pagrindinis jos tikslas – prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, užtikrinant aukštą vartotojų teisių apsaugos lygį sudarant sandorius su verslininkais. Vartotojų apsauga Europos Sąjungos politikos srityse įtvirtinta SESV 169 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje(4).
30. Kaip matyti iš tos direktyvos 3 straipsnio, į jos taikymo sritį patenka nuotolinės prekybos sutartys tarp verslininkų ir vartotojų, kurių apibrėžtis aiškiai išdėstyta 2 straipsnio 7 dalyje.
31. Nekilnojamojo turto nuomininko (vartotojo) ir verslininko per specialią interneto svetainę sudaryta pavedimo sutartis, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, neabejotinai gali būti kvalifikuojama kaip nuotolinės prekybos sutartis, patenkanti į šios direktyvos taikymo sritį.
32. Siekiant užtikrinti vartotojų saugumą sudarant sandorius su verslininkais ir tam, kad nuotolinės prekybos sutartys būtų sudaromos teisėtai, 6 straipsnyje verslininkui nustatoma pareiga aiškiai ir suprantamai pateikti vartotojui tam tikrą esminę informaciją.
33. Šiuo klausimu 8 straipsnyje, siejamame su 39 konstatuojamąja dalimi, taip pat nurodomi tam tikri oficialūs reikalavimai, kurių reikia laikytis.
34. Konkrečiai 8 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, yra numatyta verslininko pareiga prieš vartotojui pasirašant užsakymą aiškiai ir pastebimu būdu informuoti jį apie tai, kad sudarius sutartį atsiranda mokėjimo pareiga.
35. Be to, jei pateikiant užsakymą reikia paspausti mygtuką ar naudoti panašią funkciją, mygtukas ar panaši funkcija turi būti žymimi taip, kad būtų lengvai įskaitomi, nurodant tik žodžius „užsakymas su mokėjimo pareiga“ ar išdėstant atitinkama nedviprasmiška formuluote, nurodančia, kad pateikiant užsakymą atsiranda mokėjimo verslininkui pareiga. Jei verslininkas nesilaiko šio reikalavimo, sutartis ar užsakymas vartotojo neįpareigoja.
36. Šiose nuostatose, kaip jas aiškina Teisingumo Teismas(5), pabrėžiama, kad verslininkas, elektroninėmis priemonėmis sudarydamas nuotolinės prekybos sutartį, turi aiškiai nurodyti vartotojui pareigą sumokėti už sutartyje nurodytą paslaugą. Iš to matyti, kad pareiga pateikti tokią tikslią informaciją yra susijusi su sutartinės prievolės prisiėmimu.
37. Būtina įvertinti nuotoliniu būdu elektroninėmis priemonėmis sudarytų sutarčių, kuriose numatyta sąlyginė mokėjimo pareiga – tokia pati, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, – pobūdį ir ypatybes, kad būtų galima nustatyti, ar šiose sutartyse esantys duomenys yra tokie, kad vartotojas galėtų, pasirašydamas sutartį, pagal direktyvos 8 straipsnį aiškiai patvirtinti jam tenkančią mokėjimo pareigą.
38. Mano nuomone, direktyvos pažodinis ir sisteminis aiškinimai ir tikslai lemia tą patį rezultatą: Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyti oficialūs reikalavimai taikomi ir tuo atveju, kai mokėjimas, kurį vartotojas privalo atlikti, priklauso nuo tam tikros į vartotojo įtakos sferą nepatenkančios sąlygos įvykdymo.
39. Kalbant apie direktyvos tekstą, vartojamoje formuluotėje, pagal kurią „prekiautojas užtikrina, kad vartotojas, pateikdamas savo užsakymą, aiškiai patvirtintų, jog pateikus užsakymą atsiranda mokėjimo pareiga“, nedaroma jokio skirtumo tarp tikrų ir „sąlyginių“ mokėjimų.
40. Kaip teisingai nurodo Komisija, jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs apriboti informavimo reikalavimą, kad jis būtų taikomas tik besąlyginės mokėjimo pareigos atveju, jis būtų aiškiai tai padaręs. Taip neatsitiko(6). Sutarties sudarymas elektroninėmis priemonėmis savaime „lemia“ pareigą mokėti, net jei tokia pareiga ne būtinai atsiranda, o yra tik galima. Sąlyga, nuo kurios priklauso faktinis mokėjimo pareigos įgyvendinimas, iš tikrųjų nepatenka į vartotojo įtakos sferą, o po sutarties sudarymo nebūna naujos progos paraginti vartotoją duoti sutikimą atlikti patį mokėjimą.
41. Vidutinis vartotojas, neturėdamas nuodugnių techninių ir teisinių žinių, negali suprasti, ar sutartis yra sąlyginė, ar ne. Vadinasi, galima teigti, kad vartotojo, elektroninėmis priemonėmis sudarančio nuotolinės prekybos sutartį, kaip yra pagrindinėje byloje, teisės gali būti tinkamai apsaugotos tik tuo atveju, jei tuo momentu, kai paspaudžia mygtuką, kad pasirašytų sutartį, jam aiškiai pranešama, kad jis prisiima pareigą sumokėti, ir jam nereikia papildomai išreikšti savo valios.
42. Kalbant apie ieškovės pagrindinėje byloje pasiūlymus išskirti, kad dėl situacijos ypatingumo neturimas omenyje tikras „atlyginimo mokėjimas“, pakanka pažymėti, kad atlyginimo būdas, kai mokamas tam tikras sėkmės mokestis, yra gana paplitęs verslininkų pasaulyje ir yra tikrasis atsilyginimo už suteiktą paslaugą būdas. Iš tikrųjų būtent verslininkas vienašališkai nusprendžia, kad jam bus atlyginama tik tuo atveju, jei siūloma profesinė paslauga bus sėkmingai suteikta, o vartotojas šiuo atveju neatlieka jokio vaidmens. Tokio atsilyginimo būdo taikymo priežastys gali būti labai įvairios, dažniausiai jos būna visiškai komercinio pobūdžio: taip siekiama paskatinti vartotoją pasirašyti sutartį ir pačiam nesiimti veiksmų savo vardu. Vis dėlto, mano nuomone, tai neturi įtakos kvalifikuojant sėkmės mokestį kaip atlygį ar kompensaciją.
43. Tai patvirtinama ir direktyvos sisteminiu aiškinimu bei tikslais. Kaip Teisingumo Teismas aiškiai nurodė Sprendime Fuhrmann-2(7), sutikimo momentas yra lemiamas informacijos pateikimo vartotojui momentas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad užsakymo proceso užbaigimas, lemiantis vartotojo mokėjimo pareigos atsiradimą, yra esminis etapas, nes tai reiškia, kad vartotojas sutinka būti saistomas ne tik nuotolinės prekybos sutarties, bet ir šios pareigos. Vadinasi, minėtas tikslas užtikrinti aukštą vartotojų teisių į informaciją apsaugos lygį būtų pažeistas pripažinus, kad spausdamas mygtuką ar pasinaudodamas panašia funkcija vartotojas iš šio proceso aplinkybių turėtų suprasti, kad įsipareigoja sumokėti, nors žodžiai, kuriais pažymėtas šis mygtukas ar ši funkcija, neleidžia jam visiškai užtikrintai numatyti tokių pasekmių.
44. Sutartiniai santykiai, kurie yra mokėjimo pareigos teisinė sąlyga, atsiranda veikiau tada, kai vartotojas išreiškia savo valią, t. y. kai jis paspaudžia mygtuką, kad pasirašytų užsakymą.
45. Sutinku su Komisija(8), kad šios nuostatos veiksmingumu grindžiamas aiškinimas irgi lemia tą patį rezultatą: pareiga laikytis Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 3 dalyje nustatytų oficialių reikalavimų net ir „sąlyginio“ mokėjimo atveju iš tikrųjų yra vienintelis būdas pakankamai užtikrinti vartotojų informuotumą ir saugumą jiems palaikant komercinius santykius su verslininkais. Daugeliu atvejų faktinė vartotojo pareiga mokėti priklauso nuo paskesnių įvykių, kurių jis visiškai nekontroliuoja, ir visų tokių atvejų neįtraukimas į pareigos informuoti taikymo sritį neleistinai sumenkintų direktyvoje nustatytos apsaugos apimtį.
46. Ieškovė teigia, kad toks sprendimas, koks yra siūlomas, galėtų sukelti vartotojui neaiškumų, nes nėra aiški pati mokėjimo pareigos, kuri priklauso nuo permokėtų sumų susigrąžinimo sąlygos, atsiradimo galimybė. Manau, kad, atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus vartotojų apsaugos tikslus, tikrosios prievolės apimties išaiškinimas gali būti pateiktas sutarties sąlygose, kurios vartotojui parodomos prieš prisiimant mokėjimo pareigą. Priešingas sprendimas, t. y. pareigos mokėti (nors ir sąlyginės) prisiėmimo pateikimas sutarties sąlygose be jokios aiškios nuorodos sutarties sudarymo momentu, prieštarautų direktyvos tikslams.
47. Be to, reikia pridurti, kad, priešingai, nei, regis, teigia ieškovė, atsižvelgiant į direktyvos tikslą užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, nėra jokio verslo poreikio, su kuriuo toks tikslas turėtų būti derinamas. Kitaip tariant, neaišku, kokių papildomų išlaidų ar kokią žalą įmonė patirtų pritaikydama mygtuką prie direktyvoje nustatytų įpareigojimų(9).
48. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą, ar sąlyginių mokėjimo pareigų atveju tekstas, kuriuo pažymėtas mygtukas, gali būti išplėstas siekiant nurodyti, jog pareiga mokėti atsiranda tik įvykdžius tam tikras sąlygas. Šiuo klausimu taip pat sutinku su Komisijos teiginiu(10), kad pagal nedviprasmišką Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 2 dalies antros pastraipos formuluotę toks mygtuko teksto išplėtimas neįmanomas. Joje nurodoma, kad mygtukas turi būti pažymėtas tik užrašu „užsakymas su mokėjimo pareiga“ arba atitinkama formuluote. Tai atitinka įstatymų leidėjo siekį sutarties sudarymo momentu aiškiai ir nedviprasmiškai informuoti vartotoją apie jo pareigą sumokėti, o dėl papildomos informacijos į tekstą, kuriuo pažymėtas mygtukas, įtraukimo gali būti pakenkta aiškumui.
2. Oficialių reikalavimų pažeidimo poveikis sutarties galiojimui: vartotojo valia ir trečiųjų šalių teisės
49. Kaip Komisija teisingai priminė savo pastabose(11), pagal Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 5 dalį šia direktyva nedaroma įtaka nacionalinei sutarčių teisei, pavyzdžiui, sutarties galiojimą, sudarymą arba poveikį reglamentuojančioms taisyklėms, jeigu tokie aspektai nėra aiškiai reglamentuojami ta pačia direktyva.
50. Direktyvos 8 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje kalbant apie pareigą aiškiai nurodyti mokėjimo pareigą užsakymo pateikimo momentu, tik nurodoma, kad jei verslininkas nesilaiko joje nustatytų reikalavimų, „sutartis ar užsakymas vartotojo neįpareigoja“.
51. Vis dėlto šio ginčo aplinkybėmis verslininko ir vartotojo sutarties negaliojimu remiasi ne vartotojas (nuomininkas), o trečioji šalis (nuomotojas), kuri neabejotinai yra suinteresuota sutarties panaikinimu, nes tokiu atveju nebeliktų jai teisme pareikšto verslininko reikalavimo.
52. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos(12), nesąžiningos sąlygos netaikomos, išskyrus atvejį, jei tam prieštarauja vartotojas. Vadinasi, kai vartotojas sutinka, kad nesąžiningos sąlygos būtų išlaikytos, apsaugos nuo tokių sąlygų sistema netaikoma. Tai iš tikrųjų nulemtų iškraipomąjį poveikį, kuris neatitiktų Direktyvos 2011/83 esmės, nes pagal ją individualaus vartotojo interesų apsauga laikoma absoliučiu prioritetu.
53. Taigi 8 straipsnio, kiek jame numatyta, kad vartotojas nebus saistomas užsakymo, taikymo sritis nėra besąlyginė, bet, kaip Teisingumo Teismas nustatė pirmiau minėtuose sprendimuose, ji yra ribojama vartotojo valia.
54. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad ginčijamos sutarties sąlygos, o tam tikrais atvejais visos sutarties tarp vartotojo ir verslininko negaliojimo pripažinimas ir paskesnis panaikinimas priklauso nuo vartotojo, kuriam apsaugoti sąlyga pripažįstama negaliojančia, valios.
55. Tai, mano nuomone, reiškia, kad, jei nacionalinėje teisėje nėra priešingų nuostatų (dėl valstybių narių procesinės autonomijos principo), trečioji šalis gali teisėtai remtis verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlygos negaliojimu, jei yra suinteresuota tai padaryti, nes jai iškelta byla tos sutarties pagrindu. Vis dėlto teismas turės įvertinti, ar trečiosios šalies ir vartotojo interesai sutampa (arba bet kuriuo atveju trečiosios šalies interesai gali padėti užtikrinti vartotojo apsaugą), ar skiriasi. Antruoju atveju dėl to, kad vartotojų apsaugos direktyvose numatytas negaliojimas patenka į „apsaugos negaliojimo“ kategoriją, nepaisant tikslaus kvalifikavimo pagal nacionalinę teisę, teismas turi priimti sprendimą atsižvelgdamas į vartotojo valią. Jeigu vartotojas aiškiai išreikštų, kad pageidauja išlaikyti sutarties sąlygos ir pačios sutarties poveikį, pasekmė gali būti tik trečiosios šalies prašymo dėl panaikinimo atmetimas(13).
56. Jei pagal nacionalinę teisę tai nedraudžiama, manau, kad trečioji šalis turi teisę remtis galimu vartotojo ir verslininko pasirašytos sutarties nuostatos negaliojimu, jei ji yra tuo suinteresuota, bet, kadangi 8 straipsnyje numatytas negaliojimas yra „apsaugos“ negaliojimas, vartotojas visada turės tarti galutinį žodį dėl savo valios pasinaudoti arba nepasinaudoti negaliojimu arba paskesniu pasireiškimu patvirtinti negaliojančios sutarties nuostatos sąlygos poveikį (santykinis negaliojimas). Taigi reikia atmesti galimybę, kad trečioji šalis galėtų pripažinti vartotojo ir verslininko sutarties sąlygą negaliojančia, nes ji prieštarauja vartotojo, kuriam taikoma teisinės priemonės apsauga, valiai ir interesams.
57. Paskutinis klausimas, susijęs su pažeidimo poveikiu, yra nacionalinės teisės nuostatos (BGB 312j straipsnio 3 ir 4 dalių) ir Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 3 dalies tekstų skirtumai.
58. Iš tiesų nacionalinės teisės nuostatos, kuria įgyvendinta Direktyva 2011/83, tekste iš esmės nurodyta, kad sutartį galima laikyti sudaryta tik tuo atveju, jei verslininkas paiso joje numatytų pareigų. Neabejotina, kad prasmės skirtumas, susijęs su direktyvos tekstu, nėra nereikšmingas, nes jame nėra jokios nuorodos į vartotojo valią. Iš to galima daryti išvadą, kad pagal nacionalinę teisę pažeidus nustatytus oficialius reikalavimus sutartis tampa visiškai negaliojanti.
59. Nacionalinis teismas, remdamasis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, turės patikrinti, ar galima nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę. Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą faktiškai reikalaujama, kad nacionaliniai teismai pagal savo kompetenciją visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, siekdami užtikrinti nagrinėjamos direktyvos visišką veiksmingumą ir priimti ja siekiamą tikslą atitinkantį sprendimą. Tokio Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima būtent visiems nacionaliniams teismas nustatytą pareigą prireikus pakeisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu. Taigi nacionalinis teismas negali pagrįstai manyti, jog neturi galimybės aiškinti nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų taip, kad jos atitiktų Sąjungos teisę, vien dėl to, jog buvo nuolat pateikiamas toks šios nuostatos aiškinimas, kuris neatitiko šios teisės(14). Vis dėlto Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo pareigai taikomi tam tikri apribojimai ir ji, be kita ko, negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem(15).
60. Taigi nagrinėjamu atveju nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visą vidaus teisę, įskaitant sąžiningumo principą, kad įvertintų, ar galima nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų direktyvos tekstą ir prasmę.
61. Jei konkrečiai nagrinėjamoje byloje paaiškėtų, kad nuomininkas pageidauja ir toliau būti saistomas ieškovės interneto svetainėje pateikto užsakymo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų 312j straipsnio 3 ir 4 dalis aiškinti taip, kad nesąžininga sąlyga nebūtų netaikoma, taip išsaugant pagrindinėje byloje nagrinėjamų ieškovės ir nuomininko sutartinių santykių poveikį(16).
IV. Išvada
62. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą:
Direktyvos 2011/83/ES 8 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip:
kalbant apie užsakymą elektroninėmis priemonėmis sudaryti nuotolinės prekybos sutartį, kurį pateikiant reikia paspausti mygtuką ar naudoti panašią funkciją, užrašas, kuriuo pažymėtas tas mygtukas, turi atitikti šios nuostatos reikalavimus net ir tuo atveju, kai sutarties sudarymo momentu vartotojui taikoma mokėjimo pareiga, kuri priklauso nuo būsimo įvykio, nepatenkančio į vartotojo įtakos sferą. Tai taikoma su sąlyga, kad nebus jokio vėlesnio momento, kai vartotojas galėtų išreikšti sutikimą atlikti mokėjimą.