TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. balandžio 25 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 20 straipsnis – Valstybės narės ir trečiosios šalies pilietybė – Trečiosios šalies pilietybės įgijimas – Valstybės narės pilietybės ir Sąjungos pilietybės netekimas ex lege – Galimybė prašyti išsaugoti valstybės narės pilietybę prieš įgyjant trečiosios šalies pilietybę – Valstybės narės pilietybės netekimo pasekmių individualus vertinimas pagal Sąjungos teisę – Apimtis“
Sujungtose bylose C‑684/22–C‑686/22
dėl Verwaltungsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo administracinis teismas, Vokietija) 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2022 m. lapkričio 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
S.Ö.
prieš
Stadt Duisburg (C‑684/22)
ir
N.Ö.,
M.Ö.
prieš
Stadt Wuppertal (C‑685/22),
ir
M.S.,
S.S.
prieš
Stadt Krefeld (C‑686/22)
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos (pranešėjas), teisėjai O. Spineanu‑Matei, J.‑C. Bonichot, S. Rodin ir L. S. Rossi,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– M.S. ir S.S., atstovaujamų Rechtsanwältin B. Steeger,
– Stadt Krefeld, atstovaujamas S. Wolf,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,
– Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Kriisa,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir E. Montaguti,
susipažinęs su 2023 m. gruodžio 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 20 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant tris ginčus: S.Ö. su Stadt Duisburg (Duisburgo miestas, Vokietija), N.Ö. ir M.Ö. su Stadt (Vupertalio miestas, Vokietija) bei M.S. ir S.S. su Stadt Krefeld (Krefeldo miestas, Vokietija) dėl pareiškėjų Vokietijos pilietybės netekimo šiose bylose.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 1997 m. lapkričio 6 d. Europos Tarybos priimtą Europos konvenciją dėl pilietybės, kuri įsigaliojo 2000 m. kovo 1 d. (toliau – Konvencija dėl pilietybės), Vokietijos Federacinė Respublika ratifikavo 2005 m. gegužės 11 d.
4 Konvencijos dėl pilietybės 7 straipsnyje „Pilietybės netekimas ex lege arba valstybės, Konvencijos šalies, iniciatyva“ nustatyta:
„Valstybė, šios Konvencijos šalis, negali savo vidaus teisėje numatyti pilietybės praradimo ex lege arba jos pačios iniciatyva, išskyrus toliau nurodytus atvejus:
a) kai savanoriškai įgyjama kita pilietybė;
<…>
e) nėra faktinio ryšio tarp valstybės, šios konvencijos šalies, ir užsienyje nuolat gyvenančio jos piliečio,
<…>“
5 Šios konvencijos 15 straipsnio „Kiti galimi kelių pilietybių turėjimo atvejai“ b punkte numatyta, kad jos nuostatomis neribojama kiekvienos valstybės, šios konvencijos šalies, teisė savo vidaus teisėje nustatyti, ar jos pilietybės įgijimas arba išsaugojimas priklauso nuo kitos valstybės pilietybės atsisakymo arba netekimo.
Sąjungos teisė
6 SESV 20 straipsnyje nustatyta:
„1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.
2. Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:
a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje;
<…>“
Vokietijos teisė
7 Konsoliduotos redakcijos nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojančio ir ginčams pagrindinėse bylose taikomo Staatsangehörigkeitsgesetz (Pilietybės įstatymas) (Bundesgesetzblatt, III dalis, Nr. 102-1), iš dalies pakeisto 1999 m. liepos 15 d. Gesetz zur Reform des Staatsangehörigkeitsrechts (Teisės į pilietybę pakeitimo įstatymas) (BGBl. I, p. 161) 1 straipsnio 7 punktu (toliau – StAG), 25 straipsnyje numatyta:
„1. Vokietijos pilietis įgydamas užsienio šalies pilietybę netenka Vokietijos pilietybės, kai užsienio šalies pilietybę jis įgyja savo arba teisinio atstovo prašymu; atstovaujamas asmuo pilietybės netenka tik jei tenkinamos sąlygos, kuriomis būtų galima prašyti panaikinti pilietybę pagal 19 straipsnį. Pilietybės pagal pirmą sakinį nėra netenkama, kai Vokietijos pilietis įgyja kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos arba valstybės, su kuria Vokietijos Federacinė Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį pagal 12 straipsnio 3 dalį, pilietybę.
2. Pilietybę išsaugo asmuo, kuris, prieš įgydamas užsienio šalies pilietybę, pateikęs prašymą kompetentingos valdžios institucijoms gavo rašytinį leidimą išsaugoti savo pilietybę. <…>. Priimant sprendimą dėl prašymo pagal pirmą sakinį turi būti palyginami viešieji ir privatūs interesai. Kai prašytojo įprastinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, visų pirma reikia atsižvelgti į tai, ar jis gali įtikinamai įrodyti esamus ryšius su Vokietija.“
8 StAG 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Sprendimą dėl Vokietijos pilietybės turėjimo arba neturėjimo asmens prašymu, įtikinamai parodžius teisėtą interesą, priima pilietybės reikalų institucija. Jos sprendimas yra privalomas visais atvejais, kai Vokietijos pilietybės turėjimas arba neturėjimas yra teisiškai reikšmingas. Esant viešajam interesui, toks sprendimas gali būti priimamas ir ex officio.“
9 2004 m. liepos 30 d. Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet (Užsieniečių gyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymas) (BGBl. 2004 I, p. 1950) 38 straipsnyje nustatyta:
„(1) Buvusiam Vokietijos piliečiui turi būti suteikiamas:
1. neribotos trukmės leidimas įsikurti, kai jis, netekdamas Vokietijos pilietybės, kaip Vokietijos pilietis penkerius metus federalinėje teritorijoje turėjo įprastinę gyvenamąją vietą;
2. leidimas gyventi šalyje, kai jis, netekdamas Vokietijos pilietybės, bent vienus metus federalinėje teritorijoje turėjo įprastinę gyvenamąją vietą.
Prašymas suteikti leidimą gyventi šalyje pagal pirmą sakinį turi būti pateikiamas per šešis mėnesius nuo momento, kai asmuo sužinojo, kad neteks Vokietijos pilietybės.
<…>
(2) Buvusiam Vokietijos piliečiui, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, gali būti suteikiamas leidimas gyventi šalyje, jei jis pakankamai moka vokiečių kalbą.
(3) Išimtiniais atvejais leidimas gyventi šalyje pagal 1 arba 2 dalį gali būti suteikiamas nukrypstant nuo 5 straipsnio.
<…>“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑684/22
10 1966 m. Turkijoje gimęs pareiškėjas S.Ö. atvyko į Vokietijos teritoriją 1990 m. Jis yra vedęs, turi tris vaikus. 1999 m. gegužės 10 d. jis natūralizacijos būdu įgijo Vokietijos pilietybę, 1999 m. rugsėjo 13 d. buvo panaikinta jo Turkijos pilietybė.
11 2018 m. gegužės 25 d. pateikęs prašymą išduoti kelionės dokumentą sūnui, S.Ö. nurodė, kad vėl atgavo Turkijos pilietybę.
12 Kadangi Vokietijos valdžios institucijos pareiškė rimtų abejonių dėl to, kad S.Ö. sūnus yra Vokietijos pilietis, 2019 m. balandžio 25 d. S.Ö. paprašė kompetentingos teritorinės natūralizacijos institucijos išduoti jam pilietybę patvirtinantį dokumentą, kuris leistų pateikti įrodymą, kad jis išsaugojo Vokietijos pilietybę. Vėliau S.Ö. persikėlė gyventi į Duisburgo miesto teritoriją.
13 2019 m. rugsėjo 13 d. administracinės policijos įsakymu Duisburgo miestas, remdamasis StAG 30 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad S.Ö. nebeturi Vokietijos pilietybės. Duisburgo miesto teigimu, Turkijos pilietybę S.Ö. atgavo po 2000 m. sausio 1 d. ir dėl to pagal StAG 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 25 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį automatiškai neteko Vokietijos pilietybės. Kitaip galėjo būti tik tuo atveju, jei Turkijos pilietybė būtų buvusi atgauta iki 1999 m. gruodžio 31 d., nes, remiantis iki šios datos galiojusios redakcijos StAG 25 straipsnio 1 dalies pirmą sakiniu, Vokietijos pilietybės netenka tik užsienyje gyvenantys Vokietijos piliečiai. Vis dėlto S.Ö. neįrodė, kad Turkijos pilietybę atgavo iki tos datos.
14 Tada S.Ö. kreipėsi su skundu į Verwaltungsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo administracinis teismas, Vokietija), t. y. į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą.
Byla C‑685/22
15 Sutuoktiniai Turkijos piliečiai M.Ö. ir N.Ö., gimę atitinkamai 1959 m. ir 1970 m., atvyko į Vokietijos teritoriją 1974 m. 1999 m. rugpjūčio 27 d. jie natūralizacijos būdu įgijo Vokietijos pilietybę; 1999 m. rugsėjo 2 d. buvo panaikinta jų Turkijos pilietybė.
16 2005 m. rugsėjo 1 d. per pokalbį su Vupertalio (Vokietija) miesto valdžios institucijoms jie pripažino 2000 m. lapkričio 24 d. vėl įgiję Turkijos pilietybę.
17 Šiuo klausimu jie pateikė 2005 m. rugpjūčio 31 d. Turkijos generalinio konsulato pažymą, kurioje nurodyta, kad 1999 m. rugsėjo 2 d. jie pateikė prašymą atgauti Turkijos pilietybę, o 2000 m. lapkričio 24 d. Ministrų Tarybos nutarimu ją atgavo.
18 2021 m. vasario 24 d. administracinės policijos įsakymu pagal StAG 30 straipsnio 1 dalį Vupertalio miestas konstatavo, kad M.Ö. ir N.Ö. nebeturi Vokietijos pilietybės. Miesto valdžios institucijos teigimu, 2000 m. lapkričio 24 d. atgavę Turkijos pilietybę jie pagal StAG 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 25 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį automatiškai neteko Vokietijos pilietybės. Kitaip galėjo būti tik tuo atveju, jei Turkijos pilietybė būtų atgauta iki 1999 m. gruodžio 31 d., nes, remiantis iki šios datos galiojusios redakcijos StAG 25 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, Vokietijos pilietybės netenka tik užsienyje gyvenantys Vokietijos piliečiai. Vis dėlto M. Ö. ir N. Ö. neįrodė, kad Turkijos pilietybę atgavo iki tos datos.
19 M.Ö. ir N.Ö. apskundė šiuos įsakymus Verwaltungsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo administracinis teismas).
Byla C‑686/22
20 Sutuoktiniai Turkijos piliečiai M.S. ir S.S., gimę atitinkamai 1965 m. ir 1971 m., atvyko į Vokietijos teritoriją atitinkamai 1981 m. ir 1989 m. 1999 m. birželio 10 d. jie natūralizacijos būdu įgijo Vokietijos pilietybę, todėl buvo panaikinta jų Turkijos pilietybė.
21 M.S. ir S.S., įgiję Vokietijos pilietybę, pateikė prašymus atgauti Turkijos pilietybę.
22 2017 m. gruodžio 19 d. M.S. ir S.S. paprašė, kad Krėfeldo (Vokietija) miesto savivaldybė konstatuotų, jog jie turi Vokietijos pilietybę.
23 2021 m. vasario 24 d. administracinės policijos įsakymu pagal StAG 30 straipsnio 1 dalį Krėfeldo miestas konstatavo, kad M.S. ir S.S. nebeturi Vokietijos pilietybės. Miesto valdžios institucijos teigimu, kadangi Turkijos pilietybę jie atgavo po 2000 m. sausio 1 d., dėl to pagal StAG 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 25 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį jie automatiškai neteko Vokietijos pilietybės. Kitaip galėjo būti tik tuo atveju, jei Turkijos pilietybė būtų atgauta iki 1999 m. gruodžio 31 d., nes, remiantis iki šios datos galiojusios redakcijos StAG 25 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, Vokietijos pilietybės netenka tik užsienyje gyvenantys Vokietijos piliečiai. Vis dėlto M.S. ir S.S. neįrodė, kad Turkijos pilietybę atgavo iki tos datos.
24 M. S. ir S. S. apskundė šiuos įsakymus Verwaltungsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo administracinis teismas).
Prejudiciniai klausimai
25 Šiose trijose sujungtose bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia, ar StAG 25 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatytas automatinis Vokietijos pilietybės netekimas atitinka Sąjungos teisę.
26 Pirmiausia jis patvirtina, kad StAG 25 straipsnio redakcija, taikytina pareiškėjams pagrindinėse bylose, yra nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija, nes po šios datos jie vėl įgijo Turkijos pilietybę, o kai kurių iš jų pateikti dokumentai, kuriais siekiama įrodyti priešingai, neturi jokios įrodomosios galios. Be to, jis nurodo, kad prieš vėl įgyjant Turkijos pilietybę pareiškėjai pagrindinėse bylose nesikreipė dėl leidimo išsaugoti pilietybę, numatyto StAG 25 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje.
27 Šiuo klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal nacionalinę jurisprudenciją StAG 25 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys atitinka Sąjungos teisę, nes suinteresuotasis asmuo gali pateikti šio straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatytą prašymą suteikti leidimą išsaugoti Vokietijos pilietybę; kartu aiškiai numatyta, kad per šią leidimo suteikimo procedūrą privaloma individualiai įvertinti pilietybės netekimo pasekmes atitinkamo asmens padėčiai.
28 Vis dėlto prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šios atitikties. Iš tikrųjų, jei StAG 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta leidimo išsaugoti Vokietijos pilietybę suteikimo procedūra nepradedama, iš šio 25 straipsnio nuostatų matyti, kad asmenys, neturintys kitos valstybės narės pilietybės, Vokietijos pilietybės, o atitinkamai ir Sąjungos pilietybės netenka automatiškai, nenagrinėjant konkretaus atvejo.
29 Šis teismas pažymi, kad Vokietijos teisėje nėra numatyta jokios galimybės atskirai įvertinti pasekmes, kylančias dėl Vokietijos pilietybės netekimo, tada, kai ji buvo prarasta. Suinteresuotieji asmenys tokiais atvejais turi galimybę tik vėl teikti prašymą – kuris negalios atgaline data – suteikti Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu.
30 Antra, pažymėjęs, kad pagal StAG 25 straipsnio 2 dalies formuluotę prašymas leisti išsaugoti Vokietijos pilietybę suteikia galimybę atsižvelgti į Sąjungos teisės reikalavimus, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Sąjungos piliečio statuso netekimo pasekmių praktiškai nenagrinėja nei administracinės institucijos, nei nacionaliniai teismai. Iš tikrųjų leidimas išsaugoti Vokietijos pilietybę suteikiamas tik kai yra ypatingas interesas įgyti užsienio šalies pilietybę kartu išsaugojant Vokietijos pilietybę. Taigi Vokietijos pilietybės netekimo, dėl kurio prarandamas Sąjungos piliečio statusas, pasekmės nenagrinėjamos atsižvelgiant į iš šio statuso kylančias teises.
31 Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo administracinis teismas) nutarė sustabdyti trijų pagrindinių bylų nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal SESV 20 straipsnį draudžiama teisės norma, pagal kurią numatyta, kad, savo noru įgijus (neprivilegijuotą) trečiosios valstybės pilietybę, ex lege netenkama valstybės narės, o kartu – Sąjungos pilietybės, kai to netekimo pasekmės individualiai įvertinamos tik jei suinteresuotasis užsienietis prieš tai pateikė prašymą suteikti leidimą išsaugoti pilietybę ir šis prašymas prieš įgyjant užsienio šalies pilietybę buvo patenkintas?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar SESV 20 straipsnį reikia aiškinti taip, kad per leidimo išsaugoti pilietybę suteikimo procedūrą negali būti nustatyta sąlygų, kurios galiausiai nulemtų, kad nebūtų vertinama individuali suinteresuotojo asmens ir jo šeimos situacija atsižvelgiant į Sąjungos piliečio statuso netekimo pasekmes arba būtų trukdoma atlikti tokį vertinimą?“
32 2022 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑684/22–C‑686/22 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
33 Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės normos, kuriose numatyta, kad jos piliečiai, savo noru įgiję trečiosios šalies pilietybę, netenka šios valstybės narės pilietybės ex lege, dėl to asmenys, kurie nėra kitos valstybės narės piliečiai, praranda Sąjungos piliečio statusą, nebent šie asmenys prieš įgydami trečiosios šalies pilietybę gauna leidimą, kompetentingoms valdžios institucijoms individualiai įvertinus tokių asmenų situaciją atsižvelgiant esamus viešuosius ir privačius interesus, išsaugoti jų valstybės narės pilietybę.
34 Pagal suformuotą jurisprudenciją, nors pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygų nustatymas, kaip numatyta tarptautinėje teisėje, priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai, tai, kad klausimas priklauso valstybių narių kompetencijai, neriboja principo, kad į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiose situacijose atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos turi atitikti Sąjungos teisę (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 39 ir 41 punktai ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet, (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 28 punktas).
35 Pagal SESV 20 straipsnį kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas, kuris valstybių narių piliečiams yra pagrindinis statusas (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktas ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet, (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 29 punktas).
36 Taigi Sąjungos piliečių, kurie, kaip ir pareiškėjai pagrindinėse bylose, turi tik vienos valstybės narės pilietybę ir, netekę šios pilietybės, kartu netenka ir pagal SESV 20 straipsnį suteikiamo statuso bei su juo susijusių teisių, situacija pagal savo pobūdį ir pasekmes patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Todėl įgyvendindamos savo kompetenciją pilietybės srityje valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės ir, be kita ko, proporcingumo principo (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 42 ir 45 punktai ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet, (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 30 punktas).
37 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad yra teisėta, jog valstybė narė siekia apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį su savo piliečiais bei teisių ir pareigų, kurios yra pilietybės santykių pagrindas, abipusiškumą (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 51 punktas ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 31 punktas).
38 Įgyvendindama savo kompetenciją apibrėžti jos pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas valstybė narė, gali teisėtai manyti, kad reikia vengti kelių pilietybių turėjimo (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung (Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 54 punktą).
39 Nagrinėjamu atveju pagal StAG 25 straipsnio 1 dalį Vokietijos piliečiai praranda pilietybę, kai savo noru įgyja tam tikrų trečiųjų šalių pilietybę. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad Vokietijos pilietybė neprarandama, kai Vokietijos pilietis įgyja kitos valstybės narės pilietybę. Kaip pažymėjo Vokietijos vyriausybė, šia nuostata iš esmės siekiama užkirsti kelią kelių pilietybių turėjimui.
40 Šio tikslo teisėtumą iš esmės patvirtina Konvencijos dėl pilietybės 7 straipsnio 1 dalies a punktas, pagal kurį valstybė, šios konvencijos šalis, negali savo vidaus teisėje numatyti pilietybės netekimo ex lege arba jos pačios iniciatyva, išskyrus, be kita ko, kai savo noru įgyjama kita pilietybė, ir šios konvencijos 15 straipsnio b punktas, pagal kurį šios konvencijos nuostatos neriboja kiekvienos valstybės, šios konvencijos šalies, teisės savo vidaus teisėje nustatyti, ar jos pilietybės įgijimas arba išsaugojimas priklauso nuo kitos valstybės pilietybės atsisakymo ar netekimo (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung (Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 55 punktą).
41 Darytina išvada, kad pagal Sąjungos teisę valstybei narei iš esmės nedraudžiama tokiose situacijose, kaip nurodytos StAG 25 straipsnio 1 dalyje, numatyti dėl bendrojo intereso priežasčių ex lege pilietybės netekimą, kai jos piliečiai savo noru įgyja trečiosios šalies pilietybę, net jei dėl to atitinkami asmenys netenka Sąjungos piliečio statuso.
42 Vis dėlto, atsižvelgdami į Sąjungos piliečio statusui, kuris, kaip priminta šio sprendimo 34 punkte, yra esminis valstybių narių piliečių statusas, pirminėje teisėje suteiktą svarbą, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės pilietybės netekimas, kai dėl to netenkama Sąjungos piliečio statuso ir su juo susijusių teisių, atitinka proporcingumo principą, kiek tai susiję su šio netekimo pasekmėmis atitinkamo asmens – ir tam tikrais atvejais jo šeimos narių – situacijai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 55 ir 56 punktai ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 38 punktas).
43 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad valstybės narės pilietybės netekimas ex lege būtų nesuderinamas su proporcingumo principu, jei pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas jokiais atvejais nebūtų įmanoma individualiai įvertinti šio pilietybės netekimo pasekmių atitinkamiems asmenims, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 41 punktas ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 39 punktas).
44 Tuo remiantis darytina išvada, kad tuo atveju, kai valstybės narės pilietybės netenkama ex lege savo noru įgijus trečiosios šalies pilietybę ir dėl to prarandamas Sąjungos piliečio statusas, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi turėti galimybę išnagrinėti tokio pilietybės netekimo pasekmes atsižvelgdami į Sąjungos teisę ir prireikus leisti šiam asmeniui išsaugoti pilietybę arba susigrąžinti ją ex tunc (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 42 punktą ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 40 punktą).
45 Nagrinėjamu atveju iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad StAG 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pilietybę išsaugo asmuo, kuris, prieš įgydamas užsienio šalies pilietybę, pateikęs prašymą kompetentingos valdžios institucijoms gavo rašytinį leidimą išsaugoti savo pilietybę. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad priimant sprendimą dėl šio prašymo reikia palyginti viešuosius ir privačius interesus.
46 Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 58 punkte, pagal Sąjungos teisę nedraudžiama valstybei narei numatyti, kad, pasekmių, kurios kyla pagal Sąjungos teisę atitinkamiems asmenims netekus valstybės narės pilietybės, individualus vertinimas atsižvelgiant į proporcingumo principą būtų atliekamas per individualią išankstinio leidimo procedūrą, kaip antai numatytą minėto 25 straipsnio 2 dalyje.
47 Atsižvelgiant į tai, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečių teisių, kylančių iš SESV 20 straipsnio, paisymą, svarbu, kad ši procedūra iš tikrųjų leistų atlikti individualų proporcingumo vertinimą, kaip to reikalaujama šiame straipsnyje, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje.
48 Šiuo klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia nurodo, kad vykdant šią išankstinio leidimo procedūrą administracinių institucijų praktika, kurią patvirtina nacionalinė jurisprudencija, yra nenagrinėti atitinkamo asmens Vokietijos pilietybės netekimo pasekmių atsižvelgiant į Sąjungos teisę, jeigu dėl šio netekimo prarandamas Sąjungos piliečio statusas. Leidimas išsaugoti Vokietijos pilietybę suteikiamas tik tuo atveju, kai yra ypatingas interesas įgyti trečiosios šalies pilietybę.
49 Tuo atveju, kai kompetentingos valdžios institucijos neatlieka tokio proporcingumo vertinimo arba kai iš šių institucijų sprendime, priimtame remiantis StAG 25 straipsnio 2 dalimi, pateiktų motyvų nėra aišku, kad toks vertinimas buvo atliktas, nacionalinis teismas prireikus turi tai įvertinti arba užtikrinti, kad tai padarytų šios institucijos (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 53 punktą).
50 Šis vertinimas turi apimti suinteresuotojo asmens, taip pat jo šeimos individualios situacijos įvertinimą, siekiant nustatyti, ar Vokietijos pilietybės netekimas, jei dėl to netenkama ir Sąjungos piliečio statuso, sukelia pasekmių, kurios, palyginti su nacionalinės teisės aktų leidėjo siekiamu tikslu, neproporcingai paveiktų įprastą to asmens šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Tokios pasekmės neturi būti hipotetinės arba galimos (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 44 punktas ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 54 punktas).
51 Atlikdamos šį proporcingumo vertinimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir atitinkamais atvejais nacionaliniai teismai turi įsitikinti, kad toks pilietybės netekimas atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), kurios laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, garantuojamas pagrindines teises ir ypač Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Šis straipsnis prireikus turi būti aiškinamas kartu su pareiga pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus, kaip tai pripažinta Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 45 punktas ir 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 55 punktas).
52 Antra, iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad StAG 25 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad atitinkamas asmuo nebūtų įgijęs trečiosios šalies pilietybės prieš pateikdamas prašymą išsaugoti ar įgyti Vokietijos pilietybę.
53 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad valstybės narės, remdamosi teisinio saugumo principu, gali reikalauti, kad prašymas išsaugoti pilietybę kompetentingoms valdžios institucijoms būtų pateiktas per protingą terminą (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 43 punktą).
54 Kaip nurodė generalinis advokatas išvados 63 punkte, reikalavimas, pagal kurį prašymas išsaugoti pilietybę turi būti pateiktas ir gautas prieš įgyjant trečiosios šalies pilietybę, atitinka protingo termino ribas, nes siekiant užtikrinti teisinį saugumą, kurį valstybės narės turi teisę ginti, jis iš principo netrukdo atitinkamiems asmenims veiksmingai naudotis iš jų turimo Sąjungos piliečio statuso kylančiomis teisėmis, visų pirma teise, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos individualiai įvertintų pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgdamos į šią teisę.
55 Reikia pabrėžti, kad tuo atveju, kai Vokietijos pilietis, kuris nėra kitos valstybės narės pilietis, savo noru įgijo trečiosios šalies pilietybę, nors prieš tai nesilaikė StAG 25 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros, kad paprašytų leidimo išsaugoti Vokietijos pilietybę, galima pagrįstai manyti, kad šio įgijimo dieną jis išreiškė savo valią nebebūti Sąjungos piliečiu.
56 Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į sunkias pasekmes, kurių sukelia valstybės narės pilietybės netekimas, kai dėl to prarandamas Sąjungos piliečio statusas, veiksmingam Sąjungos piliečio teisių, turimų pagal SESV 20 straipsnį, įgyvendinimui, negalima laikyti atitinkančiomis veiksmingumo principą nacionalinės teisės normų ar praktikos, dėl kurių šios pilietybės netekusiam asmeniui neleidžiama prašyti išnagrinėti tokio netekimo pasekmių proporcingumo Sąjungos teisės atžvilgiu, motyvuojant tuo, kad pasibaigė terminas prašyti šio nagrinėjimo, jei šis asmuo nebuvo tinkamai informuotas apie teisę jo prašyti ir terminą, per kurį reikia pateikti tokį prašymą (2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 48 punktas).
57 Taigi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar pareiškėjai pagrindinėse bylose buvo tinkamai informuoti apie nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojusio StAG 25 straipsnyje numatytą procedūrą, kuri, šio teismo teigimu, jiems taikytina. Šiuo tikslu šis teismas turės, viena vertus, atsižvelgti į tai, kad iki šios datos šie asmenys turėjo atsisakyti savo Turkijos pilietybės, kad įgytų Vokietijos pilietybę, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jie buvo informuoti ne tik apie Vokietijos teisės aktus, kurie jiems buvo taikomi iki minėtos datos, bet ir bent jau į tai, kad šiais teisės aktais siekiama išvengti kelių pilietybių turėjimo ir konkrečiai jais iš principo neleidžiama turėti Vokietijos pilietybės kartu su trečiosios šalies pilietybe.
58 Kita vertus, šis teismas turės atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis minėti asmenys kreipėsi dėl Turkijos pilietybės ir ją atgavo. Iš tiesų iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėjai pagrindinėse bylose siekė išsaugoti tiek Turkijos, tiek Vokietijos pilietybę pagal iki 1999 m. gruodžio 31 d. Vokietijoje gyvenantiems Vokietijos piliečiams taikytą StAG 25 straipsnio redakciją. Nors iki šios datos jie atsisakė Turkijos pilietybės, kad įgytų Vokietijos pilietybę, o vėliau pateikė prašymą grąžinti Turkijos pilietybę, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pastaroji pilietybė jiems vėl buvo suteikta po šios datos.
59 Šiuo klausimu pareiškėjai pagrindinėje byloje C‑686/22 savo rašytinėse pastabose nurodo, kad neturėjo jokio pagrindo pateikti prašymo suteikti išankstinį leidimą išlaikyti Vokietijos pilietybę iki StAG 25 straipsnio reformos ir kad bet kuriuo atveju ši reforma nebuvo aiškiai paaiškinta ar jiems apie ją nebuvo pranešta.
60 Tokiu atveju, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 71 punkte, atsižvelgiant į sunkias pasekmes, kurių Vokietijos pilietybės netekimas, lemiantis Sąjungos piliečio statuso praradimą, sukelia veiksmingam naudojimuisi teisėmis, kurias Sąjungos pilietis turi pagal SESV 20 straipsnį, pareiškėjams pagrindinėje byloje turėjo būti sudarytos sąlygos, galbūt pagal pereinamojo laikotarpio tvarką veiksmingai pradėti StAG 25 straipsnio 2 dalyje numatytą išankstinio leidimo procedūrą, siekiant išsaugoti Vokietijos pilietybę.
61 Siekiant nustatyti, ar pareiškėjai pagrindinėje byloje galėjo veiksmingai pasinaudoti šia procedūra ir pasiekti, kad būtų individualiai įvertintos Vokietijos pilietybės netekimo pasekmes atsižvelgiant į Sąjungos teisę, svarbu, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat atsižvelgtų į datas, kada jie atgavo Turkijos pilietybę. Iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad tais atvejais, kai šios pilietybės susigrąžinimo data yra artima 2000 m. sausio 1 d., t. y. datai, kai įsigaliojo StAG 25 straipsnyje numatyta procedūros reforma, šie pareiškėjai praktiškai negalėjo įgyvendinti šios procedūros, nes pagal ją reikalaujama prašyti leidimo išsaugoti Vokietijos pilietybę ir jį gauti prieš įgyjant trečiosios šalies pilietybę. Tokiu atveju, skirtingai nei asmenys, pateikę prašymus dėl trečiosios šalies pilietybės po šios datos, šie pareiškėjai negalėjo pateikti prašymo dėl Vokietijos pilietybės išsaugojimo ir laukti atsakymo į jį, prieš atitinkamos trečiosios šalies valdžios institucijoms patenkinant jų prašymą.
62 Reikia pridurti, kad jei prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, jog pareiškėjai pagrindinėse bylose neturėjo galimybės veiksmingai pradėti išankstinio leidimo išsaugoti Vokietijos pilietybę procedūros, numatytos StAG 25 straipsnio 2 dalyje, ir pasinaudoti individualiu Vokietijos pilietybės netekimo pasekmių pagal Sąjungos teisę vertinimu, tokį vertinimą turi būti galima atlikti, atitinkamam asmeniui pateikus prašymą išduoti kelionės dokumentą arba bet kurį kitą jo pilietybę patvirtinantį dokumentą ir apskritai vykdant pilietybės nustatymo procedūrą, o prireikus kompetentingos valdžios institucijos turi turėti galimybę sugrąžinti valstybės narės pilietybę ex tunc (žr. 2019 m. kovo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 42 punktą).
63 Šiuo atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi galėti atlikti tokį atskirą vertinimą numatant galimybę ex tunc sugrąžinti Vokietijos pilietybę pagrindinėse bylose, susijusiose su skundais dėl administracinės policijos įsakymų, kuriais konstatuota, kad atitinkami asmenys neteko pilietybės, ir kurie buvo priimti nagrinėjant prašymus išduoti kelionės leidimus arba per pilietybės nustatymo procedūras.
64 Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad data, į kurią reikia atsižvelgti vertinant Vokietijos pilietybės netekimo pasekmių pagal Sąjungos teisę proporcingumą, yra ta, kai atitinkamas asmuo gavo ar susigrąžino trečiosios šalies pilietybę, nes pagal StAG 25 straipsnio 1 dalį šios pilietybės įgijimo ar susigrąžinimo momentas yra sudedamoji Vokietijos Federacinės Respublikos nustatytų teisėtų kriterijų, nuo kurių priklauso pilietybės netekimas, dalis (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 56 punktą).
65 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kuriose numatyta, kad savo noru įgijus trečiosios šalies pilietybę šios valstybės narės pilietybės netenkama ex lege, dėl to asmenys, kurie nėra kitos valstybės narės piliečiai, praranda Sąjungos pilietybę, nebent šie asmenys prieš įgydami trečiosios šalies pilietybę iš kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų, joms individualiai įvertinus minėtų asmenų situaciją atsižvelgiant į esamus viešuosius ir privačius interesus, gauna leidimą išsaugoti savo pilietybę. Vis dėlto atitiktis Sąjungos teisei priklauso nuo to, ar, pirma, tie asmenys per protingą terminą galėjo veiksmingai pasinaudoti šiose teisės normose numatyta pilietybės išsaugojimo procedūra ir buvo tinkamai informuoti apie šią procedūrą ir, antra, pagal minėtą procedūrą kompetentingos valdžios institucijos turi patikrinti šios pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Priešingu atveju šios valdžios institucijos ir teismai, į kuriuos gali būti kreiptasi, turi galėti atlikti atskirą nagrinėjimą, kai suinteresuotieji asmenys pateikia prašymą išduoti kelionės dokumentą ar bet kurį kitą jų pilietybę patvirtinantį dokumentą arba tam tikrais atvejais per pilietybės netekimo konstatavimo procedūrą, o minėtos institucijos ir teismai turi turėti galimybę sugrąžinti šią pilietybę ex tunc.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kuriose numatyta, kad savo noru įgijus trečiosios šalies pilietybę šios valstybės narės pilietybės netenkama ex lege, dėl to asmenys, kurie nėra kitos valstybės narės piliečiai, praranda Sąjungos pilietybę, nebent šie asmenys prieš įgydami trečiosios šalies pilietybę iš kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų, joms individualiai įvertinus minėtų asmenų situaciją atsižvelgiant į esamus viešuosius ir privačius interesus, gauna leidimą išsaugoti savo pilietybę. Vis dėlto atitiktis Sąjungos teisei priklauso nuo to, ar, pirma, tie asmenys per protingą terminą galėjo veiksmingai pasinaudoti šiose teisės normose numatyta pilietybės išsaugojimo procedūra ir buvo tinkamai informuoti apie šią procedūrą ir, antra, pagal minėtą procedūrą kompetentingos valdžios institucijos turi patikrinti šios pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Priešingu atveju šios valdžios institucijos ir teismai, į kuriuos gali būti kreiptasi, turi galėti atlikti atskirą nagrinėjimą, kai suinteresuotieji asmenys pateikia prašymą išduoti kelionės dokumentą ar bet kurį kitą jų pilietybę patvirtinantį dokumentą arba tam tikrais atvejais per pilietybės netekimo konstatavimo procedūrą, o minėtos institucijos ir teismai turi turėti galimybę sugrąžinti šią pilietybę ex tunc.
Parašai.