Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 30 d.(1)
Byla C-650/22
Fédération internationale de football association (FIFA)
prieš
BZ
dalyvaujant:
Union Royale Belge des Sociétés de Football Association ASBL (URBSFA),
SA Sporting du Pays de Charleroi,
Fédération Internationale des Footballeurs Professionnels,
Union Nationale des Footballeurs Professionnels,
Fédération Internationale des Footballeurs Professionnels, Division Europe
(Cour d’appel de Mons (Monso apeliacinis teismas, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas darbuotojų judėjimas – Susitarimų draudimai – FIFA žaidėjų statuso ir perkėlimo taisyklės – Klubo ir žaidėjo sudarytos sutarties nutraukimas prieš terminą – Nuostatos, pagal kurias baudžiamas kitas klubas, įdarbinęs tą žaidėją – Draudimas išduoti pažymėjimą, reikalingą šiam žaidėjui pereiti į kitą klubą“
I. Įvadas
1. Šis Cour d’appel de Mons (Monso apeliacinis teismas, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl SESV 45 ir 101 straipsnių išaiškinimo pateiktas byloje tarp futbolininko BZ ir Fédération internationale de football association (Tarptautinė futbolo asociacijų federacija, toliau – FIFA) dėl žalos, kurią žaidėjas teigia patyręs dėl tam tikrų FIFA taisyklių, reglamentuojančių žaidėjų ir klubų sutartinius santykius.
2. Aptariamos taisyklės yra susijusios su kompensacija, sporto sankcijomis ir privalomo tarptautinio perkėlimo pažymėjimo išdavimu (international transfer ticket, toliau – TPP), kai sutartis tariamai nutraukiama be pateisinamos priežasties.
3. Šioje išvadoje nagrinėsiu, ar ginčijamos nuostatos draudžiamos pagal SESV 45 ir 101 straipsnius arba Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 15 straipsnį.
II. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudicinis klausimas
A. Ginčo šalys
4. BZ yra buvęs profesionalus futbolininkas, gyvenantis Paryžiuje (Prancūzija).
5. SA Sporting du Pays de Charleroi yra Belgijos futbolo klubas.
6. FIFA yra asociacija, įsteigta 1904 m. Paryžiuje. Ji įsikūrusi Ciuriche (Šveicarija) ir jai taikoma Šveicarijos teisė. FIFA įstatų 2 straipsnyje išdėstyti tikslai, be kita ko, yra „nustatyti taisykles ir nuostatas, reglamentuojančias futbolą ir su juo susijusius klausimus, ir prižiūrėti, kaip jų laikomasi“(2), taip pat „kontroliuoti visų formų futbolą imantis visų priemonių, kurios gali pasirodyti esą reikalingos arba rekomenduojamos, kad būtų užkirstas kelias įstatų, reglamentų, FIFA sprendimų ir futbolo taisyklių pažeidimui“(3). Tarp jos organų yra „kongresas“ kaip „aukščiausiasis ir teisėkūros organas“(4), „taryba“ kaip „strateginis ir priežiūros organas“(5) ir „generalinis sekretoriatas“ kaip „vykdomasis, operatyvinis ir administracinis organas“(6).
7. Pagal FIFA įstatų 11 ir 14 straipsnius bet kuri konkrečioje šalyje veikianti „už futbolo organizavimą ir priežiūrą atsakinga asociacija“ gali tapti FIFA nare, su sąlyga, be kita ko, kad ji jau yra vienos iš šešių FIFA pripažįstamų ir FIFA įstatų 22 straipsnyje nurodytų žemyninių konfederacijų narė. Tarp jų yra Union des associations européennes de football (Europos futbolo asociacijų sąjunga, toliau – UEFA). Tokia asociacija visų pirma turi įsipareigoti laikytis FIFA įstatų, reglamentų, direktyvų ir sprendimų, taip pat žemyninės konfederacijos, kurios narė ji jau yra, įstatų, reglamentų, direktyvų ir sprendimų. Šiuo metu FIFA narės yra daugiau kaip 200 nacionalinių futbolo asociacijų. Turėdamos tokį statusą, pagal FIFA įstatų 14 ir 15 straipsnius nacionalinės asociacijos privalo, be kita ko, „prižiūrėti, kad jų pačių nariai laikytųsi FIFA įstatų, reglamentų, direktyvų ir FIFA organų sprendimų“(7), taip pat užtikrinti, kad jų nepažeistų visi su futbolu susiję subjektai, konkrečiai – profesionalų lygos, klubai ir žaidėjai. Be to, „klubai, lygos arba kiti klubų susivienijimai, priklausantys asociacijai narei, yra jai pavaldūs ir turi būti jos pripažinti“(8).
B. Ginčo dalyką sudarančios nuostatos
8. 2014 m. kovo 22 d. FIFA priėmė dokumentą „Žaidėjų statuso ir perkėlimo taisyklės“ (toliau – ŽSPT), jis įsigaliojo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. Šiomis taisyklėmis panaikinamas ir pakeičiamas ankstesnis to paties pavadinimo taisyklių rinkinys.
9. ŽSPT 9 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Asociacijoje įregistruotas žaidėjas gali būti įregistruotas naujoje asociacijoje tik po to, kai gauna ankstesnės asociacijos išduotą tarptautinį perkėlimo pažymėjimą (TPP). TPP turi būti išduodamas netaikant jokių sąlygų, nemokamai ir be jokių laiko apribojimų. Bet kokia priešinga nuostata yra niekinė ir negaliojanti. TPP išduodanti asociacija privalo jo kopiją pateikti FIFA. TPP išdavimo administracinė procedūra aprašyta šių taisyklių 3 priedo 8 straipsnyje. <...>“
10. ŽSPT 3 priedo 8.2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad „ankstesnė asociacija neišduoda TPP, jeigu tarp ankstesnio klubo ir profesionalaus žaidėjo kyla ginčas dėl 3 priedo 8.2 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytų aplinkybių. <...>“
11. ŽSPT 3 priedo 8.2 straipsnio 4 dalies b punkte nustatyta, kad „per septynias dienas nuo prašymo išduoti TPP pateikimo ankstesnė asociacija privalo <...> atmesti prašymą išduoti TPP ir nurodyti <...> atsisakymo priežastį, kuria gali būti aplinkybė, kad ankstesnio klubo ir profesionalaus žaidėjo sutartis nėra pasibaigusi, arba aplinkybė, kad nebuvo pasiektas tarpusavio susitarimas dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo“.
12. ŽSPT 17 straipsnyje numatyta:
„Kai sutartis nutraukiama be pateisinamos priežasties, taikomos toliau išdėstytos nuostatos:
1. Sutartį nutraukusi šalis visais atvejais privalo sumokėti kompensaciją. Atsižvelgiant į 20 straipsnio ir 4 priedo nuostatas dėl kompensacijos už mokymą ir jei sutartyje nieko nenumatyta, kompensacija už sutarties nutraukimą apskaičiuojama atsižvelgiant į atitinkamoje šalyje galiojančius teisės aktus, sporto šakos ypatumus ir kitus objektyvius kriterijus. Prie šių kriterijų priskiriami, be kita ko, atlyginimas ir kitos išmokos, žaidėjui mokėtinos pagal galiojančią ir (arba) naują sutartį, likusi sutarties galiojimo trukmė, kuri negali viršyti penkerių metų, ankstesnio klubo sumokėti mokesčiai arba patirtos išlaidos (amortizuoti sutarties laikotarpiu), jei sutartis nutraukiama apsaugos laikotarpiu.
2. Teisė į tokią kompensaciją negali būti perleista trečiajai šaliai. Jei profesionalus žaidėjas privalo sumokėti kompensaciją, tas žaidėjas ir jo naujasis klubas kartu solidariai atsako už tokios kompensacijos sumokėjimą. Ši suma gali būti nurodyta sutartyje arba šalys gali dėl jos susitarti.
<...>
4. Be prievolės mokėti kompensaciją, bet kuriam klubui, kuris nutraukė sutartį arba paskatino ją nutraukti apsaugos laikotarpiu, taikomos sportinės sankcijos. Kol neįrodyta priešingai, laikoma, kad klubas, pasirašęs sutartį su profesionaliu žaidėju, kuris be pateisinamos priežasties nutraukė savo ankstesnę sutartį, paskatino šį žaidėją nutraukti sutartį. Sankciją sudaro draudimas klubui nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu registruoti naujus žaidėjus du ištisus registracijos laikotarpius iš eilės. Klubas gali nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu registruoti naujus žaidėjus tik nuo kito registracijos laikotarpio, kuris prasideda po to, kai atitinkama sportinė sankcija visiškai įvykdoma. Visų pirma jis negali pasinaudoti šių taisyklių 6 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtimi ar laikinosiomis priemonėmis, kad užregistruotų žaidėjus iki šio laikotarpio.“
C. Pagrindinė byla
13. 2004–2019 m. BZ buvo profesionalus futbolininkas.
14. 2013 m. rugpjūčio 20 d. jis pasirašė ketverių metų sutartį su profesionaliu Rusijos futbolo klubu Futbolny Klub Lokomotiv (toliau –Maskvos Lokomotiv).
15. 2014 m. rugpjūčio 22 d. Maskvos Lokomotiv nutraukė šią sutartį ir kreipėsi į FIFA Ginčų sprendimo rūmus (toliau – Ginčų sprendimo rūmai) su prašymu priteisti iš BZ 20 mln. EUR kompensaciją, teigdamas, kad BZ „nutraukė sutartį be pateisinamos priežasties“, kaip tai suprantama pagal ŽSPT 17 straipsnį. BZ pateikė priešieškinį, kuriuo iš Maskvos Lokomotiv reikalavo sumokėti neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją, lygią atlyginimo, kuris jam būtų priklausęs pagal sutartį, jeigu ji būtų galiojusi iki termino pabaigos, sumai.
16. Vėliau BZ pradėjo ieškoti naujo klubo, kuris galėtų jį įdarbinti, tačiau šios paieškos buvo sudėtingos. BZ teigimu, naujajam klubui grėsė, kad iš jo bus solidariai priteista sumokėti Maskvos Lokomotiv mokėtiną kompensaciją.
17. BZ nurodo, kad, nepaisant kelių klubų susidomėjimo, jam pavyko gauti tik vieną pasiūlymą – iš Sporting du Pays de Charleroi, 2015 m. vasario 19 d. jam atsiuntusio įsipareigojimo raštą, kuriame buvo nurodytos dvi kumuliacinės atidedamosios sąlygos: 1) būti įregistruotam ir turėti teisę pagal galiojančias taisykles ne vėliau kaip iki 2015 m. kovo 30 d. žaisti SA Sporting du Pays de Charleroi pagrindinėje komandoje bet kuriose oficialiose varžybose, kurias organizuoja Union Royale Belge des Sociétés de Football Association ASBL (Belgijos karališkoji futbolo asociacija, toliau – URBSFA), UEFA arba FIFA; ir 2) gauti (iki to paties termino pabaigos) raštišką ir besąlyginį patvirtinimą, kad SA Sporting du Pays de Charleroi negali būti laikoma solidariai (in solidum) atsakinga už bet kokią kompensaciją (ypač kompensaciją už sutarties nutraukimą), kurią BZ gali būti skolingas Maskvos Lokomotiv.
18. 2015 m. vasario 20 d. ir kovo 5 d. raštais atitinkami BZ ir Sporting du Pays de Charleroi advokatai paprašė FIFA ir URBSFA patvirtinti, kad BZ gali būti įregistruotas ir teisėtai įgyti teisę žaisti Sporting du Pays de Charleroi pagrindinėje komandoje ir kad jam nebus taikomos ŽSPT 17 straipsnio 2 ir 4 dalys.
19. 2015 m. vasario 23 d. raštu FIFA atsakė, kad tik kompetentinga sprendimų priėmimo institucija, o ne jos administracinė institucija, turi teisę taikyti ŽSPT nuostatas. Savo ruožtu URBSFA 2015 m. kovo 6 d. pranešė, kad pagal FIFA taisykles BZ negali būti įregistruotas tol, kol ankstesnis jo klubas neišdavė TPP.
20. 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu Ginčų sprendimo rūmai iš dalies patenkino Maskvos Lokomotiv prašymą – nustatė, kad BZ turi sumokėti 10,5 mln. EUR kompensaciją, ir atmetė BZ reikalavimus. Ginčų sprendimo rūmai taip pat nusprendė, kad ateityje BZ nebus taikomas ŽSPT 17.2 straipsnis. 2016 m. gegužės 27 d. Sporto arbitražo teismas (toliau – SAT), nagrinėjęs ginčą kaip apeliacinė instancija, paliko šį sprendimą galioti.
21. Pagal 2015 m. liepos 24 d. sutartį BZ pasamdė klubas Olympique de Marseille (Prancūzija).
22. 2015 m. gruodžio 9 d. BZ pareiškė ieškinį FIFA ir URBSFA tribunal de commerce du Hainaut, division de Charleroi (Heno komercinių bylų teismo Šarlerua skyrius, Belgija) ir paprašė nurodyti atlyginti turtinę žalą, t. y. 6 mln. EUR negautų pajamų, patirtą dėl ginčijamų nuostatų, kurias jis laiko neteisėtomis Sąjungos teisės požiūriu, taikymo.
23. 2017 m. sausio 19 d. sprendimu šis teismas pripažino BZ prašymą iš esmės pagrįstu ir priteisė iš FIFA ir URBSFA preliminarią 60 001 EUR sumą.
24. FIFA dėl šio teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Į bylą įstoti pakviesta URBSFA taip pat prašo panaikinti minėtą sprendimą.
D. Prejudicinis klausimas
25. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Cour d’appel de Mons (Monso apeliacinis teismas) 2022 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. spalio 17 d., pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar SESV 45 ir 101 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, kad:
– žaidėjas ir klubas, norintis jį pasamdyti, turėtų solidariai sumokėti klubui, su kuriuo sudaryta sutartis buvo pažeista be pateisinamos priežasties, mokėtiną kompensaciją, kaip numatyta ŽSPT 17 straipsnio 4 dalyje, kartu taikant tų pačių taisyklių 17 straipsnio 4 dalyje numatytas sportines sankcijas ir 17 straipsnio 1 dalyje nustatytas finansines sankcijas,
– federacija, kuriai priklauso ankstesnis žaidėjo klubas, neišduotų [TPP], reikalingo tam, kad žaidėjas būtų pasamdytas naujo klubo, jei tarp ankstesnio klubo ir žaidėjo kilo ginčas (FIFA ŽSPT 9 straipsnio 1 dalis ir ŽSPT 3 priedo 8.2 straipsnio 7 dalis)?“
26. Rašytines pastabas pateikė FIFA, BZ, URBSFA, Fédération Internationale des Footballeurs Professionnels (Tarptautinė profesionalių futbolininkų federacija; toliau – FIFPro)(9), Fédération Internationale des Footballeurs Professionnels, Division Europe (Tarptautinės profesionalių futbolininkų federacijos Europos skyrius, toliau – FIFPro Europe), Union Nationale des Footballeurs Professionnels (toliau – UNFP), Graikijos, Prancūzijos, Italijos ir Vengrijos vyriausybės bei Europos Komisija. FIFA, BZ, URBSFA, FIFPro, FIFPro Europe, UNFP, Graikijos vyriausybės ir Europos Komisijos atstovai dalyvavo posėdyje 2024 m. sausio 18 d.
III. Vertinimas
A. Dėl priimtinumo
27. FIFA ir URBSFA teigia, kad nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra suformuluota pakankamai tiksliai, ir tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas turėtų būti laikomas „tik vidinio“ pobūdžio, todėl ši byla turėtų būti laikoma nepriimtina. Graikijos, Prancūzijos ir Vengrijos vyriausybės turi panašių abejonių dėl bylos priimtinumo.
28. Negaliu pritarti šiam argumentui. Teisiniai klausimai iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra visiškai aiškūs. Visos suinteresuotosios šalys visiškai suprato pateikto klausimo prasmę ir kontekstą, taip pat jo faktines ir teisines aplinkybes ir tai, kad ginčas apima tarpvalstybinį aspektą, nes futbolininkas, turintis Prancūzijos pilietybę ir gyvenantis Prancūzijoje, teigė, kad jam buvo trukdoma persikelti į Belgiją profesiniais tikslais(10).
B. Dėl esmės
29. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 45 ir 101 straipsnius draudžiama taikyti FIFA priimtas taisykles, kuriose nustatyta: 1) žaidėjas ir klubas, norintis jį pasamdyti, turi solidariai sumokėti klubui, su kuriuo sudaryta sutartis buvo pažeista be pateisinamos priežasties, mokėtiną kompensaciją; ir 2) federacija, kuriai priklauso ankstesnis žaidėjo klubas, gali neišduoti TPP, reikalingo tam, kad žaidėjas būtų pasamdytas naujo klubo, jei tarp ankstesnio klubo ir žaidėjo kilo ginčas.
1. Metodinės pastabos
30. Primintina, kad Teisingumo Teismas neseniai priėmė du principinius sprendimus dėl taisyklių, kurias patvirtino privatūs subjektai, atsakingi už futbolo organizavimą ir kontrolę pasauliniu, Europos ir nacionaliniu lygmenimis(11). Tai reiškia, kad ką tik buvo įdėta daug pastangų apibendrinant ankstesnę jurisprudenciją. Taigi, kadangi galima remtis šiais naujausiais sprendimais, šioje išvadoje daugiausia dėmesio skiriama šios bylos ypatumams(12).
31. Teisingumo Teismas tokias taisykles, kaip ginčijamos nuostatos, tikrina ir pagal konkurencijos taisykles, ir pagal vidaus rinkos nuostatas(13). Taigi SESV 101 ir 45 straipsniai iš esmės yra taikytini šioje byloje. Tai pragmatiškas požiūris, kuris, kaip bandysiu trumpai įrodyti, vis dėlto gali sukelti keblių situacijų.
32. Pagal Sutarčių logiką tiek pagrindinėmis laisvėmis, tiek konkurencijos taisyklėmis siekiama tikslo užtikrinti vidaus rinkos veikimą(14). Šiuo atžvilgiu Protokole (Nr. 27) dėl vidaus rinkos ir konkurencijos aiškiai išdėstyta, kad vidaus rinka, kaip nustatyta ESS 3 straipsnyje, apima sistemą, užtikrinančią, kad nebūtų iškraipoma konkurencija(15). Pagal pradinę Sutarčių koncepciją pagrindinės laisvės buvo skirtos valstybėms narėms, kaip viešiesiems subjektams, o konkurencijos taisyklės turėjo būti privalomos privačioms įmonėms.
33. Visgi bėgant metams ši riba išnyko. Dažnai sunku paneigti, kad kai kurie privatūs subjektai veikia panašiai kaip valstybė vien dėl savo ekonominės galios arba dėl to, kaip jie priima „taisykles“, bet yra kitų atvejų, kai valstybės veiksmai yra panašesni į privačios įmonės veiksmus. Taigi Teisingumo Teismas turi (turėjo) neatsilikti nuo tokių pokyčių ir jurisprudencija keitėsi: viena vertus, tam tikrais atvejais kai kurios vidaus rinkos laisvės buvo taikomos privatiems subjektams(16), kita vertus, tam tikrais kitais atvejais buvo nuspręsta, kad valstybių narių veiksmai patenka į konkurencijos teisės taikymo sritį(17). Išsamus ir galutinis šio klausimo vertinimas neapsiribotų šios išvados apimtimi.
34. Be to, kai kuriais atvejais Teisingumo Teismas nustatė, kad tai pačiai faktų visumai taikomos ir pagrindinės laisvės, ir konkurencijos taisyklės. Kitaip tariant, požiūris buvo nebe dvinaris (arba konkurencijos taisyklės, arba pagrindinės laisvės), o lygiagretus (arba kumuliatyvus). Atsižvelgiant į pirma aprašytą pirminį Sutarčių pagrindimą, gali kilti klausimas, kokios priežastys paskatino Teisingumo Teismą laikytis tokio požiūrio. Akivaizdu, kad nors lygiagrečiai taikant nuostatas gali susidaryti pageidaujama situacija, kad jokia tokio subjekto, kaip FIFA, priimta taisyklė nepatektų į Sąjungos teisės taikymo sritį, be sunkumų neapsieinama: kas atsitinka, kai, tarkime, ginčijama nuostata pripažįstama suderinama su SESV 101 straipsniu, bet nesuderinama su SESV 45 straipsniu, arba atvirkščiai? Intuityvus atsakymas yra aiškus: abi taisyklių grupės (konkurencijos ir pagrindinių laisvių) turi būti vertinamos nepriklausomai pagal jų esmę.
35. Kaip pavyzdį paimkime Teisingumo Teismo sprendimą Royal Antwerp Football Club(18) ir įsivaizduokime, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikydamas Teisingumo Teismo išvadas, atsiduria situacijoje, kai ginčijamų nuostatų: 1) tikslas yra konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį(19); ir 2) jos yra ribojimas pagal SESV 45 straipsnį. Toliau, vis dar taikydamas Sprendimą Royal Antwerp Football Club nagrinėjamoje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų konstatuoti, kad ribojimas dėl tikslo (SESV 101 straipsnis) yra savaime draudžiamas, todėl jo negalima vertinti atsižvelgiant į kitus tikslus pagal Sprendimo Wouters ir kt.(20) praktiką(21). Kartu nacionalinis teismas galėtų išnagrinėti galimus pateisinimus pagal SESV 45 straipsnį ir net nustatyti, kad in casu ribojimai yra pagrįsti. Taigi ginčijamos nuostatos būtų nesuderinamos su SESV 101 straipsniu, bet suderinamos su SESV 45 straipsniu.
36. Galiausiai reikėtų nepamiršti, kad pagrindinių laisvių ir konkurencijos taisyklių pažeidimų teisinės pasekmės iš esmės skiriasi: Teisingumo Teismui pripažinus, kad FIFA pažeidė, pavyzdžiui, SESV 45 straipsnį, ginčijamos nuostatos negali būti taikomos FIFA jurisdikcijoje, kiek tai susiję su Sąjungos vidaus rinka. Vis dėlto reikia, kad valstybes nares sietų tarpvalstybinis elementas. Atvirkščiai, nustačius SESV 101 straipsnio pažeidimą, ginčijamos nuostatos negali būti taikomos net valstybėje narėje.
37. Kad ir kaip ten būtų, šioje išvadoje laikysiuosi to paties požiūrio kaip ir Teisingumo Teismas minėtuose principiniuose sprendimuose: nagrinėsiu abu SESV straipsnius – ir 45, ir 101.
2. Dėl ginčijamų nuostatų
38. Šiame etape manau, kad būtų naudinga trumpai priminti ginčijamas nuostatas.
39. Pagal ŽSPT 17 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis žaidėjas ir klubas, norintis jį įdarbinti, solidariai atsako už kompensaciją, mokėtiną klubui, kurio sutartis su žaidėju buvo nutraukta be pateisinamos priežasties. Be to, žaidėjui ir klubui taikomos sportinės ir finansinės sankcijos. Toliau šias taisykles vadinsiu kompensacijų ir sankcijų taisyklėmis.
40. Pagal ŽSPT 9 straipsnio 1 dalį ir ŽSPT 3 priedo 8.2 straipsnio 7 dalį federacija, kuriai priklauso ankstesnis žaidėjo klubas, turi teisę neišduoti TPP, reikalingo tam, kad žaidėjas būtų pasamdytas naujo klubo, jei tarp ankstesnio klubo ir žaidėjo kilo ginčas.
3. Ribojimas pagal SESV 45 straipsnį
41. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal SESV 45 straipsnį draudžiama bet kokia priemonė, nesvarbu, ar ji grindžiama pilietybe, ar taikoma neatsižvelgiant į pilietybę, dėl kurios Sąjungos piliečiai gali atsidurti nepalankioje padėtyje, kai jie nori užsiimti ekonomine veikla kitos valstybės narės nei jų kilmės valstybė narė teritorijoje, nes jiems sutrukdoma išvykti iš pastarosios valstybės narės arba jie atgrasomi nuo išvykimo iš jos(22).
42. Abejonių dėl visų aptariamų priemonių ribojamojo pobūdžio beveik nekyla, tai rodo ir faktas, kad nė viena iš šios bylos šalių nebando jo ginčyti.
43. Iš tiesų nuostatos, kuriomis numatoma solidarioji naujojo klubo atsakomybė sumokėti kompensaciją už sutarties pažeidimą, kurią profesionalus žaidėjas turi sumokėti savo ankstesniam klubui, jei sutartis nutraukiama prieš terminą be pateisinamos priežasties, yra tokios, kad gali atgrasyti klubus nuo žaidėjo įdarbinimo baiminantis finansinės rizikos. Tas pats pasakytina ir apie sportinę sankciją, kurią sudaro draudimas registruoti naujus žaidėjus nacionaliniu ar tarptautiniu lygmenimis du ištisus registracijos laikotarpius iš eilės, taip pat TPP neišdavimas. Tai gali veiksmingai užkirsti kelią žaidėjui vykdyti savo profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje esančiame klube.
44. Atsižvelgiant į tai, beprasmiška nagrinėti, ar ginčijamos nuostatos yra netiesioginė kitų valstybių narių piliečių diskriminacija, ar tai tik laisvo asmenų judėjimo kliūtis. Svarbu tai, kad žaidėjams veiksmingai trukdoma pereiti į kitų valstybių narių klubus. Būtent tai nutiko šioje byloje: BZ, būdamas Prancūzijos pilietis ir dirbdamas apmokamą darbą, ketino įsidarbinti Belgijoje, kurios pilietybės neturėjo. Ginčijamomis nuostatomis buvo veiksmingai užkirstas kelias tai padaryti.
4. Dėl SESV 101 straipsnio
45. Pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį su vidaus rinka yra nesuderinami visi įmonių sudaryti susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir visi suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje.
46. Ginčijamos nuostatos yra įmonių asociacijų sprendimai, kaip apibrėžta SESV 101 straipsnio 1 dalyje(23), galintys daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių, kaip suprantama pagal tą pačią nuostatą(24). Šiuo atžvilgiu norėčiau pabrėžti, jog tai, kad ginčijamos nuostatos susijusios su tuo, kas paprastai būtų laikoma darbo teise, šios išvados nekeičia. Visų pirma tai, kas tapo žinoma kaip Albany išimtis, šiuo atveju netaikoma dėl paprastos priežasties – ginčijamos nuostatos nėra kolektyvinės darbdavių ir darbuotojų sutartys(25). Veikiau, kaip teisingai pabrėžia BZ, būtent dėl to, kad tokių susitarimų nėra, FIFA priėmė ŽSPT.
47. Toliau nagrinėsiu, ar ginčijamos nuostatos yra veiksmai, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos vidaus rinkoje prevencija, ribojimas ar iškraipymas.
48. BZ ir FIFPro teigimu, SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad ginčijamų nuostatų tikslas(26) yra konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. ŽSPT 17 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalis ir 3 priedo 8.2 straipsnio 7 dalis, atsižvelgiant į jų formuluotes, ekonominį, teisinį kontekstą ir jais siekiamą objektyvų tikslą, turi tikslą ir bet kuriuo atveju faktinį ir potencialų poveikį, kad visoms „įmonėms“, kurios ekonominiu požiūriu yra profesionalūs futbolo klubai, priklausantys nacionalinėms futbolo asociacijoms, FIFA narėms, būtų taikomos sąlygos, kurios, siekiant užsitikrinti aukšto lygio žaidėjų, kurie nebeturi sutarties su konkuruojančiu klubu, bet kurių sutartis tariamai buvo nutraukta be pateisinamos priežasties, paslaugas, yra tokios draudžiančios ir atgrasančios, kad turi būti laikomos pernelyg ribojančiomis arba teisiškai ir praktiškai „blokuojančiomis“ šių klubų galimybę taip konkuruoti tarpusavyje. Toks ribojimas yra dar svarbesnis, nes susijęs su elementu, kuris pagal teisinę ir ekonominę doktriną yra vienas iš pagrindinių parametrų, pagal kuriuos klubai gali konkuruoti tarpusavyje, atsižvelgiant į tai, kad pats žaidėjų samdymas yra susijęs su futbolo varžybų tarp klubų organizavimu ir transliavimu. Be to, šios taisyklės lygiai tai pat riboja ir pačių žaidėjų galimybę rungtyniauti.
49. Atvirkščiai, FIFA ir URBSFA neigia, kad esama ribojimo pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir daugiausia dėmesio skiria galimam ginčijamų nuostatų pateisinimui. Graikijos ir Vengrijos vyriausybės pateikė panašią analizę. Prancūzijos vyriausybė iš esmės pateikia klausimą dėl ribojimo dėl tikslo ar poveikio pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui(27).
50. Komisija mano, kad konkurencija buvo apribota dėl poveikio. Ji teigia, kad ginčijamos nuostatos, atsižvelgiant į jų turinį, ekonominį, teisinį kontekstą ir tikslus, kurių jomis siekiama, negali būti laikomos turinčiomis tikslą riboti konkurenciją, nes jos taikomos tik sutarties nutraukimo be pateisinamos priežasties atveju, todėl nedaro jokio poveikio klubų galimybei laisvai konkuruoti pasirašant sutartis su žaidėjais tiek pasibaigus juos su ankstesniu klubu siejančiai sutarčiai, tiek šios sutarties galiojimo laikotarpiu, jei dėl tokio sutarties pasirašymo susitaria visi suinteresuoti asmenys ir jis atitinka įvairias laiko ir materialines taisykles, reglamentuojančias žaidėjų registravimą.
a) Konkurencijos ribojimas dėl tikslo (SESV 101 straipsnio 1 dalis)
51. Siekiant nustatyti, ar konkurencija ribojama dėl tikslo, ar dėl poveikio, pirmiausia reikėtų išnagrinėti aptariamų veiksmų tikslą. Jeigu atlikus tokį tyrimą paaiškėtų, kad tų veiksmų tikslas prieštarauja konkurencijai, nereikėtų nagrinėti jų poveikio konkurencijai. Taigi tik tuo atveju, jei bus nustatyta, kad šie veiksmai neturi antikonkurencinio tikslo, antrajame etape reikės nagrinėti jų poveikį(28). Konkrečiu atveju siekiant nustatyti, ar susitarimas, įmonių asociacijos sprendimas ar suderinti veiksmai dėl savo pobūdžio(29) yra pakankamai žalingi konkurencijai, kad juos būtų galima laikyti turinčiais tikslą jai trukdyti, riboti ar iškraipyti, reikia išnagrinėti, pirma, to susitarimo, sprendimo ar veiksmų turinį, antra, jų ekonominį ir teisinį kontekstą ir, trečia, jais siekiamus tikslus(30).
52. Ginčijamų nuostatų derinys lemia tokį scenarijų: ŽSPT 17 straipsnyje numatyta, kad, kai tik žaidėjas nutraukia sutartį be pateisinamos priežasties, turi būti išmokėta kompensacija ir pradedamos taikyti griežtos sportinės sankcijos. Be to, pagal ŽSPT 3 priedo 8.2 straipsnį toks žaidėjas negauna TPP, leidžiančio klubui jį išleisti į aikštę.
53. Kitaip tariant, žaidėjo sutarties nutraukimo be pateisinamos priežasties pasekmės yra tokios drakoniškos, kad mažai tikėtina, jog žaidėjas pasirinks tokį kelią. Aptariamos ginčijamos nuostatos parengtos taip, kad kiekvienam dalyviui sukeltų atgrasomąjį poveikį ir baimę. Tas pats pasakytina ir apie klubus, kurie galimai suinteresuoti vilioti žaidėjus naujomis galimybėmis, kol šie turi galiojančią sutartį. Tokios operacijos kaina būtų labai didelė.
54. Taigi ginčijamos nuostatos dėl savo pobūdžio(31) apriboja žaidėjų galimybę pakeisti klubą ir, atvirkščiai, (naujų) klubų galimybę įdarbinti žaidėjus tais atvejais, kai žaidėjas nutraukia sutartį be pateisinamos priežasties. Kaip aiškiai pripažino Teisingumo Teismas, talentingų žaidėjų įdarbinimas yra „vienas iš pagrindinių galimos profesionalaus futbolo klubų konkurencijos parametrų“(32), todėl žaidėjai yra svarbiausias klubų „gamybos veiksnys“(33).
55. Vadinasi, ginčijamos nuostatos, kuriomis ribojamos klubų galimybės įdarbinti žaidėjus, neišvengiamai daro poveikį klubų konkurencijai profesionalių žaidėjų įsigijimo rinkoje.
56. Šie elementai aiškiai rodo, kad konkurencija ribojama dėl tikslo. Akivaizdu, kad yra ir kitų situacijų, kai žaidėjai gali pakeisti klubą ir būti įdarbinti. Vis dėlto tai nereiškia, kad, kaip Komisija nurodo savo pastabose, nėra konkurencijos ribojimo dėl tikslo(34). Tuo atveju, kai sutartis nutraukiama be pateisinamos priežasties, pagal ginčijamas nuostatas konkuravimas turi būti sustabdytas. Nesuprantu, kaip to negalima prilyginti konkurencijos ribojimui dėl tikslo.
b) Konkurencijos ribojimas dėl poveikio (SESV 101 straipsnio 1 dalis)
57. Dėl mano atliktos analizės nebereikia nagrinėti, ar ginčijamos nuostatos lemia konkurencijos ribojimą dėl poveikio. Atsižvelgiant į tai, man atrodo aišku, kad jos mažų mažiausiai riboja konkurenciją. Per posėdį FIFA atstovas paaiškino, kad beveik nėra atvejų, kai sutartis nutraukiama be pateisinamos priežasties, o šis faktas, mano nuomone, daugiau nei akivaizdžiai įrodo, kad ginčijamos nuostatos turi pirma aprašytą numatomą atgrasomąjį poveikį.
c) Išimtis (SESV 101 straipsnio 3 dalis)
58. Reikalavimai dėl galimos išimties pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį, mano nuomone, akivaizdžiai neįvykdyti, todėl šioje išvadoje jų nenagrinėsiu(35).
d) Išvada dėl 101 straipsnio
59. Ginčijamos nuostatos draudžiamos pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nustatytų, kad konkurencija ribojama ne dėl tikslo, o dėl poveikio, kitas žingsnis būtų ginčijamų nuostatų nagrinėjimas atsižvelgiant į kitus tikslus pagal bylos Wouters ir kt.(36) jurisprudenciją, norint nustatyti, ar jos pateisinamos siekiant vieno ar daugiau teisėtų tikslų, susijusių su viešuoju interesu, kurie patys savaime nėra antikonkurencinio pobūdžio(37). Šiuo atžvilgiu šis testas iš esmės būtų panašus į pagrindimo kriterijų pagal SESV 45 straipsnį, jį dabar ir aptarsiu.
5. Pagrindimas
60. Laisvo darbuotojų judėjimo ribojimas negali būti pateisinamas, nebent jis, pirma, grindžiamas vienu iš SESV 45 straipsnio 3 dalyje(38) išvardytų pateisinimo pagrindų arba privalomuoju bendrojo intereso pagrindu(39), ir, antra, atitinka proporcingumo principą – yra tinkamas siekiamo tikslo įgyvendinimui nuosekliai ir sistemingai užtikrinti ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti(40).
a) Privalomojo bendrojo intereso pagrindo nustatymas
61. FIFA ir URBSFA teigia, kad ginčijamomis nuostatomis siekiama išlaikyti sutarčių pastovumą profesionalaus futbolo sektoriuje ir, konkrečiai, užtikrinti, kad būtų laikomasi tiek žaidėjų, tiek klubų prisiimtų įsipareigojimų.
62. Nematau priežasties, kodėl nebūtų galima šiuos nurodytus motyvus pripažinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, jeigu jie nėra vien ekonominio pobūdžio tikslai(41). Be to, tiek, kiek sutarčių pastovumas tariamai padeda sudaryti klubams tam tikras vienodas sąlygas, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas aiškiai pripažino tikslą išlaikyti pusiausvyrą tarp klubų, išsaugant tam tikrą lygybę ir rezultatų neapibrėžtumą(42).
b) Dėl proporcingumo
63. Ginčijamos nuostatos taip pat turi atitikti proporcingumo principą, t. y. jos turi būti tinkamos siekiamų tikslų įgyvendinimui nuosekliai ir sistemingai užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina jiems pasiekti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar ginčijamos nuostatos proporcingos. Su tuo susijusi įrodinėjimo našta dėl ginčijamų taisyklių proporcingumo tenka FIFA.
1) Tinkamumas
64. Ginčijamomis nuostatomis apskritai gali būti skatinamas sutarčių pastovumas ir taip padedama užtikrinti tiek sporto varžybų komandų sudėties stabilumą, tiek tam tikrą pusiausvyrą tarp klubų sporto varžybose, išsaugant tam tikrą lygių galimybių laipsnį. Šiuo atveju reikia turėti omenyje, kad sportas pasižymi tam tikra specifika, nes futbolo klubams reikalingi varžovai, kad sistema veiktų(43).
65. Įpareigojimas žaidėjui ir naujajam klubui sumokėti kompensaciją(44) turėtų paskatinti žaidėjus nenutraukti sutarčių be pateisinamos priežasties ir atgrasyti klubus nuo žaidėjo, kuris be pateisinamos priežasties anksčiau laiko nutraukė sutartį, įdarbinimo. Tas pats pasakytina ir apie sportines sankcijas(45), ir apie TPP(46), kurio neišdavus žaidėjo padėtis dar labiau pasunkėja, nes sudaroma techninė kliūtis jo registracijai naujame kitos asociacijos klube.
2) Būtinumas
66. Taip pat pažymėtina, kad ginčijamos nuostatos neturi viršyti to, kas būtina siekiant sutarčių pastovumo(47).
i) Kompensacija už sutarties pažeidimą (ŽSPT 17 straipsnio 1 dalis)
67. Kompensacijos mokėjimas už sutarties nutraukimą be pateisinamos priežasties gali būti laikomas pagrįstai būtinu sutarties pastovumo tikslui pasiekti. Vis dėlto ši kompensacija turi būti apskaičiuojama taip, kad suma, kurią turi sumokėti šalis, kuriai priskiriamas pateisinamos priežasties nebuvimas, neviršytų sumos, kuri gali būti pagrįstai laikoma būtina siekiant atlyginti kitai šaliai dėl sutarties pažeidimo patirtus nuostolius ir atgrasyti, šiuo atveju žaidėją, nuo sutarties nutraukimo be pateisinamos priežasties(48).
ii) Solidarioji atsakomybė (ŽSPT 17 straipsnio 2 dalis) ir sportinės sankcijos (ŽSPT 17 straipsnio 4 dalis)
68. Nors FIFA požiūriu gali būti sudėtinga nustatyti priežastis, dėl kurių profesionalaus žaidėjo sutartis su ankstesniu klubu buvo nutraukta anksčiau laiko, kai žaidėją įdarbina kitas klubas, man atrodo, kad sistemingas naujojo klubo atsakomybės taikymas viršija tai, kas būtina teisėtam tikslui pasiekti, kai naujasis klubas neatliko jokio vaidmens nutraukiant sutartį. ŽSPT 17 straipsnio 4 dalyje numatyta prezumpcija, kad naujasis klubas paskatino žaidėją padaryti pažeidimą, atrodo itin griežta, nes nesuprantu, kaip naujasis klubas gali įrodyti savo „nekaltumą“. Nors, kaip tvirtina FIFA ir Komisija, galima teigti, kad yra galimybė nukrypti nuo ŽSPT 17 straipsnio 2 dalies taikymo ir kad Ginčų sprendimo rūmai turi teisę apriboti solidariosios atsakomybės principo taikymą(49), manau, kad dėl tokios Ginčų sprendimo rūmų diskrecijos nesuteikiama reikiamo teisinio tikrumo žaidėjams ir klubams, nes viskas priklauso nuo sunkiai nustatomos procedūros perspektyvumo ir operatyvumo.
iii) Tarptautinio perdavimo sertifikatas (ŽSPT 3 priedo 8.2 straipsnio 7 dalis ir 8.2 straipsnio 4 dalies b punktas)
69. Šiuo atveju pagal ŽSPT 3 priedo 8.2 straipsnio 7 dalį kyla pavojus, kad bus atsisakyta išduoti TPP, remiantis vien teiginiu, kad žaidėjas nesilaikė sutarties sąlygų ir kad klubas buvo priverstas nutraukti sutartį dėl tariamo žaidėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Vėlgi galima teigti, kad sistema apima būtiną lankstumą, nes, kilus ginčui tarp žaidėjo ir jo ankstesnio klubo, FIFA naujojo klubo prašymu ir išimtinėmis aplinkybėmis gali priimti laikinąsias priemones(50). Vis dėlto man ir vėl atrodo, jog šie elementai yra pernelyg menki, kad būtų galima daryti išvadą, kad jie yra būtini sutarties pastovumui užtikrinti.
c) Dėl Chartijos 15 straipsnio
70. Kadangi kai kurios šalys remiasi Chartijos 15 straipsniu, manau, kad šioje išvadoje tikslinga išnagrinėti šią nuostatą.
1) Taikymo sritis: Chartijos 51 straipsnio 1 dalis
71. Prieš pereinant prie Chartijos 15 straipsnio materialinės taikymo srities pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar šis straipsnis iš esmės apskritai taikytinas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Kitaip tariant, ar FIFA, priimdama tokį dokumentą, kaip ŽSPT, privalo laikytis Chartijos, ypač jos 15 straipsnio?
72. Manau, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.
73. Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, taip pat valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.
74. FIFA nėra stricto sensu valstybė narė, įgyvendinanti Sąjungos teisę.
75. Vis dėlto, kaip jau aiškinau kitur, tokiu atveju, kaip yra šioje byloje, privatūs subjektai, kaip antai FIFA, funkciniu požiūriu panašūs ne į Sąjungos instituciją, o į valstybę narę, siekiančią pateisinti pagrindinės laisvės apribojimą(51). Nuo Sprendimo Walrave ir Koch(52) priėmimo dienos Teisingumo Teismas nuosekliai laikosi nuomonės, kad Sutarties nuostatos taikomos tokiam subjektui, kaip FIFA. Toks subjektas vertinamas taip, tarsi jis būtų valstybė narė, siekianti pateisinti pagrindinės laisvės ribojimą (arba, priklausomai nuo konkretaus atvejo, konkurencijos ribojimą). Taigi logiška, kad tokiu atveju Chartijos nuostatos turėtų būti taikomos kaip turinčios jam privalomąjį poveikį. Kitaip tariant, jei Teisingumo Teismas nematė sunkumų dėl SESV 45 straipsnio horizontalaus taikymo tokiam subjektui, kaip FIFA, tas pats turi galioti ir Chartijai(53).
76. Kalbant apie sąvokas „įgyvendinant Sąjungos teisę“, jos buvo išaiškintos Teisingumo Teismo sprendime Akerberg Franson(54), kuriame Teisingumo Teismas rėmėsi Chartijos paaiškinimais ir nusprendė, kad Europos Sąjungos atžvilgiu nustatytas reikalavimas gerbti pagrindines teises yra privalomas valstybėms narėms tik tuo atveju, kai jų veiksmai įeina į Sąjungos teisės taikymo sritį(55). Taip pat Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kadangi Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių turi būti laikomasi, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, negali būti atvejų, kurie priskirtini Sąjungos teisei, tačiau netaikomos minėtos pagrindinės teisės. Sąjungos teisės taikymas lemia Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių taikymą(56).
77. Mano nuomone, toks „veidrodinis principas“ visiškai atitinka Chartijos 51 straipsnio prasmę, kuria siekiama užtikrinti, kad Sąjungos teisės taikymo srityje būtų laikomasi Chartijoje įtvirtintų teisių.
78. Be to, norėčiau priminti ilgalaikę jurisprudenciją, suformuotą tiek iki Chartijos įsigaliojimo(57), tiek po jos įsigaliojimo(58), pagal kurią siekdama remtis pateisinamu pagrindu, susijusiu su pagrindinės laisvės apribojimu, valstybė narė turi laikytis Sąjungos pagrindinių teisių.
79. Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirma, nematau jokios priežasties, kodėl šiuo konkrečiu atveju Chartijos nuostatos neturėtų būti taikomos taip, kad asmenys galėtų jomis remtis prieš tokį subjektą, kaip FIFA(59).
80. Galiausiai norėčiau pateikti dar vieną trumpą pastabą dėl metodikos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad ginčijamų nuostatų suderinamumą su Chartija reikėtų nagrinėti analizuojant FIFA ir URBSFA pateiktą pagrindimą. Šiuo požiūriu visiškai pritariu generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe nuomonei, kad, „jeigu Teisingumo Teismas nagrinėja nacionalinės teisės aktus judėjimo laisvių atžvilgiu, tariamas Chartija užtikrinamos pagrindinės teisės pažeidimas negali būti nagrinėjamas atskirai nuo šių laisvių pažeidimo klausimo“(60). Pakanka pridurti, kad, kaip man atrodo, taip Teisingumo Teismas sprendė ir iki šiol: su pagrindinėmis teisėmis susiję klausimai laisvo judėjimo bylose sprendžiami pateisinant apribojimą(61).
2) Esminiai Chartijos 15 straipsnio reikalavimai
81. Jau šiame etape norėčiau pabrėžti, kad tolesnė Chartijos 15 straipsnio 1 dalies analizė(62) iš esmės nesiskirs nuo SESV 45 straipsnio analizės.
82. Pirma, tokiu atveju, kaip šis, SESV 45 straipsnyje numatyta (pagrindinė ir individuali) subjektinė ekonominė teisė(63) turi būti laikoma funkciniu požiūriu lygiaverte Chartijos 15 straipsniui(64), dėl to, siekdamas išsamumo, apsiribosiu toliau išdėstytais samprotavimais(65). Šiuo atžvilgiu ketinu atkreipti dėmesį į galimas problemas, kurias tam tikrame etape turės išspręsti Teisingumo Teismas.
83. Pirma, kaip matyti iš Chartijos 15 straipsnio 1 dalies formuluotės, joje numatyta teisė pasirinkti profesiją ir ja verstis(66). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamos nuostatos yra susijusios su futbolininkų profesine veikla, jos patenka į Chartijos 15 straipsnio 1 dalyje numatytos apsaugos taikymo sritį.
84. Antra, kalbant apie galimą teisės verstis profesine veikla apribojimą, Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet koks naudojimosi Chartijoje numatytomis teisėmis apribojimas turi būti numatytas įstatyme ir atitikti šių teisių esmę. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
85. Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar ŽSPT laikytinos „įstatymu“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį(67). Šiuo atveju intuityvus ir, mano nuomone, įtikinamas atsakymas būtų toks, kad abstrakčiu lygmeniu toks teisės aktas, kaip ŽSPT, gali būti „įstatymas“, o argumentacija šiuo atveju vėlgi yra analogiška pirma nurodytai Chartijos 51 straipsnio 1 dalies argumentacijai: kai FIFA arba URBSFA teisės aktas laikomas patenkančiu į Chartijos taikymo sritį tokiu atveju, koks yra šioje byloje, šis teisės aktas turi būti laikomas „įstatymu“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Kitaip tariant, pasirinkčiau funkcinį požiūrį į sąvokos „įstatymas“ apibrėžtį ir ŽSPT laikyčiau „materialiuoju įstatymu“, atsižvelgiant į tai, kad jis suformuluotas ir skirtas taikyti abstrakčiai. Nors suprantu tokios išvados konstitucinę reikšmę, kurią neabejotinai vertėtų nuodugniai išnagrinėti tuomet, kai SESV 45 straipsnis nėra viršesnis už Chartijos 15 straipsnį, kaip nagrinėjamu atveju, manau, kad tai yra pastarosios nuostatos išplėtimo tokiems subjektams, kaip FIFA, pasekmė.
86. Be to, atitinkamos taisyklės turi būti tinkamai prieinamos ir suformuluotos pakankamai tiksliai(68). Man atrodo, kad taip yra ŽSPT atveju.
87. Galiausiai, kalbant apie likusį apribojimo kriterijų (pateisinimo pagrindo nustatymas, proporcingumas), atsižvelgiant į tai, kad jis yra funkciniu požiūriu lygiavertis SESV 45 straipsnyje numatytam kriterijui, galiu remtis anksčiau šioje išvadoje išdėstytais atitinkamais samprotavimais.
IV. Išvada
88. Atsižvelgdamas į pirma pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour d’appel de Mons (Monso apeliacinis teismas, Belgija) pateiktus klausimus:
1. SESV 101 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taisyklė, kurią priėmė asociacija, atsakinga už futbolo varžybų organizavimą pasaulyje, ir įgyvendina tiek ši asociacija, tiek jos narės nacionalinės futbolo asociacijos ir kurioje numatoma, kad žaidėjas ir klubas, norintis jį įdarbinti, solidariai atsako už kompensaciją, priklausančią klubui, kurio sutartis su žaidėju buvo nutraukta be pateisinamos priežasties, taip pat tai, kad asociacija, kuriai priklauso ankstesnis žaidėjo klubas, turi teisę nepateikti tarptautinio perkėlimo pažymėjimo, reikalingo žaidėjui įsidarbinti naujame klube, kai tarp šio ankstesnio klubo ir žaidėjo kyla ginčas, jei nustatoma, pirma, kad šie įmonių asociacijų sprendimai gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, ir, antra, kad jų tikslas arba poveikis yra konkurencijos tarp profesionalių futbolo klubų ribojimas, nebent antruoju atveju įtikinamais argumentais ir įrodymais pagrindžiama, kad jie abu yra pateisinami siekiant vieno ar daugiau teisėtų ir šiam tikslui būtinų tikslų.
2. SESV 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama taikyti taisykles, kurias priėmė asociacija, atsakinga už futbolo varžybų organizavimą pasaulyje, ir įgyvendina tiek ši asociacija, tiek jos narės nacionalinės futbolo asociacijos
– ir kuriose numatoma, kad žaidėjas ir klubas, norintis jį įdarbinti, solidariai atsako už kompensaciją, priklausančią klubui, kurio sutartis su žaidėju buvo nutraukta be pateisinamos priežasties, išskyrus atvejus, kai galima įrodyti, kad per pagrįstą laikotarpį tikrai įmanoma netaikyti šio principo, jei galima nustatyti, kad naujasis klubas nebuvo susijęs su nepagrįstu žaidėjo sutarties nutraukimu prieš terminą,
– taip pat tai, kad asociacija, kuriai priklauso ankstesnis žaidėjo klubas, turi teisę neišduoti tarptautinio perkėlimo pažymėjimo, reikalingo tam, kad žaidėjas galėtų įsidarbinti naujame klube, kai tarp šio ankstesnio klubo ir žaidėjo kyla ginčas, nebent būtų įrodyta, kad veiksmingų, realių ir skubių laikinųjų priemonių gali būti imtasi tuo atveju, kai buvo tik teigiama, kad žaidėjas nesilaikė sutarties sąlygų ir kad klubas buvo priverstas nutraukti sutartį dėl tariamo žaidėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.