Sujungtos bylos T‑546/13, T‑108/14 ir T‑109/14
Ante Šumelj ir kt.
prieš
Europos Komisiją
„Deliktinė atsakomybė – Kroatijos įstojimas į Sąjungą – Nacionalinės teisės akto, kuriame numatyta įtvirtinti teismo antstolio profesiją, panaikinimas iki įstojimo – Anksčiau paskirtų eiti teismo antstolio pareigas asmenų patirta žala – Komisijos nesiimtos priemonės dėl stojimo įsipareigojimų vykdymo – Pakankamai aiškus teisės normos, suteikiančios teisių asmenims, pažeidimas – Stojimo akto 36 straipsnis“
Santrauka – 2016 m. vasario 26 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas
1. Deliktinė atsakomybė – Sąjungos institucijų teisinės pareigos imtis veiksmų pažeidimas – Komisijos nesiimtos priemonės dėl Kroatijos Respublikos stojimo įsipareigojimų, susijusių su jos teismų sistema, vykdymo – Nesiimtos priemonės, kuriomis būtų buvę galima sutrukdyti panaikinti įstatymą dėl teismo antstolių – Komisijos pareiga imtis veiksmų – Nebuvimas – Neteisėtumo, dėl kurio galėtų kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė, nebuvimas
(ESS 17 straipsnio 1 dalis; SESV 340 straipsnio antra pastraipa; 2012 m. Stojimo akto 36 straipsnis ir VII priedas)
2. Tarptautiniai susitarimai – Sąjungos susitarimai – Trečiosios šalies sutartinių įsipareigojimų laikymasis – Komisijos vykdoma tinkamo susitarimo taikymo kontrolė
(ESS 17 straipsnio 1 dalis)
3. Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Komisijos nesiimtos priemonės, kuriomis būtų galima sutrukdyti į Sąjungą stojančiai valstybei panaikinti įstatymą, susijusį su šios valstybės stojimo į Sąjungą akte numatyta teismų sistemos reforma – Komisijos parama įstatymo priėmimui – Stojančiosios valstybės pareigos palikti įstatymą galioti nebuvimas – Teisėtų lūkesčių nebuvimas
(2012 m. Stojimo akto 36 straipsnis ir VII priedas)
1. Sąjungos deliktinės atsakomybės srityje institucijų neveikimas gali užtraukti Sąjungos atsakomybę tik jeigu šios institucijos pažeidė Sąjungos teisės nuostatoje numatytą teisinę pareigą imtis veiksmų. Šiuo klausimu pažymėtina, jog reikalavimas, kad būtų nustatytas teisės normos, kuria suteikiama teisių asmenims, pažeidimas, taikomas ir neteisėto neveikimo atveju.
Jeigu kalbėtume apie Kroatijos Respublikos prisiimtus įsipareigojimus dėl nepriklausomos ir veiksmingos teisminių institucijų sistemos sukūrimo ir pagrindinių teisių gerbimo pagal jos Stojimo į Sąjungą akto VII priedą, tik šių įsipareigojimų nevykdymo atveju Komisijai gali kilti pareiga imtis veiksmų. Kiek tai susiję su 1 įsipareigojimu, kuriame daroma bendro pobūdžio nuoroda į teismų reformos strategiją ir Kroatijos institucijų veiksmų planą ir nepateikiama tikslesnės informacijos, Kroatijos institucijoms nekyla pareiga įsteigti teismo antstolio pareigybę. Iš tiesų Stojimo akto VII priede nurodyti reformos strategija ir veiksmų planas yra ne tik teismų reformos strategija ir veiksmų planas, galioję Stojimo akto pasirašymo metu, kuriuose buvo numatyta įsteigti teismo antstolio pareigybę, nes, be kita ko, dažnai stojimo įsipareigojimų vykdymo stebėsenos laikotarpiu stojančioji valstybė imasi papildomų ar taisomųjų priemonių, ypač tuo atveju, jeigu Komisija konstatuoja, kad rezultatai nepatenkinami. Vis dėlto tuo remiantis negalima daryti išvados, kad Kroatijos institucijos turi daug laisvės pakeisti Stojimo sutarties pasirašymo metu galiojusius teismų reformos strategiją ir veiksmų planą. Atsižvelgiant į Stojimo akto nuostatas, pirmiausia į jo 36 straipsnį ir VII priedą, šios institucijos privalo laikytis ne tik 1 įsipareigojimo, bet ir visų kitų minėtame priede nustatytų įsipareigojimų, be kita ko, 2, 3, 6 ir 9 įsipareigojimų.
Dėl 3 įsipareigojimo pažymėtina, kad jis susijęs tik su teismų sistemos veiksmingumu ir nereiškia, kad teismo sprendimų vykdymo įgaliojimai turėtų būti suteikti tam tikrai įstaigai pagal konkrečią tuose sprendimuose numatytą procedūrą. Iš tiesų valstybių narių teismo sprendimų vykdymo sistema nereglamentuojama pagal Sąjungos teisę, todėl nepatenka į Sąjungos acquis, kurį stojančioji valstybė turi perkelti į savo teisės sistemą, taikymo sritį. Tokiose sutartyse, kaip Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, nustatomi tik tam tikri principai, kuriais turi būti vadovaujamasi valstybėse narėse vykdant teisingumą, pvz., teismų nešališkumo ar nekaltumo prezumpcijos, taip pat tam tikros taisyklės, skirtos valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimui užtikrinti, prireikus derinant nacionalinės teisės aktus. Taigi pagal 3 įsipareigojimą taip pat nekyla pareiga suteikti vykdymo įgaliojimus teismo antstoliams. Vienintelė Kroatijos institucijoms nustatyta pareiga yra užtikrinti vykdymo proceso veiksmingumą, nesvarbu, kokiomis priemonėmis.
Todėl pagal nė vieną Stojimo akto VII priede nustatytą įsipareigojimą Kroatijos Respublika neprivalėjo įsteigti teismo antstolio profesijos, ir atitinkamai Komisija, tuo remdamasi, neprivalėjo imtis Stojimo akto 36 straipsnyje numatytų priemonių, siekdama sutrukdyti panaikinti įstatymą, kuriame numatyta įsteigti teismo antstolio pareigybę. Tai taip pat reiškia, jog Komisijos negalima kaltinti tuo, kad nesiėmusi tokių priemonių ji pritarė stojimo įsipareigojimų pakeitimams, kuriais pažeidžiama Stojimo sutartis ir 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnis „Pacta sunt servanda“. Be to, kadangi minėtame 36 straipsnyje siekiama konkrečiai apibrėžti Komisijos pareigas pagal ESS 17 straipsnį Kroatijos Respublikos stojimo į Sąjungą kontekste, negalima ir konstatuoti, kad buvo pažeista pastaroji nuostata.
(žr. 42, 46–49, 51–54, 57, 71 punktus)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 70 punktą)
3. Teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija nesuteikė konkrečių garantijų. Tokios garantijos – tai tiksli, nesąlyginė, nuosekli informacija iš įgaliotų ir patikimų šaltinių.
Dėl tariamai Komisijos nesiimtų priemonių dėl valstybės, kuri panaikino įstatymą dėl teismo antstolių, priimtą pagal šios valstybės teismų reformos veiksmų planą, galiojusį tuo metu, kai buvo pasirašyta stojimo į Sąjungą sutartis ir nurodytą šios valstybės Stojimo akte, stojimo įsipareigojimų vykdymo pažymėtina, jog aplinkybė, kad Komisija dalyvavo rengiant šį įstatymą, jį finansavo ar net buvo jo iniciatorė, savaime negali būti Komisijos suteikta konkreti garantija, kad ji laikosi pozicijos, jog tik įtvirtinus teismo antstolio profesiją būtų įvykdyti stojimo įsipareigojimai. Siekiant įrodyti, kad tokios garantijos buvo suteiktos, atsižvelgiant į tai, kad minėtame Stojimo akte stojančiajai valstybei nebuvo nustatytos pareigos įtvirtinti teismo antstolio profesiją, be aktų, kuriais iš pradžių buvo pritarta Įstatymui dėl teismo antstolių, turėtų būti pateikti ir vėlesni nuoseklūs ir aiškūs atitinkami aktai.
(žr. 73, 75 punktus)