Language of document : ECLI:EU:C:2007:302

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2007 m. gegužės 24 d.(1)

Byla C‑98/06

Freeport plc

prieš

Olle Arnoldsson

(Högsta domstolen (Švedija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Jurisdikcija – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Speciali jurisdikcija – Atsakovų daugetas“





1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Švedijos Högsta domstolen (Kasacinis teismas) Teisingumo Teismui pateikia keletą klausimų dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001 arba reglamentas) 6 straipsnio 1 punkto išaiškinimo(2).

2.        Šie klausimai iškilo nagrinėjant bylą, kurioje Högsta domstolen turi nuspręsti, ar Göteborg tingsrätt (Geteburgo pirmosios instancijos teismas) turi jurisdikciją išnagrinėti jam pateiktą Olle Arnoldsson ieškinį prieš bendrovę Freeport Leisure plc (toliau – Freeport plc).

I –    Teisinis pagrindas

3.        Kaip žinome, Amsterdamo sutartis, išplėsdama Bendrijos galias teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje, nustatė konkretų teisinį pagrindą, kuriuo buvo pasinaudota į Bendrijos teisės reglamentuojamą sritį įtraukiant 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – Briuselio konvencija).

4.        Reglamente Nr. 44/2001 (toliau – Briuselio reglamentas I), priimtame EB 61 straipsnio c punkto ir 67 straipsnio 1 dalies pagrindu, siekiant užtikrinti Briuselio konvencijos tęstinumą(3), įtvirtintos naujos Bendrijos taisyklės dėl jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose, kurios turi tarpvalstybinį pobūdį, ir dėl tokiose bylose priimtų teismo sprendimų judėjimo(4).

5.        Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje įtvirtintos taisyklės dėl jurisdikcijos nustatymo. Šio skyriaus 1 skirsnį „Bendrosios nuostatos“ sudaro 2–4 straipsniai, apibrėžiantys nagrinėjamų taisyklių taikymo sritį ratione personae.

6.        Pagal 2 straipsnio 1 dalį:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

7.        Pagal 3 straipsnio 1 dalį:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“

8.        Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnį „Speciali jurisdikcija“ sudaro 5–7 straipsniai. Kalbant apie šią bylą visų pirma būtina atkreipti dėmesį į kai kurias 5 ir 6 straipsnių nuostatas, pagal kurias valstybėje narėje nuolat gyvenantis asmuo ieškovo pasirinkimu gali būti paduotas į kitus teismus nei įprastą atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, jei ginčas yra konkrečiai susijęs su tokiais teismais.

9.        Pagal 5 straipsnį:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

1. a) sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose;

<...>

3. Civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme.

<…>.“ (Pataisytas vertimas)

10.      Pagal 6 straipsnį:

„Valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta:

1) kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų, teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo;

2) kaip trečiajam asmeniui byloje dėl laidavimo arba garantijos ar bet kurioje kitoje byloje kaip trečiajam asmeniui, teisme, kuriame buvo iškelta pagrindinė byla, išskyrus, jeigu tokia byla buvo iškelta vien siekiant pašalinti minėtą asmenį iš ją nagrinėti kompetentingo teismo jurisdikcijos;

<…>.“

II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir bylos medžiagoje išdėstytos faktinės aplinkybės, sukėlusios ginčą pagrindinėje byloje, gali būti apibendrintos taip.

12.      O. Arnoldsson, atsakovas pagrindinėje byloje, bendradarbiavo su bendrove Villages des Marques S.A. (toliau – Villages des Marques), kuri nuo 1996 m. nustatydavo tinkamas vietas Europoje vadinamiesiems „išparduotuvės“ tipo prekybos centrams įkurti ir dalyvavo su jais susijusiuose plėtros projektuose.

13.      Kai kurie iš šių projektų, tarp kurių ir projektas Švedijos Kunsbakos sklype, už atlyginimą, kurį sudaro pridėtinės vertės, apskaičiuotos nuo skirtumo tarp kiekvieno sklypo rinkos vertės ir atitinkamo projekto vystymo sąnaudų, procentas, buvo perleisti bendrovei Freeport plc, kurios buveinė yra Jungtinėje Karalystėje. Iš prie O. Arnoldsson Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų pridėtų dokumentų matyti, kad 1999 m. rugsėjo 15 d. Freeport plc ir Trading Places Ltd, Villages des Marques patronuojanti bendrovė, bendros įmonės sutarties forma sudarė sutartį dėl, be kitų, Kunsbakos sklypo(5).

14.      1999 m. rugpjūčio 11 d. derantis dėl Kunsbakos sklypo perleidimo Freeport plc atstovas ir O. Arnoldsson sudarė žodinį susitarimą, pagal kurį Freeport plc įsipareigojo O. Arnoldsson sumokėti 500 000 GPB dydžio „baigimo komisinius“, kai Kunsbakos išparduotuvė bus atidaryta. Freeport plc šią sutartį patvirtino 1999 m. rugsėjo 13 d. faksu, tarp kitų dalykų nurodydama, kad komisinius sumokės bendrovė, kuri bus sklypo savininkė.

15.      Kunsbakos išparduotuvė oficialiai atidaryta 2001 m. lapkričio 15 dieną. Ji nuosavybės teise priklausė dukterinei bendrovei Freeport Leisure (Sweden) AB (toliau – Freeport AB), kurios 100 % priklauso Freeport Leisure (Netherlands) BV, savo ruožtu esančios dukterine bendrove, kurios 100 % akcijų priklauso Freeport plc. Šią bendrovę, kuri Švedijoje kitu pavadinimu buvo įregistruota 1999 m. rugsėjo 13 d., 2000 m. pavasarį įsigijo Freeport Group.

16.      Atidarius išparduotuvę O. Arnoldsson paprašė Freeport AB ir Freeport plc sumokėti pagal sutartį jam priklausančius komisinius. Jie nebuvo sumokėti, todėl 2003 m. vasario 5 d. O. Arnoldsson Göteborg tingsrätt, kurio jurisdikcijoje buvo registruota Freeport AB buveinė, pareiškė ieškinį abiem bendrovėms dėl komisinių, prašydamas, kad teismas jas įpareigotų solidariai jam sumokėti 500 000 GPB arba tokią pačią sumą Švedijos kronomis kartu su palūkanomis.

17.      Siekdamas įrodyti Göteborg tingsrätt jurisdikciją Freeport plc atžvilgiu, O. Arnoldsson rėmėsi Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu.

18.      Freeport plc visų pirma nesutiko, kad minėtas Švedijos teismas turi jurisdikciją, ir ginčijo nuostatos, kuria rėmėsi ieškovas, taikymą šioje byloje.

19.      Visų pirma pagal nacionalinio teismo pateiktą informaciją Freeport plc tvirtino, kad jai pateiktas reikalavimas grindžiamas sutartiniais santykiais, o Freeport AB pateiktas reikalavimas gali būti grindžiamas nebent tariama deliktine atsakomybe, nes Freeport AB ne tik nebuvo sutarties šalis; ji sutarties sudarymo momentu net neegzistavo. Freeport plc teigimu, Freeport AB pateiktas reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, nes pagal Švedijos teisę sutartis negali sukurti privalomų įpareigojimų trečiajai šaliai. Todėl nebuvo galimybės, kad išnagrinėjus ieškinį Freeport plc ir ieškinį Freeport AB dviejuose skirtinguose teismuose bus priimti nesuderinami sprendimai. Tad pareiškiant ieškinį Freeport AB buvo siekiama vienintelio tikslo: pareikšti ieškinį Freeport plc Švedijos teisme.

20.      O. Arnoldsson atsakė, kad dviem bendrovėms pateikti reikalavimai turi tą patį sutartinį pagrindą. O. Arnoldsson teigimu, sudarydami sutartį Freeport plc atstovai veikė ir Freeport plc, ir Freeport AB vardu, o pastaroji, tapdama Freeport grupės dalimi, akceptavo susitarimą dėl komisinių, kurį Freeport plc jai perleido sutartimi. Todėl, O. Arnoldsson teigimu, tarp jo ir Freeport AB buvo bent jau kvazisutartiniai santykiai.

21.      Göteborg tingsrätt bendrovės Freeport plc pareikštą prieštaravimą dėl jurisdikcijos nebuvimo atmetė. Ši bendrovė sprendimą apskundė Hovrätten för Västra Sverige (Vakarų Švedijos apeliacinis teismas), kuris patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22.      Šiomis aplinkybėmis Freeport plc kreipėsi į Högsta domstolen, kuris nusprendė, kad siekiant išspręsti ginčą būtina Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar ieškinys, pagrįstas tariama akcinės bendrovės pareiga sumokėti, kylančia iš prisiimto įsipareigojimo, laikytinas pareikštu dėl sutartinių santykių, siekiant taikyti <...> Reglamento (EB) Nr. 44/2001 <...> 6 straipsnio 1 punktą, net jei įsipareigojimą prisiėmęs asmuo nebuvo nei minėtos bendrovės teisėtas atstovas, nei jos įgaliotasis asmuo?

2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar, be kitų 6 straipsnio 1 punkte aiškiai nustatytų sąlygų, jurisdikcija pagal šį straipsnį galima tik su sąlyga, jei ieškinys atsakovui jo nuolatinės gyvenamosios vietos ar buveinės vietos teisme nebuvo pareikštas vien tam, kad kitam atsakovui pareikštą ieškinį galėtų išnagrinėti kitas teismas nei tas, kuris būtų kompetentingas įprastomis aplinkybėmis?

3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas, ar tikimybė, kad ieškinys, pareikštas atsakovui jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, bus priimtas, turi būti vertinama kitaip, kai nagrinėjamas 6 straipsnio 1 punkte numatyto sprendimų nesuderinamumo galimybės klausimas?“

III – Procesas Teisingumo Teisme

23.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį O. Arnoldsson, Freeport plc ir Europos Komisija Teisingumo Teismui pateikė rašytines pastabas.

IV – Analizė

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

24.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo išaiškinti, ar, atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytas aplinkybes, O. Arnoldsson pateiktas reikalavimas Freeport AB turi sutartinį pagrindą.

25.      Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą esančios informacijos aišku, jog šis klausimas kilo dėl Högsta domstolen įsitikinimo, kad norint taikyti Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą ieškinys, pareikštas bylą nagrinėjančiame atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos valstybės narės teisme, ir ieškinys kitoje valstybėje nuolat gyvenančiam ar buveinę turinčiam atsakovui turi turėti tą patįpagrindą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat aišku, kad nacionalinis teismas tokį požiūrį grindžia Teisingumo Teismo sprendimu Réunion européenne ir kt.(6)

26.      Prieš išdėstant motyvus, dėl kurių manau, kad Högsta domstolen remiasi neteisingu minėto sprendimo aiškinimu, būtina priminti Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte esančias taisykles, reguliuojančias susijusius ieškinius, nes šios taisyklės kyla iš Teisingumo Teismo praktikoje pateikiamo išaiškinimo.

27.      Kaip žinome, dabartinė šio straipsnio formuluotė yra atitinkamos Briuselio konvencijos nuostatos aiškinimo, kurį Teisingumo Teismas pateikė sprendime Kalfelis(7), išdava. Šį aiškinimą Bendrijos teisės aktų leidėjas perėmė, Briuselio konvencijos nuostatas inkorporuodamas į Reglamentą Nr. 44/2001.

28.      Šiame sprendime Teisingumo Teismas Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punktui taikyti nustatė sąlygą, kad „kiekvienam atsakovui pareikšti ieškiniai turi būti susiję“(8). Toliau analizuodamas reikalaujamos sąsajos pobūdį Teisingumo Teismas visų pirma pabrėžė, kad situacijų, kai susiję reikalavimai pateikiami skirtingų susitariančiųjų šalių teismuose, atžvilgiu 6 straipsnio 1 punktas turi tą patį tikslą kaip ir Konvencijos 22 straipsnis(9), ir išaiškino, kad 6 straipsnio 1 punktas taikomas, „kai įvairiems atsakovams pareikšti ieškiniai yra susiję iškeliant bylą, t. y. kai juos yra tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, kad būtų išvengta galimų nesuderinamų sprendimų, jei bylos būtų nagrinėjamos atskirai“(10). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, „ar ši sąlyga yra įvykdyta, konkrečiu atveju turi patikrinti nacionalinis teismas“(11).

29.      Todėl keliems įvairiose valstybėse narėse nuolat gyvenantiems ar buveinę turintiems atsakovams Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto pagrindu gali būti iškelta byla vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, jei jiems pateikti reikalavimai yra tinkamai ir pakankamai susiję. Tokios sąsajos buvimas turi būti akivaizdus nuo reikalavimų pateikimo momento(12), ir ji turi būti įvertinta atsižvelgiant į bendro sprendimo poreikį, siekiant išvengti sprendimų, kurie gali būti nesuderinami.

30.      Visų pirma tokia sąsaja egzistuoja, kai reikalavimai keliems asmenims yra taip glaudžiai susiję, kad jie turi būti nagrinėjami tame pačiame teisme, nes vėlesnis sprendimas gali būti priimtas tik dėl visų susijusių šalių. Tačiau aptariama nuostata nebūtinai reikalauja panašaus sąsajos laipsnio(13); pakanka sąsajos, galinčios pateisinti poreikį nagrinėti reikalavimus kartu, siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų. Todėl 6 straipsnio 1 punktas apima ir situacijas, kai reikalavimai yra susiję savo dalyku ar pagrindu.

31.      Pabrėžiu: kadangi nei Reglamentas Nr. 44/2001, nei Bendrijos teismas, aiškindamas reglamentą ar ankstesnės konvencijos nuostatas, išsamiai neapibrėžė situacijų, kai gali būti taikomas 6 straipsnio 1 punktas, nacionalinė procesinė teisė turi įtvirtinti taisykles, papildančias 6 straipsnio 1 punktą. Kitaip sakant, kaip jau buvo nurodyta minėtame sprendime Kalfelis(14), nesant Bendrijos taisyklių, bylą nagrinėjantis teismas nacionalinės procesinės teisės pagrindu turi įvertinti, ar, esant atsakovų daugetui, būtina jurisdikciją sutelkti viename teisme.

32.      Tai nurodęs dabar įvertinsiu Högsta domstolen pateiktos nuorodos į minėtą sprendimą Réunion européenne ir kt.(15) tinkamumą sprendžiant šio teismo nagrinėjamą ginčą.

33.      Šioje byloje Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą dėl keleto klausimų, kuriuos pateikė Prancūzijos Cour de Cassation (Kasacinis Teismas), susijusių su Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 ir 3 punktų bei 6 straipsnio 1 punkto išaiškinimu. Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant ginčą tarp kelių draudimo bendrovių, perėmusių Prancūzijos bendrovės, jūra ir sausuma gabenusios prekes iš Melburno į Renžisą , kurios, kaip paaiškėjo jas pristačius, buvo sugadintos, teises ir sutartinio vežėjo, turinčio buveinę Sidnėjuje, iš Melburno į Roterdamą plaukusio laivo savininko Nyderlandų piliečio ir laivo kapitono, kuris nuolat gyveno Nyderlanduose. Tribunal de Commerce de Créteil (Kretėjaus prekybos teismas), kurio jurisdikcijoje yra Renžisas, t. y. vieta, į kurią buvo pristatytos prekės, nusprendė, kad jis yra kompetentingas nagrinėti draudikų reikalavimus tik Australijos vežėjui, tačiau atsisakė jurisdikcijos Roterdamo, Nyderlandų laivo savininko prievolės įvykdymo vietos, arba Amsterdamo, kuriame jis turėjo buveinę, arba Sidnėjaus teismų naudai kitų dviejų atsakovų atžvilgiu. Pagrindinis draudikų argumentas Cour de Cassation, kuris bylą nagrinėjo po to, kai Cour d'appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) paliko galioti Tribunal de Commerce deCréteil sprendimą, buvo toks: kadangi nebuvo jokių sutartinių santykių tarp prekių gavėjo ir laivo savininko bei kapitono, teismo sprendime turėjo būti taikomi tie jurisdikcijos nustatymo kriterijai, kurie įtvirtinti Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkte deliktinės atsakomybės atveju, o ne 5 straipsnio 1 punktas, kuris išimtinai susijęs su sutartiniais klausimais. Papildomai bendrovės ieškovės pabrėžė, kad skirtingiems atsakovams pateikti reikalavimai susiję su ta pačia vežimo operacija, todėl ginčas yra nedalus.

34.      Pirmieji trys pateikti prejudiciniai klausimai buvo susiję su Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 ir 3 punktų aiškinimu. Šiais klausimais Teisingumo Teismo iš esmės buvo prašoma nuspręsti, ar draudikų pateikti reikalavimai Nyderlandų laivo savininkui ir kapitonui buvo susiję su sutartimi, taip pat išaiškinti 5 straipsnio 3 punkto frazę „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“.

35.      Tačiau ketvirtuoju klausimu Cour de Cassation Teisingumo Teismo klausė, ar „Susitariančiosios valstybės teritorijoje nuolatinę gyvenamąją ar buveinės vietą turinčiam atsakovui byla gali būti iškelta kitos susitariančiosios valstybės teisme, nagrinėjančiame bendraatsakovui, nuolat negyvenančiam ar neturinčiam buveinės nė vienos susitariančiosios valstybės teritorijoje, pareikštą ieškinį remiantis tuo, kad ginčas yra nedalus, o ne tik susijęs“(16).

36.      Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas visų pirma nurodė, kad Briuselio konvencijos 22 straipsnio taikymo sąlygos aptariamoje byloje nebuvo įvykdytos(17), ir atkreipė dėmesį į 6 straipsnio 1 punkto formuluotę, teigdamas, jog 6 straipsnio 1 punkto taikymo sąlyga yra tokia, kad „jis taikomas tik tada, jei atitinkama byla yra iškelta vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismuose“(18), o ši sąlyga toje byloje nebuvo įvykdyta(19).

37.      Nors šios išvados savaime pakako užkirsti kelią taikyti Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punktą pagrindinėje byloje ir atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, Teisingumo Teismas toliau dėstė savo motyvus ir priminė minėtame sprendime Kalfelis(20) pateiktą išaiškinimą dėl sąlygų, kurioms esant taikomas 6 straipsnio 1 punktas(21), taip pat šio sprendimo ištrauką, pagal kurią Konvencijos 5 straipsnio 3 punkto pagrindu jurisdikciją ieškinio dėl civilinės teisės pažeidimo ar delikto atžvilgiu turintis teismas tokios jurisdikcijos neturi ieškinio, kuris neturi tokio pagrindo, atžvilgiu(22). 50 punkte, kurį Högsta domstolen cituoja nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas nusprendė, jog „tai reiškia, kad viename ieškinyje dėl atlyginimo skirtingiems atsakovams pateikti du reikalavimai, kurių vienas pagrįstas sutartine atsakomybe, o kitas – deliktine atsakomybe, negali būti laikomi susijusiais“(23).

38.      Nors pastarąją išvadą galima aiškinti kaip reiškiančią, kad Teisingumo Teismas ketino Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkto taikymui numatyti papildomą sąlygą, be to, ką jis buvo nurodęs sprendime Kalfelis, ir faktiškai kai kurių susitariančiųjų valstybių teismai jį aiškina būtent taip, manau, kad jo taikymo sritis turi būti iš naujo įvertinta tinkamame kontekste.

39.      Praktiškai, jei loginiu požiūriu išnagrinėsime šio sprendimo 49 ir 50 punktus, paaiškės, kad jie turi būti aiškinami kaip patvirtinantys tai, ką Teisingumo Teismas nurodė dar 44 punkte, t. y. kad konvencijos sistemoje sąsajos elementas kaip jurisdikcijos suteikimo kriterijus gali būti taikomas tik atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismų naudai. Konkrečiai kalbant, man atrodo, kad šiose sprendimo dalyse Teisingumo Teismas norėjo aiškiai patvirtinti, kad kartu sprendžiant su keliais atsakovais susijusius ginčus, kitų nei atsakovų nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismo jurisdikcija nėra reikšminga, taip pašalinant galimybę, kad tokia jurisdikcija leistų kelis susijusius reikalavimus nagrinėti kartu, jei tokia jurisdikcija buvo pagrįsta tik vieno iš šių reikalavimų atžvilgiu.

40.      Panašiai gali būti aiškinama nuoroda į sprendimo Kalfelis punktą, kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, jog 5 straipsnio 3 punkto pagrindu jurisdikciją turintis teismas gali nagrinėti tik su civilinės teisės pažeidimu ar deliktu susijusius klausimus, net jei kiti klausimai buvo iškelti nagrinėjant tą patį reikalavimą. Praktiškai tai reiškia, kad jei teismas nagrinėja du susijusius ieškinius, kurie pareikšti skirtingiems atsakovams, ir vienas iš jų pagrįstas deliktu, o kitas sutartimi, jis negali nuspręsti, kad abu ieškiniai bus nagrinėjami kartu todėl, kad jie susiję, jei jis turi jurisdikciją Konvencijos 5 straipsnio 3 punkto(24) pagrindu nagrinėti pirmąjį ieškinį, bet jo jurisdikcija dėl antrojo ieškinio atskirai nėra nustatyta (pavyzdžiui, situacija, kai sutartinės prievolės įvykdymo ir žalos atsiradimo vieta yra ta pati, arba pagal bendrąjį atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos kriterijų). Esant šioms aplinkybėms, konkrečiai kalbant, kai nėra sąsajos su vieno iš bendraatsakovų nuolatine gyvenamąja ar buveinės vieta, dviejų ieškinių sąsaja negali būti jurisdikciją suteikiantis kriterijus, be to, jurisdikcija negali būti pateisinama tuo, kad ji 5 straipsnio 3 punkto pagrindu veikia kaip „traukos jėga“, nes teismo praktikoje tokia galimybė aiškiai atmesta.

41.      Jei toks minėto sprendimo 49 ir 50 punktų aiškinimas yra teisingas, tuomet, priešingai nei mano nacionalinis teismas, šis sprendimas nedraudžia taikyti Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punktą ieškiniams, susijusiems su sutartine ir deliktine atsakomybe, su sąlyga, kad atitinkamų procedūrų koncentracija nulems jurisdikcijos suteikimą vieno iš bendraatsakovų nuolatinės gyvenamosios ar buveinėsvietos teismams.

42.      Mano siūlomas sprendimo Réunion européenne ir kt. 49 ir 50 punktų aiškinimas, kuriam didžiąja dalimi pritaria Komisija, yra suderinamas su Teisingumo Teismo požiūriu sprendime Kalfelis ir, bendriau žiūrint, su Briuselio konvencijos (dabar – Reglamento Nr. 44/2001) sistema.

43.      Pirma, jis atitinka sprendime Kalfelis išdėstytą požiūrį, pagal kurį sąsajos tarp reikalavimų buvimas, kaip nurodyta šiame sprendime, yra tik objektyvus reikalavimas norint taikyti 6 straipsnio 1 punktą, o nacionalinio teismo siūlomas aiškinimas iš esmės reiškia papildomą reikalavimą, kad skirtingiems atsakovams pareikšti ieškiniai turėtų tą patį pagrindą.

44.      Be to, toks aiškinimas nėra nesuderinamas su iš pradžių Briuselio konvencijos, o vėliau – Reglamento Nr. 44/2001 tikslais, kurie apima siekį užtikrinti pusiausvyrą tarp tinkamo teisingumo vykdymo ir poreikio didinti teismų asmenims suteikiamą teisinę apsaugą Europos teisminėje erdvėje, o dėl kitokio šio sprendimo aiškinimo, kurį siūlo nacionalinis teismas, atsiranda netinkamo 6 straipsnio 1 punkto taikymo srities apribojimo galimybė, taip pakenkiant procesinės ekonomijos tikslams, nors tai nepateisinama poreikiu ginti esminį teismo jurisdikcijos pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją ar buveinės vietą principą, kaip pagrindinį jurisdikcijos suteikimo kriterijų, ir užtikrinti jurisdikcijos nustatymo nuspėjamumą.

45.      Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus manau, kad pirmasis nacionalinio teismo pateiktas prejudicinis klausimas yra paremtas neteisingu Teisingumo Teismo praktikos aiškinimu ir nėra reikšmingas sprendžiant pagrindinėje byloje kilusį ginčą. Jei Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas taip pat taikomas situacijoms, apimančioms ir sutartinę, ir deliktinę atsakomybę, sprendžiant Högsta domstolen nagrinėjamą ginčą nebūtina nustatyti, ar O. Arnoldsson ieškinyje Freeport AB pateiktas reikalavimas yra sutartinio pobūdžio.

46.      Todėl pereinu prie antrojo ir trečiojo Högsta domstolen pateiktų prejudicinių klausimų nagrinėjimo.

B –    Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų

47.      Savo antruoju ir trečiuoju klausimais, kurie, mano manymu, turi būti nagrinėjami kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, pirma, ar Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas taikomas tik tuomet, jei nustatoma, jog ieškinys, pareikštas bylą nagrinėjančiame atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos valstybės narės teisme, nebuvo pateiktas vien siekiant kitą atsakovą pašalinti iš ieškinį nagrinėti kompetentingo teismo jurisdikcijos(25), ir, antra, jei atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, ar, nagrinėjant Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte numatytą nesuderinamų sprendimų galimybės klausimą, tas faktas, kad ieškovas siekia minėto tikslo, daro įtaką vertinant tikimybę, kad toks ieškinys bus priimtas(26).

48.      Man atrodo, kad šiais prejudiciniais klausimais, kalbant apie prašomos išaiškinti nuostatos taikymo sritį, keliamas jautrus jurisdikcijos pagrindų, įtvirtintų Reglamente Nr. 44/2001, naudojimo nesąžiningai ar piktnaudžiaujant ribų klausimas. Neketinu šios problemos analizuoti bendrai, nes nemanau, kad tai būtina sprendžiant šį ginčą. Todėl tik pateiksiu svarstymus, kurie tikrai būtini nacionalinio teismo pateiktų prejudicinių klausimų analizei, nors suvokiu, kad pagrindinis klausimas, sudarantis šių svarstymų foną, yra labai jautrus.

49.      Kaip jau nurodžiau, Reglamento Nr. 44/2001 (ir pagal analogiją – ankstesnės Briuselio konvencijos) sistemos reikalavimas, kad situacijose, kai 6 straipsnio 1 ir 2 punktų pagrindu bylos gali būti nagrinėjamos kartu, būtų konkreti jurisdikcinė sąsaja, yra pateisinamas procesinės ekonomijos ir suderinamų sprendimų tikslais.

50.      Taip pat pažymėjau, jog šios sąsajos taikymą riboja poreikis išvengti, kad nebūtų pernelyg daug apribota atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismo jurisdikcijos bendrojo kriterijaus taikymo sritis, šitaip keliant grėsmę teisiniam saugumui nustatant jurisdikciją, arba kad netiesiogiai ir daugmaž sistemiškai įsigalėtų praktika nagrinėti bylas ieškovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismuose, o tam Bendrijos teisės aktų leidėjas (netgi iki Briuselio konvencijos) aiškiai prieštaravo.

51.      Todėl manau, kad aiškinant su procesine sąsaja susijusias Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas turi būti atsižvelgiama į intereso užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą ir esminio teismo jurisdikcijos pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją ar buveinės vietą principo, kaip bendrojo jurisdikcijos nustatymo kriterijaus, santykio raidą.

52.      Tai nurodžius pirmiausia reikia pažymėti: kadangi su keliais atsakovais susijusiose bylose, bylose dėl laidavimo arba garantijos ar bet kurioje kitoje byloje kaip trečiajam asmeniui 6 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatyti jurisdikcijos nustatymo kriterijai yra alternatyvos kriterijui, pagal kurį jurisdikcija suteikiama atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismui, ieškovas šiuo atžvilgiu turi pasirinkimą, kurį jis tikėtinai įgyvendins atsižvelgdamas į savo interesą nagrinėti ginčą viename, o ne kitame teisme. Tai yra reglamento sistemos neatsiejama išdava, kurią sunku neutralizuoti, nes šaliai, norinčiai pradėti procesą „Europos teismų erdvėje“, neįmanoma užkirsti kelio pasinaudoti sistemos teikiama galimybe pasirinkti, laikantis šios sistemos įtvirtintų taisyklių, geriausiai jam tinkantį teismą(27).

53.      Tačiau, nors ir pripažįstant tokio pasirinkimo egzistavimą, toje pačioje normų sistemoje taip pat įtvirtintos tam tikros priemonės, kurios leidžia apriboti galimybes naudotis ja nesąžiningai ar piktnaudžiaujant.

54.      Atitinkamų nuostatų taikymas visų pirma priklauso nuo bendros sąlygos, taip pat veikiančios kaip pagrindinis alternatyvių teismų, kurių jurisdikciją jos numato, naudojimo ribojimas, pagal kurią privalo būti tikras ir tuo metu esantis interesas nagrinėti ginčus kartu, o tai turės nustatyti bylą nagrinėjantis teismas, išsamiai išnagrinėjęs visas aplinkybes, remdamasis objektyviais, neatsiejamais nuo teismo nagrinėjamų bylų vertinimo kriterijais, kaip antai jas apibūdinantis sąsajos laipsnis ir atstumas iki teismo.

55.      Bylose dėl laidavimo arba garantijos ar bet kurioje kitoje byloje kaip trečiajam asmeniui, kurioms paprastai yra būdinga sąsaja su pagrindine byla(28), skirtingai nuo situacijų, kai pagal 6 straipsnio 1 punktą yra keli atsakovai, procesai nebūtinai bus sutelkti atsakovo ar trečiosios šalies nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismuose, atsiranda papildomas atitinkamo kriterijaus taikymo apribojimas, nes tokiems atvejams, kai išaiškėja, jog pagrindinė byla buvo iškelta vien siekiant pašalinti atsakovą iš šią bylą nagrinėti kompetentingo teismo jurisdikcijos, yra aiškiai užkertamas kelias(29).

56.      Pažymėtina, kad šis apribojimas, kaip yra aišku iš Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto formuluotės, draudžia taikyti 6 straipsnio 2 punkte įtvirtintą jurisdikcijos nustatymo kriterijų tiek atvejais, kai išaiškėja jo naudojimo nesąžiningumas, tiek tada, kai piktnaudžiaujama ieškovo teise pasirinkti(30), t. y. kitam tikslui nei tas, dėl kurio ši teisė buvo suteikta(31).

57.      Högsta domstolen Teisingumo Teismo klausia, ar šis apribojimas taip pat taikomas Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktui, nors šiame straipsnyje tai aiškiai nenustatyta.

58.      Komisijos teigimu, į šį klausimą turi būti atsakyta neigiamai. Jos nuomone, 6 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jei reikalavimai yra pakankamai susiję, ieškovo siekiamais tikslais abejoti negalima. Komisija teigia, kad toks aiškinimas patvirtintas minėtame sprendime Kalfelis(32), kuriame sąlyga, jog reikalavimai turi būti susiję, buvo traktuojama kaip užkertanti kelią galimybei, kad Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkte ieškovui suteikta pasirinkimo teisė bus įgyvendinta vien siekiant pašalinti vieną iš atsakovų iš jo gyvenamosios ar buveinės vietos teismo jurisdikcijos(33).

59.      Manau, kad tokiam Komisijos siūlomam aiškinimui pritarti negalima.

60.      Visų pirma nesutinku su minėto sprendimo Kalfelis aiškinimu. Mano manymu, vienintelė išvada, kurią leidžia daryti šis sprendimas, yra ta, kad Teisingumo Teismas ketino įtvirtinti prezumpciją, jog apgaulės ar piktnaudžiavimo nėra tuomet, kai egzistuoja specifinė sąsaja, kurios jis reikalauja(34). Maža to, vėlesniu sprendimu Teisingumo Teismas aiškiai parodė, kad, jo manymu, ši prezumpcija gali būti paneigta, jei aplinkybės leidžia nustatyti 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinto jurisdikcijos nustatymo kriterijaus naudojimą nesąžiningai ar piktnaudžiaujant(35).

61.      Todėl Komisijos siūlomas aiškinimas kertasi su faktu, kad nors Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta reikalavimų sąsaja užtikrina, jog ši nuostata bus taikoma atsižvelgiant į tikslą, dėl kurio ji buvo priimta, vis dėlto ji nepašalina tikimybės, kad ieškovas 6 straipsnio 1 punktu naudosis kaip pagrindu jurisdikcijai, vien siekdamas pašalinti vieną iš atsakovų iš jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismo jurisdikcijos, taigi ji nepašalina apgaulės ar piktnaudžiavimo galimybės. Pavyzdžiui, taip gali atsitikti, jei byla asmeniui būtų iškelta fiktyvaus bendraatsakovo, kuriam iškelta byla, kuri, nors objektyviai ir susijusi su kitam atsakovui iškelta byla, yra akivaizdžiai nepagrįsta arba ieškovas joje neturi jokio suinteresuotumo, nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismuose (36).

62.      Mano nuomone, Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintų vienodų kolizinių taisyklių taikymą paprastai riboja „su teismo jurisdikcija susijusi apgaulė“, o tokia apgaulė atsiranda, kai šios taisyklės taikomos dėl ieškovo manipuliavimo, kuriuo siekiama ir kuris pašalina teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, iš konkrečios valstybės narės teismo jurisdikcijos, arba byla nagrinėjama valstybės narės teismuose, kurie tokios jurisdikcijos neturėtų, jei tokio manipuliavimo nebūtų. Be to, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad toks apribojimas taikomas bent jau tais atvejais, kai apgaulė pasireiškia manipuliuojant jurisdikcijos nustatymo kriterijais, kai pagrindas jurisdikcijai sukuriamas dirbtinai(37).

63.      Tačiau keblesnis klausimas yra tas(38), ar Reglamento Nr. 44/2001 sistemoje įmanoma rasti bendrą draudimą piktnaudžiauti teise pasirinkti teismą ir ar dėl tokio piktnaudžiavimo užkertamas kelias atsirasti teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcijai, todėl pradeda veikti vienodos kolizinės taisyklės(39), o gal tai daro poveikį tik reikalavimo priimtinumui(40) ir jurisdikcijos nustatymo pagal reglamento nuostatas nepaveikia.

64.      Kaip minėjau, neketinu šio klausimo analizuoti giliau. Kaip jau buvau pažymėjęs, nors draudimas, nuo kurio pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 2 punktą priklauso jurisdikcijos nustatymo kriterijaus taikymas, yra suformuluotas taip, kad apimtų ir apgaulės, ir piktnaudžiavimo teise pasirinkti teismą atvejus, nematau priežasties, sietinos būtent su reglamento nuostatų vienodo taikymo ir nepriklausomo aiškinimo poreikiu, kuri neleistų jo taikyti 6 straipsnio 1 punkto reguliuojamiems atvejams.

65.      Toks 6 straipsnio 2 punkte esančio draudimo išplėtimas pagal analogiją, kuriam netiesiogiai yra pritaręs Teisingumo Teismas(41), leidžia užkirsti kelią taikyti 6 straipsnio 1 punktą situacijose, kurios nepatenka į jo įprastą taikymo sritį, taip pat užkirsti kelią remtis jo nustatomu jurisdikcijos pagrindu, jei taip siekiama tikslų, kurių neverta ginti.

66.      Dėl to, ar šio draudimo buvo laikytasi, bylą nagrinėjantis teismas privalo nustatyti, ar, nors skirtingiems atsakovams pateikti reikalavimai yra objektyviai susiję, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu buvo remtasi vien siekiant pašalinti vieną iš šių atsakovų iš jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismo jurisdikcijos. Tačiau turiu pridurti, kad man neatrodo, jog pakanka nustatyti tik ieškovo ketinimą pasinaudoti nesąžiningai ar piktnaudžiaujant, kad ieškinys, pareikštas bylą nagrinėjančiame atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos valstybės narės teisme, atrodo nepagrįstas, taip nepagrįstai apribojant 6 straipsnio 1 punkto taikymo sritį, nes toks ieškinys jį pareiškiant privalo būti akivaizdžiai nepagrįstas visais atžvilgiais, kad net atrodo pareikštas dirbtinai, arba ieškovas nėra juo realiai suinteresuotas.

67.      Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacijos man neatrodo, kad O. Arnoldsson pareikštas ieškinys Freeport plc turi tokių požymių.

68.      Remdamasis pateiktais svarstymais, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą:

„Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis neleidžia ieškovui pateikti reikalavimus daugiau nei vienam atsakovui vien siekiant pašalinti kurį nors atsakovą iš valstybės narės, kurioje jis nuolat gyvena ar turi buveinę, teismo jurisdikcijos, net jei šie reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti atskiruose teismo procesuose priimtų sprendimų nesuderinamumo.“

69.      Kadangi trečiasis klausimas buvo pateiktas tam atvejui, jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas, o Teisingumo Teismui į šį klausimą siūlau atsakyti teigiamai, tik pažymėsiu, kad nesuderinamų sprendimų galimybės įvertinimas, kurio iš bylą nagrinėjančio teismo reikalaujama Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte, privalo būti atliktas atsižvelgiant į visus susijusius veiksnius.

70.      Kaip ir Komisija manau, jog toks įvertinimas gali apimti ir tikimybės, kad atsakovui, nuolat gyvenančiam ar turinčiam buveinę bylą nagrinėjančio teismo valstybėje narėje, pareikštas ieškinys bus patenkintas, analizę. Tačiau toks įvertinimas turės praktinę reikšmę atmetant nesuderinamų sprendimų galimybę tik tuomet, kai ieškinys pasirodys esąs akivaizdžiai nepriimtinas ar nepagrįstas.

71.      Bet reikia pabrėžti, kad išvada, kurią Teisingumo Teismas padarė sprendime Reisch Montage, tokį požiūrį paneigia. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad aiškus ieškinio, pareikšto nuolat gyvenančiam ar turinčiam buveinę bylą nagrinėjančio teismo valstybėje narėje atsakovui, nepriimtinumas dėl procesinių nacionalinės teisės ribojimų nedraudžia remtis Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu kaip jurisdikcijos pagrindu prieš atsakovą, nuolat gyvenantį ar turintį buveinę kitoje valstybėje narėje(42).

V –    Išvada

72.      Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus svarstymus siūlau, kad į Högsta domstolen pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas atsakytų taip:

„Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas kaip neleidžiantis ieškovui pateikti reikalavimus daugiau nei vienam atsakovui vien siekiant pašalinti kurį nors atsakovą iš valstybės narės, kurioje jis nuolat gyvena ar turi buveinę, teismo jurisdikcijos, net jei šie reikalavimai taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti atskiruose teismo procesuose priimtų sprendimų nesuderinamumo.“


1 – Originalo kalba: italų.


2 - OL L 12, 2001, p. 1.


3 - Žr. būtent reglamento 5 ir 19 konstatuojamąsias dalis.


4 - Reglamentas Nr. 44/2001 yra privalomas visoms valstybėms narėms, išskyrus Daniją, kuri neįgyvendino savo „opt-in“ teisės dėl Sutarties IV antraštinės dalies pagrindu priimtų priemonių, kaip numatyta Europos Sąjungos sutarties ir EB sutarties Protokole Nr. 5. Todėl Danijai ir toliau taikoma Briuselio konvencija, kol įsigalios 2005 m. spalio 19 d. Europos Bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimas dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 299, 2005, p. 62), kuris išplečia Briuselio reglamento I nuostatų taikymą Danijos atžvilgiu. Jungtinei Karalystei ir Airijai, kurios pagal Protokolą Nr. 4 turi tokią pačią „opt-in“ teisę, dėl jų pareikštų pripažinimo deklaracijų reglamentas privalomas nuo pat pradžių.


5 - Panašus susitarimas dėl sklypų Prancūzijoje tą pačią dieną buvo sudarytas tarp Freeport plc, Trading Places Ltd ir Villages des Marques.


6 - 1998 m. spalio 27 d. Sprendimas Reìunion europeìenne (C‑51/97, Rink. p. I‑6511).


7 - 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Kalfelis prieš Schröder (189/87, Rink. p. 5565).


8 - 9 punktas. Teisingumo Teismas tokią išvadą padarė pažymėjęs, kad Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punktas yra principo, pagal kurį jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teismams, išimtis, ir „ši išimtis privalo būti suprantama taip, kad pats šio principo egzistavimas negali būti ginčijamas“, o tai yra tikimybė, kuri „galėtų atsirasti tuo atveju, jeigu ieškovui būtų suteikta laisvė pareikšti ieškinį keliems atsakovams, vien siekiant pašalinti vieną iš atsakovų iš valstybės, kurioje jis turi nuolatinę gyvenamąją ar buveinės vietą, teismo jurisdikcijos“.


9 - Dabar Reglamento Nr. 44/2001 28 straipsnis.


10 - 12 punktas.


11 - 12 punktas.


12 - Žr. sprendimo Kalfelis 12 punktą.


13 - Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Darmon išvados minėtoje byloje Kalfelis 8 punktą.


14 - 12 punktas.


15 - Žr. 6 išnašą.


16 - 13 punktas.


17 - 38–41 punktai.


18 - 44 punktas.


19 - 45 punktas. Teisingumo Teismas pridūrė, kad „konvencijos siekiamas teisinio saugumo tikslas nebūtų pasiektas, jei faktas, kad susitariančiosios šalies teismas pripažino jurisdikciją vieno iš susitariančiojoje šalyje nuolat negyvenančių ar buveinės neturinčių atsakovų atžvilgiu, leistų Konvencijoje nenumatytais atvejais pareikšti ieškinį tame pačiame teisme kitam atsakovui, nuolat gyvenančiam ar turinčiam buveinę ausitariančiojoje šalyje, taip iš jo atimant galimybę remtis joje įtvirtintomis apsaugos normomis“ (46 punktas).


20 - Žr. 7 išnašą.


21 - 47 ir 48 punktai.


22  49 punktas.


23  50 punktas.


24 - Tačiau paprastai tai taikoma visiems atvejams, kai jurisdikcija yra priskirta pagal jurisdikcijos nustatymo kriterijus, kurie neatsižvelgia į atsakovo nuolatinę gyvenamąją ar buveinės vietą.


25 - Šiuo klausimu Högsta domstolen nurodo 6 straipsnio 2 punktą, kuriame aiškiai nustatyta ši sąlyga.


26 - Atmetus faktą, kad šios nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalies formuluotė nėra aiški, man atrodo, kad trečiojo klausimo esmė ir tai, kaip jis susijęs su antruoju klausimu, gali būti tiksliai apibendrinta taip, kaip pateikiau prieš tai.


27 - Tam tikrose ribose „forum shopping“ praktika, pagal generalinio advokato D. Colomer pateiktą apibrėžimą suvokiama kaip „teismo pasirinkimas pasinaudojant privalumais, kuriuos gali suteikti ten taikoma materialinė (ir netgi procesinė) teisė“ (žr. 1999 m. kovo 15 d. Išvadą GIE Group Concord (C‑440/97, Rink. p. I‑6307, būtent p. I‑6309, 10 išnašą), yra neabejotinai leidžiama.


28 - Žr. 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo GIE Réunion européene ir kt. (C‑77/04, Rink. p. I‑4509) 30 punktą ir 2005 m. vasario 24 d. generalinio advokato F. J. Jacobs išvados toje pačioje byloje 32 punktą.


29 - Atrodo, kad minėtame sprendime GIE Réunion européene ir kt. Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, jog ši sąlyga įvykdyta, jei yra pakankama sąsaja tarp pagrindinės ir trečiojo asmens bylų. Tačiau, kaip paaiškės toliau, tokios sąsajos egzistavimo ne visais atvejais pakanka užkirsti kelią apgaulei ar piktnaudžiavimui jurisdikcija.


30 - Atrodo, doktrinoje pripažįstama, kad Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis ieškovui suteikiamas įvairių sąsajos kriterijų pasirinkimas sudaro tikrą subjektinę teisę, kuri papildo teisę į veiksmingą teisminę gynybą.


31 - T. y. užtikrinti geresnę ieškovo teisių apsaugą teismuose, suteikiant galimybę į vieną ieškinį sujungti susijusius reikalavimus skirtingiems subjektams.


32 - Žr. 7 išnašą.


33 - 8 ir 9 punktai.


34 - Tokia pati prezumpcija buvo pripažinta ir 28 išnašoje minėto sprendimo GIE Réunion européene ir kt. 32 ir 33 punktuose.


35 - 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Reisch Montage (C‑103/05, Rink. p. I‑6827). Šio sprendimo 32 punkte Teisingumo Teismas primena, kad „specialiosios jurisdikcijos taisyklė, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte, negali būti aiškinama taip, jog leistų ieškovui pareikšti ieškinį prieš kelis atsakovus turint vienintelį tikslą, kad vienas iš jų išvengtų jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos valstybės narės teismo jurisdikcijos“, bet nemano, kad taip yra pagrindinėje byloje. Prejudicinis klausimas kilo Austrijos teismui nagrinėjant su dviem atskirais ginčais susijusią bylą. Pirmoji buvo susijusi su Austrijoje nuolat gyvenančiu asmeniu, prieš kurį anksčiau pradėtos bankroto procedūros, o antroji prieš bendrovę, kuri už jį laidavo. Kadangi pirmajam atsakovui pareikštas ieškinys buvo paskelbtas nepriimtinu dėl procesinių apribojimų, kuriuos bankroto atveju nustato nacionalinė teisė, nacionaliniam teismui iškilo klausimas, ar esant tokioms aplinkybėms ieškovas gali teisėtai remtis 6 straipsnio 1 punktu pateisinant antrojo atsakovo bylą nagrinėjančio teismo jurisdikciją. Nors abu ieškiniai buvo aiškiai susiję, Teisingumo Teismas nedviprasmiškai nurodė, kad bylą nagrinėjančio teismo jurisdikciją Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto požiūriu galima ginčyti, jei juo buvo remiamasi piktnaudžiaujant. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas faktas, Teisingumo Teismui leidęs atmesti tokį piktnaudžiavimą šioje byloje, buvo greičiausia toks, kad nebuvo įrodymų, jog ieškovas žinojo apie bankrotą ir dėl to elgėsi nesąžiningai.


36 - Pavyzdžiui, rėmimasis Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu kaip jurisdikcijos pagrindu galėjo būti ginčijamas nacionaliniame procese, paskatinusiame priimti Teisingumo Teismo sprendimą Reisch Montage, minėtą 35 išnašoje, jei būtų buvę įrodyta, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai.


37 - Žr. 1997 m. vasario 20 d. Sprendimą MSG (C‑106/95, Rink. p. I‑911) dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto aiškinimo. 31 punkte Teisingumo Teismas pažymi, kad „nors šalys be jokių specialių formos reikalavimų turi teisę susitarti dėl sutartinių prievolių vykdymo vietos, kuri skirtųsi nuo nustatytosios pagal sutarčiai taikytiną teisę, jos, atsižvelgiant į Konvencija nustatytą sistemą, siekdamos vien apibrėžti jurisdikciją turinčius teismus, neturi teisės nustatyti vykdymo vietos, kuri neturėtų jokio ryšio su sutartimi ir kurioje pagal sutarties sąlygas negalėtų būtų vykdomos iš jos kylančios prievolės“. Taip pat žr. 1985 m. liepos 4 d. Sprendimą Malhé (220/84, Rink. p. 2267).


38 - Šis klausimas kyla bendresniame procedūrų, leidžiančių nustatyti ir užkirsti kelią piktnaudžiauti reglamento nuostatomis ir, apskritai paėmus, užkirsti kelią tam, kas apibūdinama kaip forum shopping malus, kontekste. Reikalavimas užtikrinti iš pradžių Konvencijos, o vėliau ir Reglamento Nr. 44/2001 veiksmingumą ir vientisą taikymą siekiant, kad šiuose teisės aktuose įtvirtinti jurisdikcijos nustatymo kriterijai turės objektyvią reikšmę, lėmė ypač atsargų Teisingumo Teismo požiūrį į šiuos klausimus, o tai kritikuojama doktrinoje. Žr. būtent 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Turner (C‑159/02, Rink. p. I‑3565) dėl anti-suit injunctions ir 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Gasser (C‑116/02, Rink. p. I‑14693 dėl lis pendens.


39 - Taip yra Reglamento Nr. 44/2001 ir prieš tai Briuselio konvencijos 6 straipsnio 2 punkto atveju.


40 - Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad ieškinio priimtinumą apibrėžiančių taisyklių nustatymas priklauso nacionalinės procesinės teisės sričiai su vienintele sąlyga, kad toks šios teisės taikymas nepažeis Konvencijoje įtvirtintų taisyklių dėl jurisdikcijos veiksmingumo (1990 m. gegužės 15 d. Sprendimas Hagen (C‑365/88, Rink. p. I‑1845, 17–20 punktai).


41 - Žr. 35 išnašoje minėtą sprendimą Reisch Montage.


42 - Išvadoje šioje byloje generalinis advokatas D. Colomer laikėsi priešingos nuomonės.