TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. spalio 10 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 90/232/EEB – 1 straipsnis – Atsakomybe už visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytus kūno sužalojimus – Privalomasis draudimas – Tiesioginis veikimas – Direktyva 84/5/EEB – 1 straipsnio 4 dalis – Organizacija, įpareigota atlyginti turtui arba fiziniam asmeniui nenustatyta ar neapdrausta transporto priemone padarytą žalą – Galimybė remtis direktyva prieš valstybę – Sąlygos, kuriomis organizacija, kurios veiklą reglamentuoja privatinė teisė, gali būti laikoma valstybės vardu veikiančiu subjektu, prieš kurį galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis“
Byloje C‑413/15
dėl Supreme Court (Aukščiausias Teismas, Airija) 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. liepos 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Elaine Farrell
prieš
Alan Whitty,
Minister for the Environment,
Ireland,
Attorney General ir
Motor Insurers Bureau of Ireland (MIBI)
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija)
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas A. Tizzano, kolegijų pirmininkai R. Silva de Lapuerta, M. Ilešič, L. Bay Larsen, A. Rosas ir J. Malenovský, teisėjai E. Juhász, A. Borg Barthet (pranešėjas), D. Šváby, M. Berger, A. Prechal, K. Jürimäe, C. Lycourgos ir M. Vilaras,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorius T. Millett, kanclerio pavaduotojas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. liepos 5 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Minister for the Environment, Ireland ir Attorney General, atstovaujamų E. Creedon ir S. Purcell, padedamų SC J. Connolly ir BL C. Toland,
– Motor Insurers Bureau of Ireland (MIBI), atstovaujamo solisitoriaus J. Walsh, baristerio B. Murray ir SC L. Reidy bei B. Kennedy,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues, D. Colas ir C. David,
– Europos Komisijos, atstovaujamos H. Krämer ir J.-F. Wojcik,
susipažinęs su 2017 m. birželio 22 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su klausimu, ar prieš organizaciją, kurios veiklą reglamentuoja privatinė teisė ir kuriai valstybė narė patikėjo uždavinį, nurodytą 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (OL L 8, 1984, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10), iš dalies pakeistos 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos Trečiąja direktyva 90/232/EEB (OL L 129, 1990, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249; toliau – Antroji direktyva), 1 straipsnio 4 dalyje, galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant E. Farrell ginčą pirmojoje instancijoje su Alan Whitty, Minister for the Environment (Aplinkos apsaugos ministras, Airija), Ireland (Airija), Attorney General ir Motor Insurers Bureau of Ireland (MIBI) dėl žalos, susijusios su per eismo įvykį E. Farrell patirtais kūno sužalojimais, atlyginimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu [patikrinimu], suderinimo (OL L 103, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10, toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kiekviena valstybė narė <…> imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“
4 Antrosios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:
„1. „[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas privalomai apima draudiminę apsaugą ir turtui padarytos žalos, ir žalos asmeniui atveju.“
<…>
4. Kiekviena valstybė narė įsteigia arba įgalioja įstaigą, kurios užduotis būtų atlyginti, bent jau pagal privalomojo draudimo ribas, žalą, padarytą turtui arba asmeniui nenustatyta transporto priemone arba tokia transporto priemone, kurios atžvilgiu neįvykdyta 1 dalyje numatyta pareiga apdrausti. Ši nuostata nepažeidžia valstybių narių teisės laikyti šios institucijos išmokamą žalos atlyginimą subsidiariu arba nesubsidiariu bei jų teisės reglamentuoti žalos atlyginimo reikalavimų patenkinimą tarp šios institucijos ir už įvykį atsakingo asmens arba asmenų, bei kitų draudikų arba socialinės apsaugos įstaigų, turinčių išmokėti atlyginimą nukentėjusiajam dėl to paties įvykio. Tačiau valstybės narės negali leisti šiai įstaigai reikalauti, kad žalos atlyginimas būtų siejamas su nukentėjusio asmens pareiga bet kuriuo būdu įrodyti, jog atsakingas asmuo negali arba atsisako mokėti.
<…>.“
5 Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Kiekviena valstybė narė imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo polisą, išduotą pagal [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kurias draudiminė apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:
– asmenys, kurie nėra tiesiogiai ar netiesiogiai tam įgalioti,
arba
– asmenys, neturintys vairuotojo pažymėjimo, suteikiančio teisę vairuoti atitinkamą transporto priemonę,
arba
– asmenys, kurie nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos reikalavimų,
taikant [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį, yra laikomos niekinėmis įvykio metu nukentėjusių trečiųjų šalių reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu.“
6 Trečiosios direktyvos 90/232 (toliau – Trečioji direktyva) antroje‐penktoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„kadangi [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnis reikalauja, kad kiekviena valstybė narė imtųsi visų priemonių, būtinų užtikrinti, jog transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, būtų apdraustos jų valdytojų civilinės atsakomybės draudimu; kadangi apdraustos atsakomybės apimtis bei tokio draudimo nuostatos ir sąlygos turėtų būti nustatomos remiantis šiomis priemonėmis;
kadangi [Antroji direktyva] labai sumažino privalomojo civilinės atsakomybės draudimo valstybėse narėse lygio ir apimties skirtumus; kadangi tačiau vis dar išlieka reikšmingų tokios draudiminės apsaugos skirtumų;
kadangi turėtų būti garantuojama, jog su nukentėjusiaisiais autoįvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kurioje [Sąjungos] valstybėje įvykis atsitiko;
kadangi tam tikrose valstybėse narėse yra spragų, visų pirma susijusių su privalomąja motorinių transporto priemonių keleivių draudimine apsauga; kadangi turėtų būti panaikintos šios spragos, norint apsaugoti šią ypač pažeidžiamą galimų nukentėjusiųjų kategoriją.“
7 Pagal Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmą pastraipą:
„Nepažeidžiant [Antrosios direktyvos] 2 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos nuostatų, [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, [padarytų kūno sužalojimų] dėl transporto priemonės naudojimo.“
8 Pagal Trečiosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalį iki 1998 m. gruodžio 31 d. Airija turėjo įgyvendinti 1 straipsnio reikalavimus keleiviams, važiuojantiems ant galinės motociklo sėdynės, ir iki 1995 m. gruodžio 31 d. – tą patį straipsnį dėl kitų transporto priemonių.
Airijos teisė
9 Pagal klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėmsgaliojusios redakcijos Road Traffic Act 1961 (1961 m. Kelių eismo įstatymas, toliau – 1961 m. įstatymas) 56 straipsnį reikalaujama, kad kiekvienas motorinės transporto priemonės valdytojas apsidraustų atsakomybę už viešoje vietoje tretiesiems asmenims arba turtui padarytą žalą. Vis dėlto ši pareiga apsidrausti neapima žalos, kuri padaryta fiziniams asmenims, keliaujantiems ne keleiviams skirtose transporto priemonių vietose.
10 Pagal 1961 m. įstatymo 78 straipsnį Airijoje transporto priemonių draudimo paslaugas teikiantys draudikai privalo būti MIBI nariai.
11 MIBI yra ribotos atsakomybės bendrovė, neturinti akcinio kapitalo ir visiškai finansuojama jos narių, kurie yra draudikai, veikiantys Airijos transporto priemonių draudimo rinkoje. MIBI įsteigta 1954 m. lapkričio mėn. pagal Department of Local Government (Vietos valdžios departamentas, Airija) ir Airijos motorinių transporto priemonių draudimo paslaugas teikiančių draudikų susitarimą.
12 Remiantis 1988 m. Aplinkos apsaugos ministro ir MIBI susitarimo 2 straipsniu, bet kuris asmuo, kuris siekia gauti žalos atlyginimą iš neapdrausto arba nenustatyto vairuotojo, gali pareikšti ieškinį MIBI. Pagal 4 straipsnį MIBI sutinka sumokėti žalos atlyginimą nuo neapsidraudusių ir nenustatytų vairuotojų nukentėjusiems asmenims. MIBI taip pat perima atsakomybę, jeigu žinomas vairuotojas atsakovas neįvykdo dėl jo priimto sprendimo per 28 dienas, bet tik tada, jeigu sprendimas susijęs su „bet kokia atsakomybe už žalą asmeniui arba turtui, kuri turi būti apdrausta pagal patvirtintą draudimo polisą pagal [1961 m. įstatymo] 56 straipsnį“.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 1996 m. sausio 26 d. E. Farrell keliavo transporto priemone, kurios savininkas ir vairuotojas buvo A. Whitty; šiam nesuvaldžius transporto priemonės, E. Farrell patyrė kūno sužalojimų. Per eismo įvykį ji sėdėjo ant grindų transporto priemonės gale, o ši transporto priemonė nebuvo skirta keleiviams gale vežti ir nebuvo tam pritaikyta.
14 Kadangi A. Whitty nebuvo apdraudęs atsakomybės už E. Farrell padarytą žalą, ši siekė žalos atlyginimą prisiteisti iš MIBI.
15 MIBI atmetė E. Farrell žalos atlyginimo prašymą, nes pagal Airijos teisės aktus atsakomybė, kurią privaloma apdrausti, neapėmė atsakomybės už E. Farrell padarytus kūnus sužalojimus.
16 1997 m. rugsėjį E. Farrell Airijose teismuose pradėjo procesą prieš A. Whitty, Aplinkos apsaugos ministrą, Airiją, Attorney General ir MIBI; ji konkrečiai teigė, kad per eismo įvykį galiojusios perkėlimo nacionalinės priemonės tinkamai neįgyvendino atitinkamų Pirmosios ir Trečiosios direktyvų nuostatų. Tada High Court (Aukštasis teismas, Airija) kreipėsi į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais.
17 Nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas, pirma, nusprendė, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas neapima atsakomybės už asmenims, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, padarytus kūno sužalojimus; antra, kad šis straipsnis atitinka visas tiesioginio veikimo sąlygas, todėl suteikia privatiems asmenims teisių, kuriomis jie gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose. Tačiau Teisingumo Teismas manė, kad nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar šia nuostata galima remtis prieš tokią įstaigą, kokia yra MIBI (2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Farrell, C‑356/05, EU:C:2007:229, 36 ir 44 punktai).
18 2008 m. sausio 31 d. Sprendimu High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad MIBI valstybės vardu veikiantis subjektas, todėl E. Farrell turėjo teisę iš jo reikalauti žalos atlyginimo.
19 MIBI šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, manydama, kad ji nėra valstybės vardu veikiantis subjektas, todėl prieš ją negalima remtis direktyvos, nuostatomis, net tiesioginio veikimo, jeigu jos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę.
20 Šalims susitarus, E. Farrell išmokėta pinigų suma, kuri buvo tinkama kompensacija už jos patirtus kūno sužalojimus. Vis dėlto, pirma, MIBI ir, antra, Aplinkos apsaugos ministras, Airija ir Attorney General nesutaria dėl to, kas turi padengti šios kompensacijos išlaidas.
21 Manydamas, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar MIBI gali būti laikomas valstybės vardu veikiančiu subjektu, prieš kurį galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis, Supreme Court (Aukščiausias teismas, Airija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar 1990 m. liepos 12 d. Spendimo Foster ir kt. (C‑188/89, EU:C:1990:313) 20 punkte nustatytas kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma, kas yra valstybės narės vardu veikiantis subjektas, turi būti aiškinamas taip, kad jį sudarantys elementai taikomi:
a) visi kartu; ar
b) kiekvienas atskirai?
2. Ar, jeigu atskiri 1990 m. liepos 12 d. Spendimo Foster ir kt. (C‑188/89, EU:C:1990:313) paminėti elementai dar gali būti laikomi veiksniais, į kuriuos turėtų būti tinkamai atsižvelgta atliekant bendrą vertinimą, yra koks nors su atskirais tame sprendime nustatytais veiksniais susijęs pagrindinis principas, kurį teismas turėtų taikyti, siekdamas pagrįsti vertinimą, ar konkretus subjektas veikia valstybės vardu?
3. Ar tam, kad būtų laikoma, jog subjektas veikia valstybės vardu, pakanka, kad valstybė narė jam būtų perdavusi plačią atsakomybę, siekdama skelbiamo tikslo įvykdyti Europos Sąjungos teisėje numatytas pareigas, ar, be to, dar būtina užtikrinti, kad toks subjektas turėtų: a) specialių įgaliojimų; arba b) veiktų tiesiogiai kontroliuojamas arba prižiūrimas valstybės narės?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
22 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 288 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį neatmetama galimybė prieš subjektą, kuris neturi visų 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt. (C‑188/89, EU:C:1990:313) 20 punkte nurodytų požymių, remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis.
23 Minėto sprendimo 3–5 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, nagrinėjama organizacija, tai yra British Gas Corporation, buvo „įstatymu įsteigtas juridinis asmuo“, „atsakingas už dujų tiekimo Didžiojoje Britanijoje monopolijos sąlygomis sistemos plėtrą ir priežiūrą“, kad „jo valdymo organo nariai <…> buvo paskirti kompetentingo valstybės sekretoriaus, kuris taip pat turėjo įgaliojimus duoti [British Gas] bendro pobūdžio nurodymus, kiek tai susiję su nacionalinio intereso klausimais, ir nurodymus dėl jo valdymo“, ir kad British Gas turėjo teisę „gavusi valstybės sekretoriaus leidimą pateikti įstatymo projektus Parlamentui“.
24 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas to sprendimo 18 punkte priminė, kad „įvairiose bylose yra konstatavęs, kad besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis galima remtis prieš organizacijas ir kitus subjektus, kurie yra pavaldūs valstybės institucijai arba jos kontroliuojami, arba turi specialių įgaliojimų, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas“.
25 Tuo remdamasis jis minėto sprendimo 20 punkte daro išvadą, kad „<…> prie subjektų, prieš kuriuos galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis, bet kuriuo atveju priskirtina organizacija, kuriai, nepaisant jos teisinės formos, viešosios valdžios institucijos aktu buvo pavesta teikti, šiai institucijai kontroliuojant, viešąsias paslaugas ir kuri tuo tikslu naudojasi specialiais įgaliojimais, palyginti su tais, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas“.
26 Kaip savo išvados 50 punkte pažymėjo generalinė advokatė, Teisingumo Teismo 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt. (C‑188/89, EU:C:1990:313) 20 punkte vartojama frazė „kad prie subjektų <…> bet kuriuo atveju priskirtina“ aiškiai parodo, kad jis nesiekė suformuluoti bendros sąlygos, kuri apimtų visus atvejus, kai prieš organizaciją galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis, bet manė, kad organizacija, kaip aptariama toje byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, bet kuriuo atveju turi būti tokia laikoma, nes atitinka visus tame 20 punkte nurodytus požymius.
27 Minėtas 20 punktas iš tiesų turi būti aiškinamas atsižvelgiant į to paties sprendimo 18 punktą, kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, kad privatus asmuo gali remtis tokiomis nuostatomis prieš organizacijas arba kitus subjektus, kurie yra arba pavaldūs valstybės institucijai arba jos kontroliuojami, arba turi specialių įgaliojimų, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas.
28 Taigi, kaip iš esmės savo išvados 53 ir 77 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, sąlygos, pagal kurias aptariama organizacija atitinkamai turi būti pavaldi valstybės institucijai arba jos kontroliuojama ir turėti specialių įgaliojimus, palyginti su tais, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas, negali būti kumuliacinės (šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Kampelmann ir kt., C‑253/96–C‑258/96, EU:C:1997:585, 46 ir 47 punktus ir 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Vassallo, C‑180/04, EU:C:2006:518, 26 punktą).
29 Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 288 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo pačiu neatmetama galimybė, jog prieš subjektą, kuris neturi visų 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt. (C‑188/89, EU:C:1990:313) 20 punkte nurodytų požymių, siejamų su pateiktais to sprendimo 18 punkte, gali būti remiamasi galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis.
Dėl antrojo ir trečiojo klausimų
30 Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar yra koks pagrindinis principas, kuriuo turėtų vadovautis teismas, nagrinėjantis klausimą, ar prieš organizaciją galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis, ir, konkrečiai kalbant, ar prieš organizaciją, kuriai valstybė narė patikėjo Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje nustatytą uždavinį, gali būti remiamasi tokiomis nuostatomis.
31 Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas konstatavo, jog direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš tą asmenį (žr. 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, EU:C:1986:84, 48 punktą; 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Faccini Dori, C‑91/92, EU:C:1994:292, 20 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 108 punktą; taip pat 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 30 punktą). Iš tiesų išplėsti galimybę remtis neperkeltomis direktyvomis į santykių tarp privačių asmenų sritį reikštų pripažinti, kad Sąjunga turi teisę nustatyti privatiems asmenims nedelsiant įsigaliojančius įpareigojimus, nors tokią kompetenciją ji turi tik tais atvejais, kai yra įgaliota priimti reglamentus (1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Faccini Dori, C‑91/92, EU:C:1994:292, 24 punktas).
32 Vis dėlto pagal taip pat Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, jeigu asmenys gali remtis direktyva prieš valstybę, o ne privatų asmenį, tai jie gali daryti, kad ir koks būtų jos statusas – kaip darbdavės ar viešosios valdžios institucijos. Abiem atvejais reikia vengti, kad valstybė gautų naudos dėl Sąjungos teisės nesilaikymo (1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, EU:C:1986:84, 49 punktas; 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt., C‑188/89, EU:C:1990:313, 17 punktas ir 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Collino ir Chiappero, C‑343/98, EU:C:2000:441, 22 punktas).
33 Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Teisingumo Teismas įvairiose bylose yra konstatavęs, kad besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis asmenys gali remtis ne tik prieš valstybę narę ir visas valdžios įstaigas, kaip antai decentralizuotas institucijas (šiuo klausimu žr. 1989 m. birželio 22 d. Sprendimo Costanzo, 103/88, EU:C:1989:256, 31 punktą), bet taip, kaip buvo pažymėta atsakant į pirmąjį klausimą, jomis galima remtis prieš organizacijas ir kitus subjektus, kurie yra pavaldūs valstybės institucijai arba jos kontroliuojami, arba turi specialių įgaliojimų, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas (1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt., C‑188/89, EU:C:1990:313, 18 punktą ir 1997 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Kampelmann ir kt., C‑253/96–C‑258/96, EU:C:1997:585, 46 punktą).
34 Tokios organizacijos arba subjektai skiriasi nuo privačių asmenų ir turi būti prilyginti valstybei, nes jie arba yra juridiniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė ir kurie sudaro valstybę plačiąja prasme, arba jie pavaldūs valstybės institucijai ar yra jos kontroliuojami, arba jie yra šios institucijos įpareigoti vykdyti su viešuoju interesu susijusį uždavinį ir šiuo tikslu jiems buvo suteikti minėti specialūs įgaliojimai.
35 Taigi, prieš subjektus ar organizacijas, net jeigu jų veiklą reglamentuoja privatinė teisė, kuriems valstybė narė patikėjo viešojo pobūdžio uždavinio įgyvendinimą ir kurie šiuo tikslu turi specialius įgaliojimus, viršijančius suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas, galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis.
36 Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybių narių reikalaujama imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonės, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, būtų apdraustos jų valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.
37 Svarba, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikia nukentėjusiųjų apsaugai, lėmė, kad jis papildė šią nuostatą ir pagal Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalį įpareigojo valstybes nares įsteigti instituciją, kurios uždavinys būtų atlyginti – bent jau iki Europos Sąjungos teisėje nustatytų ribų – žalą turtui arba asmeniui, padarytą nenustatyta transporto priemone arba tokia transporto priemone, dėl kurios neįvykdyta šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, kur daroma nuoroda į Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, nustatyta pareiga apdrausti (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Csonka ir kt., C‑409/11, EU:C:2013:512, 29 punktas).
38 Taigi, uždavinys, kurį valstybė narė įgaliojo vykdyti nuostolių atlyginimo įstaigą, kokia yra MIBI, kuriuo siekiama bendro nukentėjusių asmenų apsaugos tikslo, nustatyto Sąjungos teisės aktais privalomojo motorinių transporto priemonių naudotojų civilinės atsakomybės draudimo srityje, turi būti laikomas viešojo intereso užduotimi, kuri šiuo atveju laikytina neatsiejama nuo Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje valstybėms narėms nustatytos pareigos.
39 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad dėl žalos turtui ar asmeniui, galimai padarytos transporto priemone, dėl kurios nebuvo įvykdyta pareiga apsidrausti, kaip to reikalaujama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtos organizacijos įsikišimu siekiama ištaisyti valstybės narės pareigos užtikrinti, kad transporto priemonės, kurių įprasta buvimo vieta yra jos teritorijoje, būtų apdraustos jų valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, nesilaikymą (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Csonka ir kt., C‑409/11, EU:C:2013:512, 31 punktą).
40 Kiek tai susiję su MIBI, reikia pridurti, kad 1961 m. įstatymo 78 straipsnyje Airijos teisės aktų leidėjas įpareigojo kiekvieną draudiką, kuris vykdo transporto priemonių draudimo veiklą Airijoje, tapti šios organizacijos nare. Taip jis MIBI perdavė specialius įgaliojimus, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas, nes pagal šią įstatymo nuostatą ši privati organizacija gali visiems šiems draudikams nustatyti įpareigojimą, kad jie taptų jos nariais ir finansuotų Airijos teisėje nustatyto uždavinio įgyvendinimą.
41 Taigi prieš tokią organizaciją, kokia yra MIBI, galima remtis besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis.
42 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad prieš organizaciją, kurios veiklą reglamentuoja privatinė teisė, kuriai valstybė narė patikėjo su viešuoju interesu susijusį uždavinį, kaip antai tą, kuris yra neatsiejamas nuo valstybėms narėms Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje nustatyto įpareigojimo, ir kuri pagal įstatymą šiuo tikslu turi specialius įgaliojimus, kaip antai teisę nustatyti draudikams, vykdantiems transporto priemonių draudimo veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kad jie taptų jos nariais ir ją finansuotų, galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. SESV 288 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo pačiu neatmetama galimybė, jog prieš subjektą, kuris neturi visų 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt. (C‑188/89, EU:C:1990:313) 20 punkte nurodytų požymių, siejamų su pateiktais to sprendimo 18 punkte, galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis.
2. Prieš organizaciją, kurios veiklą reglamentuoja privatinė teisė, kuriai valstybė narė patikėjo su viešuoju interesu susijusį uždavinį, kaip antai tą, kuris yra neatsiejamas nuo valstybėms narėms 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos Trečiąja direktyva 90/232/EB, 1 straipsnio 4 dalyje nustatyto įpareigojimo, ir kuri pagal įstatymą šiuo tikslu turi specialius įgaliojimus, kaip antai teisę nustatyti draudikams, vykdantiems transporto priemonių draudimo veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kad jie taptų jos nariais ir ją finansuotų, galima remtis galinčiomis būti tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis.
Parašai.