BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) NUTARTIS

2011 m. gruodžio 7 d.

Byla T‑274/11 P

VE

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Ekspatriacijos išmoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje numatytos sąlygos – Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – Faktinių aplinkybių iškraipymas – Iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstas apeliacinis skundas“

Dalykas:      Apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti 2011 m. kovo 15 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą VE prieš Komisiją (F‑28/10).

Sprendimas:      Atmesti apeliacinį skundą. VE padengia šioje instancijoje patirtas savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Bendrojo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(SESV 256 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalis)

2.      Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankamas motyvavimas – Tarnautojų teismo rėmimasis netiesioginiais motyvais – Priimtinumas – Sąlygos

(SESV 256 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis ir I priedo 7 straipsnio 1 dalis)

1        Tik pirmosios instancijos teismas turi jurisdikciją, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejį, jeigu jo konstatavimai faktiškai neatitiktų jam pateiktų bylos dokumentų, ir, antra, jas įvertinti. Taigi pirmosios instancijos teismo atliekamas faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus atvejį, kai iškraipomi šiam teismui pateikti įrodymai, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę turi vykdyti Bendrasis Teismas. Toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo iš naujo.

(žr. 18 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Kerstens prieš Komisiją, T‑222/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑37 ir II‑B‑1‑267, 60–62 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.

2        Pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir šio statuto I priedo 7 straipsnio 1 dalį Tarnautojų teismui tenkanti motyvavimo pareiga neįpareigoja šio teismo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl ko buvo imtasi tokių priemonių, o Bendrajam Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti jam priklausančią teisminę kontrolę.

(žr. 34 punktą)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. liepos 2 d. Sprendimo Lafili prieš Komisiją, T‑485/08 P, 72 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.