BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. gegužės 12 d.(*)
„Bendrijos dizainas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Įregistruotas Bendrijos dizainas, vaizduojantis rašymo priemonę – Ankstesnis vaizdinis nacionalinis prekių ženklas – Negaliojimo pagrindas – Ankstesnio žymens, kurį savininkas turi teisę uždrausti naudoti, naudojimas Bendrijos dizaine – Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punktas – Prašymas įrodyti ankstesnio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų, pirmą kartą pateiktas Apeliacinėje taryboje“
Byloje T‑148/08
Beifa Group Co. Ltd, įsteigta Ningbo, Zhejiang (Kinija), atstovaujama baristerio R. Davis ir solisitoriaus N. Cordell,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą A. Folliard‑Monguiral,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Schwan-Stabilo Schwanhaüßer GmbH & Co. KG, įsteigta Heroldsberge (Vokietija), atstovaujama advokatų U. Blumenröder ir H. Gauß,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2008 m. sausio 31 d. VRDT trečiosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1352/2006-3), susijusio su Bendrijos dizaino paskelbimo negaliojančiu procedūra tarp Schwan-Stabilo Schwanhäuser GmbH & Co. KG ir Ningo Beifa Group Co., Ltd,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras (pranešėjas), teisėjai M. Prek ir V. M. Ciucă,
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2008 m. balandžio 21 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2008 m. rugsėjo 17 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2008 m. rugsėjo 11 d.,
įvykus 2009 m. lapkričio 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
Reglamentas (EB) Nr. 6/2002
1 Iš dalies pakeisto 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142) 1 straipsnyje įtvirtinta:
„1. „Bendrijos dizainu“ vadinamas šiame reglamente pateiktas sąlygas atitinkantis dizainas.
2. Saugomas dizainas:
<…>
b) „registruotasis [įregistruotas] Bendrijos dizainas“, jei jo registracija atlikta šiame reglamente nustatyta tvarka;
<…>“
2 Reglamento Nr. 6/2002 3 straipsnyje nurodyta:
„Šiame reglamente:
a) „dizainas“ – tai viso gaminio ar jo dalies vaizdas, susidarantis dėl paties gaminio ir (arba) jo ornamentikos specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir (arba) medžiagų savybių;
<…>“
3 Reglamento Nr. 6/2002 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Bendrijos dizaino teikiama apsauga saugo bet kokį dizainą, kuris informuotam vartotojui nesudaro skirtingo bendro įspūdžio.“
4 Reglamento Nr. 6/2002 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Registruotasis [Įregistruotas] Bendrijos dizainas suteikia jo savininkui išimtinę teisę jį naudoti ir neleisti be jo leidimo jį naudoti trečiajai šaliai. Naudojimu [šios nuostatos prasme] laikomas gaminio, kuriame tas dizainas pritaikytas arba panaudotas, gaminimas, siūlymas, pateikimas į rinką, importavimas, eksportavimas ar naudojimas arba tokio gaminio kaupimas [sandėliavimas] šiems tikslams.“
5 Reglamento Nr. 6/2002 24 ir 25 straipsniuose numatyta:
„24 straipsnis
Pripažinimas negaliojančiu
1. Registruotąjį [Įregistruotą] Bendrijos dizainą pripažinti negaliojančiu galima VI ir VII antraštinėse dalyse nustatyta tvarka padavus paraišką [VRDT] <…>
25 straipsnis
Negaliojimo pagrindai
1. Bendrijos dizainas pripažįstamas negaliojančiu tik šiais atvejais:
<…>
e) jeigu vėlesniame dizaine panaudotas skiriamasis ženklas ir jeigu tą ženklą reglamentuojanti Bendrijos teisė arba atitinkamos valstybės narės įstatymai teisių į ženklą savininkui suteikia teisę uždrausti taip naudoti ženklą;
<…>
3. Šio straipsnio 1 dalies d, e ir f punktuose nurodytais pagrindais gali remtis tik pareiškėjas arba [ankstesnės teisės] savininkas.
<…>“
6 Reglamento Nr. 6/2002 IV antraštinė dalis (35–44 straipsniai) pavadinta „Registruotojo Bendrijos dizaino paraiška [Paraiška įregistruoti Bendrijos dizainą]“. Šio reglamento 36 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad paraiškoje įregistruoti Bendrijos dizainą „taip pat turi būti sąrašas gaminių, kuriuose numatyta pritaikyti dizainą arba kuriuose numatyta tą dizainą panaudoti“. Be to, pagal Reglamento Nr. 6/2002 41–44 straipsnius įregistruoto Bendrijos dizaino pareiškėjas tam tikromis sąlygomis turi prioriteto teisę, kurios galiojimas, remiantis šio reglamento 43 straipsniu, reiškia, kad prioriteto data laikoma registruotojo [įregistruoto] Bendrijos dizaino paraiškos padavimo data.
7 Reglamento Nr. 6/2002 VI antraštinėje dalyje „Registruotojo [Įregistruoto] Bendrijos dizaino atsisakymas ir negaliojimas“ esančio 52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „pagal 25 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatas [nepažeidžiant 25 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatų] bet koks fizinis ar juridinis asmuo, taip pat įgaliota valdžios institucija gali paduoti [VRDT] paraišką dėl registruotojo [įregistruoto] Bendrijos dizaino paskelbimo negaliojančiu“.
8 Reglamento Nr. 6/2002 VII antraštinės dalies „Apeliacijos“ 55–60 straipsniuose nustatyta apeliacijos nagrinėjimo Apeliacinėje taryboje procedūra. Šių nuostatų formuluotė yra tapati arba analogiška iš dalies pakeisto 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 17 sk., 1 t., p. 146) [kurį pakeitė 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), kurio 58–64 straipsniai atitinka Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsnius] 57–62 straipsnių formuluotei.
9 Be to, Reglamento Nr. 6/2002 VII antraštinės dalies 61 straipsnyje nurodyta:
„1. Teisingumo Teisme galima iškelti bylas dėl apeliacinių tarybų priimtų sprendimų dėl apeliacijų.
2. Galima kelti bylas esant šiems pagrindams: dėl kompetentingumo stokos [kompetencijos nebuvimo], dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo, dėl Sutarties pažeidimo, dėl šio reglamento arba dėl bet kokių taisyklių nuostatų taikymo, arba dėl neteisingo naudojimosi jų suteikiamais įgaliojimais [piktnaudžiavimo įgaliojimais].
3. Teisingumo Teismas turi teisę panaikinti arba pakeisti ginčijamą sprendimą.
4. Byloje gali dalyvauti bet kuri Apeliacinėje taryboje vykusio nagrinėjimo šalis, kuriai jos sprendimas buvo nepalankus.
5. Bylą Teisingumo Teisme galima iškelti per du mėnesius nuo pranešimo apie Apeliacinės tarybos priimtą sprendimą datos.
6. Reikalaujama, kad [VRDT] imtųsi Teisingumo Teismo sprendimams įvykdyti būtinų priemonių.“
Pirmoji direktyva 89/104/EEB
10 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89//104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t. p. 92) [panaikintos 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25)] 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta:
„<...> valstybė narė gali numatyti, kad prekių ženklas neregistruojamas arba jo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu:
<…>
c) prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas dėl ankstesnių kitų nei 2 dalyje ir šios dalies b punkte nurodytų teisių, būtent dėl:
<…>
iv) pramoninės nuosavybės teisių.“
11 Pirmosios direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į prekių ženklą ir dėl šiuo prekių ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti dalį visuomenės; suklaidinimo galimybė apima žymens asocijavimosi su prekių ženklu galimybę.
2. Bet kuri valstybė narė taip pat gali numatyti, jog savininkas turi teisę neleisti trečiosioms šalims be jo sutikimo naudoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, tapatų arba panašų į prekių ženklą, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos nėra panašios į tas, kurioms jis buvo įregistruotas, jeigu pastarasis turi gerą vardą valstybėje narėje ir jeigu dėl žymens vartojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo privalumais arba pažeidžiamas skiriamasis prekių ženklo požymis ar pakenkiama jo geram vardui.“
12 Pirmosios direktyvos 89/104 10–12 straipsniuose nurodyta:
„10 straipsnis
Prekių ženklo naudojimas
1. Jeigu per penkerius metus po registravimo procedūros pabaigos savininkas nepradėjo valstybėje narėje iš tikrųjų prekių ženklu žymėti prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklo naudojimas buvo sustabdytas penkerius metus iš eilės, ženklui taikomos šia direktyva numatytos sankcijos, išskyrus atvejus, kai buvo nenaudojama dėl tinkamų priežasčių.
2. 1 dalyje naudojimu taip pat laikoma:
a) prekių ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, jeigu išlieka nepakitę įregistruoto ženklo skiriamieji požymiai;
b) prekių arba jų pakuočių toje valstybėje narėje žymėjimas šiuo prekių ženklu išimtinai eksporto tikslu.
3. Jeigu prekių ženklas naudojamas turint jo savininko arba įgalioto leisti naudoti kolektyvinį, garantijos ar sertifikacijos ženklą asmens sutikimą, bus laikoma, kad jį naudoja pats savininkas.
<…>
11 straipsnis
Prekių ženklo nenaudojimo sankcijos teismo arba administraciniame procese
<…>
3. Nepažeisdama 12 straipsnio, kada yra paduotas priešieškinis dėl panaikinimo, bet kuri valstybė narė gali nustatyti, jog prekių ženklas negali būti panaudotas pažeidimo procedūroje, jeigu pateikus prašymą yra nustatyta, kad prekių ženklas gali būti panaikintas pagal 12 straipsnio 1 dalį.
4. Jeigu ankstesnis ženklas buvo naudojamas žymėti tik dalį prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, taikant 1, 2 ir 3 dalis bus laikoma, jog jis yra įregistruotas tik tai prekių ar paslaugų daliai.
12 straipsnis
Panaikinimo pagrindai
1. Prekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu penkerius metus iš eilės jis nebuvo faktiškai naudojamas [iš tikrųjų] valstybėje narėje žymėti prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, ir jeigu nebuvo tinkamų priežasčių jo nenaudoti. <...>“
Markengesetz
13 Iš dalies pakeisto 1994 m. spalio 25 d. Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen (Vokietijos įstatymas dėl prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų apsaugos) (BGBl. I, 1994, p. 3082, toliau – Markengesetz) 13 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad įregistruotas prekių ženklas gali būti paskelbtas negaliojančiu, kai remiantis visų pirma ankstesne pramoninės nuosavybės teise galima uždrausti jį naudoti. Pagal Markengesetz 51 straipsnio 1 dalį negaliojimas paskelbiamas ankstesnės teisės savininkui pateikus prašymą.
14 Markengesetz 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Be prekių ženklo savininko sutikimo draudžiama tretiesiems asmenims komercinėje veikloje:
1. Naudoti bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas
2. Bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl prekių ženklu ir tuo žymeniu ženklinamų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė bus suklaidinta; tikimybė suklaidinti apima galimybę susieti žymenį su prekių ženklu. Arba
3. bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui arba panašų į jį, kai juo žymimos prekės arba paslaugos yra nepanašios į tas, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, jeigu šis šalyje turi gerą vardą ir jeigu dėl neteisėto žymens naudojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pakenkiama prekių ženklo skiriamajam požymiui ar jo geram vardu.“
15 Markengesetz 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Įregistruoto prekių ženklo savininkas trečiųjų asmenų atžvilgiu negali remtis teisėmis pagal 14, 18 [ir] 19 straipsnius, kai per penkerių metų laikotarpį iki rėmimosi minėtomis teisėmis prekių ženklas nebuvo naudojamas pagal 26 straipsnį prekėms ar paslaugoms, kuriomis jis remiasi norėdamas įgyvendinti savo teises, jeigu iki šios datos nuo prekių ženklo įregistravimo praėjo bent penkeri metai.“
16 Pagal Markengesetz 25 straipsnio 2 dalį, jeigu nagrinėjant ieškinį remiamasi prekių ženklo savininko teisėmis, išplaukiančiomis visų pirma iš Markengesetz 14 straipsnio, atsakovui pateikus prašymą ieškovas turi pateikti savo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymą.
17 Markengesetz 26 straipsniu dėl prekių ženklo naudojimo į Vokietijos teisę perkeliamos Pirmosios direktyvos 89/104 10–12 straipsnių nuostatos.
Reglamentas Nr. 40/94
18 Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalis) nurodyta:
„9 straipsnis
Bendrijos prekių ženklų suteikiamos teisės
1. Bendrijos prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:
a) bet kokį žymenį, tapatų Bendrijos prekių ženklui, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms Bendrijos prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo Bendrijos prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl Bendrijos prekių ženklu ir tuo žymeniu ženklinamų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė bus suklaidinta; tikimybė suklaidinti apima galimybę susieti žymenį su prekių ženklu;
<…>“
19 Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnis) nurodyta:
„43 straipsnis
Protesto nagrinėjimas
<…>
2. Pareiškėjo prašymu padavęs protestą ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas turi pateikti įrodymus, kad penkerius metus iki paraiškos Bendrijos prekių ženklui paskelbimo ankstesnis Bendrijos prekių ženklas Bendrijoje iš tikrųjų buvo naudojamas žymint prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas ir kurias savininkas mini pagrįsdamas protestą, arba kad buvo rimtų priežasčių ženklo nenaudoti, jeigu tą dieną ankstesnis Bendrijos prekių ženklas yra buvęs registruotas ne mažiau kaip penkerius metus. Nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, protestas atmetamas. Jeigu ankstesnis Bendrijos prekių ženklas buvo naudojamas žymint tiktai dalį prekių ar paslaugų, kurioms jis yra įregistruotas, nagrinėjant protestą prekių ženklas laikomas įregistruotu tiktai tai prekių ar paslaugų daliai.
<…>“
20 Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalis) nurodyta:
„52 straipsnis
Santykiniai negaliojimo pagrindai
<…>
2. Bendrijos prekių ženklas taip pat gali būti paskelbiamas negaliojančiu padavus prašymą [VRDT] arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, jeigu tokio prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas vadovaujantis bet kokiomis ankstesnėmis teisėmis, vadovaujantis apsaugą reglamentuojančiais <...> nacionalinės teisės aktais; prie tokių teisių priskiriamos:
<…>
d) pramoninės nuosavybės teisė.“
21 Reglamento Nr. 40/94 56 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 57 straipsnis) nurodyta:
„56 straipsnis
Prašymo nagrinėjimas
<…>
2. Bendrijos prekių ženklo savininko prašymu procedūros dėl prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu šalimi esantis ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas turi pateikti įrodymus, kad penkerius metus iki prašymo paskelbti prekių ženklą negaliojančiu padavimo dienos ankstesnis Bendrijos prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas Bendrijoje žymint prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas, ir kad tuo savininkas pateisina savo prašymo padavimą, arba kad buvo rimtų priežasčių nenaudoti ženklo, jeigu tą dieną ankstesnis Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas kaip nenaudojamas ir jeigu jis yra išbuvęs registruotas ne mažiau kaip penkerius metus. Jeigu Bendrijos prekių ženklo paraiškos paskelbimo dieną ankstesnis Bendrijos prekių ženklas yra išbuvęs registruotas ne mažiau kaip penkerius metus, ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas turi pateikti įrodymus, kad, be kita ko, tą dieną buvo patenkinti visi 42 straipsnio 2 dalyje nurodyti reikalavimai. Nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, prašymas paskelbti prekių ženklą negaliojančiu atmetamas. Jeigu ankstesnis Bendrijos prekių ženklas buvo naudojamas žymėti tik daliai prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, nagrinėjant prašymą paskelbti prekių ženklą negaliojančiu prekių ženklas laikomas įregistruotu tiktai tai prekių ar paslaugų daliai.
<…>“
22 Reglamento Nr. 40/94 92 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 96straipsnis) nurodyta, kad „išskirtinai“ pagal to paties reglamento 91 straipsnio 1 dalį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 95 straipsnio 1 dalis) valstybių narių paskirtiems Bendrijos prekių ženklų teismams „teismingos [-i]: <...> d) priešieškiniai dėl Bendrijos prekių ženklo panaikinimo arba jų paskelbimo negaliojančiais 96 straipsnyje nurodytomis sąlygomis“. Remiantis Reglamento Nr. 40/94 96 straipsnio 1 dalimi (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 100 straipsnio 1 dalis) „priešieškinis dėl panaikinimo arba paskelbimo negaliojančiu gali būti paduodamas tik remiantis šiame reglamente nurodytais panaikinimo ar paskelbimo negaliojančiu pagrindais“.
Ginčo aplinkybės
23 2005 m. gegužės 27 d., remdamasi Reglamentu Nr. 6/2002, ieškovė Beifa Group Co. Ltd (buvusi – Ningo Beifa Group Co., Ltd) pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti kelis Bendrijos dizainus.
24 Visų pirma šioje paraiškoje nudodytas taip pavaizduotas dizainas (toliau – ginčijamas dizainas):
25 Pagal Reglamento Nr. 6/2002 41–43 straipsnius ieškovė savo paraiškoje įregistruoti rėmėsi prioriteto teise į ginčijamą dizainą, pagrįsta ankstesne paraiška įregistruoti tą patį dizainą, kuri kompetentingai Kinijos valdžios institucijai buvo pateikta 2005 m. vasario 5 dieną.
26 Remiantis Reglamento Nr. 6/2002 36 straipsnio 2 dalimi, kaip gaminiai, kuriuose numatyta pritaikyti ginčijamą dizainą arba kuriuose numatyta tą dizainą panaudoti, nurodytos „rašymo priemonės“.
27 Ginčijamas dizainas kaip Bendrijos dizainas buvo įregistruotas Nr. 352315‑0007 ir paskelbtas 2005 m. liepos 26 d. Bendrijos dizainų biuletenyje Nr. 68/2005.
28 2006 m. kovo 23 d., remdamasi Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsniu, įstojusi į bylą šalis Schwan-Stabilo Schwanhaüßer GmbH & Co. KG pateikė VRDT paraišką dėl ginčijamo dizaino paskelbimo negaliojančiu, kurioje nurodė, jog šis dizainas nebegali galioti dėl Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto negaliojimo pagrindo.
29 Paraiška dėl negaliojimo paskelbimo visų pirma grindžiama čia pavaizduotu įstojusios į bylą šalies prekių ženklu, kuris Vokietijoje buvo įregistruotas 2000 m. gruodžio 14 d. Nr. 300454708, be kita ko, peržiūrėtos ir pataisytos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 16 klasės „rašymo priemonėms“ (toliau – ankstesnis prekių ženklas):
30 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu VRDT anuliavimo skyrius patenkino įstojusios į bylą šalies paraišką dėl negaliojimo paskelbimo ir todėl, remdamasis Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytu pagrindu, paskelbė ginčijamą dizainą negaliojančiu.
31 Iš esmės Anuliavimo skyrius nurodė, jog ankstesnis prekių ženklas ginčijamame dizaine panaudotas taip, kad jame esantis žymuo turi visas šio prekių ženklo erdvinės formos charakteristikas ir todėl yra į jį panašus. Kadangi prekės, kurias žymi ginčijamas dizainas, ir ankstesnis prekių ženklas, yra tapačios, Anuliavimo skyriaus teigimu, egzistuoja galimybė suklaidinti visuomenę, kuriai skirtos šios prekės, ir dėl to įstojusi į bylą šalis pagal Markengesetz 14 straipsnio 2 dalies 2 punktą turi teisę uždrausti naudoti ginčijamame dizaine panaudotą žymenį.
32 2006 m. spalio 19 d. ieškovė, vadovaudamasi Reglamento Nr. 6/2002 55–60 straipsniais, pateikė apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
33 2008 m. sausio 31 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį tų pačių metų vasario 21 d. buvo pranešta ieškovei, Trečioji apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliaciją. Pirmiausia Apeliacinė taryba nurodė, jog ankstesnio prekių ženklo kompetentingos Vokietijos valdžios institucijos nepaskelbė negaliojančiu pagal atitinkamas Markengesetz nuostatas, todėl jis turi būti laikomas skiriamuoju žymeniu Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto prasme (ginčijamo sprendimo 15 punktas).
34 Antra, Apeliacinė taryba nusprendė, kad šios nuostatos taikymo tikslais nebūtina, kad ankstesnis žymuo, kuriuo remiamasi, būtų identiškai pavaizduotas vėlesniame ginčijamame Bendrijos dizaine, bet pakanka, kad šis žymuo į šį dizainą būtų įtrauktas (ginčijamo sprendimo 16 punktas).
35 Trečia, Apeliacinė taryba nusprendė, kad, nepaisant kai kurių skirtumų tarp ginčijamo dizaino ir ankstesnio prekių ženklo, ginčijamame dizaine galima išskirti šio prekių ženklo charakteristikas ir dėl to jį naudojant gali būti pažeidžiamos Markengesetz 14 straipsniu įstojusiai į bylą šaliai, ankstesnio prekių ženklo savininkei, suteiktos išimtinės teisės, ir kad reikia taikyti Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punktą (ginčijamo sprendimo 17 ir 18 punktai).
36 Galiausiai, atsižvelgusi į pirmesnę išvadą, Apeliacinė taryba manė, kad nereikia nuspręsti dėl to, ar reikšmingi kiti įstojusios į bylą šalies grindžiant jos paraišką dėl negaliojimo paskelbimo pateikti įrodymai, tarp kurių yra 2007 m. sausio 18 d. Oberlandesgericht Frankfurt-am-Main (Frankfurto prie Maino Aukštesnysis regioninis teismas (Vokietija)) sprendimas (ginčijamo sprendimo 19 punktas).
Šalių reikalavimai
37 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– grąžinti bylą Anuliavimo skyriui, kad šis išnagrinėtų jo neišnagrinėtus kitus įstojusios į bylą šalies nurodytus negaliojimo pagrindus,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
38 VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl antrosios ieškovės reikalavimų dalies priimtinumo
39 VRDT teigia, kad antroji ieškovės reikalavimų dalis nepriimtina, nes iš esmės ji prašo Bendrojo Teismo įpareigoti VRDT, o tai nepriklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai.
40 Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 6/2002 61 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas turi teisę ir panaikinti, ir pakeisti ginčijamą sprendimą. Be to, pagal to paties reglamento 61 straipsnio 6 dalį VRDT privalo imtis Bendrojo Teismo sprendimams vykdyti būtinų priemonių. Iš šios nuostatos matyti, kad Bendrasis Teismas neturi įpareigoti VRDT to daryti, o ši iš tiesų turi padaryti išvadas iš Bendrojo Teismo sprendimų rezoliucinės dalies bei motyvų (pagal analogiją žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Athinaiki Oikogeniaki Artopoiia prieš VRDT – Ferrero (FERRÓ), T‑35/04, Rink. p. II‑785, 15 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
41 Be to, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 6/2002 60 straipsnio 1 dalį Apeliacinė taryba, kuriai buvo pateikta apeliacija dėl žemesnės VRDT instancijos sprendimo, išnagrinėjusi jos esmę gali perduoti bylą tai instancijai nagrinėti toliau.
42 Iš šių nuostatų ir vertinimų aišku, kad reikalavimų dalis, kuria siekiama, kad Bendrasis Teismas, kuriam buvo pateiktas ieškinys dėl VRDT apeliacinės tarybos sprendimo, grąžintų bylą žemesnei instancijai, kurios sprendimas buvo apskųstas Apeliacinėje taryboje, nėra nepriimtina (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Streamserve prieš VRDT (STREAMSERVE), T‑106/00, Rink. p. II‑723, 17–20 punktus).
43 Iš tiesų, jei Bendrasis Teismas turėtų patenkinti tokią reikalavimų dalį, jis nenurodytų VRDT ką nors daryti arba ko nors nedaryti ir todėl jos neįpareigotų. Tokia reikalavimų dalimi veikiau siekiama, kad Bendrasis Teismas pats priimtų sprendimą, kurį turėjo arba galėjo priimti Apeliacinė taryba, ir kad pasinaudotų įgaliojimais pakeisti jame ginčijamą Apeliacinės tarybos sprendimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2009 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayern Innovativ prieš VRDT – Life Sciences Partners Perstock (LifeScience), T‑413/07, dar nepaskelbto Rinkinyje, 15 punktą ir 2009 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Lange Uhren prieš VRDT (Geometrinės figūros ant laikrodžio ciferblato), T‑152/07, dar nepaskelbto Rinkinyje, 39 punktą).
44 Iš to matyti, kad, priešingai nei teigia VRDT, antroji ieškovės reikalavimų dalis yra priimtina.
Dėl esmės
45 Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi trimis pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su klaidingu Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimu. Antrasis pagrindas susijęs su teisės klaida, padaryta atmetus ieškovės VRDT pateiktą prašymą pateikti ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymą. Trečiasis pagrindas susijęs su klaidingu Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto taikymu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimu
– Šalių argumentai
46 Ieškovė teigia, jog iš Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto formuluotės aišku, kad, priešingai nei nusprendė Apeliacinė taryba, skiriamojo žymens savininkas šia nuostata negali remtis, jei vėlesniame dizaine buvo pasinaudota ne nagrinėjamu, bet panašiu žymeniu. Tokį minėtos nuostatos aiškinimą galima patvirtinti remiantis ne tik tuo, kad Bendrijos dizainas susijęs tik su prekės vaizdu ir nėra skirtas būtent konkrečiai prekei, bet ir ankstesniais VRDT sprendimais.
47 VRDT ir įstojusi į bylą šalis teigia, kad naudojimo sąvoka Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto prasme gali apimti situacijas, kai ankstesnis žymuo, kuriuo remiamasi grindžiant paraišką dėl įregistruoto Bendrijos dizaino paskelbimo negaliojančiu, ginčijamame dizaine tik imituojamas ir nėra visas labai detaliai vaizduojamas.
48 Lyginant ginčijamą dizainą ir ankstesnį žymenį turi būti atsižvelgiama tik į tas šio dizaino detales, kuriomis pažeidžiamos šiuo ankstesniu žymeniu jo savininkui suteiktos teisės, nepaisant papildomų ginčijamo dizaino detalių. Tačiau ankstesnio žymens apsaugos apimtis priklauso nuo teisės, pagal kurią šis žymuo reglamentuojamas.
49 Taigi Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytas negaliojimo pagrindas taikomas dizainui, pasižyminčiam naujumu ir turinčiam individualių savybių, ir dėl to jis skiriasi nuo to paties reglamento 25 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto negaliojimo pagrindo. Priešingai ieškovės tvirtinimams, remiantis ankstesniais VRDT sprendimais galima patvirtinti tokį aiškinimą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
50 Pirmiausia reikia nurodyti, kad, kaip teisingai teigia VRDT ir įstojusi į bylą šalis, norint remtis Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytu negaliojimo pagrindu, nebūtina, kad ankstesnis skiriamasis žymuo būtų visiškai ir detaliai pavaizduotas vėlesniame Bendrijos dizaine. Iš tiesų, nors ginčijamame Bendrijos dizaine nėra kai kurių nagrinėjamo žymens detalių arba jis buvo papildytas kitomis detalėmis, gali būti, kad minėtas žymuo yra „naudojamas“, visų pirma jei nepanaudotos ar papildomos detalės yra antraeilės.
51 Kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, taip yra juo labiau kai visuomenė prisimena tik netobulą valstybėse narėse įregistruotų prekių ženklų arba Bendrijos prekių ženklų vaizdą (šiuo klausimu žr. 1999 m birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, Rink. p. I‑3819, 26 punktą ir 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Laboratorios RTB prieš VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, Rink. p. II‑2821, 33 punktą). Šis vertinimas tinka kalbant apie bet kokios rūšies skiriamąjį žymenį. Todėl nepanaudojus kai kurių antraeilių vėlesniame Bendrijos dizaine naudojamo skiriamojo žymens detalių arba šį žymenį papildžius tokiomis detalėmis, atitinkama visuomenė nebūtinai supras, kad padaryti tokie nagrinėjamo žymens pakeitimai. Atvirkščiai, ji galėtų galvoti, kad vėlesniame Bendrijos dizaine minėtas žymuo naudojamas toks, kokį ji prisimena.
52 Iš to išplaukia, kad, priešingai nei teigia ieškovė, remiantis pažodiniu Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimu, jis nebūtinai negali būti taikomas tuo atveju, kai vėlesniame Bendrijos dizaine naudojamas ne tapatus nurodytajam grindžiant paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, bet į jį panašus žymuo.
53 Antra, reikia nurodyti, kad remiantis tik ginčijamame sprendime nurodytu Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimu galima užtikrinti, pirma, veiksmingą ankstesnio Bendrijos ar valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo savininko teisių apsaugą nuo bet kokio šio prekių ženklo pažeidimo, jį naudojant vėlesniame Bendrijos dizaine, ir, antra, svarbių Reglamento Nr. 6/2002 ir Pirmosios direktyvos 89/104 ar reglamentų Nr. 40/94 ir Nr. 207/2009 nuostatų darną.
54 Šiuo klausimu reikia priminti, kad ankstesnio Bendrijos ar valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti naudoti vėlesnį Bendrijos dizainą tiek tuo atveju, kai šiame dizaine naudojamas ankstesniam prekių ženklui tapatus žymuo ir prekės ar paslaugos, kurioms skirtas atitinkamai nagrinėjamas dizainas ir ankstesnis prekių ženklas, yra tapačios, tiek tuo atveju, kai atitinkamame Bendrijos dizaine naudojamas žymuo toks panašus į ankstesnį prekių ženklą, kad, atsižvelgiant ir į prekių ar paslaugų, susijusių atitinkamai su nagrinėjamu prekių ženklu ir dizainu, tapatumą ar panašumą, galima suklaidinti visuomenę (žr. Pirmosios direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktus; Markengesetz 14 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktus (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktai)).
55 Atsižvelgiant į šią ankstesnio Bendrijos ar valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo savininko teisę uždrausti naudoti vėlesnį Bendrijos dizainą, kuriame naudojamas tiek jo prekių ženklui tapatus, tiek į jį panašus žymuo, atmetama galimybė, kad taip suformulavęs Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punktą Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino leisti šiam savininkui pateikti paraišką dėl nagrinėjamo dizaino paskelbimo negaliojančiu tik tuo atveju, kai šiame dizaine naudojamas ankstesniam prekių ženklui tapatus žymuo, ir uždrausti tokią paraišką pateikti, kai minėtame dizaine naudojamas toks panašus žymuo, kad suinteresuotoji visuomenė būtų suklaidinta.
56 Be to, reikia nurodyti, kad Bendrijos arba valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo savininkas negali remtis šio sprendimo 54 punkte nurodytomis nuostatomis, kad uždraustų naudoti anksčiau įregistruotą Bendrijos dizainą, kuriame naudojamas tapatus nurodytam prekių ženklui žymuo arba į jį panašus, kai šio Bendrijos dizaino savininkas gali tokio draudimo atveju gintis prireikus priešieškiniu, prašydamas panaikinti atitinkamą vėlesnį prekių ženklą (žr. Pirmosios direktyvos 89/104 4 straipsnio 4 dalies c punkto iv papunktį; Markengesetz 13 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 51 straipsnio 1 dalį bei Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies d punktą, 92 straipsnio d punktą ir 96 straipsnio 1 dalį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalies d punktas, 96 straipsnio d punktas ir 100 straipsnio 1 dalis)).
57 Jei ankstesnio Bendrijos ar valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo savininkas turėtų teisę paraišką dėl vėlesnio Bendrijos dizaino paskelbimo negaliojančiu pateikti tik tuo atveju, kai šiame dizaine panaudotas tapatus jo prekių ženklui žymuo, o ne tuo atveju, kai panaudotas panašus žymuo, šis savininkas negalėtų gintis nuo galimo vėlesnio dizaino, kuriame panaudotas panašus žymuo, savininko bandymo pagal Reglamento Nr. 6/2002 10 straipsnio 1 dalį ir 19 straipsnio 1 dalį uždrausti naudoti ankstesnį prekių ženklą.
58 Iš Reglamento Nr. 6/2002 31 konstatuojamosios dalies, pagal kurią šiuo reglamentu „neužkertamas kelias Bendrijos dizaino saugomiems dizainams taikyti <...> įstatymus, susijusius su <...> prekių ženklais“, galima daryti išvadą, kad Bendrijos dizaino savininkui juo suteikiamos teisės visiškai negali paneigti ankstesnio prekių ženklo savininko pagal šį prekių ženklą įgytų teisių.
59 Iš visų nurodytų vertinimų išplaukia, kad Apeliacinė taryba nepadarė teisės klaidos aiškindama Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punktą taip, kad juo gali remtis skiriamojo žymens savininkas, prašydamas paskelbti vėlesnį Bendrijos dizainą negaliojančiu, kai šiame dizaine naudojamas į jo žymenį panašus žymuo. Todėl pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida, padaryta atmetus ieškovės VRDT pateiktą prašymą dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo
– Šalių argumentai
60 Ieškovė teigia, kad iš Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto, skaitomo kartu su Markengesetz 25 straipsniu, matyti, kad vokiško prekių ženklo savininkas, kuris prašo paskelbti Bendrijos dizainą negaliojančiu dėl to, kad jame naudojamas nagrinėjamas prekių ženklas, pateikus prieštaravimą turi įrodyti, jog iš tikrųjų naudojo šį prekių ženklą. Todėl Apeliacinė taryba turėjo išnagrinėti ieškovės prašymą pateikti ankstesnio prekių ženklo naudojimo įrodymą, nes ankstesnis prekių ženklas buvo įregistruotas prieš daugiau nei penkerius metus iki paraiškos dėl negaliojimo paskelbimo pateikimo. Tačiau nors per penkerius metus iki paraiškos dėl negaliojimo paskelbimo įstojusi į bylą šalis pardavė nesuskaičiuojamą kiekį 16 klasės rašymo priemonių, toks pardavimas visiškai neįrodo ankstesnio prekių ženklo naudojimo, nes nagrinėjamos prekės parduotos kitokios formos, apimančios įstojusios į bylą šalies pavadinimą ir logotipą. Be to, ankstesnis prekių ženklas yra ne erdvinis, bet vaizdinis.
61 VRDT ir įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad, kitaip nei visų pirma Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio 2 dalies (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalis ir 57 straipsnio 2 dalis) nuostatomis, Reglamentu Nr. 6/2002 neleidžiama Bendrijos dizaino, kurį prašoma paskelbti negaliojančiu, savininkui pareikalauti pateikti ankstesnio žymens, kuriuo remiamasi grindžiant tokią paraišką, naudojimo įrodymą. Todėl Apeliacinė taryba neturėjo teisės nagrinėti ieškovės prašymo dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo. Vis dėlto ši nepatyrė jokios žalos, nes jeigu būtų maniusi, kad ankstesnis prekių ženklas taip nebuvo naudojamas, būtų galėjusi kompetentingoms Vokietijos instancijoms pateikti prašymą paskelbti šį prekių ženklą negaliojančiu. Bet kuriuo atveju paprasčiausias įstojusios į bylą šalies pavadinimo ir logotipo pavaizdavimas ant jos parduodamų rašomųjų priemonių neturi reikšmės vertinant ankstesnio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų ir šiuo atveju galimybei supainioti.
62 Įstojusi į bylą šalis priduria, kad nors ieškovė turi teisę VRDT pateikti prašymą dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo, ji jau turėjo tai daryti Anuliavimo skyriuje, todėl prašymas dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo, kurį ieškovė pirmą kartą pateikė Apeliacinėje taryboje, yra nepriimtinas. Bet kuriuo atveju, įstojusios į bylą šalies nuomone, ji įrodė, kad jai priklausantis ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų.
– Bendrojo Teismo vertinimas
63 Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte visų pirma reikalaujama, kad Bendrijos teise arba valstybės narės teisės aktais, kuriais reglamentuojamas ankstesnis žymuo, kuriuo remiamasi grindžiant šios nuostatos pagrindu pateiktą paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, būtų suteikta „žymens savininkui teisė uždrausti“ naudoti savo žymenį vėlesniame dizaine.
64 Šioje byloje ankstesnis žymuo yra Markengesetz nuostatomis reglamentuojamas Vokietijoje įregistruotas prekių ženklas. Kaip jau buvo nurodyta, Markengesetz 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte tokio prekių ženklo savininkui suteikiama teisė uždrausti naudoti bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo nagrinėjamam prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl šiuo prekių ženklu ir atitinkamu žymeniu ženklinamų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo visuomenė gali būti suklaidinta.
65 Tačiau Markengesetz 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas trečiųjų asmenų atžvilgiu negali remtis teisėmis, visų pirma pagal 14 straipsnį, kai per penkerių metų laikotarpį iki rėmimosi minėtomis teisėmis prekių ženklas nebuvo naudojamas pagal 26 straipsnį prekėms ar paslaugoms, kuriomis jis remiasi norėdamas įgyvendinti savo teises, jeigu iki šios datos nuo prekių ženklo įregistravimo praėjo bent penkeri metai. Įtraukdamas šią nuostatą į Markengesetz Vokietijos įstatymų leidėjas pasinaudojo Pirmosios direktyvos 89/104 11 straipsnio 2 dalyje jam suteikta teise. Markengesetz 25 straipsnio 2 dalyje šaliai, prieš kurią remiamasi ankstesnio prekių ženklo savininko teisėmis, aiškiai paliekama teisė reikalauti, kad šis savininkas pateiktų savo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymą. Be tokio prašymo šis įrodymas neturi būti pateikiamas.
66 Iš šių nuostatų matyti, kad, priešingai tam, ką teigia VRDT ir įstojusi į bylą šalis, jei, kaip šiuo atveju, ankstesnis vokiškas prekių ženklas, kuriuo remiamasi grindžiant Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte numatytą negaliojimo pagrindą, įregistruotas bent prieš penkerius metus iki paraiškos dėl Bendrijos dizaino paskelbimo negaliojančiu pateikimo, šio prekių ženklo savininkas Bendrijos dizaino, kuris ginčijamas pateikus paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, savininko prašymu turi pateikti įrodymą, kad savo prekių ženklą jis naudojo iš tikrųjų per penkerių metų laikotarpį iki paraiškos dėl negaliojimo paskelbimo pateikimo. Nepateikęs šio įrodymo, ankstesnio vokiško prekių ženklo savininkas neturi teisės, vadovaudamasis Vokietijos teisės aktais, kuriais reglamentuojamas jo žymuo, uždrausti jį naudoti paraiškoje dėl negaliojimo paskelbimo nurodytame Bendrijos dizaine, o tai reiškia, kad negali būti taikomas Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtintas negaliojimo pagrindas.
67 Reglamente Nr. 6/2002 nesant specialios nuostatos dėl taisyklių, pagal kurias Bendrijos dizaino, nurodyto ankstesniu žymeniu pagrįstoje paraiškoje dėl negaliojimo paskelbimo, savininkas turi pateikti prašymą dėl tokio žymens naudojimo iš tikrųjų įrodymo, reikia daryti išvadą, kad šis prašymas turi būti aiškus ir laiku pateiktas VRDT (pagal analogiją žr. 2004 m. kovo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo El Corte Inglés prieš VRDT – González Cabello ir Iberia Líneas Aéreas de España (MUNDICOR), T‑183/02 ir T‑184/02, Rink. p. II‑965, 38 punktą; 2005 m. kovo 16 d. Sprendimo L’Oréal prieš VRDT – Revlon (FLEXI AIR), T‑112/03, Rink. p. II‑949, 24 punktą ir 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Lidl Stiftung prieš VRDT – REWE-Zentral (Salvita), T‑303/03, Rink. p. II‑1917, 77 punktą). Iš principo šis prašymas turi būti pateiktas per Bendrijos dizaino, nurodyto paraiškoje dėl negaliojimo paskelbimo, savininkui Anuliavimo skyriaus nustatytą terminą jo pastaboms atsakant į šią paraišką pateikti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto Sprendimo FLEXI AIR 25–28 punktus).
68 Tačiau prašymas pateikti ankstesnio žymens, kuriuo remiamasi grindžiant paraišką dėl Bendrijos dizaino paskelbimo negaliojančiu, naudojimo iš tikrųjų įrodymą negali būti pirmą kartą pateikiamas Apeliacinėje taryboje.
69 Iš tiesų iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad Reglamento Nr. 40/04 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys) numatytas prašymas pateikti ankstesnio prekių ženklo, kuriuo remiamasi grindžiant protestą dėl Bendrijos prekių ženklo registravimo, naudojimo iš tikrųjų įrodymą negali būti pirmą kartą pateikiamas Apeliacinėje taryboje (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Saint-Gobain Pam prieš VRDT – Propamsa (PAM PLUVIAL), T‑364/05, Rink. p. II‑757, 41 punktą ir 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo AMS prieš VRDT – American Medical Systems (AMS Advanced Medical Services), T‑425/03, Rink p. II‑4265, 114 punktą).
70 Pagal šią teismų praktiką prašymu pateikti ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymą į procedūrą Protestų skyriuje įtraukiamas specifinis ir iš anksto nagrinėtinas klausimas dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų ir taip pakeičiamas protesto turinys. Tačiau Protestų skyrius, kaip pirmoji instancija, turi priimti sprendimą dėl protesto, kuris apibrėžtas įvairiuose šalių procedūros dokumentuose ir prašymuose, o tam tikrais atvejais – ir ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo prašyme. Apeliacinė taryba yra kompetentinga priimti sprendimą tik dėl apeliacijų, pateiktų dėl Protestų skyrių sprendimų, o ne pati pirmojoje instancijoje priimti sprendimą dėl naujo protesto. Jei būtų pripažinta kitaip, tai reikštų, kad Apeliacinė taryba turi nagrinėti visiškai specifinį su naujais teisiniais ir faktiniais argumentais susijusį prašymą, kuris nebuvo nagrinėtas per protesto, pateikto ir nagrinėto Protestų skyriaus, procedūrą (šio sprendimo 69 punkte minėto Sprendimo PAM PLUVIAL 37 – 39 punktai ir šio sprendimo 69 punkte minėto Sprendimo AMS Advanced Medical Services 111–113 punktai).
71 Šie vertinimai pagal analogiją taip pat taikomi, kai, kaip šiuo atveju, Bendrijos dizaino, nurodyto paraiškoje dėl negaliojimo paskelbimo, kuri grindžiama Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytu negaliojimo pagrindu, savininkas turi teisę prašyti, kad ankstesnio žymens, kuriuo remiamasi grindžiant paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, savininkas pateiktų savo žymens naudojimo iš tikrųjų įrodymą. Be to, šiomis aplinkybėmis negali būti pripažįstama, kad Apeliacinė taryba gali priimti sprendimą dėl kitokios nei pateikta Anuliavimo skyriui bylos, t. y. bylos, kurios apimtis išplėsta, ją papildžius iš anksto nagrinėtinu klausimu dėl ankstesnio žymens, kuriuo remiamasi grindžiant paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, naudojimo iš tikrųjų.
72 Iš nurodytų vertinimų išplaukia, kad šiuo atveju ieškovė turėjo teisę Anuliavimo skyriuje pateikti prašymą, kad įstojusi į bylą šalis pateiktų ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymą.
73 Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 15 punkte tik nusprendė, kad VRDT neturi kompetencijos nagrinėti ankstesnio prekių ženklo galiojimo ir kad jei ieškovė mano, kad šis prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant Markengesetz nuostatas arba kad jį reikia panaikinti dėl nenaudojimo, ji pagal Markengesetz turi pateikti paraišką dėl šio prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu.
74 Tačiau iš šio sprendimo 63–66 punktų matyti, kad nors šis Apeliacinės tarybos vertinimas ginčijamame sprendime savaime yra teisingas, jo nepakanka pateisinti prašymo pateikti ankstesnio žymens, kuriuo remiamasi grindžiant paraišką dėl Bendrijos dizaino paskelbimo negaliojančiu, paremtą Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punktu, naudojimo iš tikrųjų įrodymo atmetimą, kai, kaip šiuo atveju, teisėje, pagal kurią reglamentuojamas nagrinėjamas ankstesnis žymuo, numatyta, kad šio žymens nenaudojant iš tikrųjų jo savininkas neturi teisės trečiajam asmeniui, taigi vėlesnio Bendrijos dizaino, nurodyto paraiškoje dėl negaliojimo paskelbimo, savininkui, uždrausti naudoti šį ar panašų žymenį.
75 Taigi darydama prielaidą, jog prašymą dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo pateikė VRDT teisėtai, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, nes Apeliacinė taryba neišnagrinėjo jos prašymo.
76 Tačiau reikia pripažinti, kad ši prielaida klaidinga. Iš tiesų, kaip teisingai teigia įstojusi į bylą šalis, pastabose, kurias 2006 m. birželio 22 d. Anuliavimo skyriui pateikė ieškovė atsakydama į paraišką dėl negaliojimo paskelbimo ir kurios yra VRDT Bendrajam Teismui pagal Procedūros reglamento 133 straipsnio 3 dalį pateiktuose procedūros dokumentuose, ne tik nėra jokio aiškaus prašymo, kad įstojusi į bylą šalis pateiktų ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymą, bet visiškai neužsimenama apie klausimą, susijusį su ankstesnio prekių ženklo naudojimu iš tikrųjų.
77 Tik prašyme, kuriame nurodomi apeliacijos Apeliacinėje taryboje pagrindai, ieškovė pirmą kartą iškėlė šį klausimą. Per Teismo posėdį ieškovė tai patvirtino ir apie tai buvo užfiksuota posėdžio protokole. Tačiau nors ieškovės prašymas, kuriame nurodomi apeliacijos Apeliacinėje taryboje pagrindai, gali būti aiškinamas taip, kad jame pateiktas prašymas dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo, toks prašymas, pirmą kartą pateiktas Apeliacinėje taryboje, yra nepriimtinas ir Apeliacinė taryba negali į jį atsižvelgti bei jo nagrinėti.
78 Šiomis aplinkybėmis šį pagrindą taip pat reikia atmesti.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkto taikymu
– Šalių argumentai
79 Ieškovė teigia, kad nors VRDT instancijos teisingai aiškino Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punktą, Apeliacinė taryba šią nuostatą taikė klaidingai, nes neatliko galimybės supainioti ginčijamą dizainą ir ankstesnį prekių ženklą vertinimo, analogiško vertinimui, kurį reikalaujama atlikti pagal teismų praktiką, susijusią su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas) taikymu.
80 Pirma, ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba nesistengė nustatyti, kas šiuo atveju sudaro atitinkamą visuomenę.
81 Antra, ji taip pat neatsižvelgė į tai, kad formą vaizduojantys prekių ženklai turi labai silpną skiriamąjį požymį. Nors ankstesnis prekių ženklas galioja, jis turi labai silpną skiriamąjį požymį, o į tai reikia atsižvelgti vertinant, ar egzistuoja galimybė supainioti.
82 Trečia, Apeliacinė taryba neatliko visapusiško ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo dizaino palyginimo. Užuot nurodžiusi, kodėl Anuliavimo skyriaus sprendimas teisingas ir pati įvertinusi ankstesnį prekių ženklą, Apeliacinė taryba rėmėsi paprastu šio prekių ženklo apibūdinimu ir į ginčijamo sprendimo 17 punktą įtraukė Anuliavimo skyriaus sprendime esantį sąrašą, apimantį keturias ankstesnio prekių ženklo charakteristikas, kuriomis neva taip pat pasižymi ginčijamas dizainas. Tačiau visiškai neaišku, ar šiomis keturiomis charakteristikomis pasižymi ginčijamas dizainas. Be to, ankstesnis prekių ženklas pasižymi dešimt kitų charakteristikų, kurių ginčijamas dizainas neturi, o ankstesnis prekių ženklas neturi šio šešių charakteristikų.
83 Ketvirta, Apeliacinė taryba visiškai neišnagrinėjo, ar šiuo atveju egzistuoja galimybė supainioti. Jei Bendrasis Teismas nuspręstų pats nagrinėti šį klausimą, jis turėtų daryti išvadą, jog tokios galimybės nėra, atsižvelgiant į silpną ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį ir skirtumus tarp ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo dizaino.
84 Per Teismo posėdį ieškovė nurodė, kad Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punktas šiuo atveju gali būti taikomas, tik jei suinteresuotoji visuomenė ginčijamą dizainą suvoktų kaip skiriamąjį žymenį. Tačiau ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba neišnagrinėjo, ar taip yra šiuo atveju. Ieškovė pridūrė, kad nors ieškinyje formaliai šis kaltinimas nebuvo pateiktas, jo negalima laikyti nauju, nes jis susijęs su šiuo ieškinio pagrindu.
85 Pirma, VRDT nurodo, kad nors akivaizdu, jog ginčijamo sprendimo motyvai pateikiami glaustai, to pakanka. Be to, reikia atsižvelgti ir į Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvus.
86 Antra, ginčijamo sprendimo 17 punkte išskirtomis keturiomis ankstesnio prekių ženklo charakteristikomis šis prekių ženklas iš tiesų pasižymi ir jos yra dominuojantys elementai. Šiomis charakteristikomis taip pat pasižymi ginčijamas dizainas. Remiantis ieškovės nurodytais ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo dizaino skirtumais negalima ginčyti jų panašumo fakto.
87 Trečia, Apeliacinė taryba teisingai patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimą dėl galimybės supainioti buvimo šiuo atveju, atsižvelgiant į atitinkamų prekių tapatumą, ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo dizaino panašumą ir nedidelį atitinkamos visuomenės, t. y. plačiosios visuomenės, nes nagrinėjamos kasdienio vartojimo nebrangios prekės, pastabumo lygį.
88 Ketvirta, priešingai nei teigia ieškovė, ankstesnio prekių ženklo skiriamasis pobūdis yra ne silpnas, bet mažiausiai „vidutinis“. Iš tiesų, nors praktikoje sudėtingiau įregistruoti erdvinį prekių ženklą, tokį prekių ženklą įregistravus jo skiriamojo pobūdžio ginčyti negalima.
89 Pentra, galimybė supainioti šiuo atveju patvirtinama dviem Landgericht Frankfurt-am-Main (Frankfurto prie Maino regioninis teismas) sprendimais, priimtais byloje tarp ieškovės ir įstojusios į bylą šalies.
90 Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 17 punkte išskirtos keturios ankstesnio prekių ženklo charakteristikos iš tiesų būdingos ginčijamam dizainui, ir to pakanka daryti išvadą, kad jis ir ankstesnis prekių ženklas yra panašūs. Šis panašumas nepaneigiamas remiantis ieškovės nurodytais skirtumais, kurie atsirado dėl techninių ar funkcinių reikalavimų. Be to, ankstesnio prekių ženklo skiriamasis pobūdis nėra silpnas, atsižvelgiant į tai, kad ilgą laiką Vokietijos rinkoje prekiaujama šiuo prekių ženklu žymimomis prekėmis. Nagrinėjant šalių ginčus Vokietijoje pati ieškovė rėmėsi apklausa, įrodančia, jog įvairūs ieškovės prekių ženklai turi ryškų skiriamąjį požymį.
91 Atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių tapatumą, į nedidelį atitinkamos visuomenės pastabumo lygį, kalbant apie kasdienio vartojimo prekes, dėl to, kad ši visuomenė tik retai turi progą tiesiogiai palyginti du tas pačias prekes žyminčius žymenis, bei į ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo dizaino panašumą, reikia daryti išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja galimybė supainioti. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad ieškovė jau kelis kartus pažeidė įstojusios į bylą šalies teises, išplaukiančias iš ankstesnių jos prekių ženklų, o tai pagal Vokietijos teismų praktiką pateisina nurodymą ieškovei šių teisių atžvilgiu „laikytis atokiau“.
92 Be to, įstojusi į bylą šalis remiasi jos turimu neįregistruotu prekių ženklu, taip pat saugojančiu rašymo priemones, Markengesetz 14 straipsnio 2 dalies 3 punktu, papildoma Vokietijos teisės nuostatų teikiama apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos bei Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytu negaliojimo pagrindu.
93 Galiausiai atsakydamos į ieškovės per Teismo posėdį pateiktą ir šio sprendimo 84 punkte apibendrintą argumentą, VRDT ir įstojusi į bylą šalis teigia, kad tai naujas pagrindas, negrindžiamas teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, ir todėl nepriimtinas.
– Bendrojo Teismo vertinimas
94 Pagal Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punktą Bendrijos dizainas gali būti pripažįstamas negaliojančiu ankstesnio skiriamojo žymens savininkui pateikus paraišką, jeigu vėlesniame dizaine panaudotas šis ženklas ir jeigu tą ženklą reglamentuojanti Bendrijos teisė arba atitinkamos valstybės narės įstatymai teisių į ženklą savininkui suteikia teisę uždrausti taip naudoti ženklą.
95 Kaip jau buvo nurodyta, kai žymuo, kuriuo remiamasi grindžiant šioje nuostatoje numatytą negaliojimo pagrindą, yra ankstesnis vokiškas prekių ženklas, kuris, nors nėra tapatus Bendrijos dizainui, nurodytam paraiškoje dėl negaliojimo paskelbimo, yra į jį panašus, šios valstybės narės teisės aktuose, t. y. Markengesetz 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte, šio prekių ženklo savininkui suteikiama teisė uždrausti naudoti jo žymenį vėlesniame dizaine, tik jeigu dėl nagrinėjamo dizaino ir prekių ženklo panašumo ir dėl prekių ar paslaugų, kurioms skirtas šis prekių ženklas ir vėlesnis dizainas, tapatumo ar panašumo visuomenė gali būti suklaidinta.
96 Taip pat reikia priminti, kad Markengesetz 14 straipsnio 2 dalies 2 punktu į Vokietijos teisę perkeliamas Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies b punktas, ir kad todėl jis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į su šia nuostata susijusią teismų praktiką.
97 Galimybė suklaidinti Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies b punkto prasme yra tuomet, kai visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių (šio sprendimo 51 punkte nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 17 punktas ir 2005 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Medion, C‑120/04, Rink. p. I‑8551, 26 punktas).
98 Siekiant nustatyti, ar yra galimybė suklaidinti visuomenę, reikia atlikti visapusišką vertinimą, atsižvelgiant į visus su nagrinėjamu atveju susijusius veiksnius (1997 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo SABEL, C‑251/95, Rink. p. I‑6191, 22 punktas; šio sprendimo 51 punkte nurodyto Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 18 punktas ir šio sprendimo 97 punkte nurodyto Sprendimo Medion 27 punktas).
99 Visapusiškas galimybės supainioti vertinimas, kiek jis susijęs su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu nagrinėjamų žymenų panašumu, turi būti pagrįstas bendru jų daromu įspūdžiu, atsižvelgiant į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus. Tai, kaip paprastas nagrinėjamų prekių ir paslaugų vartotojas suvokia prekių ženklą, yra lemiamas kriterijus visapusiškai vertinant galimybę supainioti. Paprastas vartotojas prekių ženklą dažniausiai suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 98 punkte nurodyto Sprendimo SABEL 23 punktą; šio sprendimo 51 punkte nurodyto Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 25 punktą ir šio sprendimo 97 punkte nurodyto Sprendimo Medion 28 punktą).
100 Taigi reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju Apeliacinė taryba teisingai taikė šią praktiką, ginčijamame sprendime darydama išvadą, jog ankstesnį prekių ženklą ir ginčijamą dizainą galima supainioti ir kad dėl to pastarasis turi būti paskelbtas negaliojančiu. Šiuo klausimu reikia taip pat atsižvelgti į Anuliavimo skyriaus sprendimą, kuriame buvo padaryta ta pati išvada ir kurį patvirtino Apeliacinė taryba.
101 Iš tiesų, jei Apeliacinė taryba visiškai patvirtina žemesnės VRDT instancijos sprendimą, šis sprendimas bei jo motyvai sudaro Apeliacinės tarybos sprendimo priėmimo kontekstą, kurį žino šalys ir kuris leidžia teismams tinkamai vykdyti teisėtumo kontrolę, nagrinėjant Apeliacinės tarybos atlikto vertinimo pagrįstumą (2008 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo Reber prieš VRDT – Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli (Mozart), T‑304/06, Rink. p. II–1927, 47 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2007 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wesergold Getränkeindustrie prieš VRDT – Lidl Stiftung (VITAL FIT), T‑111/06, 64 punktą).
102 Pirmiausia dėl per Teismo posėdį pateikto ieškovės kaltinimo (žr. šio sprendimo 84 punktą) reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.
103 Tačiau pagrindas, kurį sudaro anksčiau ieškinyje pateikto pagrindo, su kuriuo jis glaudžiai susijęs, tiesioginis arba netiesioginis papildymas, turi būti pripažintas priimtinu (žr. 2007 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, T‑219/04, Rink. p. II‑1323, 46 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
104 Taip iš tikrųjų yra kalbant apie ieškovės nurodytą kaltinimą, kuriuo papildomas trečiasis pagrindas ir kuris, kaip nurodė ieškovė, glaudžiai su juo susijęs. Todėl jis yra priimtinas.
105 Dėl esmės reikia priminti, kad paraiška dėl Bendrijos dizaino paskelbimo negaliojančiu, kuri grindžiama Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytu negaliojimo pagrindu, gali būti tenkinama tik nustačius, kad atitinkama visuomenė manys, jog šioje paraiškoje nurodytame Bendrijos dizaine buvo panaudotas skiriamasis žymuo, kuriuo remiamasi grindžiant paraišką dėl negaliojimo paskelbimo.
106 Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad atitinkama visuomenė nesuvoks, jog paraiškoje dėl negaliojimo paskelbimo nurodytame dizaine panaudotas skiriamasis žymuo, kuriuo remiamasi grindžiant šią paraišką, akivaizdu, kad galima atmesti bet kokią galimybę suklaidinti.
107 Tačiau, priešingai nei, panašu, teigia ieškovė, nebūtina atskirai analizuoti klausimo, ar atitinkama visuomenė paraiškoje dėl negaliojimo paskelbimo nurodytą Bendrijos dizainą suvoks kaip skiriamąjį žymenį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo adidas ir adidas Benelux, C‑102/07, Rink. p. I‑2439, 34 punktą).
108 Antra, reikia nurodyti, jog šalys sutaria, kad ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės ir prekės, kuriose ginčijamas dizainas yra pritaikytas, t. y. „rašymo priemonės“, yra tapačios. Kadangi šios prekės yra kasdienio vartojimo ir apskritai santykinai pigios, jomis suinteresuoti visi vartotojai, ir to, beje, ieškovė neginčija. Taigi Anuliavimo skyriaus nuorodą (Anuliavimo skyriaus sprendimo 15 punktas) į „visuomenę“ reikia suprasti taip, kad jis netiesiogiai, bet aiškiai nusprendė, jog galimybės suklaidinti šiuo atveju vertinimo tikslais reikia atsižvelgti į tai, kaip ankstesnį prekių ženklą ir ginčijamą dizainą suvokia plačioji visuomenė, t. y. paprastas vartotojas (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Geddes prieš VRDT (NURSERYROOM), T‑173/03, Rink. p. II‑4165, 18 punktą). Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime šio Anuliavimo skyriaus vertinimo nepaneigė. Be to, kadangi ankstesnis prekių ženklas įregistruotas Vokietijoje, atsižvelgti reikia į Vokietijos paprasto vartotojo suvokimą.
109 Trečia, Anuliavimo skyrius atliko vizualų ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo dizaino palyginimą. Taigi savo sprendimo 12 punkte jis išskyrė keturis ankstesnio prekių ženklo formos elementus, kurie jam buvo būdingi, ir šio sprendimo 13 punkte nusprendė, kad ginčijamame dizaine buvo pritaikytas žymuo, apimantis visus šiuos ankstesniam prekių ženklui būdingus elementus, ir dėl to minėtas dizainas yra panašus į ankstesnį prekių ženklą. Anuliavimo skyrius taip pat nusprendė, jog ginčijamą dizainą papildžius kitomis detalėmis, kaip antai „ornamentai“ („frets“) arba „išsikišimai“ („protrusions“) nebūtų kliudoma tame pačiame dizaine nustatyti minėtų ankstesnio prekių ženklo charakteristikų. Šiuos Anuliavimo skyriaus vertinimus Apeliacinė taryba pakartojo ir patvirtino ginčijamo sprendimo 17 punkte.
110 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia nurodyti, kad VRDT instancijos buvo teisios, šiuo atveju ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo dizaino nepalyginusios fonetiškai ir konceptualiai. Iš tiesų, pirma, nei ankstesnis prekių ženklas, nei ginčijamas dizainas neapima žodinio elemento. Juose taip pat nėra paprasto ir trumpo žodinio apibūdinimo, kurį būtų galima palyginti fonetiškai. Antra, nei ankstesnis prekių ženklas, nei ginčijamas dizainas nenurodo jokios ypatingos koncepcijos, taigi taip pat neįmanoma jų konceptualiai palyginti.
111 Tačiau, kalbant apie vizualų ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo dizaino palyginimą, reikia visų pirma konstatuoti, kad nors savo sprendimo 4 punkte Anuliavimo skyrius daro aliuziją į tai, kad įstojusi į bylą šalis, grįsdama savo paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, rėmėsi kitais žymenimis, minėtame punkte jis mini tik ankstesnį prekių ženklą, vis dėlto nepatikslindamas, ar tai yra vaizdinis, ar erdvinis prekių ženklas. Be to, savo sprendimo 12 ir 13 punktuose Anuliavimo skyrius nurodo minėto prekių ženklo „erdvinę formą“.
112 Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 2 punkte mini tik ankstesnį prekių ženklą kaip žymenį, kuriuo įstojusi į bylą šalis remiasi grįsdama savo paraišką dėl negaliojimo paskelbimo.
113 Tačiau iš ankstesnio prekių ženklo registracijos pažymėjimo, pateikto procedūros VRDT medžiagoje, matyti, kad šis prekių ženklas yra vaizdinis, kurį sudaro šio sprendimo 29 punkte pavaizduotas paveikslėlis. Per Teismo posėdį ir atsižvelgiant į šią aplinkybę visos šalys sutiko, kad vienintelis prekių ženklas, į kurį atsižvelgė VRDT instancijos nagrinėdamos ginčijamą paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, buvo ankstesnis prekių ženklas, kuris yra vaizdinis, ir tai buvo užfiksuota posėdžio protokole.
114 Anuliavimo skyriaus sprendime nesant jokio kito patikslinimo, atsižvelgiant į šiame sprendime pateiktą nuorodą į ankstesnio prekių ženklo „erdvinę formą“, kuri, kalbant apie vaizdinį prekių ženklą, iš pirmo žvilgsnio yra paradoksali, galima daryti tik išvadą, kad, užuot rėmęsis ginčijamo dizaino ir ankstesnio prekių ženklo palyginimu, Anuliavimo skyrius palygino minėtą dizainą su savo sprendime nenurodytu erdviniu prekių ženklu.
115 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš VRDT procedūros medžiagos, įstojusi į bylą šalis, grįsdama savo paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, rėmėsi ne tik ankstesniu prekių ženklu, bet ir Vokietijoje įregistruotu Nr. 02911311 erdviniu prekių ženklu, atitinkančiu šio sprendimo 29 punkte nurodytą paveikslėlį.
116 Anuliavimo skyriaus klaidos Apeliacinė taryba visiškai neištaisė. Kaip jau buvo nurodyta, ginčijamo sprendimo 17 punkte ji tik pakartojo Anuliavimo skyriaus ankstesniam prekių ženklui priskirtas charakteristikas, nenurodydama, kad Anuliavimo skyrius padarė klaidą remdamasis ne ankstesniu prekių ženklu, bet erdviniu prekių ženklu, ir kad tos pačios charakteristikos būdingos ankstesniam prekių ženklui.
117 Iš to matyti: kadangi ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba savo išvadą dėl galimybės supainioti ginčijamą dizainą ir ankstesnį prekių ženklą grindė šio dizaino palyginimu su žymeniu, kuris skyrėsi nuo ankstesnio prekių ženklo, ji padarė teisės klaidą, ir ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.
118 Šios išvados nepaneigia per posėdį VRDT pateikti argumentai. Ji teigė, jog palyginus ginčijamą dizainą ir ankstesnį prekių ženklą nebūtų gautas kitoks rezultatas nei tą patį dizainą palyginus su erdviniu žymeniu, kurio formą sudaro ankstesnio prekių ženklo paveikslėlis.
119 Konkrečiai kalbant, VRDT nurodė, pirma, kad erdvinių prekių ženklų registracijos pažymėjimuose vaizduojamas tik dvimatis šių prekių ženklų vaizdas, ir, antra, teismų praktika, susijusi su erdvinio prekių ženklo, sudaryto iš nurodytos prekės vaizdo, skiriamojo pobūdžio buvimu, taip pat taikoma ir tada, kai prašomas įregistruoti prekių ženklas yra vaizdinis prekių ženklas, kurį sudaro šios prekės forma (2007 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Henkel prieš VRDT, C‑144/06 P, Rink. p. I‑8109, 38 punktas ir 2008 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cassegrain prieš VRDT (Rankinės forma), T‑73/06, 22 punktas).
120 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, jog Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyto negaliojimo pagrindo nagrinėjimas turi būti grindžiamas atitinkamos visuomenės suvokimu apie skiriamąjį žymenį, kuriuo remiamasi grindžiant šį pagrindą, bei bendru įspūdžiu, kurį šis žymuo sukelia šiai visuomenei (žr. šio sprendimo 99 punktą).
121 Reikia pažymėti, kad atitinkama visuomenė erdvinį prekių ženklą nebūtinai suvoks taip, kaip ir vaizdinį prekių ženklą. Pirmuoju atveju minėta visuomenė suvoks apčiuopiamą daiktą, kurį ji gali išnagrinėti iš kelių pusių, o antruoju atveju – visuomenė matys tik vaizdą.
122 Akivaizdu, kad negalima atmesti galimybės, jog tuo atveju, jei du erdviniai objektai yra panašūs, palyginus vieną jų su kito vaizdu galima taip pat daryti išvadą, jog yra panašumų. Vis dėlto nagrinėjant Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytą negaliojimo pagrindą reikia palyginti ginčijamą Bendrijos dizainą ir grindžiant šį pagrindą nurodytą skiriamąjį žymenį.
123 Tačiau ginčijamo dizaino ir žymens, kuriuo remiamasi grindžiant paraišką dėl negaliojimo paskelbimo, panašumo negalima tiesiog preziumuoti vien dėl to, kad šis dizainas yra panašus į kitą žymenį, net jeigu tas kitas žymuo yra panašus į žymenį, kuriuo remiamasi grindžiant paraišką dėl negaliojimo paskelbimo.
124 Taigi, remiantis VRDT argumentais, reikia pažymėti, jog Bendrojo Teismo prašoma pačiam pirmą kartą palyginti ginčijamą dizainą ir ankstesnį prekių ženklą, nes tokio palyginimo neatliko nei Anuliavimo skyrius, nei Apeliacinė taryba. Tačiau Bendrasis Teismas neturi spręsti dėl klausimų, kurių esmės VRDT neišnagrinėjo (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT (BABY-DRY), T‑163/98, Rink. p. II‑2383, 51 punktą).
125 Pagal VRDT nurodytą teismų praktiką galima daryti kitokią išvadą. Nors šioje teismų praktikoje nurodyta, kokių kriterijų pagrindu reikia vertinti vaizdiniam žymeniui, kurį sudaro žymimos prekės vaizdas, būdingą skiriamąjį požymį Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas) prasme, joje visiškai nepaneigiamas principas, kad šį požymį reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvoks patį nagrinėjamą, o ne kitą žymenį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 119 punkte nurodyto Sprendimo Henkel prieš VRDT 35 punktą ir šio sprendimo 119 punkte nurodyto Sprendimo Rankinės forma 19 ir 35 punktus).
126 Išvados, kad ginčijamame sprendime buvo padaryta teisės klaida ir jis turi būti panaikintas, taip pat neginčija aplinkybė, kad ieškovė šia klaida aiškiai nesirėmė pateikdama trečiąjį pagrindą.
127 Pirma, savo argumentuose dėl antrojo pagrindo ieškovė teisingai pastebėjo, kad ankstesnis prekių ženklas iš tiesų yra vaizdinis prekių ženklas. Be to, per Teismo posėdį ieškovė nurodė, kad nagrinėdamos galimybę supainioti ginčijamą dizainą ir ankstesnį prekių ženklą VRDT instancijos klaidingai rėmėsi ne ankstesniu, bet kitu prekių ženklu.
128 Antra ir svarbiausia, reikia nurodyti: kadangi ieškovė ginčija su ginčijamu sprendimu susijusią išvadą, jog ankstesnis prekių ženklas ir ginčijamas dizainas yra pakankamai panašūs, kad juos būtų galima supainioti, Bendrasis Teismas turi išanalizuoti visus šio prekių ženklo ir šio dizaino palyginimo kriterijus, nes šiuo palyginimu grindžiama ši išvada. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas turi pirmiausia patikrinti, ar VRDT instancijos iš tikrųjų palygino ginčijamą dizainą ir ankstesnį prekių ženklą.
129 Iš tikrųjų, kai Bendrasis Teismas turi įvertinti VRDT apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą, jam neprivalomas šios tarybos klaidingai atliktas faktinių aplinkybių vertinimas tiek, kiek jis yra išvadų, kurių teisėtumas ginčijamas Bendrajame Teisme, dalis (2008 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Éditions Albert René prieš VRDT, C‑16/06 P, Rink. p. I‑10053, 48 punktas).
130 Be to, reikia pažymėti, jog nors teismo sprendimas turi būti priimtas tik dėl šalių, kurios turi apibrėžti ginčo ribas, pareikštų reikalavimų, teismas negali apsiriboti tik jų nurodytais argumentais savo reikalavimams pagrįsti, antraip jam kartais galėtų prireikti grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais (2004 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo nutarties UER prieš M6 ir kt., C‑470/02 P, 69 punktas ir 2006 m. birželio 13 d. Nutarties Mancini prieš Komisiją, C‑172/05 P, 41 punktas).
131 Kalbant apie įstojusios į bylą šalies argumentus, susijusius, pirma, su tuo, kad ji yra savininkė neįregistruoto erdvinio prekių ženklo, kuris panašus į ginčijamą dizainą, antra, su Markengesetz 14 straipsnio 2 dalies 3 punktu, trečia, su papildoma apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, išplaukiančia iš Vokietijos teisės nuostatų, ir, ketvirta, su Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytu negaliojimo pagrindu, pakanka nurodyti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 19 punkto, tai yra klausimai, kurių, Apeliacinės tarybos nuomone, nereikėjo nagrinėti iš esmės, ir kad, kaip jau buvo nurodyta, Bendrasis Teismas negali pats jų nagrinėti pirmą kartą.
132 Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, trečiąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir todėl panaikinti ginčijamą sprendimą.
133 Galiausiai Bendrasis Teismas mano, jog ieškovės interesai yra pakankamai apsaugoti panaikinus ginčijamą sprendimą, nesant poreikio perduoti bylą Anuliavimo skyriui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 42 punkte nurodyto Sprendimo STREAMSERVE 72 punktą). Taigi ieškovės reikalavimų antrosios dalies patenkinti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
134 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi VRDT pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovės išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
135 Kadangi įstojusi į bylą šalis pralaimėjo bylą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2008 m. sausio 31 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1352/2006-3).
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. VRDT padengia savo ir Beifa Group Co. Ltd. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Schwan‑Stabilo Schwanhaüßer GmbH & Co. KG padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
M. Vilaras | M. Prek | V. M. Ciucă |
Paskelbta 2010 m. gegužės 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.