PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji išplėstinė kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. rugsėjo 24 d.(*)

„Valstybės pagalba – Esama arba nauja pagalba – Sunkumų patirianti įmonė – Teisinio saugumo principas – Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Privataus investuotojo kriterijus – Suderinamumas su bendrąja rinka − Sąlygos“

Byloje T‑20/03

Kahla/Thüringen Porzellan GmbH, įsteigta Kaloje (Vokietijoje), atstovaujama advokatų M. Schütte ir S. Zühlke,

ieškovė,

palaikoma

Freistaat Thüringen (Vokietija), atstovaujamos A. Weitbrecht ir A. van Ysendyck, vėliau − advokatų A. Weitbrecht ir M. Núñez–Müller,

ir

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir M. Lumma,

įstojusios į bylą šalys,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Kreuschitz ir V. Di Bucci, padedamų profesoriaus C. Koenig,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2003 m. gegužės 13 d. Komisijos sprendimą 2003/643/EB dėl valstybės pagalbos, Vokietijos teikiamos įmonėms Kahla Porzellan GmbH ir Kahla/Thüringen Porzellan GmbH (OL L 227, p. 12), tiek, kiek šis sprendimas susijęs su įmonei Kahla/Thüringen Porzellan GmbH suteikta finansine parama,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai E. Martins Ribeiro, F. Dehousse, D. Šváby ir K. Jürimäe,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. spalio 19 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Bylos aplinkybės

1        Įmonė Kahla Porzellan GmbH (toliau − Kahla I), kurios veikla yra indų ir porceliano gaminių gamyba, yra įsikūrusi Tiuringijos žemėje, viename iš regionų, kuriam gali būti teikiama pagalba taikant EB 87 straipsnio 3 dalies a punktą.

2        Kahla I buvo įsteigta 1990 m. pertvarkant buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) kombinatą VEB Vereinigte Porzellanwerke Kahla į dvi bendroves, viena kurių tapo Kahla I; ją Treuhandanstalt (toliau − THA) privatizavo 1991 m. balandžio mėnesį. Kahla I paskelbė apie savo bankrotą 1993 m. rugpjūčio 9 d., o likvidavimo procedūra buvo pradėta 1993 m. rugsėjo 29 dieną.

3        Įmonę Kahla/Thüringen Porzellan GmbH (toliau − Kahla II arba ieškovė) įsteigė G. R. 1993 m. lapkritį. 1994 m. sausį ji perėmė likviduojamos bendrovės Kahla I žemę, mašinas ir mechanizmus bei 380 darbuotojų.

4        Kahla I nekilnojamojo turto pardavimą patvirtino THA, kuriai šis nekilnojamasis turtas buvo perleistas, ir jos teisių perėmėja Bundesanstalt für vereinigungsbedingte Sonderaufgaben (BvS).

5        Kahla I turto pardavimo sutarties bendra kaina − 7,391 milijonas Vokietijos markių (DEM). 2,05 milijono DEM kainą už įrangą turėjo sumokėti Tiuringijos žemė, suteikdama 2,5 milijono DEM subsidiją. Teisės, prekių ženklai, įregistruoti pavyzdžiai ir praktinė patirtis (know-how) buvo perleisti už simbolinę 1 DEM kainą, o klientų sąrašas ir užsakymai perduoti neatlygintinai. Prašoma kaina už sandėlio atsargas buvo 2,136 milijonai DEM, o nekilnojamasis turtas turėjo būti parduotas neapmokestintas už 3,205 milijono DEM sumą. Kadangi vėliau kaina už sandėlio atsargas buvo sumažinta, bendra kaina liko 6,727 milijonai DEM.

6        1994 m. kovo 5 d. Tiuringijos žemės kontroliuojama viešoji įmonė Thüringen Industriebeteiligungs GmbH & Co. KG (toliau − TIB) perėmė 49 % ieškovės kapitalo dalies. 1999 m. gruodžio 31 d. TIB pardavė šią dalį G. R. ir jo sūnui H. R. už didesnę kainą nei tą, kurią TIB mokėjo 1994 m. kovo mėnesį.

7        Gavusi skundus ir pasikeitusi laiškais bei susitikusi su Vokietijos Federacinės Respublikos atstovais, Komisija 2000 m. lapkričio 15 d. pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, susijusią su ad hoc pagalba Kahla I ir ieškovei. Apie Komisijos sprendimą pradėti procedūrą 2001 m. sausio 9 d. buvo pranešta Vokietijos Federacinei Respublikai ir jis paskelbtas 2001 m. birželio 30 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 185, p. 45). Komisija įpareigojo Vokietijos Federacinę Respubliką jai pateikti visus dokumentus, duomenis ir informaciją, reikalingus įvertinti pagalbos suderinamumą. Ypač jai buvo reikalingi duomenys, leidžiantys nustatyti, ar Kahla I ir ieškovė buvo nepriklausomos įmonės ir ar ieškovė turėjo būti laikoma įmonės teisių perėmėja arba „perėmimo sprendimu“. Be to, buvo reikalinga informacija, leidžianti nustatyti, ar tam tikra pagalba atitiko patvirtintas pagalbos sistemas. Galiausiai buvo reikalingi visi esami su Kahla I ir ieškove susiję restruktūrizavimo planai, kuriuose išdėstytos įgyvendintos ar numatytos investicijos ir visos kitos valstybės pagalba finansuojamos restruktūrizavimo išlaidos, apžvelgiamas balansas ir pajamų bei išlaidų ataskaitos (Kahla I atžvilgiu), pateikiamas pajėgumo įvertinimas ir duomenys, leidžiantys nustatyti, ar investuotojas įnešė savo įnašą. Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl nagrinėjamos valstybės pagalbos.

8        2001 m. kovo 26 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika atsakė į reikalavimą pateikdama informaciją apie nagrinėjamą pagalbą ir informuodama Komisiją apie naują pagalbą. 2001 m. gegužės 28 d. Komisija paprašė pateikti papildomos informacijos, kurią ji gavo 2001 m. birželio 30 ir 2001 m. rugpjūčio 9 dienomis. 2001 m. liepos 31 d. Komisija gavo ieškovės pastabas.

9        2001 m. lapkričio 28 d. laišku (OL C 26, 2002, p. 19) Komisija informavo Vokietijos Federacinę Respubliką apie sprendimą pradėti pagalbos, kuri neatitiko patvirtintų pagalbos sistemų, ir pagalbos, apie kurią anksčiau nebuvo pranešta, oficialią tyrimo procedūrą. Komisija paprašė suinteresuotuosius asmenis pateikti savo pastabas.

10      2001 m. gruodžio 10 d. situacija buvo aptarta su Vokietijos Federacinės Respublikos ir įmonės atstovais.

11      2002 m. sausio 30 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė pastabas dėl sprendimo išplėsti oficialią tyrimo procedūrą ir pateikė išsamią informaciją. 2002 m. vasario 28 d. laišku ieškovė išsiuntė Komisijai savo pastabas.

12      Komisija, gavusi naują skundą, kad ieškovė gavo dar kitą pagalbą, 2002 m. balandžio 30 d. laišku paprašė Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti papildomos informacijos, kurią ji gavo 2002 m. gegužės 29 dieną.

13      Po 2002 m. liepos 24 d. susitikimo su Vokietijos Federacinės Respublikos atstovais 2002 m. rugpjūčio 7 d. ji pateikė papildomų paaiškinimų. 2002 m. liepos 30 d. ieškovė pateikė pastabų, o 2002 m. spalio 1 d. Vokietijos Federacinė Respublika perdavė naujų pastabų.

14      Pasibaigus oficialiai tyrimo procedūrai Komisija 2002 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą C(2002) 4040, galutinis, susijusį su Vokietijos įmonėms Kahla I ir Kahla II suteikta valstybės pagalba, apie kurį Vokietijai buvo pranešta 2002 m. lapkričio 4 d. ir su kuriuo ieškovė supažindinta 2002 m. lapkričio 12 dieną.

15      Po to, kai buvo pateiktas šis ieškinys (žr. šio sprendimo 39 punktą), Komisija 2003 m. gegužės 13 d. laišku pranešė Vokietijos Federacinei Respublikai apie 2002 m. spalio 30 d. Sprendimo pakeitimą, būtent apie jo 1 straipsnio pakeitimą tiek, kiek įpareigojimas susigrąžinti pagalbą apima 22 priemonę, apie 34, 37, 99, 101, 103 ir 171 konstatuojamųjų dalių pakeitimą, kiek jos susijusios su 16 priemone, ir apie 146 bei 147 konstatuojamųjų dalių pakeitimą, kiek jos susijusios su 32 priemone. Todėl Komisija priėmė naują sprendimą − 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimą 2003/643/EB, − susijusį su Vokietijos įmonėms Kahla I ir Kahla II suteikta valstybės pagalba (toliau − skundžiamas sprendimas). Apie skundžiamą sprendimą ieškovė buvo informuota 2003 m. gegužės 16 d., o paskelbtas jis 2003 m. rugsėjo 11 dieną (OL L 227, p. 12).

 Skundžiamas sprendimas

16      Skundžiamame sprendime Komisija atskirai vertina viešosios valdžios Kahla I ir ieškovei suteiktas finansines priemones. Skundžiamo sprendimo 85 konstatuojamoje dalyje ji primena, jog išplėtusi tyrimo procedūrą padarė išvadą, kad Kahla I ir ieškovė buvo skirtingi juridiniai asmenys ir kad pastaroji laikyta „perimančiąja bendrove“, nes ją buvo įsteigęs G. R. kaip „kuruojančią bendrovę“, kad pratęstų likviduojamos Kahla I veiklą ir perimtų jos turtą.

17      Kalbant apie Kahla I, pažymėtina, jog Komisija skundžiamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad nuo jos įsteigimo iki bankroto viešoji valdžia jai suteikė finansinių priemonių už bendrą 115,736 milijono DEM sumą (1−10 priemonės).

18      Kalbant apie ieškovę, pažymėtina, jog Komisija išskiria 23 finansinės pagalbos priemones, jai suteiktas nuo 1994 iki 1999 m., kurių bendra suma – 39,028 milijono DEM (11−33 priemonės). Tarp šių priemonių, aprašytų skundžiamo sprendimo 34−59 konstatuojamosiose dalyse, be kita ko, yra tokios:

–        11 priemonė: 1994 m. kovo 5 d. 49 % ieškovės kapitalo perėmimas, TIB sumokėjus 1,975 milijonus DEM,

–        12 priemonė: 1994 m. kovo mėn. TIB suteikta 6 mln. Vokietijos markių paskola su teise gauti dalį pelno,

–        13 priemonė: kredito, suteikto Tiuringijos žemės 1994 m. kovo mėn. už investicijų kreditus, laidavimas, kuris padengė 18−22 priemonių kreditus,

–        14 priemonė: Tiuringijos žemės 1994 m. kovo mėn. suteiktas 90 % laidavimas už 1995 m. rugsėjį privataus banko suteiktą 6,5 milijono DEM įmonės kapitalo kreditą,

–        15 priemonė: Tiuringijos žemės 1994 m. gegužės mėn. pervesta investicinė subsidija, kurios pradinė suma buvo 2 milijonai DEM, vėliau padidinta iki 2,5 milijono DEM,

–        16 priemonė: 1994 m. birželio mėn. G. R. valstybinio banko suteikta 0,2 milijono DEM nuosavo kapitalo formavimo paskola (toliau − EKH paskola) steigiant ieškovę,

–        21 priemonė: 1995 m. balandžio mėn. suteikta 1,73 milijono DEM dydžio investicinė paskola,

–        23 priemonė: laidavimas, numatytas 13 priemonėje, padengti 1 milijono DEM dydžio kreditą, kurį 1996 m. vasario mėn suteikė privatus bankas,

–        26 priemonė: Federalinės darbo direkcijos 1994−1996 m. suteiktos 1,549 milijono DEM dydžio subsidijos užimtumui remti kartu su aplinkosaugos investicijomis,

–        27 priemonė: įvairios 0,492 milijono DEM dydžio 1994−1996 metais suteiktos subsidijos dalyvauti mugėse ir parodose, reklamai, tyrimams ir plėtrai bei darbuotojų integravimui,

–        30 priemonė: 13 priemonėje numatytas privataus banko 1999 m. gegužės mėn 2,32 milijono DEM kredito laidavimas,

–        32 priemonė: įvairios 0,352 milijono DEM dydžio 1997−1999 metais suteiktos subsidijos dalyvauti mugėse ir parodose, reklamai, darbuotojų integravimui bei personalo išlaidoms, susijusioms su tyrimų ir plėtros veikla.

19      Pirmiausia Komisija yra įsitikinusi, kad ieškovei suteiktos finansinės priemonės yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ir šiuo klausimu mano, kad viešosios institucijos nesielgė kaip investuotojai rinkos ekonomikoje.

20      Apskritai Komisija skundžiamo sprendimo 94−97 konstatuojamosiose dalyse pastebi, kad iš dviejų konsultantų pateiktų ataskaitų, t. y. iš 1993 m. lapkričio mėn. Rölfs Bühler Stümpges Hauck & Partner (toliau − RBSH&P) ataskaitos ir 1994 m. sausio mėn Arthur Andersen (toliau − AA) ataskaitos, išplaukia, kad Žemės valdžios finansų įstaigų tikslas buvo išsaugoti darbo vietas. Be to, konsultantai numatė nuostolį mažiausiai dvejiems metams ir nenumatė jokio galimo atlygio už valdžios institucijų kapitalo dalis.

21      Konkrečiau kalbant apie TIB 49 % ieškovės kapitalo įsigijimą (11 priemonė), Komisija skundžiamo sprendimo 98 ir 99 konstatuojamosiose dalyse pažymi, kad, konsultantų nuomone, potenciali rizika yra didelė. Šiuo klausimu ji pažymi, kad šios rizikos atžvilgiu nebuvo imtasi jokių priemonių ir nebuvo atlikta jokia būsimų įplaukų analizė. Be to, TIB kapitalo disponavimo sąlygų negalima palyginti su G. R. atžvilgiu nustatytomis sąlygomis. Šiame kontekste Komisija pažymi, kad, priešingai Vokietijos Federacinės Respublikos pareiškimams, G. R. į ieškovę investavo ne 2,055 milijonus DEM, o tik 0,055 milijonus DEM. Likę 2 milijonai DEM kildinami iš valstybės šaltinių dviejų paskolų, kurios buvo suteiktos G. R. ir kurias Komisija traktuoja kaip dvi pagalbos priemones ieškovei (žr. šio sprendimo 24 punktą); iš jų viena įtraukta į valstybės suteiktą garantiją bankui, suteikusiam paskolą (16 priemonė), o kita buvo garantuota ieškovės nekilnojamojo turto hipoteka (1,8 milijono DEM paskola, numatyta 17 priemonėje). TIB, kuri suteikė ieškovei 1,975 milijono DEM dalyvavimo kapitale forma, prisiimta rizika buvo kur kas didesnė negu privataus investuotojo rizika. Be to, pastarasis turėjo teisę nutraukti sutartį, jei TIB dalyvavimas kapitale ar kitos priemonės nebūtų veiksmingos.

22      Dėl kitų priemonių ieškovės atžvilgiu Komisija skundžiamo sprendimo 100 konstatuojamojoje dalyje pažymi, kad, atsižvelgiant į ypatingą įmonės padėtį ir į faktą, kad ji veiklą vykdo rinkoje, kuri pasižymi struktūrinių pajėgumų pertekliumi, rinkoje veikiantis investuotojas finansinę paramą būtų suteikęs tik su sąlygomis, kuriomis būtų atsižvelgiama į šiuos faktus.

23      Todėl, ypač kalbėdama apie TIB už dalyvavimą jos kapitale suteiktą paskolą (12 priemonė), Komisija skundžiamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje pažymi, kad nustatyta palūkanų norma buvo 12 %, tačiau buvo sutarta nereikalauti jokių garantijų ir sutikta su 0 % palūkanų norma mažiausiai dvejų pirmųjų metų laikotarpiui, o palūkanų dydis apribotas iki 50 % nagrinėjamų metų pelno. Be to, papildomos balso teisės nebuvo susietos su paskola ir nebuvo sutarta dėl jokios papildomos rizikos išmokos, siekiant kompensuoti iš anksto konsultantų numatytą riziką.

24      Dėl įvairių valstybinių bankų suteiktų paskolų (iš kurių dvi paskolos, suteiktos G. R. ir 21 priemonė), Komisija skundžiamo sprendimo 102 konstatuojamoje dalyje pažymi, kad jos visos buvo suteiktos su mažesne negu bazine palūkanų norma ir kad garantijos, jeigu jos suteiktos, buvo arba valdžios institucijų, arba visoms paskoloms pasitelktas kaip garantija pakartotinai tas pats turtas. Konkrečiai kalbant apie EKH paskolą (16 priemonė), Komisija 103 skundžiamo sprendimo konstatuojamoje dalyje pažymi, kad ją laidavo valstybė, o ne buvo numatytas asmeninis laidavimas, ir kad net jeigu toks laidavimas būtų suteiktas, jis būtų tenkinamas kaip antraeilis po visų kitų garantijų ir padengtų tik daug mažesnę dalį galimos didelės rizikos paskolos negrąžinimo atveju. Skundžiamo sprendimo 130 konstatuojamoje dalyje Komisija pažymi, kad nors ji ir suteikta tiesiogiai G. R., šios paskolos tikslas buvo parama įmonei ir todėl ją reikia vertinti kaip ieškovei teikiamą pagalbą.

25      Antra, Komisija nagrinėja sunkumus, kurių patyrė ieškovė.

26      Skundžiamo sprendimo 106−107 konstatuojamosiose dalyje ji pirmiausia pažymi, kad ieškovė yra „perėmimo sprendimas“, t. y. Vokietijos rytinėje dalyje naujai sukurta įmonė, perėmusi likviduojamos bendrovės turtą. Komisijos teigimu, „perėmimo sprendimai“ yra nepanašūs į kitas naujai įsteigtas įmones, nes šios bendrovės, perėmusios likviduojamos bendrovės turtą ir tęsiančios jos veiklą, paprastai prieš tai neatlikusios netgi jokio priimtino restruktūrizavimo, paveldi daugybę struktūrinių trūkumų ir joms reikalingi esminiai pasikeitimai, kad galėtų veikti rinkos ekonomikos sąlygomis. Komisija paaiškina, kad, atsižvelgiant į ypatingą naujųjų Vokietijos žemių padėtį, ji patvirtino lanksčią ir liberalią koncepciją, kuri leido „perėmimo sprendimams“ pasinaudoti restruktūrizavimui skirta pagalba, ir pastebi, kad toks veikimo modelis kodifikuotas Komisijos komunikate 1999/C 288/02 dėl Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 288, 1999, p. 2, toliau − 1999 m. Gairės dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti).

27      Toliau Komisija skundžiamo sprendimo 108−118 konstatuojamosiose dalyse pažymi, kad ieškovė turėjo sunkumų nuo 1994 m. iki 1996 m. pabaigos, iki tol, kol tikriausiai dėl suteiktos pagalbos pasiekė nedidelį teigiamą rezultatą, ir nuosavo kapitalo dalis pradėjo augti.

28      Komisija skundžiamo sprendimo 108 ir 109 konstatuojamosiose dalyse pažymi, kad Komisijos komunikato 94/C 368/05 dėl Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 368, p. 12, toliau − 1994 m. Gairės dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti) 2.1 punkte numatyta bendra sąlyga yra tenkinama, ir primena, kad sunkumų patirianti įmonė yra tokia įmonė, kuri savo ištekliais, akcininkų lėšomis, ar paėmusi kreditą negali atsigauti. Komisijos teigimu, tokia situacija buvo nustatyta ieškovės steigimo ir pagalbos suteikimo metu pateiktose RBSH&P ir AA ataskaitose, kuriose ieškovė laikoma sunkumų patiriančia įmone ir aprašomas restruktūrizavimas pelningumui atkurti; kita vertus, tai patvirtina tas faktas, kad įmonė, be valstybės pagalbos, niekada negavo iš bankų finansinių lėšų.

29      Skundžiamo sprendimo 110 konstatuojamoje dalyje priminusi, kad kai kurie 1994 m. Gairėse dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti nurodyti požymiai netaikomi naujai įsteigtoms įmonėms, Komisija 111−113 konstatuojamosiose dalyse pažymi, kad įmonės ypač maža neto balansinė vertė, per didelis darbuotojų skaičius, mažėjantys grynųjų pinigų srautai ir padidėjęs įsiskolinimas rodo, jog pagalbos suteikimo metu ieškovė buvo sunkumų patirianti įmonė. Be to, skundžiamo sprendimo 114 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad nors specialaus nurašymo taisyklių taikymas (33 priemonė) ir galėjo sukelti daugiau nuostolių, ieškovė be valstybės paramos būtų patyrusi didesnių nuostolių ir gal būtų pasitraukusi iš rinkos.

30      Komisija skundžiamo sprendimo 115 ir 116 konstatuojamosiose dalyse pažymi, kad jos išvados ex post negali pakeisti aplinkybė, jog sunkumai, kurių patyrė ieškovė, buvo įveikti per trumpą laiką ir dėl ne kartą suteiktos didelės pagalbos. Be to, ji ginčija 2002 m. sausio 21 d. Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktos ataskaitos turinį ir primena, kad 1994 m. prieinamose ataskaitose padaryta išvada, kad valstybės parama įmonės pelningumui atkurti buvo absoliučiai lemiama.

31      Trečia, Komisija nagrinėja, ar ieškovei suteikta pagalba atitiko Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytas patvirtintas pagalbos sistemas.

32      Atlikusi tyrimą Komisija skundžiamo sprendimo 148 konstatuojamoje dalyje padarė išvadą, kad kelios ieškovei suteiktos priemonės, įskaitant ir 17 priemonę (žr. šio sprendimo 21 punktą), yra esama pagalba, kurios nereikia vertinti.

33      Tačiau Komisija skundžiamo sprendimo 128 ir 129 punktuose mano, kad Tiuringijos žemės suteikta investicinė subsidija (15 priemonė) neatitinka sistemos, pagal kurią ji suteikta, nes subsidijos suteikimo metu ieškovė buvo sunkumų patirianti įmonė. Ji pažymi, kad išplėtus oficialią tyrimo procedūrą ji klaidingai nustatė, jog pagalbos sistema taikoma tik mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), tačiau Vokietijos Federacinė Respublika teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad ir didelėms įmonėms, esant tam tikroms sąlygoms, pagal kurias teikiama pagalba, taikoma tokia pagalbos sistema. Vis dėlto Komisija pažymi, kad pagal sistemą sunkumų patiriančios įmonės akivaizdžiai nepriskiriamos jos taikymo sričiai, ir primena, kad ji priėmė neigiamą sprendimą dėl piktnaudžiavimo šia pagalbos sistema, nes ši, be kita ko, buvo taikoma sunkumų patiriančioms įmonėms, priešingai Komisijos patvirtintoms specialiosioms nuostatoms (2002 m. birželio 19 d. Komisijos sprendimas 2003/225/EB dėl Tiuringijos žemės programos dėl MVĮ investicijų ir jos taikymo (OL L 91, 2003, p. 1)).

34      Dėl EKH paskolos (16 priemonė) Komisija skundžiamo sprendimo 130 konstatuojamoje dalyje pažymi, kad ji nedera su pagalbos nuosavam kapitalui sukurti programa, pagal kurią ji buvo suteikta, nes ieškovė nebuvo MVĮ.

35      Dėl subsidijų užimtumui remti kartu su aplinkosaugos investicijomis (26 priemonė) Komisija skundžiamo sprendimo 134−139 konstatuojamosiose dalyse mano, kad jos nepriskiriamos Arbeitsförderungsgesetz (Darbo rėmimo įstatymas − toliau DRĮ) 249 h straipsniui, t. y. sistemai, kurią ji pripažino nesančia pagalbos sistema. Komisija pažymi, kaip aiškina ir Vokietijos Federacinė Respublika savo 1994 m. liepos 29 d. laiške, kad DRĮ 249 h straipsnyje skelbiamos priemonės aplinkos apsaugos gerinimo srityje valdytojai yra juridiniai asmenys, veikiantys pagal viešąją teisę, ir ypač teritoriniai kolektyvai (miestai, rajonai, bendruomenės ir kt.) bei THA valdytojai ir kad priemonių, skirtų tenkinti privačios įmonės interesus, atžvilgiu pagalba negalėjo būti teikiama. Tačiau subsidijos suteikimo metu ieškovė buvo privati įmonė. Be to, Komisija pažymi, kad dalis subsidijų buvo suteikta Tiuringijos žemės, nors tik vienintelė Bundesanstalt für Arbeit (Federalinė darbo direkcija) turėjo teisę jas suteikti. Be to, subsidijos suteikė pranašumą ieškovei, nes jos buvo suteiktos pašalinti pasenusią įrangą. Maža to, Komisijos teigimu, Vokietijos įstatyme slypi labai aiškus selektuvumo elementas, kuris neleidžia teigti, kad priemonė gali būti laikoma bendra.

36      Ketvirta, Komisija nagrinėja priemones, tariamai priskirtinas vadinamajai de minimis taisyklei. Konkrečiai dėl laikotarpio nuo 1997 m. iki 1999 m. (skundžiamo sprendimo 152−154 konstatuojamosios dalys) Komisija ginčija, kad 30 priemonė ir iš dalies 32 priemonė priskirtina vadinamajai de minimis taisyklei. Todėl jos yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

37      Penkta, kalbant apie pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, Komisija skundžiamo sprendimo 157−174 konstatuojamosiose dalyse dėl pagalbų, suteiktų iki 1996 m. pabaigos, primena, kad ieškovė sunkumų patirianti įmonė buvo iki 1996 metų. Todėl ji mano, kad ši pagalba nėra su bendrąja rinka suderinama regioninė pagalba. Be to, Komisija mano, kad Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytos sąlygos, numatytos 1994 m. Gairėse dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, kaip išplaukia ir iš skundžiamo sprendimo 80 konstatuojamosios dalies, šiuo atveju nėra tenkinamos. Komisija nurodo, kad, nepaisant pakartotinių reikalavimų, Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė galutinės kokio nors restruktūrizavimo plano versijos ir nenurodė veiksmingai įgyvendintų restruktūrizavimo priemonių ir kad privatus prisidėjimas prie bendrų restruktūrizavimo išlaidų neturėtų būti laikomas esminiu, nes grynai privataus pobūdžio yra G. R. 0,055 milijono DEM dydžio įnašas. Dėl ad hoc po 1997 m. suteiktos pagalbos Komisija skundžiamo sprendimo 175?184 konstatuojamosiose dalyse mano, kad ji negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka Valstybės regioninės pagalbos gairių (OL C 74, 1998, p. 9) prasme.

38      Remiantis visomis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis, skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalimi, Komisija su bendrąja rinka nesuderinama pripažįsta: TIB dalyvavimą įmonės kapitale ir paskolą su teise gauti dalį pelno (11 ir 12 priemonės); Tiuringijos žemės 90 % dydžio laidavimus (13, 14, 23 ir 30 priemonės); Tiuringijos žemės subsidiją (15 priemonė); valstybinio banko paskolą nuosavam kapitalui sukurti (16 priemonė); valstybinio banko paskolą (21 priemonė); subsidijas užimtumui remti (26 priemonė); priemones, skirtas darbuotojams integruoti, dalyvauti mugėse ir parodose bei reklamai (27 priemonė), ir priemones, skirtas tyrimui ir plėtrai, darbuotojams integruoti, dalyvauti mugėse ir parodose bei veiklos išlaidoms mažinti (32 priemonė). Skundžiamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje Komisija įpareigoja Vokietijos Federacinę Respubliką imtis visų būtinų priemonių, kad iš ieškovės būtų susigrąžinta visa minėto sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta pagalba.

 Procesas ir šalių reikalavimai

39      Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. sausio 22 d., ieškovė pareiškė šį ieškinį.

40      Dokumentu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. balandžio 30 d., Vokietijos Federacinė Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus.

41      Dokumentu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. gegužės 5 d., Tiuringijos žemė (Freistaat Thüringen) paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus.

42      2003 m. liepos 9 d. Nutartimi penktosios išplėstinės kolegijos pirmininkas patenkino šiuos prašymus.

43      Po to, kai buvo iš dalies pakeistas 2002 m. spalio 30 d. Komisijos sprendimas, ieškovė dokumentu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. liepos 16 d., pateikė dubliką, kuriuo atsižvelgta į šį pakeitimą.

44      Vokietijos Federacinė Respublika pateikė savo pastabas dėl įstojimo į bylą 2003 m. rugpjūčio 25 dieną.

45      Tiuringijos žemė savo pastabas dėl įstojimo į bylą pateikė 2003 m. rugsėjo 10 dieną.

46      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji išplėstinė kolegija) nusprendė imtis proceso organizavimo priemonių ir paprašyti šalių raštu atsakyti į klausimus, pateikti dokumentus bei pradėti žodinę proceso dalį. Šalys į Pirmosios instancijos teismo prašymą atsakė per nustatytą terminą.

47      2006 m. spalio 19 d. viešame posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

48      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį,

–        panaikinti skundžiamo sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su minėto sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytomis priemonėmis,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

–        neatsižvelgiant į šio ginčo baigtį priteisti iš Komisijos išlaidas, kylančias dėl 2002 m. spalio 30 d. Sprendimo pakeitimo iš dalies.

49      Įstojusi į byla šalis Vokietijos Federacinė Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį ir 2 straipsnio 1 dalį bent jau tiek, kiek jis susijęs su Tiuringijos žemės subsidija,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

50      Įstojusi į bylą šalis Tiuringijos žemė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį,

–        panaikinti skundžiamo sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su minėto sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

–        neatsižvelgiant į šio ginčo baigtį priteisti iš Komisijos išlaidas, kylančias dėl 2002 m. spalio 30 d. Sprendimo pakeitimo iš dalies,

–        priteisti iš Komisijos išlaidas, susijusias su įstojimu į bylą.

51      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

52      Pagrįsdama ieškinį ieškovė nurodo keturis panaikinimo pagrindus.

53      Pirmieji trys pagrindai yra atitinkamai susiję su EB 87 ir 88 straipsnių, teisinio saugumo principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, Tiuringijos žemei suteikus investicines subsidijas (15 priemonė) ir subsidijas užimtumui remti kartu su aplinkosaugos investicijomis (26 priemonė).

54      Ketvirtasis pagrindas iš esmės susijęs su faktinėmis klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis. Ieškovė ketvirtąjį pagrindą suskirsto į šešias dalis, susijusias atitinkamai, pirma, su faktinių aplinkybių netikslumu; antra − su įmonės kvalifikavimu kaip sunkumų patiriančia įmone; trečia − su TIB elgesio vertinimu privataus investuotojo kriterijaus atžvilgiu; ketvirta − su Gairėmis dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti; penkta − su paskolos, numatytos 22 priemonėje, susigrąžinimu ir šešta − su vadinamąja de minimis pagalba laikotarpiu nuo 1997 m. iki 1999 m. (32 priemonė). Tačiau priimdama skundžiamą sprendimą Komisija, be kita ko, panaikino įpareigojimą susigrąžinti paskolą, nurodytą 22 priemonėje (žr. šio sprendimo 15 punktą). Be to, priėmus skundžiamą sprendimą, šalys sutarė dėl subsidijų, nurodytų 32 priemonėje, apskaičiavimo. Atsakydamos į Pirmosios instancijos teismo klausimą jos patvirtino, kad daugiau nebebuvo ginčytinų aspektų, susijusių su 32 priemone (vadinamoji de minimis pagalba nuo 1997 m. iki 1999 m.), ir tai buvo užregistruota posėdžio protokole. Todėl daugiau nereikia nagrinėti paskutinių dviejų ketvirtojo pagrindo dalių.

55      Pirmosios instancijos teismas išnagrinės kartu pirmuosius tris pagrindus, kurie yra susiję tik su 15 ir 26 priemonėmis, vėliau atskirai − ketvirtąjį pagrindą, kuris turi įtakos kitoms skundžiamame sprendime numatytoms priemonėms.

A –  Dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo pagrindų, susijusių su EB 87 ir 88 straipsnių, teisinio saugumo principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

1.     Dėl Tiuringijos žemės investicinės subsidijos (15 priemonė)

a)     Šalių argumentai

 Dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo

56      Ieškovė tvirtina, kad Tiuringijos žemės investicinė subsidija buvo suteikta remiantis bendra patvirtinta pagalbos sistema ir todėl yra esama pagalba. Iš esmės ji tvirtina, kad Komisija atgaline data įtvirtino papildomas patvirtintos sistemos sąlygas, ir papildomai ? kad ji neturėtų būti laikoma sunkumų patiriančia įmone.

–       Dėl sistemos taikymo sąlygų

57      Ieškovė tvirtina, kad Tiuringijos žemės programa MVĮ investicijų naudai buvo taikoma visoms įmonėms be išimties ir todėl sunkumų patiriančioms įmonėms bei „perėmimo sprendimams“. Tokios išimtys neišplaukia nei iš 1993 m. lapkričio 26 d. Komisijos laiško, kuriame numatytas leidimas, nei iš komunikato, paskelbto Oficialiajame leidinyje sutrumpinta forma. Tačiau iš šio komunikato nematyti, kad programa būtent skirta naujai įsteigtoms įmonėms, tokioms kaip ieškovė, ir kad vienas iš tikslų buvo teikti pagalbą naujoms įmonėms.

58      Ieškovė mano, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti patikslinimai 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikate buvo skirti tik paaiškinti sistemą, apie kurią pranešta, ir neturėtų pakeisti aiškaus programos turinio. Jei Komisija manė, kad tekste, apie kurį pranešta, yra tam tikrų situacijų, kurių ji nenori leisti, ji turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą ir šiuo tikslu pareikalauti pakeisti sistemą arba numatyti individualaus pranešimo pareigą. Bet kuriuo atveju 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikatas nepašalino galimybės taikyti programos tokiems atvejams kaip ieškovės, kuri įsigijo įmonės turtą ir jį atnaujino.

59      Ieškovės teigimu, programos apribojimo taip pat negalima kildinti iš jos, kaip regioninės pagalbos sistemos, leidimo. Atvirkščiai, sunkumų patiriančios įmonės galėtų, remiantis Komisijos sprendimų praktika, gauti regioninę pagalbą (1998 m. balandžio 22 d. Komisijos sprendimas 1999/157/EB dėl valstybės pagalbos, suteiktos įmonei Triptis Porzellan Gmbh i. GV., Thuringe (OL L 52, 1999, p. 48) ir 2002 m. spalio 2 d. Komisijos sprendimas 2003/383/EB dėl valstybės pagalbos C 44/01 (ex NN 147/98), Vokietijos suteiktos įmonei Technische Glaswerke Ilmenau GmbH (OL 2003, L 140, p. 30)), kaip tai irgi nurodyta skundžiamame sprendime. Tačiau „perėmimo sprendimas“, nurodytas 1999 m. Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 10 pastaboje, galėjo gauti Tiuringijos žemės subsidiją, nes šioje nuostatoje neatmetama regioninės pagalbos naujai įsteigtoms įmonėms galimybė. Šiame kontekste ieškovė pažymi, kad ji gavo ne investicinę subsidiją restruktūrizavimo tikslais, bet subsidiją investicijoms, leistinoms pagal patvirtiną programą.

60      Ji taip pat pažymi, kad programa, kaip išplaukia ir iš skundžiamo sprendimo, , nepaisant jos pavadinimo, taip pat neapsiribojo MVĮ, nes Komisija ją leido didesnių įmonių atžvilgiu.

61      Dėl Sprendimo 2003/225, susijusio su piktnaudžiavimu taikant programą, ieškovė tvirtina, jog Komisija skundžiamame sprendime aiškiai numatė, kad sistemos taikymas ieškovės atžvilgiu nagrinėjamas tik pagal skundžiamą sprendimą ir todėl Sprendimu 2003/225 prieš ją neturėtų būti remiamasi.

62      Galiausiai ieškovė tvirtina, kad Komisijos nagrinėjimas turėjo apsiriboti vien patikrinimu, ar nacionalinių institucijų vertinimas dėl pagalbos suderinamumo su sistema, pagal kurią ji buvo suteikta, buvo nulemtas akivaizdžios klaidos.

63      Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad nors Vokietijos Federacinės Respublikos 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikatas neleido pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, Komisija nenustatė, kad ginčijama subsidija nebuvo laikomasi patvirtintos pagalbos programos sąlygų. Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, reikia nagrinėti ex ante 1994 m. gegužės mėn., ar ginčijama investicinė subsidija gali būti kvalifikuojama kaip pagalba įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, kuriai netaikoma programa. Vokietijos Federacinė Respublika šiuo klausimu mano, kad jei naujai įsteigta įmonė, kuri, nebūdama sunkumų patirianti įmonė, negali pasinaudoti pagalba restruktūrizavimui, vadinasi, investicinė subsidija atitiko programos sąlygas, nes pagalba nebuvo skirta restruktūrizavimui.

64      Tiuringijos žemė visais atžvilgiais remia ieškovės poziciją ir ypač kritikuoja tai, kad Komisija dirbtinai atskiria regioninę pagalbą nuo pagalbos restruktūrizavimui.

65      Komisija atsikerta, jog Vokietijos Federacinė Respublika 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikate aiškiai nurodė, kad sunkumų patiriančios įmonės nepriskiriamos sistemos taikymo sričiai ir kad iš jos pačios sistemos, apie kurią pranešta, taip pat iš nuorodos, paskelbtos Oficialiajame leidinyje, aiškiai išplaukia, kad pagalba įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti joje nėra numatyta.

–       Dėl ieškovės kvalifikavimo kaip sunkumų patiriančios įmonės

66      Ieškovė tvirtina, kad ji yra naujai įsteigta įmonė, kuri niekada nebuvo nei pagal įmonės verslo planą, nei jos veiksmingo vystymosi metu sunkumų patirianti įmonė.

67      Ji pirmiausia tvirtina, kad remiantis principu, kurio nuolat laikosi Komisija, naujai įsteigta įmonė neturėtų būti laikoma sunkumų patiriančia įmone, net jei ji perima nemokios įmonės turtą. Be to, visų „perėmimo sprendimų“ kvalifikacija sunkumų patirinčiomis įmonėmis negali išplaukti iš 1999 m. Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 10 pastabos. Ieškovės nuomone, manyti, kad visi „perėmimo sprendimai“ Rytų Vokietijoje, kurie įgijo turto likvidavimo metu, yra sunkumų patiriančios įmonės, būtų akivaizdžiai netikslu ir sukeltų diskriminaciją tarp naujai Rytų Vokietijoje įsteigtų ir visų kitų Europos Sąjungos įmonių.

68      Antra, ieškovė tvirtina, kad ji buvo įsteigta nepriklausomo investuotojo, pripažinto specialisto savo srityje, kuris nebuvo susijęs su Kahla I patiriamais sunkumais. Komisija nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, kad ieškovė veiksmingai „paveldėjo“ nemokios bendrovės Kahla I sunkumus. Ieškovės teigimu, nėra materialių įrdoymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ji buvo dalis to paties „materialaus subjekto“ kaip ir Kahla I. Be to, remiantis teismų praktika, dvi įmonės neturėtų būti laikomis vienu ir tuo pačiu „teisės subjektu“. Ieškovė tvirtina, kad ji netęsė nemokios įmonės veiklos, o tik paprasčiausiai vykstant bankroto procedūrai rinkos kaina nusipirko turto ir, laikydamasi pagrįsto ir racionalaus įmonės verslo plano, jį naudojo visai kitoje rinkoje su visai kitokia struktūra ir kitokia vadybos strategija, taip pat su visiškai skirtingais klientais. Be to, tai, jog ieškovė ir toliau investavo į naudotas mašinas, neįrodo, kad iji „paveldėjo“ Kahla I sunkumus.

69      Trečia, ieškovė tvirtina, kad RBSH&P ir AA biuro pateiktose ataskaitose aprašomas naujos įmonės įsteigimas. Šios ataskaitos nėra restruktūrizavimo planai ir todėl neturėtų palaikyti teiginio, kad ieškovė iš karto buvo įsteigta kaip sunkumų patirianti įmonė. Ieškovės teigimu, įmonės verslo planas parodo, kad nebuvo numatyta, jog nauja įmonė patirs sunkumų. Greičiau priešingai, konsultantai ex ante konstatavo, kad įmonės verslo planas buvo ekonomiškai realus. Šie vertinimai buvo tikslūs ir net kuklūs, nes įmonės vystymasis buvo sėkmingas ir gerokai sėkmingesnis nei iš pradžių prognozuota, o tai patvirtina auditorių biuro Saale/Revision ekspertizė. Ieškovė savo dublike prašo, kad šiuo klausimu būtų išklausytas Pirmosios instancijos teismo paskirtas ekspertas.

70      Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad 1994 m. Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 2.1 punkte arba 1999 m. Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 4 ir paskesniuose punktuose skelbiamų kriterijų nagrinėjimas rodo, kad ji nebuvo sunkumų patirianti įmonė.

71      Komisija, nenagrinėjusi atskirai kiekvieno šio kriterijaus, nesilaikė savo nusistovėjusios sprendimų praktikos. Ieškovės teigimu, Komisija realiai pripažino, kad dauguma gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti kriterijų, kaip antai pelno mažėjimas, didėjantys nuostoliai, grynųjų pinigų srautų sumažėjimas, finansinių įsipareigojimų augimas, šiuo atveju nebuvo įvykdyti arba patvirtino, kad jie nebuvo lemiami vertinant naują įmonę.

72      Ieškovė mano, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, įmonės verslo plano duomenys neatitinka kai kurių gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti kriterijų. Atvirkščiai, remiantis įmonės verslo planu, grynoji apskaitinė vertė, grynųjų pinigų srautai ir finansiniai įsipareigojimai padidėjo, kaip įrodė biuro Saale/Revision atlikta ekspertizė.

73      Kalbant apie grynąją apskaitinę vertę Komisija nepateikė įrodymų, kad ji buvo neįprastai maža normaliai veikiančiai įmonei. Ieškovė jau įrodė, kad grynoji apskaitinė vertė buvo tokia, jog nekilo jokių finansinių ar ekonominių sunkumų. Ieškovė tvirtina, jog nustatė, kad įgytas turtas leido sukurti pelningai veikiančią įmonę tiek pagal jos verslo planą (ex ante), tiek pagal dar geresnį tikrąjį rezultatą (ex post). Ieškovės teigimu, turto finansavimo būdas nepadeda atsakyti į klausimą, ar grynoji apskaitinė vertė mažėjo, ar ji nuo pat pradžių buvo per maža pelningai veikiančiai įmonei. Be to, Komisija konstatavo, kad turtas buvo įgytas rinkos kaina, ir nepaaiškino, kaip ši grynoji apskaitinė vertė galėjo būti per daug maža, jei atitiko rinkos vertę.

74      Be to, grynųjų pinigų srautai ir finansiniai įsipareigojimai įmonės verslo plane turėtų būti laikomi normaliais. Įmonės verslo plane, be abejonės, nenumatyta, kad grynųjų pinigų srautai sumažės ar finansiniai įsipareigojimai taps per sunkūs.

75      Dėl grynųjų pinigų srautų ieškovė tvirtina, kad įmonei pradėjus veiklą jie visada yra maži, arba net neigiami. Be to, ieškovė tvirtina, jog neegzistuoja jokių įrodymų dėl to, kad „cash‑flow“ būtų buvęs per mažas esamai ieškovės veiklai. Likvidumo sunkumai nebuvo numatyti ir faktiškai nepasireiškė įgyvendinant verslo planą. Be to, priešingai Komisijos nuomonei, bendrovės „cash-flow“ siejama su jos veikla, o ne pagalba ir bet kuriuo atveju „cash‑flow“ šaltinis negali įrodyti pastarojo žymų sumažėjimą, nes net atskaičius visą pagalbą įmonė turėtų teigiamą „cash-flow“.

76      Dėl finansinių įsipareigojimų ieškovė tvirtina, kad jie atsirado ne dėl kreditų, paimtų dėl ankstesnių ekonominių sunkumų, ? būtent šia prielaida grindžiami gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti kriterijai. Šie įsipareigojimai, atvirkščiai, atsiranda tik dėl investicijų į pelningą trumpalaikį turtą vykdant patenkinamą įmonės verslo planą, kaip patvirtina veiksmingas jos veiklos plėtojimas. Komisija bando nuslėpti šią tikrovę, nurodydama tariamą ex ante įvertinimo būtinybę.

77      Ieškovė taip pat ginčija Komisijos tvirtinimą, kad buvo per didelis darbuotojų skaičius. Ji primena, kad bendrovė nuo veiklos perėmimo momento įdarbino tik 380 iš 696 Kahla I 1993 m. priimtų darbuotojų. Nežymų darbuotojų skaičiaus sumažinimą iki 322 1996 m. pradžioje galima paaiškinti ne ekonominiais sunkumais, o veiksmingesnės organizacijos sukūrimu pirmojo veiklos etapo pabaigoje ir atlikus pirmąsias investicijas.

78      Kalbėdama apie konsultantų 1994−1996 metams numatytus nuostolius ieškovė kaltina Komisiją neišnagrinėjusią, ar tai yra nuostoliai, susiję su įmonės struktūra, ir tvirtina, kad tai yra nuostoliai, susiję su naujos įmonės veikla. Ieškovės teigimu, įgyvendinant įmonės verslo planą neatsirado veiklos nuostolių; jie buvo susiję su apskaita ir atsiradę dėl išimtinio nurašymo pagal patvirtintą pagalbos sistemą. Jei ieškovė būtų vykdžiusi nurašymą laikydamasi bendrų šioje srityje taikomų taisyklių, ji būtų gavusi pelno nuo pirmųjų metų. Tai, anot ieškovės, išplaukia iš paaiškinimų, kuriuos ji pateikė per oficialią tyrimo procedūrą, ir iš jos pateiktos finansų eksperto ataskaitos.

79      Penkta, ieškovė tvirtina, kad vien dėl paprastos priežasties, jog gauna viešą paramą, įmonė nėra sunkumų patirianti įmonė. Toks klaidingas supratimas reikštų, kad visos įmonės, kurios gauna investicinę pagalbą įsigyjant naudotą turtą, turėtų būti laikomos sunkumų patiriančiomis įmonėmis. Tačiau jei egzistuoja verslo planas su finansavimo programa ir pakankamomis nuostatomis, kaip išvengti rizikos, kurią galima numatyti, taip įsteigta įmonė neturėtų būti laikoma sunkumų patiriančia įmone.

80      Be to, TIB ir G. R. įnešė į įmonę nemažai nuosavų lėšų, kurios neturėtų būti tapatinamos su pagalba. Kalbėdama apie G. R. įneštas lėšas ieškovė tvirtina, kad norint atsakyti į klausimą, ar įmonė yra sunkumų patirianti įmonė, už jos stovinčio investuotojo finansavimo būdas neturėtų būti lemiamas. Dėl TIB įneštų lėšų ieškovė mano, kad jos neturėtų būti tapatinamos su pagalba, ir tvirtina, kad šių lėšų kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos bet kuriuo atveju neturėtų turėti jokios įtakos kitų subsidijų teisėtumui ar investicinės subsidijos suderinamumui su sistema, pagal kurią ji buvo suteikta.

81      Tiuringijos žemė pažymi, kad etapas, per kurį ieškovė tariamai patyrė sunkumų, buvo ypač trumpas, be to, paaiškina, kad ieškovės įtraukimas į įmonių, patiriančių sunkumus, sąrašą vykdant kitą procedūrą buvo atliktas per neapsižiūrėjimą, nes vėliau tą klaidą Vokietijos Federacinė Respublika ištaisė.

82      Komisija mano, kad visi ieškovės ir Tiuringijos žemės pateikti argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

 Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo

83      Ieškovė tvirtina, kad Komisija a posteriori patvirtintoje sistemoje įtvirtino naujas jai nenaudingas sąlygas ir todėl atgaline data pakeitė jos nenaudai savo teisinę poziciją, pažeisdama teisinio saugumo principą. Turint omenyje, kad pagalbai, suteiktai pagal patvirtintas programas, nereikia leidimo, galimi apribojimai turi būti numatyti arba pačioje sistemoje, arba leidime.

84      Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad teisinio saugumo principui prieštarautų tai, jei Komisija ex post nepritartų kompetentingos nacionalinės institucijos aiškinimui, kilusiam iš atitinkamo ex ante požiūrio, kuris grindžiamas pagalbos suteikimo metu galiojančiais teisės aktais pagalbos srityje. Šiame kontekste Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad būtų protinga ex ante požiūriu 1994 m. gegužės mėn. kvalifikuoti ieškovę kaip naujai įsteigtą įmonę, kuri nesaistoma 1994 m. Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti ir kuri todėl negavo pagalbos restruktūrizavimui investicinės subsidijos forma. Be to, remiantis 1979 m. Komisijos komunikato „Regioninių pagalbos sistemų koordinavimo principų taikymo tvarka“ (OL 1979, C 31) priedo 18 punkto i papunkčiu „investicija į pagrindinį turtą, vykdoma perimant įmonę, kuri buvo uždaryta arba kuri būtų buvusi uždaryta, jeigu nebūtų nupirkta, taip pat gali būti laikoma pradine investicija“. Galiausiai, kadangi ieškovė įsigijo turtą rinkos kaina, 1994 m. Gairės dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti leidžia pagalbą kvalifikuoti kaip regioninę ginčijamos investicinės subsidijos, suteiktos šiam turtui įsigyti, atžvilgiu.

85      Tiuringijos žemė pritaria ieškovės argumentams ir priduria, kad Komisija, remdamasi teisinio saugumo principu, turi prireikus tik apsiriboti konstatavimu, ar nacionalinė institucija patvirtintą programą taikė piktnaudžiaudama.

86      Komisija atsikerta, kad skundžiamas sprendimas atgaline data nepakeitė ieškovės teisinės pozicijos, nes priemonės taikymo sritis buvo apribota nuo pat pradžių.

 Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

87      Ieškovė nurodo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą tiek, kiek Komisija neatsižvelgė į tai, kad programos, kokia yra paskelbta, leidimas neleidžia įrodyti griežtų apribojimų, kuriuos ji taikė skundžiamame sprendime. Ieškovė mano, kad atidžiai ir protingai besielgiantis subjektas gali preziumuoti, jog pagalba egzistuoja, jei visos patvirtintos programos sąlygos įgyvendintos.

88      Kadangi jokių išlygų nėra programos ar leidimo tekste, ieškovė negalėjo numanyti apie jų egzistavimą net ir elgdamasi labai rūpestingai. Skelbime, prieinamame Oficialiajame leidinyje, nėra nieko, kas ieškovei galėtų kelti abejonių dėl patvirtintos programos turinio. Todėl ji neturi pagrindo ir teisinės pareigos aiškintis Komisijoje, ar programos sąlygos buvo realiai įvykdytos.

89      Be to, ieškovė mano, kad rūpestingas ūkio subjektas negalėjo numatyti, kad Komisija, nukrypdama nuo nusistovėjusios praktikos ir nesilaikydama savo paskelbtų gairių teksto, kvalifikuos naujai įsteigtą įmonę kaip patiriančią sunkumų.

90      Komisija ginčija visus ieškovės pateiktus argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

 Dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo

91      Ieškovė iš esmės ginčija Komisijos vertinimą, kad investicinės subsidijos, nurodytos 15 priemonėje, neapima Tiuringijos žemės programos VMĮ investicijoms.

92      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką patvirtinus bendrąją pagalbos sistemą, apie individualias įgyvendinimo priemones Komisijai neturi būti pranešta, nebent ji šiuo klausimu numatė išimčių patvirtinančiame sprendime. Iš tikrųjų, kadangi individuali pagalba yra paprasta bendrosios pagalbos sistemos individuali įgyvendinimo priemonė, faktoriai, į kuriuos Komisija turėtų atsižvelgti juos vertindama, yra tie patys kaip ir tie, kuriuos ji taikė nagrinėdama bendrąją sistemą. Todėl nėra reikalo individualias pagalbas pateikti Komisijai nagrinėti (1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisija, C‑47/91, Rink. p. I‑4635, 21 punktas).

93      Todėl jei griežtai ir aiškiai yra laikomasi bendrąją sistemą patvirtinančio sprendimo sąlygų, pagalba yra laikoma esama pagalba, apie kurią neturi būti pranešama Komisijai ir kuri neturi būti tiriama pagal EB 87 straipsnį (2002 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo ARAP ir kt. prieš Komisiją, C‑321/99 P, Rink. p. I‑4287, 83 punktas ir 2004 m. lapkričio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, T‑176/01, Rink. p. II‑3931, 51 punktas).

94      Tačiau jei šių priemonių neapima nurodytos bendros sistemos, jos yra nauja pagalba, kurios suderinamumas su bendrąja rinka turi būti pateiktas Komisijai nagrinėti.

95      Be to, reikia pažymėti, kad Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pagalbos suderinamumas su nagrinėjama sistema, yra jos pareigos prižiūrėti, kaip taikomi EB 87 ir 88 straipsniai, dalis. Todėl Komisijos atliekamas pagalbos suderinamumo su šia sistema nagrinėjimas nėra iniciatyva, kuri viršija jos kompetencijos ribas. Tad, priešingai nei teigia ieškovė, Komisijos vertinimo neturėtų riboti nacionalinių institucijų, kurios suteikė pagalbą, vertinimas.

96      Pirmosios instancijos teismas mano, kad kitų tvirtinimų, susijusių su EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimu, nagrinėjimas turi būti atliktas dviem etapais. Pirmiausia reikia nustatyti tikslią Tiuringijos žemės programos apimtį, vėliau šio nagrinėjimo tikslais išsiaišknti, ar ieškovei suteikta pagalba tenkino minėta programa nustatytas pagalbos teikimo sąlygas.

–       Dėl patvirtintos sistemos apimties

97      Reikia priminti, kad Vokietijos Federacinė Respublika 1993 m. liepos 1 d. pranešė apie Tiuringijos žemės programą MVĮ investicijoms kaip apie regioninę sistemą.

98      Pagal direktyvos, kurioje pateikiama Tiuringijos žemės programa, tekstą ir jos pranešimo formuliare pateiktas nuorodas asmenys, galėję gauti pagalbą pagal sistemą, paprastai buvo dirbamosios pramonės sektoriaus MVĮ ir kitos panašios Tiuringijos žemės įmonės. Tačiau didesnės įmonės, nukrypstant nuo aukščiau skelbiamos taisyklės, galėjo pasinaudoti pagalba pagal programą.

99      Pagal prieš tai minėtą direktyvą ši pagalba apima visų rūšių ir tikslų investicijas, išskyrus pagalbą tyrimams ir vystymuisi. Programos reikalavimus atitinkančios išlaidos, kaip antai minėtos pranešimo formuliaro 11 punkte, apima ir gamybos investicijas (išskyrus žemės įsigijimą), ir investicijas, atliktas vykdant restruktūrizavimo programą.

100    Iš direktyvos ir pranešimo formuliaro teksto taip pat išplaukia, kad pagalba buvo susijusi su planu ir kad ji galėjo būti suteikta tik su sąlyga, jog egzistuoja „ilgalaikis ir rimtas planas, atsižvelgiant į pagal šią direktyvą pervestas subsidijas, ir kad vykdant bendras finansavimo priemones tai patvirtina įmonės bankas“.

101    Vokietijos Federacinė Respublika pranešime apie programą nurodė EB 87 straipsnio 2 dalies c punkto ir 87 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas ir pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka motyvavo remdamasi specifiniais sunkumais, kurių patiria Rytų Vokietijos MVĮ dėl perėjimo į rinkos ekonomiką. Šiame kontekste ji pažymėjo, kad „pasenęs nekilnojamasis turtas, įranga, paveldėta iš ankstesnės planinės ekonomikos, ir apskritai iždininko nebuvimas sukelia neproporcingų finansinių poreikių Tiuringijos MVĮ ir todėl trukdo <…> joms patekti į rinką teisingomis sąlygomis“. Šiame kontekste numatytomis priemonėmis buvo siekiama atkurti tradicinę Tiuringijos žemės MVĮ struktūrą.

102    Manydama, kad reikia tolesnių paaiškinimų dėl sąvokos „restruktūrizavimo programa“, numatytos pranešimo formuliaro 11 punkte (žr. šio sprendimo 99 punktą), Komisija 1993 m. rugpjūčio 3 d. raštu paprašė Vokietijos Federacinės Respublikos papildomos informacijos.

103    Atsakydama į šį prašymą Vokietijos Federacinė Respublika savo 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikate (toliau − 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikatas), kurį Komisija gavo 1993 m. rugpjūčio 30 d., nurodė:

„Dėl pranešimo 11 punkto („restruktūrizavimo“ sąvoka) yra akivaizdus nesusipratimas. (Vokietijos) vyriausybė pažymi, kad ši pagalbos programa neleidžia suteikti pagalbą įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti. Šiais atskirais tikslais Tiuringijos žemė jau atskirai pranešė apie dvi direktyvas <...>. Atitikties pagalbai sąlygos atitinka reglamentų, susijusių su Bendrijos struktūriniais fondais, esmę ir prasmę. <…> Kaip jau buvo išdėstyta 1993 m. liepos 1 d. (pranešime), šių priemonių tikslas yra paremti būtinas investicijas ir pastangas prisitaikyti prie padidėjusių po 1989 m. privatizuotų MVĮ rinkos reikalavimų, kurios, nors ir sėkmingai veikdamos, dažnai atsiduria nestabilioje finansinėje situacijoje. „Restruktūrizavimo programa“ šiame kontekste turi būti suvokiama kaip pagalbos investicijoms programa, turint tikslą sukurti naują įmonę, ją padidinti ar atnaujinti.“

104    Galiausiai 1993 m. lapkričio 26 d. laišku Komisija, aiškiai remdamasi 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikatu, nusprendė nepateikti prieštaravimų programos, apie kurią pranešta, įgyvendinimo atžvilgiu.

105    Iš prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad Vokietijos Federacinė Respublika informavo Komisiją prieš jai patvirtinant sistemas pirmiausia apie pagalbą gavusių asmenų, kuriems skirta programa, finansinę situaciją, nurodydama, kad tai buvo po 1989 m. privatizuotas įmonės, kurios, „nors ir sėkmingai veikdamos, dažnai atsiduria nestabilioje finansinėje situacijoje“.

106    Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad nuoroda į pagalbą galinčių gauti įmonių „nestabilią finansinę situaciją“, siaurai aiškinant ir būtent jos formuluotės, turinio ir tikslų kontekste (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑277/00, Rink. p. I‑3925, 20 ir 21 punktus ir jame nurodomą teismų praktiką), neturėtų būti vertinama kaip nukreipianti į sunkumų patiriančių įmonių situaciją. Iš tiesų svarbu pažymėti, kad Tiuringijos žemės įmonės, kaip Vokietijos Federacinė Respublika paaiškino pranešime apie sistemą, kaip, beje, ir dauguma buvusių VDR įmonių, patyrė didelių sunkumų dėl perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką. Būtent šiame kontekste reikia suvokti nuorodą į „nestabilią finansinę situaciją“, kurioje gali atsidurti pagalbą pagal programą galinčios gauti įmonės. Todėl formuluotė „nestabili finansinė situacija“ reiškia sunkumus, susijusius su perėjimu iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, o ne tuos, kurie būdingi sunkumų patiriančioms įmonėms. Tai irgi išplaukia iš nepertraukiamo sąvokų „nestabilios finansinės situacijos“ ir „sėkmingai veikiančios įmonės“, vartojamų toje pačioje frazėje, ryšio. Iš tiesų formuluote „sėkmingai veikianti įmonė“ aiškiai siekiama parodyti, kad įmonių, kurios gali gauti pagalbą pagal programą, nestabili finansinė padėtis neturėtų būti tokia kaip įmonės, kuri nustoja būti traktuojama kaip sėkmingai veikianti.

107    Taip pat svarbu pažymėti, kad Vokietijos Federacinė Respublika savo 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikate pateikė nuorodas dėl pagal sistemą suteiktos pagalbos pobūdžio, patikslindama, kad „programa <...> neleidžia suteikti pagalbos įmonėms sanuoti ar restruktūrizuoti“.

108    Šis patikslinimas, susijęs su aplinkybe, kad Tiuringijos žemė taip pat pranešė apie specialiai sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti skirtas programas, turi būti aiškinamas šios bylos aplinkybių požiūriu kaip nuoroda, patvirtinanti, kad programa neapima sunkumų patiriančių įmonių. Iš tikrųjų nebūtų logiška manyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika nesiekė įtraukti sunkumų patiriančių įmonių į programą, nors ji aiškiai nenumatė pagalbos, kuri būtent joms skirta.

109    Todėl nėra svarbu nustatyti, ar, kaip tvirtina ieškovė ir Vokietijos Federacinė Respublika, investicinė pagalba sunkumų patiriančioms įmonėms galėtų tuo metu būti suteikta pagal regioninę sistemą, nes, patikslindama 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikate, kad sistema skirta sėkmingai veikiančioms įmonėms, viena vertus, ir kad ji neleidžia suteikti pagalbos įmonėms sanuoti ar restruktūrizuoti, Vokietijos Federacinė Respublika aiškiai neįtraukė į sistemą sunkumų patiriančių įmonių.

110    Tačiau ieškovė mano, kad 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikatas neturėtų pakeisti programos teksto, koks jis buvo praneštas Komisijai 1993 m. liepos 1 dieną. 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikatas yra patvirtintos programos dalis, nes Komisija papildomą informaciją ir jos patikslinimus laikė reikšmingais priimant sprendimą nepateikti prieštaravimų dėl projekto, apie kurį pranešta, įgyvendinimo. Todėl Komisija neprivalėjo pradėti oficialios tyrimo procedūros, kaip tvirtina ieškovė, kad šiuo tikslu galėtų pareikalauti pakeisti programą arba pranešti apie konkrečius taikymo atvejus. Iš tikrųjų, kadangi Vokietijos Federacinė Respublika pateikė patikslinimus, leidžiančius Komisijai jau po pirmojo tyrimo įsitikinti, jog projektas, apie kurį pranešta, buvo suderinamas su Sutartimi, oficialios tyrimo procedūros pradėjimas būtų perteklinis arba net betikslis.

111    Remiantis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis, reikia padaryti išvadą, kad Komisija pagrįstai manė, jog sunkumų patiriančios įmonės nebuvo priskirtos Tiuringijos žemės programos taikymo sričiai.

–       Dėl ieškovei suteiktos subsidijos

112    Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Komisija mano, jog ieškovei suteikta subsidija netenkino Tiuringijos žemės programos sąlygų tiek, kiek ji buvo sunkumų patirianti įmonė nuo 1994 m. iki 1996 m. pabaigos, iki tol, kol pirmą kartą užfiksavo nežymų teigiamą rezultatą ir kol nuosavo kapitalo dalis pradėjo augti (skundžiamo sprendimo 118 ir 129 konstatuojamos dalys).

113    Komisija skundžiamame sprendime nurodo, kad atitinkamu momentu turėtų ataskaitų požiūriu ji, remdamasi savo nusistovėjusia praktika, ieškovę, kuri buvo „perėmimo sprendimas“, laikė sunkumų patiriančia įmone (skundžiamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis).

114    Tačiau ieškovė tvirtina, kad ji gavo subsidiją, skirtą įmonės veiklos pradžiai, ir kad nuo pat pradžių ji buvo ekonomiškai pelningai veikianti įmonė.

115    Iš karto reikia priminti, kad atlikdama tyrimą Komisija privalo atsižvelgti ir vertinti sudėtingus ekonominio pobūdžio faktus ir aplinkybes. Bendrijos teismai negali pakeisti Komisijos atlikto sudėtingų ekonominių faktų ir aplinkybių vertinimo savuoju, todėl Pirmosios instancijos teismo kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar buvo laikytasi proceso ir motyvavimo taisyklių, ar faktai iš esmės teisingi, ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos, taip pat, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (žr. 2005 m. gegužės 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Saxonia Edelmetalle prieš Komisiją, T‑111/01 ir T‑133/01, Rink. p. II‑1579, 91 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

116    Šiuo atveju ieškovės finansinė padėtis nagrinėjamos pagalbos suteikimo momentu skundžiamame sprendime yra vertinama remiantis dviem konsultantų biurių ataskaitomis, prieinamomis ieškovės įsteigimo momentu, t. y. 1993 m. lapkričio 29 d. biuro RBSH&P ataskaita ir 1994 m. sausio 11 d. AA pateikta ataskaita.

117    RBSH&P ataskaitos tikslas buvo parengti įmonės verslo planą, siekiant nustatyti bankrutavusios įmonės Kahla I „perėmimo sprendimą“, kuri pradėtų savo veiklą 1994 m. sausio 1 dieną. Šis verslo planas, parengtas bendradarbiaujant su G. R., turėjo tapti diskusijų tarp likvidatoriaus, Tiuringijos žemės, federalinės valdžios, bankų ir potencialių investuotojų pagrindu.

118    Įmonės verslo plane buvo numatyti keli esminiai momentai. Pavyzdžiui, numatyta, kad „perėmimo sprendimas“ perims pagrindines Kahla I komercinės veiklos rūšis, t. y. porcelianinių indų gamybą, kuri būtų vykdoma aukščiausios kokybės porcelianinių indų ir porceliano gaminių viešbučiams sektoriuose. Šis verslo planas numatė visų atsargų ir 380 darbuotojų perėmimą bei Kahla I turto (žemės, pastatų, mašinų ir įrengimų), kurie traktuojami kaip būtini geram „perėmimo sprendimo“ veikimui, naudojimą. Dėl pastarojo aspekto konsultantai pažymėjo, kad norint įveikti būtiną restruktūrizavimo etapą laukiant potencialaus investuotojo šio nekilnojamojo turto suteikimas būsimai bendrovei pirmuosius ketverius metus turėjo būti atliktas nemokamai. Be to, įmonės verslo plane numatyta, kad pirmosios investicijos bus skirtos įmonės veiklai pakeisti, padidinti bei racionalizuoti. Galiausiai jie rėmėsi G. R., kaip pagrindinio akcininko, 50 000 DEM įnašu, taip pat balsavimo teisės neturinčio nario 9,5 milijono DEM įnašu.

119    AA biuro ataskaita buvo atlikta TIB užsakymu, siekiant įvertinti jos dalyvavimą kaip potencialios „perėmimo sprendimo“ narės. Šioje ataskaitoje nagrinėjamas įmonės verslo planas, parengtas RBSH&P biuro atsižvelgiant į esminius pasikeitimus, vėliau atsiradusius pagrindinėje struktūroje. Įmonės verslo planas buvo grindžiamas, be kita ko, prielaidomis apie TIB dalyvavimą, nesukuriantį balsavimo teisių, ir 7,95 milijono DEM dydžio finansinį įsipareigojimą, leidžiantį, pasisekus verslo planui, užtikrinti mažiausiai 365 darbo vietas iki 1997 m., ir, kita vertus, apie Kahla I nekilnojamojo turto įsigijimą, nurodytą pirmojoje ataskaitoje bendrai 5,2 milijono DEM sumai. Šioje ataskaitoje buvo numatyta, kad dalis šio nekilnojamojo turto, t. y. įmonės veiklai būtina įranga ir mašinos, bus finansuojamos nagrinėjama Tiuringijos žemės investicine subsidija.

120    Svarbu pažymėti, priešingai nei teigia ieškovė, kad konsultantai riziką, susijusią su įmonės verslo planu, laikė didele. Iš tikrųjų, kaip išplaukia iš RBSH&P ataskaitos, reikėjo nustatyti keletą struktūros elementų ir konsultantai atkreipė dėmesį į labai didelius sunkumus, su kuriais susidurs verslo planas. AA parengoje ataskaitoje savo ruožtu įvertinta, kad įmonei keliami labai ambicingi tikslai ir egzistuoja didelė rizika, galinti lemti verslo plano nesėkmę. Šios ataskaitos konsultantų nuomone, tyrimas parodė, kad net nedidelis atitrūkimas nuo kiekybinių rodiklių galėtų reikšti perėmimo projekto nesėkmę.

121    Remdamasis šiomis ataskaitomis Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, skundžiamo sprendimo 117 konstatuojamoje dalyje teigdama, kad viešosios valdžios parama buvo lemiama norint užtikrinti, jog po restruktūrizavimo proceso ieškovė būtų sėkmingai veikianti įmonė.

122    Iš tikrųjų, kaip nedviprasmiškai išplaukia iš RBSH&P parengtos ataskaitos, įmonė „negali pati padengti labai didelių, palygti su numatyta apyvarta, finansavimo išlaidų, susijusių su restruktūrizavimo procesu (investicijų poreikis, nauji patalpų projektai, pernelyg dideli gamybos įrengimai ir t. t.)“. Be to, konsultantai pažymi, kad „šio restruktūrizavimo proceso būtinybė kildinama iš praeities ir todėl „perėmimo sprendimas“ neturėtų to paneigti“; be to, „viešosios valdžios parama atliekant privalomas dotacijas į kapitalą Žemės regioninių garantijų pagalba ir kt. buvo būtina sąlyga pritaikant (Kahla) struktūrą prie rinkos ekonomikos reikalavimų“.

123    Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji buvo naujai įsteigta įmonė, kuri tik perėmė kai kurį Kahla I turtą ir kurios veikla pakeista, negali paneigti išvados, kad ieškovė turėjo būti restruktūrizuota siekiant užtikrinti, kad ji būtų sėkmingai veikianti įmonė. Iš dviejų ataskaitų išplaukia, kad veiklos pritraukimas prie labiau pelningų porcelianinių indų ir aukščiausios kokybės porceliano gaminių viešbučiams sektorių reikalavo, be kita ko, išankstinių pakeitimo, padidinimo ir racionalizacijos investicijų. Patys konsultantai nustatė ketverių metų restruktūrizavimo proceso adaptacijos laikotarpį.

124    Ieškovės argumentams, kad iš esmės įmonė disponavo savo didelės vertės turtu nesinaudodama pagalba ir kad viešosios lėšos buvo skirtos pagal patvirtintą sistemą, neturėtų būti pritarta.

125    Viena vertus, reikia priminti, kaip ginčijo Komisija skundžiamame sprendime ir to nepaneigė ieškovė, kad bendra konsultantų pasiūlytų priemonių sąmata buvo, remiantis RBSH&P biuro ataskaita, 30,945 milijono DEM (skundžiamo sprendimo 167 konstatuojamoji dalis). Iš to išplaukia, kad, siekiant užtikrinti pelningą ieškovės veiklą, bendra pasiūlytų priemonių kaina buvo aiškiai didesnė už jos akcininkų įnašus (žr. šio sprendimo 118 punktą in fine).

126    Kita vertus, tariamas ieškovei suteiktų subsidijų suderinamumo su bendrąja rinka pobūdis neturėtų paneigti išvados, kad pelninga ieškovės veikla priklauso nuo viešosios valdžios paramos. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Komisija išvadą, jog įmonė turėjo sunkumų, padarė ne dėl to, kad jai buvo suteikta pagalba. Tačiau Komisija manė, jog ši aplinkybė tik patvirtina, kad ieškovė turėjo sunkumų. Be to, tai, kad ieškovė negalėjo gauti finansinės pagalbos iš bankų be valstybės pagalbos (žr. šio sprendimo 24 ir 28 punktus), o to ji neginčija, parodo, kad dėl įmonės padėties finansų įstaigos negalėjo jai suteikti lėšų rinkos sąlygomis. Dėl privataus investuotojo taip pat reikia pažymėti, kad G. R. įnašas nebuvo užtikrintas, nes jis turėjo teisę nutraukti sutartį, jei įmonė vėliau negautų planuotos pagalbos.

127    Kalbant apie taisykles, taikytinas Tiuringijos žemei suteikiant investicinę subsidiją, reikia pažymėti, kad šiuo atveju Komisijos taikytos 1994 m. Gairės dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti yra įprastos Komisijos praktikos išraiška pagalbos restruktūrizavimui srityje, kaip nurodyta 1979 m. Komisijos aštuntosios ataskaitos dėl konkurencijos politikos 227, 228 ir 177 punktuose ir tam yra pritaręs Teisingumo Teismas (žr. 1984 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą Intermills prieš Komisiją, 323/82, Rink. p. 3809; 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Belgija prieš Komisiją, 234/84, Rink. p. 2263 ir 1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307).

128    Remiantis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis, Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija teisingai nusprendė, jog 1994 m. Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 2.1 punkte esantis apibrėžimas, pagal kurį sunkumų patirianti įmonė „negali užtikrinti veiklos atnaujinimo savo lėšomis arba lėšomis, gautomis iš savo akcininkų, ar paskolomis“, atitinka bylos aplinkybes.

129    Kalbant apie ieškovės argumentus, susijusius su rodikliais, nurodytais 1994 m. Gairėse dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, reikia priminti, kad Komisijos tendencijos požymiams suteikta svarba nebūtinai užkerta kelią kitoms požymių rūšims (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T‑171/02, Rink. p. II‑2123, 111 punktas).

130    Todėl Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo remtis tokiais požymiais, kaip antai maža turto vertė ar nedideli grynųjų pinigų srautai arba didelis įsiskolinimo lygis, konstatuodama, kad ieškovė buvo sunkumų patirianti įmonė. Iš tikrųjų konsultantų atitinkamose ataskaitose pasiūlytų būtinų priemonių bendros kainos atžvilgiu vertinimas, jog turto vertė ir grynųjų pinigų srautai buvo pernelyg maži, kad galėtų užtikrinti šių priemonių finansavimą ir todėl ieškovės pelningą veiklą, neturėtų būti laikomas akivaizdžiai klaidingu. Vis dėlto ieškovė neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, jog be valstybės paramos ieškovė nebūtų galėjusi įvykdyti tokių finansinių įsipareigojimų.

131    Kalbant apie darbo vietas naujoje įmonėje, pažymėtina, kad jų skaičių konsultantai ataskaitose laiko suderinamu su sėkmingu ieškovės verslo planu. Tačiau, kaip nurodė Komisija skundžiamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje, viešosios valdžios parama buvo susijusi su darbo vietų išsaugojimu. Be to, iš šių dviejų konsultantų ataskaitų išplaukia, kad darbo vietų skaičiui įtakos turėjo socialiniai motyvai. Taip pat RBSH&P ataskaitoje pažymima, kad apyvarta kiekvienam darbuotojui, kurią ieškovė turėjo pasiekti pirmaisiais metais, buvo mažesnė už tą, kurią keramikos industrija turėjo ankstesniais metais. Ji taip pat mažesnė už vidutinę apyvartą. Tai nėra būdinga naujai pelno siekiančiai įmonei.

132    Galiausiai, kalbant apie konsultantų numatytus nuostolius, reikia priminti, kad Komisija skundžiamo sprendimo 114 konstatuojamojoje dalyje nurodė, jog „įmonė be valstybės paramos tikrai būtų patyrusi didesnių nuostolių, o gal apskritai pasitraukusi iš rinkos“ ir jog todėl aplinkybė, kad taikant ypatingojo nurašymo taisykles galėjo atsirasti didesnių nuostolių, neturi reikšmės. Šiomis aplinkybėmis ieškovės tvirtinimas, kad nors ji atliko nurašymus pagal bendras šioje srityje taikytinas taisykles, būtų gavusi pelną nuo pirmųjų metų, yra nereikšminga. Be to, toks teiginys prieštarauja tvirtinimui, kad tai nėra nuostoliai, susiję su naujos įmonės veikla.

133    Iš visų prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad Komisija, konstatuodama, jog ieškovė buvo sunkumų patirianti įmonė, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

134    Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, jog Komisija turi teisę manyti, kad sąlygos, leidžiančios teikti investicinę pagalbą MVĮ, šiuo atveju nebuvo tenkinamos ir kad Tiuringijos žemės atliktas 2,5 milijono DEM dydžio pavedimas subsidijos forma nebuvo suderinamas su sistemą patvirtinančiu sprendimu. Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad ši subsidija turėjo būti kvalifikuojama kaip nauja pagalba EB 88 straipsnio 3 dalies prasme.

135    Todėl reikia atmesti visus argumentus dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo, susijusius su Tiuringijos žemės investicine subsidija (15 priemonė).

 Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo

136    Reikia priminti, kad įvairiomis formomis pasireiškiančiu pagrindiniu teisinio saugumo reikalavimu siekiama užtikrinti Bendrijos teisės reglamentuojamų situacijų ir teisinių santykių prognozavimą (1996 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Duff ir kt., C‑63/93, Rink. p. I‑569, 20 punktas ir 1997 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Oliveira prieš Komisiją, T‑73/95, Rink. p. II‑381, 29 punktas).

137    Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju teisinio saugumo principas nebuvo pažeistas.

138    Pirmiausia, ieškovės teiginys, kad Komisija skundžiamu sprendimu atgaline data nustatė papildomas sąlygas, palyginti su tomis, kurios figūruoja Tiuringijos žemės programą MVĮ investicijoms patvirtinančiame sprendime, yra nepagrįstas. Iš šio sprendimo 97−111 punktų išplaukia, kad Komisija, vertindama subsidijų pagal 15 priemonę suderinamumą, griežtai apsiribojo sąlygomis, nustatytomis Tiuringijos žemės programą patvirtinančiame 1993 m. lapkričio 26 d. Sprendime.

139    Antra, reikia atmesti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentus, kad iš esmės Komisija ex post nepatvirtino kompetentingos nacionalinės institucijos aiškinimo, pagrįsto atitinkamu ex ante požiūriu, kurį nacionalinė institucija grindžia pagalbos suteikimo metu galiojusiais teisės aktais pagalbos srityje ir pagrįstai ieškovę laikė naujai įsteigta įmone, kuri nepriskirtina 1994 m. Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti taikymo sričiai.

140    Šiuo atžvilgiu reikia priminti kontekstą, kuriam esant Tiuringijos žemės programą patvirtino Komisija. Ypač reikia priminti, kad nurodydama, jog programa skirta sėkmingai veikiančioms įmonėms ir kad ji neleidžia suteikti pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, Vokietijos Federacinė Respublika į sistemą aiškiai neįtraukė sunkumų patiriančių įmonių (žr. šio sprendimo 109 punktą).

141    Todėl, net jei, kaip tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, investicinė pagalba sunkumų patiriančioms įmonėms galėjo būti suteikiama pagal programą, apie kurią pranešta, kaip regioninės pagalbos sistema, buvo aišku, kad, atsižvelgiant į 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikatą, tokios įmonės negali gauti pagalbos remiantis patvirtinta programa.

142    Tačiau aplinkybė, kad naujos įmonės negali būti pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti gavėjos, po 1993 m. rugpjūčio 26 d. Komunikato neturėtų įnešti neaiškumo dėl programos taikymo ribų, kuri savo taikymo sričiai nepriskiria sunkumų patiriančių įmonių, neatsižvelgiant į tai, kad jos yra naujai įsteigtos.

143    Bet kuriuo atveju nurodyta aiškumo stoka, net jeigu ji teisinga, neturėtų dėl savo labai ribotos apimties kelti grėsmės teisiniam saugumui.

144    Iš to išplaukia, kad Komisija nesielgė priešingai šiam principui, konstatuodama, jog ieškovei suteikta subsidija neatitiko Tiuringijos žemės programos sąlygų dėl to, kad ji tuo metu buvo sunkumų patirianti įmonė.

145    Todėl reikia atmesti visus argumentus, susijusius su teisinio saugumo principo pažeidimu, kiek tai susiję su Tiuringijos žemės investicine subsidija (15 priemonė).

 Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

146    Reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kurioje Bendrijos administracija, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija iš kompetentingų ir patikimų šaltinių (1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellett prieš Teisingumo Teismą, T‑66/96 ir T‑221/97, Rink. VT p. I‑A‑449 ir II‑1305, 107 ir 107 punktai). Tačiau šio principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija tikslių garantijų nesuteikė (2000 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mehibas Dordtselaan prieš Komisiją, T‑290/97, Rink. p. II‑15, 59 punktas ir 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Innova Privat‑Akademie prieš Komisiją, T‑273/01, Rink. p. II‑1093, 26 punktas).

147    Siekdama pagrįsti savo teisėtus lūkesčius, šiuo atveju ieškovė iš esmės nurodo esamą pagalbos pobūdį.

148    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog Pirmosios instancijos teismas iš esmės nurodė, kad negalima pritarti, jog Komisija paskirtų įpareigojimą išieškoti pagalbą asmeniui, kuris laikėsi Komisijos leidime nustatytų sąlygų (2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kvaerner Warnow Werft prieš Komisiją, T‑227/99 ir T‑134/00, Rink. p. II‑1205, 92 punktas).

149    Tačiau, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 134 punkte, ieškovei suteikta investicinė subsidija griežtai nesilaikoma Tiuringijos žemės programą patvirtinančiame sprendime nustatytų sąlygų.

150    Dėl tiesioginio apribojimo nebuvimo nagrinėjamoje sistemoje, paskelbtoje Oficialiajame leidinyje, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad ji neturi būti grindžiama ieškovės teisėtais lūkesčiais dėl Tiuringijos žemės investicijų teisėtumo. Iš tikrųjų ieškovė nebuvo atleista nuo pareigos išsiaiškinti, ar jai suteikta pagalba buvo teisėta. Bet kuriuo atveju ieškovės nurodyta aplinkybė neturėtų būti tapatinama su Komisijos pateiktais patikinimais, kad ginčijama programa esą taikoma sunkumų patiriančių įmonių atžvilgiu.

151    Dėl argumento, kad naujai įsteigtos įmonės tuo metu negali būti laikomos sunkumų patiriančiomis įmonėmis, reikia pažymėti, kad ši aplinkybė neturėtų būti aiškinama taip, kad įmonė, kaip ir šiuo atveju, negali atsidurti sunkioje padėtyje.

152    Iš to išplaukia, kad visus argumentus, susijusius su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstus tiek, kiek jie susiję su Tiuringijos žemės investicine subsidija.

2.     Dėl subsidijų užimtumui remti, susijusių su investicijomis į aplinkos apsaugą (26 priemonė)

a)     Šalių argumentai

 Dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo

153    Ieškovė pirmiausia ginčija Komisijos vertinimą, kad jos įgyvendintos priemonės neatitinka DRĮ 249 h straipsnyje nustatytos tvarkos.

154    Ieškovė tvirtina, kad pagal nedviprasmiškas DRĮ 249 h straipsnio nuostatas privačios įmonės, o ne tik su THA susijusios įmonės galėjo įgyvendinti šias priemones. Tai patvirtina nuostatos, į kurias Komisija atsižvelgė, kaip antai 1993 m. sausio 27 d. Taikymo aplinkraštis ir DRĮ 92 straipsnio 2 dalies trečioji pastraipa. Ieškovės teigimu, sistemos taikymo srities apribojimas vien THA įmonėms neišplaukia nei iš Komisijos leidimo, nei iš nuorodos, paskelbtos Oficialiajame leidinyje, nei iš Vokietijos Federacinės Respublikos, kurios paaiškinimai bet kuriuo atveju neturėtų pakeisti nedviprasmiško sistemą pagrindžiančio teksto reikšmės, 1994 m. liepos 29 d. Komunikato. Kad taip būtų, Vokietijos Federacinė Respublika turėjo tai padaryti aiškiai arba pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

155    Dubliko stadijoje ieškovė, pagrįsdama savo teiginį, kad ji turėjo teisę įgyvendinti priemones pagal DRĮ 249 h straipsnį ir tai padarė siekdama įdarbinti anksčiau be darbo buvusius asmenis, taigi veikdama viešojo intereso tiklais, pateikė ekspertizės ataskaitą. Ieškovė prašo išklausyti šiuo klausimu tuometinį Jenos darbo biržos (Arbeitsamt Jena) direktorių.

156    Antra, ieškovė tvirtina, kad priemonės, kurias ji įgyvendino pagal DRĮ 249 h straipsnį, nėra valstybės pagalba.

157    Pirmiausia ji tvirtina, jog valstybės priemonė nėra valstybės pagalba dėl to, kad ją įgyvendino privati, o ne viešoji įmonė. Ieškovės teigimu, THA įmonės taip pat įgyvendino priemones pagal DRĮ 249 h straipsnį savo teritorijoje.

158    Toliau ieškovė ginčija, kad jai buvo sudarytos palankesnės sąlygos įgyvendinant priemones, ir prašo šiuo klausimu išklausyti G. R. Ieškovės teigimu, jai šiomis priemonėmis buvo padengtos tik išlaidos, susijusios su atlyginimais darbuotojams, įgyvendinantiems šias priemones, arba su panaudotomis medžiagomis. Jos teigimu, priemonės buvo įgyvendintos siekiant padėti bedarbiams ir jų nebūtų buvę be DRĮ 249 h straipsnio. Netiesioginė nauda taip pat nebuvo įrodyta. Tik dalis tvarkymo darbų buvo būtini pasiruošiant investicijoms ir, beje, išlaidos šiems darbams atlikti buvo gerokai mažesnės nei jos asmeninis įnašas (613 031,01 DEM), nes visa galima nauda jau buvo grąžinta. Dėl sutvarkymo darbų, kurie nebuvo būtini, reikia pasakyti, kad ji jų iš viso neatliko arba atliko per ilgesnį laikotarpį be papildomų išlaidų. Be to, ieškovė ginčija, kad šiuos darbus jau buvo atlikusi Kahla I. Ieškovės teigimu, ji Komisijai pasiūlė apsilankyti vietoje arba atlikti ekspertizę bet kokiais kitais būdais, siekiant nustatyti, ar jai iš tikrųjų buvo sudarytos palankios sąlygos. Komisijos atstovai patvirtino, kad jie turėjo visą būtiną informaciją. Ieškovės teigimu, jos pateikta ekspertizė paneigia sutrumpintus ir nemotyvuotus Komisijos teiginius.

159    Ieškovė priduria, kad, remiantis DRĮ 242 s straipsniu, ta pati sistema buvo taikyta senųjų Vokietijos žemių įmonėms ir kad kartu taikomos DRĮ 249 h ir 242 s straipsnių nuostatos yra bendroji priemonė.

160    Galiausiai ji tvirtina, kad tuo, jog Komisija 1997 m. patvirtino iš dalies pakeistą DRĮ 249 h straipsnį kaip valstybės pagalbos nuostatą, neturėtų būti remiamasi kaip valstybės pagalbos elementų egzistavimo visose priemonėse, kurių buvo imtasi pagal DRĮ 249 h straipsnį, įrodymu.

161    Komisija atsikerta, kad priemonės nepriskirtinos DRĮ 249 h straipsniui, nes ieškovė nebuvo viena iš valdytojų, numatytų 1994 m. liepos 29 d. Vokietijos Federacinės Respublikos komunikate, kuriame, be to, pažymima, jog priemonės turi būti atsietos nuo bet kokio privataus intereso. Komisija pastebi, kad ieškovė įgyvendino nagrinėjamas priemones siekdama pašalinti atliekas iš savo sklypo ir kad jos yra valstybės pagalba šios naudai.

 Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo

162    Ieškovė tvirtina, kad Komisija a posteriori įtvirtino sistemoje naujas jai nepalankias sąlygas ir todėl atgaline data pakeitė jos nenaudai savo teisinę poziciją, taip pažeisdama teisinio saugumo principą. Turint omenyje, kad pagalba, kuri buvo suteikta pagal patvirtintas programas, nereikalauja patvirtinimo, galimi apribojimai gali atsirasti arba pačioje sistemoje, arba leidime.

163    Komisija ginčija visus ieškovės argumentus.

 Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

164    Ieškovė tvirtina: kadangi Komisija konstatavo, jog DRĮ 249 h straipsnyje nėra pagalbos elementų, pagal šią nuostatą įgyvendindamas priimtas priemones rūpestingas ūkio subjektas galėjo būti tikras, kad jos nėra pagalba, reikalaujanti specialaus Komisijos patvirtinimo.

165    Ieškovė tvirtina, kad buvo laikomasi visų DRĮ 249 h straipsnio ir jo taikymo nuostatų sąlygų, ir prašo, kilus dėl to abejonių, paskirti ekspertą. Ieškovės teigimu, Komisija pati sukūrė nepasitikėjimo situaciją, nes ji leidime arba Oficialiajame leidinyje privalėjo aiškiai pasakyti, kad ši nuostata skirta tik THA įmonėms. Dėl aplinkybės, kad ieškovė, be federalinės valdžios subsidijų, gavo subsidijų iš Tiuringijos žemės, ji tvirtina, kad, turint omenyje, jog federalinės valdžios priimtose priemonėse nebuvo pagalbos elemntų, protingas verslininkas galėjo remtis tuo, kad taip pat yra ir Tiuringijos žemės lėšų atžvilgiu.

166    Komisija ginčija visus ieškovės argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

 Dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo

–       Dėl DRĮ 249 h straipsnio suderinamumo su sistema

167    Kalbant apie klausimą, ar ieškovei suteiktos subsidijos darbo užimtumui remti yra DRĮ 249 h straipsnio taikymo priemonė, reikia iš anksto priminti, kad priimdamas šią nuostatą, įsigaliojusią 1993 m. sausio 1 d., Vokietijos teisės aktų leidėjas priėmė naujus teisės aktus, susijusius su darbo vietų sukūrimu, galiojančius tik buvusioje VDR teritorijoje.

168    Pagal DRĮ 249 h straipsnio 1 dalies nuostatas „Federalinė darbo birža, suteikdama subsidijas darbdaviams, gali remti bedarbių įdarbinimą atlikti darbus, kuriais <...> siekiama pagerinti aplinką, socialines paslaugas arba pagalbą jaunimui“.

169    Pagal DRĮ 249 h straipsnio 3 dalį „darbas, kuriuo siekiama valyti arba gerinti aplinką, socialines paslaugas ar pagalbą jaunimui, gali būti remiamas, taikant šias nuostatas, subsidijomis, skirtomis padengti su atlyginimais darbuotojams susijusias išlaidas, kuriuos darbo birža įdarbino pas darbdavius, jei šie darbai turi būti atlikti greitai dėl aplinkos valymo ar gerinimo ir jei jie negali būti atlikti nesant šia nuostata numatytų rėmimo priemonių <...>. Apskritai aplinkos valymo ir gerinimo srityje gali būti remiamas tik darbas, kurio atlikimas pavestas pramonės ar komercinei įmonei; tai ypač pasakytina apie pagal viešąją teisę veikiančių juridinių asmenų darbą. Išimtiniais atvejais paties paslaugų teikėjo atliekamas darbas gali būti remiamas, jei jis priešingu atveju negalėtų būti atliktas“.

170    Kelis kartus paprašiusi pateikti informacijos, Komisija buvo informuota, būtent 1992 m. gruodžio 2 d. Vokietijos Federacinės Respublikos komunikatu, apie šio reglamentavimo sudedamąsias dalis.

171    Vokietijos Federacinė Respublika 1993 m. gegužės 11 d. Komunikatu taip pat išsiuntė Komisijai 1993 m. sausio 27 d. Federalinės darbo biržos valdybos aplinkraštį „darbo užimtumui remti aplinkos apsaugos, socialinių paslaugų ir socialinės pagalbos jaunimui ir vaikams gerinimo priemonėmis“ su priemonių, kurias galima skirti kaip paramą, numatytą DRĮ 249 h straipsnyje, pavyzdžių sąrašu.

172    Be to, papildomą informaciją apie DRĮ 249 h straipsnio sistemą Vokietijos Federacinė Respublika pateikė 1993 m. spalio 4 d. ir 1994 m. liepos 29 d. Komunikatais.

173    Būtent remdamasi šia informacija Komisija 1995 m. sausio 13 d. raštu nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl minėtų priemonių įgyvendinimo, „nes šios priemonės nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sritį“.

174    Ieškovė iš esmės tvirtina, kad ji darbo užimtumo rėmimo priemones įgyvendino remdamasi DRĮ 249 h straipsniu ir kad bedarbiai buvo įdarbinti atlikti aplinkos apsaugos gerinimo darbus, kaip antai metalo laužo ir atliekų, likusių po ankstesnės konglomerato VEB Vereinigte Porzellanwerke Kahla veiklos, pašalinimas.

175    Komisija skundžiamame sprendime, atsižvelgdama į Vokietijos Federacinės Respublikos 1994 m. liepos 29 d. Komunikatą, nusprendė, kad privačios įmonės negalėjo pasinaudoti DRĮ 249 h straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir kad priemonėms, kurių buvo imtasi įmonės interesais, negalėjo būti panaudota šioje nuostatoje numatyta parama (skundžiamo sprendimo 134 konstatuojamoji dalis).

176    Šiuo atžvilgiu iš karto reikia atmesti ieškovės argumentą, kad iš esmės Komisija neturėjo teisės remtis Vokietijos Federacinės Respublikos 1994 m. liepos 29 d. Komunikatu. Iš tikrųjų iš prieš tai nurodytų aplinkybių išplaukia, kad šiame komunikate pateikta papildoma informacija ir paaiškinimai, tiesiogiai paminėti leidime, buvo įvertinti Komisijos, kuriuos ji laikė svarbiais norint konstatuoti, kad nagrinėjamos priemonės nėra pagalba EB 87 straipsnio prasme. Todėl jos yra svarbios, siekiant nustatyti tikslią leistos sistemos apimtį. Vadinasi, Komisija neprivalėjo pradėti oficialios tyrimo procedūros, kaip tvirtina ieškovė, kad galėtų reikalauti pakeisti sistemą, apie kurią pranešta. Iš tikrųjų, kadangi Vokietijos Federacinė Respublika pateikė paaiškinimus, leidžiančius Komisijai jau po pirmojo nagrinėjimo įsitikinti, kad nagrinėjamos priemonės nėra pagalba EB 87 straipsnio prasme, būtų buvę nebereikalinga ir net netikslinga pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

177    Atsižvelgiant į 1994 m. liepos 29 d. Komunikatą reikia išnagrinėti, ar ieškovės atliekamas darbas galėjo būti paramos, numatytos DRĮ 249 h straipsnyje, objektas.

178    Pirmiausia reikia priminti, kad Vokietijos Federalinė Respublika savo 1994 m. liepos 29 d. Komunikate nurodė, jog „už priemones, priimtas pagal DRĮ 249 h straipsnį, ekologinio aplinkos valymo ir gerinimo srityje atsakingi asmenys yra pagal viešąją teisę veikiantys juridiniai asmenys, ypač teritoriniai junginiai (pavyzdžiui, savivaldybės, rajonai, komunos), taip pat THA valdomos įmonės ir kitos įmonės, pvz., statybų bendrovės arba bendrovės, užsiimančios darbo ir užimtumo rėmimu. Įmonė, kuriai pavesta įgyvendinti priemones, nėra už jas atsakingas asmuo. Priemonėms, tenkinančioms tam tikrus, naudą už priemonę atsakingam asmeniui suteikiančius interesus, negalima teikti paramos pagal DRĮ.“

179    Be to, iš 1994 m. liepos 29 d. Komunikato išplaukia, kad „atsakingi asmenys“ privalėjo patikėti darbus vykdančiajai įmonei, kaip Vokietijos Federacinė Respublika iš anksto paaiškino, be kita ko, savo 1993 m. spalio 4 d. Komunikate ir kaip buvo minėta Komisijos leidime. Vokietijos Federacinė Respublika šiame komunikate nurodė, kad „pagal DRĮ 249 h straipsnio 3 dalies trečiąją pastraipą tik darbai, kurių atžvilgiu gali būti suteikta pagalba aplinkos apsaugos gerinimo srityje (užterštų zonų gerinimas), buvo iš principo tie, kurių vykdymas pavestas federalinei pramoninio ar komercinio pobūdžio įmonei (Wirtschaftsunternehmen), ir kad vadovaujantis bendra taisykle šie darbai buvo atsakingos institucijos (pavyzdžiui, Vokietijos žemės, komunos, su THA susijusios įmonės) rengiamų viešų konkursų objektas“.

180    Iš prieš tai išdėstytų aplinkybių tiesiogiai išplaukia, kad privačios įmonės negalėjo gauti paramos kaip už aplinkos apsaugos srityje priimtas priemones pagal DRĮ 249 h straipsnį „atsakingi asmenys“. Iš tikrųjų ši nuostata apėmė privačias įmones tik netiesiogiai tiek, kiek „atsakingi asmenys“ privalėjo patikėti darbų atlikimą pramonės ar komercinei įmonei.

181    Antra, reikia priminti, kad Vokietijos Federacinė Respublika 1994 m. liepos 29 d. Komunikate pirmiausia pažymėjo, jog „šios priemonės tenkina ne privačius interesus, t. y. jos buvo priimtos papildomai, vadovaujantis bendru interesu. <...> Tai reiškia, kad negalimos priemonės, priimtos įmonės interesais“. Toliau ji nurodė, kad „į sąrašą įtraukti pavyzdžiai priklauso sritims, susijusioms su tiesoginiu rizikos, su kuria susiduria visuomenė (pvz., laisvalaikio parkų valymas), valdymu ir (arba) su visuomenės gyvenimo kokybės gerinimu (griovimo darbai, teršiančių konstrukcijų atkliekų šalinimas, šiuo tikslu panaudojant perdirbimo įrangą kaip valymo priemonę <...>). Šios priemonės yra būtinos pramoninėms vietovėms tvarkyti ir ruošti, siekiant sumažinti ar išvengti tiesioginės rizikos. Jų imamasi prieš veiksmingai investuojant į pramonines vietoves ir, nesant šių priemonių, toks investavimas nebūtų atliekamas dėl rizikos, susijusios su aplinkos apsauga“.

182    Todėl pagal sistemą galimos priemonės buvo bendrojo intereso darbai, kurie nebūtų atliekami, jei neegzistuotų DRĮ 249 h straipsnyje numatytos paramos priemonės.

183    Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti, kuo remiantis jai buvo suteiktos subsidijos užimtumui remti, tačiau iš esmės tik tvirtina, kad šiomis priemonėmis tik buvo padengtos išlaidos, susijusios su atlyginimais darbuotojams, atliekantiems darbus, kurių atžvilgiu gali būti teikiama parama pagal DRĮ 249 h straipsnį.

184    Tačiau Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė nepriskiriama atsakingiems už priemones pagal DRĮ 249 h straipsnį asmenims ir todėl ginčijamos subsidijos šiuo pagrindu jai negalėjo būti suteiktos. Iš tikrųjų ieškovė, kaip privati įmonė, DRĮ 249 h straipsnyje numatytą paramą galėjo gauti tik tuo atveju, jei būtų vykdžiusi bendrojo intereso darbus, kuriuos atlikti jai pavedė atsakingas asmuo.

185    Todėl nėra svarbu nustatyti, ar, kaip tvirtina ieškovė, ji įgyvendino ginčijamas priemones, siekdama įdarbinti asmenis, anksčiau buvusius be darbo. Be socialinio pobūdžio tikslo, numatyto DRĮ 249 h straipsnyje, ši nuostata reikalavo, kad darbai, kuriems atlikti bedarbiai buvo įdarbinti, dar būtų ir bendrojo intereso darbai.

186    Be to, ieškovės atlikti darbai savo nuosavoje žemėje neturėtų būti laikomi susijusiais su tiesioginiu rizikos, su kuria susiduria visuomenė, valdymu ir (arba) su visuomenės gyvenimo kokybės gerinimu ir todėl bendrojo intereso priemonėmis DRĮ 249 h straipsnio prasme. Aplinkybė, kad 1993 m. sausio 27 d. aplinkraštyje kaip priemonė, kurios atžvilgiu gali būti suteikta DRĮ 249 h straipsnyje numatyta parama, nurodytas metalo laužo ir atliekų pašalinimas iš pramoninių, komercinių ir gamybos vietovių, neturėtų paneigti išvados, kad ieškovės atlikti darbai nebuvo bendrojo intereso. Iš tikrųjų iš priemonių, kurių atžvilgiu gali būti skiriama DRĮ 249 h straipsnyje numatyta parama, pavyzdžių sąrašo, nurodyto 1993 m. sausio 27 d. aplinkraštyje, išplaukia, kad aplinkos apsaugos srityje įmonės priemonės, kaip antai ekologinis pastatų ir kitų konstrukcijų atstatymas, valymo darbai, įrangos išmontavimas, konstrukcijų, pamatų ir pastatų nugriovimas, yra susijusios su apleistų teritorijų gerinimu.

187    Galiausiai dėl ieškovės dublike pateiktos ekspertų ataskaitos reikia konstatuoti: kadangi ši informacija nebuvo pateikta ir dėl to į ją nebuvo galima atsižvelgti priimant skundžiamą sprendimą, ja negalima remtis vertinant jos teisėtumą (žr. minėto sprendimo Belgija prieš Komisiją 11 ir 16 punktus).

188    Todėl reikia padaryti išvadą, kad Komisija teisingai nusprendė, jog ginčijamos subsidijos nebuvo suderintos su DRĮ 249 h straipsnyje numatyta tvarka.

–       Dėl subsidijų užimtumui remti kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos

189    Reikia priminti, jog EB 87 straipsnio tikslas yra išvengti, kad valstybių narių tarpusavio prekybai darytų įtaką valdžios institucijų suteikta nauda, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą įvairiomis formomis, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti (1974 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Italija prieš Komisiją, 173/73, Rink. p. 709, 26 punktas).

190    Todėl šias subsidijas užimtumui remti reikia išnagrinėti sąlygų, nuo kurių priklauso, ar nacionalinė priemonė pagal EB 87 straipsnio 1 dalį laikoma valstybės pagalba, atžvilgiu, t. y. ar šios priemonės finansavimas vykdomas valstybės lėšomis arba jos išteklių sąskaita, ar iš to įmonė gauna naudos, ar ši priemonė yra atrankinė, ar ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir ar dėl jos iškraipoma konkurencija.

191    Iš karto reikia atmesti argumentus, kad DRĮ 249 h straipsnis nepriskirtinas EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai. Kaip išplaukia iš šio sprendimo 167−188 punktų, ieškovei suteiktos subsidijos, kurios yra vienintelė priemonė, Komisijos nelaikyts valstybės pagalba, neatitinka DRĮ 249 h straipsnio.

192    Pirmausia dėl reikalavimo, kad pagalba turi būti suteikta iš valstybės lėšų ir būti valstybės paskirta, pažymėtina, jog akivaizdu, kad šis reikalavimas šiuo atveju yra tenkinamas, nes ieškovė iš Tiuringijos žemės Federalinės darbo direkcijos, t. y. iš viešosios valdžios institucijos, gavo 1,549 milijonus DEM.

193    Antra, dėl naudos konkrečioms įmonėms egzistavimo reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pati subsidija, bet ir priemones, įvairiais būdais sumažinančias paprastai įmonei tenkančias mokestines ir kitas finansines prievoles, ir kurios, nors ir nebūdamos subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (žr. 1994 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Banco Exterior, C‑387/92, Rink. p. I‑877, 13 punktą ir 1998 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ecotrade, C‑200/97, Rink. p. I‑7907, 34 punktą).

194    Iš to išplaukia, kad viešosios valdžios institucijų įsikišimas, siekiant atleisti nuo šios prievolės, yra ekonominė nauda EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Teisingumo teismo sprendimo GEMO, C‑126/01, Rink. p. I‑13769, 33 punktą). Taip pat yra šioje byloje finansinių prievolių, atsirandančių šalinant atliekas ir metalo laužą, kurios turi būti traktuojamos kaip įmonės ekonominės veiklos išlaidos, atveju.

195    Be to, kaip savo 1994 m. liepos 29 d. Komunikate teigė Vokietijos Federacinė Respublika, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad „viešas konkursas, susijęs su priemonėmis, priskirtinomis DRĮ 249 h straipsnui, yra atliekamas vadovaujantis galiojančiomis teisės nuostatomis. <...> Konkurso laimėtoju pripažįstamas daugiausiai pasiūlęs asmuo. Atsakingas už priemonę asmuo turi pagrįsti visą finansavimą. (Federalinės darbo biržos skirta) pagalba pagal DRĮ 249 h straipsnį yra perduodama atsakingam asmeniui, pastarajam numatant įpareigojimą pervesti pagalbą išlaidoms, susijusioms su vykdančios įmonės atlyginimų darbuotojams mokėjimu <...>, padengti. Todėl įmonė, atsakinga už aplinkos valymą, naudos negauna“.

196    Šiuo atveju ieškovė neatliko bendrojo intereso darbų, atsakingo asmens pavestų pagal viešą konkursą, tačiau, atvirkščiai, buvo atleista nuo dalies prievolių (su atlyginimais susijusių išlaidų), susijusių su darbais, kuriuos ji atliko savo asmeniniais interesais. Aplinkybė, jog ji įgyvendino priemones, kad įdarbintų anksčiau darbo neturėjusius asmenis, neturėtų suteikti jos atliekamiems darbams bendrojo intereso požymių.

197    Be to, neatsižvelgiant į klausimą, ar priemonės, kurias ieškovė įgyvendino, gali būti sutapatintos su priemonėmis, priimtomis taikant DRĮ 249 h straipsnį, reikia pažymėti, kad valstybės priemonių vien dėl jų socialinio pobūdžio negalima automatiškai nelaikyti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (2002 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑310/99, Rink. p. I‑2289, 50 punktas).

198    Aplinkybė, kad ieškovė prisidėjo prie darbų, skirtų pašalinti atliekas ir metalo laužą iš savo žemės, finansavimo, šiuo atveju nėra reikšminga. Iš tikrųjų, kaip nurodo ir Komisija, nepaisant to, kad, kaip teigia ieškovė, ji finansavo dalį darbų, realiai nepadengė dalies išlaidų, atitinkančių jos gautos subsidijos sumą.

199    Trečia, kalbant apie atrankinį pobūdį, reikia atmesti ieškovės argumentus, kad ta pati sistema taikoma senųjų Vokietijos žemių įmonių atžvilgiu. Realiai šiuo argumentu ieškovė mėgina įrodyti bendrą DRĮ 249 h straipsnio pobūdį. Tačiau klausimas, kuris kyla šiuo atveju, yratoks: ar ieškovei suteiktos subsidijos, išeinant už bet kokios sistemos ribų, buvo atrankinio pobūdžio. Šiomis aplinkybėmis pakanka pažymėti, kad ieškovė, kaip tvirtina ir Komisija, sumažino išlaidas, o tuo kitos įmonės negalėjo pasinaudoti.

200    Ketvirta, dėl reikalavimo, kuriuo pagalbos sistema turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai arba iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti, iš skundžiamo sprendimo 91 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad Komisija manė, o tam neprieštaravo ieškovė, kad porceliano rinka konkurencijos požiūriu yra intensyvi europinio produkto rinka, turinti pajėgumų perteklių, ir todėl finansiniai pranašumai, kurie sukuria įmonei naudingesnę už konkurentus poziciją, iškreipia konkurenciją ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

201    Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovei skirtos subsidijos užimtumui remti yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme.

202    Remiantis visais prieš tai išdėstytais argumentais, šios subsidijos turėjo būti kvalifikuotos kaip nauja pagalba EB 88 straipsnio 3 dalies prasme.

203    Iš to išplaukia, kad visi argumentai, susiję su EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimu suteikiant 26 priemonėje priemonėje numatytas subsidijas užimtumui remti, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

 Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo

204    Ieškovė tvirtina, kad Komisija skundžiamu sprendimu atgaline data nustatė papildomas sąlygas be tų, kurios jau yra su DRĮ 249 h straipsniu susijusiame leidime.

205    Tačiau iš šio sprendimo 167−188 punktų išplaukia, kad šis teiginys yra nepagrįstas. Iš tikrųjų Komisija tik griežtai apsiribojo 26 priemonėje numatytų subsidijų užimtumui remti suderinamumo su sąlygomis, nustatytomis 1995 m. sausio 13 d. Sprendime, leidžiančiame 249 h straipsnį, vertinimu. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad Komisija minėtame sprendime aiškiai paminėjo Vokietijos Federacinės Respublikos komunikatus, apibrėžiančius DRĮ 249 h straipsnio apimtį, pavyzdžiui, 1994 m. liepos 29 d. Komunikatą, kurį ji skundžiamame sprendime teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamoms subsidijoms.

206    Iš to išplaukia, kad argumentai, susiję su teisinio saugumo principo pažeidimu, kiek tai susiję su 26 priemonėje numatytomis subsidijomis užimtumui remti, turi būti atmesti.

 Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

207    Ieškovė iš esmės tvirtina, kad 26 priemonėje numatytos subsidijos priskirtinos DRĮ 249 h straipsnio taikymo sričiai. Tačiau, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 167−188 straipsniuose, 26 priemonėje numatytos subsidijos užimtumui remti yra nesuderinamos su sąlygomis, nustatytomis DRĮ 249 h straipsnį patvirtinančiame sprendime.

208    Dėl tariamo aiškaus ribų nustatymo nebuvimo DRĮ 249 h straipsnyje ir nuorodoje, paskelbtoje Oficialiajame leidinyje, Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šio sprendimo 146 punkte skelbiamus principus, pažymi, kad tai negali sukelti ieškovės teisėtų lūkesčių, jog 26 priemonėje numatytų subsidijų suteikimas buvo teisėtas. Iš tikrųjų ši aplinkybė niekaip neturėtų būti sutapatinama su aiškiais Komisijos patikinimais, kad privačios įmonės gali gauti pagalbą pagal DRĮ 249 h straipsnį.

209    Iš to išplaukia, kad argumentai, susiję su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu suteikiant 26 priemonėje numatytas subsidijas užimtumui remti, turi būti atmesti.

B –  Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis fakto ir teisės klaidomis

1.     Dėl klaidingo faktinių aplinkybių nustatymo

a)     Šalių argumentai

210    Ieškovė tvirtina, kad skundžiamame sprendime yra fakto klaidų, kurios turėjo įtakos vertinimui, jog TIB nebuvo rinkos sąlygomis veikiantis investuotojas, ir vertinimui, kad asmeninis G. R. įnašas padengiant restruktūrizavimo išlaidas nebuvo didelis.

211    Pirmiausia ieškovė ginčija Komisijos tvirtinimą, kad nebuvo numatytas atlygis už TIB įsipareigojimus įmonėje (11 ir 12 priemonės), ir mano, kad tai prieštarauja pačios Komisijos išvadoms skundžiamame sprendime. Konkrečiau kalbant apie 49 % ieškovės akcijų turėjimą (11 priemonė), pažymėtina, jog ieškovė teigia, kad pagal 1994 m. kovo 23 d. sutartį (Gesellschaftsvertrag) G. R. galėjo perpirkti TIB akcijas numatant 6 % metinių palūkanų pervedimą mokėjimo dieną, o tai įvyko 1999 m. pabaigoje. Dėl TIB suteiktos paskolos su teise gauti dalį pelno (12 priemonė) ieškovė tvirtina, kad reikėjo priskaičiuoti 12 % metinių palūkanų, jų dydį apribojant puse metinio pelno, ir kad šios palūkanos buvo pervestos ieškovei iki paskolos grąžinimo 1999 m. pabaigoje.

212    Antra, ieškovė tvirtina, kad skundžiamame sprendime yra fakto klaidų, kiek tai susiję su G. R. suteiktomis įmonei lėšomis. Ieškovė tvirtina, kad teiginys, jog 0,2 mililjono DEM dydžio paskolos (16 priemonė), kuri G. R. buvo skirta finansuoti jo dalyvavimą ieškovės kapitale, atžvilgiu buvo suteikta valstybės garantija, yra netikslus. Tokia garantija niekada neegzistavo, nes G. R. ir jo sutuoktinė buvo asmeniškai ir solidariai atsakingi už šią paskolą. Be to, G. R. mokėjo palūkanas ir šios paskolos, taip pat 1,8 milijono DEM paskolos, kurią jis taip pat paėmė savo dalyvavimui įmonėje finansuoti, įmokas, o tai yra daugiau nei paprasta garantija. Savo dublike ieškovė pastebi, kad Komisija pripažino, jog paskola nebuvo užtikrinta 90 % garantija ieškovės naudai, bet Komisija vis dėlto nepripažino aplinkybės, kad federalinė valdžia sutiko suteikti garantiją bankui, finansuojančiam visą programą.

213    Komisija ginčija visus ieškovės pateiktus argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

214    Pirmiausia, kalbant apie TIB ieškovei suteiktas lėšas (11 ir 12 priemonės), iš pradžių reikia konstatuoti, kad Komisija skundžiamo sprendimo 97 konstatuojamojoje dalyje patvirtino, jog „ataskaitose <...> nekalbama apie jokį galimą atlygį už valdžios institucijų kapitalo dalis, kaip būtų kiekvieno rinkos sąlygomis veikiančio investuotojo atveju“.

215    Nors teisinga, kad ši formuluotė gali sukelti painiavą ir būti suprasta taip, jog jokio atlygio nėra numatyta už TIB dalyvavimą (11 ir 12 priemonės), reikia konstatuoti, kad bendra prasme ši pastraipa susijusi su ieškovei visų viešųjų finansų įstaigų suteikta finansine parama, kai TIB jai perduotos lėšos yra atskiro nagrinėjimo objektas skundžiamo sprendimo 98 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse (žr. šio sprendimo 20 ir 21 punktus).

216    Ypač kalbant apie atlygį už 49 % dalyvavimą ieškovės kapitale (11 priemonė), Komisija skundžiamo sprendimo 98 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad aplinkybė, jog TIB savo dalį po penkerių metų pardavė G. R. ir jo sūnui didesne kaina, negu ji pati 1994 m. už tai mokėjo, nepakeičia fakto, kad TIB nesielgė kaip privatus investuotojas. Be to ji pažymėjo, kad rizika buvo didelė, kad ji taip pat neatliko būsimų įplaukų analizės ir kad realiai TIB gautas pelnas buvo labai mažas.

217    Iš to išplaukia, kad Komisija manė, jog G. R. TIB akcijų perpirkimas nėra adekvatus atlygis vertinant tai pagal privataus investuotojo kriterijų. Iš to išplaukia, jog ieškovės argumentas, kad Komisija skundžiamame sprendime konstatavo, jog nebuvo numatytas atlygis už TIB dalyvavimą įmonėje, yra nepagrįstas.

218    Kalbant apie atlygį už TIB ieškovei suteiktą paskolą su teise gauti dalį pelno (12 priemonė), pažymėtina, jog Komisija skundžiamo sprendimo 102 konstatuojamoje dalyje konstatavo:

„<...> nustatyta, kad sutarta palūkanų norma buvo 12 %, tačiau palūkanų dydis apribotas iki 50 % metinio pelno. Ataskaitose jau buvo pabrėžta, kad (ieškovė) ne mažiau kaip dvejus pirmuosius metus negaus iš veiklos jokio pelno. Taip iš tikrųjų ir buvo. Nebuvo tartasi ir dėl didesnės palūkanų normos, siekiant kompensuoti negautą sumą už tuos metus, kuriais palūkanų mokėjimo nesitikėta. Todėl TIB sąmoningai suteikė paskolą (gaunant dalį pelno), kuri nebuvo susieta su jokiomis papildomomis balso teisėmis, už ją nereikalaudama jokių garantijų ir su 0 % palūkanų norma mažiausiai dvejų metų laikotarpiui. Nebuvo sutarta dėl jokios papildomos rizikos išmokos, stengiantis kompensuoti riziką, iš anksto numatytą ataskaitoje, kuria remiantis buvo suteiktos paskolos gaunant dalį pelno <...>.“

219    Iš šios pastraipos išplaukia, kad Komisija nusprendė, jog 12 % metinių palūkanų normos nustatymas privataus investuotojo kriterijaus požiūriu nėra adekvatus atlygis už TIB suteiktą paskolą gaunant dalį pelno. Iš to išplaukia, kad ieškovės argumentas, jog Komisija skundžiamame sprendime konstatavo, kad ji nenumatė atlygio už TIB ieškovei suteiktą paskolą gaunant dalį pelno, yra nepagrįstas.

220    Antra, dėl G. R. įnašų į įmonę, reikia priminti, kad Komisija skundžiamame sprendime nusprendė, jog dvi G. R. suteiktos 2 milijonų DEM vertės paskolos yra dvi pagalbos ieškovei priemonės (žr. šio sprendimo 21 ir 24 punktus).

221    Ieškovė iš esmės tvirtina, kad 16 priemonėje numatyta paskola nebuvo užtikrinta garantija jos naudai ir kad pats G. R. buvo atsakingas už palūkanas ir dviejų jo paimtų paskolų, kuriomis finansavo savo dalyvavimą įmonės kapitale, įmokų mokėjimą.

222    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Komisija savo dokumentuose pripažino, jog ji 2002 m. spalio 30 d. Sprendime klaidingai konstatavo, kad 16 priemonėje numatyta paskola buvo užtikrinta 90 % dydžio Tiuringijos žemės garantija (13 priemonė). Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ši klaida ištaisyta skundžiamu sprendimu, kurio 99 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad 16 priemonėje numatyta paskola „buvo įtraukta į valstybės garantiją, skirtą paskolą suteikiančiam bankui Deutsche Ausgleichsbank“.

223    Dėl ieškovės teiginio, kad G. R. mokėjo palūkanas ir įmokas, susijusias su dviem paskolom, reikia pažymėti, kad Komisija niekada neteigė, kad G. R. nebuvo atsakingas už šias paskolas. Atvirkščiai, ji konstatavo, kad paskolos buvo suteiktos G. R. Todėl yra akivaizdu, kaip teisingai pažymi Komisija, kad jis atsakingas už palūkanų ir įmokų mokėjimą.

224    Dėl kitų ieškovės teiginių Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad jie labiau susiję su tariama Komisijos vertinimo klaida dėl TIB įsipareigojimų įmonėje ir Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti taikymo ir todėl turi būti nagrinėjami kartu su kitomis ieškinio pagrindo dalimis.

225    Remiantis prieš tai išdėstytais argumentais reikia atmesti pirmąją ieškinio pagrindo dalį kaip nepagrįstą.

2.     Dėl ieškovės kvalifikavimo kaip sunkumų patiriančios įmonės

a)     Šalių argumentai

226    Ieškovė pažymi, kad nors jos kvalifikavimas kaip sunkumų patiriančios įmonės svarbus investicinės subsidijos (15 priemonė) tyrimo stadijoje, toks kvalifikavimas taip pat turi įtakos kitų pagalbos priemonių, būtent TIB dalyvavimo ir paskolos gaunant dalį pelno (11 ir 12 priemonės), vertinimui. Ieškovės teigimu, toks vertinimas taip pat yra pagrindas atsisakyti taikyti gaires, susijusias su valstybės regionine pagalba.

227    Komisija atsikerta, kad jos vertinimas, susijęs su ieškovės kvalifikavimu kaip sunkumų patiriančios įmonės, nėra klaidingas, ir nukreipia į paaiškinimus, kuriuos ji pateikė prieš tai.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

228    Reikia konstatuoti, kad ieškovė tik primena reikšmę, kurią turėjo kaip sunkumų patiriančios įmonės kvalifikavimas kelių pagalbos priemonių nagrinėjimui, taip pat gairės, susijusios su valstybės regioninės pagalbos taikymu šiuo atveju.

229    Tačiau pakanka priminti, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 133 punkte, jog Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, skundžiamo sprendimo 118 konstatuojamoje dalyje nuspręsdama, kad ieškovė buvo sunkumų patirianti įmonė nuo 1994 m. iki 1996 m. pabaigos.

230    Todėl reikia atmesti antrąją ieškinio pagrindo dalį.

3.     Dėl klaidingo TIB įsipareigojimų įmonėje vertinimo (11 ir 12 priemonė)

a)     Šalių argumentai

231    Ieškovė tvirtina, kad skundžiamame sprendime, kuriame nurodoma, kad TIB nesielgė kaip privatus investuotojas, šiuo atžvilgiu yra akivaizdi vertinimo klaida.

232    Ieškovė tvirtina, kad TIB dėl investicijos nusprendė pasibaigus kruopščiai RBSH&P ir AA biurų atliktai įmonės verslo plano ekspertizei. Ieškovės teigimu, šiose ekspertizėse akivaizdžiai atsižvelgta į ekonominę riziką, susijusią su įmonės sukūrimu, ir numatytos investavimo ir organizavimo priemonės, galinčios užtikrinti įmonės sėkmę, kaip įrodo reali ieškovės ekonominė situacija. Jei Komisija dėl to abejojo, ji galėjo paskirti nepriklausomą ekspertą. Ieškovė tvirtina, kad darbo vietų išsaugojimas buvo tik antraeilis TIB tikslas, o tai, be abejonės, pažymėta AA biuro ataskaitoje, nes turi svarbią reikšmę viešajai įstaigai. Todėl ataskaitose nesiūloma restruktūrizacija ir bet kuriuo atveju ši aplinkybė nepaneigia TIB įsipareigojimų suderinamumo su rinkos sąlygomis. Be to, ieškovės teigimu, kalbama apie užburtą ratą, nes Komisija šią būtinybę kildino iš fakto, kad lėšos, kurias TIB įnešė į įmonę, yra valstybės pagalba.

233    Ieškovė tvirtina, kad, priešingai nei teigia Komisija, 1994 m. kovo 23 d. sutartyje (Gesellschaftsvertrag) buvo numatyta, jog TIB įsipareigojimai bus atitinkamai atlyginti. Viena vertus, G. R. galėjo perpirkti TIB dalyvavimą (11 priemonė), pervesdamas 6 % metinių palūkanų nuo mokėjimo datos. Taip ir atsitiko 1999 m. pabaigoje. Kita vertus, paskola gaunant dalį pelno (12 priemonė) turėjo būti grąžinta su 12 % metinėmis palūkanomis. Ieškovė paaiškina, kad palūkanų dydžio apribojimas puse metinio pelno yra bendra įprasta sąlyga paskolų gaunant dalį pelno atveju, siekiant išvengti pareigos įmonei jos įsteigimo stadijoje mokėti palūkanas, dėl ko galėtų būti pakenkta jos sėkmei. Šių palūkanų mažas dydis būtų kompensuojamas, kaip šiuo atveju, didesniu palūkanų dydžiu pelningais metais. Todėl toks apribojimas atitiktų TIB, kaip dalyvės, suinteresuotumą ekonomine ieškovės sėkme ir bet kokių palūkanų ar dividendų pervedimo G. R. nebuvimu. Kadangi buvo nustatytas 12 % palūkanų dydis, ieškovė mano, kad Komisija negali tvirtinti, jog šalys nenumatė rizikos išmokos. TIB gavo didesnes palūkanas iš ieškovės iki paskolos grąžinimo 1999 m. pabaigoje.

234    Ieškovė taip pat ginčija Komisijos vertinimą, kad G. R ieškovės kapitalo atžvilgiu nebuvo įsipareigojęs tokiomis pačiomis sąlygomis kaip TIB. G. R. investavo 2,055 milijonus DEM į įmonę, iš kurių 2 milijonai buvo finansuoti dviem jo paimtomis paskolomis (16 ir 17 priemonė). Ieškovės teigimu, vertinant privataus investuotojo dalyvavimą, reikia atsižvelgti ir į šias lėšas, ne tik į 0,055 milijono DEM sumą. Kalbėdama apie 16 priemonėje numatytą paskolą, ieškovė tvirtina, kad ji nebuvo užtikrinta valstybės garantija ir kad G. R. prisiėmė visą su paskolos grąžinimu susijusią riziką. Dėl 17 priemonėje numatytos paskolos, už kurią G. R. asmeniškai atsakingas kartu su ieškove, pastaroji tvirtina, kad faktas, jog ji buvo užtikrinta jai priklausančios žemės hipoteka, neturi reikšmės, nes ši hipoteka nesusijusi su viešomis lėšomis. Be to, ieškovė teigia: kadangi dvi paskolos buvo suteiktos pagal Komisijos patvirtintas pagalbos įmonėms steigti programas, Komisija negali teigti, kad verslininkai, kurie rėmėsi šia pagalba, nėra tikri investuotojai. Ieškovės nuomone, pagalbos suteikimas yra antraeilis, palyginti su visišku investuotojo įsipareigojimu, nors jo egzistavimui ir kyla pavojus. Todėl G. R. buvo labiau panašus į investuotoją nei didelė įmonė, kurio egzistavimui verslo plano nesėkmės atveju nekiltų rimtos grėsmės.

235    Komisija mano, kad reikia atmesti kaip nepagrįstus visus ieškovės pateiktus argumentus dėl TIB įsipareigojimų įmonėje.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

236    Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką viešosios valdžios dalyvavimas įmonės kapitale, nepaisant jo formos, gali būti valstybės pagalba (žr. 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HAMSA prieš Komisiją, T‑152/99, Rink. p. II‑3049, 125 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

237    Siekiant nustatyti, ar TIB įsipareigojimas dalyvauti 49 % ieškovės kapitale (11 priemonė) ir jos šiai suteikta 6 milijonų DEM paskola už pelno dalį (12 priemonė) turi valstybės pagalbos požymių, svarbu taikyti ginčijamame sprendime paminėtą ir ieškovės neginčytą rinkos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų. Todėl reikia nustatyti, ar panašiomis sąlygomis privatus investuotojas, tokio dydžio, kad jį būtų galima palyginti su viešuoju investuotoju, galėjo įnešti tokias lėšas.

238    Šiuo atžvilgiu buvo pažymėta, kad nors privataus investuotojo elgesys, su kuriuo turi būti lyginamas viešojo investuotojo, siekiančio ekonomikos politikos tikslų, dalyvavimas, nebūtinai sutampa su paprasto investuotojo į kapitalą siekiant gauti pelną per daugmaž trumpą laiką elgesiu, toks elgesys turi bent jau atitikti privataus holdingo arba privačių įmonių grupės, siekiančios struktūrinės, globalios ar sektorinės politikos, elgesį norint ilgalaikio pelno (žr. minėto sprendimo HAMSA prieš Komisiją 126 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Be to, viešojo investuotojo elgesį reikėtų palyginti su privataus investuotojo elgesiu ir tuo atžvilgiu nustatyti, kaip nagrinėjamoje situacijoje elgtųsi privatus investuotojas, atsižvelgdamas į tuo laiku turimą informaciją ir į prognozuojamą plėtrą (2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein–Westfalen prieš Komisiją, T‑228/99 ir T‑233/99, Rink. p. II‑435, 244?246 punktai).

239    Taip pat reikia priminti, kad Komisijos vertinimas, ar taikyta priemonė atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto kriterijų, reikalauja kompleksinės ekonominės analizės. Priimdama tokia analize pagrįstą teisės aktą, Komisija naudojasi didele veiksmų laisve, o teisminė kontrolė, nors iš principo visiškai taikoma klausimo dėl priemonės priskyrimo EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, apsiriboja procedūrinių ir motyvavimo taisyklių laikymosi, teisės klaidos nebuvimo, nurodytų faktų tikslumo ir akivaizdžios šių faktų vertinimo klaidos nebuvimo bei piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu. Pirmosios instancijos teismas negali pakeisti sprendimą priėmusios institucijos atliktos ekonominės analizės savąja (žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, T‑198/01, Rink. p. II‑2717, 97 punktą ir nurodomą teismų praktiką).

240    Būtent šių principų kontekste reikia nagrinėti skundžiamą sprendimą.

241    Pirmiausia, atsižvelgiant į dvi konsultantų biurų ataskaitas, prieinamas ieškovės įsteigimo metu, t. y. 1993 m. lapkričio 29 d. RBSH&P biuro ataskaitą ir 1994 m. sausio 11 d. AA pateiktą ataskaitą, Komisijos negalima kaltinti dėl to, jog ji nusprendė, kad TIB tikslas buvo išsaugoti darbo vietas.

242    Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad, remiantis AA pateikta ataskaita, kuri turėjo padėti TIB įvertinti savo dalyvavimą įmonėje, jos tikslas buvo išsaugoti darbo vietas, ir konsultantai privalėjo, kaip, beje, teigia ir ieškovė, parengti įmonės verslo planą atsižvelgdami į tokį vertinimą. Žinoma, niekas viešosioms įmonėms nedraudžia atsižvelgti į socialinio, regioninio ar sektorinio pobūdžio politiką. Vis dėlto viešųjų institucijų įnašas į kapitalą turi būti vertinamas atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų, nevertinant jokių socialinių, regioninės politikos ir sektorinių aspektų (šiuo klausimu žr. 1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Neue Maxhütte Stahlwerke ir Lech-Stahlwerke prieš Komisiją, T‑129/95, T‑2/96 ir T‑97/96, Rink. p. II‑17, 120 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

243    Antra, reikia pažymėti, kad pripažindama, jog TIB dalyvavimas ir paskola gaunant dalį pelno neatitiko privataus investuotojo elgsenos, Komisija teisingai išnagrinėjo ieškovės situaciją viešosios valdžios įsikišimo momentu ir įmonės ekonomines perspektyvas.

244    Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija teisingai įvertino įmonės situaciją TIB įsikišimo momentu. Kaip išplaukia iš šio sprendimo 116−133 punktų, kuriuose ieškovė kvalifikuojama kaip sunkumų patiriančia įmone, norėdama užtikrinti savo pelningą veiklą ji turėjo pradėti restruktūrizaciją, kaip tuo metu tai konstatavo ir konsultantai.

245    Nors teisinga, kad aplinkybė, jog ieškovė turėjo būti restruktūrizuota siekiant užtikrinti jos pelningą veiklą, kaip tvirtina ieškovė, negali lemti išvados, jog TIB dalyvavimas neatitinka rinkos sąlygų, vis dėlto, jei kalbama apie kapitalo įnašą į sunkumų patiriančią įmonę, nagrinėjamos investicijos riziką lemia sunkumai, kuriuos patiria tokia įmonė.

246    Šiame kontekste ieškovė tvirtina, kad TIB prisiėmė įsipareigojimus tik atlikus kruopščią įmonės verslo plano ekspertizę ir kad konsultantai, išnagrinėję riziką, priėjo prie išvados, jog verslo planas gali būti sėkmingas. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad, konsultantų nuomone, ieškovės įmonės verslo plano sėkmė didele dalimi priklausė nuo regioninių institucijų sprendimo vykdant Tiuringijos žemės struktūrinę politiką ekonomiškai remti vienintelį regiono porceliano gamintoją, šiuo atveju − ieškovę. Be to, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad nors RBSH&P ir AA parengtose ataskaitose numatytos priemonės siekiant užtikrinti pelningą įmonės veiklą, iš abiejų ataskaitų išplaukia, kad konsultantai įmonės verslo planą laikė labai rizikingu. Be to, priešingai ieškovės tvirtinimui, konsultantų atskleista rizika nebuvo susijusi su priemonių įgyvendinimo rizika. Iš tikrųjų konsultantai manė, kad egzituoja didelė rizika ir kad įmonės verslo plano sėkmė nebuvo visiškai užtikrinta. Be to, reikia konstatuoti, kad konsultantų vertinimai atitinkamose ataskaitose greičiau susiję su įmonės verslo plano įgyvendinamumu nei su pelningumo vertinimu, kuris paprastai lemia privačių subjektų pramoninę ir komercinę strategiją (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T‑296/97, Rink. p. II‑3871, 84 punktą).

247    Atsižvelgiant į įmonės situaciją nagrinėjamų priemonių suteikimo momentu ir į vystymosi perspektyvas, galima manyti, kad TIB vadovavosi socialinio ir regioninio pobūdžio vertinimais, kurie yra būdingi valstybės, kaip viešosios galios, o ne kaip rinkoje veikiančio subjekto, elgesiui.

248    Trečia, reikia pažymėti, kad Komisija, atsižvelgdama į ieškovės ekonomines perspektyvas, nusprendė, kad atlygis už TIB dalyvavimą įmonėje nebuvo adekvatus. Šis vertinimas neturėtų būti laikomas akivaizdžiai klaidingu.

249    Pirma, kalbant apie 49 % dalyvavimą ieškovės kapitale (11 priemonė), Komisija teisingai nustatė, kad nebuvo atlikta būsimų pajamų analizė. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog konsultantų vertinimai ataskaitose, pateiktose TIB prieš jai įsigyjant dalį ieškovės kapitalo, nesusiję su pelningumo vertinimu. Todėl Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad galimų pajamų analizė nebuvo konsultantų ataskaitų objektas.

250    Ieškovės pateiktas argumentas, kad pagal 1994 m. kovo 23 d. sutarties (Gesellschaftsvertrag) nuostatas G. R. galėjo perpirkti TIB dalį mokėdamas 6 % metines palūkanas, neturėtų paneigti Komisijos išvados. Iš tikrųjų ši aplinkybė neturėtų būti tapatinama su būsimų pajamų analize, nes ieškovė netvirtina, kad G. R. įsipareigojo bet kuriuo atveju įsigyti minėtą dalį. Be to, ieškovė nepateikia jokio konkretaus įrodymo, leidžiančio kvestionuoti Komisijos vertinimą, kad realiai TIB gauta nauda buvo labai maža. Šiuo atžvilgiu, viena vertus, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad skundžiamo sprendimo 101 konstatuojamojoje dalyje nurodyti referenciniai dydžiai, susiję su įvairiais ieškovei suteiktais kreditais, yra didesni nei 6 %. Kita vertus, kaip Komisija konstatavo skundžiamo sprendimo 99 konstatuojamojoje dalyje, 1,975 milijono DEM suma, kurią TIB perdavė ieškovei kaip savo dalį, yra nuosavas kapitalas, kuris nemokumo atveju tampa žemesnės eilės kreditiniu įsiskolinimu. Iš to išplaukia, kad pelnas, atitinkantis 6 % metinių palūkanų, kaip numatyta 1994 m. kovo 23 d. sutartyje (Gesellschaftsvertrag), neturi būti laikomas adekvačiu atlygiu už TIB dalyvavimą ieškovės kapitale.

251    Antra, kalbant apie atlygį, numatytą už paskolą gaunant dalį pelno (12 priemonė), pažymėtina, jog Komisija skundžiamo sprendimo 102 konstatuojamoje dalyje nurodė, kad jei būtų nustatytas 12 % palūkanų dydis, ši paskola būtų suteikta nereikalaujant jokių garantijų ir su 0 % palūkanų norma mažiausiai dvejų metų laikotarpiui. Ji taip pat priminė, kad palūkanų suma buvo apribota iki 50 % metinio pelno. Tačiau dviejose ataskaitose pabrėžta, kad ne mažiau kaip keli pirmieji metai bus nuostolingi. Nebuvo nustatyta jokia didesnė palūkanų norma siekiant kompensuoti negautą sumą už tuos metus, kuriais palūkanų mokėjimo nebuvo tikimasi. Be to, paskola nebuvo susieta su jokiomis papildomomis balso teisėmis ir nebuvo sutarta dėl jokios papildomos rizikos išmokos, siekiant kompensuoti konsultantų numtatytą riziką.

252    Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, leižiančių manyti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, jog toks atlygis nebuvo adekvatus. Pirmiausia ieškovė negali pati sau neprieštaraudama tvirtinti, kad 12 % dydžio palūkanų nustatymas leido, viena vertus, kompensuoti deficitinius metus ir, kita vertus, atsižvelgti į verslo plano riziką. Todėl reikia konstatuoti, kad apyvartos, numatytos pirmaisiais nedeficitiniais metais, atžvilgiu tokia kompensacija negalėjo būti numatyta, nes palūkanų norma vis dar buvo nustatyta iki 50 % pelno. Be to, svarbu pažymėti, jog Komisija taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad nebuvo numatya jokia garantija ir kad paskola nesuteikė papildomų teisių, o to ieškovė ir neginčija.

253    Ketvirta, Komisija pažymėjo, kad G. R. negalėjo būti laikomas į TIB panašiu privačiu investuotoju (skundžiamo sprendimo 99 konstatuojamoji dalis).

254    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, remiantis teismų praktikos patvirtinta Komisijos praktika, jei viešoji valdžia įsikiša paraleliai su reikšmingais privačiais ūkio subjektais esant panašioms sąlygoms, gali būti laikoma, jog pagalba neteikiama (1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Air France prieš Komisiją, T‑358/94, Rink. p. II‑2109, 148 ir 149 punktai). Tačiau Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jei privačios investicijos į tą pačią įmonę yra atliekamos tik vėliau nei viešųjų lėšų paskyrimas, pagalbos egzistavimas negali būti atmetamas (šiuo klausimu žr. minėto 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 40 punktą).

255    Šiuo atveju ieškovė iš esmės tvirtina, kad G. R. į ieškovės kapitalą investavo 2,055 milijonus DEM, iš kurių 2 milijonai buvo finansuoti dviem jam suteiktomis paskolomis.

256    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kaip išplaukia ir iš skundžiamo sprendimo 102 ir 130 konstatuojamųjų dalių, kad Komisija nusprendė, o tam ieškovė neprieštaravo, kad šios dvi paskolos buvo suteiktos rinkos sąlygomis ir kad, nors suteiktos G. R., jos iš tikrųjų buvo skirtos ieškovei remti. Šis dviejų paskolų kvalifikavimas kaip dviejų ieškovei suteiktų pagalbos priemonių (16 ir 17 priemonė) panaikina galimybę laikyti šias lėšas G. R. priklausančio turto įnašu. Todėl G. R. priklausančio turto įnašas buvo tik 0,055 milijonai DEM.

257    Reikia priminti, kad Komisija taip pat atsižvelgė į faktą, jog TIB įnešė 1,975 milijonus DEM dalyvavimo forma ir jog G. R. turėjo teisę nutraukti sutartį, jei TIB atsisakytų dalyvavimo, nebesuteiktų paskolos gaunant dalį pelno, taip pat, jei apskritai nebūtų suteikta kita pagalba, nors tokios teisės TIB neturėjo.

258    Todėl galima manyti, kad privataus kapitalo įnašai buvo labiau valstybės ekonominės paramos pasekmė nei apdairaus privataus investuotojo, kuris nusprendė investuoti įtikintas investicijos pelningumu, priimto sprendimo rezultatas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Alitalia prieš Komisiją 93 punktą). Šiomis sąlygomis viešųjų lėšų įnešimas neturėtų būti laikomas atitinkančiu privataus investuotojo kriterijus.

259    Aplinkybė, kad G. R. privalėjo grąžinti dvi paskolas, negali paneigti šios išvados. Viena vertus, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 256 punkte, ieškovė nepateikė jokių argumentų, dėl kurių būtų galima suabejoti Komisijos vertinimu, kad šios dvi paskolos, nors ir suteiktos G. R., yra dvi pagalbos ieškovei priemonės. Kita vertus, net jei ši aplinkybė turėtų būti aiškinama taip, kad privatus investuotojas prisiėmė tam tikrą riziką ir įsipareigojo ieškovės kapitalo atžvilgiu, iš 256 ir 257 punktų išplaukia, jog ši rizika galų gale buvo mažesnė už tą, kurią prisiėmė TIB.

260    Remiantis visais prieš tai išdėstytais argumentais, reikia padaryti išvadą, kad Komisija nepdarė akivaizdžios vertinimo klaidos, skundžiamo sprendimo 98 konstatuojamojoje dalyje nuspręsdama, jog TIB nesielgė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas, ir todėl kvalifikuodama dalyvavimą įmonėje (11 priemonė) ir paskolą gaunant dalį pelno (12 priemonė) kaip valstybės pagalbą ieškovei.

261    Todėl reikia atmesti trečią ieškinio pagrindo dalį.

4.     Dėl pagalbos vertinimo Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti atžvilgiu

a)     Šalių argumentai

262    Ieškovė tvirtina, kad skundžiamame sprendime tiek, kiek jame teigiama, kad priemonės, suteiktos nuo 1994 m. iki 1996 m. pabaigos, nesuderinamos su Gairėmis dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, yra šiuo atžvilgiu akivaizdi vertinimo klaida.

263    Pirmiausia, kalbėdama apie tariamą restruktūrizavimo plano nebuvimą, ieškovė visų pirma tvirtina, kad šis vertinimas nesuderinamas su teiginiu, jog tuo metu prieinamose konsultantų ataskaitose buvo reikalaujama atlikti restruktūrizavimą. Ieškovės teigimu, Komisija privalėjo remtis įmonės verslo planu, parengtu prieš ieškovės įsteigimą RBSH&P biuro bendru sutarimu su G. R. ir patikrintu AA biuro. Be to, šis verslo planas buvo sėkmingai įgyvendintas. Taip pat ieškovė tvirtina, kad Komisija žinojo visus įmonės verslo plano aspektus, būtent: detalią rinkos, produktų ir klientų, kuriuos pritrauks nauja įmonė, situacijos analizę; konkrečią prognozę dėl numatomos ir realios apyvartų; skirtingus scenarijus dėl „cash-flow“ skirtingose finansinėse situacijose; visas numatytas ir įgyvendintas finansinės priemonės, įskaitant privačių bei viešųjų lėšų įnešimą; planuotas ir atliktas investicijas; ir galiausiai lėšų, išplaukiančių iš metinių įmonės pajamų, panaudojimą. Kalbant apie finansavimą, numatytą įmonei įsteigti, ieškovė tvirtina, kad Vokietijos Federacinė Respublika 2001 m. kovo 15 d. Komisijai pranešė apie planą, susijusį su investicijomis, atliktomis nuo 1994 m. iki 2000 m., ir kad jos 2002 m. spalio 1 d. Komunikate detaliau paaiškinamas RBSH&P biuro parengto verslo plano turinys. Nežymūs pakeitimai bendrame finansavimo plane buvo padaryti, ieškovės teigimu, dėl sprendimo nusipirkti, o ne išnuomoti nekilnojamąjį turtą.

264    Jei Komisija kažko nesuprato, ji galėjo paprašyti eksperto pagalbos arba Vokietijos vyriausybės ar ieškovės paaiškinimų. Tačiau per visą oficialią tyrimo procedūrą Komisija nepateikė nė vieno konkretaus klausimo dėl sunkumų suvokti skirtingus įmonės verslo plano aspektus arba bendrą jo kontekstą. Be to, Konkurencijos generalinis direktorius 2002 m. birželio mėn. aiškiai patvirtino, kad jis turėjo visą reikalingą informaciją bylai išnagrinėti.

265    Antra, kalbant apie Komisijos privataus įsipareigojimo padengti bendras restruktūrizavimo išlaidas vertinimą, ieškovė tvirtina, kad TIB, G. R. ir ji pati prie šių išlaidų labai prisidėjo. Ieškovė pirmiausia tvirtina, kad TIB įsipareigojo jos kapitalo atžvilgiu rinkos sąlygomis ir todėl lėšos, kurias ji jai perdavė (11 ir 12 priemonės), turėjo būti laikomos privačiu įnašu. Be to, ji tvirtina, kad Komisija kaip į privatų G. R. įnašą turėjo atsižvelgti ne tik į 0,055 milijono DEM įnašą, bet ir į lėšas, įneštas paskolų forma iki 2 milijonų DEM, nes G. R. už jas atsakė. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad G. R. atsisakė reikalauti palūkanų iš ieškovės. Ieškovės teigimu, šie palūkanų mokėjimai buvo nustatyti. Galiausiai ieškovė mano, kad Komisija turėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog teigiami įmonės grynųjų pinigų srautai, remiantis verslo planu ir realiomis aplinkybėmis, buvo lemiami jos vystymosi sėkmei. Tai buvo tos lėšos, kurias, remiantis įmonės verslo planu, ieškovė turėjo pati gauti parduodama savo prekes ir kurios buvo įmonės dispozicijoje jos steigimo tikslais, nes G. R. atsisakė pelno paskirstymo iki 1999 metų.

266    Komisija nesutinka, kad ji padarė vertinimo klaidą nuspręsdama, jog nebuvo patikimo ir pagrįsto restruktūrizavimo plano, pagrįsto realiomis prielaidomis dėl būsimų ieškovės eksploatavimo sąlygų, ir tvirtina, kad pagalba taip pat negalėjo būti patvirtinta dėl riboto įmonės prisidėjimo prie restruktūrizavimo išlaidų.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

267    Ieškovė iš esmės ginčija Komisijos teiginį, kad jai nuo 1994 m. iki 1996 m. pabaigos skirtos priemonės yra nesuderinamos su bendrąja rinka 1994 m. Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti atžvilgiu.

268    Iš pradžių reikia priminti, kad, remiantis nusitovėjusia teismų praktika, EB 87 straipsnio 3 dalimi Komisijai suteikiama didelė diskrecija leisti pagalbą nukrypstant nuo bendro draudimo, numatyto šio straipsnio 1 dalyje, kai vertinimas, šiuo atveju − valstybės pagalbos suderinamumo ar nesuderinamumo su bendrąja rinka – kelia problemų, dėl kurių reikia atsižvelgti į sudėtingus ekonominius faktus ir aplinkybes (1996 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, Rink. p. I‑3547, 36 punktas). Kadangi Bendrijos teismas negali iš naujo vertinti faktų, ypač ekonominių aplinkybių, kurias jau įvertino sprendimo autorius, šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūrą ir motyvavimą nustatančių taisyklių, ar tiksliai nurodyti faktai ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais (2002 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Graphischer Maschinenbau prieš Komisiją, T‑126/99, Rink. p. II‑2427, 32 punktas ir 2004 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pollmeier Malchow prieš Komisiją, T‑137/02, Rink. p. II‑3541, 52 punktas).

269    Taip pat reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Bendrijos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu turėtą informaciją, o Komisijos išsami analizė – atsižvelgiant tik į aplinkybes, kurias ji žinojo tuo metu (1999 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Salomon prieš Komisiją, T‑123/97, Rink. p. II‑2925, 48 punktas ir minėto sprendimo Graphischer Maschinenbau prieš Komisiją 33 punktas).

270    Galiausiai Komisija gali nusistatyti vertinimo laisvės įgyvendinimo kryptis aktais, pavyzdžiui, gairėmis, tiek, kiek šiuose aktuose yra taisyklių, nurodančių, kaip turi elgtis ši institucija ir kiek tai pažeidžia ar ne Sutarties nuostatas (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, C‑278/00, Rink. p. I‑3997, 98 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Būtent šių taisyklių kontekste turi būti nagrinėjamas skundžiamas sprendimas.

271    Šiuo atveju Komisija ieškovei suteiktą pagalbą nagrinėjo vadovaudamasi 1994 m. Gairėmis dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, kurios apibrėžia pagalbos suderinamumo su sunkumų patirinčių įmonių restruktūrizavimu vertinimo kriterijus.

272    Gairėse reikalaujama, kad pagalba restruktūrizavimui būtų teikiama pagal planą, kurio patvirtinimas priklauso nuo trijų materialių sąlygų: jis turi leisti įmonei atkurti pelningumą, užkirsti kelią neteisėtam konkurencijos iškraipymui ir užtikrinti pagalbos proporcingumą restruktūrizavimo išlaidoms ir naudai. Todėl tokia pagalba turi būti susijusi su tikru restruktūrizavimo planui ir gali būti suteikiama, tik jei įrodoma, kad įmonės veiklos išlaikymas ir pelningumo atkūrimas geriausiai atspindi Bendrijos interesus.

273    Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas privalo patikrinti, ar šių reikalavimų buvo laikomasi.

274    Iš skundžiamo sprendimo išplaukia, kad nuspręsdama, jog Gairėse dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti apibrėžtos sąlygos nebuvo tenkinamos, Komisija pirmiausia rėmėsi restruktūrizavimo plano nebuvimu.

275    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad restruktūrizavimo plane turi būti pateikti tikslūs ir patikimi duomenys ir bet kokia informacija, leidžiantys įvertinti, ar Gairėse dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti apibrėžtos materialios sąlygos yra įvykdytos.

276    Skundžiamame sprendime Komisija paaiškino, kad, „nepaisydama pakartotinių Komisijos prašymų, Vokietija niekada nepateikė galutinės restruktūrizavimo plano redakcijos ar duomenų apie tai, kokios restruktūrizavimo priemonės buvo iš tikrųjų įgyvendintos“ (169 konstatuojamoji dalis). Be to, skundžiamo sprendimo 167 konstatuojamojoje dalyje ji pateikė kelis teiginius, pagrindžiančius šią išvadą. Todėl Komisija pažymėjo, kad pirmoji ataskaita buvo parengta prieš turto perleidimą, o antroji buvo skirta išimtinai TIB, kad ji galėtų nuspręsti, ar įsigyti įmonės turto dalį. Be to, Komisija nurodė, kad pasiūlytos priemonės ir išlaidos joms skyrėsi ataskaitose ir nesutapo su Vokietijos Federacinės Respublikos „investavimo plane“ nurodytomis bei skundžiamo sprendimo 5 lentelėje pateiktomis išlaidomis, kurių atžvilgiu pagalba tariamai buvo suteikta. Be to, Komisija pažymėjo, kad abiejose ataskaitose priemonių, numatytų šioms išlaidoms finansuoti, sąraše nėra nurodyta daug pagalbų, kurios realiai suteiktos įmonei (skundžiamo sprendimo 4 lentelė), o tai taikytina ir „investavimo planui“. Todėl Komisija manė, kad arba planas nebuvo galutinis arba įmonė gavo per didelę pagalbą.

277    Komisijos analizėje šiuo atžvilgiu nėra akivaizdžios vertinimo klaidos.

278    Iš tikrųjų iš bylos medžiagos išplaukia, kad RBSH&P ir AA parengtos ataskaitos skiriasi dėl pasiūlytų priemonių kainos ir kad jomis neatsižvelgiama į visas finansines lėšas, realiai ieškovei suteiktas per laikotarpį, kai ji patyrė sunkumų. Be to, konsultantų vertinimai prieštarauja išlaidoms, nurodytoms Vokietijos Federacinės Respublikos „investiciniame plane“. Šiomis sąlygomis Komisija pagrįstai konstatavo, kad ieškovei suteikta pagalba nebuvo susijusi su restruktūrizavimo planu.

279    Ieškovė nepateikia jokio argumento, leidžiančio paneigti šią išvadą, ir tik bendrai nurodo dalykus, kurie, jos nuomone, sudaro restruktūrizavimo planą, tačiau nenurodo, kokiame dokumente jie įtvirtinti. Be to, ieškovė nepateikia jokio paaiškinimo dėl prieštaravimų tarp trijų Komisijos skundžiamame sprendime nagrinėtų dokumentų.

280    Priešingai nei tvirtina ieškovė, išvadai dėl restruktūrizavimo plano nebuvimo neprieštarauja Komisijos vertinimas, kad ieškovė įgyvendino restruktūrizavimo projektą. Aplinkybė, kad Komisija konstatavo, jog RBSH&P ir AA parengtos ataskaitos numatė priemones, skirtas įmonei restruktūrizuoti, negali šių ataskaitų padaryti išsamių. Be to, sunkumų patiriančiai įmonei suteikta pagalba negali būti pripažinta suderinama su bendraja rinka dėl paprasto fakto, kad restruktūrizavimo priemonės buvo numatytos, net jei šis restruktūrizavimas buvo atliktas, kaip ir šiuo atveju, sėkmingai. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad norint leisti Komisijai įvertinti, ar nagrinėjama pagalba gali paskatinti ją gavusią įmonę elgtis taip, kad būtų pasiektas EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatytas tikslas, būtina patikrinti, ar restruktūrizavimo planas tenkina visas materialias sąlygas, numatytas Gairėse dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti.

281    Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentus, kad jei Komisija manė, jog prieinama informacija nėra išsami, ji privalėjo paprašyti Vokietijos institucijų paaiškinimo. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad savo sprendimu pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl ieškovei suteiktos pagalbos Komisija paprašė Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti jai ieškovės restruktūrizavimo planą (žr. šio sprendimo 7 punktą). Be to, savo sprendime išplėsti oficialią tyrimo procedūrą (žr. šio sprendimo 9 punktą) Komisija konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokio restruktūrizavimo plano. Todėl ji išreiškė tas pačias abejones, kaip ir pradėdama oficialią tyrimo procedūrą. Todėl reikia konstatuoti, kad, Komisijos nuomone, jei restruktūrizavimo planas yra nepateiktas, tikrai nenorima pasakyti, kad Komisija neturėjo informacijos, būtinos atlikti pagalbos suderinamumo vertinimą, tačiau pabrėžiama, kad sąlygos, kurios turi būti įvykdytos norint leisti pagalbą restruktūrizavimui − būtent pagrįstas restruktūrizavimo planas pagalbos suteikimo momentu − nebuvo įvykdytos. Šiomis aplinkybėmis toks argumentas neturi faktinio pagrindo.

282    Antra, Komisija mano, kad privatus prisidėjimas padengiant bendras restruktūrizavimo išlaidas negali būti laikomas esminiu.

283    Ieškovė neginčija, kad pagalbos gavėjai, remiantis 1994 m. Gairėmis dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, turi paprastai reikšmingai prisidėti prie restruktūrizavimo savo nuosavomis lėšomis arba rinkos sąlygomis gautu išoriniu finansavimu.

284    Reikia konstatuoti, kad Komisija šiuo atveju rėmėsi aplinkybe, kad, nesant tikslaus restruktūrizavimo išlaidų apskaičiavimo, nebuvo galima tvirtinti, jog privatus prisidėjimas buvo reikšmingas ir jog tik 0,055 milijono DEM suma galėjo būti laikoma privataus investuotojo įnašu.

285    Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis vertinimas nėra akivaizdžiai klaidingas.

286    Pirmiausia, yra akivaizdu, kad, nesant patikimo ir pagrįsto restruktūrizavimo plano, Komisija negalėjo įvertinti privataus prisidėjimo padengiant bendras su restruktūrizavimu susijusias išlaidas apimties ir pobūdžio. Be to, ieškovės nurodyti argumentai negali kvestionuoti Komisijos vertinimo, pateikto skundžiamo sprendimo 171 konstatuojamojoje dalyje, kad vien G. R. 0,055 milijono DEM dydžio įnašas yra grynai privataus pobūdžio.

287    Kalbant apie ieškovės argumentą, kad TIB atlikti įnašai turi būti laikomi privačiais, pakanka konstatuoti, kad TIB įsipareigojimai ieškovės kapitalo atžvilgiu, kaip išplaukia ir iš šio sprendimo 236−260 punktų, nebuvo grindžiami sąlygomis, kurios būtų protingos privataus investuotojo požiūriu, ir todėl TIB įnašai į ieškovę (11 ir 12 priemonės) turi būti laikomi valstybės pagalba. Dėl grynųjų pinigų srautų pažymėtina, kad jie neturėtų būti sutapatinti su pagalbą gaunančios įmonės įnašu. Teigiami grynųjų pinigų srautai vykdant sunkumų patirinčios įmonės restruktūrizavimą yra tik įmonei suteiktos pagalbos rezultatas ir dėl to neturėtų būti laikomi prisidėjimu prie restruktūrizavimo išlaidų. Kalbant apie tariamai privataus investuotojo įneštas lėšas pakanka priminti, kad ieškovė nenustatė, jog dvi paskolos, kuriomis G. R. finansavo savo įnašą į ieškovės kapitalą (16 ir 17 priemonės), nėra valstybės pagalba ieškovei. Galiausiai ieškovė per administracinio nagrinėjimo etapą bei šią procedūrą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų įrodyti, jog privatus investuotojas atsisakė reikalauti palūkanų. Todėl Komisija teisingai tai laikė neįrodytu faktu.

288    Iš prieš tai išdėstytų argumentų išplaukia, jog ieškovė neįrodė, kad Komisijos teiginiai, susiję su pagalbos proporcingumu restruktūrizacijos išlaidoms, buvo akivaizdžiai klaidingi.

289    Todėl, atsižvelgiant į visus prieš tai išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Komisija turėjo pagrindą tvirtinti, jog Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti nustatytos sąlygos nebuvo įvykdytos.

290    Iš to išplaukia, kad reikia atmesti ketvirtąją ieškinio pagrindo dalį.

291    Todėl reikia atmesti visą ketvirtąjį pagrindą ir visą ieškinį.

 Dėl ieškovės prašytų proceso organizavimo priemonių

292    Ieškovė, pirma, prašė išklausyti paskirtą ekspertą dėl klausimo, ar nepriklausomų konsultantų parengtuose įmonių verslo planuose ieškovės įsteigimo momentu buvo numatyti sunkumai, antra, ar tuometinis Jenos darbo biržos direktorius būtų išklausytas dėl priemonių, kurias ieškovė įgyvendino pagal DRĮ 249 h straipsnį, ir, trečia, ar ieškovės akcininkas ir valdytojas būtų išklausyti dėl klausimo, ar įgyvendinant priemones pagal DRĮ 249 h straipsnį ieškovė pati padengė dalį išlaidų, ar priemonės būtų įgyvendintos nesant šios nuostatos ir ar darbai jau buvo atlikti prieš įsteigiant ieškovę.

293    Komisija šiuo klausimu nepareiškė nuomonės.

294    Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad turi pakankamai byloje esančios medžiagos, ir todėl, jo nuomone, nereikia imtis prašomų proceso organizavimo priemonių.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

295    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Šiuo atveju reikia pažymėti, kad nors ieškovės reikalavimai, susiję su skundžiamo sprendimo panaikinimu, nebuvo patenkinti, Komisija po to, kai buvo pateiktas šis ieškinys, pakeitė jame nurodytą 2002 m. spalio 30 d. Sprendimą ir priėmė naują, kuris yra skundžiamas sprendimas. Todėl ieškovė iš dalies pakeitė savo argumentus ir reikalavimus. Be to, po to, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, šalys sutarė dėl 32 priemonėje numatytos subsidijos dydžio. Ieškovė ir atsakovė, Pirmosios instancijos teismui pateikus klausimą, patvirtino, kad tarp šalių daugiau neliko ginčytinų dalykų dėl šios priemonės.

296    Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teisingas sprendimas būtų įpareigoti ieškovę padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir vieną trečiąją Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Todėl pastaroji padengs dvi trečiąsias savo patirtų išlaidų.

297    Tiuringijos žemė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

298    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Kahla/Thüringen Porzellan GmbH padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir trečdalį Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Pastaroji padengia du trečdalius savo bylinėjimosi išlaidų.

3.      Tiuringijos žemė ir Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Vilaras Martins Ribeiro Dehousse

Šváby       Jürimäe

Paskelbta 2008 m. rugsėjo 24 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

E. Coulon       M. Vilaras

TURINYS

Bylos aplinkybės

Skundžiamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A –  Dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo pagrindų, susijusių su EB 87 ir 88 straipsnių, teisinio saugumo principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

1.  Dėl Tiuringijos žemės investicinės subsidijos (15 priemonė)

a)  Šalių argumentai

Dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo

–  Dėl sistemos taikymo sąlygų

–  Dėl ieškovės kvalifikavimo kaip sunkumų patiriančios įmonės

Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo

–  Dėl patvirtintos sistemos apimties

–  Dėl ieškovei suteiktos subsidijos

Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

2.  Dėl subsidijų užimtumui remti, susijusių su investicijomis į aplinkos apsaugą (26 priemonė)

a)  Šalių argumentai

Dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo

Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo

–  Dėl DRĮ 249 h straipsnio suderinamumo su sistema

–  Dėl subsidijų užimtumui remti kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos

Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

B –  Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis fakto ir teisės klaidomis

1.  Dėl klaidingo faktinių aplinkybių nustatymo

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2.  Dėl ieškovės kvalifikavimo kaip sunkumų patiriančios įmonės

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3.  Dėl klaidingo TIB įsipareigojimų įmonėje vertinimo (11 ir 12 priemonė)

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

4.  Dėl pagalbos vertinimo Gairių dėl pagalbos įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti atžvilgiu

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ieškovės prašytų proceso organizavimo priemonių

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: vokiečių.