BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. lapkričio 8 d.
Byla T‑268/11 P
Europos Komisija
prieš
Guido Strack
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Atostogos – Laikinojo nedarbingumo atostogos – Komisijos sprendimo atsisakyti perkelti kasmetines atostogas, kuriomis suinteresuotasis asmuo nepasinaudojo, panaikinimas pirmojoje instancijoje – Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnis – Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalis – Direktyva 2003/88/EB – Pagrįstas apeliacinis skundas – Bylos stadija, kai galima priimti sprendimą – Ieškinio atmetimas“
Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2011 m. kovo 15 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Strack prieš Komisiją (F‑120/07), kuriuo prašoma iš dalies panaikinti šį sprendimą.
Sprendimas: Panaikinti 2011 m. kovo 15 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo sprendimą Strack prieš Komisiją (F‑120/07). Atmesti Guido Strack Tarnautojų teisme pareikštą ieškinį byloje F‑120/07. G. Strack ir Europos Komisija padengia savo Tarnautojų teisme ir šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Teismo iniciatyva nurodytas pagrindas – Pagrindas dėl skundžiamo akto turinio teisėtumo – Pagrindas dėl su Sutarties taikymu susijusios teisės normos pažeidimo – Neįtraukimas
(SESV 263 straipsnis)
2. Institucijų aktai – Direktyvos – Tiesioginis pareigų dėl santykių su darbuotojais nustatymas Sąjungos institucijoms – Netaikymas – Galimybė remtis – Apimtis
(SESV 288 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88)
3. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis)
4. Pareigūnai – Atostogos – Kasmetinės atostogos – Visų nepanaudotų atostogų dienų perkėlimas į kitus metus – Sąlygos – Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio atitiktis Direktyvos 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 1 daliai – Teisės į kasmetines mokamas atostogas atėmimas – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirma pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis)
5. Pareigūnai – Sauga ir sveikatos apsauga – Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalis – Aiškinimas – Direktyvos 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnį atitinkantis aiškinimas – Nebuvimas – Skirtingas dalykas
(SESV 336 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalis; V priedo 4 straipsnio pirma pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis)
6. Sąjungos teisė – Aiškinimas – Tekstai keliomis kalbomis – Vienodas aiškinimas – Atsižvelgimas į skirtingas kalbines versijas
7. Pareigūnai – Atostogos – Kasmetinės atostogos – Galutinis tarnybos nutraukimas – Kompensacija už nepanaudotas atostogas – Skyrimo sąlyga – Dėl su tarnyba susijusių priežasčių nepanaudotos atostogos – Su tarnyba susijusios priežastys – Sąvoka – Nebuvimas tarnyboje dėl laikinojo nedarbingumo atostogų – Netaikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnis; V priedo 4 straipsnio pirma ir antra pastraipos)
8. Pareigūnų ieškiniai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ikiteisminė procedūra – Kitokia eiga esant asmens nenaudai priimtam aktui ar jo nesant
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 24 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 67 punktas; 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245, 40 punktas.
Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. gegužės 6 d. Nutarties Kerelov prieš Komisiją, T‑100/08 P, 13 punktas.
2. Direktyvos skirtos valstybėms narėms, o ne Sąjungos institucijoms. Vadinasi, Direktyvos 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų nuostatų negalima laikyti nustatančiomis institucijoms pareigas dėl jų santykių su darbuotojais. Darytina išvada, kad iš pačių šios direktyvos nuostatų negali kilti Komisijos pareigos jai įgyvendinant sprendimų priėmimo įgaliojimus siekiant reguliuoti santykius su savo darbuotojais ir šiomis nuostatomis negalima remtis reiškiant Pareigūnų tarnybos nuostatų neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.
Vis dėlto aplinkybė, kad pati direktyva nesaisto institucijų ir ja negalima remtis reiškiant Pareigūnų tarnybos nuostatų normos neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, neužkerta kelio galimybei remtis institucijų atžvilgiu šioje direktyvoje įtvirtintomis normomis ar principais, kai šie yra tik minėtoms institucijoms tiesiogiai privalomų pagrindinių Sutarties nuostatų ir bendrųjų principų specifinė išraiška.
Direktyva taip pat galėtų saistyti instituciją, kai ši įgyvendindama savo teisę organizuoti savo tarnybų veiklą ir laikydamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų ketino vykdyti konkrečią direktyvoje įtvirtintą pareigą ar, kaip šiuo atveju, kai bendro pobūdžio vidaus akte aiškiai nukreipiama į Sąjungos teisės akto leidėjo vadovaujantis Sutartimis patvirtintas priemones.
Galiausiai, remdamosi joms nustatyta lojalaus bendradarbiavimo pareiga, institucijos, veikdamos kaip darbdavės, turi atsižvelgti į teisės aktų leidėjo Sąjungos mastu priimtas nuostatas, kuriomis, be kita ko, įtvirtinami minimalūs reikalavimai, skirti darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms valstybėse narėse pagerinti, derinant nacionalinės teisės aktus ir praktiką.
(žr. 40–44 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Rinke, C‑25/02, Rink. p. I‑8349, 25–28 punktai.
Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, T‑325/09 P, Rink. p. II‑6515, 51 ir 52 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F‑65/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑1054 ir II‑A‑1‑567, 113, 116, 118 ir 119 punktai; 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, F‑134/07 ir F‑8/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑149 ir II‑A‑1‑841, 86 punktas.
3. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 46–48 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendimo KHS, C‑214/10, Rink. p. I‑11757, 37 punktas; 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, 16 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2012 m. gegužės 3 d. Sprendimo Neidel, C‑337/10, 40 punktas; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo ANGED, C‑78/11, 17 ir 18 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
4. Net darant prielaidą, kad teisę į kasmetines atostogas galima laikyti bendruoju teisės principu, kuris tiesiogiai privalomas institucijoms jų santykių su darbuotojais srityje ir kuriuo remiantis galima vertinti jų aktų teisėtumą, bet kuriuo atveju negalima teigti, kad dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio užkertamas kelias pareigūnams pasinaudoti šia teise.
Iš tiesų šiame straipsnyje tik nustatoma nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų perkėlimo ir kompensavimo tvarka, leidžiant automatiškai perkelti į kitus metus dvylika nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų ir numatant galimybę perkelti šią ribą viršijančias dienas, kai kasmetinės atostogos neišnaudotos dėl su tarnyba susijusių priežasčių. Vadinasi, negalima teigti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsniu teisės į kasmetines atostogas suteikimui ar pasinaudojimui ja nustatoma sąlyga, dėl kurios ši teisė netenka prasmės, arba kad ši nuostata neatitinka Direktyvos 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 1 dalies struktūros ir tikslo. Apskritai reikalavimas nustatyti tam tikras sąlygas nepanaudotų kasmetinių atostogų perkėlimui ir kompensavimui pateisinamas tiek poreikiu išvengti neriboto nepanaudotų atostogų kaupimo, tiek Sąjungos finansinių interesų apsauga.
Taip pat negalima teigti, kad rengdamos atitinkamas Pareigūnų tarnybos nuostatų normas institucijos neatsižvelgė į Sąjungos mastu priimtas nuostatas, kaip antai į Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtintus valstybėms narėms taikytinus minimalius reikalavimus, nes iš Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio formuluotės visiškai nematyti, kad jis neatitinka minėtų reikalavimų.
(žr. 49–51 punktus)
5. Skaitant Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalį negalima daryti išvados, kad įtraukdamos šį straipsnį į Pareigūnų tarnybos nuostatus institucijos ketino įvykdyti Direktyvoje 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų įtvirtintą konkrečią pareigą arba kad šiame straipsnyje pateikta nuoroda į minimalius reikalavimus, taikomus įgyvendinant sveikatos ir saugos srityse, vadovaujantis Sutartimis, patvirtintas priemones, daroma nuoroda į minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, nes šios direktyvos dalykas skiriasi nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio dalyko.
Iš tiesų Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnyje, esančiame šių nuostatų I antraštinės dalies bendrosiose nuostatose, kalbama apie dirbančių pareigūnų darbo sąlygų atitiktį „reikiamiems sveikatos ir saugos standartams“, o tai, atrodo, reiškia minimalius techninius darbuotojų sveikatos ir saugos užtikrinimo darbo vietoje standartus, kurių nereglamentuoja kitos Pareigūnų tarnybos nuostatų normos, o ne bendrai minimalius saugos ir sveikatos reikalavimus, taip pat apimančius darbo laiko organizavimo reikalavimus, įtvirtintus Direktyvoje 2003/88, ir visų pirma kasmetines atostogas. Iš tiesų toks platus Tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalies aiškinimas prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo turimai autonomijai viešosios tarnybos srityje, įtvirtintai SESV 336 straipsnyje.
Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų IV antraštinėje dalyje ir V priede yra konkrečių normų dėl darbo laiko organizavimo ir atostogų. Nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų perkėlimo į kitus metus ir kompensavimo tvarka konkrečiai nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnyje. Kadangi šioje nuostatoje įtvirtinta aiški ir tiksli norma, pagal kurią teisė į kasmetinių atostogų perkėlimą ir kompensavimą suteikiama tik dėl tam tikro nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus, negalima taikyti Direktyvos 2003/88 nuostatų remiantis kita Pareigūnų tarnybos nuostatų norma, kaip antai 1e straipsniu, kaip bendro pobūdžio norma, leidžiančia nukrypti nuo konkrečių šių nuostatų normų aptariamoje srityje. Tai lemtų Pareigūnų tarnybos nuostatų aiškinimą contra legem.
(žr. 52–54 punktus)
6. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 58 punktą)
Nuoroda:
Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Zangerl-Posselt prieš Komisiją, T‑62/10 P, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
7. Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad 12 dienų viršijančios atostogos gali būti perkeltos tik jeigu pareigūnas negalėjo pasinaudoti visomis metinėmis atostogomis per einamuosius kalendorinius metus dėl su tarnyba susijusių priežasčių. Be to, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio antrą pastraipą tik dėl su tarnyba susijusių priežasčių nepanaudotos kasmetinės atostogos suteikia tarnybą nutraukiančiam pareigūnui teisę į šioje nuostatoje numatytą kompensaciją.
Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojama formuluotė „su tarnyba susijusios priežastys“ aiškintina kaip apimanti profesinę veiklą, kliudančią pareigūnui dėl jam tenkančių užduočių pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, į kurias jis turi teisę. Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos matyti, kad pareigūnas turi teisę į laikinojo nedarbingumo atostogas, jeigu jis „įrodo, kad nepajėgia atlikti savo pareigų“. Iš to išplaukia, kad jeigu pareigūnas naudojasi laikinojo nedarbingumo atostogomis, jis automatiškai atleidžiamas nuo savo pareigų vykdymo, taigi jis nevykdo tarnybinės veiklos, nurodytos Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmoje pastraipoje.
Iš tikrųjų Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnyje minimos su tarnyba susijusios priežastys yra priežastys, galinčios sukliudyti pareigūnui pasinaudoti atostogomis, nes jis privalo likti tarnyboje, kad vykdytų užduotis, skirtas institucijos, kuriai jis dirba. Šios priežastys gali būti pavienės ar nuolatinės, tačiau būtinai turi būti susijusios su institucijoje vykdoma veikla. Atvirkščiai, laikinojo nedarbingumo atostogos leidžia pateisinti pareigūno nebuvimą darbe dėl pagrįstos priežasties. Dėl sveikatos būklės jis nebeprivalo dirbti institucijai. Vadinasi, sąvokos „su tarnyba susijusios priežastys“ negalima aiškinti kaip apimančios laikinojo nedarbingumo atostogomis pateisinamą nebuvimą tarnyboje, net ilgai trunkančios ligos atveju. Laikinojo nedarbingumo atostogose esantis pareigūnas, negali būti laikomas dirbančiu institucijai, nes jis atleistas nuo tokio darbo.
Darytina išvada, kad teisė perkelti daugiau kaip dvylika kasmetinių atostogų dienų turi būtinai būti pagrįsta kliūtimi, susijusia su pareigūno veikla jam vykdant pareigas, ir ji negali būti suteikta dėl ligos, sutrukdžiusios jam vykdyti šias pareigas, net jei būtų įrodyta profesinė šios ligos kilmė.
(žr. 64–67 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. birželio 9 d. Sprendimo Castets prieš Komisiją, T‑80/04, Rink. VT p. I‑A‑161 ir II‑729, 28, 29 ir 33 punktai; 2007 m. kovo 29 d. Sprendimo Verheyden prieš Komisiją, T‑368/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑93 ir II‑ A‑2‑665, 61–63 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
8. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 70 ir 72 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Angelidis prieš Parlamentą, T‑416/03, Rink. VT p. I‑A‑2‑317 ir II‑A‑2‑1607, 127 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gegužės 2 d. Sprendimo Giraudy prieš Komisiją, F‑23/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑121 ir II‑A‑1‑657, 69 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.