PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAS (trečioji išplėstinė kolegija)
1998 m. gegužės 14 d.(*)
„Susitarimas ir suderintieji veiksmai ?Kartonas“
Byloje T‑334/94
Sarrió SA, pagal Ispanijos teisę įsteigta bendrovė, įsikūrusi Pamplonoje (Ispanija), atstovaujama Barselonos advokatūros advokato Antonio Creus Carreras, Milano advokatūros advokato Alberto Mazzoni, Neapolio advokatūros advokatų Antonio Tizzano ir Gian Michele Roberti, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Alain Lorang kontora, 51 rue Albert 1er,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą Komisijos teisės tarnybos darbuotojo M. Richard Lyal ir Vičenzos advokatūros advokato Alberto Dal Ferro, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Komisijos teisės tarnybos darbuotojo Carlos Gómez de la Cruz biuras, Centre Wagner, Kirchberg,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 1994 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimą 94/601/EB, susijusį su EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/C/33.833 – Kartonas, OL L 243, p. 1),
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas B. Vesterdorf, teisėjai M. Briët, P. Lindh, A. Potocki ir J. d. Cooke,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus posėdžiui, trukusiam nuo 1997 m. birželio 25 d. iki liepos 8 d.,
priima šį
Sprendimą
Ginčo faktinės aplinkybės
1 Ši byla yra dėl 1994 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimo 94/601/EB, susijusio su EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/C/33.833 – Kartonas, OL L 243, p. 1), kuris prieš jį paskelbiant buvo pataisytas 1994 m. liepos 26 d. Komisijos sprendimu (C(94) 2135 galutinis) (toliau – sprendimas). Sprendimu nustatytos baudos devyniolikai Bendrijos kartono gamintojų ir tiekėjų, kaltinamų pažeidus Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
2 Sprendimas yra susijęs su konkrečiu gaminiu – kartonu. Jame kalbama apie trijų rūšių kartoną, kurio pavadinimas priklauso nuo jo kokybės, būtent: „GC“, „GD“ ir „SBS“.
3 GD kokybės kartono (toliau – GD kartonas) vidus yra pilkas (perdirbtas popierius) ir jis paprastai naudojamas ne maisto produktams pakuoti.
4 GC kokybės kartono (toliau – GC kartonas) išorinis sluoksnis yra baltas ir jis paprastai naudojamas maisto produktams pakuoti. GC kartonas yra aukštesnės kokybės negu GD kartonas. Sprendime nagrinėtu laikotarpiu šių dviejų gaminių kaina paprastai skyrėsi maždaug 30 %. Kiek mažiau aukštos kokybės GC kartonas taip pat naudojamas braižyboje.
5 Visiškai baltas kartonas (toliau – SBS kartonas) žymimas santrumpa SBS. Šio kartono kaina maždaug 20 % didesnė už GC kartono kainą. Jis naudojamas maisto produktams, kosmetikos prekėms, vaistams ir cigaretėms pakuoti, tačiau dažniausiai – braižyboje.
6 1990 m. lapkričio 22 d. raštu British Printing Industries Federation (toliau – BPIF), verslo organizacija, atstovaujanti daugumai Jungtinės Karalystės įspaustinio kartono gamintojų, pateikė Komisijai neoficialų skundą. Ji nurodė, kad Jungtinės Karalystės rinkai kartoną tiekiantys jo gamintojai vienu metu vienodai padidino kainas, ir pareikalavo, kad Komisija ištirtų, ar nebuvo pažeistos Bendrijos konkurencijos normos. Siekdama užtikrinti savo iniciatyvos viešumą, BPIF paskelbė pranešimą spaudai. 1990 m. gruodžio mėn. pranešimo tekstą paskelbė specializuoti verslo leidiniai.
7 1990 m. gruodžio 12 d. Fédération Française du Cartonnage taip pat pateikė Komisijai neoficialų skundą, kuriame išdėstė tokias pačias pastabas kaip ir BPIF skunde dėl Prancūzijos kartono rinkos.
8 1991 m. balandžio 23–24 d. Komisijos pareigūnai pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius, 14 straipsnio 3 dalį (OL 13, 1962, p. 204, toliau – Reglamentas Nr. 17) be išankstinio įspėjimo vienu metu atliko patikrinimus įvairių kartono sektoriaus įmonių ir verslo asociacijų patalpose.
9 Po šių patikrinimų Komisija visiems asmenims, kuriems skirtas sprendimas, pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį išsiuntė prašymus pateikti informaciją ir dokumentus.
10 Iš patikrinimų metu surinktos medžiagos bei prašymų pateikti informaciją ir dokumentus Komisija padarė išvadą, kad nuo 1986 metų vidurio ir bent jau iki 1991 m. balandžio mėn. (daugeliu atvejų) įmonės pažeidė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
11 Todėl Komisija nusprendė iškelti bylą pagal Sutarties 85 straipsnį. 1992 m. gruodžio 21 d. raštu ji išsiuntė pranešimą apie kaltinimus visoms suinteresuotosioms įmonėms. Visos įmonės, kurioms buvo išsiųstas šis pareiškimas, pateikė atsakymus raštu. Devynios įmonės pageidavo būti išklausytos žodžiu. Jų atsakymai išklausyti 1993 m. birželio 7–9 dienomis.
12 Pasibaigus šiai procedūrai Komisija priėmė sprendimą, kuriame yra tokios nuostatos:
„1 straipsnis
Buchmann GmbH, Cascades SA, Enso‑Gutzeit Oy, Europa Carton AG, Finnboard – the Finnish Board Mills Association, Fiskeby Board AB, Gruber & Weber GmbH & Co KG, Kartonfabriek De Eendracht NV (firmos pavadinimas BPB de Eendracht NV), NV Koninklijke KNP BT NV (ankstesnis pavadinimas Koninklijke Nederlandse Papierfabrieken NV), Laakmann Karton GmbH & Co KG, Mo Och Domsjö AB (MoDo), Mayr-Melnhof Gesellschaft mbH, Papeteries de Lancey SA, Rena Kartonfabrik A/S, Sarrió SpA, SCA Holding Ltd (ankstesnis pavadinimas Reed Paper & Board (UK) Ltd), Stora Kopparbergs Bergslags AB, Enso Española SA (ankstesnis pavadinimas Tampella Española SA) ir Moritz J. Weig GmbH & Co KG pažeidė EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį, dalyvaudamos:
– Buchmann ir Rena atveju – apytiksliai nuo 1988 m. kovo mėn. ir bent jau iki 1990 metų,
– Enso Española atveju – bent jau nuo 1988 m. kovo mėn. iki 1991 m. balandžio mėn. pabaigos,
– Gruber & Weber atveju – nuo 1988 metų iki bent jau 1990 metų pabaigos,
– visų kitų įmonių atvejais – nuo 1986 metų vidurio bent jau iki 1991 m. balandžio mėnesio,
sudarant susitarimą ir imantis suderintųjų veiksmų nuo 1986 metų vidurio, pagal kuriuos Bendrijos kartono tiekėjai:
– reguliariai rengdavo slaptus ir institucionalizuotus susitikimus, siekdami aptarti ir priimti konkurenciją ribojantį bendrą sektoriaus planą,
– susitarė reguliariai didinti kiekvienos rūšies gaminio kainą atitinkama nacionaline valiuta,
– suplanavo ir vienu metu vienodai padidino kainas visoje Europos bendrijoje,
– susitarė, leidžiant nedidelius pokyčius, išlaikyti nekintamas pagrindinių gamintojų rinkos dalis,
– siekdami užtikrinti suderintų kainų padidinimą, nuo pat 1990 metų pradžios vis dažniau ėmėsi suderintų priemonių, skirtų kontroliuoti gaminių tiekimą Bendrijos rinkai,
– siekdami išlaikyti šias priemones, keitėsi komercine informacija apie tiekimus, kainas, gamybos sustabdymus, turimus užsakymus ir įrenginių panaudojimo normas.
<...>
3 straipsnis
Už 1 straipsnyje konstatuotus pažeidimus jame išvardytoms įmonėms skiriamos tokios baudos:
<...>
xv) Sarrió SpA – 15 500 000 ekiu bauda;
<...>“
13 Sprendime nurodyta, jog pažeidimas buvo daromas Groupe d'étude de produit Carton (toliau – GEP Carton ), kurią sudarė kelios grupės ar komitetai, viduje.
14 1986 metų viduryje GEP Carton buvo įkurta Presidents Working Group (toliau – PWG), kuri vienijo pagrindinių Bendrijos kartono tiekėjų aukšto lygio atstovus (apytiksliai aštuonis tiekėjus).
15 PWG, be kita ko, užsiėmė derybomis ir bendradarbiavimu dėl rinkų, rinkos dalių, kainų ir pajėgumų. Būtent ji priėmė sprendimus, kuriais buvo nustatytas gamintojų kainų didinimo tvarkaraštis ir lygiai.
16 PWG teikdavo ataskaitas President Conference (toliau – PC), kurioje dalyvaudavo (dažniau ar rečiau) beveik visi suinteresuotųjų įmonių generaliniai direktoriai. Aptariamu laikotarpiu PC susirinkdavo du kartus per metus.
17 1987 metų pabaigoje įsteigtas Joint Marketing Committee (toliau – JMC). Pagrindinis jo tikslas buvo nustatyti, ar galima didinti kainas, ir jeigu taip, kaip tai daryti, bei nustatyti kainų iniciatyvų, dėl kurių sprendė PWG, įgyvendinimo metodus kiekvienoje valstybėje ir pagrindiniams vartotojams, siekiant sukurti vienodų kainų sistemą visoje Europoje.
18 Pagaliau Ekonomikos komitetas aptardavo kainų svyravimus nacionalinėse rinkose bei užsakymų apimtis ir pateikdavo savo išvadas JMC arba iki 1987 metų pabaigos – JMC pirmtakui Marketing Committee. Ekonomikos komitetą sudarė daugumos aptariamų įmonių komercijos direktoriai, kurie rinkdavosi kelis kartus per metus.
19 Be to, sprendime Komisija nusprendė, jog prie GEP Carton veiklos perduodant informaciją prisidėjo Ciūriche (Šveicarija) įsikūrusi patikėtinių bendrovė Fides. Sprendime teigiama, kad dauguma GEP Carton narių reguliariai siuntė Fides ataskaitas apie užsakymus, gamybą, pardavimus ir pajėgumų išnaudojimą. Fides sistema šias ataskaitas apdorodavo, ir apibendrinti duomenys būdavo siunčiami dalyviams.
20 Bendrovė ieškovė Sarrió SA (toliau – Sarrió) sukurta 1990 metais susijungus didžiausio Italijos gamintojo Saffa kartono padaliniui ir Ispanijos gamintojui Sarrió (sprendimo 11 konstatuojamoji dalis). 1991 metais Sarrió taip pat įsigijo Ispanijos gamintoją Prat Carton (ten pat).
21 Sarrió laikyta atsakinga už Prat Carton dalyvavimą kartelyje visą jos dalyvavimo laikotarpį (sprendimo 154 konstatuojamoji dalis).
22 Sarrió daugiausia gamina GD kartoną, bet taip pat ir GC kartoną.
Procesas
23 Ieškovė pareiškė šį ieškinį pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1994 m. spalio 14 dieną.
24 Šešiolika iš aštuoniolikos kitų įmonių, laikomų atsakingomis už pažeidimą, taip pat pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo (bylos T‑295/94, T‑301/94, T‑304/94, T‑308/94, T‑309/94, T‑310/94, T‑311/94, T‑317/94, T‑319/94, T‑327/94, T‑337/94, T‑338/94, T‑347/94, T‑348/94, T‑352/94 ir T‑354/94).
25 Laišku, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1996 m. liepos 10 d., ieškovė byloje T‑301/94 Laakmann Karton GmbH atsisakė ieškinio ir 1996 m. liepos 18 d. Nutartimi byla buvo išbraukta iš Pirmosios instancijos teismo bylų registro (Laakmann KartonGmbHprieš Komisiją, T‑301/94, dar nepaskelbta Rinkinyje).
26 Keturios Suomijos įmonės, priklausančios Finnboard profesinei asociacijai ir laikomos solidariai atsakingomis už Finnboard paskirtos baudos mokėjimą, taip pat pateikė ieškinius dėl sprendimo (sujungtos bylos T‑339/94, T‑340/94, T‑341/94 ir T‑342/94).
27 Galiausiai asociacija CEPI-Cartonboard, kuriai sprendimas nebuvo skirtas, taip pat pateikė ieškinį. Tačiau savo laišku, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1997 m. sausio 8 d., ji atsisakė ieškinio ir 1997 m. kovo 6 d. Nutartimi byla CEPI-Cartonboardprieš Komisiją (T‑312/94, dar nepaskelbta Rinkinyje) buvo išbraukta iš Pirmosios instancijos teismo bylų registro.
28 1997 m. vasario 5 d. laišku Pirmosios instancijos teismas išsiuntė prašymus šalims dalyvauti neoficialiame posėdyje, kad jos galėtų pateikti savo pastabas dėl galimo bylų T‑295/94, T‑304/94, T‑308/94, T‑309/94, T‑310/94, T‑311/94, T‑317/94, T‑319/94, T‑327/94, T‑334/94, T‑337/94, T‑338/94, T‑347/94, T‑348/94, T‑352/94 ir T‑354/94 sujungimo, jog būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis. 1997 m. balandžio 29 d. posėdyje šalys pritarė tokiam bylų sujungimui.
29 1997 m. birželio 4 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas, atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau minėtos bylos yra susijusios, pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį sujungė šias bylas, kad būtų galima bendrai vykdyti žodinę proceso dalį, ir patenkino šioje byloje ieškovės pateiktą prašymą dėl konfidencialaus nagrinėjimo.
30 1997 m. birželio 20 d. Nutartimi jis patenkino ieškovės byloje T‑337/94 prašymą dėl konfidencialaus nagrinėjimo, susijusį su dokumentu, pateiktu atsakant į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą.
31 Susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir ėmėsi proceso organizavimo priemonių ? paprašė, kad šalys atsakytų į kai kuriuos raštu pateiktus klausimus ir pateiktų tam tikrus dokumentus. Šalys įvykdė šiuos prašymus.
32 Teismo posėdyje, trukusiame nuo 1997 m. birželio 25 d. iki liepos 8 d., buvo išklausytos 28 punkte išvardytų bylų šalių pastabos žodžiu ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
Šalių reikalavimai
33 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti sprendimą,
– nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti sprendimo 2 straipsnį ir tą 3 straipsnio dalį, kurioje ieškovei skiriama 15 500 000 ekiu bauda,
– nepatenkinus pirmųjų dviejų reikalavimų, sumažinti šios baudos sumą,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
34 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl prašymo panaikinti sprendimą
A – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su proceso ir formos reikalavimais, grindžiamo teisių į gynybą pažeidimu
Šalių argumentai
35 Ieškovė teigia, kad jos teisės į gynybą buvo pažeistos, Komisijai kaip pažeidimo įrodymą pripažinus (sprendimo 79 konstatuojamoji dalis) dokumentą, rastą 1991 m. balandžio mėn. atliekant patikrinimą Finnboard (JK) Ltd (toliau – Finnboard kainoraštis). Ji pažymi, kad šis dokumentas jai buvo išsiųstas tik 1994 m. balandžio 28 d., t. y. praėjus nemažai laiko nuo tos dienos, kai ji pateikė atsakymą į pranešimą apie kaltinimus ir po to, kai ji buvo išklausyta Komisijoje. Dėl tokio nepagrįsto delsimo ji neteko galimybės pateikti savo nuomonę apie tikrąją dokumento reikšmę, aplinkybes, kuriomis jis buvo sudarytas, ir apie Komisijos padarytas išvadas dėl šio dokumento (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Rocheprieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461). Be to, dokumento perdavimas 1994 m. balandžio 28 d. nepašalino šio pažeidimo.
36 Atsakydama į šį argumentą, Komisija teigia, kad tas dokumentas Sarrió išsiųstas 1994 m. balandžio 28 d. lydraščiu, kuriame buvo išsamiai išdėstytas dokumento turinys ir Komisijos padarytos išvados. Be to, 1994 m. balandžio 28 d. laiške ieškovei suteikta galimybė raštu išdėstyti savo pastabas, per nustatytą laiką ji galėjo pateikti savo nuomonę dėl dokumento įrodomosios galios (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑4/89, Rink. p. II‑1523, 36 punktas).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
37 Komisija Finnboard kainoraštį gavo 1991 m. balandžio mėn. atlikusi patikrinimus Finnboard (JK) Ltd biuruose, ir ieškovei šį kainoraštį kartu su lydraščiu išsiuntė praėjus šešiolikai mėnesių nuo pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo.
38 Pagal Pirmosios instancijos teismo praktiką iš Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalies ir 1963 m. liepos 25 d. Komisijos reglamento Nr. 99/63/EEB 2 ir 4 straipsnių dėl Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos galimybės būti išklausytiems (OL 127, 1963, p. 2268) yra aišku, kad Komisija privalo savo kaltinimus pranešti suinteresuotosioms įmonėms bei asociacijoms ir savo sprendime gali nurodyti tik tuos kaltinimus, dėl kurių minėtos įmonės turėjo galimybę pateikti savo nuomonę (1994 m. vasario 23 d. Sprendimo CB irEuropay prieš Komisiją sujungtose bylose T‑39/92 ir T‑40/92, Rink. p. II‑49, 47 punktas).
39 Be to, gerbiant teises į gynybą byloje, kurioje gali būti taikomos tokios sankcijos, būtina, kad įmonės ir įmonių asociacijos administracinio proceso metu galėtų iš tikrųjų pareikšti savo nuomonę apie Komisijos pateiktų faktų bei tariamų aplinkybių, taip pat ir apie jos pareikštų kaltinimų tikrumą ir reikšmingumą (minėto sprendimo Hoffmann-La Rocheprieš Komisiją 11 punktas ir 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑10/92, T‑11/92, T‑12/92 ir T‑15/92, Rink. p. II‑2667, 39 punktas).
40 Šioje byloje išsiunčiant minėtą dokumentą nebuvo pareikšta jokio naujo kaltinimo, be jau išvardytųjų pranešime apie kaltinimus. Iš tikrųjų iš laiško, siųsto kartu su Finnboard kainoraščiu, aišku, kad šis sąrašas buvo tik papildomas bendro kainų nustatymo plano įrodymas, o tas kaltinimas jau išsamiai paaiškintas pranešime apie kaltinimus.
41 Bet kuriuo atveju prie dokumento pridedamu laišku ieškovei buvo suteikta galimybė administracinio proceso metu per dešimt dienų pateikti savo nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis Komisija neužkirto ieškovei kelio per skirtą laiką pareikšti savo nuomonę dėl perduoto dokumento įrodomosios galios (minėto Teisingumo Teismo Sprendimo Hoffmann-La Rocheprieš Komisiją 11 punktas; 1983 m. spalio 25 d. Sprendimo AEG prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 27 punktas).
42 Todėl šis ieškinio pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.
B – Dėl esmės
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad nebuvo susitarta dėl faktinių pardavimo kainų, ir su pareigos nurodyti motyvus pažeidimu
Šalių argumentai
43 Ieškovė pripažįsta dalyvavusi suderintuosiuose veiksmuose dėl paskelbtų kainų, tačiau nesutinka, kad tokie veiksmai buvo susiję su faktinėmis pardavimo kainomis. Be dokumentų, pateiktų kartu su jos procesiniais dokumentais, įrodančiais, kad faktinės pardavimo kainos nebuvo tokios pačios kaip paskelbtos kainos, siekdama patvirtinti savo teiginius, ji nurodo kiekvieno kliento teisę derėtis, paklausos ir gamybos sąnaudų pokyčius bei kartono rinkai būdingas savybes, ypač kainų didinimo skelbimų reguliarumą ir didelį rinkos skaidrumą.
44 Ieškovė mano, kad Komisija aiškiai nepaaiškino, ar ji teigė, kad buvo susitarta ne tik dėl skelbiamų kainų, bet ir dėl faktinių pardavimo kainų. Priešingai negu teigia Komisija, dėl skirtingų šių dviejų susitarimų padarinių skirtumas tarp jų yra labai svarbus (žr. 1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimą Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, Rink. p. I‑1307). Savo dublike ieškovė teigia, kad susitarimo dalyko neapibrėžtumas jau savaime yra pareigos pateikti ir paaiškinti sprendimų, kuriais konstatuojamas konkurencijos normų pažeidimas, motyvus pažeidimas. Todėl šis pažeidimas grubiai pažeidžia įstatymų užtikrinamas teises į gynybą.
45 Komisija teigia nesuprantanti, kaip ieškovė gali vienu metu teigti, kad dalyvavo suderintuosiuose veiksmuose dėl kainų ir kad taikyti kainų padidinimai nebuvo tokio susitarimo rezultatas. Ji pabrėžia, kad sprendime (72–102 konstatuojamosiose dalyse) remiamasi dokumentais, įrodančiais konsultavimąsi dėl kiekvieno kartelyje skelbto padidinimo, ir dokumentais, kuriais kiekvienas gamintojas faktiškai paskelbė apie kainos padidinimą.
46 Ji taip pat teigia, kad skirtumas tarp susitarimo dėl paskelbtų kainų ir susitarimo dėl faktinių pardavimo kainų šiuo atveju nėra svarbus. PWG ir JMC buvo tariamasi ne tik dėl paskelbtų kainų, bet ir dėl sprendimų, susijusių su reguliariais visų rūšių produktų kainų padidinimais bei dėl tokių kainų padidinimų taikymo vienu metu visoje Bendrijoje (žr. rašytinius įrodymus, minimus sprendimo 74–90, 92 ir 94–96 konstatuojamosiose dalyse).
47 Be to, atsižvelgiant į įrodymus, kad buvo tariamasi komitetuose, kuriuose dalyvavo ieškovė, neįmanoma teigti, kad kainų paskelbimai nepašalino visų įmonių abejonių dėl jų konkurentų elgesio ir kad ieškovė kainas padidino neatsižvelgdama į susitarimą (žr. 1991 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rhône-Poulencprieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, 122 ir 123 punktus).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
48 Pagal sprendimo 1 straipsnį asmenys, kuriems skirtas sprendimas, pažeidė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, nes atitinkamu laikotarpiu dalyvavo susitarime ir suderintuosiuose veiksmuose, pagal kuriuos Bendrijos kartono tiekėjai, be kita ko, „bendru sutarimu nusprendė visų šalių nacionaline valiuta reguliariai didinti visų rūšių kartono kainas“ bei „suplanavo ir visoje Bendrijoje vienu metu vienodai padidino kainas“.
49 Ieškovė pripažįsta dalyvavusi keturių GEP Carton organų veikloje ir savo pareiškimuose, atsiliepimuose ir per posėdį pateiktuose atsakymuose į Pirmosios instancijos teismo klausimus neginčija nuo 1988 metų dalyvavusi suderintuosiuose veiksmuose dėl paskelbtų kainų.
50 Prieš atsakant į ieškovės argumentą, jog susitarimas nebuvo susijęs su faktinėmis pardavimo kainomis, reikia įvertinti, ar sprendime Komisija tikrai tvirtino, kad susitarimas yra susijęs būtent su tokiomis kainomis.
51 Šiuo atžvilgiu, pirma, reikia konstatuoti, kad sprendimo 1 straipsnyje tiksliai nenurodoma, kokia kaina buvo suderintai didinama.
52 Antra, iš sprendimo nematyti, kad Komisija jame teigė, jog gamintojai nustatė ar net ketino nustatyti vienodas faktines pardavimo kainas. Sprendimo 101 ir 102 konstatuojamosios dalys, kuriose kalbama apie „kainų derinimo iniciatyvų poveikį kainų lygiui“ rodo, kad Komisija manė, jog kainų iniciatyvos susijusios su kainoraštyje nurodytomis kainomis ir jomis buvo siekiama padidinti faktines pardavimo kainas. Tose konstatuojamosiose dalyse, be kita ko, teigiama: „Net ir tuo atveju, jei visi gamintojai tvirtai nuspręstų didinti kainas, vartotojų galimybė rinktis kitos kokybės ar rūšies pigesnį produktą reiškė, kad kai kurie gamintojai galbūt turės savo seniems klientams taikyti tam tikras nuolaidas dėl kainų padidinimo laiko ar suteikti papildomą nuolaidą, pavyzdžiui, taikant ją didelės apimties užsakymams, kad vartotojas sutiktų su visišku bazinės kainos padidinimu. Todėl visiškai suprantama, kad kainų padidinimo padariniai negali pasireikšti iš karto“ (sprendimo 101 konstatuojamosios dalies šeštoji pastraipa).
53 Iš sprendimo taip pat aišku, kad Komisija manė, jog gamintojų susitarimo dėl kainų tikslas buvo tas, jog paskelbtos suderintos kainos turėtų lemti faktinių pardavimo kainų padidinimą. Sprendimo 101 konstatuojamosios dalies pirmojoje pastraipoje teigiama, kad „gamintojai ne tik paskelbė apie sutartus kainų padidinimus, bet taip pat, išskyrus kelias išimtis, ėmėsi konkrečių priemonių, skirtų užtikrinti, kad tokios jos būtų nustatytos klientams“. Todėl šios bylos situacija skiriasi nuo jau minėtame Teisingumo Teismo sprendime Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją nagrinėtos situacijos, nes, skirtingai negu Komisijos sprendime, dėl kurio buvo priimtas šis Teisingumo Teismo sprendimas, Komisija nagrinėjamame sprendime neteigia, kad įmonės ėmėsi suderintųjų veiksmų tiesiogiai dėl faktinių pardavimo kainų.
54 Tokį sprendimo aiškinimą patvirtina Komisijos pateikti dokumentai.
55 Konkrečiai kalbant, pranešimo apie kaltinimus 109 priede pateikiamas 1989 m. spalio 16 d. JMC susitikimo protokolas, kuriame, be kita ko, nurodyta:
„d) Olandija
<...>
Stambūs užsakovai, pavyzdžiui, Imca, susiduria su dideliais sunkumais, nes Cascades ir Van Duffel jiems vis dar taiko didžiules kainas, taip sunkindama padėtį ir KNP, ir suomiams.
<...>
f) Belgija
Panaši situacija kaip ir Olandijoje. Finnboard jau padidino kainą Van Genechten, bet dėl Belgijoje (Cascades) taikytų nuolaidų buvo priversta dar kartą tą klausimą aptarti. Nusileista nebus ir tikimasi, kad Beghin, Cascades ir KNP pasielgs taip pat.
<...>
h) Italija
Saffa iškilo daug sunkumų dėl importo kainų, kurias taiko Kopparfors, Finnboard ir netgi Cascades.
Saffa tiekimas labai sumažėjo, o importo apimtys ypač padidėjo.
Saffa ragina importuotojus būtinai laikytis nustatytų kainų gairių.“
56 Šis dokumentas aiškiai įrodo, kad nors gamintojai apskritai sutiko, jog kiekvienas jų turėtų atskirai derėtis su savo klientais dėl faktinių pardavimo kainų, visi gamintojai, ypač anksčiau minėtame priede aiškiai nurodyta ieškovė, tikėjosi, kad jų konkurentai taikys faktines pardavimo kainas, atitinkančias suderintas kainas, bent jau kad dėl individualių derybų suderintos padidintos kainos kainoraštyje netaptų neveiksmingos.
57 Be to, ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad skelbtos kainos buvo preliminarus derybų su klientais dėl faktinių pardavimo kainų pagrindas, o tai patvirtina, jog galutinis tikslas buvo faktinių pardavimo kainų padidinimas. Šiuo atžvilgiu pakanka pabrėžti, kad vienodų kainoraščių kainų, dėl kurių susitarė gamintojai, nustatymas būtų visai nesvarbus, jeigu šios kainos iš tikrųjų niekaip nepaveiktų faktinių pardavimo kainų.
58 Kalbant apie ieškovės teiginį, kad susitarimo dalyko neapibrėžimas jau savaime yra pareigos pateikti motyvus pažeidimas, reikia priminti, kad sprendimo 1 straipsnyje visiškai nenurodoma, dėl kokios kainos buvo tartasi.
59 Tokiomis aplinkybėmis pagal nusistovėjusią teismų praktiką reikia daryti išvadą, kad sprendimo rezoliucinė dalis turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į jo motyvų išdėstymą (žr., pavyzdžiui, 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73, 55/73, 56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 122–124 punktus).
60 Šiuo atveju iš to, kas išdėstyta, aišku, kad sprendimo motyvuose Komisija tinkamai išaiškino, jog suderintieji veiksmai buvo susiję su kainoraščio kainomis ir tokių veiksmų tikslas buvo didinti faktines pardavimo kainas.
61 Todėl šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su ieškovės nedalyvavimu kartelyje, kuriuo siekiama įšaldyti rinkos dalis ir kontroliuoti pasiūlą
Šalių argumentai
62 Šį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys.
63 Pirmojoje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė teigia, kad Komisija neturi įrodymų, patvirtinančių susitarimo dėl rinkos dalių įšaldymo ar susitarimo dėl pasiūlos kontroliavimo buvimą. Netgi darant prielaidą, kad šių susitarimų buvimas bus įrodytas taip, kaip to reikalauja įstatymai, Komisija neįrodytų ieškovės dalyvavimo tokiuose suderintuosiuose veiksmuose. Ieškovė ypač ginčija kelių pranešimo apie kaltinimus priedų, kuriais Komisija grindė savo išvadas sprendime, įrodomąją galią.
64 Pirma, 73 priedas, t. y. Mayr-Melnhof vidaus raštas, galėtų tik įrodyti susitarimą dėl kainų, išaiškinti griežtos kainų politikos padarinius ir patvirtinti nebuvus ieškovės spaudimo Mayr-Melnhof, kad ši, mažindama kainas, neplėstų savo rinkos dalių. Šiuo atžvilgiu ieškovė remiasi Mayr-Melnhof paaiškinimais, išdėstytais 1991 m. rugsėjo 23 d. laiške (pranešimo apie kaltinimus 75 priedas).
65 Antra, 102 priedas – Rena raštas – susijęs su Nordic Paperboard Institute (toliau – NPI), asociacijos, kuriai ieškovė nepriklausė, susirinkimu.
66 Trečia, Stora parodymai negali būti tinkami įrodymai. Be to, Stora kelis kartus pabrėžė įvairių įmonių santykinį savarankiškumą nustatant savo gamybos apimtis ir pasirenkant gamybos sustabdymo laiką (žr. sprendimo 57, 59, 60, 69, 70 ir 71 konstatuojamąsias dalis). Be to, Stora parodymai patvirtina, kad kartelyje nebuvo sukurta jokia kiekių kontrolės sistema. Kiekių pokyčių kontrolės sistemos nebuvimas paneigia kokio nors kartelio šiuo klausimu egzistavimą. Galiausiai Stora parodymai yra tik jos asmeninė nuomonė dėl suinteresuotumo imtis gamybos ir pardavimo apimčių kontrolės priemonių.
67 Antrojoje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė teigia, kad įvairių įmonių rinkos dalių pokyčiai rodo nebuvus suderintųjų veiksmų dėl rinkos dalių įšaldymo, ir netgi darant prielaidą, kad kai kurios įmonės šiuo klausimu derino savo veiksmus, ieškovė juose bet kuriuo atveju nedalyvavo.
68 Dėl bendrų rinkos dalių pokyčių ji pabrėžė, kad aptariamu laikotarpiu kai kurie gamintojai, pavyzdžiui, Iggesund (MoDo) ir Mayr-Melnhof, įdiegė naujus didelės apimties pajėgumus.
69 Ieškovė taip pat pažymi, kad jos pačios bendra Bendrijos rinkos dalis sumažėjo nuo 14,3 % 1987 metais iki 11,7 % 1990 metais. Pasak jos, toks sumažėjimas nesuderinamas su Komisijos teiginiu, esą ji dalyvavo kartelyje dėl įvairių gamintojų rinkų dalių įšaldymo. Prat Carton bendros Bendrijos rinkos dalies sumažėjimas maždaug 9 % per 1987–1990 metų laikotarpį taip pat patvirtina, kad niekaip nebuvo dalyvaujama kokiuose nors suderintuosiuose veiksmuose dėl rinkos dalių įšaldymo.
70 Trečiojoje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė teigia, kad jos veiksmai stabdant gamybą ir eksportuojant į rinkas už Europos ribų taip pat prieštarauja Komisijos teiginiams.
71 Dėl pirmosios ieškinio pagrindo dalies Komisija mano, kad įrodymai, kuriais ji rėmėsi, t. y. Stora parodymai (pranešimo apie kaltinimus 39 ir 43 priedai) ir pranešimo apie kaltinimus 73 bei 102 priedai, visiškai patvirtina kartelio dėl rinkos dalių įšaldymo ir pasiūlos kontrolės buvimą bei ieškovės dalyvavimą tuose kartelio elementuose.
72 Dėl antrosios ieškinio pagrindo dalies Komisija pažymi, kad ji rėmėsi rašytiniais kartelio dėl rinkos dalių įšaldymo įrodymais, ir teigia, kad ieškovės argumentas dėl įvairių įmonių rinkos dalių pokyčių nėra svarbus sprendžiant klausimą, ar toks kartelis iš viso egzistavo. Be to, sprendime aiškiai pripažįstama, kad tam tikrų įmonių rinkos dalys iš tikrųjų lėtai kito, nes kasmet iš naujo dėl jų buvo deramasi (sprendimo 60 ir 131 konstatuojamosios dalys). Bet kuriuo atveju 85 straipsnis draudžia kartelius, kurių tikslas ar poveikis – konkurencijos ribojimas, nepaisant to, kiek tokiais susitarimais yra pasiekiamas jų tikslas.
73 Dėl ieškovės argumentų, grindžiamų jos pačios rinkos dalių pokyčiais, Komisija pažymi, kad pažeidimas buvo padarytas visos Bendrijos rinkos atžvilgiu. Ieškovė buvo PWG, kurioje vyko derybos dėl rinkos dalių, narė. 1989 metais Saffa generalinis direktorius netgi buvo paskirtas GEP Carton viceprezidentu.
74 Komisija galiausiai pažymi, jog nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovės teiginį, kad ji visada elgėsi nepriklausomai. Be to, net ir padarius prielaidą, kad ieškovė nesilaikė kartelio, padarytas pažeidimas nuo to niekaip nesikeičia (minėtas sprendimas Rhône-Poulencprieš Komisiją).
75 Galiausiai dėl trečiosios ieškinio pagrindo dalies Komisija pareiškė, kad pranešimo apie kaltinimus 39 priede Stora patvirtino PWG planavus ir sukūrus pusiausvyros atkūrimo ir gamybos kontrolės sistemą, pagal kurią siekiama kainas išlaikyti nepakitusias. Todėl tai, kad dėl padėties rinkoje ar tinkamo kartelio veikimo ieškovė, kaip teigia ji pati, neprivalėjo suderintai sustabdyti gamybos, neturi jokios įtakos jos atsakomybei ar dalyvavimui kartelyje dėl rinkos dalių ir gamybos apimčių kontrolės.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
1. Dėl suderintųjų veiksmų, susijusių su rinkos dalių įšaldymu ir pasiūlos kontrole
76 Kalbant apie pirmąją ieškinio pagrindo dalį, reikia priminti, kad pagal sprendimo 1 straipsnį jame nurodytos įmonės pažeidė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, atitinkamu laikotarpiu dalyvaudamos susitarime ir suderintuosiuose veiksmuose, pagal kuriuos Bendrijos kartono tiekėjai „susitarė išlaikyti pastovias pagrindinių gamintojų rinkos dalis su nedideliais galimais pakeitimais“, ir „nuo 1990 metų pradžios ėmėsi suderintų priemonių, skirtų produkto tiekimui Bendrijoje kontroliuoti, siekdami užtikrinti tokius suderintus kainų padidinimus“.
77 Komisijos manymu, šias dvi susitarimo rūšis, minimas sprendimo antraštinėje dalyje „Apimčių kontrolė“, tiriamuoju laikotarpiu inicijavo PWG susitikimų dalyviai. Iš sprendimo 37 konstatuojamosios dalies trečiosios pastraipos yra aišku, kad tikrasis PWG tikslas, kaip apibūdino Stora, apėmė „derybas ir susitarimus dėl rinkų, rinkos dalių, kainų, jų didinimo ir pajėgumų“.
78 Dėl PWG vaidmens, susijusio su susitarimu dėl rinkos dalių, sprendime (37 konstatuojamosios dalies penktoji pastraipa) teigiama: „Siedama tai su veiksmais kainų padidinimo srityje, PWG surengė išsamias diskusijas dėl nacionalinių grupių ir atskirų gamintojų grupių rinkos dalių Vakarų Europoje. Tai leido dalyviams pasiekti tam tikrus „susitarimus“ dėl jų atitinkamų rinkos dalių, siekiant užtikrinti, kad pernelyg didelė paklausą viršijanti pasiūla nesukeltų pavojaus suderintoms kainų iniciatyvoms. Iš tikrųjų didžiosios gamintojų grupės susitarė išlaikyti savo rinkos dalis, kurios atitiktų kiekvienais metais pateikiamus ir kitų metų kovo mėnesį Fides skelbiamus galutinius pardavimų ir gamybos duomenis. Remiantis Fides oficialiomis mėnesio ataskaitomis, rinkos dalių pokyčiai buvo nagrinėjami kiekviename PWG susitikime, o pastebėjus nemažus svyravimus, įmonės, kurios buvo įtariamos esančios už tai atsakingos, privalėjo pateikti paaiškinimus“.
79 Pagal sprendimo 52 konstatuojamąją dalį „1987 metais PWG pasiektu susitarimu taip pat buvo susitarta „įšaldyti“ pagrindiniams Vakarų Europos gamintojams priklausančias esamas rinkos dalis, nesiekiant pritraukti naujų klientų ar gerinti jų esamą verslo padėtį vykdant agresyvią kainų politiką“.
80 Sprendimo 56 konstatuojamosios dalies pirmojoje pastraipoje pabrėžiama: „Pagrindinis susitarimas tarp didžiųjų gamintojų dėl atitinkamų jiems priklausančių rinkos dalių išlaikymo galiojo per visą sprendime nagrinėtą laikotarpį.“ 57 konstatuojamojoje dalyje teigiama: „Rinkos dalių pokyčiai kiekviename PWG susitikime buvo nagrinėjami remiantis preliminariais statistiniais duomenimis.“ Pagaliau 56 konstatuojamosios dalies paskutinėje pastraipoje pabrėžiama: „Šiose diskusijose dėl rinkos dalių dalyvavusios įmonės buvo PWG narės, t. y. Cascades, Finnboard, KNP (iki 1988 metų), (Mayr-Melnhof), MoDo, Sarrió, du Stora grupės gamintojai CBC ir Feldmühle bei Weig (nuo 1988 metų).
81 Konstatuotina, kad Komisija teisingai nustatė tarp PWG susitikimų dalyvių buvus susitarimą dėl rinkos dalių.
82 Komisijos analizė iš esmės grindžiama Stora parodymais (pranešimo apie kaltinimus 39 ir 43 priedai), ir ją patvirtina pranešimo apie kaltinimus 73 priedas.
83 Pranešimo apie kaltinimus 39 priede Stora teigia: „PWG pradėjo rinktis nuo 1986 metų, siekdama prisidėti prie rinkos reguliavimo. <...> Be kitokios veiklos (teisėtos), jos tikslas buvo aptarti ir derinti veiksmus dėl rinkų, rinkos dalių, kainų, jų didinimų, paklausos ir pajėgumų. Ji, be kita ko, turėjo įvertinti konkrečią pasiūlos ir paklausos būklę rinkoje bei priemones, kurių reikia imtis norint sureguliuoti rinką, ir pateikti savo vertinimą President Conference.“
84 Būtent dėl susitarimo dėl rinkos dalių Stora nurodo, kad „PWG apsvarstė Europos Bendrijos, ELPA ir kitų šalių, kurioms GEPCarton narės tiekia kartoną, nacionalinėms grupėms priklausančias dalis“ ir kad PWG „aptarė galimybę išlaikyti praėjusių metų rinkos dalis“ (pranešimo apie kaltinimus 39 priedo 19 punktas). Be to, ji teigia (to paties dokumento 6 punktas), kad „šiuo laikotarpiu taip pat vyko gamintojams priklausančių Europos rinkos dalių aptarimai, o pirmasis referencinis laikotarpis buvo 1987 metų rodikliai“.
85 Savo 1992 m. vasario 14 d. išsiųstame atsakyme į 1991 m. gruodžio 23 d. Komisijos prašymą (pranešimo apie kaltinimus 43 priedas) Stora taip pat nurodo: „PWG narių sudaryti karteliniai dėl rinkos dalių dydžio apėmė visą Europą. Šie karteliai buvo grindžiami ankstesnių metų bendrais visų metų duomenimis, kuriuos paprastai buvo galima gauti kitų metų kovo mėnesį“ (1.1 punktas).
86 Šį teiginį tame pačiame dokumente patvirtina tokie teiginiai: „<...> PWG narių svarstymų rezultatas buvo karteliai, kurie dažniausiai būdavo sudaromi kiekvienų metų kovo mėnesį, dėl jiems priklausančių praėjusių metų dydžio rinkos dalių išlaikymo“ (1.4 punktas). Stora pažymi, kad „nebuvo imtasi jokių priemonių siekiant užtikrinti kartelių laikymąsi“ ir kad PWG susitikimų dalyviai „žinojo, kad jeigu jie užimtų išskirtines pozicijas kai kuriose rinkose, į kurias tiekimus vykdo kiti, tie kiti galėtų atsakyti tuo pačiu kitose rinkose“ (tas pats punktas).
87 Pagaliau ji pareiškė, kad Saffa dalyvavo diskusijose dėl rinkos dalių (1.2 punktas).
88 Stora teiginiai apie susitarimą dėl rinkos dalių patvirtinti pranešimo apie kaltinimus 73 priede. Šis dokumentas, rastas FS-Karton įmonėje, yra Mayr-Melnhof grupės Vokietijoje komercijos direktoriaus (Katzner) 1988 m. gruodžio 28 d. konfidencialus raštas Mayr-Melnhof generaliniam direktoriui Austrijoje (Gröller) dėl padėties rinkoje.
89 Pagal šį dokumentą, cituojamą sprendimo 53?55 konstatuojamosiose dalyse, dėl glaudaus bendradarbiavimo „Prezidentų grupėje“ (Präsidentenkreis), dėl kurio buvo sutarta 1987 metais, atsirado „laimėtojai“ ir „pralaimėtojai“. Rašto autorius dėl toliau išvardytų priežasčių Mayr-Melnhof priskiria pralaimėtojų kategorijai:
„2. Susitarimas galėjo būti pasiektas tik mums pritaikius „sankciją“ – buvo pareikalauta, kad mes „pasiaukotume“.
3. Rinkos dalys turėjo būti „įšaldytos“ nuo 1987 metų, reikėjo išlaikyti turimus ryšius ir nebuvo galima pradėti jokios naujos veiklos ar diegti naujos kokybės naudojantis kainų politika (jeigu visos gaunančios šalys bus sąžiningos, rezultatas bus akivaizdus 1989 m. sausio mėnesį).“
90 Šiuos teiginius reikia vertinti atsižvelgiant į bendrą rašto kontekstą.
91 Šiuo atžvilgiu rašto autorius įžangoje nurodo glaudesnį „Prezidentų grupės“ bendradarbiavimą Europos mastu. Šį pasakymą Mayr-Melnhof aiškino kaip bendrą PWG ir PC nurodymą, t. y. neturint omenyje atskiro įvykio ar susitikimo (pranešimo apie kaltinimus 75 priedo 2.a punktas), bet nėra tikslo tokio aiškinimo aptarinėti šiame kontekste.
92 Toliau autorius nurodo, kad dėl šio bendradarbiavimo susiformavo „kainų tvarka“, dėl kurios atsirado „laimėtojai“ ir „pralaimėtojai“.
93 Būtent šios „Prezidentų grupės“ nustatytos tvarkos kontekste reikia suprasti pasakymą, susijusį su rinkos dalimis, kurios turėjo būti įšaldytos ties 1987 metų lygiu.
94 Be to, nuoroda į 1987 metus, kaip referencinius, atitinka antrąjį Stora pareiškimą (pranešimo apie kaltinimus 39 priedas; žr. šio sprendimo 84 punktą).
95 Dėl PWG vaidmens tariantis dėl tiekimo kontrolės, susijusios su susitarimu dėl įrenginių prastovų trukmės, sprendime teigiama, kad PWG atliko lemiamą vaidmenį nustatant prastovų laiką, kai nuo 1990 metų gamybos pajėgumas išaugo, o paklausa sumažėjo: „<...> 1990 metų pradžioje pagrindiniai gamintojai <...> nusprendė, kad PWG susitikimuose būtina suderinti veiksmus, susijusius su prastovų laiku. Didieji gamintojai pripažino, kad negali didinti paklausos mažindami kainas ir kad gamyba visu pajėgumu tik priverstų sumažinti kainas. Teoriškai prastovos laikas, kurio reikia pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai atkurti, galėjo būti skaičiuojamas remiantis pajėgumų ataskaitomis <...>“ (sprendimo 70 konstatuojamoji dalis).
96 Be to, sprendime pažymima: „Tačiau PWG kiekvienam gamintojui oficialiai nenurodė, kada taikyti prastovas. Pasak Stora, siekiant visiems gamintojams susitarti dėl suderinto prastovų plano, buvo susidurta su praktiniais sunkumais. Stora teigia, kad dėl šių priežasčių buvo sukurta tik „neapibrėžta skatinimo sistema“ (sprendimo 71 konstatuojamoji dalis).
97 Darytina išvada, kad Komisija tinkamai nustatė, jog PWG susitikimų dalyviai susitarė dėl prastovų.
98 Jos pateikti dokumentai patvirtina tas išvadas.
99 Antrajame pareiškime (pranešimo apie kaltinimus 39 priedo 24 punktas) Stora pateikia tokį paaiškinimą: „PWG patvirtinus „pirma kainos, paskui tonažo“ politiką ir nuo 1988 metų laipsniškai įgyvendinant adekvačių kainų sistemą, PWG nariai pripažino, kad, siekiant išlaikyti tokias kainas, mažėjant paklausos augimui jie privalo laikytis prastovos terminų. Gamintojams nesilaikant prastovos terminų, jie negalėtų išlaikyti nustatytų kainų lygių smarkiai augant pajėgumams.“
100 Kitame pareiškimo punkte ji priduria: „1988 ir 1989 metais pramonė galėjo dirbti praktiškai visu pajėgumu. Nuo 1990 metų, be įprasto uždarymo remontui ar atostogoms, atsirado poreikis nustatyti prastovų laiką. <...> Galiausiai prastovų prireikė negaunant užsakymų, siekiant išlaikyti „pirma kainos, paskui tonažo“ politiką. Prastovų, kurias turėjo taikyti gamintojai, trukmė (siekiant išlaikyti gamybos ir vartojimo pusiausvyrą) galėjo būti apskaičiuojama pagal gamybos pajėgumų ataskaitas. PWG oficialiai nenurodė prastovos laiko, nors egzistavo neapibrėžta skatinimo sistema <...>.“
101 Kalbant apie pranešimo apie kaltinimus 73 priedą, rašto autoriaus motyvai, nurodomi aiškinant, kodėl jis rašto surašymo metu laikė Mayr-Melnhof „pralaimėtoja“, yra svarbūs susitarimo dėl prastovų laiko tarp PWG susitikimų dalyvių įrodymai.
102 Autorius teigia:
4. „Šiuo atžvilgiu išsiskiria suinteresuotųjų šalių nuomonės dėl siekiamo tikslo.
<...>
c) Pardavimo personalas ir atstovai buvo atleisti nuo apimčių laikymosi, tačiau beveik be jokių išimčių imta taikyti griežtą kainų politiką (mūsų darbuotojai dažnai nesuprasdavo mūsų pakitusio požiūrio į rinką: anksčiau buvo nustatytas vienintelis tonažo reikalavimas, o nuo šiol svarbiausias yra kainų laikymasis, dėl kurio gali būti stabdomi įrenginiai).“
103 Mayr-Melnhof teigia (pranešimo apie kaltinimus 75 priedas), kad toje ištraukoje kalbama apie įmonės vidaus padėtį. Tačiau išnagrinėta bendrame rašto kontekste ši ištrauka rodo griežtos politikos, dėl kurios sprendimą priėmė „Prezidentų grupė“, įgyvendinimą pardavimo personalo atžvilgiu. Taigi dokumentą reikia aiškinti kaip reiškiantį, kad 1987 metų susitarimo dalyviai, t. y. bent jau PWG susitikimų dalyviai, neabejotinai įvertino sutartos politikos padarinius tuo atveju, jeigu ji būtų taikoma griežtai.
104 Tai, kad gamintojų diskusijos dėl prastovų laiko vyko tada, kai jie rengėsi didinti kainas, konkrečiai patvirtina 1990 m. rugsėjo 6 d. Rena laiškas (pranešimo apie kaltinimus 118 priedas), kuriame nurodomos kainų didinimo sumos įvairiose šalyse, būsimų pranešimų apie šiuos didinimus datos, taip pat įvairių gamintojų neįvykdytų užsakymų, išreikštų darbo dienomis, būklė.
105 Dokumento autorius pažymi, kad kai kurie gamintojai numatydavo prastovų laiką, pateikdamas tokį pavyzdį:
„Kopparfors 5–15 days
5/9 – will stop for five days.“
106 Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Komisija pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių PWG susitikimų dalyvių susitarimą dėl rinkos dalių, taip pat tų pačių įmonių susitarimą dėl prastovų laiko. Kadangi neginčijama, jog Sarrió dalyvavo PWG susitikimuose ir ši įmonė yra aiškiai minima pagrindiniuose kaltinimo įrodymuose (Stora parodymai ir pranešimo apie kaltinimus 73 priedas), Komisija visiškai teisingai laikė ieškovę kalta dėl jos dalyvavimo šiuose dviejuose susitarimuose.
107 Ieškovės kritika dėl Stora parodymų Komisijai ir pranešimo apie kaltinimus 73 punkto, kuriais ji ginčija įrodomąją tokių dokumentų galią, nesumenkina minėtos išvados.
108 Visų pirma, kalbant apie Stora pareiškimus Komisijai, akivaizdu, kad juos pateikė viena iš įmonių, laikomų dalyvavus darant tariamą pažeidimą, ir kad juose išsamiai apibūdinamas GEP Carton organuose vykusių diskusijų pobūdis, įmonių, kurios veikė juose, tikslas, taip pat įmonių dalyvavimas įvairiuose susitikimuose. Kadangi šį pagrindinį įrodymą patvirtina kiti bylos dokumentai, jis yra tinkamas Komisijos teiginių pagrindas.
109 Antra, ieškovė mano, jog pranešimo apie kaltinimus 73 priedas įrodo tik suderintuosius veiksmus dėl kainų, nes jame nurodomą pardavimų kitimą reikia laikyti paprasčiausiu kainų politikos padariniu. Šiuo atžvilgiu ji savo teiginį grindžia Mayr-Melnhof pateiktu šio dokumento aiškinimu (pranešimo apie kaltinimus 75 priedas).
110 Tačiau šis ieškovės vertinimas neatitinka dokumento konteksto aiškinimo, o Mayr-Melnhof pateiktas to dokumento aiškinimas neduoda naudos.
111 Pagal pranešimo apie kaltinimus 75 priedą 73 priedas „yra bendras padėties, kurią grupės valdytojams nusakė FS-Karton pardavimo direktorius, apibūdinimas, kuris tėra bandymas grupės valdytojams nurodyti FS-Karton apyvartos sąstingio priežastis, daugiausia remiantis nauja politika, privertusia antrinę bendrovę laikytis absoliučios kainų tvarkos apyvartos mažinimo sąskaita“. Be to, pasak Mayr-Melnhof, „rinkos dalių įšaldymas“ reiškė, kad siekiant didesnių kainų Mayr-Melnhof grupėje negalėjo būti bandoma didesnes rinkos dalis užimti parduodant papildomą produkcijos kiekį naujiems klientams ar naujas produktų rūšis nerentabiliomis kainomis. Atvirkščiai, tikslas buvo išlaikyti esamus santykius su klientais, nepaisant kainų didėjimo“.
112 Tačiau šie bendri svarstymai yra nesuderinami su nuoroda dokumento pradžioje į „Prezidentų grupę“, o visas dokumentas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šią nuorodą.
113 Kadangi 73 priede pateikti teiginiai dėl rinkos dalių „įšaldymo“ ir pasiūlos reguliavimo atitinka Stora parodymus, Komisija teisingai nusprendė, kad visi šie dokumentai kartu liudija, jog egzistavo bendras šalių ketinimas, kuris buvo kur kas daugiau nei tik susitarimas dėl kainų.
114 Kadangi Komisija įrodė buvusius aptariamus dviejų rūšių susitarimus, nebūtina nagrinėti ieškovės kritikos, susijusios su pranešimo apie kaltinimus 102 priedu.
2. Dėl faktinių ieškovės veiksmų
115 Taip pat negalima pritarti ieškinio pagrindo antrajai ir trečiajai dalims, pagal kurias faktiniai įmonių veiksmai yra nesuderinami su Komisijos teiginiais dėl dviejų ginčijamų susitarimų sudarymo.
116 Pirma, susitarimų tarp PWG narių dėl dviejų „pirma kainos, paskui tonažo“ politikos aspektų buvimas neturi būti painiojamas su jų įgyvendinimu. Iš tikrųjų Komisijos pateiktų įrodymų įrodomoji galia yra tokia, kad informacija apie faktinį ieškovės elgesį rinkoje negali turėti įtakos Komisijos išvadoms dėl paties susitarimų dviem aptariamos politikos aspektais buvimo fakto. Geriausiu atveju ieškovės teiginiai galėtų įrodyti, kad ji nesielgė taip, kaip susitarė PWG susitikimuose dalyvavusios įmonės.
117 Antra, ieškovės pateikta informacija nepaneigia Komisijos išvadų. Reikia pabrėžti, jog Komisija aiškiai pripažįsta, kad susitarimas dėl rinkos dalių nenustatė „jokio oficialaus nuobaudų ar kompensacijų mechanizmo <...>, sutvirtinsiančio susitarimą dėl rinkos dalių“ ir kad kai kuriems didiesiems gamintojams priklausančios rinkos dalys iš tikrųjų kasmet nežymiai augo (žr. sprendimo 59 ir 60 konstatuojamąsias dalis). Be to, Komisija sutinka, kad iki 1990 metų pradžios pramonei veikus visu pajėgumu iki šios datos prastovos praktiškai nebuvo būtinos (sprendimo 70 konstatuojamoji dalis).
118 Trečia, pagal nusistovėjusią teismų praktiką tai, kad viena įmonė nepaklūsta susitikimų, kurių tikslas akivaizdžiai antikonkurencinis, sprendimams, anaiptol neatleidžia jos nuo atsakomybės dėl dalyvavimo kartelyje, jeigu ji viešai neatsiribojo nuo to, dėl ko buvo susitarta tokiuose susitikimuose (pavyzdžiui, žr. 1995 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tréfileuropeprieš Komisiją, T‑141/89, Rink. p. II‑791, 85 punktą). Net jeigu ieškovės veiksmai rinkoje neatitiko veiksmų, dėl kurių buvo sutarta, tai neturi jokios įtakos jos atsakomybei už Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaida dėl susitarimo taikyti suderintas kainas trukmės
Šalių argumentai
119 Ieškovė pareiškė, kad susitarimas dėl paskelbtų kainų įvyko, bent jau kiek tai susiję su ieškove, tik 1988 metais. Kainų didėjimas nuo 1987 metų Jungtinėje Karalystėje buvo tik natūrali gamintojų reakcija į Jungtinės Karalystės nacionalinės valiutos silpnumą kitų Europos šalių nacionalinių valiutų atžvilgiu, o kainos vienodai padidėjo dėl rinkos skaidrumo. Ūkio subjektams nedraudžiama savo veiksmų derinti su pastebėtais ar numanomais jų konkurentų veiksmais (anksčiau minėtas sprendimas Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją). Be to, nei pranešimo apie kaltinimus 44 ir 61 prieduose, nei dokumente A-17-2 neįrodomas įmonių susitarimas dėl kainų. Bet kuriuo atveju jie nėra susiję su ieškove.
120 Komisija nustatė klaidingą kainų derinimo pabaigos datą – 1991 m. balandžio mėn., nors apie paskutinį sutartą kainų didinimą buvo paskelbta 1990 m. rugsėjo–spalio mėnesiais.
121 Komisija pažymi, kad ieškovė PWG ir JMC susitikimuose dalyvavo nuo pat jų įsteigimo ir 1991 metais vis dar buvo jų narė. Ji pabrėžia, kad nors vienos iš susijusių įmonių patalpose rasti dokumentai įrodo, kad 1987 metų pabaigoje buvo sudarytas susitarimas apimčių reguliavimo ir kainų tvarkos klausimais (sprendimo 53 konstatuojamoji dalis), tai nėra nesuderinama su faktu, kad aptariami gamintojai iki šios datos slapta susirinkdavo aptarti konkurencijos pašalinimo plano (žr., pavyzdžiui, sprendimo 161 konstatuojamąją dalį). Šį teiginį patvirtina pranešimo apie kaltinimus 35 ir 43 priedai. Komisija priduria, kad jos išvadų apie pažeidimo trukmę teisingumą taip pat patvirtina gamintojų nuo 1987 metų taikomi kainų didinimai.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
122 Pagal sprendimo 1 straipsnį ieškovė, nuo 1986 metų vidurio iki 1991 m. balandžio mėn. dalyvaudama susitarime ir suderintuosiuose veiksmuose, kuriais Bendrijos kartono tiekėjai nusprendė, be kita ko, padidinti kartono kainą ir suplanavo bei vienu metu įgyvendino vienodą kainų didinimą visoje Bendrijoje, pažeidė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį. Sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad pirmoji suderintųjų veiksmų iniciatyva, kurioje dalyvavo ieškovė (sprendimo A priedas), 1986 metų pabaigoje buvo parodyta Jungtinėje Karalystėje, „kai naujas GEP Carton mechanizmas dar tik buvo kuriamas“.
123 Be to, sprendimo 161 konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje teigiama, kad dauguma įmonių, kurioms skirtas sprendimas, dalyvavo pažeidime nuo 1986 m. birželio mėn., kai „buvo įkurta PWG ir gamintojų bendradarbiavimas tapo intensyvesnis ir vis veiksmingesnis“.
124 Pagrįsdama argumentus dėl kainų derinimo pradžios, ieškovė ginčija pranešimo apie kaltinimus 61 ir 44 priedų bei dokumento A-17-2 įrodomąją galią.
125 Pranešimo apie kaltinimus 61 priedas yra raštas, rastas pas Mayr-Melnhof prekybos atstovą Jungtinėje Karalystėje. Komisija mano, kad tai yra „vidaus raštas, surašytas vykstant President Conference, (patvirtinantis) Stora prisipažinimą, kad President Conference tikrai aptarinėjo sąmokslininkišką kainų nustatymo politiką“ (pranešimo apie kaltinimus 41 punkto trečioji pastraipa ir 75 punkto antroji pastraipa).
126 Šiame dokumente, susijusiame su 1986 m. gruodžio 12–13 d. Vienoje įvykusiu susitikimu, yra tokia informacija:
„Kainų politika Jungtinėje Karalystėje
„Weig atstovas dalyvavo neseniai vykusiame Fides susitikime, kuriame jis pareiškė, kad jie mano 9 % esant per daug Jungtinei Karalystei ir kad jie siūlo sumažinti iki 7 %! Nusivylimas didelis, nes tai žymi „derybų lygį“ visiems kitiems. Jungtinėje Karalystėje kainų politika patikėta RHU, padedamai (Mayr-Melnhof), net jeigu dėl to laikinai sumažėtų tonažas, o mes stengiamės (ir to neslepiam) išlaikyti 9 %. (Mayr-Melnhof/FS) Jungtinėje Karalystėje išlaiko augimo politiką, bet apyvarta smarkiai sumažėjo, ir mes turime kovoti, kad atgautume kainodaros kontrolę. (Mayr-Melnhof) pripažįsta, kad tai, jog yra žinoma, kad Vokietijoje jie padidino tonažą 6 000, nieko nekeičia!“
127 Pasak Mayr-Melnhof (atsakymas į prašymą pateikti informaciją, pranešimo apie kaltinimus 62 priedas), citatos pradžioje nurodytas Fides susitikimas tikriausiai yra 1986 m. lapkričio 10 d. PC susitikimas.
128 Reikia konstatuoti, kad šis dokumentas liudija, jog Weig į pradinį kainų padidinimo lygį sureagavo nurodydama savo būsimą kainų politiką Jungtinėje Karalystėje.
129 Tačiau to negalima laikyti įrodymu, patvirtinančiu, kad Weig sureagavo į tam tikrą kainos didėjimo lygį, dėl kurio iki 1986 m. lapkričio 10 d. susitarė GEP Carton įmonės.
130 Iš tikrųjų šiuo klausimu Komisija nesiremia jokiu kitu įrodymu. Be to, Weig kainos didinimą 9 % galima paaiškinti Thames Board Ltd 1986 m. lapkričio 5 d. paskelbimu apie kainos didinimą Jungtinėje Karalystėje (A-12-1 priedas). Kaip matyti iš spaudos ištraukos (A-12-3 priedas), šis pranešimas buvo paskelbtas visai netrukus. Galiausiai Komisija nepateikė jokio kito dokumento, kuris galėtų būti tiesioginis įrodymas, patvirtinantis, kad kainų didinimai buvo aptariami PC susitikimuose. Tokiomis aplinkybėmis neatmetama galimybė, kad pranešimo apie kaltinimus 61 priede minimos Weig pastabos buvo pareikštos ne 1986 m. lapkričio 10 d. PC susitikimo kontekste, kaip Weig ne kartą patvirtino teismo posėdyje.
131 Be to, Feldmühle(UK) Ltd valdybos susitikimo, vykusio 1986 m. lapkričio 7 d., protokolas (A-17-2 priedas), kuriuo savo sprendime remiasi Komisija (sprendimo 74 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa), tik patvirtina, kad ši Jungtinėje Karalystėje veikianti Feldmühle antrinė įmonė žinojo, jog Thames Board Ltd paskelbs apie kainos padidinimą maždaug 9 % dar iki 1986 m. lapkričio 10 d.: „TBM and the Fins have announced price increases of approximately 9 % to be effective from February 1987 and it would appear that most other mills will be looking for the same sort of increase“ („TBM ir suomiai paskelbė apie kainų didinimą maždaug 9 %, įsigaliosiantį nuo 1987 m. vasario mėn., ir atrodo, kad dauguma kitų gamintojų tiek pat didins savo kainas“) (A-17-2 priedas, kurį savo sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje citavo Komisija).
132 Dėl pranešimo apie kaltinimus 44 priedo Komisija mano, kad ranka rašytas vieno Feldmühle darbuotojo užrašų kalendoriaus 1987 m. sausio 15–17 d. įrašas yra „papildomas susitarimo įrodymas“ (sprendimo 75 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa).
133 Tačiau šis įrašas neturi įrodomosios galios, kurią jam priskiria atsakovė. Nėra nurodyta, kokio susitikimo tai protokolas, todėl neatmestina galimybė, kad jis susijęs su Feldmühle įmonės vidaus posėdžiu. Be to, kadangi panašu, jog užrašas padarytas 1987 m. sausio mėn. viduryje, tai neįrodo, kad kainų didinimo, „įskaitant TBM“, taikymas buvo susitarimo padarinys, todėl šis įrašas gali būti paprasčiausias teiginys.
134 Kai kurie faktai įraše netgi prieštarauja Komisijos teiginiui, jog jis patvirtina susitarimo dėl sprendimo didinti kainas Jungtinėje Karalystėje buvimą. Ypač pastabos, kad Feldmühle direktorius pareiškė esąs „skeptiškai“ nusiteikęs Kopparfors atžvilgiu, o Mayr-Melnhof apibūdino kaip „neatsakingą“ (ohne Verantwortung), negali būti laikomos patvirtinančiomis Komisijos teiginį. Tą patį galima pasakyti ir apie sakinį „Finnboard: Preisautonomie auch f. Tako“ („Finnboard: kainų autonomija, taip pat ir Tako).
135 Iš to, kas išdėstyta, galima teigti, kad Komisija neįrodė, jog įmonės susitarė 1987 m. sausio mėn. didinti kainas Jungtinėje Karalystėje ir a fortiori, kad ieškovė dalyvavo diskusijose šiuo klausimu.
136 Tačiau ieškovė, kaip įmonė, kuri, kaip ji pati pripažino, dalyvavo PWG susitikimuose nuo pat šio GEP Carton organo įkūrimo 1986 metų viduryje, turi būti laikoma atsakinga už susitarimą dėl kainų nuo šios datos.
137 Siekdamos išskirtinai antikonkurencinio tikslo, PWG įkūrė kelios įmonės, tarp kurių buvo ir ieškovė. Kaip nurodė Stora (pranešimo apie kaltinimus 39 priedo 8 punktas), PWG „pradėjo rinktis 1986 metais, kad padėtų sureguliuoti rinką“, o jos tikslas, be kita ko, buvo „diskusijos ir tarimasis dėl rinkų, rinkos dalių, kainų, taip pat kainų didinimo ir pajėgumų“ (pranešimo apie kaltinimus 35 priedo 5 punkto iii papunktis).
138 Įmonių, kurios susitikinėjo kaip šio organo narės ir tarėsi dėl rinkos dalių bei prastovų trukmės, vaidmuo apibūdintas ankstesniame ieškinio pagrinde (žr. 78–106 punktus). Šio organo veikloje dalyvaujančios įmonės taip pat aptarė veiksmus dėl kainų. Pasak Stora (pranešimo apie kaltinimus 39 priedo 10 punktas), „nuo 1987 metų PWG pavyko susitarti ir priimti bendro pobūdžio sprendimus dėl kartono gamintojų įgyvendinamo kainų didinimo laiko <...> ir lygio“.
139 Todėl faktas, kad įmonės sutarė įkurti antikonkurencinio tikslo siekiantį organą ir dalyvauti jo susitikimuose, būtent diskusijose dėl būsimo kainų didinimo, buvo žinomas įmonėms, kurios buvo pradinės tokio organo įkūrėjos ir pritarė jos įkūrimui, yra pakankamai svarus motyvas, kad būtų galima teigti, jog ieškovė yra atsakinga už susitarimą dėl kainų nuo 1986 metų, t. y. nuo datos, nuo kurios ieškovė neginčija dalyvavusi PWG veikloje.
140 Kalbėdama apie tarimosi dėl kainų pabaigą, Komisija teisingai nusprendė, kad tai įvyko 1991 m. balandžio mėn., kai Komisijos atstovai pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį kelių įmonių patalpose atliko patikrinimus. Iš tikrųjų paskutinis suderintas kainų didinimas, apie kurį ieškovė paskelbė 1990 m. spalio mėn., buvo pradėtas taikyti nuo 1991 m. sausio mėn., o įmonių nustatyti kainoraščiai vis dar galiojo 1991 m. balandžio mėnesį.
141 Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaida dėl kartelio, kuriuo nuspręsta įšaldyti rinkos dalis ir kontroliuoti pasiūlą, trukmės
Šalių argumentai
142 Ieškovė teigia, kad net ir darant prielaidą, jog kartelis dėl rinkos dalių įšaldymo ir pasiūlos kontrolės būtų laikomas įrodytu, Komisija padarė klaidą, vertindama jo galiojimo trukmę, nes įrodymai, kuriais ji remiasi, liudija, kad iki 1988 metų pabaigos neegzistavo joks kartelis. Savo dublike ji papildo, kad pranešimo apie kaltinimus 102 priedas, t. y. Rena raštas dėl NPI susitikimo, vykusio 1988 m. spalio 3 d., įrodo, kad tuo metu, kai buvo surašytas šis raštas, toks kartelis neegzistavo, o laiško autorius tik nurodė galimybę apsvarstyti pasiūlos reguliavimą tuo atveju, jeigu iškiltų sunkumų dėl kainų.
143 Komisija nurodo argumentus, kuriuos ji pateikė dėl ieškinio pagrindo, kuriuo teigiama, jog buvo padaryta klaida nustatant susitarimo dėl kainų galiojimo trukmę (žr. 121 punktą).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
144 Pirmosios instancijos teismas jau nustatė (žr. 78–106 punktus), kad Komisija įrodė, jog PWG susitikinėjusios įmonės dalyvavo susitarime dėl rinkos dalių ir susitarime dėl prastovų trukmės.
145 Iš sprendimo akivaizdu, kad rinkos dalių „įšaldymą“ ir prastovų trukmę PWG susitikimų dalyviai pradėjo aptarinėti nuo 1987 metų pabaigos, siekdami užtikrinti veiksmų dėl kainų, kurių imtasi nuo 1988 metų, sėkmę (žr. sprendimo 51–60 konstatuojamąsias dalis). Šiuo atžvilgiu sprendime teigiama: „Visi PWG nariai buvo susirūpinę dėl to, kad iš naujo pradėti taikyti veiksmai dėl kainų nežlugtų dėl smarkiai didėjančių pardavimo apimčių. Stora tai pavadino „pirma kainos, paskui tonažo politika“ (sprendimo 51 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa). Be to, Komisija pažymi, kad „pirma kainos, paskui tonažo“ politikos, kuri nuo 1987 metų pabaigos iki 1991 m. balandžio mėn. būdinga GEP Carton, svarbiausi požymiai buvo „pagrindiniams gamintojams priklausančių rinkos dalių įšaldymas, kuris iš pradžių buvo grindžiamas jų užimta padėtimi 1987 metais“, ir „pagrindinių gamintojų prastovų laiko koordinavimas, užuot mažinus kainas (daugiausia nuo 1990 metų)“ (sprendimo 130 konstatuojamosios dalies antroji pastraipa).
146 Šie Komisijos teiginiai daugiausia grindžiami pranešimo apie kaltinimus 39 ir 73 priedais.
147 39 priedo dokumente (5 punktas) Stora pažymi: „Būtinybė išlaikyti tam tikrą gamybos ir vartojimo pusiausvyrą buvo susijusi su 1987 metų kainų iniciatyva („pirma kainos, paskui tonažo“ politika).“
148 Kalbant apie tarimosi dėl rinkos dalių pradžią, iš pranešimo apie kaltinimus 73 priedo (žr. šio sprendimo 89 punktą) matyti, kad „Prezidentų grupė“ (Präsidentenkreis) nusprendė glaudžiau bendradarbiauti nuo 1987 m. spalio ar lapkričio mėnesių. Tokio bendradarbiavimo rezultatas buvo tarimasis nuo to laiko dėl rinkos dalių.
149 Dėl susitarimo dėl prastovų trukmės pradžios Stora pareiškia: „PWG patvirtinus „pirma kainos, paskui tonažo“ politiką ir nuo 1988 metų laipsniškai įgyvendinant adekvačių kainų sistemą, PWG nariai pripažino, kad, siekiant išlaikyti tokias kainas, mažėjant paklausos augimui jie privalo laikytis prastovos terminų. Gamintojams nesilaikant prastovos terminų, jie negalėtų išlaikyti nustatytų kainų lygių smarkiai augant pajėgumams“ (39 priedo 24 punktas).
150 Ji priduria: „1988 ir 1989 metais pramonė praktiškai galėjo dirbti visu pajėgumu. Papildomo prastovų laiko, be įprasto uždarymo remontui ir atostogoms, prireikė nuo 1990 metų. <...> Galiausiai imtis taikyti prastovas prireikė pasibaigus užsakymų srautui, siekiant ir toliau taikyti „pirma kainos, paskui tonažo“ politiką“ (39 priedo 25 punktas).
151 Remdamasi šiais įrodymais, Komisija įrodė, kad PWG susitikimuose dalyvavusios įmonės 1987 metų pabaigoje patvirtino vadinamąją „pirma kainos, paskui tonažo“ politiką ir kad vienas iš šios politikos aspektų ? susitarimas dėl rinkos dalių, buvo nedelsiant taikomas, o nuostatą dėl prastovų trukmės prireikė taikyti tik nuo 1990 metų.
152 Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padaryta vertinimo klaida dėl Fides keitimosi informacija sistemos
153 Savo dublike ieškovė teigia, kad Fides keitimosi informacija sistema negalėjo skatinti suderinto elgesio, taigi ir neprieštaravo Sutarties 85 straipsniui. Pasak jos, šios bylos faktai iš esmės skiriasi nuo 1986 m. gruodžio 2 d. Komisijos sprendimo 87/1/EEB, susijusio su EEB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/31.128 – Fatty Acids) (OL 1987, L 3, p. 17), kuriuo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje remiasi Komisija, faktų.
154 Savo triplike Komisija išdėsto priežastis, dėl kurių ji rėmėsi minėtu sprendimu Fatty Acids. Ji teigia, kad šioje byloje keitimosi informacija sistemos poveikis pasireiškė bent jau tuo, kad palengvino sudaryti kartelį.
155 Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą proceso metu negalima pateikti naujų teisinių pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.
156 Ieškinio pagrindą, grindžiamą Komisijos klaida, padaryta vertinant Fides keitimosi informacija sistemą, ieškovė pirmą kartą pateikė tik savo dublike, ir jis negrindžiamas teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.
157 Todėl šis ieškinio pagrindas yra nepriimtinas.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaida nusprendus, kad buvo padarytas vienas bendras pažeidimas ir kad Sarrió yra atsakinga už šį pažeidimą
Šalių argumentai
158 Ieškovė ginčija Komisijos išvadą, kad buvo padarytas vienas pažeidimas ir kad ieškovė yra visiškai už jį atsakinga.
159 Pirma, ji teigia, kad Komisija savo išvadą iš esmės grindžia „kaltumo prezumpcija“, nes ji neturi tiesioginių visiškai suformuoto kartelio įrodymų. Komisija privalo įrodyti, ar ieškovė dalyvavo visuose vieno pažeidimo sudėties elementuose, o jeigu dalyvavo, tai kuria dalimi. Kalbant apie Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimą, turi būti griežtai taikomas individualios atsakomybės principas, nes kolektyvinės atsakomybės sąvoka prieštarauja sankcijų, kurios gali būti skiriamos už tokį pažeidimą, kvazibaudžiamajam pobūdžiui. Todėl Komisija klysta teigdama, kad nebūtina įrodyti aktyvaus ieškovės dalyvavimo kiekviename iš pažeidimo sudėties elementų. Atvirkščiai, siekiant teisingai nustatyti individualią atsakomybę ir atitinkamas individualias sankcijas, būtina nustatyti tikslų pažeidimo pobūdį ir ištirti galimą individualų kiekvienos įmonės dalyvavimą.
160 Antra, ieškovė teigia, kad įmonės individualios atsakomybės už pažeidimą grindimas vien jos naryste asociacijoje, kurios veikla bent jau iš dalies buvo teisėta, prieštarauja pagrindiniams Bendrijos teisės principams, ypač įrodinėjimo pareigą reglamentuojančiam principui.
161 Trečia, ieškovė teigia, kad Komisija tinkamai neatsižvelgė į jos išskirtinę padėtį rinkoje ir GEP Carton. Ypač pažymėtina tai, kad 1986 metais ji pateikė prašymą dalyvauti GEP Carton susitikimuose dėl to, kad galėtų veiksmingiau konkuruoti su konkurentais.
162 Komisija teigia įrodžiusi kartelio buvimą ir ieškovės, kaip pagrindinės kartelio iniciatorės, aktyvų dalyvavimą jame. Ji savo analizę grindė konkrečiais, patikrintais faktais, o ieškovės argumentai dėl „kolektyvinės atsakomybės“ ar „kaltumo prezumpcijos“ neturi pagrindo.
163 Be to, ji teigia jokiu būdu negrindusi ieškovės atsakomybės vien jos naryste GEP Carton. Iš tikrųjų ji atsižvelgė į ieškovės aktyvų dalyvavimą įvairių GEP Carton komitetų antikonkurencinį tikslą turinčiuose susitikimuose, taip pat į tai, kad ieškovė vėliau pritarė elgesiui, dėl kurio buvo sutarta tuose susitikimuose.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
164 Visų pirma reikia pabrėžti, kad Komisija nustatė, jog ieškovė, nuo 1986 metų vidurio iki 1991 m. balandžio mėn. dalyvaudama susitarime ir suderintuosiuose veiksmuose, kurių buvo imtasi nuo 1986 metų vidurio ir kuriuos sudarė kelios sudedamosios dalys, pažeidė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
165 Sprendimo 116 konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje teigiama, jog „pažeidimo esmė ta, kad gamintojai kelerius metus buvo susijungę į neteisėtą bendrąją įmonę, turinčią bendrą tikslą“. Toks požiūris į pažeidimą taip pat pateiktas sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje: „Tačiau būtų dirbtina mėginti padalyti bendrą tęstinį vieną bendrą tikslą turintį sumanymą į kelis atskirus pažeidimus (žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Imperial Chemical Industriesprieš Europos Bendrijų Komisiją, T‑13/89, 260 punktą)“.
166 Nors Komisija sprendime formaliai nevartojo sąvokos „vienas pažeidimas“, ji turėjo omenyje šią sąvoką, kaip liudija nuoroda į 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą ICI prieš Komisiją (T‑13/89, Rink. p. II‑ 1021, 260 punktas).
167 Be to, dažnas žodžio „kartelis“ vartojimas apimant įvairias Komisijos nustatytas antikonkurencinio elgesio rūšis rodo visa apimantį Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimų pobūdį. Iš tikrųjų, kaip yra aišku iš sprendimo 117 konstatuojamosios dalies, Komisija mano: „Tinkamas požiūris tokioje byloje kaip ši reiškia, kad reikia įrodyti viso kartelio buvimą, veikimą ir pagrindinius bruožus ir paskui nustatyti: a) ar yra patikimų ir svarių įrodymų, kuriais remiantis kiekvieną gamintoją būtų galima susieti su bendra sistema; ir b) kiek laiko kiekvienas gamintojas dalyvavo kartelyje“. Ji toje konstatuojamojoje dalyje priduria: „Komisija <...> neprivalo skirstyti įvairių pažeidimo sudėties požymių, nustatydama kiekvieną atskirą atvejį kartelio veikimo laikotarpiu, kuriuo buvo pasiektas sutarimas vienu ar kitu klausimu, ar kiekvieną atskirą suderinto elgesio pavyzdį ir padaryti išvadą, kad tam tikras gamintojas konkrečiu atveju ar konkrečios kartelio apraiškos atveju nedalyvavo, jei dėl tokio atvejo nėra tiesioginių jo dalyvavimo įrodymų“. Be to, ji teigia (118 konstatuojamoji dalis), kad „yra pakankamai tiesioginių įrodymų, liudijančių kiekvieno įtariamo dalyvio dalyvavimą darant pažeidimą“, neišskiriant viso pažeidimo sudėties elementų.
168 Todėl Komisijos nurodytas vienas bendras pažeidimas yra susijęs su „visu karteliu“ arba „bendru karteliu“ ir pasižymi nuolatiniais veiksmais, kurių ėmėsi įmonės, siekdamos bendro neteisėto tikslo. Tokia vieno bendro pažeidimo koncepcija lemia sprendimo 117 konstatuojamojoje dalyje aprašytą įrodinėjimo pareigą bei individualią atsakomybę, todėl kiekviena su bendru karteliu „susijusi“ įmonė yra laikoma atsakinga už jį, neatsižvelgiant į pažeidimo sudėties elementus, kuriuose jos dalyvavimas įrodytas.
169 Kad Komisija galėtų kiekvieną įmonę, kuriai skirtas toks sprendimas kaip šis, laikyti atsakinga už bendrą kartelį tam tikrą laikotarpį, ji privalo įrodyti, kad kiekviena iš tokių įmonių sutiko su bendro plano, kurį sudaro sudedamieji kartelio elementai, priėmimu arba kad ji šiuo laikotarpiu tiesiogiai dalyvavo visuose tokiuose elementuose. Įmonė taip pat gali būti laikoma atsakinga už bendrą kartelį net ir tuo atveju, jeigu įrodoma, kad ji tiesiogiai dalyvavo tik viename ar keliuose šio kartelio elementuose, kad ji žinojo ar privalėjo žinoti, jog susitarimas, kuriame ji dalyvavo, buvo bendro plano dalis ir kad šis bendras planas apėmė visus sudėtinius kartelio elementus. Tokiu atveju tai, kad įmonė tiesiogiai nedalyvavo visuose bendro kartelio elementuose, negali jos atleisti nuo atsakomybės už Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tačiau į tokią aplinkybę gali būti atsižvelgta vertinant jos padaryto pažeidimo sunkumo laipsnį.
170 Šiuo atveju iš sprendimo yra aišku, kad jo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą sudarė susitarimai dėl trijų dalykų, kurie buvo skirtingi, tačiau kuriais siekti bendro tikslo. Šie trys susitarimai turi būti laikomi sudedamaisiais bendro kartelio elementais. Iš šio straipsnio aišku, kad kiekviena iš jame išvardytų įmonių pažeidė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, dalyvaudama susitarime ir suderintuosiuose veiksmuose, pagal kuriuos įmonės: a) susitarė reguliariai didinti visų rūšių kartono kainas kiekviena nacionaline valiuta ir suplanavo bei įgyvendino šiuos kainų padidinimus; b) susitarė išlaikyti nepakitusias pagrindiniams gamintojams priklausančias rinkos dalis su nedideliais galimais pakeitimais; ir c) siekdamos užtikrinti suderintų kainų padidinimų įgyvendinimą, nuo 1990 metų pradžios vis dažniau ėmėsi suderintų priemonių, skirtų produkto pasiūlai Bendrijoje kontroliuoti.
171 Nepaisydama savo „vieno bendro“ pažeidimo koncepcijos, Komisija sprendime pažymi, kad „pagrindiniuose“ dokumentuose, įrodančiuose bendro kartelio buvimą ar jo įvairias apraiškas, dažnai nurodomi dalyvių pavadinimai, be to, yra daug rimtų rašytinių įrodymų, liudijančių kiekvieno gamintojo vaidmenį kartelyje ir jo dalyvavimo mastą“ (sprendimo 118 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa).
172 Todėl Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, privalo išnagrinėti, ar Komisija įrodė ieškovės dalyvavimą kartelyje, kurį ji mini sprendimo 1 straipsnyje.
173 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip jau buvo konstatuota (žr. 48 ir paskesnius punktus bei 76 ir paskesnius punktus), Komisija įrodė, jog ieškovė, kaip PWG susitikimuose nuo pat jos įkūrimo dalyvavusi įmonė, nuo 1986 metų vidurio dalyvavo susitarime dėl kainų, o nuo 1987 metų pabaigos – susitarime dėl rinkos dalių, taip pat susitarime dėl prastovų trukmės, taigi trijuose pažeidimo, kuris buvo konstatuotas sprendimo 1 straipsnyje, sudėties elementuose. Todėl ji teisingai nusprendė, kad ieškovė yra atsakinga už pažeidimą, sudarytą iš minėtų trijų susitarimų, kuriais siekiama to paties tikslo.
174 Taigi Komisija nelaikė ieškovės atsakinga už kitų gamintojų veiksmus ir negrindė jos atsakomybės tik dalyvavimu GEP Carton.
175 Todėl šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas, ir nėra būtina nagrinėti kitų ieškovės pateiktų argumentų.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos neatsižvelgimu į padėtį Ispanijos rinkoje
176 Savo dublike ieškovė teigia, kad Komisija tiksliai nenustatė geografinės rinkos, kurioje buvo padarytas tariamas pažeidimas, ir, svarbiausia, ji nepakankamai išnagrinėjo padėtį Ispanijos rinkoje bei suinteresuotųjų įmonių veiksmus šioje rinkoje. Ji teigia savo ieškinyje jau nurodžiusi, kad vienintelė nuoroda sprendime į Ispanijos rinką yra dvi prie jo pridėtų E ir G lentelių išnašos.
177 Komisija teigia, kad turi būti draudžiama remtis šiuo dublike pirmą kartą nurodytu ieškinio pagrindu.
178 Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą proceso metu negalima pateikti naujų teisinių pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.
179 Ieškinio pagrindą, pagrįstą tuo, kad Komisija neatsižvelgė į situaciją Ispanijos rinkoje, ieškovė pirmą kartą pateikė savo dublike. Vienintelis ieškinyje nurodytas su Ispanijos rinka susijęs argumentas pateiktas siekiant patvirtinti ieškinio pagrindą, kad Prat Carton nedalyvavo darant inkriminuojamą pažeidimą. Be šio ieškinio pagrindo pavadinimo, jį grindžiančiu argumentu tik pabrėžiama, kad prie sprendimo pridėtoje G lentelėje, kurioje minimi paskelbimai apie tai, kad Ispanijos rinkoje veikiantys gamintojai 1991 m. sausio mėn. didina kainas šioje rinkoje, nėra jokios užuominos apie Prat Carton. Taigi jis negali būti aiškinamas kaip priekaištas, kad nebuvo atsižvelgta į Ispanijos rinką.
180 Tokiomis aplinkybėmis dėl to, kad šis ieškinio pagrindas pirmą kartą buvo pateiktas dublike ir nėra grindžiamas teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, jis turi būti pripažintas nepriimtinu.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Prat Carton nedalyvavimu darant pažeidimą
Šalių argumentai
181 Ieškovė teigia, kad Komisija neįrodė Prat Carton dalyvavusią darant kokį nors pažeidimą. Visų pirma sprendimo G lentelės išnašoje (dėl kainų didinimo 1991 metais Ispanijos rinkoje) nėra jokio įrašo apie Prat Carton.
182 Ji teigia, kad Prat Carton tik keletą kartų nereguliariai dalyvavo kai kurių GEP Carton komitetų susitikimuose. Be to, ši įmonė JMC dalyvavo tik nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. kovo mėnesio. Taip pat vienintelis faktas, kurį nurodė Stora, teigusi, kad ji manė, jog Saffa arba Finnboard paprastai pranešdavo Ispanijos gamintojams apie susitikimų rezultatus (pranešimo apie kaltinimus 38 priedas), neįrodo Prat Carton dalyvavusią darant tariamą pažeidimą.
183 Ieškovė ginčija, kad dokumentai F-15-9, G-15-7 ir G-15-8 (pridėti prie pranešimo apie kaltinimus), kuriais remiasi Komisija, įrodo Prat Carton dalyvavusią suderintose iniciatyvose dėl kainų didinimo 1990 m. balandžio mėnesį. Atsakyme į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą ji pabrėžia, kad dokumentas F-15-9 surašytas 1991 m. vasario mėn., o ne 1990 m. vasario mėn., kaip teigia Komisija. Dokumentas G-15-7 įrodo tik sektoriaus praktiką padidinti metines kainas balandžio mėn., taip pat Prat Carton abejones dėl didinimo lygio ir datos.
184 Komisija pareiškia, kad Prat Carton dalyvavo kartelyje nuo pat pradžių ir tai įrodo kartu su pranešimu apie kaltinimus pateikti dokumentai („atskira informacija“). Pirmiausia ji primena, kad nuo 1986 m. kovo 29 d. iki 1989 m. lapkričio 28 d. Prat Carton dalyvavo daugelyje PC susitikimų, nuo 1988 m. spalio mėn. iki 1989 m. spalio mėn. – trijuose Ekonomikos komiteto susitikimuose, o nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. kovo 5 d. – įvairiuose JMC susitikimuose (žr. prie sprendimo pridėtas 3–7 lenteles). Kadangi Prat Carton vis dėlto tiesiogiai dalyvavo susitikimuose, kuriuose buvo priimti sprendimai dėl kartelio, ji yra už tai atsakinga (žr. anksčiau minėtą sprendimą Rhône-Poulenc prieš Komisiją). Be to, nėra jokios oficialios informacijos apie įvairių įmonių dalyvavimą JMC susitikimuose iki Komisijos patikrinimų arba PWG susitikimuose iki 1990 m. vasario mėn. Vien tai, kad įmonių pateiktuose dokumentuose nėra jokios nuorodos apie Prat Carton dalyvavimą įvairiuose susitikimuose, neįrodo, kad ji šiuose susitikimuose nedalyvavo.
185 Antra, Komisija pabrėžia, kad Prat Carton, kaip teigė Stora (pranešimo apie kaltinimus 38 priedas), buvo pranešama apie PWG susitikimų rezultatus.
186 Trečia, Prat Carton taikė kainų iniciatyvas, dėl kurių nagrinėjamu laikotarpiu buvo susitarta įvairiose GEP Carton organuose. Nedideli skirtumai tarp Prat Carton ir kitų gamintojų taikomų kainų didinimų laiko ar sumų neįrodo, kad Prat Carton nedalyvavo kartelyje. Tačiau Komisija sutinka, kad dokumentas F-15-9 surašytas 1991 m. vasario mėn., o ne 1990 m. vasario mėn. ir kad ji neturi įrodymų, galinčių patvirtinti, jog Prat Carton tikrai dalyvavo kainų didinimo iniciatyvose iki 1991 m. sausio mėn. Kalbėdama apie 1991 m. sausio mėn. kainų didinimo iniciatyvą, Komisija būtent remiasi 1990 m. rugsėjo 26 d. surašytu dokumentu G-15-8, kuriame Prat Carton aiškiai teigia 1991 m. sausio mėn. planuojanti didinti kainas visose šalyse.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
187 Pirmiausia reikia pažymėti, kad 1991 m. vasario mėn. ieškovė įsigijo 100 % Prat Carton akcijų ir kad ji neginčija savo atsakomybės dėl galimo Prat Carton dalyvavimo pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį. Šiuo atžvilgiu sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad ieškovė, įsigijusi Prat Carton, „prisiėmė atsakomybę už šio Ispanijos gamintojo dalyvavimą kartelyje visą jo dalyvavimo laikotarpį“. Be to, pažymėtina, kad sprendimo 1 straipsnyje tik ieškovė yra laikoma atsakinga už pažeidimą, įskaitant ir Prat Carton padarytą pažeidimą, ir kad sprendimas yra skirtas ieškovei, neminint Prat Carton (sprendimo 5 straipsnis).
188 Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgus į tai, kad Komisija įrodė, jog pati ieškovė dalyvavo darant sprendimo 1 straipsnyje aprašytą pažeidimą, šis ieškinio pagrindas, jeigu jam būtų pritarta, negalėtų pateisinti visiško ar dalinio šio straipsnio panaikinimo. Tačiau dėl to, kad ieškovė Prat Carton įsigijo tik 1991 m. vasario mėn., t. y. likus dviem mėnesiams iki sprendime konstatuotos pažeidimo trukmės pabaigos, gali būti pateisinamas mažesnės baudos skyrimas, jeigu bus nuspręsta, jog Komisija neįrodė, kad pati Prat Carton iki 1991 m. vasario mėn. dalyvavo sudėtiniuose kartelio elementuose. Be to, sprendimo 3 straipsniu paskirtos baudos buvo apskaičiuotos, be kita ko, remiantis kiekvienos įmonės 1990 metų apyvarta, t. y. tų metų, kai Prat Carton dar nepriklausė ieškovės grupei. Todėl čia tinka išnagrinėti argumentus, kuriais buvo remiamasi pateikiant šį ieškinio pagrindą.
189 Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas išnagrinės klausimą, ar Komisija įrodė Prat Carton dalyvavimą pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį laikotarpiu nuo 1986 metų vidurio iki 1990 m. birželio mėn., t. y. dienos, nuo kurios Prat Carton pripažįsta pradėjusi dalyvauti JMC susitikimuose. Antra, Pirmosios instancijos teismas išnagrinės klausimą, ar Komisija įrodė Prat Carton dalyvavimą pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį likusiu laikotarpiu, būtent nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. vasario mėn., t. y. iki tada, kai ieškovė įsigijo Prat Carton.
1. Laikotarpis nuo 1986 metų vidurio iki 1990 m. birželio mėnesio
190 Norėdama įrodyti, kad minėtu laikotarpiu Prat Carton dalyvavo pažeidžiant Bendrijos konkurencijos taisykles, Komisija remiasi šios įmonės dalyvavimu 1986 m. gegužės 29 d., 1988 m. gegužės 25 d., 1988 m. lapkričio 17 d. ir 1989 m. lapkričio 28 d. PC susitikimuose, taip pat 1988 m. rugsėjo 20 d., 1989 m. gegužės 8 d. ir 1989 m. spalio 3 d. Ekonomikos komiteto susitikimuose. Be to, ji remiasi Stora parodymais (pranešimo apie kaltinimus 38 priedas). Galiausiai, pasak Komisijos, vien tai, kad įmonių pateiktuose dokumentuose nėra tikslios informacijos apie Prat Carton dalyvavimą JMC susitikimuose, neįrodo, kad ji šiuose susitikimuose nedalyvavo.
191 Visus įrodymų aspektus reikia išnagrinėti anksčiau pateikta tvarka.
a) Prat Carton dalyvavimas tam tikruose PC susitikimuose
192 Komisija nepateikia jokių Prat Carton dalyvavimo keturiuose specialiuose PC susitikimuose tikslo įrodymų. Todėl apie tokį dalyvavimą kalbėdama kaip apie įmonės dalyvavimo darant pažeidimą įrodymą, ji savo teiginį neišvengiamai grindžia sprendime išdėstytu bendru šio organo susitikimų tikslo aprašymu, taip pat sprendime pateiktais įrodymais, kuriais siekiama pagrįsti tokį aprašymą.
193 Šiuo klausimu sprendime teigiama: „Kaip aiškino Stora, viena iš PWG funkcijų buvo President Conference išaiškinti rinkai reguliuoti būtinas priemones <...>. Taip President Conferences dalyvaujantys generaliniai direktoriai buvo informuojami apie PWG priimtus sprendimus ir nurodymus, kuriuos jie, siekiant įgyvendinti sutartas kainų iniciatyvas, turi perduoti savo pardavimo skyriams“ (sprendimo 41 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa). Komisija taip pat pabrėžia: „PWG nuolat rinkdavosi prieš kiekvieną numatytą President Conference. Kadangi abiem susitikimams pirmininkaudavo tas pats asmuo, nekilo abejonių, jog būtent šis asmuo kitiems vadinamiesiems „prezidentams“, kurie nepriklausė vidaus ratui, pranešdavo PWG svarstymų rezultatus“ (sprendimo 38 konstatuojamosios dalies antroji pastraipa.)
194 Stora nurodė, kad PC susitikimų dalyviai buvo informuojami apie PWG priimtus sprendimus (pranešimo apie kaltinimus 39 priedo 8 punktas). Tačiau šio teiginio teisingumą ginčija kelios PC susitikimuose dalyvavusios įmonės, įskaitant ir ieškovę. Todėl Stora parodymai dėl PC vaidmens, jeigu jie nepagrindžiami kitais įrodymais, negali būti laikomi pakankamais šio organo susitikimų tikslo įrodymais.
195 Tiesa, byloje yra dokumentas – buvusio Feldmühle valdybos nario (Roos) 1993 m. kovo 22 d. parodymai, kurie iš pirmo žvilgsnio patvirtina Stora teiginius. Roos, be kita ko, teigia, kad „PWG vykusių diskusijų turinys toje grupėje neatstovaujamoms įmonėms buvo perduodamas nedelsiant surengtoje Prezidentų konferencijoje, o iškart neįvykus Prezidentų konferencijai – susirinkus JMC“. Tačiau net jeigu šis dokumentas nėra konkrečiai paminėtas sprendime, siekiant patvirtinti Komisijos teiginius dėl PC susitikimų tikslo, bet kuriuo atveju jis negali būti laikomas Stora parodymus patvirtinančiu įrodymu. Iš tikrųjų, kadangi šie parodymai yra visų trijų įmonių, įskaitant ir Feldmühle, kurių savininkė pažeidimo darymo metu buvo Stora, pateiktų atsakymų sintezė, buvusio Feldmühle valdybos nario pareiškimas būtinai yra vienas Stora parodymų šaltinių.
196 Dėl kitų siekiant įrodyti PC susitikimų tikslą pateiktų įrodymų Komisija sprendime mano, kad pranešimo apie kaltinimus 61 priedas (minimas 125 ir 126 konstatuojamosiose dalyse) yra PC susitikime surašytas vidaus raštas, patvirtinantis Stora prisipažinimą, jog PC faktiškai aptarinėjo suderintų kainų politiką (sprendimo 41 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa). Tačiau, kaip jau buvo konstatuota (žr. 125–135 punktus), šis raštas nėra susitarimo dėl kainų iniciatyvos Jungtinėje Karalystėje nuo 1987 m. sausio mėn. įrodymas. Be to, priešingai Komisijos teiginiams, Stora niekada nepripažino, kad PC faktiškai aptarinėjo suderintų kainų nustatymo politiką. Pasak Stora, PC susitikimai buvo tik proga PWG susitinkančioms įmonėms informuoti apie priimtus sprendimus tas įmones, kurios šiame organe neturi atstovų.
197 Galiausiai Komisija teigia, kad „dokumentai, kuriuos Komisija rado FS-Karton (M-M grupės narės) patalpose, patvirtina, jog 1987 m. pabaigoje President Conference ir PWG sutarė dėl apimčių kontrolės ir kainų disciplinos reguliavimo“ (sprendimo 53 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa). Šiuo atžvilgiu ji remiasi pranešimo apie kaltinimus 73 priedu (žr. 88 punktą). Kaip jau buvo minėta (91 punkte), to dokumento autorius įžangoje mini glaudesnį bendradarbiavimą „Prezidentų grupėje“ (Präsidentenkreis) Europos lygiu, o Mayr-Melnhof šį pavadinimą aiškino kaip vienu metu apibūdinantį PWG ir PC bendrame kontekste, t. y. nekalbant apie konkretų įvykį ar susitikimą (pranešimo apie kaltinimus 75 priedo 2 punkto a papunktis).
198 Iš tikrųjų pranešimo apie kaltinimus 73 priedas yra įrodymas, patvirtinantis Stora parodymus dėl „Prezidentų grupėje“ dalyvavusių įmonių susitarimo dėl rinkos dalių ir tų pačių įmonių susitarimo dėl prastovų trukmės buvimo (žr. šio sprendimo 84–114 ir ypač 110 punktą). Tačiau nėra kitų įrodymų, patvirtinančių Komisijos teiginį, kad PC tikslas, be kita ko, buvo aptarti susitarimą dėl rinkos dalių ir gamybos apimčių kontrolės. Todėl sąvoka „Prezidentų grupė“ (Präsidentenkreis), vartojama pranešimo apie kaltinimus 73 priede, nepaisant Mayr-Melnhof pateiktų paaiškinimų, negali būti laikoma nurodančia kitus nei PWG organus.
199 Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija neįrodė, kad PC susitikimų funkcija, be teisėtos veiklos, buvo antikonkurencinė. Iš to darytina išvada, kad iš pateiktų įrodymų ji negalėjo padaryti išvados, jog PC susitikimuose dalyvavusios įmonės taip pat dalyvavo pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
200 Todėl reikia daryti išvadą, kad Prat Carton dalyvavimo faktas darant konkurencijos taisyklių pažeidimą nuo 1986 metų vidurio iki 1990 m. birželio mėn. negalėjo būti įrodytas remiantis jos dalyvavimu keturiuose PC susitikimuose.
b) Prat Carton dalyvavimas kai kuriuose Ekonomikos komiteto susitikimuose
201 Neginčijama, kad Prat Carton dalyvavo trijuose Ekonomikos komiteto susitikimuose, įvykusiuose 1988 m. rugsėjo 20 d., 1989 m. gegužės 8 d. ir 1989 m. spalio 3 d. Be to, viename dokumente yra pateikta 1989 m. spalio 3 d. susitikimo ataskaita (pranešimo apie kaltinimus 70 priedas). Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti klausimą, ar Ekonomikos komiteto susitikimų tikslas buvo antikonkurencinis, o antra, ar iš pranešimo apie kaltinimus 70 priedo galima daryti išvadą, kad Prat Carton dalyvavo pasitarimuose, kurių tikslas antikonkurencinis.
i) Bendras Ekonomikos komiteto susitikimų tikslas
202 Sprendime teigiama: „Ekonomikos komiteto pasitarimų pagrindinė tema buvo padėties įvairių šalių kartono rinkose analizė ir vertinimas“ (sprendimo 50 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa). Be kitų klausimų, Ekonomikos komitetas „svarstė kainų svyravimus nacionalinėse rinkose bei neįvykdytus užsakymus ir pateikė savo išvadas JMC (arba Marketing Committee, kuris iki 1987 metų pabaigos veikė vietoj Ekonomikos komiteto)“ (sprendimo 49 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa).
203 Pasak Komisijos, „svarstymai dėl rinkos sąlygų nebuvo neapibrėžti: iš tikrųjų pokalbiai apie kiekvienos nacionalinės rinkos sąlygas turi būti vertinami planuotų kainų iniciatyvų kontekste, įskaitant būtinybę laikinai sustabdyti įrenginius, kad būtų skatinamas kainų didėjimas“ (sprendimo 50 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa). Be to, Komisija mano: „Galimas daiktas, kad Ekonomikos komitetas nebuvo taip tiesiogiai susijęs su kainų nustatymu, bet neįtikėtina, kad jo veikloje dalyvavę asmenys nieko nežinojo apie neteisėtą tikslą, kuriam turėjo būti skirta jų JMC žinomai teikiama informacija“ (sprendimo 119 konstatuojamosios dalies antroji pastraipa).
204 Pagrįsdama savo teiginius, kad Ekonomikos komitete vykusių svarstymų tikslas buvo antikonkurencinis, Komisija vadovaujasi tik vienu dokumentu – FS-Karton atstovo rašytu konfidencialiu raštu, kuriame kalbama apie pagrindinius 1989 m. spalio 3 d. Ekonomikos komiteto susitikimo (pranešimo apie kaltinimus 70 priedas), kuriame dalyvavo Prat Carton, klausimus.
205 Savo sprendime Komisija pateikia tokią šio dokumento turinio santrauką:
„<...> be išsamios kiekvienos nacionalinės rinkos paklausos, gamybos ir gautų užsakymų analizės, susitikime buvo nagrinėjami tokie klausimai:
– didelis klientų pasipriešinimas paskutiniam GC kartono kainų didinimui, įsigaliojusiam spalio 1 d.,
– GC ir GD kartono gamintojų neįvykdyti užsakymai, įskaitant individualias pozicijas,
– taikytų ir planuojamų prastovų trukmės ataskaitos,
– konkretūs kainų didinimo įgyvendinimo Jungtinėje Karalystėje sunkumai ir jo įtaka būtinam kainų skirtumui tarp GC ir GD kokybės kartono,
ir
– kiekvienos nacionalinės grupės gaunamų užsakymų kiekio palyginimas su biudžetu“ (sprendimo 50 konstatuojamosios dalies antroji pastraipa).
206 Reikia pripažinti, kad iš esmės šio dokumento turinys išdėstytas teisingai. Tačiau Komisija nepateikia jokio įrodymo, pagrindžiančio jos teiginį, kad pranešimo apie kaltinimus 70 priedas gali būti laikomas „tikrojo šio organo svarstymų pobūdžio rodikliu“ (sprendimo 113 konstatuojamosios dalies paskutinė pastraipa). Be to, Stora pareiškė: „JMC buvo įkurtas 1987 metų pabaigoje, o jo pirmasis posėdis įvyko 1988 metų pradžioje, nuo šios datos perimant dalį Ekonomikos komiteto funkcijų. Kitas Ekonomikos komiteto funkcijas perėmė Statistikos komitetas“ (pranešimo apie kaltinimus 39 priedo 13 punktas). Stora parodymuose nėra jokių įrodymų, patvirtinančių Komisijos argumentą dėl tariamų šio organo svarstymų antikonkurencinio tikslo, bent jau kalbant apie laikotarpį nuo 1988 metų pradžios, t. y. vienintelį laikotarpį, kai Prat Carton dalyvavo Ekonomikos komiteto susitikimuose. Galiausiai Komisija nepateikia įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Ekonomikos komiteto susitikimų dalyviams buvo pranešta apie tikrąjį JMC, kuriam Ekonomikos komitetas pateikdavo ataskaitas, susitikimų pobūdį. Taigi neatmetama galimybė, kad Ekonomikos komiteto susitikimų dalyviai, tuo pat metu nedalyvavę JMC susitikimuose, nežinojo, kam tiksliai JMC naudoja Ekonomikos komiteto parengtas ataskaitas.
207 Todėl pranešimo apie kaltinimus 70 priedas neparodo Ekonomikos komiteto susitikimuose vykusių svarstymų tikrojo pobūdžio.
ii) 1989 m. spalio 3 d. Ekonomikos komiteto susitikimas
208 1989 m. spalio 3 d. Ekonomikos komiteto susitikimo turinys išdėstytas pranešimo apie kaltinimus 70 priede. Kyla klausimas, ar Prat Carton dalyvavimas šiame susitikime yra pakankamas jos dalyvavimo pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį įrodymas.
209 Pirmiausia reikia pažymėti, kad svarstymai dėl kainų, vykę tame susitikime, buvo susiję su klientų reakcija į GC kartono kainų didinimą, kurį nuo 1989 m. spalio 1 d. taikė dauguma šio kartono gamintojų, rinkoje apie tai paskelbus prieš keletą mėnesių. Pasak Komisijos, šis kainų didinimas taip pat buvo susijęs ir su SBS kartonu, tačiau ne su GD kartonu. Pirmosios instancijos teismas mano, kad to susitikimo svarstymai peržengė leistinas Bendrijos konkurencijos normų ribas, ypač dėl to, kad buvo teigta, jog būtų „klaida nukrypti nuo šiuo metu jau fiksuoto svarbaus GC kokybės kartono kainos lygio <...>“. Šitaip tvirtai išreikšdami bendrą ketinimą taikyti naujas GC kartono kainas, gamintojai nesavarankiškai nustatė politiką, kurios jie planuoja laikytis rinkoje, taip pažeisdami Sutarties konkurencijos nuostatų esmę (žr., pavyzdžiui, anksčiau minėto sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 173 punktą).
210 Tačiau niekas nesuteikia pagrindo manyti, kad Prat Carton dalyvavo 1989 m. spalio mėn. susitarime dėl kainų didinimo dar iki jo įgyvendinimo ir kad ji tuo metu tikrai padidino GC kartono kainas. Šiuo atžvilgiu iš ieškovės atsakymų į Pirmosios instancijos teismo rašytinius klausimus aišku, kad 1989 metais 80 % Prat Carton produkcijos sudarė GD kartonas, kurio kainos nebuvo didinamos susitarimu. Be to, Ekonomikos komiteto 1989 m. spalio mėn. susitikimas įvyko likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki pirmo patvirtinto Prat Carton dalyvavimo JMC – organo, kuris, kaip nurodoma sprendime, kartu su PWG buvo ta vieta, kur vyko pagrindiniai antikonkurencinio pobūdžio svarstymai, – susitikime.
211 Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, visiškai įmanoma, kad Prat Carton atstovas (-ai) 1989 m. spalio 3 d. Ekonomikos komiteto susitikime galėjo nežinoti svarstymų dėl kainų konteksto. Be to, kadangi nėra Prat Carton veiksmų dėl kainų rinkoje atitinkamu laikotarpiu įrodymų, gali būti, jog ji nusprendė, kad svarstymai nebuvo susiję su jos pačios padėtimi. Kadangi Ekonomikos komiteto 1989 m. spalio 3 d. susitikimo svarstymas galėjo turėti išskirtinę reikšmę Prat Carton, ši įmonė negali būti kaltinama tuo, kad viešai neatsiribojo nuo šio susitikimo svarstymų rezultato.
212 Antra, pranešimo apie kaltinimus 70 priede nėra nieko, kas patvirtintų, jog iš tikrųjų vyko diskusijos, kurių rezultatas buvo neteisėtai parengtas įrenginių prastovų trukmės ateityje planas. Visa jame pateikta informacija apie konkrečius prastovų laikotarpius faktiškai susijusi su praeities duomenimis. Tiesa, dokumente yra įrašas dėl įrenginių naudojimo ateityje: „Jeigu ir toliau bus gaunama tiek nedaug užsakymų ir įrenginių apkrova bus nedidelė, reikės svarstyti gamybos sustabdymą, atsižvelgiant į pasiūlą“ („Bei anhaltend schlectem Auftragseingang und schlechter Belegung ist es naheliegend, entsprechend dem Marktbedarf ein Abstellen zu überlegen“). Tačiau kadangi Prat Carton dalyvavimas minėtame Ekonomikos komiteto susitikime dėl anksčiau nurodytų priežasčių neįrodo jos dalyvavimo susitarime dėl kainų, jis taip pat nėra pakankamas jos dalyvavimo susitarime dėl prastovų trukmės įrodymas. Vienintelis galimos būtinybės ateityje taikyti prastovas nurodymas negali būti laikomas Bendrijos konkurencijos normų pažeidimu, bent jau tų įmonių atžvilgiu, kurios nedalyvavo susitarime dėl kainų, ir toks nurodymas paprasčiausiai gali reikšti tik objektyvų rinkoje vyraujančių sąlygų konstatavimą.
213 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Prat Carton dalyvavimas Ekonomikos komiteto 1989 m. spalio 3 d. susitikime nėra pakankamas jos dalyvavimo darant Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą įrodymas.
c) Stora parodymai dėl informacijos perdavimo susitikimuose nedalyvavusioms įmonėms
214 Savo pareiškime, kuriuo remiasi Komisija (pranešimo apie kaltinimus 38 priedo p. 2), Stora pateikia informaciją apie gamintojus, kuriems buvo pranešti PWG susitikimų rezultatai: „Stora gamintojai mano, kad Saffa arba Finnboard paprastai pateikdavo informaciją Ispanijos gamintojams. Kiti Ispanijos gamintojai, priklausantys GEP Carton grupei, yra: Papelera del Centra SA, Prat Carton SA, Romani Esteve SA, Sarrió SA ir Tampella Espanola SA.
215 Kaip aiškiai matyti iš šio pareiškimo teksto, Stora tik pareiškia esanti įsitikinusi, kad Prat Carton žinojo apie PWG susitikimo rezultatus. Tačiau šio įsitikinimo pagrindas nenurodomas. Tokiomis aplinkybėmis šie parodymai negali būti įrodymas, jog Prat Carton dalyvavo darant Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tokią išvadą taip pat būtina padaryti atsižvelgiant ir į tai, kad Stora savo parodymuose nurodo kelias kitas GEP Carton grupei priklausančias įmones, kurios sprendime nelaikomos dalyvavusiomis darant kokį nors pažeidimą.
d) Dėl Prat Carton dalyvavimo JMC susitikimuose
216 Komisija teigia nesant įrodymų, kad iki 1989 m. birželio mėn. Prat Carton nedalyvavo JMC susitikimuose, nes nėra jokio oficialaus įrašo apie įvairių įmonių dalyvavimą šiuose susitikimuose iki Komisijos atliktų patikrinimų.
217 Tačiau būtent Komisija turi įrodyti, kad Prat Carton pažeidė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį. Todėl paprasti jos teiginiai dėl galimo Prat Carton dalyvavimo JMC susitikimuose minėtu laikotarpiu yra nepagrįsti.
e) Išvada dėl nagrinėjamo laikotarpio
218 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Komisijos pateikti įrodymai, netgi vertinami kaip visuma, nepatvirtina, kad nuo 1986 metų vidurio iki 1990 m. birželio mėn. Prat Carton dalyvavo darant Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
2. Laikotarpis nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. vasario mėnesio.
219 Neginčijama, kad nagrinėjamu laikotarpiu Prat Carton dalyvavo trijuose JMC susitikimuose: 1990 m. birželio 27–28 d., 1990 m. rugsėjo 4 d. ir 1990 m. spalio 8–9 d. Kalbėdama apie faktinius Prat Carton veiksmus rinkoje, Komisija mano turinti įrodymų, patvirtinančių, kad ši įmonė dalyvavo suderintai didinant kainas 1991 m. sausio mėn., kuris buvo vienintelis įgyvendintas kainų didinimas per tą laikotarpį.
220 Atsižvelgiant į šiuos aspektus reikia išnagrinėti, ar Komisijos pateikti Prat Carton dalyvavimo minėtu laikotarpiu trijuose pažeidimo sudėties elementuose įrodymai yra pakankami.
a) Dėl Prat Carton dalyvavimo susitarime dėl kainų
221 Pasak Komisijos, nuo pat pradžių JMC pagrindinis tikslas buvo:
– „nustatyti, ar galima didinti kainas, jeigu galima, tai kaip, ir savo išvadas pateikti PWG,
– nustatyti kiekvienai šaliai PWG patvirtintų kainų iniciatyvų pagrindiniams klientams detales, siekiant Europoje sukurti lygiavertę (tai yra vienodą) kainų sistemą <...>“ (sprendimo 44 konstatuojamosios dalies paskutinė pastraipa).
222 Sprendimo 45 konstatuojamosios dalies pirmojoje ir antrojoje pastraipose Komisija aiškiai pabrėžia:
„Šis komitetas, nagrinėdamas kiekvieną rinką atskirai, aptardavo, kaip kiekvienas gamintojas turės įgyvendinti PWG sutartus kainų padidinimus. Praktiniai numatomų kainų didinimų įgyvendinimo aspektai būdavo aptariami apskritojo stalo pasitarimuose, ir per tokius pasitarimus kiekvienas dalyvis turėdavo galimybę pakomentuoti siūlomą didinimą.
Apie sunkumus, su kuriais būdavo susiduriama įgyvendinant PWG nustatytų kainų didinimus, ar pasitaikančius atsisakymus bendradarbiauti būdavo pranešama PWG, kuri tada (kaip teigė Stora) „stengėsi pasiekti tokį bendradarbiavimo lygį, kuris, jos nuomone, buvo būtinas“. JMC pateikdavo atskiras ataskaitas apie GC ir GD kokybės kartoną. Jei PWG, vadovaudamasi JMC pateiktomis ataskaitomis, keisdavo sprendimą dėl kainodaros, kitame JMC susitikime būdavo svarstomos jam įgyvendinti būtinos priemonės.“
223 Reikia pažymėti, kad Komisija, patvirtindama tokias savo išvadas dėl JMC susitikimų tikslo, turėjo teisę remtis Stora parodymais (pranešimo apie kaltinimus 35 ir 39 priedai).
224 Be to, jeigu Komisija ir neturi jokio oficialaus JMC susitikimo protokolo, iš Mayr-Melnhof ir Rena ji gavo kai kuriuos vidaus raštus, susijusius su 1989 m. rugsėjo 6 d., 1989 m. spalio 16 d. ir 1990 m. rugsėjo 6 d. susitikimais (pranešimo apie kaltinimus 117, 109 ir 118 priedai). Šiuose raštuose, kurių turinys atskleistas sprendimo 80, 82 ir 87 konstatuojamosiose dalyse, išsamiai aprašyti per susitikimus vykę suderintų kainų iniciatyvų svarstymai. Taigi jie yra įrodymai, aiškiai patvirtinantys Stora pateiktą JMC funkcijų apibūdinimą.
225 Šiuo atžvilgiu kaip pavyzdį pakanka pateikti iš Rena gautą raštą dėl 1990 m. rugsėjo 6 d. JMC susitikimo (pranešimo apie kaltinimus 118 priedas), kuriame, be kita ko, teigiama:
„Apie kainos didinimą bus paskelbta kitą savaitę, rugsėjo mėnesį.
Prancūzija 40 FRF
Nyderlandai 14 NLG
Vokietija 12 DEM
Italija 80 ITL
Belgija 2,50 BEF
Šveicarija 9 CHF
Jungtinė Karalystė 40 GBP
Airija 45 IEP
Turi būti padidintos visų rūšių kartono – GD, UD, GT, GC ir t. t. – kainos.
Tik vienas kainos didinimas per metus.
Tiekimams nuo sausio 7 dienos.
Vėliausiai sausio 31 dieną.
Rugsėjo 14 d. laiškas dėl kainos didinimo (Mayr-Melnhof).
Rugsėjo 19 d. Feldmühle siunčia savo laišką.
Cascades – iki rugsėjo pabaigos.
Visi privalo savo laiškus išsiųsti iki spalio 8 dienos.“
226 Kaip Komisija aiškina sprendimo 88–90 konstatuojamosiose dalyse, ji taip pat sugebėjo gauti vidaus dokumentus, patvirtinančius išvadą, kad pranešimo apie kaltinimus 118 priede minimos įmonės tikrai paskelbė ir įgyvendino suderintą kainų didinimą.
227 Net jeigu Komisijos pateikti dokumentai, kuriais ji remiasi, buvo susiję tik su keliais JMC susitikimais, vykusiais sprendime nurodytu laikotarpiu, visi turimi rašytiniai įrodymai patvirtina Stora teiginį, kad pagrindinis JMC tikslas buvo nustatyti ir suplanuoti suderintą kainų didinimą. Šiuo atžvilgiu tai, kad beveik nėra JMC oficialių ar vidaus susitikimų protokolų, turi būti laikoma pakankamu įrodymu, patvirtinančiu Komisijos teiginį, kad susitikimuose dalyvavusios įmonės stengėsi nuslėpti tikrąjį svarstymų šiame organe pobūdį (žr. sprendimo 45 konstatuojamąją dalį). Tokiomis aplinkybėmis keičiasi įrodinėjimo pareigą turintis subjektas, ir dabar jau būtent įmonės, kurioms skirtas sprendimas ir kurios dalyvavo šio organo susitikimuose, privalėjo įrodyti, kad susitikimo tikslas buvo teisėtas. Kadangi įmonės nepateikė tokio įrodymo, Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad šio organo susitikimuose vykusių svarstymų, kuriuose dalyvavo minėtos įmonės, tikslas iš esmės buvo antikonkurencinis.
228 Kalbant apie individualią Prat Carton padėtį, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir nepaisant to, kad nėra rašytinių šių trijų susitikimų svarstymų įrodymų, jos dalyvavimas trijuose JMC susitikimuose maždaug aštuonių mėnesių laikotarpiu turi būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu dalyvavimą susitarime dėl kainų minėtu laikotarpiu.
229 Šią išvadą patvirtina Komisijos nurodyti dokumentai dėl faktinių Prat Carton veiksmų kainų atžvilgiu. Iš tikrųjų reikia priminti, kad padidinti visų rūšių kartono kainas buvo nuspręsta 1990 m. rugsėjo pradžioje, o įvairios įmonės, kaip yra aišku iš pranešimo apie kaltinimus 118 priedo, apie kainų didinimą paskelbė 1990 m. rugsėjo–spalio mėnesiais. Šis kainų didinimas visose tose šalyse turėjo įsigalioti 1991 m. sausio mėnesį.
230 Prat Carton 1990 m. rugsėjo 26 d. faksu siųstame pranešime (dokumentas G-15-8), be kita ko, teigiama:
„Nuo 1991 m. sausio mėn. mes ketiname padidinti kainas visose šalyse.
Prancūzijoje visų rūšių kartono kainą ketiname didinti 400 FRF už toną.“
231 Net jeigu šiame faksu siųstame pranešime nurodoma tiksli kainos didinimo tik vienoje šalyje suma, tai įrodo, kad, kaip nurodoma pranešimo apie kaltinimus 118 priede, Prat Carton atsižvelgdama į JMC priimtus sprendimus pradėjo skelbti apie kainų didinimus. Tokiomis aplinkybėmis pranešimo apie kaltinimus 118 priede nurodyti kainų didinimai visose šalyse netaikomi toms pačioms pardavimo apimtims, ir Prancūzijos atveju paminėta 40 FRF suma atitinka 100 kg kartono kainos didinimą. Be to, nors ir neginčijama, kad iš dokumentų F-15-9 ir G-15-7, kurie yra nuo 1991 m. vasario pabaigos iki kovo pradžios tarp Prat Carton ir Jungtinės Karalystės įmonės faksu apsikeisti pranešimai, aišku, jog Prat Carton Jungtinėje Karalystėje galutinai padidino kainas tik 1991 m. balandžio mėn., toks kainos didinimo įgyvendinimo datos atidėjimas vienoje iš suinteresuotųjų šalių negali sumenkinti minėto dokumento G-15-8 įrodomosios galios dėl Prat Carton dalyvavimo 1991 m. sausio mėn. suderintai didinant kainas. Šie motyvai taikytini dar ir dėl to, kad Prat Carton Jungtinės Karalystės rinkoje didinant kainą ši kaip nurodyta dokumente F-15-9, padidėjo nuo 35 iki 45 GBP už toną, priartėdama prie pranešimo apie kaltinimus 118 priede nurodytos 40 GBP kainos.
232 Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas pastabas, Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija įrodė, jog nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. vasario mėn. Prat Carton dalyvavo susitarime dėl kainų.
b) Dėl Prat Carton dalyvavimo susitarime dėl prastovų trukmės
233 Jau buvo pripažinta, kad Komisija įrodė, jog PWG susitikimuose dalyvavusios įmonės nuo 1987 metų pabaigos dalyvavo susitarime dėl įrenginių prastovų trukmės ir jog prastovos buvo faktiškai taikomos nuo 1990 metų.
234 Sprendime teigiama, kad JMC susitikimuose dalyvavusios įmonės taip pat dalyvavo šiame susitarime.
235 Komisija šiuo klausimu pažymi:
„Be Fides sistemos pateiktų apibendrintų duomenų, JMC susitikimuose kiekvienas gamintojas savo konkurentams paprastai nurodydavo jo dar neįvykdytų užsakymų kiekį.
Informacija apie užsakymus, išreikštus darbo dienomis, buvo svarbi dėl dviejų priežasčių:
– sprendžiant, ar sąlygos suderintai didinti kainas yra tinkamos,
– nustatant prastovos trukmę, kurios reikia norint išlaikyti pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą <...>“ (sprendimo 69 konstatuojamosios dalies trečioji ir ketvirtoji pastraipos).
236 Komisija taip pat pažymi:
„Tačiau PWG kiekvienam gamintojui oficialiai nenurodydavo, kiek laiko turi trukti prastova. Pasak Stora, koordinuotas visų gamintojų pastovų trukmės planas susidūrė su praktiniais sunkumais. Stora nurodo, kad vien dėl šių priežasčių buvo sukurta tik „neapibrėžta skatinimo sistema“ (antrasis Stora pareiškimas, p. 15).
Atrodo, kad būtent pagrindiniai gamintojai, siekdami išlaikyti nepakitusias kainas, prisiėmė naštą sumažinti produkciją.
Tačiau neoficialios dviejų JMC susitikimų, vykusių atitinkamai 1990 m. sausio mėn. (84 konstatuojamoji dalis) ir 1990 m. rugsėjo mėn. (87 konstatuojamoji dalis), ataskaitos, taip pat kiti dokumentai (94 ir 95 konstatuojamosios dalys) patvirtina, kad GEP Carton grupei priklausantys didieji gamintojai nuolat informuodavo smulkesnius konkurentus apie savo planus taikyti papildomas prastovas, kad išvengtų kainų mažinimo“ (sprendimo 71 konstatuojamoji dalis).
237 Reikia konstatuoti, kad Komisija teisingai vadovaujasi antruoju Stora pareiškimu (pranešimo apie kaltinimus 39 priedo 25 punktas), siekdama pagrįsti savo teiginį, kad nors PWG oficialiai kiekvienam gamintojui nenurodė prastovos termino, tam tikrai buvo sukurta „neapibrėžta skatinimo sistema“.
238 Kalbant apie įmones, dalyvavusias JMC susitikimuose, reikėtų pastebėti, kad su šiais susitikimais susiję rašytiniai įrodymai (minėti pranešimo apie kaltinimus 109, 117 ir 118 priedai) patvirtina, jog prastovų trukmės svarstymai vyko rengiantis suderintai didinti kainas. Kaip jau buvo minėta (žr. 104 punktą), pranešimo apie kaltinimus 118 priede nurodomi dar neįvykdyti kelių gamintojų užsakymai ir pažymima, kad kai kurie gamintojai svarstė prastovų galimybę. Be to, nors pranešimo apie kaltinimus 109 ir 117 prieduose nėra tiesiogiai su numatytomis prastovomis susijusios informacijos, iš jų yra aišku, kad minėtuose susitikimuose buvo aptariami dar neįvykdyti ir gauti užsakymai.
239 Šie dokumentai, skaitomi kartu su Stora parodymais, yra pakankamas įrodymas, kad gamintojai, kuriems JMC susitikimuose buvo atstovaujama, dalyvavo susitarime dėl prastovų trukmės. Kadangi susitarimo dėl skelbiamų kainų tikslas buvo didinti faktines pardavimo kainas (žr. 48–61 punktus), susitarime dėl kainų dalyvavusios įmonės privalėjo suprasti, kad dar neįvykdytų ir gautų užsakymų nagrinėjimo, taip pat galimų prastovų svarstymo tikslas buvo nustatyti ne tik tai, ar rinkos sąlygos yra palankios suderintai didinti kainas, bet ir tai, ar prastovos yra būtinos siekiant išvengti sutartų kainų mažėjimo dėl per didelės pasiūlos. Ypač iš pranešimo apie kaltinimus 118 priedo aišku, kad JMC 1990 m. rugsėjo 6 d. susitikimo dalyviai susitarė paskelbti apie artimiausią kainų didinimą, nors keli gamintojai pareiškė ketinantys sustabdyti gamybą. Todėl rinkoje susidarė tokios sąlygos, kad ateityje veiksmingai didinant kainas tikriausiai būtų reikėję taikyti prastovas (papildomas), vadinasi, gamintojai bent jau numanomai pripažino tokias pasekmes.
240 Tuo remiantis ir nesant būtinybės nagrinėti kitų Komisijos sprendime pateiktų įrodymų (pranešimo apie kaltinimus 102, 113, 130 ir 131 priedai), reikia pripažinti, kad Komisija įrodė, jog JMC susitikimuose ir susitarime dėl kainų dalyvavusios įmonės dalyvavo ir susitarime dėl prastovų trukmės.
241 Taigi Prat Carton turi būti laikoma susitarimo dėl prastovų trukmės dalyve nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. vasario mėnesio.
c) Dėl Prat Carton dalyvavimo susitarime dėl rinkos dalių
242 Jau buvo pripažinta, kad Komisija įrodė, jog PWG susitikimuose dalyvavusios įmonės nuo 1987 metų pabaigos dalyvavo susitarime dėl rinkos dalių (žr. 84–114 punktus).
243 Komisija, patvirtindama savo teiginį, kad PWG susitikimuose nedalyvavusios įmonės taip pat dalyvavo susitarime minėtu klausimu, sprendime teigia:
„Jeigu smulkesni kartono gamintojai, dalyvavę JMC susitikimuose, nebuvo susipažinę su nuodugniais PWG svarstymais dėl rinkos dalių, jie visi, kaip palaikantys „pirma kainos, paskui tonažo“ politiką, puikiai žinojo apie bendrą pagrindinių gamintojų susitarimą išlaikyti „pastovų tiekimo lygį“ ir neabejotinai – apie būtinybę suderinti su juo savo veiksmus“ (pranešimo apie kaltinimus 58 punkto pirmoji pastraipa).
244 Nors iš sprendimo tai nėra visiškai aišku, Komisija šiuo atžvilgiu patvirtina Stora parodymus, kuriuose ši teigia:
„Kiti gamintojai, kurie nedalyvaudavo PWG susitikimuose, paprastai nebūdavo išsamiai informuojami apie svarstymus dėl rinkos dalių. Tačiau kaip „pirma kainos, paskui tonažo“ politikos dalyviai jie privalėjo žinoti apie pagrindinių gamintojų kartelį nemažinti kainų ir išlaikyti pastovų pasiūlos lygį.
Bet kuriuo atveju, kalbant apie GC (kartono) pasiūlą, gamintojų, nedalyvavusių PWG susitikimuose, dalys buvo tokios menkos, kad jų vienoks ar kitoks dalyvavimas ar nedalyvavimas karteliuose dėl rinkos dalių praktiškai neturėjo jokios įtakos“ (pranešimo apie kaltinimus 43 priedo 1.2 papunktis).
245 Komisija, kaip ir Stora, remiasi prielaida, kad net ir nesant tiesioginių įrodymų tos įmonės, kurios nedalyvavo PWG susitikimuose, bet kurių dalyvavimas kituose sprendimo 1 straipsnyje aprašytuose pažeidimo sudėties elementuose buvo įrodytas, privalėjo žinoti esant susitarimą dėl rinkos dalių.
246 Tokiems motyvams negali būti pritarta. Pirma, Komisija nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad PWG susitikimuose nedalyvavusios įmonės prisijungė prie bendro susitarimo dėl pagrindiniams gamintojams priklausančių rinkos dalių įšaldymo.
247 Antra, vien tai, kad įmonės dalyvavo susitarime dėl kainų ir susitarime dėl prastovų trukmės, neįrodo, kad jos taip pat dalyvavo susitarime dėl rinkos dalių. Šiuo atžvilgiu, priešingai tam, ką, atrodo, nori įrodyti Komisija, susitarimas dėl rinkos dalių savo esme nebuvo susijęs su susitarimu dėl kainų ir (arba) susitarimu dėl prastovų trukmės. Pakanka konstatuoti, kad, kaip nurodoma šiame sprendime (žr. 78–80 punktus), susitarimu dėl PWG susitikimuose besirinkusiems pagrindiniams gamintojams priklausančių rinkos dalių buvo siekiama išlaikyti jas nepakitusias, su nedideliais galimais pakeitimais net tais laikotarpiais, kai rinkos sąlygos, ypač pasiūlos bei paklausos pusiausvyra, buvo tokios, kad nebuvo būtina reguliuoti gamybos, norint veiksmingai įgyvendinti sutartus kainų padidinimus. Darytina išvada, jog bet koks dalyvavimas susitarime dėl kainų ir (arba) susitarime dėl prastovų trukmės neįrodo, kad PWG susitikimuose nedalyvavusios įmonės tiesiogiai dalyvavo susitarime dėl rinkos dalių ir kad jos apie tai žinojo ar privalėjo žinoti.
248 Trečia, galiausiai reikia konstatuoti, kad sprendimo 58 konstatuojamosios dalies antrojoje ir trečiojoje pastraipose, kaip papildomą minėto teiginio įrodymą, Komisija nurodo pranešimo apie kaltinimus 102 priedą, kuriame išdėstomas iš Rena gautas raštas, kaip teigiama sprendime, susijęs su 1988 m. spalio 3 d. įvykusiu specialiu NPI susitikimu. Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad, pirma, ieškovė nebuvo NPI narė ir, antra, kad šiame dokumente esančios nuorodos dėl galimos būtinybės taikyti prastovas dėl anksčiau išdėstytų priežasčių negalima laikyti susitarimo dėl rinkos dalių įrodymu.
249 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad Komisija neįrodė, jog nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. vasario mėn. Prat Carton dalyvavo susitarime dėl rinkos dalių.
3. Išvados dėl Prat Carton dalyvavimo pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį iki ieškovei ją įsigyjant 1991 metais
250 Vadovaujantis anksčiau išdėstytais svarstymais, reikia pripažinti, kad Komisija įrodė, jog Prat Carton nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. vasario mėn. dalyvavo susitarime dėl kainų, taip pat susitarime dėl prastovų trukmės. Tačiau Prat Carton dalyvavimas tuo pačiu laikotarpiu susitarime dėl rinkos dalių nėra įrodytas. Galiausiai Komisija neįrodė Prat Carton dalyvavimo pažeidimo sudėtiniuose elementuose ankstesniu laikotarpiu, t. y. nuo 1986 metų vidurio iki 1990 m. birželio mėnesio.
Dėl prašymo panaikinti sprendimo 2 straipsnį
Šalių argumentai
251 Ieškovė pateikia ieškinio pagrindą, kuriame teigia, kad draudimas ateityje keistis informacija yra neteisėtas. Ji pažymi, kad sprendimo 1 ir 2 straipsniai nėra susiję su pirmąja profesinės asociacijos CEPI-Cartonboard (toliau – CEPI) keitimosi informacija sistema, minima sprendimo 105, 106 ir 166 konstatuojamosiose dalyse. Taigi draudimas keistis informacija ateityje kliudytų kurti CEPI ir jos narių, tarp kurių yra ir ieškovė, naujas keitimosi informacija sistemas, taip pat specialią sistemą, apie kurią 1993 metų pabaigoje CEPI pranešė Komisijai ir kuri, beje, sprendime neminima.
252 Be to, keitimosi informacija sistemos, kurios nėra skirtos draudžiamiems rezultatams, pavyzdžiui, dėl kainų nustatymo ar susitarimo dėl produkcijos apimčių, siekti iki šiol Komisijos praktikoje nebuvo laikomos neteisėtomis, jeigu jose nebuvo keičiamasi individualiais ir konfidencialiais duomenimis. Ieškovė pabrėžia, kad Komisija savo Septintojoje ataskaitoje apie konkurencijos politiką patikslino neturinti esminių prieštaravimų dėl keitimosi statistiniais duomenimis tarpininkaujant prekybos asociacijoms ar specializuotoms informacinėms agentūroms, net jeigu jos ir paskirsto duomenis, jei keičiantis informacija nėra galimybės nustatyti individualių duomenų.
253 Ieškinio pagrindas toliau skaidomas į dvi dalis. Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad sprendimo 2 straipsnyje nurodytas draudimas iš esmės yra suformuluotas labai neapibrėžtai ir pernelyg apibendrintai. Jame aiškiai nenurodoma, kokiomis aplinkybėmis keitimosi informacija sistema, nesusijusi su asmeniniais duomenimis, bus laikoma skatinančia susitarimą dėl kainų ar gamybos arba skatinančia kontroliuoti susitarimo dėl kainų ar rinkos pasidalijimo vykdymą.
254 Be to, sprendimo 2 straipsnyje tiksliai nenurodoma, kokiomis savybėmis turi pasižymėti sistema, kad atitiktų reikalavimus, pagal kuriuos joje nebūtų: a) apibendrintos formos duomenų, kuriais remiantis galima „nustatyti konkrečių gamintojų veiksmus“ (antroji pastraipa); b) apibendrintų statistinių duomenų apie pardavimą ir gamybą, kuriuos galima panaudoti „skatinant arba palengvinant bendrus sektoriaus veiksmus“ (trečioji pastraipa); ir c) „jokio keitimosi duomenimis, turinčiais konkurencinę reikšmę“, taip pat „jokių susitikimų ir kontaktų siekiant aptarti informacijos, kuria keičiamasi, svarbą arba galimą ar numanomą sektoriaus ar atskirų gamintojų reakciją į šiuos duomenis“ (ketvirtoji pastraipa).
255 Pasak ieškovės, tokių neaiškių ir bendrų draudimų neįmanoma įvykdyti ir bet kuriuo atveju jie prieštarauja teisinio apibrėžtumo principui.
256 Antroje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė ginčija sprendimo 2 straipsnio antrojoje pastraipoje esančio draudimo teisėtumą keistis informacija (net ir apibendrinta) apie pateiktus ir dar neįvykdytus užsakymus.
257 Pirma, tokie duomenys pateiktų tik nuorodas apie bendrą bendros paklausos tendenciją ir neleistų konkrečiai nustatyti gamintojo ar šalies.
258 Antra, toks keitimasis duomenimis kartono sektoriuje būtų labai naudingas, netgi reikalingas.
259 Trečia, Komisija niekada nedraudė keistis tokiais duomenimis. Atvirkščiai, konkurencijos požiūriu tokį keitimąsi duomenimis apie atsargas, esamas ir ankstesnes rinkos kainas, vartojimą, reorganizavimo pajėgumus ir netgi kainų tendencijas ji laikė neutraliu (dėl prašymo patvirtinti nedraudimą ar išimtį pagal EEB sutarties 85 straipsnio 3 dalį žr. Komisijos pranešimą 87/C 339/07 pagal Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 3 dalį– Byla Nr. IV/32.076) – European Wastepaper Information Service (OL 1987, C 339, p. 7, toliau – EWIS pranešimas) ir Septintosios ataskaitos apie konkurencijos politiką 5–8 punktus).
260 Komisija pabrėžia, kad sprendimo 2 straipsnis neturi įtakos keitimosi informacija sistemai, apie kurią CEPI pranešė ir kurią pateikus ieškinį nagrinėjo kompetentingos Komisijos tarnybos.
261 Be to, ji teigia, kad sprendimo 2 straipsnyje išvardyti nurodymai yra įprasti, atsižvelgiant į tai, kad ji negavo pažeidimo nutraukimo įrodymo, ir tokių nurodymų apimtis priklauso nuo įmonių veiksmų. Kadangi šiais nurodymais draudžiama dalyvauti sistemoje, kurios tikslas ar rezultatas yra toks pats arba panašus kaip ir aptariamos sistemos, jie reiškia bendrą draudimą pagal Sutarties 85 straipsnį (1994 m. spalio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Fiatagri ir New Holland Fordprieš Komisiją, T‑34/92, Rink. p. II‑905). Be to, jie grindžiami Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalimi ir atitinka ankstesnius Pirmosios instancijos teismo patvirtintus sprendimus.
262 Šiuo atveju kartelio nariai keitimosi informacija sistemą laikė esmine, ir ji suteikė galimybę kontroliuoti bei įgyvendinti antikonkurencines iniciatyvas (sprendimo 61–71 ir 134 konstatuojamosios dalys). Be to, ši sistema bet kada galėjo paskatinti gamintojus imtis antikonkurencinių veiksmų, netgi 1991 metais atlikus sistemos pakeitimus (sprendimo 166 konstatuojamoji dalis). Taigi vertinant sprendimo 2 straipsnyje išdėstytų nurodymų apimtį reikia atsižvelgti į tokius veiksnius, konkrečius kartono rinkos ypatumus ir situaciją, kai Europos rinkoje egzistavo beveik absoliutus kartelis. Atsižvelgdamas į šiuos samprotavimus, Pirmosios instancijos teismas turėtų atmesti ieškovės argumentą, kad duomenys, kuriais keistis uždrausta, yra bendri, o sprendimo 2 straipsnis pažeidžia teisinio saugumo principą. Iš tikrųjų draudimas keistis informacija, ypač kalbant apie 2 straipsnio pirmosios pastraipos a, b ir c punktuose nurodytus duomenis, nėra bendras ? jis taikomas tik informacijai, skirtai palengvinti ar skatinti antikonkurencinę veiklą.
263 Galiausiai EWIS pranešimo ekonominis kontekstas visiškai skyrėsi nuo to, kuris susijęs su kartonu (pranešimo 3 punktas), ypač dėl to, kad EWIS galėjo pateikti tik apibendrintus duomenis apie tokį narių skaičių, kurio pakako siekiant užtikrinti, kad nebūtų galima nustatyti nė vieno atskiro nario konkurencinių veiksmų (pranešimo 7 punktas).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
264 Reikia priminti, kad sprendimo 2 straipsnyje teigiama:
„1 straipsnyje nurodytos įmonės turi nedelsdamos nutraukti minėtą pažeidimą, jeigu jos to dar nepadarė. Ateityje dirbdamos kartono srityje jos privalo susilaikyti nuo bet kokio susitarimo ar suderintųjų veiksmų, kurių tikslas ar poveikis gali būti tokie patys ar panašūs, įskaitant keitimąsi bet kokia komercine informacija:
a) kuria dalyviai būtų tiesiogiai arba netiesiogiai informuojami apie kitų atskirų gamintojų gamybą, pardavimą, dar neįvykdytus užsakymus, įrenginių panaudojimo koeficientą, pardavimo kainas, sąnaudas ar rinkodaros planus;
b) kuria skatinama arba palengvinama bendra sektoriaus reakcija į ekonomines sąlygas kainų ar gamybos kontrolės požiūriu, net jeigu neatskleidžiama individuali informacija;
arba
c) kuria naudodamosi suinteresuotosios įmonės galėtų stebėti visų aiškių ar numanomų susitarimų dėl kainų ar Bendrijos rinkų pasidalijimo vykdymą ar laikymąsi.
Visos keitimosi bendra informacija sistemos, kuriomis įmonės naudojasi, pavyzdžiui, Fides sistema ar ją pakeičiančios sistemos, turi būti valdomos taip, kad nebūtų įmanoma keistis ne tik duomenimis, pagal kuriuos galima nustatyti konkrečių gamintojų veiksmus, bet ir visais duomenimis dėl pateiktų ir dar neįvykdytų užsakymų, numatomo gamybos našumo panaudojimo koeficiento (abiem atvejais, net jeigu tokie duomenys yra apibendrinti) ar kiekvieno įrenginio gamybos našumo.
Visos tokios keitimosi duomenimis sistemos galės tik rinkti ir skleisti apibendrintus statistinius duomenis apie gamybą ir pardavimą, kurių negalima panaudoti bendrai sektoriaus veiklai skatinti ar palengvinti.
Įmonės taip pat privalo nesikeisti jokia informacija, turinčia konkurencinės svarbos, išskyrus leistiną keitimąsi informacija, taip pat nerengti jokių susitikimų ar kitaip susisiekti turėdamos tikslą aptarti informacijos, kuria keičiamasi, svarbą arba galimą ar tikėtiną sektoriaus ar atskirų gamintojų reakciją į šiuos duomenis.
Per tris mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos turi būti atlikti būtini visų keitimosi informacija sistemų pakeitimai.“
265 Kaip matyti iš sprendimo 165 konstatuojamosios dalies, sprendimo 2 straipsnis buvo priimtas pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasi šia nuostata, Komisija, konstatavusi pažeidimo faktą ir Sutarties 85 straipsnio pažeidimą, sprendimu gali reikalauti, kad atitinkamos įmonės nutrauktų konstatuotą pažeidimą.
266 Teismų praktikoje nustatyta, kad Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma siekiant įsakyti nutraukti tam tikrus veiksmus, praktiką ar situacijas, pripažintas neteisėtomis (1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solventsprieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 45 punktas ir 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo RTE ir ITP prieš Komisiją, C‑241/91 P ir C‑242/91 P, Rink. p. I‑743, 90 punktas), taip pat ateityje uždrausti imtis panašių veiksmų (1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Pakprieš Komisiją, T‑83/91, Rink. p. II‑755, 220 punktas).
267 Be to, kadangi Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį, Komisija turi teisę nustatyti atitinkamoms įmonėms įpareigojimų apimtį, kad pažeidimas būtų nutrauktas. Tačiau įmonėms skirtais įpareigojimais negali būti peržengta tai, kas yra tinkama ir būtina siekiant norimo tikslo ? atkurti padėtį, kad vėl būtų laikomasi pažeistų normų (minėto sprendimo RTE ir ITP prieš Komisiją 93 punktas; tuo pačiu klausimu žr. 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Langnese-Igloprieš Komisiją, T‑7/93, Rink. p. II‑1533, 209 punktą ir sprendimo Schöller prieš Komisiją, T‑9/93, Rink. p. II‑1611, 163 punktą).
268 Šioje byloje tikrinant, ar, kaip teigia ieškovė, sprendimo 2 straipsnyje esančio nurodymo apimtis yra pernelyg plati, reikia išnagrinėti įvairių draudimų, kuriuos jis taiko įmonėms, mastą.
269 2 straipsnio pirmosios pastraipos antrame sakinyje įtvirtintu draudimu, kuriuo reikalaujama, kad įmonės ateityje nesitartų ar nesiimtų jokių suderintųjų veiksmų, kurių tikslas ar poveikis gali būti tokie patys ar panašūs kaip sprendimo 1 straipsnyje konstatuotų pažeidimų, yra siekiama tik sutrukdyti įmonėms vėl pakartoti veiksmus, kurių neteisėtumas jau buvo konstatuotas. Todėl įtvirtindama tokius nurodymus, Komisija neviršijo savo įgaliojimų, kuriuos jai suteikia Reglamento Nr. 17 3 straipsnis.
270 2 straipsnio pirmosios pastraipos a, b ir c nuostatomis konkrečiai siekiama uždrausti ateityje keistis komerciniais duomenimis.
271 2 straipsnio pirmosios pastraipos a punkte įtvirtintas nurodymas, kuriuo draudžiama ateityje perduoti bet kokią komercinę informaciją, kurią gavę dalyviai tiesiogiai arba netiesiogiai gautų individualius duomenis apie konkurentus, rodo, kad Komisija konstatavo, jog keitimasis tokio pobūdžio informacija yra neteisėtas pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
272 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad sprendimo 1 straipsnyje nekalbama apie tai, kad keitimasis individualia komercine informacija pats savaime yra Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimas.
273 Minėtame straipsnyje bendrai teigiama, kad įmonės pažeidė šį Sutarties straipsnį, dalyvaudamos susitarime ir suderintuosiuose veiksmuose, pagal kuriuos jos, be kita ko, „siekdamos išlaikyti šias priemones keitėsi komercine informacija apie pristatymus, kainas, gamybos sustabdymus, turimus užsakymus ir įrenginių panaudojimo normas“.
274 Tačiau kadangi sprendimo rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo motyvus (minėto sprendimo Suiker Unie ir kt.prieš Komisiją 122 punktas), pažymėtina, kad sprendimo 134 konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje teigiama:
„Gamintojų keitimasis paprastai konfidencialia ir jautria individualia komercine informacija GEP Carton (daugiausia JMC) susitikimuose apie neįvykdytus užsakymus, įrenginių sustabdymus ir gamybos normas akivaizdžiai prieštaravo konkurencijos taisyklėms, nes jo tikslas buvo sudaryti kuo palankesnes sąlygas įgyvendinti sutartas kainų iniciatyvas <...>“.
275 Taigi Komisijai sprendime tinkamai nustačius, kad keitimasis individualiais komerciniais duomenimis savaime yra Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimas, draudimas ateityje taip keistis duomenimis atitinka Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas.
276 Draudimai keistis komerciniais duomenimis, minimais sprendimo 2 straipsnio pirmosios pastraipos b ir c punktuose, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į to paties straipsnio antrąją, trečiąją ir ketvirtąją pastraipas, kuriose patvirtinama tai, kas išdėstyta tuose punktuose. Iš tikrųjų atsižvelgiant būtent į tai reikia nustatyti, ar Komisija laikė aptariamus apsikeitimus neteisėtais, o jeigu taip, tai kiek jie yra neteisėti, nes įmonėms turi būti nustatomi tokie įpareigojimai, kurie yra būtini norint atkurti jų veiklos teisėtumą pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
277 Sprendimą reikia aiškinti taip, kad Komisija padarė išvadą, jog Fides sistema prieštarauja Sutarties 85 straipsnio 1 daliai, nes ji buvo skirta karteliui išlaikyti (sprendimo 134 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa). Tokį aiškinimą patvirtina sprendimo 1 straipsnio tekstas, iš kurio aišku, kad įmonės keitėsi komerciniais duomenimis „remdamos priemones“, laikomas prieštaraujančiomis Sutarties 85 straipsnio 1 daliai.
278 Sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose išdėstytų būsimų draudimų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kaip Komisija šioje byloje aiškina Fides sistemos suderinamumą su Sutarties 85 straipsniu.
279 Šiuo atžvilgiu, pirma, minėti draudimai neapsiriboja keitimusi individualia komercine informacija, bet yra taikomi ir kai kuriems apibendrintiems statistiniams duomenims (sprendimo 2 straipsnio pirmosios pastraipos b punktas ir antroji pastraipa). Antra, sprendimo 2 straipsnio pirmosios pastraipos b ir c punktuose draudžiama keistis kai kuriais statistiniais duomenimis, siekiant užkirsti kelią atsirasti galimai paramai potencialiai antikonkurenciniams veiksmams.
280 Tokiu draudimu, kuriuo siekiama užkirsti kelią keitimuisi tik statistiniais duomenimis, nesančiais ir negalinčiais tapti individualia ar individualizuoti leidžiančia informacija dėl to, kad pasikeista informacija gali būti naudojama antikonkurenciniais tikslais, peržengiama tai, kas yra būtina siekiant atkurti konstatuotų veiksmų teisėtumą. Iš tikrųjų, pirma, iš sprendimo nėra aišku, kad Komisija manė, jog keitimasis statistiniais duomenimis savaime yra Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Antra, vienintelis faktas, kad keitimosi statistiniais duomenimis sistema gali būti naudojama antikonkurenciniais tikslais, neįrodo, jog ji prieštarauja Sutarties 85 straipsnio 1 daliai, nes tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti jos antikonkurencinį poveikį in concreto. Todėl Komisijos argumentas, kad sprendimo 2 straipsnis – tik deklaratyvaus pobūdžio (žr. 261 punktą), yra nepagrįstas.
281 Todėl sprendimo 2 straipsnio pirmoji, antroji, trečioji ir ketvirtoji pastraipos turi būti panaikintos, išskyrus šias ištraukas:
„1 straipsnyje išvardytos įmonės nedelsdamos nutraukia minėtą pažeidimą, jeigu jos to dar nepadarė. Ateityje dirbdamos kartono srityje jos nesitars ar nesiims suderintųjų veiksmų, kurių tikslas ar poveikis gali būti tokie patys ar panašūs, įskaitant bet kokį keitimąsi komercine informacija:
a) kuria dalyviai būtų tiesiogiai arba netiesiogiai informuojami apie kitų atskirų gamintojų gamybą, pardavimą, dar neįvykdytus užsakymus, įrenginių panaudojimo koeficientą, pardavimo kainas, sąnaudas ar rinkodaros planus.
Visos keitimosi bendra informacija sistemos, kuriomis įmonės naudojasi, pavyzdžiui, Fides sistema ar ją pakeičiančios sistemos, turi būti valdomos taip, kad būtų neįmanoma keistis duomenimis, pagal kuriuos būtų galima nustatyti konkrečių gamintojų veiksmus.“
Dėl prašymo panaikinti baudą arba ją sumažinti
A – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su būtinybe sumažinti baudos dydį, atsižvelgiant į neteisingai nustatytą pažeidimo dalyką ir trukmę
282 Ieškovė, remdamasi anksčiau išvardytais pagrindais ir argumentais, teigia, kad faktinis pažeidimo mastas yra ne toks, kokį nurodė Komisija, taip pat kad pažeidimas truko daug trumpiau ir nebuvo toks sunkus, kaip teigia Komisija, ir kad reikia iš esmės sumažinti baudos dydį.
283 Reikia priminti, kad iš Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl anksčiau nagrinėtų ieškinio pagrindų yra aišku, jog Komisija ieškovės atveju tinkamai nustatė sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo padarymo ir trukmės faktą.
284 Todėl šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
B – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padaryta vertinimo klaida nusprendus, jog karteliui „iš esmės pavyko pasiekti savo tikslus“, ir pareigos tai motyvuoti pažeidimo
Šalių argumentai
285 Ieškovė teigia, kad Komisija, nustatydama baudos dydį, padarė vertinimo klaidą, padariusi išvadą, jog karteliui „iš esmės pavyko pasiekti savo tikslus“ (sprendimo 168 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu Komisija neatsižvelgė į įmonių, kurioms skirtas sprendimas, ir būtent į ieškovės pateiktus įrodymus.
286 Susitarimai dėl kainų paskelbimo šiam sektoriui yra įprasti, ir įvairių gamintojų skelbimai apie kainų didinimus dėl rinkos sąlygų, ypač dėl jos skaidrumo, yra kažkiek vienodi ir vyksta tuo pačiu metu. Komisija neatsižvelgė į tokius veiksnius: a) faktinės pardavimo kainos visada buvo gerokai mažesnės už skelbiamas kainas; b) visada buvo nemažų skirtumų tarp kiekvienam klientui taikomų kainų, vadinasi, nebuvo vienos kainos; c) ekonominiai ciklai paveikė kainų augimą; ir c) minėtu laikotarpiu padidėjo skirtumas tarp klientams taikomų kainų, taip įrodant padidėjusį kainų individualizavimą.
287 Faktinių pardavimo kainų didėjimą nulėmė tik rinkos sąlygos, vyravusios byloje nagrinėjamu laikotarpiu, ypač palyginti pastovi paklausa, patenkinamas ir kartais optimalus pajėgumų naudojimas (žr. sprendimo 13–15 konstatuojamąsias dalis), nemažas sąnaudų didėjimas (žr. sprendimo 16–19 konstatuojamąsias dalis) ir galiausiai visiškai įprastas vidutinis rentabilumo koeficientas minėtu laikotarpiu. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turėjo padaryti išvadą, kad kainų didinimai buvo įprasti (taip pat žr. sprendimo 135 konstatuojamąją dalį) ir kad faktinių pardavimo kainų didinimai, kurių buvimo faktą buvo galima nustatyti, atitiko pagrindinius ekonominius kintamuosius. Taigi ji taip pat turėjo padaryti išvadą, kad tariamas kartelis neturėjo jokio poveikio realiam faktinių pardavimo kainų pasikeitimui.
288 Pasak ieškovės, faktinės pardavimo kainos visada priklausė nuo sąnaudų pokyčių. Iš tikrųjų 1989 metų antroje pusėje nukritus žaliavų kainoms labai padidėjo darbo ir energijos sąnaudos, kurios sudaro maždaug 35 % visų kartono gamintojų sąnaudų. Faktas, kad 1989 metais sumažėjo paklausa, juo labiau nereiškia, kad kiti veiksniai, o ne rinkos sąlygos paveikė kainų didėjimą, nes gamintojai apie vieningą kainų didinimą 1991 metais (sausio mėn.) paskelbė jau 1990 metų rudenį, o planavo jį dar anksčiau.
289 Be to, Komisijos teiginys dėl kartelio poveikio, susijusio su tariamu susitarimu dėl rinkos dalių, nėra teisingas, nes tokio susitarimo ar įvairių gamintojų rinkos dalių pokyčių kontrolės sistemos niekada nebuvo. Be to, Sarrió priklausančios rinkos dalys minėtu laikotarpiu itin keitėsi.
290 Pagaliau ieškovė teigia, kad sprendimas yra netinkamai motyvuotas, nes išvados dėl kartelio poveikio rinkai prieštarauja pačiame sprendime padarytoms faktinėms išvadoms.
291 Komisija pažymi, kad nagrinėjamu laikotarpiu kainos buvo didinamos reguliariai ir taikomos vadovaujantis gamintojų, priklausančių GEPCarton komitetams, susitarimu, kad tokia sistema kontroliuoti kartelio sprendimų laikymąsi buvo sukurta pasinaudojant keitimusi išsamia informacija ir kad įvairiems gamintojams priklausančios rinkos dalys visą laiką išliko daugmaž nepakitusios. Tokiomis aplinkybėmis, ir ypač atsižvelgiant į gausybę kartelio įrodymų, ieškovės teiginys, kad kartelis iš esmės nepakeitė rinkos tendencijų, yra silpnas.
292 Komisija, kalbėdama apie kainų pokyčius, pažymi, kad reikia įvertinti bendrą kartelio sėkmę. Jo sėkmės niekaip negali paneigti faktas, kuris, be to, dar ir nėra įrodytas, kad ieškovė iš kartelio gavo mažiau naudos negu kitos įmonės.
293 Nedideli įvairiems gamintojams priklausančių rinkos dalių pakitimai patvirtina, kad kartelis šiuo atžvilgiu taip pat buvo sėkmingas.
294 Galiausiai Komisija, remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, nesutinka, kad sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, kalbant apie kartelio poveikį rinkai. Ji konkrečiai nurodo rinkos sąlygų ir pokyčių rinkoje analizę sprendimo 16, 21 ir 137 konstatuojamosiose dalyse ir pabrėžia, kad jei nėra bandoma atskirti teiginio nuo jo konteksto, sprendimo motyvuose nėra jokio prieštaravimo.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
295 Sprendimo 168 konstatuojamosios dalies septintoje įtraukoje nurodoma, kad Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į tai, kad kartelio dalyviams „iš esmės pavyko pasiekti savo tikslus“, nustatė bendrą baudų dydį. Aišku, kad toks vertinimas grindžiamas sprendimo 1 straipsnyje konstatuoto pažeidimo poveikiu rinkai.
296 Pirmosios instancijos teismas mano, kad siekiant patikrinti Komisijos pateiktą pažeidimo poveikio vertinimą pakanka išnagrinėti susitarimo dėl kainų poveikį. Iš tikrųjų pirmiausia iš sprendimo yra aišku, kad išvada dėl gana sėkmingai pasiektų tikslų iš esmės grindžiama susitarimo dėl kainų poveikiu. Šis poveikis nagrinėjamas sprendimo 100–102, 115 ir 135–137 konstatuojamosiose dalyse, o klausimas, ar susitarimas dėl rinkos dalių ir susitarimas dėl prastovų trukmės turėjo poveikį rinkai, atvirkščiai, nebuvo jame konkrečiai nagrinėtas.
297 Antra, išnagrinėjus susitarimo dėl kainų poveikį bet kuriuo atveju taip pat galima nuspręsti, ar buvo pasiektas susitarimo dėl prastovų tikslas, nes juo siekta išvengti to, kad suderintoms kainų iniciatyvoms pakenktų pernelyg didelė pasiūla.
298 Trečia, Komisija, kalbėdama apie susitarimą dėl rinkos dalių, neteigia, kad PWG susitikimuose dalyvavusios įmonės siekė visiškai įšaldyti savo rinkos dalis. Sprendimo 60 konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje nurodoma, kad susitarimas dėl rinkos dalių nebuvo nekintamas – jis „reguliariai adaptuojamas ir iš naujo apsvarstomas“. Atsižvelgiant į šį teiginį, negalima Komisijos kaltinti, kad ji savo sprendime, neišnagrinėjusi šio susitarimo dėl rinkos dalių sėkmės, laikėsi nuomonės, jog kartelio dalyviams iš esmės pavyko pasiekti savo tikslus.
299 Kalbant apie susitarimą dėl kainų, reikėtų pažymėti, kad Komisija įvertino bendrą tokio susitarimo poveikį. Taigi, net jeigu tarsime, kad ieškovės pateikta individuali informacija įrodo, kaip ji teigia, kad jos atveju susitarimo dėl kainų poveikis yra daug mažesnis negu apskritai visoje Europos kartono rinkoje nustatytas poveikis, tokių individualių duomenų nepakanka, kad būtų galima ginčyti Komisijos vertinimą.
300 Kaip per posėdį patvirtino Komisija, iš sprendimo yra aišku, kad buvo nustatytas trejopas poveikis. Be to, Komisija rėmėsi faktu, kad patys gamintojai manė, jog kainų iniciatyvos apskritai buvo sėkmingos.
301 Vienoks poveikis, į kurį atsižvelgė Komisija ir neginčijo ieškovė, yra faktas, kad klientams iš tikrųjų buvo paskelbta apie nustatytus kainų didinimus. Taigi naujos kainos buvo orientacinis aspektas individualiose derybose su klientais dėl faktinių pardavimo kainų (žr. sprendimo 100 ir 101 konstatuojamųjų dalių penktąją ir šeštąją pastraipas).
302 Kitoks poveikis – tai faktas, kad pakitus paskelbtoms kainoms pakito ir faktinės pardavimo kainos. Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžia, kad „gamintojai ne tik skelbė apie sutartus kainų didinimus, bet, išskyrus kelias išimtis, taip pat ėmėsi priemonių, kurios užtikrintų jų nustatymą klientams“ (sprendimo 101 konstatuojamosios dalies pirmoji pastraipa). Ji pripažįsta, kad klientai kartais gaudavo nuolaidų dėl kainų padidinimų įsigaliojimo datos ar individualių nuolaidų, ypač didelės apimties užsakymams, ir kad „pritaikius visas nuolaidas ir kitas privilegijas gauta grynoji padidinimo vertė visada būdavo mažesnė už visą skelbto padidinimo sumą“ (sprendimo 102 konstatuojamosios dalies paskutinė pastraipa). Tačiau remdamasi ekonominio tyrimo, įvairių įmonių, kurioms buvo skirtas sprendimas, vardu atlikto dėl Komisijoje vykusios procedūros (toliau – LE ataskaita), diagramomis ji teigia, kad sprendime nurodytu laikotarpiu buvo „glaudus tiesinis ryšys“ tarp skelbtų kainų ir faktinių pardavimo kainų pokyčių, išreikštų nacionaline valiuta ar perskaičiuotų į ekiu. Iš to ji daro išvadą, kad „grynieji kainų padidinimai, nors ir esant tam tikram laiko pertrūkiui, taikyti iš karto po kainų paskelbimo. Pats ataskaitos autorius žodinėje proceso dalyje pripažino, kad taip buvo 1988 ir 1989 metais“ (sprendimo 115 konstatuojamosios dalies antroji pastraipa).
303 Reikia pripažinti, kad Komisija, vertindama šią atrojo pobūdžio poveikį, galėjo teisingai manyti, jog tiesinio ryšio tarp skelbtų kainų ir faktinių pardavimo kainų pokyčių buvimas yra įrodymas, patvirtinantis kainų iniciatyvų poveikį faktinėms pardavimo kainoms, o to ir siekė gamintojai. Iš tikrųjų neginčijama, kad atitinkamoje rinkoje individualių derybų su klientais praktika reiškia, jog faktinės pardavimo kainos paprastai nesutampa su skelbtomis kainomis. Taigi negalima tikėtis, kad faktinių pardavimo kainų didinimai sutaps su skelbtais kainų didinimais.
304 Komisija, kalbėdama apie patį ryšio tarp skelbtų kainų didinimų ir faktinių pardavimo kainų didinimų buvimą, teisingai rėmėsi LE ataskaita, kurioje pateikiama kartono kainų pokyčių sprendime nurodytu laikotarpiu analizė, grindžiama kelių gamintojų, tarp kurių yra ir pati ieškovė, pateiktais duomenimis.
305 Tačiau ši ataskaita tik iš dalies patvirtina (laiko atžvilgiu) „glaudaus tiesinio ryšio“ buvimą. Iš tikrųjų, išnagrinėjus 1987–1991 metų laikotarpį, buvo nustatyti trys atskiri papildomi laikotarpiai. Šiuo atžvilgiu per Komisijos atliekamą žodinę apklausą LE ataskaitos autorius savo išvadą apibendrino taip: „Nurodyto laikotarpio pradžioje, t. y. 1987–1988 metais, nėra glaudaus ryšio, netgi su pertrūkiais, tarp skelbto kainų didinimo ir faktinių pardavimo kainų didinimo. Toks ryšys yra 1988–1989 metais, o vėliau jis nutrūksta ir 1990–1991 metais yra gana keistas (oddly)“ (žodinio proceso protokolas, p. 28). Be to, jis pabrėžė, kad šie pokyčiai laiko atžvilgiu buvo glaudžiai susiję su paklausos kitimu (žr. žodinio proceso protokolą, p. 20).
306 Šios autoriaus išvados, padarytos žodiniame procese, atitinka jo ataskaitoje atliktą analizę, ypač diagramas, kuriose lyginami skelbtų kainų ir faktinių pardavimo kainų pokyčiai (LE ataskaitos 10 ir 11 diagramos, p. 29). Taigi reikia pripažinti, kad Komisija tik iš dalies įrodė savo nurodyto „glaudaus tiesinio ryšio“ buvimą.
307 Teismo posėdyje Komisija pareiškė, kad ji atsižvelgė ir į dar kitokio pobūdžio susitarimo dėl kainų poveikį, būtent faktą, kad faktinių pardavimo kainų lygis viršijo lygį, kuris būtų buvęs pasiektas nesitarus. Šiuo atžvilgiu Komisija, pabrėždama, kad kainų didinimų skelbimo ir įsakymo tai padaryti datas suplanavo PWG, sprendime teigia, jog „tokiomis aplinkybėmis yra nesuvokiama, kad šie suderinti kainų skelbimai nedarė jokio poveikio realiam kainų dydžiui“ (sprendimo 136 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa). Tačiau LE ataskaitoje (3 dalis) nurodytas modelis, pagal kurį kainų dydį galima prognozuoti atsižvelgiant į objektyvias rinkos sąlygas. Šioje ataskaitoje nurodoma, kad 1975–1991 metais objektyvių ekonominių veiksnių nulemtos kainos su nedideliais pakitimais būtų padidėjusios tiek pat, kiek ir taikomos faktinės pardavimo kainos, įskaitant ir sprendime nurodyto laikotarpio kainas.
308 Nepaisant šių išvadų, ataskaitoje pateikta analizė nepateisina išvados, kad suderintos kainų iniciatyvos nesuteikė gamintojams galimybės pasiekti tokių faktinių pardavimo kainų, kurios būtų didesnės už laisvos konkurencijos sąlygomis galiojančias kainas. Šiuo atžvilgiu, kaip per posėdį pabrėžė Komisija, įmanoma, kad susitarimo buvimas padarė įtaką veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta minėtoje ataskaitoje. Todėl Komisija teisingai ginčijo, kad suderintieji veiksmai galėjo, pavyzdžiui, apriboti įmonių ketinimus sumažinti gamybos išlaidas. Tačiau Komisija neginčijo, kad LE ataskaitoje pateiktoje analizėje yra aiški klaida, ir juo labiau nepateikė savo pačios spėjamų faktinių pardavimo kainų pokyčių ekonominės analizės susitarimų nebuvimo atveju. Tokiomis aplinkybėmis jos teiginiui, kad faktinės pardavimo kainos būtų buvusios mažesnės, jeigu nebūtų buvę gamintojų susitarimo, negalima pritarti.
309 Todėl galima daryti išvadą, kad trečiojo pobūdžio susitarimo dėl kainų poveikis neįrodytas.
310 Anksčiau išdėstytų išvadų niekaip nepakeitė subjektyvus gamintojų įvertinimas, kuriuo Komisija rėmėsi nustatydama, kad kartelio dalyviams iš esmės pavyko pasiekti savo tikslus. Šiuo atžvilgiu Komisija rėmėsi dokumentų sąrašu, kurį ji pateikė per posėdį. Tačiau net tarus, kad ji galėjo savo galimos kainų iniciatyvų sėkmės įvertinimą pagrįsti dokumentais, kuriuose cituojamos kai kurių gamintojų subjektyvios nuomonės, reikia pažymėti, kad kelios įmonės, tarp kurių yra ir ieškovė, per posėdį teisingai rėmėsi kitais byloje esančiais dokumentais, įrodančiais sunkumus, su kuriais gamintojai susidūrė įgyvendindami suderintus kainų didinimus. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos rėmimosi pačių gamintojų parodymais nepakanka tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog kartelio dalyviams pavyko pasiekti savo tikslus.
311 Atsižvelgiant į išdėstytus svarstymus, pažeidimo poveikis, kurį nurodė Komisija, yra įrodytas tik iš dalies. Pirmosios instancijos teismas apsvarstys šios išvados reikšmę vykdydamas savo, kaip institucijos, turinčios teisę skirti baudas, įgaliojimus, įvertinęs šioje byloje konstatuoto pažeidimo sunkumo laipsnį (žr. toliau 334 punktą).
312 Galiausiai ieškovės tvirtinimas, esą sprendime nepakankamai motyvuoti teiginiai dėl pažeidimo poveikio, yra nepagrįstas. Iš jau pateikto nagrinėjimo darytina išvada, kad sprendime pateikiamas išsamus ir nuoseklus motyvų dėl konstatuoto pažeidimo poveikio išdėstymas.
C – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos teisės klaida nusprendus, kad kartelio nuslėpimas yra sunkinanti aplinkybė, ir dėl netinkamo to motyvavimo
Šalių argumentai
313 Ieškovė pažymi, kad jeigu pripažįstama, quad non, jog tam tikras skelbimų apie kainų didinimą išdėstymas laiko atžvilgiu yra susitarimo rezultatas, Komisija vis dėlto negali pripažinti šios aplinkybės specialia sunkinančia aplinkybe, nes kartelio „nuslėpimas“ yra neatsiejamas nuo paties pažeidimo.
314 Ieškovė papildo, jog tai, kad Komisija negalėjo rasti rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius dėl pažeidimo buvimo, nereiškia, kad buvo imtasi priemonių jam nuslėpti.
315 Taip pat ji pabrėžia, kad sprendimas yra netinkamai motyvuotas, nes jame nepaaiškinamos priežastys, kodėl kartelio slėpimas turi būti laikomas sunkinančia aplinkybe.
316 Komisija pareiškia, kad kartelio buvimo slėpimas yra veiksnys, į kurį turėtų būti atsižvelgiama vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį (minėto sprendimo BASF prieš Komisiją 273 punktas).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
317 Sprendimo 167 konstatuojamosios dalies trečiojoje pastraipoje nurodoma, jog „vienas iš sunkiausių (pažeidimo) aspektų yra tas, kad įmonės, norėdamos nuslėpti kartelio buvimą, netgi iš anksto suderino kiekvieno pagrindinio gamintojo naujų kainos didinimų datas ir eilės tvarką“. Be to, sprendime teigiama, kad „gamintojai, pasinaudodami šia sudėtinga apgavystės schema, galėjo daugelį vienodų, reguliarių ir kartono sektoriuje paplitusių kainų didinimų priskirti „veiksmų oligopolinėje situacijoje“ reiškiniui“ (sprendimo 73 konstatuojamosios dalies trečioji pastraipa). Galiausiai, kaip nurodoma sprendimo 168 konstatuojamosios dalies šeštojoje pastraipoje, Komisija, nustatydama bendrą baudų dydį, atsižvelgė į tai, kad „buvo imtasi sudėtingų priemonių siekiant nuslėpti tikrąjį susitarimo pobūdį ir reikšmę (nėra oficialių PWG ir JMC susitikimų protokolų ar kitų dokumentų; dalyvių buvo prašyta nieko neužsirašinėti; laiškų, kuriais pranešama apie kainų didinimus, datos ir eilės tvarka buvo nustatyta taip, kad būtų galima teigti, jog kainos didinamos „imant pavyzdį iš kitų“ ir t t.)“.
318 Reikia konstatuoti, kad Komisija iš surinktų įrodymų padarė teisingą išvadą, jog įmonės, mėgindamos nuslėpti susitarimą dėl kainų, iš anksto suplanavo laiškų, kuriais skelbiama apie kainos didinimus, datas ir eilės tvarką. Apie tokį išankstinį suplanavimą ypač paaiškėjo iš Stora parodymų (pranešimo apie kaltinimus 39 priedo 30 punktas): „Nebuvo standartinės procedūros dėl to, kas pirmas paskelbs apie kainos didinimą ir kas skelbs po to. PWG aptardavo ir sutardavo dėl gamintojo, kuris pirmas paskelbs apie kainos didinimus, taip pat dėl datų, kada kiti pagrindiniai gamintojai paskelbs apie kainų didinimus. Schema kiekvieną kartą keisdavosi.“ Išankstinio planavimo buvimą taip pat patvirtina Rena laiškas dėl 1990 m. rugsėjo 6 d. JMC susitikimo (pranešimo apie kaltinimus 118 priedas). Šiame dokumente pateikiami tikslūs nurodymai kai kurioms įmonėms PWG narėms (Mayr-Melnhof, Feldmühle ir Cascades) dėl skelbimų apie kainos didinimus 1991 m. sausio mėn. datų, kurios tiksliai atitinka šių įmonių laiškų apie paskelbimą išsiuntimo datas (sprendimo 87 ir 88 konstatuojamosios dalys).
319 Nors nėra oficialių PWG ir JMC susitikimų protokolų ir beveik visai nėra jų vidaus raštų, atsižvelgiant į jų skaičių, trukmę ir svarstymų pobūdį, jie yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis Komisijos teiginį, kad dalyvių buvo paprašyta nieko neužsirašinėti.
320 Iš to, kas anksčiau išdėstyta, paaiškėja, kad minėtų organų susitikimuose dalyvavusios įmonės ne tik žinojo apie savo veiksmų neteisėtumą, bet ir ėmėsi priemonių susitarimui nuslėpti. Taigi Komisija, įvertindama pažeidimo sunkumą, turėjo visišką teisę pripažinti šias priemones sunkinančiomis aplinkybėmis.
321 Galiausiai sprendime išaiškinusi, kokie konkrečiai įmonių veiksmai buvo pripažinti sunkinančiomis aplinkybėmis, ji pateikė pakankamai motyvų, patvirtinančių jos vertinimą šiuo klausimu.
322 Taigi šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
D – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo vertinimo principo pažeidimu, Komisijai be objektyvių priežasčių paskyrus gerokai didesnes baudas negu ankstesnėje savo praktikoje
Šalių argumentai
323 Ieškovė pabrėžia, kad didesnės negu ankstesnėje Komisijos sprendimų praktikoje baudos skyrimas yra nepateisinamas skirtingas vertinimas.
324 Iš tikrųjų už panašius kartelius buvo baudžiama daug švelniau (pavyzdžiui, žr. 1986 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendimą 86/398/EEB, susijusį su EEB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/31.149 – Polipropilenas) (OL L 230, 1986, p. 1, toliau – Polipropileno sprendimas).
325 Bendra baudų suma taip pat yra nepateisinama, palyginti su 1991 m. liepos 24 d. Komisijos sprendimu 92/163/EEB, susijusiu su EEB sutarties 86 straipsnio taikymo procedūra (IV/31.043 – Tetra Pak II) (OL L 72, 1992, p. 1).
326 Klaidingai įvertinto pažeidimo sunkumo faktą taip pat patvirtina palyginimas su baudų, paskirtų 1994 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimu, susijusiu su EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (bylose IV/33.126 ir 33.322 – Cementas) (OL L 343, 1994, p. 1), dydžiais.
327 Pasak Komisijos, kiekvienas pažeidimas pasižymi tik jam būdingomis savybėmis. Laikantis vienodo vertinimo principo, pagal kurį visos panašios situacijos turi būti vertinamos vienodai, yra neįmanoma palyginti šioje byloje paskirtų baudų dydžio su baudomis, skirtomis už pažeidimus, padarytus kitokiais būdais ir kitu laiku. Komisija priduria, kad bet kuriuo atveju ji turi teisę didinti baudų dydžius, jeigu to reikia Bendrijos konkurencijos politikai įgyvendinti (1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Solvayprieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. II‑907).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
328 Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį Komisija savo sprendimu gali įmonėms, tyčia ar dėl nerūpestingumo pažeidusioms Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, skirti ne mažesnes kaip 1 000 ekiu ir ne didesnes kaip 1 000 000 ekiu baudas arba didesnę sumą, kuri neviršytų 10 % kiekvienos įmonės praėjusių referencinių metų apyvartos. Baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir jo trukmę. Kaip yra aišku iš Teisingumo Teismo praktikos, pažeidimo sunkumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, ypač konkrečias bylos aplinkybes, jos kontekstą ir atgrasantį baudų poveikį, tačiau nenumatant jokio privalomo ar išsamaus kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašo (1996 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo nutarties SPO ir kt.prieš Komisiją, C‑137/95 P, Rink. p. I‑1611, 54 punktas).
329 Šiuo atveju Komisija bendrą baudų dydį nustatė atsižvelgdama į pažeidimo trukmę (sprendimo 167 konstatuojamoji dalis) bei į šiuos sumetimus (sprendimo 168 konstatuojamoji dalis):
– „susitarimas dėl kainų nustatymo ir rinkų pasidalijimo savo pobūdžiu yra rimti konkurencijos apribojimai,
– kartelis apėmė beveik visą Bendrijos teritoriją,
– Bendrijos kartono rinka yra svarbus pramonės sektorius, kurio metinė apyvarta siekia 2,5 milijardo ekiu,
– pažeidime dalyvavusios įmonės valdo beveik visą rinką,
– kartelis veikė kaip reguliarių institucionalizuotų susitikimų sistema, kuria buvo siekiama detaliai sureguliuoti Bendrijos kartono rinką,
– buvo imtasi sudėtingų priemonių siekiant paslėpti tikrąjį susitarimo pobūdį ir reikšmę (nėra oficialių PWG ir JMC susitikimų protokolų ar kitų dokumentų; dalyvių buvo paprašyta nieko neužsirašinėti; laiškų, kuriais pranešama apie kainų didinimus, datos ir eilės tvarka buvo nustatyti taip, kad būtų galima teigti, jog kainos didinamos „imant pavyzdį iš kitų“ ir t. t.),
– kartelio dalyviams iš esmės pavyko pasiekti savo tikslus.“
330 Be to, Pirmosios instancijos teismas primena, kad remiantis Komisijos atsakymu į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu, įmonėms, kurios buvo laikomos kartelio „lyderėmis“, ir kitoms įmonėms buvo paskirtos atitinkamos bazinės 9 arba 7,5 % baudos nuo kiekvienos įmonės, kuriai skirtas sprendimas, 1990 metų apyvartos Bendrijos kartono rinkoje.
331 Pirma, reikia pabrėžti, kad Komisija, vertindama bendrą baudų dydį, turi teisę atsižvelgti į tai, kad akivaizdžių Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimų vis dar pasitaiko palyginti dažnai, ir todėl jai leidžiama didinti baudas, siekiant sustiprinti jų atgrasantį poveikį. Todėl tai, kad Komisija tam tikros rūšies pažeidimams anksčiau taikė tam tikro dydžio baudas, nereiškia, kad ji negali didinti baudų iki Reglamente Nr. 17 nustatytos ribos, jeigu tai būtina Bendrijos konkurencijos politikai įgyvendinti (žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80, 101/80, 102/80 ir 103/80, Rink. p. 1825. 105–108 punktus ir minėto sprendimo ICIprieš Komisiją 385 punktą).
332 Antra, Komisija teisingai ginčija, kad atsižvelgiant į ypatingas šios bylos aplinkybes, šiame sprendime paskirtų baudų negalima tiesiogiai lyginti su ankstesnėje Komisijos sprendimų praktikoje skirtomis baudomis, ypač Polipropileno sprendime, kuris, pačios Komisijos manymu, yra labiausiai panašus į šią bylą. Iš tikrųjų, priešingai negu byloje, kurioje buvo priimtas Polipropileno sprendimas, šioje byloje nustatant bendrą baudų dydį nebuvo atsižvelgta į jokias lengvinančias aplinkybes. Be to, kaip konstatavo Pirmosios instancijos teismas, visos priemonės, kurių įmonės ėmėsi, kad nuslėptų daromą pažeidimą, yra ypač sunkus pažeidimo aspektas, išskiriantis jį iš anksčiau Komisijos nustatytų pažeidimų.
333 Trečia, reikia pabrėžti, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo akivaizdus, daromas ilgai ir nepaisant ankstesnių Komisijos sprendimų, ypač Polipropileno sprendimo, kurie buvo kaip įspėjimas dėl tokių pažeidimų.
334 Vadovaujantis šiais veiksniais, sprendimo 168 konstatuojamojoje dalyje išvardyti kriterijai pateisina bendrą Komisijos skirtų baudų dydį. Reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismas jau nustatė, jog susitarimo dėl kainų įtaka, į kurią Komisija atsižvelgė nustatydama bendrą baudų dydį, įrodyta tik iš dalies. Tačiau atsižvelgiant į išdėstytus svarstymus, ši išvada negali turėti esminės įtakos konstatuoto pažeidimo sunkumo įvertinimui. Šiuo atžvilgiu to, kad įmonės tikrai paskelbė apie suderintus kainos didinimus ir dėl to paskelbtos kainos buvo pagrindas nustatyti individualias faktines pardavimo kainas, savaime pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog susitarimo dėl kainų tikslo ir poveikio atžvilgiu tai buvo rimtas konkurencijos apribojimas. Todėl Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas savo neribotą jurisdikciją, mano, kad pažeidimo padarinių konstatavimas nepateisina bendro Komisijos nustatytų baudų dydžio sumažinimo.
335 Galiausiai Komisija, šioje byloje nustatydama bendrą baudų dydį, nenukrypo nuo savo ankstesnės sprendimų praktikos tiek, kad būtų reikėję pateikti išsamesnius motyvus vertinant pažeidimo sunkumą (žr., pavyzdžiui, 1975 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupement des Fabricants de Papiers Peints de Belgique ir kiti prieš Komisiją, 73/74, Rink. p. 1491, 31 punktą).
336 Taigi šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
E – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su nepakankamu motyvavimu ir teisių į gynybą pažeidimu apskaičiuojant baudos dydį
Šalių argumentai
337 Ieškovė tvirtina, kad siekiant nustatyti, ar Komisija neperžengė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų ir, skirdama baudas, tinkamai bei objektyviai naudojosi savo diskrecija, reikia išsiaiškinti, ar sprendime yra išdėstyti Komisijos taikyti kriterijai. Pasak ieškovės, sprendimas neatitinka šių reikalavimų, nes jame nenurodomi nei finansiniai metai, į kuriuos buvo atsižvelgta nustatant baudas, nei koeficientas (procentais), pagal kurį apskaičiuojama kiekviena bauda. Todėl ieškovė negali veiksmingai patikrinti sprendimo teisėtumo ir dėl to yra akivaizdžiai pažeidžiamos jos teisės į gynybą.
338 Komisija pažymi, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nenumatyta, jog Komisija privalo nurodyti taikytą baudos apskaičiavimo metodą. Be to, sprendimo motyvavimas dėl veiksnių, nulėmusių bendrą ir kiekvienai įmonei skirtos baudos dydį, yra visiškai panašus į motyvavimą panašiuose sprendimuose. Be to, dar nebuvo tokios bylos, kurioje būtų nustatyta Komisijos pareiga nurodyti išsamesnius kriterijus, pagal kuriuos apskaičiuojamos baudos.
339 Komisija teigia neprivalanti baudos dydžio nustatyti pagal konkrečią matematinę formulę, nes įmonės iš anksto galės apskaičiuoti naudą, kurią jos gaus dalyvaudamos neteisėtame kartelyje. Ji mano, kad nustatydama baudų dydį ji naudojasi diskrecijos teise, nes baudos yra jos konkurencijos politikos priemonė (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelliprieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas).
340 Galiausiai ji tvirtina, jog tai, kad per spaudos konferenciją Komisijos narys pateikė tam tikrą papildomą neįpareigojančią informaciją apie baudas, negali turėti jokios įtakos sprendimui, ir tokio pobūdžio informacija juo labiau nereiškia, kad sprendimo motyvai buvo netinkamai išdėstyti.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
341 Iš nuolatinės teismų praktikos yra aišku, jog įpareigojimu motyvuoti individualų sprendimą siekiama, kad Bendrijos teismai galėtų patikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir suinteresuotajam asmeniui pateikti pakankamai informacijos dėl sprendimo pagrįstumo ar to, kad sprendimas gali būti neteisėtas dėl jame esančių trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo teisėtumą, atsižvelgiant į tai, kad šio įpareigojimo apimtis priklauso nuo konkretaus akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas (žr., pavyzdžiui, 1996 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Van Megen Sportsprieš Komisiją, T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 51 punktą).
342 Kalbant apie sprendimą, kuriuo, kaip šiuo atveju, už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą kelioms įmonėms skiriamos baudos, įpareigojimo pateikti motyvus apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, kad pažeidimų sunkumą reikia nustatyti pagal daugelį veiksnių, kaip antai konkrečios bylos aplinkybės, jos kontekstas ir atgrasantis baudų poveikis, tačiau nenumatant jokio privalomo ar išsamaus kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašo, (minėtos nutarties SPO ir kt.prieš Komisiją 54 punktas).
343 Be to, nustatydama kiekvienos baudos dydį Komisija naudojasi diskrecija, todėl ji negali būti įpareigojama taikyti konkrečią matematinę formulę (žr. minėto sprendimo Martinelliprieš Komisiją 59 punktą).
344 Sprendime nurodyti kriterijai, kuriais vadovautasi nustatant bendrą baudų dydį ir atskiras baudas, pateikiami atitinkamai 168 ir 169 konstatuojamosiose dalyse. Be to, kalbėdama apie individualias baudas, Komisija sprendimo 170 konstatuojamojoje dalyje aiškina, kad PWG susitikimuose dalyvavusios įmonės iš esmės buvo laikomos kartelio „lyderėmis“, o kitos įmonės – „paprastomis narėmis“. Galiausiai sprendimo 171 ir 172 konstatuojamosiose dalyse ji nurodo, kad Rena ir Stora skirtos baudos turi būti gerokai sumažintos, atsižvelgiant į jų aktyvų bendradarbiavimą su Komisija, ir kitoms aštuonioms įmonėms, tarp jų ir ieškovei, skirtos baudos gali būti nors ir ne taip smarkiai sumažintos, nes savo atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus jos neginčijo pagrindinių faktinių teiginių, kuriais Komisija grindė savo kaltinimus.
345 Savo rašytiniuose procesiniuose dokumentuose Pirmosios instancijos teismui, taip pat atsakyme į rašytinį jo klausimą Komisija paaiškino, kad baudos buvo apskaičiuotos pagal kiekvienos įmonės, kuriai buvo skirtas sprendimas, 1990 metų apyvartą Bendrijos kartono rinkoje. Įmonėms, kurios laikytos susitarimo „lyderėmis“, ir kitoms įmonėms buvo atitinkamai paskirtos bazinės 9 arba 7,5 % baudos nuo kiekvienos įmonės apyvartos. Galiausiai Komisija atsižvelgė į kai kurių įmonių bendradarbiavimą vykstant procedūrai. Todėl tuo remiantis dviem įmonėms baudos sumažintos dviem trečdaliais, o kitoms – trečdaliu.
346 Be to, iš Komisijos pateiktos lentelės, kurioje yra informacija apie kiekvienos individualios baudos nustatymą, aišku, kad nors baudos nustatytos anksčiau minėtų skaičių netaikant griežtai matematiniu būdu, į tuos duomenis sistemingai atsižvelgta apskaičiuojant baudų dydį.
347 Tačiau sprendime tiksliai nenurodoma, kad baudos buvo apskaičiuotos pagal kiekvienos įmonės, kuriai skirtas sprendimas, 1990 metų apyvartą Bendrijos kartono rinkoje. Be to, sprendime neminimi įmonėms, kurios laikytos susitarimo „lyderėmis“, ir kitoms įmonėms, laikytoms „paprastomis narėmis“, taikyti atitinkami baziniai 9 arba 7,5 % koeficientai. Jame taip pat nenurodomi Rena ir Stora bei kitoms aštuonioms įmonėms taikytų nuolaidų koeficientai.
348 Šiuo atveju, pirma, sprendimo 169–172 konstatuojamosiose dalyse, aiškinamose atsižvelgiant į išsamų kiekvienam iš asmenų, kuriam skirtas sprendimas, pateiktų faktinių teiginių išdėstymą, yra tinkamai ir pakankamai nurodomi kriterijai, į kuriuos buvo atsižvelgta nustatant kiekvienos aptariamos įmonės padaryto pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę (žr. 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Petrofinaprieš Komisiją, T‑2/89, Rink. p. II‑1087, 264 punktą).
349 Antra, jeigu, kaip yra šiuo atveju, kiekvienos baudos dydis nustatomas sistemingai taikant tam tikrus tikslius duomenis, sprendime nurodžius visus šiuos veiksnius, įmonės galėtų geriau įvertinti, ar Komisija, nustatydama individualios baudos dydį, nepadarė klaidų ir ar kiekvienos individualios baudos dydį pateisina taikomi bendri kriterijai. Šiuo atveju aptariamų veiksnių, būtent referencinės metinės apyvartos, referencinių metų, taikytų baudų bazinių koeficientų ir baudų sumos sumažinimo koeficientų, nurodymas net ir netiesiogiai neatskleidė įmonių, kurioms skirtas sprendimas, konkrečios apyvartos, nes tokiu atskleidimu galėjo būti pažeistas Sutarties 214 straipsnis. Iš tikrųjų, kaip Komisija pati pabrėžė, kiekvienos individualios baudos galutinis dydis nėra nustatomas griežtai matematiškai taikant minėtus veiksnius.
350 Be to, teismo posėdyje Komisija pripažino, kad jai niekas netrukdė sprendime nurodyti veiksnių, į kuriuos sistemingai atsižvelgta ir kurie buvo atskleisti spaudos konferencijoje, vykusioje šio sprendimo priėmimo dieną. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką sprendimo motyvai turi būti nurodomi pačiame sprendime, ir į Komisijos aiškinimus, pateiktus ex post facto, negali būti atsižvelgiama, išskyrus atvejus, kai esama išimtinių aplinkybių (žr. 1992 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Pelsdyravlerforeningprieš Komisiją, T‑61/89, Rink. p. II‑1931, 131 punktą ir 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Hiltiprieš Komisiją, T‑30/89, Rink. p. II‑1439, 136 punktą).
351 Nepaisant šių išvadų, reikia pabrėžti, kad sprendimo 167–172 konstatuojamosiose dalyse išdėstyti baudų nustatymo motyvai yra bent jau tokie pat išsamūs kaip ir ankstesniuose Komisijos sprendimuose dėl panašių pažeidimų pateikti motyvai. Taigi, nors ieškinio pagrindas, grindžiamas nepakankamu motyvavimu, yra susijęs su visuomenės interesu, sprendimo priėmimo metu Bendrijos teismai nereiškė kritikos dėl Komisijos praktikos, susijusios su skiriamų baudų motyvavimu. Tik 1995 m. balandžio 6 d. Sprendime Tréfilunionprieš Komisiją (byla T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 142 punktas) ir kituose dviejuose tą pačią dieną priimtuose sprendimuose (Société Métallurgique de Normandie prieš Komisiją (byla T‑147/89, Rink. p. II‑1057, sutrumpintas skelbimas) ir Société Métallurgique de Normandie prieš Komisiją (byla T‑151/89, Rink. p. II‑1191, sutrumpintas skelbimas)) Pirmosios instancijos teismas pirmą kartą pabrėžė, jog pageidautina, kad įmonės galėtų išsamiai susipažinti su joms skiriamos baudos apskaičiavimo metodu, nepareikšdamos ieškinio dėl Komisijos sprendimo tam, kad galėtų tai padaryti.
352 Darytina išvada, kad Komisija, sprendime konstatavusi, jog buvo pažeistos konkurencijos normos, ir paskyrusi baudas darant tokį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, privalo, jei nustatydama baudų dydžius ji sistemingai atsižvelgė į konkrečius pagrindinius veiksnius, pačiame sprendime nurodyti kai kuriuos veiksnius, kad įmonės, kurioms skirtas sprendimas, galėtų patikrinti baudos dydžio teisingumą ir įvertinti, ar nebuvo diskriminuojamos.
353 Atsižvelgiant į 351 punkte išdėstytas konkrečias aplinkybes ir į tai, kad proceso Pirmosios instancijos teisme metu Komisija įrodė esanti pasirengusi pateikti visą reikalingą informaciją, susijusią su baudų apskaičiavimo metodu, konkrečių motyvų dėl baudų apskaičiavimo metodo nenurodymas sprendime šiuo atveju neturi būti laikomas pareigos išdėstyti motyvus pažeidimu, dėl kurio būtų galima pateisinti visų ar dalies nustatytų baudų panaikinimą. Galiausiai ieškovė neįrodė, kad jai buvo užkirstas kelias tinkamai apginti savo teises į gynybą.
354 Todėl šiam ieškinio pagrindui negalima pritarti.
F – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos vertinimo klaida neatsižvelgus į Sarrió vaidmenį kartelyje bei į jos faktinius veiksmus rinkoje ir su tuo, kad Komisija nepateikė motyvų šiuo klausimu
Šalių argumentai
355 Ieškovė teigia, kad Komisija tinkamai neatsižvelgė į jos ypatingą padėtį rinkoje ir GEP Carton grupėje. Išsamiai apibūdindama savo padėtį rinkoje, ji aiškina, kad pagal gamybos pajėgumą 1990 ir 1991 metais ji užėmė atitinkamai tik penktą ir ketvirtą vietas tarp Vakarų Europos gamintojų (žr. sprendimo 9 konstatuojamojoje dalyje nurodytus tyrimus) ir, palyginti su rinkos lyderiui priklausančia dalimi, jai priklausė tik pusė jo rinkos dalies. Be to, dėl savo specializacijos gaminti GD rūšies kartoną ji negalėjo elgtis taip lanksčiai kaip gamintojai, kurių GD ir GC kartono rūšių gamybos apimtys buvo didelės. Ji visą laiką susidurdavo ir dabar susiduria su Skandinavijos gamintojų, kurie yra geresnėje padėtyje turėdami galimybę tiesiogiai ir bendrai naudotis neperdirbtais medienos plaušais, ir Vokietijos bei Austrijos gamintojų, kurie yra geresnėje padėtyje dėl nacionalinių teisės aktų perdirbimo srityje, agresyvumu. Norėdama pasipriešinti šios konkurencijos didėjimui, 1986 metais ji paprašė suteikti teisę dalyvauti GEP Carton susitikimuose, kurie turėjo jai padėti kontroliuoti savo pagrindinių konkurentų veiksmus.
356 Komisija nepateikė jokių įrodymų dėl faktinių ieškovės veiksmų ir nenurodė jokių argumentų, kurie paneigtų tvirtinimą, kad: a) jos faktinės pardavimo kainos buvo nustatomos savarankiškai ir atsižvelgiant į rinkos sąlygas; b) buvo didelių skirtumų tarp paskelbtų kainų ir faktinių pardavimo kainų; c) jai priklausančios rinkos dalys nagrinėjamu laikotarpiu smarkiai svyravo; ir d) dirbdama rinkos sąlygomis, ji niekada netaikė prastovų. Ieškovė pabrėžia niekada nesiėmusi iniciatyvų, kuriomis siekiama apriboti konkurentų veiksmų laisvę. Vienintelis tokių veiksmų įrodymas yra vieno konkurento vadovo privatus laiškas kito konkurento vadovui. Tačiau šis laiškas yra bendro pobūdžio ir jame minimi veiksmai susiję tik su ieškovei priskiriamais veiksmais (pranešimo apie kaltinimus 109 priedas).
357 Pasak ieškovės, ištyrus jos faktinius veiksmus paaiškėjo, kad jie neturėjo veiksmų tariamame kartelyje atitikmens, dėl to Komisija, nustatydama baudos dydį, turėjo daug palankiau vertinti ieškovės padėtį. FS-Karton patalpose rastas laiškas, kurį Komisija pateikė kaip įrodymą, kad ieškovė faktiškai įgyvendino kartelį, niekaip nesusijęs su faktiniais jos veiksmais rinkoje, bet įrodo tik dalyvavimą suderintuosiuose veiksmuose dėl paskelbtų kainų.
358 Galiausiai sprendimas yra nemotyvuotas, nes Komisija, nenurodydama jokios priežasties, neįvertino pagrindinių įrodymų, kuriuos jai pateikė ieškovė ir kurie buvo susiję su jos vaidmeniu GEP Carton bei veiksmais rinkoje.
359 Komisija teigia, kad sprendimo 169 konstatuojamojoje dalyje ji atsižvelgė į kiekvienos įmonės vaidmenį susitarimuose ir į realius ieškovės veiksmus. Šiuo atžvilgiu sprendimas yra tinkamai motyvuotas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
360 Iš Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovės ieškinio pagrindų, kuriais siekiama pagrįsti jos prašymą visiškai arba iš dalies panaikinti sprendimo 1 straipsnį, aišku, kad Komisija įrodė sprendime aprašytų PWG funkcijų pobūdį.
361 Tokiomis aplinkybėmis Komisija turėjo visišką teisę nuspręsti, kad šio organo susitikimuose dalyvavusios įmonės, tarp jų ir ieškovė, turi būti laikomos konstatuoto pažeidimo „lyderėmis“ ir todėl privalo už tai atsakyti atskirai (žr. sprendimo 170 konstatuojamosios dalies pirmąją pastraipą). Ieškovės aiškinimai, kad ji PWG susitikimuose dalyvavo tesiekdama gauti informacijos, kuri jai leistų kontroliuoti savo pagrindinių konkurentų veiksmus, tik patvirtina iš esmės antikonkurencinį jos dalyvavimo tikslą.
362 Be to, ieškovė visiškai neįrodė, kad jos vaidmuo GEP Carton organuose iš esmės buvo pasyvus ir kad jos sprendimai dėl realių veiksmų rinkoje visada išliko nepriklausomi.
363 Šiuo atžvilgiu neginčijama, kad ieškovė tikrai dalyvavo iniciatyvose dėl suderintų kainų, skelbdama rinkoje apie kainos didinimus. Be to, kaip Komisija teisingai teigė, iš pranešimo apie kaltinimus 109 priedo (žr. 55 punktą) aišku, kad ieškovė paprašė kitų gamintojų laikytis suderintų kainos didinimų. Galiausiai, kalbant apie ieškovės realius veiksmus kainų srityje, nėra jokio pagrindo manyti, kad jos faktinės pardavimo kainos buvo gerokai mažesnės už kitų susitarime dėl kainų dalyvavusių gamintojų faktines pardavimo kainas.
364 Kalbant apie ieškovės argumentus, grindžiamus jos rinkos dalių svyravimais sprendime konstatuoto pažeidimo darymo laikotarpiu, pakanka pažymėti, kad ieškovė nesutinka, jog šie svyravimai paaiškinami tuo, kad daugelis gamintojų padidino savo gamybos pajėgumus, siekdami patenkinti ypač padidėjusią paklausą, buvusią iki 1990 metų. Tokiomis aplinkybėmis nors ir tiesa tai, kad ieškovė nedidino savo gamybos pajėgumų iki Prat Carton įsigijimo 1991 m. vasario mėn., jai priklausančių rinkos dalių svyravimai negali būti laikomi veiksniu, švelninančiu jos atsakomybę už neteisėtus veiksmus.
365 Be to, tik 1990 metais susiklostė tokios rinkos sąlygos, kai įmonės buvo priverstos realiai taikyti prastovas, ir, kaip nurodoma pačiame sprendime, šiuo atžvilgiu egzistavo tik „neapibrėžta skatinimo sistema“ (žr. 96 ir 151 punktus). Taigi dėl to, kad ieškovė dalyvavo susitikimuose, kuriuose buvo aptariami prastovų klausimai, ir viešai neatsiribojo nuo minėtų svarstymų, Pirmosios instancijos teismas mano, kad net jeigu sprendime nurodytu laikotarpiu ieškovė nebūtų taikiusi prastovų, ši aplinkybė negalėtų įrodyti, jog jos pačios veiksmai galėjo prisidėti prie priešinimosi antikonkurenciniams konstatuoto pažeidimo padariniams.
366 Galiausiai, atsižvelgiant į visus anksčiau išdėstytus motyvus, sprendime tinkamai paaiškinama tai, kaip Komisija vertino ieškovės vaidmenį darant konstatuotą pažeidimą ir jos veiksmus rinkoje.
367 Todėl šis ieškinio pagrindas taip pat turi būti atmestas.
G – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tam tikras švelninančias aplinkybes
Šalių argumentai
368 Ieškovė teigia, kad net jeigu ir būtų buvę pagrindo manyti, jog kartelis bendrai turėjo įtakos rinkos sąlygoms, Komisija, vertindama ieškovės padėtį, turėjo kaip švelninančią aplinkybę pripažinti bent jau tuos veiksnius, kurie įrodo, kad kartelis neturėjo jokio poveikio arba turėjo tik menką poveikį atitinkamos rinkos segmentui.
369 Pasak ieškovės, pirmiausia Komisija privalėjo atsižvelgti į tai, kad 1986?1992 metais pagrindinėje ieškovės prekių realizavimo rinkoje, t. y. Italijos rinkoje, jos užsitikrintas faktines pardavimo kainas visada veikė pramonės kainų indekso pokyčiai. Antra, ji turėjo atsižvelgti į tai, kaip lengvai kitos rūšies gaminiai, pavyzdžiui, plastiko gaminiai, gali pakeisti kartoną, o tai, kaip pabrėžia ieškovė, reiškia, kad rinkos „išnaudojimas“ yra neįmanomas arba labai apribotas. Galiausiai, trečia, Komisija privalėjo atsižvelgti į tai, kad tuo laikotarpiu GD kartono rinkos dalis labai sumažėjo GC kartono rinkos dalies naudai. Taip pat atsižvelgiant į ieškovei priklausančių rinkos dalių sumažėjimą ir kainų Italijoje didėjimo lygį, kuris buvo mažesnis negu kainų didėjimo lygis kitose Europos rinkose, reikėtų daryti išvadą, kad ieškovei kartelis nebuvo sėkmingas.
370 Komisija pažymi, kad reikia įvertinti bendrą kartelio poveikį rinkai ir kad šiuo aspektu kartelis tikrai buvo labai sėkmingas. Bet kuriuo atveju nė vienas ieškovės nurodytas veiksnys negali būti laikomas švelninančia aplinkybe, kuria remiantis būtų galima pateisinti baudos sumažinimą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
371 Pirmosios instancijos teismas jau išnagrinėjo klausimą, ar Komisija teisingai įvertino pažeidimo poveikį rinkai (žr. 295 ir paskesnius punktus) ir ar nustatant baudos dydį reikėjo į ieškovės veiksmus rinkoje atsižvelgti kaip į švelninančią aplinkybę (žr. 360 ir paskesnius punktus).
372 Atsižvelgus į Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytas išvadas, ieškovės argumentams, pateiktiems siekiant pagrįsti šį ieškinio pagrindą, negali būti pritarta.
373 Iš tikrųjų, kadangi susitarimas dėl kainų buvo susijęs su GC ir GD kartonu ir kadangi niekas neleidžia manyti, kad ieškovė savo pačios veiksmais prisidėjo prie priešinimosi pažeidimo antikonkurenciniam poveikiui, Komisija, nustatydama ieškovei skirtos baudos dydį, turėjo visišką teisę neatsižvelgti į GD kartono rinkos dalies sumažėjimą GC kartono rinkos dalies naudai. Be to, ieškovė neįrodė ryšio tarp pažeidimo ir įvairių rūšių kartono rinkos dalių pokyčių.
374 Be to, net jeigu būtų daroma prielaida, kad Italijos rinkoje, t. y. pagrindinėje ieškovės prekių realizavimo rinkoje, nustatytas faktinių pardavimo kainų didėjimas buvo mažesnis už didėjimą, nustatytą kitose Bendrijos rinkose, pakanka pažymėti, kad susitarimas dėl kainų, kuriame dalyvavo ieškovė, buvo susijęs beveik su visa Bendrijos teritorija ir kad ieškovė paskelbė apie suderintus kainos didinimus visose pagrindinėse Europos rinkose (žr. prie sprendimo pridėtas B–G lenteles).
375 Galiausiai tai, kad kartoną gali realiai pakeisti kiti gaminiai, negali turėti įtakos jau padarytoms Pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl susitarimo dėl kainų poveikio (žr. 295 ir paskesnius punktus).
376 Todėl šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
H – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su fakto klaida apskaičiuojant Sarrió skirtą baudą
Šalių argumentai
377 Ieškovė pabrėžia, kad Komisija, skaičiuodama baudą, padarė fakto klaidą. Ji rėmėsi 1990 metų apyvartos duomenimis, išsiųstais jai 1991 metais atsakant į prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, tačiau iš tikrųjų Komisija turėjo skaičiuoti baudą pagal pataisytus ir patvirtintus apyvartos duomenis, išsiųstus 1993 metais kaip atsakymo į pranešimą apie kaltinimus priedą.
378 Tokiomis sąlygomis Komisija ne tik padarė fakto klaidą apskaičiuodama Sarrió skirtos baudos dydį, bet ir pažeidė vienodo vertinimo principą, nes kitoms įmonėms, kurioms buvo skirtas sprendimas, paskirtos baudos buvo apskaičiuotos teisingai. Komisija, apskaičiuodama baudą pagal apyvartos duomenis, pateiktus dar anksčiau negu Sarrió būtų galėjusi numatyti baudos skyrimą, ir nepaisydama vėliau pateiktų patvirtintų duomenų, taip pat pažeidė Sarrió teises į gynybą.
379 Komisija teigia apyvartos duomenimis, pateiktais atsakyme į prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, pasinaudojusi būtent norėdama išvengti ginčų ir nesuprantanti, kodėl iki pranešimo apie kaltinimus pateikimo atsiųsti duomenys yra klaidingi, o po šio pranešimo pateikimo – teisingi.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
380 Atsižvelgiant į Pirmosios instancijos teismo turimus dokumentus, galima daryti išvadą, kad Komisija nepadarė jokios klaidos, baudos apskaičiavimo pagrindu laikydama 1991 m. rugpjūčio mėn. ieškovės išsiųstus 1990 metų apyvartos duomenis, o ne 1993 m. gegužės mėn. pataisytus apyvartos duomenis. Iš tikrųjų įmonė, kuri per Komisijoje vykusią administracinės procedūrą pataiso duomenis, būtent apyvartos duomenis, kurie anksčiau Komisijai buvo išsiųsti atsakant į vieną iš jos prašymų pateikti informaciją, privalo išsamiai paaiškinti priežastis, kodėl likusioje proceso dalyje negalima naudoti anksčiau perduotų duomenų.
381 Šiuo atveju ieškovė to nepadarė. Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, ji apsiribojo nurodymu, kad 1990 metų apyvartos duomenys buvo pataisyti atėmus sumas, susijusias su grupės vidaus operacijomis, su gaminių, nepatenkančių į Komisijos tyrimo sritį, pardavimu (dėžutės ir neapdirbtas kartonas), skundais, nuolaidomis už kiekį, neparduotomis prekėmis ir nuolaidomis klientams, bet tokio pataisymo ieškovė nepatvirtino, nes nepateikė išsamių skaičiavimų. Be to, pataisytų apyvartos duomenų nepatvirtino apskaitininkas, o ieškovė per posėdį patvirtino, kad jos teiginys šiuo klausimu yra neteisingas. Todėl Komisija veikė teisingai, atmesdama pataisytus apyvartos duomenis ir apskaičiuodama baudą pagal anksčiau pateiktus apyvartos duomenis.
382 Taigi ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
I – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu baudos apskaičiavimo metodu
Šalių argumentai
383 Ieškovė teigia, kad, nuspręsdama paskirti konkrečią baudos sumą, Komisija pirmiausia referencinių finansinių metų, būtent 1990 metų, apyvartą perskaičiavo ekiu, taikydama vidutinį tais metais galiojusį keitimo kursą, paskui nustatė baudos dydį, taikydama ieškovės atveju iš anksto nustatytus 6 %. Taip darydama, Komisija neatsižvelgė į kursų svyravimus, nes 1990 metais Ispanijos peseta ir Italijos lira smarkiai nuvertėjo ekiu ir kitų Europos valstybių valiutų atžvilgiu. Ieškovė teigia, kad šiandien norėdama sumokėti baudą nacionaline valiuta ji turėtų sumokėti maždaug 2 452 milijonus Ispanijos pesetų. Remiantis patvirtintais prekybos kartonu Bendrijos rinkoje 1990 metais apyvartos duomenimis (27 256 milijonai Ispanijos pesetų), bauda, sudaranti 6 % minėtos sumos, būtų siekusi maždaug 1 635 mln. Ispanijos pesetų. Taigi faktiškai paskirta bauda apima papildomus 817 mln. Ispanijos pesetų. Pasak ieškovės, remiantis sprendimo paskelbimo momentu galiojusiu valiutos kursu, baudos suma faktiškai atitinka apytikriai 9 % jos 1990 metų apyvartos. Taigi darytina išvada, kad arba Komisija neatsižvelgė į savo skelbtą baudos sumažinimą trečdaliu, kurį ji leido, arba prieš sumažinimą bauda atitinka apytikriai 13,4 % referencinių metų apyvartos, taip viršijant teisėtą 10 % apyvartos ribą, nustatytą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje.
384 Ieškovė toliau teigia, kad baudos koeficientu (procentiniu santykiu) siekiama atspindėti išvadą, kurią padarė Komisija dėl baudos dydžio, ir poveikį, kurį turi turėti bauda, palyginti su konkrečios įmonės apyvarta. Taigi galima daryti išvadą, kad baudos suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo laipsnį ir, atvirkščiai, tokie veiksniai kaip valiutos kurso svyravimai, nesusiję su baudžiamu pažeidimu ir nepriskirtini už šį pažeidimą atsakingam asmeniui, neturi daryti įtakos baudos dydžiui. Ieškovė remiasi generalinio advokato sero Gordon Slynn išvada minėtame sprendime Musique Diffusion française ir kt.prieš Komisiją (Rink. p. 1914), kurioje teigiama, kad nustatant baudų dydį reikia atsižvelgti į vėliausius apyvartos duomenis, geriausiai atspindinčius tikrąją įmonės padėtį.
385 Ji mano, kad jos teiginį, jog valiutos kurso svyravimai negali turėti įtakos baudos dydžiui, patvirtina 1977 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Société anonyme générale sucrière ir kt.prieš Komisiją (bylos 41/73, 43/73 ir 44/73 ? Aiškinimas, Rink. p. 445, 12–17 punktai). Kiek tai susiję su šiuo Teisingumo Teismo sprendimu, ieškovė savo dublike ginčija Komisijos teiginį, jog jis patvirtina, kad jeigu tuo metu taikytinas apskaitos vienetas (toliau – AV) būtų buvęs mokėjimo valiuta, jos konvertuoti į nacionalinę valiutą nebūtų reikėję.
386 Ieškovė tvirtina, kad dėl sprendimo taip pat atsiranda nepateisinamų vertinimo skirtumų, nes valiutos kurso svyravimai visiškai pakeičia santykį tarp paskirtų skirtingų baudų. Ji pabrėžia, kad nuo 1990 iki 1994 metų peseta nuvertėjo 22 % ekiu atžvilgiu, o tuo pačiu laikotarpiu Olandijos, Vokietijos ir Austrijos valiutų kursas ekiu atžvilgiu pakilo maždaug 7,5 %. Todėl ieškovei be jokio objektyvaus pagrindo buvo skirta maždaug 30 % didesnė bauda nei kitoms įmonėms, ypač Vokietijos gamintojoms.
387 Ieškovė daro išvadą, jog nėra reikalavimo, kad Komisija baudą perskaičiuotų ekiu ir kad bauda turėtų būti skiriama nacionaline valiuta, siekiant išvengti nepateisinamo skirtingo vertinimo. Net ir darant prielaidą, kad Komisija turi teisę skirti baudą ekiu, ji bent jau turėjo laikytis baudos skyrimo dienos (sprendimo paskelbimo arba pranešimo apie sprendimą dienos) valiutos kurso.
388 Komisija pažymi, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis jai leidžia skirti baudas, bet „ne didesnės kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos“. Šis bendrai apyvartai taikomas 10 % koeficientas sudaro viršutinę baudos ribą (1990 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tipp-Exprieš Komisiją, C‑279/87, Rink. p. I‑261, 38 ir paskesni punktai). Todėl Komisija, nustačiusi baudą pagal 1990 metų finansinius metus – paskutinius visus finansinius metus, kuriais galiojo kartelis, ir visą apyvartą pagal tuo metu galiojusį valiutų kursą perskaičiavusi į ekiu, neperžengė Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų.
389 Konvertavimas į ekiu pagal referencinių metų valiutų keitimo kursą pateikia realią apyvartą ekiu, kaip tik siekiant išvengti įmonių, kurioms buvo skirtas sprendimas, diskriminacijos dėl skirtingų valstybių narių nacionalinių valiutų kurso svyravimų. Minėtas sprendimas Société anonyme générale sucrière ir kt.prieš Komisiją nepatvirtina ieškovės teiginio. Iš to sprendimo aišku, kad jame tik sprendžiamas klausimas, būtina ar ne baudą išreikšti nacionaline valiuta, nes AV nebuvo atsiskaitymo valiuta.
390 Komisija, kalbėdama apie tariamai diskriminacinį taikyto metodo poveikį, pabrėžia, kad valiutų kurso svyravimai yra neatsiejama vidaus ir tarptautinės prekybos rizika. Tai veiksnys, kurio neįmanoma pašalinti ir kuris bet kuriuo atveju paveiks baudos dydį jos mokėjimo metu. Tačiau būtent apyvartos duomenų konvertavimas į ekiu yra geriausias būdas pašalinti diskriminaciją. Taikant šį metodą bauda apskaičiuojama „realiomis“ sąlygomis. Baudą skiriant nacionaline valiuta, ji taptų visiškai nominali, ir taip būtų sudaromos palankios sąlygos įmonėms, kurių apyvarta išreikšta nuvertėjusia valiuta, kaip įrodo ieškovės skaičiavimai. Reikia pažymėti, kad ekiu vertė nustatoma atsižvelgiant į kiekvienos nacionalinės valiutos vertę, o dėl to, kad įmonės, kurioms skirtas sprendimas, veikia įvairiose valstybėse narėse ir atsiskaito įvairia nacionaline valiuta, konvertavimas atspindi veiksmingą vienodo vertinimo principo taikymą.
391 Komisija, atsakydama į ieškovės argumentą, kad ji privalėjo bent jau laikytis baudos skyrimo metu galiojusio valiutos kurso, teigia, kad referencinių metų apyvartos duomenys turėjo realią vertę pagal tuo metu galiojusį kursą, o ne pagal vėliau, sprendimo priėmimo metu, galiojusį kursą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
392 Sprendimo 4 straipsnyje teigiama, kad paskirtos baudos turi būti mokamos ekiu.
393 Reikia pabrėžti, kad niekas netrukdo Komisijai baudos sumą išreikšti ekiu, t. y. piniginiu vienetu, konvertuojamu į nacionalinę valiutą. Taip įmonės irgi gali lengviau palyginti paskirtų baudų sumas. Be to, galimybė konvertuoti ekiu į nacionalinę valiutą atskiria šį piniginį vienetą nuo Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje paminėto „apskaitos vieneto“, dėl kurio Teisingumo Teismas aiškiai pareiškė: kadangi jis nėra mokėjimo priemonė, baudos suma turėjo būti nustatyta nacionaline valiuta (minėto sprendimo Société anonyme générale sucrière ir kt. prieš Komisiją 15 punktas).
394 Pirmosios instancijos teismas negali sutikti su ieškovės kritika dėl Komisijos taikyto metodo perskaičiuojant į ekiu įmonių referencinių metų apyvartą pagal vidutinį tų pačių metų keitimo kursą.
395 Visų pirma Komisija, apskaičiuodama baudas, paskirtas įmonėms, nubaustoms už dalyvavimą darant tą patį pažeidimą, paprastai turėtų taikyti vieną metodą (žr. minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 122 punktą).
396 Antra, kad galėtų palyginti jai atsiųstus skirtingus atitinkamų įmonių apyvartos duomenis, išreikštus atitinkamomis nacionalinėmis valiutomis, Komisija turi išreikšti juos vienodu piniginiu vienetu. Kadangi ekiu vertė nustatoma atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės nacionalinę valiutą, Komisija teisingai perskaičiavo kiekvienos įmonės apyvartos duomenis į ekiu.
397 Ji taip pat teisingai pasielgė remdamasi referencinių metų (1990 m.) apyvarta ir šiuos duomenis perskaičiuodama į ekiu pagal vidutinį tų metų valiutų keitimo kursą. Pirma, atsižvelgimas į kiekvienos įmonės apyvartą referenciniais metais, t. y. paskutiniais visais metais, kuriais buvo konstatuotas pažeidimas, leido Komisijai įvertinti kiekvienos įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą, taip pat kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo laipsnį, nes šie aspektai yra svarbūs, norint įvertinti kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo sunkumą (žr. minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 ir 121 punktus). Antra, atsižvelgimas į referencinių metų vidutinį valiutų keitimo kursą, perskaičiuojant aptariamus apyvartos duomenis į ekiu, leido Komisijai išvengti poveikio, kurį galimi valiutų kurso svyravimai nutraukus pažeidimą galėtų daryti kiekvienos įmonės dydžio ir ekonominio pajėgumo, taip pat kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo masto vertinimui, taigi ir šio pažeidimo sunkumo vertinimui. Vertinant pažeidimo sunkumą iš tikrųjų turėtų būti remiamasi ekonomine situacija, esančia minėto pažeidimo darymo metu.
398 Todėl argumentui, kad referencinių metų apyvartos duomenys turėjo būti perskaičiuojami į ekiu pagal sprendimo priėmimo metu galiojusį valiutų kursą, negali būti pritarta. Apskaičiuojant baudą pagal metodą, pagal kurį skaičiuojama remiantis referencinių metų vidutiniu valiutų keitimo kursu, galima išvengti neapibrėžtų realios nacionalinių valiutų vertės pokyčių, kurie šiuo atveju įvyko laikotarpiu nuo referencinių metų ir sprendimo priėmimo metų, pasekmių. Nors šis metodas gali reikšti, kad konkreti įmonė privalo sumokėti nacionaline valiuta išreikštą sumą, nominaliai didesnę arba mažesnę už tą sumą, kurią reikėtų sumokėti, jeigu būtų laikytasi sprendimo priėmimo metu galiojusio valiutų keitimo kurso, tai yra tik įvairių nacionalinių valiutų realios vertės svyravimų logiška pasekmė.
399 Reikia pridurti, kad kelios įmonės, kurioms buvo skirtas sprendimas, kartono gamyklų turi daugiau negu vienoje valstybėje (žr. sprendimo 7, 8 ir 11 konstatuojamąsias dalis). Be to, įmonės, kurioms skirtas sprendimas, tarpininkaujant vietos atstovams, paprastai savo veiklą vykdo daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Todėl jos vykdo atsiskaitymus keliomis nacionalinėmis valiutomis. Didelę pačios ieškovės apyvartos dalį sudaro eksportas į kitas rinkas. Jeigu toks kaip nagrinėjamas sprendimas nustato sankcijas už Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir jeigu įmonės, kurioms skirtas toks sprendimas, paprastai savo veiklą vykdo keliose valstybėse narėse, referencinių metų apyvartą, perskaičiuotą į ekiu pagal tų metų vidutinį valiutų keitimo kursą, sudaro apyvartų kiekvienoje valstybėje, kurioje veikia įmonė, suma. Ji labai gerai atspindi realią įmonių ekonominę situaciją referenciniais metais.
400 Galiausiai reikia nustatyti, ar, kaip teigia ieškovė, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta viršutinė riba, būtent „10 % praėjusių verslo metų metinės apyvartos“, buvo viršyta dėl valiutų kursų svyravimų po referencinių metų.
401 Pagal Teisingumo Teismo praktiką šioje nuostatoje nurodytas santykis procentais siejamas su bendra aptariamos įmonės apyvarta (minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktas).
402 Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį „praėję verslo metai“ yra prieš sprendimo priėmimą ėję finansiniai metai, šiuo atveju būtent paskutiniai visi kiekvienos atitinkamos įmonės verslo metai iki 1994 m. liepos 13 dienos.
403 Atsižvelgiant į išdėstytus svarstymus ir remiantis ieškovės informacija, kurią ji pateikė atsakyme į Pirmosios instancijos teismo klausimą raštu, reikia konstatuoti, kad baudos suma, perskaičiuota nacionaline valiuta pagal sprendimo paskelbimo metu galiojusį valiutos keitimo kursą, neviršija 10 % ieškovės bendros apyvartos 1993 metais.
404 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
J – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu baudos dalies, atitinkančios Prat Carton priskiriamą pažeidimą, apskaičiavimu ir motyvavimo pareigos šiuo atžvilgiu pažeidimu
Šalių argumentai
405 Ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai apskaičiavo baudos dalį, atitinkančią Prat Carton tariamai padarytą pažeidimą, nes ji taikė tą patį apyvartos procentą kaip ir ieškovei, t. y. 9 %, sumažintą trečdaliu dėl įmonės bendradarbiavimo su Komisija tiriant bylą. Tačiau Prat Carton ribotas dalyvavimas JMC susitikimuose nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. kovo mėn. ir tai, kad ji nebuvo „lyderė“, buvo pagrindas sumažinti baudą.
406 Galiausiai ieškovė pareiškia, kad baudos dalies, atitinkančios Prat Carton priskiriamą pažeidimą, apskaičiavimas yra visiškai neskaidrus ir nemotyvuotas.
407 Komisija pažymi, kad, kaip ji jau paaiškino sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje, ieškovė, kuri 1991 metais įsigijo Prat Carton, yra atsakinga už šios įmonės antikonkurencinius veiksmus per visą jos narystės kartelyje laikotarpį. Kadangi sprendimu ieškovei buvo paskirta viena bendra bauda, apskaičiuota pagal bendrą jos kartono apyvartą, įskaičius ir Prat Carton apyvartą, šiai įmonei už jos veiksmus neturėjo būti skiriama atskira bauda. Pasak Komisijos, tokie ieškovės argumentai neatitinka fakto, kad bauda buvo skirta tik ieškovei.
408 Tokiomis aplinkybėmis reikėtų taip pat atmesti visas pretenzijas dėl skaidrumo stokos ar nenuoseklaus šio klausimo motyvavimo sprendime.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
409 Kaip teigia Komisija, ieškovei skirta bauda sudaro 6 % ieškovės ir Prat Carton 1990 metų apyvartos (9 % dydis, kuris buvo taikomas įmonėms „lyderėms“, sumažintas trečdaliu, atsižvelgiant į ieškovės bendradarbiavimą). Net jeigu tokiu atveju ir yra pageidautina, kad sprendime būtų pateiktas išsamesnis taikyto skaičiavimo metodo paaiškinimas, dėl jau anksčiau išvardytų priežasčių (žr. 351–353 punktus) reikia atmesti ieškovės argumentą dėl Sutarties 190 straipsnio pažeidimo.
410 Toliau reikia pažymėti (žr. 250 punktą), kad Komisija įrodė, jog Prat Carton nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. vasario mėn. dalyvavo susitarime dėl kainų ir susitarime dėl prastovų trukmės. Tačiau taip pat buvo nustatyta, kad Komisija nepateikė pakankamai įrodymų, jog tuo pačiu laikotarpiu Prat Carton dalyvavo susitarime dėl rinkos dalių ir nuo 1986 m. vidurio iki 1990 m. birželio mėn. – viename iš pažeidimo sudėties elementų, minimų sprendimo 1 straipsnyje.
411 Atsižvelgiant į tai, kad Prat Carton dalyvavo tik kai kuriuose pažeidimo sudėties elementuose ir tai darė daug trumpiau negu nustatė Komisija, ieškovei paskirta bauda turi būti sumažinta.
412 Šiuo atveju, kadangi nė vienas iš kitų ieškovės pateiktų ieškinio pagrindų nepateisina baudos sumažinimo, Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis savo visiška kompetencija, nustato 14 000 000 ekiu baudą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
413 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Kadangi buvo patenkinta tik dalis ieškinio reikalavimų, Pirmosios instancijos teismas mano esant teisinga šios bylos aplinkybėmis nurodyti ieškovei padengti savo bylinėjimosi išlaidas, taip pat padengti pusę Komisijos bylinėjimosi išlaidų sumos, o Komisijai nurodyti padengti kitą pusę savo bylinėjimosi išlaidų sumos.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 1994 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimo 94/601/EB, susijusio su EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/C/33.833 – Kartonas), 2 straipsnio pirmąją, antrąją, trečiąją ir ketvirtąją pastraipas, išskyrus šias ištraukas:
„1 straipsnyje nurodytos įmonės turi nedelsdamos nutraukti minėtą pažeidimą, jeigu jos dar to nepadarė. Ateityje, dirbdamos kartono srityje, jos privalo susilaikyti nuo bet kokio susitarimo ar suderintųjų veiksmų, kurių tikslas ar poveikis gali būti tokie patys ar panašūs, įskaitant keitimąsi bet kokia komercine informacija:
a) kuria dalyviai būtų tiesiogiai arba netiesiogiai informuojami apie kitų atskirų gamintojų gamybą, pardavimą, dar neįvykdytus užsakymus, įrenginių panaudojimo koeficientą, pardavimo kainas, sąnaudas ar rinkodaros planus.
Visos keitimosi bendra informacija sistemos, kuriomis įmonės naudojasi, pavyzdžiui, Fides sistema ar ją pakeičiančios sistemos, turi būti valdomos taip, kad nebūtų įmanoma keistis duomenimis, pagal kuriuos galima nustatyti konkrečių gamintojų veiksmus.“
2. Sprendimo 94/601 3 straipsnyje ieškovei paskirtą baudą pakeisti į 14 000 000 ekiu.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Ieškovė padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę Komisijos bylinėjimosi išlaidų.
5. Komisija padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.
Paskelbta 1998 m. gegužės 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Ginčo faktinės aplinkybės
Procesas
Šalių reikalavimai
Dėl prašymo panaikinti sprendimą
A – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su proceso ir formos reikalavimais, grindžiamo teisių į gynybą pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
B – Dėl esmės
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad nebuvo susitarta dėl faktinių pardavimo kainų, ir su pareigos nurodyti motyvus pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su ieškovės nedalyvavimu kartelyje, kuriuo siekiama įšaldyti rinkos dalis ir kontroliuoti pasiūlą
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
1. Dėl suderintųjų veiksmų, susijusių su rinkos dalių įšaldymu ir pasiūlos kontrole
2. Dėl faktinių ieškovės veiksmų
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaida dėl susitarimo taikyti suderintas kainas trukmės
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaida dėl kartelio, kuriuo nuspręsta įšaldyti rinkos dalis ir kontroliuoti pasiūlą, trukmės
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padaryta vertinimo klaida dėl Fides keitimosi informacija sistemos
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaida nusprendus, kad buvo padarytas vienas bendras pažeidimas ir kad Sarrió yra atsakinga už šį pažeidimą
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos neatsižvelgimu į padėtį Ispanijos rinkoje
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Prat Carton nedalyvavimu darant pažeidimą
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
1. Laikotarpis nuo 1986 metų vidurio iki 1990 m. birželio mėnesio
a) Prat Carton dalyvavimas tam tikruose PC susitikimuose
b) Prat Carton dalyvavimas kai kuriuose Ekonomikos komiteto susitikimuose
i) Bendras Ekonomikos komiteto susitikimų tikslas
ii) 1989 m. spalio 3 d. Ekonomikos komiteto susitikimas
c) Stora parodymai dėl informacijos perdavimo susitikimuose nedalyvavusioms įmonėms
d) Dėl Prat Carton dalyvavimo JMC susitikimuose
e) Išvada dėl nagrinėjamo laikotarpio
2. Laikotarpis nuo 1990 m. birželio mėn. iki 1991 m. vasario mėnesio.
a) Dėl Prat Carton dalyvavimo susitarime dėl kainų
b) Dėl Prat Carton dalyvavimo susitarime dėl prastovų trukmės
c) Dėl Prat Carton dalyvavimo susitarime dėl rinkos dalių
3. Išvados dėl Prat Carton dalyvavimo pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį iki ieškovei ją įsigyjant 1991 metais
Dėl prašymo panaikinti sprendimo 2 straipsnį
Dėl prašymo panaikinti baudą arba ją sumažinti
A – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su būtinybe sumažinti baudos dydį, atsižvelgiant į neteisingai nustatytą pažeidimo dalyką ir trukmę
B – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padaryta vertinimo klaida nusprendus, jog karteliui „iš esmės pavyko pasiekti savo tikslus“, ir pareigos tai motyvuoti pa˛eidimo
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
C – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos teisės klaida nusprendus, kad kartelio nuslėpimas yra sunkinanti aplinkybė, ir dėl netinkamo to motyvavimo
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
D – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo vertinimo principo pažeidimu, Komisijai be objektyvių priežasčių paskyrus gerokai didesnes baudas negu ankstesnėje savo praktikoje
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
E – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su nepakankamu motyvavimu ir teisių į gynybą pažeidimu apskaičiuojant baudos dydį
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
F – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos vertinimo klaida neatsižvelgus į Sarrió vaidmenį kartelyje bei į jos faktinius veiksmus rinkoje ir su tuo, kad Komisija nepateikė motyvų šiuo klausimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
G – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tam tikras švelninančias aplinkybes
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
H – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su fakto klaida apskaičiuojant Sarrió skirtą baudą
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
I – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu baudos apskaičiavimo metodu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
J – Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu baudos dalies, atitinkančios Prat Carton priskiriamą pažeidimą, apskaičiavimu ir motyvavimo pareigos šiuo atžvilgiu pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų