GENERALINIO ADVOKATO
GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,
pateikta 2019 m. gegužės 14 d.(1)
Byla C‑260/18
Kamil Dziubak,
Justyna Dziubak
prieš
Raiffeisen Bank International AG z siedziba w Wiedniu, prowadzacy działalność w Polsce w formie oddziału pod nazwą Raiffeisen Bank International AG Oddział w Polsce, dabar – Raiffeisen Bank Polska SA z siedzibą w Warszawie
(Sąd Okręgowy w Warszawie (Lenkija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Sutartys, sudarytos užsienio valiuta – Sąlyga, susijusi su užsienio valiutos keitimo kurso nustatymu – Tokios sąlygos pripažinimo nesąžininga poveikis – Galimybė teismui papildyti sutartį pasinaudojant nacionalinėmis bendrosiomis nuostatomis – Vartotojų interesų vertinimas – Sutarties galiojimas panaikinus nesąžiningas sąlygas“
I. Teisinis pagrindas
A. Europos Sąjungos teisė
1. Direktyvos 93/13/EEB(2) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“
2. Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnyje išdėstyta:
„1. Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.
2. Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“
3. Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
4. Direktyvos 93/13/EEB 7 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“
B. Lenkijos teisė
5. 1964 m. balandžio 23 d. Civilinio kodekso (Ustawa z 23 kwietnia 1964 r. Kodeks cywilny) (2007 m. Dziennik Ustaw, 459 pozicija su pakeitimais, toliau – Civilinis kodeksas) 56 straipsnyje nustatyta:
„Teisės aktas sukelia ne tik jame numatytas teisines pasekmes, bet ir tas teisines pasekmes, kurios kyla iš įstatymo, socialinio elgesio taisyklių ir papročių.“
6. Pagal Civilinio kodekso 3531 straipsnį:
„Sutartį sudarančios šalys gali reglamentuoti tarpusavio teisinius santykius savo nuožiūra, jeigu sutarties turinys ar tikslas neprieštarauja šių santykių pobūdžiui (esmei), įstatymui ir visuomenės sambūvio principams.“
7. Civilinio kodekso 354 straipsnyje nustatyta:
„1. Skolininkas privalo įvykdyti prievolę pagal jos turinį, socialinį ir ekonominį tikslą ir laikydamasis socialinio elgesio taisyklių, o jeigu šioje srityje yra nusistovėję papročiai – taip pat laikydamasis šių papročių.
2. Kreditorius privalo bendradarbiauti tuo pačiu būdu vykdydamas savo įsipareigojimus.“
II. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
8. 2008 m. lapkričio 14 d. pagrindinės bylos šalys kaip vartotojai sudarė 480 mėnesių trukmės hipoteka užtikrinto kredito sutartį. Pagal sutartį bankas kredito gavėjams suteikė kreditą, išreikštą Lenkijos valiuta (PLN), bet indeksuotą užsienio valiuta, t. y. Šveicarijos frankais (CHF).
9. Kredito užsienio valiutos indeksavimo taisyklės yra nustatytos banko taikomose Hipotekos kredito taisyklėse ir įtrauktos į sutartį.
10. Hipotekos kredito taisyklių 7 straipsnio 4 dalyje iš esmės numatyta, kad kreditas turėjo būti išmokėtas PLN pagal kursą, kuris yra ne mažesnis nei užsienio valiutos (CHF) pirkimo kursas pagal kredito lėšų išmokėjimo metu galiojantį kursą. Vėlavimo grąžinti kreditą palūkanos užsienio valiuta (CHF) turėjo būti apskaičiuojamos pagal kursą, taikomą išmokant kreditą.
11. Be to, pagal Hipotekos kredito taisyklių 9 straipsnio 2 dalį kredito grąžinimo įmokos turėjo būti išreikštos CHF ir kredito sumos grąžinimo dieną turėjo būti nurašomos iš banko sąskaitos, administruojamos PLN, pagal darbo dienos, einančios prieš kredito grąžinimo įmokos mokėjimo dieną, pabaigoje galiojantį banko nustatytą valiutos pardavimo kursą.
12. Kredito palūkanų norma buvo nustatyta taikant kintamąsias palūkanas, išreikštas referencinės palūkanų normos LIBOR 3M (CHF) ir banko pastoviosios maržos suma.
13. Skolininkai kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, visų pirma prašydami pripažinti kredito sutartį niekine dėl tariamai nesąžiningų sąlygų, susijusių su 11 ir 12 punktuose nurodytu indeksavimo mechanizmu. Visų pirma, jie teigė, kad šios sąlygos buvo neteisėtos, nes sudarė sąlygas bankui vienašališkai ir laisvai nustatyti užsienio valiutos keitimo kursus. Todėl bankas galėjo vienašališkai nustatyti užsienio valiuta išreikšto kredito likutį, taip pat užsienio valiuta išreikštos kredito sumos perskaičiavimo Lenkijos zlotais rezultatą.
14. Pripažinus nesąžiningomis tokias sąlygas nebūtų įmanoma nustatyti taikytino valiutų kurso ir to pasekmė būtų visos sutarties panaikinimas.
15. Be to, skolininkai prašė, kad sutartis būtų vykdoma remiantis PLN išreikšta kredito suma ir sutartyje nustatyta palūkanų norma, grindžiama kintamąja LIBOR palūkanų norma ir pastoviąja banko marža.
16. Bankas nesutiko su sąlygų nesąžiningumu ir, be kita ko, teigė, kad, net ir pašalinus tokias sutarties sąlygas, šalys būtų saistomos kitų sutartinių nuostatų.
17. Kadangi nėra dispozityvios nuostatos, kurioje būtų apibrėžiamas valiutų kurso nustatymo būdas, bankas šiuo klausimu nurodo, kad aiškinant sutartį po to, kai būtų panaikintos nesąžiningos sąlygos, būtų būtina atsižvelgti į bendruosius principus, kylančius iš Lenkijos civilinio kodekso 56, 65 ir 354 straipsnių, ir visų pirma principus, taikomus aiškinant valios išraišką, taip pat nusistovėjusius papročius.
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atitinkamos sutarties sąlygos, kurios yra nesąžiningos, skolininkams nėra privalomos. Be to, jis pažymi, kad, išbraukus šias sąlygas, neįmanoma nustatyti valiutų kurso, taigi ir vykdyti sutarties.
19. Todėl Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar 1993 m. balandžio 5 d. Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 1 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis leidžia daryti prielaidą, kad jeigu konkrečių sutarties sąlygų, kuriose apibrėžiamas šalių prievolės įvykdymo būdas (mokėjimo dydis), pripažinimo nesąžiningomis sutarties sąlygomis pasekmė būtų vartotojui nepalankus visos sutarties negaliojimas, sutarties spragas galima užpildyti remiantis ne dispozityvia nuostata, kuria vienareikšmiškai pakeičiama nesąžininga sąlyga, bet nacionalinės teisės nuostatomis, kuriose numatyta teisės akto pasekmes, išdėstytas jo turinyje, papildyti atsižvelgiant į iš teisingumo principų (socialinio elgesio taisyklių) arba nusistovėjusių papročių kylančias pasekmes?
2. Ar galimas visos sutarties negaliojimo pasekmių vartotojui vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes, o gal į aplinkybes, buvusias tuo metu, kai tarp šalių kilo ginčas dėl konkrečios sąlygos galiojimo (vartotojas rėmėsi jos nesąžiningumu), ir kokią reikšmę vykstant šiam ginčui turi vartotojo išreikšta pozicija?
3. Ar gali būti išlaikytas sąlygų, kurios, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB normas, laikomos nesąžiningomis sutarties sąlygomis, galiojimas, jeigu toks sprendimas nagrinėjant ginčą būtų objektyviai naudingas vartotojui?
4. Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EB 6 straipsnio 1 dalį, pripažinus sutarties sąlygas, kuriose apibrėžiamas šalių prievolės dydis ir įvykdymo būdas, nesąžiningomis gali susiklostyti tokia situacija, kad pagal sutarties turinį nustatytas teisinių santykių pobūdis, neatsižvelgiant į nesąžiningų sąlygų sukeliamas pasekmes, skirsis nuo teisinių santykių, dėl kurių šalys išreiškė savo valią, pobūdžio tiek, kiek jis susijęs su pagrindine šalims tenkančia prievole? Visų pirma ar sutarties sąlygų pripažinimas nesąžiningomis reiškia, kad galima toliau taikyti kitas sutarties sąlygas, kurios nėra nurodomos kaip nesąžiningos, apibrėžiančias pagrindinę vartotojo prievolę, jeigu šalių suderintas šių nuostatų pobūdis (jų įtraukimas į sutartį) buvo neatsiejamas nuo vartotojo ginčijamos nuostatos?“
III. Teisinis vertinimas
A. Direktyva 93/13/EEB ir sąlygų dėl valiutos keitimo kurso pripažinimas nesąžiningomis
20. Ši byla susijusi su atvejais(3), kuriuos Teisingumo Teismas nagrinėjo dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, visų pirma dėl „valiutos keitimo kursų skirtumų“(4) sąlygos, kuri įtraukta į užsienio valiuta indeksuotų kreditų sutartis, pripažinimo nesąžiningomis pasekmių.
21. Šios rūšies paskolos, indeksuotos užsienio valiuta, buvo plačiai naudojamos keliose šalyse dėl mažesnės užsienio valiutos palūkanų normos, palyginti su tos valstybės, kurioje sandoris įvyko, valiuta.
22. Direktyva 93/13 nustatyta apsaugos sistema, kaip plačiai aptarta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(5), pagrįsta mintimi, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar paslaugų teikėjas tiek galimybių derėtis, tiek informacijos lygio atžvilgiu(6).
23. Todėl tiesioginis direktyvos tikslas yra atkurti pusiausvyrą tarp vartotojo padėties ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo padėties.
24. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningos sąlygos „nėra privalomos vartotojui“. Tokia sąlyga yra „imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę“(7).
25. Todėl nacionalinis teismas, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės(8), privalo ex officio išnagrinėti galimą sutarties sąlygos nesąžiningumą ir įsikišti bei panaikinti tą nelygybę, kad būtų užtikrintas Direktyvos 93/13 nuostatomis siekiamos apsaugos veiksmingumas.
26. Iš tikrųjų, dėl tarp šalių egzistuojančios nelygybės yra reikalingi pozityvūs su sutarties šalimi nesusiję veiksmai(9), ir tai yra pateisinama atsižvelgiant į viešąjį interesą, kuriuo paremta apsauga, kurią direktyva užtikrina vartotojui(10).
27. Ilgalaikis Direktyvos 93/13 tikslas, nurodytas jos 6 ir 7 straipsniuose, yra liautis naudoti nesąžiningas sąlygas vartotojų sutartyse, darant atgrasomąjį poveikį pardavėjams ar paslaugų teikėjams „netaikyti tokių nesąžiningų sąlygų vartotojo atžvilgiu“(11).
28. Kai nacionalinis teismas nustato nesąžiningą sąlygos pobūdį, jis turi netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, nes, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, pagal 6 straipsnio 1 dalies formuluotę, kurioje valstybėms narėms pripažįstama diskrecija, kiek tai susiję su nesąžiningoms sąlygoms taikomų teisinių režimų apibrėžimu, jos įpareigojamos nustatyti, kad šios sąlygos „vartotojams neprivalomos“(12).
29. Tai reiškia, kad nacionalinis teismas, nustatęs nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį, turi nustatyti visas dėl to pagal nacionalinę teisę kylančias pasekmes ir privalo užtikrinti, kad šios sąlygos nesukeltų pasekmių vartotojui, nebent vartotojas prieštarauja tokios sąlygos panaikinimui(13).
30. Be to, pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir dvidešimt pirmosios konstatuojamosios dalies(14) nuostatas sutartis ir toliau yra „šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“(15).
31. Todėl teismas neturi teisės kištis į nustatytos nesąžiningos sąlygos turinį. Iš tikrųjų, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nacionalinis teismas gali papildyti šią sutartį, pakeisdamas šios sąlygos turinį(16).
32. Toks kišimasis galėtų iš tiesų sutrukdyti siekti ilgalaikio direktyvos tikslo, t. y. neleisti, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas į sutartis įtrauktų nesąžiningas sąlygas(17), kaip nurodyta 27 punkte. Iš tikrųjų, pardavėjai ar paslaugų teikėjai gali būti skatinami naudotis tokiomis nuostatomis, žinodami, kad, net jas pripažinus nesąžiningomis, sutartį tiek, kiek būtina, galėtų pakeisti nacionalinis teismas.
33. Vienintelė šios taisyklės išimtis buvo numatyta Kásler byloje(18), kurioje Teisingumo Teismas nurodė sąlygas, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pagrįsti nacionalinio teismo veiksmus papildyti sutartį.
34. Visų pirma Teisingumo Teismas pripažino, kad nesąžiningą sąlygą galima pakeisti dispozityvia nacionalinės teisės nuostata dviem atvejais: pirma, jeigu nesąžiningos sąlygos netaikymas pagal nacionalinę teisę reiškia visos sutarties panaikinimą ir, antra, jeigu dėl tokio sutarties panaikinimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių(19).
35. Todėl Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi nacionaliniam teismui, taikančiam sutarčių teisės principus, nedraudžiama panaikinti nesąžiningos sąlygos ir jos pakeisti dispozityvia nacionalinės teisės nuostata tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį ir dėl to vartotojui galėtų atsirasti tokių pasekmių, dėl kurių jis nukentėtų(20).
36. Dėl tokio paskolos sutarties panaikinimo likusi negrąžinta jos dalis, kurios dydis gali viršyti vartotojo finansines galimybes, iš principo taptų mokėtina nedelsiant, o tokia situacija neigiamai paveiktų veikiau vartotoją, o ne paskolos davėją, kuris dėl to nebūtų atgrasytas nuo tokių sąlygų įtraukimo į siūlomas sutartis(21).
37. Ši taisyklės, kuria nacionaliniam teismui draudžiama papildyti sutartį nesąžiningos sąlygos negaliojimo atveju, išimtis visiškai pagrįsta atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 paskirtį, nes šia nuostata, kaip nurodyta pirmiau, siekiama pakeisti sutartimi nustatytą formalią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą realia pusiausvyra, galinčia atkurti šios sutarties šalių lygybę, o ne panaikinti visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų(22).
38. Dėl loginių ir sisteminių priežasčių, mano manymu, būtina nagrinėti prejudicinius klausimus pradedant nuo ketvirtojo prejudicinio klausimo, toliau pereinant prie antrojo, vėliau – pirmojo ir, galiausiai, trečiojo klausimo. Iš tiesų, jeigu atsakant į ketvirtąjį prejudicinį klausimą būtų nuspręsta, kad sutartis gali išlikti ir be nesąžiningos sąlygos, tolesni prejudiciniai klausimai netektų prasmės, nes juose daroma prielaida, kad turėtų būti panaikinta visa sutartis. Be to, tik tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad visos sutarties panaikinimas gali turėti žalingą poveikį vartotojui – ši prielaida daroma antrajame Teisingumo Teismui pateiktame klausime, susijusiame su kai kuriomis visos sutarties panaikinimo sąlygomis, – būtų galima svarstyti galimybę pakeisti nesąžiningą sutarties sąlygą, kaip siūloma pirmajame klausime. Galiausiai, tik tuo atveju, jei neįmanoma nei išlaikyti sutarties, nei pakeisti nesąžiningos sąlygos, gali kilti problema, nurodyta trečiajame prejudiciniame klausime, susijusi su galimybe palikti galioti nesąžiningą sąlygą.
B. Ketvirtasis prejudicinis klausimas
39. Ketvirtuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išaiškinti 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „sutartis ir toliau yra šalims privaloma tomis sąlygomis“. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar sutartis gali išlikti, panaikinus nesąžiningą sąlygą, kuri yra neatsiejamai susijusi su kitomis sąlygomis, kuriomis apibrėžiama pagrindinė sutarties prievolė.
40. Iš tikrųjų tokiu atveju sutartis, kurioje panaikintos nesąžiningos sąlygos, būtų kitokia sutartis nei toji, dėl kurios šalys susitarė iš pradžių, ir gali neatitikti jų pradinės valios.
41. Jei „valiutos keitimo kursų skirtumų“ sąlyga yra nesąžininga ir dėl to netaikytina, to pasekmė būtų sutarties esminės sąlygos pakeitimas – sutartis, išreikšta CHF, kuriai taikoma tokios valiutos palūkanų norma, būtų pakeistą į sutartį, išreikštą PLN, kuriai vis tiek būtų taikoma mažiausia CHF palūkanų norma.
42. Tai, ar sutartis ir toliau gali būti šalims privaloma tomis pačiomis sąlygomis, kai tai teisiškai įmanoma(23) pagal nacionalinę teisę, vertina nacionalinis teismas.
43. Kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs(24), kad būtų galima užtikrinti direktyvos veiksmingumą, tiek sąlygos nesąžiningumo konstatavimas, tiek padarinių, kuriuos lemia toks nesąžiningumo konstatavimas, nustatymas turi būti vertinami atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus.
44. Kaip matyti iš bylos aplinkybių ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluoto klausimo, ginčo dėl nesąžiningų sąlygų dalykas yra nuostatos, susijusios su valiutos keitimo kursų skirtumais.
45. Toks sutarties sąlygos, kuri yra ginčijama ir vėliau pripažįstama nesąžininga, vertinimas, be abejo, yra preliminarus, nes pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį į teismo atliekamą nesąžiningumo vertinimą neįtraukiamos sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku, jeigu jos yra aiškiai ir suprantamai suformuluotos.
46. Todėl nacionalinis teismas pirmiausia turėtų nuspręsti, ar atitinkama sąlygą susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku, ir, jei taip, įvertinti, ar jos formuluotė yra aiški ir suprantama. Tik tuo atveju, kai vertinimas yra neigiamas, o teismas nustato, kad sutarties sąlyga, kuri susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku, nėra suformuluota aiškiai arba suprantamai, gali būti atliekamas sąlygos nesąžiningumo vertinimas(25).
47. Antra, nacionalinis teismas turi įvertinti nesąžiningumo konstatavimo poveikį, kad patikrintų, ar sutartis liktų toliau galioti ir be tokios nuostatos. Kai sąlyga susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku, mažiau tikėtina, kad pagal nacionalinę teisę būtų teisiškai įmanoma toliau vykdyti sutartį; tačiau tai yra vertinimas, kurį gali atlikti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
48. Nacionalinis teismas, laikydamasis nacionalinės teisės nuostatų ir Sąjungos teisės, turi įvertinti, ar sutarties tolesnis vykdymas yra teisiškai įmanomas(26) be nesąžiningos sąlygos.
49. Teisingumo Teismo nuomone, „logiška nesąžiningos sutarties sąlygos buvimo pasekmė yra ta, kad negaliojanti yra vien tik ši sąlyga, ir lieka galioti likusi sutarties dalis, kuri, pašalinus nelygybę vartotojo atžvilgiu, lieka privaloma sutarties šalims. Nuo šios bendros taisyklės gali būti nukrypta tik tuo atveju, kai minėta sutartis objektyviai negali galioti be nesąžiningos sąlygos.“(27)
50. Kaip nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, „dėl kriterijų, leidžiančių įvertinti, ar sutartis iš tiesų gali toliau galioti be nesąžiningų sąlygų, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tiek Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies formuluotė, tiek ekonominės veiklos teisinio saugumo reikalavimai patvirtina, kad aiškinant šią nuostatą pirmenybę reikia teikti objektyviam vertinimui“. Todėl sutarties šalių interesai „neturi būti laikom[i] lemiamu kriterijumi sprendžiant dėl sutarties likimo“(28).
51. Toks objektyvus požiūris atitinka direktyvos tikslus, t. y. atkurti šalių pusiausvyrą panaikinant tik nesąžiningas sąlygas, o ne visas sutartis, kuriose yra tokių nesąžiningų sąlygų.
52. Šios direktyvos tikslas nėra panaikinti visą sutartį, jeigu kai kurios jos sąlygos yra pripažintos nesąžiningomis, taip pat šia direktyva nesiekiama bet kokia kaina išlaikyti sutartį galiojančią, jau nekalbant apie sutarties galiojimo išlaikymą dėl to, kad ji yra palankesnė vienai iš šalių.
53. Direktyvos tikslas – atkurti pusiausvyrą tarp šalių(29) ir sukurti atgrasomąjį poveikį pardavėjui ar paslaugų teikėjui ateityje.
54. Todėl direktyvos 6 straipsnio 1 dalis yra neutrali galimybės panaikinti arba išlaikyti sutartį be nesąžiningų sąlygų atžvilgiu, ir būtent nacionalinis teismas, remdamasis nacionaline teise ir laikydamasis pirmiau pasiūlytų bendrųjų kriterijų, turi atlikti vertinimą, susijusį su sąlygos pripažinimu nesąžininga, nustatyti sutarties dalyką ir įvertinti tai, ar sutartis gali išlikti be nesąžiningų sąlygų.
C. Antrasis prejudicinis klausimas
55. Antrąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys. Pirma, Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl to, kada turi būti įvertintos visos sutarties nutraukimo pasekmės, ir, antra, nustatyti, kokia reikšmė turi būti teikiama vartotojo valiai.
56. Nors direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad sąlygos nesąžiningumo vertinimas turi būti atliekamas „atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes“(30), direktyvoje nėra aiškiai nurodyta, kada turi būti įvertintos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pasekmės.
57. Todėl nacionalinis teismas pagal nacionalinę teisę turi nustatyti visas dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis kylančias pasekmes.
58. Taigi nacionalinis teismas, remdamasis nacionaline teise, turi įvertinti, ar teisiškai įmanoma, kad sutartis ir toliau galiotų po nesąžiningų sąlygų panaikinimo, ir nustatyti, kada pagal nacionalinę teisę turi būti įvertintos dėl sąlygų pripažinimo nesąžiningomis kylančios pasekmės.
59. Vis dėlto, mano nuomone, nesant aiškių nacionalinės teisės nuostatų šiuo klausimu, sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir galimo visos sutarties panaikinimo pasekmės, taip pat galimybė, kad teismas galėtų papildyti sutartį, turėtų būti vertinamos sprendimo dėl ginčo priėmimo metu dėl dviejų priežasčių.
60. Pirma, vertinant sisteminiu požiūriu, siekiant visapusiškai įgyvendinti direktyvos tikslus, kuriais, kaip pirmiau nurodyta, siekiama atkurti esminę pusiausvyrą tarp šalių, nesąžiningų sąlygų panaikinimo poveikis turi būti vertinamas atsižvelgiant į faktinę esamą padėtį arba atsižvelgiant į aplinkybes, egzistuojančias tuo metu, kai nacionalinis teismas priima sprendimą dėl ginčo. Iš tikrųjų šalių interesai šiuo momentu gali skirtis nuo interesų, kurie buvo sutarties sudarymo metu.
61. Antra, šio poveikio vertinimas sprendimo dėl ginčo priėmimo metu atitinka Teisingumo Teismo sprendimą byloje Kásler(31).
62. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas išaiškino, kad sąlyga, kuria remiantis sutartis, kuri pagal nacionalinę teisę turėtų būti panaikinta visa dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, gali būti teismo papildyta pakeičiant nesąžiningą sąlygą dispozityvia nacionalinės teisės nuostata, taikoma tik tuo atveju, jei dėl sutarties nutraukimo vartotojui gali atsirasti „ypač neigiamų padarinių“(32).
63. Tai reiškia, kad vartotojo interesai, į kuriuos turi atsižvelgti nacionalinis teismas, yra tie, kurie yra sprendimo priėmimo metu, o ne tie, dėl kurių vartotojas buvo pasiruošęs sudaryti sutartį.
64. Aptariant antrojo prejudicinio klausimo antrą aspektą, kuriuo siekiama įvertinti, kokia reikšmė turi būti teikiama vartotojo valiai pasirinkti, ar turi būti panaikinta visa sutartis, ar ją galima papildyti, tikslinga nagrinėti Teisingumo Teismo išaiškinimus byloje Kásler, visų pirma atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama direktyva.
65. Iš tiesų, kaip minėta, pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią nacionalinis teismas, jei pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą pripažįsta negaliojančia, gali papildyti sutartį, pakeisdamas šios sąlygos turinį(33).
66. Teismui leidžiama įsikišti tik vieninteliu atveju, kuris yra išimtinis, t. y. tuo atveju, jei „būtų draudžiama nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityvia nuostata ir todėl teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį, dėl to vartotojui galintys atsirasti ypač neigiami padariniai galėtų sumažinti sutarties panaikinimo atgrasomąjį poveikį“(34).
67. Galima pagrįstai manyti, kad tuo atveju, jei vartotojas, kuriam teismas suteikia galimybę pasirinkti, ar panaikinti visą sutartį dėl jos sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, ar pakeisti nuostatą kita nuostata, siekiant išlaikyti sutartį galiojančia, išreiškia savo valią, kad būtų panaikinta visa sutartis, neturi būti tenkinama antroji iš sąlygų, kurios reikalaujama byloje Kásler. Kitaip tariant, teismas negali nuspręsti, kad visos sutarties panaikinimas yra ypač žalingas vartotojui, nepaisydamas paties vartotojo sąmoningai ir pakartotinai išreikštos valios.
68. Dėl antrojo prejudicinio klausimo darytina išvada, kad nacionalinis teismas, remdamasis nacionaline teise, privalo nustatyti, kada turi būti įvertintos dėl sąlygų pripažinimo nesąžiningomis kylančios pasekmės, atsižvelgiant į tai, kad nėra aiškių teisės aktų nuostatų dėl to, ar vartotojo interesai, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra tie, kurie yra sprendimo priėmimo metu. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad vartotojo valia yra viršesnė už apsaugos sistemos, pavyzdžiui, nesąžiningos sąlygos pakeitimo, įgyvendinimą, siekiant išlaikyti galiojančią sutartį be nesąžiningos sąlygos.
D. Pirmasis prejudicinis klausimas
69. Pirmuoju prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas teiraujasi, ar, nustačius sutarties sąlygų nesąžiningumą, galima papildyti sutartį taikant nacionalinės teisės nuostatas, kuriose numatyta, kad teisės akto turinį galima papildyti vadovaujantis teisingumo principais arba nusistovėjusiais papročiais.
70. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar yra galimybė papildyti sutartį remiantis ne dispozityviomis normomis, o bendrosiomis socialinio elgesio taisyklėmis.
71. Siekdamas atsakyti į šį klausimą, pirmiausia nacionalinis teismas turi patikrinti, ar bendrosios taisyklės, kurios, kaip nustatė nacionalinis teismas, gali būti tinkamos sutarčiai papildyti po sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, yra priskiriamos „įstatymų ar kitų teisės aktų privalomųjų nuostatų“(35), „kurios pagal įstatymą yra taikomos susitariančioms šalims, jei nebuvo susitarta kitaip“(36), kategorijai.
72. Remiantis direktyvos nuostatomis, tokioms taisyklėms galioja sąžiningumo prezumpcija, atsirandanti dėl to, kad jos atspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas. Todėl reikia atsižvelgti į tai, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas tam tikrose sutartyse yra užtikrinęs visų sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą(37).
73. Nagrinėjamu atveju, kiek matyti iš bylos medžiagos, bendrosios taisyklės, nurodytos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir susijusios su nusistovėjusiais papročiais, nėra pagrįstos teisės aktų leidėjo atliktu šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vertinimu, todėl, atrodo, joms netaikoma šioje direktyvoje reikalaujama sąžiningumo prezumpcija.
74. Tokiu atveju sutarties sąlygos, kurioje pakartojamos šios bendrosios nuostatos, įtraukimas reikštų „kūrybinį“ įsikišimą, galintį pakeisti šalių pageidaujamą interesų pusiausvyrą, pernelyg apribojant sutartinių santykių laisvės principą.
75. Antra, remdamasis 31–37 punktuose išdėstytais teiginiais, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibūdinta padėtis negali būti nagrinėjama remiantis byloje Kásler numatyta prielaida, kuri, kaip išimtinė priemonė, negali būti aiškinama plačiai.
76. Išimties, pagal kurią teismo galimybė imtis veiksmų apribojama tik nuostatomis, kuriomis pakartojamos dispozityviosios normos, pagrindas atitinka direktyvos 1 straipsnio 2 dalies ir 13 konstatuojamosios dalies nuostatas, kaip nurodyta 71 punkte.
77. Siekiant užkirsti kelią pernelyg žalingam poveikiui vartotojui, kuris atsiranda dėl visos sutarties nutraukimo, pagal byloje Kásler pateiktą išimtį teismui leidžiama imtis veiksmų papildyti sutartį, tačiau jis gali tik pakeisti nesąžiningą sąlygą tokia sąlyga, kuria pakartojamos dispozityviosios normos, ir neturi jokios aiškinamosios ar „kūrybinės“ diskrecijos.
78. Tačiau jei teismas taikytų bendrąsias taisykles, jis turėtų įvertinti bendrųjų taisyklių turinį ir jų taikymą sutartyje.
79. Ši padėtis prieštarauja bendrajai taisyklei, kurią keletą kartų nurodė Teisingumo Teismas ir pagal kurią reikalaujama, kad nacionalinis teismas panaikintų nesąžiningą sąlygą, vis dėlto neturėdamas teisės peržiūrėti jos turinio.
80. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, manytina, kad pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį nacionaliniam teismui draudžiama papildyti sutartį, kurioje yra nesąžiningų sąlygų, nacionalinės teisės bendrosiomis taisyklėmis, kurios nėra įtvirtintos dispozityviojoje normoje.
E. Trečiasis prejudicinis klausimas
81. Trečiuoju prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas prašo Teisingumo Teismo nustatyti, ar galima išlaikyti nesąžiningą sutarties sąlygą, jei toks sprendimas yra palankus vartotojui.
82. Tokia galimybė yra tik tada, kai nacionalinis teismas, laikydamasis nacionalinės teisės ir Sąjungos teisės, mano, kad teisiškai neįmanoma išlaikyti sutarties be nuostatos, kuri pripažinta nesąžininga, ir negalima pakeisti šios nesąžiningos sąlygos pagal Teisingumo Teismo byloje Kásler nustatytus reikalavimus.
83. Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui, ir pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją neleidžiama nukrypti nuo tokios prielaidos(38).
84. Vienintelė šios taisyklės išimtis buvo pripažinta byloje Pannon(39), kurioje nustatyta, kad sąlyga, kuri buvo pripažinta nesąžininga, ir toliau yra privaloma vartotojui, jeigu jis aiškiai to reikalauja.
85. Todėl reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, teismo kompetencija apima tik konstatavimą, kad sąlyga yra nesąžininga, ir pareigą informuoti vartotoją apie tokios išvados pasekmes, įskaitant tai, kad tokia sąlyga neturi privalomojo pobūdžio.
86. Iš to matyti, kad, išskyrus atvejus, kai vartotojas, nacionalinio teismo tinkamai informuotas apie tai, kad sąlyga yra neprivalomojo pobūdžio, išreiškia savo laisvą ir informacija pagrįstą sutikimą ir neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma (40), pagal 6 straipsnio 1 dalį ji nebus privaloma vartotojui.
87. Todėl, nesant aiškiai išreikštos vartotojo valios, teismas negali toliau taikyti nesąžiningų sąlygų, net jei mano, kad šis sprendimas vartotojui būtų palankesnis.
88. Nagrinėjamu atveju vartotojas aiškiai prieštarauja tam, kad būtų išlaikyta nesąžininga sąlyga, todėl byloje Pannon nurodyta išimtis negali būti taikoma.
IV. Išvados
89. Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą taip, kaip nurodyta toliau:
1) Pagal Direktyvos 93/13/EEB 1 straipsnio 2 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį nacionaliniam teismui draudžiama papildyti sutartį – kurioje yra nesąžiningų sąlygų, kuriose apibrėžiamas šalių prievolės dydis ir įvykdymo būdas ir kurių pripažinimo nesąžiningomis pasekmė būtų vartotojui nepalankus visos sutarties negaliojimas – nacionalinės teisės bendrosiomis nuostatomis, kuriose numatyta teisės akto turinį papildyti atsižvelgiant iš teisingumo principų arba nusistovėjusių papročių, kurie nėra įtvirtinti dispozityviosiose normose, kylančiomis pasekmėmis.
2) Nacionalinis teismas, remdamasis nacionaline teise, privalo nustatyti, kada turi būti įvertintos dėl sąlygų pripažinimo nesąžiningomis kylančios pasekmės, atsižvelgiant į tai, kad nėra aiškių teisės aktų nuostatų dėl to, ar vartotojo interesai, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra tie, kurie yra sprendimo priėmimo metu. Be to, vartotojo, kuris mano, kad visos sutarties panaikinimas nėra žalingas, valia yra viršesnė už apsaugos sistemos, pavyzdžiui, nesąžiningos sąlygos pakeitimo, įgyvendinimą, siekiant išlaikyti galiojančią sutartį.
3) Direktyva 93/13/EEB draudžiama išlaikyti nesąžiningas sąlygas, kurios sprendimo dėl ginčo priėmimo metu yra objektyviai palankios vartotojui, jei nėra aiškiai išreikštos vartotojo valios šiuo klausimu.
4) Nacionalinis teismas, remdamasis nacionalinės teisės nuostatomis ir Sąjungos teisės aktais, turi įvertinti, ar sąlyga yra nesąžininga, ir apibrėžti sutarties dalyką, kad būtų galima nustatyti, ar įmanoma išlaikyti sutartį be nesąžiningų sąlygų.