Language of document : ECLI:EU:T:2022:689

BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. lapkričio 9 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Gelžbetonio armatūros rinka ‐ Sprendimas, kuriuo pagal Reglamentą (EB) Nr. 1/2003 pasibaigus EAPB sutarties galiojimo laikui konstatuojamas AP 65 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ‐ Gamybos ir pardavimo ribojimas bei kontrolė – Sprendimas, priimtas panaikinus ankstesnius sprendimus – Naujos apklausos surengimas dalyvaujant valstybių narių konkurencijos institucijoms – Teisė į gynybą – Gero administravimo principas – Protingas terminas – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑655/19

Ferriera Valsabbia SpA, įsteigta Odolo (Italija),

Valsabbia Investimenti SpA, įsteigta Odolo,

atstovaujamos advokatų D. Fosselard, D. Slater ir G. Carnazza,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą P. Rossi, G. Conte ir C. Sjödin, padedamų advokato P. Manzini,

atsakovė,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2019 m. liepos 4 d. Komisijos sprendimą C(2019) 4969 final dėl EAPB sutarties 65 straipsnio pažeidimo (byla AT.37956 – Gelžbetonio armatūra) tiek, kiek jame konstatuota, kad ieškovės pažeidė šią nuostatą ir joms solidariai skirta 5,125 milijono eurų bauda

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

kurį per pasitarimus sudarė kolegijos pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai L. Madise, P. Nihoul (pranešėjas), R. Frendo ir J. Martín y Pérez de Nanclares,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. birželio 2 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovės Ferriera Valsabbia SpA ir Valsabbia Investimenti SpA yra pagal Italijos teisę įsteigtos bendrovės, įkurtos 2000 m. kovo 1 d. suskaidžius pagal Italijos teisę įsteigtą bendrovę Ferriera Valsabbia SpA, veikiančią gelžbetonio armatūros sektoriuje nuo 1954 m. Šios bendrovės veiklos padalinys buvo perleistas bendrovei Enifer Srl, kuri pasivadino Ferriera Valsabbia. Valsabbia Investimenti kontroliuoja 100 % dabartinės Ferriera Valsabbia kapitalo.

 Pirmasis Komisijos sprendimas (2002 m.)

2        Nuo 2000 m. spalio iki gruodžio mėn. Europos Bendrijų Komisija pagal AP 47 straipsnį patikrino gelžbetonio armatūrą gaminančias Italijos įmones, įskaitant ieškoves, ir įmonių asociaciją Federazione Imprese Siderurgiche Italiane (Italijos metalurgijos įmonių federacija, toliau – Federacciai). Remdamasi šia nuostata ji taip pat išsiuntė joms prašymus pateikti informacijos.

3        2002 m. kovo 26 d. Komisija pradėjo AP 65 straipsnio taikymo procedūrą ir suformulavo prieštaravimus pagal AP 36 straipsnį (toliau – prieštaravimo pareiškimas); apie šiuos prieštaravimus buvo pranešta, be kita ko, ieškovėms. 2002 m. gegužės 14 d. jos atsakė į prieštaravimo pareiškimą.

4        2002 m. birželio 13 d. buvo išklausytos administracinės bylos šalys.

5        2002 m. rugpjūčio 12 d. Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 19 straipsnio 1 dalimi, toms pačioms adresatėms pateikė papildomus prieštaravimus (toliau – papildomas prieštaravimo pareiškimas). Juose ji paaiškino savo poziciją dėl procedūros tęsimo 2002 m. liepos 23 d. pasibaigus EAPB sutarties galiojimui. 2002 m. rugsėjo 20 d. ieškovės atsakė į papildomą prieštaravimo pareiškimą.

6        2002 m. rugsėjo 30 d. įvyko nauja administracinės procedūros šalių apklausa dalyvaujant valstybių narių konkurencijos institucijoms. Ji buvo susijusi su papildomo prieštaravimo pareiškimo dalyku, t. y. EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo teisinėmis pasekmėmis procedūros tęsimui.

7        Pasibaigus administracinei procedūrai, 2002 m. gruodžio 17 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2002) 5087 final dėl EAPB sutarties 65 straipsnio taikymo procedūros (COMP/37.956 – Gelžbetonio armatūra) (toliau – 2002 m. sprendimas), skirtą Federacciai ir devynioms įmonėms, tarp jų ir ieškovėms. Jame ji konstatavo, kad nuo 1989 m. gruodžio mėn. iki 2000 m. liepos mėn. jos įgyvendino vieną sudėtinį ir tęstinį kartelį Italijos gelžbetonio armatūros strypų arba ritinių rinkoje (toliau – gelžbetonio armatūra), kurio tikslas arba poveikis buvo kainų nustatymas ir gamybos ar pardavimo ribojimas arba kontrolė, ir taip pažeidė AP 65 straipsnio 1 dalį. Dėl to ji ieškovėms solidariai skyrė 10,25 milijono eurų dydžio baudą.

8        2003 m. kovo 5 d. ieškovės Bendrajam Teismui pateikė ieškinį dėl 2002 m. sprendimo. Bendrasis Teismas panaikino šį sprendimą ieškovių (2007 m. spalio 25 d. Sprendimas SP ir kt. / Komisija, T‑27/03, T‑46/03, T‑58/03, T‑79/03, T‑80/03, T‑97/03 ir T‑98/03, EU:T:2007:317) ir kitų įmonių adresačių atžvilgiu, nes šio sprendimo priėmimo momentu naudotas teisinis pagrindas, t. y. AP 65 straipsnio 4 ir 5 dalys, nebegaliojo. Todėl Komisija neturėjo kompetencijos, remdamasi šiomis nuostatomis, konstatuoti AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir nubausti už jį pasibaigus EAPB sutarties galiojimui. Bendrasis Teismas neišnagrinėjo kitų to sprendimo aspektų.

9        2002 m. sprendimas įsiteisėjo Federacciai, kuri nepareiškė ieškinio Bendrajame Teisme.

 Antrasis Komisijos sprendimas (2009 m.)

10      2008 m. birželio 30 d. raštu Komisija informavo ieškoves ir kitas atitinkamas įmones apie ketinimą priimti naują sprendimą, ištaisant naudotą teisinį pagrindą. Be to, ji pažymėjo, kad tas sprendimas bus pagrįstas prieštaravimo pareiškime ir papildomame prieštaravimo pareiškime pateiktais įrodymais. Komisijos prašymu 2008 m. rugsėjo 4 d. ieškovės pateikė rašytines pastabas.

11      2009 m. rugsėjo 30 d. Komisija priėmė naują Sprendimą C(2009) 7492 final dėl EAPB sutarties 65 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/37.956 – Gelžbetonio armatūra, pakartotinis sprendimas), skirtą toms pačioms įmonėms, kurioms buvo skirtas 2002 m. sprendimas, įskaitant ieškoves. Šis sprendimas buvo priimtas remiantis EB sutarties ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) procedūrinėmis taisyklėmis. Jis buvo grindžiamas prieštaravimo pareiškime ir papildomame prieštaravimo pareiškime nurodytais veiksniais ir iš esmės jame pakartojamas 2002 m. sprendimo turinys ir išvados. Svarbu pažymėti, kad ieškovėms solidariai skirta 10,25 mln. EUR bauda liko nepakeista.

12      2009 m. gruodžio 8 d. Komisija priėmė keičiantįjį sprendimą, į jo priedą įtraukė lenteles, iliustruojančias kainos pokyčius, nepaminėtus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendime, ir aštuoniose išnašose ištaisė nuorodas į tas lenteles.

13      2010 m. vasario 17 d. ieškovės Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 30 d. Komisijos sprendimo (toliau – 2009 m. sprendimas). 2014 m. gruodžio 9 d. Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį (2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Ferriera Valsabbia ir Valsabbia Investimenti / Komisija, T‑92/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1032). Bendrasis Teismas iš dalies panaikino 2009 m. sprendimą kitos adresatės atžvilgiu, sumažino kitoms dviem jo adresatėms skirtą baudą ir atmetė kitus ieškinius.

14      2015 m. vasario 20 d. ieškovės pateikė apeliacinį skundą dėl 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Ferriera Valsabbia ir Valsabbia Investimenti / Komisija (T‑92/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1032). 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717) Teisingumo Teismas panaikino šį Bendrojo Teismo sprendimą ir 2009 m. sprendimą, kiek jis susijęs, be kita ko, su ieškovėmis.

15      2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717Teisingumo Teismas nusprendė, kad tuo atveju, kai sprendimas priimamas remiantis Reglamentu Nr. 1/2003, to sprendimo priėmimo procedūra turi atitikti šiame reglamente ir 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101 ir 102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) nustatytas procedūros taisykles, net jei ta procedūra prasidėjo prieš joms įsigaliojant.

16      Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2002 m. birželio 13 d. apklausa, kuri vienintelė buvo susijusi su procedūros esme, negalėjo būti laikoma atitinkančia procedūrinius reikalavimus, susijusius su sprendimo priėmimu remiantis Reglamentu Nr. 1/2003, nes joje nedalyvavo valstybių narių konkurencijos institucijos.

17      Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad prieš priimdama 2009 m. sprendimą Komisija neprivalėjo surengti naujos apklausos, nes įmonės jau turėjo galimybę būti išklausytos žodžiu per 2002 m. birželio 13 d. ir rugsėjo 30 d. apklausas.

18      2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717) Teisingumo Teismas priminė apklausos, į kurią suinteresuotųjų šalių prašymu buvo pakviestos valstybių narių konkurencijos priežiūros institucijos, surengimo svarbą, nes jos nesurengimas yra esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas.

19      Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios Reglamente Nr. 773/2004 nurodytos teisės nebuvo paisoma, todėl įmonei, kurios teisė taip buvo pažeista, nereikia įrodyti, kad šis pažeidimas galėjo jos atžvilgiu neigiamai paveikti procedūros eigą ir ginčijamo sprendimo turinį.

20      Teisingumo Teismas dėl tų pačių motyvų taip pat panaikino kitus 2014 m. gruodžio 9 d. Bendrojo Teismo priimtus sprendimus dėl 2009 m. sprendimo teisėtumo ir tą sprendimą kitų keturių įmonių atžvilgiu. Tačiau 2009 m. sprendimas tapo galutinis įmonėms adresatėms, kurios nepateikė apeliacinio skundo dėl tų Bendrojo Teismo sprendimų.

 Trečiasis Komisijos sprendimas (2019 m.)

21      2017 m. gruodžio 15 d. raštu Komisija pranešė ieškovei apie savo ketinimą atnaujinti administracinę procedūrą ir surengti naują tos procedūros šalių apklausą dalyvaujant valstybių narių konkurencijos institucijoms.

22      2018 m. vasario 1 d. raštu ieškovės pateikė pastabas, jose ginčijo Komisijos teisę atnaujinti administracinę procedūrą ir prašė jos neatnaujinti.

23      2018 m. balandžio 23 d. Komisija surengė naują apklausą dėl procedūros esmės, kurioje dalyvavo valstybių narių konkurencijos institucijos, bylas nagrinėjantis pareigūnas, ieškovės ir kitos trys įmonės, kurioms skirtas 2009 m. sprendimas.

24      2018 m. lapkričio 19 d., 2019 m. sausio 18 d. ir gegužės 6 d. laiškais Komisija ieškovėms išsiuntė tris prašymus pateikti informacijos dėl jų apyvartos.

25      2019 m. liepos 4 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2019) 4969 final dėl EAPB sutarties 65 straipsnio taikymo procedūros (byla AT.37956 – Gelžbetonio armatūra) (toliau – ginčijamas sprendimas), skirtą penkioms įmonėms, kurių atžvilgiu 2009 m. sprendimas buvo panaikintas, t. y., neskaitant ieškovių, Alfa Acciai SpA, Feralpi Holding SpA (buvusi Feralpi Siderurgica SpA ir Federalpi Siderurgica SRL), Partecipazioni Industriali SpA (buvusi Riva Acciaio SpA, vėliau Riva Fire SpA, toliau – Riva) ir Ferriere Nord SpA.

26      Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo tą patį pažeidimą kaip ir tas, dėl kurio priimtas 2009 m. sprendimas, ir dėl procedūros trukmės sumažino įmonėms adresatėms skirtas baudas 50 %. Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje ji ieškovėms skyrė solidarią 5,125 milijono eurų baudą.

27      2019 m. liepos 8 d. ieškovėms buvo perduota ne visa ginčijamo sprendimo kopija, nes joje buvo tik nelyginiai puslapiai.

28      2019 m. liepos 18 d. ieškovėms buvo perduota išsami ginčijamo sprendimo versija.

 Procesas ir šalių reikalavimai

29      2019 m. rugsėjo 27 d. ieškovės Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį.

30      Ketvirtosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

31      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (ketvirtoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, pateikė šalims rašytinius klausimus ir paprašė jų pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys per nustatytą terminą atsakė į šiuos klausimus ir į prašymus pateikti dokumentus.

32      2021 m. balandžio 16 d. Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininko sprendimu pagal Procedūros reglamento 68 straipsnį bylos T‑655/19 ir T‑656/19 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

33      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus per 2021 m. birželio 2 d. posėdį.

34      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

35      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

36      Grįsdamos ieškinį ieškovės nurodo keturis pagrindus, iš kurių:

–        pirmasis grindžiamas procedūros taisyklių pažeidimu per 2018 m. balandžio 23 d. apklausą, dėl kurio pažeista teisė į gynybą,

–        antrasis grindžiamas neteisėtu Komisijos atsisakymu prieš priimant ginčijamą sprendimą patikrinti, ar sprendimo priėmimas atitinka protingos procedūros trukmės principą,

–        trečiasis ir dalis ketvirtojo grindžiami protingos procedūros trukmės principo pažeidimu,

–        ketvirtasis – pareigos motyvuoti pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą ir procedūros taisyklių pažeidimu per 2018 m. balandžio 23 d. apklausą

37      Ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pasibaigus procedūrai, kurioje buvo padaryta pažeidimų organizuojant žodinę apklausą po to, kai buvo priimtas 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717).

38      Konkrečiai kalbant, ieškovės pateikia tris priekaištus, susijusius su reikalaujamu patariamojo komiteto nešališkumu, svarbių asmenų nedalyvavimu 2018 m. balandžio 23 d. apklausoje ir Komisijos negalėjimu ištaisyti Teisingumo Teismo nurodyto procedūrinio trūkumo, ir juos visus Komisija ginčija.

 Dėl apklausos, surengtos atnaujinus administracinę procedūrą

39      Pirmiausia reikia priminti, kad 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717, 42–47 punktai) Teisingumo Teismas kaltino Komisiją tuo, kad ši nesuteikė ieškovėms galimybės paaiškinti savo argumentų per apklausą, per kurią būtų nagrinėjama bylos esmė dalyvaujant valstybių narių konkurencijos institucijoms.

40      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad toks trūkumas laikytinas esminių procedūros reikalavimų pažeidimu, neatsižvelgiant į dėl to ieškovėms galinčias kilti žalingas pasekmes (2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija, C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717, 48–50 punktai).

41      Analizuodama 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717), Komisija nusprendė, kad jei šis trūkumas būtų ištaisytas, administracinė procedūra galėtų būti atnaujinta dėl įmonių, kurių atžvilgiu ji tęsiama (ginčijamo sprendimo 15 konstatuojamoji dalis).

42      2017 m. gruodžio 15 d. rašte Komisija nurodė toms įmonėms, kad nori atnaujinti administracinę procedūrą nuo to momento, kada atsirado Teisingumo Teismo nustatytas trūkumas, t. y. nuo apklausos.

43      2017 m. gruodžio 15 d. rašte Komisija paprašė atitinkamų įmonių raštu, jei jos to pageidauja, išreikšti savo suinteresuotumą dalyvauti naujoje apklausoje dėl bylos esmės, kuri pagal taikytinus teisės aktus būtų surengta dalyvaujant valstybių narių konkurencijos institucijoms.

44      Gavusi tų įmonių atsakymus, 2018 m. balandžio 23 d. Komisija surengė naują apklausą, dalyvaujant valstybių narių konkurencijos institucijoms.

 Dėl teismo sprendimų dėl panaikinimo vykdymo

45      Reikia priminti, kad pagal SESV 266 straipsnio 1 dalį institucija, kurios aktas buvo panaikintas, privalo imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui, kuriuo šis aktas buvo panaikintas, įvykdyti.

46      Tam, kad institucijos laikytųsi teismo sprendimo dėl panaikinimo ir jį visiškai įvykdytų, jos privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į jo motyvus, kurie yra būtinas pagrindas, nes jie būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 6 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑74/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:471, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47      Akto, kuriuo užbaigiama administracinė procedūra, panaikinimas daro poveikį ne visiems iki jo priėmimo buvusiems etapams, o tik tiems, kuriuos liečia procesiniai ar materialiniai pagrindai, kuriais grindžiamas panaikinimas (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 6 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑74/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:471, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48      Vadinasi, procedūra, kuria siekiama pakeisti panaikintą aktą, gali būti tęsiama nuo to etapo, kurį paveikė neteisėtumas (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 73 punktą ir 2017 m. liepos 6 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑74/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:471, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49      Kadangi šiuo atveju aktas buvo panaikintas dėl esminių procedūros reikalavimų pažeidimo organizuojant posėdį (2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija, C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717), Komisija galėjo atnaujinti procedūrą nuo šio etapo, kaip ji ir padarė.

50      Būtent atsižvelgiant į tai reikia išnagrinėti priekaištus, kuriuos ieškovės pateikė grįsdamos pirmąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl pirmojo priekaišto, susijusio su reikalaujamu patariamojo komiteto nešališkumu

51      Ieškovės teigia, kad su patariamuoju komitetu nebuvo tinkamai konsultuojamasi, nes apklausos, į kurią turėjo būti pakviestos valstybių narių konkurencijos institucijos, kurių atstovai sudaro šį komitetą, rengimo tvarka neleido užtikrinti jų nešališkumo tuo metu, kai jis pagal teisės aktus turėjo pateikti savo nuomonę.

52      Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 101 ir 102 straipsniais grindžiamų sprendimų priėmimo procedūrą dėl su šia byla susijusių aspektų reglamentuoja Reglamentas Nr. 1/2003:

–        pagal šio reglamento 14 straipsnio 1 ir 2 dalis prieš priimdama sprendimą Komisija konsultuojasi su valstybių narių konkurencijos institucijų atstovų komitetu;

–        šio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad komitetas pateikia rašytinę nuomonę dėl Komisijos pateikto preliminaraus sprendimo projekto;

–        šio reglamento 14 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Komisija kuo labiau atsižvelgia į komiteto nuomonę ir informuoja jį, kaip į jo nuomonę buvo atsižvelgta.

53      Dėl apklausų rengimo Reglamente Nr. 773/2004 nustatytos tokios taisyklės:

–        šio reglamento 12 straipsnyje reikalaujama, kad Komisija suteiktų šalims, kurioms ji pateikia pareiškimą dėl prieštaravimų, galimybę paaiškinti savo argumentus per žodinę apklausą, jei jos to pageidauja savo pareiškimuose raštu;

–        šio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos kviečiamos dalyvauti apklausoje.

54      Pagal jurisprudenciją konsultavimasis su patariamuoju komitetu yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurio pažeidimas daro poveikį ginčijamo sprendimo teisėtumui ir lemia jo panaikinimą, jeigu yra įrodoma, kad konsultavimosi taisyklių nesilaikymas sutrukdė šiam komitetui pateikti nuomonę žinant visas konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Servier ir kt. / Komisija, T‑691/14, pareikštas apeliacinis skundas, EU:T:2018:922, 148 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55      Ieškovės netvirtina, kad nebuvo laikytasi šio sprendimo 52 ir 53 punktuose išdėstytų taisyklių. Vis dėlto jos mano, kad kai valstybių narių konkurencijos institucijos dalyvavo 2018 m. balandžio 23 d. apklausoje ir vėliau pateikė savo nuomonę, jų situacija nebuvo tokia, kad užtikrintų jų nešališkumą. Ieškovių teigimu, šios institucijos, pateikdamos savo nuomonę, iš tiesų žinojo Komisijos ir Europos Sąjungos teismų sprendimuose, kurie nustatė procedūros gaires, išdėstytą poziciją. Jos pažymi, kad, pirma, prieš priimdama ginčijamą sprendimą Komisija jau buvo priėmusi du sprendimus skirti sankciją (2002 m. ir 2009 m.), nepasikonsultavusi su tomis nacionalinėmis institucijomis dėl bylos esmės, ir, antra, 2014 m. Bendrasis Teismas priėmė sprendimą, patvirtinantį Komisijos poziciją. Jų teigimu, kadangi egzistuoja šie Komisijos sprendimai ir Bendrojo Teismo sprendimas, tai neišvengiamai turėjo įtakos toms nacionalinėms institucijoms, todėl buvo neįmanoma visiškai nešališkai pateikti nuomonės.

56      Reikia priminti, kad kai aktas panaikinamas, jis išnyksta iš teisinės sistemos ir laikomas niekada neegzistavusiu (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Crédit mutuel Arkéa / ECB, T‑712/15, EU:T:2017:900, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), net jei akto, kuris yra individualaus taikymo, panaikinimas laikantis tam tikrų sąlygų paveikia tik bylos šalis (žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Lucchini / Komisija, T‑185/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:298, 33–37 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

57      Taigi Bendrojo Teismo sprendimai, kurie yra vienos iš Sąjungos institucijų priimti aktai, atgaline data išnyksta iš teisinės sistemos, kai jie panaikinami padavus apeliacinį skundą.

58      Taigi, nors šiuo atveju patariamasis komitetas pateikė savo nuomonę, pirma, po to, kai Komisija priėmė 2002 m. sprendimą, paskui 2009 m. sprendimą, ir, antra, po to, kai Bendrasis Teismas pareiškė savo nuomonę 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendime Ferriera Valsabbia ir Valsabbia Investimenti / Komisija (T‑92/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1032), šie sprendimai buvo panaikinti ir jie išnyko iš Sąjungos teisinės sistemos, todėl, laikantis šios jurisprudencijos, laikoma, kad jie niekada neegzistavo.

59      Dėl tariamo valstybių narių konkurencijos institucijų nešališkumo stokos, dėl kurio patariamasis komitetas negalėtų pateikti nuomonės visiškai nešališkai, reikia pažymėti, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę, be kita ko, į tai, kad Sąjungos institucijos jo reikalus tvarkytų nešališkai.

60      Chartijos 41 straipsnyje numatytas nešališkumo reikalavimas apima, pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas bylą nagrinėjantis atitinkamos institucijos pareigūnas neturi reikšti šališkumo ar asmeninio palankumo, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamų garantijų, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl šališkumo (žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 155 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61      Šiuo atveju, pasak ieškovių, abejonių dėl patariamojo komiteto, pateikusio savo nuomonę, nešališkumo kelia tai, kad šį komitetą sudarančių valdžios institucijų atstovų elgesiui galėjo turėti įtakos tai, kad tos institucijos žinojo, pirma, Komisijos poziciją, išdėstytą 2002 ir 2009 m. sprendimuose, ir, antra, Bendrojo Teismo poziciją, išdėstytą 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendime Ferriera Valsabbia et Valsabbia Investimenti / Komisija (T‑92/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1032).

62      Vis dėlto toks žinojimas, net jei būtų įrodytas, negali lemti nešališkumo stokos, kuri gali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nebent būtų kvestionuojamos Sutarties nuostatos, pagal kurias neteisėtais pripažinti aktai gali būti pakeisti, nesant reikalo nustatyti, ar ieškovės šiuo atveju ginčija subjektyvų nešališkumą ar objektyvų nešališkumą.

63      Iš tiesų tai, kad galima žinoti anksčiau priimtą ir tam tikrais atvejais Bendrojo Teismo sprendimu, kurį vėliau, pareiškus apeliacinį skundą, panaikino Teisingumo Teismas, patvirtintą Komisijos poziciją, yra neatsiejama nuo pareigos atsižvelgti į panaikinimo padarinius. Manymas, kad pats žinojimas apie tokią situaciją trukdytų atnaujinti procedūrą, savaime paveiktų panaikinimo mechanizmą, turint omenyje, kad jis reiškia ne tik panaikinto akto išnykimą atgaline data, bet ir draudimą atnaujinti procedūrą. Tai būtų nesuderinama su SESV 266 straipsniu, kuriuo, panaikinus sprendimą pagal SESV 263 straipsnį, Sąjungos institucijos, įstaigos ar organai įpareigojamos imtis priemonių jų atžvilgiu priimtiems teismo sprendimams įvykdyti, tačiau jos neatleidžiamos nuo užduoties užtikrinti Sąjungos teisės taikymą jų kompetencijai priklausančiose srityse.

64      Taigi, šį priekaištą reikia atmesti.

 Dėl antrojo priekaišto, grindžiamo svarbių asmenų nedalyvavimu 2018 m. balandžio 23 d. posėdyje

65      Ieškovės teigia, kad Komisija, pirma, pažeidė įvairias taisykles, susijusias su apklausų rengimu, ir, antra, padarė klaidą, kai nepakvietė kelių subjektų į 2018 m. balandžio 23 d. apklausą, nors byloje jie vaidino svarbų vaidmenį ir galėjo pateikti valstybių narių konkurencijos institucijoms informacijos, leidžiančios joms pareikšti savo poziciją susipažinus su visa informacija. Ieškovių teigimu, negalėjus pasinaudoti nuomone, pateikta šioms institucijoms susipažinus su visa informacija, jų teisė į gynybą buvo pažeista dėl šių priežasčių:

–        Federacciai turėjo dalyvauti toje apklausoje, kaip ir Leali SpA, kuri tuo metu subankrutavo, atsižvelgiant į pagrindinį jų vaidmenį visose veikose, kurias apėmė tyrimas,

–        rinkos lyderės Lucchini SpA, kuri taip pat bankrutavo, ir Riva, kuriai buvo taikoma speciali administravimo procedūra, taip pat turėjo dalyvauti toje apklausoje,

–        toje apklausoje turėjo dalyvauti ir Industrie Riunite Odolesi SpA (toliau – IRO), kuri savo ruožtu neginčijo 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo IRO / Komisija (T‑69/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1030),

–        Associazione Nazionale Sagomatori Ferro (Nacionalinė geležies apdirbimo įmonių asociacija, toliau – Ansfer) turėjo būti pakviesta, nes ši atitinkamų įmonių klientams atstovaujanti asociacija dalyvavo kaip trečioji šalis per 2002 m. birželio 13 d. posėdį ir jame pareiškė, kad konkurenciją ribojantys karteliai niekada nebuvo juntami rinkoje.

66      Taigi, reikia išnagrinėti, ar rengdama apklausą Komisija pažeidė jai nustatytą taisyklę ir ar ji kaip nors apribojo ieškovių teisę į gynybą dėl 2018 m. balandžio 23 d. posėdžio.

67      Pirma, reikia pažymėti, kad dalyvavimas apklausoje yra viena iš procedūrinių teisių, kurių pažeidimu dėl subjektyvaus jų pobūdžio turi remtis įmonė ar jų turintis trečiasis asmuo (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni / Komisija, T‑62/08, EU:T:2010:268, 186 punktą; 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais ir Communauté d’agglomération du Douaisis / Komisija, T‑267/08 ir T‑279/08, EU:T:2011:209, 77 punktą ir 2019 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Zhejiang Jndia Pipeline Industry / Komisija, T‑228/17, EU:T:2019:619, 36 punktą).

68      Taigi, ieškovės negali sėkmingai prašyti panaikinti sprendimą vien dėl to, kad šiuo atveju buvo pažeistos procedūrinės teisės, kuriomis naudojasi trečiosios šalys arba kitos šalys.

69      Be to, reikia pažymėti, kad nors per procedūras dėl kartelių organizuojamos apklausos dažniausiai Komisijos praktikoje rengiamos kolektyviai, teisės aktuose nepripažįstama teisė į kolektyvinį įmonių, kurioms skirtas prieštaravimo pareiškimas, išklausymą.

70      Priešingai, Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo gali būti išklausomas atskirai arba dalyvaujant kitiems pakviestiems dalyvauti asmenims, atsižvelgus į teisėtą įmonių interesą saugoti savo verslo paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. / Komisija, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, EU:T:2000:77, 697 punktą).

71      Antra, reikia išnagrinėti ne tik tai, ar paisoma kitų asmenų ar subjektų turimų teisių, bet ir tai, ar Komisija pažeidė taisykles, susijusias su apklausų rengimu, ir taip galėjo trukdyti ieškovių gynybai.

72      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad teisė į gynybą yra viena pagrindinių teisių, kurios yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas, dalis. Jų laikymasis Komisijoje vykstančioje procedūroje dėl baudos skyrimo įmonei už konkurencijos taisyklių pažeidimą reikalauja, kad suinteresuotajai įmonei būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų, aplinkybių ir dokumentų, į kuriuos atsižvelgė Komisija grįsdama savo tvirtinimą dėl Sutarties pažeidimo, tikrumo ir tinkamumo. Šios teisės nurodytos Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose (žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Solvay / Komisija, C‑109/10 P, EU:C:2011:686, 52 ir 53 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

73      Šioje byloje ieškovės pabrėžė, kad dėl tam tikrų subjektų nedalyvavimo patariamasis komitetas negalėjo pateikti savo nuomonės žinodamas visas aplinkybes. Jų teigimu, jei šie subjektai būtų buvę išklausyti, jo nuomonės turinys, taigi ir ginčijamo sprendimo turinys, būtų galėjęs būti kitoks. Dėl šios problemos šalys keitėsi nuomonėmis ir raštu, ir per posėdį.

74      Reikia skirti įmonių, kurioms adresuotas prieštaravimo pareiškimas ir ginčijamas sprendimas, situaciją nuo trečiųjų asmenų, rodančių pakankamą suinteresuotumą, ir kitų trečiųjų asmenų situacijos.

–       Dėl įmonių, kurioms skirtas prieštaravimo pareiškimas ir ginčijamas sprendimas, situacijos

75      Pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį, prieš priimant sprendimą pagal SESV 101 ar 102 straipsnį, įmonės ar įmonių asociacijos, kurios yra nagrinėjamos bylos subjektas, turi turėti galimybę būti išklausytos klausimais, dėl kurių yra pareikšti prieštaravimai. Komisija savo sprendimus turi grįsti tik tais prieštaravimais, dėl kurių suinteresuotosios šalys galėjo pareikšti pastabų.

76      Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsnyje nurodyta, kad Komisija suteikia šalims, kurioms ji pateikia pareiškimą dėl prieštaravimų, galimybę paaiškinti savo argumentus per žodinį išklausymą, jei jos to pageidauja savo pareiškimuose raštu.

77      Taigi, šiuo atveju Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsnis turėjo būti taikomi visoms kartelyje dalyvavusioms įmonėms, kurių atžvilgiu 2002 m. ar 2009 m. sprendimas nebuvo tapęs galutinis, įskaitant Riva.

78      Pasak ieškovių, tai, kad Riva nedalyvavo 2018 m. balandžio 23 d. apklausoje, galėjo lemti procedūros neteisėtumą ir turėti įtakos sąlygoms, kuriomis jos galėjo užtikrinti savo gynybą.

79      Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 45 ir 46 konstatuojamosiose dalyse, ir šalys to neginčija:

–        2017 m. gruodžio 15 d. raštu Komisija informavo Riva apie procedūros atnaujinimą,

–        atsakydama į šį raštą Riva pateikė rašytines pastabas, tačiau neprašė leisti dalyvauti apklausoje,

–        kadangi Riva tokio prašymo nepateikė, Komisija jos nepakvietė dalyvauti 2018 m. balandžio 23 d. posėdyje.

80      Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad nepakvietusi Riva dalyvauti 2018 m. balandžio 23 d. apklausoje Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsnį. Kadangi Riva neprašė leisti dalyvauti apklausoje, Komisija neprivalėjo jos pakviesti joje dalyvauti. Taigi, ieškovės negali pagrįstai remtis minėtų nuostatų pažeidimu, kuris galėjo turėti įtakos jų gynybai.

–       Dėl trečiųjų asmenų, rodančių pakankamą suinteresuotumą, situacijos

81      Suinteresuotųjų trečiųjų asmenų apklausą reglamentuoja Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 3 dalis. Šioje nuostatoje numatyta, kad jeigu fiziniai ar juridiniai asmenys parodo pakankamą suinteresuotumą ir prašo būti išklausyti, jų prašymas yra tenkinamas.

82      Reglamento Nr. 773/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

–        jei fiziniai ar juridiniai asmenys pareiškia norą būti išklausyti ir parodo pakankamą suinteresuotumą, Komisija raštu juos informuoja apie procedūros pobūdį ir nagrinėjamą klausimą,

–        ji nustato terminą, per kurį jie gali pateikti savo požiūrį raštu.

–        ji gali pakviesti juos paaiškinti savo argumentus per žodinę apklausą, jei jie to pageidauja savo rašytinėse pastabose.

83      Taigi, šiuo atveju Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 3 dalis ir Reglamento Nr. 773/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turėjo būti taikomos, be kita ko, penkiems subjektams, kurių dalyvavimas, ieškovių teigimu, buvo būtinas tam, kad 2018 m. balandžio 23 d. posėdis būtų tinkamai surengtas, t. y., pirma, Federacciai, Leali, IRO ir Lucchini ir, antra, Ansfer.

84      Pirma, dėl šio sprendimo 83 punkte nurodytų pirmųjų keturių subjektų reikia pažymėti, kad ankstesniame procedūros etape jie atsisakė ginčyti jiems skirtą sprendimą:

–        Federacciai nepateikė ieškinio dėl 2002 m. sprendimo panaikinimo,

–        Leali, IRO ir Lucchini nepateikė apeliacinio skundo dėl 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Leali ir Acciaierie e Ferriere Leali Luigi / Komisija (T‑489/09, T‑490/09 ir T‑56/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1039), 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo IRO / Komisija (T‑69/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1030) ir 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Lucchini / Komisija (T‑91/10, EU:T:2014:1033), kuriais buvo atmesti jų ieškiniai dėl 2009 m. sprendimo panaikinimo.

85      Taigi, remiantis jurisprudencija, dėl šių subjektų priimtas Komisijos sprendimas jų atžvilgiu tapo galutinis, todėl procedūra jų atžvilgiu buvo baigta, ir jie nebebuvo 2017 m. gruodžio 15 d. atnaujintos procedūros šalys (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 63 punktą).

86      Tokiomis aplinkybėmis šio sprendimo 83 punkte nurodyti pirmi keturi subjektai neturėjo teisės dalyvauti 2018 m. balandžio 23 d. apklausoje kaip procedūros šalys.

87      Žinoma, šio sprendimo 83 punkte nurodyti pirmi keturi subjektai, įrodę, kad yra pakankamai suinteresuoti, turėjo galimybę prašyti Komisijos leisti dalyvauti 2018 m. balandžio 23 d. posėdyje kaip suinteresuotieji tretieji asmenys pagal šio sprendimo 81 ir 82 punktuose primintas nuostatas.

88      Vis dėlto Federacciai, Leali ir IRO nesiėmė tokių veiksmų, todėl negalima teigti, kad šiuo atveju Komisija galėjo pažeisti kokią nors taisyklę ir kad tai galėjo paveikti ieškovių naudojimąsi teise į gynybą.

89      Tačiau reikia pažymėti, kad Lucchini savo ruožtu manė, jog ji turi pasinaudoti 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Feralpi / Komisija (C‑85/15 P, EU:C:2017:709), 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717), 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Ferriere Nord / Komisija (C‑88/15 P, EU:C:2017:716) ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Riva Fire / Komisija (C‑89/15 P, EU:C:2017:713) Teisingumo Teismo paskelbtu panaikinimu, net jei ji nepadavė apeliacinio skundo dėl 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Lucchini / Komisija (T‑91/10, EU:T:2014:1033). Remdamasi šiais argumentais ji paprašė Komisijos leisti dalyvauti 2018 m. balandžio 23 d. posėdyje. Vis dėlto Lucchini šį prašymą pateikė kaip 2017 m. gruodžio 15 d. atnaujintos procedūros šalis, lygiai taip pat kaip ir ieškovės, o ne kaip suinteresuotoji trečioji šalis. Komisija pagrįstai atmetė šį prašymą dėl šio sprendimo 84 ir 85 punktuose nurodytų priežasčių (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Lucchini / Komisija, T‑185/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:298, 41 ir 42 punktai). Kadangi šia galimybe Lucchini nebuvo leista pasinaudoti kaip procedūros šaliai, vėliau ji neteigė, kad ji galėjo būti pakviesta į apklausą kaip pakankamą suinteresuotumą turinti trečioji šalis.

90      Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad, nepasiūliusi, pirma, Federacciai ir, antra, Leali, IRO ir Lucchini dalyvauti apklausoje, Komisija pažeidė procedūros normą, galinčią turėti įtakos ieškovių naudojimuisi teise į gynybą.

91      Antra, dėl šio sprendimo 83 punkte nurodyto penktojo subjekto, t. y. Ansfer, ieškovės mano, kad, atsižvelgiant į jos turimą informaciją, kuri galėjo daryti įtaką valstybių narių konkurencijos priežiūros institucijų susipažinimui su byla, ji turėjo būti pakviesta į 2018 m. balandžio 23 d. apklausą.

92      Grįsdamos savo poziciją ieškovės pateikia tris argumentus.

93      Pirma, ieškovės teigia, kad, jei Komisija ją būtų informavusi apie procedūros atnaujinimą, greičiausiai Ansfer būtų dalyvavusi 2018 m. balandžio 23 d. apklausoje, kaip ji dalyvavo 2002 m. birželio 13 d. apklausoje.

94      Šiuo klausimu reikia priminti, kaip 2002 m. buvo pradėta ieškovių ir kitų įmonių atžvilgiu vykdyta procedūra.

95      Kaip atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus ir per posėdį nurodė Komisija, o ieškovės to neginčijo, ta procedūra buvo pradėta 2002 m. kovo 26 d., o vėliau, remiantis AP 36 straipsniu, suinteresuotosioms šalims buvo perduotas prieštaravimo pareiškimas.

96      Taigi apie tą procedūrą nebuvo niekur paskelbta, nes teisės aktuose nereikalaujama, kad Komisija viešai paskelbtų apie sprendimą pradėti administracinę procedūrą, apie priimtą prieštaravimo pareiškimą arba, kaip šiuo atveju, apie papildomą prieštaravimo pareiškimą.

97      Procedūra nepasikeitė po to, kai Bendrasis Teismas priėmė 2007 m. spalio 25 d. Sprendimą SP ir kt. / Komisija (T‑27/03, T‑46/03, T‑58/03, T‑79/03, T‑80/03, T‑97/03 ir T‑98/03, EU:T:2007:317), o Teisingumo Teismas priėmė 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717).

98      Išanalizavusi šio sprendimo 97 punkte nurodytus sprendimus, Komisija pirmą kartą 2008 m. birželio 30 d. raštu ir antrą kartą 2017 m. gruodžio 15 d. raštu informavo ieškoves apie savo ketinimą „atnaujinti“ procedūrą.

99      Konkrečiai kalbant, apie antrąjį raštą buvo pranešta įmonėms, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, tačiau apie jį nebuvo pranešta jokiam kitam asmeniui ar subjektui, taip pat apie jį nebuvo paskelbta viešai.

100    Ieškovių teigimu, panaikinus 2009 m. sprendimą Komisija privalėjo informuoti visuomenę apie procedūros atnaujinimą ir, jeigu šiuo atveju šios pareigos būtų buvę laikytasi, Ansfer būtų buvusi informuota ir būtų galėjusi paprašyti dalyvauti naujoje apklausoje.

101    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad jokia taisyklė nereikalauja, kad Komisija viešai skelbtų apie procedūros atnaujinimą, Teisingumo Teismui ar Bendrajam Teismui panaikinus vieną iš jos sprendimų.

102    Iš tiesų procedūra yra atnaujinama tiesiog vykdant teismo sprendimą dėl panaikinimo.

103    Aktą, kuris vėliau panaikinamas, priėmusi institucija pagal SESV 266 straipsnį įpareigojama tik tiek, kiek tai reikalinga užtikrinant sprendimo dėl panaikinimo įvykdymą. Pagal šią nuostatą atitinkama institucija privalo vengti, kad panaikintą aktą pakeičiančiame akte būtų padaryti tie patys pažeidimai, kurie buvo nustatyti sprendime dėl panaikinimo. Vis dėlto institucijos turi plačią diskreciją nuspręsti, kokių priemonių imtis dėl teismo sprendimo, kuriuo panaikintas ar pripažintas negaliojančiu teisės aktas, su sąlyga, kad šios priemonės turi būti suderinamos su atitinkamo teismo sprendimo rezoliucine dalimi ir motyvais, kurie yra būtinas jo pagrindas. Išskyrus atvejus, kai dėl nustatyto pažeidimo visa tyrimo procedūra tampa niekinė, atitinkamos institucijos, siekdamos pakeisti ankstesnį teisės aktą, kuris buvo panaikintas arba pripažintas negaliojančiu, gali atnaujinti procedūrą nuo to etapo, kuriame tas pažeidimas buvo padarytas (žr. 2017 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Léon Van Parys / Komisija, T‑125/16, EU:T:2017:884, 49 ir 52 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

104    Atlikusi vertinimą Komisija gali nuspręsti atnaujinti procedūrą, kaip ji padarė šioje byloje, bet gali ir nutraukti procedūrą, jei mano, kad byla gali būti baigta, arba, jei mano, kad reikia imtis tyrimo priemonių, pradėti naują procedūrą, ir tada jai vykstant įmonėms, kurioms jis skirtas, gali būti adresuotas naujas prieštaravimo pareiškimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį.

105    Šiuo atveju Komisija, atlikusi šį vertinimą, nusprendė atnaujinti procedūrą nuo to momento, kai ji buvo nutraukta, kaip leidžiama pagal šio sprendimo 47 ir 48 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

106    Per posėdį šalys diskutavo apie 2011 m. spalio 20 d. Komisijos pranešimą dėl bylų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsniais, nagrinėjimo geriausios patirties (OL C 308, 2011, p. 6) (žr. ypač jo 20 punktą), kuriame Komisija įsipareigojo, pirma, paskelbti apie kiekvienos šių nuostatų taikymo procedūros pradžią savo Konkurencijos generalinio direktorato interneto svetainėje ir, antra, paskelbti pranešimą spaudai šiuo klausimu, nebent toks paskelbimas pakenktų tyrimui.

107    Vis dėlto šiuo atveju šis pranešimas neįpareigoja Komisijos įgyvendinti šio sprendimo 106 punkte nurodytų įsipareigojimų. Nesant aiškios nuostatos šiuo klausimu, nereikia išplėsti šių Komisijos įsipareigojimų apimties, kai ji atnaujina procedūrą nuo anksčiau netinkamai vykusios apklausos etapo t. y. nuo to etapo, kuriame ši procedūra buvo nutraukta, kaip, vykdydama Teisingumo Teismo sprendimą dėl panaikinimo, Komisija nusprendė šioje byloje, o ši situacija skiriasi nuo situacijos, kai pradedama šiame pranešime nurodyta procedūra.

108    Taigi, šis argumentas turi būti atmestas.

109    Antra, ieškovės teigia, kad nustatant trečiuosius asmenis, kurie turi būti kviečiami į apklausą, Ansfer negalėjo būti laikoma paprasta visuomenės nare, o turėjo „trečiojo asmens, rodančio pakankamą suinteresuotumą“, statusą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 773/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalis.

110    Grįsdamos savo poziciją ieškovės primena, kad Ansfer, kaip „trečiojo asmens, rodančio pakankamą suinteresuotumą“, statusą 2002 m. pripažino bylą nagrinėjantis pareigūnas, ir tai leido šiai asociacijai dalyvauti 2002 m. birželio 13 d. apklausoje.

111    Kadangi Ansfer turėjo „trečiojo asmens, rodančio pakankamą suinteresuotumą“, statusą, ji per tą laiką negalėjo jo prarasti ir kaip toks asmuo turėjo būti pakviesta dalyvauti 2018 m. balandžio 23 d. posėdyje.

112    Reikia pažymėti, kad ieškovių argumentai dėl „trečiojo asmens, rodančio pakankamą suinteresuotumą“, statuso išsaugojimo atitinka Komisijos ginamą poziciją dėl administracinės procedūros etapų tęstinumo, net jeigu ją nutraukė teismo procesai, per kuriuos buvo priimti sprendimai dėl panaikinimo.

113    Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai manyti, kad subjektas, kuriam ankstesniame procedūros etape buvo pripažintas „trečiojo asmens, rodančio pakankamą suinteresuotumą“, statusas, gali jį išsaugoti per visą procedūrą, net jeigu ją galėjo nutraukti teismo procesas, per kurį Sąjungos teismas panaikino sprendimą.

114    Taigi, reikia nustatyti, ar, šiuo atveju tam tikru procedūros momentu pripažinus Ansfer „trečiojo asmens, rodančio pakankamą suinteresuotumą“, statusą, ji jį galėjo išlaikyti per visą procedūros laikotarpį ir būti pakviesta į 2018 m. balandžio 23 d. posėdį, ar bent jau būti informuota apie procedūros atnaujinimą, kad galėtų išreikšti savo suinteresuotumą ir prireikus būti pakviesta dalyvauti toje apklausoje.

115    Reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ir ieškovės to neginčijo, Ansfer išreikštas suinteresuotumas dalyvauti procedūroje nebuvo išlaikytas per visą jos laikotarpį.

116    Iš tiesų, apibendrindama vienas po kito ėjusius etapus ir per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus, Komisija nurodė, ir ieškovės tam neprieštaravo, kad:

–        2002 m. Ansfer sužinojo apie procedūros pradėjimą iš Italijos spaudoje pasirodžiusios informacijos;

–        remdamasi šia informacija, Ansfer paprašė Komisijos leisti jai dalyvauti 2002 m. birželio 13 d. apklausoje, teigdama, kad ji gali įrodyti, jog yra pakankamai suinteresuota;

–        gavusi kvietimą, Ansfer dalyvavo apklausoje ir nors jos atstovas nekalbėjo, ji pateikė rašytines pastabas;

–        dėl to ji buvo pakviesta dalyvauti antrajame 2002 m. rugsėjo 30 d. posėdyje dėl EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo pasekmių procedūrai;

–        tačiau ji neatsiliepė į šį kvietimą ir nedalyvavo apklausoje;

–        kadangi Ansfer neatsiliepė į jai skirtą naują kvietimą dalyvauti apklausoje ir joje nedalyvavo, Komisija nusprendė, kad Ansfer nebeprašo leisti toliau dalyvauti procedūroje, todėl neturi būti kviečiama į 2018 m. balandžio 23 d. posėdį;

–        Komisija atsižvelgė į tai, kad, pirma, per 2002 m. birželio 13 d. posėdį Ansfer dalyvavimas apklausoje apsiribojo tik rašytinėmis pastabomis ir ji nepasisakė žodžiu ir, antra, šios pastabos buvo pridėtos prie bylos medžiagos.

117    Remiantis teisės aktais, tretieji asmenys gali dalyvauti apklausoje per procedūrą dėl konkurencijos taisyklių taikymo, tačiau jie turi kreiptis į Komisiją ir jai įrodyti, kad jie yra pakankamai suinteresuoti, kad galėtų joje dalyvauti (žr. šio sprendimo 81 ir 82 punktus).

118    Be to, reikia konstatuoti, kad kai per administracinę procedūrą, kuri buvo nutraukta dėl teisminės kontrolės, kurią užbaigus Sąjungos teismas nusprendė panaikinti aktą, trečiajam asmeniui buvo pripažintas „trečiojo asmens, rodančio pakankamą suinteresuotumą“, statusas, Komisija turi diskreciją nuspręsti, ar šis trečiasis asmuo išlaiko pakankamą suinteresuotumą pareikšti savo nuomonę. Užtikrinant teisę į gynybą nereikalaujama, kad atnaujindama tokią procedūrą Komisija išklausytų trečiuosius asmenis, nerodančius pakankamo suinteresuotumo (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo FSL ir kt. / Komisija, T‑655/11, EU:T:2015:383, 406 punktą ir 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Silver Plastics ir Johannes Reifenhäuser / Komisija, T‑582/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:497, 202 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

119    Gero administravimo tikslais reikia vengti į bylą įstojusių šalių skaičiaus didėjimo, kartu užtikrinant, kad dalyvautų tie asmenys, kurie, pateikdami kaltę įrodančių ar paneigiančių įrodymų, gali realiai prisidėti prie bylos nagrinėjimo ar teisės į gynybą paisymo, kad būtų užtikrinta, kad patariamojo komiteto nuomonė ir Komisijos sprendimas būtų priimti susipažinus su visa informacija ir laikantis procedūrinių garantijų.

120    Būtent atlikus tokį vertinimą šioje byloje Ansfer buvo pakviesta kaip „trečiasis asmuo, rodantis pakankamą suinteresuotumą“, dalyvauti 2002 m. birželio 13 d. apklausoje ir 2002 m. rugsėjo 30 d. apklausoje.

121    Vėliau, atsižvelgusi į tai, kad Ansfer neatsakė į kvietimą dalyvauti antrojoje 2002 m. rugsėjo 30 d. apklausoje ir nedalyvavo joje, Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad ji atsisako dalyvauti tolesniame procedūros etape arba bent jau nenori plačiau išdėstyti savo argumentų per 2018 m. balandžio 23 d. apklausą ir kad jos pateikta informacija, kuri jau buvo pridėta prie bylos ir vėliau panaudota ginčijamo sprendimo projekte, neleidžia manyti, kad ją reikia informuoti apie procedūros atnaujinimą, kad ji galėtų dar kartą išreikšti savo suinteresuotumą ir prireikus būtų pakviesta dalyvauti apklausoje.

122    Taigi, šis argumentas turi būti atmestas.

123    Trečia, ieškovės teigia, kad 2018 m. vasario 1 d. rašte jos atkreipė Komisijos dėmesį į tai, kad procedūra negali būti tinkamai atnaujinta, nes visi 2002 m. dalyvavę subjektai negali dalyvauti naujoje apklausoje, todėl valstybių narių konkurencijos institucijoms, kurių atstovams pavesta pareikšti nuomonę, kad patariamasis komitetas galėtų pateikti savo nuomonę pagal teisės aktus, jos gali perteikti tik dalinį bylos vaizdą.

124    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad taip suformuluota pastaba negali būti vertinama kaip Komisijai skirtas prašymas, kuriuo siekiama, kad ji pagal Reglamento Nr. 773/2004 10 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šalims leidžiama savo rašytinėse pastabose siūlyti Komisijai „išklausyti asmenis, galinčius patvirtinti jų pastabose išdėstytas faktines aplinkybes“, kviestų į apklausą Ansfer ar kitus trečiuosius asmenis.

125    Kaip pažymi Komisija, būtent ieškovės turėjo, jei manė, kad Ansfer dalyvavimas yra būtinas ar net tik naudingas ginant jų argumentus, pranešti šiai asociacijai apie procedūros atnaujinimą, kad ji kreiptųsi į Komisiją, arba konkrečiai paprašyti jos pakviesti šį subjektą.

126    Tačiau ieškovės savo rašytiniuose atsakymuose į Bendrojo Teismo klausimus pripažino, kad šiuo atžvilgiu nesiėmė jokių veiksmų Komisijoje ar Ansfer.

127    Reikia pridurti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 3 dalį valstybių narių konkurencijos institucijos gali prašyti Komisijos išklausyti trečiąsias šalis, jei mano, kad tai reikalinga.

128    Niekas netrukdė ieškovėms per 2018 m. balandžio 23 d. apklausą arba prieš ją pasiūlyti valstybių narių konkurencijos institucijoms prašyti Komisijos išklausyti Ansfer.

129    Tačiau ieškovės tokių veiksmų nesiėmė ir to nepasiūlė valstybių narių konkurencijos institucijoms, o šios taip pat neprašė Komisijos išklausyti Ansfer.

130    Vadinasi, kadangi Ansfer nebebuvo pakankamai suinteresuota pareikšti savo nuomonę atnaujinus procedūrą (žr. šio sprendimo 112 ir 122 punktus) ir Komisijai nebuvo pateiktas joks prašymas ją išklausyti, Komisijos negalima pagrįstai kaltinti tuo, kad ji nepakvietė jos dalyvauti 2018 m. balandžio 23 d. posėdyje.

131    Taigi, šį argumentą reikia atmesti.

–       Dėl kitų trečiųjų asmenų situacijos

132    Dėl to, kad ieškovių argumentai gali būti aiškinami kaip darantys nuorodą į jų situaciją, reikia pažymėti, kad teisės aktuose dėl apklausų rengimo numatyta trečia situacija, susijusi su asmenimis, nerodančiais pakankamo suinteresuotumo, kaip apibrėžta šio sprendimo 81 ir 82 punktus.

133    Reglamento Nr. 773/2004 13 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė pasiūlyti bet kokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, išskyrus asmenis, kurie yra procedūros šalys, ar trečiuosius suinteresuotumą rodančius asmenis, raštu pareikšti savo nuomonę ir prireikus dalyvauti apklausoje. Šiems asmenims gali būti leista ne tik joje dalyvauti, bet jie gali būti pakviesti pareikšti savo nuomonę per apklausą.

134    Būtent tokioje situacijoje atsidūrė ir Ansfer, nes, kaip buvo nustatyta, Komisija galėjo manyti, kad ši asociacija nebeturi pakankamo suinteresuotumo pareikšti savo nuomonę atnaujinus procedūrą (žr. šio sprendimo 112–122 punktus).

135    Komisija turi diskreciją nustatyti, ar trečiųjų asmenų, kurie nėra suinteresuoti, dalyvavimas gali būti naudingas per diskusijas, turint omenyje, kad ieškovių teisės į gynybą užtikrinimas ne visais atvejais reikalauja, kad Komisija surengtų prašomas apklausas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 118 punkte nurodytą jurisprudenciją).

136    Taigi šiuo atveju Komisija, nepadarydama klaidos, galėjo nuspręsti, kad dėl šio sprendimo 112–122 punktuose nurodytų priežasčių Ansfer kvietimas į 2018 m. balandžio 23 d. posėdį diskusijai nieko naujo neduos.

137    Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai kaltinti Komisijos pažeidus procedūros taisyklę, kuri galėjo turėti įtakos ieškovių naudojimuisi teise į gynybą, dėl to, kad ji nepakvietė kitų trečiųjų asmenų į 2018 m. balandžio 23 d. posėdį.

138    Taigi, šis argumentas turi būti atmestas.

139    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad Komisija nepažeidė procedūros taisyklių, susijusių su kitų asmenų ar subjektų išklausymu, todėl šių taisyklių pažeidimu niekaip negalėjo būti pakenkta ieškovių naudojimuisi teise į gynybą.

140    Kiek tai būtina, reikia pažymėti, kad ieškovės neįrodė, jog joms buvo kliudoma įgyvendinti savo teisę į gynybą, nepaisant taisyklės pažeidimo, dėl to, kad apklausoje, surengtoje siekiant priimti ginčijamą sprendimą, nedalyvavo tam tikra įmonė ar trečiasis asmuo.

141    Taigi, šį priekaištą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo priekaišto, grindžiamo Komisijos negalėjimu ištaisyti Teisingumo Teismo nurodyto procedūrinio trūkumo

142    Ieškovės iš esmės teigia, kad buvo neįmanoma ištaisyti Teisingumo Teismo nurodyto procedūrinio trūkumo. Jų nuomone, praėjus daug laiko, dalyvių tapatybės ir rinkos struktūros pokyčiai buvo tokie dideli, kad nebuvo įmanoma surengti jokios apklausos tokiomis pačiomis sąlygomis arba bent jau lygiavertėmis toms, kurios buvo 2002 m.

143    Reikia pažymėti, kad dėl konkurencijos procedūrų uždavinių apimties aplinkybės, kuriomis jos organizuojamos, neišvengiamai keičiasi bėgant laikui.

144    Tokiomis aplinkybėmis, kai dėl konkurencijos nuolat kinta rinkos dalyviai, produktai ir rinkos dalys, galimybė, kad vien dėl tokių pokyčių bus neįmanoma priimti naujo sprendimo, iš esmės turi įtakos Komisijos galimybei atnaujinti procedūrą siekiant taikyti konkurencijos taisykles vykdant Sutartimis jai patikėtą užduotį.

145    Vis dėlto, kai Komisija nusprendžia atnaujinti procedūrą po to, kai Teisingumo Teismas arba Bendrasis Teismas savo sprendimu panaikino vieną iš jos sprendimų, ji turi atlikti vertinimą, kad, atsižvelgdama į atnaujinimo momentu buvusias aplinkybes ir ypač padarinius, kurių galėjo atsirasti bėgant laikui, nustatytų, ar procedūros tęsimas vis dar yra tinkamas sprendimas atsižvelgiant į situaciją, o taip ji ir padarė šioje byloje, kaip tai paaiškinta atsakant į grindžiant ieškinį ieškovių pateikto antrojo pagrindo pirmąjį priekaištą (žr. toliau 149–173).

146    Taigi reikia atmesti šį priekaištą ir visą pirmąjį pagrindą.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo neteisėtu Komisijos atsisakymu prieš priimant ginčijamą sprendimą patikrinti, ar jis atitinka protingos procedūros trukmės principą

147    Ieškovės teigia, kad Komisija teisiškai netikrino, ar ginčijamas sprendimas galėjo būti priimtas, jei, kaip jos mano, tam prieštarauja Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintas protingo termino principas. Pirma, jos kaltina Komisiją šiuo klausimu padarius teisės klaidą. Antra, jos kaltina Komisiją neįvykdžius jai tenkančios pareigos motyvuoti.

148    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

 Dėl pirmojo priekaišto, grindžiamo teisės klaida

149    Ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė Chartijos 41 straipsnį, kai prieš priimdama ginčijamą sprendimą atsisakė įvertinti šio sprendimo priėmimo suderinamumą su protingo termino principu.

150    Reikia pažymėti, kad, kaip teigia ieškovės, Komisija privalo laikytis protingo termino principo, kuris yra įtvirtintas Chartijos 41 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 179 punktą ir 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, T‑214/06, EU:T:2012:275, 285 punktą).

151    Į praėjusį laiką reikia atsižvelgti, kai naudodamasi Sąjungos teisės jai suteikta diskrecija Komisija vertina, ar taikant konkurencijos taisykles turi būti pradėtas persekiojimas ir priimtas sprendimas.

152    Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, vertindama, ar turi būti pradėtas toks persekiojimas ir priimtas sprendimas skirti sankciją, Komisija nepažeidė pareigos atsižvelgti į praėjusį laiką. Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, prieš jį priimdama ši institucija nagrinėjo, ar šiuo atveju procedūra gali būti atnaujinta ir ar gali būti priimtas toks sprendimas skirti baudą.

153    Keliose ginčijamo sprendimo dalyse Komisija analizavo, pirma, ar procedūra, kuriai pasibaigus jis priimtas, buvo vykdyta tinkamai, kiek tai susiję su terminais, ir, antra, ar reikia daryti išvadas dėl etapų, kuriems pasibaigus šis sprendimas buvo priimtas, trukmės.

154    Pavyzdžiui, Komisija pažymėjo, kad, remiantis analize, kurią ji galėjo atlikti, pirma, tyrimo veiksmai buvo vykdomi rūpestingai ir, antra, administracinė procedūra buvo nutrūkusi dėl teisminės kontrolės (ginčijamo sprendimo 528 ir 555 konstatuojamosios dalys).

155    Šiomis aplinkybėmis Komisija pripažino, kad, kaip 2007 m. spalio 25 d. Sprendime SP ir kt. / Komisija (T‑27/03, T‑46/03, T‑58/03, T‑79/03, T‑80/03, T‑97/03 ir T‑98/03, EU:T:2007:317) ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717) pažymėjo Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas, ji padarė procedūrinių klaidų. Vis dėlto ji nurodė, kad šias klaidas, kurios galėjo prailginti procedūros trukmę, lėmė teisinis netikrumas, su kuriuo ji susidūrė pasibaigus galioti EAPB sutarčiai (ginčijamo sprendimo 555 konstatuojamoji dalis).

156    Komisija taip pat pripažino, kad padarytos procedūrinės klaidos ir įvairūs vienas po kito ėję etapai galėjo lemti „objektyviai“ ilgesnę visos procedūros, įskaitant administracinius etapus ir pertraukas dėl teisminės kontrolės, trukmę (ginčijamo sprendimo 528 konstatuojamoji dalis).

157    Atlikdama šį vertinimą Komisija pridūrė mananti, kad ši trukmė neviršija terminų, kurie pagal teismų praktiką laikomi priimtinais (ginčijamo sprendimo 528 konstatuojamoji dalis).

158    Be to, Komisija pažymėjo, kad pagal jurisprudenciją protingo termino principui prieštaraujanti trukmė savaime negali lemti sprendimo panaikinimo. Teisingumo Teismo teigimu, taip galėtų būti tik tada, jei nepagrįstai ilga trukmė būtų paveikusi atitinkamų įmonių teisę į gynybą, trukdydama suinteresuotųjų įmonių galimybei surinkti įrodymus ir pateikti savo argumentus. Tačiau, pasak Komisijos, ieškovės neįrodė, kad taip buvo šiuo atveju (ginčijamo sprendimo 556 ir 557 konstatuojamosios dalys).

159    Ginčijamo sprendimo 536 konstatuojamojoje dalyje Komisija dar nurodė, kad, atsižvelgiant į taikytinus teisės aktus ir laikantis šioje srityje suformuotos jurisprudencijos, ji turi teisę priimti naują sprendimą.

160    Komisija pripažino, kad prieš priimant naują sprendimą, įgyvendinant jai suteiktą diskreciją nagrinėjant bylas dėl konkurencijos teisės pažeidimų, turėjo būti atliktas tyrimas siekiant palyginti, pirma, viešąjį interesą užtikrinti veiksmingą konkurencijos taisyklių taikymą ir, antra, šalių interesą, kad sprendimas būtų priimtas per protingą terminą, ir sumažinti galimas klaidų, kurios galėjo būti padarytos per procedūrą, pasekmes (ginčijamo sprendimo 536 ir 559 konstatuojamosios dalys).

161    Šioje byloje Komisija atliko tokį palyginimą ir padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo sunkumą, būtina priimti sprendimą ir kad įmonėms adresatėms reikia skirti sankciją (ginčijamo sprendimo 560–568 konstatuojamosios dalys).

162    Galiausiai, atsižvelgdama į bylas nagrinėjančio pareigūno pasiūlymą, Komisija sumažino baudą, kad kažkiek (50 %) sušvelnintų neigiamas pasekmes, kurių atitinkamoms įmonėms galėjo kilti dėl procedūros trukmės ir padarytų procedūros klaidų (ginčijamo sprendimo 570–573 konstatuojamosios dalys).

163    Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, prieš priimdama šį sprendimą Komisija, analizuodama teismo kontrolės nulemtą administracinės procedūros trukmę, administracinius etapus ir pertraukas, patikrino, ar protingo termino principo buvo paisoma, išnagrinėjo priežastis, galinčias paaiškinti procedūros trukmę ir galimas jos pasekmes.

164    Šią išvadą ieškovės ginčija, manydamos, kad ginčijamame sprendime Komisija atsisakė nuspręsti dėl neprotingai ilgos procedūros trukmės, motyvuodama tuo, kad šis vertinimas turi būti patikėtas tik Sąjungos teismui, o ji negali dėl to nuspręsti.

165    Reikia pažymėti, kad į Sąjungos teismą gali būti kreipiamasi dėl klausimų, susijusių su proceso trukme. Bylose dėl atsakomybės jis turi pripažinti Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų kaltę, jei jie padarė žalos pažeisdami protingo termino principą (2013 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Kendrion / Komisija, C‑50/12 P, EU:C:2013:771, 94 punktas ir 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Italmobiliare ir kt. / Komisija, T‑523/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:499, 159 punktas). Bylose dėl panaikinimo procedūros trukmė gali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą, jei tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, trukmė turi būti neprotinga ir, antra, protingo termino viršijimas turi trukdyti įgyvendinti teisę į gynybą (2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie / Komisija, C‑113/04 P, EU:C:2006:593, 47 ir 48 punktai; 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, C‑414/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:301, 84 ir 85 punktai ir 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo PROAS / Komisija, C‑616/13 P, EU:C:2016:415, 74–76 punktai).

166    Kaip nurodo ieškovės, tokia Sąjungos teismui suteikta kompetencija neatleidžia Komisijos nuo vertinimo, kurį ji turi atlikti nustatydama, kokių veiksmų reikia imtis priėmus teismo sprendimą dėl panaikinimo pagal SESV 266 straipsnį.

167    Kaip minėta, atlikdama tokį vertinimą Komisija turi atsižvelgti į visas aplinkybes, ypač į tai, ar reikia priimti naują sprendimą, ar skirti sankciją ir prireikus sumažinti numatytą sankciją, jei, pavyzdžiui, paaiškėja, kad nors procedūros trukmė savaime nėra pažeidimas, ją sudarantys administraciniai etapai ir tam tikrais atvejais pertraukos dėl teismo atliekamos kontrolės galėjo daryti poveikį elementams, į kuriuos atsižvelgiama nustatant baudos dydį, ir, be kita ko, jos galimai atgrasomajam pobūdžiui, jei sprendimas priimamas praėjus daug laiko nuo pažeidimą sudarančių veiksmų atlikimo.

168    Toks bendros proceso trukmės, įskaitant teisminius etapus, vertinimas iš esmės buvo atliktas ginčijamo sprendimo 528 konstatuojamojoje dalyje.

169    Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija ginčijamame sprendime patikrino, ar procedūros trukmė gali būti kliūtis atnaujinti procesą, kartu pripažindama, kad tokį vertinimą prižiūri Sąjungos teismas bylose dėl teisėtumo ir tam tikrais atvejais dėl atsakomybės.

170    Ieškinyje ieškovės remiasi 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsniu dėl Komisijai tenkančios pareigos prieš priimant naują sprendimą patikrinti, ar jo priėmimas atitinka protingo termino principą.

171    Reikia pažymėti, kad, kaip ir Chartijos 47 straipsnis, kuriuo taip pat remiasi ieškovės, EŽTK 6 straipsnyje įtvirtinta pareiga per teismo procesus laikytis protingo termino principo.

172    Šioje byloje EŽTK 6 straipsnis ir Chartijos 47 straipsnis bet kuriuo atveju negali turėti įtakos sprendžiant šį ginčą ir nagrinėjant šį ieškinio pagrindą, nes, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, faktiškai atliko patikrinimą, apie kurį kalbama jų pateiktuose argumentuose.

173    Taigi, šį priekaištą reikia atmesti.

 Dėl antrojo priekaišto, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu

174    Ieškovės kaltina Komisiją pažeidus pareigą motyvuoti, nes ji teisiškai nepaaiškino, kodėl mano neprivalanti vertinti, ar laikytasi protingo termino principo.

175    Reikia konstatuoti, kad šis priekaištas yra nepagrįstas faktais.

176    Iš tiesų, kaip buvo nuspręsta atsakant į šio ieškinio pagrindo pirmą priekaištą, ginčijamame sprendime Komisija neatsisakė patikrinti jo priėmimo suderinamumo su protingo termino principu.

177    Priešingai, iš atsakymo į pirmąjį priekaištą matyti, kad ji šį patikrinimą atliko teisiškai teisingai ir nusprendė, kad niekas negali kliudyti atnaujinti procedūrą, priimti naują sprendimą ir skirti baudą.

178    Taigi, reikia atmesti antrąjį priekaištą, o kartu ir visą antrąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl trečiojo ir iš dalies ketvirtojo pagrindų, kurie abu grindžiami protingos procedūros trukmės principo pažeidimu

179    Grįsdamos trečiąjį ieškinio pagrindą ieškovės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes jis buvo priimtas pasibaigus procedūrai, kurios trukmė viršijo protingą terminą. Jų teigimu, pernelyg ilga procedūros trukmė reiškia, kad Komisija nebeturėjo teisės skirti sankcijos, todėl jos sprendimas taip pat yra neteisėtas dėl įgaliojimų viršijimo. Grindžiant trečiąjį ieškinio pagrindą pateikti argumentai iš dalies taip pat išdėstyti ketvirtajame ieškinio pagrinde. Iš esmės ieškovės pateikia tris priekaištus, susijusius atitinkamai su administracinių etapų trukme, bendra procedūros trukme ir procedūros trukmės poveikiu teisei į gynybą, kuriuos visus ginčija Komisija.

180    Prieš pradedant nagrinėti šiuos priekaištus reikia priminti, kad, Teisingumo Teismo nuomone, dėl procedūros trukmės ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas, jei tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, trukmė turi būti neprotinga ir, antra, protingo termino viršijimas turi trukdyti įgyvendinti teisę į gynybą (žr. šio sprendimo 165 punktą).

181    Iš to matyti, kad Komisijos sprendimas negali būti panaikintas vien dėl protingo termino viršijimo, jei jis nepaveikė ieškovių teisės į gynybą. Todėl ieškovių argumentas, kad vien protingo termino viršijimas turėjo paskatinti Komisiją atsisakyti priimti ginčijamą sprendimą, turi būti iš karto atmestas.

182    Nagrinėdamas šį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas išnagrinės pirmąją sąlygą, paeiliui vertindamas administracinių etapų trukmę (pirmasis priekaištas) ir bendrą administracinės procedūros trukmę, įskaitant pertraukas dėl teisminės kontrolės (antrasis priekaištas). Paskui, remdamasis antrąja sąlyga, jis analizuos, ar buvo trukdoma įgyvendinti ieškovių teisę į gynybą (trečiasis priekaištas).

 Dėl pirmojo priekaišto, grindžiamo administracinių etapų trukme

183    Ieškovės teigia, kad daugiau nei šešerių metų administracinių etapų trukmė prieštarauja protingo termino principui. Jos visų pirma kritikuoja tai, kad Komisija lėtai reagavo į Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo vieną po kito paskelbtus panaikinimus:

–        nuo 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo SP ir kt. / Komisija (T‑27/03, T‑46/03, T‑58/03, T‑79/03, T‑80/03, T‑97/03 ir T‑98/03, EU:T:2007:317) paskelbimo iki 2009 m. sprendimo priėmimo, t. y. per daugiau nei dvejus metus, Komisija tik išsiuntė šio sprendimo 10 punkte minėtą 2008 m. birželio 30 d. raštą, kuriame buvo pranešta apie procedūros atnaujinimą, ir prašymus pateikti informacijos, tačiau per šį laikotarpį nebuvo pateiktas nei naujas prieštaravimo pareiškimas, nei surengta nauja apklausa, nors Komisija galėjo lengvai ištaisyti trūkumą, dėl kurio buvo panaikintas sprendimas, turint omenyje tai, kad Bendrasis Teismas šį trūkumą aiškiai įvardijo;

–        be to, nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717) iki ginčijamo sprendimo priėmimo, t. y. per vienus metus ir devynis mėnesius, Komisija viso labo tik išsiuntė 2017 m. gruodžio 15 d. raštą, kuriuo pranešė apie procedūros atnaujinimą, raštus, kuriais pranešė apie 2018 m. balandžio 23 d. apklausą ir pateikė kai kuriuos paaiškinimus apie ją, ir ribotus prašymus pateikti informacijos apie ieškovių apyvartą.

184    Ieškovių teigimu, šių etapų ilgis yra nepateisinamas atsižvelgiant į teismų praktiką:

–        byloje, kurioje priimtas 2011 m. birželio 16 d. Sprendimas Bavaria / Komisija (T‑235/07, EU:T:2011:283, 323 punktas), 20 mėnesių antrojo administracinio etapo, trukusio nuo prieštaravimo pareiškimo gavimo iki ginčijamo sprendimo toje byloje priėmimo, trukmė buvo pripažinta neprotinga,

–        byloje, kurioje priimtas 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582), naujo sprendimo priėmimo procedūra truko tik dešimt mėnesių,

–        be to, naujo sprendimo priėmimo procedūra truko trumpiau nei aštuonis mėnesius byloje Solvay / Komisija (generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje Solvay / Komisija, C‑109/10 P, EU:C:2011:256, 242 punktas), devynis mėnesius byloje, kurioje priimtas 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimas Bolloré / Komisija (C‑414/12 P, EU:C:2014:301), tris mėnesius byloje, kurioje priimtas 2019 m. vasario 12 d. Sprendimas Printeos / Komisija (T‑201/17, EU:T:2019:81), ir keturis mėnesius byloje, kurioje priimtas 2018 m. spalio 18 d. Spas GEA / Komisija (T‑640/16, EU:T:2018:700).

185    Reikia pažymėti, kad pagal Sąjungos teisę iš institucijų reikalaujama, kad vykstant administracinėms procedūroms jos bylas išnagrinėtų per protingą terminą (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, T‑214/06, EU:T:2012:275, 284 punktą).

186    Pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis teisės principas, įtvirtintas, be kita ko, Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje (2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 167 punktas; 2006 m. balandžio 11 d. Sprendimo Angeletti / Komisija, T‑394/03, EU:T:2006:111, 162 punktą ir 2013 m. birželio 7 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑267/07, EU:T:2013:305, 61 punktą).

187    Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą Komisijoje vyko keturi etapai, kurie truko iš viso šešerius metus ir vieną mėnesį:

–        pirmasis vienų metų ir penkių mėnesių etapas truko nuo pirmųjų tyrimo priemonių iki prieštaravimo pareiškimo išsiuntimo Federacciai ir atitinkamoms įmonėms,

–        kiti trys etapai yra etapai, kuriems pasibaigus buvo priimti 2002 m. bei 2009 m. sprendimai ir ginčijamas sprendimas, ir jie truko atitinkamai devynis mėnesius, dvejus metus ir vieną mėnesį bei vienus metus ir devynis mėnesius.

188    Remiantis jurisprudencija termino protingumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir ieškovo bei kompetentingų valdžios institucijų veiksmus (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 187 ir 188 punktus).

189    Taigi, net darant prielaidą, kad kitose bylose administracinis etapas, einantis po to, kai Sąjungos teismas panaikino Komisijos sprendimą, per procedūrą, atnaujintą siekiant priimti naują Komisijos sprendimą, kaip teigia ieškovės, buvo trumpesnis nei šios bylos aplinkybėmis, tai savaime neleidžia daryti išvados, kad pažeistas protingo termino principas.

190    Termino protingumą reikia išnagrinėti vertinant kiekvienos bylos aplinkybes, visų pirma atsižvelgiant į šio sprendimo 188 punkte minėtus kriterijus.

191    Pirma, dėl bylos svarbos suinteresuotajam asmeniui reikia priminti, kad bylos dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju pagrindinis teisinio saugumo, kuris turi būti užtikrintas ūkio subjektams, reikalavimas ir tikslas užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškreipta, yra labai svarbūs ne tik pačiai ieškovei ir jos konkurentams, bet ir tretiesiems asmenims, atsižvelgiant į didelį suinteresuotųjų asmenų skaičių ir egzistuojančius finansinius interesus (žr. 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Aalberts Industries / Europos Sąjunga, T‑725/14, EU:T:2017:47, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

192    Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, kad nuo 1989 m. gruodžio 6 d. iki 2000 m. birželio 27 d. dalyvaudamos tęstiniame susitarime ar suderintuose veiksmuose gelžbetonio armatūros sektoriuje, kurių tikslas ar poveikis buvo kainų nustatymas ir gamybos ar pardavimo vidaus rinkoje ribojimas arba kontrolė, ieškovės pažeidė AP 65 straipsnio 1 dalį.

193    Remdamasi šia išvada, Komisija ieškovėms solidariai skyrė 5,125 mln. EUR baudą.

194    Atsižvelgiant į tai, galima manyti, kad bylos svarba ieškovėms buvo didelė.

195    Antra, dėl bylos sudėtingumo reikia pažymėti, kad Komisijos padarytos klaidos susijusios su EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo pasekmėmis procedūrai.

196    Reikia priminti, kad klausimai, susiję su bylos faktinėms aplinkybėms taikytinomis taisyklėmis tiek dėl esmės, tiek dėl procedūros, kaip nurodė Komisija, buvo gana sudėtingi dėl to, kad pasibaigė EAPB sutarties galiojimas.

197    Be to, kartelis apėmė gana ilgą laikotarpį (10 metų ir 7 mėnesius), jame dalyvavo daug dalyvių (8 įmonės, apimančios iš viso 11 bendrovių, ir viena profesinė asociacija), per patikrinimus pateikta arba gauta daug dokumentų (apie 20 000 puslapių).

198    Atsižvelgiant į tai, byla turi būti laikoma sudėtinga.

199    Trečia, dėl šalių elgesio reikia pažymėti, kad Komisija vykdė nuolatinę veiklą, nes administracinės procedūros šalys jai teikė daug prašymų.

200    Priimdama ginčijamą sprendimą Komisija turėjo išnagrinėti daug laiškų, tuo pačiu metu surengti 2018 m. balandžio 23 d. apklausą ir išnagrinėti 2018 m. gruodžio 4 d. kai kurių administracinės procedūros šalių pateiktą susitarimo pasiūlymą.

201    Iš šių aplinkybių, vertinamų bendrai, matyti, kad administracinių procedūros etapų trukmė neatrodo neprotinga, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir ypač į jos sudėtingumą, nes per šiuos administracinius etapus Komisijos negalima kaltinti jokiu nepaaiškinamo neveikimo laikotarpiu.

202    Taigi, šį priekaištą reikia atmesti.

 Dėl antrojo priekaišto, grindžiamo bendra procedūros trukme

203    Ieškovės ginčija bendrą bylos nagrinėjimo trukmę nuo pirmųjų tyrimo veiksmų iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Jų teigimu, tai, kad priimant šį sprendimą ši trukmė siekė beveik 19 metų ir buvo susijusi su veiksmais, iš kurių kai kurie vyko prieš daugiau nei 30 metų, prieštarauja protingo termino principui.

204    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis teisės principas, įtvirtintas, be kita ko, Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje. Lygiai taip pat sprendimo nepriėmimas per protingą terminą yra proceso pažeidimas (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland / Komisija, C‑385/07 P, EU:C:2009:456, 191 punktas). Pagal Chartijos 47 straipsnį ir EŽTK 6 straipsnį, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland / Komisija, C‑385/07 P, EU:C:2009:456 177–179 punktus ir 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, T‑214/06, EU:T:2012:275, 282 ir 283 punktus).

205    Pagal Sąjungos teisę iš jos institucijų, įstaigų ir organų reikalaujama, kad vykstant administracinėms procedūroms jos bylas išnagrinėtų per protingą terminą (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, T‑214/06, EU:T:2012:275, 284 punktą).

206    Pareiga laikytis protingo termino taikoma tiek kiekvienam procedūros etapui, tiek visai procedūrai (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 230 ir 231 punktus ir generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Solvay / Komisija, C‑109/10 P, EU:C:2011:256, 239 punktą).

207    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad visa administracinės procedūros trukmė visos administracinės procedūros laikotarpis buvo ypač ilgas ir dėl to Komisija, beje, sumažino ieškovėms galiausiai skirtą baudą (žr. šio sprendimo 162 punktą).

208    Vis dėlto šiuo atveju bendra administracinės procedūros trukmė gali būti paaiškinama bylos sudėtingumu, turint omenyje tai, kad tam tikrais atžvilgiais ją lėmė su pačia byla susiję veiksniai, o kitais atžvilgiais ją lėmė bylos aplinkybių kontekstas, t. y. EAPB sutarties galiojimo pasibaigimas (žr. šio sprendimo 195–198 punktus).

209    Žinoma, Komisija padarė klaidų vertindama EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo pasekmes ir dėl šių klaidų Bendrasis Teismas, o vėliau ir Teisingumo Teismas panaikino Komisijos sprendimą.

210    Vis dėlto šios klaidos ir jų galimas poveikis administracinės procedūros trukmei turi būti vertinami atsižvelgiant į pateiktų klausimų sudėtingumą.

211    Be to, bendrą administracinės procedūros trukmę iš dalies lėmė pertraukos dėl teisminės kontrolės, ir ji yra susijusi su Sąjungos teisme pareikštų ieškinių dėl įvairių bylos aspektų skaičiumi.

212    Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog galimybė, kad įmonių, kaip antai ieškovės, bylas daugiau kaip vieną kartą nagrinėtų Sąjungos administracinės valdžios institucijos ir prireikus Sąjungos teisminės institucijos, yra būdinga veiksmų ir sandorių kontrolės sistemai konkurencijos srityje, kurią sukūrė Sutarčių rengėjai. Administracinės institucijos pareigos atlikti įvairius formalumus ir veiksmus prieš priimant galutinį sprendimą konkurencijos srityje ir galimybės, kad dėl šių formalumų ar veiksmų gali būti pateiktas ieškinys, įmonės negali naudoti kaip argumento proceso pabaigoje ir tvirtinti, kad buvo praleistas protingas terminas (šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Wahl išvados bylose Feralpi ir kt. / Komisija, C‑85/15 P, C‑86/15 P ir C‑87/15 P, C‑88/15 P ir C‑89/15 P, EU:C:2016:940, 70 punktą).

213    Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad, vertinant bendrai, administracinės procedūros trukmė buvo pernelyg ilga, todėl Komisija negalėjo priimti naujo sprendimo, kuriuo skiriama bauda.

214    Taigi, šį priekaištą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo priekaišto, grindžiamo procedūros trukmės poveikiu teisei į gynybą

215    Ieškovės teigia, kad administracinės procedūros trukmė paveikė jų teisę į gynybą. Pasak jų, dėl ilgos procedūros trukmės per 2018 m. balandžio 23 d. apklausą valstybių narių konkurencijos institucijos negalėjo išklausyti visų subjektų, kurių nuomonės galėjo turėti įtakos jų galimybei gintis.

216    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 180 punkte, tam, kad teismas panaikintų Komisijos sprendimą dėl protingo termino principo pažeidimo, turi būti tenkinamos dvi sąlygos. Kadangi pirmoji (neprotinga procedūros trukmė) nėra tenkinama, atsakant į trečiąjį priekaištą iš principo nebūtina tikrinti, ar administracinės procedūros trukmė sutrukdė įgyvendinti teisę į gynybą. Vis dėlto išsamumo sumetimais tai reikia išnagrinėti, kad būtų pateiktas išsamus atsakymas į ieškovės nurodytas problemas.

217    Viena vertus, reikia konstatuoti, kad per visą procedūrą ieškovės bent septynis kartus turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę ir pateikti argumentus (žr. šio sprendimo 3–6, 10, 22 ir 23 punktus).

218    Konkrečiai kalbant, ieškovės galėjo pareikšti savo nuomonę per trečiąjį administracinį etapą, 2018 m. vasario 1 d. pastabose ir per 2018 m. balandžio 23 d. apklausą (žr. šio sprendimo 22 ir 23 punktus).

219    Kita vertus, išnagrinėjus pirmąjį pagrindą buvo nustatyta, kad ieškovės teisei į gynybą neturėjo įtakos nei tai, kad nė vienas ankstesnėse apklausose dalyvavęs dalyvis nedalyvavo 2018 m. balandžio 23 d. apklausoje, nei tai, kad valstybių narių konkurencijos institucijų atstovai, pateikdami savo nuomonę patariamajame komitete, žinojo, kad dėl atitinkamų įmonių anksčiau buvo priimti du sprendimai, iš kurių vieną patvirtino Bendrasis Teismas (žr. šio sprendimo 66–146  punktus).

220    Iš to matyti, kad net darant prielaidą, jog administracinės procedūros trukmė gali būti laikoma prieštaraujančia protingo termino principui, sąlygos, kurios turi būti tenkinamos siekiant, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, nėra tenkinamos, nes ieškovės neįrodė, kad dėl šios trukmės buvo kaip nors pažeistos teisės į gynybą.

221    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nėra tenkinamas nė vienas reikalavimas, kad Bendrasis Teismas galėtų panaikinti ginčijamą sprendimą dėl protingo termino principo pažeidimo.

222    Taigi reikia atmesti šį priekaištą, o kartu ir visą ieškinio pagrindą.

 Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis

223    Nurodydamos ketvirtąjį pagrindą ieškovės pateikia tris priekaištus (visus juos Komisija ginčija), susijusius su, pirma, nepakankamu priežasčių, dėl kurių Komisija priėmė naują sprendimą skirti baudą, paaiškinimu, antra, akivaizdžia Komisijos padaryta vertinimo klaida dėl atgrasomojo poveikio, kuris gali būti pasiektas priėmus tokį sprendimą, ir, trečia, Komisijos klaida vertinant trečiųjų asmenų galimybę pareikšti ieškinį dėl atsakomybės nacionaliniuose teismuose ir kitus argumentus.

 Dėl pirmojo priekaišto, grindžiamo nepakankamu priežasčių, dėl kurių Komisija priėmė naują sprendimą skirti baudą, paaiškinimu

224    Ieškovės teigia, kad Komisija nepakankamai paaiškino priežastis, paskatinusias ją atnaujinti procedūrą:

–        pirma, motyvai nepagrindžia, kodėl reikėjo priimti sprendimą skirti baudą, užuot tik konstatavus pažeidimą,

–        antra, Komisija nepagrindė savo teiginio, kad bauda yra būtina siekiant užtikrinti atgrasomąjį poveikį atitinkamoje rinkoje, kai ji radikaliai pasikeitė.

225    Pirma, reikia pažymėti, kad Komisijai pagal SESV 105 straipsnio 1 dalį pavesta užduotis prižiūrėti, kaip taikomi SESV 101 ir 102 straipsniai.

226    Remiantis jurisprudencija, vykdydama šią užduotį Komisija turi apibrėžti ir įgyvendinti Sąjungos konkurencijos politiką (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 16 d. Sprendimo Vivendi / Komisija, T‑432/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:538, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

227    Komisija turi didelę diskreciją, kurią patvirtina Reglamentas Nr. 1/2003, pagal kurį konstatavusi pažeidimą ji „gali“, pirma, įpareigoti suinteresuotąsias įmones jį nutraukti (7 straipsnio 1 dalis) ir, antra, skirti baudas įmonėms pažeidėjoms (23 straipsnio 2 dalis).

228    Konkurencijos srityje Komisijai, neatsižvelgiant į tai, kaip jai buvo pranešta apie bylą, t. y., pavyzdžiui, pateikiant skundą ar pradėjus tyrimą savo iniciatyva, buvo suteikta teisė atsižvelgiant į jos konkurencijos politikos srityje apibrėžtus prioritetus nuspręsti, ar už veiksmus turi būti persekiojama, ar turi būti priimtas sprendimas ir skirta bauda.

229    Vis dėlto šios teisės egzistavimas neatleidžia Komisijos nuo pareigos motyvuoti (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 12 d. Sprendimo LL-Carpenter / Komisija, T‑531/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:91, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

230    Tokiomis aplinkybėmis, kai, kaip šioje byloje, pirma, Komisijos priimtas sprendimas buvo panaikintas du kartus ir, antra, laikotarpis nuo pirmųjų tyrimo veiksmų iki sprendimo priėmimo buvo labai ilgas, ši institucija, remdamasi gero administravimo principu, turi atsižvelgti į procedūros trukmę ir pasekmes, kurių tokia trukmė galėjo turėti jos sprendimui persekioti suinteresuotąsias įmones, ir toks vertinimas turi atsispindėti sprendimo motyvuose.

231    Būtent taip ir padarė Komisija ginčijamo sprendimo 526–529 ir 536–573 konstatuojamosiose dalyse išsamiai nurodžiusi priežastis, dėl kurių ji nusprendė, kad reikia priimti naują sprendimą, jame konstatuoti, kad buvo padarytas pažeidimas, ir atitinkamoms įmonėms skirti baudą. Konkrečiai kalbant, ji nurodė, kad baudos skyrimas leistų užtikrinti, kad įmonės adresatės, kurios dalyvavo ilgalaikiame kartelyje, neliktų nenubaustos, ir pridūrė mananti, kad tik baudos skyrimas užtikrintų nuoseklų konkurencijos taisyklių taikymą ir darytų atgrasomąjį poveikį įmonėms (to sprendimo 565 konstatuojamoji dalis).

232    Taigi, pirmąjį argumentą reikia atmesti.

233    Antra, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 505 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė informavusi įmones adresates po to, kai nusprendė, kad ketina atnaujinti procedūrą, kad nustatytų, ar po apklausos dėl esmės ir turinio pagal reglamentus Nr. 1/2003 ir 773/2004 tų įmonių dalyvavimas darant pažeidimą, kuriuo jos kaltinamos prieštaravimo pareiškime ir papildomame prieštaravimo pareiškime, yra pakankamai akivaizdus.

234    Dėl sankcijos pažymėtina, kad, kaip teigiama šio sprendimo 231 punkte, ginčijamo sprendimo 565 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog baudos skyrimas leis išvengti bet kokio atitinkamų įmonių nebaudžiamumo ir kad tik baudos skyrimas užtikrins nuoseklų Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymą ir atgrasomąjį poveikį.

235    Galiausia, kalbant apie pasikeitimus rinkoje, kurie, ieškovių teigimu, turėtų padaryti Komisiją atlaidesnę baudų srityje, pažymėtina, kad šis klausimas nagrinėjamas ginčijamo sprendimo 567 konstatuojamojoje dalyje, kurioje ji nurodė, kad net jei pažeidimas yra nutrauktas jau santykinai ilgą laiką, sprendimo skirti baudą priėmimas išlieka svarbus, ypač gelžbetonio armatūros rinkai Italijoje, siekiant atgrasyti įmones adresates nuo noro vėl daryti tokius grubius pažeidimus.

236    Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad ginčijamame sprendime Komisijos pateikti motyvai aiškiai ir nedviprasmiškai atskleidžia jos argumentus, kuriais ji grindė naujo sprendimo skirti baudą priėmimą, nepaisant anksčiau panaikintų sprendimų, įskaitant siekį suteikti ginčijamam sprendimui atgrasomąjį poveikį.

237    Taigi, antrąjį argumentą, o kartu ir visą priekaištą reikia atmesti.

 Dėl antrojo priekaišto, grindžiamo akivaizdžia Komisijos vertinimo klaida dėl atgrasomojo poveikio, kuris gali būti pasiektas priėmus naują sprendimą skirti baudą

238    Ieškovės teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai, nepaisydama gelžbetonio armatūros rinkoje įvykusių pokyčių, nusprendė, kad, siekiant atgrasyti įmones adresates nuo tokio elgesio ateityje ir atgrasyti visus galimai susijusius ūkio subjektus nuo panašių pažeidimų ateityje, vis dar reikia priimti sprendimą ir skirti sankciją.

239    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, atsižvelgdama į konstatuoto pažeidimo sunkumą, Komisija galėjo nuspręsti, jog sprendimo priėmimas ir sankcijos skyrimas vis dar buvo pateisinamas ginčijamo sprendimo priėmimo momentu, atsižvelgiant į galimą atgrasomąjį šio sprendimo ir sankcijos poveikį rinkoms.

240    Būtent sankcija, t. y. pareiga sumokėti paskirtą baudą, realiai atgraso įmonę ir bendrai visus kitus rinkos dalyvius nuo noro pažeisti SESV 101 ir 102 straipsniuose numatytas konkurencijos taisykles.

241    Kaip žinoma, per procedūrą ieškovėms du kartus buvo skirta sankcija: pirmą kartą 2002 m. sprendimu, o antrą – 2009 m. sprendimu. Vis dėlto Sąjungos teismas panaikino šiuos sprendimus atitinkamai 2007 m. spalio 25 d. Sprendimu SP ir kt. / Komisija (T‑27/03, T‑46/03, T‑58/03, T‑79/03, T‑80/03, T‑97/03 ir T‑98/03, EU:T:2007:317) ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija (C‑86/15 P ir C‑87/15 P, EU:C:2017:717). Tokiomis aplinkybėmis sankcijos skyrimas Komisijos sprendimu gali būti pateisinamas būtinybe užtikrinti atgrasomąjį poveikį.

242    Galima pridurti, kad Komisijos šiuo atveju paskirtos baudos tikslas buvo ne tik suteikti tam tikrą atgrasomąjį poveikį ginčijamam sprendimui, bet ir išvengti visiško atitinkamų įmonių nebaudžiamumo, o taip būtų, jei ginčijamu sprendimu joms nebūtų skirta sankcija (žr. ginčijamo sprendimo 527 konstatuojamąją dalį).

243    Šio tikslo, atsižvelgiant į ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes ir ypač į, pirma, Komisijos konstatuoto pažeidimo sunkumą ir, antra, šios institucijos nustatytą šio pažeidimo trukmę, šiuo atveju savaime pakanka, kad būtų galima pateisinti sprendimo skirti sankciją priėmimą.

244    Taigi, šį priekaištą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo priekaišto, grindžiamo Komisijos klaida vertinant trečiųjų asmenų galimybę nacionaliniuose teismuose pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo

245    Ieškovės ginčija vieną iš argumentų, kurį Komisija pateikė siekdama pateisinti administracinės procedūros atnaujinimą, t. y. kad reikėjo užtikrinti trečiųjų asmenų galimybę dar pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo priėmus ginčijamą sprendimą. Jų teigimu, tuo metu, kai buvo priimtas šis sprendimas, joks civilinis ieškinys nebegalėjo būti pareikštas, nes tokio ieškinio pareiškimo senaties terminas Italijoje sueina po penkerių metų, o kai kurie šioje byloje nagrinėjami veiksmai buvo padaryti daugiau nei prieš trisdešimt metų.

246    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 564 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad, jos nuomone, procedūros atnaujinimas ir naujo sprendimo priėmimas gali palengvinti trečiųjų asmenų, tam tikrais atvejais pageidaujančių nacionaliniuose teismuose pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, užduotį.

247    Toks vertinimas yra pagrįstas. Priimdama ginčijamą sprendimą, Komisija negalėjo atmesti galimybės, kad tam tikri nukentėjusieji nutraukė senaties termino eigą ir kad dėl to tas sprendimas gali padėti jiems pareikšti ieškinį dėl galimos žalos atlyginimo.

248    Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės savo argumentuose sutelkia dėmesį į senaties terminą Italijoje civilinėje teisėje.

249    Vis dėlto pareikšti ieškinį dėl galimo kartelio sukeltos žalos atlyginimo galėjo būti suinteresuoti asmenys ir kitose valstybėse nei Italija, nes su karteliu susijusių produktų galėjo įsigyti užsienyje esantys klientai.

250    Tokiomis aplinkybėmis Komisija negalėjo atmesti galimybės, kad gali būti taikoma kitos nacionalinė teisė, tam tikrais atvejais – kitokios senaties termino taisyklės arba pagrindai, kurie gali sustabdyti ar net nutraukti senaties termino eigą.

251    Taigi, ieškovės savo argumentuose neįrodo, kad padaryta klaida, o tik teigia, kad jų nuomonė šiuo klausimu, t. y. dėl suinteresuotumo, kad Komisija priimtų sprendimą, kad galimai nukentėję tretieji asmenys nacionaliniuose teismuose galėtų pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo, yra kitokia nei Komisijos.

252    Taigi, šį priekaištą reikia atmesti.

 Dėl kitų argumentų

253    Grįsdamos ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovės pateikia dar du argumentus, kurie bent iš dalies buvo išnagrinėti anksčiau, nagrinėjant kitus ieškinio pagrindus.

254    Pateikdamos pirmąjį argumentą ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija nepakankamai teisiškai išnagrinėjo, ar administracinės procedūros trukmė viršija protingą terminą.

255    Konkrečiai kalbant, ieškovės kaltina Komisiją nepakankamai teisiškai paaiškinus, kodėl atlikdama analizę ji turėjo vertinti tik administracinės procedūros trukmę.

256    Reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 152–169 punktuose atsakant į antrojo ieškinio pagrindo pirmą priekaištą, Komisija, priešingai, nei teigia ieškovės, patikrino bendrą administracinės procedūros, įskaitant administracinius etapus ir pertraukas dėl teisminės kontrolės, trukmę ir išnagrinėjo, ar ši trukmė galėjo ar turėjo turėti įtakos galimybei atnaujinti minėtą procedūrą ir atitinkamų įmonių padėčiai.

257    Šiomis aplinkybėmis Komisija pripažino, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 156 ir 157 punktuose, dėl padarytų procedūrinių klaidų įvairūs vienas po kito ėję etapai galėjo lemti „objektyviai“ ilgesnę bendrą administracinės procedūros, įskaitant administracinius etapus ir pertraukas dėl teisminės kontrolės, trukmę.

258    Paskui pasvėrusi, viena vertus, viešąjį interesą, kad būtų veiksmingai taikomos konkurencijos taisyklės, ir, kita vertus, šalių interesą, kad būtų atsižvelgta į galimas padarytų procedūrinių klaidų pasekmes, Komisija nusprendė priimti sprendimą, kuriuo konstatuojamas konkurencijos taisyklių pažeidimas, tačiau 50 % sumažinama skirta bauda.

259    Taigi, pirmąjį argumentą reikia atmesti.

260    Pateikdamos antrąjį argumentą, ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad protingas terminas nebuvo viršytas.

261    Konkrečiai kalbant, ieškovės tvirtina, kad Komisija negalėjo teigti, nors ji tai darė, kad administracinė procedūra vyko greitai.

262    Atsižvelgiant į dalykus, paminėtus nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą (žr. šio sprendimo 183–214 punktus), reikia pripažinti, kad nuspręsdama, jog administracinės procedūros trukmė nebuvo neprotinga, Komisija nepadarė vertinimo klaidos.

263    Iš šių samprotavimų, ypač iš šio sprendimo 185–202 punktų, taip pat matyti, kad ginčijamo sprendimo 555 konstatuojamojoje dalyje esančiame Komisijos teiginyje „šioje byloje, kiek tai susiję su administraciniu etapu, [ji] mano, kad greitai ir be nepagrįstų pertraukų vykdė savo tyrimo veiklą“, taip pat nėra vertinimo klaidos.

264    Taigi antrąjį argumentą reikia atmesti.

265    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visą ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškovių per posėdį pateikto prašymo pakeisti baudą

266    Per posėdį ieškovės nurodė, kad ieškinyje jos ginčija ginčijamo sprendimo teisėtumą, taip pat netiesiogiai – baudos dydį, todėl Bendrajam Teismui taip pat pateiktas prašymas pakeisti baudą įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją.

267    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip per posėdį pažymėjo Komisija, pagal jurisprudenciją Sąjungos teismas negali savo iniciatyva pasinaudoti SESV 261 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje numatyta neribota jurisdikcija.

268    Kadangi procesas Sąjungos teismuose vyksta pagal rungimosi principą, būtent ieškovas turi pateikti šį prašymą dėl ginčijamo sprendimo, išdėstyti pagrindus, pagrindžiančius šį prašymą, ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Siemens ir kt. / Komisija, C‑239/11 P, C‑489/11 P ir C‑498/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:866, 335 punktą).

269    Reikia konstatuoti, kad šiuo atveju ieškinyje nėra jokio prašymo pakeisti baudą. Tiesa, ieškovės per posėdį teigė, kad toks prašymas išplaukia iš ieškinio struktūros. Vis dėlto jos nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad iš Procedūros reglamento 76 straipsnio e punkto kylantys reikalavimai, kad ieškovas nurodytų savo reikalavimus ieškinyje, nėra įvykdyti. Pagal šią nuostatą galima atsižvelgti tik į ieškinyje nurodytus reikalavimus, o ieškinio pagrįstumas turi būti nagrinėjamas remiantis tik jame pateiktais reikalavimais (2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo H / Taryba, T‑271/10 RENV II, EU:T:2020:548, 84 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

270    Taigi, reikia pripažinti, kad prašymas pakeisti baudą buvo pateiktas pavėluotai jau vykstant procesui, ir, atsižvelgiant į šio pavėlavimo pasekmes, pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį jis yra nepriimtinas.

271    Bet kuriuo atveju, kadangi visi ieškinį pagrindžiantys argumentai buvo atmesti, atsižvelgiant į pagrindus, pateiktus grindžiant ieškinį, bauda negali būti nei sumažinta, nei a fortiori panaikinta.

 Išvada

272    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinys turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

273    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Ferriera Valsabbia SpA ir Valsabbia Investimenti SpA bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni

Madise

Nihoul

Frendo

 

      Martín y Pérez de Nanclares

Paskelbta 2022 m. lapkričio 9 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: italų.