GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2007 m. lapkričio 15 d.(1)
Išvada C‑404/06
Quelle AG
prieš
Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände
(Bundesgerichtshof (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Vartotojų apsauga – Direktyva 1999/44/EB – Vartojimo prekių pardavimas ir susijusios garantijos – Pardavėjo teisė reikalauti, kad trūkumų turinčios prekės pakeitimo atveju vartotojas sumokėtų kompensaciją už naudojimąsi šia preke – Nemokamas pakeitimas“
I – Įvadas
1. Šioje byloje nacionalinis teismas klausia, ar Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch; toliau – BGB) nuostatos, pagal kurias pardavėjas gali reikalauti, kad trūkumų turinčios prekės pakeitimo atveju vartotojas sumokėtų kompensaciją už naudojimąsi šia preke, atitinka 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų(2) (toliau – Direktyva 1999/44 arba Direktyva). Tai pirmas kartas, kai Teisingumo Teismo prašoma priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 1999/44 išaiškinimo.
2. Šis klausimas kilo Bundesgerichtshof (Vokietijos Aukščiausiasis federalinis teismas) nagrinėjant bylą tarp Quelle AG (toliau – Quelle) ir Federalinio vartotojų asociacijų susivienijimo (Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände; toliau – Bundesverband), kurioje Bundesverband prašo uždrausti Quelle nustatyti sumas, mokėtinas už trūkumų turinčių prekių naudojimą, ir grąžinti sumą, nagrinėjamu atveju sumokėtą kaip kompensaciją už naudojimą.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
1. Pirminė teisė
3. EB 3 straipsnio 1 dalies t punkte nurodyta, kad, kaip numatyta šioje sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų, viena Bendrijos veiklos sričių yra įnašas stiprinant vartotojų apsaugą.
4. EB 153 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą, Bendrija padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti.“
5. EB 95 straipsnyje numatyta:
„1. <...> Taryba <...> nustato priemones valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, suderinti.
<...>
3. Komisija savo pasiūlymuose, numatytuose 1 dalyje, dėl <...> vartotojų apsaugos dėmesį kreipia į aukšto lygio apsaugą ir ypač atsižvelgia į visas mokslo faktais pagrįstas naujoves. Pagal atitinkamą kompetenciją šio tikslo taip pat siekia Europos Parlamentas ir Taryba.
<...>“
2. Direktyva 1999/44
6. Antroje Direktyvos 1999/44 konstatuojamojoje dalyje minima, kad „vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti teritorija, kurioje garantuojamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas; <…> tai reiškia, kad remdamiesi vieninga minimalia teisingų taisyklių, reglamentuojančių vartojimo prekių pardavimą, visuma vienoje valstybėje narėje gyvenantys vartotojai galėtų savo nuožiūra pirkti prekes kitos valstybės narės teritorijoje“.
7. Ketvirtoje Direktyvos konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad „vartotojų, kurie siekia iš didelės rinkos turėti naudos pirkdami prekes kitose, ne jų nuolatinio gyvenimo, valstybėse narėse, vaidmuo kuriant vidaus rinką yra svarbiausias; <…>“.
8. Pagal penktą konstatuojamąją dalį „minimalių vartotojų teisės taisyklių, kurios galiotų nepriklausomai nuo prekių pirkimo vietos Bendrijoje, bendros visumos sukūrimas sutvirtins vartotojų pasitikėjimą ir sudarys jiems galimybę visapusiškai pasinaudoti vidaus rinka“.
9. Penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad „valstybės narės gali numatyti, kad bet kokios vartotojui atlygintinos išlaidos gali būti sumažintos atsižvelgiant į tai, kad vartotojas, pateikus jam prekes, turėjo iš jų naudos; <…> detali tvarka, nustatanti sutarties nutraukimo sąlygas, gali būti įtvirtinta nacionalinės teisės“.
10. Dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „siekiant užtikrinti dar didesnį vartotojų apsaugos lygį, valstybėms narėms turėtų būti leista srityje, kuriai taikoma ši direktyva, priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas“.
11. Direktyvos 1999/44 3 straipsnyje reglamentuojamos vartotojo teisės:
„1. Pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu.
2. Esant neatitikimui, vartotojas turi teisę į nemokamą prekių atitikimo sutarčiai užtikrinimą jas pataisant ar pakeičiant pagal šio straipsnio 3 dalį, arba teisę į atitinkamą kainos sumažinimą arba su tomis prekėmis susijusios sutarties nutraukimą pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis.
3. Vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas nemokamai pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tai yra neįmanoma ar neproporcinga.
Teisės gynimo priemonė laikoma neproporcinga, jeigu ja, palyginti su alternatyvia teisės gynimo priemone, pardavėjui nustatomos nepagrįstos išlaidos, atsižvelgiant į:
– vertę, kurią prekės turėtų, jeigu nebūtų neatitikimo,
– neatitikimo reikšmingumą ir
– tai, ar alternatyvi teisės gynimo priemonė galėtų būti įgyvendinta nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui.
Bet koks prekių pataisymas ar pakeitimas atliekamas per protingą laiką ir nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui, atsižvelgiant į prekių pobūdį ir paskirtį, dėl kurios tos prekės vartotojui buvo reikalingos.
4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse sąvoka „nemokamai“ reiškia išlaidas, reikalingas užtikrinti prekių atitikimą, visų pirma pašto, darbo ir medžiagų išlaidas.
5. Vartotojas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu:
– vartotojas neturi teisės nei į prekių pataisymą, nei į jų pakeitimą, arba
– pardavėjas per protingą laiką neįgyvendino teisės gynimo priemonės, arba
– pardavėjas neįgyvendino teisės gynimo priemonės nesukeldamas didelių nepatogumų vartotojui.
<...>“
12. Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje nurodyta, kad „pardavėjas yra laikomas atsakingu pagal 3 straipsnį, kai neatitikimas išaiškėja per dvejus metus nuo prekių pateikimo“.
13. Pagal šios Direktyvos 8 straipsnio 2 dalį valstybės narės, „kad užtikrintų aukštesnio lygio vartotojų apsaugą, <...> šios direktyvos taikymo srityje gali priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas, neprieštaraujančias Sutarčiai“.
B – Vokietijos teisė
14. Direktyva 1999/44 į Vokietijos teisę buvo perkelta atliekant BGB reformą(3).
15. BGB 439 straipsnyje „A posteriori vykdymas“ numatyta:
„1. Remdamasis teise dėl sutarties a posteriori vykdymo, pirkėjas gali savo pasirinkimu reikalauti ištaisyti trūkumus arba pristatyti daiktą be trūkumų.
2. Pardavėjas padengia išlaidas, reikalingas sutarčiai a posteriori vykdyti, visų pirma transportavimo, pristatymo, darbo ir medžiagų išlaidas.
3. Nepažeisdamas 275 straipsnio 2 ir 3 dalių, pardavėjas gali atsisakyti vykdyti a posteriori sutartį pirkėjo pasirinktu būdu, jei toks vykdymas įmanomas tik patiriant neproporcingas išlaidas. Šiuo tikslu turi būti atsižvelgiama visų pirma į daikto vertę, kurią jis turėtų, jeigu nebūtų neatitikimo, neatitikimo reikšmingumą ir tai, ar alternatyvi teisės gynimo priemonė galėtų būti įgyvendinta nesukeliant didelių nepatogumų pirkėjui. Tokiais atvejais pirkėjas turi teisę pasirinkti tik alternatyvius sutarties a posteriori vykdymo būdus, tačiau tai nepažeidžia pardavėjo teisės taip pat atsisakyti alternatyvios teisės gynimo priemonės laikantis pirmajame sakinyje nurodytų sąlygų.
4. Pardavėjas, kuris vykdydamas sutartį a posteriori pateikia sutartį atitinkantį daiktą, gali reikalauti, kad pirkėjas grąžintų daiktą su trūkumais pagal 346–348 straipsnius.“
16. BGB 346 straipsnyje, kuris reglamentuoja sutarties nutraukimo pasekmes, numatyta:
„1. Jei sutarties šalis turi teisę pagal sutartį ar įstatymą nutraukti sutartį, tai pasinaudojus šia teise turi būti grąžinta tai, kas suteikta, ir faktiškai gauta nauda.
2. Vietoj grąžinimo skolininkas privalo sumokėti kompensaciją, jeigu:
1) grąžinimas neįmanomas dėl to, kas įsigyta, pobūdžio;
2) jis daiktą sudėvėjo, perleido, suvaržė, perdirbo ar pertvarkė;
3) gauto daikto būklė pablogėjo arba daiktas buvo prarastas; tačiau tokiais atvejais neatsižvelgiama į jo susidėvėjimą dėl įprasto naudojimo.
Jei sutartyje numatyta priešpriešinis įsipareigojimas, į jį turi būti atsižvelgta apskaičiuojant kompensaciją; jei kompensacija mokėtina už naudą, gautą iš paskolos, gali būti pateikti įrodymai, jog naudos vertė buvo mažesnė.
3. Pareigos kompensuoti nėra:
1) jei trūkumas, kuriuo grindžiamas sutarties nutraukimas, atsirado tik daiktą perdirbant ar pertvarkant;
2) jei ir tiek, kiek kreditorius atsakingas už daikto būklės pablogėjimą ar jo praradimą, arba jeigu žala būtų atsiradusi ir daiktui esant jo žinioje;
3) įstatyme numatytos teisės nutraukti sutartį atveju, jei daikto būklė pablogėjo ar daiktas buvo prarastas, kai jį turėjo teisių turėtojas, nors šis elgėsi taip pat rūpestingai, kaip ir tvarkydamas savo reikalus.
Papildomas praturtėjimas turi būti grąžintas.“
4) <…>“
17. BGB 347 straipsnyje, skirtame po sutarties nutraukimo gautos naudos ir patirtų išlaidų klausimams, numatyta:
„1. Jei skolininkas, pažeisdamas gero valdymo taisykles, negavo jokios naudos, nors galėjo gauti, turi kreditoriui už ją atlyginti. Įstatyme numatytos teisės nutraukti sutartį atveju teisių turėtojas turi rūpintis naudos gavimu tik tiek, kaip ir tvarkydamas savo reikalus.
2. Jei skolininkas kreditoriui grąžina daiktą ar sumoka kompensaciją arba jei jis neturi pareigos kompensuoti pagal 346 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, jam turi būti atlygintos patirtos būtinos išlaidos. Kitos išlaidos turi būti atlygintos tik tada, jei kreditorius dėl jų praturtėtų.“
18. BGB 100 straipsnyje numatyta, kad „nauda“ – tai „daikto ar teisės teikiama nauda bei dėl naudojimosi šiuo daiktu ar šia teise gauta nauda“.
III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
19. 2002 m. rugpjūčio mėn. vykdydama užsakymą paštu Quelle pateikė pirkėjai asmeniniam naudojimui skirtą viryklės komplektą už 524,90 euro. 2004 m. sausio mėn. pirkėja nustatė, kad nuo orkaitės, kuri buvo „viryklės komplekto“ sudedamoji dalis, vidinės sienelės atsiskyrė emalio sluoksnis. Kadangi pataisyti prietaiso nebuvo įmanoma, ši pirkėja tą patį mėnesį, t. y. per garantinį laikotarpį, pareikalavo prekę pakeisti. Ji grąžino trūkumų turintį prietaisą pardavėjui (Quelle), o šis pateikė jai naują viryklės komplektą ir pareikalavo sumokėti iš pradžių 119,97 euro, o galiausiai 69,97 euro sumą kaip kompensaciją už prekės naudojimą. Pirkėja šią sumą sumokėjo.
20. Bundesverband, remdamasi šiuo konkrečiu tikslu pirkėjos suteiktais įgaliojimais, pareiškė Quelle ieškinį, kuriame reikalavo, kad Quelle būtų, pirma, nurodyta grąžinti 67,86 euro(4) sumą bei sumokėti palūkanas ir, antra, uždrausta su trūkumų turinčios prekės pakeitimo atveju nustatyti sumas, mokėtinas už tos prekės naudojimą.
21. Landgericht Nürnberg-Fürth (Niurnbergo-Fiurto žemės teismas) patenkino reikalavimą dėl sumokėtos sumos grąžinimo ir atmetė likusią ieškinio dalį. Oberlandesgericht Nürnberg (Aukštesnysis Niurnbergo žemės teismas) patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir leido paduoti kasacinį skundą. Motyvuodamas savo sprendimą šis teismas paaiškino, kad BGB 439 straipsnio 4 dalis negali būti teisinis pagrindas reikalauti kompensacijos už naudojimą, o įstatymų leidėjo nurodyti argumentai, susiję su šia teise į kompensaciją, nėra įtikinantys(5). Oberlandesgericht Nürnberg taip pat nurodė, kad prekių pakeitimo atvejams buvo nepagrįstai taikytos sutarties nutraukimui skirtos nuostatos, nes, nors po prekių pakeitimo pirkėjas gauna naujas prekes, tačiau pardavėjui lieka visa pirkinio kaina ir bet koks gautas pelnas(6). Priešingai, nutraukus sutartį pirkėjas ir pardavėjas turi grąžinti vienas kitam viską, ką jie gavo(7).
22. Abi bylos šalys dėl Oberlandesgericht Nürnberg sprendimo pateikė Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas) kasacinius skundus. Bundesgerichtshof turi abejonių dėl pirkėjui nustatyto vienašalio įpareigojimo, kuris tenka dėl pareigos sumokėti kompensaciją už naudojimą, tačiau jis neįžvelgia jokios galimybės aiškinimo būdu pakoreguoti šį pusiausvyros trūkumą, nes taip daryti negalima dėl aiškiai išdėstytos atitinkamų nuostatų formuluotės bei nedviprasmiškai išreikštos įstatymų leidėjo valios, kurią atskleidžia Schuldrechtsmodernisierungsgesetz (Prievolių teisės modernizavimo įstatymas) projekto aiškinamasis raštas(8). Šis teismas nurodo, kad aiškinimo galimybė pasibaigia ten, kur ji prieštarautų tekstui ir aiškiai suprantamai įstatymų leidėjo valiai(9).
23. Be to, Bundesgerichtshof abejoja dėl aptariamų Vokietijos teisės aktų atitikties Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 2–4 dalims, pagal kurias prekės turi būti pakeistos „nemokamai“ ir „nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui“. Šis teismas taip pat nepritaria nuomonei, kad Direktyvoje numatytas tik „nemokamas“ pristatymas(10). Šiuo klausimu Bundesgerichtshof nurodo, kad Vokietijos doktrinoje nėra vieningos nuomonės, ar Vokietijos teisės aktai atitinka Direktyvą 1999/41(11).
24. Esant šiai situacijai 2006 m. rugpjūčio 16 d. Bundesgerichtshof sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiuo klausimu:
„Ar Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 2 dalies nuostata kartu su 3 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos ir 4 dalies arba 3 straipsnio 3 dalies trečiosios pastraipos nuostatomis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia nacionalinės teisės nuostatą, kuri nustato, jog prekės atitikties sutarčiai užtikrinimo ją pakeičiant atveju pardavėjas gali reikalauti, kad vartotojas atlygintų už iš pradžių pateiktos sutarties neatitinkančios prekės naudojimą?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2006 m. rugsėjo 28 dieną.
26. Vykstant rašytinei proceso daliai, pastabas pateikė Bundesverband, Vokietijos, Ispanijos ir Austrijos vyriausybės bei Komisija. Per 2007 m. spalio 4 d. posėdį buvo išklausytos žodinės Quelle, Bundesverband, Vokietijos vyriausybės ir Komisijos pastabos ir atsakymai į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.
V – Šalių argumentai
A – Quelle
27. Per teismo posėdį Quelle teigė, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes šioje byloje Bundesgerichtshof galėjo aiškinti atitinkamas BGB nuostatas tik taip, kad jos leidžia reikalauti kompensacijos už naudojimą. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Direktyva 1999/44 draudžia minėtąsias Vokietijos teisės aktų nuostatas, Bundesgerichtshof negalėtų laikytis tokio sprendimo, nes tai draudžia Vokietijos Pagrindinio įstatymo (Grundgesetz) 20 straipsnis, pagal kurį Teismai saistomi teisės ir įstatymo. Norėdamas laikytis Teisingumo Teismo sprendimo, Bundesgerichtshof turėtų nacionalinę teisę aiškinti contra legem, tačiau tai draudžiama atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Pupino(12) ir Adeneler(13), kuriuose buvo konstatuota, kad direktyva negali pagrįsti aiškinimo contra legem. Dėl atsakymo į pateiktą prejudicinį klausimą Quelle teigia, kad Direktyva 1999/44 nereglamentuoja kompensacijos už naudojimą aspektais, todėl Vokietijos įstatymų leidėjo nesaisto jokie apribojimai priimant šiam klausimui skirtas nuostatas. Vokietijos teisės aktai yra teisėti, nes jais užtikrinama tinkama pusiausvyra tarp reikalavimo pataisyti ir reikalavimo pakeisti.
B – Bundesverband
28. Bundesverband per teismo posėdį tvirtino, kad prejudicinis klausimas priimtinas, nes šioje byloje kilo klausimas ne dėl nacionalinės teisės aiškinimo atsižvelgiant į Direktyvą 1999/44, bet dėl pačios Direktyvos aiškinimo. Savo rašytinėse pastabose Bundesverband aiškina, kad Direktyva 1999/44 siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir nustatyti, kad prekės būtų pakeistos „nemokamai“ ir „nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui“, todėl draudžiama reikalauti iš vartotojo kompensacijos už trūkumų turinčios prekės naudojimą. Be to, mokėtinos kompensacijos dydžio neapibrėžtumas gali vartotojus atgrasinti remtis Direktyvoje numatytomis teisėmis.
C – Vokietijos vyriausybė
29. Vokietijos vyriausybės nuomone, prašymas dėl prejudicinio sprendimo yra priimtinas, nes sprendimui pagrindinėje byloje priimti būtina, kad Teisingumo Teismas išaiškintų Direktyvą 1999/44. Dėl klausimo esmės Vokietijos vyriausybė teigia, kad Direktyva nedraudžia aptariamų Vokietijos teisės aktų. Pagrįsdama šią nuomonę Vokietijos vyriausybė rašytinėse pastabose pateikia keturis aiškinimo būdus: pažodinį, sisteminį, istorinį ir teleologinį.
30. Remdamasi pažodiniu aiškinimu Vokietijos vyriausybė nurodo, kad Direktyva 1999/44 nereglamentuoja klausimo, ar prekės pakeitimo atveju pardavėjas gali reikalauti iš pirkėjo kompensacijos už trūkumų turinčios prekės naudojimą. Abi Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 2 ir 3 dalyje esančios formuluotės „nemokamą prekių atitikimo sutarčiai užtikrinimą“ ir „nemokamai <...> pakeistų prekes“, Vokietijos vyriausybės nuomone, susijusios tik su reikalavimu nemokamai pateikti prekes, t. y. prekių pakeitimo įvykdymu, ir toks aiškinimas atitinka Direktyvos 3 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, jog sąvoka „nemokamai“ reiškia „visų pirma pašto <...> išlaidas“. Direktyvos 3 straipsnio 3 dalies trečiojoje pastraipoje naudojama formuluotė „nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui“ paprasčiausiai reiškia, kad pardavėjas negali sukelti vartotojui, kuris naudojasi teise, kad būtų pateiktos pakeičiančios prekės, praktinių nepatogumų.
31. Direktyvą 1999/44 aiškindama sisteminiu būdu, Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad penkioliktos Direktyvos konstatuojamosios dalies pirmasis sakinys nėra susijęs vien su tais atvejais, kai sutartis nutraukiama, tačiau nustato bendrą principą. Šis tvirtinimas pagrįstas dviem argumentais. Pirmiausia, iš 1988 m. rugsėjo 24 d. Tarybos priimtos bendrosios pozicijos(14), kurioje aiškiai nurodoma, kad valstybės narės gali laisvai „įtvirtinti taisykles dėl išlaidų atlyginimo tais atvejais, kai vartotojas naudojo prekes, taip pat detalią tvarką, nustatančią sutarties nutraukimo sąlygas“, matyti, kad šie du atvejai turi būti vertinami atskirai. Antra, penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje sutarties nutraukimas pirmą kartą savarankiškai paminėtas antrajame sakinyje, o teisė sumažinti vartotojui atlygintinas išlaidas nurodoma pirmajame sakinyje, todėl tai leidžia taip pat daryti prielaidą, kad sutarties nutraukimas nėra vienintelis atvejis, kai galima sumažinti atlygintinas išlaidas.
32. Pasitelkdama istorinį aiškinimo būdą Vokietijos vyriausybė atkreipia dėmesį į pasiūlymą(15) ir iš dalies pakeistą pasiūlymą(16) dėl Direktyvos 1999/44, kurie atskleidžia Direktyvos 3 straipsnio 2 dalies formuluotės raidą ir parodo, kad Direktyvoje reikalaujama nemokamai tik pataisyti prekes, bet ne jas pakeisti.
33. Vokietijos vyriausybės nuomone, teleologinis Direktyvos 1999/44 3 straipsnio aiškinimo būdas tik parodo, kad vartotojas neprivalo patirti jokių faktinių išlaidų užtikrinant prekių atitikimą sutarčiai. [Jos teigimu,] Vokietijos teisė neprieštarauja Direktyvos 1999/44 tikslui sukurti vidaus rinką ir apsaugoti vartotojus, nes teise, kad būtų pateiktos pakeičiančios prekės, galima naudotis nepatiriant biurokratinių problemų ar kliūčių. Be to, Teisingumo Teismas sprendime Schulte(17) nusprendė, kad vartotojų apsaugos veiksmingumas nėra pažeidžiamas dėl vartotojo pareigos kredito sutarties nutraukimo atveju grąžinti ne tik pagal sutartį gautas sumas, bet ir sumokėti palūkanas. Vokietijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad veiksmingos vartotojų apsaugos principas nedraudžia reikalauti kompensacijos už naudojimą, nes tokios kompensacijos mokėjimas yra mažesnė prievolė nei byloje Schulte nagrinėtas paskolos grąžinimas. Galiausiai ši vyriausybė nurodo, kad vartotojas neturėtų gauti naudos dėl prekių pakeitimo.
D – Austrijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija
34. Austrijos vyriausybė teigia, kad reikalavimas kompensuoti už naudojimą yra teisėtas tik tais atvejais, kai sutartis nutraukiama, bet ne prekių pakeitimo atveju. Jei būtų galima reikalauti kompensacijos už naudojimą, tarp teisės pataisyti ir teisės pakeisti neliktų pusiausvyros, nors šios teisės yra lygiavertės ir vartotojas turi teisę bet kurią iš jų pasirinkti. Ekonominiu požiūriu nebelieka realaus pasirinkimo, jei prekė turi būti pataisyta nemokamai, o jos pakeitimas susijęs su papildomomis išlaidomis dėl reikalavimo mokėti kompensaciją už naudojimą.
35. Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad teisiniu požiūriu kompensacija už naudojimą nėra Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 4 dalyje nurodytos „išlaidos“, tačiau ji vis tiek turi ekonominių pasekmių vartotojui ir todėl prieštarauja principui, kad trūkumų turinčios prekės turi būti pakeistos nemokamai. Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad vartotojas neturi patirti išlaidų, kurios tiesiogiai susijusios su prekių pakeitimu.
36. Per teismo posėdį Komisija pažymėjo, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, nes, esant abejonėms dėl nacionalinės teisės atitikties direktyvai, prejudicinio sprendimo procedūros metu netiesiogiai įvertinama, ar valstybė narė įvykdė įsipareigojimus pagal Bendrijos teisę. Komisijos nuomone, prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas negali priklausyti nuo to, ar nacionalinė teisė gali būti aiškinama Bendrijos teisę atitinkančiu būdu. Rašytinėse pastabose Komisija nurodo, kad sąvoka „nemokamai“ negali būti taikoma tik prekių pateikimui. Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas yra atsakingas už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu, todėl pagal Direktyvos 3 straipsnio 4 dalį jis privalo padengti visas išlaidas, reikalingas prekių atitikčiai sutarčiai užtikrinti. Penkioliktoje Direktyvos konstatuojamojoje dalyje galimybė sumažinti atlygintinas išlaidas paminėta tik sutarties nutraukimo kontekste. Komisija pabrėžia aukšto lygio vartotojų apsaugos svarbą Bendrijos teisėje ir pažymi, kad sumokėdamas kainą vartotojas įvykdo savo sutartinius įsipareigojimus, o reikalavimas sumokėti kompensaciją už naudojimą pažeistų pardavėjo ir pirkėjo įsipareigojimų pusiausvyrą. Komisija mano, kad pardavėjo finansiniai interesai yra pakankamai apsaugoti, nes jis gali remtis tuo, kad reikalavimas pakeisti prekes nėra proporcinga teisės gynimo priemonė.
VI – Generalinės advokatės vertinimas
A – Įvadinės pastabos
37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 1999/44 draudžia nacionalinės teisės aktus, leidžiančius pardavėjui pakeičiant trūkumų turinčias prekes reikalauti iš vartotojo kompensacijos už tokių prekių naudojimą. Ši pardavėjo teisė išplaukia iš kartu skaitomų BGB 439 straipsnio 4 dalies, skirtos a posteriori vykdymui, ir 346 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos, reglamentuojančios sutarties nutraukimo pasekmes. Taigi, šios BGB nuostatos sutarties nutraukimo atveju taikomas taisykles perkelia prekių pakeitimo atvejams. Tai pirmas kartas, kai Teisingumo Teismo prašoma priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 1999/44 išaiškinimo(18).
38. Teisės į kompensaciją už naudojimą pagrįstumo klausimas Vokietijos doktrinoje sukėlė daugybę mokslinių diskusijų. Norėdami pagrįsti minėtus nacionalinės teisės aktus, autoriai dažniausiai nurodo su atitinkamomis BGB nuostatomis susijusias aiškinamojo rašto dalis(19) ir remdamiesi jomis teigia, kad pakeičiant prekes pirkėjas gauna ekonominę naudą(20). Teiginiai, kad toks reglamentavimas atitinka Direktyvą 1999/44, dažniausiai paremti penkiolikta šios direktyvos konstatuojamąja dalimi bei argumentais, kad mokama kompensacija už naudojimą nėra išlaidos, reikalingos prekių atitikčiai sutarčiai užtikrinti Direktyvos 3 straipsnio 4 dalies prasme(21). Vis dėlto nemažai autorių teigia, kad Vokietijos teisės aktai prieštarauja Direktyvai 1999/44(22). Jie ne tik tvirtina, kad toks reglamentavimas neatitinka Direktyvos, tačiau taip pat kritikuoja vienpusį teisės aktų pobūdį, leidžiantį pardavėjui pasilikti į pardavimo kainą įtrauktą pelną(23).
B – Dėl priimtinumo
39. Dėl priimtinumo klausimo reikėtų priminti, kad, kaip per teismo posėdį teisingai nurodė Komisija, prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas negali priklausyti nuo to, ar nacionaliniu lygiu galima nacionalinės teisės nuostatą aiškinti direktyvą atitinkančiu būdu. Draudimo aiškinti contra legem principas taikomas tik tais atvejais, kai nacionalinis teismas ketina aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų Bendrijos teisę; tačiau nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą negalima kalbėti apie draudimą aiškinti contra legem. Prejudiciniame sprendime pateiktu išaiškinimu siekiama, aiškinant Bendrijos teisę, užtikrinti, kad ji būtų teisingai ir vienodai taikoma visose valstybėse narėse(24).
40. Argumentai dėl Pagrindinio įstatymo 20 straipsnio išimtinai susiję su Vokietijos konstitucine teise, todėl kaip tokia ši nuostata negali turėti įtakos prašymo dėl prejudicinio sprendimo priimtinumo klausimui. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo sąlygas nustato ne nacionalinė teisė, o tik EB 234 straipsnis. Kitoks aiškinimas reikštų, kad kiekviena valstybė narė galėtų pati nuspręsti dėl EB 234 straipsnio taikymo, o tai reikštų, kad Bendrijos teisė gali būti nevienodai taikoma valstybėse narėse. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
C – Vertinimas
41. Pirmiausia reikia paminėti, kad BGB bendrai kalbama apie „pirkėją“ ir „pardavėją“, tuo tarpu Direktyvoje 1999/44 naudojamos „vartotojo“ ir „pardavėjo“, kuris parduoda vartojimo prekes, sąvokos. Nagrinėjamu atveju pirkėją galima priskirti „vartotojo“(25) kategorijai, o pardavėją – „pardavėjo“ kategorijai(26) Direktyvos 1999/44 prasme; be to, asmeniniam naudojimui skirto viryklės komplekto pardavimas yra „vartojimo prekių“ pardavimas(27) šios Direktyvos prasme.
42. Pagrindinė nagrinėjamoje byloje kilusi problema yra Direktyvos 3 straipsnyje minimos sąvokos „nemokamai“ aiškinimas ir su tuo susijęs klausimas, ar reikalavimas, kad pardavėjas „nemokamai <...> pakeistų prekes“, reiškia, kad pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo kompensacijos už trūkumų turinčių prekių naudojimą.
43. Aiškinant pažodžiui, pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 1 dalį „pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu“. Taigi, Direktyva aiškiai numato, kad atsakomybė už bet kokį pateiktų prekių neatitikimą, esantį pateikimo metu, tenka pardavėjui ir kad jis turi prisiimti atsakomybę dėl netinkamo sutarties įvykdymo. Jei būtų galima priimti teisės aktus, pagal kuriuos pardavėjas galėtų reikalauti kompensacijos už prekių naudojimą, pardavėjas būtų atleistas nuo visiškos atsakomybės už bet kokį prekių neatitikimą, esantį jų pateikimo metu, o dalis atsakomybės, kuri jam turėtų tekti, galiausiai būtų perkelta vartotojui.
44. Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje vartotojui suteikta teisė „į nemokamą prekių atitikimo sutarčiai užtikrinimą“, o tai reiškia, kad vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas nemokamai pataisytų arba pakeistų prekes. Mano nuomone, šiuo atveju vartotojas turi pasirinkti tokį būdą – prekių pataisymą ar pakeitimą – kuris yra tiek galimas, tiek proporcingas(28). Jei pataisyti ar pakeisti negalima ar neproporcinga, vartotojas gali reikalauti pagrįstai sumažinti kainą arba nutraukti sutartį(29). Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 3 dalyje dar kartą aiškiai nurodoma, kad „nemokamai“ privaloma tiek pataisyti, tiek pakeisti. Jau vien įprastinė Direktyvos 3 straipsnyje naudojamos sąvokos „nemokamai“ reikšmė leidžia manyti, kad Vokietijos teisės aktai neatitinka Direktyvos 1999/44(30). Šios Direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje nurodoma, ką reiškia sąvoka „nemokamai“. Pateikta šios sąvokos apibrėžtis draudžia Vokietijos teisės aktus dėl dviejų priežasčių.
45. Pirmiausia, Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 4 dalyje labai aiškiai numatyta, kad sąvoka „nemokamai“ apima „išlaidas, reikalingas užtikrinti prekių atitikimą“. Neatsižvelgiant į tai, ar pardavėjas reikalauja sumokėti kompensaciją už naudojimą iki prekių pakeitimo ar pakeičia prekes ir po to reikalauja kompensacijos, šią kompensaciją galima vertinti kaip išlaidas, patirtas užtikrinant prekių atitikimą sutarčiai. Sąvoką „nemokamai“ reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią pardavėjas yra atsakingas už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu; tai reiškia, kad pardavėjas turi prisiimti visas išlaidas užtikrinant prekių atitiktį sutarčiai.
46. Antra, dėl Vokietijos vyriausybės tvirtinimo, kad išlaidos apima „visų pirma pašto, darbo ir medžiagų išlaidas“, reikia pasakyti, kad tai yra tik pavyzdinis, o ne išsamus išlaidų sąrašas. Vartodamas žodžius „visų pirma“ Bendrijos teisės aktų leidėjas neketino apriboti aptariamos nuostatos taikymo apimties ir paprasčiausiai norėjo nurodyti dažniausiai pasitaikančius išlaidų, susijusių su prekių pakeitimu, pavyzdžius. Todėl remdamiesi taisykle exempla illustrant non restringunt legem galime konstatuoti, kad sąvoka „išlaidos“ reiškia ne tik sutartį atitinkančių prekių pateikimo išlaidas(31). Todėl iš aptariamos apibrėžties išplaukia, kad sąvoka „nemokamai“ apima visas išlaidas užtikrinant prekių atitikimą sutarčiai, t. y. tiek išvardytus išlaidų pavyzdžius, tiek visas kitas išlaidas, kurios gali kilti pakeičiant prekes.
47. Taip pat reikėtų išsiaiškinti, ar reikalavimas kompensuoti už naudojimą sukelia „didelius nepatogumus“ vartotojui Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 3 dalies trečiosios pastraipos prasme. Šiuo klausimu aš pritariu Austrijos vyriausybės nuomonei, kad kompensacijos už naudojimą mokėjimas sukelia „didelių nepatogumų“ šios Direktyvos prasme. Sąvoka „dideli nepatogumai“ reiškia ne tik praktines kliūtis pakeičiant prekes, bet nepatogumus bendrąja prasme, o finansiniai „nepatogumai“ yra papildomi nepatogumai, kurie, mano nuomone, gali būti netgi reikšmingesni nei praktinės kliūtys, su kuriomis vartotojas susiduria pakeičiant prekes.
48. Be to, kaip teisingai savo rašytinėse pastabose pabrėžė Komisija, pardavėjo finansiniai interesai yra pakankamai apsaugoti suteikiant jam galimybę remtis tuo, kad vartotojo pasirinkta teisės gynimo priemonė yra neproporcinga. Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje numatyta, kad teisės gynimo priemonė laikoma neproporcinga, „jeigu ja, palyginti su alternatyvia teisės gynimo priemone, pardavėjui nustatomos nepagrįstos išlaidos“. Jei prekių pakeitimas pardavėjui sukeltų nepagrįstų išlaidų, jis gali atmesti vartotojo reikalavimą pakeisti prekes. Jei prekių negalima ir pataisyti arba tai būtų neproporcinga, vartotojas gali pasirinkti papildomą teisės gynimo priemonę ir reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį. Taigi, Direktyva suteikia pardavėjui pakankamą apsaugą, kartu sudarydama galimybes vartotojui veiksmingai įgyvendinti savo teises(32).
49. Taip pat reikėtų įvertinti praktines reikalavimo sumokėti kompensaciją už naudojimą pasekmes. Jei pardavėjas reikalauja iš vartotojo sumokėti kompensaciją už naudojimą tais atvejais, kai prekės pataisyti negalima, vartotojas nebeturi didelio pasirinkimo. Pardavėjui nustačius sąlygą, kad prekes galima pakeisti prieš tai sumokėjus kompensaciją už naudojimą, vartotojas gali arba sumokėti kompensaciją už naudojimą ir gauti naujas prekes, arba atsisakyti naujų prekių. Netgi tais atvejais, kai pardavėjas nenustato tokios sąlygos, kad prekės pakeičiamos prieš tai sumokėjus kompensaciją už naudojimą, tačiau reikalauja ją sumokėti vėliau, vartotojas gali dvejoti, ar pateikti reikalavimą pakeisti prekes. Šiomis aplinkybėmis praktikoje gali atsitikti taip, kad dėl reikalavimo sumokėti kompensaciją už naudojimą vartotojas paprasčiausiai nepasinaudos teise reikalauti prekių pakeitimo, o tai bet kuriuo atveju prieštarautų Direktyvos 1999/44 tekstui ir tikslui. Teoriškai, atsižvelgiant į Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 5 dalies trečiąją įtrauką, vartotojas galėtų remtis tuo, kad prekių pakeitimas sukeltų jam didelių nepatogumų, ir reikalauti iš pardavėjo sumažinti kainą arba nutraukti sutartį. Vis dėlto abejotina, ar galiojant minėtiems Vokietijos teisės aktams į tokio pobūdžio prieštaravimą iš tikrųjų būtų atsižvelgta. Tokia situacija gali atgrasyti vartotoją naudotis bet kuriomis Direktyvoje 1999/44 suteiktomis teisėmis. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad praktiniu požiūriu reikalavimas kompensuoti už naudojimą gali būti itin problemiškas tais atvejais, kai prekės greitai nuvertėja ir jų kaina laikotarpiu po pardavimo iki pakeitimo gali gerokai sumažėti atsiradus naujų modelių; pavyzdžiui, taip gali būti su kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais ar automobiliais(33). Tokiu atveju vartotojas gauna modelį, kurio vertė pakeitimo metu yra mažesnė nei pirkimo metu, ir vis vien turi papildomai sumokėti kompensaciją už naudojimą.
50. Taigi, jau iš pažodinio Direktyvos 1999/44 3 straipsnio aiškinimo matyti, kad ši Direktyva draudžia tokius teisės aktus kaip šioje byloje nagrinėjami Vokietijos teisės aktai. Ir nors pažodinis aiškinimas, mano nuomone, leidžia visiškai aiškiai atsakyti į nacionalinio teismo pateiktą klausimą(34), tai yra tik prielaida, kurią reikia patvirtinti kitais aiškinimo būdais(35). Tiek sisteminis, tiek teleologinis aiškinimo būdas neabejotinai leidžia padaryti išvadą, kad Direktyva 1999/44 draudžia aptariamą Vokietijos teisinį reglamentavimą. Šį tvirtinimą galima pagrįsti keliais argumentais.
51. Teleologinis Direktyvos 1999/44 aiškinimas atskleidžia, kad ja siekiama užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą. Tai matyti iš EB 3 straipsnio 1 dalies t punkto ir 153 straipsnio 1 dalies(36); pagal pastarąją nuostatą Bendrija, siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą, padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus(37). Teisės aktai, kaip antai aptariami Vokietijos teisės aktai, akivaizdžiai prieštarauja Bendrijos pastangoms pasiekti aukščiausią įmanomą vartotojų apsaugą ir, visų pirma, vartotojų ekonominių interesų apsaugos tikslui.
52. Vartotojų apsaugos kontekste Direktyva 1999/44 turi konkretų tikslą(38) – užtikrinti nuostatų dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų minimalų suderinimą(39). Tai, kad reikalaujama minimalaus suderinimo, matyti iš Direktyvos dvidešimt ketvirtos konstatuojamosios dalies ir 8 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, kad užtikrintų aukštesnio lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės gali priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas nei numatytos Direktyvoje. Teleologinis aiškinimas leidžia daryti aiškią išvadą, kad Vokietijos teisės aktai a fortiori neatitinka Direktyvos, nes pagal juos vartotojui suteikiama mažesnė nei Direktyvoje 1999/44 numatyta apsauga. Be to, reikia pažymėti, kad Direktyva 1999/44 garantuoja privalomus reikalavimus dėl vartotojo teisių ir sutarties šalims neleidžiama susitarti dėl mažesnės vartotojo apsaugos, kuri nenumatytų nemokamo prekių pakeitimo(40).
53. Be to, iš Direktyvos 1999/44 antros, ketvirtos ir penktos konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kad pastangų siekiant vartotojų aukšto lygio apsaugos galutinis tikslas yra sklandžiai funkcionuojanti vidaus rinka(41), kurioje vartotojai gali laisvai įsigyti prekių kitose valstybėse narėse(42). Todėl aukštesnio lygio vartotojų apsauga gali skatinti vadinamąjį „pasyvų“ laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, kai vartotojai įsigyja prekių ir gauna paslaugų kitose valstybėse narėse(43). Norint užtikrinti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, vartotojams skirtos prekių ir paslaugų įsigijimo sąlygos, be kitų, susijusios su „nemokamu“ prekių pakeitimu, turi būti kuo vienodesnės. Šios sąlygos gali būti mažiau palankios Vokietijoje, nes pardavėjas gali reikalauti kompensacijos už naudojimą, ir tai gali iškraipyti vidaus rinką ir apriboti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą. Šiuo atžvilgiu reikia paminėti, kad kai kuriose valstybėse narėse pardavėjas negali iš vartotojo reikalauti kompensacijos už trūkumų turinčių prekių naudojimą(44). Negalima atmesti galimybės, kad vartotojas iš kitos valstybės narės, kurio Vokietijoje buvo pareikalauta mokėti kompensaciją už naudojimą, nebus pasiryžęs dar kartą pirkti šioje valstybėje.
54. Tai, kad Direktyva 1999/45 siekiama pagerinti vidaus rinkos veikimą(45), taip pat matyti iš EB 95 straipsnio(46), kuris yra šios direktyvos teisinis pagrindas. Remiantis teismų praktika ir mokslininkų komentarais, EB 95 straipsnis gali būti teisinis pagrindas Bendrijos priemonei tik tada, jei jos skirtos pagerinti vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygas ir jomis yra aiškiai siekiama šio tikslo, padedant naikinti kliūtis laisvam prekių judėjimui ar laisvei teikti paslaugas arba šalinti konkurencijos iškraipymus(47). Šio straipsnio pagrindu negalima priimti tokių priemonių, kurios tik papildomai derina šias sąlygas(48).
55. Netgi aiškinant sistemiškai negalime daryti išvados, kad Direktyva 1999/44 leidžia, atsižvelgiant į jos penkioliktą konstatuojamąją dalį, reikalauti kompensacijos už naudojimą. Visų pirma, reikia atsižvelgti į šios konstatuojamosios dalies formalius (išorinius) aspektus(49). Iš šios konstatuojamosios dalies sisteminės struktūros aiškiai matyti, kad joje kalbama tik apie sutarties nutraukimą. Ta aplinkybė, kad sutarties nutraukimas paminėtas tik antrajame šios konstatuojamosios dalies sakinyje, reiškia ne tai, jog pirmąjį ir antrąjį sakinius reikia vertinti atskirai, bet kad visą penkioliktą konstatuojamąją dalį reikia vertinti kaip sistemišką visumą. Būtent taip aiškinant šią nuostatą yra akivaizdu, kad vartotojui atlygintinos išlaidos gali būti sumažintos tik nutraukus sutartį.
56. Antra, aiškinant sistemiškai būtina atsižvelgti į bendrą (vidinę) Direktyvos 1999/44 struktūrą, kuri turi būti laikoma darnia ir vidinių prieštaravimų neturinčia visuma(50). Jeigu remiantis penkiolikta konstatuojamąja dalimi Direktyva būtų aiškinama taip, kad pardavėjui leidžiama reikalauti kompensacijos už naudojimą, tai reikštų, kad tarp šios konstatuojamosios dalies ir Direktyvos 3 straipsnio, kuris numato, kad prekės turi būti pakeistos nemokamai, yra vidinis prieštaravimas. Be to, pažymėtina, kad jei penkiolikta konstatuojamoji dalis iš tikrųjų turi būti suprantama taip, kaip ją aiškina Vokietijos vyriausybė, tai jos turinys nėra atkartotas konkrečiuose Direktyvos 1999/44 straipsniuose.
57. Taip pat nebūčiau linkusi sutikti su Vokietijos vyriausybės argumentu, kad istorinis Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 2 dalies aiškinimo būdas atskleidžia, jog pardavėjas gali reikalauti iš vartotojo sumokėti kompensaciją už naudojimą.
58. Nors paskutiniame Komisijos pasiūlyme buvusi formuluotė „arba nemokamai pataisyti prekes <...> arba jas pakeisti“(51) Direktyvoje 1999/44 buvo pakeista į formuluotę „nemokamai pataisytų arba pakeistų prekes“(52), ši aplinkybė bet kuriuo atveju yra argumentas, palankus aiškinti, kad prekės taip pat turi būti pakeistos nemokamai visais aspektais(53). Mano nuomone, šis formuluotės pakeitimas yra papildomas įrodymas, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai siekė nustatyti, kad nemokamai prekės turi būti ne tik pataisytos, bet ir pakeistos, todėl jis ir atsisakė Komisijos pasiūlyme buvusios pradinės formuluotės. Tokią pat išvadą galima padaryti ir dėl Taikinimo komiteto spaudos pranešimo(54), kuriuo remiasi Vokietijos vyriausybė ir kuris, jos teigimu, įrodo, kad žodis „nemokamai“ taikomas tik pataisymo išlaidų, visų pirma pašto, darbo ir medžiagų išlaidų, atžvilgiu. Direktyvos 1999/44 formuluotė skiriasi nuo šio spaudos pranešimo formuluotės, ir tai tik dar kartą įrodo, jog Direktyva 1999/44 buvo aiškiai siekiama įtvirtinti, kad prekės turi būti pakeistos nemokamai(55).
59. Taip pat reikia pabrėžti, kad nors istorinis aiškinimas ir leistų konstatuoti taip, kaip siūlo Vokietijos vyriausybė, toks istorinis išaiškinimas nėra pakankamas ir vien tik juo pasikliauti negalima(56), nes aiškinant Bendrijos teisę jis bet kuriuo atveju yra tik antraeilis(57). Bendrijos teisės nuostatų objektyvi reikšmė paaiškėja tik iš pačios nuostatos, atsižvelgiant į jos kontekstą ir tikslą(58).
60. Šioje išvadoje dar reikia aptarti kitus du Vokietijos vyriausybės nurodytus argumentus. Pirmasis susijęs su sprendimu Schulte, o antruoju keliamas klausimas, ar pakeičiant prekes vartotojas netaptų nepagrįstai praturtėjusiu.
61. Mano nuomone, sprendimo Schulte(59), kuriuo remiasi Vokietijos vyriausybė, negalima taikyti sprendžiant reikalavimo kompensuoti už naudojimą problemą.
62. Pirmiausia, sprendimas Schulte buvo susijęs su vartotojų apsauga tais atvejais, kai sutartis nutraukiama, t. y. su visiškai kitokio pobūdžio reikalavimu nei prekių pakeitimas. Reikėtų taip pat pažymėti, kad sprendimas Schulte buvo susijęs ne su sutarties nutraukimu dėl įsigytų prekių neatitikimo, kuris reglamentuojamas Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 5 dalyje, bet su paskolos sutarties nutraukimu. Sprendime Schulte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvai 85/577/EEB(60) neprieštarauja nacionalinės teisės aktų nuostatos, „numatančios vartotojo pareigą nekilnojamojo turto kredito sutarties nutraukimo atveju grąžinti ne tik pagal sutartį gautas sumas, bet dar sumokėti paskolos davėjui rinkos palūkanas“(61). Taigi, šiuo sprendimu Teisingumo Teismas leido taikyti nacionalinės teisės nuostatą, įtvirtinančią principą, kad sutarties šalys turi grąžinti viena kitai gautą naudą. Tačiau situacija skiriasi, kai reikalaujama pakeisti trūkumų turinčias prekes. Reikalavimas pakeisti trūkumų turinčias prekes pagrįstas ne abipusiu gautos naudos grąžinimo principu, bet sutarčių aiškinimo favor contractus principu, pagal kurį sutartis galioja, jei tai įmanoma; prekių pakeitimu siekiama įvykdyti sutartį.
63. Antra, sprendime Schulte buvo aiškiai nustatytas principas, kad nutraukus sutartį vartotojas nebūtinai turi sugrąžinti paskolą kartu su palūkanomis, jei kita sutarties šalis netinkamai vykdė savo įsipareigojimus. Teisingumo Teismas sprendimo Schulte 94 punkte konstatavo, jog Direktyva 85/577 nedraudžia, kad nacionalinės teisės nuostatos, nustatančios, jog vartotojas, nutraukęs paskolos sutartį, turi nedelsiant grąžinti visą paskolą ir sumokėti rinkoje mokamas palūkanas, būtų netaikomos tokiais atvejais, kai pradavėjas nesilaikė informavimo pareigos pagal direktyvą. Atsižvelgiant į šį principą, kad nepriekaištingai savo įsipareigojimų neįvykdžiusiai sutarties šaliai vienai pačiai tenka atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą, sutarties nutraukimą būtų galima sugretinti su trūkumų turinčių prekių pakeitimu. Tačiau tai vėlgi yra argumentas, patvirtinantis nuomonę, kad trūkumų turinčių prekių pakeitimo atveju pardavėjas turi visiškai atsakyti už netinkamą sutarties įvykdymą ir todėl turi padengti visas susijusias išlaidas.
64. Šioje byloje taip pat negalima tvirtinti, kad vartotojas nepagrįstai praturtėjo(62). Sumokėdamas prekės kainą vartotojas tinkamai įvykdo savo įsipareigojimą pagal vartojimo prekių pardavimo sutartį, nors pardavėjas savo sutartinių įsipareigojimų nėra įvykdęs. Todėl reikalavimas pakeisti prekes, atsižvelgiant į pacta sunt servanda principą, paprasčiausiai yra reikalavimas, kad pardavėjas įvykdytų savo sutartinius įsipareigojimus. Kiekviena sutarties šalis turi prisiimti riziką, jei negali tinkamai ir visiškai įvykdyti savo įsipareigojimų pagal tokią sutartį. Atsakomybė dėl to, kad reikia pakeisti prekes, tenka ne vartotojui: jis tik nori naudoti prekes pagal jų įprastą paskirtį, o pardavėjas turi užtikrinti, kad jis galėtų tai daryti.
65. Todėl būtų nepriimtina, jei iš tinkamai savo sutartinius įsipareigojimus įvykdžiusio vartotojo būtų reikalaujama sumokėti pardavėjui, kuris savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, kompensaciją už trūkumų turinčių prekių naudojimą. Gaudamas naujas prekes vartotojas gauna tik tai, ką jis turi teisę gauti, t. y. prekes, kurios atitinka sutartį, ir todėl nagrinėjamu atveju jokiu būdu negalima teigti, kad vartotojas nepagrįstai praturtėjo.
66. Dėl visų šių priežasčių manau, kad Direktyva 1999/44 draudžia Vokietijos teisės aktų nuostatas, kurios nustato, jog vartojimo prekių pakeitimo atveju pardavėjas turi teisę reikalauti, kad vartotojas sumokėtų kompensaciją už tokių prekių naudojimą.
VII – Išvada
67. Remdamasi išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti, kad 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 3 straipsnio 2 dalies nuostata kartu su 3 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos ir 4 dalies arba 3 straipsnio 3 dalies trečiosios pastraipos nuostatomis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia nacionalinės teisės nuostatą, kuri nustato, jog prekės atitikties sutarčiai užtikrinimo ją pakeičiant atveju pardavėjas gali reikalauti, kad vartotojas atlygintų už iš pradžių pateiktos sutarties neatitinkančios prekės naudojimą.