Byla T‑34/05 R

Makhteshim-Agan Holding BV ir kt.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – Laikinosios priemonės – Ieškinys dėl neveikimo – Priimtinumas – Direktyva 91/414/EEB“

Nutarties santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Laikinosios priemonės – Taikymo sąlygos – Skuba – „Fumus boni juris“ – Kumuliatyvus pobūdis – Nagrinėjamų interesų palyginimas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo diskrecija

(EB 243 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Priimtinumo sąlygos – Pagrindinio ieškinio priimtinumas – Nereikšmingumas – Ribos

(EB 242 ir 243 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalis)

3.      Ieškinys dėl neveikimo – Neveikimo pašalinimas po ieškinio pareiškimo – Ieškinio dalyko išnykimas – Nereikalingumas priimti sprendimą – Sprendimo dėl veikliosios medžiagos endosulfano neįtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą pasiūlymas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo vertinimas

(EB 230, 232 ir 233 straipsniai; Tarybos direktyvos 91/414 I priedas)

1.      Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymuose imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti nurodytas ginčo dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys (fumus boni juris) prašomų priemonių reikalingumą. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymai imtis laikinųjų apsaugos priemonių atmestini, jei nėra tenkinama bent viena sąlyga. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat turi palyginti šalių interesus nagrinėjamoje byloje.

Be to, nagrinėdamas visas aplinkybes, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir gali savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, nustatyti būdą, kuriuo šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, taip pat šio nagrinėjimo tvarką, nes jokia Bendrijos teisės norma nenurodo jam iš anksto tyrimo tvarkos, pagal kurią reikėtų vertinti būtinumą priimti laikiną sprendimą.

(žr. 34–35 punktus)

2.      Procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu iš principo neturėtų būti nagrinėjamas klausimas dėl ieškinio priimtinumo bylą iš esmės nagrinėsiančiame teisme, kad nebūtų padaryta įtakos pagrindinės bylos nagrinėjimui. Tačiau, jei kyla klausimas dėl pagrindinio ieškinio, kurio pagrindu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, aiškaus nepriimtinumo, gali iškilti būtinybė nustatyti, ar yra tam tikras pagrindas preliminariai išvadai dėl šio ieškinio priimtinumo.

(žr. 53 punktą)

3.      EB 232 straipsnyje numatyta ieškinio rūšis pagrįsta idėja, jog neteisėto atitinkamos institucijos, paragintos imtis veiksmų, neveikimo atveju leidžiama kreiptis į Teisingumo Teismą ar Pirmosios instancijos teismą, kad jie konstatuotų, jog neveikimas prieštarauja Sutarčiai, jei atitinkama institucija nepašalino šio neveikimo. Remiantis EB 233 straipsniu, šis konstatavimas reiškia, kad institucija atsakovė privalo imtis priemonių Teisingumo Teismo ar Pirmosios instancijos teismo sprendimui įvykdyti, nepažeidžiant teisės pareikšti ieškinį dėl deliktinės atsakomybės, kuri gali kilti iš to paties konstatavimo. Tuo atveju, jei aktas, kurio nepriėmimas yra bylos dalykas, buvo priimtas po ieškinio pateikimo, tačiau prieš paskelbiant sprendimą, Teisingumo Teismo ar Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas pradinio neveikimo neteisėtumas, negali turėti EB 233 straipsnyje numatytų pasekmių. Iš to išplaukia, kad tokiu atveju, kaip ir tuomet, kai institucija atsakovė sureagavo į raginimą veikti per dviejų mėnesių terminą, ieškinys netenka savo dalyko ir nebėra reikalo priimti sprendimo.

Šiuo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros stadijoje manytina, kad tas faktas, jog veikliosios medžiagos endosulfano vertinimo procedūroje dėl galimo jos įrašymo į Direktyvos 91/414 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką I priedą Komisija oficialiai pateikė sprendimo neįtraukti šios medžiagos į nurodytą I priedą pasiūlymą, aiškiai parodo šios institucijos norą užbaigti nagrinėjamos veikliosios medžiagos įvertinimą ir yra tariamą neveikimą užbaigiantis pozicijos pareiškimas. Tas faktas, jog toks pasiūlymas prima facie nėra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, neturi reikšmės, jei jis yra reikiama sąlyga procedūroje, kurios pabaigoje paprastai priimamas teisės aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo.

(žr. 67–70 punktus)