Language of document : ECLI:EU:F:2009:51

TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. birželio 4 d.

Bylos F‑134/07 ir F‑8/08

Vahan Adjemian ir kt.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Sutarties trukmė – KTĮS 88 straipsnis – 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimas dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio – Direktyva 1999/70 – Taikymas institucijoms“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo byloje F‑134/07 V. Adjemian ir kiti 180 Komisijos sutartininkų prašo: pripažinti neteisėtais Komisijos sprendimus, įskaitant 2004 m. balandžio 28 d. sprendimą dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio, prireikus taip pat pripažinti Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnį neteisėtu tiek, kiek juo ribojama sutartininkų įdarbinimo sutarčių trukmė; panaikinti 2007 m. rugpjūčio 22 d., rugsėjo 5 d., spalio 30 d. ir lapkričio 28 d. Komisijos sprendimus, kuriais iš esmės atsisakoma sudaryti sutartis arba pratęsti ieškovų įdarbinimą sutartininkais neapibrėžtos trukmės laikotarpiui; prireikus panaikinti Komisijos sprendimus, nustatančius atitinkamas ieškovų įdarbinimo sąlygas tiek, kiek jų įdarbinimas arba jo pratęsimas yra fiksuotos trukmės; byloje F‑8/08 C. Renier prašo panaikinti 2007 m. balandžio 11 d. Komisijos sprendimą, kuriuo jos įdarbinimo sutartininke trukmė ribojama nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. gruodžio 15 dienos.

Sprendimas:      Sujungti bylas F‑134/07 (Adjemian ir kt. prieš Komisiją) ir F‑8/08 (Renier prieš Komisiją) galutiniam sprendimui priimti. Atmesti ieškinius. V. Adjemian, E. Adorno, A. Baranzini ir kiti 178 ieškovai, kurių pavardės nurodytos šio sprendimo I, II ir III prieduose, padengia visas, t. y. savo ir Komisijos, bylinėjimosi išlaidas, patirtas byloje F‑134/07. C. Renier padengia visas, t. y. savo ir Komisijos, bylinėjimosi išlaidas, patirtas byloje F‑8/08. Europos Sąjungos Taryba, įstojusi į abi bylas palaikyti Komisijos reikalavimus, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Bylos dalyko nustatymas – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir I priedo 7 straipsnio 3 dalis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punktas)

2.      Institucijų aktai – Direktyvos – Tiesioginis pareigų nustatymas Bendrijos institucijoms jų santykiuose su personalu – Netaikymas – Galimybė remtis

(EB 10 ir 249 straipsniai)

3.      Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis – Direktyva 1999/70 – Darbo vietos stabilumas

(Pagrindinių teisių chartijos 30 straipsnis; Tarybos direktyva 1999/70)

4.      Pareigūnai – Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos – Sutartininkas pagalbinėms užduotims

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnis)

5.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Naujos sutartininkų kategorijos sukūrimas

(EB 253 straipsnis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 3a ir 3b straipsniai; Tarybos reglamentas Nr. 723/2004)

1.      Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punktą ieškinyje, be kita ko, turi būti pateikiama pagrindų ir faktinių bei teisinių argumentų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Tarnautojų teismas prireikus galėtų priimti sprendimą dėl ieškinio be papildomos informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, esminės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinyje. Ši taisyklė turi būti juo labiau taikoma dėl to, kad pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 7 straipsnio 3 dalį Tarnautojų teismo rašytinę proceso dalį iš esmės sudaro tik vienas pasikeitimas rašytiniais pareiškimais, nebent Tarnautojų teismas nuspręstų kitaip. Šia proceso Tarnautojų teisme ypatybe paaiškinama, kodėl, priešingai tam, kas Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta proceso Pirmosios instancijos teisme ar Teisingumo Teisme atžvilgiu, pagrindų ir argumentų santrauka neturi būti apibendrinta.

(žr. 76 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. balandžio 28 d. Nutarties De Hoe prieš Komisiją, T‑85/92, Rink. p. II‑523, 20 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. birželio 26 d. Nutarties Nijs prieš Audito Rūmus, F‑1/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, dėl kurios pateiktas apeliacinis skundas Pirmosios instancijos teisme (byla T‑376/08 P), 24 ir 25 punktai.

2.      Direktyvos, skirtos valstybėms narėms, o ne Bendrijos institucijoms, negali būti laikomos nustatančiomis pareigas šioms institucijoms esant santykiams su darbuotojais. Vis dėlto šis teiginys neleidžia pašalinti bet kokios galimybės remtis direktyva esant institucijų ir jų pareigūnų ar tarnautojų santykiams. Iš tiesų direktyvos nuostatos galėtų būti netiesiogiai taikomos institucijai, jeigu jos yra bendrojo Bendrijos teisės principo, kurį institucija privalo taikyti, išraiška. Antra, direktyva taip pat galėtų susaistyti instituciją, kai ši, įgyvendindama teisę organizuoti savo tarnybų veiklą ir laikydamasi Tarnybos nuostatų, ketino vykdyti specialią direktyvoje įtvirtintą pareigą ar kai bendro pobūdžio vidaus akte aiškiai nukreipiama į Bendrijos teisės akto leidėjo vadovaujantis Sutartimis patvirtintas priemones. Trečia, institucijos pagal lojalumo pareigą, kurios jos privalo laikytis vadovaudamosi EB sutarties 10 straipsnio antra pastraipa, elgdamosi, kaip darbdavės, turi atsižvelgti į teisės aktų nuostatas, priimtas Bendrijos lygiu.

(žr. 86 ir 90–93 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Rinke, C‑25/02, Rink. p. I‑8349, 24 ir 25–28 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. gegužės 21 d. Sprendimo Belfass prieš Tarybą, T‑495/04, Rink. p. II‑781, 43 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F‑65/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 116 ir 118 punktai.

3.      Nors darbo stabilumas laikomas pagrindiniu darbuotojų apsaugos elementu, jis nėra bendrasis teisės principas, kuriuo remiantis būtų galima vertinti institucijos akto teisėtumą. Konkrečiai kalbant, nei iš Direktyvos  1999/70 dėl bendrojo ETUC, UNICE ir CEEP susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, nei iš šio bendrojo susitarimo nematyti, kad darbo stabilumui suteikiama privalomos teisės normos galia. Be to, Direktyvos 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse ir bendrojo susitarimo preambulės pirmoje pastraipoje ir 5 konstatuojamojoje dalyje akcentuojama būtinybė siekti pusiausvyros tarp lankstumo ir apsaugos. Taip pat bendrajame susitarime nenumatyta bendra pareiga numatyti, kad tam tikrą skaičių kartų pratęsus terminuotas darbo sutartis ar išdirbus tam tikrą laikotarpį, šios darbo sutartys turi būti pakeistos neterminuotomis darbo sutartimis.

Tačiau darbo stabilumas yra tikslas, kurio siekia bendrojo susitarimo, kurio 1 sąlygos b punkte numatyta, kad juo siekiama „sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“, susitariančiosios šalys.

Be to, nors Pagrindinių laisvių chartijos 30 straipsnyje numatyta, kad „kiekvienas darbuotojas turi teisę į apsaugą <...> nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju“, šiame straipsnyje nedraudžiama sudaryti paeiliui kelias terminuotas darbo sutartis. Be to, kai pasibaigia terminuota darbo sutartis paprasčiausiai dėl to, kad suėjo jos terminas, tai nėra atleidimas iš darbo tiesiogine prasme, kuris turėtų būti konkrečiai pagrįstas tinkamumu, elgesiu ar institucijos veiklos poreikiais.

(žr. 99, 100 ir 104 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 64 punktas; 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 91 punktas; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Marrosu ir Sardino, C‑53/04, Rink. p. I‑7213, 47 punktas; 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, Rink. p. I‑2483, 87 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą 115 punktas.

4.      Kiekvienas sutartininko įdarbinimas turi atitikti laikinus arba nereguliarius poreikius. Be to, administracijoje, kuri turi daug darbuotojų, tokie poreikiai neišvengiamai kartojasi, ypač pareigūnams negalint atlikti pareigų, dėl tam tikromis aplinkybėmis padidėjusios darbo apimties arba būtinybės kiekviename generaliniame direktorate tam tikrais atvejais turėti specialią kvalifikaciją ir specialių žinių turinčių asmenų. Visos šios aplinkybės yra objektyvios priežastys, pateisinančios terminuotų sutarčių sudarymą su pagalbiniais darbuotojais ir šių sutarčių pratęsimą atsiradus šiems poreikiams.

(žr. 132 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2004 m. rugsėjo 23 d. Sprendimui Hectors prieš Parlamentą, C‑150/03 P, Rink. p. I‑8691, pateiktos generalinio advokato M. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados, Rink. p. I‑8694, 25 punktas.

5.      Kadangi visuotinai taikomo teisės akto motyvavimas gali būti ribojamas nurodant, pirma, bendrą situaciją, dėl kurios reikėjo jį priimti, ir, antra, bendrus tikslus, kuriuos norima juo pasiekti, ir kadangi jei ginčijamame teisės akte iš esmės nurodyta institucijų siekiamo tikslo esmė, būtų pernelyg giežta reikalauti konkretaus motyvavimo dėl kiekvieno atskiro pasirinkto techninio sprendimo, Reglamento Nr. 723/2004, iš dalies keičiančio Pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, motyvavimas, nors ir trumpas, yra pakankamas tiek, kiek jis susijęs su sukuriant naują sutartininkų kategoriją, kaip ji suprantama pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 3a ir 3b straipsnius, siekiamu tikslu.

(žr. 139 ir 141 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. sausio 23 d. Sprendimo Chassagne prieš Komisiją, F‑43/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 105 ir 106 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.