TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. vasario 22 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema Europos Sąjungoje – Direktyva 2003/87/EB – 10a straipsnis –Sprendimas 2011/278/ES – Pereinamojo laikotarpio taisyklės dėl suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo – 2013–2020 m. laikotarpis – Paraiška dėl leidimų suteikimo – Klaidingi duomenys – Koregavimas – Naikinamasis terminas“
Byloje C‑572/16
dėl 2016 m. lapkričio 3 d. Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija) nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. lapkričio 14 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
INEOS Köln GmbH
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai C. G. Fernlund, J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev ir E. Regan (pranešėjas),
generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. rugsėjo 14 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– INEOS Köln GmbH, atstovaujamos advokatų S. Altenschmidt ir A. Sitzer,
– Umweltbundesamt, atstovaujamos I. Budde,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. C. Becker ir C. Zadra,
susipažinęs su 2017 m. lapkričio 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, 2003, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631), iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/29/EB (OL L 140, 2009, p. 63) (toliau – Direktyva 2003/87), 10a straipsnio ir 2011 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimo 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės (OL L 130, 2011, p. 1), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant INEOS Köln GmbH (toliau – INEOS) ir Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika), atstovaujamos Umweltbundesamt (Federalinė aplinkos agentūra, Vokietija), ginčą dėl atsisakymo leisti šiai bendrovei pakoreguoti paraišką dėl nemokamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų suteikimo trečiam prekybos laikotarpiui (2013–2020 m.).
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2003/87
3 Direktyvos 2003/87 1 straipsnyje „Direktyvos turinys“ nurodyta:
„Ši direktyva nustato šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų leidimų sistemą Bendrijoje (toliau – Bendrijos sistema), siekiant, kad būtų skatinamas taupus ir ekonomiškai efektyvus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimas.
<…>“
4 Šios direktyvos 10a straipsnyje „Nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pereinamuoju laikotarpiu Bendrijos taisyklės“ numatyta:
„1. Ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. Komisija priima visai Bendrijai taikomas ir visiškai suderintas įgyvendinimo priemones dėl apyvartinių taršos leidimų paskirstymo <…>
<…>
2. Apibrėžiant principus, pagal kuriuos nustatomi atskirų sektorių ar jų pošakių ex ante santykiniai taršos rodikliai, išeities tašku nurodomos 10 % veiksmingiausių sektoriaus arba jo pošakio įrenginių Bendrijoje vidutinės eksploatavimo charakteristikos 2007–2008 m. <…>
<…>
5. Didžiausias metinis apyvartinių taršos leidimų skaičius, pagal kurį apskaičiuojamas leidimų skaičius įrenginiams, kurių neapima 3 dalis ir kurie nėra nauji rinkos dalyviai, negali viršyti šios sumos:
a) viso metinio Bendrijos apyvartinių taršos leidimų kiekio, nustatyto pagal 9 straipsnį, padauginto iš bendros vidutinės patikrintos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos 2005–2007 m. iš įrenginių, įtrauktų į Bendrijos sistemą 2008–2012 m., dalies, kurią išmetė įrenginiai, kurių neapima 3 dalis; ir
b) bendros vidutinės patikrintos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos 2005–2007 m. iš įrenginių, kurie į Bendrijos sistemą įtraukti tik nuo 2013 m. ir kurių neapima 3 dalis, pakoreguoto[s] taikant 9 straipsnyje nurodytą linijinį koeficientą.
Prireikus taikomas bendras, įvairius sektorius apimantis pataisos koeficientas.
<…>“
5 Šios direktyvos 11 straipsnyje „Nacionalinės įgyvendinimo priemonės“ numatyta:
„1. Iki 2011 m. rugsėjo 30 d. kiekviena valstybė narė paskelbia ir pateikia Komisijai jos teritorijoje esančių įrenginių, kuriems taikoma ši direktyva, sąrašą ir kiekvienam jos teritorijoje esančiam įrenginiui nemokamai suteikiamų apyvartinių taršos leidimų skaičių, apskaičiuotą pagal 10a straipsnio 1 dalyje ir 10c straipsnyje nurodytas taisykles.
2. Ne vėliau kaip kiekvienų metų vasario 28 d. kompetentingos institucijos išduoda tais metais paskirstytinus apyvartinius taršos leidimus, kurių skaičius nustatomas pagal 10, 10a ir 10c straipsnius.
<…>“
Sprendimas 2011/278
6 Sprendimo 2011/278 15 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„valstybės narės turėtų užtikrinti, kad iš veiklos vykdytojų surinkti bei ATL skirstyti naudojami duomenys būtų visi reikiami, nuoseklūs ir tokie tikslūs, kokie gali būti. Be to, juos turi patikrinti nepriklausomas tikrintojas, siekiant užtikrinti, kad nemokamų ATL paskirstymas būtų grindžiamas svariais ir patikimais duomenimis. Šiuo sprendimu turėtų būti nustatyti minimalieji duomenų rinkimo ir patikros reikalavimai, kad ATL suteikimo taisyklės būtų taikomos suderintai ir nuosekliai.“
7 Šio sprendimo 7 straipsnyje „Bazinių duomenų rinkimas“ numatyta:
„1. Apie kiekvieną esamą įrenginį, atitinkantį nemokamo ATL suteikimo pagal Direktyvos [2003/87] 10a straipsnį reikalavimus, įskaitant tik retkarčiais eksploatuojamus įrenginius, pavyzdžiui, atsarginius ar parengties būsenos įrenginius ir pagal sezoninį grafiką veikiančius įrenginius, valstybės narės iš veiklos vykdytojų surenka 2005 m. sausio 1 d.–2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpio, arba, jei taikytina, 2009 m. sausio 1 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpio kiekvienų metų, kuriais įrenginys veikė, visus IV priede išvardytų parametrų duomenis ir atitinkamą informaciją.
<…>
7. Valstybės narės reikalauja, kad veiklos vykdytojai pateiktų nuoseklius visus turimus duomenis ir užtikrintų, kad tarp įrenginio technologinio proceso dalių nėra jokio dubliavimosi ir dvigubo skaičiavimo. Visų pirma, valstybės narės užtikrina, kad veiklos vykdytojai deramai tikrintų ir pateiktų pačius tiksliausius (kiek tai įmanoma) duomenis, kad būtų priimtinai užtikrinamas duomenų patikimumas.
Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas veiklos vykdytojas taip pat pateiktų metodinę ataskaitą, kurioje visų pirma būtų pateikiamas įrenginio apibūdinimas, taikyta kompiliacijos metodika, nurodomi įvairūs duomenų šaltiniai, skaičiavimo etapai ir, jei taikytina, padarytos prielaidos ir taikyta metodika siekiant priskirti išmetamąsias ŠESD atitinkamai įrenginio technologinio proceso daliai pagal 6 dalį. Valstybės narės taip pat gali pareikalauti, kad veiklos vykdytojas įrodytų, jog pateikti duomenys yra tikslūs ir visi turimi.
8. Jei duomenų trūksta, valstybė narė pareikalauja, kad veiklos vykdytojas bet kokį duomenų trūkumą deramai pagrįstų.
Valstybės narės reikalauja, kad prieš tikrintojui pradedant tikrinti duomenis, o vėliausiai – tikrinimo metu vietoje visų trūkstamų duomenų veiklos vykdytojas pateiktų konservatyvius įverčius, visų pirma pagrįstus geriausia sektoriaus praktika ir naujomis mokslinėmis bei techninėmis žiniomis.
<…>“
8 Minėto sprendimo 8 straipsnyje „Patikra“ numatyta:
„1. Rinkdamos duomenis pagal 7 straipsnį valstybės narės priima tik tuos duomenis, kuriuos deramai patikrino tikrintojas. Patikros procesas apima metodinės ataskaitos ir pateiktų parametrų, nurodytų 7 straipsnyje bei IV priede, tikrinimą. Patikros metu tikrinama veiklos vykdytojo pateiktų duomenų tikrumas, patikimumas ir tikslumas, o pabaigus patikrą pateikiama patikros išvada, kurioje priimtinai užtikrinama, ar pateiktuose duomenyse nėra esminių neteisingų pareiškimų.
<…>
4. Valstybės narės nesuteikia nemokamų ATL įrenginiui, kurio duomenys nebuvo pripažinti tinkamais.
<…>“
9 Sprendimo 2011/278 10 straipsnyje „ATL suteikimas įrenginiams“ nurodyta:
„1. „Remdamosi pagal 7 straipsnį surinktais duomenimis, valstybės narės pagal 2–8 dalis apskaičiuoja, kokį ATL skaičių jos kiekvienais metais nuo 2013 m. nemokamai suteiks kiekvienam esamam įrenginiui savo teritorijoje.
2. Kad galėtų tai apskaičiuoti, pirmiausia valstybės narės nustato preliminarų metinį kiekvienai įrenginio technologinio proceso daliai atskirai suteiktinų nemokamų ATL skaičių <…>
<…>
9. Galutinis bendras metinis kiekvienam esamam įrenginiui, išskyrus įrenginius, kuriems taikoma Direktyvos [2003/87] 10a straipsnio 3 dalis, suteikiamų nemokamų ATL skaičius yra preliminarus bendras metinis kiekvienam įrenginiui suteiktinų nemokamų ATL skaičius, nustatytas pagal 7 dalį, padaugintas iš visus sektorius apimančio pataisos koeficiento, nustatyto pagal 15 straipsnio 3 dalį.“
10 To sprendimo 11 straipsnyje „ATL suteikimas gamintojams, vykdantiems krekingą vandens garais“ numatytas specialus metodas, nukrypstantis nuo minėto sprendimo 10 straipsnio 2 dalyje aprašyto metodo ir skirtas preliminariam metiniam nemokamų ATL, suteiktinų su produkto santykiniu taršos rodikliu susijusiai įrenginio technologinio proceso daliai, kurioje vykdoma didelės vertės cheminių medžiagų gamyba, skaičiui apskaičiuoti.
11 Minėto sprendimo 15 straipsnyje „Nacionalinės įgyvendinimo priemonės“ nustatyta:
„1. Pagal [Direktyvos 2003/87] 11 straipsnio 1 dalį valstybės narės iki 2011 m. rugsėjo 30 d., naudodamosi Komisijos pateiktu elektroniniu šablonu, jai pateikia savo teritorijoje esančių įrenginių, kuriems taikoma Direktyva [2003/87], <…> sąrašą.
2. 1 dalyje nurodytame sąraše apie kiekvieną esamą įrenginį nurodoma:
<…>
3. Gavusi šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą, Komisija įvertina kiekvieno įrenginio įtraukimą į tą sąrašą ir su kiekvienu įrenginiu susijusius preliminarius bendrus metinius nemokamų ATL skaičius.
Gavusi visų valstybių narių pranešimus, kuriuose nurodyti preliminarūs bendri metiniai 2013–2020 m. laikotarpiu suteiktinų nemokamų ATL skaičiai, Komisija nustato bendrą visiems sektoriams taikomą pataisos koeficientą, kaip nurodyta [Direktyvos 2003/87] 10a straipsnio 5 dalyje. Tas koeficientas nustatomas lyginant preliminarių bendrų metinių 2013–2020 m. įrenginiams, kurie nėra elektros energijos gamybos įrenginiai, suteiktinų nemokamų ATL skaičių sumą <…> su metiniu pagal [Direktyvos 2003/87] 10[a] straipsnio 5 dalį apskaičiuotu ATL, skirtinų įrenginiams, kurie nėra elektros energijos gamybos įrenginiai ar nauji rinkos dalyviai, skaičiumi <…>
4. Jei Komisija neprieštarauja įrenginio, įskaitant preliminarų jam suteiktiną bendrą metinį nemokamų ATL skaičių, įrašymui į tą sąrašą, atitinkama valstybė narė po to nustato galutinį metinį 2013–2020 m. laikotarpiu suteiktinų nemokamų ATL skaičių pagal šio sprendimo 10 straipsnio 9 dalį.
<…>“
12 Pagal Sprendimo 2011/278 IV priedą „Bazinių duomenų apie esamus įrenginius rinkimo parametrai“ valstybės narės, siekdamos surinkti bazinius duomenis, nurodytus to sprendimo 7 straipsnio 1 dalyje, turėjo reikalauti, kad veiklos vykdytojai pateiktų pasirinkto bazinio laikotarpio (2005–2008 m. arba 2009–2010 m.) kiekvienų metų duomenis apie visą įrenginį ir apie kiekvieną įrenginio technologinio proceso dalį, visų pirma bendrą išmestą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, su kuru susijusių išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir su procesais susijusių išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Vokietijos teisė
13 2011 m. liepos 21 d. Treibhausgas-Emissionshandelsgesetz (Įstatymas dėl prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartiniais taršos leidimais) (BGBl. I, 2011, p. 1475, toliau – TEHG) 9 straipsnio 1–4 dalys suformuluotos taip:
„1. Įrenginį eksploatuojantiems veiklos vykdytojams nemokamai suteikiami apyvartiniai taršos leidimai pagal principus, įtvirtintus atitinkamos redakcijos Direktyvos 2003/87 <…> 10a straipsnyje <…> ir Sprendime 2011/278 <…>
2. Leidimai suteikiami pateikus paraišką kompetentingai institucijai. Paraiška dėl nemokamų leidimų suteikimo turi būti pateikta laikantis termino, apie kurį kompetentinga institucija paskelbia Bundesanzeiger likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki šio termino pabaigos. Terminas paskelbiamas ne anksčiau kaip įsigaliojus 10 straipsnyje nurodytam Nutarimui dėl leidimų paskirstymo taisyklių. Jei paraiška pateikiama pavėluotai, prarandama teisė prašyti nemokamų leidimų. Prie paraiškos turi būti pridėti dokumentai, būtini nagrinėjant paraišką. Jei 10 straipsnyje nurodytame nutarime nėra nustatyta kitaip, faktinę informaciją paraiškoje dėl leidimų suteikimo turi patikrinti 21 straipsnyje nurodyta kontrolės įstaiga.
3. Kompetentinga institucija apskaičiuoja preliminarų leidimų skaičių, paskelbia visų į šio įstatymo taikymo sritį patenkančių įrenginių sąrašą ir preliminarų suteiktinų leidimų skaičių Bundesanzeiger ir pateikia sąrašą Europos Komisijai. Apskaičiuojant preliminarų suteiktinų leidimų skaičių atsižvelgiama tik į tokius veiklos vykdytojo duomenis, kurių teisingumas pakankamai užtikrinamas. <…>
4. Prieš prekybos laikotarpio pradžią kompetentinga institucija sprendžia dėl nemokamų leidimų suteikimo įrenginį eksploatuojantiems veiklos vykdytojams, kurie pateikė paraišką laikydamiesi 2 dalies antrame sakinyje nurodyto termino. <…>“
14 2011 m. rugsėjo 26 d. Verordnung über die Zuteilung von Treibhausgas-Emissionsberechtigungen in der Handelsperiode 2013 bis 2020 (Nutarimas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu) (BGBl. I, 2011, p. 1921) 5 straipsnio „Bazinių duomenų rinkimas“ 1 dalyje numatyta, kad įrenginį eksploatuojantis veiklos vykdytojas privalo kartu su paraiška dėl nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo dėl esamų įrenginių pateikti informaciją apie įrenginį ir informaciją apie kiekvieną elementą, dėl kurio prašoma leidimo.
15 2011 m. spalio 20 d. skelbime Vokietijos elektroniniame teisiškai privalomų skelbimų leidinyje (elektronischer Bundesanzeiger, eBAnz AT118 2011 B1) Deutsche Emissionshandelsstelle (Vokietijos prekybos apyvartiniais taršos leidimais institucija, toliau – DEHSt) nurodė, kad TEHG 9 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas baigsis 2012 m. sausio 23 d.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
16 INEOS eksploatuoja įrenginį cheminiams produktams gaminti naudojant pirminio benzino krekingą vandens garais esant aukštai temperatūrai. Nuo 2008 m. sausio 1 d. dėl šio įrenginio taikoma pareiga prekiauti apyvartiniais taršos leidimais.
17 2012 m. sausio 23 d. INEOS, laikydamasi nustatyto termino, pagal TEHG 9 straipsnio 1 dalį pateikė DEHSt paraišką dėl nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu pagal 2005–2008 m. bazinį laikotarpį. Pagal minėto straipsnio 2 dalį tokių paraiškų pateikimo terminas pasibaigė tą pačią dieną. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad paraišką patikrino nepriklausoma kontrolės įstaiga. Paraiškoje, be kita ko, buvo nurodytas preliminarus metinis suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičius, kuris, remiantis skaičiavimais, kuriuos INEOS atliko taikydama specialų skaičiavimo metodą, numatytą krekingui vandens garais Sprendimo 2011/278 11 straipsnyje, sudarė 574 635.
18 2014 m. vasario 17 d. sprendimu DEHSt suteikė INEOS šiuo prekybos laikotarpiu iš viso 3 867 032 apyvartinių taršos leidimų dėl aptariamo įrenginio emisijos ir nurodė, kad leidimai suteikti remiantis INEOS paraiškoje dėl leidimų suteikimo pateiktais duomenimis (toliau – ginčijamas sprendimas).
19 2014 m. kovo 11 d. INEOS pateikė DEHSt prieštaravimą dėl ginčijamo sprendimo; jame tvirtino, kad apskaičiuodama tiesiogines emisijas 2006 m. ir 2007 m. DEHSt privalo atsižvelgti į tam tikrus papildomus duomenis.
20 2015 m. rugsėjo 3 d. DEHSt atmetė šį prieštaravimą, motyvuodama visų pirma tuo, kad priimant sprendimą suteikti nemokamus apyvartinius taršos leidimus į naujus duomenis negali būti atsižvelgta, nes INEOS juos pateikė tik 2015 m. balandžio mėn., kai vyko prieštaravimo nagrinėjimo procedūra, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams po to, kai pasibaigė paraiškos dėl leidimų suteikimo pateikimo terminas – 2012 m. sausio 23 d. DEHSt nurodė, kad, viena vertus, TEHG 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagal įstatymą numatytas naikinamasis terminas, kita vertus, didelė nacionalinės procedūros sąsaja su Sąjungos teisėje numatyta leidimų suteikimo procedūra neleidžia keisti jokių paraiškoje pateiktų duomenų.
21 2015 m. rugsėjo 29 d. INEOS apskundė tą sprendimą Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija), argumentuodama, be kita ko, tuo, kad per klaidą nepateikė tam tikrų duomenų dėl tiesioginių emisijų 2006 ir 2007 m., klaidingai darydama prielaidą, kad DEHSt šiuos duomenis jau turi, nors apyvartinių taršos leidimų sistema aptariamam įrenginiui pradėta taikyti tik nuo 2008 m. sausio 1 d. INEOS teigimu, DEHSt turėjo jai pasiūlyti papildyti arba pataisyti paraiškoje dėl leidimų suteikimo pateiktus duomenis.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsižvelgiant į tai, jog Sąjungos teisėje nėra numatytų aiškių nuostatų dėl teisinių pasekmių, atsirandančių tuomet, kai veiklos vykdytojas pateikia informaciją po to, kai pasibaigė nacionalinėje teisėje nustatytas paraiškų dėl leidimų suteikimo pateikimo terminas, reikia išsiaiškinti klausimą, ar TEHG 9 straipsnio 2 dalis, pagal kurią pavėlavus pateikti paraišką prarandama teisė gauti nemokamus leidimus, yra suderinama su Direktyvos 2003/87 ir Sprendimo 2011/278 nuostatomis.
23 Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2003/87] 10a straipsnio ir [Sprendimo 2011/278] nuostatos draudžia valstybės narės teisės normą, pagal kurią 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu numatomas materialinis naikinamasis terminas, taikomas pavėluotai pateiktoms paraiškoms dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo esamiems įrenginiams, ir atmetama galimybė ištaisyti klaidas arba papildyti (neišsamią) informaciją paraiškoje dėl leidimų suteikimo, jei klaidos ar informacija buvo nustatytos tik pasibaigus valstybės narės teisėje nustatytam terminui?“
Dėl prejudicinio klausimo
24 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/87 10a straipsnis ir Sprendimas 2011/278 turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai nagrinėjamąją pagrindinėje byloje, pagal kurią, kiek tai susiję su paraiškų dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo 2013–2020 m. laikotarpiu pateikimu, numatomas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus pareiškėjas netenka bet kokios galimybės taisyti arba pildyti savo paraišką.
25 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį dėl to, kad įrenginį eksploatuojantis veiklos vykdytojas, kuriam nuo 2008 m. sausio 1 d. taikoma apyvartinių taršos leidimų sistema (nagrinėjamu atveju – INEOS), savo paraiškoje dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo per klaidą nepateikė kai kurių bazinių duomenų, būtent duomenų apie tiesiogines šio įrenginio emisijas 2006 ir 2007 m. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei nebūtų šios klaidos, šis veiklos vykdytojas būtų gavęs daugiau nemokamų apyvartinių taršos leidimų.
26 Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 2003/87 tikslas yra sukurti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, kuria siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją į atmosferą tiek, kad ji būtų tokio lygio, jog pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdytų klimato sistemos, ir kurios galutinis tikslas yra aplinkos apsauga (žr., be kita ko, 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo ArcelorMittal Rodange et Schifflange, C‑321/15, EU:C:2017:179, 24 punktą).
27 Ši sistema grindžiama ekonomine logika, pagal kurią visi jos dalyviai skatinami išmesti mažesnį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, nei jie turi teisę pagal iš pradžių suteiktus leidimus, kad galėtų juos perleisti kitiems dalyviams, kurių emisija viršija jiems suteiktų leidimų skaičių (žr., be kita ko, 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo ArcelorMittal Rodange et Schifflange, C‑321/15, EU:C:2017:179, 22 punktą).
28 Taigi Direktyva 2003/87 siekiama ekonomiškai efektyviai iki 2020 m. bendrą išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį Europos Sąjungoje sumažinti bent 20 %, palyginti su 1990 m. lygiu (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 23 punktas).
29 Tuo tikslu Direktyvos 2003/87 10a straipsnyje numatyta tam tikruose veiklos sektoriuose veikiantiems įrenginiams suteikti nemokamų apyvartinių taršos leidimų, kurių skaičius 2013–2020 m. laikotarpiu palaipsniui mažinamas, siekiant, kad 2027 m. tokių nemokamų leidimų visai nebūtų skiriama (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 24 punktą ir 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Yara Suomi ir kt., C‑506/14, EU:C:2016:799, 46 punktą).
30 Vadovaudamasi Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalimi, Komisija Sprendimu 2011/278 priėmė visai Sąjungai taikomas suderintas šio nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo taisykles. Šiose suderintose taisyklėse konkretizuojamas pagrindinis reikalavimas – iki minimumo sumažinti konkurencijos iškraipymus vidaus rinkoje (2016 m. birželio 22 d. Sprendimo DK Recycling und Roheisen / Komisija, C‑540/14 P, EU:C:2016:469, 53 punktas).
31 INEOS teigimu, taip Sąjungos teisės aktų leidėjas išsamiai suderino visus aspektus, įskaitant procedūrinius, susijusius su paraiškomis dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo, todėl šiuo požiūriu valstybės narės neturi jokios diskrecijos. Taigi, iš reikšmingų Sprendimo 2011/278 nuostatų, būtent – jo 7, 8 ir 10 straipsnių, formuluočių, iš jo struktūros ir iš juo siekiamo tikslo matyti, kad valstybės narės privalėjo įsitikinti iš veiklos vykdytojų surinktų bazinių duomenų išsamumu, tikslumu ir nuoseklumu. Tačiau tame sprendime nenumatyta, kad šios valstybėms narėms tenkančios pareigos galėtų būti apribotos terminais arba kad valstybės narės galėtų nusistatyti savo pačių naikinamuosius terminus.
32 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo 2013–2020 m. laikotarpiu procedūrą iš esmės sudarė trys atskiri etapai.
33 Pirmiausia per pirmąjį etapą valstybės narės, vadovaudamosi Sprendimo 2011/278 7 straipsniu, dėl kiekvieno konkretaus įrenginio, atitinkančio tokio leidimų suteikimo sąlygas, turėjo iš veiklos vykdytojų surinkti visą svarbią informaciją ir visus svarbius duomenis, susijusius su kiekvienu iš to sprendimo IV priede išvardytų parametrų, leidžiančių nustatyti šių leidimų skaičių, iš esmės už visus 2005–2008 m. laikotarpio metus, kuriais įrenginys veikė (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 25 punktas).
34 Pagal Sprendimo 2011/278 8 straipsnio 1 dalį tuo tikslu valstybės narės turėjo priimti tik tuos duomenis, kuriuos deramai patikrino tikrintojas; jis turėjo įvertinti jų tikrumą, patikimumą ir tikslumą, kad galėtų pateikti patikros išvadą, kurioje, būdamas pakankamai užtikrintas, nuspręstų dėl iš esmės neteisingų duomenų buvimo ar nebuvimo.
35 Pagal Sprendimo 2011/278 10 straipsnį valstybės narės, remdamosi surinktais duomenimis, turėjo apskaičiuoti, kokį preliminarų apyvartinių taršos leidimų skaičių jos kiekvienais metais nuo 2013 m. nemokamai suteiks dėl kiekvieno jų teritorijoje esančio įrenginio (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 26 ir 34 punktai).
36 Šio pirmojo etapo pabaigoje kiekviena valstybė narė pagal Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 1 dalį ir Sprendimo 2011/278 15 straipsnio 1 ir 2 dalis privalėjo paskelbti ir iki 2011 m. rugsėjo 30 d. Komisijai pateikti jų teritorijoje esančių įrenginių ir įrenginių technologinio proceso dalių, kuriems taikoma ši direktyva, sąrašą, nurodydama kiekvieno jų preliminarų leidimų skaičių visu 2013–2020 m. laikotarpiu.
37 Toliau, vykstant antrajam etapui, gavusi šį sąrašą, jeigu valstybių narių apskaičiuotas preliminarus bendras metinis skaičius iš esmės viršija pramonei nustatytą ribą, atitinkančią Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 5 dalyje nurodytą didžiausią metinį leidimų skaičių, Komisija turėjo proporcingai sumažinti šį valstybių narių apskaičiuotą preliminarų skaičių, taikydama šioje nuostatoje numatytą „įvairius sektorius apimantį pataisos koeficientą“, kuris atitinka minėto preliminaraus skaičiaus ir šios ribos santykį (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 62 ir 63 punktus).
38 Galiausiai vykstant trečiajam etapui valstybės narės pagal Sprendimo 2011/278 15 straipsnio 4 ir 5 dalis turėjo nustatyti galutinį metinį 2013–2020 m. laikotarpiu kiekvienais metais nemokamai suteiktinų apyvartinių taršos leidimų skaičių, pagal to sprendimo 10 straipsnio 9 dalį padaugindama preliminarų bendrą metinį nemokamai suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių iš šio įvairius sektorius apimančio pataisos koeficiento. Pagal Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi išduoti atitinkamais metais paskirstytinus apyvartinius taršos leidimus vėliausiai tų metų vasario 28 d.
39 Nagrinėjamu atveju, kaip matyti jau iš šio sprendimo 25 punkto, pagrindinėje byloje nagrinėjamas naikinamasis terminas, numatytas TEHG 9 straipsnio 2 dalyje, susijęs su šios procedūros pirmuoju etapu, per kurį veiklos vykdytojai pagal Sprendimo 2011/278 7 straipsnį turėjo, be kita ko, pateikti kompetentingoms valdžios institucijoms to sprendimo IV priede išvardytus su 2005–2008 m. laikotarpiu susijusius bazinius duomenis apie kiekvieną atitinkamą įrenginį.
40 Taigi konstatuotina, kad, priešingai, nei tvirtina INEOS, Sąjungos teisės aktų leidėjas išsamiai nesuderino šio procedūros etapo. Nors jis ir buvo reglamentuotas Direktyva 2003/87 ir Sprendimu 2011/278, nei direktyvoje, nei tame sprendime nebuvo nustatytas terminas, per kurį veiklos vykdytojas turi pateikti paraišką dėl leidimų suteikimo, tuo labiau terminas, per kurį šis veiklos vykdytojas prireikus galėtų ištaisyti arba papildyti pagrindžiant šią paraišką pateiktus duomenis.
41 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sprendimo 2011/278 7 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, jei duomenų trūksta, valstybės narės turi reikalauti, kad veiklos vykdytojas pagrįstų bet kokį duomenų trūkumą ir vietoje „dalinių duomenų“ pateiktų konservatyvius įverčius, tačiau nenumatyta procedūra, kuri leistų ištaisyti arba papildyti pateiktus duomenis. Be to, nors to sprendimo 8 straipsnis draudžia valstybėms narėms priimti duomenis, kurių deramai nepatikrino tikrintojas, šis straipsnis nenumato jokio termino ar procedūros nepatikrintiems duomenims patikslinti.
42 Šiomis aplinkybėmis, nesant Sąjungos teisėje nustatytų taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojamos procedūrinės normos, susijusios su paraiškų dėl nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pateikimu ir nagrinėjimu, pagal suformuotą jurisprudenciją šios normos turi būti reglamentuotos kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje taikant procesinės autonomijos principą su sąlyga, kad jos nebus mažiau palankios nei tos, kurios reglamentuoja panašias vidaus situacijas (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Danqua, C‑429/15, EU:C:2016:789, 29 punktą).
43 Kalbant apie lygiavertiškumo principą pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti ir per šį procesą nebuvo teigta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas naikinamasis terminas prieštarautų šiam principui. Bet kuriuo atveju, kaip pagrįstai pažymėjo Komisija, priimti sprendimą šiuo klausimu turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
44 Dėl veiksmingumo principo reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės teisės nuostatos Sąjungos teisės taikymas tampa neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos svarbą visame procese, proceso eigą ir jo ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Žvelgiant iš šios perspektyvos, prireikus reikia, be kita ko, atsižvelgti į teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir tinkamos proceso eigos principus (žr., be kita ko, 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Danqua, C‑429/15, EU:C:2016:789, 42 punktą).
45 Visų pirma dėl naikinamųjų terminų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kiek tai susiję su nacionalinės teisės normomis, patenkančiomis į Sąjungos teisės aktų taikymo sritį, nustatyti terminus valstybės narės turi atsižvelgdamos, be kita ko, į tai, kokią svarbą suinteresuotiesiems asmenims turės priimsimi sprendimai, į procedūrų ir taikytinų teisės aktų sudėtingumą, asmenų, kuriems jie gali būti skirti, skaičių ir kitus viešus ar privačius interesus, į kuriuos turi būti atsižvelgta (žr., be kita ko, 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Danqua, C‑429/15, EU:C:2016:789, 44 punktą).
46 Iš jurisprudencijos matyti, kad naikinamųjų terminų nustatymas iš esmės atitinka veiksmingumo reikalavimą, nes taip taikomas pagrindinis teisinio saugumo principas, kuriuo saugomas ir suinteresuotasis asmuo, ir atitinkama valdžios institucija. Dėl tokių terminų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis iš principo netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo TDC, C‑327/15, EU:C:2016:974, 98 punktą).
47 Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad tai, jog teisinio saugumo sumetimais nustatomi protingi naikinamieji terminai pareikšti ieškinį, atitinka Sąjungos teisę (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo BBVA, C‑8/14, EU:C:2015:731, 28 punktas).
48 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad termino pateikti paraiškas dėl nemokamų apyvartinius taršos leidimų suteikimo, numatyto TEHG 9 straipsnio 2 dalyje, pasibaigimo data buvo 2012 m. sausio 23 d. Kaip matyti iš šio sprendimo 15 punkto, aišku, kad ši data buvo oficialiai paskelbta 2011 m. spalio 20 d. Be to, iš Vokietijos vyriausybės Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų – jos šiuo klausimu nebuvo ginčytos – matyti, kad apie šio termino pasibaigimo datą tą pačią dieną taip pat buvo pranešta veiklos vykdytojams elektroniniu laišku, kuris buvo jiems adresuotas ir dėl kurio buvo pateiktas pranešimas spaudai.
49 Remiantis tuo darytina išvada, kad pagrindinėje byloje veiklos vykdytojams nustatytas naikinamasis terminas pateikti paraiškas dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo 2013–2020 m. laikotarpiu pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį ir atitinkamas Sprendimo 2011/278 nuostatas buvo šiek tiek ilgesnis nei trys mėnesiai.
50 Taigi reikia nustatyti, ar dėl tokio termino veiklos vykdytojo, kaip antai INEOS pagrindinėje byloje, naudojimasis Sąjungos teisėje nustatyta teise iš principo netapo praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.
51 Šiuo klausimu konstatuotina, kad, nors pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį ir Sprendimą 2011/278 tam tikriems veiklos vykdytojams, kaip antai INEOS, suteikiama teisė naudotis nemokamais apyvartiniais taršos leidimais 2013–2020 m. laikotarpiu, šis veiklos vykdytojas nagrinėjamu atveju neteigė, kad šis šiek tiek ilgesnis nei trys mėnesiai terminas yra per trumpas paraiškai dėl leidimų suteikimo pateikti, kad jam būtų suteikta tokia teisė, tuo labiau kad minėtas veiklos vykdytojas pateikė tokią paraišką per minėtą terminą. Be to, kaip savo išvados 87 punkte nurodė generalinis advokatas, Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra informacijos, kuri leistų manyti, kad dėl aptariamo naikinamojo termino naudojimasis šia teise galėtų tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.
52 Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 25 ir 39 punktuose, šis veiklos vykdytojas ginčija nebuvimą galimybės papildyti šią paraišką pasibaigus šiam terminui, kad būtų ištaisyti klaidingi duomenys, kuriuos jis pateikė apie savo paties įrenginių išmetamus dujų kiekius.
53 Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją naikinamasis terminas yra iš esmės suderinamas su veiksmingumo principu, nepaisant to, kad tokio termino pasibaigimas paprastai gali sutrukdyti atitinkamiems asmenims pareikšti visas savo teises ar jų dalį (žr., be kita ko, 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Preston ir kt., C‑78/98, EU:C:2000:247, 34 punktą; 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Pflücke, C‑125/01, EU:C:2003:477, 35 punktą ir 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Q-Beef ir Bosschaert, C‑89/10 ir C‑96/10, EU:C:2011:555, 36 punktą).
54 Taigi vien to, kad aptariamas naikinamasis terminas dėl paties savo pobūdžio trukdo paraišką dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo pateikusiam asmeniui pateikti papildomų duomenų pasibaigus šiam terminui, savaime negali pakakti veiksmingumo principo pažeidimui įrodyti.
55 Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra nieko, dėl ko būtų galima manyti, jog dėl tokio naikinamojo termino galėtų tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pateikti paraišką dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo, siekiant pasinaudoti teise gauti nemokamų apyvartinių taršos leidimų pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį ir Sprendimą 2011/278.
56 Vis dėlto INEOS teigia, kad iš valstybėms narėms tenkančios pareigos apskaičiuojant šiuos leidimus remtis tiksliausiais ir išsamiausiais baziniais duomenimis matyti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, siekdamos užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą, privalo netaikyti bet kokios procesinės sąlygos, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamo naikinamojo termino, kuri sudaro kliūčių ištaisyti klaidingus duomenis.
57 Kaip Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, valstybės narės pagal Sprendimo 2011/278 7 straipsnio 7 dalį, siejamą su minėto sprendimo 15 konstatuojamąja dalimi, privalo pasirūpinti, kad iš veiklos vykdytojų surinkti ir skirstant nemokamus apyvartinius taršos leidimus naudojami duomenys būtų išsamūs, nuoseklūs ir kuo tikslesni (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 27 ir 37 punktai).
58 Kaip matyti jau iš šio sprendimo 34 punkto, pagal Sprendimo 2011/278 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės lygiai taip pat privalo įsitikinti, kad tikrintojas patikrino šių duomenų „tikrumą, patikimumą ir tikslumą“, kad galėtų pateikti patikros išvadą, kurioje „priimtinai užtikrinama“ dėl iš esmės neteisingų duomenų buvimo ar nebuvimo.
59 Toks tikslumo reikalavimas, kaip matyti iš šių nuostatų ir Sprendimo 2011/278 15 konstatuojamosios dalies, tenka valstybėms narėms, kad jos galėtų įgyvendinti šio sprendimo 26–28 punktuose primintą tikslą sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, suderintai ir nuosekliai taikydamos leidimų suteikimo taisykles.
60 Tačiau, kaip matyti, be kita ko, iš paties Sprendimo 2011/278 7 straipsnio 7 ir 8 dalių teksto, valstybėms narėms tenkantis tikslumo reikalavimas reikalauja veiklos vykdytojų bendradarbiavimo ir dėl to taip pat įpareigoja juos laikytis įvairių pareigų, tarp kurių visų pirma yra pareiga pateikti išsamius, nuoseklius ir kuo tikslesnius duomenis ir pareiga veikti su deramu rūpestingumu.
61 Taigi, kaip teisingai pažymėjo Federalinė aplinkos agentūra ir Vokietijos vyriausybė, šiomis veiklos vykdytojams nustatytomis pareigomis aiškiai siekiama paskatinti juos (kadangi jie turi nemokamiems apyvartiniams taršos leidimams apskaičiuoti reikalingus bazinius duomenis) veikti deramai rūpestingai, kad būtų užtikrintas kuo tikslesnių duomenų surinkimas, siekiant, kad valstybės narės pačios galėtų vykdyti savo pareigas pagal Sprendimo 2011/278 7 ir 8 straipsnius ir įgyvendinti Direktyva 2003/87 siekiamą tikslą sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
62 Šiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 93 ir 94 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, konstatuotina, kad už minėtą tikslumo reikalavimą yra bendrai atsakingi veiklos vykdytojai ir valstybės narės, todėl negali būti manoma, kad – priešingai, nei teigia INEOS – veiklos vykdytojams iš Sprendimo 2011/278 kyla kokia nors teisė į duomenų, pateiktų tam, kad būtų apskaičiuoti nemokami apyvartiniai taršos leidimai, tikslumą, kuria jie galėtų remtis prieš savo valstybę narę. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad veiksmingai taikant tą sprendimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos niekaip negali būti įpareigojamos netaikyti procesinės sąlygos, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamo naikinamojo termino, kad sudarytų sąlygas veiklos vykdytojui ištaisyti klaidingus duomenis, kuriuos jis pats yra pateikęs laikydamasis šio termino.
63 Darytina išvada, kad Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra nieko, dėl ko būtų galima manyti, jog toks naikinamasis terminas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pažeidžia veiksmingumo principą.
64 Juo labiau toks vertinimas darytinas pagrindinės bylos aplinkybėmis, nes iš Vokietijos vyriausybės Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų, kurių šiuo klausimu INEOS neginčijo, matyti, kad nuo 2011 m. spalio mėn. kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos atitinkamiems veiklos vykdytojams ne kartą nurodė, jog dėl įrenginių, kuriems, kaip pagrindinėje byloje aptariamam INEOS įrenginiui, apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema pradėta taikyti tik nuo 2008 m. sausio 1 d., reikėjo papildomai pateikti svarbius duomenis, išvardytus 2011 m. rugsėjo 26 d. Nutarimo dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu 5 straipsnyje, jei buvo pasirinktas 2005–2008 m. bazinis laikotarpis.
65 Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju klaidingų duomenų ištaisymas siekiant gauti papildomų nemokamų apyvartinių taršos leidimų, jeigu būtų galimas, vyktų ne tik po pirmojo, bet ir po trečiojo – paskutinio – procedūros etapo, baigiamo pranešimu apie ginčijamą sprendimą, pasibaigimo.
66 Tačiau toks vėlyvas ištaisymas galėtų pažeisti teisinio saugumo principą, nes kiltų grėsmė, kad visas nemokamų apyvartinių taršos leidimų skirstymas liks laikinas neribotą laiką, kadangi pirmasis procedūros etapas bet kada galėtų būti atnaujintas. Dėl to kiltų didelių trukdžių tinkamai vykdyti nemokamų apyvartinių taršos leidimų skirstymo procedūrą.
67 Galiausiai, priešingai, nei tvirtina INEOS, jokio kitokio aiškinimo remiantis 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimu Borealis Polyolefine ir kt. (C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311) pateikti negalima. To sprendimo 97 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisija turėjo paprašyti valstybių narių atlikti „reikiamus pataisymus“, susijusius su pateiktais duomenimis apie išmetamus dujų kiekius. Tačiau tose bylose, kaip matyti iš to paties sprendimo 94 ir 95 punktų, klaidos priežastis buvo ta, kad Komisija atsižvelgė į valstybių narių perduotus duomenis, susijusius su Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos b punkte nenurodytu laikotarpiu išmestais dujų kiekiais. Tik dėl šios klaidos, kuri reikšmingai paveikė bendrą visiems sektoriams taikomą pataisos koeficientą ir galiausiai nemokamai suteiktinų apyvartinių taršos leidimų skaičių, reikšmingumo teisinio saugumo principas neprieštaravo šio koeficiento ginčijimui ex nunc nuo minėto sprendimo 111 punkte nurodyto momento.
68 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2003/87 10a straipsnis ir Sprendimas 2011/278 turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurią, kiek tai susiję su paraiškų dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo 2013–2020 m. laikotarpiu pateikimu, numatomas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus pareiškėjas netenka bet kokios galimybės taisyti arba pildyti savo paraišką, jeigu dėl šio termino netampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pateikti tokią paraišką.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB, iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB, 10a straipsnis ir 2011 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimas 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės, turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurią, kiek tai susiję su paraiškų dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo 2013–2020 m. laikotarpiu pateikimu, numatomas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus pareiškėjas netenka bet kokios galimybės taisyti arba pildyti savo paraišką, jeigu dėl šio termino netampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pateikti tokią paraišką.
Parašai.