Language of document : ECLI:EU:C:2017:302

Byla C564/15

Tibor Farkas

prieš

Nemzeti Adó- és Vámhivatal Dél-alfödi Regionális Adó Főigazgatósága

(Kecskeméti közigazgatási és munkaügyi bíróság prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos teisės normos pažeidimu grindžiamo pagrindo nagrinėjimas teismo iniciatyva – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Direktyva 2006/112/EB – Teisė atskaityti pirkimo mokestį – Atvirkštinio apmokestinimo sistema – 199 straipsnio 1 dalies g punktas – Taikymas tik nekilnojamajam turtui – Turto pirkėjo neteisingai sumokėtas mokestis pardavėjui klaidingai išrašius sąskaitą faktūrą – Mokesčių institucijos sprendimas, kuriuo turto pirkėjui nustatoma mokesčių skola, atsisakoma sumokėti jo prašomą atskaitytą sumą ir jam paskiriama fiskalinė bauda“

Santrauka – 2017 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1.        Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Mokesčio mokėtojų prievolės – Direktyvos 2006/112 199 straipsnio 1 dalies g punktas – Taikymo sritis – Apimtis

(Tarybos direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2010/45, 199 straipsnio 1 dalies g punktas)

2.        Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Atvirkštinio apmokestinimo procedūra – Apmokestinamasis asmuo, privalantis mokėti pridėtinės vertės mokestį kaip prekių ar paslaugų gavėjas – Teisės į atskaitą nebuvimas, kai prekės pirkėjas nepagrįstai sumoka mokestį pardavėjui remdamasis klaidingai išrašyta sąskaita faktūra –Leistinumas – Sąlygos – Pirkėjo galimybė susigrąžinti nepagrįstai sąskaitoje faktūroje nurodytą mokestį iš pardavėjo arba mokesčių institucijos

(Tarybos direktyva 2006/112, iš dalies pakeista Direktyva 2010/45)

3.        Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Atvirkštinio apmokestinimo procedūra – Mokesčių mokėtojas, turintis prievolę sumokėti pridėtinės vertės mokestį kaip prekių ar paslaugų gavėjas – Prekės pirkėjo nepagrįstai sumokėtas mokestis pardavėjui remiantis klaidingai išrašyta sąskaita faktūra – Mokestinių pajamų nuostolių ir sukčiavimo mokesčių srityje požymių nebuvimas – Fiskalinės sankcijos, lygios 50 % mokesčio sumos, taikymas – Neleistinumas

(Tarybos direktyva 2006/112, iš dalies pakeista Direktyva 2010/45)

1.      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2010 m. liepos 13 d. Tarybos direktyva 2010/45/ES, 199 straipsnio 1 dalies g punktas aiškintinas taip, kad jis taikomas nekilnojamojo turto, kurį skolininkas perleidžia priverstinio pardavimo tvarka, tiekimui.

(žr. rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.      Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2010/45, nuostatas ir mokesčių neutralumo bei proporcingumo principus reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama tokioje, kaip pagrindinėje byloje situacijoje iš turto pirkėjo atimti teisę į pridėtinės vertės mokesčio, kurį jis nepagrįstai sumokėjo pardavėjui remdamasis sąskaita faktūra, išrašyta remiantis įprastos pridėtinės vertės mokesčio tvarkos taisyklėmis, nors atitinkamam sandoriui buvo taikomas atvirkštinio apmokestinimo mechanizmas, o pardavėjas šį mokestį sumokėjo į valstybės biudžetą, atskaitą. Vis dėlto šie principai reikalauja, kad jei iš pardavėjo pagrindinėje byloje pirkėjui neįmanoma arba pernelyg sudėtinga susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį, ypač pardavėjo nemokumo atveju, pirkėjas turi galėti pateikti prašymą grąžinti tiesiogiai mokesčių institucijai.

Kadangi iš esmės valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kurioms esant nepagrįstai sąskaitoje faktūroje nurodytas PVM gali būti patikslintas, Teisingumo Teismas sutinka, kad sistema, kurioje, pirma, prekės pardavėjas, kuris per klaidą sumokėjo mokesčių institucijoms PVM, gali prašyti jį grąžinti ir, antra, šios prekės pirkėjas gali pardavėjui pareikšti ieškinį dėl neteisėtai sumokėtų sumų išieškojimo civiline tvarka, atitinka neutralumo ir veiksmingumo principus. Iš tikrųjų, pagal tokią sistemą pirkėjas, kuriam teko sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodyto mokesčio našta, gali susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 15 d. Sprendimo Reemtsma Cigarettenfabriken, C‑35/05, EU:C:2007:167, 38 ir 39 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

Vis dėlto, jei neįmanoma arba pernelyg sudėtinga susigrąžinti PVM, ypač pardavėjo nemokumo atveju, pagal veiksmingumo principą galima reikalauti, kad atitinkamos prekės pirkėjas galėtų pateikti prašymą grąžinti mokesčius tiesiogiai mokesčių institucijoms. Taigi valstybės narės turi numatyti priemones ir procedūrinę tvarką, kurios yra būtinos siekiant leisti pirkėjui susigrąžinti sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodytą mokestį laikantis veiksmingumo principo (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 15 d. Sprendimo Reemtsma Cigarettenfabriken, C‑35/05, EU:C:2007:167, 41 punktą).

(žr. 51, 53, 57 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.      Mokesčių proporcingumo principą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama valstybės narės mokesčių institucijoms tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, skirti apmokestinamajam asmeniui, kuris įsigijo turto, kuriam taikoma atvirkštinio apmokestinimo tvarka, fiskalinę sankciją, lygią 50 % pridėtinės vertės mokesčio sumos, kurią jis turi sumokėti mokesčių administratoriui, nors pastarasis nepatyrė mokestinių pajamų nuostolių ir nėra sukčiavimo mokesčių srityje požymių, tačiau tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Reikia priminti, kad nesuderinus Sąjungos teisės aktų dėl sankcijų, taikomų nesilaikant šiais teisės aktais nustatytoje tvarkoje numatytų sąlygų, valstybės narės turi teisę pasirinkti, jų manymu, tinkamas sankcijas. Vis dėlto įgyvendindamos savo kompetenciją, jos turi atsižvelgti į Sąjungos teisę ir jos bendruosius principus, taigi ir paisyti proporcingumo principo (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo de Andrade, C‑213/99, EU:C:2000:678, 20 punktą ir 2014 m. vasario 6 d. Sprendimo Fatorie, C‑424/12, EU:C:2014:50, 50 punktą).

Taigi, tokiomis sankcijomis neturi būti viršijama tai, kas būtina teisingo mokesčio surinkimo ir sukčiavimo išvengimo tikslams pasiekti. Siekiant įvertinti, ar sankcija atitinka proporcingumo principą, reikia atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo, už kurį siekiama nubausti, pobūdį ir sunkumą bei jos sumos nustatymo taisykles (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ecotrade, C‑95/07 ir C‑96/07, EU:C:2008:267, 65–67 punktus ir 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Rodopi-M 91, C‑259/12, EU:C:2013:414, 38 punktą).

(žr. 59, 60, 67 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)