BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 11 d.(*)
„Valstybės pagalba – Graikijos lošimo namai – Sistema, pagal kurią numatoma 80 % rinkliava nuo skirtingų kainų įėjimo bilietų – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka – Valstybės pagalbos sąvoka – Pranašumas“
Byloje T‑425/11
Graikijos Respublika, atstovaujama P. Mylonopoulos ir K. Boskovits,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą D. Triantafyllou, H. van Vliet ir M. Konstantinidis,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimą 2011/716/ES dėl valstybės pagalbos C 16/10 (ex NN 22/10, ex CP 318/09), kurią Graikija suteikė kai kuriems Graikijos lošimo namams (OL L 285, p. 25),
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai F. Dehousse (pranešėjas) ir J. Schwarcz,
posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. gruodžio 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Iki 1994 m. Graikijoje veikė treji lošimo namai, būtent Mont Parnès, Kerkyroje ir Rode. Įėjimo bilietų kainą nustatydavo Ellinikos Organismos Tourismou (Graikijos turizmo biuras, toliau – EOT), priklausantis valstybei. Ši kaina, kuri lošimo namuose Mont Parnès buvo 2 000 Graikijos drachmų (GRD) (apie 6 EUR), o lošimo namuose Kerkyroje bei Rode 1 500 GRD, 1997 m. buvo pakelta iki 2 000 GRD lošimo namuose Kerkyroje. Įstatyme Nr. 2160/1993 (Nomos Nr. 2160/1993, FEK A’ 118/19.7.1993) numatyta, kad šie treji lošimo namai ir toliau veiks kaip EOT valdomi klubai, kol kompetentinga valdžios institucija jiems išduos veiklos licencijas.
2 Įstatyme Nr. 2206/1994 (Nomos Nr. 2206/1994, FEK A’ 62/20.4.1994) numatytas konkretus išduotinų veiklos licencijų skaičius. Šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad įėjimo į tam tikrų regionų lošimo namus bilietų kaina bus nustatoma ministerijos sprendimu ir kad tuo pačiu sprendimu taip pat bus nustatoma procentinė šios kainos dalis, atiteksianti valstybei.
3 Šiuo klausimu pagal 1995 m. lapkričio 16 d. Finansų ministerijos sprendimo Nr. 1128269/1226/0015/POL.1292 (apofasi tou Ypourgou Oikonomikon Nr. 1128269/1226/0015/POL.1292, FEK B’ 982/29.11.1995; toliau – 1995 m. ministerijos sprendimas) 1 punktą lošimo namų veiklos vykdytojai nuo 1995 m. gruodžio 15 d. privalo pagal to sprendimo nuostatas kiekvienam asmeniui išduoti įėjimo bilietą. Šiuo atžvilgiu pagal to paties sprendimo 5 punktą įėjimo bilieto kaina buvo nustatyta 5 000 GRD, vėliau pagal Įstatymo Nr. 2873/2000 (Nomos Nr. 2873/2000, FEK A’ 285/28.12.2000) 31 straipsnio 13 dalį ji pakeista į 15 EUR. Pagal 1995 m. ministerijos sprendimo 6 punktą, jeigu dėl reklamos ar socialinės pareigos lošimo namai neima iš asmens įėjimo mokesčio, išduodamas specialios serijos bilietas. 1995 m. ministerijos sprendimo 7 punkte numatyta, kad lošimo namų valdytojams lieka 20 % įėjimo bilieto vertės kaip „bilieto išdavimo ir išlaidų padengimo mokestis“, įskaitant mokėtiną PVM; likusi dalis yra „valstybės rinkliava“. Pagal minėto ministerijos sprendimo 7.2 punktą valstybės rinkliava už nemokamus bilietus mokama pagal bilieto kainą atitinkamą šio sprendimo 5 punkte nustatytą dieną.
4 Po 1995 m. lošimo namai Mont Parnès, Kerkyroje ir Rode ir toliau veikė kaip EOT valdomi klubai. Vėliau lošimo namų Kerkyroje ir Mont Parnès veiklos vykdytoja vietoj EOT tapo Elliniki Etaireia Touristikis Anaptyxis (Graikijos turizmo plėtros įmonė, ETA), visiškai priklausanti Graikijos valstybei. Lošimo namai Kerkyroje iki privatizavimo 2010 m. rugpjūčio 30 d. taikė 6 EUR įėjimo mokestį ir pervesdavo valstybei 80 % atitinkamos sumos, kaip numatyta 1995 m. ministerijos sprendime. Lošimo namų Rode veiklos licencija buvo suteikta 1996 m. ir po privatizavimo 1999 m. balandžio mėn. taikytas 5 000 GRD (15 EUR) įėjimo mokestis. Nuo 2000 m. pabaigos iki 2003 m. lošimo namai Mont Parnès taikė 1 500 GRD (po 2002 m. sausio 1 d. – 6 EUR) įėjimo mokestį, nuo 2000 m. pabaigos 80 % šio mokesčio sumos buvo pervedama Graikijos valstybei.
5 Iš šešerių naujų po 1995 m. pagal Įstatymą Nr. 2206/1994 įsteigtų lošimo namų, t. y. lošimo namų Chalkidikėje, Lutrakyje, Salonikuose, Rio (Achaja), Xanthe (Trakija) ir Sire, visi, išskyrus lošimo namus Salonikuose, taikė 15 EUR įėjimo mokestį.
6 Lošimo namai Salonikuose (valdomi bendrovės Regency Entertainment Psychagogiki kai Touristiki AE) taikė 6 EUR įėjimo mokestį pagal Įstatyminį dekretą Nr. 2687/1953 dėl investicijų ir užsienio kapitalo apsaugos (nomothetiko diatagma 2687/1953 peri ependyseos kai prostasias kefalaion exoterikou, FEK A’ 317/10.11.1953), kuriame numatyta, kad užsienio kapitalo įmonės vertinamos bent taip pat palankiai kaip kitos panašios šalies įmonės. Iš tikrųjų lošimo namų valdytojo prašymui, kad įėjimo į lošimo namus Salonikuose bilieto kaina būtų tokia pati kaip ir įėjimo į lošimo namus Mont Parnès, t. y. 6 EUR, buvo pritarta po 1997 m. spalio 16 d. Graikijos valstybės teisės tarnybos išvados Nr. 631/1997 (nomothetiko diatagma 2687/1953 peri ependyseos kai prostasias kefalaion exoterikou). 1995 m. ministerijos sprendimo 7 punktas, susijęs su valstybės rinkliava nuo įėjimo bilietų, buvo taikomas ir lošimo namams Salonikuose.
7 2009 m. liepos 8 d. Koinopraxia Touristiki Loutrakiou AE OTA (lošimo namų Lutrakyje valdytojas) pateikė Europos Bendrijų Komisijai skundą dėl Graikijos teisės aktų, reglamentuojančių įėjimo į lošimo namus mokestį, kuriame tvirtino, kad tokia tvarka prilygintina valstybės pagalbai trims ūkio subjektams, t. y. lošimo namams Mont Parnès, Kerkyroje ir Salonikuose.
8 Apsikeitusi pastabomis Komisija 2010 m. liepos 6 d. sprendimu pradėjo formalią tyrimo procedūrą.
9 Komisijai pastabas atsiuntė Graikijos valdžios institucijos ir suinteresuotosios šalys.
10 2011 m. gegužės 24 d. Komisija priėmė Sprendimą 2011/716/EB dėl valstybės pagalbos C 16/10 (ex NN 22/10, ex CP 318/09), kurią Graikijos Respublika suteikė tam tikriems Graikijos lošimo namams (OL L 285, p. 25, toliau – ginčijamas sprendimas).
11 Nagrinėjama priemonė ginčijamo sprendimo 9 konstatuojamojoje dalyje buvo apibrėžta kaip Graikijos valdžios institucijų tam tikrų lošimo namų naudai nustatyta mokestinė diskriminacija, nes nustatomas vienodas 80 % įėjimo bilietų kainos mokestis ir dvi skirtingos reguliuojamos įėjimo bilietų kainos. Taigi tam tikriems lošimo namams, kuriuos Komisija kvalifikavo kaip „valstybinius“, buvo nustatyta 6 EUR įėjimo bilieto kaina, o kitiems lošimo namams, kuriuos ši institucija laikė „privačiais“, – 15 EUR. Pagal ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamąją dalį nagrinėjama priemonė buvo skirta lošimo namams Mont Parnès, Kerkyroje, Salonikuose ir lošimo namams Rode.
12 Komisija konstatavo valstybės pagalbą. Konkrečiai ginčijamo sprendimo 65 ir 67 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad nagrinėjama priemonė turi panašų į mokestinės priemonės poveikį ir kad pagal ją lošimo namai, taikantys mažesnį įėjimo mokestį, atleidžiami nuo naštos, kuri jiems būtų tekusi, jeigu apmokestinimas būtų nediskriminacinis. Taigi nagrinėjama priemonė suteikė atitinkamiems lošimo namams pranašumą, nes jiems pagal jų bendras tam tikras pajamas teko lengvesnė mokesčių našta vienam asmeniui. Pagal ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamąją dalį tai, kad klientas taip pat turi naudos iš mažesnio įėjimo mokesčio, nėra kliūtis pripažinti, kad dėl priemonės suteikiamas pranašumas atitinkamiems lošimo namams. Pagal ginčijamo sprendimo 73 ir 74 konstatuojamąsias dalis komercinė praktika teikti nemokamus bilietus, už kuriuos lošimo namai vis tiek turėjo mokėti valstybei 80 % jų reguliuojamosios kainos, tik sustiprino aptariamą pranašumą. Komisija rėmėsi įvairiais įrodymais, kad patvirtintų, jog ši nemokamo įėjimo praktika šią pagalbą gavusiuose lošimo namuose nebuvo išimtinė. Be to, ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamojoje dalyje Komisija atmetė argumentą, kad pranašumą turėjo lošimo namai, kurie turėjo taikyti didesnį įėjimo mokestį. Iš tikrųjų šis argumentas nedera su aplinkybe, kad lošimo namai, taikę mažesnį įėjimo mokestį, buvo patrauklesni klientams, ir su aplinkybe, kad pajamos iš įėjimo mokesčio sudarė tik nedidelę lošimo namų bendrų pajamų dalį. Lošimo namams Salonikuose leidžiama imti mažesnę įėjimo kainą ir mokėti mažesnį mokestį pagal Įstatyminį dekretą Nr. 2687/1953, pagal kurį užsienio kapitalo įmonėms taikomas palankiausias nacionalinėms įmonėms galiojantis režimas (ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamoji dalis). Be to, Komisija ginčijamo sprendimo 79 ir 80 konstatuojamosiose dalyse atmetė argumentą, kad yra kitų mokestinių ir reguliavimo priemonių, kurios kompensuoja pranašumą dėl mažesnio įėjimo bilieto mokesčio, ir konstatavo pranašumą.
13 Komisija nusprendė: kadangi valstybė atsisakė pajamų, ši lengvata buvo finansuojama iš valstybės išteklių. Šiuo klausimu Komisija atmetė argumentą, kad mažesnis įėjimo mokestis galėjo pritraukti daugiau klientų ir kad nebuvo akivaizdu, jog valstybė prarado šias pajamas būtent todėl, kad paklausos augimą lėmė pati nelygybė (ginčijamo sprendimo 81–90 konstatuojamosios dalys).
14 Be to, Komisija nusprendė, kad priemonė neatitinka bendrosios tvarkos, įtvirtintos Įstatymo Nr. 2206/1994 ir 1995 m. ministerijos sprendimo, todėl ji yra atrankinio pobūdžio. Ji atmetė argumentą, kad įėjimo kainos lygis buvo nustatytas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienų lošimo namų sąlygas ir tikslą atgrasyti mažas pajamas gaunančius asmenis nuo azartinių lošimų. Be to, Komisija nusprendė, kad priemonė nebuvo pagrįsta bendrosios tvarkos pobūdžiu ar logika (ginčijamo sprendimo 91–102 konstatuojamosios dalys).
15 Be to, Komisija nusprendė, kad konkurencijos iškraipymo ir poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlyga šiuo atveju buvo tenkinama, nepaisant teikiamų paslaugų vietos ar regioninio pobūdžio (ginčijamo sprendimo 103–114 konstatuojamosios dalys).
16 Be to, Komisija manė, kad nagrinėjama priemonė neatitiko nė vieno iš SESV 106 ir 107 straipsniuose nustatytų išimčių taikymo reikalavimų, ir konstatavo, kad Graikijos Respublika nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka.
17 Komisija taip pat nurodė, kad 1995 m. įtvirtinta diskriminacinio pobūdžio mokestinė tvarka buvo toliau taikoma jai apie tai nepranešus ir jai šios tvarkos nepatvirtinus. Atsižvelgdama į 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV] [108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 15 straipsnyje numatytą senaties terminą, Komisija taip pat nurodė, kad bet kokia pagal šią priemonę nuo 1999 m. spalio 21 d., t. y. dešimt metų, kol Komisija nusiuntė skundą Graikijos valstybei ir paprašė informacijos, teikta pagalba yra nauja ir neteisėta pagalba.
18 Galiausiai dėl pripažinimo pagalba ir jos susigrąžinimo Komisija nurodė, kad turi būti atsižvelgta į tai, jog Graikijos valstybė iš pagalbą gavusių lošimo namų prarado mokestinių pajamų, sudarančių 7,20 EUR už vieną įėjimo bilietą, o tai yra skirtumas tarp 12 EUR už kiekvieną bilietą, kuriuos sumoka valstybei lošimo namai, imantys 15 EUR įėjimo mokestį, ir 4,80 EUR už kiekvieną įėjimo bilietą, kuriuos sumoka valstybei lošimo namai, imantys 6 EUR įėjimo mokestį. Komisija taip pat nurodė, kad reikia atsižvelgti į kiekvienų lošimo namų konkrečią situaciją, o ypač į lošimo namų Mont Parnès ir Kerkyroje situaciją, nes, atsižvelgiant į visas kitas Graikijos valdžios institucijų pastabas, nuo 1999 m. spalio 21 d. iki 2000 m. pabaigos rinkliava valstybei nuo įėjimo mokesčio šiuose lošimo namuose nebuvo pervedama. Dėl išieškotinos pagalbos sumos apskaičiavimo Komisija nurodė, kad ji neturi pakankamai duomenų, kad galėtų tiksliai apskaičiuoti iš kiekvienų pagalbą gavusių lošimo namų susigrąžintinas sumas, ir ji tik konstatavo pareigą susigrąžinti aptariamą pagalbą, palikdama nacionalinės valdžios institucijoms apskaičiuoti tikslias sumas, laikantis jos sprendime pateiktų nurodymų. Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamosios dalies matyti, kad išieškotinos sumos iš esmės yra skirtumas tarp 4,80 EUR už kiekvieną įėjimo bilietą, kuriuos sumoka valstybei lošimo namai, imantys 6 EUR įėjimo mokestį, ir 12 EUR už kiekvieną bilietą, kuriuos sumoka valstybei lošimo namai, imantys 15 EUR įėjimo mokestį, t. y. 7,20 EUR už kiekvieną įėjimo bilietą.
19 Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
Valstybės pagalba, kurią sudaro mokestinė diskriminacija tam tikrų lošimo namų naudai, kurią Graikija įgyvendino, vienu metu taikydama įvairias [iš dalies privalomas] nuostatas, ir pagal kurią:
– nustatyta vienoda 80 % įėjimo bilietų kainos rinkliava, ir
– valstybiniams ir privatiems lošimo namams nustatytos skirtingos reguliuojamosios kainos, t. y. 6 EUR valstybiniams ir 15 EUR privatiems lošimo namams, suteikta neteisėtai, pažeidžiant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį ir yra nesuderinama su vidaus rinka, nes dėl jos pagalbos gavėjai Regency Casino Mont Parnès, Regency Casino Thessaloniki ir lošimo namai Kerkyroje (suprantant, kad lošimo namai Rode nuo 1999 m. balandžio mėn. jau nebebuvo pagalbos gavėjai) įgijo nepagrįstą konkurencinį pranašumą.
2 straipsnis
1. Graikija iš pagalbą gavusių lošimo namų susigrąžina 1 straipsnyje nurodytą nesuderinamą pagalbą, suteiktą nuo 1999 m. spalio 21 d.
2. Į pagalbą, kurią reikia išieškoti, įeina palūkanos, skaičiuojamos nuo datos, kai pagalba buvo suteikta gavėjui, iki jos išieškojimo.
3. Palūkanų norma taikoma pagrindinei sumai ir susikaupusioms palūkanoms, kaip nurodyta Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004 V skyriuje.
4. Nuo šio sprendimo priėmimo dienos Graikija panaikina visą tebesamą mokestinę diskriminaciją, atsiradusią dėl 1 straipsnyje nurodytos pagalbos.
3 straipsnis
1. 1 straipsnyje nurodyta pagalba susigrąžinama nedelsiant ir veiksmingai.
2. Graikija stebi [užtikrina], kad šis sprendimas būtų įgyvendintas per keturis mėnesius nuo pranešimo jai datos.
4 straipsnis
1. Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos Graikija pateikia Komisijai tokią informaciją:
a) pagalbos gavėjų, gavusių pagalbą pagal 1 straipsnyje nurodytą schemą, sąrašą ir visą kiekvieno iš jų pagal ginčijamą priemonę gautos pagalbos sumą, apskaičiuotą laikantis šiame sprendime pateiktų rekomendacijų;
b) bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), kuri turi būti išieškota iš kiekvieno gavėjo;
c) išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis, kad būtų įvykdytas šis sprendimas, aprašymą;
d) dokumentus, įrodančius, kad pagalbos gavėjui nurodyta grąžinti pagalbą.
2. Graikija informuoja Komisiją apie nacionalinių priemonių, kurių imtasi šiam sprendimui įgyvendinti, pažangą iki visiško 1 straipsnyje nurodytos pagalbos susigrąžinimo. Komisijai pateikus prašymą Graikija nedelsdama pateikia informaciją apie priemones, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis, kad būtų įvykdytas šis sprendimas. Graikija taip pat pateikia išsamią informaciją apie iš gavėjo jau susigrąžintas pagalbos sumas ir palūkanas.
5 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Graikijos Respublikai.“
Procesas ir šalių reikalavimai
20 2011 m. rugpjūčio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai Graikijos Respublika pateikė šį ieškinį.
21 Dėl ginčijamo sprendimo Bendrojo Teismo kanceliarijai taip pat buvo pateikti keturi kiti ieškiniai: 2011 m. liepos 29 d. ieškinį pateikė Etaireia Akiniton Dimosiou AE (ETAD, buvusi Ellinika Touristika Akinita AE, ETA), 2011 m. gruodžio 9 d. – Regency Entertainment Psychagogiki kai Touristiki, 2012 m. sausio 10 d. – Elliniko Kazino Parnithas AE, nuo 2003 m. valdanti lošimo namus Mont Parnès, ir 2012 m. sausio 20 d. – Athens Resort Casino Holding SA, kuriai nuo 2010 m. priklauso 51 % lošimo namų Mont Parnès akcijų. Šie ieškiniai, kuriems suteikti atitinkamai bylos numeriai T‑419/11, T‑635/11, T‑14/12 ir T‑36/12, yra susiję su šia byla. Be to, Koinopraxia Touristiki Loutrakiou, pareiškėjai administracinėje procedūroje, 2012 m. gegužės 4 d. ir gruodžio 12 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimis buvo leista įstoti į šias bylas palaikyti Komisijos reikalavimų.
22 2012 m. rugpjūčio 7 d. laišku ieškovės bylose T‑635/11, T‑14/12 ir T‑36/12 paprašė sujungti bylas T‑419/11, T‑425/11, T‑635/11, T‑14/12 ir T‑36/12, kad būtų rengiamas bendras žodinis bylų nagrinėjimas ir priimtas vienas sprendimas pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 50 straipsnį.
23 2012 m. rugsėjo 3 d. laišku Komisija, nurodžiusi, kad iš principo neprieštarauja šiam sujungimui, pateikė savo pastabas. Ji taip pat nurodė neprašanti konfidencialumo.
24 2012 m. rugsėjo 4 d. laišku Graikijos Respublika nurodė prieštaraujanti šiam minėtų bylų sujungimui. Ji taip pat nurodė, kad sujungimo atveju tam tikri bylos duomenys turėtų būti laikomi konfidencialiais.
25 Atskiru 2012 m. rugsėjo 4 d. laišku Graikijos Respublika pateikė prašymą užtikrinti tam tikrų jos nurodytų bylos duomenų konfidencialumą bet kokių trečiųjų į nagrinėjamas bylas įstojančių ar ketinančių įstoti asmenų atžvilgiu. Ji pateikė nekonfidencialią šių dokumentų versiją.
26 2013 m. rugsėjo 16 d. Bendrasis Teismas nusprendė nesujungti šios bylos su bylomis T‑419,11, T‑635/11, T‑14/12 ir T‑36/12.
27 2013 m. spalio 9 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi bendrovei Elliniko Casino Kerkyras AE buvo leista įstoti į bylą T‑419/11 palaikyti ieškovės reikalavimų, kaip numatyta Procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalyje.
28 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2013 m. gruodžio 10 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
29 Graikijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Graikijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį
31 Komisija nurodo Graikijos Respublikos suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimą. Ji mano, kad pagal dabartinę situaciją ginčijamas sprendimas leidžia Graikijos Respublikai reikalauti iš nagrinėjamų lošimo namų kvazifiskalinių pajamų ir iš esmės yra jai palankus, o ne priešingai. Komisija tvirtina, jog tai, kad Graikijos Respublika yra privilegijuota šalis, ją atleidžia nuo pareigos įrodyti, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs, tačiau nesuteikia jai suinteresuotumo pareikšti ieškinį.
32 Graikijos Respublika ginčija šiuos argumentus.
33 Bendrasis Teismas primena, kad, kalbant apie suinteresuotumą pareikšti ieškinį, kurį nurodo Komisija, Sutartyje aiškiai atskiriama visų pirma institucijų ir valstybių narių teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ir, antra, tokia fizinių bei juridinių asmenų teisė. Kiekviena valstybė narė turi teisę ieškiniu dėl panaikinimo ginčyti Komisijos sprendimų teisėtumą, o pasinaudojimas šia teise nesiejamas su reikalavimu pagrįsti suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Todėl, kad valstybės narės ieškinys būtų priimtinas, ji neturi įrodyti, kad Komisijos aktas, kurį ji ginčija, sukelia jai teisinių pasekmių (2001 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo nutarties Portugalija / Komisija, C‑208/99, Rink. p. I‑9183, 22 ir 23 punktas ir 2008 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TV 2/Danmark ir kt. / Komisija, T‑309/04, T‑317/04, T‑329/04 ir T‑336/04, Rink. p. II‑2935, 63 punktas).
34 Šioje byloje, atsižvelgiant į Sutarties nuostatas ir į teismų praktiką, Graikijos Respublika vien tik dėl to, jog yra valstybė narė, gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ir neprivalo pagrįsti savo suinteresuotumo pareikšti šį ieškinį.
35 Todėl reikia atmesti Komisijos iškeltą nepriimtinumo pagrindą.
Dėl esmės
36 Graikijos Respublika nurodo keturis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su motyvavimo netinkamumu, neišsamumu ir prieštaringumu. Kaip papildomus nurodydama trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus Graikijos Respublika tvirtina, kad buvo pažeistas Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis, susijęs su pagalbos išieškojimu, nes pagalba būtų išieškoma ne iš tikrųjų jos gavėjų ir išieškojimas pažeistų teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus (trečiasis pagrindas), o išieškotinos sumos apskaičiavimas būtų klaidingas (ketvirtasis pagrindas).
37 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo reikia priminti, kad šioje nuostatoje numatoma, jog valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.
38 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kvalifikuojant priemonę kaip „pagalbą“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad būtų įvykdytos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos. Taigi tam, kad nacionalinė priemonė būtų kvalifikuojama kaip pagalba, reikia: pirma, valstybės priemonės arba priemonės panaudojant valstybinius išteklius, antra, ši priemonė turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, ja turi būti suteikta nauda jos gavėjui ir, ketvirta, ji turi iškraipyti ar galėti iškraipyti konkurenciją (žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Deutsche Post, C‑399/08 P, Rink. p. I‑7831, 38 ir 39 punktus ir nurodytą teismų praktiką).
39 Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad pagalbos sąvoka gali apimti ne tik tokias pozityvias išmokas, kaip subsidijos, bet ir paramą, kuri, būdama įvairių formų, sumažina paprastai įmonės biudžetui tenkančią naštą ir kuri, nebūdama subsidija siaurąja sąvokos prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį pat poveikį (1994 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, Rink. p. I‑877, 13 punktas ir 1999 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija / Komisija, C‑6/97, Rink. p. I‑2981, 15 punktas).
40 Jau yra nuspręsta, kad priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčio ir dėl kurios, nors ja ir neperduodami valstybės ištekliai, subjektai, kuriems ji skirta, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti mokesčių mokėtojai, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (žr. 39 punkte minėto Sprendimo Banco Exterior de España 14 punktą ir 39 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija 16 punktą; 2009 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt., T‑230/01–T‑232/01 ir T‑267/01–T‑269/01, neskelbiamo Rinkinyje, 135 punktą; pastarasis sprendimas patvirtintas 2011 m. liepos 28 d. Teisingumo Teismo sprendimu Diputación Foral de Vizcaya / Komisija, C‑474/09 P–C‑476/09 P, neskelbiamas Rinkinyje).
41 Be to, valstybės priemonėmis siekiamų tikslų pobūdis ir tokių priemonių pateisinimas neturi jokios įtakos jų kvalifikavimui kaip pagalbos. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką iš tikrųjų SESV 107 straipsnyje nedaromas skirstymas pagal valstybės priemonių priežastis ar tikslus ir jos apibrėžiamos pagal savo poveikį (žr. 2003 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija / Komisija, C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 46 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
42 Iš teismų praktikos taip pat matyti, kad būtent Komisija turi įrodyti, jog priemonė yra valstybės pagalba (2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija / Komisija, T‑239/04 ir T‑323/04, Rink. p. II‑3265, 119 punktas).
43 Be to, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės pagalbos sąvoka, kaip ji apibrėžta Sutartyje, yra teisinė sąvoka ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais kriterijais. Dėl šios priežasties teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateiktas konkrečias ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos atliktus techninius ar kompleksinius vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visišką kontrolę aiškindamasis, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (žr. 2000 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija / Ladbroke Racing ir Komisija, C‑83/98 P, Rink. p. I‑3271, 25 punktą ir 2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, Rink. p. I‑10515, 111 punktą).
44 Remiantis būtent šiais principais reikia nustatyti, ar šiuo atveju Komisija teisingai pritaikė SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytą pagalbos sąvoką.
45 Nurodydama ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį Graikijos Respublika nepritaria, kad nagrinėjama įėjimo mokesčio sistema yra pranašumas, suteiktas iš valstybės išteklių.
46 Pirmiausia, reikia apibūdinti aptariamos sistemos požymius, išplaukiančius iš Komisijos nagrinėtų teisės aktų. Šis apibūdinimas yra būtinas, nes leidžia suprasti aptariamos sistemos ekonominį veikimą ir todėl įvertinti jos poveikį įmonėms, kurioms ji taikoma.
47 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Įstatymo Nr. 2206/1994 (žr. šio sprendimo 2 punktą) 2 straipsnio 10 dalį finansų ministro sprendimu nustatoma įėjimo į lošimo namus kaina ir „valstybei pervedama procentinė šios kainos dalis“. Šiuo atžvilgiu 1995 m. ministerijos sprendimo (žr. šio sprendimo 3 punktą) 7 punkte numatyta, kad 20 % įėjimo kainos pasilieka lošimo namai kaip bilieto išdavimo ir išlaidų padengimo mokestį, likusi dalis yra valstybės rinkliava, kuri pagal to paties sprendimo 10 punktą turi būti pervesta kartą per mėnesį.
48 Taigi reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtina Graikijos Respublika, pagal įėjimo mokesčio sistemą, dėl kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, lošimo namai turi rinkti šį mokestį iš savo klientų, norinčių patekti į lošimo namus, ir kas mėnesį jį pervesti valstybei, pasilikdami šio mokesčio procentinę dalį jo administravimo išlaidoms padengti.
49 Iš ginčijamo sprendimo 9 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija nagrinėjamą priemonę apibūdino kaip nacionalinių nuostatų, kuriose nustatyta vienoda 80 % rinkliava nuo įėjimo į lošimo namus kainos ir nustatytos dvi skirtingos reguliuojamos įėjimo kainos lošimo namams, taikymą vienu metu. Pagal šią priemonę vieni lošimo namai, turėję rinkti 15 EUR įėjimo mokestį, valstybei pervesdavo 12 EUR už vieną įėjimą (80 % × 15 EUR), o kiti lošimo namai valstybei pervesdavo tik 4,80 EUR už vieną įėjimą (80 % × 6 EUR), o tai sudaro 7,20 EUR skirtumą už kiekvieną įėjimą. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 47 ir 48 punktų, pateikiant šį apibūdinimą, neįvertinami nagrinėjamos sistemos požymiai, nes nors lošimo namai turi rinkti visą įėjimo mokestį, tik 20 % šio mokesčio įtraukiama į jų biudžetą, o likę 80 % nuo pat pradžių yra valstybės rinkliava, kurią lošimo namai kiekvieną mėnesį turi pervesti valstybei. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis klaidingas sistemos apibūdinimas neturėtų automatiškai lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo. Iš tikrųjų, atsižvelgiant, be kita ko, į šio sprendimo 41 punkte nurodytą teismų praktiką, nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji šioje byloje, gali suteikti atrankinį pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, todėl reikia išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju buvo suteiktas pranašumas, apibūdintas ginčijamame sprendime.
50 Šiuo klausimu, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 66, 69 ir 70 konstatuojamųjų dalių, Komisija nurodė, kad nagrinėjama priemonė suteikia pranašumą lošimo namams, kurie taiko 6 EUR įėjimo mokestį, nes taip jie nepatiria finansinės naštos, kurią patirtų kitu atveju. Komisija mano, kad šie lošimo namai gavo panašią į mokesčio bazės sumažinimą naudą, nes mokestis, kurį jie turi sumokėti už kiekvieną įėjimą, yra mažesnis nei taikomas kitiems lošimo namams. Ginčijamame sprendime pažymima, kad nagrinėjama priemonė suteikia pranašumą ją gaunančioms įmonėms, nes jos turi sumokėti mažesnį mokestį už kiekvieną pas jas atėjusį klientą.
51 Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą Graikijos Respublika ginčija šių argumentų pagrįstumą.
52 Bendrasis Teismas mano, kad šioje byloje Komisija neįrodė pranašumo, kurį gavo lošimo namai, taikę 6 EUR įėjimo mokestį.
53 Iš tikrųjų iš nagrinėjamos priemonės visų pirma matyti, kad lošimo namai, kurie taikė 6 EUR įėjimo mokestį, turėjo pervesti valstybei 4,80 EUR (80 % × 6 EUR), o lošimo namai, kurie turėjo taikyti 15 EUR įėjimo mokestį, turėjo pervesti valstybei 12 EUR už kiekvieną įėjimą (80 % × 15 EUR). Taigi tiesa, kad, kaip tvirtina Komisija, pirmajai kategorijai priklausantys lošimo namai turėjo pervesti valstybei 4,80 EUR sumą, kuri už kiekvieną bilietą yra du su puse karto mažesnė nei 12 EUR suma, kurią turėjo pervesti antrajai kategorijai priklausantys lošimo namai.
54 Vis dėlto reikia pažymėti, kad ši išvada išplaukia iš aplinkybės, kad abiejų šių kategorijų įėjimo bilietų kainas sieja toks pats dalių paskirstymas. Konkrečiai kalbant, prieš pervesdami valstybei 80 % parduotų įėjimo bilietų vertės rinkliavą lošimo namai, kurie, Komisijos nuomone, turėjo naudos iš ginčijamos priemonės, rinkdavo iš savo klientų du su puse karto mažesnę įėjimo kainą, palyginti su kitų lošimo namų taikoma įėjimo kaina (6 EUR vietoj 15 EUR). Be to, lošimo namų, taikiusių 6 EUR įėjimo mokestį, bilieto išdavimo ir išlaidų padengimo mokestis (6 EUR – 4,80 EUR = 1,20 EUR) buvo taip pat du su puse karto mažesnis už sumą, kurią gaudavo 15 EUR įėjimo mokestį taikę lošimo namai (15 EUR – 12 EUR = 3 EUR).
55 Todėl, kaip nurodo Graikijos Respublika, iš nagrinėjamos priemonės matyti, kad lošimo namų valstybei pervestos sumos už įėjimo bilietus yra tik proporcinga dalis to, ką kiekvieni lošimo namai gauna už parduotus įėjimo bilietus. Todėl, priešingai, nei nurodoma ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamojoje dalyje, nagrinėjama priemonė nėra mokesčio bazės sumažinimas, nes visų lošimo namų pervestina suma sudaro 80 % viso realiai surinkto įėjimo mokesčio. Nors šiuo klausimu atsikirsdama Komisija nurodo 40 punkte minėtą 2009 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, reikia konstatuoti, kad tose bylose nagrinėta priemonė skyrėsi nuo nagrinėjamosios šioje byloje. Iš tikrųjų tose bylose nagrinėta pagalbos priemonė buvo teigiamos apmokestinamosios bazės, išplaukiančios iš pagalbą gavusių įmonių ekonominės veiklos, sumažinimas 99, 75, 50 arba 25 %. Taigi pagalbą gavusios įmonės mokėdavo mažesnį mokestį, nei būtų turėjusios mokėti, jei šis mokestis būtų buvęs skaičiuojamas proporcingai jų pajamoms, gautoms iš ūkinės veiklos. Šioje byloje, kaip jau buvo nurodyta, situacija kitokia, nes visų lošimo namų valstybei mokėtina 80 % dalis apskaičiuojama proporcingai jų realiai gautoms pajamoms už parduotus įėjimo bilietus.
56 Komisijos argumentas, kad skirtumas tarp pajamų, kurias už vieną įėjimą gavo lošimo namai, turėję taikyti 15 EUR įėjimo mokestį, ir pajamų, kurias už vieną įėjimą gavo lošimo namai, taikę 6 EUR įėjimo mokestį, sudarantis 1,80 EUR (3 EUR – 1,20 EUR), yra keturis kartus mažesnis už skirtumą tarp mokesčių už vieną įėjimą, kuriuos valstybei mokėjo pirmos kategorijos lošimo namai, ir mokesčių, kuriuos mokėjo antros kategorijos lošimo namai, sudarantį 7,20 EUR (12 EUR – 4,80 EUR), nepaneigia šios išvados. Iš tikrųjų šis teiginys tiesiogiai išplaukia iš 80 % tarifo taikymo ir santykio 4:1 tarp šio 80 % tarifo ir 20 % tarifo, kurį sudaro pajamos kaip bilieto išdavimo ir išlaidų padengimo mokestis.
57 Todėl aplinkybės, kad dėl nagrinėjamos priemonės lošimo namai, taikę 6 EUR įėjimo mokestį, pervesdavo valstybei mažesnes sumas nei tie lošimo namai, kurie turėjo taikyti 15 EUR įėjimo mokestį, nepakanka pirmos kategorijos lošimo namų pranašumui įrodyti.
58 Taigi neįrodytas lošimo namų, taikiusių 6 EUR įėjimo mokestį, apskaitos pranašumas.
59 Iš bylos medžiagos, paaiškintos per posėdį, taip pat matyti, kad šioje byloje Komisijos nurodytas pranašumas yra tik šis apskaitos skirtumas, pagal kurį 6 EUR įėjimo mokestį taikę lošimo namai pervesdavo valstybei mažesnę sumą nei kiti lošimo namai.
60 Konkrečiai kalbant, pirma, ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad šie lošimo namai turėjo pranašumą, remdamasi aplinkybe, kad jiems „pagal bendras jų pajamas teko lengvesnė mokesčių našta vienam asmeniui“. Minėtos konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje ji nurodė, kad visos bendros jų pajamos apima pajamas „ne tik iš mokamo įėjimo (vien už įėjimo bilietų kainą), bet ir iš kitų pajamų šaltinių, pvz., azartinių lošimų, apgyvendinimo, baro ir restorano paslaugų, pasirodymų ir kt.“.
61 Vis dėlto Komisija, paklausta per posėdį, šiuo atžvilgiu pažymėjo, kad į lošimo namų bendrų pajamų apibrėžtį nereikėtų atsižvelgti kaip į nagrinėjamu atveju buvusio pranašumo nustatymo kriterijų. Ji nurodė, kad ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys, kuriame nurodomos bendros pajamos, paprasčiausiai reiškė, kad iš įėjimo bilietų gautos pajamos sudarė tik mažą dalį lošimo namų pajamų, ir jis nesusijęs su pačiu pranašumu. Todėl ji nurodė, kad šis sakinys neturėtų būti aiškinamas kaip reiškiantis, jog analogiško biudžeto atveju 6 EUR įėjimo mokestį taikiusių lošimo namų klientai turėjo didesnį biudžetą, kurį galėjo išleisti kitoms paslaugoms. Ji taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamas pranašumas buvo pagrįstas tik apskaitos skirtumais tarp 6 EUR įėjimo bilieto ir 15 EUR įėjimo bilieto, iš kurių 80 % buvo pervedama valstybei.
62 Šiuo klausimu reikia pridurti, kad bet kuriuo atveju šioje byloje atrankinis pranašumas negali būti motyvuojamas nurodant neaiškų ryšį tarp pareigos valstybei mokėti 80 % įėjimo mokesčio ir su šia pareiga nesusijusios veiklos, iš kurios lošimo namai gauna „bendrų pajamų“. Konkrečiai kalbant, pirmiausia dėl tokio pranašumo pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį reikalaujama nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionaline priemone gali būti labiau palaikomos „tam tikros įmonės ar prekės“ nei kitos, kurių, atsižvelgiant į minėta sistema siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši (2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, Rink. p. I‑11113, 75 punktas). Todėl visų pirma sąvoka „bendros pajamos“ šioje byloje nėra reikšminga, nes ji apima pajamas, kurioms netaikoma pareiga sumokėti 80 % įėjimo mokesčio. Antra, be šios sąvokos, kuri, panašu, buvo vardiklis ir jo skaitinė išraiška, materialiai neįmanoma įvertinti jokio pranašumo. Galiausiai iš ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamosios dalies matyti, kad sumos, kurias Komisija reikalauja susigrąžinti, yra skirtumas tarp 4,80 EUR už kiekvieną įėjimo bilietą, kuriuos valstybei pervesdavo 6 EUR įėjimo mokestį taikę lošimo namai, ir 12 EUR už kiekvieną įėjimo bilietą, kuriuos valstybei pervesdavo kiti lošimo namai. Taigi bet kuriuo atveju sąvoka „mokestinė našta už kiekvieną asmenį bendrose pajamose“ visiškai nereikšminga vertinant pranašumo egzistavimą.
63 Antra, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą dėl ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamojoje dalyje nurodytos patrauklumo klientams sąvokos, Komisija per posėdį nurodė, kad į šią sąvoką taip pat nereikėtų atsižvelgti kaip į pranašumo nustatymo kriterijų.
64 Ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Graikija taip pat teigė, kad dėl to, jog lošimo namai išlaiko 20 % nevienodos įėjimo kainos, pranašumas suteikiamas didesnę kainą nustatantiems lošimo namams, gaunantiems pastovias grynąsias 3 EUR pajamas, palyginti su valstybinių lošimo namų gaunamais 1,20 EUR. Šis argumentas yra klaidinantis, nes juo nepaisoma dviejų faktinių aplinkybių, kurios yra labai svarbios, norint tinkamai suvokti iš tikrųjų antikonkurencinį priemonės poveikį. Viena, dėl to, kad valdžios institucijos tam tikriems lošimo namams nustatė mažesnes bilietų kainas, įskaitant įėjimo kainą, šie lošimo namai tampa patrauklesni klientams, ir todėl <...> paklausa nukrypsta nuo tendencijos, kuri vyrautų, jeigu lošimo namai konkuruotų tik savo pranašumais, vien pagal individualią siūlomų paslaugų aprėptį ir kokybę, ir <...> kitiems dalykams nesiskiriant, dirbtinai didinamas įleistų klientų skaičius. Kita, kaip jau paaiškinta pirmiau, pajamos iš įėjimo kainos sudaro tik nedidelę visų pajamų, kurias įmonei suteikia pritrauktas lošimo namų klientas ir iš kurių lošimo namams tenka mokėti mokestį nuo įėjimo kainos, dalį.“
65 Kalbant dar konkrečiau, Komisija per posėdį nurodė, kad ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamąja dalimi buvo atsakyta į Graikijos valdžios institucijų argumentus, tačiau be ekonominės analizės informacija apie konkurencijos iškraipymą ir sumažintos kainos patrauklumą nebuvo pranašumo nagrinėjamu atveju kriterijus.
66 Iš tikrųjų pripažįstant, kad valstybės pagalbos srityje, kur reikalaujama, kad būtų naudojami valstybės ištekliai, dėl kurių sukuriamas pranašumas, tokio sumažinto įėjimo mokesčio patrauklumas gali būti tokio pranašumo kriterijus, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime nėra jokios statistinės, taigi ir ekonominės, tokio patrauklumo klientams analizės šiuo atžvilgiu. Be to, iš ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamosios dalies matyti, kad sumos, kurias Komisija nurodė susigrąžinti, dėl paties panaudoto apskaičiavimo metodo neatitinka tokio pobūdžio pranašumo.
67 Iš to matyti, kad Komisijos šioje byloje nurodytas pranašumas apibrėžtas kaip skirtumas tarp lošimo namų valstybei sumokėtų sumų už parduotus įėjimo bilietus.
68 Kaip konstatuota šio sprendimo 52–58 punktuose, aplinkybės, kad dėl nagrinėtos priemonės lošimo namai, taikę 6 EUR įėjimo mokestį, pervesdavo valstybei mažesnes sumas nei tos, kurias valstybei pervesdavo lošimo namai, turėję taikyti 15 EUR įėjimo mokestį (tačiau pervedamas mokestis buvo tiesiogiai proporcingas), nepakanka, kad būtų pripažintas pirmos kategorijos lošimo namų pranašumas.
69 Kiti Komisijos argumentai nepaneigia šios išvados.
70 Pirma, Komisija atsikirsdama tvirtina, kad dėl nagrinėjamos priemonės mažesnį įėjimo mokestį taikiusiems lošimo namams suteikiama finansinė lengvata.
71 Vis dėlto Komisija neįrodo finansinės lengvatos, apie kurią, be kita ko, ginčijamame sprendime nekalbama. Neginčijama, kad 6 ir 15 EUR sumos paprastai renkamos klientui įeinant į lošimo namus, o 80 % šių sumų kas mėnesį pervedama valstybei. Todėl darytina prielaida, kad lošimo namai, taikantys 6 EUR įėjimo mokestį už parduotus įėjimo bilietus, iki rinkliavos valstybei pervedimo gauna proporcingai mažesnę sumą nei kiti lošimo namai. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad pirmai kategorijai priklausantys lošimo namai valstybei turi pervesti tik 4,80 EUR, kai įėjimo bilieto kaina yra 6 EUR, o ne 12 EUR, kai įėjimo bilieto kaina yra 15 EUR, nėra finansinė lengvata, nes valstybei pervedamos sumos nuo parduotų įėjimo bilietų yra lygios 80 % surinkto įėjimo mokesčio, o šį mokestį lošimo namai surenka dar prieš atsirandant pareigai nuo jo sumokėti valstybei 80 %. Be to, aplinkybė, kad lošimo namai, taikantys 6 EUR įėjimo mokestį, pasilieka 20 % parduotų įėjimo bilietų kainos, t. y. 1,20 EUR, kaip bilieto išdavimo ir išlaidų padengimo mokestį, nėra šių lošimo namų finansinė lengvata, palyginti su lošimo namais, kurie turi taikyti 15 EUR įėjimo mokestį, greičiau atvirkščiai.
72 Be to, iš ginčijamo sprendimo 66 ir 146 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pranašumo apibrėžtis, kuria grindžiamas minėtas sprendimas, susijusi su 7,20 EUR skirtumu tarp valstybei už kiekvieną įėjimo bilietą pervedamų sumų, nelygu lošimo namai renka 15 EUR ar 6 EUR įėjimo mokestį. Tačiau ši apibrėžtis kokybiniu požiūriu skiriasi nuo finansinės lengvatos, kurią iš esmės sudaro pareigos įvykdymo skirtingos sąlygos, nelygu skolininkas, o taip nėra nagrinėjamu atveju.
73 Todėl argumentas, susijęs su finansine lengvata, turi būti atmestas.
74 Antra, Komisija nurodo nemokamų įėjimo bilietų atvejį ir tvirtina, kad nemokamas įėjimas dar labiau paryškina valstybės negautas pajamas. Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad nemokamo įėjimo komercinė praktika suteikia dar didesnį panašumą, nes lošimo namai, kurie turi pervesti valstybei 12 EUR, moka gerokai didesnę kliento įleidimo kainą, palyginti su lošimo namais, turinčiais mokėti tik 4,80 EUR iš visų jų verslo pajamų. Ginčijamo sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje ji ginčija Graikijos valdžios institucijų argumentą, kad ši nemokamo įėjimo praktika taikoma tik išimtiniais atvejais. Ji remiasi įrodymais, būtent viešai prieinama informacija (pvz., lankstinukais, suteikiančiais nemokamą įėjimą ir platinamais laikraščiuose ar internete), kurie rodo, kad pagal susiformavusią praktiką tam tikromis savaitės dienomis įėjimas yra nemokamas visiems klientams. Todėl ji mano, kad pagalbą gaunančių lošimo namų nemokamo įėjimo praktika nebuvo išimtinė.
75 Šiuo klausimu reikia priminti, kad 1995 m. ministerijos sprendimo 6 punkte numatyta galimybė nerinkti įėjimo mokesčio dėl reklamos ar socialinės pareigos. Tokiais atvejais lošimo namai, nors ir nerenka įėjimo mokesčio, turi pervesti valstybei 80 % išrašytų įėjimo bilietų vertės. Todėl lošimo namai, taikantys 15 EUR įėjimo mokestį, turi pervesti valstybei 12 EUR už kiekvieną nemokamą įėjimą, o lošimo namai, taikantys 6 EUR įėjimo mokestį, perveda tik 4,80 už kiekvieną nemokamą įėjimą.
76 Iš to matyti, kad nemokamų bilietų atveju lošimo namai, kurie taiko 6 EUR įėjimo mokestį, yra palankesnėje padėtyje, nes, gavę tokį patį įėjimo mokestį (lygų nuliui), jie perveda valstybei mažesnę sumą nei ta, kurią turi pervesti 15 EUR įėjimo mokestį taikantys lošimo namai.
77 Vis dėlto reikia pažymėti, kad išvada dėl nemokamo įėjimo komercinės praktikos, kurią Komisija naudojo grįsdama tariamą pranašumą, aprašytą ginčijamo sprendimo 66–69 konstatuojamosiose dalyse, dar labiau jį „sustiprina“ (ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamoji dalis). Ginčijamame sprendime nemokamų bilietų atvejis nurodomas tik kaip šio pranašumo patvirtinimas. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 49–68 punktų, nagrinėjama įėjimo mokesčio sistema nesuteikia tokio pranašumo lošimo namams, taikantiems 6 EUR įėjimo mokestį.
78 Be to, reikia pažymėti, kad Komisija iš esmės neginčija valstybės narės galimybės numatyti, kad nemokami įėjimo bilietai gali būti suteikiami, jei tai daroma dėl reklamos ar socialinės pareigos, tačiau priekaištauja Graikijos valdžios institucijoms toleravus tai, kad nemokamų bilietų išdavimas peržengė išimtinumo ribas, numatytas 1995 m. ministerijos sprendime. Šiuo klausimu pažymėtina, jog kadangi įėjimo į lošimo namus mokesčio sistema nesuteikia pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kalbant apie parduotus įėjimo bilietus ir apie tai, kad atitinkama valstybė narė gali leisti dėl konkrečių ir pateisinamų priežasčių, kaip antai reklamos ar socialinės pareigos, suteikti nemokamų įėjimo bilietų, ši valstybė narė pagristai gali nustatyti papildomą sąlygą, kad rinkliava, kurią ji būtų gavusi, jai būtų sumokėta ir nemokamų įėjimo bilietų išdavimo atveju. Tokioje situacijoje būtent Komisija turi įrodyti, kad lošimo namai suteikia per daug nemokamų bilietų, palyginti su bilietų skaičiumi, kuris leistų pasiekti 1995 m. ministerijos sprendimo tikslą, t. y. kad lošimo namų sprendimas įsileisti nemokamai neatitinka nacionalinės teisės aktuose nustatytų sąlygų.
79 Vis dėlto šioje byloje informacija, kuria Komisija remiasi ginčijamo sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje, rodo, kad vieni lošimo namai nuo sausio 10 d. leidžia nemokamai įeiti sekmadienį–ketvirtadienį nuo 7 iki 20 val. Be detalesnės informacijos apie kitų lošimo namų taikomą praktiką ir apie klientų srautus atitinkamomis dienomis ir valandomis neįmanoma nuspręsti, kad nagrinėjamų nemokamų bilietų suteikimas rodo 1995 m. ministerijos sprendime nustatytų sąlygų pažeidimą.
80 Todėl argumentas dėl atskiro ir specialaus pranašumo, suteikiamo dėl nemokamų įėjimo bilietų, taip pat turi būti atmestas.
81 Trečia, ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtina, jog „tai, kad dėl mokestinės diskriminacijos suteikiamas pranašumas, pripažįstama pačiose atitinkamose nacionalinėse nuostatose“. Ji nurodo lošimo namus Salonikuose, kuriems buvo leista taikyti 6 EUR įėjimo mokestį pagal Įstatyminį dekretą Nr. 2687/1953 (šio sprendimo 6 punktas). Ji mano, kad Graikijos valdžios institucijos šį įstatyminį dekretą minėtiems lošimo namams taikė todėl, kad tai buvo palankiausia nacionalinėms įmonėms taikoma tvarka.
82 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Įstatyminiame dekrete Nr. 2687/1953 numatyta, kad iš užsienio investicijų įsteigtos įmonės vertinamos bent taip pat palankiai kaip kitos panašios šalies įmonės. Šiuo atveju lošimo namų valdytojo prašymas įėjimo į lošimo namus Salonikuose kainą nustatyti tokio paties dydžio kaip Mont Parnés, t. y. 6 EUR, buvo patenkintas gavus 1997 m. spalio 16 d. Graikijos valstybės teisės tarybos išvadą Nr. 631/1997. Joje buvo nurodyta, kad lošimo namai Salonikuose yra tokioje pačioje situacijoje, kaip ir lošimo namai Mont Parnès, nes jie abeji savo veiklą vykdo didžiausiuose valstybės miestuose.
83 Vis dėlto šioje byloje vien aplinkybė, kad lošimo namai Salonikuose prašė ir jiems buvo leista taikyti sumažintą įėjimo mokestį pagal Įstatyminį dekretą Nr. 2687/1953, nepaneigia vertinimo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (šio sprendimo 52–68 punktai). Todėl Komisijos argumentas, kad aptariamas pranašumas pripažįstamas pačiose atitinkamose nacionalinės teisės nuostatose, turi būti atmestas.
84 Todėl Komisijos argumentai turi būti atmesti.
85 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Komisija neįrodė, kad dėl nagrinėjamos priemonės buvo suteiktas pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, lošimo namams, kurie taikė 6 EUR įėjimo mokestį.
86 Todėl ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį, susijusią su tuo, kad aptariama priemonė nesuteikė pranašumo, reikia pripažinti pagrįsta.
87 Galiausiai dėl galimo lošimo namų Kerkyroje ir Mont Parnès rinkliavos nuo įėjimo mokesčio (80 % nuo 6 EUR, t. y. 4,80 EUR) nemokėjimo nuo 1999 m. spalio 21 d. iki 2000 m. pabaigos, nurodyto ginčijamo sprendimo 85 ir 143 konstatuojamosiose dalyse, reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikė galutinės nuomonės dėl nemokėjimo realumo, palikdama Graikijos valdžios institucijoms patvirtinti arba paneigti šį teiginį įgyvendinant ginčijamame sprendime numatytą pagalbos susigrąžinimą. Kadangi Komisija minėtame sprendime nenagrinėjo, ar ir kiek toks nemokėjimas, vertinamas atskirai, atitinka visas SESV 107 straipsnio 1 dalies sąlygas, reikia konstatuoti, kad, pripažinus ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį pagrįsta, turi būti panaikintas visas ginčijamas sprendimas.
88 Remiantis minėta teismų praktika (žr. šio sprendimo 38 punktą), reikia konstatuoti, kad Komisija neįrodė valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, todėl nereikia nagrinėti kitų ieškinio pirmojo pagrindo dalių ir kitų ieškinio pagrindų.
89 Todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
91 Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Graikijos Respublikos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. 2011 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimas 2011/716/ES dėl valstybės pagalbos C 16/10 (ex NN 22/10, ex CP 318/09), kurią Graikija suteikė kai kuriems Graikijos lošimo namams, panaikinamas.
2. Europos Komisija padengia savo ir Graikijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. rugsėjo 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.