Language of document : ECLI:EU:T:2021:586

BENDROJO TEISMO (devintoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. rugsėjo 15 d.(*)

„Valstybės pagalba – Italijos greitkeliai – Koncesijų pratęsimas darbams atlikti – Visuotinės ekonominės svarbos paslaugos – Rinkliavų dydžio ribojimas – Sprendimas nepateikti prieštaravimų – SESV 106 straipsnio 2 dalis – Pagalbos gavėjo konkurentų pareikšti ieškiniai – Valstybės narės atsisakymas suteikti pagalbą – Projektas, negalintis būti įgyvendintas, kaip patvirtinta – Ieškovams naudos nesuteikiantis panaikinimas – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimas – Nereikalingumas priimti sprendimą“

Byloje T-24/19

INC SpA, įsteigta Turine (Italija),

Consorzio Stabile Sis SCpA, įsteigta Turine,

atstovaujamos advokatų H.-G. Kamann, F. Louis ir G. Tzifa,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Haasbeek, D. Recchia ir S. Noë,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2018 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimą C(2018) 2435 final dėl valstybės pagalbos, suteiktos įgyvendinant Italijos greitkelių investicijų planą [bylos SA.49335 (2017/N) ir SA.49336 (2017/N)],

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. J. Costeira, teisėjai D. Gratsias (pranešėjas), M. Kancheva, B. Berke ir T. Perišin,

posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. lapkričio 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Dviem 2017 m. spalio 13 d. raštais Italijos valdžios institucijos pranešė Europos Komisijai apie įvairias priemones dėl investicijų plano, susijusio su Italijos greitkeliais.

2        Apie 5 800 km Italijos greitkelių šiuo metu eksploatuoja privatūs operatoriai pagal koncesijas. Pagal atitinkamas sutartis koncesininkai turi atlikti darbus arba teikti su greitkelių veikimu susijusias paslaugas. Koncesininkai prisiima riziką, susijusią su greitkelių tiesimu ir eksploatavimu, ir privalo laikytis įvairių pareigų, susijusių su šios rūšies infrastruktūros svarba visuomenei. Be to, taikytini teisės aktai numato kelias rinkliavų sistemas, kurių tikslas – užtikrinti finansinę pusiausvyrą tarp pajamų iš koncesijų ir koncesininkų investicijų sąnaudų.

3        Šiomis aplinkybėmis Italijos Respublika parengė planą, juo iš esmės buvo pratęsta tam tikrų koncesijų trukmė papildomoms investicijoms finansuoti. Vėliau pakeistoje nagrinėjamo plano, apie kurį pranešta, versijoje buvo kalbama apie Autostrade per l’Italia SpA ir Società Iniziative Autostradali e Servizi SpA tiesiogiai arba netiesiogiai, t. y. dalyvaujant konsorciumuose, valdomus greitkelius.

 Ginčijamas sprendimas

4        2018 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimu C(2018) 2435 final dėl valstybės pagalbos, suteiktos įgyvendinant Italijos greitkelių investicijų planą [bylos SA.49335 (2017/N) ir SA.49336 (2017/N)] (toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija nusprendė, kad tam tikros priemonės, kurių imtasi įgyvendinant minėtą planą, yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, ir kad jos suderinamos su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Taigi Komisija, nepradėjusi formalios tyrimo procedūros, nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl šių priemonių (ginčijamo sprendimo 5 skyrius).

5        Planas, apie kurį Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, konkrečiai susijęs su šešiolika Autostrade per l’Italia valdomų greitkelių ir dviem Società Iniziative Autostradali e Servizi valdomais greitkeliais. Šis planas iš esmės grindžiamas dviem ramsčiais. Pirmasis susijęs su papildomomis investicijomis, kurias turi atlikti koncesininkai. Antrasis susijęs su tam tikrų koncesijų pratęsimu kartu su sąlygomis, kuriomis siekiama apriboti rinkliavų tarifus iki priimtino lygio ir išvengti per didelės kompensacijos koncesininkams rizikos (ginčijamo sprendimo 12, 13–16, 18–21 ir 34 dalys).

 „Autostrade per l’Italia“ valdomi greitkeliai

6        Šešiolikos greitkelių, kurie bendrai sudaro 2 857,50 km, valdomų Autostrade per l’Italia, koncesija kyla iš bendrovei Autostrade-Concessioni e Costruzioni Autostrade SpA 1968 m. suteiktų koncesijų. Pastarasis subjektas buvo privatizuotas 1999 m., o 2003 m. greitkelių koncesijų veiklą perdavė Autostrade per l’Italia. Ginčijama koncesija buvo pakeista 1997 m., paskutinė jos versija pasirašyta 2007 m. kaip „bendroji sutartis“ (Convenzione Unica), o ji pati buvo pakeista 2013 m. pagal „papildomą aktą“ (Atto Aggiuntivo). Remiantis 1997 m. pasirašytu pakeitimu, ginčijama koncesija buvo suteikta 40 metų laikotarpiui, kuris baigiasi 2038 m. gruodžio 31 d. (ginčijamo sprendimo 34, 35 ir 136 dalys).

7        Tačiau Italijos Respublika nurodė, kad Autostrade per l’Italia dar turėjo investuoti į jos valdomą tinklą. Kai kompetentingos valdžios institucijos priėmė sprendimus dėl atitinkamų investicijų ypatybių, jų numatomos sąnaudos siekė apie 8 mlrd. EUR. Iš šios sumos 4,908 mlrd. EUR skirti darbams, kurie laikomi „jau numatytais“ koncesijos sutartyje, galiojusioje iki ginčijamo pakeitimo, tarp kurių yra ir „la Gronda di Genova“ (Genujos aplinkkelis) už 4,32 mlrd. EUR. Likę 3,03 mlrd. EUR skirti „papildomiems darbams“, t. y. nenumatytiems iki ginčijamo pakeitimo galiojusioje koncesijos sutartyje. Pagal galiojančią koncesijos sutartį tam, kad būtų įgyvendintos nagrinėjamos investicijos, naudotojams rinkliavų dydis turėtų būti padidintas pernelyg daug. Šiomis aplinkybėmis Italijos Respublika pasiūlė, pirma, pratęsti koncesijos trukmę, antra, nustatyti rinkliavų dydžio didinimo ribą ir, trečia, numatyti „perėmimo kompensaciją“ (takeover value), kurią pasibaigus koncesijai koncesininkui turėtų sumokėti galimas naujas koncesininkas. Taigi pagal šį planą koncesijos trukmė būtų pratęsta ketveriems metams iki 2042 m. gruodžio 31 d., o dabartiniam koncesininkui bet kuris galimas po šios datos jį pakeisiantis koncesininkas turėtų sumokėti perėmimo kompensaciją, kuri neviršytų 1,3–1,5 karto bendrojo likutinio pertekliaus (ginčijamo sprendimo 36–43 dalys).

 „Società Iniziative Autostradali e Servizi“ valdomi greitkeliai

8        Du Società Iniziative Autostradali e Servizi valdomi greitkeliai, kuriems taikomas ginčijamas sprendimas, yra SATAP A4 Turinas–Milanas ir A33 Asti–Cuneo. Koncesija dėl greitkelio SATAP A4 Turinas–Milanas tiesimo ir eksploatavimo sudaryta 1989 m., o baigiasi 2026 m. gruodžio 31 d. (2007 m. ir 2013 m. atlikti ją reglamentuojantys teisinių priemonių pakeitimai). Koncesijos sutartis dėl greitkelio A33 Asti–Cuneo tiesimo ir eksploatavimo buvo pasirašyta 2007 m. rugpjūčio 1 d. po koncesijos suteikimo procedūros ir numatyta, kad koncesija suteikiama 27,5 metų, iš kurių ketveri metai skirti darbams atlikti, o likusieji 23,5 metai, skaičiuojant nuo darbų atlikimo dienos, skirti koncesijai valdyti. Atsižvelgdama į šią nuostatą Komisija mano, kad ši koncesija baigia galioti 2043 m. (ginčijamo sprendimo 19 ir 20 dalys).

9        Vis dėlto numatyti greitkelio A33 Asti–Cuneo darbai nebuvo baigti laiku ir su tuo susijusios išlaidos smarkiai padidėjo dėl priežasčių, anot Italijos Respublikos, nesusijusių su šio greitkelio koncesininke Società Iniziative Autostradali e Servizi. Tuo pačiu metu, nutiesus tik 55 km greitkelio vietoj iš pradžių numatytų 90 km, pajamos iš rinkliavų buvo nedidelės. Todėl trūkstamų greitkelio atkarpų tiesimas būtų padidinęs rinkliavų dydį iki pernelyg didelio lygio. Šiomis aplinkybėmis Italijos Respublika pasiūlė, kad koncesininkas atliktų būtinas investicijas funkciniam ryšiui tarp įvairių užbaigtų greitkelio A33 Asti–Cuneo atkarpų pasiekti. Šios investicijos apima maždaug 13 km greitkelio tiesimą už 350 mln. EUR, o ne iš pradžių numatytus likusius 35 km, kurie būtų kainavę 589 mln. EUR. Aptariami darbai laikomi jau numatyti pradinėje koncesijos sutartyje. Be to, investicijos, kurių bendra vertė yra 153 mln. EUR, turi būti atliktos greitkelyje SATAP A4 Turinas–Milanas. Iš šios sumos 109 mln. EUR laikomi susijusiais su jau pradinėje koncesijos sutartyje numatytais darbais, o 44 mln. EUR – su papildomais darbais. Visi šie darbai turėtų būti baigti 2022 m. pabaigoje (ginčijamo sprendimo 21–23 dalys).

10      Dėl aptariamų darbų išlaidų padengimo Italijos Respublika pasiūlė kryžminį greitkelio A33 Asti–Cuneo darbų finansavimą iš greitkelio SATAP A4 Turinas–Milanas pajamų, ribojant abiejų aptariamų greitkelių rinkliavų tarifus. Tačiau, anot Italijos Respublikos, dėl šio ribojimo koncesininkai netenka pajamų. Taigi panašiai, kaip pasiūlė dėl Autostrade per l’Italia valdomų greitkelių (žr. šio sprendimo 7 punktą), Italijos Respublika išreiškė ketinimą, pirma, pertvarkyti šių dviejų koncesijų trukmę ir, antra, numatyti galimo naujo koncesininko mokamą perėmimo kompensaciją veiklą baigiančiam koncesininkui, jeigu koncesijų trukmė nebus pratęsta joms pasibaigus. Visų pirma greitkelio SATAP A4 Turinas–Milanas koncesijos trukmė būtų pratęsta ketveriems metams iki 2030 m. gruodžio 31 d., o greitkelio A33 Asti–Cuneo – sutrumpinta iki 2030 m. gruodžio 31 d. vietoj 2043 m. (žr. šio sprendimo 8 punktą). Pagal šią tvarką galėtų būti skelbiamas naujas bendras konkursas dėl abiejų greitkelių koncesijos nuo 2031 m. sausio 1 d. Be to, perėmimo kompensacija, kurią dabartiniam koncesininkui turėtų mokėti galimas jį pakeičiantis koncesininkas nuo 2031 m. sausio 1 d., būtų ne didesnė nei 1,4 karto bendrojo likutinio pertekliaus (ginčijamo sprendimo 25–31 dalys).

11      Kartu su visomis priemonėmis dėl greitkelių, dėl kurių priimtas ginčijamas sprendimas, nustatyti įsipareigojimai, susiję su tam tikrų numatytų darbų pradžia iki 2020 m. sausio 1 d. Taip pat buvo numatyti kiti įsipareigojimai, susiję su koncesijos sutarčių paskelbimu, iš esmės stabiliomis numatytomis darbų išlaidomis, Europos Sąjungos taisyklių dėl koncesijos sutarčių pakeitimo, kai reikia atlikti papildomus darbus, laikymusi, sankcijų skyrimu koncesininko įsipareigojimų pažeidimo atveju, proporcingu pratęsimo sumažinimu darbų nevykdymo atveju, metinių ir penkerių metų ataskaitų apie atliktus darbus pateikimu, taip pat parametrų, į kuriuos atsižvelgiama, stebėsena ir galiausiai perėmimo kompensacijos peržiūra, jeigu eismo intensyvumas yra didesnis, nei numatyta arba darbai neįvykdomi (ginčijamo sprendimo 23, 44 ir 47–53 dalys).

 Komisijos vertinimas

12      Komisijos teigimu, teisių naudoti valstybės turtą suteikimas gali reikšti valstybės išteklių atsisakymą ir suteikti pranašumą šių teisių gavėjams. Šioje byloje koncesijų galiojimo pratęsimas ketveriems metams lemtų, kad koncesininkai per šį laikotarpį gautų pajamų iš rinkliavų, taip atimant iš valstybės narės galimybę jai pačiai gauti šias lėšas. Taigi reikia konstatuoti valstybės išteklių atsisakymą tam tikrų privačių ūkio subjektų naudai (ginčijamo sprendimo 61–63 dalys).

13      Dėl pranašumo buvimo Komisija atsižvelgė į koncesininkams nustatytus investavimo ir valdymo įpareigojimus ir padarė išvadą, kad priemones, apie kurias pranešta, reikia nagrinėti atsižvelgiant į keturis kumuliacinius kriterijus, nustatytus Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, EU:C:2003:415), t. y. viešosios paslaugos įsipareigojimų buvimą, išankstinį, objektyvų ir skaidrų kompensacijos kriterijų nustatymą, tokio dydžio kompensacijos nustatymą, kad ji apimtų viešosios paslaugos įsipareigojimų vykdymo sąnaudas ir pagrįstą pelną, ir galiausiai nagrinėjamų sąnaudų ir pelno analizę. Dėl pastarojo aspekto Komisija pažymėjo, kad Italijos valdžios institucijos nepateikė sąnaudų, kurių būtų patyrusi tipinė, gerai valdoma ir pakankamai priemonių vykdyti viešosios paslaugos reikalavimus turinti įmonė, vykdydama šiuos įsipareigojimus, analizės. Darytina išvada, kad, taip pat atsižvelgiant į tai, jog prieš ginčijamas koncesijas nebuvo sutarties sudarymo procedūros, ketvirtasis Sprendimo Altmark kriterijus nebuvo įvykdytas. Be to, atsižvelgiant į tarptautinį greitkelių tiesimo ir valdymo rinkos dydį ir į koncesijos sutarčių suteikiamą išimtinumą, suteikti pranašumai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Tai reiškia, kad ginčijama priemonė yra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (ginčijamo sprendimo 64–73 dalys).

14      Vis dėlto Komisija nusprendė, kad pagalbos suderinamumą su vidaus rinka reikia vertinti atsižvelgiant į SESV 106 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai į Komisijos komunikatą – Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (2011) (OL C 8, 2012, p. 15; toliau – Komunikatas dėl kompensacijos už viešąją paslaugą) (ginčijamo sprendimo 75–77 punktai).

15      Šiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė:

–        kad, pirma, greitkelių infrastruktūros tiesimas ir suteikimas už prieinamą kainą naudotojams yra tikra visuotinės ekonominės svarbos paslauga, kaip ji suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, todėl įvykdytos Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.2 skyriaus sąlygos,

–        antra, nagrinėjamos visuotinės ekonominės svarbos paslaugos buvo patikėtos atitinkamiems koncesininkams remiantis aktais, kuriuose nurodyta su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų trukmė ir dalykas, prisiimti įsipareigojimai, išimtinių teisių pobūdis, kompensavimo mechanizmų aprašymas ir atitinkami parametrai bei priemonės, numatytos siekiant išvengti bet kokios galimos kompensacijos permokos ir ją susigrąžinti. Todėl Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.3 skyriaus sąlygos yra įvykdytos (ginčijamo sprendimo 85–90 dalys),

–        trečia, pratęsimų trukme buvo finansiškai subalansuotas pasiūlytas planas, tinkamai atsižvelgiant į rinkliavų dydžio aukščiausią ribą, atliktinų darbų išlaidas, koncesininkų atlyginimą ir perėmimo kompensaciją. Todėl Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.4 skyriaus sąlygos yra įvykdytos (ginčijamo sprendimo 92–95 dalys),

–        ketvirta, priemonės, apie kurias pranešta, nepažeidė 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyvos 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (OL L 318, 2006, p. 17), todėl įvykdytos Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.5 skyriaus sąlygos (ginčijamo sprendimo 96–99 dalys),

–        penkta, priemonės, apie kurias pranešta, atitiko 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (OL L 94, 2014, p. 1), konkrečiau kalbant, jos 43 straipsnį, susijusį su galiojančių koncesijos sutarčių pakeitimu,

–        šešta, koncesininkams mokamos kompensacijos apskaičiavimo principai, tikslai, parametrai ir metodai nepažeidžia nediskriminavimo principo, todėl Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.7 skyriaus sąlygos taip pat įvykdytos (ginčijamo sprendimo 142 ir 143 dalys),

–        septinta, kompensacija, mokama pakeitus koncesijos sutartis, neviršija to, kas būtina grynosioms išlaidoms, patiriamoms vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, padengti, atsižvelgiant į nuosaikų pelną pagal Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.8 skyrių,

–        aštunta, bet koks susirūpinimas dėl galimo likusio konkurencijos iškraipymo buvo išsklaidytas pagal Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.9 skyrių (ginčijamo sprendimo 167–171 dalys).

16      Atsižvelgdama į tai ir išnagrinėjusi Italijos Respublikos įsipareigojimus skaidrumo srityje pagal Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.10 skyrių ir trečiųjų šalių pateiktus argumentus Komisija nusprendė neteikti prieštaravimų ir pripažinti pagalbą suderinama su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį (ginčijamo sprendimo 178–186 dalys ir 5 skyrius).

 Procesas ir šalių reikalavimai

17      2019 m. sausio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės INC SpA ir Consorzio Stabile Sis SCpA pareiškė šį ieškinį. 2019 m. balandžio 29 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį. Dublikas ir triplikas atitinkamai pateikti 2019 m. liepos 18 d. ir spalio 18 d.

18      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį Bendrojo Teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, o teisėjas pranešėjas paskirtas į devintąją kolegiją, dėl to ši byla buvo paskirta minėtai kolegijai.

19      Atsižvelgdamas į devintosios kolegijos siūlymą ir remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu Bendrasis Teismas nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

20      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

21      Atsiliepime į ieškinį Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

22      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (devintoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 89 straipsnį, paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus, taip pat uždavė rašytinių klausimų, į kuriuos paprašė atsakyti per posėdį.

23      2020 m. lapkričio 3 d. laiškais šalys pateikė atsakymus Bendrajam Teismui.

24      Per posėdį Komisija informavo Bendrąjį Teismą apie Italijos valdžios institucijų sprendimą neįgyvendinti ginčijamame sprendime nurodytų priemonių, bent jau kiek tai susiję su Società Iniziative Autostradali e Servizi.

25      Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas paprašė Komisijos raštu pranešti apie galimus Italijos valdžios institucijų sprendimus dėl ginčijamų priemonių įgyvendinimo tiek dėl Società Iniziative Autostradali e Servizi, tiek dėl Autostrade per l’Italia. Tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.

26      2020 m. gruodžio 14 d. laišku Komisija pateikė Bendrajam Teismui 2020 m. gruodžio 10 d. raštą, kurį jai atsiuntė Italijos infrastruktūros ir transporto ministerija. Atsižvelgdama į šio rašto turinį Komisija pažymėjo, kad priemonės, dėl kurių ji nepateikė prieštaravimų pagal ginčijamą sprendimą, negalės būti ir nebus įgyvendintos Italijos valdžios institucijų, todėl ieškovės nebeturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

27      2021 m. sausio 27 d. laišku ieškovės pateikė pastabas ir patvirtino, kad išlieka suinteresuotos ginčijamo sprendimo panaikinimu.

28      Taikydamas 2021 m. vasario 8 d. ir kovo 11 d. proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti papildomos informacijos; Komisija ją pateikė atitinkamai 2021 m. vasario 26 d. ir kovo 29 d. laiškuose. Remdamasi šia informacija, pateikta Italijos valdžios institucijų, Komisija pakartojo išvadą, kad ieškovės nebėra suinteresuotos, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas.

29      2021 m. balandžio 28 d. laišku ieškovės pateikė pastabas dėl minėtų raštų ir pakartojo, kad jos vis dar suinteresuotos siekti ginčijamo sprendimo panaikinimo dėl 2021 m. sausio 27 d. laiške išdėstytų priežasčių (žr. šio sprendimo 27 punktą).

30      2021 m. balandžio 29 d. buvo užbaigta žodinė proceso dalis ir tą dieną pradėti bylos svarstymai.

31      2021 m. rugpjūčio 1 d. mirus teisėjui B. Berke, trys šį sprendimą pasirašę teisėjai tęsė pasitarimus pagal Procedūros reglamento 22 straipsnį ir 24 straipsnio 1 dalį.

 Dėl teisės

32      Grįsdamos ieškinį ieškovės, tiesioginės Autostrade per l’Italia ir Società Iniziative Autostradali e Servizi konkurentės greitkelių tiesimo ir koncesijos sektoriuose, nurodo du pagrindus.

33      Pirmasis pagrindas susijęs su priemonėmis dėl Autostrade per l’Italia valdomų greitkelių. Šiuo klausimu ieškovės nurodo, kad Komisijos vertinimas, pagal kurį priemonės dėl Autostrade per l’Italia valdomų greitkelių atitinka Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą kriterijus, todėl yra suderinamos su vidaus rinka, grindžiamas trimis prielaidomis, kurios yra klaidingos. Pirmoji yra „la Gronda di Genova“ tiesimo darbų kvalifikavimas kaip jau numatytų darbų, susijusių su dar 2002 m. suteiktu koncesijos projektu Autostrade per l’Italia, nors iš tikrųjų tai yra visiškai naujas projektas, palyginti su galiojančiomis koncesijomis, dėl kurio reikėtų naujos koncesijos sutarties sudarymo procedūros. Antroji prielaida – Autostrade per l’Italia yra koncesininkė pagal vieną koncesiją, nors iš tikrųjų šiai bendrovei buvo suteiktos kelios atskiros koncesijos. Trečioji – darbų vykdymo išlaidas, dėl kurių buvo atliktas ginčijamas pratęsimas, pagrįstai apskaičiavo Autostrade per l’Italia ir Italijos valdžios institucijos, nors taip nebuvo. Be to, neatsižvelgiant į analizę, susijusią su nagrinėjamomis prielaidomis, ieškovės tvirtina, kad Komisijos analizėje dėl ginčijamų priemonių suderinamumo su Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.2–2.10 skyriais (žr. šio sprendimo 15 punktą) padaryta klaidų.

34      Antrasis pagrindas susijęs su priemonėmis dėl Società Iniziative Autostradali e Servizi valdomų greitkelių. Šiuo klausimu ieškovės nurodo, kad Komisijos vertinimas, pagal kurį priemonės dėl Società Iniziative Autostradali e Servizi valdomų greitkelių A33 Asti–Cuneo ir SATAP A4 Turinas–Milanas, atitinka Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą kriterijus, todėl yra suderinamos su vidaus rinka, grindžiamas keturiomis prielaidomis, kurios yra klaidingos. Pirmoji prielaida yra tai, kad vėlavimas vienuolika metų vykdyti darbus greitkelyje A33 Asti–Cuneo ir dėl to padidėjusios išlaidos nėra susiję su Società Iniziative Autostradali e Servizi, šio greitkelio koncesininke. Antroji – nagrinėjamas išlaidas pagrįstai apskaičiavo Società Iniziative Autostradali e Servizi ir Italijos valdžios institucijos, nors taip nebuvo. Trečioji – dėl šio greitkelio tiesimo projekto pakeitimų nereikia naujos sutarties sudarymo procedūros. Ketvirtoji yra tai, kad dviejų kitų greitkelių, t. y. greitkelio SATAP A21, jungiančio Turiną ir Brešą, ir greitkelio Turinas–Ivrea–Valle d’Aosta atnaujintų koncesijų trukmės apribojimas iki 2030 m. siekiant surengti bendrą konkursą dėl keturių greitkelių, t. y. A33 Asti–Cuneo, SATAP A4 Turinas–Milanas, SATAP A21 ir Turinas–Ivrea–Valle d’Aosta, yra įsipareigojimas, ribojantis ginčijamos pagalbos antikonkurencinį poveikį. Be to, neatsižvelgiant į analizę, susijusią su aptariamomis prielaidomis, ieškovės tvirtina, kad Komisijos analizėje dėl ginčijamų priemonių suderinamumo su Komunikato dėl kompensacijos už viešąją paslaugą 2.2–2.10 skyriais (žr. šio sprendimo 15 punktą) padaryta klaidų.

35      Nurodydamos šiuos pagrindus ieškovės tvirtina, kad Komisijai turėjo kilti rimtų abejonių dėl nagrinėjamų priemonių suderinamumo su vidaus rinka, taigi ji turėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 4 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnį. Taip Komisija pažeidė ieškovių procesines teises, kuriomis jos remiasi pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį.

36      Pagal suformuotą jurisprudenciją fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas, esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga, reiškia, kad pats šio akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C-33/14 P, EU:C:2015:609, 55 ir 58 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

37      Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti atsiradęs ir esantis. Jis negali būti susijęs su būsima hipotetine situacija (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C-33/14 P, EU:C:2015:609, 56 punktas). Iš tiesų, jei suinteresuotumas, kuriuo remiasi ieškovas, susijęs su būsima teisine padėtimi, jis turi įrodyti, kad šiai padėčiai kylanti grėsmė jau yra reali (2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Sniace / Komisija, T-141/03, EU:T:2005:129, 26 punktas ir 2012 m. kovo 26 d. Nutarties Cañas / Komisija, T-508/09, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:152, 49 punktas).

38      Konkrečiai kalbant apie su valstybės pagalba susijusias taisykles, pažymėtina, kad šis suinteresuotumas, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, antraip ieškinys būtų nepriimtinas, ir išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, antraip nebūtų reikalingumo priimti sprendimą (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C-33/14 P, EU:C:2015:609, 57 punktas). Klausimą, ar reikia priimti sprendimą dėl to, kad nebėra suinteresuotumo pareikšti ieškinį, Sąjungos teismai gali iškelti savo iniciatyva (2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Mellat / Taryba, C-430/16 P, EU:C:2018:668, 49 punktas).

39      Šiomis aplinkybėmis pagalbos gavėjo konkurentai yra suinteresuoti prašyti panaikinti sprendimą, kuriuo Komisija, nepradėjusi formalios tyrimo procedūros, pripažįsta ją suderinama su vidaus rinka pagal Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 3 dalį.

40      Iš tiesų toks suinteresuotumas egzistuoja, kai atitinkamas panaikinimas įpareigoja Komisiją pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 4 dalį ir paprašyti pagalbos gavėjo konkurentų pateikti pastabas pagal to reglamento 6 straipsnio 1 dalį kaip „suinteresuotąsias šalis“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio h punktą (šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 10 d. Sprendimo Deutsche Post ir DHL International / Komisija, T-388/03, EU:T:2009:30, 62 punktą).

41      Vis dėlto reikia pažymėti, jog tam, kad šis suinteresuotumas būtų laikomas išliekančiu iki teismo sprendimo priėmimo dienos, reikia, kad priimant galimą sprendimą panaikinti sprendimą nepareikšti prieštaravimų tebeegzistuotų projektas suteikti pagalbą, kurį pranešančioji valstybė narė gali įgyvendinti ir dėl to būtų pradėta formali tyrimo procedūra.

42      Iš tiesų kartu aiškinant SESV 108 straipsnio 3 dalį ir Reglamento 2015/1589 2, 4 ir 9 straipsnius matyti, kad formali tyrimo procedūra susijusi su pagalbos suteikimo projektu.

43      Žinoma, tokio projekto buvimas gali būti preziumuojamas vien dėl to, kad valstybė narė apie jį pranešė, kad Komisija jį patvirtintų pagal Reglamente 2015/1589 numatytą procedūrą, juo labiau kad pagal šio reglamento 10 straipsnį valstybė narė gali atsiimti pranešimą prieš priimant sprendimą užbaigti jo 4 straipsnyje numatytą pirminį patikrinimą.

44      Vis dėlto tai, kad nebuvo atšauktas pranešimas, nepanaikina galimybės, kad valstybė narė gali galutinai atsisakyti projekto Komisijai priėmus sprendimą nepateikti prieštaravimų. Iš tiesų, pirma, kaip matyti iš Reglamento 2015/1589 10 straipsnio 1 dalies, pranešimas oficialiai gali būti atšauktas tik tol, kol Komisija priims sprendimą pagal to reglamento 4 straipsnį. Antra, nors SESV 108 straipsnio 3 dalis valstybes nares įpareigoja pranešti Komisijai apie pagalbos suteikimo projektus prieš ją įgyvendinant, vis dėlto ji neįpareigoja jų suteikti pagalbos, net jeigu ji buvo patvirtinta šios institucijos sprendimu. Tokio sprendimo tikslas ir poveikis yra tik patvirtinti pagalbos suteikimo projektą pripažįstant ją suderinama su vidaus rinka, bet ne įpareigoti atitinkamą valstybę narę ją įgyvendinti (žr. 2020 m. gegužės 6 d. Nutarties Blumar ir kt., C-415/19–C‑417/19, EU:C:2020:360, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45      Tai, kad valstybė narė galutinai atsisako projekto, dėl kurio Komisija priėmė sprendimą nepateikti prieštaravimų, gali turėti įtakos šio sprendimo 40 punkte aprašytam suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimui.

46      Konkrečiai kalbant, tokiu atveju Komisijos sprendimo nepateikti prieštaravimų panaikinimas iš principo nebegalėtų suteikti ieškovui procedūrinės naudos, kurią jis siekia gauti, t. y. pradėti formalią tyrimo procedūrą ir galimybę pateikti pastabas per šią procedūrą, o tai reiškia, kad išnyksta jo suinteresuotumas pareikšti ieškinį ir, atsižvelgiant į aplinkybes, ieškinys tampa nepriimtinas arba dėl jo nereikia priimti sprendimo (žr. šio sprendimo 38 punktą).

47      Šiuo klausimu pirmiausia iš kartu aiškinamų SESV 108 straipsnio 3 dalies ir Reglamento 2015/1589 2, 4 ir 9 straipsnių matyti, kad formali tyrimo procedūra susijusi su pagalbos suteikimo projektu. Iš to išplaukia, kad dėl to, jog pranešančioji valstybė narė atitinkamo projekto atsisako po to, kai Komisija priima sprendimą nepateikti prieštaravimų, panaikinamas šio sprendimo veiksmingumas, visų pirma iš karto pašalinamas formalios tyrimo procedūros, kurią Komisija būtų priversta pradėti panaikinus minėtą sprendimą, dalykas.

48      Atitinkamai, nesant pagalbos suteikimo projekto, nebėra nei „pagalbos gavėjo“, nei jo „konkurento“, taigi, ir „suinteresuotosios šalies“, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, kuri būtų paprašyta pateikti pastabas per galimą formalią tyrimo procedūrą pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį. Darytina išvada, kad tokiomis aplinkybėmis sprendimo nepateikti prieštaravimų panaikinimas iš esmės negali suteikti ieškovui naudos, kurią sudaro galimybė pateikti pastabas per formalią tyrimo procedūrą.

49      Galiausiai ši išvada juo labiau darytina, jei iš bylos aplinkybių matyti, kad pranešančioji valstybė narė nebeturi galimybės remtis Komisijos sprendimu nepateikti prieštaravimų tuo atveju, jei po sprendimo atsisakyti ginčijamo pagalbos projekto ji nuspręstų pakeisti šį sprendimą ir galiausiai įgyvendinti nagrinėjamą pagalbos projektą. Iš tiesų tokiu atveju minėto sprendimo panaikinimas negali suteikti ieškovui, pagalbos gavėjo konkurentui, atskiros naudos, kurią sudaro šios galimybės panaikinimas minėtai valstybei narei.

50      Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 61–63 dalių matyti, kad Komisija motyvavo valstybinių išteklių, kaip jie suprantami pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą remdamasi tik ginčijamų koncesijų pratęsimu (žr. šio sprendimo 12 punktą). Be to, iš ginčijamo sprendimo 64–73 dalių matyti, kad Komisijos analizė, susijusi su pranašumo buvimu, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą, grindžiama prielaida, kad nagrinėjamas pratęsimas lemtų pajamas, kurios, atsižvelgiant į Italijos valdžios institucijų pateiktą informaciją, negalėtų būti palygintos su išlaidomis, kurias tipinė, gerai valdoma ir pakankamai priemonių turinti įmonė, norėdama įvykdyti nustatytus su viešąja paslauga susijusius reikalavimus, būtų patyrusi, kad įvykdytų aptariamos viešosios paslaugos įsipareigojimus (žr. šio sprendimo 13 punktą).

51      Taigi 2020 m. gruodžio 10 d. rašte, skirtame Komisijai ir jos pateiktame 2020 m. gruodžio 14 d. (žr. šio sprendimo 25 ir 26 punktus), Italijos infrastruktūros ir transporto ministerija nurodė:

„<…> patvirtinta, kad Komisijos sprendime numatyti koncesijos santykių pasikeitimo atvejai <…> šiuo metu yra visiškai nebeaktualūs ir pakeisti kitais sprendimais, nenumatančiais koncesijų trukmės pratęsimo.

Visų pirma, kiek tai susiję su [greitkeliais Asti–Cuneo ir SATAP A4 Turinas–Milanas], parengtas naujas finansinių planų peržiūros scenarijus [ir] jį 2020 m. gegužės 14 d. svarstymu patvirtino [Comitato interministeriale per la programmazione economica (tarpministerinis ekonomikos planavimo komitetas)] <…>

Bendrovė Autostrade per l’Italia parengė naują koncesijos pakeitimo pasiūlymą, kuriame nenumatytas jos termino pratęsimas ir kuris šiuo metu yra svarstomas.“

52      Taikydamas 2021 m. vasario 8 d. priimtą proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas paprašė Komisijos, prireikus pasikonsultavus su Italijos valdžios institucijomis, patikslinti, ar 2020 m. gruodžio 10 d. rašto tekstą reikia suprasti taip, kad galutinai atsisakyta pratęsti Autostrade per l’Italia koncesijos galiojimo terminą, nepaisant to, kad naujas minėto koncesininko pasiūlymas vis dar buvo nagrinėjamas.

53      2021 m. vasario 26 d. laišku Komisija Bendrajam Teismui perdavė 2021 m. vasario 10 d. Italijos infrastruktūros ir transporto ministerijos elektroninį laišką (žr. šio sprendimo 28 punktą). Aptariamame elektroniniame laiške nurodyta:

„Žinoma, patvirtinu, kad [Autostrade per l’Italia] koncesijos pratęsimo scenarijus yra nebeaktualus, dėl jos šiuo metu nagrinėjamas naujas pasiūlymas, kuriuo patvirtinama iš pradžių 2038 m. numatyta galiojimo pabaiga.“

54      Be to, aptariamas elektroninis laiškas patvirtina, kad buvo pasirašyta nauja koncesijos sutartis dėl greitkelių A33 Asti–Cuneo ir SATAP A4 Turinas–Milanas.

55      Galiausiai pritaikiusi naują proceso organizavimo priemonę Komisija 2021 m. kovo 29 d. laišku perdavė Bendrajam Teismui 2021 m. kovo 26 d. Tvarios infrastruktūros ir judumo ministerijos raštą (žr. šio sprendimo 28 punktą). Šiame rašte aptariama ministerija nurodo, kad užbaigti papildomi aktai dėl greitkelių SATAP A4 Turinas–Milanas ir Asti–Cuneo koncesijų, o dėl jų nuostatų aplinkybės, dėl kurių priimtas ginčijamas sprendimas, tapo pasenusios. Remiantis tuo pačiu raštu, šiuose papildomuose aktuose nenumatyta jokio abiejų aptariamų greitkelių koncesijų pratęsimas, tačiau jie „patvirtina“, kad pirmoji koncesija galioja iki 2026 m. gruodžio 31 d., o antrosios galiojimo pabaiga yra „vėl nustatyta“ 2031 m. gruodžio 31 dieną.

56      Dėl Autostrade per l’Italia valdomų greitkelių aptariamame rašte nurodyta, kad tarnybos suderintai rengia finansinio plano pasiūlymą, patvirtinantį koncesijos termino pabaigą 2038 m. gruodžio 31 d., ir kad pagal šį pasiūlymą koncesijos sutartis negali būti pratęsta po šios datos, todėl ginčijamas sprendimas tapo nebeaktualus.

57      Iš šio sprendimo 51–56 punktuose išdėstytų aplinkybių matyti, kad Italijos Respublika galutinai atsisakė ginčijamų koncesijų pratęsimo projekto, kuris yra aplinkybė, kuria remdamasi Komisija ginčijamame sprendime nagrinėjamas priemones kvalifikavo kaip valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 12 ir 13 punktus).

58      Iš tiesų, remiantis Italijos Respublikos pateikta informacija, dėl Società Iniziative Autostradali e Servizi valdomų greitkelių pažymėtina, kad papildomas aktas, kuriame nenumatyta pratęsimo, jau buvo pasirašytas ir įsigaliojo. Pagal šį papildomą aktą greitkelio SATAP A4 Turinas–Milanas koncesija baigs galioti 2026 m. gruodžio 31 d., t. y. iš pradžių numatytą datą. Pagal tą patį papildomą aktą greitkelio Asti–Cuneo koncesija baigs galioti 2031 m. gruodžio 31 d., t. y. gerokai anksčiau, nei numatyta iš pradžių (žr. šio sprendimo 8 punktą).

59      Dėl Autostrade per l’Italia valdomų greitkelių Italijos Respublika nurodė, kad pateiktas peržiūros pasiūlymas, pagrįstas koncesijos galiojimo pasibaigimu 2038 m. gruodžio 31 d., neleidžia pratęsti šios koncesijos po šios datos, kuri buvo numatyta iš pradžių (žr. šio sprendimo 6 punktą).

60      Kadangi Italijos vyriausybė galutinai atsisakė ginčijamos pagalbos projekto, galimas Bendrojo Teismo ginčijamo sprendimo panaikinimas įpareigotų Komisiją tik pradėti formalią tyrimo procedūrą, kuri iš karto netektų savo dalyko, o tai taip pat paneigia ieškovių pastabų dėl projekto, kuris nebegali būti įgyvendinamas, dalyką (žr. šio sprendimo 47 ir 48 punktus).

61      Be to, reikia pažymėti, kad, kaip Komisija pažymėjo 2020 m. gruodžio 14 d. laiške, iš ginčijamo sprendimo 23, 44 ir 50 dalių matyti, jog ginčijamų priemonių pripažinimas suderinamomis su vidaus rinka priklauso nuo sąlygos, kad tam tikri numatyti darbai bus pradėti ne vėliau kaip 2020 m. sausio 1 d. Iš tiesų remiantis išnaša Nr. 30, nurodyta ginčijamo spendimo 50 dalyje, siūlomuose susitarimuose buvo numatyta, kad jeigu darbai dėl greitkelio A33 Asti–Cuneo nebus pradėti iki 2020 m. sausio 1 d., plano dėl Società Iniziative Autostradali e Servizi valdomų greitkelių bus visiškai atsisakyta. Panašiai, remiantis ta pačia išnaša, jeigu „la Gronda di Genova“ ir greitkelių A7/A10/A12 jungčių tiesimo darbai nebūtų pradėti iki 2020 m. sausio 1 d., būtų atsisakyta visos Autostrade per l’Italia koncesijos pratęsimo.

62      Šios sąlygos paaiškinamos tuo, kad, kaip matyti, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 44, 147, 151 ir 152 dalių, ginčijamo projekto finansinė pusiausvyra priklauso būtent nuo tam tikrų investicijų grąžos normų apskaičiavimo ir nuo atsižvelgimo į esamas makroekonomikos sąlygas. Šie veiksniai savo ruožtu grindžiami duomenimis, kurie laikui bėgant gali keistis. Taigi pagal ginčijamo sprendimo 160 dalį automatinis atsisakymas pratęsti ginčijamas koncesijas jo 50 dalyje numatytomis sąlygomis (žr. šio sprendimo 61 punktą) yra priemonė, būtina siekiant išvengti pernelyg didelės kompensacijos koncesininkams.

63      Komisija, kuri pagal ginčijamo sprendimo 51 dalies a punkto antrą įtrauką turi būti informuota apie darbų eigą, 2020 m. gruodžio 14 d. laiške tvirtina, kad darbai, kurių vykdymas turėjo būti pradėtas ne vėliau kaip 2020 m. sausio 1 d., nebuvo pradėti; ieškovės to neginčija.

64      Iš šių teiginių matyti, kad Italijos Respublika negalėtų remtis Komisijos išvadomis dėl nuosaikaus pelno pagal ginčijamas priemones ir pernelyg didelės kompensacijos nebuvimo, nurodytomis ginčijamo sprendimo 151–165 dalyse (žr. šio sprendimo 15 punkto septintą įtrauką), jeigu ateityje nutartų įgyvendinti ginčijamą projektą, nepaisant to, kad teigia jo atsisakiusi. Iš tiesų, kadangi šio sprendimo 61 punkte nurodytų darbų pradžios iki 2020 m. sausio 1 d. sąlyga neįvykdyta, toks projektas nebūtų tas, dėl kurio Komisija nepateikė prieštaravimų pagal ginčijamą sprendimą.

65      Vadinasi, jeigu priemonė, kurią Italijos Respublika planuotų vėliau, būtų valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pagal Reglamento 2015/1589 2 straipsnį reikėtų Komisijai pateikti naują pranešimą, dėl kurio ši institucija turėtų įgyvendinti savo įgaliojimus pagal to paties reglamento 4 straipsnį.

66      Taigi 2020 m. gruodžio 14 d. laiške Komisija teisingai teigia, kad Italijos Respublika negali ir neįgyvendins ginčijamo projekto, kaip patvirtinta.

67      Grįsdamos išvadą, kad ir toliau yra suinteresuotos siekti ginčijamo sprendimo panaikinimo, ieškovės iš esmės nurodo keturis argumentus.

68      Konkrečiai kalbant, pirma, ieškovės nurodo, kad naujo Autostrade per l’Italia pasiūlymo Italijos valdžios institucijos dar nepatvirtino.

69      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 51–56 punktuose nurodytus duomenis, Italijos Respublika tvirtina, jog tai, kad Autostrade per l’Italia pateikė naują pasiūlymą, pagrįstą jos koncesijos galiojimo pabaiga 2038 m. gruodžio 31 d., neleidžia pratęsti šios koncesijos po šios datos. Šis pratęsimas bet kuriuo atveju negalimas dėl to, kad darbai, susiję su „la Gronda di Genova“ ir greitkeliu A33 Asti–Cuneo, nebuvo pradėti 2020 m. sausio 1 d. (žr. šio sprendimo 61–63 punktus), o ieškovės to neginčija.

70      Antra, ieškovės tvirtina, kad Italijos valdžios institucijos nepateikė išsamaus paaiškinimo dėl naujų finansinių planų, skirtų pakeisti pagal ginčijamą sprendimą patvirtintoms priemonėms. Visų pirma Italijos valdžios institucijos tik nurodė, kad naujuose planuose nenumatytas ginčijamų koncesijų pratęsimas, ir nepateikė paaiškinimo dėl greitkelio A33 Asti–Cuneo finansavimo iš greitkelio SATAP A4 Turinas–Milanas pajamų arba dėl galimos perėmimo kompensacijos, kurią galimas naujas koncesininkas turėtų mokėti koncesininkams pasibaigus koncesijų galiojimo laikui, taip pat nepatvirtino, kad ateityje jos „neatgaivins“ ginčijamų koncesijų pratęsimo. Tokiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo panaikinimas neleistų Komisijai pakartoti ginčijamame ieškinyje nustatytų klaidų, jei nauji finansiniai planai apimtų pagalbos priemones, kurių suderinamumas su vidaus rinka priklausytų nuo vertinimų, analogiškų tiems, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas.

71      Šiuo klausimu reikia priminti, kad aplinkybė, kuria rėmėsi Komisija, kvalifikuodama nagrinėjamas priemones kaip valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, yra ginčijamų koncesijų pratęsimas. Konkrečiai kalbant, Komisijos teigimu, būtent pajamos, gautos per laikotarpį, atitinkantį minėtą pratęsimą, yra valstybės ištekliai, suteikiantys pranašumą dabartiniams koncesininkams (žr. šio sprendimo 12, 13 ir 50 punktus). Be to, kiek tai susiję konkrečiai su greitkelio A33 Asti–Cuneo darbų finansavimu, šie darbai būtų finansuojami iš greitkelio SATAP A4 Turinas–Milanas koncesijos pratęsimo gautų pajamų, o perėmimo kompensacija būtų apskaičiuojama atsižvelgiant į šias pajamas (žr. šio sprendimo 10, 11 punktus ir 15 punkto trečią įtrauką).

72      Darytina išvada, kad dėl atsisakymo pratęsti ginčijamas koncesijas ginčijamame sprendime Komisijos atlikta analizė tiek dėl nagrinėjamų priemonių kaip valstybės pagalbos pobūdžio, tiek dėl jų suderinamumo su vidaus rinka remiantis SESV 106 straipsnio 2 dalimi automatiškai tampa nebeaktuali.

73      Šiomis aplinkybėmis klausimas, ar nauji finansiniai planai yra priemonės, dėl kurių bet kokia forma suteikiama valstybės pagalba, gali būti nagrinėjamas tik per naują procedūrą, kurią Komisija prireikus turėtų pradėti po naujo Italijos Respublikos pranešimo pagal SESV 108 straipsnį ir Reglamento 2015/1589 4 straipsnį. Būtent per tokią procedūrą Komisija nagrinėtų aptariamų priemonių suderinamumą su vidaus rinka, atsižvelgdama į visas reikšmingas jų ypatybes, ir įvertintų būtinybę pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnį.

74      Argumentą, susijusį su galimybe, kad Italijos Respublika galėtų pasinaudoti ginčijamu sprendimu ir atnaujinti ginčijamų koncesijų pratęsimą pasibaigus šiai bylai, reikia atmesti dėl šio sprendimo 61–65 punktuose nurodytų priežasčių.

75      Trečia, ieškovės tvirtina, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas įpareigotų Komisiją pradėti formalią tyrimo procedūrą ir taip paisyti jų procesinių teisių. Vis dėlto šį argumentą reikia atmesti dėl šio sprendimo 47–60 punktuose nurodytų priežasčių.

76      Ketvirta, ieškovės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas tebegalioja ir yra privalomas kiekvienam ginčui dėl „esamos pagalbos priemonių“ ar būsimų priemonių, nes pakeistas tik su ginčijamų koncesijų pratęsimu susijęs parametras.

77      Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl šio sprendimo 71 ir 72 punktuose nurodytų priežasčių ginčijamų koncesijų pratęsimas yra ne paprastas ginčijamame sprendime nagrinėtų priemonių parametras, o aplinkybė, kuri, Komisijos nuomone, pateisina šių priemonių pripažinimą valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taigi dėl nagrinėjamo pratęsimo atsisakymo nebelieka „esamos pagalbos priemonių“, kurias išnagrinėjo Komisija. Be to, ginčijamo sprendimo pobūdis, kuriuo nagrinėjamos priemonės pripažįstamos suderinamomis su vidaus rinka, neleidžia, kad jis turėtų kokį nors privalomą poveikį kitų pagalbos priemonių, kurios turi būti iš naujo išnagrinėtos, atžvilgiu (žr. šio sprendimo 73 punktą).

78      Darytina išvada, kad ši byla turi būti atskirta nuo ieškovių nurodytų bylų, kuriose Bendrasis Teismas patvirtino suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą iš esmės skirtingomis aplinkybėmis.

79      Visų pirma tai atvejai, kai formali tyrimo procedūra, kurią Komisija privalo pradėti, kai panaikintas sprendimas, priimtas atlikus pirminį patikrinimą, nėra betikslė, priešingai nei šioje byloje, nes ginčijamos priemonės jokiu būdu nebuvo atsisakyta (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 19 d. Sprendimo Ja zum Nürburgring /Komisija, T-373/15, EU:T:2019:432, 15, 83 ir 90–92 punktus; taip pat 2019 m. birželio 19 d. Sprendimo NeXovation / Komisija, T-353/15, EU:T:2019:434, 14, 67 ir 72–74 punktus). Tokiomis aplinkybėmis ginčijamo akto panaikinimas gali įpareigoti Komisiją prašyti suinteresuotųjų šalių pateikti pastabas per formalią tyrimo procedūrą, kuri, priešingai nei šioje byloje, nepraranda savo tikslo.

80      Antra, šią bylą reikia skirti nuo atvejų, kai ieškinys dėl sprendimo, kuris tapo negaliojantis, panaikinimo kelia klausimą dėl taisyklių, pagal kurias buvo priimtas ginčijamas aktas ir kurios ateityje gali būti taikomos procedūrose, kuriose, tikėtina, dalyvautų ieškovas, teisėtumo ar aiškinimo. Tokiu atveju ieškovas taip pat gali išsaugoti suinteresuotumą prašyti panaikinti aktą, kad būtų galima išvengti, kad jame galbūt padarytas pažeidimas pasikartos ateityje (šiuo klausimu žr. 1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal / Komisija, 92/78, EU:C:1979:53, 32 punktą ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C-362/05 P, EU:C:2007:322, 45–60 punktus).

81      Taigi šis suinteresuotumas pareikšti ieškinį egzistuotų tik jeigu, kaip nurodyta jurisprudencijoje, galimas pažeidimas galėtų pasikartoti ateityje, „nesvarbu, kokios būtų bylos aplinkybės, kuriomis [ieškovas pareiškė ieškinį]“ (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C-362/05 P, EU:C:2007:322, 52 punktas) arba „neatsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes“ (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C-57/16 P, EU:C:2018:660, 48 punktas).

82      Taigi, atsižvelgiant į suinteresuotumo pareikšti ieškinį realų, o ne hipotetinį pobūdį (žr. šio sprendimo 37 punktą), jis gali būti laikomas įrodytu, kai ieškinys kelia klausimą dėl taisyklių, taikytų priimant ginčijamą aktą, teisėtumo ar aiškinimo (šiuo klausimu žr. 1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal / Komisija, 92/78, EU:C:1979:53, 32 punktą; 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C-362/05 P, EU:C:2007:322, 54–59 punktus ir 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C-57/16 P, EU:C:2018:660, 49–52 punktus).

83      Vis dėlto šioje byloje ieškovės nurodo suinteresuotumą siekti ginčijamo sprendimo panaikinimo, kad būtų išvengta, kad Komisija iš naujo padarys tariamų vertinimo klaidų, dėl kurių ji pripažino ginčijamas priemones suderinamomis su vidaus rinka, nepradėjusi formalios tyrimo procedūros. Taigi, atsižvelgiant į grindžiant ieškinį nurodytų pagrindų apimtį (žr. šio sprendimo 32–35 punktus), galimos atitinkamos klaidos susijusios su Komisijos atliktu vertinimu, kuriuo pagrįstas ginčijamų priemonių pripažinimas suderinamomis su vidaus rinka, o šis vertinamas yra susijęs būtent su konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis. Darytina išvada, kad nurodytos vertinimo klaidos akivaizdžiai nesusijusios su pažeidimais, kurie gali pasikartoti „neatsižvelgiant į bylos aplinkybes, kuriomis pareikštas ieškinys“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 81 ir 82 punktus.

84      Be to, jeigu šis argumentas būtų laikomas tinkamu siekiant pagrįsti suinteresuotumo pareikšti ieškinį išsaugojimą tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, reikalavimas, susijęs su tuo, kad šis suinteresuotumas būtų realus, o ne hipotetinis (žr. šio sprendimo 37 punktą), netektų prasmės. Iš tiesų tokiu atveju suinteresuotumas išvengti bet kokio ieškinyje nurodyto tariamo pažeidimo pasikartojimo galėtų būti veiksmingai nurodytas bet kokiomis aplinkybėmis, įskaitant atvejį, kai ieškovas, kaip šioje byloje, negautų jokios naudos iš ginčijamo akto panaikinimo (žr. šio sprendimo 87 punktą).

85      Galiausiai, trečia, ši byla skiriasi nuo atvejų, kai toli gražu netapęs negaliojantis ginčijamas aktas sukėlė privalomų pasekmių ieškovui, jo adresatui, o šias pasekmes institucija atsakovė privalės panaikinti, atsižvelgdama į minėto akto panaikinimo priežastis (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 25 d. Sprendimo Gencor / Komisija, T-102/96, EU:T:1999:65, 40–42 punktus; 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T-22/97, EU:T:1999:327, 55–64 punktus; taip pat 2004 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo MCI / Komisija, T-310/00, EU:T:2004:275, 44–55 punktus).

86      Vis dėlto nagrinėjamu atveju, pirma, tai, kad ginčijamų priemonių atsisakyta prieš bet kokį įgyvendinimą, panaikina galimybę, kad jos galėjo sukelti pasekmių ieškovių konkurencinei padėčiai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1995 m. balandžio 27 d. Sprendimo ASPEC ir kt. / Komisija, T-435/93, EU:T:1995:79, 29 ir 30 punktus ir 1995 m. balandžio 27 d. Sprendimo Casillo Grani / Komisija, T-443/93, EU:T:1995:81, 7 ir 8 punktus). Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 39 ir 40 punktuose, ieškovių suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra ne privalomų ginčijamo sprendimo pasekmių, kurių jos patyrė, panaikinimas, o procesinių teisių, kuriomis jos galėtų pasinaudoti panaikinus šį sprendimą, apsauga. Dėl šio sprendimo 50–66 punktuose nurodytų priežasčių ginčijamo sprendimo panaikinimas negali suteikti ieškovėms siekiamos naudos, t. y. galimybės pateikti pastabas per formalią tyrimo procedūrą.

87      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas negali ieškovėms suteikti jokios naudos.

88      Vadinasi, nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio (žr. šio sprendimo 36–38 punktus).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

89      Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, jeigu nėra pagrindo priimti sprendimo, Bendrasis Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija pagrindinę informaciją, susijusią su ginčijamo projekto atsisakymu, pirmą kartą pateikė per teismo posėdį, nors ją turėjo anksčiau, reikia nuspręsti, kad ši institucija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę ieškovių patirtų bylinėjimosi išlaidų, o ieškovės padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Nebereikia priimti spendimo dėl INC SpA ir Consorzio Stabile Sis SCpA pareikšto ieškinio.

2.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę INC ir Consorzio Stabile Sis patirtų bylinėjimosi išlaidų.

3.      INC ir Consorzio Stabile Sis padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

Costeira

Gratsias

Kancheva

Paskelbta 2021 m. rugsėjo 15 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.