BENDROJO TEISMO (septintoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. liepos 2 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Žodinio Bendrijos prekių ženklo ALEX paraiška – Žodiniai ir vaizdinis nacionaliniai prekių ženklai ALEX – Santykinis atmetimo pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas – Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos priimtinumas – Pareiga motyvuoti – Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnis – Prekių ir paslaugų, žymimų prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, panašumo nebuvimas – Galimybės supainioti nebuvimas“
Byloje T‑657/13
BH Stores BV, įsteigta Kiurasao (Nyderlandų autonominė teritorija), atstovaujama advokato T. Dolde ir solisitoriaus M. Hawkins,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą L. Rampini,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Alex Toys LLC, įsteigta Vilmingtone, Delavere (Jungtinės Valstijos), atstovaujama advokatų G. Macías Bonilla, P. López Ronda, G. Marín Raigal ir E. Armero,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2013 m. rugsėjo 16 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1950/2012-2), susijusio su protesto procedūra tarp BH Stores BV ir Alex Toys LLC,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai M. van der Woude (pranešėjas), M. Kancheva, C. Wetter ir I. Ulloa Rubio,
posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2013 m. gruodžio 11 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2014 m. balandžio 2 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2014 m. kovo 21 d.,
atsižvelgęs į tai, kad ši byla perduota Bendrojo Teismo septintajai išplėstinei kolegijai,
atsižvelgęs į tai, kad vienas kolegijos narys negalėjo posėdžiauti, ir į Bendrojo Teismo pirmininko sprendimą pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį pasiskirti vietoj trūkstamo teisėjo,
įvykus 2015 m. kovo 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 2007 m. gruodžio 27 d. Panline U.S.A. Inc. (kurią 2013 m. gegužės 21 d. perleidus Bendrijos prekių ženklo paraiška pakeitė įstojusi į bylą šalis Alex Toys LLC) pagal iš dalies pakeistą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 26 sk., 78 t., p. 1), kuris pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra žodinis prekių ženklas ALEX.
3 Prekės, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 16 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 16, 20 ir 28 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka šį aprašymą:
– 16 klasė: „Guminiai antspaudai ir antspaudų pagalvėlės; trafaretų dėžutės; liniuotės; sulankstomi gimtadienio atvirukai; žymekliai; dažymo rinkiniai vaikams, kuriuose yra rankų dažai, nealiejiniai dažai, akvarelės, dažų teptukai, puodeliai ir vaikiškos prijuostės; lentų kempinės; kreida; vaškinės ir plastikinės kreidelės; klijai kanceliarijos arba buities reikmėms; vaikiškos žirklės; spalvoti pieštukai; popierius origamio reikmėms; piešimo, braižymo bloknotai; spalvinimo ir karpymo knygos; spalvinimo knygos; vaikiškos pratybų knygelės“;
– 20 klasė: „Baldai vaikams“;
– 28 klasė: „Vaikiški taikomosios dailės rinkiniai juvelyriniams dirbiniams, vėriniams, atvirukams, dioramoms, raktų grandinėlėms, drabužių aksesuarams, origamiui ir kirigamiui, lipdukams, meno kūriniams iš blizgučių, meno kūriniams iš smėlio, gyvūnų skulptūroms, sumažintiems modeliams, koliažams, stebuklingiems gėrimams, asmeniniams kvepalams, dušo žėlei, asmeniniams dienoraščiams ir atostogų atsiminimų knygelėms, nuotraukų albumams, raštams ant šilko, madingiems aksesuarams (įskaitant kaklo virveles, karoliukus ir švytinčius vėrinius) pasidaryti; vaikiški taikomosios dailės rinkiniai, skirti naudoti dažant, piešiant, piešiant pagal trafaretą, spalvinant, modeliuojant molį, darant dinozaurus ir juos piešiant, mokant abėcėlės ir skaičių (naudojant korteles su žodžiu ar paveikslėliu, magnetinius plastikinius skaičius ir raides); popierinių rankdarbių rinkiniai; maskaradiniai vakarėlių kostiumai; laikrodžiai ir rinkiniai laikrodžių juostoms daryti; vaikiškos prijuostės, parduodamos kartu su taikomosios dailės rinkiniais; vaikiški vonios žaislai; žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“.
4 Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2008 m. gegužės 26 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 21/2008.
5 2008 m. rugpjūčio 26 d. Arcandor Akt (kurią po vėlesnio perleidimo pakeitė ieškovė BH Stores BV) pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 40/94 42 straipsnį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis) pateikė protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms.
6 Protestas buvo grindžiamas šiais ankstesniais prekių ženklais:
– žodiniu Vokietijos prekių ženklu ALEX, kurio paraiška pateikta 1982 m. rugsėjo 2 d. ir kuris įregistruotas 1983 m. birželio 3 d., o registracija atnaujinta 2002 m. rugsėjo 3 d. ir 2012 m. spalio 1 d., kurio numeris 1049274 ir kuris žymi prie 28 klasės priskirtus „sporto reikmenis“,
– žodiniu Vokietijos prekių ženklu ALEX, kurio paraiška pateikta 1990 m. liepos 5 d. ir kuris įregistruotas 1992 m. sausio 15 d., o registracija atnaujinta 2010 m. rugpjūčio 1 d., kurio numeris DD 648968 ir kuris žymi prie 24 klasės priskirtus „vonios kambario skalbinius, kaip antai rankšluosčius rankoms, vonios rankšluosčius, vonios pirštines ir rankšluosčius svečiams“, ir prie 28 klasės priskirtus „sporto reikmenis“,
– čia pavaizduotu vaizdiniu Vokietijos prekių ženklu, kurio paraiška pateikta 1999 m. gegužės 4 d. ir kuris įregistruotas 1999 m. rugpjūčio 2 d., o registracija atnaujinta 2009 m. birželio 1 d., kurio numeris 39925705 ir kuris žymi prie 12 klasės priskirtus „dviračius“, prie 18 klasės priskirtus „krepšius, kuprines, kelionės krepšius ir lagaminus“ ir prie 28 klasės priskirtus „sporto reikmenis“:
7 Protestas grindžiamas pagrindais, nurodytais Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas) ir Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 5 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalis).
8 2011 m. birželio 7 d. ieškovė pateikė savo ankstesnių prekių ženklų naudojimo įrodymą.
9 2012 m. gegužės 16 d. įstojusi į bylą šalis apribojo 28 klasės prekių sąrašą ir išvardijusi šias prekes pateikė tokią naują nuorodą:
– 28 klasė: „<…> vaikiški vonios žaislai; žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti; nė viena minėtų prekių neapima sporto reikmenų“.
10 2012 m. spalio 3 d. Protestų skyrius atmetė visą protestą.
11 2012 m. spalio 22 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
12 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT antroji apeliacinė taryba patvirtino Protestų skyriaus sprendimą. Apeliacinė taryba nurodė, jog nagrinėjo tik Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte pateiktą protesto pagrindą, nes ieškovė nebepateikė argumentų dėl to paties reglamento 8 straipsnio 5 dalies. Ji taip pat nurodė, jog ieškovė neginčijo, kad ankstesni prekių ženklai buvo naudojami tik „sporto reikmenims“ žymėti ir kad protestas pateiktas tik dėl prie 28 klasės priskirtų „vaikiškų vonios žaislų“ ir „žaislų vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“. Apeliacinės tarybos nuomone, atitinkamą visuomenę sudaro Vokietijos plačioji visuomenė. Ji nurodė, jog, kalbant apie ankstesnius žodinius prekių ženklus, nebuvo ginčijama, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs, o kalbant apie ankstesnius vaizdinius prekių ženklus – prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs. Apeliacinė taryba rėmėsi 2013 m. birželio 4 d. Sprendimu i-content / VRDT – Decathlon (BETWIN) (T‑514/11, Rink. (Ištraukos), EU:T:2013:291, 34–39 punktai) ir nurodė, kad „sporto reikmenys“ ir „vaikiški vonios žaislai“ ir „žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ yra skirtingos prekės, todėl nėra jokios galimybės supainioti, nes netenkinama būtina Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sąlyga, t. y. prekių tapatumas ar panašumas.
Šalių reikalavimai
13 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas per procedūrą Protestų skyriuje ir VRDT antrojoje apeliacinėje taryboje.
14 VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti visą ieškinį,
– priteisti iš ieškovės VRDT ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas, įskaitant tas, kurias įstojusi į bylą šalis patyrė VRDT per protesto ir apeliacinę procedūras.
15 Per teismo posėdį, atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, įstojusi į bylą šalis nurodė, jog pirmiausia prašo Bendrojo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo ieškovės apeliacija Apeliacinei tarybai pripažinta priimtina, o nepatenkinus šio reikalavimo – atmesti ieškinį ir patvirtinti ginčijamą sprendimą, jei Bendrasis Teismas pripažintų, kad Apeliacinei tarybai pateikta apeliacija yra priimtina.
Dėl teisės
Dėl Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos priimtinumo
16 Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad Apeliacinei tarybai pateikta apeliacija nepriimtina, nes buvo nesilaikyta Reglamento Nr. 207/2009 60 straipsnyje nustatyto keturių mėnesių termino nuo pranešimo apie sprendimą datos, per kurį reikia pateikti prašymą, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai. Ji tvirtina, kad apie Protestų skyriaus sprendimą ieškovei buvo pranešta 2012 m. spalio 3 d. ir kad apeliacijos pagrindus ji nurodė 2013 m. vasario 7 d., t. y. praleidusi nustatytą terminą, kuris, įstojusios į bylą šalies nuomone, baigėsi 2013 m. vasario 4 d. (2013 m. vasario 3 d. buvo sekmadienis). Ji priduria, kad apie šį pažeidimą ginčijamame sprendime nebuvo užsiminta.
17 Pirma, reikia konstatuoti, kad Apeliacinė taryba nepaliko nuošalyje apeliacijos priimtinumo klausimo, nes ginčijamo sprendimo 17 punkte nurodė, kad apeliacija atitinka Reglamento Nr. 207/2009 58, 59 ir 60 straipsnių ir 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 48 taisyklės 1 dalies nuostatas, todėl yra priimtina.
18 Antra, nagrinėjant klausimą, ar 2013 m. vasario 7 d. apeliacijos pagrindus galima laikyti pateiktais per Reglamento Nr. 207/2009 60 straipsnyje numatytą terminą, šioje byloje reikia remtis 2011 m. balandžio 18 d. VRDT pirmininko sprendimo EX-11-3 dėl laiškų siuntimo elektroniniu būdu į VRDT ir iš VRDT, kuris taikomas Protestų skyriaus sprendimo priėmimo momentu, 7 straipsnio 4 dalimi. Ši nuostata išdėstyta taip:
„Jeigu nėra nustatyta tiksli pranešimo data, laikoma, kad tai yra penkta darbo diena po dokumento sukūrimo [VRDT] sistemose. Dokumente nurodyta jo sukūrimo data. Dokumentas pateikiamas MAILBOX kuo anksčiau iki šio penkių dienų termino pabaigos.“
19 Ieškovė ir VRDT teigia, kad nagrinėjamu atveju Protestų skyriaus sprendimo sukūrimo [VRDT] sistemose data yra 2012 m. spalio 3 d., todėl laikoma, kad apie Protestų skyriaus sprendimą buvo pranešta po penkių dienų, t. y. 2012 m. spalio 8 d.
20 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad Protestų skyriaus sprendimas buvo priimtas 2012 m. spalio 3 d., taigi dokumentas negalėjo būti sukurtas VRDT sistemose pagal Sprendimo EX-11-3 7 straipsnio 4 dalį anksčiau.
21 Todėl pagal Reglamento Nr. 2868/95 70 taisyklės 1 ir 2 dalis, siejamas su Reglamento Nr. 207/2009 60 straipsnio paskutiniu sakiniu, terminas, per kurį turėjo būti nurodyti apeliacijos pagrindai, baigėsi anksčiausiai 2013 m. vasario 8 d.
22 Vadinasi, 2013 m. vasario 7 d. pagrindai buvo pateikti per nustatytą terminą ir Apeliacinė taryba teisėtai pripažino, kad ieškovės apeliacija yra priimtina.
23 Iš to, kas pirma nurodyta, matyti, kad įstojusios į bylą šalies pagrindas, susijęs su Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos nepriimtinumu, turi būti atmestas.
Dėl pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktų dokumentų priimtinumo
24 Įstojusi į bylą šalis mano, kad Bendrasis Teismas neturi atsižvelgti į naujus ieškovės įrodymus, nes šie įrodymai pateikti pirmą kartą per procesą (šiame teisme) ir jų turinys negali pakeisti ginčijamame sprendime pateiktų argumentų ir išvadų.
25 Negali būti atsižvelgiama į ieškinio 14–18 priedus su ištraukomis iš interneto svetainių, kurie pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme ir kurių ištraukos pateikiamos ieškinyje. Iš tiesų Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys yra skirtas VRDT apeliacinių tarnybų sprendimų teisėtumo kontrolei, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį, todėl Bendrojo Teismo funkcija nėra peržiūrėti faktines aplinkybes pagal pirmą kartą jam pateiktus dokumentus. Taigi minėti dokumentai, nenagrinėjant jų įrodomosios galios, atmestini (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Sadas / VRDT – LTJ Diffusion (ARTHUR ET FELICIE), T‑346/04, Rink., EU:T:2005:420, 19 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Tas pats pasakytina dėl įstojimo į bylą paaiškinimų 9 priedo.
26 Nors ieškinio 13 ir 19 priedai pirmą kartą buvo pateikti Bendrajame Teisme, jie yra ne tiesiog įrodymai, bet jie susiję su VRDT ir Europos Sąjungos teismo praktika, kuria net pasibaigus procedūrai VRDT šalis turi teisę remtis (šiuo klausimu žr. 25 punkte minėto Sprendimo ARTHUR ET FELICIE, EU:T:2005:420, 20 punktą ir 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Castellblanch / VRDT – Champagne Roederer (CRISTAL CASTELLBLANCH), T‑29/04, Rink., EU:T:2005:438, 16 punktą). Nei šalims, nei pačiam Bendrajam Teismui negali būti trukdoma aiškinant Sąjungos teisę vadovautis Sąjungos, nacionalinių ar tarptautinių teismų praktika. Tokia galimybė remtis Sąjungos, nacionalinių ar tarptautinių teismų sprendimais nenumatyta teismo praktikoje, pagal kurią ieškiniu Bendrajame Teisme siekiama patikrinti, ar teisėti apeliacinių tarybų sprendimai atsižvelgiant į šalių pateiktą informaciją, todėl norima ne priekaištauti Apeliacinei tarybai dėl to, kad ji neatsižvelgė į Sąjungos teismo ar konkretaus nacionalinio ar tarptautinio teismo sprendime esančias faktines aplinkybes, bet remtis teismų sprendimais grindžiant pagrindą, kad Apeliacinės tarybos pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 nuostatą (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 12 d. Sprendimo Vitakraft-Werke Wührmann / VRDT – Johnson’s Veterinary Products (VITACOAT), T‑277/04, Rink., EU:T:2006:202, 70 ir 71 punktus).
Dėl esmės
27 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus, susijusius su, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimu ir, antra, to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
Dėl (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pažeidimu
28 Remdamasi savo pirmuoju pagrindu ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba pažeidė savo pareigą motyvuoti, nes, užuot nagrinėjusi šalių per protesto ir apeliacinę procedūras pateiktus faktus bei argumentus ir išdėsčiusi lemiamus faktus ir teisinius argumentus, dėl kurių priimtas ginčijamas sprendimas, ji tik pateikė nuorodą į šio sprendimo 12 punkte minėtą Sprendimą BETWIN (EU:T:2013:291), kurio 36–38 punktus iš dalies nukopijavo, kad padarytų išvadą, jog nagrinėjamos prekės skiriasi, ir nenagrinėjo, ar šį teismo sprendimą grindžiantys faktai ir argumentai taip pat taikomi šioje byloje.
29 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmą sakinį VRDT sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šios pareigos apimtis atitinka SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje nustatytos pareigos apimtį, ir šiame straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi būti toks, kad aiškiai ir nedviprasmiškai atspindėtų teisės akto autoriaus argumentus. Iš tiesų pareiga motyvuoti VRDT sprendimus siekiama dvigubo tikslo: pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priimtos priemonės pagrindžiamuosius motyvus, kad jie galėtų ginti savo teises, ir, antra, leisti Sąjungos teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (2004 m. spalio 21 d. Sprendimo KWS Saat / VRDT, C‑447/02 P, Rink., EU:C:2004:649, 64 ir 65 punktai ir 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Herbacin cosmetic / VRDT – Laboratoire Garnier (HERBA SHINE), T‑34/12, EU:T:2013:618, 42 punktas).
30 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nustatant, ar sprendimo motyvai atitinka šiuos reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir į kontekstą ir į visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. 2011 m. spalio 26 d. Sprendimo Bayerische Asphaltmischwerke / VRDT – Koninklijke BAM Groep (bam), T‑426/09, EU:T:2011:633, 74 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
31 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog negalima reikalauti, kad apeliacinės tarybos pateiktų išsamų atsakymą į kiekvieną procedūros šalių nurodytą argumentą. Taigi motyvai gali būti numanomi su sąlyga, kad jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl ko buvo priimtas Apeliacinės tarybos sprendimas, o kompetentingam teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti jam priklausančią kontrolę (žr. 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Reber / VRDT – Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli (Mozart), T‑304/06, Rink., EU:T:2008:268, 55 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Pakanka, kad Apeliacinė taryba išdėstytų tik tuos faktus ir teisines pastabas, kurie yra esminiai sprendimo turiniui (žr. 2010 m. birželio 30 d. Sprendimo Matratzen Concord / VRDT – Barranco Schnitzler (MATRATZEN CONCORD), T‑351/08, EU:T:2010:263, 18 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
32 Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 25 punkto aiškiai matyti, jog, pirma, Apeliacinė taryba manė, kad šio sprendimo 12 punkte minėtame Sprendime BETWIN (EU:T:2013:291) padaryta išvada, jog nėra jokio panašumo tarp „sporto reikmenų“ ir „žaislų, žaidimų ir žaidimų reikmenų“, „taikoma“ ir prekėms, dėl kurių kilo ginčas šioje byloje, t. y. „sporto reikmenims“, „vaikiškiems vonios žaislams“ ir „žaislams vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“.
33 Antra, Apeliacinė taryba pakartojo šio sprendimo 12 punkte minėtame Sprendime BETWIN (EU:T:2013:291) pateiktus motyvus ir ginčijamo sprendimo 25 punkte patikslino mananti, kad jie svarbūs norint galutinai atmesti šioje byloje protestą pateikusio asmens argumentus.
34 Ginčijamo sprendimo 26 punkte Apeliacinė taryba priminė, kad net jei gali būti nustatytas panašumas tarp „sporto reikmenų“ ir tam tikrų žaislų (pavyzdžiui, „vaikiškų vonios žaislų“ ir „žaislų vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“), kadangi kai kurie „sporto reikmenys“ gali būti naudojami kaip žaislai, o kai kurie žaislai taip pat gali būti „sporto reikmenys“, tokia prielaida nepaneigia fakto, kad šios dvi prekių kategorijos iš esmės yra skirtingos paskirties, t. y. fiziniais pratimais su „sporto reikmenimis“ siekiama treniruoti kūną, „vaikiškais vonios žaislais“ siekiama smagiai užimti mažus vaikus, o „žaislais vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ – smagiai užimti vaikus ir juos lavinti.
35 Be to, ginčijamo sprendimo 27 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad nors „sporto reikmenys“ gali būti skirti vaikams kaip žaislai arba gali būti sukurti kaip žaidimus papildančios prekės, todėl jie gali būti gaminami tų pačių įmonių ir parduodami tais pačiais platinimo kanalais, tai yra prekių kategorijos, kurios apskritai gaminamos specializuotų įmonių ir parduodamos specializuotose parduotuvėse arba, jei jais prekiaujama dideliuose prekybos centruose, specializuotuose skyriuose, kurie nors ir gali būti greta, vis dėlto yra atskiri.
36 Iš to, kas nurodyta, matyti, kad, priešingai tam, ką teigė ieškovė, lemiami faktai ir teisinės pastabos, kurie yra esminiai ginčijamo sprendimo turiniui, aiškiai nurodyti ginčijamame sprendime ir leidžia ieškovei sužinoti ginčijamą sprendimą grindžiančius motyvus, kad ji galėtų ginti savo teises, o Sąjungos teismui – vykdyti teisėtumo kontrolę.
37 Be to, Apeliacinei tarybai visiškai nedraudžiama remtis Sąjungos teismo sprendime išdėstytais motyvais, jei ji mano, kad jie taikytini nagrinėjamoje byloje. Taigi, nors tiesa, kad Apeliacinė taryba išplėtė šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo BETWIN (EU:T:2013:291) 36–38 punktus, ji aiškiai nurodė, kurie, kaip ji mano, šį sprendimą grindžiantys faktai ir argumentai taikytini šioje byloje.
38 Trečia, kiti ieškovės argumentai taip pat neleidžia daryti išvados, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmas sakinys.
39 Visų pirma ieškovė tvirtina, kad šio sprendimo 12 punkte minėtame Sprendime BETWIN (EU:T:2013:291) Bendrasis Teismas nurodė, jog nėra ginčijamo sprendimo argumentus grindžiančių įrodymų, tačiau šioje byloje yra kitaip.
40 Be to, reikia nurodyti, kad klausimas, ar šio sprendimo 12 punkte minėtas Sprendimas BETWIN (EU:T:2013:291) taikytinas šioje byloje, turi būti nagrinėjamas kartu su antruoju pagrindu, t. y. jis priskirtinas prie ginčijamo sprendimo teisėtumo analizės iš esmės, o ne prie ginčijamo sprendimo motyvų analizės.
41 Ieškovė taip pat iš esmės teigia, kad Apeliacinė taryba pažeidė pareigą atsižvelgti į šalių argumentus, kuriuose daroma nuoroda į VRDT ankstesnius sprendimus, ir motyvuoti savo sprendimą atsižvelgiant į tuos sprendimus. Ji kritikuoja ir tai, kad nebuvo atsižvelgta į 2013 m. rugsėjo 16 d. Bendrojo Teismo sprendimą Knut IP Management / VRDT – Zoologischer Garten Berlin (KNUT – DER EISBÄR) (T‑250/10, EU:T:2013:448; toliau – Sprendimas KNUT).
42 Šiuo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad sprendimai dėl žymens įregistravimo kaip Bendrijos prekių ženklo, kuriuos VRDT apeliacinės tarybos priima remdamosi Reglamentu Nr. 207/2009, priskiriami ribotai kompetencijai, o ne diskrecijai. Todėl tokių sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik šiuo reglamentu, aiškinamu Sąjungos teismo, o ne apeliacinių tarybų sprendimų priėmimo praktika (2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Alcon / VRDT, C‑412/05 P, Rink., EU:C:2007:252, 64 ir 65 punktai ir 25 punkte minėto Sprendimo ARTHUR ET FELICIE, EU:T:2005:438, 71 punktas).
43 Šioje byloje, atsižvelgiant į šio sprendimo 31 ir 42 punktuose nurodytą teismo praktiką ir į tai, kad Apeliacinė taryba pakankamai išdėstė faktus ir teisines pastabas, kurie yra esminiai ginčijamo sprendimo turiniui, Apeliacinė taryba neturi remtis specialiais motyvais, kad pateisintų savo sprendimą pagal ankstesnius VRDT sprendimus, kurie nurodyti šalių rašytiniuose dokumentuose, arba pagal Sąjungos teismo sprendimus.
44 Be to, konkrečiau kalbant apie argumentą, susijusį su šio sprendimo 41 punkte minėtu Sprendimu KNUT (EU:T:2013:448), reikia konstatuoti, kad darant prielaidą, jog Apeliacinė taryba galėjo laiku sužinoti apie šį sprendimą, negalima reikalauti, kad ji komentuotų bet kurį Sąjungos teismo sprendimą, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad ji aiškiai pritarė šio sprendimo 12 punkte minėtam Sprendimui BETWIN (EU:T:2013:291), kuris susijęs su tuo pačiu klausimu, koks ir nagrinėjamas šioje byloje.
45 Todėl pirmąjį ieškovės nurodytą pagrindą reikia atmesti.
Dėl (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
46 Ieškovės nuomone, Apeliacinė taryba suklydo, kai nusprendė, kad atitinkamos prekės nepanašios ir kad nėra galimybės supainioti.
47 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas. Suklaidinimo galimybė apima ir galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu. Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 2 dalies a punkto ii papunktį ankstesniais prekių ženklais reikia laikyti prekių ženklus, įregistruotus valstybėje narėje, kurių įregistravimo paraiškos padavimo data yra ankstesnė už Bendrijos prekių ženklo paraiškos padavimo datą.
48 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką galimybę suklaidinti sudaro tikimybė, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos yra pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Iš tos pačios teismo praktikos taip pat matyti, jog galimybė suklaidinti turi būti visapusiškai vertinama, atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiu atveju svarbius veiksnius, įskaitant žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Laboratorios RTB / VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, Rink., EU:T:2003:199, 30–33 punktus ir nurodytą teismų praktiką).
49 Pirmiausia, kai ankstesnio prekių ženklo apsauga apima visą Sąjungą, reikia atsižvelgti į tai, kaip prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, suvokia nagrinėjamų prekių vartotojas šioje teritorijoje. Tačiau reikia priminti, kad pakanka net dalyje Sąjungos egzistuojančio absoliutaus atmetimo pagrindo, kad žymuo nebūtų registruojamas kaip prekių ženklas (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Mast-Jägermeister / VRDT – Licorera Zacapaneca (VENADO su rėmu ir kt.), T‑81/03, T‑82/03 ir T‑103/03, Rink., EU:T:2006:397, 76 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
50 Šioje byloje Apeliacinė taryba nusprendė, kad atitinkama visuomenė apima plačiąją Vokietijos, kuri yra valstybė narė, kur saugomi ankstesni prekių ženklai, visuomenę, ir to šalys neginčijo.
51 Be to, neginčijama, kad, kalbant apie ankstesnius žodinius prekių ženklus, prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs, o kalbant apie ankstesnį vaizdinį prekių ženklą – prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs.
52 Reikia pritarti šiems Apeliacinės tarybos vertinimams.
– Dėl prekių palyginimo.
53 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, siekiant įvertinti nagrinėjamų prekių ar paslaugų panašumą, reikia atsižvelgti į visus svarbius ryšį tarp jų apibūdinančius veiksnius. Tarp šių veiksnių visų pirma yra jų rūšis, paskirtis, naudojimas ir konkurencinis ar papildomas pobūdis (1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, Rink., EU:C:1998:442, 23 punktas). Taip pat galima atsižvelgti į kitus veiksnius, pavyzdžiui, atitinkamų prekių platinimo būdus (žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo El Corte Inglés / VRDT – Bolaños Sabri (PiraÑAM diseño original Juan Bolaños), T‑443/05, Rink., EU:T:2007:219, 37 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
54 Šioje byloje reikia palyginti prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimus „vaikiškus vonios žaislus“ ir „žaislus vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ su ankstesniais prekių ženklais žymimais „sporto reikmenimis“.
55 Prieš pradedant nagrinėti pagrindinius argumentus, reikia konstatuoti, kad apskritai ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai, kad ši neidentifikavo „vaikiškų vonios žaislų“ ir „žaislų vaikų veiklumui [lavinti ir vystyti]“ kategorijos prekių. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal teismo praktiką prekybos prekių ženklais žymimomis prekėmis konkretūs būdai bėgant laikui ir atsižvelgiant į šių prekių ženklų savininkų valią gali keistis, todėl numatoma dviejų prekių ženklų supainiojimo galimybės analizė neturi priklausyti nuo įgyvendintų arba neįgyvendintų subjektyvių komercinių prekių ženklų savininkų ketinimų (2007 m. kovo 15 d. Sprendimo T.I.M.E. ART / VRDT, C‑171/06 P, EU:C:2007:171, 59 punktas ir 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Honda Motor Europe / VRDT – Seat (MAGIC SEAT), T‑363/06, Rink., EU:T:2008:319, 63 punktas). Taigi Apeliacinė taryba neturi identifikuoti prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimų specialių prekių, nes jos gali keistis.
56 Pirmiausia ieškovė nurodo keturias argumentų kategorijas, kuriomis siekiama įrodyti, kad atitinkamos prekės yra panašios: jų pobūdį, jų paskirtį, platinimo ir gamybos būdus ir VRDT sprendimų priėmimo praktiką.
57 Visų pirma, dėl prekių pobūdžio ieškovė tvirtina, kad ankstesniais prekių ženklais žymimi „sporto reikmenys“ ir prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimi „vaikiški vonios žaislai“ ir „žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ yra to paties pobūdžio, nes jie dažnai pagaminti iš tų pačių medžiagų (odos, plastiko, medžio ar metalo), jų naudojimas toks pats, nes reikia fizinių jėgų, be to, ir vieni, ir kiti yra tvirti. Ieškovė taip pat teigia, kad, remiantis šio sprendimo 41 punkte minėtu Sprendimu KNUT (EU:T:2013:448), daugelis „sporto reikmenų“ parduodama paprastesnės formos ir mažesnio dydžio nei vaikams skirti lavinamieji žaislai, todėl dažnai sunku atskirti „sporto reikmenis“ ir lavinamuosius žaislus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo KNUT, EU:T:2013:448, 47 punktą).
58 Pirma, dėl ieškovės argumento, susijusio su nagrinėjamų prekių sudėtimi ir įrodymais, kuriuos ji pateikė šiuo klausimu VRDT, reikia konstatuoti, kad vien to, jog ankstesniais prekių ženklais žymimi „sporto reikmenys“ ir prašomu prekių ženklu žymimi žaislai gali būti pagaminti iš tų pačių medžiagų, kurios, beje, gali labai skirtis, nepakanka prekių panašumui įrodyti atsižvelgiant į didelę prekių, kurios gali būti pagamintos iš odos, plastiko, medžio ar metalo, įvairovę. Iš tiesų gaminant didelį visiškai skirtingų prekių asortimentą gali būti naudojama ta pati medžiaga ar priemonės.
59 Antra, priešingai, nei teigia ieškovė, būtent tai, kad egzistuoja paprastesnės formos ir mažesnio dydžio „žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“, leidžia juos atskirti nuo „sporto reikmenų“, o ne supainioti su jais. Šioje byloje „žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“, kaip matyti iš jų apibūdinimo, skirti santykinai mažiems vaikams ir skiriasi nuo „sporto reikmenų“ (nors juos ir imituoja) dėl mažesnio techninio sudėtingumo, kitokios išvaizdos (mažesnis dydis, lengvumas), vaikams pritaikytos apsaugos pagal 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/48/EB dėl žaislų saugos (OL L 170, p. 1) ir dėl paprastai mažesnės kainos. Miniatiūrinio golfo rinkinys, pakartojant ieškovės nurodytą prašomo įregistruoti prekių ženklo žymimos prekės pavyzdį, yra pritaikytas prie vaikų ūgio, o lazdos nėra visiškai tokios kaip tikrosios golfo lazdos ir yra pagamintos iš lengvo plastiko. Šie argumentai a fortiori taikomi „vaikiškiems vonios žaislams“, kurie neturi „sportinio“ atitikmens.
60 Trečia, kalbant apie argumentus, pagal kuriuos nagrinėjamos prekės taip pat naudojamos pasitelkiant fizines jėgas ir yra tokios pat sudėties, pažymėtina, kad šie faktai šiuo atveju nėra reikšmingi, nes tai yra daugelio prekių, kurių pirminis tikslas visiškai nesusijęs su sportu (rankiniai įrankiai, valymo, statybos priemonės ir t. t.), atveju.
61 Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia konstatuoti, kad prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimi žaislai yra kitokio pobūdžio nei ankstesniais prekių ženklais žymimi „sporto reikmenys“.
62 Tada ieškovė teigia, kad prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių kilmė yra tapati, nes jie sukurti fizinei veiklai ir pramogoms. Ji tvirtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 41 punkte minėtame Sprendime KNUT (EU:T:2013:448), egzistuoja tam tikras „nenutrūkstamas perėjimas“ nuo „sporto reikmenų“ prie žaidimų, nes žinoma, kad „sporto reikmenys“ naudojami žaidimams, o kai kurie žaidimai taip pat gali būti tapatinami su „sporto reikmenimis“ (šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo KNUT, EU:T:2013:448, 47 punktas).
63 Pirmiausia, kaip matyti iš paties šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo KNUT (EU:T:2013:448), iš principo 28 klasės „gimnastikos ir sporto prekės, nepriskirtos prie kitų klasių“, ir tos pačios klasės „lėlės (žaislai), žaidimai, žaislai; pliušiniai gyvūnai“ negali vieni kitų papildyti ar pakeisti, nes nagrinėjamos prekės yra skirtingos paskirties. Iš tiesų, kadangi gimnastikos ir sporto prekės visų pirma skirtos fiziniam pasirengimui, žaidimai ir žaislai iš principo atlieka pramoginę funkciją (šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo KNUT, EU:T:2013:448, 44 ir 45 punktai).
64 Iš tiesų tai, kad viena paskirtis (pavyzdžiui, fizinė veikla) neeliminuoja kitos paskirties (pavyzdžiui, laisvalaikio) ir kad šios dvi paskirtys gali „susipinti“ tam tikros prekės atveju, kaip pabrėžia ieškovė, nekelia kliūčių identifikuoti dominuojantį arba, kitaip tariant, „pirmąjį“ prekės tikslą. Taigi įstojusi į bylą šalis teisingai pažymi, kad „naudojimu“ reikia laikyti įprastą prekės naudojimą, o ne išvestinį ar retai pasitaikantį naudojimą.
65 Vadinasi, tai, kad egzistuoja „nepertraukiamas perėjimas“ tarp dviejų kategorijų prekių, kurių paskirtis iš esmės skirtinga, arba jų susikirtimo zona, nereiškia, kad visos atitinkamos prekės, kurios priskirtinos prie šių prekių kategorijų, yra panašios.
66 Be to, iš teismo praktikos matyti, jog tai, kad dvi prekės tam tikra prasme gali atitikti tą patį poreikį, nekliudo atitinkamam vartotojui jas laikyti skirtingomis prekėmis (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo Coca-Cola / VRDT – San Polo (MEZZOPANE), T‑175/06, Rink., EU:T:2008:212, 66 punktą).
67 Šiuo atveju ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba, remdamasi šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo BETWIN (EU:T:2013:291) 35 ir 36 punktais, teisingai nusprendė, kad prekės, dėl kurių kilo ginčas, iš esmės yra skirtingos paskirties.
68 Iš tiesų iš šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo BETWIN (EU:T:2013:291) matyti, kad net jei negalima atmesti galimybės, jog gali būti nustatytas kai kurių „gimnastikos ir sporto prekių“ ir kai kurių „žaislų, žaidimų ir žaidimų reikmenų“ panašumas, nes kai kurie „sporto reikmenys“ gali būti naudojami „žaidžiant“, o kai kurie „žaidimai“ taip pat gali būti „sporto reikmenys“, nesant tikslių VRDT instancijų nuorodų dėl nagrinėjamų specifinių prekių ir dėl jų skirstymo būdo, tokia prielaida nepaneigia to, kad šios dvi prekių kategorijos iš esmės yra skirtingos paskirties. Iš tiesų, net jei pagal paskirtį šių dviejų prekių kategorijos skirtos visuomenės pramogai, jomis siekiama taip pat kitų tikslų. Fiziniais pratimais su „sporto ir gimnastikos prekėmis“ treniruojamas kūnas, o „žaislais, žaidimais ir žaidimų reikmenimis“ visų pirma siekiama, kad jų naudotojai smagiai leistų laiką (šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo BETWIN, EU:T:2013:291, 35 ir 36 punktai).
69 Dar akivaizdžiau, palyginti su šio sprendimo 12 punkte minėtame Sprendime BETWIN (EU:T:2013:291) nurodytais „žaislais, žaidimais ir žaidimų reikmenimis“, kad „žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ visų pirma skirti smagiai jų naudotojams užimti siekiant lavinimo (bazinių žinių apie žodžius, raides, skaičius ir t. t. suteikimas) ir bendrojo vystymo tikslų, kurie, žinoma, gali apimti fizinį vystymąsi, tačiau atitinkamos fizinės formos įgavimas nėra jų pirmoji paskirtis. Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad žodžių junginys „žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ daugiausia reiškia fizinę veiklą. Be to, žodis „veiklumas“ gali reikšti ne tik intelektualinę veiklą, bet pridūrus žodžius „vaikams lavinti ir vystyti“ pabrėžiama mintis, kad žymima veikla pirmiausia siekiama ne tiesiog fizinių tikslų, bet, priešingai, pedagoginių.
70 Taigi ginčijamo sprendimo 26 punkte Apeliacinė taryba teisingai nurodė, kad „sporto reikmenys“ skirti treniruoti kūnui atliekant fizinius pratimus, o „žaislais vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ siekiama, kad vaikai smagiai leistų laiką ir kartu būtų lavinami.
71 Ginčijamo sprendimo 26 punkte Apeliacinė taryba taip pat teisingai nusprendė, kad „vaikiškais vonios žaislais“ „aiškiai siekiama smagiai užimti mažus vaikus“. Iš tiesų paprasčiausio žaidimo tikslas, kuris būdingas „vaikiškiems vonios žaislams“, yra dar akivaizdesnis nei „žaislų vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ atveju.
72 Antra, priešingai, nei teigė ieškovė, prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimos prekės nėra konkuruojančios tarpusavyje.
73 Ji nurodo būtent tai, kad vartotojai paprastai gali pakeisti šios rūšies prekes (ji teikia kamuolių arba paplūdimio tinklinio inventoriaus pavyzdį).
74 Tačiau iš šio sprendimo 61, 70 ir 71 punktų matyti, kad prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių pobūdis ir paskirtis skiriasi, jos nėra vienos kitas pakeičiančios ir todėl jos nėra konkuruojančios. Bet kuriuo atveju, jei kartais prireikus nagrinėjamas prekes galima pakeisti, tą galima padaryti tik viena kryptimi, t. y. tik tam tikrų prašomais įregistruoti prekių ženklais žymimų žaislų vartotojai gali įsigyti atitinkamų ankstesniais prekių ženklais žymimų „sporto reikmenų“, jei pakiltų šių žaislų kainos. Akivaizdu, kad net jei „sporto reikmenų“ kainos pakiltų, „sporto reikmenų“ vartotojai dėl to neįsigytų šių žaislų, kad pakeistų tikrus „sporto reikmenis“.
75 Trečia, ieškovė klaidingai teigia, kad šio sprendimo 12 punkte minėtame Sprendime BETWIN (EU:T:2013:291) Bendrasis Teismas kategoriškai neatmetė galimybės, kad nagrinėjamos prekės yra panašios paskirties, bet tik pripažino, kad tokio panašumo negalima preziumuoti „nesant tikslių VRDT instancijų nuorodų <...> dėl nagrinėjamų specifinių prekių ir dėl jų skirstymo būdo“. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šis patikslinimas, pateiktas šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo BETWIN (EU:T:2013:291) 36 punkte, nedaro poveikio tame pačiame punkte pateikto teiginio, kad „sporto reikmenys“ ir „žaislai, žaidimai ir žaidimų reikmenys“ iš esmės yra kitokios paskirties, apimčiai. Šitaip Bendrasis Teismas tik priminė, kad VRDT nepateikė priešingo įrodymo. Be to, iš šio sprendimo 55 punkto matyti, kad galimo dviejų prekių ženklų supainiojimo analizė turi būti atliekama atsižvelgiant į prekių ženklų registracijos paraiškose pateiktą prekių aprašymą.
76 Bet kuriuo atveju šioje byloje ieškovė pateikė VRDT įrodymų dėl prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimų specifinių prekių (mini golfo rinkiniai, „wow raketė“, „jungle croquet“, batutai, lėkščiasvydžiai ir kt.). Priešingai, nei mano ieškovė, jomis negalima įrodyti, kad prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimos prekės yra tokios pačios paskirties arba pakeičia vienos kitas, nes aišku, kad įstojusios į bylą šalies žaislai vaikų veiklumui lavinti ir vystyti skirti net mažiems vaikams, ir tai patvirtina jų pedagoginį ir pramoginį tikslą.
77 Ketvirta, dėl ieškovės argumento, kad kai kurių „sporto reikmenų“ pirmoji ir pagrindinė paskirtis yra veikiau „pramogos“ nei „kūno treniravimas fiziniais pratimais“ (kaip antai golfo lazdos, kėgliai, biliardas, smiginio strėlytės, lėkščiasvydis), reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju iš šio sprendimo 57–61 punktų matyti, kad jų pobūdis skiriasi nuo prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimų prekių pobūdžio. Be to, VRDT neturi priimti sprendimo dėl visos bendros „sporto reikmenų“ kategorijos atsižvelgdama į kai kurias prie jos priskirtas specifines prekes (žr. šio sprendimo 64 ir 65 punktus).
78 Penkta, ieškovė priduria, kad nagrinėjamų prekių vartotojai yra akivaizdžiai tie patys, t. y. vaikai, ir kad, kalbant apie suaugusius, kurie jas perka savo vaikams, vartotojai, kurie klaidinami, sutampa,
79 Reikia pabrėžti, kad šis argumentas turi būti atmestas dėl to, kad jo vieno nepakanka prekių panašumui nustatyti, nes visos prekės, kurios skirtos tiems patiems vartotojams, nebūtinai yra tapačios ar panašios.
80 Toliau dėl prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių platinimo ir gaminimo būdų reikia konstatuoti, kad, priešingai tam, ką teigia ieškovė, jie skiriasi.
81 Apeliacinė taryba teisingai nurodė, kad šioje byloje tai yra prekių kategorijos, kurias paprastai gamina specializuotos įmonės ir kurios parduodamos specializuotose parduotuvėse.
82 Pirma, kaip ir šio sprendimo 12 punkte minėtame Sprendime BETWIN (EU:T:2013:291), reikia konstatuoti, kad nors gali būti, kad „sporto reikmenis“ ir „vaikiškus vonios žaislus“ ir „žaislus vaikų veiklumui lavinti ir vystyti“ gamina tos pačios įmonės ir jomis prekiaujama tais pačiais platinimo kanalais, toks reiškinys nėra dažnas, ir be kitų pagrindžiančių įrodymų Bendrasis Teismas neturėtų manyti, kad šios dvi prekių kategorijos platinamos tais pačiai kanalais (šiuo klausimu žr. 12 punkte minėto Sprendimo BETWIN, EU:T:2013:291, 38 punktą).
83 Antra, reikia nurodyti, kad tai, jog nagrinėjamos prekės gal būti parduodamos tose pačiose prekybos vietose, pavyzdžiui, didelėse parduotuvėse ar prekybos centruose, neturi ypatingos reikšmės, nes šiose prekybos vietose galima rasti labai skirtingo pobūdžio prekių ir vartotojai automatiškai nemanys, kad jos yra tos pačios kilmės (žr. 2010 m. kovo 24 d. Sprendimo 2nine / VRDT – Pacific Sunwear of California (nollie), T‑364/08, EU:T:2010:115, 40 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
84 Trečia, ieškovės pateikti įrodymai negali paneigti ginčijame sprendime padarytos išvados. Ieškovė tvirtina, kad įrodymais, kuriuos ji pateikė Apeliacinei tarybai 2013 m. vasario 7 d. prašymo, kuriame išdėstyti apeliacijos pagrindai, 4 priede, siekiama parodyti, jog Jungtinės Karalystės ir Ispanijos prekybos centruose sporto reikmenys parduodami šalia žaidimų, skirtų veiklumui skatinti.
85 Iš pradžių, kalbant apie didelius prekybos centrus, kaip antai „Jarrold“ arba „El Corte Ingles“, pažymėtina, kad šie įrodymai patvirtina, jog sporto reikmenys parduodami „lengvojo kultūrizmo“ skyriuje, o lauko žaislai parduodami „žaislų“ arba „lauko žaislų“ skyriuje, ir, kaip ginčijamo sprendimo 27 punkte nurodė Apeliacinė taryba, nors šie skyriai gali būti greta, vis dėlto yra du atskiri.
86 Be to, reikia priminti, kad bet kuriuo atveju atitinkamą visuomenę sudaro Vokietijos plačioji visuomenė, todėl, kai vertinamas prekių panašumas, įrodymai, susiję su kitose šalyse esančiais platintojais, yra tik labai nedidelės reikšmės arba netgi bereikšmiai.
87 Galiausiai dėl ieškovės VRDT pateiktų įrodymų, kuriais siekiama patvirtinti, kad sporto prekių gamintojai, pavyzdžiui, „Nike“ arba „Adidas“, gamina ir žaislus veiklumui skatinti, reikia konstatuoti, kad šie žaislai panašūs ne į žaislus veiklumui lavinti ir vystyti, bet į reklaminius gaminius ir kad bet kuriuo atveju tai yra reti atvejai, nes susiję tik su labai gerą vardą turinčiais prekių ženklais, ir negali paneigti išvados, kad paprastai prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimas prekes gamina atskiros ir specializuotos įmonės.
88 Ketvirta, ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į nusistovėjusią VRDT praktiką, kuri patvirtina, kad egzistuoja bent jau nedidelis panašumas tarp „sporto reikmenų“ ir „žaislų, žaidimų ir žaidimų reikmenų“, ir į Vokietijos Federalinio Teismo sprendimą, kuris nurodytas šio sprendimo 41 punkte minėtame Sprendime KNUT (EU:T:2013:448), ar į patį Sprendimą KNUT ir ankstesnius VRDT sprendimus.
89 Kalbant apie argumentą dėl Sąjungos teismo ir VRDT sprendimų, iš šio sprendimo 42 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Reglamentu Nr. 207/2009, o ne apeliacinių tarybų sprendimų priėmimo praktika.
90 Tai konstatavus primintina, kad VRDT savo įgaliojimus turi vykdyti vadovaudamasi bendraisiais Sąjungos teisės principais, kaip antai vienodo požiūrio ir gero administravimo principais. Atsižvelgdama į šiuos du principus VRDT, nagrinėdama Bendrijos prekių ženklo registracijos paraišką, turi atsižvelgti į sprendimus, priimtus dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą. Vis dėlto vienodo požiūrio ir gero administravimo principai turi būti derinami su teisėtumo užtikrinimu. Todėl nė viena procedūros VRDT šalis neturėtų savo labui remtis kitų naudai padarytais neteisėtais veiksmais, siekdama, kad būtų priimtas tapatus sprendimas. Be to, dėl su teisiniu saugumu ir geru administravimu susijusių priežasčių visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, o šis nagrinėjimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju (žr. 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, Rink., EU:C:2011:139, 73–77 punktus ir nurodytą teismų praktiką).
91 Šioje byloje dėl pirma nurodytų priežasčių Apeliacinė taryba nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, jog nagrinėjamos prekės yra skirtingos. Reikia konstatuoti, jog ieškovės nurodyti sprendimai ir įstojusios į bylą šalies nurodyti sprendimai, kitaip, nei teigia ieškovė, tik parodo, jog egzistuoja ne visiškai nuosekli VRDT sprendimų priėmimo praktika.
92 Be to, dėl ieškovės argumento, kad Sąjungoje veikiančios nacionalinės prekių ženklų tarnybos ir, konkrečiau kalbant, Vokietijos Federacijos patentų teismas byloje „32 W (pat) 6/01“, kuri analizuota šio sprendimo 41 punkte minėtame Sprendime KNUT (EU:T:2013:448), mano, kad šios prekės panašios, reikia priminti, jog Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema, sudaryta iš taisyklių visumos, ir ja siekiama jai būdingų tikslų, o jos taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos (2000 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Messe München / VRDT (electronica), T‑32/00, Rink., EU:T:2000:283, 47 punktas). Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad ankstesni įregistravimo valstybėse narėse atvejai yra tik aplinkybės, kurios nėra lemiamos ir į kurias tegali būti atsižvelgta siekiant Bendrijos prekių ženklo registracijos tikslų (2000 m. vasario 16 d. Sprendimo Procter & Gamble / VRDT (Muilo forma), T‑122/99, Rink., EU:T:2000:39, 61 punktas ir 2001 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Henkel / VRDT (Apvali raudona ir balta tabletė), T‑337/99, Rink., EU:T:2001:221, 58 punktas).
93 Be to, iš šio sprendimo 59 ir 65 punktų matyti, kad argumentai, pagrįsti šio sprendimo 41 punkte minėtu Sprendimu KNUT (EU:T:2013:448), negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje.
94 Reikia taip pat atmesti ieškovės argumentus dėl registracijos paraiškos apribojimo (žr. šio sprendimo 9 punktą), nes, atsižvelgiant į ankstesnę analizę, nebereikia priimti sprendimo dėl šio apribojimo poveikio prekių panašumui.
– Dėl galimybės supainioti
95 Siekiant taikyti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą galimybė supainioti reiškia, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs arba panašūs ir kad prekės ar paslaugos, kurioms jie skirti, yra tapačios arba panašios. Šios sąlygos yra kumuliacinės (žr. du 2009 m. sausio 22 d. Sprendimo Commercy / VRDT – easyGroup IP Licensing (easyHotel), T‑316/07, Rink., EU:T:2009:14, 42 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
96 Ieškovė tvirtina, kad tik tuo atveju, jei prekės yra akivaizdžiai ir neabejotinai nepanašios, nėra tenkinama viena esminių Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto sąlygų ir protestas atmetamas nenagrinėjant žymenų panašumo ir galimybės supainioti. Tačiau nagrinėjamoje byloje taip nėra.
97 Reikia pripažinti, jog ginčijamame sprendime teisingai nuspręsta, jog prekės, dėl kurių kilo ginčas, yra skirtingos, aiškiai nurodant, kad jos neturi jokio panašumo. Todėl jame padaryta teisinga išvada, kad negali būti jokios galimybės supainioti, net atsižvelgiant į žymenų tapatumą, nes netenkinama būtina Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sąlyga, t. y. prekių tapatumas ar panašumas.
98 Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovės pateiktą antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
99 Kadangi nė vienas pagrindas, kuriuo ieškovė rėmėsi grįsdama savo reikalavimus, nepagrįstas, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
100 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.
101 Be to, įstojusi į bylą šalis reikalavo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė vykstant administracinei procedūrai VRDT. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį šalių patirtos būtinosios išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu Apeliacinėje taryboje, laikomos atlygintinomis. Tačiau tai negalioja bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms vykstant protesto procedūrai. Todėl įstojusios į bylą šalies prašymas, kad ieškovė, kuri pralaimėjo bylą, padengtų per administracinę procedūrą VRDT patirtas bylinėjimosi išlaidas, gali būti patenkintas tik dėl būtinųjų išlaidų, kurių įstojusi į bylą šalis patyrė per procedūrą Apeliacinėje taryboje (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Devinlec / VRDT – TIME ART (QUANTUM), T‑147/03, Rink., EU:T:2006:10, 115 punktą).
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš BH Stores BV bylinėjimosi išlaidas, įskaitant būtinąsias išlaidas, kurias Alex Toys LLC patyrė per procedūrą Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) apeliacinėje taryboje.
Jaeger | Van der Woude | Kancheva |
Paskelbta 2015 m. liepos 2 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.