BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. birželio 3 d.

Byla T‑658/13 P

BP

prieš

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą (FRA)

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Sutartininkas – Sąjungos pagrindinių teisių agentūros personalas – Terminuotos sutarties nepratęsimas neterminuotam laikotarpiui – Teisė būti išklausytam – Paskyrimas į kitą tarnybą, kol baigsis sutarties galiojimas – Faktinių aplinkybių vertinimas – Įrodymų iškraipymas – Pareiga motyvuoti“

Dalykas:      Apeliacinis skundas dėl 2013 m. rugsėjo 30 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo BP / FRA (F‑38/12, Rink. VT, EU:F:2013:138) panaikinimo.

Sprendimas:      Panaikinti 2013 m. rugsėjo 30 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą BP / FRA (F‑38/12, Rink. VT, EU:F:2013:138), kiek juo atmestas ieškinys dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) sprendimo nepratęsti BP sutartininko sutarties, išdėstyto 2012 m. vasario 27 d. laiške. Panaikinti FRA sprendimą nepratęsti BP sutartininko sutarties, išdėstytą 2012 m. vasario 27 d. laiške. Atmesti likusią apeliacinio skundo dalį. BP ir FRA padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias tiek su procesu Tarnautojų teisme, tiek su šiuo procesu.

Santrauka

Pareigūnai – Sutartininkai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Sprendimo priėmimas prieš tai nesuteikus suinteresuotajam asmeniui galimybės pareikšti nuomonės dėl visų administracijos turimų duomenų – Teisės būti išklausytam pažeidimas

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 85 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 168/2007 24 straipsnio 1 dalis)

Teisės į gynybą paisymas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų ir jis turi būti užtikrintas net nesant nagrinėjamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Šio teisės į gynybą paisymo principo dar svarbiau laikytis priimant sprendimą nepratęsti sutartininko sutarties dėl tarpusavio santykių problemos.

Iš tiesų, kadangi šis principas reikalauja, kad atitinkamas asmuo turėtų galimybę tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl jam nepalankių duomenų, kuriais gali būti remiamasi vėlesniame akte, sprendimą nepratęsti sutarties galima priimti tik po to, kai suinteresuotajam asmeniui suteikiama galimybė tinkamai pareikšti nuomonę dėl sprendimo projekto pasikeičiant nuomonėmis raštu ar žodžiu; tokį pasikeitimą nuomonėmis turi inicijuoti paskyrimų tarnyba ir jai tenka pareiga įrodyti, kad jis įvyko. Šiuo klausimu pažymėtina, kad suinteresuotajam asmeniui privalu suteikti galimybę pareikšti nuomonę susipažinus su visais minėtos tarnybos turimais duomenimis, visų pirma su šiai tarnybai perduota jo viršininko nuomone dėl sutarties pratęsimo. Net jei ši nuomonė yra parengiamasis aktas, taigi ji nelaikoma asmens nenaudai priimtu aktu, tai netrukdo daryti išvados, kad kaip tik todėl, kad ji yra parengiamasis aktas, ji priskirtina prie aktų, kurių pagrindu paskyrimų tarnyba priima sprendimą nepratęsti sutarties, todėl prieš patvirtindama savo poziciją ši tarnyba turi išklausyti suinteresuotąjį asmenį dėl šioje nuomonėje pateiktų pastabų.

(žr. 51, 52, 56, 57 ir 61 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija / Lisrestal ir kt., C‑32/95 P, Rink., EU:C:1996:402, 21 punktas; 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija / De Bry, C‑344/05 P, Rink., EU:C:2006:710, 37, 38 punktai ir juose nurodyta teismo praktika ir 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Marcuccio / Komisija, C‑59/06 P, Rink. VT, EU:C:2007:756, 46 ir 47 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. liepos 9 d. Sprendimo Aimone /Teisingumo Teismas, T‑70/01, Rink. VT, EU:T:2002:178, 36 punktas.